Lankau pasaulį

Florida – tikra JAV supervalstija!

Aplankęs daugelį JAV valstijų ir teritorijų žinau: yra tokių, kur, atrodo, turistui nėra ką veikti, arba tėra viena-kita lankytina vieta.

Tačiau Floridoje ir dviejų savaičių atrodė negana! Ten – ir Majamis, vienas „pačiausių” pasaulio kurortų. Ir dešimtys pramogų parkų, kurių kiekvienam pasaulyje – Disnėjus, Universal Studios… Dar ir pagrindinis JAV kosmodromas, ir unikalus Everglades pelkių nacionalinis parkas, ir Key salų archipelagas, ir tiesiog tropinis klimatas.

Nenuostabu, kad daugybės amerikiečių svajonė yra pasenti Floridoje, o gyventojų skaičiumi ši valstija jau aplenkė Niujorką.

Majamis – turtais pertekęs tarpukario kurortas

Majamis yra Floridos durys, o kartu – ir visos Amerikos vartai. Skrydžiai į Majamį iš Europos vieni pigiausių: ženkliai pigiau skristi nebent į Niujorką.

Kartu Majamis – ir vienas gražiausių JAV miestų. Bent jau jo kurortinė zona, Miami Beach priemiestis, stovintis ilgoje nerijoje, tarp lagūnos ir Atlanto vadenyno.

Pernelyg daug Amerikos miestų yra panašūs vienas į kitą lyg du vandens lašai: ilgos tiesios gatvės, vienodi pastatai, o viskas, kas buvo gražu – seniai nugriauta. Miami Beach kitoks: vietiniai aktyvistai išgelbėjo savo paveldą ir eidamas jo Ocean Drive pajūrio promenada tebegali pasijusti kaip tarpukario kurorte.

Tebestovi seni tarpukario viešbučiai, restoranai, kaip medus traukdavę pirmąją atostogauti tropikuose išgalėjusią amerikiečių kartą. Tada ir gimė Florida. Narsus verslininkas Henris Flagleris nutiesė geležinkelį „į niekur” per pelkynus, o kiti verslininkai jo pabaigoje pastatė superkurortą – Majamį. Net dirbtines „Venecijos salas” supylė, pačių turtingiausiųjų zoną. Visu šimtu metų anksčiau nei tą patį darė Dubajaus šeichai. Tais laikais Floridoje gyveno tik 500 000 žmonių, o dabar – 21 milijonas! Pats Flagleris, tiesa, Miami Beach negyveno: Europos šalies karaliaus rūmus primenantis Flaglerio namas yra šiauresnėje Nerijoje, Vest Palm Byče.

Tarpukario klestėjimą primena puikus Wolfsonian muziejus, kur daug to meto meno ir baldų. Vietoje daugeliui muziejų įprastų nuobodžių „Menininkas gimė X metais ir tapė Y” tipo aprašų, čia aprašoma, kaip eksponatai atspindi didžiulius to meto pokyčius. Nazių propagandiniai plakatai, dėl katalikybės įtakos uždrausti Airijos vitražai ir t.t.

Ne visa Majamio istorija rožėm klota: ~1980 m. Mieste dominavo narkotikus į JAV plukdė mafijozai, nužudė ir ne vieną turistą. Bet miestas atgimė: senieji pastatai ne tik suremontuoti, bet ir spalvingau nudažyti, o vakarais apšviečiami įspūdingomis šviesomis, viską apsupa vakarėliai. Kartu esi ir tarpukaryje, ir labai šiuolaikiškame milžiniškame vakarėlyje.

Deja, kainos – ne kaip tarpukariu: jos vienos didžiausių JAV. Ir Majamis (ar ir visa Florida) savo turtus tėškia tau į akis, tarsi būtum ne Amerikoje. Kitur Amerikoje neatskirsi milijonieriaus nuo juodadarbio. O į Miami Beach tiems, kas kompleksuoja atsidūrę tarp turtingesnių, geriau ir nevažiuoti: jeigu nepatenki į turtingiausiųjų lietuvių sąrašus, greitai pasijusi vargšu.

Niekur kitur pasaulyje nemačiau tiek daug Ferrari, Lamborghini, Porsche, ką jau kalbėti apie Corvette ar Mustang – ištisi jų salonai vienas netoli kito! Kas neišgali nusipirkti, atostogoms Floridoje bent nuomojasi – eilinė Sixt nuomos agentūra Majamio oro uoste reklamuojasi: „Autonuoma, su kuria tu gali pasirodyti turtingas”. Ir iš tiesų Majamio oro uosto nuomojamų automobilių parkinge visokių „superautomobilių”, kabrioletų, kupė ir milžiniškų visureigių – ne ką mažiau, nei eilinių mašinų! O jau išvis nesinuomoti automobilio neikas nesumąstytų – Majamio oro uosto autonuomos pastatas prilygsta mažesnio oro uosto keleivių terminalui ir vien „Alamo” autonuoma, kur nuomojomės, turėjo septynis langelius. „Rinkitės bet kurį” – darbuotoja mojo į dešimčių automobilių eilę, vieną daugybės.

Miami Beach „gyvoje parodoje” ir kūnai, ir dizainerių kūryba: neamerikietiškai seksualūs merginų drabužėliai, apnuoginantys neamerikietiškai lieknas formas. Majamis – ir modelių sostinė, o jo senųjų viešbučių ir plačiųjų paplūdimių fone fotografų blykstės nuolat „gamina” naujas reklamas ir mados žurnalų viršelius. „Looking for teen talent” („Ieškome paauglių talentų”) – reklamos kviečia jaunimą į svajonę.

Majamis – Amerikos sostinė ir laisvoji Kuba

Majamis susideda iš dviejų dalių. Pašėlusio Miami Beach ilgojoje nerijoje ir kur kas paprastesnio „tikrojo Majamio”. Pastaraisiais metais ir jo centras išstypo dangoraižiais: kai Miami Beach nakvynė daugeliui neįperkama, žmonės apsistoja anapus (~5 km) ilgųjų tiltų ir į paplūdimį važiuoja iš Majamio centro. Taip darėme ir mes.

„Tikrasis Majamis” irgi sparčiai kyla, turtėja. Ko vertas vien Vynvudo sienų rajonas – dar prieš gerą dešimtmetį ten buvo autoservisai ir sandėliai, o dabar viskas ištapytą nuostabiais pasaulino garso grafitistų kūriniais, o viduje – vieni prabangiausių restoranų. Vieni pradėjo tradiciją, kaimynai nukopijavo.

Bet turtuoliai ir „auksinis jaunimas” „tikrame Majamyje” – tik lašas jūroje. Dauguma majamiečių vos kalba angliškai! Nes Majamis – svajonių miestas visiems Karibų gyventojams. O ypač kubiečiams, kurie čia plaukia sprukdami nuo komunistinio Kubos režimo ir jo sukelto skurdo. JAV politika tokia: jei tik kubietis paliečia Amerikos žemę – jam suteikiamas prieglobstis.

Jau 35% Majamio žmonių – kubiečiai, dar 35% – kiti ispanakalbiai. Iš viso 70%. Majamyje net nesijauti kaip JAV: nuo pat Majamio oro uosto viskas dviem kalbom. Ir dažnai su tavimi muziejuje ar oro uoste sveikinasi ispaniškai, o angliškai net nemoka! Net žmonės turistų aptarnavimo srityje. „Derecho, derecho, go” – bandė aiškinti kaip pastatyti automobilį apartamentų parkingo tarnautojas. Majamyje gyvenantis klientas, pasakojo, ten įsidarbinęs privalėjo išmokti ispaniškai. Majamiečiai mėgsta didžiuotis vadindami miestą „Amerikos žemyno sostine”: juk čia susiduria angliškoji (JAV) ir ispaniškoji (Lotynų) amerikos. Daugybės Lotynų Amerikos organizacijų, televizijų štabai yra Majamyje.

Stipriausia ta loyniška dvasia – Majamio kubiečių rajone, vadinamame Calle Ocho (aštunta gatvė). Ten supranti, kaip atrodytų Kuba, jei ne Fidelis Kastro! Lotyniška, spalvinga – bet tvarkinga, pilna visokių verslų nuo cigarų fabrikėlių iki hipsteriškų kubietiškų restoranėlių. Iš pradžių žodžiai „kubietiškas restoranas” kėlė šypseną – per visą kelionę į Kubą nevalgiau nieko skanaus. Bet, pasirodo, ir tai tikriausiai lėmė komunizmas ir deficitai, o ne prasta virtuvė: Majamyje, kur kubiečiai – laisvi, jie gamina skaniai.

Majamio kubiečių rajone ir „laisvi paminklai” Fidelio Kastro režimo aukoms, ir „laisvas muziejus” pasakojantis apie Majamio kubiečių bandymą 1961 m. susigrąžinti Kuboje valdžią. Jis kupinas pagiežos prezidentui Kenedžiui ir demokratams, kurie mėginimo neparėmė ir 2506-ąją kubiečių brigadą, išsilaipinusią Kubos Kiaulių įlankoje, Kastro nugalėjo. Nenuostabu, kad dabar kubiečiai balsuoja už respublikonus.

Antroji Majamio tautų mozaikos detalė – Mažasis Haitis, kur gyvena juodaodžiai imigrantai iš Haičio. Čia majamiečiai patarė mums nevažiuoti: nesaugu. Jei būtume buvę Amerikoje pirmą kartą, iš tiesų galėjo lengvai šokiruoti: šiukšlės, freskos „tabletė per dieną gali apsaugoti nuo ŽIV” ar agitacijos parduoti plaukus. Bet kai aš jau lankiau dešimtis šiaurinės JAV dalies getų (pvz. Detroito), Majamio Mažasis Haitis pasirodė net labai civilizuotas: yra gerų Haičio virtuvės restoranų, viename kurių nebrangiai ir skaniai suvalgiau haitietiško griot. Juk daugelyje getų yra tik neviltis, o vienintelė pramoga – narkotikai.

Už superprabangaus fasado Majamis gali būti net labai pigus. Išskyrus nakvynę. Greito maisto restoranai kaip visur ir… nemokamas viešasis transportas. Miami Trolley pseudosenoviniai autobusai ir Majamio centro Metromover traukinukas. Bilietų neturi – lipi ir važiuoji, dairydamasis į dangoraižius! Tik iš Majamio centro į Miami Beach taip nenukeliausi.

O ir iš paplūdimių brangiausias pats pietinis – kuo toliau į šiaurę, tuo jie pigesni, bet ir paprastesni. Apynuoges gražuoles keičia žydai ortodoksai su šlikėmis ir ilgom suknelėm. Dar viena tauta Majamio tautų mozaikoje, taip ir neištirpusi į „bendrą Amerikos kultūrą”. Ir gražų paminklą holokaustui jie ten pasistatė, nes, sakoma, Majamis vienu metu buvo vieta, kur bene daugiausiai pasaulyje gyveno holokaustą ištvėrusių žydų. ~1945 m. jie emigravo į Ameriką, o gyvenimo gale – į Floridą. Floridietiška svajonė.

Everglades – didžiausias pelkių nacionalinis parkas

Majamyje niekaip nepagalvotum, bet prieš 100-130 metų viskas ten buvo viena didelė pelkė. Ir ta pelkė Majamį tebesupa. Tai – Everglades nacionalinis parkas, visai kitoks, nei dauguma JAV. „Čia tikra Florida, o ne South Beach” – sakė vietinis.

Everglades nerasi kalnų ar kanjonų – visa Florida dar lygesnė už Lietuvą, aukščio rekordas – 105 metrai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, nebus ką žiūrėti: „lietuviški” miškeliai, pievos, tik karšta.

Bet tada pradeda rodytis paukščiai – įspūdingiausių spalvų, milžiniški. Ir aligatoriai. Jų Everglades gyvena apie du milijonus ir jie romūs – gali prieiti per žingsnį, beveik paliesti.

Tuos pelkynus (ar, kaip sako vietiniai, lėčiausią pasaulio upę) jau beveik šimtmetis galima tyrinėti įvairiausiais būdais. Įprastų pasivaikščiojimo takų daugiausiai ties įvažiavimu į parką iš Homestead miestelio, pvz. Anhinga Trail (mačiau gausiai aligatorių) ar Pa-Hay-Okee apžvalgos bokštas (su gražiu vaizdu į Everglades).

Alternatyvių pramogų geriausia ieškoti palei Tamiami trail kelią – patį pirmą, dar tarpukariu nutiestą per šias pelkes. Ten – galimybės praplaukti laivais su propeleriais (labiau kaip pramoga: greitis, vėjas, vaizdai) ar pravažiuoti bagiu (mūsų važiavimas buvo labiau kaip ekskursija: lėtai, bet su ilgu pasakojimu), ar autobusu nuo Shark Valley parko įėjimo. Toje aplinkoje vienas aukščio metras viską keičia: pelkynai virsta miškais. Lėkdamas su laivu per pelkyną ir važiuodamas mišku per bagį jaučiausi tarsi skirtingose šalyse.

Palei Tamiamio kelią pilna ir seminolų bei mikosukių kaimų. Floridos indėnus kolonistai sunaikino labai seniai (tik kažkoks akmenų ratas Majamio centre liko), bet apie XIX a., bėgdami nuo amerikiečių, į Floridą atsikėlė naujų indėnų ir, sumišę su pabėgusiais juodaisiais vergais, sukūrė naujas seminolų ir mikosukių gentis. Priešingai daugeliui JAV indėnų, šie – turtingi. Jiems priklauso gausybė kazino ir net pasaulinis „Hard Rock Cafe” tinklas. Prasigyveno iš turistų Tamiami kelyje, rodydami jiems savo amatus – ar, tiksliau, rodydami tai, ką turistai tikėjosi išvysti „pas indėnus”.

Dabar, tiesa, tos tradicinės „indėnų pramogos” atrodo keistai: visokie dirbtiniai totemai, pseudoindėniški namai ir, aišku, kiekviename kaime „privalomas” aligatorių zoosodas ir aligatorių imtynės kur demonstruojamas „aligatorių suvaldymo menas”. Mikosukių kaime juos „ganė” net ne indėnas: indėnai, atrodo, seniai ten tik vadovauja, o gentys tapo savotiškomis akcinėmis bendrovėmis: jų nariai tiesiog renka dividendus. Visai kitaip, nei Navahų krašte, kur dar klesti tikra už Lietuvą didesnė indėnų šalis…

Šiais laikais pramogos su gyvūnais, tikriausiai, kontraversiškos, tad „aligatorininkas” viską pateikinėjo kaip istorinę demonstraciją: „štai taip mikosukiai turistams prieš 100 metų rodydavo, kaip sugriebti aligatorių už žabtų”. Tada davė palaikyti aligatoriuką pačiam. Bet konkurencija didelė, žmonių skonis kitas – Mikosukių kaime buvom beveik vieninteliai turistai.

Keys archipelagas

Vienintelis Floridos kurortas, galintis lygiuotis su Majamiu – Ki Vestas (Key West). Nuvažiuoti į jį – iššūkis, jei nori tą pačią dieną grįžti į Majamį. 267 km atrodo nedaug (Amerikoje), bet tai ne magistralė, o unikalus Overseas Highway kelias, šokinėjantis ilgais siaurais tiltais nuo vienos Key salos prie kitos. Dar vienas tarpukario verslininkų šedevras.

Ir pakeliui yra daug ką žiūrėti. Coral Gables – žavus Majamio priemiestis, tarpukariu pastatytas tarsi senas Europos miestelis (vien jo viešbutis ko vertas). Houmstede – Koralų pilis, įkurta „braliuko” latvio Lydskalninio. Anas buvo tikras ekscentrikas: kalbama, jo šeima kovojo prieš carinę Rusiją, o dar ir mergina nesutiko tekėti. Movė iš Latvijos į Ameriką ir čia statė „pilį” (ar kažkokį bestogį meno kūrinį iš mirusių koralų) savo „nelaimingai meilei”. Gyveno imdamas pinigus iš turistų už „pilies” lankymą. Mirė dar 1951 m., bet turistai žavisi jo pilimi iki šiol – Billy Idol net dainą pagal ją sukūrė.

Tuomet prasideda salos: toks ilgas amerikietiškas priemiestis su nedideliais namais ir savitarnos sandėlių eilėmis. Net automobilių, kemperių ir valčių „storage” (pastarosios kraunamos trimis aukštais). Daugybė floridiečių į valstiją atvyksta žiemoti, o karštas ir uodingas Floridos vasaras iškeičia į visai pakenčiamą klimatą šiaurėje. Vasarai jie nuomojasi ištisus sandėlius idant paliktų visus kitą žiemą praversiančius daiktus.

Tarpinės salos neįdomios, jei nežinai, ko ieškoti. Iš anksto pasidomėjus, ne visas įdomias vietas net spėjome aplankyti. Robio prieplauka (Islamorada), kuri reklamavosi galimybe šerti žuvis, bet kur kas smagiau buvo ten atplaukusi „jūrų karvė” lamatinas – net paliesti leidosi.

Anės paplūdimys (Islamorada) – toks idiliškas. Vėžlių ligoninė (Maratonas) – be galo amerikietiška: kažkoks gyvūnėlius mylintis motelio savininkas užleido motelio baseiną sužeistais vėžliais ir dabar net „vėžlių greitąsias” turi, skubančias jų gelbėti. Apsimoka: brangūs bilietai, aukos. Galima žiūrėti skeptiškai ar net juoktis iš į magnetinio rezonanso aparatus kišamų vėžlių (geriau jau Amerikoje gimti vėžliu nei Afrikoje žmogumi!). Na, bet juk niekas nieko neprievartauja: yra šeimininkai, sugebėję įrodyti, kad tai svarbu, ir gyvūnų mylėtojai, pasiryžę tam – o ne kam kitam – aukoti savo pinigus. Ir viskas sukasi, plečiasi. Amerika.

Tada Big Pine Key ir No Name Key salos, kur gyvena laukiniai vieni mažiausių pasaulio elnių (per 20 minučių „užvažiavimą” matėme penkis, šmirinėjančius tarp namų it šunys).

Ir visą ilgą kelią karūnuoja Ki Vestas. Jei Majamio paplūdimys atsiduoda tarpukario dvasia, tai Ki Vestas – prieškario, senųjų Amerikos pietų, su dviaukščiais rūmais, kurių atvirose verandose sėdėdavo ponios įmantriomis suknelėmis. Dabar ir Ki Vestas paskendęs brangiuose vakarėliuose, tik jų lankytojai – gerokai vyresni, nei Majamyje. Vietos sau randa ir gėjai su transvestitais, ir marškinėlių, idealizuojančių Donaldą Trampą, parduotuvės. Visa Florida tokia: pasidalinusi tarp kairiųjų demokratų ir dešiniųjų respublikonų, lemiama valstija dažnuose JAV prezidento rinkimuose.

Aišku, visas smagumas ten – vakarais, ir į Ki Vestą atvykome jau sutemus. Bet nakvynė ten – labai brangi. Grįžome į Majamį – jau po vidurnakčio. Per dieną ten ir atgal – įmanoma.

Orlandas – pasaulio pramogų parkų sostinė (Disney World)

Skaityti plačiau: Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kai Floridoje lankiausi pirmą kartą, Majamį net praleidau. Nes daug įdomybių yra ir šiauriau. Orlandas garsėja kaip pasaulio pramogų parkų sostinė.

Garsiausias aišku Disnėjaus pasaulis (Disney World). Parkas čia per menkas žodis – tai Panevėžio miesto pramogų miestas, kuriame – keturi pramogų parkai, du vandens parkai, „miesto centras“ su parduotuvėmis ir restoranais ir gausybė viešbučių.

Į visus pramogų parkus bilietas perkamas visai dienai ir apima visas pramogas: atrakcionus, paradus ir šou, bei superfejerverkus vakare (bet neįeina restoranai ar paslaugos – maisto atsinešėme savo). Kainos – didžiulės, bet jokiu metu nesigailėjau tiek mokėjęs: Disnėjaus pasaulyje viskas tiesiog ištobulinta. Pastatai iš tikrų medžiagų ir kiekviena detalė nuo iškabos šrifto iki žibintų stulpų perteikia norimą dvasią (gal kokio Afrikos užkampio, gal Laukinių vakarų ar ateities – priklausomai nuo parko). Atrakcionai – ne šiaip atrakcionai, o tikri meno kūriniai, pasakojantys istoriją nuo to momento, kai stoji į eilę prie jų: viską atskleidžia spalvos, architektūra ir gausybė animatronų (realistiškų robotų). Viską sukūrė armijos „imažinierių“ – taip Disnėjus vadino savo atrakcionų kūrėjus („vaizduotės inžinieriai“). Senieji atrakcionai analizuojami tarsi šedevrai – apie juos rašomos knygos ir kuriami filmai. Ištisa „Karibų jūros piratų“ filmų serija pastatyta pagal… Disnėjaus atrakcioną.

Tuos atrakcionus amerikiečiai laiko tikru savo paveldu tarsi europiečiai Viduramžių pilis: vos pabando Disnėjus ką nors „sumoderninti“, tuoj kyla ažiotažas. „Tavo tėvelis važiavo šituo Space Mountain, kai jam buvo 12“ – nugirdau šeimos pašnekesį. Ir 80-mečius senelius marškinėliais „Disnėjaus fanatas“ mačiau. Ir girdėjau istorijas, kad tokie prašo po mirties išbarstyti jų pelenus Disnėjaus pasaulyje, ypač jo Siaubo kambaryje. Nes Disnėjaus pasaulis – tikrai ne vien vaikams: geras trečdalis ar pusė lankytojų buvo be vaikų. Disnėjus – vienas Amerikos kultūros pagrindų.

Svarbu ateiti į Disnėjaus parką prieš atidarymą, o išeiti po uždarymo – ir tai spėsi ne viską, bet bent jau pamatysi parke, kas įdomu. Na o ketinimus aplankyti per dieną kelis parkus pamirškite iš karto. Vienas parkas – viena diena. Tokiais tempais vien Disnėjaus pasaulyje reikėtų 4-6 dienų… Mes ėjome dvi dienas į du pagrindinius parkus:
*Magic Kingdom – klasikinis Disneilendas su visais herojais ir Volto Disnėjaus sumanymais.
*EPCOT – nuolatinė pasaulinė paroda su realistiškais įvairių šalių miestais bei pasaulio ateities vizijomis (labiau edukacinė, bet ir smagi).

Dar Disnėjaus pasaulyje yra:
*Animal Kingdom – pramogų parkas per brūkšnelį zoologijos sodas, bet kitoks.
*Disney Studios – Disnėjaus filmų tematika sukurtas parkas – neva studija, kur filmuojami Disnėjaus filmai.

Ir Disnėjus – tik Floridos parkų pradžia! Didžiausias konkurentas Universal Studios Orlande įkūrė du parkus. Disnėjus ir Universal kaunasi dėl herojų – tarkime, „Žvaigždžių karus“ nusigriebė Disnėjus, o Harį Poterį – „Universal“. „Universal“ parkai kiek baisesni, nei Disnėjaus, kur net man, ne baisių atrakcionų mėgėjui, nieko superbaisaus nebuvo.

Dar yra Water World, vienas geriausių akvariumų. Ir ištisa eilė kitų parkų: važiuoji štai keliu į Orlandą, pasidairai – ir tai šen, tai ten apžvalgos ratai, milžiniški amerikietiški kalneliai: net keista, kaip visi randa savo klientą, kai šalia „grandų grandai“. Ko tik nėra: net Holy Land (Šventosios žemės) pramogų parkas Biblijos tematika! Na, Amerikos religingumu niekada neabejojau.

Aišku, mažesni parkai pigesni, ten nėra ir kito Disnėjaus ar Universal siaubo – supereilių. Jei ką Floridoje ir būtina planuotis iš anksto, tai apsilankymus šiuose parkuose, mat daug kas priklauso nuo savaitės bei paros meto, o taip pat specialių bilietų „be eilės“: jei strategiškai visko nesudėliosi, apsilankymas Orlando superparke gali virsti stovėjimo eilėse kankynių serija.

Florida – langas į Ameriką

Florida man buvo ir puiki galimybė pamatyti šiuolaikinės Amerikos kultūros pramogas. Kaip milijonai senelių iš visos Amerikos susirenka čia praleisti senatvės (Florida – seniausia amžiumi JAV valstija), o milijonai moksleivių ir studentų kasmet atvažiuoja prašėlti pavasario atostogas („Spring break“), taip ir visos geriausios sporto lygos, miuziklai, menas ir kita neišvengiamai atsiduria ir Floridoje.

Floridoje pirmąkart aplankiau NBA varžybas (Orlando „Magic“), Floridoje nuėjau ir į amerikiečių pamiltas NASCAR lenktynes. Deitona Byčo trasoje, netoli ten, kur jos ir atsirado, kaip alkoholio draudimo eros kontrabandininkų lenktynės paplūdimiu. Jei domina Amerikeitiškas futbolas, beisbolas, rodeo, profesionalios imtynės – viską rasi Floridoje.

Floridoje rasi ir vieną geriausių pasaulyje Salvadoro Dali muziejų (Sent Pitersberge) – kaip įprasta JAV, mecenatas kolekcionierius po mirties jam užrašė savo kolekciją, kurioje ne vien mažos drobės, bet ir monumentalūs siurrealisto darbai.

Floridoje – ir didžiausi pasaulyje kruiziniai uostai, iš kurių gali leistis į pažintį su Karibais.

O Amerikos kosmoso programa, galima sakyti, yra tik Floridoje – bent jau turistams. Ten yra Kanaveralo kyšulys, iš kur paleistos visos misijos į mėnulį ir Šatlai. Ten yra ką veikti visą dieną – “raketų miškas”, Šatlo paviljonas (su tikru Šatlu), astronautų šlovės galerija, skrydžių į mėnulį paviljonas (su tikrom raketom), NASA dabarties paviljonas, raketų surinkimo pastatas – vienas didžiausių pasaulyje. Visa teritorija didesnė nei Vilniaus miestas, bet lankytojams, aišku, prieinama tik maža dalis. Ne, tai ne nuobodus muziejus: pilna video, interaktyvių eksponatų, dažname paviljone nuolat rodomas koks 4D tipo “superfilmas” – mėnulio paviljone net kosminis laivas į kino salę atskrenda. Toks kosmoso mokslo Disneilendas!

Bet vis tiek niekas neprilygs galimybei gyvai stebėti erdvėlaivio paleidimą. Reikia sėkmės: vieną kartą aplink Kanaveralą buvau savaitę, bet niekas nevyko. O kitą kartą atvažiavau tik dienai – bet kaip tik į tą dieną buvo nukeltas nepasisekęs paleidimas iš dienos prieš tai. Lauki paleidimo, tarsi kokios savo komandos pergalės: juk tik viskam susiklosčius puikiai tu išvysi tą analogų neturintį reginį. „Jau pradeda pildyti benziną“ – pasako vedėjas ir tolumoje raketą apsupa baltos dujos. Man labai pasisekė. 5, 4, 3, 2, 1. Raketą apuspo ugnis ir ji iš lėto (iš tikro be galo greitai) šovė į viršų per dangų, kol pranyko debesyse. Tada smogė garsas (jis juk lėtesnis už šviesą), ūžė, paskui tratėjo. Nugara ėjo pagaugais. Po aštuonių minučių, išvedusi kosminį laivą į orbitą, raketos žemutinė dalis liepsnodama nusileidžia.

Floridoje – ir Klirvoteris, pasaulinė scientologų bažnyčios sostinė su savo muziejėliu (bet ką ten rodo gali rasti internete).

Floridoje – ir seniausias JAV miestelis Sent Ogastinas, įsteigtas dar 1565 m. ispanų tuo metu, kai anglai dar nelabai ir svajojo kolonizuosiantys Ameriką. Florida dar ilgai priklausė Ispanijai – iki XIX a. XX a.”Floridos kūrėjas” Flagleris šalimais pastatė milžiniškų didingų viešbučių ir kuklus ispaniškas rajonas virto trankia, bet jaukia pramogų zona. Štai ir vienas žaviausių senųjų JAV miestų yra Floridoje!

Florida turi daug stiprių kortų. Šėlstantys kurortai ir pramogų parkai, vienas įdomiausių gamtinių nacionalinių parkų ir gausybė kultūrų: tiek amerikinės populiariosios, tiek visokiausių imigrantų. Net lietuvių, kurie dar 1964 m. čia pasistatė savo klubą.

Tiesa, Florida – ir automobilių kamščių valstija, ir turi daugiausiai mokamų kelių. Kai visi taip skuba gyventi ir atostogauti Floridoje, infrastruktūra tiesiog nespėja.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Kalifornija – kalnai, dykumos, paplūdimiai ir didmiesčiai
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Šiaurės Marianai – kur griuvėsiai kalba garsiau nei paminklai
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Kelnas – milžiniškas! Jame – 10,5 milijonų žmonių, panašiai kaip Paryžiuje ar Londone.

Tiksliau, tiek žmonių gyvena ne vien Kelne, tačiau ištisoje Reino-Rūro regiono miestų grandinėje, kuri jau geras šimtas metų praktiškai suaugusi į vieną didelį miestą. Daugelis turistų čia aplanko tik Kelno katedrą ir centrą. O verta pamatyti daugiau – ir labai paprasta.

Gal labiausiai pasaulyje šis regionas atsiduoda stympanko dvasia: toks niūriai fantastiškas XIX a. amžius. Milžiniškos šimtametės kasyklos ir gamyklos, „šėrusios“ Vokietijos karo mašiną, virsta įspūdingais muziejais ir meno projektais, o atliekų krūvos – žaviais kalnais. Žavi unikalūs XIX a. pabaigos transporto sprendimai, kaip pakabinamas geležinkelis.

Gerai išvystytų geležinkelių dėka per pora dienų aplankiau svarbiausias regiono lankytinas vietas ~10 miestų.

Kelnas ir pramonės pinigais išmūrytos bažnyčios

Kelnas yra garsiausias Reino-Rūro regiono miestas, nors jame gyvena tik 1 milijonas iš 10,5 milijonų regiono žmonių. Dėl to kalta Kelno katedra – trečia pagal aukštį bažnyčią pasaulyje! Vos išeini iš pagrindinės Kelno traukinių stoties ir jos bokštų didybė tiesiog prislegia. 157 m aukštis – dvigubai lenkia aukščiausias Lietuvos bažnyčias. Ir net apkeliavęs visą Europą bent kiek panašaus dydžio senovinių bokštų beveik nesu matęs.

Kelno katedros bokštai baigti statyti 1880 metais. Joks nevokiečių miestas negalėjo tada konkuruoti su Kelnu. Miestas, regionas, pati Vokietija buvo aukštumoje. Tūkstančiai kasyklų ir gamyklų, milijonai jų darbininkų, geriausios pasaulio prekės sunešė turtus, kurių užteko pastatyti Kelno katedrai.

Deja, iš anos didybės Kelne ir liko tik katedra, dar kelios bažnyčios (pvz. Šv. Martyno bažnyčia), Rotušės bokštas. Milžinišką ir nuostabų Kelno senamiestį tegali pamatyti nuotraukose – dabar testypso pavieniai istoriniai pastatai nuobodžių šiuolaikinių „dėžučių“ jūroje. Regionui turtus sunešusios gamyklos per Antrąjį pasaulinį karą tapo britų bombonešių taikiniais – ir viską prarijo sprogimai, ugnis.

Užuot atstatę viską „kaip buvo“, vokiečiai statė bele kaip – kad tik greičiau apgyvendinti visus paverstus benamiais. Tik bažnyčias atstatė. Bet ir tai dažniau išorę: vidūs – nuobodūs. Kelno katedra – išimtis. Jos bombonešiai nesugriovė. Gal per stebuklą, o gal dėl to, kad jos bokštai padėdavo susiorientuoti. Tik kelis vitražus išdaužė – jie pakeisti moderniais, it sudarytais iš kompiuterio pikselių.

Stympankinis pramoninis Kelno regiono paveldas

Paradoksalu, bet karo taikiniu buvusi pramonė išliko geriau. Milžiniškų kasyklų, plieno cechų ar dujų bokštų niekas ir nestatė dėl grožio. Tad ir atstatyti jie tokie, kokie buvo. Paprasti – bet vis tiek pribloškiantys savo dydžiu, ypač šiandieninį keliautoją, „atsivalgiusį“ didingų pilių ar bažnyčių.

Apie 1980-1990 m. Rūro kasyklos ir gamyklos nyko, užsidarinėjo viena po kitos: algos Vokietijoje išaugo ir samdyti šitiek darbininkų tapo nuostolinga. Rūro miestai virto distopiniais apleistos pramonės laukais: nebeveikiantys kasyklų vagonėlių liftai, trūnijantys kaminai, gamybinių atliekų kalvos.

Viskas ėmė keistis kai Reino-Rūro didmiestis 2010 m. tapo Europos kultūros sostine. „Kultūra tame žlugusiame darbininkų mieste?“ galėjo klausti skeptikai, bet kultūros ten daug. Juk savo XIX-XX a. sandūros aukso amžiuje tai buvo ne tik darbininkų, bet ir gamyklų savininkų miestai. Jie turėjo nuostabias vilas (kaip plieno magnato Krupo Villa Hügel, kur dirbo per 500 tarnų, o dabar galima eiti ekskurisjų). Jie buvo meno mecenatais ir finansavo ne vieną muzijeų ar teatrą (deja, ne visi atlaikė karo audras).

Bet svarbiausia: Reino-Rūro didmiestis kultūrai atidavė ir, atrodo, didžiausią jos priešingybę: tas pūvančias nereikalingas gamyklas. Garsiausia – Zollverein Eseno mieste – net įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ten įkurtas Rūro muziejus pristato ir pramoninį paveldą, ir meną, ir regiono istoriją. Gamyklų kompleksas pernelyg milžiniškas, kad būtų atiduotas vienam muziejui: tad ten ir daugiau muziejų, kavinių, meno prokjektų, erdvių ekskursijoms, net galimybė nardyti, čiuožinėti ar iš seno plieno suvirintas apžvalgos ratas. Toks stympanko pasaulis!

Nedaug nusileidžia ir Duisburgo landšaftparkas, o naktimis Zolvereiną ir pranoksta: tenykštė plieno gamykla savaitgalių vakarais baugiai nuostabiai apšviečiama. Gali naršyti čia raudonais, čia žaliais ar mėlynais jos koridoriais, laipioti kopėčiomis ir metaliniais laiptais tik šen bei ten sutikdamas kitus turistus besigrožinčius tuo, kas jų tėvų kartai tebuvo bjauri darbo rutina.

Atgimė ir mažesni objektai: gamybinių atliekų krūvos apaugintos žole ir „karūnuotos“ skulptūromis-apžvalgos bokštais virto parkais ir pasivaikščiojimų erdvėmis, o, pavyzdžiui, Oberhauseno gazometras – meno muziejumi su apžvalgos aikštele viršūnėje.

Tiesa, trūnijančios pramonės Rūro regione per daug, kad visą ją pritaikyti pramogoms ir daugelis pastatų dar laukia savo eilės. O žygis pėsčiomis nuo traukinių stoties iki minėto gazometro vis tiek buvo niūrokas. Taip, įdomu pereiti tilteliu per kažkokį pramoninį tvenkinį ar kanalą, grafičiais aprašinėtais tiltais, bet vis tiek niūru. Bet tas niūrumas savaip žavus.

Jei visgi po pusiau apleistų gamyklų užsinorės tikro senamiesčio, viena geriausių vietų tam – Diuseldorfas.

Traukiniai ir langas į šiuolaikinio vokiečių miesto gyvenimą

Rūro didmiestis nemirė kartu su savo pramone, jo gyventojų skaičius auga toliau. Vokiečiai senėja ir jų mažėja, bet gausėja imigrantų: plūsta arabai ir juodaodžiai. O turkai sugužėjo dar pokariu ir dabar regionas, galima sakyti, vienas jų kultūros centrų: turkų čia gyvena apie pusė milijono.

Ir bevardžiai, nežinomi, bet milžiniški ir gyvi pramoniniai Rūro miestai – puikiausia proga pamatyti „tikrą“ šiuolaikinės Vokietijos gyvenimą. Pavyzdžiui, milžiniškose Karnavalo parduotuvėse, kur vyresnio amžiaus vokietės persirenginėja klaunėmis, „stympankėmis“ ar piratėmis (ir tai tik trys iš dešimčių tūkstančių variantų ruoštis vieniems smarkiausių Europos karnavalų). Arba pro raudonus viešnamių langus matydamas, kaip eiliniam klientui ruošiasi pusnuogės prostitutės (tai Vokietijoje legalu). Arba eidamas Kelno Hohenzollern tiltu ir skaitydamas užrašus ant turbūt milijonų spynelių, kurias ten paliko ne mažesnis skaičius įsimylėjėlių porų: gal daugiausiai jų vienoje vietoje, kiek mačiau pasaulyje.

Bet gal labiausiai ta „gyvos Vokietijos“ dvasia gyva traukiniuose. Šimtai jų linijų jungia šimtus stočių ir stotelių, nuo pagrindinių hauptbanhof iki visokių atšakų nuo atšakų. Vienas miestas gali turėti ir keliolika traukinių stočių, kuriomis traukiniai laksto nerečiau nei automobiliai kokiu Lietuvos kaimo keliu: kas kelias minutes. Keliauti labai patogu: net ir nepasižiūrėjęs grafikų ir atėjęs į stotį greičiausiai sulauksi reikiamo traukinio ne vėliau kaip po valandos ar net 20 minučių.

Nuo traukinių stočių šakojasi tramvajų linijos, kurios miestų centruose driekiasi po žeme tarsi metro, šitaip aplenkdamos kamščius, o kur tų kamščių mažiau rieda keliais. Gal nėra taip „gražu“, kaip „tikras metro“, bet veikia. Dar pridėk autobusus – kurių kai kurie turi savo trasas, atskiras nuo kelių – ir suprasi, kad sistema gana sudėtinga, bet šiais GPS laikais lengvai rasi geriausią maršrutą tarp bet kurių dviejų stotelių.

Buvau įsigijęs 24 valandų bilietą (yra ir 48 valandų), į kurį įeina visas regiono viešasis transportas): įdomu, kad jei perki tokį bilietą 2, 3 ar net 5 žmonėms, kaina nedaug didesnė, nei vienam žmogui. Taip regiono viešasis transportas mėgina kovoti su automobiliais: juk jeigu, tarkime, 3 žmonės turėtų mokėti už tris „dienos bilietus“, labiau jiems apsimokėtų nuomotis automobilį.

Tiesa, „pramoniniai“ taškai nebūna miestų centruose ir todėl į juos tenka važiuoti su dviem persėdimais, o paskui dar nemažai eiti pėsčiomis: todėl pramonės ir meno projektų mėgėjams automobilis vis tiek gerokai patogiau.

Vupertalio kabantis traukinys ir pamiršti miestai

Beje, net ir tankiosios traukinių linijos nėra kažkoks naujas stebuklas. Jos statytos 100, beveik 200 metų, atmena pramonės dvasią. Pati garsiausia ir unikaliausia – Vupertalio švebeban. Dar vienas žiupsnelis stympanko: tas traukinys bėgiais ne važiuoja, bet kabo ant jų! Atsisėdus paskutinio vagono gale, atsiveria nuostabus vaizdas. Iš interneto parsisiunčiau nemokamą audigidą: taip važiuodamas švėbebanu išgirdau miesto, regiono istoriją. Ir net bilieto pirkti nereikėjo: galiojo tas pats 24 val. visuotinis viešojo transporto bilietas. Kitur pasaulyje toks ypatingas transportas būtų turistinė atrakcija su turistine kaina – bet Vupertalyje, kurio vardo daugelis europiečių negirdėjo, buvome vieninteliai tuo metu juo važiavę turistai.

Gerai „sukaltas“ audiogidas apie Vupertalį bėrė vienas už kitą įdomesnius faktus. Pasirodo, ten jau virš 150 metų yra „Bayer“ vaistų kompanijos štabas, ten sukurtas aspirinas ir išpopuliarintas heroinas. Pasirodo, ten gimė komunizmo „bendraautoris“ Frydrichas Engelsas – jį įkvėpė blogos sąlygos miesto fabrikuose. Pasirodo, ten veikia Pinos Bauš teatras.

Visi vardai, pavadinimai pažįstami iki kaulų smegenų. Tik patį Vupertalį iki tol buvau girdėjęs tik dėl paties švebebano. Ir tai tik todėl, kad domiuosi geležinkeliais, transportu: mano bendrakeleiviai ir švebebano nežinojo, jo vaizdas sukėlė juoką iš netikėtumo.

Vupertalis maždaug Vilniaus dydžio – ne didžiausias iš visų regiono miestų. Turbūt panašių istorijų ir įdomybių galima pririnkti apie kone kiekvieną jų – juk tai buvo XIX-XX a. sandūros pramoninio pasaulio viena širdžių. Ir kiekvieno jų pavadinimas būtų vienodai „beveik nežinomas“.

Reino-Rūro didmiesčio unikalumas – tai, kad jis neturi vieno centro – ir yra didžiausia jo problema. Jis tiesiog neturi vieno lengvai išreklamuojamo pavadinimo (kas gi žino „Reino-Rūro aglomeraciją“?), o kiekvienas paskiras jo miestas nėra toks ypatingas, kad išgarsėtų pats savaime. Išskyrus gal Kelną su savo katedra – bet ir tai, kažin ar verta savaitgaliui keliauti vien į Kelną kai ten ir įdomi praktiškai vien ta katedra.

Daug vyresnių žmonių, pavyzdžiui, žino, kad Bona buvo Vakarų Vokietijos sostinė – tačiau tai ir yra vienintelis dalykas, kurį žino apie Boną. O juk Bona – tas vos 300 000 gyventojų turintis meistas – Vakarų Vokietijos sostine parinktas ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kur kas didesnės Rūro aglomeracijos dalis. Tos, į kurią įeina ir Kelnas, ir Vupertalis, ir Esenas, ir Diuseldorfas, ir Duisburgas, ir Dortmundas ir dar begalė mažesnių miestų.

Komentarai

Pigiais skrydžiais (Ryanair, Wizzair) esame įpratę nuskristi kur trumpam: savaitgaliui, savaitei. Ir grįžti.

Tačiau galima pigiais skrydžiais keliauti ir kitaip. Skrendi į miestą, pabūni kelias dienas ir skrendi tolyn, paskui – dar tolyn. Šitaip pigiais skrydžiais galima pasiekti net tolimus, egzotiškus kraštus pakeliui stabtelėjus 5 ar 7 įdomiuose miestuose!

Tik kaip „susidurstyti“ geriausią maršrutą? Yra daug gerų priemonių, tik ne visi žino!

Čia rašau, kaip nukeliavau pigiais skrydžiais iki Afrikos, pakeliui aplankydamas daug įdomių miestų. Daugelis skrydžių kainavo ~15-40 eurų. Rašau, kaip juos radau, kokiomis programėlėmis ir metodais naudojausi, kiek kainavo.

Nesiūlau mėginti tiksliai pakartoti šią kelionę – nepavyks, nes pigiausių skrydžių akcijos nuolat keičiasi. Tačiau kviečiu pasinaudoti tais pačiais metodais, kad „susidurstyti“ savąjį unikalų maršrutą – kurio niekas kitas už tą kainą irgi turbūt nebepakartos.

Tai nuotraukos miestų ir vietų, kuriuos aplankiau vienos kelionės metu, perskridamas daugiausiai pigių skrydžių avialinijomis:

Priešistorė: į Kanarus aplankant kelis miestus

Pirmą kartą tokią “sudurtinę kelionę” išmėginau 2018 m. per kelionę į Kanarų salas. Bėda: iš Lietuvos į Kanarų salas gerų skrydžių tiesiog nėra. Perkant su oficialiais jungimais, gavau siūlymus ~300 eurų. „Nesąmonė“ – galvoju – „Už tiek esu suskraidęs ir iki Niujorko!“.

Jau seniau žinojau, kad į Kanarų salas ir panašias vietas geriausia skristi su „netikrais jungimais“ Ryanair ar Wizzair. Perki bilietą į vieną miestą, kur skrenda Ryanair/Wizzair, o iš to miesto – į Kanarų salas.

Bet kaip atrasti pigiausius skrydžius, kai variantų begalės? Nepamainomas čia Azair.com puslapis. Ten pakanka įvesti apytiksles datas bei iš kur į kur skrendi – ir tau automatiškai pasiūlys ištisą galimų variantų sąrašą nuo pigiausio [žr. mano Youtube įrašą kaip naudotis Azair.com].

Azair.com ir dar vieną nuostabią funkciją – galimybę pasirinkti, kad „tarpiniuose oro uostuose“ gali praleisti nebūtinai kuo trumpesnį laiką, tačiau ir 2 ar 3 paras. Tokiu būdu pakeliui dar gali ištyrinėti papildomus miestus. Juk nebūtina rinktis pigiausią variantą – gali pasižiūrėti į žemesnę sąrašo pusę ir pasirinkti tokį, kuris, pavyzdžiui, tik 10 ar 20 eurų brangesnis, tačiau pakeliui stoja įdomesniame mieste.

Azair.com pagalba 2018 m. išsirinkau tokį maršrutą:
Į priekį – Vilnius-Milanas-Lanzarotė–Gran Kanarija, praleidžiant dieną Milane ir pusantros Lanzarotės saloje.
Atgal – Gran Kanarija-Madridas-Vilnius, praleidžiant dieną Madride

Tai kainavo iš viso 115 eurų į abi puses (Vilnius-Milanas: 22 eurai; Milanas-Lanzarotė – 33 eurai; Lanzarotė-Gran Kanarija – 23 eurai; Gran Kanarija-Madridas – 20 eurų, Madridas-Vilnius – 17 eurų).

Jei tinka persėdimai bet kur, buvo galima susisukti ir mažiau nei už 100 eurų. Galima buvo, pavyzdžiui, ir į priekį skristi tik su vienu persėdimu. Bet specialiai pasirinkau tokią kelionę, kad ir tarpiniai sustojimai būtų man įdomūs: ne tiesiog “laikas užmušimui”, o irgi kelionės dalis. Ir tai pabrangino skrydį tik keliolika eurų.

Idėja: kaip antroji kelionė į Kanarų salas virto kelione į Afriką

2019 m. vėl prisėjo vykti į Kanarų salas ir šią kelionę nusprendžiau nuspalvinti dar labiau. Kanarų salos šalia pat Afrikos, į kurią iš Lietuvos nusigauti sudėtinga – kodėl neapsilankyti ir tenai?

Čia į pagalbą atėjo Kiwi.com svetainė. Ji leidžia pasirinkti kokį nors oro uostą ir pažiūrėti, kiek kainuoja skrydžiai iš ten į įvairius kitus miestus, kur skristi pigiausia. Nežinojau, kur skrendama iš Kanarų salų ir kiek kainuoja. Patikrinęs Kiwi.com pamačiau, kad be pigių skrydžių iš Kanarų salų į įvairius Europos miestus, santykinai pigūs ir skrydžiai iš Gran Kanarijos į Lajūno miestą Vakarų Sacharoje (Afrika) – ~50 eurų, bet Afrikoje sunku tikėtis mažiau.

Kaip nusigauti į Lajūną? Vakarų Sacharą kai kurios šalys pripažįsta nepriklausoma valstybe, bet ją faktiškai valdo Marokas. Taigi, logiška, kad ten reikės keliauti per Maroką, į kurį pigių skrydžių iš Europos – nemažai. Be to, nors Maroke esu buvęs 2010 m., pasirodė įdomu ten sugrįžti: tada „aplėkiau“ visą šalį, o dabar norėjau ilgiau pabūti keliuose miestuose.

Šitaip jau buvo sudėlioti „kelionės pastoliai“: iš Lietuvos skrisiu į Maroką, iš ten – į Vakarų Sacharą, iš ten – į Kanarų salas, iš kur grįšiu į Lietuvą.

Ilgainiui kelionė dar išsiplėtė – bet apie viską iš eilės.

Kaip nusigauti iki Maroko? Vilnius-Venecija-Fesas

Pirmoji užduotis – nusigauti iki Maroko. Į Maroką yra pigių skrydžių iš Europos, bet ne iš Lietuvos.

Maroke oro uostų daug – iš Europos Ryanair ir Wizzair skraidina net į 11 Maroko oro uostų. Galėčiau spėlioti visokiausius derinius (Vilnius-Marakešas, Kaunas-Kasablanka ir pan.) ir atsitiktines datas bei žiūrėti, kur bilietai pigiausi – bet tai užtruktų begalę laiko. Be to, norėjau ne šiaip nuskristi į Maroką ir kažkur persėsti – norėjau pakeliui pažiūrėti dar ką nors įdomaus Europoje.

Tokiais atvejais nepamainoma pagalba – minėtas Azair.com tinklapis . Jame reikia įvesti iš kur ir į kur skrendi tik apytiksliai – pvz. gali vesti „Iš Vilniaus arba Kauno“ „į Marakešą, Fesą, Kasablanką arba Rabatą“. Parodys visas galimybės.

Dar daugiau, nereikia net vesti tikslios datos – pakanka, tarkime, pažymėti savaitę ar dvi savaites. Ir pagaliau pats didžiausias Azair.com pranašumas: galima nustatyti, kad jums tinka persėdimo oro uoste praleisti 1, 2 ar 3 dienas. Šitaip ne tik atsiras galimybė pakeliui pažiūrėti papildomą miestą – bet ir atsiras daugiau pasiūlymų, galimų jungimų, todėl kaina kris.

Įvedus savo poreikius (2019 m. lapkričio pabaiga, persėdimui iki 3 dienų, iš Vilniaus/Kauno į bet kurį Maroko oro uostą), Azair.com bemat išmetė pasiūlymus, pradedant pigiausiais.

Pigiausius atmečiau. Daugelis buvo per Londoną – bet Londone vien nuvažiuoti iš oro uosto į centrą kainuotų brangiau nei skrydis. Dar buvo per Milaną – bet ten jau buvau 2018 m. ir neatrodė, kad kažką praleidau, dėl ko vertėtų grįžti.

Pasiūlymų Azair.com išmetė tiek daug, kad kiekvienas brangesnis tėra brangesnis nedaug: tad nesunkiai galėjau kokius 20 pasiūlymų praleisti. Pigiausias buvo ~32 eurai, o tas kurį galiausiai pasirinkau kainavo 48 eurus. Per Veneciją. Venecijoje buvau buvęs, bet mano žmona – ne. Be to, buvo dalykų, kurių pamatyti praeitą kartą nespėjau ir buvo įdomu.

Maroko pusėje tas reisas vyko į Fesą. Puiku – tai vienas Maroko miestų, į kurį norėjau grįžti.

Taigi, skridau Vilnius-Venecija, bilietas žmogui kainavo 23 eurus.

Po lygiai 2 dienų skridau Venecija-Fesas, bilietas žmogui kainavo 25 eurus.

Kaip nuvykti į Vakarų Sacharą?

Vakarų Sacharą Marokas laiko savo dalimi. Bet atstumai ten didžiuliai. Ir pigūs skrydžiai į Afriką beveik neatėjo. Taigi, viltis, kad iš Feso galėčiau pigiai nuskristi į Lajūną teko pamiršti – skrydžio kaina būtų buvusi 160 eurų. Ir taip su daugeliu Maroko vidinių skrydžių. O važiuoti autobusu – prarasta labai daug laiko ir vis tiek brangiau, nei pigūs europiniai skrydžiai.

Azair.com veikia ne su visomis avialinijomis – daugiausiai tik Europoje. Todėl čia jau teko paspėlioti. Pasinaudodamas svetaine Flightradar24.com pažiūrėjau, kokie yra oro uostai Vakarų Sacharoje ir į kur iš jų yra keleiviniai reisai (tą patį galima sužinoti ir angliškoje Vikipedijoje). Variantų nedaug – iš Lajūno yra reisai į keturis Maroko oro uostus, iš Dachlos – į tris.

Šįsyk atsidariau Skyscanner.com tinklapį, kuris – pats geriausias, kai žinai iš kur į kur nori skristi ir kada. Įvedi abu oro uostus, datą – ir parodo skrydžius visom avialinijom, su visais persėdimais (jei jų reiktų) bei visas kainas. Kaip ir Azair.com, jis neprideda jokių antkainių. Į šią svetainę įvedžiau reikiamus derinius – pvz. „Kasablanka-Lajūnas“, „Marakešas-Lajūnas“ man aktualiomis datomis. Žr. mano Youtube video, kaip naudotis Skyscanner.

Keli bandymai ir sėkmė, kokios jau sunkiai tikėjausi! „Air Arabia“ siūlė skrydį iš Marakešo į Dachlą už 52 eurus. Afrikoje tai, patikėkite, labai pigu. Kaip vėliau pasakojo Marakešo viešbučio tarnautojas, šis reisas neseniai atidarytas – todėl dabar yra gerų akcijų. Kad galima nuskristi į Dachlą už 52 eurus jam buvo naujiena – pigiausia, ką iki šiol žinojo, 80 eurų iš Kasablankos (tolokai nuo Marakešo ir Feso), o pats į Dachlą taupydamas važiavo autobusu.

Man reisas Marakešas-Dachla buvo netgi triguba sėkmė! Visų pirma, Marakešas, kartu su Fesu – antras iš dviejų Maroko miestų į kuriuos dar norėjosi sugrįžti. Antra, Vakarų Sacharoje aš nenorėjau pamatyti tik Lajūno – norėjau pamatyti daugiau. Galvojau skristi į Lajūną ir gal pavažinėti iš ten – bet kai Vakarų Sacharoje šitokie milžiniški atstumai, būtų susigaišę daug laiko, o ir šiaip nesmagu važinėti pirmyn-atgal.

Na o dabar viskas išsisprendė: jei skrisiu į Dachlą, o iš ten važiuosiu į Lajūną, tai pamatysiu daug Vakarų Sacharos ir tuo pačiu keliu važiuosiu tik kartą.

Paieškojau informacijos apie galimybes iš Feso į Marakešą ir iš Dachlos į Lajūną nuvažiuoti žemės transportu: atstumai jau pakenčiami, ~7 val. Fesas-Marakešas pasirinkau traukinį, Dachla-Lajūnas – autobusą. Bilietus nusprendžiau pirkti jau vietoje – iš anksto nebūtina. Pigiau nei lėktuvu, o, kai keliauji į vieną pusę, ir įdomu: pro langus matai šalį, o viduje – verdantį autentišką gyvenimą (pavyzdžiui, kaip autobuso vairuotojas, sėsdamasis prie vairo, kas kartą taria “Vardan Alacho”, kaip autobusą tikrina Maroko žandarai)..

Beliko paskutinis žingsnis – nusipirkti bilietą iš Lajūno į Kanarų salas. Variantų buvau radęs per Kiwi.com jau pačioje pradžioje. Pirkau ne per Kiwi.com, o per Skyscanner.com – net jei randi pasiūlymą per Kiwi.com, ten jo pirkti neapsimoka, nes Kiwi.com užsideda didelį antkainį. Tada, radus Kiwi.com pasiūlymą, verta tokį patį surasti Skyscanner.com (žinant datas ir kitką, tai – labai paprasta).

Taigi:
Iš Feso į Marakešą važiavau traukiniu – kainavo 19 eurų žmogui.
Iš Marakešo į Dachlą skridau lėktuvu „Air Arabia“ – kainavo 52 eurus žmogui.
Iš Dachlos į Lajūną važiavau autobusu – kainavo 19 eurų žmogui.
Iš Lajūno į Kanarų salas skridau lėktuvu „Binter Canarias“ – kainavo 49 eurai žmogui. Didžiausia suma iki šiol pagal atstumą – todėl, kad skrenda ne pigių skrydžių bendrovė. Deja, tai pigiausia, už kiek galima nuskristi tiesiai iš Afrikos į Kanarų salas.

Ką dar nuveikti Kanarų salose?

Turėjau bilietus į Gran Kanariją. Bet nesu žmogus, kuris tik nori gulėti išvertęs pilvą – jei jau kažkur esi, norisi pamatyti kuo daugiau, naudotis progomis.

Taigi, iš Gran Kanarijos nutariau nuskristi dar kur nors.

Jau 2018 m. išbandžiau, kad iš Gran Kanarijos pigiausia skristi į tris kitas Kanarų salas – Fuerteventūrą, Lanzarotę ir Tenerifę. Ten skraidina gana neseniai (2012 m.) „pakilusi į orą“ pirmoji pigių skrydžių bendrovė Kanarų salose „CanaryFly“. 2018 m. su „CanaryFly“ suskraidžiau iš Gran Kanarijos į Fuerteventūrą – kainavo 45 eurus į abi puses. Taip pat aplankiau ir Lanzarotę, iš Vilniaus į Gran Kanariją skrisdamas Vilnius-Milanas-Lanzarotė-Gran Kanarija (reisas Lanzarotė-Gran Kanarija kainavo 22 eurus).

„CanaryFly“ skraidyti net pigiau, nei plaukti keltais. Be to, galima nuskristi ryte, o vakare grįžti – taigi, nereikia nakvoti kitoje saloje, persivežinėti daiktų.

2018 m. skristi į tris mažesniąsias Kanarų salas (El Hierro, La Palma, La Gomera), deja, buvo labai brangu – būtų atsiėję 150 eurų ir daugiau, tad minties ten skristi reikėjo atsisakyti. Nes „CanaryFly“ ten neskraidė, skraidė tik brangioji „Binter Canarias“.

Šiemet patikrinau „CanaryFly“ svetainę vėl – ir pamačiau, kad dabar šios avialinijos jau skraido iš Gran Kanarijos į Hierro salą. Pažiūrėjęs Canaryfly svetainėje visos savaitės skrydžius pamačiau, kad geriausia akcija – ketvirtadieniais ir šeštadieniais, po 22 eurus į vieną pusę. Taigi ir pasirinkau skristi iš Gran Kanarijos į Hierro ketvirtadieniui-šeštadieniui, iš viso už 44 eurus į abi puses, ir taip pamatyti jau ketvirtąją Kanarų salą per dvejus metus, be to, dar ir pačią mažiausią bei mažiausiai palytėtą turizmo.

Turėjau ir dar vieną slaptą svajonę – iš Kanarų salų suskraidyti į kokią papildomą egzotišką Afrikos šalį, į kurią šiaip iš Lietuvos patekti labai sunku. Juk Kanarų salos taip arti Afrikos.

Deja, iš pradžių teko nusivilti – nors iš Kanarų salų yra reisai į kelias Afrikos šalis – be Maroko ir Vakarų Sacharos taip pat į Mauritaniją, Senegalą, Gambiją, Žaliojo Kyšulio Salas – tie reisai ne šiaip brangūs, jie – beprotiškai brangūs. Pvz. suskraidyti į Senegalą ir atgal, kur atstumas – vos 1479 km, arba arčiau, nei Vilnius-Londonas ar Vilnius-Paryžius, kainuoja ~450-550 eurų. Nes skraido tik ta pati brangioji „Binter Canarias“.

Į Žaliojo kyšulio salas iš Gran Kanarijos pigiausiai radau bilietus už 350 eurų, bet dar prisideda leidimas į šalį (50 eurų).

Pigiausia buvo skristi į Mauritaniją. Tiesa, pigiausia sąlyginai – bilietas iš Gran Kanarijos ten ir atgal kainavo 286 eurus. Daugelis žmonių apsieitų ten nenukeliavę. Bet aš noriu pamatyti įvairias šalis ir kultūras. Vertindamas skrydžio kainą vertinu ne tik, kiek kainuoja eurais, bet ir ar galėsiu kada gauti geriau. Į Žaliojo Kyšulio Salas tikrai galėsiu – yra daug skrydžių ir iš Europos, būna „paskutinės minutės“ atostogų pasiūlymų. Tuo tarpu į Mauritaniją iš Europos skrendama tik iš vienintelio Paryžiaus. Bilietas iš Vilniaus į ten su oficialiais persėdimais kainuotų 800 eurų žmogui (skrydis su trim persėdimais), pigių skrydžių ten nėra išvis.

Taigi, dabar galbūt turėjau geriausią gyvenime galimybę patekti į Mauritaniją, o pasiskaičius pasirodė įdomu: dykumos, dykumų miestai, mažai turistų ir ne taip nesaugu, kaip daug Juodosios Afrikos šalių.

Kilo mintis, o gal geriau į Mauritaniją važiuoti iš Vakarų Sacharos ir tada skristi į Kanarus? Pasirodo, ne. Skrydis Mauritanija-Kanarai į vieną pusę kainuotų iš esmės tiek pat, kiek į abi puses. Tokia būna kai kurių avialinijų kainodara, tarp jų – „Mauritania Airways“.

Taigi, iš Gran Kanarijos pasirodė geriausios dvi išvykos:
Gran Kanarija-Hierro-Gran Kanarija – 44 eurai į abi puses
Gran Kanarija-Mauritanija-Gran Kanarija – 286 eurai į abi puses.

Kaip grįžti iš Kanarų salų į Lietuvą?

Ieškodamas grįžimo iš Kanarų salų vėl prisiminiau Azair.com svetainę. Šįkart daviau tokį užsakymą: „Skristi iš (surašiau visus Kanarų salų oro uostus) į Vilnių arba Kauną, persėdimui – iki trijų dienų“. Vėl gavau eilę pasiūlymų.

Dalis tų pasiūlymų buvo skrendant iš Gran Kanarijos, dalis – iš Tenerifės. Man pasirodė įdomesni pastarieji – dar aplankyčiau ir Tenerifę.

Pažiūrėjau skrydžių iš Gran Kanarijos į Tenerifę. Kaip jau žinojau nuo pernai, jie tikrai pigūs, prasidėjo nuo 22 eurų. Ir jų daug. Reiškia, tikrai galiu žiūrėti skrydžių atgal į Lietuvą iš Tenerifės.

Įdomiausias pasirodė per Barseloną – Barselonoje buvau seniai ir įdomu sugrįžti, pažiūrėti, kiek pastatyta Šv. Šeimos katedra, aplankyti vietas kuriose nebuvau buvęs.

Taigi, skrydžių kainos tokios:
Gran Kanarija-Tenerifė – 22 eurai
Po dviejų dienų Tenerifė-Barselona – 23 eurai
Po vienos dienos Barselona-Vilnius – 32 eurai

Šie skrydžiai buvo brangesni, nei įprastai, nes vyko šventiniu laikotarpiu: palei naujus metus. Kitu laikotarpiu galima sutaupyti dar ~30 eurų.

Kokia tokios kelionės kaina?

Be užsukimo į Mauritaniją, pigiais skrydžiais tokia kelionė būtų atsiėjusi 289 eurus (be skridimo ir į Hierro – 245 eurus). Tai yra pigiau, nei tiesiog skristi į Kanarų salas ir atgal, jeigu pirkti eilinės aviakompanijos „jungiamąjį bilietą“ (pvz. Lufthansa) – ir nieko kito neaplankyti, tik Gran Kanariją.

O čia tuo pačiu aplankyta Venecija, du gražiausi Maroko miestai (Fesas ir Marakešas), sunkiai pasiekiamoji Vakarų Sachara (Dachla ir Lajūnas), trys Kanarų salos, Barselona.

Ar galima pigiau? Priklauso nuo laiko ir poreikių. Jei norite skristi „bet kur per bet kur“ – tikrai galima: tiesiog pirkite bilietą su geriausia akcija, iš oro uosto į kurį nuskrisite – irgi bilietą su geriausia akcija ir t.t. Naudokitės Kiwi.com, Azair.com – ir rasite.

Bet jei ir turite konkretesnių norų, kaip šiuo atveju turėjau aš skristi į būtent Kanarų salas – galima rasti gerų pasiūlymų pigių skrydžių bendrovėmis, net jei tai ir nebus bilietai po 1 ar 5 eurus (bent jau dauguma bilietų – tiesiog reiktų stebuklo, kad susidarytų tokių gerų akcijų grandinė kryptimi, kurios jums reikia). Tačiau daugelis bilietų gali būti po 15 ar 25 eurus.

Jei pakanka Europos miestų ir nesiekiate Afrikos ar Azijos, bus dar pigiau. Kaip jau minėjau, 2018 m., kai skridau į Gran Kanariją, pakeliui stabteldamas 3 vietose Europoje (tarp jų Lanzarotės saloje), kelionė atsiėjo 112 eurų.

Kiek laiko trunka tokia kelionė?

Tai labai individualu ir priklauso nuo jūsų. Kadangi aš keliaudamas ir dirbu, man trunka ilgiau, tačiau jei keliaujate intensyviai ir norite tik pamatyti lankytinas vietas, pasiūlymas būtų toks:

Venecija – 3 d.
Fesas – 2 d.
Marakešas – 3 d.
Dachla – 1 d.
Lajūnas – 1 d.
Gran Kanarija – 2 d.
Hieras – 1 d.
Tenerifė – 2 d.
Barselona – 2 d.
Iš viso apie 17 d. – arba dvi darbo savaitės su aplinkiniais savaitgaliais.

Aišku, prie šių dienų reikėtų pridėti papildomas, jei planuojate poilsį paplūdimyje, aktyvų laisvalaikį (serfingas, kaitavimas ir pan.) ar kt. Tokiu atveju, „stotelių skaičių“ galima mažinti. Arba palikti tokį patį, jei atostogos ilgesnės.

Be abejo, realybėje situaciją kiek koreguos siūlomi bilietai: pvz. Venecijoje būčiau norėjęs pabūti 3 d., bet geriausi bilietai buvo su 2 d. persėdimu, taigi, laiką ten patrumpinau.

Taip pat gali kilti klausimas, ar iš viso priimtina tokia kelionė – lėkti nuo vieno miesto prie kito, nuo vienos šalies ir kultūros prie kitos.

Tai priklauso nuo žmogaus: vieniems smagu, kad per vieną kelionę aplanko 5 šalis ir daug „pasaulio stebuklų“, kitiems tai kelia tik nuovargį. Panašiai, kaip ir kelionės autobusu per Europą ar kruizai – vieniems patinka, kitiems – ne.

Man pačiam iš tikro nelabai patinka tokios „greitos kelionės“ – norisi įsigilinti į konkrečią šalį, kultūrą, o ne lėkti nuo vienos prie kitos. Tačiau šiai kelionei padariau išimtį todėl, kad daugelis miestų, kuriuos lankiau man nėra nauji – tad kelionė buvo tarsi sugrįžimas į kai kurias iš tų vietų, kurios gyvenime patiko labiausiai ar kuriose jaučiau, kad dar ne viską padariau, ką norėjau. Tam užteko trumpų stabtelėjimų. Na o “tolimiausi taškai”, kur lankiausi pirmą kartą – tokie, į kuriuos nelabai kaip kitaip ir pateksi.

Kitas galimas trukdis – bagažas. Norėdami pasinaudoti tokiais pasiūlymais, privalote išmokti keliauti, kaip aš – tik su nedidele kuprine. Taip pat nesusigundyti visokiais papildomais aviakompanijų pasiūlymais (laipinimo prioritetas ir pan.). Jei teks į kiekvieną iš begalės skrydžių pirkti bagažą, kelionės kaina gali išaugti kartais ir taip skristi tikrai nebeapsimokės. Be to, ir kur kas nepatogiau keliauti su lagaminu, kai į ir iš oro uosto reikia važiuoti kas antrą ar kas trečią dieną.

Per visą šią kelionę, kaip ir per visas kitas savo keliones pigių skrydžių avialinijomis Europoje ir aplink, aš nė karto:
a)Nepirkau papildomo bagažo.
b)Nepirkau lėktuve maisto.
c)Nepirkau prioritetinio laipinimo.

Visais atvejais pirkau tik bilietą. Kai išmoksti taip keliauti – visas pasaulis pasiekiamas daug lengviau.

Komentarai

Barselona – vienas populiariausių Europos miestų savaitgalio kelionei.

Didžiausias Barselonos koziris – jos architektūra, ypač sukurtoji apie 1900 metus, Barselonos aukso amžiuje. Turistai miniomis slenka nuo vieno Barselonos „supergražaus pastato“ prie kito. Juose išvysta laikus, kai architektai dar siekė grožio. Ir gal niekur kitur jie taip nesistengė būti pasakiškai išskirtiniai, kaip prieškario Barselonoje.

Visgi, Barselona nėra vien 100 metų pastatai: ji turi ir viduramžių senamiestį, ir pajūrį su paplūdimiais, ir kalnuotus priemiesčius ir unikalią katalonišką kultūrą, kitokią nei likusiuose Ispanijos didmiesčiuose.

Antonijas Gaudis, arba Barselona – vieno architekto miestas?

Jokio pasaulio didmiesčio taip nepakeitė joks vienas architektas, kaip Barselonos Antonijus Gaudis. Jo suprojektuotų namų nėra tiek daug (~14), bet kiekvienas jų – topinė lankytina vieta. Girdėjau pasakojimų, kad savaitgalį Barselonoje žmonės praleido vaikščiodami nuo vieno Gaudžio kūrinio prie kito. Ir tai nebūtinai architektūros mėgėjai.

Gaudžio pastatų su niekuo nesupainiosi: toks pasakiškas stilius, kurio pastatuose – nė vienos tiesios linijos. Viskas lenkta, apvalu, kupina skulptūrų, simbolių.

Didžiausias Gaudžio šedevras – Šv. Šeimos bažnyčia. Tokia milžiniška, kad taip ir nepastatyta (pradėta statyti 1882 m. metais, o vis dar dirba kranai ir galo nematyti). Ir tokia įspūdinga, kad, nepaisant to, kad net neužbaigta tapo Barselonos simboliu ir net įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bažnyčios gali būti jau pabodusios, „visos panašios viena į kitą“, ir vis tiek Šv. Šeimos bažnyčia priblokš, nes nieko panašaus pasaulyje daugiau nėra. Gaudžio stilius, gausybė simbolių. 12 mažesnių bokštų – 12 apaštalų, statomi 4 didesni (evangelistų), 1 dar didesnis (Marijos bokštas) ir 1 milžiniškas, paversiantis Šv. Šeimos bažnyčią trečia pagal aukštį pasaulyje (Jėzaus bokštas).

Yra du fasadai: „gražus“ Kristaus gimimo ir „niūrus“ Kristaus kančios. Tai ne tik pavadinimai: viską galima „išskaityti“ ir kūriniuose, ir net architektūros stiliuje. Dar statomas trečiasis, įspūdingiausias – Šlovės fasadas. Jei viskas gerai, bažnyčią tikimasi baigti 2030 m., bet galvos tikrai neguldyčiau. Juk visa statyba finansuojama tik iš aukų ir lankytojų bilietų. Nei Vatikanas, nei, juoba, į ateizmą linkusi Katalonijos ar Barselonos valdžia niekaip neprisideda. Barselonos miestas kaip tik dar „nureketavo“ iš Šv. Šeimos bažnyčios statytojų 4,5 milijonų eurų už statybos leidimą, kurio Gaudis savo laiku nebuvo tinkamai sutvarkęs.

Na, bet Šv. Šeimos bažnyčia statoma. Tuo jau įsitikinau ir pats: kai Barselonoje buvau pirmąjį kartą 2001 m., centriniai bokštai buvo išmūryti mažiau, nava nepastatyta iki pat gatvės, kokią ją radau 2019 m. Aišku, kai pagalvoji, kad per tiek laiko Kinijoje nuo nulio pastatyta didžiausia pasaulyje greitųjų geležinkelių sistema, 178(!) metro linijos ir visi Šanchajaus dangoraižiai – supranti, kokia lėta iš tikro ta Šv. Šeimos bažnyčios statyba. Kaip Viduramžiais!

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyti dar šeši Gaudžio pastatų Barselonoje. Visi pastatyti iki architektas apsigyveno Šv. Šeimos bažnyčios statybose ir pasaulietinis gyvenimas jam ėmė rūpėti vis mažiau. Yra net siekiančių Gaudį matyti šventuoju…

Kiti svarbiausi Gaudžio pastatai – La Pedrera daugiabutis, Guelio parkas, Casa Batillo, Palacio Guell, Casa Vicens, Colonia Guell kripta. Į ne vieną jų pardavinėjami bilietai kaip į turistines lankytinas vietas.

Kad ir kaip būtų po mirties išgarsėjęs Antonijus Gaudis, jis nebuvo vienintelis toks Barselonos architektas. Didžiausias nustebimas Barselonoje man tikriausiai buvo kiek ten įspūdingų panašaus laikotarpio pastatų be Gaudžio kūrybos. Mat Gaudis turėjo savo konkurentų ir visi kartu vykdydami turtingų barseloniečių užsakymus jie kūrė tik Barselonai ir Katalonijai būdingą kataloniško modernizmo stilių. Garsiausias tos konkurencijos pavyzdys – trys pastatai ant Passeig de Gracia ir Carrer d’Arago gatvių kampo, vadinami „nesantaikos ansambliu“, nes visus juos savo užsakovams sukūrė garsiausi to meto Barselonos modernizmo architektai, stilių interpretavę labai skirtingai (vieną pastatų suprojektavo pats Gaudis).

Barselonos senamiestis ir jį gožiantys bulvarai

Barselonos senamiestis, jei būtų bet kuriame kitame mieste, tikrai būtų miesto simbolis ir pažiba. Jame – viduramžiška senoji Barselonos katedra, vienodų pastatų supama Karalių aikštė, Sant Jaume aikštė su Katalonijos ir miesto tarybomis. Lauko kavinės, gyva muzika.

Tačiau Barselonoje senamiestį užgožia ilgi, tiesūs, aukštais įspūdingais pastatais apstatyti XIX-XX a. sandūros „aukso amžiaus“ bulvarai. Šalia pat senamiesčio driekiasi Rambla – pagrindinė miesto gatvė – į šiaurę nuo senamiesčio Passeig de Gracia (abi gatvės su Gaudžio pastatais).

Į Rytus nuo senamiesčio – Triumfo arka suCiutadella parku šalimais. Parkas, sukurtas XIX a. atgyvenusios miesto tvirtovės vietoje, buvo vienintelė Barselonos žalia erdvė ir todėl ten sukaupta viskas, kas turėjo žavėti to meto žmones: įspūdingi paminklai ir net zoologijos sodas.

Barselonos „aukso amžius“, tiesa, užsibaigė liūdnai. Tarpukariu mieste išpopuliarėjo radikalios kairiosios idėjos, miestą buvo užėmę anarchistai, komunistai. Jie žudė tikinčiuosius, netgi apgriovė Šv. Šeimos bažnyčią. 1939 m. miestą perėmęs vadovas Franciskas Frankas ekscesus sustabdė. O, svarbiausia, jis „išvairavo“ Ispaniją taip, kad šalis išvengė Antrojo pasaulinio karo – todėl įspūdingųjų Barselonos pastatų nesugriovė priešo bombonešiai.

Tiesa, paskui laukė pora sunkių dešimtmečių: net Šv. Šeimos bažnyčios statybos ~20 metų nevyko. Užsieniečiai matė Franką kaip savotišką „paskutinį Europos fašistą“ ir izoliavo Ispaniją nuo Europos, pasiųsdami ją į skurdo liūną. Bet galiausiai turistai vis tiek atrado Barseloną ir nuo pat tada turizmas tempia miestą į viršų.

Barselonos olimpiada, kai miestas gimė iš naujo

1992 m. Barselona vėl buvo viso pasaulio akiratyje – vyko Barselonos olimpiada. Nuo to jau daug laiko prabėgo, bet tada įvykę pokyčiai mieste puikiai matomi. Barselonos olimpiada buvo viena sėkmingiausių istorijoje: investicijos nebuvo „paskandintos“ niekam nereikalingiems stadionams ir arenoms, jos kartu ir iš pagrindų pakeitė miestą, o papildomas dėmesys pavertė jį nebe šiaip turistiniu, bet vienu mėgstamiausių Europoje.

Visų pirma, pasiruošimo Olimpiadai metu Barselona atgręžtą į jūrą: ten, kur palei uostą stūksojo apnykusios pramonės griuvėsiai, pastatyta Pajūrio promenada, viešbučiai, atvežtas smėlis ir įrengti paplūdimiai. Tai – vienos mėgstamiausių erdvių mieste.

Antra, atgimė Montdžuiko kalnas, kuriame ir vyko daugelis olimpiados rungčių. Į buvusią dyką erdvę pastatyti lynų keltuvai, jis tapo populiaru parku pasivaikščiojimui, pasigerėjimui Barselonos panoramomis.

Po Olimpiados augant turizmui ir ekonomikai išplėstas ir Barselonos viešasis transportas, kuris tikrai patogus: 12 metro linijų, traukiniai, autobusai. Geriausia nusipirkti 10 bilietėlių rinkinį, kuris dar ir įgalina persėsti iš vieno autobuso į kitą.

Aišku, superturizmas turi ir superminusų: ypač supereiles. Į Barselonos katedrą, pamatęs eilę, net nusprendžiau neiti, panašiai nėjome ir į vieną kavinę tradicinių churros bandelių. Aišku, superturizmas skatina kurti ir naujas lankytinas vietas: visokius ten sekso ar vaškinių figūrų muziejus, kuriuos rasi kiekviename superturistiniame Europos mieste. Bet juk Barselonoje lankantis pirmą savaitgalį vis tiek norėsis aplankyti jos supervietas, o naujų Gaudžio pastatų niekas nepastatys…

Barselona – Katalonijos sostinė?

Barselona yra Ispanijos turizmo sostinė turistų skaičiais pranokusi tikrąją sostinę ir didžiausią miestą Madridą. Tačiau gerai pusei Barselonos žmonių Barselona išvis nėra Ispanija. Jie norėtų matyti Barseloną nepriklausomos Katalonijos valstybės sostine ir tas klausimas visada plevena ore: Katalonijos vėliavų, politinių languose kabinamų atsišaukimų, protestų pavidalu. Net per 1992 m. olimpiadą katalonai aktyviai rėmė Lietuvos komandą – žavėjosi, kad Lietuva pasiekė nepriklausomybę ir tikėjosi, kad tai padės ir jiems pasiekti to paties. Tačiau iki pat šiol kai kurie Katalonijos nepriklausomybės judėjimo lyderiai net sėdi kalėjimuose ir sulaukia palaikymo Barselonos gatvėse.

Katalonijos nepriklausomybės judėjimą stumia trys jėgos. Svarbiausia – katalonų kalba nėra tiesiog ispanų kalbos tarmė, ji skiriasi nuo Ispanų kalbos labiau nei, tarkime, žemaičių nuo lietuvių. Be to, Katalonijos žmonės kairesnių pažiūrų, nei kitur Ispanijoje, mažiau religingi: daugybei jų likusios Ispanijos konservatyvumas, karališkoji šeima, religija gana svetimi (Barselonoje, tarkime, tik ~45% žmonių tikintys krikščionys, kai Ispanijoje bendrai 71%). Trečia, Katalonija yra vienas turtingesnių Ispanijos regionų – vieningoje Ispanijoje tai reiškia, kad Katalonijoje surenkami mokesčiai yra perskirstomi skurdesnėms (ir, pasak katalonų, tingesnėms) pietų Ispanijos provincijoms.

Visgi, jei keliautojas nesigilina į politiką, kažin, ar pastebėtų, kad Barselonoje gyvena ne ispanai, o katalonai. Vienintelis akivaizdesnis ženklas – daug kas parašyta dviem ar trim kalbom (ispanų, katalonų, anglų). Bet visi barseloniečiai kalba ir ispaniškai, daug tradicijų atrodo bendros, ypač žmogaus iš šiaurės Europos akimis. Rasi Barselonoje ir flamenko šokių pasirodymus, ispanų virtuvės restoranus (nors katalonai turi ir savo patiekalų).

Tiesa, Katalonijos regionas turi didelę autonomiją ir priima savo įstatymus. Pavyzdžiui, Katalonija uždraudusi vieną Ispanijos kultūros simbolių koridą (dėl žiauraus elgesio su gyvūnais). Skiriasi ir įvairios smulkmenos: tarkime, Katalonija įvedė mokestį gėrimams su cukrumi – todėl, „Coca Cola“ čia kainuoja brangiau nei „Coca Cola Zero“.

Barselona – unikalus miestas

Barselona – vienas tų miestų, kur gali geriausiai pajusti tą prieškario Europos dvasią. Laikų, kai architektai ir menininkai įsivaizdavo dar vis galintys padaryti geriau, nei visi gotikos ar baroko genijai. Kai Europoje kelis dešimtmečius iš eilės klestėjo taika – bene pirmą kartą istorijoje – ir vyravo optimizmas. Kai verslininkai turtais ėmė pranokti aristokratiją, o tuos turtus investavo į nuostabius pastatus, meną ir dovanojo bažnyčioms – didesnėms, nei kada anksčiau.

Visur Europoje ta dvasia buvo. Bet po pakilimo sekė baisus nuopuolis – pasauliniai karai, komunistinės diktatūros. Ispanija (tad ir Barselona) išvengė viso to. Ir nors Barselonos aukso amžius baigėsi, o nauji pastatai tėra liūdnas senųjų šešėlis (palyginkite Barselonos filharmonijos originalų pastatą su nauju priestatu), tų naujųjų čia mažiau nei daugelyje miestų. Nes nei karai, nei komunistai neišgriovė senųjų. O vienas tų įspūdingųjų senųjų pastatų – Šv. Šeimos bažnyčia – dar net tebėra statomas.

Jei sugebėsi kažkaip nepastebėti naujausiais išmaniaisiais telefonais spragsinčių turistų iš Azijos ir niekučius stumdančių imigrantų iš Afrikos, Barselonos bulvaruose dar galėtum pasijausti grįžęs 100-130 metų atgal.

To ten žmonės ir keliauja.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentuoti

Tenerifė yra didžiausia ir populiariausia Kanarų sala. Savijauta joje primena žemyną. Aukštesni nei kitur kalnai, didesni atstumai iki jų nuo vandenyno, platesnės magistralės, smarkesni kurortai.

Be to, Tenerifė vienintelė Kanaruose turi ne šiaip gražių vaizdų, bet ir pasaulinės reikšmės lankytinų vietų. Nedaug pasaulyje yra tokių lengvai pasiekiamų aukštų vulkanų, kaip beveik 4 km aukščio Teidė, į kurią net kelia lynų keltuvas.

Ne kartą apsukęs visą Tenerifę, rašau, ką veikti šioje saloje, ką pamatyti ir kokios įdomiausios Tenerifės lankytinos vietos.

Tenerifės puikūs kurortai ir vidutiniški paplūdimiai

Kaip ir į visas Kanarų salas, turistus į Tenerifę traukia visų pirma jos kurortai. Ar, beveik galima sakyti, Tenerifės kurortas. Playa de las Americas–Los Cristianos „kurortiniam didmiesčiui“ visame Kanarų salyne lygių nėra: vien gyventojų ten – 150 000 ir daugelis jų dirba turistams. Šimtai milžiniškų „all inclusive“ viešbučių, trankios restoranų gatvės su gyva muzika vakarais ir viso pasaulio virtuvėmis, barai, klubai, garsai, šviesos…

Daugelis lietuvių, keliaujančių į Tenerifę su kelionių agentūromis, atsiduria tenai. Štai išeinu vakare pasivaikščioti – ir lietuvių kalbą atsitiktinai per vakarą išgirstu tris kartus.

Tik vieno trūksta: gerų paplūdimių. Visoje Tenerifėje trūksta. Didžioji dalis kranto uolėta. Kai kur pasitaiko siauri ruoželiai, kur galima kaitintis ar maudytis: daug tokių paplūdimių „dengti“ kojas badančiais akmenukais, geresnieji – juodu vulkaniniu smėliu. Iki Palangos ech, kaip toli. Tik kad klimatas Tenerifėje kitas: gruodį temperatūra čia – panaši kaip Palangoje liepą, o vasarą karšta, bet nesvilinančiai (liepą Tenerifėje apie šešiais laipsniais karščiau, nei Palangoje). Būtent dėl to Tenerifė ir pritraukia 5 milijonus turistų per metus, kai visa Lietuva – tik 2 milijonus.

Didysis Tenerifės kurortas paplūdimių trūkumą išsprendė radikaliai: atsivežė smėliuko iš Sacharos dykumos ir sukūrė dirbtinį Playa de Las Vistas paplūdimį. Jis geriausias mieste, bet vis tiek – ne tokio tikėtumeis iš „superkurorto“ į kurį, nepaisydami nemažų kainų, suskrenda atostogautojai iš visos Europos ir ne tik.

Na bet Playa de Las Americas įrodo, kad kurortas – ne vien paplūdimiai. Jei jie bus pusėtini, bet netruks kitos veiklos, bus geras klimatas – žmonės skris vis tiek, praleis smagią savaitę, dvi, o gal visą pensiją. 14% Tenerifės gyventojų – užsieniečiai ir nors daugelis jų – juodadarbiai, nemažai ir su visam persikėlusių senyvų vakarų europiečių.

Tolimas „antras numeris“ po Playa de Las Americas Tenerifės kurortų sąraše – Puerto de la Cruz kur kas žalesnėje salos šiaurėje. Paplūdimiai ten dar menkesni, pramogų mažiau, užtat aplinka gražesnė: žalia žalia gamta, kai kurie viešbučiai atremti į stačius kalnus (kas vienoje pusėje pirmas aukštas, kitoje gali būti ir dešimtas), bangos nuostabiai tykšta į krantus, o virš kurorto dunkso aukščiausias Kanarų (ir Ispanijos) kalnas Teidė.

Teidės ugnikalnis – milžiniškas Tenerifės koziris

Visa Tenerifė, galima sakyti, yra Teidės kalnas – jei ne jo išsiveržimas šimtus tūkstančių ar milijonus metų atgal, salos nebūtų. Teidės ugnikalnis nėra vien Tenerifės, Kanarų, ar net Ispanijos pažiba. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias tarp visų Europos valstybių!

Vien paskaičius apie Teidę, gali būti sunku suprasti, kodėl: kalnas 3718 m aukščio – na, Europoje yra ir aukštesnių. Net buvo kilusi mintis „Gal į Teidę važiuojama vien todėl, kad Tenerifėje daug turistų ir jie ieško kaip praskaidrinti dienas kurortuose?“.

Bet patyrus Teidę abejonės išnyko. Europos šalyse nėra kito tokio „pasiekiamo“ aukšto kalno. Per 2356 m į Teidę galima pakilti automobiliu, o dar ~1200 m užkelia lynų keltuvas. Iki viršūnės nuo ten – tik trumpas takas: nereikia būti alpinistu ar net puikiai fiziškai pasirengusiu, kad įkoptum. Aišku, jei nori iššūkių, visada gali kopti kaip senais laikais, apeidamas lynų keltuvą – bet net ir tai nėra supersudėtinga, nes Teidės šlaitai gana nuožulnūs, o sniego būna tik žiemomis ir tik labai aukštai.

Be to, Teidės nacionalinis parkas – kur kas daugiau, nei vien viršukalnė. Jame – ištisos sukietėjusios lavos lygumos (net nesitiki, kad esi ~2 km aukštyje), nuostabios Roques de Garcia uolos. Visa tai lengvai „pasiduoda“ žygiams: kur kitur Europos šalyse gali vaikštinėti šitokiais lavos tyrais ir uolomis. Daug Tenerifėje buvusių mano pažįstamų išvis nesidomi paplūdimiais: juos į salą pritraukė būtent Teidė ir žygiai.

Manau Teidė yra tas koziris, dėl ko į Tenerifę – priešingai nei į kitas Kanarų salas – masiškai ėmė keliauti ne vien tie, kam tai – artimiausi dideli šilti kurortai (t.y. vakarų europiečiai), bet ir žmonės iš toliau: Tenerifėje vienintelėje iš Kanarų salų, pavyzdžiui, daug rusų ir rusiškų iškabų. Taip pat keliaudamas 2019 m. jau regėjau ir daug kinų, kitų azijiečių, daugiausia Tenerifėje ir lietuvių. Juk Tenerifė nėra tiesiog linksmas kurortas ar tiesiog graži gamta: Teidės dėka, ji patenka ir į kai kuriuos iš „įdomiausių pasaulio vietų“ sąrašų.

Vienas viso to minusas: turistų masės. Žygiuose po vulkanines dykras jie dar prasisklaido, bet prie Teidės lynų keltuvo ar tako į viršukalnę susidaro „butelio kakliukai“. Kad nekoptų per daug žmonių, norintieji šturmuoti viršukalnę privalo užsiregistruoti internetu bent prieš dieną (sistema patikrins, kad tuo pat metu nekoptų daug kas). O į lynų keltuvą rekomenduojama bilietus pirkti iš anksto – bet, aišku, nėra jokios garantijos, juk dėl vėjo keltuvas neretai uždaromas, o dėl debesų nuo viršūnės gali nesimatyti jokių vaizdų… Tad kiti pataria atsikelti kuo anksčiau ryte, pasižiūrėti, koks oras, ir jei tinka – skubėti užsiimti eilę prie keltuvo.

Paskutinė laukinė Tenerifės pakrantė

Leidžiantis nuo Teidės žemyn, juodos vulkaninės dykros užleidžia vietą žaliems miškeliams ir pasimato nuostabūs vaizdai į vandenyną bei kitas Kanarų salas. Vakaruose – La Gomerą ir La Palmą, rytuose – Gran Kanariją. Šalia raitytų kelių gausu apžvalgos aikštelių, dėl kurių verta nuomotis automobilį.

Didžioji dalis Tenerifės pakrantės šiais laikais apstatyta miestais, miesteliais, kurortais, vėjo jėgainėmis, o visa tai jungia TF-1 magistralė. Tačiau šiaurės vakarų pakrantė – vis dar šiek tiek laukinė ir paskutinė salos dalis, kur magistralė dar nenutiesta, privalu važiuoti vingiuotais kalnų keliais.

Ten – Los Gigantes 600 m uolos krenta į jūrą, o ypatingoje vietoje apsuptas kalnų stūkso Maskos kaimelis. Aišku, turizmas ir čia viską perkeitė: buvusiuose kaimo namuose įsikūrė restoranai. O 5 km keliu į Maksą teko važiuoti apie 30 minučių. Ne todėl, kad kelias vingiuotas (na, kalnų keliai jau tokie) ar kad būtume dairęsi į išties nuostabius vaizdus: tiesiog, kelias siauras, statytas tarsi į kaimą, o dabar apie Maksą sužinoję turistai visi ten kreipia savo nuomotus automobilius. Prasilenkti daug kur įmanoma tik vienam automobilių visiškai sustojus – o kai sutikome kemperį, prasilenkimui sugaišome gal 5 minutes…

Nuostabieji Tenerifės miesteliai

Tenerifė nuo seno – svarbiausia iš Kanarų salų, svarbi stotelė pakeliui į tolimesnes Ispanijos kolonijas Amerikoje. Todėl čia ispanai pastatė nuostabiausius iš Kanarų miestų.

Salos sostinė Tenerifės Santa Kruzas nėra įstabiausias jos miestas – nors jo gatvės, bažnyčios, moderni Tenerifės auditorija ir Manrikės baseinų parkas šalimais (susimokėjęs gauni gultą prie garsaus architekto Manrikės įrengtų lauko baseinų) turi žavesio.

Gražiausias Tenerifės miestas, mano nuomone – senoji jos sostinė San Kristobal de La Laguna, kurios tiesios gatvės ir architektūra įkvėpė ne vieną Lotynų Amerikos miestą. Nedaug atsilieka La Orotava su romantiškai atkurtu XVII a. Balkonų namu ir Jardin Victoria sodais bei gražiais vaizdais žemyn į Puerto De La Cruz kurortą.

Tiesa, ir vėl masinio turizmo problemos: pagrindinėse gražiausių Tenerifės miestelių gatvėse – žmonių minios.

Tenerifės pramogų parkai ir spąstai turistams

Masinis turizmas Tenerifėje leido sukurti ir naujų įdomių lankytinų vietų: jei ne šitiek turistų, perkančių tikrai brangius bilietus, juk negalėtų išsilaikyti Siamo vandens parkas ar Loro parkas – unikalus Europoje zoologijos sodas, kuriame kasdien vyksta dešimtys gyvūnų vaidinimų ir, nusipirkęs brangų visos dienos bilietą, lankytojas nuo pat parko atidarymo iki uždarymo galės juos stebėti (papūgos, delfinai, orkos ir t.t.). Abi šios vietos – tikrai numylėtos Tenerifėje atostogaujančių tėvelių su vaikais.

Tiesa, dėl to masinio turizmo Tenerifės miesteliuose atsirado ir nevieneri „spąstai turistams“: itin išreklamuotos, brangios lankytinos vietos, kur iš tikro nėra kažko įspūdingo. Kai turistų aplink šitiek, kas nors juk vis tiek užeis…

Guimaro piramidės man galėtų būti tikru „spąstų turistams“ sinonimu. Rodyklių į jas gal ne mažiau, nei į Teidę, bilieto kaina gali siekti ir 18 eurų (kartu su kažkokiais nesusijusiais muziejais), turistai viliojami mistifikuotomis pasakomis: neva gal piramides pastatė senovės egiptiečiai, plaukę į Ameriką. Visas tas hipotezes apie „Ameriką atradusius egiptiečius“ sukūrė keliautojas Tūras Hajerdalis, senatvėje gyvenęs Tenerifėje, ir visos jos niekuo nepagrįstos: mokslininkai nustatė, kad „piramidės“ statytos XIX a. ir tai tėra žemės ūkio terasos. Aplinkui Guimarą tokių pilna, tik jos autentiškos (neatstatytos) ir niekas į jas bilietų nepardavinėja.

Abejotina lankytina vieta ir Drago medis (dracena) Icod de los Vinos miestelyje: jis gražus, bet nežinia ar vertas šimtų į jį rodančių rodyklių. Dracenų juk Kanaruose daug, tik kitos nepažymėtos…

Tenerifė – skani pirma Kanarų dozė

Jei kas nors paklausia, kokią Kanarų salą reikėtų aplankyti pirmą, Tenerifė man atrodo „saugiausias“ pasirinkimas. Joje – gražiausi Kanarų miesteliai, įspūdingiausios gamtinės vietos, joje netrūksta ir pramogų, kurortų. Gal bus, kas iš Tenerifės grįš tikėjęsi „truputį daugiau“, bet niekas, tikriausiai, negrįš nusivylęs.

Nuo kitų salų pradėti siūlyčiau tik jei poreikiai labai specifiniai: pavyzdžiui, norisi, kad gamtos taikais nevaikščiotų kiti turistai ir nuostabiausiais vaizdais gerėtumeis vienas (tada labiausiai tiktų El Hierro), ar didelių smėlėtų paplūdimių (tada tiktų Gran Kanarijos Maspalomasas, Fuerteventura), ar svarbiau už viską – autentiška architektūra (Lanzarotė).

Šiaip ar taip, net ir apsistojus ilgesniam laikui Tenerifėje, nesunku aplankyti ir kitas Kanarų salas (ypač Gran Kanariją, Lanzarotę, Fuerteventūrą), nes iš Tenerifės į jas daug skrydžių: galima nebrangiai nuskristi ten ryte, o grįžti vakare.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai

Mauritanijos pavadinimas daugeliui kažkodėl kelia siaubą: trečias pasaulis, teroristai, banditai, ligos ir – svarbiausia – nėra ką žiūrėti…

Realybė kitokia! Mauritanija – viena geriausių vietų pasaulyje patirti tikrą Dykumą iš pasakų: su begalinėmis kopomis, trupančiais prekybiniais Viduramžių miesteliais į kuriuos neveda asfaltuoti keliai, kupranugarių ir asilų vilkstinėmis. Su išsaugotomis unikaliomis tradicijomis ir be kitų turistų – išskyrus kelis pavienius nuotykių ieškotojus. Be to Mauritanija – viena saugesnių Afrikos šalių ir nė maliarijos pavojaus turistinėse zonose nėra.

Vienintelis teisingas stereotipas – taip, Mauritanija skurdi šalis. Ir keliautojas net viešbučiuose čia negalės tikėtis rasti gabalėlio turtingos Europos.

Nuskridau į Mauritaniją nepaisydamas visų gąsdinimų – ir tai pasirodė viena įspūdingiausių Afrikos šalių.

Mauritanijos dykumos tuštuma

Sacharos dykuma – didžiausia pasaulyje – yra Mauritanijos esmė ir unikalumas. Sachara driekiasi per daug šalių, bet didžiuma jos – nykiai akmenuota. O Mauritanijoje – ištisi smėlynai, vėjų pustomos kopos, nuostabiausi peizažai. Dykuma iš didžiosios raidės ar iš pasakų!

Tai – Adraro regionas, kelionė šimtus metų atgal. Į dykumas, kur net atsistojęs ant aukštos kopos kiek akis užmato gali neišvysti kito žmogaus. Kur medžiagas į statybas neša kupranugarių vilkstinės, o į daugelį kaimų neveda jokie keliai.

Dykuma čia ir be galo įvairi – be klasikinių smėlio kopų – juodų akmenų, kalnų ir kanjonų ruožai, tolimos palmių oazės ir kartą į kelis metus tekančios upės.

Garsiausias Mauritanijos dykumos stebuklas – Rišato struktūra, kuri iš kosmoso atrodo tarsi “Afrikos akis”. Ant žemės, aišku, kitaip: net atsistojęs “akies vyzdžio” kalvos viršūnėje temačiau panašią dykumą, kaip visur: į vieną pusę smėlynai, į kitą – akmenynai. Gal kiek spalvotesnę…

Bet Rišato struktūra – tik pretekstas kelionei. Tikrasis tikslas – pati dykuma. 438 km prieš kelis metus asfaltuotu keliu per dykumą nuo sostinės Nuakšoto iki Ataro pro vis menkesnius miestelius – visų pirma išnyksta šviesoforai, paskui – sunkvežimiai, galiausiai ir pakelėse išmėtytos prieš daugelį metų pradurtos padangos. Tada 179 km žvyrkeliu iki Uadano, kur tevažiuoja vien džipai ir, nors aplinkui, atrodo, nėra žmonių, vis dar ganosi kupranugarių kaimenės. Ir neprilygstami 30 paskutinių kilometrų lėkimo 100 km/h per “nuogą dykumą” iki Rišato.

Visa tai paliko dar didesnį įspūdį, nei pats Rišatas. Tarsi kokiame Dakaro ralyje, sekant nykstančiomis kitų turistinių džipų vėžėmis. Staigus stabdymas: vėjo supustytas kopos nuolydis per status, reikia apvažiuoti. Per visą laiką ten tesutikome pora kitų turistinių džipų, o kol lipau į Rišatą, kol dairiausi nuo jo viršūnės – kiek akis užmato nemačiau nė vieno kito žmogaus! O juk keliavome sezono metu!

Kai kurie bekelės entuziastai specialiai parengtais džipais atvažiuoja net iš Europos, kad galėtų pralėkti Mauritanijos smėlynais. Kiti renkasi daugiadienius žygius kupranugarių karavanais, nužygiuojančiais 20 km per parą, nakvoja dykumoje po žvaigždžių begalyne, o dienos pažiba tampa kokie poros tūkstantmečių senumo petroglifai su žirafomis ir drambliais ar sugriautas „fortas“, pastatytas filmą „Fort Saganne“ 1984 m. filmavusių prancūzų. Lėtesnis keliavimo būdas, įkvepiant į save dykumos atmosferą.

Žmonės specialiai skrenda lėktuvais iš Paryžiaus vien dėl to. Bet Mauritanijos dykumos dydžio sulig trim Vokietijom, Adraro regionas – beveik sulig Italija. Pakanka visiems. Kai kuriais maršrutais vietiniai net nepataria važiuoti vienu džipu: prasidursi padangą, baigsis benzinas ir gali dieną ar kelias tavęs nerasti.

Mauritanijos “kupranugarių uostamiesčiai“ (Šingetis, Uadanas)

Mauritanija – ne vien gamta! Iš begalinės Sacharos dykumos Mauritanijoje šen bei ten kyšo karštų vėjų nugairinti miesteliai: dabar it laike sustingę kaimai, o kažkada – svarbūs “kupranugarių karavanų uostai” kur prekėmis mainydavosi dykumų pirkliai, o dažname name gyvendavo “atsakymus į visus klausimus” žinodavę išminčiai.

Garsiausias Adraro prekybinis miestas – Šingetis, 523 km nuo sostinės Nuakšoto ir 80 km žvyrkeliu nuo Adraro sostinės Ataro. Ten pasijunti it bibliniais laikais. Griūvančius namus pamažu ryja vėjo pustomos milžiniškos kopos, smėlis padengęs visas gatves. Bet gyvenimas laikosi: dalis namų neapleista, iš tvirtovės bokštą primenančio minareto skamba musulmoniškas šauksmas maldai ir susirinkę miestelėnai (tik vyrai) puola ant kelių. Simboliškai nusiavę batus, nors mečetės grindis irgi padengęs storas smėlio sluoksnis.

O neįtikėtiniausia Šingečio pažiba – jo bibliotekos. Ant kažkokios griuvenos išsitrynęs prancūziškas tekstas nurodo prižiūrėtojo telefoną, paskambini ir ateina suklypęs senukas. Atrodo, beraštis – juk Mauritanijoje pusė žmonių nemoka rašyti. O pasirodo intelektualas bibliotekos paveldėtojas. Ta, kurią lankėme mes, pati seniausia – su 700 rankraščių, iš kartos į kartą paveldimų nuo XVIII a. Mums rodė ir religines XIII a. knygas, surašytas ant gazelės odos, ir tas, kur arabiškai aprašyta kad žemė sukasi aplink saulę. Arabai tą suprato anksčiau, nei Europoje Galilėjas.

Dabartinio šeimininko tėvas važiavo mokytis bibliotekininkystės į Egiptą – tad knygos, it archyve, supakuotos į dėžes, liečiamos su pirštinėmis. Ir vis tiek pakėlus trupa. Be to, jos neteko prasmės: knygų niekas neskaito, jos iš lėto nyksta. “Daug keliautojų buvo sužavėti, žadėjo kažkaip padėti – bet vis laukiu” – sakė senukas. Bent jau turistams reikia bibliotekos. Senukas gauna papasakoti prancūziškai miestelio istoriją ir papokštauti prilygindamas ištrinamą Korano mokymosi lentelę iPadui, o turistai atneša aukas. Kol taip bus, biblioteka irgi bus. Jei nesudegs. Kadaise tokių bibliotekų Šingetyje buvo keliolika, beliko šešios ar septynios.

Dar 125 km nuo Šingečio – Uadanas, kurią turistai pasiekia dar rečiau. Jis jau visai virtęs griuvėsiais: senamiestis apleistas dar XIX a. Atvykome iš Nuakšoto saulei besileidžiant, mistiškoje prieblandoje pasivaikščiojome, kol visai užslinko sutemos. Mečetė it tvirtovė. Šulinys, iš kurio, miesteliui atsidūrus priešiškų dykumų genčių apsuptyje, miestelėnai semdavosi vandenį. Siauros gatvelės, kuriomis prekes nešdavo tik asilais – kupranugarius pririšdavo už vartų. Mauritanijoje kupranugaris būdavo “tarpmiestinis traukinys”, o asilas – miesto automobilis.

Visame Uadano senamiestyje tuo metu buvome vieninteliai turistai. “Kai kuriom dienom atvažiuoja keliolika turistų, kai kuriom – tik keli” – mums pasakojo. O griuvėsiai ne tik kad įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – jie pranoksta daugybę tų, kur turistai grūdasi miniomis. Vien atmosfera ko verta! Pasaulyje daug romėnų ar graikų griuvėsių, majų ar inkų – bet tik retas keliautojas yra aplankęs Sacharos kupranugarių uostamiesčius. Jie visi šitaip toli nuo visko!

Ir Uadanas – dar nepaskutinis Mauritanijos kupranugarių uostamiestis. Dar gal 300-400 km į pietryčius per nuogą dykumą yra Tišitas. Dar 300 km už jo – Ualatas. Dvi dienos kelio nuo Nuakšoto. Net vienintelės angliškus turus organizuojančios Mauritanijos turizmo agentūros įkūrėjas sakė niekada ten nebuvęs ir turistų nevežęs, Vienas turistas lyg ir norėjo, bet persigalvojo. Mums irgi tąkart buvo per toli.

Kelionė į Mauritaniją nebaisi, bet nelengva

Mauritanijoje turizmo beveik nėra. Kai kuriomis dienomis, būna, net į populiariausius regiono miestelius užklydusius užsienio turistus gali suskaičiuoti ant rankų pirštų. Bet ten yra gausu viešbučių, paslaugų. Net liūdna žiūrėti į kokias suvenyrus pardavinėjančias moteris, viltingai laukiančias turistų, kai kiekviename miestelyje tokių prekijų daugiau, nei keliautojų užsuka per dieną…

Vietiniai pasakojo, kad Mauritanijos turizmui smogė 2007 m. įvykęs keturių prancūzų turistų nužudymas. Nors nieko panašaus po to neatsitiko, kai kurios pasaulio šalys įtraukė Adrarą į regionų, kur vykti nerekomenduojama, sąrašus. Tai kas, kad po to teroro aktų nebuvo, kad Britanijoje ar Prancūzijoje terorizmas pražudė daug, daug daugiau žmonių. Tai kas, kad Mauritanija statistiškai viena saugiausių Afrikos šalių (tik kažkiek nesaugesnė už Lietuvą). Kai Mauritanija tokia tolima, atoki, nesvarbi, niekas nepasivargino redaguoti tų sąrašų… Iki išpuolio Mauritaniją aplankydavo 30 000 turistų per metus, dabar, vietiniai kalba, gal tik keli tūkstančiai – nors manau gal daugiau, bet turizmo departamentas nesivargina skaičiuoti statistikos. Bet kuriuo atveju, juokingi skaičiai: Lietuvą per metus aplanko 2 milijonai ir ji – gerokai mažesnė šalis.

Tikrasis kelionės į Mauritaniją sunkumas – tenka “skristi į nežinią”, nes iš namų mažai ką suplanuosi. Internete nerasi autobusų grafikų ar maršrutų. Netgi, tarkime, autobusų stoties, iš kurios kelionę pradeda autobusai Nuakšotas-Ataras, jokiame internetiniame žemėlapyje ar GPS sistemoje neradau, o ieškojau ilgai. Tik apytikslius paaiškinimus “3 km į šiaurę nuo senojo oro uosto, vadinasi garaž atar” visokiuose angliškuose tinklaraščiuose mačiau.

Anapus Ataro – dar sunkiau: iki Uadano važiuoja tik maršrutiniai džipai. “Kada veš atgal į Atarą?” – klausėme viešbutėlio Uadane vadovės. Atsakymas skambėjo maždaug taip: “Rytoj ryte. Gal 4 ryto, gal 6 ryto. Priklauso nuo to, ar keleiviams reikės spėti į autobusą Ataras-Nuakšotas”. “Kaip sužinoti?” – klausiu. “Vietiniai žino, kas užsiima tais džipais ir jiems paskambina, pasiklausia. Aš galiu pasakyti kur skambinti ar pati paskambinti ir pasiteirauti”.

Čia atsakymas į visus neaiškumus Mauritanijoje. Reikia klausinėti vietinių ir klausinėti daug. Deja, angliškai Mauritanijoje beveik niekas nemoka. Tai – buvusi Prancūzijos kolonija ir jiems dar atrodo, kad pasaulinė kalba – prancūzų ir išsilavinusiam žmogui pakanka mokėti ją. Na o gimtoji kalba daugeliui – arabų. Labai rekomenduoju prieš keliaujant į Mauritaniją bent kažkiek pramokti bent vieną šių kalbų – antraip bus labai sudėtinga.

Paprasčiau galima keliauti išsinuomavus automobilį (brangu, bet jau įmanoma) ar nusisamdžius ekskursiją “nuo pradžios iki galo” (dar brangiau). Galbūt geriausia nepriklausomą keliavimą ir ekskursijas kombinuoti: nuvažiuoti iki Ataro ar Šingečio viešuoju transportu, o ten ieškoti ekskursijos po dykumą (pasiūlymų yra).

Ne viskas Mauritanijoje kaip atrodo. Ne kiekvienas restoranas atrodo kaip restoranas ar turi meniu, ne kiekviename dykumų miestelyje lengvai suprasi kelią į parduotuvę. Geriausia ir to klausti. Tik viešbutėliai pažymėti prancūziškais ženklais “auberge” (ten galima ir pavalgyti). Atrodo, miestelis Alacho pamirštas, vidury niekur – bet ir ten yra “auberge”. Juose ir valgyti duoda, ir į turistų klausimus atsako. Arabiškai arba prancūziškai.

Mauritanijos tradicijos – geriausiai išlaikytos

Mauritanija kaip reta Afrikos šalis turi savo veidą. Ypač anapus Nuakšoto. Padaryk kokią atsitiktinę nuotrauką (ne gamtoje) ir pažiūrėjęs kiekvienas, kas buvęs Mauritanijoje, akimirksniu atspės šalį.

Visų pirma, tautiniai rūbai. Mauritanijoje jais vilki kas antras – daugiau, nei mačiau dar kur pasaulyje. Vyrai nešioja daraa su giliomis rankovėmis ir kišene ant pilvo, o keliaudami toliau užsideda turbaną. Moterys – didžiąją dalį kūno (bet ne veidą) dengiančius spalvingus drabužius. Net oro uosto pareigūnai, dalijantys oro uoste Mauritanijos vizas, vilki daraa.

Antra, pasisveikinimas. Ateik į bet kurį restoraną, viešbutį, namus, kelionių agentūrą ir tuojau tau įpils simbolinį stiprios arbatos puodeliuką – mažyti, bet piltą-perpiltą pirmyn-atgal kokius penkis kartus, kad susidarytų kuo didesnė puta. Ji atvėsina. Jei sėdi ilgiau, arbatą tau neš ir vėl, ir vėl. Tai ženklas, kad esi laukiamas.

Trečia – miestelių namai. Mažyčiai, be langų, vieno kambarėlio. Ir viešbučiai miesteliuose – visi tokie. Kai pasakiau: “Toks gražus vaizdas nuo šito viešbučio į Uadano senamiestį – keista, kad kambariuose nėra langų” – vietiniai nesuprato. Jie neįsivaizduoja kitokio namo, tad ir kitokio viešbučio.

Ketvirta – tautinė sudėtis. 30% gyventojų čia arabai, 30% suarabėję juodaodžiai ir 40% kitų tautybių juodaodžiai. Esame įpratę Afriką skirstyti į “arabų Afriką” ir “juodąją Afriką”, bet Mauritanijoje beveik kiekvieną akimirką matai ir tuos, ir tuos. Jie retai tarpusavy tuokiasi, jų tradicijos skiriasi – bet jie daugybę šimtmečių kartu, dažnai tuose pat namuose.

Penkta – restoranai, kur sėdima ant grindų nusiavus, maistas irgi dedamas ant tų pačių grindų, aplink skraidant musių spiečiams. Kai kurie valgo peiliais ir šakutėmis, bet daugelis – rankomis. Pasigirsta šauksmas maldai – ir ten, kur tuoj neš maistą, vyrai puolė klauptis, gultis. Niekur kitur islamo kraštuose nemačiau šitiek tiesiog gatvėse, restoranuose besimeldžiančių žmonių, kiek Mauritanijoje.

Šešta – šeimos tradicijos. Mauritanės tuokiasi ir 15 metų, bet vyrai – ~35. Neretai tik per vestuves jie pamato tėvų jiems išrinktą sutuoktinį. Moterys 20 metų gimdo ir augina vaikus (vidutiniškai po keturis), o šeimą išlaiko vyras. Bet tuomet susenęs (~50-60 metų) vyras „eina pensijon“, o dirbti pradeda dar gana jauna (~40 metų) žmona. Todėl, priešingai daliai kitų arabų šalių, nemažai vyresnio amžiaus moterų Mauritanijoje – verslininkės, turi viešbučius, restoranus, prekiauja. Nepaisant to, lytys labai atskiros: arabai mauritaniečiai, paduodavę man ranką, nuo mano žmonos spėriai nusukdavo žvilgsnį.

Mauritanija tokia savita dėl to, kad ji tokia atskirta nuo pasaulio. Dėl to, kad net į jos sostinės oro uostą kasdien teatskrenda penki lėktuvai: daugelis mauritaniečių nematę užsienio, savų tradicijų nekvestionuoja. Ir tos tradicijos čia gilios, užaugintos intelektualioje arabų kultūroje, o ne kokiose ten džiunglių gentyse, išsaugotos per neilgą prancūzų kolonijos laikotarpį (1903-1960).

Dykumų toliai, kur net nesiekia valdžios ranka

“Ar šios vėžės per dykumą iki Rišato vien turistinių džipų, ar ten toliau yra ir kaimų?” – klausiau. “Yra nedideli kaimeliai, bet jų gyventojai džipais nevažinėja – tik asilais ir kupranugariais” – sulaukiau atsakymo.

Daugybės tokių kaimų net nesiekia Mauritanijos valdžios ranka. Dar toliau jos klajokliai, judantys po dykumą su savo palapinėmis ir kaimenėmis. Ir nors jų vis mažėja (klimato atšilimas, sako, gena į miestus), dar gausu.

Ten, kur net patys mauritaniečiai nelabai žino, kas yra, dar klesti vergovė, norėdami nusikratyti problemų vaikai prausiasi mamų šlapimu, mergaitės prievarta penimos 9000 kalorijų per dieną tam, kad būtų storesnės ir lengviau įtiktų kokiam vyrui, o jeigu neįtinka – jas „iš gailesčio“ priverčiamas vesti vienas iš pusbrolių. Tiesa, kai kurios tų istorijų ištrauktos iš konteksto, perdėtos – mauritaniečiai ginčija, kad arabų tradiciją turėti šeimos nariais laikomų juodaodžių galima prilyginti vergovei. Bet vakariečiams baisių dalykų irgi galima rasti.

Vėliau, iš Uadano iki Šingečio važiuodami kitu keliu (tiksliau, ne keliu, o tiesiai per dykumą), panašų miestelį, į kurį neveda jokie keliai, pravažiavome patys (Google Maps net nepažymėtas, nors gyventojų iki 2000). Ten – vienas telefonas visam miesteliui, kelios saulės baterijos (čia – ne ekologinis išmislas, o būtinybė), jokio viešojo transporto. Jei gyventojams reikia kur nors išvažiuoti, bando sutarti, kad paimtų kažkoks grįžtantis “emigrantas į civilizaciją” iš tenai. Gal kartą per savaitę toks važiuoja.

Miestelis ten yra, nes ten – oazė, galima auginti saldžias datules, kuriomis kadaise misdavo karavanais keliaudavę pirkliai (lengva išlaikyti nesugedusias). Kitas oazes siekia keliai: Mharito, didžiausią Mauritanijoje, toks aplūžęs, o Terdžito, garsiausią Mauritanijoje, visai normalus.

Mauritaniečių tos oazės numylėtos daug labiau, nei pajūris. Jie eina į Terdžito oazės galą gerėtis pro uolienas prasiskverbiančiu ir lašančiu vandeniu. Tie Mauritanijos miestiečiai, kurie jau “išėję į pensiją” (tiksliau, išlaikomi ~8 vaikų ir anūkų, nes pensijų sistemos Mauritanijoje nėra), visai vasarai ten pasistato palapines ir ramiai ilsisi. Kiti dykumoje turi mažus namelius. Čia kaip Lietuvoje kaimo turizmas: mes “grįžtame prie šaknų” į sodus, prie ežerų, į tradicines pirtis, o mauritaniečiai – į dykumą. Juk kiekvieno senelis buvo klajoklis.

Nuakšutas. Mauritanijos sostinėje įdomiausia stebėti gyvenimą

Kai kelionės pradžioje atvykome lėktuvu į Mauritanijos sostinę Nuakšotą, sunkiai būčiau galėjęs tikėtis tokios nuostabios šalies ir įdomios kelionės. Sostinėje – viskas, kas blogiausia: todėl ją ir pasilikau straipsnio pabaigai.

Jau oro uoste pasitiko visokie “kaulytojai”. Štai kažkoks oro uosto darbuotojas vos atvykus tiesiai šviesiai mėgino prašyti 20 eurų – tarsi Europoje pinigai augtų ant medžių (Mauritanijoje tai koks ketvirtis minimalios algos). Miesto centre įkyriai lindo neįgalieji, vaikai, pabėgėliai iš Malio. Vietiniai nurodė pinigų jiems neduoti, nes juos vis tiek surenka kažkoks “elgetų vadas”. Mano žmona davė sausainį iš lėktuvo – gavusi mergaitė tuojau papasakojo visiems, ir apspito dar daugiau elgetų, kurių paskutinio atsikratėme gal po pusvalandžio: sekė per visą miesto turgų…

Be to, Nuakšote nėra jokių gražių pastatų. Miestas skubiai pastatytas ~1960 m. Mauritanijai paskelbus nepriklausomybę. Nes kol ji buvo Prancūzijos kolonija, šią dykumą valdė iš Senegalo. Į vienas į kitą panašius eilinius namus jau sugužėjo ~1 milijonas, bet turistui nuo to ne geriau. Nuakšoto lankytinos vietos – Didžioji mečetė (dovanota Saudo Arabijos ir šiaip jau pasaulio mastais menka), kažkoks aptriušęs viešbutis su gražiu vaizdu nuo stogo (na, į nelabai gražų miestą), Nacionalinis muziejus (aišku, senas, aptriušęs, tik lentynos naujesnės, su ženklais „Japonijos parama“), Prezidentūra, kurios kareiviai neleidžia fotografuoti, o aplinkinėse gatvėse nuvijo nuo šaligatvių: negalima eiti pernelyg arti apsaugininkų pastato tvoros. Teko žingsniuoti gatve.

Įdomesnis Nuakšote vietinis gyvenimas. Pavyzdžiui, neįsivaizduojamai “sudrožti” automobiliai – sudaužytom lempom, stiklais, parištais bagažinės dangčiais, bet dar kažkaip važiuojantys. Ir tokių – dauguma! Kai kurie su dar nenuplėštais Lenkijos, Serbijos, kitų Rytų Europos šalių lipdukais: štai kur “gyvenimą tęsia” visi 190 Mercedesai iš mano vaikystės Lietuvos. Mauritanijoje nėra techninės apžiūros, neprivalu segtis diržų, niekas nesilaiko eismo taisyklių (kaip laikysies kai, pavyzdžiui, viename šviesofore vienu metu degė ir žalia, ir raudona spalvos). Ir, sako, daug teisių nupirktos už kyšius.

Arba „viešasis transportas“ – niekur neskelbiamais maršrutais važinėjantys nepažymėti taksi. „Kaip žinoti, kuris automobilis – taksi ir koks jo maršrutas?“ – „Pagyveni Nuakšote ir jauti“.

Nuakšoto žvejai ir kupranugariai

Bet labiausiai Nuakšoto afrikietiškai kitoks vietinis gyvenimas atsiskleidžia konkrečiose vietose.

Žvejų pakrantėje, kur kiekvieną vakarą sugrįžta spalvingi žvejų laiveliai, perkrauna laimikį į bendrus laivus, kuriuos augaloti vyrai ištempia į krantą. Čia laukia restoranų šeimininkės – supirks rytdienai geriausias žuvis. Žvejyba niekad nebuvo mauritanų tradicija ir iki šiol ja užsiima imigrantai iš Senegalo – bet žuvis su ryžiais tapo Mauritanijos nacionaliniu patiekalu.

Kupranugarių turguje, kur pririšti šimtai šių “dykumų laivų”. Deja, nors asilai Nuakšote dar naudojami transportui, kupranugariai – jau tik mėsai. Nors kartais vos sukramtoma, ji – pati populiariausia.

Kaip ir daugelis Afrikos sostinių, Nuakšotas paliko vieną įspūdį kai ten atskridau iš Kanarų salų ir kitą – kai ten sugrįžau prieš skrydį atgal, išnaršęs dykumų tolius.

Atvykęs pirmąkart mačiau skurdą, šiukšles, sukiužimą. Pirmosios nakvynės viešbutyje – dažais ištepliotą langą, suskaldytas vonios plyteles (tikriausiai statybininkų, nes viešbutis gana naujas), vos atsisėdus subyrėjusią kėdę ar lentyną, pasibaigusį karštą vandenį: niekas Afrikoje neįrengiama kaip pas mus.

O sugrįžęs iš daug liūdnesnių, tolimesnių vietų jau regėjau didmiestį. “Koks puikus viešbutis” – pamaniau nors, geriau įsižiūrėjęs, supratau, kad tame viešbutyje irgi daug kas padaryta “tep lep”, išterliota, nudaužyta. Tiesiog to nebepastebi! Ir lengvai supranti, kaip nepastebi patys mauritaniečiai ir nesuvokia, kodėl vakariečiams ten kažkas neįtinka. Visiškai nesupranta, kodėl vakariečiai verčiau keliauja į Maroką kai Mauritanija, vietinio gido žodžiais, irgi „turi viską tą patį“…

Vakarietiškas Mauritanijos sostinės veidas

Beje, Nuakšotas turi ir vakarietišką veidą. Net nustebau kiek ten “ekspatų” – turtingų imigrantų, užsiimančių verslais ar dirbančių tarptautinėms organizacijoms bei ambasadoms, Nuakšote primenančioms milžiniškas tvirtoves. Atsikelia ir kiti arabai, ir europiečiai, tyliai apeidinėjantys Mauritanijos alkoholio draudimą visokiais vakarėliais Prancūzijos ambasadoje ar iškabų neturinčiuose baruose.

“Ekspatai” sukūrę ir neblogų restoranų (picos, spagečiai, kebabai…) ir Zeinart meno galeriją, kurioje tvarka ir skoningumas tarsi Prancūzijoje. Juk priklauso prancūzei… Jos vyras kai kuriuos “vietinius dirbinius” ir gamina, dar kai ką užperka Senegale. “Ekspatams” – net Cinqueme sodas, kuriame kiek akis užmato pardavinėjami sodinukai. Koks europietis nenorės auginti gėlių namie…

Ekspatai mėgsta leisti laiką Sultan Beach paplūdimyje 20 km į šiaurę nuo Nuakšuto, kurio smėlėtoje ir banguotoje platybėje nejučia pagalvoji: Mauritanija galėtų pritraukti ne mažiau “saulės turistų”, nei koks Egiptas. Vietiniai turi kitą paplūdimį – kiek mažiau tvarkingą, iš karto į šiaurę nuo žvejų prieplaukos.

Kai kurie vietiniai Nuakšote net truputėlį „apvakarėjo“ („Tinderis“ neišpopuliarėjo, bet, vietiniai pasakojo, jei važiuosi per Nuakšotą gera mašina, sustabdys kokia mergina „vienos nakties nuotykiui“). Bet daugeliui mauritanų idealas – nebe „nuodėmingoji“ Prancūzija, o Kataras ar kokia kita turtinga Persijos įlankos musulmoniškas šalis.

Mauritanijos tragedijos: korupcija ir reformų liūnas

Deja, Nuakšote geriausiai pamatai ir Mauritanijos akmenį po kaklu – visokiausius eksperimentus, turinčius “tuoj tuoj” sumoderninti šalį, o iš tiesų beprasmius ar žalingus. Tai, kad šalis 2017 staiga pakeitė vėliavą ir himną, o nuo Mauritanijos ugijos banknotų nubraukė nulį – dar nieko. Panašiu metu sugalvojo perkelti ir oro uostą: senasis buvo prie miesto centro, naujasis – 40 km už Nuakšoto. „Kodėl“ niekas negalėjo pasakyti. Ten – jokio viešojo transporto, taksistai lupa beprotiškus pinigus. Naujojo oro uosto šūkis “Sveiki atvykę į ateitį!”, tik ta ateitis – be wifi, su į niekur vedančiomis “food court” rodyklėmis, tualetais be popieriaus ir muilo. Užtat su autobusais, kurie paveža 50 metrų nuo vartų iki vienintelio perone stovinčio lėktuvo (tai kas, kad greičiau būtų nueiti pėsčiam ir Europoje seniai taip daroma). Senasis oro uostas gi paverstas kažkokia postapokaliptine niekam nereikalinga dykra vidury miesto: pakilimo takas tapęs „prasilėkimo trasa“ ir byrantiems mersedesams, ir asilams.

Vietiniai pasakojo apie dar keistesnes “reformas”: štai jau nepriklausomos Mauritanijos valdžia sugalvojo, kad mokyklose visi dalykai turi būti dėstomi nebe arabiškai, o prancūziškai: suprask, “pasauline” elito kalba. Dabar vaikai nebeišmoksta matematikos, biologijos ar fizikos – nes nesupranta gerai prancūziškai. Nebeišmoksta ir arabiškai, nes mokykloje arabiškos tik arabų pamokos – tarsi užsienio kalbos. O užsieniečiams dėl to Mauritanijoje lengviau nebent prancūzams – juk visiems kitiems europiečiams ar amerikiečiams „tarptautinė kalba“ seniai yra anglų.

Na, yra ir geresnių eksperimentų. Jokios šalies piliečiams nebereikia Mauritanijos ambasadose prašyti vizų – jos duodamos Nuakšoto oro uoste. Tiksliau, parduodamos. Bet vis šalis atviresnė. Didesnė problema – kaip ten nusigauti. Turintiems laiko lietuviams, turbūt, geriausia skristi į Maroką ir važiuoti iš ten, nes visi kiti būdai – brangūs.

Reforma, kurios mauritaniečiai laukia, bet jos vis nėra – kova su korupcija. Ji – milžiniška. Pakelėse stūkso policijos ir žandarmerijos patikros punktai, kurie tik ir ieško prie ko prisikabinti. Jei keliauji „kaip reikia“ autobusu – neprisikabins, bet skaičiau daug keliavusiųjų autostopu istorijų, kuriuos išsodina, aiškina, neva tai draudžiama, duoda suprasti „susimokėk kyšį ir negaišim laiko“. Nors tarp vietinių autostopas populiarus… Taip pat kyšius renka ir iš samdytų ekskursijų vairuotojų: esą, „turistai tau daug davė, tai pasidalink ir su mumis, antraip valandėlę palaikysim, viską tikrinsim, turistai geru žodžiu neminės“.

Vaistas menkai žinomų valstybių fobijai

Jei būčiau psichologas, atrasčiau naują fobiją “menkai žinomų valstybių baimė”. Daug galime atleisti “žymioms šalims”, kaip Turkija, Egiptas, net Brazilija ar PAR, bet vos tik pasakau, kad keliausiu į kokią Mauritaniją ar Paragvajų – tuoj randasi žmonių, puolančių gąsdinti baisumais, neva vykstančiais šalyje, apie kurią jie patys dar ką tik nebuvo girdėję.

Nes „pagūglina“ ir randa, kad, pavyzdžiui, Mauritanijoje 2007 m. plėšikai ar teroristai nužudė keturis prancūzų turistus. Tai kas, kad po to joks užsienietis Mauritanijoje nežuvo. Tai kas, kad per tą laiką teroristai ir banditai kitur pasaulyje išžudė tūkstančius turistų – ir Europoje, JAV. Bet kadangi Mauritanija yra „menkai žinoma valstybė“, to vienintelio incidento pakako, kad Dakaro ralis būtų „su visam“ iškeltas iš Afrikos, o žiniasklaida įtrauktų Mauritaniją į „amžino pavojaus“ sąrašą. O Paryžiuje gali kiek nori išpuolių surengti teroristai, Rio de Žaneire – banditai: šie miestai „puikiai žinomi“ ir į visados liks didžiausių svajonių, o ne didžiausių baimių, sąrašuose.

Tiesa, lietuviai nėra iš bailiausiųjų keliautojų ir net nustebau, kad Mauritanijoje mūsų šalis ganėtinai žinoma: ne vienas mauritanas teigė sutikęs ar net pažįstantis kitų lietuvių. „Kaip jūs dėkojate?“ – paklausė tas Šingečio bibliotekos senukas šeimininkas. „Ačiū“ – sakau. „Tikrai? Neturite kito žodžio?“. „Dėkui“ – sakau. „Taip, kiti turistai iš Lietuvos man sakė šitą!“. Be to, nemažai lietuvių jūrininkų žvejoja prie Mauritanijos krantų.

Tie lietuviai, kaip ir aš, įsitikina, kad Mauritanija tikrai nėra baisi. Ir tiems keliautojams, kurie nepabūgsta gąsdinimų, ta menkai žinomų valstybių fobija, turbūt, išeina tik į naudą. Mauritanija nebūtų ta pati Mauritanija, jeigu jos dykumos būtų užgrūstos turistais, kaip Maroko Merzuga, jeigu vietoje atokių tradicinių belangių viešbutėlių stūksotų visas spektras 5* resortų, britų jaunimėlis slapta laktų alų hosteliuose, o imituodami užsieniečius turtingesni vietiniai nusimestų tautinius apdarus.

Bet iki to dar daugybė metų ar dešimtmečių. Nors kas keliolika metų turizmo mastai pasaulyje padvigubėja, tokiose šalyse, kaip Mauritanija, supranti, kad dar yra aibė unikalių ir įdomių vietų, kur turizmo išvis nėra.

Komentarai