Lankau pasaulį

Kapadokija Turkijoje – į ją nieko panašaus visame pasaulyje nėra! Kūginės uolos, požeminiai miestai, cerkvės ir viešbučiai olose, populiariausi pasaulyje skrydžiai oro balionais virš kanjonų…

Daugelis turistų į Kapadokiją keliauja trumpoms ekskursijoms iš Turkijos pajūrio, Antalijos regiono, bet Kapadokijoje yra ką veikti ir tris ar penkias dienas.

Nesvarbu, ar būsite Kapadokijoje vieną dieną, ar savaitę – tikiu, mano patirtis ir šis straipsnis padės šį laiką išnaudoti vaisingai.

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Kuo Kapadokija tokia ypatinga?

Unikalų Kapadokijos peizažą suformavo prieš 9-3 milijonus metų išsiveržę vulkanai. Tų ugnikalnių seniai nebėra, užtat sukietėjusi jų lava virto tufu – minkšta uoliena. Iš tos uolienos gamta „nulipdė“ paslaptingus skylėtus kūgius, Kapadokijos simbolį. O žmonės joje dar prieš 3000 metų iškalė aštuonių aukštų požeminius miestus, prieš 1000 metų – cerkves, o dabartiniais laikais – viešbučius, restoranus.

Kapadokijos regiono širdis yra Gioremės miestelis, kur žymieji Kapadokijos kūgiai styro tiesiog tarp namų.

Kapadokijos esmių esmė, kurią aplanko kiekvienas turistas regione yra Gioremės muziejus po atviru dangumi. Iš tikro tai ne muziejus, o tūkstančio metų senumo vienuolynas olose. Kadaise ten gyveno keliadešimt graikų vienuolių, išskaptavo olose cerkves, ištapė freskas. Daugelis, deja, išbluko, bet keliose cerkvėse, kur saulės šviesa kepino mažiau, jos itin įspūdingos (Tokali cerkvė ir ypač Karanlik cerkvė). Nė viena cerkvė neveikia: iki 1923 m. ten dar bmelsdavosi apylinkių graikai, bet tais metais jie buvo ištremti į Graikiją, o į Kapadokiją atitremti Graikijos turkai. Su savimi graikai išsivežė net protėvių palaikus: dažnoje cerkvėje pamatysi atvertus kapus grindyse.

Antroji Kapadokijos pažiba – požeminiai miestai. Prieš 3000 ir daugiau metų – gerokai iki pasirodant tiek graikams, tiek turkams – hetitų civilizacijos iškasti keturių, aštuonių aukštų požemiai. Didžiausiame, Derinkuju požeminiame mieste, spėjama, gyveno 10 tūkstančių žmonių, augino gyvulius, valgė, meldėsi. Tiesa, gyveno ne nuolat, o tik užklupus priešų pavojui – tačiau tai galėdavo užtrukti mėnesius. Tad miestas turėjo ventiliacijos angas į viršų, vandens šulinius į apačią – ir visa tai (tiksliau, ne visa, o tik menką miesto dalį) šiandien lanko turistai. „Atvertų“ požeminių miestų yra ne vienas ir ne du, bet jie panašūs vienas į kitą, tad daugeliui pakanka aplankyti vieną.

Nebent važiuotumėte per patį sezono įkarštį ir be „vieno įspūdingiausių“ (tikriausiai Derinkuju ar Kaimakli) dar norėtumėte pamatyti tokį „mažiau atrastą“, kur netenka grūstis su ekskursijų grupėmis, laukti ilgose eilėse prie tokių siaurų praėjimų, kad net man, 1 m 80 cm ūgio, teko lenktis ar eiti „žąsiuku“. Aišku, ekskursijos turi ir privalumų: net ir nesamdžius gido, lengva nugirsti pasakojimų nuotrupas, be kurių būtų sunku suprasti kas ir kam tuose požemiuose yra.

Kapadokijos pramogos – balionai, žirgai, motociklai…

Be pagrindinių vietų, turistų keliai Kapdokijoje išsiskiria – nes Kapadokija yra didžiulis regionas, po kurį galima važinėti dešimtis kilometrų.

Du pagrindiniai turistiniai maršrutai, į kuriuos kas rytą turistus išveža dešimtys autobusų – vadinamas žaliasis maršrutas ir raudonasis maršrutas. „Žaliasis“ apima vieną požeminį miestą ir Ihlaros tarpeklį, kur irgi gausu cerkvių olose, bet atstumai kur kas didesni, pėsčiomis gali žygiuoti ir visą dieną. „Raudonasis“ maršrutas veža Gioremės muziejų ir aplinkinius tarpeklius. Abudu užtrunka visą dieną.

Kapadokijos tarpekliai, kanjonai, ir vaizdai į juos iš apačios bei viršaus – be galo nuostabūs. Aplink Gioremę yra Rožių tarpeklis, Meilės tarpeklis, Učhisar apžvalgos aikštelė, Trijų gražuolių apžvalgos aikštelė.

Po tarpeklius galima leistis į žygius pėsčiomis, tačiau galima juos išvysti ir ant žirgų ar keturračių motociklų – Kapadokijoje siūloma aibė tokių ekskursijų: 1 valanda, 2 valandos, saulėtekis, saulėlydis ir kt. Palyginus su trukme jos – vienos pigiausių pasaulyje, ypač pasiderėjus, ką Turkijoje daryti būtina.

Brangesnis – bet, kalbama, pats įspūdingiausias – būdas patirti Kapadokiją yra skrydis oro balionu. Kapadokija yra populiariausia pasaulyje vieta kilti oro balionu: balionų čia skraido 240, labai ankstyvais vasaros rytais į orą pakyla 150 balionų iš 25 skirtingų kompanijų. O dar sako, kad Lietuvoje balionų daug!

Deja, aš to nepatyriau. Kai atvykau į Kapadokiją, balionai nekilo keturias dienas iš eilės dėl blogo oro. Kapadokijoje buvau dar keturis rytus – bet kiekvieną vakarą sulaukdavau žinutės, kad rytą balionas atšauktas. Taigi, skrydžiui balionu Kapadokijoje nepakanka pusantro šimtų eurų sumos (žiemą – pigiau, vasarą – brangiau; neįvykus skrydžiui suma grąžinama). Reikia ir sėkmės, ypač ne liepą ir rugpjūtį, kai vėjai ramesni. Todėl būtinai skrydį oro balionu užsisakykite jau pirmajam rytui Kapadokijoje – tada jei balionai nekils, turėsite dar antrą šansą. Kita vertus, mums neužteko nė keturių šansų…

Unikalūs miesteliai ir viešbučiai olose

Kapadokiją vis labiau pamilstant turistams, ją atrandant azijiečiams ir kitiems, vis daugiau regiono kaimų virsta uolų kurortais, panašiais į Gioremę.

Ant kalno virš Gioremės – Učhisaras, kitas „uolų kurortas“, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai žemyn. Dažnas regiono miestelis turi savo „uolinę pilį“ (hisar) – itin įspūdingą, didžiulę, skylėtą uolą, po kurią gali laipioti, ilgai naršyti jos skyles ir ertmes ir gerėtis vaizdais žemyn. Viena neįtikėtiniausių – Čavušine, o viena aukščiausių ir stačiausių – Ortahisare. Abu miesteliai – irgi keliolikos kilometrų spinduliu aplink Gioremę.

Dar daugiau miestelių mažiau išvaizdūs, bet irgi pilni viešbučių, parduotuvių. Pavyzdžiui, Avanosas, garsėjantis keramika ir vienoje puodų žiedykloje įrengtu iš turisčių surinktų plaukų muziejumi (savotiški „spąstai turistams“, kad tie praeitų visus puodus). Šiaip jis toks paprastas, net „McDonald’s“ ten yra.

Visgi, jei jau atvyksti į Kapadokiją ilgiau, nei vienai dienai, Kapadokijos patirtį labai verta „pratęsti“ ir vakarais, naktimis. Apsistoti ne eiliniame regiono miestelyje, o viename tų, pilnų uolinių kūgių ir uolinių pilių: Gioremėje, Učhisare, Čavušine…

Ir geriausia apsistoti ne bet kur, o numeryje oloje. Kapadokijoje pilna tokių olų viešbučių, kurių bent dalis kambarių tiesiog išskaptuoti tufe, tarsi požeminiai miestai. Tikėtina, bus be langų (kambariai paprastai nebūna „fėjų kaminuose“), bet tai patirtis, kurios kitur neturėsi.

Kapadokija – Turkijos pažiba

Kapadokija ne be reikalo viena lankomiausių Turkijos vietų. Aišku, tai turi ir minusų: minių minios turistų. Vien lietuvių po Kapadokiją keliauja tiek, kad ne vienas pardavėjęs neptingėjęs išmokti pasakyti „Labas“ – o lietuviai juk tik menka visų turistų kruopelytė. Gioremės muziejuje po atviru dangumi prie kiekvinos cerkvės kabo įspėjimai: „Nebūti viduje ilgiau 3 minučių“ – ir vis tiek susidaro eilės.

Tačiau to galima iš dalies išvengti atėjus anksčiau ryte, taip pat keliaujant po atokesnes Kapadokijos vietas.

O geriausias būdas išvengti minių – keliauti žiemą. Kapadokija nėra pajūrio kurortas ir ji įspūdinga kiaurus metus. Keliaudami žiemą, tarkme, ekskursijoje keturračiais motociklais buvome tik dviese, ekskursijoje žirgais – trise (su dar viena korėjiete). Moki kaip už bendrą ekskursiją, o gauni beveik privatų turą… Ir, jodamas arkliu, galėjau jaustis tarsi kokioje istorinio filmo filmavimo aikštelėje: šitokia didinga gamta aplink, arkliai, jokių automobilių, jokių žmonių aplink.

Tarsi vesternas. Bet tada ataidi iš tolimų kaimų melstis šaukiančių muedzinų balsai. Jie užbaigia tos rytietiškai egzotiškos Kapadokijos paveikslą, kurį patirti masiškai važiuoja visų tautybių žmonės.

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Turkiją matė beveik visi, bet gerai pažįsta – mažai kas.

Turkija – milžiniška ir įvairi šalis, trigubai didesnė už Jungtinę Karalystę ar Vokietiją.

Į įvairius Turkijos regionus visokiausiais būdais keliavau aštuonis kartus ir dalinuosi patirtimi tiek apie lankytinas vietas, tiek virtuvę ir kultūrą, tiek praktinę kelionės pusę: kainas, vizas, transportą.

Nesvarbu, ar keliausite į Stambulą, ar Turkijos kurortus, ar Kapadokijos ir Pamukalės stebuklingą gamtą, ar į apgriuvusius romėnų miestus, ar į tą didžiąją neatrastą Turkijos provinciją – šis straipsnis padės susiorientuoti, kas ir kaip.

Turkijos kurortai

Daugeliui turistų Turkijos veidas yra jos kurortai dviejose pakrantėse – Viduržemio jūros ir Ėgėjo jūros. Kas septynioliktas lietuvis – 6% mūsų tautos – kiekvienais metais atostogauja Turkijoje.

Turkijos kurortų privalumai: karštis, pigumas, geri paplūdimiai. Atostogauti Turkijoje iš esmės pigiau nei Palangoje. O klimatas – kitas: jau balandį ar lapkritį Antalijoje šilta tarsi Palangoje liepą (ir dar beveik nelyja). O liepą-rugpjūtį Turkijos kurortuose vidutinė temperatūra dieną – +34, naktį – +23.

Svarbiausias pasirinkimas keliaujant į Turkijos kurortą – pats kurortas. Jų ten – begalė. Tiesa, jei keliausite su Lietuvos organizatoriais, pasirinkimas gerokai susiaurėja. Taip jau Turkijoje yra: kiekvienas kurortas turi vyraujančias tautybes, kurios ten vežamos. Net iškabos rašomos tų tautų kalbomis: vienur – rusiškai, kitur – angliškai. Lietuvių lietuviškoms iškaboms ir restoranams nepakanka – bet pardavėjai „lietuviškuose“ kurortuose po kelias mūsiškas frazes būna išmokę.

Poilsio prasme, daugelis Turkijos kurortų gana panašūs: geri paplūdimiai, karštis. Užtat kitų pramogų prasme jie skiriasi smarkiai: vieni „ūžia“ naktiniu gyvenimu, kiti yra netoli svarbių lankytinų vietų ar net turi jų savo ribose (pvz. Alanijos pilis ant kalno), treti – gražūs gamta (kalnai, uolos). Turkijos kurortai iš esmės yra dviejose didelėse zonose – Pietinis (Antalijos, Viduržemio jūros) krantas ir Vakarinis (Kušadasio, Ėgėjo jūros) krantas. Bet tos zonos driekiasi šimtus kilometrų, tad ir jose kurortas kurortui nelygu.

Išsirinkus kurortą, ne mažiau svarbu pasirinkti viešbutį. Apie tai plačiau šio straipsnio skyrelyje “Kur apsistoti Turkijoje”.

Stambulas ir Turkijos didmiesčiai

Stambulas patenka į populiariausių pasaulio miestų kelionėms dešimtuką, ir ne be reikalo. Koks kitas pasaulio miestas gali didžiuotis buvęs šitoks svarbus šitokiose skirtingose epochose. Pagoniškos Romos sostinė, stačiatikybės širdis, musulmonų kalifo centras – valdovai, religijos kito, o Stambulas liko vienas svarbiausių pasaulio miestų.

Ir todėl jis apstatytas vienomis įspūdingiausių pasaulio mečečių ir cerkvių, 2000 metų senumo miesto sienomis, akvedukais, cisternomis. Sultonų rūmais ir šimtamečiais turgumis. Ir todėl jo muziejai tokie turtingi: kilimų, mozaikų, meno, Stambulas, vadintas Konstantinopoliu, buvo didžiausias pasaulio miestas – o ir dabar jis, stūksantis dviejuose žemynuose, didesnis už kokį Londoną, Romą ar Paryžių (14 mln. gyv.).

Stambulas – idealus miestas savaitgalio išvykai. Mano pirmoji kelionė į Stambulą truko 4 dienas, bet per tiek net intensyviai keliaudamas nesugebėjau pamatyti visko, kas įdomiausia.

Deja, kitų gražių miestų Turkijoje – nedaug. Daugelis Turkijos miestų pilni vienodų nuobodžių daugiabučių ir tik keli svarbiausi lankytini objektai žiba tarp jų. Netgi Turkijos sostinė Ankara tokia (netgi, sakyčiau, neverta turistų dėmesio). Tarp įdomesnių Turkijos miestų – Antalija (žavi senamiesčiu), Izmiras (barai, pajūrio promenada). Iš miestelių, vienas gražiausių Safranbolas, kurio centras pilnas gražių osmaniškų namų.

Dažnam turistui Turkijos miestuose norą dairytis į šalis nustelbia šunys ir katės, kurių ten pilna: žiūrėk, tuoj fotografuoja ne namus, o šunis ir kates, jas glosto.

Turkijos gamtos stebuklai

Dvi iš pačių unikaliausių pasaulio gamtinių vietų yra Turkijoje. Tai – Kapadokija ir Pamukalė. Ten vienai-dviems dienoms važiuoja tūkstančiai turistinių autobusų iš kurortų, bet rekomenduotina nuvažiuoti ir nepriklausomai, pabūti ilgiau (ypač Kapadokijoje).

Kapadokija – tai šimtus kilometrų besitęsiantis uolinių kūgių (vadinamų „fėjų kaminais“), „pilių“ ir kanjonų peizažas. Jis pilnas natūralių ir dirbtinių olų, kuriose – Viduramžių cerkvės ir šiuolaikiniai viešbučiai. Po žeme ten plyti ištisi požeminiai miestai, kur slėpdavosi dešimtys tūkstančių žmonių. Regiono širdis – „nežemiškas“ Gioremės miestelis.

Pamukalė – baltos tufo terasos, kurias suformavo be perstojo šimtmečius bėgęs karštasis gelmių vanduo. Maudynės terasose labai apribotos, bet vien pažiūrėti į jas be galo žavu. O dar netoliese yra „požeminė Pamukalė“ (ola), o dar Pamukalės viršūnėje – apleistas romėnų miestas Hierapolis, gretimuose viešbučiuose – karštųjų versmių baseinai.

Turkai tas dvi lygių neturinčias gamtines vietas pavertę ir visokių pramogų centrais (ypač Kapadokiją). Ten siūlomos ekskursijos arkliais ar keturračiais motociklais, galimybė pažvelgti į viską iš dangaus – oro baliono. Kapadokija – populiariausia vieta žemėje kilti oro balionu. Nieko keisto: visos pramogos Turkijoje – pigios ir todėl čia lengva išbandyti ką naujo.

Be pagrindinių gamtos vietų, Turkijoje yra smulkesnių – Ehirdiro ežeras, kalnuotos Viduremio jūros pakrantės (ir raityti keliai palei jas), Chimeros liepsnos, be perstojo liepsnojančios palei Čiralio kurortą ir t.t.

Turkijos istorija

Reta kuri šalis gali prilygti Turkijai svarba civilizacijos istorijoje. Žmonės čia gyveno sėsliai jau prieš 4000 metų, statė miestus ir kūrė meną. Pilna Turkija tokių senų griuvėsių ir net tie, kuriems griuvėsiai nuobodūs (pavyzdžiui, mano žmona) čia pasijunta priblokšti: tiek daug išlikę, šitokie mastai. Turkijai prilygsta nebent kokia Italija, o graikiški miestai čia didingesni, nei Graikijoje. Ir iš dešimties didžiausių Romos Imperijos miestų net keturi – dabartinėje Turkijoje (jokioje kitoje šalyje nėra daugiau, nei vieno).

Būtent romėniškas paveldas Turkijoje ir yra įspūdingiausias: dešimtis tūkstančių žiūrovų talpindavę teatrai, miestų vartai ir pirtys apsiplauti, fontanai ir iš tolimų kalnų į miestus vandenį nešantys akvedukai, vilos, kolonuotos gatvės ir aikštės, iš kurių parduotuvių prekių kainas kažkada šaukdavo pirkliai. Gali pajusti gyvenimą prieš 2000 m. – net reklamos kai kur likusios, o ne tik pamatai. Įdomiausi senieji miestai – Hierapolis (pribloškia kapinėmis), Efesas (pats didžiausias), Pergamas (su graikišku Akropoliu).

Taip pat Turkija turtinga vietinių kultūrų palikimu: hetitų dievų ir valdovų bareljefai, likų kapai olose su įstabiais fasadais (primenantys Jordanijos Petrą).

Dauguma visų šių grožybių – pakrantėse. Viduramžiais centrinę Turkijos plynaukštę užėmė turkai, suvienijo Osmanų Imperija ir sukūrė savą baltų namelių ir kupoluotų mečečių stilių.

Bet pakrantėse iki pat 1923 m. daugumą gyventojų sudarė graikai. Graikija siekė šias žemes prisijungti, bet 1922 m. pralaimėjo karą. Rezultatas: Turkijos graikai ištremti į Graikiją, o iš ten atitremti Graikijos turkai. Pastarųjų buvo mažiau, todėl kai kurie graikų miesteliai iki šiol apleisti ir lankomi „tamsiosios istorijos“ mėgėjų. Didžiausi tokių naujųjų griuvėsių – Kajakojus. Paskutiniams prisimenantiems anuos laikus išeinant anapilin, graikų ir turkų santykiai rimsta.

Turkijos patirtys – šokiai, hamamai, skrydžiai…

Prieš 100 metų dabartinės Turkijos žemėse gal 20% žmonių buvo krikščionys (jie vyravo ir elite) – po visų karų, graikų ir armėnų tremčių, liko 2%. Turkijoje galutinai įsivyravo musulmonų turkų kultūra.

Kitose musulmonų šalyse dažnas europietis jaučiasi kiek svetimas, nesugeba įsijausti į vietinį gyvenimą, bet Turkijoje tai – lengviau nei kur kitur. Vietinės tradicijos čia noriai rodomos turistams, užsieniečiai nėra kažkaip atribojami ar ribojami: paprasta užeiti į visas mečetes, kiekviename mieste (ne tik kurortuose) rasi alkoholio ir t.t.

Pagrindinės tradicijos, kurias verta patirti ar pamatyti keliautojams:
*Dervišų šokis. Šie „musulmonų vienuoliai“ sukdamiesi aplink savo ašį tiki susiliejantys su Alachu. Ne visi musulmonai tai pripažįsta, bet Osmanų Imperijoje dervišai užėmė ypatingai svarbią vietą ir net netikintis pažiūrėjęs jų šokį, paklausęs muzikos pasijus apsuptas tokios lengvai mistiškos rytų dvasios.

*Hamamas. Turkiška pirties patirtis, į kurią įeina ir masažas (reikia pirkti pilną). Moterys ir vyrai daugelyje pirčių maudosi atskirai; pagrindinės didmiesčių pirtys statytos prieš daugybę šimtmečių, galima pasigerėti ir jų architektūra.
*Pilvo šokis. Kai kurie turkai pyksta, kai šis moteriškas „viliojimas pilvo raumenimis“ pavadinamas turkišku – nes jį sukūrė arabai ir jis laikomas nepadoriu (lyg vietinis gogo atitikmuo). Bet turistams pilvo šokis dažnai asocijuojasi būtent su Turkija ir jo programos turistams dažnos.

*Kaljanas (nargilė). Tam yra specialios kavinės, kur gali užsakyti įvairių skonių rūkalus. Vietiniai ten eina pasėdėti, pabendrauti tarsi Lietuvoje į barą.

O kur dar visokiausios pramogos, kurios yra visur pasaulyje, tačiau Turkijoje – vienas geriausių kainos ir kokybės santykių (oro balionas, žirgai, parasparniai, kupranugariai, nardymas ir t.t.).

O taip pat turkų turgus ir turkų virtuvė (žr. žemiau).

Turkijos kultūra – iš rytietiškos tapo vakarietiška?

Retas keliautojas galėtų patirti Turkijoje kultūrinį šoką – na gal nebent atokiuose kaimuose – bet „žali“ keliautojai ten ir nekeliauja. Viskas Turkijoje taip suvakarietinta – kai kuriuose miestuose tik muedzino šauksmas maldai penkis kartus per dieną primena, kad esi Rytų šalyje. Kartais net gaila pasidaro, kiek daug savo tradicijų Turkija prarado per pastarąjį šimtmetį.

Mat Turkija ne šiaip sau perėmė kažką iš Vakarų. Prezidentas Kemalis Atatiurkas (prisiimtos pavardės reikšmė: „turkų tėvas“) dar 1922 m. paėmęs valdžią nutarė šalį apsukti 180 laispnių, padaryti ją tokia pasaulietine, kad beveik ateistine, rytietiškas tradicijas keisti vakarietiškomis. Savaitgalis perkeltas iš „musulmoniško“ penktadienio į „krikščionišką“ sekmadienį. Uždraustos tradicinės turkų kepurės – fezai. Atatiurkas keitė net turkų kalbą: ji buvo rašoma arabų raštu, dabar – lotynų. O dervišai, kuriais taip džiaugiasi turistai, pusiau nelegalūs: visi vienuolynai (tiek musulmonų, tiek krikščionių) Atatiurko uždaryti ir uždrausti. Dervišų šokius turistams atlieka aktoriai, praeities rekonstruktoriai (ar bent jau jais apsimetę “slapti” vienuoliai): net garsusis dervišų įkūrėjo Mevlanos kapas Konjoje paverstas muziejumi.

Atatiurkas taip pat neigė, kad didžiausia (per 10% gyv.) Turkijos mažuma kurdai apskritai yra tautinė mažuma – vadino juos „kalnų turkais“. Iki pat XXI a. kurdai, tarkime, negalėjo kalbėti savo kalba per televiziją ir pan.

Šita ideologija – nacionalistinė, bet antireliginė – vadinama kemalizmu. Nors pasibaigus 15 Atatiurko valdžios metų pamažu įsivyravo demokratija, ji egzistavo tik formaliai. Mat vos koks vadovas nuspręsdavo bent kiek pakeisti valstybės kryptį – tuoj tai uždrausdavo teismas (nes svarbiausių Atatiurko Konstitucijos straipsnių keisti negalima), o vadovas būdavo nuverčiamas armijos. Vieniems „nuverstiesiems“ tiesiog uždrausta dalyvauti politikoje, kiti – net nužudyti. Armija ilgai valdžioje nepasilikdavo: būdavo skelbiami nauji rinkimai, bet juose galėdavo dalyvauti tik „teisingos“ partijos, tad valstybinė ideologija nesikeisdavo. Tie „pogrindiniai virvučių tampytojai“, spėriai pašalindavę neįtikusią valdžią, turkų pravardžiuojami Giliąja valstybe. Ta Gilioji valstybė ėjo Europos Sąjungos kryptimi, aiškino, kad Turkija labiau vakarietiška nei musulmoniška – bet tuo pačiu diskriminavo kurdus, neigė armėnų genocidą, o tai skatino nuo alergijos nacionalizmui „kenčiančią“ Europos Sąjungą vis atidėlioti galimo Turkijos priėmimo datas.

Visas Turkijos elitas (ir teisėjai, generolai) sekė ta kemalizmo ideologija. Tiesiog, kitaip mąstantys nė negalėjo patekti į to elito prieangį. Pavyzdžiui, moterims, ryšinčioms musulmoniška skarele, drausta eiti į universitetą ar net vairuoti automobilį. Religingiesiems vieta buvo kaime. Dar 2000 m. vienai studentei, atėjusiai laikyti egzamino su skarele, teko sėsti į kalėjimą.

Daugumai „eilinių“ turkų visa tai nepatiko, tik jie negalėjo to pakeisti. Dabar situacija pamažu keičiasi: 2005 m. daugiausiai „neelito“ balsais išrinktas Redžepas Tajipas Erdoganas tapo pirmuoju demokratiniu Turkijos vadovu, kuriam (ir jo rėmėjams) pavyko sustabdyti eilinį armijos mėginimą jį nuversti (2016 m.).

Kai kuriuos „kemalistinius“ draudimus Erdoganas pamažu labai atsargiai atšaukė. Teisėjai užkirsdavo tam kelią, tad po revoliucijos numalšinimo Erdoganas elgėsi drąsiau: atleido antidemokratiškai nusiteikusius teisėjus, generolus. Dalį įtakos praradęs elitas (ir jį mėgstanti cituoti Vakarų žiniasklaida) dėl to niekina Erdoganą, aiškina, neva „Turkija eina atgal“ ar „islamizuojasi“. Man be galo sunku suprasti jų mintis: juk Turkijoje iki šiol nėra net tokios laisvės išpažinti islamą, kokia yra Lietuvoje (pvz. Lietuvoje niekas nedraudžia jokio tikėjimo vienuolynų, nekontroliuoja drabužių). Neturėdamas geresnių pavyzdžių, kaip „islamizavimosi“ įrodymus Turkijos elitas teikia pavyzdžiui… alkoholio reklamų draudimą. Atrodo, įtakingą mažumą erzina bet koks pokytis ne jų trokštama kryptimi, net jei dėl tokio pokyčio demokratiškai apsisprendžia dauguma. Panašiai kaip kai kuriems Lietuvos rusams ~1990 m. nepatiko, kad teko išmokti daugumos kalbą (lietuvių).

Tiesa, ne viskas taip paprasta ir negalima sakyti, kad dalis Turkijos yra „erdoganistai“, dalis – „kemalistai“. Mat Kemalį Atatiurką gerbia daugelis turkų (rimtesnė jo kritika net draudžiama) – ypač dėl to, kad jis išgelbėjo Turkiją nuo padalijimo po to, kai pralaimėtas Pirmasis Pasaulinis karas. Karo nugalėtojai numatė, kad Izmiras atiteks graikams, Antalija – italams, rytai – armėnams, Stambulas taps tarptautiniu… Tik Atatiurko vedamų pajėgų dėka vakariečiai „išstumti“ iš etninių turkų žemių.

Karo istorijos fanams būtina aplankyti Galipolio pusiasalį, kur Atatiurko legenda prasidėjo: ten jis, vadovaudamas frontui, laimėjo vieną svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių (tiesa, visus kitus Osmanų Imperija pralošė). Mažai pasaulyje vietų, kur tas karas palikęs šitokį rėžį: šitiek karių kapinių, memorialų, muziejų… Turkų, australų, prancūzų, naujazelandų, britų.

Galite nueiti ir į kokį Atatiurko muziejų – tokie yra kone kiekviename name, kur jis tik nakvojo – ar jo kapą Ankaroje. Ten pamatysite žmogų-legendą, kurį turkai myli. Kontroversiškesni Atatiurko gyvenimo epizodai – radikaliausios reformos, sukilimai prieš jo valdžią, alkoholio padauginimai, mylima pusseserė, kuri nusižudė, kai Atatiurkas ją paliko dėl „vakarietiškesnės“ moters – dažniausiai nutylimi arba aptariami menkai.

Turkijos klimatas ir turizmo sezonas

Klimato atžvilgiu, Turkija padalinta į dvi dideles dalis. Viena jų yra visa pakrantė, kita –visos likusios žemės, kurios – maždaug bent 1 km aukštyje. Dėl aukščio nepajūryje visuomet būna apie 7 laipsniais šalčiau, nei pajūryje: vasaromis tai reiškia gaivią vėsą, žiemomis – šaltį ir sniegus (net nustebau pirmąkart išvydęs, kiek sniego Turkijos centre būna žiemomis).

*Turkijos pajūris – tai visi kurortai (Antalijos regionas, Kušadasio regionas), Stambulas. Antalijoje net sausį temperatūra kaip Palangoje gegužės pradžioje, balandį – kaip Palangoje liepą, o liepą – vidutiniškai 12 laipsnių karščiau, nei Palangoje tuo metu.

Visgi, Turkijos turizmo sezonas iš esmės – pavasario vidurio iki rudens vidurio. Tada į Turkija skrenda pilni užsakomieji reisai – ir iš Lietuvos. Kitu metu kurortai suminga: didesniuose galima gauti gerų pasiūlymų (ypač Alanijoje), maži išvis užsidaro. Tik, kai tiek mažai keliautojų, net atidaryti viešbučiai gali būti nelabai šildomi. Didžiausiuose turistiniuose miestuose, kaip Antalijoje, užsieniečių pilna ir tada – daug kas ten gyvena.

*Vidinė Turkijos dalis – tai Pamukalė, Kapadokija, Ankara. Gali būti neįtikėtina, bet naktimis temperatūra ten– labai panaši, kaip tais pačiais mėnesiais Palangoje. Dienomis karščiau: žiemą 3 laipsniais karščiau nei Palangoje, vasarą – net 9 laipsniais.

Į pagrindinius Turkijos turistinius regionus pavienės turistų grupės vežamos ištisus metus, bet didžiausios (ir labiausiai trikdančios) minios juos apsiaučia kurortinio sezono metu, kai kasdien ten vežami ištisi autobusų konvojai visokiausių šalių turistų. Pažintiniam keliautojui geriau ten keliauti ne sezono metu. Tuo tarpu į “antro lygio” Turkijos lankytinas vietas kaip tik geriau keliauti sezono metu, nes žiemą ten išvis nieko nėra: tarkim, Hatušoje vienintelį veikiantį viešbutį prie minusinės temperatūros radome nešildomą, vienintelis veikęs restoranas beveik neturėjo patiekalų.

Visoje Turkijoje lietingiausia yra žiemą, o sausiausia – vasarą. Kiek lietinga, priklauso nuo vietos: plynaukštėje mažiau, nei Lietuvoje, o, tarkime, Antalijoje žiemomis lyja kelis kartus smarkiau, nei Lietuvoje, tačiau vasaromis beveik nelyja išvis.

Kaip nukeliauti į Turkiją

Patekti į Turkiją yra keli būdai:

*Pirkti kelialapį su užsakomuoju lėktuvo skrydžiu. Taip elgiasi dauguma lietuvių. Jei reikia standartinio produkto – poilsio pajūryje su šiek tiek pramogų ar ekskursijų – neverta “išradinėti dviračio”: taip tikrai bus pigiausia. Net jei vienai-kitai dienai norėtumėte pavažiuoti ar apsistoti kitur – Pamukalėje, Kapadokijoje – taip vis tiek bus pigiausia. Kartais netgi apsimoka pirkti kelialapį su pigiausiu viešbučiu Antalijoje netgi tada, kai jūs neketinate išvis gyventi tame viešbutyje: tiesiog, pirkti atskirai skrydžius gali išeiti brangiau. Taip pat kelionių organizatoriai pardavinėja ir bilietus į savo reisus be viešbučių – tačiau jie gana brangūs.

*Skristi į Stambulą tiesiogiai. Į Stambulą yra patogūs tiesioginiai reisai iš Vilniaus – deja, nepigūs. Bet norint savaitgalį aplankyti Stambulą tai – idealiausias variantas.
*Skristi į Turkiją su persėdimu. Dažniausiai labiausiai apsimoka „netikri persėdimai“, kai skrendate su „Wizzair“ ar „Ryanair“ į tą Europos miestą, į kurį tuo metu pigu skristi, o paskui iš ten – pigiu skrydžiu į Turkiją. Taip ypač apsimoka, jei turite laiko ir norite pakeliauti pažintiniu būdu.

*Važiuoti automobiliu iš Lietuvos. Tai nėra taip toli/baisu, kaip atrodo: esame sėkmingai nuvažiavę. Kelionė į vieną pusę gali trukti apie porą parų, jei skubant – tačiau verta pasidairyti ir pakeliui. Nuvažiuoti į Stambulą užtruks tik kiek ilgiau, nei į Juodkalniją, bet iki kurortų prisidės dar 5-10 valandų kelio.
*Trumpam išlipti skrendant kur nors per Stambulą. Tai – gera galimybė pamatyti Stambulo miestą, nes Turkish Airlines siūlo daug bilietų su, tarkime 7 val. ar 24 val. sustojimu Stambule.

Kaip (kuo) keliauti po Turkiją

Turkija dabar išgyvena lūžį. Ilgus dešimtmečius ji buvo gana skurdi, atsilikusi šalis, bet pastaraisiais metais jos ekonomika sparčiai kilo: Turkija jau turtingesnė už Graikiją ar Rusiją, panašiai turtinga, kaip Latvija.

Nauji pinigai virsta augančiais moderniais miestų rajonais, mokamomis automagistralėmis ir greitaisiais geležinkeliais. Visgi, miestų, į kuriuos galim anuvažiuoti taip „moderniai“, dar mažoka, tik patys didžiausi ir tai ne visi. O ten, kur kalnų keliai, įprastiniai geležinkeliai, ten 100 km kelionė gali trukti ir dvi valandas. Turkija ir šiaip milžiniška šalis, bet šitaip atrodo, kad ji dar didesnė.

Kadangi situacija greitai keičiasi, pažūrėkite, koks transportas yra tada, kai keliausite jūs.

Didmiesčiuose apsimoka važinėti viešuoju transportu, tačiau norint aplankyti atokesnes vietas, ypač gamtines – neprošal išsinuomoti automobilį. Turkai negarsėja geromis vairavimo manieromis, bet, mano nuomone, nuo pirmųjų kartų, kai lankiau Turkiją, jos smarkiai pagerėjo. Tik miestų senamiesčiuose problema – siauros, raitytos, neoficialiai visokių prekijų mikroautobusais užstatytos gatvės, o ir platesnėse gatvės užgriozdomos, nes parkavimo, būna, taip trūksta, kad mašinos statomos ir dviem eilėmis. Laimė, visokie kaži ko sėdintys vyrai paprastai parodo, kur prasukti, bet geriau tokių vietų su automobiliu vengti – be kita ko, ir parkuotis ten mažai kur.

Važiuojant užmiestyje verta įsidėmėti kai kuriuos Turkijos kelių niuansus, retus kitose šalyse. Magistralės yra mokamos, o susimokėti galima tik nusipirkus specialų įtaisą pašto skyriuje. Tačiau magistralių galima ir išvengti – išskyrus Stambulo tiltus iš Europos į Aziją. Jei kelias trijų juostų ir visos skiriamosios juostos brūkšninės – reiškia, vidurinė juosta skirta lenkimui iš abiejų pusių (jokiu būdu ja nevažiuokite šiaip). Kitos keistesnės eismo taisyklės: magistralėse būna ne vien maksimalus, bet ir minimalus greitis; maksimalus greitis keliuose – 82 km/h (taip ir nesužinojau, kodėl toks keistas skaičius); vietoje ženklo „Stop“ rašoma „Dur“; žieduose dažni šviesoforai, sustabdantys žiedų eismą.

Taip pat Turkija – viena geriausių šalių keliavimui pėsčiomis. Ten gausu šimtus kilometrų besidriekiančių pėsčiųjų žygių maršrutų, kurių garsiausias yra Likijos kelias prie Antalijos. Jame labai daug gražių vaizdų, lankytinų vietų.

Kainos ir derybos Turkijoje

„Turkijoje būtina derėtis“ – sako liaudies išmintis. Tačiau turtėjant Turkijai, tai nebėra absoliuti norma: neturistinėse vietose (gyvenamųjų rajonų turgeliuose, požeminėse perėjose) daug kur surašytos kainos ir jos – adekvačios (nors perkant kelis daiktus galima prašyti nuolaidos). Kai turkai turi pinigų, gal jie kiek pavargo derėtis. Turistams džiugu: kai kaina parašyta, beveik niekad iš atvykėlio neprašys daug daugiau, nei iš turko (todėl labiausiai apsipirkti man patikdavo, kur kainos surašytos).

Visgi, turistinėse vietose, kaip didysis Stambulo turgus, prekijai turistams dar „uždainuoja“ dešimt kartų ir daugiau didesnes kainas, nei realios. Verčiau ne derėtis (sunkiai nusiderėsi nuo tiek iki realios kainos), o ieškoti konkurentų, kurie pradeda jau derybas nuo logiškesnės sumos. Ir žinokite – suvenyrai pigiausi ten, kur užsuka mažiau ekskursijų grupių, ten pigiausi ir turgūs (pvz. daug geresnės kainos, daug daugiau iš anksto parašytų kainų Izmiro turguje, nei Stambulo; arba Stambulo turgaus prieigose, nei pačiame turguje). Analogiškai skiriasi ir kainos restoranuose.

Apskritai, kainos Turkijoje tikrai mažos. Gal tik nakvynės gali būti kiek didesnės – o maistas, suvenyrai visai pigūs. Tiesa, daug kas priklauso nuo Turkijos liros kurso, kuris labai svyruoja (dėl konfliktų gretimoje Sirijoje, su kurdais ir kt.). 2018 m., tarkime, liros kursas krito perpus: vienose vietose tada ir kainos pasikeitė (teko mokėti daugiau lirų), tačiau kitose – ne. Ten, kur kainos nepakeistos, tai, kas, tarkime, kainavo 10 eurų, staiga ėmė kainuoti 5. Taip esu Turkijoje apsipirkęs net nepadoriai pigiai: štai visos dienos Bosforo kruizas kainavo 4 eurus (kaina liromis nesikeitė kelis metus, o liros kursas per tą laiką smarkiai krito). Didelį šviečiantį keraminį namą-suvenyrą Kapadokijoje pirkau už 2 eurus.

Benzinas kokiais 2013 m. Turkijoje buvo antras pagal brangumą pasaulyje – nes galiojo itin aukštas akcizas. Bet liros kursas krito, o akcizas nesikeitė – ir man keliaujant 2019 m. kuras Turkijoje buvo gerokai pigesnis, nei Lietuvoje. Visgi, patirkinkite kainas ir valiutos kursą jūsų kelionės metu – tai, kas ilgai nebrango, gali būti staiga išbrangę.

Pavyzdžiui, lankytinų vietų (muziejų it kt.) kainos kyla reguliariai, o brangiausios, kur daugiausiai turistų. Yra Turkijos muziejų pasas ir regioniniai muziejų pasai: galite paskaičiuoti, ar jums neapsimokėtų tokio pirkti (tada bilietų pirkti nebereikės). Jei pirksite, pirkite jau pirmame muziejuje.

Valiutą geriausia keisti pačioje Turkijoje, neturistinių vietų keityklose.

Kur apsistoti Turkijoje

Kur apsistoti Turkijoje smarkiai priklauso nuo to, kaip keliaujate. Jei keliausite į Turkijos kurortus su kelionės organizatoriumi, greičiausiai apsistosite viename poilsinių viešbučių su pusryčiais, o tikriausiai ir vakariene ar pietumis. Jį išsirinksite dar pirkdami kelionę. Tai – vienas atsakingiausių pasirinkimų, nes blogas viešbutis poilsiautojams, būna, atrodo kaip kalėjimas.

Nepersižavėkite katalogų nuotraukomis, jos apgaulingos: kambariai atrodo didesni (fotografuota plačiu objektyvu), jūra – arčiau (pritraukimo efektas) ir pan. Susiraskite tą viešbutį internetiniame žemėlapyje – jis nemeluoja: koks atstumas iki jūros, ar tarp viešbučio ir jūros yra kelias, koks atstumas iki kurorto centro. Pažiūrėkite svečių komentarus angliškose svetainėse, kaip Booking.com – ten jų daugiau, nei lietuviškose. Didžiuosiuose poilsiniuose viešbučiuose siūloma viskas, kas reikalinga, dalis svečių iš jų net neišeina – tokiems svarbu ne vien kambario, bet ir bendrų erdvių kokybė.

Jei keliausite į Turkiją nepriklausomai, variantų – daugiau. Pagrindiniai: viešbučiai ir butai. Butai paprastai pigiau (už tokį patį plotą), tačiau didmiesčiuose gana sunku rasti kokybiškų butų (palyginus su Vakarais): daug jų patriušę, purvinoki (tiek siūlomi per Air Bnb, tiek per Booking.com ir panašias svetaines).

Kurortuose ir Stambule, tuo tarpu, puikus pasirinkimas yra apartamentai – nedideli viešbutėliai, susidedantys iš keleto nuomojamų butų. Vienos geriausių nakvynės vietų man buvo būtent šios: pakankamai ploto, turistus priimti patyrę šeimininkai, o kaina – normali. Aišku, ne kiekvieni apartamentai – geri.

Butus ir apartamentus dažnai reikia užsakyti iš anksto (bent prieš dieną ar pusdienį), kad ten kas lauktų – o į viešbučius verta tiesiog užeiti, pažiūrėti kambarį, pasiderėti. Turkijoje beveik nebūna, kad visi viešbučiai būtų užimti – jų pasiūla labai gausi. Tarp viešbučių verta išmėginti įrengtus tradiciniuose osmaniškuose namuose.

Kur ir ką valgyti Turkijoje

Iš visų pasaulio šalių Turkijoje su valgiu man tikriausiai buvo mažiausiai problemų.

Turkų virtuvė labai turtinga ir įvairi. Net apsistojus viešbutyje su maitinimu, nueiti paragauti ir vietinio maisto. Įvairiausių rūšių kebabų (ne tas pats, kas pas mus: Turkijoje kebabas reiškia beveik tiesiog „mėsos patiekalas“ ir daugelis save gerbiančių miestų turi savas rūšis). Įdarytos milžiniškos bulvės kumpyro. Aštrios ezogelin sriubos, į kurią spaudžiama citrina. „Turkiškų picų“ pidės bei lahmadžuno. Natūralių turkiškų saldėsių baklavos (angliškai „Turkish delight“) ir kitų. Daugelis patiekalų patiekiami su daržovių garnyru, o ypač įdomaus skonio yra itin rūgščiai marinuotos daržovės turšu.

Įdomūs ir gėrimai: saldus, cinamoninis iš orchidėjų daromas salepas, kartais siūlomas vietoje šiaip jau visur dominuojančios arbatos. Turkų „vakarietintojų“ nuomone, nacionalinis šalies gėrimas yra alkoholinė rakija, o „tradicinių turkų“ – laipsnių neturtintis airanas, paprastai geriamas prie kebabų.

Veikia ištisi didžiuliai restoranai, besispecializuojantys viename patiekale: kebabuose, kumpyre, pidėse, baklavoje. Ir, išskyrus miestelius ir kaimus, visada rasi tokį, kuris dirbs ir tieks tai, ko tuo metu nori: net naktį. Taip pat populiarios kepyklos, kuriose – visad šviežia duona.

Saugumas Turkijoje

Įprastiniu požiūriu, Turkija yra labai saugi šalis. Galima saugiai vaikščioti net vėlai vakare, šalis gerokai saugesnė už Lietuvą. Tik teko girdėti turkus skundžiantis, kad ten, kur daug imigrantų iš Sirijos (Sirijos pasienyje), padėtis pasidarė prastesnė.

Užtat Turkija turi rimtų problemų su teroristais. Prieš Turkiją kovoja net dvi radikalios jėgos: islamistai bei kurdų komunistai. Ir tie, ir anie organizuoja teroro aktus, todėl nebūna metų be teroro aktų.

Tačiau Turkijoje žmonių – 74 milijonai ir atisidurti ten, kur vyks tokie dalykai – labai maža tikimybė. Be to, vien tai, kad Turkijoje gerokai mažiau „paprastų žmogžudysčių“, tikimybę žūti sumažina labiau, nei ją padidina teroro aktų gausa. Apie teroro aktus kalba visas pasaulis – bet tai tik pavieniai įvykiai.

Apie 200 000 – 300 000 lietuvių kasmet keliauja į Turkiją – ir dar nė vienas nenukentėjo nuo teroristų.

Labiau erzinanti terorizmo pusė, su kuria susiduria kiekvienas: sustiprinta apsauga. Štai apie Kalėdas Stambule net porąsyk vidury gatvės mane stabdė policininkai, reikalavo paso ir darė tokią „miniapklausą“. Prie metro stočių, prekybos centrų ir dar daug kur – metalo detektoriai (keista, bet kur jų nebuvo – tai įeinant į bažnyčią kalėdinėms mišioms). Suprasdamas, kiek daiktų reiks rodyti, traukinėtis iš kišenių, kelis kartus net nėjau, kur suplanavęs („ai, gal nusipirksiu parduotuvėlėje, o ne prekybos centre“). Tiesa, daug saugos patikrinimų formalūs – net ir su pilnomis kišenėmis metalinių daiktų, nieko neprašo rodyti. Kai nieko niekada neįvyksta – sargai atbunka…

Turkija – be galo įvairi šalis

Į Turkiją keliavau įvairiai – iš pradžių kaip poilsiautojas, paskui kaip nepriklausomas turistas, galiausiai beveik gyvenau Turkijoje mėnesį, keliaudamas po įvairias jos vietas.

Kas kartą atrasdavau kažką naujo, nes Turkija jokiu būdu nėra vienaplanė, tik poilsiui tinkama šalis, kokia ji galbūt atrodo žinant tik jos kurortus.

Tačiau, kas be ko, ir poilsiui ji puikiai tinka – todėl nenuostabu, kad yra viena iš dešimties populiariausių pasaulio šalių turistams. Šitiek paplūdimių, šitiek galimybių, šitokios kainos… Turkiją atranda vis naujos ir naujos tautos: prieš 40 metų, kurortuose kaitinosi vokiečiai ir skandinavai. Prieš 20 juos nustelbė rusai ir rytų europiečiai – iki šiol prekeiviai dažną baltaodį mėgina kalbinti rusiškai. Šiandien jau vis daugiau kinų, korėjiečių, kurių anksčiau Turkijoje nematydavau: turkų prekijai pramoko ir kiniškai.

Turkiją atranda ir imigrantai – tiek europiečiai, sumanę pabėgti nuo savo šaltų ar brangių šalių, tiek afrikiečiai ar skurdžiųjų šalių arabai, pasirinkę naują gyvenimą kurti čia, užuot plaukę į Europą (kai kurie net, nusivylę, iš Europos grįžta į Turkiją).

Europiečiams Turkija dar pakankamai vakarietiška, kad nesijaustų svetimi. Afrikiečiams ir vakarų azijiečiams – pankamai rytietiška, kad jaustųsi savi.

Juk Turkija stūkso ant dviejų žemynų sandūros – ir ši frazė dabar aktualesnė, nei kada anksčiau. Nes kokiais 1900 m. visa Turkija buvo beveik gryna Azija, 2000 m. atrodė tikrai tuoj tuoj taps gryna Europa, o dabar ji vėl pripažino abidvi savo esybes.

Turkijos lankytinų vietų žemėlapis

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Baigėsi laikai, kai vienintelės lankytinos vietos Lietuvoje buvo valstybiniai muziejai ir parkai.

Sparčiai daugėja naujų įdomių lankytinų vietų – ne tik didmiesčiuose, o ir užmiestyje – ir daug jų kuriama privačia iniciatyva ir lėšomis.

Viena didžiausių ir greičiausiai augančių tokių vietų, kurias aplankiau – alpakų auginimo ūkis Dargaičiuose netoli Šiaulių. Tiesa, frazė „alpakų auginimo ūkis“ nebeatskleidžia nė pusės Dargaičių žvėryno: nuo tada, kai 2012 m. šeimininkas Raimondas Neverdauskas įsigijo pirmąsias tris alpakas, čia išaugo ištisas zoologijos sodas su 25 rūšių gyvūnais – iš viso net 150.

Tiesa, būti lyginami su zoologijos sodais Dargaičių gyvūnų augintojai irgi nenori: požiūris čia kitas, prie gyvūnų galima prieiti arčiau, į juos žiūrima su meile ir nuolat kuriamos papildomos idėjos, kaip jais sudominti turistus, šeimas. Sudominti ne tik gyvūnais, bet ir aplinkiniu kaimu. Viskas – privačia iniciatyva, be jokios valstybės ar ES paramos, todėl lankytojai – tiesiog būtini.

Su retų rūšių gyvūnais galima ir pabendrauti

Vos užėjęs į alpakų tvartą pajaučiau didžiulį skirtumą nuo įvairių zoologijos sodų ar gyvūnų veislynų. Šeimininkas atidarė alpakų narvus ir gyvūnai bemat atskubėjo prie manęs, glaustėsi, atsistoję ant galinių kanopų rėmėsi priekinėmis į mane, lakstė ir dūko.

Pasak R. Neverdausko, kai gyvūnai auga mylimi žmonių, toks „jaukus“ elgesys – normalus. „Kalbos, esą alpakos ar lamos apspjaudo žmones teisingos tik ten, kur žmonės su alpakomis ar lamomis elgiasi blogai – tai jų gynybinė reakcija“ – kalbėjo šeimininkas. Pats Raimondas mums kalbantis nuolat glostė, kalbino savo alpakas. Nors alpakos jam yra ir vienas verslų (kartą per metus kerpa ir parduoda vešlias jų vilnas, taip pat parduoda atsivestus alpakiukus), jo požiūris pasirodė kitoks, nei dalies „komercinių“ ūkininkų. Jam svarbu, kad parduoti gyvūnai patektų į kitus zoologijos sodus ar panašius ūkius, o ne skerdimui; jam svarbu, kad gyvūnas, kuris tą dieną nenori bendrauti su žmonėmis, nebūtų verčiamas. Raimondas teigė, kad vos pažiūrėjęs į gyvūną mato, kuris tądien ne nuotaikoje. Būnant Dargaičiuose atrodė, tarsi Raimondas turėtų ne 150 gyvulių fermą ar zoosodą, o 150 mylimų naminių gyvūnėlių.

Be alpakų, tvarte gyvena lamos, poniai, ožiukai, karviukai, avinai, įvairiausi paukščiai. Bene įspūdingiausias gyvūnas ten – triušis belgų milžinas, dydžiu konkuruojantis su ožiukais. Kaip sakė šeimininkas, jis specialiai ieško įdomių, retų veislių gyvūnų. Kai kuriuos įsigyti buvo tikrai sunku.

“Kitoks zoosodas“ plečiasi vis naujomis pramogomis

Nors dabar svečiai dar kviečiami aplankyti ir tvartą, tuoj to nebereiks, nes kitoje kelio pusėje vis auga mini zoologijos sodas, kuriame pastatyti ir dar statomi atskiri žvėrių nameliai, aptvarai. Ten gyvena ar daugiau alpakų (gerokai vilnuotesnės, mat alpakos užsiaugina tuo daugiau vilnų, kuo šaltesnė jų aplinka), stručiai, kupranugariai, mažiausios pasaulyje falabela veislės arkliukai, švelniausi triušiai reksai, miniatiūriniai asiliukai, o taip pat elniai.

Bilietas į zoosodą kainuoja 4 eurus, o veikia jis vasaromis kasdien (sulaukia iki 300 klientų per dieną), o žiemomis tik savaitgaliais (~50 klientų), nors žada atsidaryti ir nuolat. Pasak šeimininko, jo gyvūnus (ypač alpakas) pamėgo šiauliečių šeimos, norinčios parodyti mieste augantiems vaikams gyvūnijos pasaulį.

Kaip įprasta privačiam verslui, be bilietų čia galima nusipirkti ir kitų dalykų: pašerti gyvūnus jiems sveiku maistu (1 euras), pirkti kupranugario ar alpakų vilnos drabužius. Taip pat galima pajodinėti lama, poniu, kupranugariu, asilu. Tiesa, lama ir ponis gali panešti tik vaikus arba lengvesnius suaugusiuosius.

Alpakų (ir ne tik) fermos šeimininkas nenuilsdamas kuria dar įdomesnius ateities planus. Žada šiaurės elnių kinkinį, kad galima būtų važiuoti rogėmis kaip Kalėdų seneliui. Galimybę išvesti lamą pasivaikščioti. Ekskursijas po Dargaičių kaimą – kuris yra vienas autentiškiausių išlikusių Žemaitijos kaimų.

Į šio verslo vystymą šeimininkas sudėjo daug savo pinigų, kuriuos uždirbo kitame versle – lentpjūvėje. Investicijų reikėjo tikrai daug, nes įsigijęs seną fermą šeimininkas viską nugriovė ir pastatė iš naujo, šiuolaikiškai. Tokie turizmo objektai Lietuvoje tikriausiai būtų neįmanomi, jei ne užsidegimas ir pomėgis, nes norint tiesiog uždirbti, pelningiau investuoti kitur. Todėl labai smagu, kad tokios vietos kuriamos.

Kaip jau rašiau straipsnyje, lyginančiame Punsko prūsų-jotvingių gyvenvietę su Valdovų rūmais, privatūs asmenys, kaip taisyklė, viską daro efektyviau, inovatyviau, greičiau nei valdžios institucijos – nesvarbu, ar tai būtų jų verslas, ar hobis. Ir vis besiplečiantis Dargaičių alpakų ūkis – dar vienas toks pavyzdys.

Komentuoti

Rumunija lyg pasaka – laukiniai kalnai ir didingos pilys, žavūs miesteliai su įtvirtintomis bažnyčiomis, niūrios istorijos apie žiaurius valdovus ir tokie keisti-puošnūs rūmai, kad, rodos, jie perkelti tiesiai iš kokios “Hario Poterio” knygos.

Rumunija patenka į daugiausiai gyventojų turinčių Europos šalių dešimtuką – bet ilgą laiką ji buvo skurdi ir liko dėmesio nuošalyje. Dabar Rumunija kyla, tvarkosi, blizginasi ir keliautojai vėl atranda jos grožybes.

Rumunijoje keliavau ir dabar, ir prieš porą dešimtmečių: štai kuo ypatinga Rumunija, kokios jos lankytinos vietos ir kokį kelią nuėjo ši šalis.

Transilvanija – Rumunijos širdis

Rumunijos įvaizdis didžiojoje pasaulio dalyje prasideda nuo Vlado Drakulos, legendinio vampyro. „Tikrasis Drakula“ – XV a. Transilvanijos kunigaikštis Vladas Smeigikas – su literatūriniu herojumi turėjo tik tiek bendro, kad priešus žudė žiauriai.

Tačiau apsilankęs Transilvanijoje nejučia pajunti, kad vampyrai galėtų ten gyventi. Tokia savotiškai mistiška ta žemė, kitokia ne tik nuo kitų šalių, bet ir nuo likusios Rumunijos. Štai kas daro Transilvaniją ypatinga:

1.Kalnai – nors Transilvanija toli pietuose nuo Lietuvos, žiemos ten būna net šaltesnės, viskas ilgam pasidengia storu sniego sluoksniu.

2.Įtvirtintos Transilvanijos mūrinės bažnyčios: nežinodamas pasakytum, kad tai – pilys – nes statytos taip, kad tiktų gintis nuo musulmonų turkų, kurių valstybės sienos plytėjo greta. Neretas kaimas tokias turi.

3.Transilvanijos pilys ir rūmai: nuo puikiai išlikusių ar suremontuotų, kaip Brano pilis, iki sugriuvusių kalnų viršūnėse, kaip Kurtėjos de Agreš pilis. Beje, abi pastarosios priskiriamos Drakulai: pirmojoje jis galbūt lankėsi, bet ji tokia fotogeniška, kad būtent ją Rumunijos turizmo bukletai reklamuoja kaip „Drakulos pilį“. Antrojoje Vladas Smeigikas-Drakula tikrai gyveno – bet ji tokia sugriuvusi ir taip aukštai, kad ją atranda tik keliaujantieji savarankiškai ir besidomintys plačiau. Lipome ten žiemą: bilietų pardavėjo būdelė buvo tuščia, nesutikome nė vieno kito turisto, o norint užlipti nepaslydus teko nuolat batais daužyti ledą.

4.Maramurešo medinės bažnyčios neįtikėtinai aukštais bokštais. Ten, pačioje Transilvanijos (ir Rumunijos) šiaurėje, patys tradiciškiausi rumunų kaimai ir dažnas jų turi tokias viena į kitą panašias, bet daugelį kitų medinių bažnyčių smarkiai pranokstančias šventoves.

Romantiški Transilvanijos vokiškai-vengriški miestai

Ne mažiau už gamtą ir kaimus žavi romantiški Transilvanijos miestai, pilni viduramžiškų sienų, gynybinių bokštų, vartų, bei gerokai vėlesnių tautinio romantizmo stiliaus pastatų. Septyni garsiausi vadinti „Zybenbiurgenu“, o juose gyveno vokiečiai-saksai, čia pakviesti XII a. Vengrijos karaliaus idant gintų žemes nuo turkų. Po Antrojo pasaulinio karo juos persekiojo, vaikė, bet kažkiek jų dar liko, ir net miestų pavadinimai iki šiol teberašomi ir vokiškai. Gražiausi senieji Transilvanijos miestai – Sigišoara, Brašovas, Sibiu.

Transilvaniją nuo likusios Rumunijos atskyrė istorija. Kol likusi Rumunija priklausė Osmanų Imperijai (su kuria sėkmingai ir ne visai kovėsi Vladas Smeigikas-Drakula), Transilvaniją valdė Austrija-Vengrija. Iki pat šiol šiame regione gyvena 1,5 milijono vengrų. Jie, kartais pavadinami didžiausia ES šalies tautine mažuma, iki šiol – Rumunijos-Vengrijos santykių žaizda. Rumunams vengrai atrodo buvę kolonistai, vengrams priešingai – senieji žemės gyventojai, kuriuos neva diskriminuoja Transilvaniją per Pirmąjį pasaulinį karą užkariavusi Rumunija. Situacija kažkuo primena lietuvių-lenkų santykius Vilniaus krašte.

Kaip ten bebūtų, keliautojas viso to nepamatys: nėra kovų ar terorizmo, yra tik politiniai ginčai. Užtat keliautojui lengva žavėtis prieškarinės Vengrijos architektūra. Ypač Timišoaros trimis centrinėmis aikštėmis ir Oradėjos aikšte.

Puikiai išlikę ne tik fasadai, bet ir interjerai – pavyzdžiui, Tirgu Murešo Kultūros namų, kurių visos menės persmelktos vengrų tautos dvasia: ko verti vien vitražai, vaizduojantys žymius vengrų baletus ar mitologines istorijas. Lankydamas Kultūros namus it muziejų priblokštas nejučia pagalvojau, kad galbūt tas laikotarpis buvo aukščiausias architektūros ir meno istorijoje taškas: kai, užuot kopijavę konkrečius praeities stilius, menininkai įkvėpimo ieškojo visoje tos vietos istorijoje, statė kažką prasmingo – bet vis dar didingo. Paskui viskas paprastėjo, paprastėjo, pastatai virto „dėžutėmis“ ar „stiklainiais“, viso pasaulio avangardistai ėmė kuri gana panašų meną.

XIX a. interjerų Transilvanijoje išlikę tiek, kad toli gražu ne visi tapę muziejais: užeini štai Oradėjos mieste į eilinę piceriją Butoiul de Aur, ir pasitinka 1892 m. kolonos, skliautai, vitražinis kupolas: restoranas niekad nebuvo uždarytas, rekonstruotas; laikai keitėsi, maistas keitėsi, ir štai dabar ten, kur įsivaizduotum pianinu grojant Ferencą Listą, gali sėdėti tu.

Rumunijos čigonai ir kičas

Akivaizdžiausia Transilvanijos ir visos Rumunijos mažuma šiandien – čigonai. Jų Rumunijoje daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje: bent 600 000 ir sparčiai daugėja, nes jų šeimose – gausybė vaikų. Dar 1948 m. Rumunijoje tegyveno 50 000 čigonų…

Čigonų Rumunijoje tiek, kad jie čia nėra tiesiog „visuomenės užribio“ žmonės: yra ir daug turtingų čigonų, jie turi savo unikalią „aukštąją kultūrą“. Labiausiai pribloškia Čigonų rūmai: kokiame kaime ar miestelyje iškilę milžiniški pastatai, dekoruoti pseudoantikinėmis kolonomis, fontanais, liūtų skulptūromis ir dar bala žino kuo. Nemačiau nė vienerių užbaigtų rūmų: turbūt verčiau šeimininkas pristato papildomą aukštą, nei užbaigia esamą, juk svarbiau dydis, fasadas, o ne vidus, kurio aplinkiniai nemato…

Populiarus (nors kai kurių miestų viešose erdvėse net uždraustas) šiuolaikinis čigonų popsas manele, kur tradicinės melodijos sumišusios su naivokais materialistiniais tekstais: „Mes, mafijozai, visi atostogaujam Sent Tropeze“, „Mes visi skambinam tik iPhone ir Samsung S – tik paskambinsiu ir man atveš sunkvežimį iPhone“ ir panašiais.

Paklausyti manelės su angliškais subtitrais, pažiūrėti turtingų čigonų dvarų ir ne mažiau įspūdingų kapų nuotraukų ir net filmą apie juos galėjau Bukarešto kičo muziejuje. Nes atskiro Čigonų muziejaus nėra ir, matyt, nebus – patys čigonai nepsasistatys, nes kitataučių dėmesio jiems nesinori, o rumunai nepastatys, nes čigonai jiems neįdomūs ar net baisūs.

Unikaliajame Kičo muziejuje čigonai sudarė svarbią dalį, bet toli gražu ne visą ekspoziciją. Nes kičas Rumunijoje kone tapęs tautinės tapatybės dalimi: visokių nederančių pseudomeniškų detalių daug rasi viešbučiuose, restoranuose. Deja, muziejus dabar jau uždarytas…

O tikrų tikriausia Kičo karalystė – buvusio Rumunijos komunistinio diktatoriaus Čeušesku rūmai Bukarešte, kurių kambariuose susipina viskas nuo žuvų atvaizdų iki prancūziško baroko imitacijų iki auksinių kranų. Kaip nustebo rumunai, šturmavę per šimtą tų rūmų kambarių 1989 m., kai komunistiniam režimui Rumunijoje išaušo paskutinioji… Aš dažnai būnu kičui atlaidus ir net čigonų rūmai man žavūs, bet Čeušesku rūmuose perdėtas beprasmis puošnumas tiesiog slėgte užslėgė.

Riba tarp kičo ir puikaus skonio – menkutė ir subjektyvi. Kaip vertinti antkapį girtuokliui, ant kurio nupieštas girtuoklis? Arba antkapį su užrašu maždaug „čia ilsisi uošvienė, lai ji neprisikelia, nes tada man lėks galva“? Kai tokių antkapių – šimtai ir tokiose linksmosiose kapinėse, įkvėpti vietos drožėjo Stano Patrašo, laidojasi visas Sapancos kaimas Maramureše – tai jau nebe kičas, o tikras nematerialus paveldas ir turistinė lankytina vieta… Ir vis tiek neaišku kaip vertinti to paties drožėjo antkapio stiliumi išdrožtus „privalomus“ Rumunijos komunistų veidus, dar tebekabančius jo memorialiniame name-muziejuje šalia kapinių.

Bukareštas – primirštas, bet netikėtai didingas

Rumunija – viena nedaugelio šalių, kurių sostinė nėra viena svarbiausių lankytinų vietų. Pirmą kartą keliaudamas po Rumuniją Bukareštą (2 mln. gyv.) irgi beveik praleidau: į oro uostą ir atgal. Kai lankiausi antrą kartą, skyriau miestui pusantros dienos – ir išsyk pasigailėjau, kad šitiek mažai.

Dar gerokai iki aplankydamas Bukereštą prisiklausiau siaubingų istorijų apie šį miestą. Pasakojimų, kaip megalomanijos kamuojamas diktatorius Čeušesku griaute griovė Bukarešto senamiestį, jo vietoje statydamas komunistinius architektūrinius monstrus.

Tai perskaitęs įsivaizdavau, kad Bukareštas – tai vienas didžiulis miegamasis rajonas. Bet nieko panašaus: net tie „Čeušesku monstrai“ savaip įspūdingi. Didžiausias pasaulio parlamentas, apie kurį vaikščiodami valandą taip ir neradome įėjimo, Paryžiaus Eliziejaus laukus turėjęs priminti Vienybės bulvaras. Taip, jis – iš didžiulių socialistinių daugiabučių, bet tie daugiabučiai puošti, tikrai ne tokie nuobodūs, kaip Lietuvoje, netgi didingi.

O svarbiausia – Bukarešte Senamiesčio likę dar labai daug. Tikrai ne vien keletas Čeušesku kažkaip pamirštų nugriauti cerkvių, kurių kupolai styro tarp Vienybės bulvaro daugiaaukščių, traukdami kontrastus pamilusių kelionių fotografų objektyvus. Anapus upės yra tikras didžiulis senamiestis, su itin gyvu ir spalvingu naktiniu gyvenimu, barais, su Karalių rūmais (tiesa, kuklokais), naudotais iki 1948 m. galutinio komunistų įsigalėjimo. Su gausybe art nouveau stiliaus pastatų ir tikru perlu – Caru Cu Bere restoranu, įrengtu dar 1899 m. ir išsaugojusiu interjerą per visą amžių. Ne be reikalo Bukareštą anuomet vadino Rytų Paryžiumi! Vakarais ten groja gyva muzika, o meniu – visa Rumunijos virtuvė. Kainos – kaip vidutiniškame Lietuvos restorane; tikrame Paryžiuje tokiame istoriniame interjere už tiek nė kavos puodelio neišgertum.

Apskritai rumunų virtuvė man buvo nuostabus atradimas: žinoma už Rumunijos ribų nebent tarp rumunų emigrantų, tačiau įdomi: skanios rūgščios sriubos ciorba, keliasluoksnė mamaliga.

Rumunijoje jautiesi tarsi gerokai didesnėje šalyje

Kai po Rumuniją keliavau po 20 metų, jos miestai ir miesteliai atrodė ne mažiau žavūs – bet aplūžę. Dabar nieko panašaus: Bukarešto centre nepasakysi, kad esi Rytų, o ne Vakarų Europoje. Provincijos miestuose (kurie visi maždaug Klaipėdos-Kauno dydžio) tai dar gali išduoti visokios smulkaus verslo parduotuvėlės (tiesa, vis labiau supamos prekybos cenrtų ir modernesnių restoranų), bet apleisti namai vienas po kito remontuojami – ekonomika labai išaugo.

Laikai, kai Rumuniją valdė diktatorius Čeušesku – prosovietinis, bet kartu prigalvojęs visokių papildomų keistenybių, kaip, pavyzdžiui, kontracepcijos draudimas tam, kad Rumunijos gyventojų skaičius augtų – negrįžtama praeitis. Čeušesku valdžios laikėsi įsikibęs itin tvirtai, 1989 m. kilus nepasitenkinimo juo bangai jis įsakė Bukarešto gatvėse iššaudyti šimtus žmonių (Rumunijoje žuvo virš 1000) – bet vis tiek buvo nuverstas, ir iš komunistinių Rytų Europos va(l)dovų jam vieninteliam įvykdyta mirties bausmė (transliuota per televiziją: toks nekenčiamas jis buvo), o buvusiuose režimo kalėjimuose dabar – komunistinių nusikaltimų muziejai.

Visgi, tarp Europos Sąjungos, kuriai priklauso nuo 2007 m., šalių narių, Rumunija – viena skurdžiausių. Iš ko tą dar suprasi – infrastruktūra. Šalyje mažai magistralių (tik kelios aplink Bukareštą ir iš Bukarešto į Vengriją), o 400 km nuvažiuoti čia gali užtrukti ir 8 valandas. Kai važiavau iš Lietuvos į Turkiją iš pradžių nustebau, kad GPS siūlo Rumuniją aplenkti per Serbiją – bet pamatęs jos kelius – supratau kodėl. Tiesa, keliai neduobėti, bet daugelis jų veda kalnų serpantinais, ir koks lėtas „nepatraukiantis“ sunkvežimis bemat stabdo eismą. Be to, miestai stokoja aplinkkelių: tenka grūstis per centrus kartu su visais, strigti (net ne per piko valandas) kamščiuose. O itin garsiame pakelės vaizdų grožiu Transfagarašo kelyje, viename Čeušesku projektų, išvis teko apsisukti – buvo užsnigtas. Laimė, pagrindiniai keliai valomi puikiai.

Šalia daugybės kelių vingiuoja, tarsi su automobiliais lenktyniauja traukiniai. Rumunijos geležinkeliai – vieni plačiausiai išvystytų Rytų Europoje ir beveik į kiekvieną miestą gali nuvykti traukiniu. Tiesa, irgi nebus greitai. Kai įvertini laikus, reikalingus nukakti iš taško A į tašką B, Rumunija staiga ima atrodyti tris-keturis kartus didesnė šalis, nei pavaizduota žemėlapyje…

Bet ir tai gal – Rumunijos žavesys. Šiandienėje Europoje pernelyg daug šalių, kurias gali pervažiuoti per kelias valandas – nė nepastebėjęs, nes pasienio kontrolės nebėra. Todėl visad smagu atrasti šalis, kurių „visų gražiausių vietų“ niekaip neapžiūrėsi per savaitgalį ar net gal savaitę. Kelionė po kurias dar yra tikra kelionė, kai nubudęs viename mieste per dieną nuvažiuoji, tarkime, penkių valandų kelią, tada prabundi kitame mieste ir kitą dieną – dar penkių valandų kelias. Ir net norėdamas negalėtum suvažinėti pirmyn-atgal per dieną – kaip Lietuvoje net iš Vilniaus į Klaipėdą teoriškai gali.

Be to, Rumunija lankytinų vietų irgi turi tarsi gerokai didesnė šalis: gražių miestų ir miestelių, kalnų, pasakiškų senovinių interjerų.

---

Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)

• Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
• Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
• Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
• Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Komentarai

Bagažas lengvai gali sugadinti kelionę. Ne tik, jei neįsidėsite svarbaus daikto, bet jei ir susidėsite per daug daiktų: juk teks viską ilgai krautis, tampyti, o aviakompanijos dar gali pritaikyti ir didelius mokesčius.

Todėl labai svarbu susidėti tuos – ir tik tuos – daiktus, kurių tikrai reikia.

Per keliones į daugiau nei 100 šalių ištobulinau sistemą, kokie daiktai kada reikalingi. Viską esu susirašęs į vieną vietą ir kas kartą prieš kelionę tiesiog perbėgu tą sąrašą akimis – taip įsitikinu, kad nieko nepamiršau, o daiktų susikrovimas net į 2 mėnesių kelionę teužtrunka valandą-dvi.

Nuo tada, kai kraunuosi daiktus taip, nieko svarbaus nesu pamiršęs, o viso mano bagažo svoris daugelyje kelionių ~5 kg.

Pilnas mano į kelionę imamų daiktų sąrašas – žemiau. Jei keliaujate dažniau nei kartą į metus – susidarykite tokį sąrašą ir jūs.

---

Būtiniausi kelionėje dalykai

Nepaėmus šito, kelionė gali žlugti ar pasidaryti žymiai sudėtingesnė.

*Pasas. Svarbu, kad jame būtų viza, jei reikia.
*Piniginė su reikiamu kiekiu pinigų ir kortelėmis. Dalį pinigų laikau paskirstęs kitur, kad, vagystės atveju, neprarasčiau visko. Piniginėje laikau ir Asmens tapatybės kortelę – du asmens dokumentai gali praversti vieną pametus.
*Mobilusis telefonas. Jame įsirašau kelionės šalies žemėlapius (kad būtų pasiekiami be interneto), taip pat e-knygas apie tą šalį ir viešbučių bei autonuomos rezervacijas, instaliuoju svarbiausių kalbos žodžių, valiutų kursų keitimo programėles – nereikia sunkių popierių.

*Kelionės bilietai (pvz. lėktuvo) ir įlaipinimo talonai. Paprastai dėl visa ko dar atsispausdinu.
*Išorinis akumuliatorius (powerbank). Nes telefonas, būna, išsikrauna netinkamiausiu metu – o kai ten tiek svarbių duomenų, negaliu to leisti. Be to, jo dėka, galiu naudotis telefonu ilguose skrydžiuose, kitą dieną po skrydžio. Mano akumuliatorius taip pat turi žibintuvėlio funkciją.

*Kroviklis. Vienas bendras viskam, su keturiais laidais – galiu vienu metu krauti savo, žmonos telefonus, išorinį akumuliatorių, išmanųjį laikrodį, fotoaparatą.

---

Kiti pagrindiniai daiktai, kuriuos visada imu į keliones

Šitie daiktai visada yra mano kuprinėje ar kitur – bet kiti žmonės galbūt gali apsieiti ir be jų. Nors daiktų atrodo daug, daugelis jų – labai maži.

*Išmanusis laikrodis ant rankos. Turi kompaso funkciją, GPS, skaičiuoja žingsnius ir kt.
*Gėrimų atidarytuvas (ant raktų pakabuko). Kai kuriose šalyse įprasta pardavinėti neatidarytus stiklinius butelius (pvz. Afrikoje).
*Sulankstomas metras (ant raktų pakabuko). Tikrai ne kartą teko matuoti ilgius, atstumus (pvz. bagažo skersmenį ir pan.).

*Objektyvo valiklis (Lenspen). Nes nešvarus objektyvas gadina nuotraukas (net telefono), o servetėlės taip jo nenuvalo.
*Akinių valikliai. Nes nešvarūs akiniai gadina vaizdą (įskaitant akinius nuo saulės).

*Automobilinis kroviklis – imu, jeigu kelionėje nuomojuosi automobilį. Jis leidžia krauti telefoną važiuojant automobiliu, o tai labai svarbu, jei naudojiesi telefono GPS – greitai išsikrauna. Kroviklis su 2-3 pakrovimo angom: vienu metu galima krauti kelis daiktus.
*Vaistai. Svarbiausi: nuo viduriavimo, nuo skausmo ir nuo temperatūros – tai, ko gali prireikti staiga (naktį, užmiestyje). Kitką gali įsigyti vietoje (jei nekeliaujate “už civilizacijos”).
*Maistas į lėktuvą – jeigu lėktuve neįeina maitinimas, pasiimu kokių bulvių traškučių, kad nealkti ir nemokėti brangiai, bei guminukų desertui. Kadangi šį maistą suvalgysite dar kelionės į priekį metu, jo nereikės tąsytis paskui.
*Du maišeliai. Vienas, iš pradžių pilnas, skirtas švariems apatiniams rūbams, kitas, iš pradžių tuščias – nešvariems.
*Dezinfekcinis skystis rankoms. Nes ne visada įmanoma prieš valgį gerai nusiplauti rankas.
*Dantų šepetėlis, pasta, muiliukas. Imu tada, jei keliauju į šalį, kur, tikėtina, viešbučiuose nebus, arba nakvosiu ne viešbučiuose.

*Vienkartinių nosinaičių pakelis. Tarnauja ir kaip servetėlės ir, iš bėdos, tualetinis popierius.
*Tušinukas ir lapeliai/knygelė. Dar yra atvejų, kai užrašyti telefono ekrane nepakanka: pvz. norint užrašyti kam nors savo vardą, viešbučio adresą ar pan.
*Elektroninio parašo įrenginys. Į jį įdėjus asmens tapatybės kortelę galima iš bet kurios vietos pasirašyti bet kokį dokumentą, ir tas parašas oficialiai galioja. Užsienyje ir dirbu, man to reikia.
*USB atmintinė. Turiu svarbiausių failų kopijas bei persirašau į ją nuotraukas kelionės metu, kad nesunyktų (tarkime, dėl gedimo ar vagystės).
*Mobiliojo telefono SIM kortelės atidariklis. Vienas naujausių ir smulkiausių daiktų sąraše: dabartinio telefono SIM kortelės dėklas neatsidaro paprastai, o kelionių metu dažnai nusiperku vietines SIM korteles.
*Atminties kortelių skaitytuvas. Nuskaito informaciją iš fotoaparato atminties kortelės ir gali ją rodyti telefone ar kompiuteryje, perrašyti.
*USB-C / USB adapteris. Įgalina prijungti USB atmintinę ir kitką prie mobiliojo telefono.
*Ausinės. Filmams, muzikai, kalbos mokymuisi kai aplink daug žmonių. Keliaujant dviese, imu dvigubas ausines: tas pats girdisi ir man, ir žmonai.

*Fotoaparatas. Šiais laikais daugybei žmonių jis nėra būtinas, pakanka mobiliojo telefono – bet kadangi aš naudoju nuotraukas savo tinklapiams ir reikia profesionalesnės kokybės, naudoju fotoaparatą.
*Mobiliojo telefono Bluetooth klaviatūra. Jos dėka telefonas man tarnauja beveik kaip kompiuteris, galiu greitai parašyti el. laiškus ir kt. Aktualu, jei reikia kelionių metu dirbti, daug rašyti.

---

Drabužiai

Drabužių imu labai mažai. Dažna pradedančių keliautojų klaida: susikrauti rūbų visiems gyvenimo atvejams, arba imti šiltus rūbus ir batus vien tam, kad nuvažiuoti Lietuvoje į oro uostą, kai skrendama į šiltus kraštus.

Aš darau kitaip. Pasižiūriu, koks klimatas šalyje, ir įsidedu rūbus tik tokiam orui (iš labai didelės bėdos juk būtų galima nusipirkti – bet dar niekad neprireikė). Skrisdamas į šiltus kraštus šiltų rūbų neimu net kai Lietuvoje žiema: verčiau tiesiog važiuodamas į oro uostą susirengiu daug rūbų iš karto. Pavyzdžiui, daug sluoksnių marškinėlių. Vietoje šiltų batų – aunuosi kad ir basutes, tačiau apsiaunu 3 ar 6 kojinių sluoksnius. Tada lėktuve daug ką nusirengiu, o nusirengtus rūbus vėliau naudoju atskirai kaip švarius, nes jie nespėja susitepti (pvz. neapatinės ir neviršutinės kojinės, neapatiniai marškinėliai).

Kokius daiktus imti į šiltus kraštus, skaitykite šiame straipsnyje: Kaip keliauti kur karšta? (apranga, ką pasiimti, pavojai ir kt.)

Papildomi drabužiai ir nešiojami daiktai, kuriuos turiu kišenėse ar kuprinėje:

*Plačiabrylė minkšta skrybėlė. Dengia ir nuo saulės, ir visai pakankamai nuo lietaus – nereikia skėčio.
*Gėrimo buteliuko nešyklė, permetama per petį. Labai patogu žygiuose po gamtą ar ir miestus. Keista, kad toks daiktas neišpopuliarėjo ir dažniau parduodamas tik Lotynų Amerikoje.

*Tamsūs stiklai, uždedami ant akinių (paverčia eilinius akinius akiniais nuo saulės). Jeigu nenešiojate akinių, tada jums tiesiog reikia įsidėti akinius nuo saulės, bent jau jei keliaujate į saulėtas šalis.
*Atsarginiai akiniai. Jei nešiojate akinius – būtina, nes jei suluš/suduš kelionė bus gerokai sugadinta.
*Kojinės (kiek nesusimaunu iš karto).
*Kelnaitės (kiekis priklausomai nuo kelionės trukmės, tačiau ilgesnėse galima ir išsiskalbti).
*Slaptos dėtuvės. Keliaujant į nesaugias šalis, verta įsigyti dėtuvių, kad būtų galima brangiausius dalykus (pinigus, pasą) laikyti po rūbais ir kitose sunkiai pasiakiamose vietose.

---

Papildomi daiktai į ilgas išvykas (mėnuo ir pan.)

Šiuos daiktus imu į ilgas “skaitemeninio klajoklio” keliones, kuriose turiu ir daug dirbti. Be to, tokiose kelionėse ilgesniam laikui apsistoju vienoje vietoje, todėl nereikia tąsyti tiek daiktų su savimi (tik iki stoties ar išnuomoto auromobilio ir atgal). Jeigu keliaudami nuolat nedirbate – neimkite šių daiktų.

*Nešiojamas kompiuteris darbui. Taip pat galima naudoti žiūrėti filmams ir kt. Kartu su kompiuteriu paimu:
*Kompiuterio pelė ir pelės kilimėlis. Nes dirbti be pelės ne tas pats, o optinė pelė veikia ne ant visų paviršių.
*HDMI kabelis. Leidžia prijungti kompiuterį prie televizoriaus viešbučiuose ar butuose, naudoti jį kaip monitorių (pvz. filmams žiūrėti).
*Išorinė kolonėlė. Nešiojamo kompiuterio garsumo nepakanka, kad naudotumeis juo ten, kur didelis garsas. O mano išorinė kolonėlė pakankama net paskaitoms.
*TV tiuneris ir mini antena. Leidžia žiūrėti vietinę televiziją be televizoriaus. Praverčia, tarkime, per svarbius sporto čempionatus.

*Kroviklis-ilgintuvas-adapteris (vietoje daugelio jungčių kroviklio). Vienu metu gali krauti daug technikos. Ypač aktualu, kai viešbučiuose trūksta rozečių ir norisi viską palikti nakčiai krautis.

---

Kur viską susidėti? (lagaminas, kuprinė, kišenės)

Visų pirma, mano drabužiai visuomet – su daug kišenių (kelnės, liemenės, švarkai, marškinėliai). Labai patogu išskirstyti daug svarbiausių daiktų po kišenes – jie lengvai pasiekiami visur, jų niekada nepalieku ir žinau tiksliai kurioje kišenėje kas: pasas, telefonas, krovikliai, raktai, bilietai ir t.t. Be to, kišenių turinio niekas nei matuoja, nei sveria net pigių skrydžių oro bendrovėse – taigi, gali nemokamai gabenti daugiau bagažo. Absoliučiai visus daiktus, kuriuos vežiojuosi į trumpas ar vidutinės trukmės keliones, galiu susidėti į savo rūbus ir neimti jokios kuprinės ar lagamino – tiesa, taip nedarau, nes nėra reikalo, tarkime, tampyti su savimi kišenėse atsarginių kojinių.

Taigi, daugumą to, kas netelpa arba nėra reikalo susidėti į kišenes, nešioju kuprinėje. Jei tenka daug vaikščioti pėsčiam, stengiuosi, kad kuprinės svoris neviršytų 4 kg – nenuspaudžia pečių. Kuprinę nešiojuosi su savimi tik kai nesu apsistojęs viešbutyje (pvz. ryte atvykau į miestą, o vakare išvyksiu) ir nesu išsinuomavęs automobilio – kitu atveju palieku kuprinę viešbutyje ar automobilio bagažinėje, o kas reikalinga “po ranka” – nešioju kišenėse.

Jei vežuosi nešiojamą kompiuterį, kuprinės svoris būna ~7 kg, tačiau tokiose kelionėse stengiuosi visų pirma nueiti į viešbutį ir pasidėti daiktus, arba daiktus laikau nuomotame automobilyje.

Skrisdamas lėktuvu kuprinę imu į saloną. Dažnai oficiali rankinio bagažo svorio riba yra 8 kg (kai kur – 5 ar 10 kg), tačiau kuprinių paprastai aviakompanijos nesveria tad ribojimas “įspėjamasis” (tiesa, yra avialinijų, kurios sveria). Taip pat svarbu, kad kuprinė nebūtų pernelyg didelė, kad neviršytų aviakompanijos nemokamo rankinio bagažo ribų. Daugelis aviakompanijų be kuprinės leidžia į orlaivio saloną pasiimti atskirą maišą ar rankinuką, kurį vadina “asmeniniu daiktu”. Jis ypač praverčia grįžtant atgal ką nors nusipirkus. Nedidelė ar vidutinio dydžio kuprinė irgi gali būti laikoma “asmeniniu daiktu” – taigi, net jei oficialiai aviakompanija leidžia vežtis tik vieną rankinio bagažo vienetą, dažniausiai realybėje galima paimti dvi tokias kuprines ar net tokią kuprinę ir nedidelį lagaminą.

Lagaminą imu tik į ilgas keliones arba jei planuoju daug pirkti (pvz. vykdamas į pigias šalis). Neimu lagamino, jei aviakompanija už jį reikalauja primokėti papildomai – neverta; viskas, ko tikrai reikia, telpa ir į kuprinę bei kišenes. Visi mano lagaminai – tik su ratukais, kad galėčiau stumti ar traukti. Taip pat geriausia turėti kuo didesnį lagaminą – maksimalų, kokį leidžia aviakompanija. Net jeigu į priekį neprikrausite pilno, galbūt ką nors nusipirksite kelionės metu. Be to, patogu, kai lagamine lieka laisvos vietos – galima geriau paskirstyti daiktus.

---

Papildomi daiktai į keliones automobiliu

Jei važiuoju savo automobiliu iš Lietuvos, daugelis ribojimų daiktams nebegalioja. Galima susidėti kiek nori drabužių ir pan. – nėra nei aviakompanijų limitų, nei poreikio kada nors viską tąsyti ant kupros. Tad čia rašau nebe kokių daiktų užtenka, tačiau kokius daiktus, apie kuriuos galbūt nė nepagalvojote, verta paimti papildomai.

*Inverteris. Leidžia prijungti kompiuterį į automobilinį elektros lizą, dirbti automobilyje.
*Sulankstoma kėdė. Kartais viešbučiuose trūksta kėdžių. Be to, ant tokios kėdės gali piknikauti ir lauke, pasistatyti kur gražus vaizdas ir pan. Turiu kėdutę, kuri tarnauja ir kaip kuprinė.

Be to, į automobilį greta įprasto lagamino ar kuprinės įsidedu ir įrankių dėžes, kurias naudoju įvairioms smulkmenoms susidėti. Namie jos tarnauja tarsi spintelės, tačiau jas paprasta nusinešti į automobilį. Apsistojus kur ilgesniam laikui, pakanka parsinešti tas dėžes į viešbutį ar butą ir jau turėsi daiktų visiems gyvenimo atvejams (pvz. baterijų, įrankių). Aišku, jei keliaujate intensyviai, apsistojate trumpai skirtingose vietose, to imti nebūtina.

---

Kokius daiktus ilgainiui į kelionę nustojau vežtis

Keičiantis technologijoms ir mano poreikiams, atsiranda naujų reikalingų daiktų, o kiti daiktai tampa nebereikalingi. Jeigu atsitinka taip, kad kažkokio daikto pritrūkstu, kelionių daiktų sąrašą papildau ir į kitą kelionę jį jau imu. Taip pat grįžęs iš kelionės, išsikraudamas daiktus, permąstau: ko kelionėje nepanaudojau? Jei nepanaudojau, ypač ne pirmoje kelionėje, ar panaudojau tik kartą, ir tai sunkus daiktas – gal verta jį išbraukti.

Anksčiau vežiodavausi ir šiuos daiktus, bet dabar jie mano bagaže atsiduria vis rečiau:
*Kelionių knygos. Jas naudoju, bet e-forma: įsirašau į telefoną – daug lengviau. Tuo tarpu knygų, nesusijusių su šalimi, į kurią keliauju, niekad nesivažiojau: kol yra kelionė, įdomiau paskaityti ką nors apie tą šalį.

*Atsarginiai batai, drabužiai. Pagalvokite, kiek kartų jų iš tikro prireikė (t.y. seni suplyšo ar pan.)? Tikrai galima apsieiti be jų. Kam nors atsitikus, nusipirksite naujus (jei šalis pigesnė už Lietuvą, tai net apsimokės). Bet man per visas keliones dar niekad neprisiėjo drabužių pirkti iš reikalo: tiesiog tikimybė, kad kas atsitiks, per menka, kad vertėtų tąsytis šitokį papildomą svorį ar juoba mokėti brangiau už bagažą skrydyje.
*Kelnaitės, kojinės kiekvienai kelionės dienai. Jei kelionė labai ilga (t.y. ne 7-10 dienų), tikrai geriau išsiskalbti.
*Peiliukas – kai į daugelį kelionių skrendu ir neturiu registruojamo bagažo – sudėtinga.
*Kompasas – dabar yra laikrodyje, telefone.
*Žibintuvėlis – dabar yra išoriniame akumuliatoriuje, o iš bėdos galima naudoti ir telefoną.
*Žemėlapiai – dabar juos įsirašau telefone.
*Spausdintos viešbučių ir kt. rezervacijos – dabar jas įsirašau telefone.
*Lazeris. Mažai kas be manęs jį vežiojasi – bet pagalvokite ar jūs neturite kokio nors “ypatingo”, daugeliui nereikalingo daikto, kurį imate į kelionę. Žalias lazeris man pasirodė įdomus rodant kelionės draugams objektus ar žvaigždes, tad nutariau jį paimti. Realybėje panaudojau gal kartą ir iš sąrašo išbraukiau.
*Planšetė. Atskiro planšetinio kompiuterio niekad nesivežiojau – bet mano telefonas buvo planšetės dydžio (Samsung Galaxy Note 8.0). Tačiau nuo to laiko technologijos patobulėjo ir į eilinio telefono ekraną dėl didesnės raiškos telpa panašiai, kaip ir planšetės: prijungi klaviatūrą ir turi minikompiuterį.

Komentarai

“Kelionė į Tailandą” daugeliui – poilsis jo tropinėse salose ir kurortuose, gal – su trumpu stabtelėjimu Bankoke.

Suprantu, kodėl: tas turistinis Tailandas – tiesiog nuostabus. Tačiau aš nebūčiau aš, jei poros savaičių Tailande nebūčiau paskyręs be reikalo pamirštoms jo vietoms – šalies šiaurei ir šiaurės rytams.

Manau, tikrai verta kiekvienam ten bent trumpam išvysti kitokį Tailandą. Kartu su tajais šėlti šimtametėse miestelių šventėse, aplankyti laukinius kalnus ir kalnų gentis, pasinerti į kultūrines tradicijas, o gal naršyti šventyklų griuvėsius kurių apsuptyje vietiniai vienuoliai gali paprašyti kartu nusifotografuoti – nes nėra gyvai matę baltaodžio.

Taip, Tailande dar yra ir tokių vietų. Juk Tailande gyventojų daugiau, nei Britanijoje ar Prancūzijoje, o daugelis turistų neišklysta iš pakrančių…

Mes neatrastą Tailandą išmaišėme per tris savaites – nuo kurortų iki Čiang Majaus, bet ne tiesiai, o lankais, kampais, aplankant visokiausią Tailandą.

Jei norite sužinoti ir apie kitas Tailando vietas, paskaitykite bendrą straipsnį apie Tailandą.

Čiang Majus – patogus langas į Tailando kultūrą

Pasakojimą pradėsiu nuo pabaigos, kelionės tikslo – Čiang Majaus miesto. Daugeliui šis miestas aktualiausias, nes jį vienintelį šiaurės Tailande aplanko žymesnė dalis keliautojų – ir būtent jis iš viso Tailando jiems labiausiai pranoksta lūkesčius.

Jau neapsiverstų liežuvis pavadinti Čiang Majaus “neatrastu”. Čiang Majuje užsieniečių – tūkstančiai, bet visgi nepakankamai, kad užgožtų tajus, kaip nutiko daugelyje pajūrio kurortų. Turistų Čiang Majuje tiek, kad aptarnavimo personalas jau išmoko angliškai, kad dešimtys turistinių agentūrų kasdien renka autobusus į aibę pramogų ir ekskursijų – bet kartu netiek, kad viskas būtų smarkiai išbrangę. Kai kurių pramogų kainos Čiang Majuje ir kurortuose skiriasi dešimtis kartų…

Negalėčiau pasakyti, kad Čiang Majus gražus, kaip miestas – nors pagrindinės jo šventyklos pribloškia savo auksuota prabanga, ypač auksinė Doi Sutep ant kalno ir Wat Phra Singh kvadratiniame kanalais įrėmintame miesto centre.

Veikiau Čiang Majus – puiki bazė patyrinėti šiaurinį Tailandą. Tajiškai. Leistis į žygį su drambliais – nepakartojamas jausmas sėdėti šitaip aukštai, kai dramblys brenda upe tarsi keliu, sustoja užkrimsti lapų. Plaukti Bambukiniais plaustais gelsvomis upėmis pro besiturškiančius dramblius, po mediniais tiltukais, per upės slenksčius – ties kuriais kūnas iki pilvo panyra ir vanduo atgaivina nuo karščio. O gal tiesiog pasivaikščioti švelniais aplinkiniais kalnais, kurie regėti iš daugelio miesto vietų. Šias pramogas galima apjungti į vienadienę ekskursiją, o kartu – prijungti gausybę kitų pramogų, nuo keturračio motociklo iki pėsčiųjų žygių. Arba tigro glostymo “Tiger Kingdom” tigrų narvuose (net maži tigriukai šiurkštesni, nei tikėjausi!).

Čiang Majus – ir puikus tramplinas panirti į tajų kultūrą. Čia – ir pokalbiai su vienuoliais Budistų šventyklose (mes dalyvavome Wat Suan Dok), ir tajų virtuvės kursai, ir, aišku, gausybė masažų – ant kėdutės tarp turgaus prekijų, prekybos centre, o gal prabangiame spa. Labiausiai išgardėjo kalinių masažas, atliekamas tuoj į laisvę išeisiančių moterų. Tai prasidėjo kaip kalinių grąžinimo į visuomenę projektas, bet sulaukė tokių puikių vakariečių atsiliepimų, kad dabar jau visi masažo salonai ėmė reklamuotis, kad pas juos dirba “buvusios kalinės”.

Čiang Majus ir – bene puikiausia Tailande vieta apsipirkti. Pasiūla – milžiniška, kainos – žemos. Kaip ir visur Tailande, labiausiai apsimoka pirkti kiniškas prekes “be prekės ženklų” – tačiau Čiang Majuje atsirado ir grynai į turistus orientuoti turgūs, kur vyrauja įvairūs rankdarbiai, suvenyrai. Jie vyksta dukart per savaitę: Šeštadienio turgus – Wua Lai kelyje, Sekmadienio turgus – Račadamnoeno kelyje.

Pabuvojęs Čiang Majuje penkias dienas suprantu, kodėl jis šitoks numylėtas vakariečių, bet visgi – kelionė iki Čiang Majaus paliko dar didesnį įspūdį, nei pats miestas.

Isanas – pamirštasis Tailandas

Į Čiang Majų mes keliavome ne traukiniu ar lėktuvu, o nuomotu automobiliu. Ir ne tiesia magistrale, o 2500 km lanku (tikslus maršrutas – straipsnio apačioje). Viskas prasidėjo Isanu – regionu, kuriame gyvena ketvirtis visų Tailando žmonių, bet turistų teapsilanko keli šimtai tūkstančių per metus.

Palyginus su už nugaros pasilikusiais 14 mln. gyventojų Bankoku, Patajos kurortu, ten – it kita šalis. Tik muitinės nereikia kirsti. Isane kitokia kalba (panašesnė į laosiečių, nei tajų), kitokia ekonomika (vyrauja žemės ūkis). Bet didžiausias skirtumas – jokių turistų. Ypač ne sezono metu. Tik didžiuosiuose miestuose dar išvysdavome po kokį baltaodį su savo taje žmona – bet ir tai tik vieninteliame vakarietiškame miesto bare. Žmona nevilkės jokių mikrosijonėlių ir nedemonstruos nuogo pilvo, kaip Tailando kurortuose, o vyras, tikėtina, liktų žmonos ir jos giminių nesuprastas, jei neaukotų vietiniai šventyklai ir vienuoliams (matėme daugybę aukojančių vakariečių). O pigiuose, bet kokybiškuose “eiliniuose” užkampių viešbučiuose kabodavo skelbimai, kada susimokėti už mėnesį. Tikriausiai, daugiau migrantų, nei turistų.

Isanas savo veidą atskleidė pamažu. Daugelio Isano miestų, kuriuos lankiau, ir šiandien nuotraukose neatskirčiau. Bet tie miestai – tai ne pastatai, tie miestai – veiksmas, o jis visur – vienodai egzotiškas. Gatvės maistas – nuo motociklų priekabų pardavinėjami aštraus kvapo keisčiausi maistai. Budistų šventyklos, statybininkų vis plečiamos aukštesniais, labiau ištapytais ir ryškiau išauksuotais pastatais: isaniečiai neturtingi, bet kas rytą aukas renkantiems vienuoliams visad ką įdės. Didvyrių skulptūros, kurių papėdėse tajai deda simbolines atnašas. “Miesto stulpas” (lak muang) kur nors centre – jame, tikima, gyvena miesto dvasia. Atviri turgūs ir turgūs po stogu (“prekybos centrai”), kur tarp prekių gali atsigulti pigiam masažui.

Taip, kai kas iš to yra ir kurortuose, bet kitaip: pakrantėse daug kas išdailinta, pritaikyta turistams, brangu, dirbtina. O Isane neberasi jokių kultūrinių šou, o muziejai neverti dėmesio. Užtat čia gali dalyvauti gyvame ir tikrame šiandieninio Tailando gyvenime. Dalyvauti nėra paprasta: kita kalba, raštas (angliškai niekas nemoka nė paprasčiausių žodžių). Į klausimus “Kodėl jie taip daro?”, “Kas čia per keistas pastatas?” atsakymų tekdavo ieškoti ilgai, kai kurių taip ir nesuradau. Ir praktinė kelionės pusė nelengva – taip, turguose matai, kokį maistą ruošia – bet niekada nežinai, kokia tai mėsa, įpils padažo ar ne, aštru ar ne (dažniausiai taip – net aš, aštraus maisto mylėtojas, būdavo, kartais tegalėdavau suvalgyti pusę patiekalo).

Tačiau ką atradome Isane paskui atpirko visus sunkumus.

Kmerų šventyklos ir gyvūnų augintojų kaimai

Artimiausios Tailando pakrantei Isano lankytinos vietos – Kmerų šventyklų griuvėsiai. Viduramžiais Pietryčių Azijoje vyravo Kmerų Imperija, o žymiausia jos šventykla – Angkor Vatas – yra didžiausias religinis statinys pasaulyje. Panašias – tik, aišku, mažesnes – Kmerų šventyklas turėjo ir kiti miesteliai. Smagu pasivaikščioti po tuos kompleksus, jų bokštus prasadus – kur kadaise stovėdavo hinduistų dievų stabai, o Kmerams atsivertus į budizmą – budos.

Didžiausią įspūdį paliko Phanom Rungas, nes stovi miške, ant kalno, į jį veda ilgas romantiškas senas akmeninis takas ir tiltas su nagomis – mistinėmis žuvimis-gyvatėmis, puošiančiomis kone kiekvieną Tailando šventyklą. Phimajus, tuo tarpu, apsuptas šiuolaikinio Isano chaoso – tiesa, netoliese auga Didžiausias Tailando banjanas, labiau primenantis medžių, suaugusių lajomis, mišką.

O Phimajaus miestas dar turi senų medinių namų. Kaip pasakojo vietinis, tokie namai sparčiai nyksta, juos skurdžiame Isane nuperka ir į savo miestus išsiveža Tailando elitas. Mat jie suręsti iš tikmedžio, kurio negraužia kirvarpos: tuo tarpu dabar tikmedį Tailande kirsti uždrausta, naujų namų taip nepastatysi, todėl visi šiuolaikiniai Tailando “medinukai” – laikini. Ko jau ko, o smulkių vabzdžių, gyvūnų tropiniame Isane be galo daug: vien driežų vakare dažname viešbutyje sutikdavome kelis, vieną – savo lovoje.

Gausu ir stambių gyvūnų, bet Isanas pernelyg tankiai gyvenamas, kad čia galėtum kur gėrėtis laukine gamta. Gyvūnai prijaukinti, pakinkyti ūkiui. Svarbiausias kaime – buivolas, vis dar dirbantis daugelį darbų. Bet “gyvūnų karalius” – dramblys. Tik kad technologijos iš jų atėmė darbo vietas: nebereikia tampyti tikmedžio rąstų. Surino dramblių kaimo kaimiečiai, nuo seno vertęsi dramblių auginimu, prajodymu, kaip ir daugelis Tailando dramblininkų atsigręžė į turistus: leidžia jais jodinėti, kasdien demonstruoja dramblių šou (dramblių šokiai, dramblių krepšinis, galimybė gultis drambliui ant kelio, nusipirkti jo straubliu nupieštą paveikslą, jį pašerti). Toliau į šiaurę aplankėme Karaliaus kobros kaimą kelis kartus į dieną demonstruoja šokius su kobromis, “žmogaus ir kobros kovas”.

Pastangų daug ir, be abejo, kaimai iš to Isano mastais gyvena neblogai. Bet nėra net ko lyginti su Tailando kurortais ar Bankoku, kur tokie gyvūnai paversti ištisa pramone, o norintieji pasižiūrėti nesutelpa į tūkstančių vietų amfiteatrus. Isane gi savadarbiuose kaimiečių lauko teatruose dramblius stebėjo apie 20 žmonių (daugiausia – tajai), kobrų šou – mes keliese. Dramblių kaimas šalia stato naują “Dramblių pasaulį” – kažką panašaus į tai, kas būna kurortuose, tik tokį pigesnį, su kartoniniais pseudoromėniškais vartais. Statybų data skelbė, kad turėjo būti pastatytas pernai – bet darbų pabaigos nesimatė. O ir kai pastatys, kas iš to? Kažin, ar daug turistinių autobusų čia užsuks, kai atstumas nuo artimiausių kurortų – 7 val. į vieną pusę.

Ir visgi manau, kad kada turistai atras Isaną – laiko klausimas.

Iki to dar labai toli. Kon Keno mieste aplankiau pažįstamą, vedusį taję. Labiausiai jis norėjo mums parodyti “Vėžlio šventyklą” savo žmonos kaime. “Kaime gyveno labai gerbiamas vienuolis, jis mirė ir paprašė būti palaidotas ant vėžlio. Kaimiečiai dabar stato vėžlio formos šventyklą, o vienuolio palaikai jau virš metų laukia kremavimo. Dabar va laužą jau sudėjo, šventyklą tuoj pabaigs”. Kiek daug Isano kaimų išgirstum dar neįtikitėnesnes istorijas! Bet neišgirsi, nes kaimiečiai nekalba angliškai, tu – tajiškai. Ir apie garbųjį vienuolį, ir apie “vėžlio šventyklą” internete nieko angliškai nerasi, o gal nerasi išvis. Pažįstamo žmona pripildžiusi bendrus namus to vienuolio amuletais, netgi mums vieną padovanojo – bet jokių vienuolio minčių tikriausiai niekada neišgirsiu ir net pažįstamas apie jį tegalėjo pasakyti: “Šis vienuolis – vieno kaimo “šventasis”. Kiti kaimai turi savus.”

Pasukome tolyn į šiaurę. Keliai Isane – kaip ir visame Tailande – geri, magistraliniai, o parkingas net didmiesčiuose nemokamas ir jo pilna (ne kiekvienas įperka automobilį). Nebent landūs ir motociklai trukdo savo gausa. Ir sunkvežimiai, kurių vairuotojai dirba nesuvokiamus viršvalandžius ir neužmiega tik energetinių gėrimų dėka. Mažos jų skardinėlės parduodamos visur. “Red Bull” juk – irgi Tailando išradimas. Ir “Red Bull” net nėra populiariausias energetinis gėrimas Tailande – tiesiog vienintelis, eksportuojamas į Vakarus.

Bet žavesnė ten atmosfera. Dvasių namų, Budų, nagų skulptūrų krautuvėlės šalikelėse. Sutemus – žibantys auksiniai šventyklų špiliai ant pakelės kalvų. Ar koks rymantis gulintis milžiniškas Buda. Juk Tailandas – vienintelė pasaulyje budistinė šalis, kurios daugybę šimtmečių nebuvo kolonizavę ar okupavę kitatikiai ir nevaldė komunistai. O Isanas – pati tradiciškiausia Tailando žemė. Religija ir “tikrovė” ten nėra du atskiri dalykai. Dvasios, karma – tokia pati tikrovės dalis, kaip ir žmonės ar pastatai. Net kai 2018 m. šiaurės Tailando oloje įstrigo vaikų futbolo komanda (ta istorija skambėjo visame pasaulyje), tajai masiškai meldė olos dvasios juos paleisti. O atsisėsti kalbant su vienuoliu tajams tiesiog įaugę į kraują – juk negali kelti galvos aukščiau už šventą žmogų.

Mekongo pakrantė – paupio kurortai

Isanas – ir Tailandas – baigiasi ten, kur teka Mekongas – dvyliktoji pagal ilgį viso pasaulio upė. “Tik vienintelėje Mekongo pakrantėje Isane yra vakariečių turistų” – skaičiau. Nong Khai miesto paupio promenada su kavinukėmis, nagų formos žibintais tikrai primena turistinį pajūrio kelią – bet ir ten iš keliautojų sutikau tik porą senų vokiečių. Vieni sėdėjome ir didžiuliame plaukiojančiame restorane, stebėdami, kaip nuo Laoso ateina tiesiog regima lietaus siena: dingsta saulė, kyla vėjas, šnioja liūtis. Tropikai. Baisiau buvo, kad kartu neatskristų ir maliariniai uodai (Tailande maliarija išnaikinta, bet ne Laose) – tačiau to tikimybė labai maža.

Nong Khajusirgi turėjo ekscentriškai architekūrai pasišventusį “šventąjį” – “sektantą” Luang Pu Suililatą. Jo sukurtas Sala Keoku mistinių skukptūrų parkas (1978 m.) – turbūt įspūdingiausias, kokį regėjau kur pasaulyje. Savamoksliai jo statybininkai surentė 25 m aukščio Budą, demonus ir didžiausiąjį šedevrą – simboliais persunktą Gyvenimo ratą, kuriame “suakmenėjusios” jaunystė ir senatvė, džiaugsmai ir skausmai, “galutinis gyvenimo tikslas”, žingsnis ir kryptis į nušvitimą. Pralindęs siauru tuneliu po ratą gali pasivaikščioti pats. Suililatas, beje, prieš tai panašų parką sukūrė gretimame Laose – bet ten atėjus į valdžią komunistams, teko bėgti. Jis žuvo nusivertęs nuo vienos savo skulptūrų ir jo mumija dabar guli viename Sala Keoku pastatų…

Važiuodami aukštyn palei Mekongą gerėjomis nuostabiais vaizdais į jo slėnį (ypač nuo Wat Pha Tak Sue šventyklos), kriokleliais. Iš Si Čiang Majaus miesto paupio promenados matosi netgi Laoso sostinė Vientianas iškart anapus Mekongo. Tai – vienintelė pasaulio sostinė, kurios centrą mačiau net nebuvęs toje šalyje.

Karts nuo karto pravažiuodavome policijos postus – bet vos pamatę baltus mūsų veidus, liepdavo važiuoti tolyn. Vienintelis kartas, kai pažįstamą tajų nubaudė policija, buvo, kai važiavo su taje žmona – tada jau yra su kuo susikalbėti savo kalba, paprašyti kyšio (korupcija Tailande nemaža, bet jos priežastys kitos nei Lietuvoje: kažkada Tailande valstybės tarnautojams nebuvo mokamos algos ir buvo įprasta, kad jie jas susirenka “arbatpinigiais”. Tvarka pasikeitė, o kultūra liko).

Buvimas atvykėliu Isane turi vien pliusų – priešingai nei Tailando kurortuose, kur už daug ką turistai moka dvigubai (Isane skirtingų kainų nemačiau). Tiesa, “vakarietiškų” paslaugų Isane nerasi išvis, arba jos vis tiek bus brangios: pvz. taip ir neradome, kur mano žmonai už normalią kainą nusidepiliuoti kojas (tajėms to nereikia).

Čiang Khanas, su medinių parduotuvėlių eilėmis ir jau gerokai siauresniu praėjimu palei Mekongą, buvo paskutinis mums miestas palei Mekongą. Vėl tuščias – sako, tajai užplūsta apsipirkti vakarais, o buvo dar diena. Skubėjome į Dansajų miestelį, tą mažą tašką žemėlapį, kur patyrėme vieną įspūdingiausių Tailande savaitgalių.

Phi Ta Khon – Tailando švenčių karalienė

Jei planuojate kelionę į Šiaurės Tailandą, būtinai pažiūrėkite kalendorių. Kone kiekvieną šiaurės Tailando regioną sykį į metus sudrebina neregėtų mastų visuotinė šventė, į kur suplūdę dešimtys tūkstančių tajų “pametę galvas” daro keisčiausius dalykus: šaudo į dangų bambukines raketas (Jasotono miestas, gegužė), jodinėja drambliais (Surino miestas, lapkritis), leidžia į orą dangaus žibintus, pilstosi vandeniu, laukia virš Mekongo pasirodant “nagų liepsnų” (Nong Khajus ir ryčiau, spalis), gamina ir nešioja nuostabias vaško skupltūras (Ubon Račatanio miestas, vasara).

Visą savo kelionę į Tailandą derinome prie žymiausios iš tų švenčių – Phi Ta Khon, dar vadinamos dvasių festivaliu, ir nepasigailėjome. Prasidėjo viskas kaip kilni religinė ceremonija. Ketvirtą valandą ryto baltai vilkintys šventikai žygiavo procesija, šaukdami vietinio upelio dvasią: užkalbėjimai, gongai, fejerverkų šūviai, lazeriniai vaizdai.

Švintant, šventyklos vartai atsidarė ir kiemą užplūdo “dvasios”: panašiais, bet labai įvairiais stiliais vilkintys persirengėliai, šoko ir šėlo, pavergdami visų dėmesį. Nė nepastebėjau, kur dingo šventikų procesija… Tikslios istorijos, kaip atsirado Phi Ta Khon, neradau, bet turbūt iš miestelio jaunuolių pokšto prieš šimtmetį ar kelis: “kvietėte dvasias, šventikai? Štai mes!”.

Religinė šventės pusė irgi tęsėsi – miestelio centre tajai vienuoliams aukojo specialiai nupirktus “lauknešėlius” – bet linksmybės greitai paskandino visą rimtumą. Centrinė gatvė tuoj virto turgumi, persirengėliai plūdo šimtais, turistai (daugiausiai tajai – juk kurortai toli) – tūkstančiais. Dažno vietinio rankose sužibo mediniai peniai, seksą imituojančios lėlės, o kostiumus dabino visokios krūtys ir vaginos: Phi Ta Khon – ir vaisingumo šventė, o Tailande požiūris į tai kas padoru – daug laisvesnis. Štai pasiėmusi kokia močiutė žaislinį penį ir smaigsto juo praeivius vaikus…

Pirmosios dienos kulminacija – visų persirengėlių paradas, kuriame – ir milžiniškos karnavalo platformos it kokiame Rio De Žaneiro karnavale. Phi Ta Khon klubai visus metus ruošiasi, gaminasi kostiumus ir mašinas šioms dviems dienoms. Jau prieš valandą teko užsiimti vietą stovėjimui palei gatvę, paradas truko tris valandas – bet buvo tikrai verta.

Užėjus tamsai, religinė šventės kilmė jau visai pasimiršo, Dansajus virto tarsi nemokamu muzikos festivaliu. Trys scenos – viena net miestelio šventyklos kieme (ten šoko apynuogės moterys). Gatvėse – muzika, plyšaujanti iš pikapų, ir nuolatinis metalo džeržgesys. Dvasių garsai: persirengėliai paskui save velka skardines. Kostiumų jie nenusivilko net naktį, tad šokome kartu su jais. Vakariečių ten jau nebuvo išvis. Vietiniams prireikė laiko, kol įsidrąsino pakalbinti: “Iš kur jūs?”, “Gražiai šokat”. Moterys kalbino žmoną, vyrai mane: padorumo supratimas ten keli šviesmečiai nuo pašėlusių Tailando kurortų.

Ir visa tai – tik pirma Phi Ta Khon diena. Laukė dar dvi. Antrąją – per miestą nešami ir į orą mėtomi vienuoliai, vyko kaukių festivalis, bambukinių raketų šūviai į dangų. Didžiulis “kosmodromas” joms suręstas, o išvydus pirmąjį startą iš tolėliau sunkiai galėjau patikėti savo akimis: garsas ir vaizdas tikrai priminė, kad kažkur netoli į kosmosą paleista raketa. Priėjus artyn pamačiau, kad viskas daug paprasčiau ir nežinia, ar labai saugu: kai kurios “raketos” sudegė ant žemės, kitos pakrypusios lėkė į gretimą pievą.

Trečia diena – labiau religinė, budistiniai pamokslai. Nemokėdami tajų kalbos, palikome Dansajų.

Sukhotajus – griuvėsių bokštai vidury laukų

Už Dansajaus miestelio Isanas pasibaigė. Tenykštės lankytinos vietos jau geriau žinomos, o aplinkiniuose miestuose galima rasti hostelių rajonus, kurių baruose sėdi prancūzų ir britų jaunimas.

Tačiau paėėk toliau – ir liksi vienas. Romantiškiausiai gali pasivaikščioti po Sukhotajų. Kadaise tai buvo didmiestis, Tailando sostinė, bet 1583 m. karalius įsakė jį apleisti, visus žmones iškelti: ir viskas liko kaip buvo tada. Laikas bėgo, mediniai gyvenamieji namai supuvo ir sunyko, o mūrinės šventyklos liko stūksoti laukuose ir miškuose, primindamos buvusią didybę. Įspūdingiausias pagrindinis Sukhotajaus istorinis parkas apima Wat Mahat Hat, Wat Sa Si šventyklas, tvenkinius. Kaip įprasta Tailando parkams vakarais, mums vaikštinėjant, nuskambėjo Tailando himnas ir tajai sustingo vietose.

Į šiaurę nuo ten yra Wat Si Čum ir milžiniška Budos skulptūra, Wat Phrapai Luang sunykusios didybės liekanos.

Mes automobiliu (galima ir dviračiu, motociklu) važiavome ir toliau, lipome ant Wat Saphan Hin kalno šventyklos, nuo kurios – ir vaizdas į Sukhotajaus apylinkių miškus. Į skirtingas Sukhotajaus šventyklas bilietai – atskiri, tačiau Wat Saphan Hin tiesiog nebuvo bilietų pardavėjo: sezono metu tikriausiai neapsimoka samdyti.

O galima ir išvis tiesiog mesti žemėlapis ir GPS į šalį ir važinėti keliukais aplink Sukhotajų, ir vienas po kito prieš akis išnirs šimtamečiai griuvėsiai – tokie, kuriuos tu aplankysi vienintelis per visą dieną. Ir jokių bilietų ten netikrina niekas niekada.

O tarp šventyklų verta pasistiprinti Sukhotajaus makaronais – vienas skaniausių patiekalų duagybėje Tailando regioninių virtuvių, kokį ragavau.

Čiang Rajus ir Tailando kalnai

Čiang Rajaus mieste irgi pasitiko romantiškai žavūs pastatai – tik visai nauji. Žymiausia ir labiausiai pribloškianti – Čalemčajaus Kositpato Baltoji šventykla, suvienijanti tajų tradicijas, vakarų kultūrą ir gilesnes autoriaus vizijas. Freskose šventyklos viduje anapus Budos – ir Bušas su Bin Ladenu, ir net Betmenas su Hello Kitty – jie simbolizuoja žmonijos polinkį susikurti įsivaizduojamus didvyrius užuot stengusis negandas įveikti pačiai.

Kompleksas plečiasi: statomas ir krematoriumas, muziejus su prasmingais Kositpipato tapybos darbais, jau stovi auksinis tualetas: Kositpipatas nenorėjo, kaip Tailande įprasta, statyti auksinės šventyklos, nes materializmas su tikėjimu jam nesiderina: išties, Tailande jis vietomis net komiškas – ko verti vien šventyklose pardavinėjami balandžiai, prekijų specialiai sugaunami tam, kad koks “gerą darbą padaryti norintis” budistas juos išpirktų, paleistų laisvėn.

Miesto centre Kositpipatas pastatė nuostabų laikrodį, kelis kartus per vakarą džiuginantį šviesų ir garsų minišou. Kaip ir šventyklos, neišeina jo priskirti kokiam vienam architektūros stiliui. Šiaurės Tailando miesteliai verčiasi per galvą siekdami nors kokio išskirtinumo.

Kitoje Čiang Rajaus pusėje nuo Baltosios šventyklos kitas menininkas Tavanis Dučanis pasistatė savą pastatų kompleksą, vadinamą Juoduoju namu. Be aiškios tvarko sudėliojo žvėrių kaulus, kailius, odas, skulptūras milžiniškais peniais. O miesto centre – Oub Cham muziejus, kurį pastatė, dirbtine ola ir fontanu išpuošė vietos valdovų palikuonis istorijos mokytojas – nepaveldėjęs sosto, nes jo protėvių Lanos karalystė dar XIX a. įjungta į Tailandą. Tad jis bent jau surinko Lanos turtų kolekciją ir pastatė jai muziejų. Kitur visu tuo žavėtumeis – bet po Baltosios šventyklos Juodasis namas ir Oub Cham muziejus atrodo tokie paprasti…

Čiang Rajų supa kalnai – neaukšti, 1-2 km, bet visgi laukiniai, atokūs. Juose gyvena kalnų gentys – apie milijonas žmonių. “Kalnų gentys” gerokai įspūdingiau skamba kelionių agentūrų bukletuose nei realybėje – tai tiesiog tautinės mažumos, iš pažiūros nesiskiriančios nuo tajų. Jų skurdžiuose kaimuose turistai vedami pažiūrėti pririštų kiaulių, o tualetų lauke – bet tai egzotika nebent kaime nebuvusiam vakariečiui. Vienintelė įdomesnė “gentis” – karenai kurių moterys ilginasi kaklus įsistatydamos vis papildomus žiedus. Bet toli gražu ne dauguma karenių taip daro – tų ilgakaklių aš išvis nemačiau, nors buvau karenų kaime. Kalnų genčių muziejus Čiang Rajuje dar nykesnis už jų kaimus: paberta kažkokių daiktų, seni aprašai: pasaulio žemėlapyje dar puikuojasi Sovietų Sąjunga ir Jugosalvija.

Įdomesnis man pasirodė Doi Mae Salong miestelis, įkurtas kinų kapitalistų, 1949 m. pralaimėjusių Kinijos pilietinį karą komunistams. Ištisa jų armija, šen bei ten kontratakuodama, karo pabaigoje pasitraukė per Kinijos sieną į Birmą. Kai komunizmas įsigalėjo ir Birmoje, teko sprukti į Tailandą, kur atokiuose kalnuose (bet kuo arčiau Kinijos) ir įkūrė miestelį. Tajams jie dar padėjo įveikti savos komunistus, tada pagaliau sudėjo ginklus – tačiau iki šiol miestelyje kiniška dvasia, kovų datas atmenantis muziejėlis, žymaus generolo kapas.

Atgal į įprastą Tailandą

Kai iš Šiaurės Tailando kalnų mūsų automobilis vis įsižiebiant stabdžių kaitimo lemputei nusileido į Čiang Majų, šį miestą pamačiau visai kitokiomis akimis, nei tie dešimtys tūkstančių savaitgaliui iš Tailando kurortų ten atskrendančių turistų. Jiems Čiang Majus – autentiškos tajų kultūros viršūnė. Aš tuo tarpu visų pirma pastebėjau turistų minias, ekskursijų agentūrų vitrinas, McDonald’s ir Subway restoranus, prekybos centrus, Wifi miesto autobuse. Buvau nuo viso to gerokai atpratęs.

Ech, kaip skiriasi pirmasis įspūdis priklausomai nuo to, ką patyrei prieš tai, net jeigu ir tik dvi savaites prieš!

Grąžinome automobilį Čiang Majuje – Tailandą taip kirsti automobiliu nebrangu, nes daugelis autonuomos agentūrų neužsikelia kainos jei grąžini kitame mieste, nei paimi. Ir, praleidę ten penkias dienas, grįžome į kurortus lėktuvu. Danguje spindėjo jau beveik pilnas mėnulis ir laukė Full Moon Party, šitokia kardinaliai skirtinga šventė nuo Phi Ta Khono, bet nemažiau – ir nelabiau – smagi.

Įsitikinau – šiaurės Tailandą būtina patirti kiekvienam, kas keliauja į Tailandą. Jau nuo jūsų priklauso, ar ta patirtis bus savaitgalio viešnagė Čiang Majuje, ar prijungsite dar ir “atokesnius” Sukhotajų ir Čiang Rajų, gal dar Mekongo pakrantę. O gal skirsite savaites Tailando kalnams ar netgi Isanui. Bet kol nematėte bent dalies šalies šiaurės – nematėte Tailando.

---

Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentarai