Lankau pasaulį

Venecija sugeba pranokti ir didžiausius lūkesčius! Taip, visas pasaulis žino, kad tai unikalus miestas ant vandens, kur vietoj automobilių, autobusų, sunkvežimių – valtys ir laivai.

Bet Venecija stebintų net ir jei vandens joje nebūtų! Nes Venecija ir vienas svarbiausių Viduramžių pasaulio miestų, blokšte pribloškiantis to meto bažnyčiomis ir rūmais.

O labiausiai netikėta buvo, kaip gerai Venecija atlaikė istorijos audras: kone visas miestas išlikęs kaip prieš 300, 400 metų: visi kiekvienų iš kelių šimtų rūmų papuošimai, interjerai. Negalvojau, kad kur Europoje dar yra toks didelis taip gerai išlikęs miestas…

Venecija tokia įspūdinga ir visiems žinoma, kad ištisi miestai vadinami „Rytų Venecijomis“, „Šiaurės Venecijomis“ ir t.t., bet nė vienas jų neturi nė dešimtadalio tikrosios Venecijos ypatingumo ir didybės.

Deja, Venecijos rojus greitai virsta pragaru: turistų minios, plėšikiškos kainos ir gatves skandinantys potvyniai. Bet norint įmanoma to išvengti.

Venecija – ką reiškia „miestas ant vandens“

Atvažiuojantiems į ją traukiniu, autobusu ar automobiliu, Venecija atrodo kaip miražas: ištisi pastatai, rūmai, bažnyčios, styrančios iš Kuršių marias primenančios lagūnos vandens. Iš tikro kiekvienas pastatas – tai dirbtinė salelė, o tarp jų – kanalai laivams arba praėjimai pėstiesiems.

Visas gyvenimo ritmas Venecijoje todėl kitoks nei bet kuriame kitame Europos mieste. Traukinių ir autobusų stotys – ne miesto centre, o pačioje miesto pradžioje. Ten – ir visos parkavimo aikštelės, kuriose privaloma palikti automobilius. Toliau ir vargšas, ir milijonierius eina pėsčias. Kol siauri pėsčiųjų skersgatviai atsiremia į kokį kanalą ir gali plaukti laivu. Arba eiti toliau, skersgatviais ir bromomis, iki koksai skersgatvis atsirems į kanalą, per kurį tilto nebus. Atrodo – kitas krantas čia pat – nueitum per 5 minutes. Bet kartais tiesiog negali.

Laivai Venecijoje viskas – kaip kitur automobiliai. Štai prabirbia laivas-autobusas, štai pašto laivas, štai laivas-greitoji kaukia sirenomis, laivas-gaisrinė, laivas-policija. Daugybė brangių vandens taksi, kanalų šonuose „priparkuotų“ asmeninių laivų. Beveik visi laivai motoriniai. Irkluojamos gondolos dabar teplukdo turistus.

Venecijos centras – begalinis didybės užtaisas

Sakoma, kad Venecija stovi ant 118 salų. Tai tik iš dalies tiesa: daugelį „salų“ viena nuo kitos skiria siauručiai kanalai ir jungia ~400 tiltelių. Turistui jos – tarsi viena didelė sala. Ta sala, Venecijos centras, ir yra miesto širdis – per amžius.

Būtent ten stovi didingiausios bažnyčios ir rūmai. Daugelio jų fasadai atsiveria į Didįjį kanalą – it gyvatė vingiuojančią plačiausią Venecijos „upę“. Turėti rūmus jos krante buvo kiekvieno superturtingo venecijiečio garbės reikalas. Ir ne šiaip kokius, o labai puošnius. Ir praktiškai visi rūmai išliko, nors didikus juose ir pakeitė viešbučiai, meno muziejai, prekybos centrai. Ir todėl plaukimas Didžiuoju kanalu iki šiol – stipriausias didybės užtaisas Venecijoje.

Bergždžiai ieškojau daugelio nuostabiųjų Venecijos rūmų, bažnyčių aprašų kelionių vadovų knygose. Kas kitame mieste būtų miesto pažiba, Venecijoje – tik eilinis namas! Kam kitur skirtumei valandą, Venecijoje teskiri kelias sekundes. Gėriesi visuma, nes to niekur kitur nėra! Ar plaukdamas didžiuoju kanalu, ar užvertęs galvą skersgatviuose.

Na o kas ypatinga net Venecijoje – ypatinga visame pasaulyje. Tai – Rialto tiltas per didįjį kanalą su pastatėliais jo viršuje. Tai – miesto širdis Šv. Morkaus aikštė su nenusakomo architektūrinio stiliaus Šv. Morkaus katedra ir Dožų (Venecijos valdovų) rūmais. Venecija buvo prekybinė Viduržemio, o gal ir pasaulio, širdis – ir net savo architektūrai idėjas vežėsi iš visų civilizacijų.

Kodėl Venecija yra tokia?

Venecija prasidėjo iš nelaimės: Romos Imperiją nukariaujant barbarams, dalis romėnų pasitraukė į šią pelkę-lagūną. Nusisausindavo sau žemės plotą, pasistatydavo namą, kaimynas – kitą. Šitaip išaugo Venecija vidury vandens. Apie jokius turtus niekas nė nesvajojo: tebuvo svarbu, kad Venecija – nepasiekiama laivyno neturėjusiems priešams.

O Viduramžiais prisitaikymas gyventi vandenyje virto laime. Koks gi kitas miestas beveik iš bet kurios savo vietos galėtų paleisti prekybinį laivą? Šitaip Venecija tapo ekonomine Europos sostine: būdama neutrali, prekiavo su visais, kūrė Viduržemio jūros pakrantėse „minivenecijas“ – kitus prekybinius miestus su siauromis it Venecijoje gatvelėmis, iš kur prekes į Veneciją siųsdavo venecijiečių pirkliai (Piranas Slovėnijoje, Šibenikas ar Trogiras Kroatijoje, Tivatas Juodkalnijoje ir t.t.).

Galima sakyti, Venecija net įsteigė pirmąjį pasaulyje fabriką – arsenalą, kur geriausiais laikais galėdavo sumontuoti po laivą kasdien. Darbas vyko konvejeriu: kas gamino stiebus, kas korpusus, ir paskui surinkdavo laivą. Pasaulis tai atrado gerokai vėliau…

Žodis „arsenalas“ kilo nuo tos vietos pavadinimo. Ir dar daug sąvokų pas mus atėjo iš vencijiečių. „Getas“ (nuo Venecijos žydų rajono), „kazino“, „lagūna“, „karantinas“ (vengiant maro, prekybiniai laivai prieš įleidžiami Venecijon turėjo prastovėti atokioje saloje).

Ypač daug sąvokų susijusių su „moderniu gyvenimu“, nes jis Venecijoje prasidėjo keliais šimtais metų anksčiau nei daug kur Europoje: baliai, masinis išsilavinimas, menai, o ir ištvirkavimai. Jau prieš 300 metų tik mažuma Venecijos porų tuokėsi, mieste dirbo tūkstančiai prostitučių. Norėdamas jas atskirti nuo irgi vis nepadoriau besirengusių eilinių moterų, miestas nurodė jų gondolose turėti raudonus žibintus. Štai iš ten atsirado sąvoka „raudonųjų žibintų kvartalas“…

Venecijos didybė nuslopo, kai ją 1797 m. nukariavo Napoleonas, paskui 1814 m. – Austrija, o 1866 m. ji įtraukta į Italijos sudėtį kaip eilinis Italijos miestas. Vandens transportą svarba Europoje tuo metu jau stelbė geležinkeliai, keliai. Ir gerai: jei būtų buvę kitaip, kai kuriuos Venecijos rūmus neišvengiamai būtų pakeitę nykesni, bet aukštesni pastatai, o dabar viskas – kaip buvę.

Ir visgi Venecija nėra „sustingusi“: ji tebediktuoja madas mene. Būtent joje vyksta „meno olimpiada“ vadinama Venecijos bienalė, kur gerą pusmetį kiekvienais metais daugybė pasaulio šalių demonstruoja kokį meno ar architektūros kūrinį (daugelis jų – Arsenale ir Džiardini). Joje vyksta garsieji Venecijos kino festivaliai.

Tolimesnės Venecijos salos: nuo paplūdimių iki fermų

Kai Venecijos centras šitoks nuostabus, kai kurie turistai visą laiką Venecijoje ir praleidžia ten. Tačiau jei turi mieste ilgiau nei dieną, verta nuplaukti ir į kitas salas.

Paprasčiausias būdas – laivai-autobusai, vadinami vaporetto. 2020 m. vienkartinis bilietas kainavo 7 eurus, o bilietas dienai – 20 eurų. Kaip viešasis transportas – tikrai brangu, bet galima į tai žiūrėti ir kaip į tokį nedidelį kruizą. Kiek kainuotų pasiplaukiojimas Budapešte ar Prahoje?

O Venecijoje su 24 valandų vaporetto bilietu galėjau ne šiaip valandą paplaukioti, o apžiūrėti miestą iš visų pusių, nes juk nuostabiausias jis nuo vandens. Praplaukti beveik visomis pakrantėmis ir didesniais kanalais. Svarbu tai daryti dieną – Venecija, nepaisant savo svarbos, naktį apšviesta menkai, 75% grožio nelieka.

Su eiliniu vaporetto dienos bilietu galėjau nuplaukti ir į daugelį nutolusių Venecijos salų.

O kiekviena nutolusi Venecijos sala – kitas pasaulis.

Kapinių sala – mirusiųjų pasaulis su nuostabia bažnyčia ir kriptomis.

Murano sala – stiklių pasaulis: čia kadais gaminti visi Europos veidrodžiai, o meistrai neišleisti iš salos, idant neišduotų paslapčių. Kaip ir daug kas Venecijoje, tradicija virto suvenyrų „stumdymu“, kartais įkyroku. Bet niekas nepakeitė architektūros: kuklesnės, bet ir savaip mielesnės nei „tikrojoje“ Venecijoje.

Burano sala – pati spalvingiausia: namai itin ryškūs. Ji garsėjo ir nėriniais, bet, priešingai nei stiklo ar veidrodžių, jų šiais laikais mažai kam reikia.

Gražiausias vaizdas į Burano atsiveria iš gretimos Mazorbės salos, kurioje stovi daugiausiai šiuolaikiniai namai.

Torčelo sala – toks Venecijos užmiestis: vos keliolika gyventojų, keli restoranėliai, fermos. Ir 1000 metų senumo bažnyčia. Kadaise Torčelo buvo visas miestas su 20 000 žmonių, kol neprivertė išsilakstyti maliarija.

Lido sala – Venecijos kurortas. Iš tikro ten jau tokia pusiau Venecija, nes ten jau ir – platūs bulvarai, automobiliai. Bet tie patys žmonės, kurie gatvėje prie namų laiko automobilį, kanale prie namų laiko motorinę valtį. ~1900 m. Lido buvo garsiausias pasaulio kurortas. Iš tų laikų liko didingi pastatai ir Venecijos kino festivalis, vykstantis išimtinai Lido. O gražiausia Lido turbūt – vaizdas atgal į Venecijos centrą.

Džiudekos sala buvo pilna gražių vilų, vėliau – gamyklų, o dabar meno erdvių.

Aišku, salų Venecijoje – daug daugiau. Ir į daugybę jų nė vaporetto neplaukia: vienintelė galimybė ten pakliūti – brangūs vandens taksi. Ir jei jau daugelyje nutolusių salų – išskyrus gal Murano ir Burano – kiek pailsėsi nuo kitų turistų, tai tose, į kurias nenukeliausi viešuoju transportu – išvis nebesijausi lyg Venecijoje.

Kai kurios Venecijos salos tokios mažos, kad jas visas užima viena institucija. Bažnyčia, vienuolynas. San Servolo sala buvo psichiatrijos ligoninė – o dabar Venecijos universitetas. Bet garsiausia Santa Marija Madžiorė sala, kurios bažnyčia garsumu Venecijoje nusileidžia tik Šv. Morkaus bazilikai. O vaizdu iš savo varpinės gal ją net pranoksta – juk iš ten matosi visas Venecijos centras.

Venecija tampa miestu-muziejumi?

Turistai į Veneciją važiuoja ilgiau nei į daugelį Europos vietų. Jau XVII a. Kanaletas iš Venecijos peizažų tapymo sukūrė verslą: pardavinėjo juos kaip šiais laikais atvirukus.

Tačiau anuomet tai buvo prieinama tik keliems kilmingiesiems turtuoliams. Nuo kokių 1960 m. jau kiekvienas vakarietis gali sau leisti kelionę į Veneciją. Nuo 2000 m. ir rytų europiečiai, paskui – vis daugiau kinų, indų…

Ir Venecija paskendo turistų miniose, eilėse, grūstyse. Netgi lapkritį, visiško nesezono metu, aplink Šv. Morkaus aikštę jaučiausi tarsi kituose turistiškiausiuose Europos miestuose per patį vasaros kelionių piką. Bent jau atokesnės salos ar Venecijos centro pakraščiai tada tušti – sezono metu ir kokiame Murano pavyko įlipti tik į gal ketvirtą vaporetto po valandos laukimo. Nes sezono metu prie visų savaitgalinių turistų dar prisideda ir Viduržemio kruizai: keli milžiniški laivai prisišvartuoja vienu metu ir prie Venecijos stebuklų tuoj skuba dar keliasdešimt tūkstančių papildomų turistų.

Venecija tikriausiai – geriausias simbolis miesto, kurį žudo jo paties grožis ir populiarumas. Ji maža, ji nepadidės – taigi, daugėjant norinčių ten papulti, kyla kainos. Kad atsidarytų naujos suvenyrinės ar prabangūs restoranai, duris užveria maisto prekių ar buities reikmenų parduotuvės. Kad įsikurtų nauji AirBnB turistams, „išprašomi“ ilgamečiai nuomininkai venecijiečiai.

Vis daugiau ir daugiau venecijiečių pasako miestui „atia“. Skaičiai įspūdingai liūdni: 1940 m., kaip ir 1600 m., Venecijoje dar gyveno 200 000 žmonių, dabar – 50 000. Kasdien turistų atvyksta ~60 000, bet net ir kartu su jais, Venecijoje nebėra tiek žmonių, kiek būdavo „auksiniais laikais“. Venecija virsta muziejumi?

Venecijos potvyniai ir kodėl ten mažai kas nori gyventi

Bet gal miestas-muziejus Venecijai – logiškas kelias. Pirmą kartą nuvykęs į šį miestą, regėjau tik jo grožį. Antrą kartą pajutau ir „juodąją pusę“, kuri tikrai neapsiriboja turistais ar kainomis.

Rytais, ypač žiemą, gyventojus pažadina išorinio pavojaus sirenos. „Bus potvynis“ – praneša. Potvynis būna trečdalį metų dienų. Antroji sirenos dalis praneša, koks potvynis laukia. Jei gana nedidelis – skęs tik Šv. Morkaus aikštė. Bet vos kiek didesnis – ir, žiūrėk, jau didžioji dalis miesto skendi po vandeniu. Kai lankiausi, potvynio riba pasiekė 154 cm. Kai didžiuma Venecijos gal tik 1 m virš jūros lygio, tai – labai daug.

Žvilgteliu per langą – mūsų gatvė skęsta. Nusisegiau kelnių apačias ir bridau. Bet aplikinės gatvelės dar žemesnės: tektų bristi iki šlaunų. O potvynis dar kyla ir neaišku, kas toliau.

Galvoju – gal plauksiu maršrutiniu laivu. Bergždžiai jo laukiu pusiau apsemtoje prieplaukoje: tik laivai-greitosios zuja. Didesni potvyniai sustabdo ir laivų eismą: ne po visais tiltais praplauksi, ne prie visų prieplaukų saugiai prisišvartuosi.

Dienos planai nuėjo „šuniui ant uodegos“ – teko eiti ne kur norėjau, o kur aukštesnis takas, kur mažiau bristi. Tas „sausas takas“ nuvedė iki arsenalo užkampio, vienintelės veikiančios kavinės – dar vos vos virš vandens, pilnos reaguoti pasiryžusių medikų. Ten, aukštesniam taške, jų laikina bazė per potvynius. Ten susirinko ir kiti žmonės, beviltiškai laukę vaporetto toje pat stotelėje.

Potvynis slūgo. Mums reikėjo į oro uostą Trevize. Iki traukinių ar autobusų stoties – 2,5 km. Ėjome pėsti. Priminė savotišką kompiuterinį žaidimą: eini eini, pamatai, kad užsemta. Mėgini rasti apėjimą – nepavyksta. Žiūri, iki kiek žmones semia vanduo – gal kelių, gal juosmens ir sprendi, ką daryti toliau. Aišku, galiausiai tenka bristi šaltu, purvinu vandeniu – kaip ir tūkstančiams „likimo brolių“. Prapliumpa liūtis…

Venecija išrado daug priemonių „susitaikyti su potvyniais“. Pastatomi „paaukštinti keliai“ – bet tąsyk potvynis ir juos apsėmė, daugelis demontuota, kad nekeltų pavojaus. Visi venecijiečiai turi guminius batus, o turistams pardavinėjami celofaniniai batų antdėklai. Bet ką daryti, jei vanduo sieks aukščiau kelių?

Ir jau tikrai nepavydėjau venecijiečiams, kai mačiau, kaip po potvynio jie šepečiais stumia vandenį iš namų, parduotuvių, restoranų, siurbia jį pompomis, viską valo, meta sugadintas prekes ir kelia dar sveikas į aukštesnes lentynas – nes vėl bus potvynis. Juk kiekvieną mėnulio pilnatį jų būna keli. Ir kiekvieną kartą dalis priemonių pasirodo buvusios bergždžios: kiek daug mačiau parduotuvių, mėginusių „barikaduotis“ metaliniais užtvarais, kurių viduje vis tiek tyvuliavo balos.

O 154 cm – gana eilinis potvynis. Dieną prieš mums atvykstant buvo 187 cm. Daugelis parduotuvių ir restoranų po to dar nedirbo, o mūsų AirBnB šeimininkas vėlavo mus įleisti, nes padėjo draugui siurbti vandenį iš jo namų.

Galutinai supratau, kodėl Venecijoje, priešingai nei kokiame Niujorke ar Paryžiuje, gyventojų mažėja. Juk Niujorko ar Paryžiaus centre irgi viskas labai brangu, irgi daug turistų. Bet, jei pinigų tu turi, ten gyventi labai žavu: ir multimilijonieriai, kurie išgali, noriai persikelia ten.

O koks multimilijonierius norės gyventi taip, kad jo automobilis stovėtų keli kilometrai nuo namų? Kad pažadintų išorinio pavojaus sirena ir iš namų reikėtų bristi? Kad visą pirmą namo aukštą prineštų purvino vandens?

Venecija be galo žavi pamatyti, bet kartu – be galo sunki gyventi. Visi mėginimai sustabdyti tą gyvenimo sunkėjimą – reikalavimai uždrausti kruizinius laivus, judančios užtvankos nuo potvynių statymas – kol kas, atrodo, atnešė daugiau kalbų, nei rezultatų. Situacija tik blogėjo: dėl potvynių kaltas ir klimato atšilimas (jūros lygio kilimas), ir miesto smegimas (trumparegiškas požeminių vandenų siurbimas), ir – gal – kanalo į gretimą industrinę zoną iškasimas XX a. viduryje.

Ir dauguma venecijiečių spjovę į viską dabar jau gyvena krante, Mestrėje, kuri formaliai priklauso Venecijai, bet yra nykesnė už daugelį Italijos miestų. Ir net vis daugiau turistų apsistoja ten: ryte nuvažiuoja traukiniu ar autobusu į Veneciją – kaip į muziejų ar pramogų parką – vakare grįžta.

Ir visgi Venecija unikali, vienintelė tokia, iš lagūnos kylantis miražas. Ir joks kitas miestas nėra panašus į ją. Ir pabūti ten ilgiau irgi verta, kad suprastum, kodėl. Kad ir kad pats išgirstum išorinio pavojaus sirenas ryte.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Antikos griuvėsiai yra tarp mėgiamiausių pasaulio turistinių objektų.

Buvau daugelyje valstybių, kurios klestėjo Antikos civilizacijos, ir lankiau daugelį garsiausių griuvėsių. Štai įspūdingiausi:

 

---

Palmyra

Vieta: Sirija

Palmyra – žymiausias romėnų miestas Artmiuosiuose Rytuose. Jo gelsvi mūrai visiškai įsilieja į tokios pat spalvos dykumą. Žmonės ten buvo vietiniai, garbino vietinius dievus, tokius kaip Belas. Turtus jiems sunešė prekyba, kupranugarių karavanai.

Įspūdinga Palmyros kolonų supama centrinė gatvė, patricijų kapai-bokštai, pilni tūkstantmečių biustų, tarp kurių kažkada vakarieniaudavo gyvieji giminaičiai.

Deja, Palmyra nemažai nukentėjo nuo dabartinio pilietinio karo, apgriauta Belo šventykla, bokštiniai kapai. Aš spėjau į Palmyrą nuvykti dar iki karo. Ir tada, bent jau žiemą, keliautojų čia lankėsi mažai: tarp griuvėsių didybės jie visiškai paskendo.

Plačiau: Rekviem Sirijai: kelionės į Siriją atsiminimai

 

---

Hierapolis

Vieta: Turkija

Garsiųjų Turkijos Pamukalės baltųjų terasų viršūnėje stūkso milžiniški romėnų kurorto Hierapolio griuvėsiai. Gamta ir istorija čia viena kitą puikiai papildo: Pamukalės terasos ir Hierapolis lankomi su vienu bilietu. Daugeliui tai – malonus netikėtumas: turkų bukletai su 50 metų senumo nuotraukomis paprastai Hierapolį pamiršta paminėti išvis.

Tai – beveik nusikalstama. Nes Hierapolio griuvėsiai, mano nuomone, vieni įspūdingiausių romėnų griuvėsių pasaulyje. Ir ne tik dėl įspūdingiausios vietos terasų viršūnėje, bet ir dėl galbūt geriausiai išsilaikiusių romėnų kapinių (Nekropolio – mirusiųjų miesto). 2 kilometrus ten eini autentišku akmeniniu romėnų keliu supamas 1800, 2000, 2200 metų amžiaus kapų eilių: akmeninių sarkofagų, kriptų, pilkapių. Daugelis jų buvo ne hierapoliečiai, o čia, tarp karštųjų versmių, nusenti atvykę romėnai iš kitur. Kai kuriuos kapus beveik prarijo terasos…

Itin smagu Hierapolį lankyti žiemą, kai gali taip eiti vienas, žvalgytis į praėjusius amžius. Į kapus žmonių, kurių ir proproproanūkių proproproanūkių proproproanūkių jau niekas nebeprisimena. Skaityti lotyniškus įrašus apie jų gyvenimus: „velionis buvo Hierapolio amatininkų klubo narys, paliko 100 pinigų, kad klubas prižiūrėtų jo kapą“… Tuomet kaip koks Romos pirklys prieiti pirtį, kur atvykėliai privalėdavo nusiprausti prieš žengdami į miestą, tada miesto vartus, kolonuotą gatvę, kur Romos laikais vykdavo prekyba.

Šitoks kelias laukia, jei į Pamukalę/Hierapolį eini per šiaurinį įėjimą (pro kapines). Yra dar du: pietinis, kur patenki visų pirma į patį Hierapolio miesto griuvėsius, ir vidurinis, pro kurį užėjęs turi lipti aukštyn taku per Pamukalės terasas ir viršuje rasti Hierapolį.

Hierapolyje išlikęs ir didžiulis romėnų teatras, ir plutoniumas, kurio orakulai pranašaudavo ateitį, o savo galią suabejojusiems demonstruodavo gyvi praeidami pro iš žemės gelmių kylančias nuodingas dujas, kurios čia pat pražudydavo paukštelius ir smulkius gyvūnus. O apsidairęs į šalis matai „lipančius į kalnus“ daugybę sugriuvusių namų.

Bet įdomiausi, aišku, vaizdai nuo Hierapolio šlaito viršaus tako į Pamukalę – į juos užsižiūrėjęs nejučia supratau, kad laiko aplankyti visus Hierapolio statinius tikrai neturėsiu.

Plačiau: Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės

 

---

Pergamas

Vieta: Turkija

Daugelis antikinių miestų Turkijoje statyti romėnų ir savaip panašūs: ilgos tiesios gatvės, didingi pastatai. Pergamas nuo jų smarkiai skiriasi, nes jį sukūrė dar graikai. Graikų laikais, priešingai nei romėnų, nebuvo visuotinės taikos, dažnas miestas buvo kartu ir valstybė, privalėdavusi nuolat gintis. Tad miestų centrai – akropoliai – plytėdavo ant kalnų.

Mažai akropolių tokie žavūs, kaip Pergamo, o labiausiai pribloškia teatras. Priešingai nei pas romėnus, graikų teatrai nebuvo atskiri pastatai: graikai pasinaudodavo natūraliais kalnų šlaitais, išdėliodami ant jų akmenines sėdynes, o papėdėje įrengdami sceną. Tik paprastai tokie teatrai buvo maži ar vidutiniai, o Pergamo – toks didelis ir status, kad abejoju, ar iš paskutinių eilių kas dar žiūrėdavo spektaklį, o ne įspūdingus aplinkinius kalnus.

Būtent vaizdai į aplinkinę gamtą – viena priežasčių aplankyti Pergamą šiandien. Papėdėje irgi būta įdomių pastatų – egiptietiška raudonoji šventykla (anais laikais buvo įprasta, kad mieste garbinami ir svetimi dievai, o Egiptas jau ne tauip ir toli), Asklepijonas – ano meto ligoninė, kur ligoniai stengdavosi susapnuoti diagnozę.

Plačiau: Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

 

---

Pompėja

Vieta: Italija

Dauguma antikinių miestų ištisus tūkstančius metų buvo laikomi niekam nereikalingais griuvėsiais, nešiojami po plytą. O tai reiškia visa kas vertingiau buvo išgriauta.

Pompėja – nuostabi išimtis. 79 m. po Kr. ją palaidojo išsiveržusio Vezuvijaus ugnikalnio lava. Palaidojo tokią, kokia buvo tą dieną. Ir būtent tokią Pompėją po 1500 metų atrado archeologai – jau tais laikais, kai senovės paveldas buvo vertinamas, todėl ji tapo turistine vieta, o ne vieta plytoms vogti.

Dabar Pompėja – stulbinantis langas į Antikinį gyvenimą. Tame mieste išliko viskas iki smulkmenų: iškeltos pėsčiųjų perėjos, prekystaliai, grafiti, freskos. Ir žmonės liko gulėti ten, kur juos užvirto žudanti lava. Lavonai sutrūnijo, bet jų vietose susidariusios ertmės buvo užpiltos gipsu, todėl iki šiandien galima pamatyti jų formas.

 

---

Efesas

Vieta: Turkija

Ėgėjo jūros pakrantės pažiba Efeso miesto griuvėsiai. Vien jų dėka gretimas Kušadasio miestas buvo tapęs vienu svarbiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų: Viduržemio jūros kruizai čia stoja, autobusai išsyk veža grupes į Efesą.

Ir mane, mačiusį daug romėnų miestų, Efesas pribloškė. Juk tai buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, tad nors atkasta tik 20% griuvėsių, ir tiek – nuostabu. Gali pamatyti vieną didžiausių Antikinio pasaulio bibliotekų, milžinišką teatrą, kolonuotą gatvę, kur vykdavo prekyba, šventyklas sudievintiems imperatoriams, miesto „tarybos“ salę ir agorą, kurios centre, idant pritrauktų klientus prekybai, kovodavo gladiatoriai.

Ir „pikantiškų detalių“: bendrus tualetus, į kuriuos, ant vergų prišildytų sėdynių, turtingi romėnai eidavo pabendrauti; beraščiams skirtą viešnamio reklamą. Ir tiesiog smulkmenų, leidžiančių gyvai įsivaizduoti koks gyvenimas vyko prieš 2000 tame mieste, kai jame gyveno iki 250 000 žmonių: skyles arkliams pririšti, gatvių įrėžas kad neriedėtų karietos. Gyvenimas mums toks keistas (gidai pasimėgaudami šokiruoja turistus pasakodami, kaip romėnai rinkdavo tualete šlapimą, kad juo skalbtų rūbus, ar išvemdavo maistą, kad neišstorėtų). Bet sykiu ir savaip artimas – juk tai irgi buvo miestas, su prekyba ir pramogomis, kaip ir mūsų laikais, o ne vis sunkiau ir sunkiau eiliniam lietuviui suprantama žemdirbystė, gyvulininkystė, kaimo ūkis.

Efese vyko ir visą pasaulį pakeitę įvykiai: pastatyta Artemidės šventykla, vienas septynių pasaulio stebuklų (deja, iš jos teliko tik viena atstatyta kolona ir netgi įvažiavimas prie jos nemokamas), įvyko Efeso bažnytinis susirinkimas, vienas svarbiausių visoje krikščionybės istorijoje.

Bazilika, kur 431 m. susirinko bažnyčios hierarchai – sugriuvusi, kaip ir visas miestas. Buvo tam daug priežasčių – maliarija, pasitraukusi jūra. Tokia buvo istorija: kol Roma egzistavo, miestai lengvai išsilaikydavo, nes saugiais keliais ir jūromis būdavo atplukdoma maisto ir prekių. Imperijai ėmus byrėti, kurį laiką miestai dar laikėsi: tačiau pakakdavo vieno kokio karo ar žemės drebėjimo ir apleistų miestų nebeatsatydavo. Dar užtekdavo jėgų miestus išlaikyti, kol jie stovėjo, bet nebepakako jų tam, kad atstatytų sugriautus…

Plačiau: Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

 

---

Džerašas

Vieta: Jordanija

Kristaus laikais, kaip ir dabar, rytų Viduržemio buvo padalintas tarp įvairių kultūrų.

Šiaurės Jordanijos miestuose, įsteigtuose Aleksandro Makedoniečio laikais, gyveno graikai. Tai – Dekapolis, klestėjęs ir romėnų laikais, pasižymintis įspūdingomis tiesiomis, kolonų supamomis centrinėmis gatvėmis. Džerašas – žymiausias iš tokių miestų.

Plačiau: Jordanija – dykuma, persunkta istorijos.

 

---

Atėnų Akropolis

Vieta: Graikija

Atėnų Akropolis – jo vaizdą atpažįsta net tie, kurie ten niekada nebuvo ir nekeliaus. Virš Atėnų iškilusi didžiulė uola, o tos uolos viršūnėje – šventyklos graikų dievams, statytos dar prieš ~2500 metų! Didysis Partenonas nekaltajai Atėnei. Mažesnis, bet svarbesnis Erechtejonas, puoštas moterų statulomis kariatidėmis. Viskas pastatyta Atėnų aukso amžiuje ~500 m. pr. Kr., kai graikai buvo ką tik sutriuškinę persus, ir Atėnų valdovas Periklis, pasinaudodamas taika ir turtais, perstatė nuniokotus Atėnus į tikrą graikiško pasaulio sostinę.

Į Akropolį nepaliaudamos lipa minios ir minios ir minios turistų – istorijos piligrimų. Gėrisi vaizdais žemyn, mėgindami pajusti prabėgusius tūkstantmečius. Ne ką mažiau nuostabūs vaizdai atsiveria į Akropolį. Nuo gretimo Filopappou kalno, iš 3 km ilgio pėsčiųjų alėjos Akropolio papėdėje restoranų ir iš daugybės Atėnų centro daugiabučių bei viešbučių viršutinių aukštų. Rasti butą ar kambarį su balkonu į Akropolį – juokų darbas! Ir net nebūtinai labai brangu.

Bet tikroji Atėnų magija – net ne pastatuose, o mintyse, kurios iš šio tada nedidelio miesto išplito po visą visą pasaulį. Atėnuose atsirado demokratija – tokia Demokratija, kad senovės atėniečiams, tikriausiai, jokia šiandienos šalis neatrodytų demokratiška…

Senovės Atėnuose demokratija buvo tiesioginė: sprendimus priimdavo visi atėniečiai, susirinkę drauge. O pareigūnai vietoje rinkimų būdavo skiriami burtų keliu (nes, senovės atėniečių požiūriu “rinkimai reiškia nelygybę: jie naudingi oligarchams, kadangi tik jie turi pinigų ir laiko rinkimų kampanijoms”). Valdininko dalią išmėgindavo daugelis: pavyzdžiui, faktinio Atėnų “mero” kadencija buvo 24 val., ir per gyvenimą juo galėdavai dirbti tik kartą: taigi, apie pusę visų piliečių vyrų sulaukdavo savosios “valdžios dienos”.

Senovės Atėnuose klestėjo ir filosofai – Sokratas, Platonas, Aristotelis. Be jų raštų iki šiol neapsieina joks universitetinis filosofijos kursas.

Plačiau: Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

 

---

Ostija

Vieta: Italija

Tai buvo Romos uostas (nes pati Roma stūkso kiek atokiau jūros). Per čia buvo gabenta daugelis prekių į senovės Romą. Nereikia nė aiškinti, kokius turtus tai sunešė miestui, kiek didingų pastatų čia pastatyta. Priešingai nei Roma, iki šiol likusi gyvenamu miestu, senoji Ostija nebegyvenama ir yra griuvėsių laukas.

Visgi, daug pastatų čia gerai išliko ir atmosfera net šiek tiek primena Pompėją. Galima pamatyti ne tik pagrindinius viešuosius pastatus, kaip šventyklas, tačiau ir eilinių romėnų gyvenamuosius namus, vienus pirmųjų pasaulyje daugiabučių (insulas).

 

---

Įdomiausi graikų-romėnų griuvėsiai pasaulio žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Didingiausi Antikos (graikų ir romėnų) griuvėsiai.

 

---

Kitos įdomios graikų-romėnų antikinės vietos

Šiose vietose gal nesijausite it perkelti į Antiką, bet bent vienas pastatas kiekvienoje jų turi mažai lygių pasaulyje.

Balbekas (Libanas)

Jupiterio šventykla kadaise buvo didžiausia Romos imperijoje. Bakcho šventovė mažesnė – bet išsilaikiusi tiesiog puikiai. Nepaisant savo didybės Balbekas nėra apgultas turistų, ypač nesezono metu. Tikriausiai vakariečiai engia ten vyraujančio “Hezbollah” judėjimo, bet, manau, be reikalo.
Plačiau: Libano lankytinos vietos

Bula Regija (Tunisas)

Tunisas pilnas didingų romėnų pastatų, bet Bula Regijoje [Boula Reggia] pagaliau pamatėme, kaip romėnai gyveno. Mat, įkvėpti berberų, jie ten savo namuose įsirengdavo požeminius aukštus „kad vasarą miegoti ir valgyti būtų vėsu“. Tad nors vilos, pastatytos ant žemės, visur sugriuvo, po žeme gerai išliko kolonos, lubos, mozaikos ir kita prabanga.
Plačiau: Tunisas – Sacharos vartai, amžini miestai ir jūra

Džemas (Tunisas)

Džemo (Tunisas) romėnų amfieatras įspūdžiu gali ruingtis su Romos koliziejume. Be to būtent iš Tuniso teritorijos po Romos Imperiją išplito mozaikos, todėl Džeme atkasta itin puikių mozaikų, kurios šiandien prieinamos Džemo muziejuje.
Plačiau: Tunisas – Sacharos vartai, amžini miestai ir jūra

Delfai (Graikija)

Griuvėsiai kalno šlaite, kur ateitį graikams pranašaudavo garsioji Delfų orakulė. Visi Graikijos poliai į Delfus nešdavo dovanas, čia statydavo savo skulptūras ir lobynus, kad “pasirodytų” prieš kitus miestus. Todėl Delfų muziejuje – vieni svarbiausių senovės graikų meno stebuklų. Geriausiai Graikijoje išlikęs ir Delfų stadionas, kuriame vykdavo į Olimpines panašios žaidynės.
Plačiau: Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai

Pergė ir Aspendosas (Turkija)

Aspendose stūgso bene geriausiai išlikęs romėnų teatras. Pergės miestas šalimais – labiau kaip desertas.
Plačiau: Antalija ir Turkijos Viduržemis – ką pamatyti

Myra (Turkija)

Myra žavi savo unikaliais kapais uolose, panašiais kaip Jordanijos Petroje. Tai buvo likų kultūros, prijungtos prie Romos Imperijos, dalis.
Plačiau: Antalija ir Turkijos Viduržemis – ką pamatyti

Bosra (Sirija)

Garsėja savo teatru, paverstu į Viduramžių tvirtovę.
Plačiau: Rekviem Sirijai – Kelionės į Siriją atsiminimai

Masada (Šventoji žemė)

Žydų Pilėnai. Kai šturmavo romėnų kariai, tvirtovę gynę žydai susidegino. Išliko daug kas tiek pačioje tvirtovėje, tiek romėnų stovyklose, iš kurių romėnai į tvirtovės viršų tiese didžiulius “laiptus”.

Pafosas (Kipras)

Šiame mieste – vienos geriausiai išsilaikiusių romėnų mozaikų.
Plačiau: Kitokia kelionė į Kiprą

Tryras (Vokietija)

Taip, Romos Imperija siekė net Vokietiją. Ir čia, tarp šiuolaikinio Tryro miesto pastatų, stovi bene įspūdingiausi išlikę romėnų vartai bei keli kiti pastatai.

Merida (Ispanija)

Šiuolaikinis miestas čia „prarijo“ senąją Augusta Emeritą, Romos Imperijos provincijos sostinę. Tačiau ta sostinė šen bei ten vis pasirodo: štai romėnų Dianos šventykla tarp šiuolaikinių namų, štai teatras ir amfiteatras, štai vienoje pusėje automobilių kelio romėnų akvedukas, o kitoje – romėnų hipodromas. Štai vienas ilgiausių romėnų tiltų per upę, triumfo arka tarp senamiesčio restoranų. Niekada nežinai, ką rasi už kampo!

Mikėnai (Graikija)

Mikėnai kone 1000 metų senesni už likusią Senovės Graikiją. Kai klestėjo Atėnai ir kiti graikų poliai, tai Mikėnai jau buvo žila senovė, apie juos sklandė tik pasakos ir legendos. Odisėjoje ir Iliadoje Troją puolė būtent Mikėnai; Odisėjas, valdovas Agamemnonas buvo mikėniečiai! Dėl senumo Mikėnų mūrai kitokie (be jokio skiedinio vienas ant kito sudėti galingi akmenys, tradiciškai priskiriami mitiniams ciklopams). Ir Mikėnų kapai kitokie (milžiniškos kūginės salės požemiuose, kuriuose suplojus ranka aidas nenutyla ištisas sekundes).
Plačiau: Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai

P.S. Roma, kadangi išliko kaip gyvas miestas, aprašyta prie įspūdingiausių senovės miestų.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Lankiau dešimtis tūkstančių miestų daugiau nei 100 šalių, bet tik dalis jų „įstrigo mano širdyje“.

 

---

Dešimt įspūdingiausių pasaulio miestų

Šis dešimtukas nuolat atnaujinamas – jei tik aplankau miestą, vertą jo.

1. Tokijas. 36 mln. žmonių – didžiausias pasaulio miestas. Sunku suvokti jo mastelius: dangumi lakstantys traukiniai, žmonių minių minios, daugybė labai skirtingų miesto centrų. Vienos ypatingos japonų kultūros širdis.

---

2. Niujorkas. Didžiausias tarpukario pasaulio miestas, statęs šimtus dangoraižių dar tada, kai Europoje nebuvo nė vieno. Dangoraižiai ten didingi tarsi katedros, o kur dar visos Niujorką kūrusių imigrantų kultūros ir subkultūros (tarp jų – įspūdingas lietuviškas paveldas).

---

3. Roma. Kone už kiekvieno kampo – 2000 metų senumo griuvėsiai ar didingos Viduramžių bažnyčios. Roma išliko svarbi per amžius: kaip galingiausios Europos Romos Imperijos širdis, vėliau – katalikų bažnyčios centras, todėl architektūra, menu ją pranokti sunku.

---

4. Londonas. Unikalios tradicijos: juodieji taksi, raudoni autobusai, viduramžiškai gyvenanti karalienė. Didingi pastatai iš tada, kai iš Londono valdyta didžiausia visų laikų pasaulio imperija (Britų Imperija).

---

5. Paryžius. Ilgi tiesūs bulvarai, didingi XIX a. pastatai – nuo rūmų ir teatrų iki kapinių. Viso pasaulio meno lobius sukaupę muziejai.

---

6. Venecija. Unikalus miestas ant vandens, kur vietoje automobilių naudojami laivai. Maža to, jis dar buvo galingos prekybinės imperijos širdis ir Venecijos senamiesčio didybė turi mažai lygių pasaulyje.

---

7. Dubajus. Jei didingiausius pasaulio miestus sukūrę karaliai ir imperatoriai gyventų šiandien, jie sukurtų Dubajų! Vienas po kito skinami pasaulio rekordai (nuo aukščiausio pastato iki didžiausio gėlyno) ir nuolatinis netikėjimas „negi tikrai prieš kelis dešimtmečius šis miestas buvo Marijampolės dydžio gyvenvietė dykumoje?“.

---

8. Rio de Žaneiras. Bene gražiausioje gamtinėje aplinkoje stūksantis pasaulio didmiestis, supamas nuostabių kalnų ir paplūdimių. O kur dar garsieji jo karnavalai, samba, bosa nova, meilė futbolui: kiekvieną naktį bus ką veikti.

---

9. Praha. Rodos begalinis senamiestis, kur kiekvienas pastatas senas ir didingas: bažnyčios, rūmai, tiltai, eiliniai daugiabučiai.

---

10. Stambulas. Iš čia valdyta ir stačiatikiška Bizantija, ir musulmoniška Osmanų Imperija, tad Stambule – ir didingiausios pasaulio cerkvės, ir didingiausios mečetės. Tai – tikra Europos ir Azijos sandūra.

 

---

Įdomiausių pasaulio miestų žemėlapis

Tuos įdomiausius miestus, kurie pažymėti žemėlapyje, bet neaprašyti aukščiau, rasite aprašytus sąrašuose žemiau.

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įdomiausi pasaulio miestai.

 

---

Visi įspūdingiausių pasaulio miestų sąrašai

Sunku tarpusavyje lyginti skirtingu metu klestėjusius miestus ar didmiesčius su kurortais. Todėl parengiau ir atskirus skirtingų tipų įspūdingiausių miestų sąrašus (spauskite ant nuorodų):
*Senovės miestai, kurie žavi daugybės šimtmečių senumo (Antikos, Viduramžių) pastatais, šventovėmis, miestų sienomis, romantiškais senamiesčiais.
*Imperijų amžiaus (~XIX a.) didmiesčiai, buvę svarbių pasaulio valstybių centrais tada, kai šios valstybės dalinosi pasaulį. Jie žavi plačiais bulvarais, didingais daugiaaukščiais, traukinų stotimis, teatrais.
*Modernūs didmiesčiai, šiuo metu esantys didžiausiais ar moderniausiais pasaulyje. Jie žavi superarchitektūra, dangoraižiais, technologijomis, moderniu transportu, didžiausiomis žmonių miniomis ar turtais.
*Ypatingi miestai, kuriuose gyvenimas verda kitaip, nei kitur: šventieji miestai, požeminiai miestai, miestai ant vandens ir pan.
*Kurortai – tie, kurie nėra tiesiog vienodų viešbučių kompleksai palei jūrą.
*Inžineriniai statiniai – nuo didžiausių pasaulio užtvankų iki kosmodromų: pastatų kompleksai, savo dydžiu prilygstantys miestams.

Komentuoti

Daugeliui laikas oro uostuose – valandos laukiant skrydžio, persėdimo – atrodo iššvaistytas.

Bet per šį laiką galima nuveikti ir daug įdomaus, turiningo ar gerai pailsėti.

Visi šie patarimai – iš asmeninės patirties aplankius ~200 pasaulio oro uostų ir praleidus juose – jei sudėti visą laiką – ištisas savaites.

Kaip pailsėti oro uoste?

Jei oro uoste turite daug laiko, visų pirma nuodugniai prasieikite. Visiškai nėra būtina eiti prie savo vartų anksčiau, nei likus kokioms 40-60 minučių. Gali būti daug patogiau laukti skrydžio kitose oro uosto vietose.

Dažnai pavyksta rasti ramią erdvę. Didieji oro uostai apkrauti labai netolygiai ir tuo pat metu iš vienų salių gali būti gausybė skrydžių, visos vietos užimtos, o kitos būti tuščios: laisvos kėdės, jokių eilių prie tualetų, kavinių ir t.t.

Pasivaikščioję po oro uostą galite rasti ir patogesnių kėdžių-gultų, staliukų, kėdžių su gražiu vaizdu į lėktuvus ir t.t. Oro uostuose būna ir rozečių, kur galima pasikrauti telefonus, kompiuterius, fotoaparatus.

Gali būti verta leisti laiką ne oro uosto „išskridimo pusėje“ (toje, iš kurios keleiviai lipa į lėktuvus, kur yra visi vartai), o „atskridimo pusėje“ (į kurią gali užeiti iš miesto nepraėjęs pagrindinės saugumo patikros ir neparodęs bilieto). Ten gali būti daugiau vietos, pigiau. Net jeigu skrendate per oro uostą su persėdimu, gali vertėti pereiti saugumo kontrolę į “atskridimo pusę”.

Jei norite oro uoste pamiegoti, geriausia susirasti kėdę-gultą. Jei tokių nėra, antras geriausias variantas – kėdžių eilė, ant kurios galima atsigulti. Trečias – pavienė kėdė, kur tenka gultis susisukus, o blogiausias man – ant žemės. Aišku, jei turite miegmaišį, gali būti kitaip. Jei neturite, pasistenkite pasitiesti rūbus, dėkite kuprinę po galva ir perkiškite ranką per petnešą – oro uostuose būna ir vagių, tad padarykite, kad jūsų nepažadinus niekaip nepavyktų ištraukti daiktų.

Radę patogią vietą, galite ten „bazuotis“, pasidėti daiktus. Jei keliaujate keliese, galite pakaitomis saugoti daiktus, o kiti gali eiti pasivaikščioti.

VIP salonai (lounge) ir oro uostų viešbučiai

Jeigu esate pasiryžę vardan patogumo išleisti daug pinigų, jūsų paslaugoms – oro uostų VIP salonai (angl. lounge). Šiaip jie skirti skrendantiems verslo klase (kuriems ši paslauga dažniausiai įeina į kainą) ar „labai dažniems keleiviams“ su auksinėmis avialinijų kortelėmis („labai dažnas keleivis“ paprastai neapima 4-5 kartus į metus keliaujančio turisto), bet „bilietą“ į juos gali nusipirkti bet kuris mirtingasis. Viduje – patogesnės kėdės, į kainą įeinantys valgiai ir gėrimai, laikraščiai, gali būti specialios pilnai atsilenkiančios kėdės miegojimui, darbo vietos su stalais, geresnis Wifi internetas. Visa tai – neribota (išskyrus gal alkoholį), bet kai „bilieto į VIP saloną“ kainos skaičiuojamos dešimtimis eurų (priklauso nuo oro uosto, pvz. 30-50 EUR), o būti už tą mokestį leidžiama tik keletą valandų, vien finansiškai neapsimokės: reikia, kad patogumas jums būtų toks reikšmingas. Kita vertus, jei oro uoste ir šiaip valgytumėte “išpūstų kainų restorane”, už VIP saloną jums nereiks primokėti *tiek daug*, nes, šiaip ar taip išleistumėte kokius keliolika eurų maistui ir gėrimams, o VIP salone tai įeina į kainą. Tik prieš įsigydami “bilietą” į VIP saloną, visada paprašykite užeiti jį apžiūrėti – pamatysite, kiek ten maisto ir koks jis, ar VIP salonas tuo metu nėra “pergrūstas”, ar kėdžių patogumas ten tikrai smarkiai didesnis nei šiaip tame oro uoste.

VIP salonai yra kiekviename didesniame oro uoste, o kai kuriuose yra ir oro uostų viešbučiai, kur kambarį galima išsinuomoti ir 6 ar 12 valandų. Kai kurie tokie viešbučiai būna net nepraėjus saugumo patikros. Kita vertus, kainos juose beveik visuomet bent kelis kartus viršija esančių anapus oro uosto kainas. Kartais pigesni būna viešbučiai oro uosto prieigose, kurie siūlo į kainą įeinančią pervežimo paslaugą (free airport shuttle), kita vertus, nors papildomai nekainuos, tai užims daugiau laiko. Kelios avialinijos (tokių nedaug) taip pat siūlo nemokamus viešbučius jei skrendate su jomis ir persėdimas ilgas.

Ar verta išeiti iš oro uosto į miestą?

Jei turite ilgesnį laiką tarp skrydžių (skrendant su persėdimu), gali vertėti iš oro uosto išeiti. Koks yra minimalus laikas, kada verta išeiti, priklauso nuo miesto: kaip toli oro uostas nuo centro, koks susisiekimas. Pažiūrėkite (pvz. „Google Maps“), kiek laiko užtruks nuvažiuoti iki centro ir grįžti atgal bei turėkite omenyje, kad grįžti reikia likus kokioms 1-2 val. iki skrydžio (geriau nerizikuoti ir pasilikti bent 1,5 val.). Minimalus tarpas tarp skrydžių, per kurį apsimoka nuvažiuoti į miesto centrą, paprastai yra apie 5-6 val. – tokiu atveju, jei, tarkime, iki centro reikia važiuoti 1 val., galima ten praleisti 1-2 val. ir grįžti. Kad turėtum ženklesnį laiką centre, reikėtų kokių 7-8 val. persėdimui.

Jei važiuojate į miesto centrą, geriausia iš karto suplanuokite, ką ten veiksite, nes laiko svarstyti nebus: gal aplankykite konkrečią įdomią lankytiną vietą, gal nueikite į vietos virtuvės restoraną (geriausiai irgi numatykite konkretų) ar tiesiog pasivaikščiokite.

Net jei laiko nuvažiuoti į miesto centrą nuo oro uosto neužteks (pvz. turite 4-5 val., o atstumas iki centro gana didelis), gali vertėti vis tiek pereiti saugumo patikrą ir išeiti „į miestą“, nes kai kuriuose miestuose yra įdomių vietų ir greta oro uosto, iki kurių galima nueiti net pėsčiomis. Be to, greta oro uosto gali būto pigesnių ir geresnių prekybos centrų, restoranų, nei pačiame oro uoste.

Skaičiuodami laiką, kiek užtruks išeiti iš oro uosto ir grįžti, atkriepkite dėmesį ir į laiką prie saugumo, pasų patikros: kur kas greičiau bus išeiti į miestą Šengeno erdvėje atskridus iš Lietuvos ir kur kas ilgiau užtruks praeiti pasų kontrolę (būna, kad prie jos tenka stovėti ir valandą). Ten, kur reikia vizų, jeigu tos vizos neturite, išeiti į miestą bus visai neįmanoma.

Ką įdomaus nuveikti oro uoste?

Jei laiko išeiti nėra, bet norite prasiblaškyti, įdomių vietų galite rasti net pačiame oro uoste – ypač didieji Azijos oro uostai žavi išmoningais architektūriniais sprendimais.

Kai kuriuose oro uostuose gali rasti unikalias erdves: nuotraukų galerijas, „bokštelius“ su vaizdu į lėktuvus. Tarkime, Vilniaus oro uoste įkurta lietuviškų filmų rodymo erdvė. Pažiūrėkite internete oro uosto planą – kas ten dar yra be kavinių ar parduotuvių.

Beveik visuose oro uostuose yra vietų, kur puikiai matosi lėktuvai. Iš kai kurių vietų matosi kaip darbuotojai aptarnauja lėktuvus (pila degalus, krauna bagažą ir t.t.), iš kitų vietų – matosi kylantys ir besileidžiantys lėktuvai. Įdomu juos pažiūrėti. Jei esate su vaikais, galite sugalvoti visokių žaidimų – pvz. spėlioti, kokios spalvos, aviakompanijos, su kiek variklių lėktuvas nusileis.

Laikas oro uoste – ir gera proga užmegzti naujų pažinčių: daug kas nuobodžiauja neturėdami ką veikti. Gal verta užkalbinti žmones, skrendančius ten pat, kur ir jūs, šį bei tą sužinoti apie tą šalį.

Kaip apsipirkti, sutaupyti oro uoste?

„Oro uoste viskas be galo brangu“ – šis teiginys dažniausiai teisingas. Maistas, vanduo, gėrimai oro uoste kainuos du, tris ir daugiau kartų brangiau, nei mieste, o jei jau ir tas miestas brangus (pvz. Vakarų Europos) tai kainos oro uoste bus visai nežmoniškos.

Neapsigaukite prisiklausę visokių reklamų apie „prekes be muito (Duty Free)“ – visų pirma, tokios būna ne visur (pvz. Šengeno erdvėje skrendant į kitas Šengeno erdvės šalis nebūna), be to, net kur jos ir yra, muitų nebuvimą „kompensuoja“ gerokai didesni antkainiai. Tiesiog vietoje muito mokėjimo valstybei susimokate daugiau parduotuvės savininkui – ir greičiausiai daugiau pralošiate, nei išlošiate. Kiek labiau apsimoka nebent prekės, kurioms šiaip be muitų dar taikomi ir akcizai – alkoholis, cigaretės. Bet ir tai toli gražu ne visur.

Aišku, negalima kaltinti parduotuvių ar restoranų savininku lupikavimu – jie patys irgi yra priversti labai daug mokėti oro uostams už teisę ten verslauti. Šiuolaikinių oro uostų verslas toks: jie mažai ima pinigų iš avialinijų ir keleivių, bet, sukūrę „klientų“ srautą, itin brangiai nuomoja patalpas, nes gali garantuoti nuomininkams-verslininkams, kad į jų parduotuves ir kavines neturėdami ką veikti keleiviai vis tiek eis.

Norėdami sutaupyti, tiesiog ten neikite. Bent jau išskridimo pusėje. Pavalgykite, apsipirkite prieš atvykdami į oro uostą, arba pasiimkite maisto į jį. Ir jokiais būdais oro uoste nepirkite suvenyrų – jų kainos itin užkeltos, o ir pasiūla/kokybė dažnai gerokai žemesnė (pvz. yra tekę oro uoste nusipirkti brangų sukirmijusį šokoladą: tiesiog jis ten ilgai guli, niekas neperka).

Tiesa, kiekvienai taisyklei yra išimčių. Net ir oro uostų išskridimo pusėje nelabai brangūs būna greito maisto tinklų restoranai (McDonald’s, Subway ir pan.) – jie paprastai irgi brangesni, nei gretimuose miestuose, bet ne 2-3 kartus.

Be to, kai kuriose šalyse (ypač Azijoje) išvis neįprasta, kad oro uoste kainos užkeliamos. Bet tokios šalys yra retenybė.

Norėdami gauti geresnių pasiūlymų, galite bent jau pirkti, pavalgyti oro uosto „atskridimo pusėje“ ar, jei skrendate su persėdimu, išeiti iš oro uosto išskridimo pusės (pereiti saugumo patikrą į miestą). Dažnai „atskridimo pusėje“ kainos mažesnės, nei „išskridimo“, nes ten keleiviai nėra „pririšti“ – pamatę dideles kainas, gali išeiti kitur, jiems dėl to nereikia papildomai iš naujo eiti per saugumo patikrą ar patirti kitų nepatogumų.

Komentarai

Niagaros kriokliai! Visas pasaulis juos žino, bet tik ten buvusieji supranta, ko ten tikėtis.

Nuo kitų didžiųjų pasaulio krioklių Niagara smarkiai skiriasi. Niagara virsta ne gamtoje, bet vidury miesto. Niagarą galima patirti visokeriopai: plaukti po kriokliu, eiti į tunelį anapus krioklių, stebėti šviesų šou ant krioklio keterų, skristi lynų keltuvais, gėrėtis fejerverkais – ir čia tik mažytė dalis visų pramogų. Lankiausi ten ne kartą ir dar ne viską išbandžiau.

Be to, Niagara viena pirmųjų pasaulyje turistinių vietų apskritai: jau 150 metų turistai ten masiškai keliauja! Tad Niagaros krioklių kurortai turi ir savo didžią istoriją. Gamta ir istorija Niagaroje susipynusi kaip niekur.

Kodėl Niagaros kriokliai populiariausi pasaulyje?

Pagrindinis Niagaros krioklys, vadinamas Pasagos kriokliu arba Kanados kriokliu – tai galingo balto vandens siena aukščio sulig Vilniaus bažnyčių bokštais (56 metrai) ir beveik kilometro pločio (790 metrų).

Be jo, netoliese dar yra mažesnis Amerikos krioklys (30 m aukščio, 320 m pločio).

Aišku, jei kas skaitė Gineso rekordų knygą, gali klausti “Ką, tik tiek?” – juk aukščiausias pasaulio krioklys yra 979 metrų aukščio (Anchelis, Venesuela), o plačiausias – 10 km pločio (Khonė, Laosas)! Bet, reikalas tas, kad aukščiausi pasaulio kriokliai, palyginus su Niagara – tarsi menkos vandens srovelės, o plačiausi – žemi it kokie upės slenksčiai.

Vos keli kriokliai, kaip Niagara, turi ir žymų aukštį, ir žymų plotį. Kiti panašūs kriokliai – kaip Igvasu Pietų Amerikoje ar Viktorija Afrikoje – yra toli nuo visko, nesaugiuose kraštuose. Tik pastaraisiais dešimtmečiais turizmas pakilo ir atpigo pakankamai, kad daugiau žmonių ten keliautų.

Tuo tarpu Niagaros vieta kelionei – ideali. Per dieną gali atvažiuoti iš didžiausių Amerikos miestų: Niujorko, Čikagos, Detroito, Toronto, Klivlando… Dar XIX a., atsiradus traukiniams, didmiesčių amerikiečiai plūdo pažiūrėti savojo gamtos stebuklo. Aišku, tada žmonės dar nekeliaudavo kasmet, todėl į Niagarą dažniausiai važiuodavo medaus mėnesiui. Niagara Folso miestas iki šiol tituluojasi “Medaus mėnesių sostine”, nors šiais laikais reta Amerikos nuotaka besižavėtų medaus mėnesiu taip arti namų.

Bet atstumas nuo Amerikos didmiesčių padeda ir toliau: juk į Niujorką, į Čikagą paprasčiausia ir pigiausia atskristi iš viso pasaulio (ir iš Lietuvos). Ir tas pačias pramogas, kuriomis džiaugdavosi 1920 m. jaunavedžiai, dabar išbando šimtai tūkstančių kinų, indų, europiečių, lotynų amerikiečių…

Niagara neblėsta. Niagarą kasmet aplanko 30 milijonų turistų, kai Igvasu – 2 milijonai, o Viktorijos krioklius – 1 milijonas.

Niagaros krioklių pramogos

Kelionė prie daugelio pasaulio krioklių panaši. Apogėjus – žvilgsnis į krioklius. Man patinka krentantį vandenį stebėti ilgai, bet net ir taip vis tiek praleidus ilgiau valandos prie vieno krioklio norisi eiti toliau. Svarbi kelionių prie krioklių dalis būna žygis prie krioklių: bet Niagaroje nėra net to, juk kriokliai yra mieste.

Tad kaip užimti visus jaunavedžius ir kitus turistus ne valandą, o savaitgalį, savaitę? Apsukrūs ~1900 m. verslininkai sugalvojo daugybę būdų. Daugelis jų šiandien būtų tikrai neįmanomi: gamtosaugininkai neleistų išgręžti už krioklio tunelių, tiesti netoliese lynų keltuvų. Bet, kadangi visa tai pastatyta prieš 100 metų ir daugiau, viskas išliko: ir todėl Niagarą galima patirti įvairiau, nei vien “gamtinius” krioklius.

Niagaros kriokliai yra ant JAV ir Kanados sienos. Pramogų yra abiejose pusėse. Abiejose pusėse galima nusipirkti pasą, įgalinantį aplankyti visas pagrindines krioklio pramogas (Kanadoje – “Niagara Falls Adventure Pass”, JAV – “Niagara Falls Discovery Pass”). Kainos tikrai nesikandžioja, atsižvelgiant į tai, ką už tai gauni: tokiose brangiose šalyse tikėjausi brangiau. Iš tikro viskas net pigiau, nei Brazilijos Igvasu.

Tiek JAV, tiek Kanadoje žymiausia Niagaros krioklio pramoga – plaukimas po kriokliu laivu (Maid of the Mist ir pan.). Iš tikro ne po, o prie krioklio: bet vandens purslų ten tiek, kad pranoksta liūtį, viskas balta, šlapia, žmonės klykia. Tikrai nepakartojama patirtis, o jei vandens bus per daug, visada gali slėptis laivo viduje. Esu taip plaukęs ir po Igvasu kriokliais – ten laivelis mažesnis, viskas atvira, vienu metu net buvo toks jausmas, kad skęstu. Niagaros pramogos daug labiau “draugiškos šeimai” (vaikams, seneliams, neįgaliems…).

Kitos pramogos Kanadoje, įeinančios į Kanados pasą (nuo, mano nuomone, įdomiausių):
• Kelionė anapus krioklio (Journey Behind the Falls). Dar 1889 m. pirmąsyk išgręžtais tuneliais užeini anapus baltosios vandens sienos, stebi, kaip vėjas įpučia vandenį į tavo menką siaurą tunelį. Kadaise gidai tais tuneliais vesdavo su žibalinėm lempom, dabar viskas apšviesta, ir celofaniniai lietpalčiai, kaip ir daugelyje Niagaros pramogų, įeina į kainą.

• Baltojo vandens pasivaikščiojimas (Whitewater walk). 300 m takelis palei Niagaros upę žemiau krioklių, kur teka balti vandenys tokie tūžmingi, kad vos keliems žmonėms pavyko perplaukti, o bangų upėje aukštis skaičiuojamas metrais. Pačių krioklių nesimato.

• Sūkurio aeromašina (Whirlpool Aero Car; įeina tik į brangesnį Kanados paso variantą). Senovinis (1916 m.) lynų keltuvas virš gražaus Niagaros upės vingio žemiau krioklių, pilno sūkurėlių. Pačių krioklių nesimato.

• Niagaros įtūžis (Niagara’s Fury). Filmas apie Niagaros krioklį su visokiausiais efektais (ir vandeniu). Jei perkate “Adventure Pass”, verta užsukti, bet šiaip kiek nuvylė: kai tikra Niagara alma vos anapus išėjimo, sunku pranokti.

Kitos pramogos JAV, įeinančios į JAV pasą:
• Vėjų ola (Cave of the Winds). Galimybė prieiti labai arti Amerikos krioklių – ten, kur rimtai taško. “Šlapiausias vietas” norint galima apeiti. Pirmąkart šie priėjimai įrengti dar 1841 m. ir tada dar būdavo galima nusileisti į olą, garsėjusią milžiniškais vėjais – bet ją 1954 m. sunaikino pati gamta. Tad vėjų oloje olos neliko. Užtat atsirado minimuziejus, pasakojantis Niagaros istoriją.
Dar įeina keli muziejai ir filmas – aš pirkau tik Kanados pasą, tad pastarųjų nelankiau.

Jei norite pamatyti svarbiausias Niagaros krioklių pramogas įdomiai, rekomenduoju pažiūrėti filmą “Niagara” su Merlin Monro. Herojai ten išmėgina viską. Taip, filmas 1953 m. Bet net nuostabu, kaip niekas nuo tada nepasikeitė – tik didesni viešbučiai užaugo. Kai pagalvoji, 1953 metais kokio Dubajaus išvis iš esmės nebuvo, daugelio kurortų ir nacionalinių parkų nebuvo, Igvasu ar Viktorijos kriokliai atrodė nepasiekiama svajonė ir menkai kam žinomi, o Niagaroje tokie patys masiniai turistai darė lygiai tą patį, ką tu darai dabar. Ir net 1918 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma, darė tą patį… Niagara viena retų nereliginių vietų, kur ir pats turizmas yra įdomi istorija.

Vaizdai į Niagaros krioklius: nuo nemokamų iki brangiausių

Tam, kad tiesiog pamatytumėte Niagaros krioklius, nieko pirkti išvis nereikia. Visos krantinės nemokamos. Įspūdingesnis vaizdas nuo Kanados pusės krantinės, nes ten matai krioklius iš priekio. Ta krantinė iš esmės yra mieste.

Amerikos pusės krantinė įdomiausia Ožio saloje (Goat Island), plytinčios tarp abiejų Niagaros krioklių. Kadaise ten irgi buvo miestas, netgi fabrikai, naudoję krioklių vandenį pramonei – bet ~1887 m. grąžino gamtai, padarė parku. Tiesa, iš jo krioklius tegali stebėti iš šono (gražiausias vaizdas nuo Terrapin Point).

Tiek JAV, tiek Kanados promenadose ne tik išvysti krioklius, bet ir esi aptaškomas.

Pinigus, kuriuos kitur sumokėtumėte už Nacionalinio parko ar priėjimo prie krioklių bilietą, Niagaroje verta skirti viešbučiui su vaizdu į krioklį. Kanados pusėje yra gausybė viešbučių, kur nuostabi krioklio panorama atsiveria tiesiog pro kambario langą. Nepakartojama sėdint prie palangės iš aukštai stebėti krioklius. Kas vakarą jie nušviečiami galingais žibintais (tas apšvietimas, beje, irgi sukurtas dar 1925 m.), spalvos mainosi, keičiasi. Vasaromis ir pavasario-rudens savaitgaliais vakarais dar stebina ir fejerverkai. Smagu, kai krioklys – paskutinis vaizdas prieš užmiegant ir pirmas vaizdas prabudus.

Jei apsistoji pigesniuose moteliuose atokiau krioklių, vis tiek bus būdu pažvelgti į krioklius iš aukščiau (aišku, mokamai) – yra restoranai viešbučių viršutiniuose aukštuose ir net specialiuose bokštuose (aukščiausias – Skylon Tower), o dangų virš krioklių nuolat raižo apžvalginiai sraigtasparniai.

Ne sezono metu viešbučiai pigesni, bet Niagaros kriokliai viena retų vietų, kur ne sezonu ir įspūdis bus ne tas. Mat dalis Niagaros krioklio vandenų yra nukreipta į hidroelektrinę. JAV ir Kanada sutarė, kad turizmo sezono metu dieną bus “vagiama” mažiau krioklio vandens. Lapkričio-kovo mėnesiais kriokliui paliekama 1400 kubinių metrų per sekundę (5 Nemunai ties Kaunu), o turistinio sezono metu – 2800 kubinių metrų į sekundę (10 Nemunų). Dienos metu: bet nakties metu gal ir gerai, kad purslų stulpas sumažėja, geriau matosi apšvietimas.

JAV Niagara Folsas: desperatiškas getas su lietuviška istorija

Ir Kanada, ir JAV turi po kurortą iš savosios Niagaros krioklių pusės, priimantį turistus. Abudu miestai taip ir vadinasi – Niagara Falls (lietuviškai Niagara Folsas).

Kadaise JAV Niagara Folsas buvo pagrindinis Niagaros krioklių kurortas. 1960 m. (eroje, kai sukurtas filmas “Niagara”), jame gyveno 102 000 žmonių – kaip Panevėžyje. Be turizmo, svarbi buvo ir pramonė: krioklių vanduo sukdavo visokiausias mašinas.

Deja, Niagara Folso istorija – viena liūdniausių Amerikos žemyne. Pramonė pamažu nyko: iškelta į kitas šalis ar valstijas, juk dabar krioklių pagamintą elektrą laidais gali persiųsti bet kur. Išsikėlė ir žmonės. Išaugo nusikalstamumas. Miestas virto vadinamu “getu”. Dabar kai kurie panašūs miestai JAV atgimsta, bet Niagara Folsui tas negresia. Mat ~1964 m. miestas padarė vieną idiotiškiausių sprendimų JAV urbanistikos istorijoje: išgriovė senamiestį (Old Falls St. apylinkė) ir pakeitė nykiais pastatais, aikštėmis. Atseit turėjo viskas būti gražu, modernu, smagu turistams: išėjo priešingai. Niagara Folso centras nejaukus, nebeturi jokio “šarmo”: kažkokie parkingai, laukymės, neišnuomoti betoniniai turgūs kur būta gražių pastatų, ir vienas eilinis nykus daugiaaukštis kazino. Tik keli pavieniai įdomesni pastatai likę, o istorijos žiupsnelius gali rasti nebent toliau centro (pvz. Main St). Bet ir ten daug kas apleista, langai užkalti.

Viena įdomiausių vietų JAV Niagara Folse lietuviams – Niagara Folso lietuvių bažnyčia, kurią dar 1925 m. pasistatė fabrikuose dirbę lietuviai. Ji – parduota anglikonams, į pamaldas teateina du žmonės, rajonas nesaugus. Bet nuo pat 1925 m. išlikę lietuviški užrašai ir Vytis frontone. Įdomu matyti šimto metų senumo Vytį iškaltą 2 kilometrai nuo garsiųjų Niagaros krioklių – dar vienas priminimas, kad miestas su didžia istorija, ir dalis jos – netgi lietuviška. Tiksli bažnyčios vieta – “Tikslas – Amerika” žemėlapyje (priartinkite).

Tik istorija. Dabar JAV Niagara Folse gyventojų – jau tik 50000, mažiau Alytaus. Lietuvių irgi nesutiksi, nebent turistus, o jie laikosi prie pačių krioklių ir daugelis, apsistoję Kanadoje, tik ateina į JAV pažiūrėti Vėjų olos bei sugrįžta per tiltą. Greta 30 mln. žmonių kasmet pritraukiančių krioklių JAV pusėje net lankytinų vietų nepavyksta sukurti: štai ant Narsuolių muziejaus, pasakojančio istorijas visų tų, kurie per Niagaros krioklius ėjo lynais, plaukė statinėmis ir darė dar visokius sunkiai suvokiamus triukus (tai buvo tikra XIX a. mada), kabėjo iškaba “Parduodama”. Atrodo, muziejus “padėjo galvą” kaip ir daug tų narsuolių. “Tripadvisor” dar 2013 m. komentaruose irgi rašoma, kad muziejus uždarytas, parduodamas. Atrodo, nieks nė pastato pirkti nenori.

Kanados Niagaros kurortas: linksmas miestas-lunaparkas

Kol JAV Niagara Folsas nyko, kanadietiškasis plėtėsi. ~1960 m. jame gyveno tik 22000 žmonių (tokia Plungė): filme “Niagara” dar rodoma, kad priešais Niagaros krioklį stovi kempingas su nameliais. Šiandien ten stūkso viešbučiai-dangoraižiai su vaizdais į krioklius iš numerių, o mieste gyventojų – jau 88000 (beveik Panevėžys). Abu kurortai “susikeitė vietomis”.

Kanados Niagara Folsas turi du centrus. Naujesnis yra Fallsview – aukštų viešbučių linija priešais Pasagos (Kanados) krioklius: ten geriausia vieta apsistoti, yra variantų pavalgyti, apsipirkti.

Antrasis centras – Cliffton Hill yra tarsi vienas didelis lunaparkas. Jei kriokliai pabostų (pvz. vaikams), ten rasi kone “pusę Disneilendo” įvairiausių pramogų, o naktį Cliffton Hill žiba tarsi Las Vegasas.

Cliffton Hill (apačia priešais mažesniuosius, Amerikos, krioklius) – siaubo kambariai, vaškinių figūrų muziejai, atrakcionai, žaidimų automatai, 3D kinai, pramoginiai muziejai (Gineso rekordų, Riplio keistenybių), apžvalgos ratas ir t.t. Yra ir Cliffton Hill pasas, tiesa, perkant jį, galėsi patekti tik į nedaug pramogų. Tikriausiai orientuota į tuos, kurie dešimtosioms vestuvių metinėms grįžta ten, kur šventė medaus mėnesį. Jau su vaikais… Mažai Amerikoje vietų, kur viename rajone būtų šitiek pramogų visai šeimai.

Parkavimas Niagara Folse yra brangus (įskaitant prie viešbučių), bet daugelyje parkingų moki už išvažiavimą: tai yra, jei atvažiuosi ir paliksi automobilį kelioms dienoms, mokėsi tik kartą. Po miestą tada gali vaikščioti arba važinėti Wego autobusais, kurių 2 parų bilietas įeina į Niagara Falls Adventure Pass.

Niagaros kriokliai – ir kelionė į save

Niagaros upė atrodo milžiniška, bet ji stebėtinai trumpa – vos 58 kilometrai. Tiesiog, ji jungia du milžiniškus ežerus – Erio ir Ontarijo – ir todėl ja plūsta šitokia vandens galybė.

Niagaros kriokliai yra maždaug ties upės viduriu ir bėgant metams slenka į pietus, palikdami slėnį (kasmet po kelis centimetrus). Lankytinų vietų yra visur palei šią upę. Daug visokių fortų, įtvirtinimų: juk Kanadą valdžiusi Britanija ir JAV dažnai nesutardavo. Golfo laukai, drugelių parkas. Yra milžiniškos hidroelektrinės, verčiančios krioklių vandenį elektra. Ne šiaip sau hidroelektrinės, o pačios pirmosios pasaulyje, iš kurių elektra buvo siunčiama didesniu atstumu laidais, užuot panaudojus čia pat. “Prisimink: pasaulis pasikeitė čia” – pompastiškai skelbė filmukas Cave of the Winds muziejuje.

O šiauriniame Kanados kelio palei upę gale – Niagara on the Lake miestelis, vienas seniausių Kanadoje. Kai tik kam Amerikoje pasakydavau, kad važiuosiu prie Niagaros krioklių, būtinai patardavo aplankyti ir Niagara on the Lake. Išties, miestelis gražus, tikra JAV Niagara Folso priešingybė: turtingas, pilnas turistų, prabangių restoranėlių ir parduotuvių puikiai išsilaikiusiuose senuose (kai kurie dar XVIII a.) pastatuose, kurių čia niekas nesugalvotų griauti (dabar, vietinis pasakojo, viską supirko kinai).

Bet visgi aš iš Europos, ir senais pastatais taip paprastai nenustebinsi. Ech, kaip smarkiai gebėjimą žavėtis lankytinomis vietomis keičia asmeninė patirtis: kas amerikiečiui “neįtikėtinai senas, gražus, unikalus, tvarkingas miestelis”, Europoje būtų gana eilinė gyvenvietė. Užtat mane, pavyzdžiui, žavi, kiek Amerikoje miestuose yra gyvūnų: voverės, kiškiai, net stirnos ateina, žmonių nebijo. Ir Niagara on the Falls matėme. Žavi visi Amerikos greito maisto tinklai: tokie įvairūs, ištobulinti. Amerikiečiai to nė nepastebi: įprasta.

Ir Niagaros krioklius skirtingais gyvenimo etapais regėjau skirtingomis akimis. Kai pirmą kartą ten keliavau 1998 m., mačiau visų pirma patį krioklį, dar – Cliffton Hill šviesas ir garsus (Lietuvoje to nebuvo!). Sugrįžęs 2019 m., pirmąkart supratau vietovės istorijos didybę ir reikšmę, visą krioklių įvairovę.

Kriokliai nepasikeitė. Net jų kurortai, pramogos nepasikeitė. Pasikeičiau aš ir pasikeitė Lietuva.

1998 m., tarkime, nebuvo pinigų jokioms krioklio pramogoms, viskas atrodė šitaip brangu. Nakvojome motelyje kažkur už miesto ir tik atvažiavome pasižiūrėti į krioklį nuo promenados (automobiliu, skolintu iš JAV gyvenančio tėvų pažįstamo). Jau vien žvilgtelėti į Niagaros krioklį tada lietuviui buvo “kažkas nesuvokiamo”, prieinama tik Amerikoje turintiems draugų ar giminių. Tai buvo pirmoji mano tolima kelionė ir dar 6 metus paskui nekeliavau toli.

O 2019 m. jau nakvojau viešbutyje su vaizdu į Niagaros krioklį, pirkau Adventure pass – ir tai neatrodė kažkoks superišlaidavimas lyginant su vidutine Lietuvos alga ar mano pajamom. Tikrai gali sau leisti atvykęs į šitokią vietą. Šimtai tūkstančių lietuvių kasmet keliauja panašiai.

Kartais manęs žmonės klausia, “Ką darysi, kai viską, kas įdomu, pasaulyje būsi matęs?”. Tada galiu prisiminti Niagaros krioklius. Grįžęs ten pat po 20 metų viską atrandi naujai. Ir tam net nereikia kokio Dubajaus, kur po 20 metų viskas ir bus nauja. Tam pakanka ir Niagaros krioklių – vietos, kuri keičiasi lėčiau, nei žmonių kartos.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Dalis žmonių į oro uostus atvyksta gerokai per anksti ir švaisto brangų kelionės laiką. Kiti – vėluoja į skrydžius ir patiria didelių nuostolių (kiekviename reise nepasirodo kokie 10% keleivių, turinčių bilietus).

Kaip išvengti abiejų kraštutinumų ir tinkamai apskaičiuoti laiką? Skridau jau daugiau nei 400 kartų ir į jokį skrydį nesu pavėlavęs, nors tikrai neatvykstu į oro uostą ir labai iš anksto.

Rekomenduojami laikai tinka ne kiekvienam

Visų pirma, nekreipkite dėmesio į visokiausius „rekomendacinius“ įspėjimus, kada neva „reikia atvykti į oro uostą“ (pvz. likus 2 ar 3 valandoms iki skrydžio). Visi jie yra skirti „chroniškiems vėluotojams“, nemokantiems skaičiuoti savo laiko ar keliaujantiems pirmą-antrą kartą ir, jei viską darysite protingai, galite kur kas geriau ir tiksliau reikiamą laiką paskaičiuoti pats.

Kas be ko, atvykti „prieš pat skrydį“ tarsi į traukinių stotį ar autobusų stotį irgi negalima, nes yra tam tikri „vėliausi laikai“ kurie viešai skelbiami. Būtent tuos laikus ir reikia labiausiai žinoti. Tai yra du laikai:
1.Vėliausias registracijos laikas. Vėliausias laikas, kada galite priduoti bagažą ir registruotis, jei nesiregistravote internetu. Šis laikas visai nesvarbus, jeigu registravotės internetu ir keliaujate tik su rankiniu bagažu. Paprastai šis laikas – tai 40 arba 60 minučių iki skrydžio.
2.Vartų į lėktuvą uždarymo laikas. Vėliausias laikas, kada keleiviai įleidžiami į lėktuvą. Paprastai 15-30 minučių iki skrydžio. Šis laikas svarbus visiems keleiviams ir net jei ateisite į lėktuvą dar jam stovint prie vartų, bet jau po šio laiko (pvz. 5 min. iki skrydžio), jūsų greičiausiai į lėktuvą nebeįleis, o bilietą prarasite.

Skelbiami dar tokie laikai: registracijos pradžios laikas, vartų į lėktuvą atidarymo laikas. Tačiau neprivalote nei registruotis registracijos pradžioje, nei lipti į lėktuvą vienas pirmųjų (tiesą pasakius, vartai į lėktuvus beveik niekada numatytu laiku nėra atidaromi – parašytas laikas yra paankstintas bent 5-15 min. dėl “chroniškų vėluotojų”).

Aišku, turėkite omenyje, kad oro uoste sugaišite: laiko atims saugumo patikra, jeigu skrendate į kitą šalį ir ne Šengeno erdvėje – pasų kontrolė, o dideliuose oro uostuose – ir tiesiog ėjimas prie vartų. Tad pasilikite šitam pakankamai laiko, o jei nepažįstate oro uosto – dar kiek atsargos. Verta pridėti 10-20 min. saugumo patikrai (šis laikas būna jau po registracijos), 10 min. pasų patikrai, 10-20 min. registracijai, 10-20 min. nuėjimui iki vartų dideliuose oro uostuose.

Tarkime, registracijos pabaiga – 40 min. iki skrydžio, vartų uždarymas – 20 min. iki skrydžio ir oro uostas didelis, bet skrydis Šengeno erdvėje, tad pasų patikros nėra. Jūs iš anksto nesiregistravote, tad teks registruotis vietoje. Galite atvykti į oro uostą vėliausiai 50-60 min. iki skrydžio: per 10-20 min. praeisite registraciją, per 10-20 min. (po registracijos) saugumo patikrą ir liks kokios 10-30 min. nueiti iki vartų.

Jei kažkur būtų netikėtai didelės eilės – nerizikuojate. Jei taip atsitiktų, kad iki skrydžio būtų likę mažai laiko, paprastai galite paprašyti jus praleisti prie patikros be eilės, atsiprašyti. Aišku, jei iš karto suplanuojate „beveik vėluoti“ ir visų atsiprašinėti, lįsti be eilės, tai jau nėra gražu – bet jei planavote spėti, o kažkas atsitiko ir taip būna tik retkarčiais – normalu.

Tai, ką parašiau, galioja “įprastam keleiviui”: t.y. kuris skrenda ne pirmą kartą. Seneliams, neįgaliesiems, šeimoms su kūdikiais gali reikėti papildomo laiko: jūs geriausiai save pažįstate ir žinote, kiek papildomai reikės laiko būtent jūsų poreikiams. Taip pat papildomo laiko galite prisidėti, jei skridote jau seniai ir nėra viskas aišku.

Svarbiausia – nevėluoti į patį oro uostą

Daugelis pavėlavusių į lėktuvą vėluoja ne todėl, kad nespėjo nueiti iki vartų oro uoste, o todėl, kad netinkamai paskaičiavo, kiek laiko užtruks nusigauti iki paties oro uosto. Bepigu, jei nakvojate prie oro uosto: tada tikrai galite ateiti ~60 min iki skrydžio. Bet jei atvykstate iš centro, numatyti laiką išties sunku, negalima vadovautis vien tvarkaraščiais ar „Google Maps“: tarkime, manasis autobusas iš Londono centro į Lutono oro uostą dėl kamščių vėlavo pusvalandžiu. Planavau atvykti 1,5 val. iki skrydžio, atvykau likus 1 val. Viskas buvo gerai – bet jei būčiau planavęs atvykti likus 1 val. iki skrydžio ir atvykęs likus 30 min., jau būčiau pavėlavęs (nebuvau įsiregistravęs internetu, o registracijos pabaigos laikas buvo 40 minučių prieš skrydį).

Taigi, priklausomai nuo to, kaip važiuojate į oro uostą, reikia „užsimesti“ papildomai laiko. Itin neprognozuojamas važiavimas per miestą automobiliu ar autobusu, taip pat ilgų atstumų važiavimas (nemaža tikimybė, kad kažkur bus avarija ir jos sukelti kamščiai ar pan.). Tokiais atvejais, verta „užmesti“ atsargai kokius 50% važiavimo laiko – aišku, tą atsargą pridedant ne prie 2 „rekomenduojamų“ valandų iki skrydžio, bet prie, tarkime, 1 iki skrydžio likusios valandos. Tai yra, jei iki oro uosto, pagal tvarkaraštį, važiuosite valandą, tai 50% bus pusvalandis. Reiškia, išvažiuokite iš centro likus bent 2,5 val. iki skrydžio: 1 val. oficialiam važiavimui, 30 min. rezervas kamščiams, ir 1 val. formalumams pačiame oro uoste (registracija, saugumo patikra ir t.t.).

Metro, traukiniai prognozuojami kur kas labiau nei autobusai. Bet kaip bevažiuotumėte, išnagrinėkite grafiką: negalite tikėtis, kad atėję į stotelę rasite reikiamą transportą. Be to, papildomai pagalvokite, „kas būtų jei neatvažiuotų vienas autobusas/traukinys“. Tarkime, jei važiuoja kas 15 min. – “ar spėčiau, jei tektų išvažiuoti 15 min. vėliau?”; jei važiuoja kas 30 min. – “ar spėčiau, jei tektų išvažiuoti 30 min. vėliau?”. To tikimybė nėra labai didelė, bet ne tokia ir maža, kad nekreipti dėmesio, kai „ant kortos pastatytas“ bilietas.

Pavėluoti į skrydį – ne katastrofa

Nors į skrydžius nesu vėlavęs ir tikrai nenorėčiau, ir tai yra neabejotinai nuostolinga, liūdna žiūrėti, kaip kai kurie žmonės turi tikrą „vėlavimo į skrydį fobiją“ ir aukoja ištisas valandas atostogų, kad atvažiuotų į oro uostą 3 ar 5 val. iki skrydžio, galvoja visokiausius neįtikėtinus „o kas jeigu“ („o kas jei ne vienas kamštis, o trys, ir paskui dar didžiulės eilės ir prie saugumo, ir prie pasų kontrolės?“).

Paskui tokiems žmonėms tenka sėdėti ant lagaminų ir laukti, kol atsidarys registracija – nes ji daug kur atidaroma prieš kokias 2,5-3 val. – ir anksčiau atvažiavusieji net negali praeiti per saugumo patikrą ar pasų kontrolę, priduoti lagaminų.

Kaip taisyklė, tokią fobiją dažniausiai turi mažai keliaujantieji ir visi tuo anksčiau susirenka į oro uostą, kuo skrydyje yra daugiau retai keliaujančių žmonių. Pvz. kai skridau iš Honolulu į Madžūrą, kur dauguma keleivių buvo skurdūs imigrantai iš Maršalo salų į JAV, grįžtantys aplankyti giminių, keleiviai pradėjo prie oro uosto durų būriuotis dar likus 4-5 val. iki skrydžio kai oro uostas buvo užrakintas! Kokias 1-2 val. jie tik viltingai stebėjo stiklines oro uosto duris.

Daugiau pakeliavę žmonės įpranta prie oro uosto procedūrų. Kita vertus, fobija pavėluoti kai kuriems lieka – nes mato, kokie brangūs bilietai, ypač kai reikia pirkti paskutiniu momentu, ir nenori prarasti tų pinigų.

Tačiau supraskite ir tai: atostogų laikas irgi kainuoja. Jei, tarkime, savaitgalis Paryžiuje, kartu su skrydžiais, jūsų šeimai kainuoja 480 eurų, ir per tą savaitgalį, neskaitant laiko, kurį pramiegosite, turėsite kokias 24 aktyvias valandas – reiškia, kiekviena kelionės valanda jums kainuoja 20 eurų. Ar verta aukoti dvi tokias brangias valandas (40 eurų) ir praleisti jas nuobodžiai oro uoste, užuot aplankius kokią papildomą lankytiną vietą?

Taip, verta aukoti kažkiek laiko, jei rizika reali. Tačiau jei vadovausitės šio straipsnio patarimais, tikimybė vėluoti jau bus minimali. Jeigu atvyksite dar 2 val. anksčiau nei verta – supraskite, kad gal būtų tik koks vienas atvejis iš 1000, kada atvykdami prieš 1,5 val. pavėluotumėte, o atvykdami prieš 3,5 val. nepavėluotumėte. Man toks išvis nepasitaikė. Dėl tokios mažos tikimybės tikrai neapsimoka aukoti brangaus laiko, nervintis kiekvienoje kelionėje

Be to, jei pavėluosite, daugeliu atveju neprivalėsite pirkti naujo bilieto ir jau tikrai neliksite „amžiams už Lietuvos ribų“ – avialinijos turi visokių pasiūlymų, kur galite susimokėti tik „vėlavimo mokestį“ ir būti perkeltas į sekantį skrydį. Mokestis, aišku, didelis, bet vis tiek gali būti mažesnis, nei paskutinę minutę pirkti naują bilietą. Jei pavėluotumėte, eikite prie atiitnkamų avialinijų atstovybės, pasidomėkite jų politika internete: kartais darbuotojai gali nežinoti sąlygų ir reikia jiems parodyti.

Kvailiausios klaidos: kaip pavėluojama į lėktuvą dažniausiai

Galiausiai reikia pažymėti, kad didelė dalis keleivių pavėluoja į skrydį ne todėl, kad būtų netinkamai apskaičiavę nuvažiavimo į oro uostą laiką, bet todėl, kad padaro vieną šių “kvailų klaidų”:
*Pramiega rytinį skrydį. Aš visuomet nusistatau kelis žadintuvus ir keliems skirtingiems laikams: nes vienas gali nesuskambėti, jo galima neišgirsti, per miegus nuspausti, telefonas ar laikrodis išsikrauti ir pan. “Žadinkitės” visokiais metodais: telefono žadintuvas, prašymas viešbučio registratūrai, kad jus “pakeltų”, prašymas vyrui ar žmonai irgi prisisukti žadintuvą ir pan.
*Sumaišo skrydžio laiką ar datą. Visuomet pasižymiu tikslų skrydžio laiką keliose vietose. Jei gaunu informaciją, kad skrydžio laikas pakeistas – keičiu, ką įsirašęs. Šiuolaikiniai telefonai turi problemą: kartais neklausti pakeičia laikus (kei pervažiuojate laiko juostas).
*Pamiršta ką nors svarbaus namie. Ypač skrydžio bilietus, pasą – ir, tarkime, tai pastebi tik oro uoste. Todėl šiuos dalykus susiruošiu dar skrydžio išvakarėse.
*Užsimiršta jau pačiame oro uoste. Nueiti į oro uostą laiku dar ne viskas – reikia ir laiku įlipti į lėktuvą. Deja, žinau istorijų, kai žmonės perėję kontrolę, susiradę vartus, staiga atsipalaiduoja ir išeina apsipirkti, pavalgyti, pailsėti – ir praleidžia skrydį! Neatsipalaiduokite iki pat sėdėsite lėktuve, nuolat tikrinkite tablo, pasidarykite telefone priminimus.

Jei nedarysite šių klaidų, tikimybė pavėluoti į skrydį jau sumažės kelis kartus.

Komentarai