Lankau pasaulį

Daugelis pasaulio kurortų – nuobodžiai vienodi. Kartais net sunku suprasti, kokioje esi šalyje – visur tie patys dideli viešbučiai, paplūdimiai, pramogų parkai. Visgi keletas kurortų – labai išskirtiniai. Dėl savo dydžio, unikalios vietos, istorijos ar polėkio, su kuriuo jie pastatyti.

Čia tie “ypatingiausieji kurortai”, kuriuos lankiau:

 

---

Gilis

Vieta: Indonezija

Trys Gili salelės – tarsi miražas pietų jūrose. Jos priklauso Indonezijai, tačiau su ja turi mažai bendro. Nuo civilizacijos pabėgę australai ir kiti vakariečiai čia įkūrė Kurortus iš didžiosios K – tokius, kokių kitur pasaulyje neteko matyti. Kur kiekvienas viešbutis, kiekvienas paplūdimys – unikalus, išradingas. Kur nėra nė vieno automobilio, o viešasis transportas – karietos. Kur nėra prieplaukų, o atplaukęs laivu iki kranto brendi jūra. Kur dar 1970 m. buvo tik negyvenamos salos.

Ir nors kiekvieną salelę gali apeiti ratu maždaug per valandą, jose išsitenka ir utopiški paplūdimiai, ir vaizdai nuo kalvų, ir pašėlę vakarėliai, ir visokios alternatyvios subkultūros. Ir tik pirmą dieną atrodo keista, kad turistės su bikiniais smėlėtose gatvėse nuolat prasilenkinėja su čadromis vilkinčiomis vietinėmis, o regio, hiphopo ar 70-ųjų muzikos melodijos konkuruoja su kaip reta ilgais muedzinų šauksmais.

Travanganas – didžiausioji Gilio salelė – geriausiai atspindi Gilio dvasią. Ji – lyg koks amžinas muzikos festivalis. Kiekvieną metų vakarą į aibę pajūrio scenų išėjusios muzikantų grupės atleika dainas kiekvienam įmanomam skoniui. Liepsnoja laužai, tūkstančius sutraukia kasvakarinės saulės palydos, kai ji neria į vandenį greta Balio salos ir šventojo Agungo kalno, pakyla vakarinis vėjas.

Tik, priešingai festivaliams, vietoje laikinų „palapinių miestelių“ Travangane suręsti nuolatiniai poilsio bungalų kaimai (nakvoti daugybėje jų pigiau, nei Europos kempinguose). Yra ir gausybė kitokių viešbučių – tik nė vieno nuobodaus betoninio pastato. Visi vienas kitą perspjauna architektūriniais sprendimais, atodaira gamtai. Daugelio savininkai – visokie australai ar vakariečiai panorę išeiti „šilton pensijon“. Jiems nepakanka tiesiog turėti viešbučio ar restorano verslą – jiems tas viešbutis ar restoranas ir gyvenimo prasmė, meno kūrinys, kuriame jie mėgina sukurti „rojų žemėje“ sau ir svečiams.

Plačiau: Gilis – malonumų, laisvės ir gamtos rojus

 

---

Maldyvų privačios salos

Vieta: Maldyvai

Išgirdus žodį Maldyvai, daugeliui prieš akis stoja privačios jų salos-kurortai. Apklausose “Kur praleistumėte svajonių medaus mėnesį?” Maldyvai kurortai visada laimi be konkurencijos.

Nes Maldyvuose įprasta atostogauti visai kitaip, nei kitur pasaulyje: privačiose negyvenamose salose, kiekvienoje kurių pastatyta tik po vieną vienintelį viešbutį, tiksliau – žaviausių nuomojamų vilų kompleksą.

Kiekviena privati sala patyrusių architektų komandos paversta tikru atostogų rojumi – švari, jauki. Ir labai mažytė. Kitur pasauly geriausios atostogų vilos – tos, kur stovi paplūdimyje („beach villa“). O Dhigufaru privačioje saloje, kurioje gyvenome, tokios kaip tik buvo pačios pigiausios. Geresnės vilos – su privačiais paplūdimiais („semi-water villa“), bet tikra Maldyvų klasika – vilos ant polių virš vandens („water villa“), gi pačios geriausios ant tų polių dar turi ir baseinus („water villa with pool“)… Aišku, privačioje saloje yra ir spa, barai, restoranai, na ir iš visų pusių – platūs paplūdimiai, o aplink juos – nuostabios lagūnos, koraliniai rifai. Kas plaukia nardyti prie „savo rifo“ (house reef), kas išplukdomi prie garsesnių rifų toliau, o kas prie kokio specialiai tam nuskandinto laivo.

Ne, čia nėra tik vienas kurortas toks, jie visi labai panašūs. Maldyvai seniai nebėra tik šalis. Maldyvai – prekės ženklas. Kurioje privačioje saloje (angl. Maldivian Resort) beatostogautum, visa tai gausi. Na, tiesa, prabangai lubų beveik nėra: vila ant vandens brangesniuose kurortuose gali būti ir kelių šimtų kvadratinių metrų ploto, su keliais baseinais, su „drambliuku“ į vandenyną vietoje kopėtėlių, o būna net vilų su “povandeniniu rūsiu”, kur pro langus matai žuvis…

Kainoms irgi stogo nėra. Kurortas, kur nakvynė kainuoja 1000 eurų – gana pigus. „Rimtesniuose“ diena atsieina ir 5000 eurų. Sutiktas maldyvietis, ilgus metus dirbęs privačioje saloje, pasakojo, kad jo kurorte brangiausia vila kainavo 65000 dolerių nakčiai, jis pats matė ten apsistojant Madoną, Rovaną Atkinsoną, Formulės 1 lenktynininkus ir, aišku, visą eilę privačiais lėktuvais atskridusių rusų oligarchų…

Kita vertus, ir vienoje pigiausių Maldyvų privačių salų jautėmės it atostogų rojuje: vandenynas arčiau nei kada turėjome, paplūdimiuose nesunku rasti vietų be kitų žmonių, visiems užtenka gultų, baro staliukų su nuostabiausiais saulėlydžių vaizdais… Tie saulėlydžiai taip numylėti, kad daugybėje Maldyvų privačių salų tokia pati vila su langais į vakarus („Sunset villa“) brangesnė, nei su langais į rytus („Sunrise villa“)! Viskas subtiliai priderinta prie turistų: daug privačių salų net įvedusios savo atskirą laiko juostą, kad tas saulėlydis ateitų valanda vėliau…

Į Maldyvų privačias salas net atvykstama kitaip – į artimesnes plukdo specialūs laivai, bet į tolimesnes – skraidinama hidroplanais. Sistema ištobulinta iki maksimumo, o sostinėje Malėje – didžiausias hidroplanų uostas…

Plačiau: Maldyvai – daug daugiau nei svajonių šalis

 

---

Majamis

Vieta: Florida, JAV

Miami Beach – Majamio kurortinė zona – vienas įspūdingiausių JAV miestų. Ko verta vien gamtinė aplinka: ilga nerija tarp lagūnos ir Atlanto vadenyno.

Pernelyg daug Amerikos miestų yra panašūs vienas į kitą lyg du vandens lašai: ilgos tiesios gatvės, vienodi pastatai, o viskas, kas buvo gražu – seniai nugriauta. Miami Beach kitoks: vietiniai aktyvistai išgelbėjo savo paveldą ir eidamas jo pajūrio promenada tebegali pasijusti kaip tarpukario kurorte.

Tebestovi seni tarpukario viešbučiai, restoranai, kaip medus traukdavę pirmąją atostogauti tropikuose išgalėjusią amerikiečių kartą. Tarp nerijos ir Majamio centro dar anuomet supiltos “Venecijos salos”, pačių turtingiausiųjų zona. Visu šimtu metų anksčiau nei tą patį darė Dubajaus šeichai.

Snieji pastatai ne tik suremontuoti, bet ir spalvingau nudažyti, o vakarais apšviečiami įspūdingomis šviesomis, viską apsupa vakarėliai. Kartu esi ir tarpukaryje, ir labai šiuolaikiškame milžniškame vakarėlyje.

Deja, kainos – ne kaip tarpukariu: jos vienos didžiausių JAV. Ir Majamis (ar ir visa Florida) savo turtus tėškia tau į akis, tarsi būtum ne Amerikoje. Kitur Amerikoje neatskirsi milijonieriaus nuo juodadarbio. O į Miami Beach tiems, kas kompleksuoja atsidūrę tarp turtingesnių, geriau ir nevažiuoti: jeigu nepatenki į turtingiausiųjų lietuvių sąrašus, greitai pasijusi vargšu.

Niekur kitur pasaulyje nemačiau tiek daug Ferrari, Lamborghini, Porsche, ką jau kalbėti apie Corvette ar Mustang – ištisi jų salonai vienas netoli kito! Kas neišgali nusipirkti, atostogoms Floridoje bent nuomojasi – eilinė Sixt nuomos agentūra Majamio oro uoste reklamuojasi: „Autonuoma, su kuria tu gali pasirodyti turtingas”. Ir iš tiesų Majamio oro uosto nuomojamų automobilių parkinge visokių „superautomobilių”, kabrioletų, kupė ir milžiniškų visureigių – ne ką mažiau, nei eilinių mašinų!

Miami Beach „gyvoje parodoje” ir kūnai, ir dizainerių kūryba: neamerikietiškai seksualūs merginų drabužėliai, apnuoginantys neamerikietiškai lieknas formas. Majamis – ir modelių sostinė, o jo senųjų viešbučių ir plačiųjų paplūdimių fone fotografų blykstės nuolat „gamina” naujas reklamas ir mados žurnalų viršelius. „Looking for teen talent” („Ieškome paauglių talentų”) – reklamos kviečia jaunimą į svajonę.

Plačiau: Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis

 

---

Dubrovnikas

Vieta: Kroatija

Pasižvalgius po kelionių agentūrų pasiūlymus masiniams turistams atrodo, kad kaip Italija turi Riminį, Egiptas – Hurghadą, taip Kroatija turi Dubrovniką.

Bet Dubrovnikas – kitoks. Kiekviena siaura tiesi, tik pėstiesiems tinkama jo gatvė alsuoja gilia istorija. Čia buvo Viduramžių prekybos valstybė, konkuravusi su Venecija ir Florencija, o šiais laikais ji tarnavo kaip “Sostų karų” filmavimo aikštelė. Dubrovniko senamiestį galima patirti dvejopai: klaidžiodamas apačioje stačiais skersgatviais arba apeidamas jį masyvios miesto sienos viršumi (2 km), dairydamasis žemyn į žydrą Adriją ir raudonų čerpių miesto stogus.

Nebeatskirsi, kurie jų perdengti po Jugoslavijos karų apgulties (1991-1992 m.). Serbų artilerija tada sudegino daug Dubrovniko stogų ir ilgus metus dar galėdavai matyti pasekmes: pradžioje apanglėjusias gegnes, vėliau – ryškesnes naujas čerpes, it bintas paslėpusias mūšių žaizdas. Dabar laikas viską užgydė: skausmingą istoriją mena tik informacinė lenta. Ir net bailiausi Vakarų turistai nebesibaimina užsukti į Kroatiją

Ir ne tik į Dubrovniką. Visa ilgoji šalies pakrantė pilna panašių miestų. Su gatvelėmis, kurių pločio neužtektų net žmogui išsitiesti, o aplinkiniai namai – masyvūs keturaukščiai. Viską užsakė Viduramžių Venecijos pirkliai, valdę Adrijos pakrantes: savo sostinėje pripratusiems keliauti pas kaimynus gondolomis ir pėstute jiems nereikėjo, kad namo galėtum parvažiuoti vežimu.

Kroatijos pakrantė (kartu su per 1000 salų, iš kurių 67 gyvenamos) – 5835 kilometrai. Jai liko 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų. Taigi, nuosavo pajūrio užtenka visiems. Kiekvienam kroatui jo tenka po vieną metrą (palyginimui: lietuviui – po 3 centimetrus).

Plačiau: Kroatija – Viduržemis, kaip kadaise

 

---

Rio de Žaneiro pajūrio rajonai

Vieta: Brazilija

Rio de Žaneiras yra dešimtmilijoninis didmiestis. Bet jį galima pavadinti ir didžiausiu pasaulio kurortu. Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai. Net du iš Rio de Žaneiro paplūdimių pavadinimų muzikos dėka žinomi visame pasaulyje – Kopakabana ir Ipanema.

Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė. ~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku. Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius. Prie vienų postų poilsiauja šeimos su vaikais, kitur diskutuoja intelektualai, dar kitur – vieni į kitų treniruotus kūnus žvalgosi gėjai. Visa tai išduoda nebent subtilios detalės (pvz. paplūdimio kavinė „Rainbow“ / „Vaivorykštė“), bet vien išgirdę, prie kelinto gelbėtojų posto saulutėje kaitinasi rio de žaneirietis, kiti miestelėnai jau daug apie jį sužino.

Paplūdimiuose verda gyvenimas. Vyrai sportuoja – lyg ir tinklinį, tačiau kamuolį vien spardo it futbole (nebūtų Brazilija). Moterys kaitinasi su tokias menkais bikiniais, kad net kitų Brazilijos miestų gyventojams atrodo nepadoru. Nesibaigiančios pardavėjų eilės siūlo viską nuo maisto iki drabužių ir kamuolių. Meniškesni elgetos stato smėlio pilis ir ragina aukoti už šį meną. Tyško didelės bangos, pavasaris, tad maudėsi mažai kas: nors, aišku, Palangoje tokio šilto vandens niekada nebūna. Bet maudymasis tėra tik maža Rio de Žaneiro paplūdimių kultūros dalis; netgi tie paplūdimiai arčiau Centro, kaip Botafogas, kur dėl taršos išvis nesimaudoma, vasaromis susilaukia lankytojų.

Pats ilgiausias Rio de Žaneiro paplūdimys prasideda už Ipanemos – Tižuka [Barra de Tijuca]. Į jos aukštus įtvirtintus daugiabučius miesto turtingieji kėlėsi pastaraisiais dešimtmečiais, ir tai jau visai kitoks rajonas: be restoranų ir parduotuvėlių pirmuose aukštuose, skirtas ne pėstiesiems, o automobiliams, kuriais važiuojama pramogauti į didžiuosius prekybos centrus. Pailsėti žmonės iš kitur ten nevažiuoja ir dauguma paplūdimių kavinių buvo uždarytos. Būtent Tižukoje vyko didžioji dalis 2016 m. Olimpiados rungčių (ir krepšinis). Olimpinis parkas dabar aptvertas ir tuščias.

Į Rio de Žaneiro pakrantes dar įspūdingiau pažvelgti iš aukštai – nuo gausybės mieste esančių kalnų. O kai kaitrioji saulė nusileidžia ir gražiąsias Rio de Žaneiro panoramas uždengia tamsa, miestas pakyla į tikrą fiestą. Gyva muzika pasipila iš visų paplūdimio kavinių, sambos mokyklos ištisus mėnesius repetuoja karnavalui, o futbolo fanai kyla į kovą tribūnose. Ir visa tai, ir dar daugiau – netoli nuo žymiųjų paplūdimių.

Plačiau: Rio de Žaneiras – gamta ir linksmybės

 

---

Bokas Del Toras

Vieta: Panama

Bokas del Toro – pagrindinis Panamos kurortas. Ir nors kol kas šis pavadinimas nėra toks pasaulyje garsus, kaip kokio Balio ar Tailando kurortų, manau, jis tikrai vertas tokiu tapti.

Tai – tokie „idealizuoti Karibai“. Mediniai namai ant polių – viršum Karibų jūros ir įvairiausių dydžių krabų. Dalį jų supirko užsieniečiai, dalis paversta viešbučiais ar AirBnB: viename tokių gyvenome ir tai buvo nuostabi, autentiška patirtis (be kondicionieriaus ir su drieželiais, užtat su hamaku balkone). Restoranai ir barai krante su vaizdu į saulėlydį, keliautojai. Ir šokių klubai, narkotikus gatvėje nuo motociklo siūlęs vietinis… Dauguma vietinių – ispanakalbiai metisai.

Tačiau tai tik Bokas del Toro sostinė. Iš ten maršrutiniai laivai ar laivai-taksi per čia ramią, čia pavojingą jūrą plukdo į kitas salas, kaimus ir pasirodo, kad šis nedidelis salynas ne ką mažiau įvairus, nei visa likusi Panama.

Štai Old Bank (Bastimentos saloje) gyvenamas juodaodžių, kalbančių guari-guari kalba. Spalvos, gyva kultūra, garsi muzika, jokių automobilių, vaizdai (nuo kranto netikėtai išvydome delfinus). Tiesa, nėra saugu, ypač einant į paplūdimius.

O Carenero salos šiaurinė dalis virtusi savotiška JAV kolonija: milžiniškos amerikiečių vilos su prieplaukomis jų laivams ir jachtoms, kai kurios net su Amerikos vėliavomis. Tos pačios salos pietinė pusė – labai „vietinė“, skurdoka: perėjau kiometrą Carenero pakrante, o jaučiausi tarsi nuėjau iš JAV į Lotynų Ameriką.

Yra Bokas del Toro ir indėnų kaimų, ir atokesnių paplūdimių (pvz. Bluff, į kurį po lietaus tegali nuvykti visureigiu).

Bet didžiausią įspūdį Bokas del Toro paliko Jūros žvaigždžių paplūdimys: skaidrus, skaidrus vanduo, kur gali braidyti tarp dugne tūnančių jūros žvaigždžių, milijonų žuvelių (kai kurios „valgo“ odą nuo tavo kojų), išvydome net rajas, iššokančias iš vandens, į medį it sulėtintame filme lipantį tinginį.

Beje, dar iki 1990 m. į Bokas del Toro provinciją buvo galima patekti tik važiuojant per Kosta Riką, tai užtrukdavo 2 dienas. Tai pakeitė lietuviai! Įsigytas keltas „Palanga“, anksčiau plaukiodavęs iš Klaipėdos į Smiltynę. Jis – niekaip nepervadintas – dabar per 2 val. perkelia automobilius iš Almirantės į Bokas Del Toro. Kartu su vėliau nusipirkta „Baltija“. Žr. mano videopasakojimą apie tai Youtube.

Plačiau: Panama – super-kontrastai, Amerikos širdis

 

---

Batumis

Vieta: Gruzija

Per Abchazijos karą netekusi Suchumio, Gruzija atsigriebė su kaupu: pavertė antrąjį savo kurortą Batumį iš tarybinio miesto į tikrą Juodosios jūros Las Vegasą. Naktinis Batumis iš tolo spindėte spindi visomis vaivorykštės spalvomis. Tik jei toje lošimų Mekoje vyrauja šviesų kakafonija tai čia, atrodo, apšvietimą parinko vienas architektų biuras.

Vakarinis pasivaikščiojimas atskleidė, kad tada atlekiant pajūrio plentu matėsi ne miražas. Pakrantėje stiebiasi dangoraižiai ir panašaus aukščio monumentas gruzinų raštui. Pagrindinėse gatvėse kiekviena palmė apšviesta sodria spalva, o sovietinių daugiabučių fasadai sumoderninti. Pajūrio parke pagal muziką šoka didžiuliai fontanai, atstatytas medinis teatras, gražūs suoleliai, skulptūros, nemokami vieši treniruokliai.

Taip, gausu ir kičo – bet tai manau geriausia kryptis, kurią galėjo pasirinkti šis kurortas, kurio istorinę dvasią sovietai smarkiai apgadino. Galbūt šiuo keliu reikėjo tvirtai eiti ir mūsų Palangai, paliekant autentiką Neringai.

Batumis – Adžarijos sostinė; šis autonominis regionas įkurtas musulmonams gruzinams (kurių dėl atsivertimų į “gruziniškesnę” stačiatikybę čia belikę 30%). 2004 m. jį tebevaldė savotiškas buvusios valdžios vasalas A. Abašidzė, turėjęs net kariuomenę, o šiandien autonominiu statusu taikiai naudojamasi kuriant mažų mokesčių zoną. Batumyje valdžia atidarė tarptautinį oro uostą, atkėlė net Gruzijos konstitucinį teismą.

Batumyje nepristatyta jokių “pastatų-dėžučių” ar “pastatų-stiklainių”. Čia statybos dviejų rūšių: arba tai supermodernūs puikių architektų darbai (naujuose rajonuose), arba – senovinių stilių fasadai (centre). Štai XIX a. pastatas perstatomas į daugiaaukštį. Bet apatinis fasadas liks, koks buvęs, o nuo gatvės labiau atitraukta aukštybinė dalis bus to paties XIX a. istoristinio stiliaus.

Plačiau: Gruzijos svajonės pabaiga?

 

---

Gold Kostas

Vieta: Kvinslandas, Australija

Didžiausias pasaulyje kurortas Gold Kostas [Gold Coast] – visų Australijos kurortų karalius. Jis – Vilniaus dydžio, o palei jo platų, tiesų smėlėtą paplūdimį, besidriekiantį ligi pat horizonto (35 km), išaugusi didžiulių poilsinių dangoraižių eilė (kaip kitaip visus sutalpinsi?). Už jų – 260 kilometrų ilgio kanalų raizgalynė (9 kartus ilgesnė, nei Venecijoje). Visi jie iškasti tam, kad ištisų vilų miestelių gyventojų galėtų atplaukti namo jachtomis (kaipgi vila be pakrantės?). O turistams juose – visos vandens pramogos, kokias tik sugalvosi: nuo “reaktyvinių laivų” ir vandens motociklų iki laivu tempiamų parašiutų ar ekskursijų amfibijomis. Nereikia tartis, laukti, kol susidarys grupė: norinčių visada yra, paslaugų teikėjų pilna – net apžvalginiai sraigtasparniai kyla ir leidžiasi “konvejeriu”.

Sezonas Gold Koste trunka visus metus. Žiemą vandens temperatūra buvo +21. Maudalius stelbė banglentininkai – tas lėkimas priešais atidundančias dideles purslotas vandens sienas Australijoje – tikras fenomenas. Jam skirti žurnalai, klubai, muziejai. Nuėjęs į pastarąjį Gold Koste mažai ką supratau – “nuo nulio” ten niekas nieko neaiškina, australai viską žino ir taip.

Į jūrą jie tempa ir visa kita, ant ko gali plaukti – stovėdami ar sėdėdami, po vieną ar keliese, patogiai ar jausdami stichiją. O braidyti leidžiama tik keliose vietose tarp vėliavėlių, tiesiai priešais raumeningo australo savanorio gelbėtojo akis. Įlindęs vandenin supratau, kodėl. Duobės ten tokios, kad vienas žingsnis – ir vietoje juosmens vanduo jau siekia krūtinės viršų. O dar “nešioja” didelės bangos ir srovės. Laimė, sirena, liepianti visiems nešti kudašių iš jūros, nes atplaukė ryklys, neskambėjo.

Vakarais jaunuoliai suplūsta į Gold Kosto centrą, vadinamą Surfer’s Paradise (banglentininko rojus). Stovi eilėse į naktinius klubus, traukia pliušines koalas iš žaidimų automatų, gurkšnoja australišką vyną, džiaugiasi baisiais atrakcionais. Tai – ne pirma ir ne antra taip siaučianti karta. Pajūrio promenada išdabinta 1960 m. ar 1990 m. kurorto šlovės nuotraukomis, kai atsidarinėjo didieji pramogų parkai (dar vienas Gold Kosto koziris) ir gimė Australijos, “vandenų žemės”, legenda.

Pirmąją kelionę Gold Kostui pasilikau tik vieną dieną – juk nesu gulėjimo paplūdimyje fanas… Bet ta keista Australijos moderni Venecija traukė sugrįžti – ir grįžau savaitei, darbui nuotoliu bute, iš kurio balkono regėjau visą kanalų raizgalynę. Pasinėriau į vandens pramogas, kaip kiaurai merkiantis lėkimas greitaeigiais jetboat laivais. Rinka čia tokia, kad nereikia planuoti, žiūrėti grafikų: net apžvalginiai sraigtasparniai į orą kyla vienas po kito.

Plačiau: Kvinslandas, Australijos dvasia

 

---

Borakajus (Filipinai)

Indonezija turi Balį, Tailandas – Puketą, o Filipinai – Borakajų!

Filipinų superkurorto esmė – jo „pagrindinė gatvė“. Ta gatvė – tai 4 km ilgio Baltasis paplūdimys! Iš visų restoranų, parduotuvių, viešbučių čia išeini tiesiai ant geltono smėliuko. Ant paplūdimio ir lauko įvairiausių pasaulio virtuvių restoranų staliukai, palmių pavėsyje dirba masažuotojos, kaselių pynėjos (Borakajuje ir vyrai, ir moterys jas pinasi). Vakarais – ir net dienomis – girdisi gyva muzika iš barų, keli žingsniai – ir laukia koncertai, turgūs, fakyrai.

Aistė, mano žmona, pasigailėjo pasiėmusi aukštakulnius – kur su jais eisi, kai jau pirmas žingsnis anapus viešbučio durų – į paplūdimį. Kito išėjimo „į gatvę” nėra – juk paplūdimys tai ir didysis prospektas! Daug kurortų esu buvęs pasaulyje, bet nieko panašaus nemačiau: na, būna viena kita kavinė paplūdimyje, bet kad visas gyvenimas ten virtų, kad visas miesto centras būtų „ant smėlio“?

O dar tas paplūdimys toks idiliškas. Su nuostabiais nuostabiais saulėlydžiais. Populiariausia pramoga ten ne kaitinimasis saulutėje (azijiečiai nemėgsta įdegti) ir net ne maudynės. Populiariausia pramoga – fotosesijos. Draugių kompanijos, šeimos, vaikinai ir merginos pozuoja ir fotografuoja, pozuoja ir fotografuoja tame garsiausiame Filipinų fone: būdavo, tie, kuriuos rasdavome atėję valandžiukei, ir mums išeinant dar fotografuodavosi. Prekijai nuomoja irklentes, valtis stikliniu dugnu – bet „irklenčių pamokos“ daugeliui irgi yra visų pirma gražus fotografijų fonas. Jei ateini vienas ir neturi, kas tave fotografuotų, tai instruktorius dirba labiau kaip fotografas…

O toliau nuo paplūdimio, Panajaus salos uolų fone, jau zuja rimtesnės vandens pramogos. Dešimtys laivų tempia parašiutus, kiti – pripučiamus bananus. It konvejeriu į jūrą ir atgal plukdomi nardytojai. Saulėlydžio stebėjimo „kruizai“, pasipilantys 4 ar 5 val. vakaro. Ypač smagu buvo praplaukti tradiciniu paraw burlaiviu: keleiviai ten sėdi ant į šoną atsikišusių tinklų, „ir laive, ir nelaive“. Kaip reikiant pataškė plaukiant per motorlaivių sukeltas bangas!

Neįtikėtina, bet daugelis filipiniečių, to 7641 salų salyno žmonių, nemoka plaukti! Tad eilės prekijų, palei palūdimį „stumdančių“ pramogas, net neklausti šaukia „Žinokit, nardymui su balionais nereikia mokėti plaukti!“. Visur – gelbėjimosi liemenės, daugybė pramogų apskritai orientuotos į nemokančius plaukti. Pavyzdžiui, šalminis nardymas: į jūrą buvome nuleisti su 35 kg šalmais, į kuriuos iš paviršiaus pumpuojamas suslėgtas oras neleido jų užpilti vandeniu – ir galėjome vaikščioti dugnu tarp koralų, žuvyčių.

Kadangi ir aš nemokėjau plaukti, o Aistė, nors ir lankė baseiną, bet savimi nepasitiki, mums šis požiūris labai patiko, čia ne kokia Brazilija, kur, būdavo, laivas sustodavo beveik atviroje jūroje ir visi šokdavo plaukti į krantą, o mes likdavome it musę kandę. Tiesa, Borakajaus baltojo paplūdimio atabradas – kur ir kokį šimtą metrų nubridus vanduo neapsemia, bangų nėra – ir puiki vieta saugiai mokytis plaukti, net aš kažkiek pramokau. Dėl to tik dar keisčiau, kad daug vietinių nemoka…

Borakajus – mažytė, siaurutė pailga sala. Vos už 500 m anapus garsiojo Baltojo paplūdimio – jau kita salos pusė, Bulabog paplūdimys. Dar kitokie salos pietūs, kur gyvena vietiniai. Ir šiaurė, kurios žalios kalvos aplipdytos vilomis, o pačiam gale Puka kriauklelių paplūdimys, kurio nuostabūs vaizdai kažkam pasirodė dar nepakankamai fotogeniški, tad pristatė visokių medžio ir smėlio skulptūrų.

Visgi džiaugiausi, kad neapsistojau salos šiaurėje: iki „gyvybės centro“ eiti toli, o jei norisi atokumo, gal geriau išvis rinktis ne Borakajų. Visajuose alternatyvų gausu!

Plačiau: Visajai – Filipinų kurortų salynas

 

---

Caye Caulker (Belizas)

Džeržgiantis mažas laivelis iš Meksikos į Belizą net skausmingai šokinėjo per bangas. Menkos trobelės krantuose nežadėjo nieko gero. „Išsikeiskite pinigus San Pedro muitinėje, kur pakeliui stabtels laivas“ – patarė vietiniai – „Nes saloje į kurią plaukiate, Caye Caulker, niekas pinigų nekečia“.

Tačiau išlipant Caye Caulker ištiko malonus šokas! Ten – toks tropinis rojus, kokio ir Meksikoj neradom! Iš visų pusių paplūdimiai, žydras vanduo. Salelė tokia siaura, kad stovėdamas vienam krante kartais gali matyti kitą. Bet joje nieko netrūksta: kavinės, viešbučiai – ir vietiniai „ant polių“, ir ir šiuolaikiški. Gyva afrikietiškai-karibiška muzika vakarais. Jokių automobilių: leidžiama važinėti nebent golfo vežimėliais, bet šiaip trumpesnis ar ilgesnis žygis ir visur pateksi pėsčias. Sala mažytė: net kapinaitės – beveik vieno viešbučio kieme. Visur aplinkui vietinė dvasia – bet švaru, tvarkinga.

O vandenyne – antras pagal dydį pasaulyje barjerinis rifas (po Australijos)! O ir kiekviena salelės gamtos grožio „smulkmena“ išnaudota su kaupu. Štai „jūros arkliukų rezervatas“ kur nuo kranto matai kaip tie keisti gyvūnėliai šmirinėja tarp jūros augalų. Štai „rajų paplūdimys“ (ir tikrai atplaukė raja!), štai vieta kur šėrėme tarpūnus: šios žuvys griebdavo žuveles tiesiog ore iš mūsų rankų, jei laikydavome jas taip, kaip patardavo visą dieną toje pakrantėje tarpūnus stebintis belizietis. Užverti galvą ir ore – milžiniški paukščiai, o vandenyno spalvos tarsi iš paveikslo. Masinį turizmą “atmetęs” Belizas nebereikalo giriasi esąs ekoturizmo čempionas!

Kitam Caye Caulker krante gali gerti ar valgyti staleliuose, kurie stovi tiesiog vandenyne, dar kiti siūlo „island tubing“ – per saulėlydį atsisėsi ant gelbėjimo rato ir tave temps laiveliu, kol gersi kokteilį. Nespėjom išbandyti: nykštukinė sala gigantiškai užverčia galimybėmis, ypač jei persismelki lėtu vietiniu gyvenimo tempu. Tiesa, o kaip ten su tais “niekur nekeičiama valiuta”? Jų tikrai neradome, bet tik todėl, kad Belize visur priima ir JAV dolerius, ir dar oficialiu kursu!

Caye Caulker širdis – The Split. Siauras, bet gilus kanalas, kurį „prakirto“ 1961 m. uraganas. Dabar ten vieni maudosi, šokinėja į vandenį, kiti tiesiog gerdami šaltus gėrimus ant gulto žiūri į nuostabius vandenis ir kitą salos pusę. Ir pats praleidau ten gal valandą, ir kaitri Belizo saulė nepaskatino eiti į pavėsį (juk be vaizdo)…

Caye Caulker salą „The Split“ dalina į dvi dalis, o į šiaurinę dalį reikia plaukti lėtu keltu. Ten – daug tuščios erdvės, beveik jokių restoranų ar parduotuvių, bet tai šen, tai ten, vyksta statybos. Štai vienas pasistatė ananaso formos namą, kitas namą su bokštu, bet daug ir daugiabučių, kurių butus išperka rojaus ištroškę amerikiečiai ir kiti. Ir patys sutikome kanadiečius, kurie butą įsigijo vos po antro apsilankymo Belize. Po dešimtmečio-kito iš smėlėtų statybų aikštelės aplink negrįstą vieškelį ir šiaurinė Caye Caulker sala gal bus virtusi rojumi.

Plačiau: Belizas – nuo rojaus salų iki pamirštų miestų

 

---

Gražiausių pasaulio kurortų žemėlapis

Aplankęs daugiau šitokio įdomumo kurortų šį sąrašą plėsiu.

 

---

Kiti ypatingi pasaulio kurortai

Žemiau aprašyti kurortai nėra tokie išskirtiniai, kaip aprašyti aukščiau, bet vis viena gali suteikti ne tik savaitę poilsio, bet ir įdomiau praleisto laiko, kokio kitur nerasite.

Kotoro įlanka (Juodkalnija)

Kotoro įlanka – tarsi Norvegijos fjordas perkeltas į pietų Europą. Palei ją stūkso unikalių venecijiečių statytų viduramžišikų miestelių grandinė, į kuriuos neįvažiuosi su automobiliu. Paplūdimiai – menki, bet dvasia – didinga ir čia plaukia ištisi kruiziniai laivai.
Plačiau: Juodkalnija – naujasis Viduržemio perlas

Ohridas (Šiaurės Makedonija)

Geram kurortui jūra nebūtina! Ohridas turi gražų kalnais įrėmintą ežerą bei senovinio miestelio dvasią su gražiais baltais turkiškais namais, dešimtimis cerkvių (tiek apleistų, tiek veikiančių) su gausybe religinio meno, Viduramžių tvirtove, romėnų amfiteatru…
Plačiau: Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta

Vaikikis (Havajai, JAV)

Vaikikis Havajuose (Oahu saloje) buvo vienas pirmųjų tokių tolimų, egzotiškų kurortų, į kuriuos pradėjo masiškai keliauti žmonės (dar XX a. viduryje). Kai kurių nuomone, jis seniai sugadintas: menkas paplūdimio ruožas palei dangoraižius. Kitų nuomone, tai tebėra superkurortas: su gausybe restoranų, viešbučių, pramogų.
Plačiau: Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis

Sentosa (Singapūras)

Singapūras mažytė šalis ir joje turi tilpti viskas: milijonai gyventojų, verslai, vienas didžiausių pasaulio uostų. Singapūras užsimanė ir kurorto. Bet Sentosos sala, kurią paskyrė tam reikalui – vos kelių kvadratinių kilometrų dydžio! Ir visgi ten sumaniai sutalpintos ir džiunglės, ir istorinis fortas, ir medžių lajų takas, muziejai, pramogos, atrakcionai, kasdieniai šou… Turbūt jokiame kitame pasaulio kurorte pramogų koncentracija nėra šitokia didelė!
Plačiau: Singapūras – kitoks! ateities! miestas!

Sopotas (Lenkija)

Pagrindinis Lenkijos kurortas stebina didingais XIX a. vokiečių rūmais. Daugelyje pasaulio kurortų senovės rasi mažai: ji pakeista milžiniškais viešbučiais, sanatorijomis, turgeliais. Sopotas su bokštuotomis vilomis (ne keliomis, o ištisomis jų eilėmis) – maloni išimtis, net jeigu jo paplūdimys ir nėra stiprioji pusė.
Plačiau: Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas

Jūrmala (Latvija)

Didžiausias Baltijos jūros kurortas, žavintis ne tik tuo, kad arti Lietuvos, bet ir senomis medinėmis vilomis kurias pastatė XIX-XX a. sandūros vokiečių elitas.
Plačiau: Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos

Karlovy Varai (Čekija)

Čekijos Karlovy Varai – vienas garsiausių Europos mineralinių vandenųš kurortų, pastatytas XIX a. – kai visa Europa tikėjo kone stebuklingomis požeminių vandenų galiomis. Ir statė Karlovy Varuose vienus didingiausių to meto viešbučių-rūmų, kai kuriuose kurių galima apsistoti iki šiol. Kaip ir prieš 100 metų, prisileisti karštų mineralinių vandenų iš puošnių biuvečių ir ilsėtis kalnų apsuptyje.
Plačiau: Čekija – tai ne vien Praha!

Mar Del Plata (Argentina)

Vienas didžiausių pasaulio kurortų, Vilniaus dydžio – Argentinos vasaros sostinė. Stebina masteliai: “paplūdimių kompleksai” su padieniui nuomojamais nameliais vietoj gultų, milžiniškais parkingais, prekybos centrais virtusiuomis gelbėjimo stotimis. Didžiulių daugiabučių eilės, kuriuose nuomojami autentiški ~1950 m. butai (Argentinos klestėjimo metas). Tai ne kurortas tiems, kurie nori pabėgti nuo visko – bet geriausias kurortas būti apsiptiems ne kitų užsienio turistų, o tikros Lotynų Amerikos dvasios ir vietinių poilsiautojų.
Plačiau: Argentinos antroji širdis – pampos ir kurortai

Ki Vestas (Florida, JAV)

Tiltais sujungtos salų grandinės, kuria užsibaigia Florida, gale pasitinka Kei Vestas. Jei Majamio paplūdimys atsiduoda tarpukario dvasia, tai Ki Vestas – prieškario, senųjų Amerikos pietų, su dviaukščiais rūmais, kurių atvirose verandose sėdėdavo ponios įmantriomis suknelėmis. Dabar ir Ki Vestas paskendęs brangiuose vakarėliuose, tik jų lankytojai – gerokai vyresni, nei Majamyje. Vietos sau randa ir gėjai su transvestitais, ir marškinėlių, idealizuojančių Donaldą Trampą, parduotuvės.
Plačiau: Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis

Albanijos rivjera

Laukinis Viduržemio pakrantės ruožas – jau atrandamas turistų, bet, palyginus su Italija ar Kroatija, dar tuščias, su stačiais kalnais, laukiniais paplūdimiais, romėnų griuvėsiais ir 1995 m. Palangą švelniai primenančiais kurortais.
Plačiau: Albanija – Azija Europoje

Sidi Ifnis (Marokas)

Nedidelis Maroko kurortas su unikalia istorija: iki pat 1969 m. tai buvo Ispanijos dalis – nutolusi, pasiekiama tik lėktuvu. Tos 1969 m. Ispanijos dvasios čia dar yra – trupančiose pakrantės promenados baliustradose, apleistoje bažnyčioje ir bendroje panoramoje be jokių milžiniškų viešbučių, baseinų. Daugybei europiečių keliautojų kemperiais tai paskutinis taškas, kurį jie pasiekia automobiliu iš Europos.
Plačiau:Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

Ilha Do Mel (Brazilija)

Unikali sala be automobilių, labai daug paplūdimių ir dviem unikaliais kurortais – “tradiciškensiu” Enkantadas ir miškuose paskendusiu Nova Brazilija. Visą salą gali apeiti paplūdimiais ir kalvomis, gerėdamasis nuostabiais vaizdais į olas, bangas, švyturį, portugalų fortą ir daugiau. Kad ir kiek būtų daug žmonių sezono metu, jie tiesiog paskęsta milžiniškuose paplūdimiuose; nesunkiai gali gauti namus iki kurių teks eiti kilometrus.
Plačiau: Pietų Brazilija – turtingieji Brazilijos krantai

Pataja (Tailandas)

Pataja turi ne kokią reputaciją. Jis garsėja prostitutėmis, “vaginų cirkais” ping pong šou, gausybe transvestitų šou. Ir visa tai ten tikrai yra, ir gal niekur kitur pasaulyje tai nėra taip atvira. Tiesa, Pataja kartu ir toks kurortas-didmiestis, švytintis ir spindintis, jame yra ir padorių pramogų, ir daugelis masažo salonų yra “tik” masažo salonai. Tačiau unikaliausia Pataja iki šiol tiems, kas ieško “uždrausto vaisiaus”.
Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Alter Do Šao (Brazilija)

Yra kurortų prie vandenynų, jūrų, didelių ežerų – bet Alter Do Šao gal vienintelis tikras didelis kurortas prie upės! Toks įmanomas tik Amazonijoje, kur upės tokios didelės ir gilios, kad čia atplaukia kruiziniai laivai ir net tanklaiviai iš vandenynų. Ir palei jas driekiasi didžiuliai paplūdimiai – ypač sausuoju metų laiku. Ir nuostabioji Meilės sala (pusiasalis) prie Alter do Šao.
Plačiau: Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

Kankunas (Meksika)

Iš kelionių organizatorių bukletų gali atrodyti, kad tai eilinis „vienodų didelių viešbučių palei karštą paplūdimį“ kurortas, bet jis turi savo dvasios. Visų pirma, Kankuno vieta: jo širdis yra ~20 km ilgio siaurutė „nerija“, skirianti Atlanto vandenyną nuo Ničuptės lagūnos: saulėtekis iš vandenyno, saulėlydis į lagūną… Antra, Kankuno „naktinio gyvenimo“ reputacija, kurią daugiausiai sukūrė amerikiečių jaunimas. Per JAV universitetų pavasario atostogas (spring break) dešimtys tūkstančių JAV studentų užplūsta Kankuną, mat JAV alkoholis, naktiniai klubai teisėtai prieinami nuo 21 metų, o Meksikoje – nuo 18! Taigi, daugybei amerikiečių būtent Kankune įvyko daugybė pirmų kartų… Matyt, daug Kankuno pašėliškiausių klubų pastatyti dėl „spring breakerių“, bet veikia jie visus metus.
Plačiau: Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės

Balio pietinis krantas (Indonezija)

Šioje kurortų eilėje yra visko. Pramogų Kuta su alkoholio ir prostitutėmis. Prabangos Seminiakas. Šeimų Legianas. Toliau į pietus – masiniam turistui skirta Nusa Dua su dideliais viešbučiais. Uluvatu uolos ir maži kaimai su vilomis aplink. Ir visur dar – Balio kultūra, šokiai, netoliese – Ubudas, Balio kultūrinė sostinė. Nieko keisto, kad Balis pritraukia šitiek įvairiausių turistų, o didžiajai daliai jų atostogos Balyje tai būtent atostogos salos pietinėje pusėje.
Plačiau: Balis – įvairi it žemynas sala

Balneario Camboriu (Brazilija)

Šis kurortas vadinamas “Braizlijos Dubajumi”. Penki iš dešimties aukščiausių *visos Pietų Amerikos* pastatų stovi čia – įspūdingoje dangoraižių linijoje palei įlankos paplūdimį. Tai kitokia Brazilija, nei stereotipuose – gana saugi, turtinga, be favelų, ir tai vilioja čia brazilus, bet verta pamėginti ir kitiems – palyginus su kitais tokiais “dangoraižių kurortais”, tikrai nebrangu.
Plačiau: Pietų Brazilija – turtingieji Brazilijos krantai

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Afrika ne be reikalo jau seniai žavi viso pasaulio keliautojų vaizduotę. Ten didžiausios pasaulyje dykumos ir savanos, ten – gyvulių kaimenės tarsi iš priešistorinių laikų.

Kartu Afrika – žemynas, kurio turistai labiausiai bijo. Jame – baisiausias pasaulio skurdas, tropinės ligos ir pavojingiausi miestai.

Esu keliavęs po įvairias Afrikos šalis ir dalinuosi visais reikalingais patarimais. Į kokias Afrikos šalis geriausia keliauti, ką pamatyti Afrikoje, ko ten tikėtis, kur pailsėti, kaip nenukentėti nuo ligų ar banditų.

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

Dvi Afrikos: arabų ir juodaodžių

Visų pirma, įsidėmėkite, kad Afrikos iš tikro yra dvi, o jas skiria anksčiau nepražengiama Sacharos dykuma.

Abiejose Afrikos pusėse viskas skiriasi kardinaliai tarsi skirtinguose žemynuose. Kultūra, ekonomika, gamta, lankytinos vietos, kelionių kaina ir pobūdis…

Šiaurės Afrika – sausa ir dykuminga. Ten gyvena musulmonai arabai. Gyvūnų mažai (išskyrus kupranugarių kaimenes), gamta nykoka – išskyrus kalnus ar retas didingas smėlio kopas. Užtat ten klestėjo didžiausios pasaulio civilizacijos – senovės Egiptas, Roma, finikiečiai, Arabų Kalifatas. Ir yra gausybė jas menančių pastatų, griuvėsių, skulptūrų, piramidžių. Tačiau daugelis turistų Šiaurės Afrikoje ieško visų pirma paplūdimių: dauguma šalių ten turi puikius kurortus su rifais nardymui ar bangomis serfingui. Ir nors Šiaurės Afrika skurdesnė už Lietuvą, ji nėra beviltiškai skurdi ir yra gana saugi: todėl kelionė į Šiaurės Afrika gali būti labai patogi ir, kai Europa taip arti – nebrangi.

Populiariausios Šiaurės Afrikos šalys keliavimui: Egiptas, Tunisas, Marokas.

Į pietus nuo Sacharos – tai, ką daugelis ir įsivaizduoja išgirdę tą žavų, bet ir bauginantį žodį “Afrika”. Ten – Juodoji Afrika. Po drėgnas nacionalinių parkų savanas ten laksto daugiau antilopių, liūtų ir dramblių, nei Lietuvoje pamatysi kačių ar šunų. Žmonės – beveik vien juodaodžiai, kurių daugelis gyvena kaimuose, išpažįsta pagonybę arba yra neseniai atsivertę į krikščionybę. Skurdas – vietomis tragiškas, atmosfera – tarsi prieš 100 ar 200 metų, kai net miestuose gali trūkti pas mus eilinių patogumų: elektros, tualetų, karšto vandens… Būtent toje Afrikos dalyje ir siaučia visos tropinės ligos bei banditų gaujos. Istorinių įdomybių ten beveik nėra, kurortų – mažai ir jie prastoki, užtat laukinė gamta – be galo įspūdinga, ir daugelis turistų keliauja pažiūrėti visų pirma jos, daugiausia safariuose. Ir už tai daug moka: Juodoji Afrika skurdi, tačiau keliautojui brangi. Kiti turistai čia susižavi kitokiu, paprastesniu gyvenimu, koks Europoje išnykęs daugybę kartų atgal, pagoniškomis kultūromis.

Populiariausios Juodosios Afrikos šalys keliavimui: Pietų Afrika, Namibija, Kenija, Tanzanija, Gambija, Botsvana, Zimbabvė, Madagaskaras.

Tarp “abiejų Afrikų” plyti didelė tarpinė zona, vadinama Saheliu: Mauritanija, Malis, Etiopija. Kaip Juodojoje Afrikoje, ten vyrauja juodaodžiai, skurdu ir daug kur nesaugu; tačiau kaip Šiaurės Afrikoje, ten įspūdingas senųjų civilizacijų paveldas, labai daug musulmonų.

Afrikos gamta, gyvūnai ir safariai

Ta pasakų Afrika, kur plačiose pievose ganosi milijonai antilopių bei zebrų, juos medžioja tūkstančiai liūtų ir leopardų, kilniai vaikšto nenugalimos dramblių kaimenės ir turškiasi begemotai – tikrai egzistuoja. Kai pirmą kartą išvydau tokį vaizdą Namibijoje – kaip ir kiekvienas keliautojas, pasijutau priblokštas. Būtų zoologijos sodas, bet gi be narvų: gyvūnai gyvena savo gyvenimus, o pravažiuojantys žmonės jiems tarsi neegzistuoja.

Kelionė to pažiūrėti vadinama safariu, ir tą gali patirti tik Afrikos nacionaliniuose parkuose. Nacionalinis parkas Afrikoje reiškia ne tą patį, ką Europoje. Afrikos parkai aptverti, žmonės iš ten iškeldinti. O ploto didžiausi yra sulig trečdaliu Lietuvos. Kiekvienas parkas – lyg atskira šalis, priklausanti vien gyvūnams.

Turistai į pagrindinius parkus gali įvažiuoti tik automobiliais ir neleidžiama iš jų išlipti, išskyrus kelias tam skirtas vietas (pavojinga). Pro stiklus (arba atsistoję pro stogo liukus) jie stebi aplinkinį gyvūnijos teatrą, o, nusibodus vienai “trupei”, važiuoja žiūrėti kitos.

Tiesa, tokie nacionaliniai parkai yra ne kiekvienoje Afrikos šalyje. “Mirtinoje” Sacharoje gyvūnai beveik negyvena; džiunglėse jų gausu, tačiau jie mažesni, o ir tuos medžiai užstoja. Tikroji didžiųjų žvėrių karalystė – Rytų Afrikos savanos ir Pietų Afrikos mažesnės dykumos. Plotai ten atviri: patogu ir gyvūnams vaikščioti, ir turistams juos stebėti.

Du safario būdai: nepriklausomas išsinuomavus automobilį ir organizuotas, prisijungiant prie safarių grupės. Esu išbandęs abu. Kuris labiau apsimoka, priklauso nuo šalies. Turtingesnėse Namibijoje ir PAR geresni keliai, o nacionalinių parkų kainos net užsienio turistams – pakenčiamos, tad ten įdomiau keliauti nepriklausomai. Gi Kenijoje ir Tanzanijoje valdžia nuo turistų lupa devynis prakaitus, o nacionalinių parkų keliuose net profesionalių vairtuotojų vairuojami visureigiai klimpsta ir genda: su autonuoma ten daugeliui geriau neprasidėti.

Turi Afrika ir nuostabių kalnų ir kanjonų – ypač rytų Afrikoje, pietų Afrikoje bei vulkaninėse salose. Yra ten ir vieni garsiausių pasaulio krioklių (Viktorijos). Tiesiog viso to rasi ir kitur pasaulyje – o štai didieji žvėrys yra nepakartojamas Afrikos koziris.

Afrikos kainos ir skurdas

Jei kitur pasaulyje galioja taisyklė “kuo skurdesnė šalis – tuo viskas pigiau”, Afrikoje ją pamirškite. Juodoji Afrika yra brangi. Ypač jei lankysite lankytinas vietas: kai kurios šalys iš turistų už bilietus prašo protu sunkiai suvokiamų sumų (pvz. 80 JAV dolerių už dieną populiariausiame Kenijos Masai Maros nacionaliniame parke). Ir Juodoji Afrika dar brangesnė jei norėsite vakarietiškos kokybės ir švaros (už tokius viešbučius ar restoranus mokėsite kelis kartus brangiau, nei Europoje, ir vis tiek, tikėtina, aptarnavimas bus prastesnis, bus nešvariau).

Tačiau net jei ir tenkinsitės afrikietiška kokybe, bus brangiau nei kokioje Indijoje ar pietryčių Azijoje. Mat daug kur Afrikoje į pietus nuo Sacharos dažnas toks požiūris: “jei nemokės didelės algos iš karto arba reikės daug dirbti – nedirbsiu išvis”. Na o ką: klimatas karštas, nesušalsi niekada, o dar visa labdara iš Vakarų. Taip išeina, kad tų, kurie dirba ir stengiasi (pvz. kokybiškai gidauja, nuomoja kambarius ar automobilius turistams), mažoka, ir jie daug kur turi tokį beveik monopolį bei gali imti dideles kainas. Na, paprastų maisto krautuvėlių-kioskų dar daug, bet sudėtingesnių verslų, tokių, kuriuos reikia planuoti, kurti po truputį, Juodojoje Afrikoje trūksta ir net tie, kurie yra, dažnai priklauso imigrantams iš kitų žemynų.

Dėl šios priežasties Afrikoje kaip tik pigiau keliauti po turtingesnes (sąlyginai) šalis. Ten arba mažiau tos “tinginystės kultūros” (pvz. arabų šalyse), arba yra ištisos bendruomenės iš darbštumą vertinančių tautų (pvz. europiečiai kolonistų palikuonys PAR ar Namibijoje, imigrantai iš Azijos). Tos šalys, kur yra didžiausias skurdas dažnai – vienos brangiausių turistui.

Afrikos klimatas

Visa Afrika gerokai karštesnė už Lietuvą. Dykumose (Afrikos šiaurėje ir pietvakariuose) tas karštis yra sausas, ten beveik nelyja. Naktimis ir žiemomis kiek atvėsta: tačiau tik iki keliolikos, blogiausiu atveju – kelių laipsnių. To pakanka, kad žmonės tokiu metu ten nebevyktų į poilsines keliones, nors vandenyno temperatūra visad išlieka šiltesnė, nei Baltijos jūros rugpjūtį. Beje, kalbant apie žiemą: Pietų pusrutulyje (Namibija, PAR) ji būna tada, kai pas mus vasara, o vidurvasaris ten sausio mėnesį.

Džiunglėse ir savanose aplink pusiaują karštis yra drėgnas. Visus metus ten temperatūra panaši, vasaros ir žiemos nėra. Užtat yra sausas ir lietingas sezonai (tikslios jų datos skiriasi nuo vietos). Per lietingą geriau nekeliauti: ne vien dėl to, kad lietus nemalonus, tačiau ir todėl, kad suvešėję medžiai užstoja gyvūnus, o smarkios liūtys bemat suniokoja menką vietinę infrastruktūrą. Štai po Keniją keliavome kovo pradžioje ir mus tikino, kad liūčių sezonas dar tikrai nebus prasidėjęs, tačiau sugaišome ištisas valandas laukdami, kol kas ištemps priešais mus įklimpusius turistinius automobilius, teko bristi per ežerėliais virtusius takus, vienoje stovykloje naktį namelio stogas prakiuro – tiesiai virš lovos – ir pan.

Afrikos klimatas – bent jau dykumų klimatas pavasarį, vasarą ir rudenį, o džiunglių ir savanų klimatas sausuoju metų laiku – labai tinkamas kurortams, maudynėms. O dar didžiuma Afrikos yra arčiau Europos, nei Rytų/Pietryčių Azija ar Amerika.

Afrikos nusikaltimai ir pareigūnai

Daugelis Juodosios Afrikos šalių yra tarp nesaugiausių pasaulyje.

Arabiškoji Šiaurės Afrika – gerokai saugesnė. Saugesnė net už Lietuvą. Musulmonai linkę laikytis savo religijos tvirtai: neplėšikauja, nežudo. Nekreipkite dėmesio į terorizmo siaubus, kuriuos rodo žiniasklaida: išpuoliai – reti ir tikimybė į tokį pakliūti – labai maža. Gerokai mažesnė, nei tikimybė nukentėti nuo nusikaltėlių eiliniame Juodosios Afrikos mieste. O tie nusikaltėliai irgi žudo be atodairos. Tarkime, Pietų Afrikos Respublikoje kasdien nužudomi 57 žmonės, kai panašaus gyventojų skaičiaus arabiškame Maroke – vos 2. Kažkoks retas teroro aktas niekaip nepakeičia šitos statistikos.

Juodojoje Afrikoje paprastai vietiniai pataria nekišti nosies į lauką vos sutemsta, arba važiuoti automobiliu, taksi. Ir tikrai – daug miestų tada spėriai ištuštėja. Net nuostabu, kokia “išmirusi” būna kokia Namibijos sostinė Vindhukas po saulėlydžio: lieka pavienės grupės paauglių, prostitutės. Ne kartą buvau priblokštas pasakojimų apie nesaugumą: pavyzdžiui, Kenijoje kažkoks prašalaitis mūsų vairuotojui siūlė kirsti kampą ir aplenkti kamštį – paklaustas, kodėl to nedaro, vairuotojas sakė, kad čia banditai: jie įvilioja į akligatvį ir apiplėšia. Budrumo nereikia prarasti niekada – pavyzdžiui, iš manęs Kenijoje kuprinę pavogė oro uoste, kai padėjau ją ant patikrinimo konvejerio. Tik nusisukau ir viskas. Aišku, jokių kamerų nėra… Vietiniai sakė, kad greičiausiai patys saugumo darbuotojai ir pavogė.

Aišku, jokiu būdu nėra, kad per kelionę tave būtinai apiplėš. Šitokių nesaugių šalių nėra net Afrikoje. Tiesiog, tikimybė tapti auka ten gerokai didesnė, nei Lietuvoje, ir saugotis reikia labiau (žr. straipsnį “Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis“).

Beje, kai kuriose šalyse policija ir armija gali suerzinti ne mažiau, nei nusikaltimų baimė: pilna visokių “patikrinimo postų”, gaištančių laiką visokiais biurokratiniais paso numerio nusirašinėjimais ar apklausomis “kur apsistojote?”. Būna turistams uždraustų regionų ar regionų, į kuriuos reikalingas pareigūnų leidimas. O jei padarysi nuotrauką “kur negalima”, privers pasijusti rimčiausiu nusikaltėliu (daug kur Afrikoje negalima fotografuoti, tarkime, tiltų, pareigūnų ar valdžios įstaigų, bet yra rėkę bei reikalavę ištrinti kadrus kur nei aš supratau, nei man galėjo paaiškinti, kas ten “slapto”). Kai kurie pareigūnai net neuniformuoti. Tai būdinga tiek arabų, tiek Juodajai Afrikai. Galioja principas: “Kuo šalyje mažiau demokratijos, tuo daugiau biurkoratijos ir ribojimų”.

Afrikos ligos

Kitas Afrikos pavojus – ligos – taip pat “galioja” labiausiai Juodojoje Afrikoje. Daugelį baisiausių ligų platina uodai, todėl, kiek įmanoma, geriausia vengti jų įgėlimų. Nakvoti po tinkleliu. Purkštis ne šiaip kokiu purškalu, o tokiu, kuris turi daug DEET. Vilkėti ilgas rankoves, kelnes. Na, ir tai dar viena priežastis vengti vaikščioti lauke naktį, kai aktyviausi maliariniai uodai.

Tiesa, šalis šaliai nelygi ir laikmetis laikmečiui: pvz. drėgnuoju sezonu uodų daugiau, tikimybė užsikrėsti kur kas didesnė, nei sausuoju. Kai kur sausuoju laikotarpiu rizikos išvis nėra. Deja, kad tai suprastum, reikia “knisti giliai”: daugelyje vietų tiesiog būna patarimas “būtinai pasiskiepyti ar profilaktiškai vartoti vaistus” ir nesiplėtojama, kokia ten rizika, kada rizikingiausia. Daugelis tokių patarimų dauginami copy+paste principu: kažkas jau taip rekomenduoja, tai kokia Lietuvos užsienio reikalų ministerija nesigilinusi išverčia ir patalpina į savo puslapį tą patį.

Priešnuodis Afrikos ligoms – skiepai. Bet jų yra ne nuo visų ligų. Nuo kai kurių ligų, pvz. vienos dažniausių maliarijos, vietoje skiepų siūlomi vaistai, kuriuos reikia nuolat vartoti – kol keliauji ir dar ilgiau. Tie vaistai savaime sukelia šalutinių poveikių, dėl kurių kelionė kai kam pasidaro mažiau maloni. Nuo dar kitų ligų, kaip dengė karštinės, net profilaktinių vaistų nėra: taigi, net ir ėmęsis visų atsargos priemonių, vis tiek rizikuosi susirgti jei įgels uodas. Nebus taip, kad “susiskiepysiu ir pamiršiu uodų sukeliamas ligas”.

Kiek susidūriau, turistai dažnai būna dviejų rūšių. Vieni, ypač vakariečiai ir rečiau keliaujantieji, daro viską “pagal raidę”, vartoja visus skiepus ir vaistus. Kiti (dažnai tai su kuprinėmis keliaujantis jaunimas) visiškai ignoruoja patarimus: štai Kenijoje Lamu sutikome porelę jaunų ispanių, vakare net vaikščiojusių trumpomis rankovėmis/sijonais ir sakiusių: “Juk sausasis laikotarpis, tikimybės užsikrėsti nėra” (tai netiesa: ji tiesiog mažesnė).

Aš nesileidžiu į kraštutinumus. Vaistų nuo maliarijos nevartoju, tačiau saugausi kitais būdais: ilgi drabužiai, laiko trumpinimas vakare, miegojimas po tinklu, purškimasis nuo uodų ir t.t. Taip, aišku, kad uodai kartais vis tiek įgelia – bet juk tik mažytė dalis visų uodų nešioja ligas. Tikimybė užsikrėsti per kelionę menka. Taip, vietinių suserga daug, bet daugelis jų dėl skurdo išvis nesisaugo – neturi tinklų virš lovų, nenaudoja purškalų ir dar naktimis vaikšto į lauko tualetą. Be to, jie ten gyvena nuolat, o keliautojas – tik ribotą laiką. Ir, galiausiai, maliarija yra bjauri liga, bet tikrai ne vėžys ir ne AIDS. 99,7% pasveiksta. Jei keliaujate savaitei-dviem, tai net ir užsikrėtę Afrikoje maliarija, greičiausiai susirgtumėte jau Lietuvoje, į Afrikos ligonines nepatektumėte (nors, tiesa, ir ten maliariją gydyti moka – tiesą pasakius, gali bū).

Kai kur nors parašyta “Privalomi skiepai”, pasidomėkite, ką tai reiškia. Daugeliu atveju tai reikš “Rekomenduojami skiepai” ir galima nesiskiepyti. Tačiau kai kur skiepai išties privalomi – be jų neįleis į šalį arba, nors į tą šalį dar įleis, paskui iš ten neįleis į kai kurias kitas šalis. Paprastai privalomi skiepai būna nuo geltonojo drugio – pačios baisiausios iš dažnų afrikinių uodų ligų (mirtingumas – 5-15%). Tiesa, ši liga – ir labai reta (kiekvienam susirgusiam geltonuoju drugiu tenka 1000 susirgusių maliarija).

Pirmąsias Afrikos šalis – Keniją, Mauritaniją, Namibiją, Vakarų Sacharą, Gambiją, Egiptą, Maroką – aplankiau nesiskiepijęs, nors į daugelį jų daug skiepų rekomenduojama. Paskui jau pasisikiepijau nuo geltonojo drugio ir įvairių kitų ligų: dėl visa ko, supratęs, kad į Afriką grįžtu dažnai, išgirdęs istorijų, kad kartais prašoma kyšio už tai, kad buvote kitoje geltonojo drugio šalyje ir esate nepasiskiepiję, ir pan.

Statsitika apie labiausiai bijomas uodų sukeliamas Afrikos ligas:
Geltonasis drugys. Kasmet suserga ~180 tūkstančių žmonių. Mirtingumas 5-15%. Galima pasiskiepyti.
Maliarija. Kasmet suserga ~200 milijonų. Mirtingumas 0,3%. Skiepų nėra, galima profilaktiškai vartoti vaistus.
Dengė karštinė. Kasmet suserga ~200 milijonų. Mirtingumas 0,01%. Skiepų ir profilaktinių vaistų nėra. Esu persirgęs; dauguma serga be simptomų.

Be šito, Afrikoje gali būti ir daugiau, tarkime, problemų su pilvu, nes menkesnė nei mums įprasta higiena.

Afrikos civilizacijos ir istorinės lankytinos vietos

Sakoma, kad Afrika, seniausias žemynas, kad joje atsirado šiuolaikiniai žmonės. Aišku, iš tų laikų nieko nerasi – bet užtat civilizacijos, gyvavusios prieš 500-5000 metų, Šiaurės Afrikoje paliko daug.

Garsiausia ir seniausia – Egipto civilizacija ir jos faraonų kapai – piramidės, tūkstančius metų buvusios aukščiausiais mūsų planetos pastatais. O taip pat šventyklos, dievų skulptūros, obeliskai, unikalus menas. Viskas klestėjo prieš neįtikėtinus 4000-5000 metų. Būtent Egipte pirmą kartą žmonija sukūrė kažką, kas dar geba stebinti ir šiuolaikinį žmogų: ne vien todėl, kad šitaip sena ar paslaptinga, bet ir todėl, kad šitaip didinga.

Prieš ~2500 m. Šiaurės Afrika buvo kartaginiečių centras (Kartagina yra Tunise), paskui (prieš ~2000 m.) ją nukariavo ir savo miestais apsėjo romėnai: amfiteatrais, bazilikomis, klasikinėmis šventyklomis. Dabar daugelis jų miestų – paslaptingi griuvėsiai. Daugiausia jų Tunise ir Libijoje.

Vėliausi užkariautojai – arabai (prieš ~1200 m.), kurių palikuonys Šiaurės Afrikoje dominuoja iki šiol. Jie Šiaurės Afrikoje pastatė mečetes, medinas (unikalius siaurų gatvelių senamiesčius-turgus), medreses (musulmonų mokyklas) ir dykumų pilis.

Į pietus nuo šiaurinių pakrančių užgimė dvi nepriklausomos civilizacijos. Malio dykumų prekeivių su unikalia mečečių architektūra. Ir etiopų, išpažįstančių unikalią krikščionybės formą ir stebinanti iš uolų iškaltomis bažnyčiomis. Abi jos tebegyvuoja, bet skurdas lėmė, kad nieko naujo įspūdingo ten nebekuriama, o kai kur ir išsaugoti, kas jau sukurta, labai sudėtinga.

Na o toliau į pietus, Juodojoje Afrikoje, didžiausias paradoksas – žmonija ten seniausia, bet matomos istorijos ten beveik nėra. Gali rasti visokių uolų piešinių, Stounhendžą primenančių akmenų ratų. Tik visa tai bus sukurta ne prieš 5000 ar 10000 metų – kaip panašūs dalykai Europoje – o prieš kelis šimtus metų, kai Europoje jau stovėjo visos didžiosios katedros ar net kūrėsi gamyklos. Istorija Juodojoje Afrikoje atsilikinėjo net ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais…

Kruvina naujoji Afrikos istorija

Skausmingiausia istorija afrikiečiams – labai nauja. Juodoji Afrika tada dar gyveno “akmens amžiuje”, musulmoniška šiaurės Afrika kaip tik silpo. O Europos imperijos klestėjo, plėtėsi.

~1800-1900 m. jos išsidalino ir visą Afriką. Stipriausia ir įtakingiausia buvo Britanijos Imperija, antroji – Prancūzijos, trečioji – Portugalijos. Probėkšmiais Afrikos dalybose dalyvavo ir vokiečiai, italai, belgai, omaniečiai, olandai, ispanai.

Dalis kolonistų įsivaizdavo nešantys savo valdiniams gėrį ir civilizaciją: išmokė rašyti, pagonis atvertė į teisingą krikščionišką tikėjimą, per alinamas ekspedicijas sudarė žemėlapius, paskiepijo nuo ligų. Kiti kolonistai tiesiog naudojosi Afrikos kultūriniais skirtumais. Pavyzdžiui, Afrikoje buvo įprasta vergovė – tai Europos pirkliai ten nupirkdavo vergų ir parduodavo Amerikoje. Sukilimus žiauriai malšindavo.

Būtent kolonistai ir “pagimdė” šiandienines Afrikos šalis, nustatydami jų sienas ir net duodami daugeliui jų pavadinimus. Tas sienas – neretai tiesiog tiesius brūkšnius žemėlapyje – po kokio nors eilinio konflikto priėję kompromisą nubrėžė kažkokie Afrikoje niekad nesilankę XIX a. Londono ir Paryžiaus aristokratai. Kas dedasi ant žemės jiems vienodai rodė: todėl sienos vienas tautas padalijo kelioms šalims, kitas, visai nesusijusias ar net priešiškas, “apvienijo” į vieną šalį.

1960-1975 m. Afrikos šalims vienai po kitos iškovojant nepriklausomybę, laukė dilema: kur turėtų būti nepriklausomų valstybių sienos. Bet koks perdalinimas galėjo išprovokuoti karus – ir taip jau Afrika skendėjo juose. Tad nutarta… palikti kolonistų nustatytas sienas nepakeistas. Jos gyvuoja ir šiandien. Todėl Juodosios Afrikos šalys – didelės ir daugiatautės (beveik kiekvienoje yra bent 10 tautybių tėvynės). Todėl jos ir nestabilios: skirtingų tautų politikai nuolat kovoja ne tik dėl valdžios, bet ir dėl to, kieno tauta ir gimtasis regionas turės daugiau įtakos. Ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti Juodosios Afrikos šalis, kuriose daugumą gyventojų sudaro viena tautybė (Esvatinis, Lesotas, Somalis ir Botsvana).

Vienintelis visas likusias šalis vienijantis dalykas – bendra istorija vienos ir tos pačios imperijos gniaužtuose. Ir tos imperijos kadaise primesta kultūra. Todėl nepaisant to, kad Juodosios Afrikos šalys tapo nepriklausomos dar ~1960-1975 m., visose jose oficialios kalbos (kartais – vienintelės) yra būtent kolonistų kalbos: anglų, prancūzų, portugalų. Turistui tai gerai: priešingai trečiojo pasaulio šalims ne Afrikoje, didžiuma vietinio elito ir turizmo verslo atstovų kalbės ne tik vietine, bet ir kažkuria Europos kalba. Tiesa, paprastai tik viena: nesitikėkite, kad buvusiose prancūzų kolonijose daug kas kalbės angliškai – jie tikėsis, kad visi atvykėliai mokės prancūziškai. Todėl jei, tarkime, kalbate tik angliškai, geriausia kelionei rinkitės buvusias Britanijos kolonijas.

~1960-1980 m. išsivadavimo nuo kolonistų kova – dažnos Afrikos šalies nacionalinio mito dalis. Didvyriams statomos didžiausios skulptūros, jų garbei vadinami miestai. Pagaliau! Kiekviena Afrikos šalis turi savo istoriją! Vis kalbama ir kalbama apie “tuoj tuoj” išaušiantį Afrikos amžių. Bet kol kas tikrovė ta, kad Juodojoje Afrikoje daug kur situacija net sunkesnė, nei prie kolonistų: tuomet pastatyti geležinkeliai ir keliai sunyko, AIDS epidemija “nukirpo” gyvenimo trukmes. Pilietiniai karai, diktatūros ir kita daro savo. Daugybėje šalių “išvaduotojų partija” taip ir liko valdyti ir tai gali pasikeisti nebent per revoliuciją, nes rimtų rinkimų nėra.

Geriausias filmas apie visą tą išsivadavimo karų mėsmalę – “Africa Addio”, sukurtas realiai tada Afrikoje filmavusių italų dokumentalistų.

Afrikos kultūra

Afrika keičiasi. Jau Afica Addio (1966 m.) prasideda fraze: “Senoji Afrika dingo”. Ir dabar jau dauguma afrikiečių gyvena miestuose – išskyrus Šiaurės Afriką, neišvaizdžiuose, vienoduose, kur įdomesni tik keli kolonistų pastatyti pastatai, o aplinkui miestą – lūšnynai, baisesni nei kur kitur pasaulyje.

Visgi, ta įsivaizduojamoji “genčių Afrika” irgi liko. Bent jau jos liko daugiau, nei “genčių Azijos” ir daug kartų daugiau nei “genčių Amerikos” ar “genčių Australijos”… Ištisos Juodosios Afrikos tautos gyvena kaip po senovei, nameliuose tarsi iš filmų apie akmens amžių. Dalis vaikų gal išvažiuoja į miestus, bet kai gimstamumas šitoks didelis, daug ir pasilieka kokiame nors apvaliame kralyje, kur kiekviename kieme stovi po palaikę trobelę pirmai žmonai, antrai žmonai, trečiai žmonai, o viską valdo koks “tradicinis karalius” – formaliai neturintis jokios galios, bet visi jį gerbia ir jo klauso.

Tų “tradiciškiausių tautų” lankymas dažnam turistui yra kelionės į Afriką pažiba, nors dažnas ir nukenčia: žinodami, kaip turistai tai mėgsta, siaučia visokie veikėjai, apgavystėmis ar lengvu reketu kaulijantys pinigų, renkantys labdarą “vaikams/ligoniams/vargšams” (iš tikrųjų – pinigus sau į kišenę) ir t.t. Daug istorijų esu prisiklausęs, daug mėginimų apgauti patyręs! Ypač jų daug ten, kur turizmas paplitęs: pvz. pas Kenijos masajus.

Tačiau tikrai ne visos tradicinės Afrikos tautos sugadintos turizmo – priešingai, tokių yra mažuma, bet būtent jos dažniausiai šmėžuoja visokiausiuose kelionių žurnaluose, todėl būtent ten daugelis ir keliauja, na ir susidaro “užburtas ratas”… Įdomiausios kultūrinės patirtys Afrikoje manęs laukė toliau nuo populiariausių vietų: pavyzdžiui, Benine, kur patyriau autentišką pagonišką vudu kultūrą. Žmonės ten draugiški ir malonūs.

Šiaurės Afrika ir musulmoniški kraštai, tuo tarpu, jau seniai kitokie. Kultūra ten primena Artimuosius Rytus: islamas, malda penkis kartus per dieną, muedzinų šauksmas, pagrindinė kalba – arabų. Vienas skirtumas – medinos, arba labai ankštų gatvių senamiesčiai-turgūs, kur neįmanoma nuvažiuoti automobiliu.

Religija ir skiria, ir vienija Afriką. Afrikos šiaurinė pusė – musulmoniška (ne tik Šiaurės Afrika, bet ir dalis Juodosios Afrikos). Pietinė pusė – krikščioniška su užsilikusiais pagonybės intarpais, kuriuos spėriai naikina uolūs misionieriai. Tarp šių grupių kyla konfliktų, net karų. Kita vertus, jas vienija jų religingumas. Viešpatį džiaugsmingomis giesmėmis šlovinantys juodaodžiai krikščionys tikrai nėra mažiau religingi už arabus musulmonus, sekmadienio mišios jiems privaloma apeiga.

Be to, tiek Afrikos islame, tiek Afrikos krikščionybėje gausu pagonybės liekanų: tikima užkeikimais, raganomis ir t.t. Ne taip tikima, kaip kai kas tiki Europoje, išdrįsdamas apie tai kalbėti nebent su bendraminčiais kaip apie kažkokią kvailoką paslaptį. Afrikoje tuo tikima taip, kad užkeikimai figūruoja ne tik Afrikos siaubo filmuose, o ir dramose, muilo operose. Tikima taip, kad, išgirdęs jog esu teisininkas, vienas Gambijos gidas, atrodo, visai nuoširdžiai siūlė įsigyti magiškus karolius, padedančius laimėti visas bylas. Tai kas, kad jis musulmonas, aš krikščionis, ir abi religijos pasisako prieš užkeikimus – jam magiški karoliai toks pats prietaisas pasiekti tikslui, kaip kalkuliatorius ar kompiuteris. Na, bet jei norite tikrai pažinti senuosius Afrikos tikėjimus, o ne tik jų liekanas, verta važiuoti į kraštus, kur jie dar dominuoja, toliau turizmo ir prekybos kelių – tarkime, Beniną. Ten – gyvūnų kūno dalys fetišų turguose, šokiai dievybėms ir jų skulptūros, dvasių apsėsti žmonės…

Afrikos kurortai

Žymiai daliai keliautojų į Afriką šio žemyno koziris yra ne gamta ir kultūra, o klimatas: visada šilta jūra ir saulė, paplūdimiai. Daugelis Afrikos kurortų, į kuriuos keliauja europiečiai, galima sakyti, net nėra Afrika. Tai tarsi kokios mažytės užsilikusios europiečių kolonijos: europiečiai ten ne tik turistai, jų bus ir tarp viešbučių bei restoranų savininkų/vadovų, o ir vietiniai bus išmokę siūlyti užsienines virtuves, kalbėti atvykėlių kalbomis. Ir didžiųjų viešbučių architektūra savaip panaši: tokie ištisi “turizmo miesteliai” kur gali praleisti visas atostogas taip nė karto neišėjęs už komplekso ribų. O net jei ir išeitum, ne kas tesiskirtų: aplinkui – kiti panašūs viešbučiai, kuriuose – kiek įmanoma europietiška tvarka, tik klimatas – afrikietiškas.

Tas, kas neišvažiuoja iš tokio kurorto, galima sakyti, Afrikos nė nepatiria – nebent ji pati “atvažiuotų” terorizmo, nusikaltimų ar ligų pavidalu, bet ir tai reta (kai įvyksta kas labai baisaus, tai kokiam pusmečiui turistų srautai iš Europos į tą šalį užsisuka, o po metų poros vėl atsistato).

Kas dažna – visokiausi pinigų kaulytojai ir apgavikai. Būtent kurortuose jų daugiausia, nes ten suvažiuoja daug naivių, retai keliaujančių, vietinės kultūros neperpratusių žmonių, kurie linkę patikėti visokiomis verksmingomis kaulytojų istorijomis ar melais, kad “už 5 svarus net namo neparvažiuosiu, duok daugiau arbatpinigių”.

Tik maža dalis Afrikos šalių išvysčiusios “saulės turizmą”. Populiariausi Afrikos kurortai – šiaurės Afrikoje: Maroke, Tunise, Egipte. Juodojoje Afrikoje saulės turizmo mastai mažesni, bet kurortų turi Gambija, Kenija, Madagaskaras, Tanzanija (Zanzibaras). Taip pat kurortai yra kai kuriose Afriką supančiose salose: Kabo Verdėje, Seišeliuose, Mauricijuje. Kitur Afrikoje irgi yra paplūdimiai: bet daug kur nėra infrastruktūros: skrydžių, viešbučių, saugių kurortinių erdvių, tad poilsiauti ten niekas neskrenda. Na, kurortai ir ten yra, bet jie labiau vietiniams ar didžiausiems Afrikos mylėtojams, su nedideliais viešbučiais ir afrikietišku standartu.

Kaip patekti į Afriką: vizos ir kainos

Biurokratijos atžvilgiu Afrika yra sunkiausiai pasiekiamas žemynas. Į daugelį šalių čia lietuviams ne tik, kad reikia vizų – tas vizas dar reikia gauti tų šalių ambasadose, kurių Lietuvoje nėra. Taigi, reikia siųsti pasą į kokią Kopenhagą, Maskvą ar Varšuvą, ar samdyti tam vizų agentūras.

Negana to, kad tai kainuos brangiai, brangiai kainuos ir skrydžiai: į daugelį Afrikos šalių nuskristi kainuoja bent kelis kartus brangiau, nei tikėtumeis pagal atstumą ir paprastai brangiau, nei į JAV, Kiniją, o į daugelį Afrikos šalių – net nei į Australiją.

Laimė, Afrikoje yra išimčių – šalių, į kurias skristi pigiau. Be to, vis daugiau šalių vizas parduoda oro uoste arba galima internetu nusipirkti e-vizas.

Pigiausios Afrikos šalys kelionei – Marokas, Tunisas, Egiptas. Į Maroką galima skristi su pigių skrydžių bendrovėmis (kažkur persėdant), nes jos ten turi daug reisų. Į Egiptą ar Tunisą, tuo tarpu, dažniausiai skrendama su kelionių agentūrų kelialapiais, bet pigių skrydžių irgi yra. Tunisas yra nedidelis, taigi, ten, apsistojus viename kurorto viešbutyje, netgi galima nuomotu automobiliu aplankyti daug pagrindinių šalies lankytinų vietų. Egipte jau taip neišdegs: atstumai jame didesni. Kita vertus, vis tiek gali apsimokėti imti pigiausią kelialapį į Egiptą net tada, jei važinėsite po šalį nepriklausomai ir tame viešbutyje nakvosite tik pora kartų: tiesiog, kelialapiai į Egiptą iš Lietuvos pigesni, nei šiaip skrydžiai.

Iš Juodosios Afrikos paprasčiausia su rytine Afrika – ten pigiausi skrydžiai (ypač į Keniją, Etiopiją), visur galima gauti vizas arba vietoje, arba internetu.

Jei turite savyje atradėjo gyslelę ir norite aplankyti šalis “kur niekas nesilanko”, gali būti logiškiau skristi į artimiausią “pasiekiamą” šalį ir iš ten važiuoti žemės transportu.

Kelionės į Juodąją Afriką kainas kelia ir korupcija. Kai Mauritanijoje pirkom ekskursiją iš vietos agentūros, skyrelyje “kas įeina į kainą” net buvo juodu ant balto parašyta “kyšiai kelių policijai”. Mat Afrikoje gausu patikrinimo punktų kelyje: jei pareigūnas nebus geranoriškas, gali ilgam sulaikyti, klausinėti. Kai kurie vairuotojai iš karto punktuose tiesia kupiūras. Važiuojant per kelias šalis, kyšių prašo ir muitinėse duodami suprasti, kad antraip truks ilgai. Kabinėjasi prie menkniekių – pvz. iš manęs kyšio Gambijoje reikalavo, nes nebuvau prisisgęs išvažiavimo iš kelto metu. Dažniausiai taikomasi į turtingesnius turistus su savo automobiliais (ypač jei su vairuotojais) ir rečiau į važiuojančius viešuoju transportu.

Kaip keliauti po Afriką: transportas, nakvynės

Kelionė po Afriką vis dar yra nuotykis – bent jau jei išvyksti toliau pagrindinių kurortų, miestų ir turistinių maršrutų. O kol kas dar ištisos Afrikos šalys yra už tų maršrutų.

Ten niekas nebus tiksliai kaip suplanuota ir dar galėsi jaustis (bent jau Juodojoje Afrikoje) tokiu XX a. pradžios tyrinėtoju, o ne masiniu turistu. Net jei keliausi tiksliai pagal “Lonely Planet” knygeles, net jei ir su ekskursija, vis tiek tikrovė nustebins, bus netikėtumų.

Prakiuręs namelio stogas virš lovos ir naktinė liūtis, dingusi elektra ar vanduo, “netikėtas” atoslūgis ir seklumoje įstrigęs laivas, prastuose keliuose įklimpę džipai – ko tik nepatyriau. Ir visa tai – vien keliaujant su oficialiomis ekskursijomis Kenijoje!

Aišku, keliaujant po Afriką su ekskursija problemas galiausiai išspręs už jus (kad ir lėčiau, nei Europoje), be to, nereiks pačiam organizuoti – dėl to tie, kam netikėtumų norisi mažiau, perka ekskursijas. Tiesa, ekskursijų gausu tik iš Afrikos kurortų arba pačiuose pagrindiniuose turistiniuose keliuose (nacionalinių parkų safariai). Kitur, jei to norėtum, samdyti privačią ekskursiją arba pirkti retas “egzotines keliones” – kas dar brangiau. Egzotinių kelionių organizatoriai naudojasi tuo, kad žmonės Afrikos bijo ar klaidingai mano, kad “nepriklausomai ten keliauti neįmanoma”, ir ima milžiniškas kainas. Būna, keliauju savarankiškai po Afriką, sutinku kur nors tame pat viešbutyje tokią “egzotinę grupę”, sužinau, kiek jie moka – tai būna bent tris kartus brangiau, nei už lygiai tą patį moku aš pats, keliaudamas nepriklausomai; o Vakarų Europos organizatoriai ima ir penkis kartus brangiau (tie patys viešbučiai, analogiškas maistas, svarbiose vietose samdomi vietiniai gidai, asmeninis taksi vietoje turistinio autobuso ir t.t.).

Automobilio nuoma daug šalių neįmanoma, daugelyje kitų (ypač Juodojoje Afrikoje) – labai brangi (ir pvz. be draudimo). Viešojo transporto grafikai sunkiai prieinami internetu, daug kur viešojo transporto ir nėra – jį pakeičia “krūmų taksi” (maršrutais važinėjantys eiliniai universalai, išvažiuojantys kai užsipildo), o miestuose ir priemiesčiuose – motociklai-taksi (veža ir po du ar tris žmones be jokių šalmų). Skrydžiai brangūs. Apskritai, nereikėtų turėti minčių apkeliauti Afriką (daugiau nei vieną jos šalį) vienu metodu: vienose šalyse geriau išvystytos, tarkime, avialinijos, kitur – autobusai; vienur miestuose važinėja geri (Afrikos mastais) mikroautobusai, kitur – tik motociklai-taksi. Turite būti pasiruošęs netikėtiems planų pasikeitimams, 24 val. vėluojantiems traukiniams ir pan.

Aišku, viskam yra išimčių. Yra Afrikoje traukinių linijos, kurios veikia puikiai ar net pigių skrydžių bendrovių. Maroke net atidaryti pirmieji žemyne greitieji traukiniai, keliuose Afrikos didmiesčiuose yra metro sistemos. Bet tai ir yra tai – išimtys.

Viešbučius galima užsakyti per internetą, bet paprastai tik brangesnius – vietinių viešbučių reikia ieškoti vietoje, ypač mažiau turistinėse Juodosios Afrikos šalyse. Tiesą pasakius, jose net ir užsisakęs internetu gali nuvykęs į vietą sužinoti, kad tavo užsakymo nesuprato ar nepriėmė: kai daugybėje šalių žymi dalis žmonių net nemoka rašyti, visokios Booking.com tipo sistemos vietiniams atrodo tarsi kažkas iš fantastikos srities. Tai, kad kokiame mieste Booking.com nėra viešbučių tikrai nereiškia, kad ten jų nėra išvis. Viešbučių kainos didesnės nei kokioje Azijoje ir primena lietuviškas, bet kai kuriose šalyse – pigiau, kai kuriose – brangiau. Paprasčiau ieškoti nakvynės didesniuose miestuose.

Nepaisant to, kad Afrikos šalys labai didelės, populiarios kelionės, kuriose aplankoma daugiau nei po vieną šalį: tiesiog, kai taip sunku ir brangu atvykti, kodėl per vieną kelionę nepamačius daugiau. Juoba, kad daugybė “nepagrindinių” Afrikos šalių lankytinų vietų stokoja – ten yra ką veikti dieną ar dvi, bet ne daugiau, bent jau jei norite intensyvios kelionės “po pasaulio stebuklus”. Taip Afriką naršo “kuprinėjantis” jaunimas, paskyręs tam visas vasaros atostogas universitete arba net “pasiėmęs” laisvus metus tarp mokyklos ir universiteto. Taip Afriką naršo ir turtingieji, nusipirkę dar iš namų neįtikėtinai brangias ekskursijas, apjungiančias, tarkime, Zimbabvės Viktorijos krioklius, PAR Kriugerio parką, Namibijos Etošos parką ir Botsvanos Okavango deltą. Kai kurios jų yra su perskridimais lėktuvu, kitos – vadinamasis overlandingas, kur važiuojama didžiuliais padidinto pravažumo autobusais ir stovyklaujama. Kai kurie “overlanderiai” net atvažiuoja į Afriką iš Europos savo automobiliais, pakeliui pažiūrėdami keliolika šalių: tokių daugiau, nei įsivaizduotumėte, “pervažiuoti Afriką savo automobiliu” tebėra dažno brito ar prancūzo nuotykių ieškotojo svajonė.

Neturistinėse Afrikos šalyse keliautojai vieni kitus palaiko, noriai bendrauja – tai beveik būtinybė, nes, kai internete informacijos mažai, labai praverčia žinios ir naujienos iš kitų turistų (“Tas kelias dabar dėl lietaus nepravažiuojamas”, “Bandėm į tą muziejų, kažkodėl neveikia”, “Šalies XXX vizą dabar galima gauti šalyje YYY”, “Radome tokią nuostabią vietą, o ji niekur neaprašyta”). Ir šiaip tie turistai labai įdomūs, kelionių fanatai. Pavyzdžiui, dažnas iš tų, kuriuos sutikau Benine, aplankęs kokias 80 ar 100 pasaulio šalių ir išnaršęs pusę Afrikos. Įdomu pasidalinti istorijomis, kelionių idėjomis.

Labdara ir savanorystė Afrikoje

Kaip jokiame kitame žemyne, Juodojoje Afrikoje savanorystė ir labdara faktiškai tapo kelionių dalimi. Kuprinėjančiam jaunimui kelionė nebūtų kelionė, jei nepasavanoriautų kur vaikų namuose ar gyvūnų prieglaudoje. Turtingesni visokius “savanoriškus projektus” remia bent jau pinigais.

Deja, čia gausu ir bjaurių istorijų: savanoriai apgauti, iš jų tiesiog surinkti pinigai, o jų darbo vaisiais ar suaukotais pinigais labiausiai naudojasi koks vaikų namų direktorius, vietos politikai ir pan. Galbūt ne visai tiesiogiai: pvz. mokyklos baldams valdžios skirtas lėšas jie pasiėmė sau, o naujus baldus mokyklai pagaminti liepė savanoriams. Skurdas tapo tarsi Juodosios Afrikos prekės ženklu, padedančiu privilioti nemokamą vakariečių darbą ir aukas…

Kas be ko, tikrai ne visi savanorystės projektai tokie, bet atsirinkti, ypač nebūnant vietoje, nežinant vietos kultūros, nepakalbėjus su kitais savanoriais – gali būti be galo sunku. Deja, geriausiai vilioja savanorius ir aukotojus tie, kas turi tam tikrą “verslo gyslelę”. Bet visiškai nebūtinai jų projektai yra geriausi ar naudingiausi. Ir dažniausiai tie, kas geriausiai sugeba prisistatyti kaip skurdūs (dargi įvairiausiomis užsienio kalbomis) kaip tik Afrikoje yra tarp turtingesniųjų – nes savo sugebėjimais iškaulija pinigų ne iš vieno ir ne iš šimto turistų. Didžiausias skurdas – toli nuo turistinių kelių ir labiausiai išreklamuotų projektų.

Beje, net kur aukos sąžiningai pasiekia tikslą, jos dažnai nepadeda vietiniams taip, kaip aukotojai tikėjosi. Įprasta Afrikoje istorija, kad dovanota technika tarnauja tik tol, kol sugenda, remontuoti niekas nebando (o gal ir sugenda ji, nes naudojama netinkamai). Aišku, iš dalies kalti ir labdariai iš turtingojo užsienio, kurie nė nesupranta, ko afrikiečiams reikia iš tikrųjų. Veža visokius saulės generatorius ir menstruacijų taureles naiviai tikėdamiesi, kad Afrika iš “beraščio” XIX a. vienu šuoliu peršoks į ekologinį XXII a. rojų, iki kurio net Europai vis dar toli. Kiti klysta į priešingą pusę – galvoja, kad Afrikoje vis dar visų pirma trūksta maisto (badas – jau praeitis, nors dėl nepilnavertės mitybos išdidėjusių vaikų pilvelių Juodosios Afrikos užkampiuose dar pamatysi, bet, jei paklausi jų tėvų, ko trūksta labiausiai – jiems nė į galvą nešaus atsakyti, kad kitokio maisto vaikams).

Jei apsispręstumėte savanoriauti Afrikoje, arba bent jau norite kažkaip padėti šio žemyno žmonėms, “namų darbus” turite pasidaryti gerokai rimčiau, nei tiesiog planuodami kelionę. Kviečiu paskaityti straipsnį “Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte“.

Visi mano kelionių vadovai po Afriką žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Afrikos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Komentarai

Istorinės vietos (Antikos miestai, Viduramžių pilys), kurios per mano keliones į daugiau nei šimtą šalių širdyje įstrigo labiausiai.

 

---

10 įspūdingiausių istorinių vietų pasaulyje

1.Inkų šventasis slėnis (Peru). Maču Pikču miesto griuvėsiai taip aukštai ir atokiai kalnuose, kad tik XX a. pradžioje europiečiai juos atrado. Tačiau Maču Pikču – tik maža dalis šventojo inkų slėnio, kuriame daugybė miestų, inkų keliai, inkų mūrai, net žemės ūkio eksperimentų zona.

---

2.Petra (Jordanija). Fantastikos kūrinius primenantis „raudonasis miestas“ pasitinka įėjimu per siaurą tarpeklį, kurio šonuose uolose iškalti puošnūs fasadai: kapai.

---

3.Pompėja (Italija). Geriausiai išlikęs Romos Imperijos miestas, nes jį – kartu su visais žmonėmis – palaidojo ugnikalnis, o šiandieniniai archeologai atkasė. Viskas iki smulkmenų čia taip, kaip tą paskutinę dieną mieste, tik pastatai gerokai apgriuvę.

---

4.Kinų siena (Kinija). Ilgiausias žemėje statinys, gynęs kinus nuo mongolų atakų. Gali eiti, bėgti jos viršum savaičių savaites ir neprieiti galo.

---

5.Čičen Ica (Meksika). Garsiausias majų piramidžių miestas su unikaliu majų raštu, raižyba.

---

6.Teotihuakanas (Meksika). Didžiausias Meksikoje piramidžių kompleksas prie sostinės Mechiko.

---

7.Romos griuvėsiai (Italija). Didžiausias Antikos pasaulio miestas ir unikali vieta, kur tarp šiuolaikinių pastatų gali išvysti 2000 metų senumo teatrus, triumfo arkas, rūmus, stadionus: tokių mastelių, tarsi būtų pastatyti šiandien.

---

8.Gizos piramidės (Egiptas). Kelis tūkstančius metų tai buvo didžiausi visoje planetoje pastatai ir seniausi žemės pastatai, kurie stulbina ne vien todėl, kad yra tokie seni, bet stulbintų net jei ir būtų pastatyti vakar.

---

9.Efesas (Turkija). Vienas didžiausių Romos Imperijos miestų su išlikusiais nuostabiais fasadais, bibliotekomis, gatvėmis.

---

10.Borobudūras ir Prambananas (Indonezija). Budistų ir hinduistų šventyklos, neturinčios daug lygių. Borobudūras – tai lyg dirbtinis kalnas, simboliškai perteikiantis budistinį pasaulį.

 

---

Įdomiausių pasaulio istorinių vietų žemėlapis

Tas istorines vietas, kurios pažymėtos žemėlapyje, bet neaprašytos aukščiau, rasite aprašytas sąrašuose žemiau.

 

---

Kiti įspūdingų istorinių vietų sąrašai

Istorinių vietų yra visame pasaulyje ir sunku jas lyginti tarpusavyje, nes jos yra skirtingų laikotarpių ir skirtingų statytojų. Todėl, be šio dešimtuko, padariau ir atskirus regėtų įdomiausių istorinių vietų sąrašus pagal tai, kas ir kada jas sukūrė:

*Antikiniai miestai ir griuvėsiai. Statyti senovės graikų ir romėnų – didžiausios ir galingiausios senovės Europos kultūros, kur gimė teisė, demokratija ir šiuolaikiniai miestai.
*Artimųjų Rytų griuvėsiai. Sukurti senovės Egipto, Persijos, arabų ir kitų Artimųjų Rytų civilizacijų, kurių despotai mobilizuodavo milijonus neįtikėtino masto statyboms.
*Azijos griuvėsiai. Aibė Azijos civilizacijų, tokių kitokių nei mūsuose, statė akmenines šventoves ir mūrus.
*Amerikos indėnų civilizacijų. Tai, kas sukurta Amerikoje iki ją atrandant Kolumbui, šiam žemynui visiškai neturint ryšių su Europa.
*Akmens amžiaus civilizacijų. Stebina savo amžiumi: tai pirmieji išlikę žmonijos ar atitinkamų žemynų pastatų kompleksai, kuriems gali būti ir 5000 metų ar daugiau.
*Pilys ir rūmai. Miestų dydžio tvirtovės, kuriomis Europos karalystės apsėjo Europą ir Artimuosius rytus. Daugybė jų dar stovi ar yra atstatytos. Ir didingiausi rūmai, kuriuose gyveno galingiausi valdovai, įrengti didingi sodai, o plotas ir tarnų skaičius buvo toks, kad jie prilygo miestams. Ir daugybė jų – puikiai išlikę, net interjerai.

Komentarai

Gamtinės vietos, kurios per mano keliones į daugiau nei šimtą šalių širdyje įstrigo labiausiai.

10 gražiausių gamtos vietų pasaulyje

---

1.Igvasu kriokliai Brazilijoje ir Argentinoje. Stebuklingas krioklių pasaulis, kuriame gali praleisti kelias dienas stebėdamas daugybę krioklių ir krioklelių nuo džiunglių takų, iš viršaus, iš apačios, laivo, sraigtasparnio…

---

2Perito Moreno ledynas Argentinoje. Vienas įspūdingiausių pasaulyje ir kartu labai lengvai pasiekiamas, nes priešais jį, anapus sąsiaurio – miškas, apžvalgos takas. Gali visą dieną stebėti Perito Moreno tarsi spektaklį, laukti traškesio, griūčių, pliūpsnių… Arba plaukti prie kitų aplinkinių ledynų spalvingais ežerais.

---

3.Masai Maros nacionalinis parkas Kenijoje. Stebuklingas gyvūnų pasaulis, kur žirafos, liūtai, leopardai, begemotai, drambliai ir kiti gyvena savo gyvenimus laisvėje, nekreipdami dėmesio į tūkstančius jų pažiūrėti atvažiavusių žmonių.

---

4.Etošos nacionalinis parkas Namibijoje. Gyvūnijos teatrai prie retų vandens duobių, kur sausuoju metų laiku susirenka atsigaivinti visi: nuo zebrų ir karpočių iki dramblių. Ir tampa lengvu grobiu liūtams…

---

5.Džangdziadzie Kinijoje. Avataro pasaulis, it užkeiktos tiesiai į dangų šaunančios uolos, kalnai su skylėmis ir dar gausybė vaizdinių tarsi ne iš mūsų planetos. Ir viską gali patirti moderniai: aukščiausiais pasaulyje liftais, lynų keltuvais, stikliniais tiltais…

---

6.Amazonija Pietų Amerikoje. Didžiausios pasaulio džiunglės, kilometrinio pločio upės ir spalvingos jų santakos, neatrastos gyvūnų ir žuvų rūšys ir dienos praleistos maršrutiniuose laivuose. Amazonijos dydį ir gamtos didybę sunku suvokti, pamatai tik jos žiupsnelį.

---

7.Norvegijos fiordai. Viena gražiausių pasaulio pakrančių, kur iš karto pasibaigus vandenynui į dangų šauna kalnai. Gausu krioklių, žalumos, kalnų takų.

---

8.Jeloustouno nacionalinis parkas. Unikalus, retas reiškinys – iš žemės gelmių šaudantys geizeriai, o taip pat -spalvingos karštosios versmės, kanjonas, bizonų bandos…

---

9.Kapadokija Turkijoje. Uolinės “pilys”, olų bažnyčios ir viešbučiai, požeminiai miestai. Unikalus peizažas ir unikaliai panaudotas žmogaus ir turizmui.

---

10.Didysis kanjonas JAV (Jutoje). Atrodo, čia tiesiog pati žemė prasiveria ir atskleidžia mėnulio peizažą…

 

---

Gražiausių pasaulio gamtos vietų žemėlapis

Tas gražiausias gamtos vietas, kurios pažymėtos žemėlapyje, bet neaprašytos aukščiau, rasite aprašytas sąrašuose žemiau.

 

---

Kiti gražiausių pasaulio gamtos vietų sąrašai

Gamtinės lankytinos vietos – labai įvairios ir jas sunku lyginti viena su kita: pvz. sunku palyginti krioklį su dykuma ar mišką su geizeriu. Todėl padariau ir daug konkretesnių sąrašų su pribloškiamiausiomis kiekvienos rūšies gamtos vietomis:

*Pakrantės ir salos. Nes ten, kur susiduria vandenynas ir žemė, yra vienos įspūdingiausių mūsų planetos vietų.
*Ledynai ir poliarinė gamta. Kur šaltis ir jo kūriniai palieka pribloškiamą įspūdį – tokį, kad nė nesinori šilumos.
*Vulkanai ir geizeriai. Nes iš žemės gelmių besiveržianti lava, dūmai, dvokas, verdantis vanduo – pragariška ir kraupiai įspūdinga.
*Kalnai ir kanjonai. Nes nuo jų viršūnių – gražiausi ir išsamiausi pasaulio vaizdai, o jų papėdėse – didingos uolų sienos ar žali šlaitai.
*Kriokliai. Nes milijonai litrų besiverčiančio vandens yra magiškas vaizdas, užgožiantis žmogų.
*Dykumos. Begalinės smėlio ar akmenų sausos teritorijos irgi vietomis labai unikalios ir įspūdingos.
*Olos ir požemiai. Paslaptingi požeminiai pasauliai su stalaktitais, stalagmitais ir kt.
*Miškai ir džiunglės. Nuo begalinių džiunglių iki nedidelių miškelių iš keisčiausiai išsiraičiusių medžių.
*Ežerai. Ežerų turime ir Lietuvoje, bet tie, įspūdingiausi pasaulyje ežerai – tarsi žaidėjai iš kitos lygos.
*Gyvūnija. Kur gali ištisas dienas praleisti įvairiausių gyvūnų apsuptyje – ir tai nėra zoologijos sodai.

Komentarai

Jamaika – labai, labai dviprasmiška šalis.

Ar dar yra kita tokia maža šalis pasaulyje, kuri turėtų tiek mylėtojų? Jamaikos plotas – kaip šeštadalio Lietuvos, o Jamaikos kultūra visą gyvenimą tave „bombarduoja“ tarsi tai būtų supervalstybė: Bobo Marlio sekėjai, regio fanai, dreduoti rastafariai, Kernagio daina „Montego Bay“, istorijos apie vyrus iš Jamaikos „importuojančias“ vakarietes, Jamaikos bobslėjaus komanda…

Tiesa, daugelis Jamaikos mylėtojų ir „dainių“ net nėra buvę savo „svajonių šalyje“…

O tie, kurie Jamaiką patyrė „savo kailiu“, man pasakojo ir kitokias istorijas: apie kaip niekur žiaurų pinigų melžimą, įkyreivas, apgavikus ir blogiau.

Jau pačią pirmą dieną Jamaikoje abi šalies pusės mane pritrenkė su kaupu.

Kodėl Jamaika lengva nusivilti?

Tiesą pasakius, nusivylimas Jamaika pradėjo rastis dar gerokai iki ten nukeliaujant. Tai man buvo 111-oji aplankyta šalis – ir nė vienoje iš 110 iki tol nesusidūriau su panašiomis problemomis. Jamaikos vizos lietuviams nereikia – tačiau tik jeigu esi pasiskiepijęs nuo poliomielito, raudonukės ir tymų. Visi lietuviai skiepyti nuo šių ligų dar vaikystėje: bet juk turi Jamaikos pasieniečiams tai įrodyti! Ruošdamasis kelionei sugaišau kaip niekad daug laiko: rinkau pažymas iš poliklinikos, prašiau perrašyti skiepus į tarptautinį skiepų pasą. Žmonai tai išvis nepavyko: ji vaikystėje keitė poliklinikas, tad duomenys apie jos „vaikystės skiepus“ neišliko.

Yra ir daugiau valstybių, reikalaujančių skiepų paso – bet paprastai jos nori tik įrodymų apie skiepus dėl geltonojo drugio. O kvailiausia Jamaikos „skiepų politikoje“ pasirodė „bausmė“ už tai, jeigu skiepų paso neturėsi: tiesiog privalėsi oro uoste nusipirkti Jamaikos vizą (2020 m. kainavo 100 JAV dolerių). Logika nesuprantama: jei tikrai Jamaika taip bijo, kad keliautojas atveš į šalį tas ligas (ko nebijo jokia kita šalis), tai ką keičia vizos turėjimas? Kitur, jei privalomi kažkokie skiepai (paprastai tik nuo geltonojo drugio), tai be jų į šalį neįleidžia išvis… Peršasi išvada, kad tai tik dar vienas būdas pasipinigauti, kurių Jamaikoje daug. Iš tiesų, internetas pilnas istorijų apie įrodymo apie skiepijimą nenusivežusius lietuvius, kuriems teko „pakratyti pinigines“, tokių pažįstu ir pats. Aišku, visi buvo skiepyti, tik pasiklydo biurokratiniuose klystkeliuose…

Vos išlipus iš laivo, Jamaika piniginę atakavo supersmūgiais. Prašeivas, įkyrius pardavėjus pavyko atlaikyti (vien narkotikų per pirmas 20 minučių šalyje pasiūlė dukart). Bet niekaip neišvengsi užsieniečiams „užlaužtų“ lankytinų vietų kainų: tarkim, patekimas prie Dano upės krioklių ar į Bobo Marlio muziejų kainuoja po 25 JAV dolerius (2020 m.). Aišku, vietiniams – gerokai pigiau.

Jamaikoje laukė ir brangiausi keliai, kokiais tik esu važiavęs kur nors pasaulyje: nuvažiuoti 5 kilometrus magistrale kainuoja beveik eurą. Kai pamačiau tokias kainas, galvojau, mane „mausto“ – bet, pasirodo, tikrai. Ir čia tik lengvajam automobiliui: sunku suprasti, kaip tokioje skurdžioje Jamaikoje, pavyzdžiui. Prieš mus važiavusio pikapo vairuotojas už 70 km „suplojo“ 20 eurų prilygstančią sumą – ir taip daug kas. Tam, kad sutaupytų kokias 15 minučių! O juk Jamaika – viena skurdžiausių Karibų šalių, tai iš kur tokie pinigai?

Čia prieiname kitą Jamaikos bėdą: Jamaika – viena nesaugiausių pasaulio šalių. Tikimybė būti nužudytam Jamaikoje – maždaug 10 kartų didesnė, nei Lietuvoje, ir beveik dvigubai didesnė nei, tarkime, Brazilijoje, kur nuo nusikaltėlių ne kartą nukentėjau ir pats. Didelė dalis žmonių Jamaikoje bedarbiai ir dažnas jaunuolis didžiuojasi būdamas rude boy, kitaip sakant, banditas. Juodų pinigų Jamaikoje daug…

Laimė, pats Jamaikoje nenukentėjau nuo nusikaltėlių. Nebent gal netiesiogiai: daugelis draudimo kompanijų, draudžiančių nuomotus automobilius, savo taisyklėse įrašiusios, kad draudimas negalioja autonuomai Jamaikoje. Viena draudimo diena ten kainavo maždaug šeštadalį to, ką sumokame už metus draudimo kitur – ir prastesnėm sąlygom, su didele frančize. Kruopščiai apfilmavau, apfotografavau paimamą automobilį – apibraižymų ir aplankstymų buvo kelios dešimtys ir turiu patirties, kada už svetimus aplankstymus grąžinant automobilį reikalauja susimokėti tarsi juos būtum padaręs tu.

Dėl visko kalti ne tik nusikaltėliai, bet ir beprotiškas eismas, duobėtos gatvės.

Kodėl tiek žmonių myli Jamaiką?

Patirčių užteko, kad jau po pirmų keleto valandų Jamaikoje džiaugčiausi, kad neatkeliavau ten ilgam: blogiausias pirmas įspūdis iš visų šalių, į kurias tik gyvenime keliavau!

Bet tada pakvipo Jamaikos grožis. Ir pamažu supratau, kodėl Jamaiką įsimylėjusiųjų – šitokia begalė. Kad ir tas pats Bobo Marlio muziejus, kuriame veikdavo garsiojo regio atlikėjo studija. Eksponatai ten kaip eksponatai, bet užtat darbuotojai pertekę ta laisvąja Jamaikos dvasia! Štai spontaniškai tobula klausa ir balsu užtraukia kokią Bobo Marlio dainą, štai rėžia uždegančią kalbą, „skaldo bajerius“ keikviename sakinyje.

Visi ten pasirodė kaip reikiant „apsirūkę žolės“. Jamaikoje „žolė“ nelegali, bet Jamaika yra unikalios rastafarių religijos tėvynė, o šios religijos atstovai žolę rūko religiniais tikslais. Rastafaris buvo ir Bobas Marlis, jis ir išpopuliarino rastafarizmą pasaulyje. Rastafarizmas subtiliai apjungė krikščionybę su rasizmu: pasak šios religijos, Jėzus Kristus buvo juodaodis, juodaodžiai yra išrinktoji tauta („tikrieji žydai“) ir ateityje užvaldys pasaulį. XX amžiuje Jėzus Kristus esą buvo įsikūnijęs į Etiopijos imperatorių Hailę Selasę, Ironiškiausia, kad pats Hailė Selasė nebuvo rastafaris, niekada nesilankė Jamaikoje. Buvo paskelbtas Dievu prieš savo valią!

Gali atrodyti, kad tik gerai apsirūkius žolės gali staiga paskelbti už 12000 km esančios valstybės valdovą Dievu – o Jamaikoje tuo tiki šimtai tūkstančių ir net tada, kai Hailę Selasę nuvertė komunistai, jo autoritetas nesusivyravo!

Bet viskam yra priežastys. 92% jamaikiečių yra juodaodžiai. Palikuonys vergų, kuriuos prieš kelis šimtus metų ten suvežė britai. Visuose Karibuose panašiai, visi Karibai buvo didelis vergų turgus – bet Jamaika labiau nei bet kuri kita Karibų valstybė žvelgia į Afriką. Ten jautiesi labiau kaip Afrikoje, nei kaip Amerikoje.

Ir tarpukariu, kai gimė rastafarizmas, Etiopija buvo vienintelė Afrikos valstybė, sugebėjusi atlaikyti Europos kolonistų antpuolius, o Hailė Selasė – jos valdovas, paskutinysis iš 800 metų gyvavusios juodaodžių dinastijos, kuri save kildino iš biblinio žydų karaliaus Saliamono. Ir jamaikiečiai rastafariai Etiopiją idealizavo. Taip idealizavo, kad tūkstančiai jų „sugrįžo į tėvynę Afriką“ emigruodami į Etiopiją. Nepaisant to, kad, iš tikro, jokio jamaikiečio protėvis nekilęs iš Etiopijos: europiečiai vergus pirkdavo visai kituose Afrikos regionuose.

Žolės rūkymas, ras(tafar)izmas, regis, „vos suprantama“ jamaikiečių anglų kalba gali patikti, gali nepatikti – bet faktas, kad visa tai ir dar daugiau sukuria tą unikalią Jamaikos dvasią, kurios nerasi niekur kitur. Jamaika nėra „dar viena Karibų sala“, „gražus kruizinių laivų uostas“, ji kitokia.

Jamaika – Karibų supervalstybė

Jamaika kitokia tikriausiai ir todėl, kad Jamaika – didelė. Karibų masteliais. Trys milijonai žmonių, kai daugelyje salų – po keliasdešimt tūkstančių. Gal todėl Jamaika – pirmoji matyta šalis, kuri praktiškai didžiuojasi pavadinta “trečiuoju pasauliu”: taip vadinasi muzikos grupė, šį terminą savo kalbose vartoja politikai. Nes Jamaika – ne šiaip “trečiasis pasaulis”, bet viena to trečiojo pasaulio lyderių: ypač kultūrine prasme. Ji įkvepia ne tik Karibus, bet ir visą Afriką “nepaklusti” pirmajam pasauliui, eiti savu keliu.

Taip, Jamaikos plotas – tik kaip šeštadalis Lietuvos, bet ji kalvota ir Jamaikos neapžiūrėsi nei per dieną, nei per dvi.

Todėl, nors Jamaika turi net tris kruizinių laivų uostus, ji sunkiai pasiduoda apžiūrėjimui kruizo metu. Plaukiant kruizu, geriausia apžiūrinėti atitinkamo uosto apylinkes. Jei laivas stoja sostinėje Kingstone – tai jo Bobo Marlio muziejų bei gražius, nors ir kuklius, britų aristoktantų namus (pvz. Devon House). Jei Očo Rios – tai unikalius Dano upės krioklius, bene vienintelius, į kuriuos gali įkopti prieš srovę (jų dugnas panašus į Turkijos Pamukalę). Vienas kruizų pliusas: dažniausiai Jamaikos pareigūnai neprašo iš kruizinių laivų keleivių skiepų paso.

Paprasčiau Jamaiką apžiūrėti per savaitę atostogų: galima pirkti „viskas įskaičiuota“ pasiūlymus ar atskristi reisiniu lėktuvu. Aišku, piniginę pakratyti teks.

Tiesa, kelionė į Jamaiką man galėjo kainuoti gerokai daugiau – o didžiausių nuostolių išvengiau geraširdžių jamaikiečių dėka. Visų pirma, vienas jamaikietis rado ir grąžino pamestą USB atmintinę (pažiūrėjo ten nukopijuotas nuotraukas ir pagal jas susirado mus). Paskui įkliuvome į baisų kamštį (sugedo šviesoforas ir sankryžoje įsivyravo anarchija). Abejojome, ar spėsime į laivą, viršijome greitį, sustabdė policija. Bet išgirdę mūsų situaciją bei „Jamaika patiko“, skubiai paleido – be baudų, be kyšio reikalavimų. Ir automobilyje „nebūtų apibraižymų“ nuomotojas rasti nemėgino, ir dar iki laivo nuvežė.

Kažkaip Jamaikoje susipina apgavystės ir geraširdis sąžiningumas, linksmas „atsipūtimas“ ir kova už būvį, „mačizmas“ ir romantiškumas. Ir, atrodo, daug kas susipina tuose pačiuose žmonėse. Gal nekeista, kad jamaikiečiai padaro tokį įspūdį toms vidutinio amžiaus vakarietėms, kurioms Jamaika – pagrindinė žemė egzotiškos meilės medžioklei…

Komentarai

Disneilendas! Lygių pasaulyje jiems nėra, o visų Disneilendų viršūnė – Disnėjaus pasaulis (Disney World) Orlande (Florida, JAV).

Disneilendas – ne atrakcionų parkas ir tikrai jau neskirtas vien vaikams. Tai – didinga ir kokybiška patirtis, diena pasakos, Amerikoje viliojanti net ir senelius. Kai nuvažiavau ten būdamas 33-jų, likau dar labiau priblokštas nei kai apturėjau pirmą tokią „svajonių dieną“ būdamas 10-ies metų amžiaus.

Disnėjaus pasaulį kasmet aplanko daugiau žmonių, nei Londoną ar Paryžių! Penkis kartus daugiau! Aišku, jo populiarumas jį ir lengvai žudo: kainos, minios, eilės kartais sunkiai protu suvokiamos.

Ir visgi, verta! Verta, jei keliauji kaip aš: jau prieš kelias savaites apsirūpinęs priemonėmis išvengti visų Disney World blogybių ir „nuraškyti“ jo skaniausias uogeles.

Disnėjaus pasaulis – ne (tik) atrakcionų parkas

Lietuvoje Disnėjaus parkus vadiname „atrakcionų parkais“, bet iš tikro tai „teminiai parkai“ (angl. theme park“). Atmosfera, o ne atrakcionai svarbiausi. Ir net ne atmosfera atrakcionuose – atmosfera visur, nuo bilietų kasos iki išėjimo.

Disnėjaus – tai patritis. Į parką perki bilietą visai dienai, į kurį įeina visos pramogos, patirtys. Ir tą dieną tarsi iškeliauji į kitą, magišką pasaulį. Erdvės tarp atrakcionų tokios pat ypatingos, kaip ir pačios pramogos. Nuo futuristinių kavinių iškabų „Ateities šalyje“ iki eilės prie Kasyklos traukinio – viskas dera prie atmosferos. Net tokie menkniekiai, kaip atrakcionų laikrodžiai ar avarinio išėjimo EXIT ženklai: viskas pagaminta specialiai tik tai vietai.

Visus Disnėjaus parkus vienija kokybė. Nepaisant didelių kainų, milžiniškų minių ir eilių, niekada ten nepasijutau patekęs į „spąstus turistams“. Niekas neaptriušę, neaplūžę, nepadaryta “kuo pigiau”. Pastatai ne sukalti iš kartono, o tikrai pastatyti: ir koks “XIX a. teatras”, ir “Vesterno miestelis”, ir pasakų pilis: viskas iš tikro medžio, akmens, su tikromis skulptūromis, mozaikomis, vitražais. Kurta tikrų menininkų, architektų. Imažinierių (imagineer, nuo imagination [vaizduotė] ir engineer [inžinierius]): šią profesiją ir sukūrė Disnėjus, nes iki jo nieko panašaus – teminių parkų – pasaulyje nebuvo. Tik menki keliaujantys cirkai ar lunaparkai. Ir Disnėjumi ilgai niekas netikėjo.

Didžiausias Disnėjaus magijos koziris – animatronai. Tikroviški it vaškinės figūros ir dar plastiškai judantys tarsi tikri – žmonės, gyvūnai, pasakų būtybės. Ir Disnėjus juos kuria jau daug dešimtmečių. Kai 1965 m. Disnėjaus imažinieriai „sutvėrė“ animatroninį Abrahamą Linkolną, žiūrovai nepatikėjo: priešais juos kalbą sakė „atgijęs“ prezidentas! Geriau įsižiūrėjęs į „senuosius animatronus“ dar gali įžvelgti „dirbtinumo“ (visgi užtrunka, kol supranti, kad tai – ne gyvas aktorius, o jei iš toli – iš vis sunku). Bet naujausieji pribloškia dar labiau. Varikliukai dar sumažėjo ir dabartiniuose juda jau ne, tarkime, pirštas, bet, kiekvienas veido raumuo atskirai!

Šeši Disnėjaus parkai – vienas už kitą populiaresni

Disney World susideda iš šešių parkų. Kiekvienam Disnėjaus pasaulio parkui minimaliai reikia skirti vieną dieną, nes kiekviename jų – apie 20-40 atrakcionų ir pramogų. Tikrai neverta už priemoką mėginti aplėkti per dieną kelis: geriau tada jau ir aplankyti tik vieną parką, bet nuodugniai.

Tas „tikrasis Disneilendas“ su pasakų herojais ir Pelenės pilimi centre vadinasi „Magic Kingdom“ (Magijos Karalystė): jei lankyti tik vieną parką, tai turėtų būti „Magic Kingdom“. Kiti parkai žavūs, bet kitokie.

EPCOT – tokia viso pasaulio miniatiūra: aplink didžiulį ežerą – pagrindinių pasaulio šalių miestai, o prie įėjimo – ateities pasaulio vaizdai. Daugiau edukacijų, tautinės muzikos koncertų nei „grynų“ atrakcionų.
Animal Kingdom – „naujoviškas“ zoologijos sodas, kur galima leistis į safarius, o be tikrų gyvūnų yra ir mitinių.
Disney Studios – esą studija, kurioje kuriami Disnėjaus filmai.
Typhoon Lagoon ir Bilzzard Beach – vandens pramogų parkai.

Parkų aprašymai skamba labai skirtingai, bet iš tikro jie pamažu vis labiau panašėja (ypač ne vandens parkai). Kiekviename parke Disnėjus stato atrakcionus bei su pasakų ir komiksų herojais susijusias pramogas: štai „Frozen“ atrakcionas atiteko EPCOT‘ui (Norvegijos miesteliui), o Avataro Pandora pasirodė tinkamiausia „Animal Kingdom“. Dėl to šiek tiek gaila: tokioje tikroviškoje EPCOT‘o Meksikoje, su piramidėmis ir mariačiais, staiga atsidūręs Antulis Donaldas kažkaip viską sugadina. O juk dar prieš keliolika metų to nebuvo.

Aplankiau du Disnėjaus parkus – „Magic Kingdom“ bei „EPCOT“ ir aprašau juos šio straipsnio pabaigoje.

Kaip išvengti didžiausių Disnėjaus minusų (kainos, eilės)

Apie Disnėjaus pasaulį girdėjau ir neigiamų atsiliepimų. Pažįstami Floridoje sakė, kad nupirko vaikams 4 dienų Disnėjaus pasaulio bilietą, o jau po 2 dienų vaikai norėjo namo: eilės, eilės, eilės…

Į Disnėjaus pasaulį tikrai negali tiesiog nuvažiuoti ir tikėtis stebuklo. Taip daro daugelis – ir vieni kitiems sutrukdo. Reikia pasiruošti iš anksto. Ilgai netruko – šiais kompiuterių ir mobiliųjų programėlių laikais viskas paprasta. O kelios valandos sugaištos ruošiantis prie interneto sugrįžo su kaupu: manau, tikrai nerašyčiau apie Disnėjaus pasaulį taip gražiai, jei būčiau specialiai nesiruošęs. Kai ten keliavau būdamas vaikas nesiruošiau – ir labai daug ko nepamačiau!

Štai kas man padarė dienas Disnėjaus pasaulyje dar magiškesnėmis:

1.Ėjau į Disnėjaus pasaulį ramesnėmis dienomis. Bilietus įsigijau internetu prieš kelias savaites. Ne, bilietai nesibaigia. Tačiau pirkdamas internetu matai, kurios dienos pigesnės ir pagal tai planuoji kelionę. Pigesni paprastai pirmadieniai-ketvirtadieniai, nebent būtų šventė. Pigesni jie gana nežymiai (stebuklingų akcijų stebuklų žemėje nebūna). Bet – dar svarbiau – žmonių mažiau. Eilės mažesnės. Yra skirtumas, ar tą patį laiką stovėti eilėse, ar nueiti į tris papildomus atrakcionus!. Ėjau antradienį ir trečiadienį, o savaitgalius Amerikoje pasilikau kitoms pramogoms ir lankytinoms vietoms.

2.Fast Pass+ eilių vengimo sistema. Nusipirkęs bilietus prisijungiau prie Disnėjaus svetainės ir „susirinkau“ Fast Pass+. Ne visi žino, bet kiekvienas Disnėjaus pasaulio bilietas leidžia gauti tris patekimus į atrakcionus per dieną be eilės. Tereikia rezervuoti laiką (valandos tikslumu) ir tuo laiku eiti į atrakcioną (pvz. „nuo 17:50 iki 18:50“). Ėmiau Fast Pass ne į tuos atrakcionus, kur norėčiau labiausiai, bet į tuos, kuriuose vidutiniškai ilgiausios eilės. Tokiu būdu sutaupiau geras dvi-tris valandas: į atrakcionus, prie kurių vidutinės eilės ~60-70 minučių, užėjau per kokias 10 minučių. Į mažiau populiarius atrakcionus su Fast Pass + patenki visai iš karto, į populiariausius – su kokiu 10-20 minučių laukimu (vietoj valandos ar ilgiau). Tačiau imti Fast Pass + ten, kur vidutinė eilė 10 minučių, tikrai neverta: geriau atstovėti eilę, o greičiausiai rasi ir metą kada tos eilės visai nebus.

Tiesa, FastPass+ skaičius ribotas ir jie pasibaigia. Štai kodėl dar verta Disnėjaus pasaulio bilietus pirkti iš anksto: net ir pirkdamas prieš kelias savaites, į populiariausią atrakcioną FastPass+ nebegavau. Beje, išnaudojus visus tris dienos FastPass+ gali gauti vieną naują, panaudojęs tą – dar vieną naują ir t.t. Aišku, tuo metu FastPass+ į populiariausius atrakcionus jau tikrai nebus, bet galėsi sutaupyti kokias 20-30 minučių kiekviename atrakcione. Taigi, su FastPass+ yra dvi taktikos: pirmoji, kaip mano, paimti FastPass+ į populiariausius atrakcionus (net jei jie būtų tik vakare). Antroji – imti FastPass+ į tuos atrakcionus, į kuriuos galima gauti FastPass+ ryte, kad juos greitai panaudoti ir tada imti naujus ir naujus. Aišku, pats geriausias variantas – imti FastPass+ į populiariausius atrakcionus rytui (ir paskui dar gauti „antrus šansus“). Tačiau tokie FastPass+ ištirpsta greičiausiai: Disneilendo bilietus tam reikia pirkti bent prieš mėnesį.

3.Stengiausi atvažiuoti į parką kuo anksčiau. Rekomenduojama atvažiuoti ~30 min. iki parko atidarymo. Deja, man nepavyko. Kamščiai keliuose, paskui prie parkingo, nusigavimas nuo parkingo iki parko, saugumo patikrinimas tarsi oro uoste: pačiame parke buvau tik 1 val. 30 min. po atidarymo! Gaila, nes praradau „laisvesnes valandas“: daugelis šitaip vėluoja ar nori nusnausti ir pirmosiomis valandomis net į populiariausius atrakcionus galima patekti beveik be eilių. Tereikia vos atidarius parką skubėti prie populiariausio iš tų atrakcionų, į kuriuos neturi Fast Pass +. Jei norite tuo pasinaudoti, paskaičiuokite laiką, kurį jums užtruks važiuoti iki parko, ir pridėkite dar 1-2 valandas „rezervui“ – tikrai prireiks. Nebent gyvenate šalia parko.

4.Naudojausi Disnėjaus pasaulio programėle – geriausia jos funkcija: „gyvai“ rodomos eilės prie atrakcionų. Jos „pulsuoja“: štai vienu metu į „Karibų jūros piratus“ buvo 25 minučių eilė, kitu metu – jau 75 minučių. Svarbu ištaikyti momentą, kai eilė sutrumpėja.

5.Išėjau iš parko po uždarymo. Šitas tiesiog būtina: juk prieš uždarymą – įspūdingas fejerverkų šou, Disnėjaus pasaulis savaip atsiveria per saulėlydį ir po jo, kuomet nuostabiai apšviečiamas milijonais lempučių ir fakelų.

Disnėjaus pasaulio darbuotojai gal labiau nei kas kitas pasaulyje moka valdyti minias: atrakcionai veikia tarsi žmonių konvejeriai, eilės skirstomos ir apjungiamos. Net sunku patikėti, kiek tūkstančių žmonių praeina kiekvieną atrakcioną. Ir vis tiek nepažįstami nesodinami vienas šalia kito: geriau jau pora vietų paliekama tuščia. Disnėjui labai rūpi patirtis, kurią iš jo išsineši.

Disnėjaus pramogos: kur eiti, ką praleisti

Per dieną niekaip nespėjau apeiti visų pramogų ir atrakcionų net ir viename parke. Bet apėjau beveik visus, kuriuos norėjau: kai Disnėjaus pasaulis tarnauja ir keturmečiams, ir marškinėliais „Disnėjaus narkomanas“ pasidabinusiais senukais, pramogos ten pernelyg skirtingos, kad tiktų visiems.

Visų pirma, praleidau susitikimus su herojais, kur tūkstančiai laukia pusvalandį, valandą ir ilgiau, kad galėtų nusifotografuoti su Mikiu, Donaldu, kitais (tiksliau, jais persirengusiais aktoriais), paimti jų autografus. Manau, tai įdomu nebent patiems mažiausiesiems.

Privengiau ir „standartinių karuselių“, kokias galima rasti daugybėje eilinių lunaparkų. Gal Disnėjaus karuselės ir truputį gražesnės, bet esmė ta pati. Tarkime, „Dumbo“, „Magic Carpet“ ir „Astro Orbiter“ yra praktiškai vienas ir tas pats atrakcionas: tik pirmuoju atveju sukiesi „drambliukuose Dambiuose“, kitu Aladino stebuklinguose kilimuose, trečiu – futuristinėse skraidyklėse. Dar vaikystėje Palangoje skraidžiau tokioje pat karuselėje, tik „Gulbėmis“ ar „Vištomis“ – ir eilių nebuvo…

Kur kas labiau patiko animatronų ir vaizdo spektakliai, kur sėdama tarsi teatre ir pasakojimas kuriamas dainomis, vaizdais ir, aišku, animatroniniais herojais. Pasakojimų temos įvairiausios: nuo „meškiukų kantri koncerto“ iki labai rimto pasakojimo apie visus Amerikos prezidentus (padarytas kiekvieno jų animatronas).

Dar geresni animatronų atrakcionai, kur važiuoji specialiu traukinuku arba plauki laiveliu ir, atrodo, patenki į kitą vietą ir laiką. Pavyzdžiui, į 1700 m. Karibus „Pirates of the Carribean“ ar į Mikės pūkuotuko pasaulį.

Ir, pagaliau, didieji atrakcionai – vieninteliai, kur ne tiesiog įdomu ar gražu, bet dar patiri ir šiurpuliuką. Disnėjaus karūnos deimantai.

Ar Disnėjaus pasaulyje įmanoma sutaupyti?

Disneilendas brangus. Labai brangus. 2020 m. diena Disnėjaus pasaulyje kainavo bent 125 dolerius (automobilio statymas dar 25) – ir kone kasmet kainos kyla. Bet nors aš taupus žmogus ir visokie bandymai „ištraukti daugiau pinigų už tą patį, kas kitur“ mane erzina, Disnėjaus pasaulyje nė akimirkos nesigailėjau. Nes Disnėjaus pasaulis nėra „tas pats, kas kitur“. Be net jei ir būtų, kaina nėra jau tokia didelė, jeigu išnaudoji dieną su kaupu. Kitur Floridoje ekskursijos, atrakcijos, muziejai, kino bilietai atsieis po 10-50 dolerių už valandos ar dviejų pramogą. O čia, Disnėjaus pasaulyje – 12 valandų aukščiausio lygio pramogų! Per dvi dienas spėjau aplankyti 27 atrakcionus ir kitokias pramogas, o kur dar paradai, koncertai, fejerverkų šou ir kita.

Tiesa, skaičiau gerą mintį, kad „Dalis Disneilendo Magijos yra kaip jis magiškai traukia tavo pinigus“. Ir yra tiesos – bet tik jei pats leidi. Į Disnėjaus pasaulio bilieto kainą įeina visos pramogos – tačiau ne kavinės ar parduotuvės. Pastarosiose kainos neįsivaizduojamai „užlaužtos“: dvigubai, trigubai brangiau nei už Disnėjaus pasaulio ribų Floridoje. Ten eidamas, prarandi dukart: ne tik susimoki už kokį dešrainį tarsi už steiką, bet dar ir gaišti brangų dienos Disnėjaus pasaulyje laiką. Man buvo sunku suvokti, kiek daug žmonių visgi tai darė: jie tikriausiai Disnėjaus pasaulyje paliko 2, 3 kartus daugiau, nei kainavo bilietas. „Tai brangiausia gyvenime diena“ – tokius marškinėlius vienas lankytojų nusipirko Disnėjaus suvenyrų parduotuvėje ir čia pat apsirengė… Na, turtingam amerikiečiui gal 100 dolerių ne pinigas – bet neprivalote tiek leisti, kad mėgautumėtės Disnėjaus pasauliu. Juk į restoraną nueiti galėsite ir paskui, kitur.

Valgių, gėrimų į Disnėjaus pasaulį gali atsinešti savo, o jo viduje – pasipildyti butelius geriamu vandeniu iš specialių kranų: nieko nekainuos. Taip ir dariau.

Patogiausia vieta apsistoti – pačiame Disnėjaus pasaulyje. Ten yra visokių viešbučių ir net „motelių“, bet net ir pigiausi jų vis tiek bus žymiai brangesni nei panašūs kitur. Todėl galima apsistoti ir toliau Disnėjaus pasaulio bei važinėti automobiliu.

Beje, jeigu norite Disnėjaus pasaulio suvenyrų – tam nebūtina aukoti brangias apsilankymų parkuose akimirkas. Disnėjaus pasaulyje yra Disney Springs zona, kuri primena prekybos centrą po atviru dangumi – ten jokio bilieto nereikia, parkavimas nemokamas, į restoranus ir parduotuves gali eiti kiekvienas norintis, pirkti Disnėjaus ir gausybės kitų prekės ženklų suvenyrus – yra net trijų aukštų specializuota prekių su “Coca Cola” parduotuvė ir “superherojai” turi savo parduotuves.

Magic Kingdom – Disnėjaus pasaulio širdis

Magic Kingdom buvo pirmasis Disnėjaus parkas, kurį aplankiau. Jis susideda iš keturių pagrindinių žemių:

*Frontierland (pasienio šalyje) atkurti Laukiniai vakarai – XIX a. vesternų, kaubojų ir indėnų Amerika.
*Adventureland (nuotykių šalyje) atkurtas ~1700-1800 m. atradėjų pasaulis: Afrikos, tolimų salų grožis ir atmosfera.

*Fantasyland (fantazijų šalis) – tai tikrasis Disnėjaus pasaulis su visais herojais ir stebuklais.
*Tomorrowland – ateities šalis. Tiesa, kadangi „Magic Kingdom“ įkurta 1971 m., tai ta ateitis labiau tokia, kokia įsivaizduota tada: pats tikriausias retrofuturistinis elektropankas.

Į „Magic Kingdom“ patenkama per „Main Street“ – pagražintą, kaip ir viskas, tipinę ~1920 m. Amerikos miesto centrinę gatvę. Iš laikų, kai Voltas Disnėjus sukūrė Mikį, pirmuosius garsinius animacinius filmus. Ta gatvė veda prie ne mažiau amerikietiškos „Liberty Square“ (Laisvės aikštės) bei Disneilendo simbolio ir daugelio asmenukių fono – Disnėjaus pilies.

Patys įdomiausi lankyti Magic Kingdom atrakcionai – visi, beje, kopijuoti ir kituose Disneilenduose:
1.Big Thunder Mountain (Didysis griaustinio kalnas). Lekiantis palaidas laukinių vakarų kasyklos traukinys: tuneliais, aplink uolinius kalnus. Nuo kalno atsiveria ir nuostabūs Disneilendo vaizdai.
2.Space Mountain (Kosmoso kalnas). Disnėjaus klasika: amerikietiški kalneliai tamsoje. Kosminė tema dar laukiant eilėje, šviesos prie starto ir tamsa paskui sukuria baugų paslaptingo kosmoso įspūdį: kaip ir visi Magic Kingdom atrakcionai, šis nėra superbaisus, bet dar niekada gyvenime nebuvau girdėjęs tiek spiegiančios savo žmonos. Kai nežinai, kur lekia traukinys-raketa, kažkodėl viskas atrodo daug „stipriau“.

3.Haunted Mansion (Vaiduoklių dvaras). Labiau baugus ir meniškai įdomus, nei baisus. Ir šiuolaikiniam žmogui jis kelia ne mažiau klausimų „kaip tie vaiduokliai padaryti?“, nei prieš keliasdešimt metų, kai buvo atidarytas. Disnėjus sugeba atimti galimybę susivokti, ką gi tu matai: hologramą, projekciją, animatroną?
4.Pirates of the Carribbean (Karibų jūros piratai). Ar dar daug reikia besakyti, kai šis atrakcionas įkvėpė Holivudo filmų seriją? Plaukdamas laivu patenki į praeitį, į miestelį, kurį plėšia piratai. Tiesa, atrakcionas kiek „sušvelnintas“ (nebeliko, pavyzdžiui, piratų gaudomų ir pardavinėjamų miestelio moterų, užtat atsirado „gražuolis“ Džonis Depas), bet atmosfera vis tiek gera.

5.It‘s a small world (Mažas pasaulis). Jei kokį Disnėjaus atrakcioną galima pavadinti tikru pasauliniu meno paveldu ir šedevru, tai It‘s a small world. Sukurtas 1964 m. Niujorko pasaulinei parodai jis ten demonstravo amerikiečių technologijas ir simbolizavo trokštamą pasaulio vienybę. Kai pirmąkart perskaičiau šio atrakciono aprašymą: „Plaukimas pro įvairiais tautiniais drabužiais vilkinčias lėles“ – atrodė lėkšta, skirta tik mažiausiesiems. Bet tada sužinojau, kad atrakcionas kaip tik labiausiai mėgiamas senjorų… Ir nepasigailėjau nuėjęs: ten užkonservuoti 1964 m., visi to meto pasaulio troškimai ir vizijos, meno stiliai ir kita. Ištisos šalių, žemynų dioramos subtiliai atskleidžia pasaulio kultūras – ir daug žinantis suaugusysis „išsineš“ daug daugiau, nei vaikas.

Atrakcionai pagal Disnėjaus kūrinius (važiuoji per patalpas, o aplink tave kuriam istorija): The Many Adventures of Winnie the Pooh (Mikė Pūkuotukas), Under the Sea: Journey of the Little Mermaid (Undinėlė). Pirmasis pasakoja labiau fragmentus, antrasis – visą siužetą, bet geriau jį jau žinoti.

Animatronų ir vaizdo „teatrai“: The Hall of Presidents (filmas ir animatronų spekataklis apie JAV prezidento instituciją ir visus prezidentus), Mickey‘s PhilharMagic (3D kino Disnėjaus animacinių žvaigždžių „popuri“), Country Bear Jamboree (kantri dainuojantys meškų animatronai), Tiki Room (dainuojantys paukščių animatronai Polinezijos tematikos kambaryje).

Paprastos karuselės: Mad Tea Party (sukamasi puodeliuose), Dumbo (sukamasi su pakilimu). Čia ėjau nebent likus keliasdešimt minučių tarp kitų atrakcionų, kai kitur būčiau nespėjęs išlaukti eilės.

Kiek nuvylė Robinzonų šeimos namas, kuris, nors pažymėtas kaip atrakcionas, iš tikro labiau kaip tam tikra skulptūra/instaliacija: tiesiog eini per namelių medyje komplekstą ir praeini. Ir Jungle Cruise (Džiunglių kruizas) – lėtas plaukimas pro “pasaulio džiungles”, pro dramblius ir kanibalus: deja, animatronai senoki, šviesu, juos matai iš arti, todėl ne vienoje vietoje matosi, kad netikra, dalies magijos nėra.

Dienos Magic Kingdom kulminacija – fejerverkų šou. Galvojau, turbūt priblokš pirotechnikos kiekiais. Bet buvo priešingai: kokybė nusvėrė kiekybę. Pirmą kartą mačiau fejerverkų-lazerių-šviesų šou, kur visi šie elementai yra „į temą“, tarpusavyje siejasi – net fejerverkai sprogsta tikrai pagal muziką, o ne tik „atseit“.

Taip pat smagu dienos metu sudalyvauti dieniniame parade, kai per visą parką važiuoja platformos su garsiausiais Disnėjaus herojais.

EPCOT – edukacinė Disnėjaus ateities vizija

Antrasis parkas, kurį lankiau – EPCOT.

Charizmatiškasis Voltas Disnėjus labai nemėgo kartoti, ką jau padarė: kiekvienas jo projektas buvo kažkas visiškai pasauliui naujo. Visų pirma jis sukūrė garsinius animacinius filmus (1928 m.). Tada 1955 m. – Kalifornijos Disneilendą – pirmąjį nuolatinį pramogų parką, kur tarsi pasineri visai dienai į kitą pasaulį. Dar vėliau (1965 m.) – Floridos Disnėjaus pasaulį – ištisą pramogų parkų šalį.

Ketvirtoji jo gyvenimo superidėja buvo EPCOT – tikras gyvenamas miestas, kuriame būtų panaudotos visos ateities technologijos. Deja, Disnėjus mirė nuo vėžio kai EPCOT dar tebuvo projektas. Kompaniją paveldėjęs jo brolis Rojus Disnėjus Volto vaizduotės polėkio stokojo: jis pasirinko nerizikuoti, statyti tai, ką Disney kompanija mokėjo. Ir vietoj EPCOT miesto pastatė dar vieną pramogų parką (atidarytas 1982 m.).

Tiesa, visai kitokį, nei Magic Kingdom. EPCOT – tarsi nuolatinė pasaulinė paroda ir susideda iš dviejų dalių:
*Ateities pasaulio (Future World), kur demonstruojama pasaulio istorija, technologijos ir ateitis.

*Pasaulinės parodos (World showcase), kur aplink ežerą stūkso pagrindinių pasaulio šalių „paviljonai“, kiekvienas jų – tarsi labai tikroviškai atkurtas tos šalies miestelis. Juose yra tų šalių muziejai, skamba jų muzika, kai kur yra ir įdomesnių atrakcijų.

Iš pradžių EPCOT su „Disneilendu“ siejo nebent animatronai – bet EPCOT‘e ir jie buvo ne pasakų herojai ar Donaldas su Mikiu, o simbolizavo kokius istorinius veikėjus, ateities robotus ar egzotinių šalių žmones.

Jei Magic Kingdom buvo vieta, kur vaikai tempia suaugusius, tai EPCOT tikriausiai – kur suaugusieji tempia vaikus tikėdamiesi, kad pramogaudami jie dar ir šio bei to išmoks: apie pasaulį, technologijas. To klasikinio EPCOT‘o simbolis yra Spaceship Earth (Erdvėlaivis žemė), kur važinėdamas planetos viduje stebi, kaip galimybė dalintis informacija pakeitė žmoniją: štai ant olų tapančius akmens amžiaus animatronus keičia egiptietis, išradęs papirusą, paskui graikai, romėnai, Gutenbergas su presu, galiausiai kompiuteriai ir paskui „išskrendi į kosmosą“. Viskas komentuojama pasirinkta kalba.

Aišku, tokios edukacijos 1982 m. stebino labiau, nei šiais kompiuterių ir Youtube laikais, nors jos tebėra žavios. Be to niekas nesensta greičiau, nei ateities vizijos ir kokio „Horizons“ atrakciono vaizduojama „pasaulio ateitis“ 2000 m. jau buvo praktiškai praeitis. Tad pamažu kai kurie „tradiciniai atrakcionai-edukacijos“ pakeisti naujoviškais.

Dalis jų – ne mažiau mokomieji, bet kartu ir labai smagūs.
*Test Track (Bandymų trasoje) atsiduri bandomame naujame automobilyje ir savo kūnu patiri visokiausius testus. Deja, man lankantis buvo uždaryta: Disnėjaus pasaulis nuolat tvarkomas ir beveik niekuomet nebūna atidaryti visi atrakcionai.
*Mission Space patenki į kosminio laivo paleidimą: tavo kūną veikia tokios pat perkrovos, kaip kosmonautus kylančioje raketoje. Viskas atkurta labai autentiškai – net nesupranti, kaip veikia atrakcionas (iš tikro veikia kaip kosmonautų treniruoklis – centrifuga, bet tau atrodo, kad lipi į kosminį laivą). Tai – vienas kontroversiškesnių Disnėjaus atrakcionų, nes neatlaikę perkrovų du žmonės yra mirę. Tiesa, jie sirgo kitomis ligomis – bet Disnėjus nenori, kad tai kartotųsi, ir prie šio atrakciono labai gąsdina, o bijantiesiems netgi sukūrė atskira „susilpnintą variantą“ (Green Mission). Pastarasis labiau primena eilinį 4D kiną, tuo tarpu pagrindinė „Orange Mission“ – unikali patirtis. Ech, kaip spaudė perkrovos prie kėdės ir kaip tikrąja to žodžio prasme ištraukė visas ašaras iš akių!

*Soarin‘ „skrendi virš pasaulio“ – nuo Polinezijos iki Tadž Mahalo ir kitur. Galvojate, 4D kinas? Ne, 3D akinių net nėra. Disnėjui to ir nereikia: jis suprojektavo unikalią technologiją, kur tave pakelia aukštai nuo žemės tiesiai į paverstą planetariumą menantį kino teatrą, kur net sukiodamas galvą nematai jokių sienų – tik projektuojamą vaizdą – priekyje, viršuj, apačioj. Dar į veidą pučia vėją. Ir toks skrydis kur kas tikroviškesnis, nei su 3D akiniais. Mano žmona nuolat iš baimės nusisukinėjo, nors tai tebuvo filmas! 3D akiniai jau nebeiššaukia panašių reakcijų, esame pripratę… Čia Disnėjaus koziris: net buvęs šimtuose lunaparkų ten vis dar gali patirti kažką naujo! Nes Disnėjaus imažinieriai ne vien menininkai ar dizaineriai – jie ir išradėjai.

EPCOT plečiasi ir tokių mokomųjų atrakcionų bus daugiau.

Tuo tarpu „Pasaulinėje parodoje“ Disnėjus pradėjo kurti su savo herojais susijusias atrakcijas: Norvegijos žemėje atsirado „Frozen“ plaukimas (visai smagus, su labai naujais animatronais), o Meksikos „Laiko upę“ pakeitė plaukimas per Meksiką su Antuliu Donaldu ir jo draugais. Visgi, tai kontroversiška. EPCOT‘o fanams nepatinka ir galiu suprasti, kodėl: kažkaip nesiderina tie išgalvoti herojai su tokiais tikroviškais pastatais, tikrais tų šalių liaudies muzikantais ir t.t. Juk „Frozen“ veiksmas net nevyksta Norvegijoje, o Donaldas Meksikoje lankėsi gal tik viename 1944 m. filmuke (pagal kurį ir perkurtas atrakcionas).

Kita vertus, Pasaulinę parodą sunkiau pritaikyti šiandienai, nei EPCOT ateities pasaulį. Kai kurie „Tradiciniai“ pasaulinės parodos „atrakcionai“ atrodo visai lėkšti: 360 laipsnių filmas apie Kiniją, toks pat filmas apie Kanadą, nedidelis vikingų dievų muziejėlis, Amerikos indėnų meno galerija… Šiais laikais juk daugelis patys keliauja, per gyvenimą lankę daugybę muziejų, turi namie didelius televizorius ar net 3D akinius – ne filmo ar kelių vidutiniškų eksponatų pažiūrėti į Disnėjaus pasaulį ateina. Tik The American Adventure daug geresnis: tai ne tik filmas apie Amerikos istoriją, bet ir animatronai, ir ištisas XIX a. amžiaus prabangos lygio teatras, pastatytas specialiai tam. Na argi galėtų didžiausiame JAV pramogų parke Amerikos istorija būti pristatyta kitaip, nei tobulai?!

Pasaulinėje parodoje įspūdingiausia pasirodė tiesiog vaikščioti. Nors ir esu buvęs visose šalyse, kurios atkurtos EPCOT, EPCOT‘e yra tokia išgryninta tų šalių esencija, pliusai be minusų. Tvarkinga Maroko medina be įkyrių prekeivių, spalvinga Meksikos piramidė, kokios jos buvo iki visi dažai nutrupėjo, naktimis apšviečiama Venecija (tikroji – tamsoka), Kanados miškas su kriokliu. Gausybė menininkų: mariačių grupė, Kinijos akrobatai, XIX a. JAV dainiai, Maroko pilvo šokio šokėjos… Aišku, netikra, perdėta – bet savaip žavu. Toks gyvasis muziejus ir kartu milžiniškas vientisas ~1982 m. meno kūrinys. Laikų, kai pasaulis dar stovėjo ant atominio karo slenksčio ir turizmas buvo nedaugelio privilegija, o likusiems vienintelė įmanoma kelionė, tarkime, į Kiniją, ir buvo kiniškas EPCOT paviljonas su 360 laipsnių filmu.

O vakare, aišku, EPCOTas irgi pribloškia šou su fejerverkais, lazeriais. Pačiame ežere.

Disnėjaus pasaulis – Amerikų Amerika

Keliaujantiems į Floridą ar Ameriką trumpam gali kilti klausimas, ar verta užsukti į Disnėjaus pasaulį – ypač jei be mažų vaikų. Ne tik dėl pinigų – bet ir dėl laiko: na, pramogų parkas, na, tokių daug, ir Europoje yra, o Amerikoje norisi pamatyti Ameriką.

Nesutikčiau – Disnėjaus pasaulis yra Amerikų Amerika. Čia ne tik gausybė pramogų, labai tiesiogiai perteikiančių Amerikos kultūrą ir istoriją, kaip prezidentų salė. Ne tik amerikietiškas “Main Street”, Amerikos paviljonas. Kiekvienas Disnėjaus herojus juk – amerikietiškos kultūros dalis, tokia sava sava kiekvienam amerikiečiui, net seneliams. “Tavo tėvas šiame atrakcione buvo, kai jam buvo 12” – nugirdau “Space Mountain”. Karta iš kartos amerikiečių šeimos ten eina, turi savo tradicijas.

Garsiausi Disnėjaus pasaulio atrakcionai žmonių akyse – paveldas, o jei koks uždaromas ar rekonstruojamas – žiniasklaida prabyla apie tragediją. Jiems Disnėjaus pasaulis – kaip Europoje Viduramžių pilys, ir matant, kiek imažinierių kartos įdėjo dėmesio ir kūrybingumo į kiekvieną atrakcioną, nieko keisto, kad apie juos kuriami filmai. Atrakcionai juk – vienetiniai kūriniai, jie egzistuoja dešimtmečius ir gal egzistuos šimtmečius, kiekvienas atspindi epochą: gal šaltąjį karą, gal kosmoso siekius. Vaikui ten tik pramogos, bet ir pačiam protingiausiam, nevaikiškiausiam žmogui yra ką pamatyti. Ir Amerikoje gausu žmonių, kurie paprašo po mirties jų pelenus išbarstyti Disney World – ypač jo siaubo kambaryje…

Todėl manau, kad keliaujant po Florida tikrai būtina bent dieną – ar net kelias – skirti Disnėjaus pasauliui.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Kalifornija – kalnai, dykumos, paplūdimiai ir didmiesčiai
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Šiaurės Marianai – kur griuvėsiai kalba garsiau nei paminklai
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti