Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Sianas – Azijos Roma vėl atrasta

Sianas – Azijos Roma vėl atrasta

| 0 komentarų

Sianas per 500 metų buvo Kinijos sostinė. Kinijos, didžiausios Azijos imperijos, svarba pasaulyje prilygusios Romai. Po Romos žlugimo, Sianas be konkurencijos tapo didžiausiu pasaulio miestu.

Tačiau, priešingai nei Romą, Sianą turistai ilgus dešimtmečius buvo pamiršę, o nekasinėti jo praeities lobiai glūdėjo po žeme. Tai pasikeitė: savaitgaliniai keliautojai iš Azijos skrenda tūkstančiais, daugėja ir europietiškų veidų.

Aplankęs galingiausią pasaulyje miesto sieną, garsiąją Siano terakotinių statulų armiją, rašau, ką ten galima pamatyti ir kodėl verta.

Siano Sienos pietiniai vartai

Siano Sienos pietiniai vartai

Dviejų tūkstančių metų amžiaus suakmenėjusi armija

Sianas jokiais būdais nėra įstrigęs praeityje. Tai – kunkuliuojantis šiuolaikinis megapolis su 8,5 mln. gyventojų (3 kartus daugiau, nei Romoje!). Sianas neturi vientiso senamiesčio, kur galėtum paskęsti tarp senų pastatų, tačiau didžiuojasi ištisomis praeities šlovės salomis – tokiais milžiniškais praeities reliktais, kad jie visame pasaulyje neturi lygių.

Štai pirmasis vieningos Kinijos imperatorius Ši Huangdi netoli Siano pasilaidojo kartu su 8000 karių Terakotine armija. Statulos atkastos 1974 m. iš karto tapo viena svarbiausių senovės pasaulio vietų. Tai – tarsi staiga suakmenėjusi tikra ano laikmečio armija: kiekvieno kario veidas – skirtingas, matosi ano laikmečio ginklai, drabužiai. Kiekviena statula stulbina ir pavieniui (daugelis jų nė neįskilusios!), bet dar labiau – kaip dalis mūšiui išrikiuotos formuotės, paskirstytos po kelias kasinėjimų duobes. Kinai tiki, kad šiame gyvenime užkasti ar sudeginti daiktai taps tikrais „anapus“ – tad galbūt imperatorius, „nusisiuntęs“ sau į pomirtinį gyvenimą kariuomenę, žadėjo užvaldyti ir jį…

Pagrindinis - pirmasis - Terakotinės armijos paviljonas

Pagrindinis – pirmasis – Terakotinės armijos paviljonas

Ši Huangdi kape, manoma, yra ir daugiau skulptūrų, bet jis specialiai nekasinėjamas: mat išvilkus Terakotinę armiją į dienos šviesą, bemat nunyko žmogaus dydžio kareivių dažai. Todėl archeologai užgniaužę kvapą laukia geresnių konservavimo technologijų.

Panašių kapų aplink Sianą – daugiau. Pavyzdžiui, antrosios Kinijos dinastijos – Hanų – valdovo Liu Či, kuris pasilaidojo kartu su civilių statulomis. Jis valdė tada, kai Betliejuje gimė Jėzus Kristus, prekiavo su Roma Šilko keliu, kuris ir prasidėjo Siane.

Šios Terakotinės armijos skulptūros suskaldytos užgriuvus tunelių, kuriose jos sustatytos, stogams

Šios Terakotinės armijos skulptūros suskaldytos užgriuvus tunelių, kuriose jos sustatytos, stogams

Praeities šlovės ir įvairovės salos – tvirtos

Dar labiau Sianas suklestėjo prie kitos, Tangų (618-907 m. po Kr.), dinastijos, kuomet jis tapo vieninteliu planetoje milijoniniu miestu. Suklestėjo menai, poezija, kai tuo tarpu Europa paniro į tamsiuosius amžius, o tenykščiai miestai sumažėjo iki kaimų.

Deja, iš Tangų Siano daug neliko – tik Didžioji laukinės žąsies pagoda pastatyta Tangų stiliumi. Mat daug Tangų pastatų buvo mediniai, sunyko.

Didžioji laukinės žąsies pagoda

Didžioji laukinės žąsies pagoda

Visgi, prie Varpų ir būgnų bokštų dar gali įsivaizduoti griežtąjį Tangų Sianą. Suskambėdavo būgnai – ir prasidėdavo komendanto valanda, visi miestelėnai privalėdavo nekišti nosies iš savo rajonų. Šiais laikais būgnai irgi nuolat mušami – tačiau labiau turistams džiuginti.

Varpų (dešinėje) ir Būgnų (toliau kairėje) bokštai

Varpų (dešinėje) ir Būgnų (toliau kairėje) bokštai

Tangų laikais Šilko keliu į Sianą atkeliavusios įvairiausios kultūros ir tikėjimai irgi tebėra mieste. Siano centre – ne tik Taoistų šventovė ar Guangren Tibeto budistų šventykla, tačiau ir Siano mečetė, labiau primenanti pagodą, nei musulmonų maldos namus (Siano musulmonai – kinai, tiesiog priėmę islamą iš arabų ir persų pirklių).

Siano mečetės minaretas. Religija - islamas, tačiau architektūra, menai per daug šimtmečių tapo kiniški

Siano mečetės minaretas. Religija – islamas, tačiau architektūra, menai per daug šimtmečių tapo kiniški

Netoli būgnų bokšto pilna unikalios kinų musulmonių (hujų) virtuvės restoranų (musulmonų rajonas), o tarp kiniškos kaligrafijos įrašų miesto Stelų miško kaligrafijos muziejuje – ir įrašas, kad dar 635 m. Sianą pasiekė krikščionybė.

Musulmonų rajone - didelis tradicinis turgus

Musulmonų rajone – didelis tradicinis turgus

Siano siena driekiasi ligi horizonto

Labiausiai Siano centre probloškė Siano miesto siena. Neišvengiamai anksčiau ar vėliau tavo gatvė į ją „atsirems“ Nes ji – stačiai milžiniška. 14 km ilgio, 12 m aukščio ir tokia plati, tarsi kelias. Jos viršus, nuo kurio Kinijos kariai stebėdavo, ar nesiartina priešai, dabar ir yra kelias: juo vaikšto pėstieji, be galo populiaru “palakstyti” išsinuomavus dviratį ar tandemą, o nelaimių atveju ten lekia ir policijos, greitosios automobiliai. Ir net jei nesidriektų miesto sienos viršūne, nebūtų supamas 5948 kuorų ir 98 gynybinių bokštų, tas kelias priblokštų jau vien tuo, koks jis tiesus: pažiūrėjus į bet kurią pusę iki pat horizonto nesimato nei sienos galo, nei posūkio. Nes Siano siena pasisuka tik kas 4 kilometrus. Miesto centrą supa beveik taisyklingu kvadratu ir įrėmina 14 kv. m plotą.

Kelias Siano gynybinės sienos viršuje

Kelias Siano gynybinės sienos viršuje

Tiesa, Siano miesto siena statyta vėlyvais Viduramžiais, XVI a., valdant Mingų dinastijai. Tais laikais Kinijos sostinė jau buvo Pekinas ir Sianas tepriminė šešėlį to senovinio Siano, kuris konkuravo su Roma ir Konstantinopoliu. Ano Siano miesto siena buvusi net 26 km ilgio – bet, deja, jos nė atvaizdai neišliko.

Sianas atgimė turistų dėka

Po Viduržamių Sianas ilgam pasitraukė į antrą planą: pagrindiniai Kinijos miestai buvo tie šalia vandenyno, iš kur galėjai prekiauti su pasauliu. Sianas – nuo vandenyno 1000 km.

Vieni iš Siano miesto sienos vartų

Vieni iš Siano miesto sienos vartų

Tačiau atradus Terakotinę armiją, kinams susidomėjus savo praeitimi ir uždirbus pakankamai, kad galėtų masiškai keliauti, viskas pasikeitė. Po kinų, Sianą atrado ir kiti azijiečiai: Azijoje šitokių istorinių miestų nėra daug. Nėra daug ir visame pasaulyje – todėl mieste – tai reta Kinijos gilumoje toliau pakrantės – mačiau ir ne vieną dešimtį baltaodžių. Ypač daug jų, išsinuomavę dviračius, sukinėjo ratus Siano sienos viršūne.

Ir visgi jų dar pakankamai mažai, kad jie patys taptų ne mažesne atrakcija iš gilesnės provincijos atvykusiems kinams, nei pats Sianas. Štai laukiu eilėje prie Varpų bokšto – priešais stovintis senelis tik išsitraukia išmanųjį telefoną, nusitaiko „asmenukę“ kad tilptų jis pats ir aš, bei nufotografuoja. Gal ir kitur pasauly būna, kad kas tave nufotografuoja – bet slapta; tik Kinijoje patyriau tai darant šitaip atvirai.

Naktį Sianas nuostabiai apšviečiamas. Čia matosi apšviesta Siano miesto siena, kertanti miestą

Naktį Sianas nuostabiai apšviečiamas. Čia matosi apšviesta Siano miesto siena, kertanti miestą

Bet turistų nebuvimo pliusai nusveria minusus. Siane niekas neįprato prašyti iš užsieniečių daugiau, nei iš vietinių, ir net įkyrūs visokių prekių siūlytojai kartais savo paslaugas brukdavo tik kinams, o mus aplenkdavo: mąstė, matyt, „vis vien nesusišnekėsime“.

Vieną bandymą apgauti visgi patyrėme: autobusų stotyje, iš kurios kas 6 minutes išvažiuoja autobusai link Tearakotinės armijos (turistų šitiek daug, visi pilni!) uniformuotas „pareigūnas“ mėgino mums nurodyti klaidingą autobusą. Neužkibome – iš vietinių jau buvome girdėję, kad apgavikai Siane pastatė netgi netikrą Terakotinės armijos muziejų, kuriame eksponuojamos (ir pardavinėjamos) originalų kopijos.

Turistai eina vienais iš Siano sienos vartų

Turistai eina vienais iš Siano sienos vartų

Provincijos kinas gal gali ten užsukęs ir nieko neįtarti – juk ir tikrame Terakotinės armijos muziejuje pilna parduotuvių, už daugiatūkstantines sumas pardavinėjančių visokiausius briliantus ir net gintarą (neaišku kaip susijusį su Kinijos istorija, bet labai numylėtą turtingų kinų), o iš muziejaus išeiti galima tik per ištisą parduotuvių ir restoranų miestą, kuriame vakarais dar vyksta ir didingi bei brangūs istoriniai šou.

Galima traukti per dantį – bet, reikia suprasti, kad tik visa šita komercija garantuoja, jog Siano kultūriniai lobiai nesunyks ir nebebus griaunami. Tiesiog neapsimokės. Apsimoka daryti priešingai: aplink Siano centrą viešbučiai, prekybos centrai masiškai statomi sekant senaisiais Kinijos architektūros stiliais, o ne šiuolaikiniu pigiu modernizmu. Visos Didžiosios laukinės žąsies pagodos apylinkės tapusios tokia statybų aikštele, vos radome kelią vidun.

Priešais Didžiąją laukinės žąsies pagodą - muzikinis fontanas (tiesa, gana paprastas)

Priešais Didžiąją laukinės žąsies pagodą – muzikinis fontanas. Gana paprastas, bet milžiniškas – bet ir tai kiekvieno ištryškimo metu jį iš visų pusių apstoja eilės turistų.

Taigi, Sianas keičiasi. Turistų, jau dabar „sprogdinančių“ miestą, skaičiai dar tik augs, nes dar toli gražu ne visi kinai uždirbo pakankamai, kad aplankytų „savąją Romą“, ir ne visi vakariečiai pakankamai įsidrąsino (ar nusiramino), kad keliautų į Kiniją. Todėl geras laikas aplankyti Sianą – jau dabar, ypač ne sezono metu.

Į Sianą atvykome taip, kaip ilgus šimtmečius atkeliaudavo pirkliai – Šilko keliu, o išvykome į Čongčingą ir tris Jangdzės tarpeklius – jau visai kitokią Kiniją, kur labiausiai žavi ne kultūra, o pribloškiama pasaulinės reikšmės gamta. Greitųjų geležinkelių dėka net ir ilgiausi atstumai – greitai įveikiami.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Kinijos Šilko kelias – grotos, kinų siena, dykuma

Kinijos Šilko kelias – grotos, kinų siena, dykuma

| 0 komentarų

Šilko kelias! Kiek romantikos telpa šiuose žodžiuose: ištisus tūkstantmečius kupranugarių vilkstinės juo tarp Europos ir Azijos nešdavo prabangiausias prekes, o iš pirklių turtų pakelėje pastatyti vieni įspūdingiausių pasaulio miestų ir šventovių.

Dažniausiai kelionė į Šilko kelią – tai kelionė į musulmoniškas žemes, Vidurinę Aziją (ypač Uzbekiją), jos mečetes, medreses ir karavansarajus.

Tačiau Šilko kelias prasidėdavo Kinijoje, ir vienos įdomiausių kelio atkarpų – būtent šioje šalyje, įspraustos tarp Himalajų ir Gobio dykumos. Žymi dalis tenykščių turtų “sugulė” į budistines olas: pribloškiamas kalnuose išgremžtas sales su 500, 1000, 1500 metų amžiaus freskomis ir skulptūromis. Tokių olų ten – tūkstančiai ir jokia nuotrauka neperteiks jų atmosferos ir didybės! O viską gynė eilė kiniškų pilaičių ir, aišku, didžioji kinų siena, kuri ir baigiasi Šilko kelyje.

Šimtų kupranugarių karavanus pakeitė tūkstantinės Azijos turistų vilkstinės. Europiečiai regiono dar neatrado, bet jis, kaip įsitikinau, tikrai vertas dėmesio.

Turistai kupranugariais joja per dykumą Šilko kelyje taip, kaip kadaise prekybiniai karavanai

Turistai kupranugariais joja per dykumą Šilko kelyje taip, kaip kadaise prekybiniai karavanai

Šilko keliu – iš miestų į gamtą

“Šilko kelias” prasidėdavo Siano mieste. Prieš 2000 metų tai buvo Kinijos sostinė. Tuo metu visame pasaulyje tebuvo dvi didžiulės imperijos – Kinijos ir Romos. Ir du kone lygiaverčiai miestai: Roma ir Sianas. Juos ir jungė Šilko kelias, kuriuo abi imperijos mainėsi savo prekėmis. Svarbiausias buvo šilkas, iš Kinijos keliavęs į Europą.

Norint rimtai pažinti Kiniją, Sianą aplankyti tiesiog būtina – tačiau Šilko kelias – tik nedidelė šio miesto istorijos dalis. Kaip kitaip, juk prieš 1500 m. tai buvo didžiausias pasaulio miestas. Užtat miesteliuose toliau į šiaurės vakarus Šilko kelio atmosfera dar tvyro visur aplink.

Siane Šilko kelio dvasią geriausiai pajunti kai kuriuose rajonuose: pavyzdžiui, prie būgnų bokšto, kur vakarais musulmonai prekeiviai siūlo savo virtuvės patiekalus

Siane Šilko kelio dvasią geriausiai pajunti kai kuriuose rajonuose: pavyzdžiui, prie būgnų bokšto, kur vakarais musulmonai prekeiviai siūlo savo virtuvės patiekalus. Islamas iki Siano irgi atkeliavo Šilko keliu

“Šilko kelias” nebuvo joks kelias – tik kryptis. Kupranugarių karavanai iš miesto į miestą keliaudavo tiesiog per dykumą. Miestuose vieni pirkliai perduodavo prekes kitiems, išmanantiems sekančią atkarpą. Šitaip prekės Romą ar Sianą pasiekdavo išbrangusios daugybę kartų, o pinigai atlikdavo pakelės miestuose.

Dykuma, supanti tuos miestus, iki šiol begalinė. Ir iki šiol ja jojama kupranugariais – tiesa, tai daro tik turistai, tik kaip pusvalandžio ar valandos pramogą. Sulig visu Kinijos šilko keliu nutiestas ir greitasis geležinkelis, kur traukiniai lekia 250 km/h greičiu. Per 5 minutes nuvažiuoja tiek, kiek šilko kelio kupranugarių vilkstinės nueidavo per parą (~21 km)!

Greitasis geležinkelis driekiasi pro didžiąsias Šilko kelio smėlio kopas. Kone begaliniu viaduku - kad traukiniui nereiktų kopti aukštyn, leistis žemyn, kaip tekdavo kupranugarių vilkstinėms

Greitasis geležinkelis driekiasi pro didžiąsias Šilko kelio smėlio kopas. Kone begaliniu viaduku – kad traukiniui nereiktų kopti aukštyn, leistis žemyn, kaip tekdavo kupranugarių vilkstinėms

Pirmoji didesnė greitojo geležinkelio stotelė už Siano – Landžou, ~2 mln. gyventojų glaudžiantis miestas. Gana eilinis, pilnas aukštų vienodų daugiabučių. Šilko kelio dvasia ten likusi tik gausioje musulmonų mažumoje ir jos mečetėse, restoranuose: juk šilko keliu keliavo ne vien prekės, bet ir idėjos, todėl visus pakelės miestus pasiekė islamas. Musulmonai čia – tokie patys kinai, kaip ir visi kiti: tiesiog jų protėviai kažkada, pasiklausę kokių arabų, persų ar uzbekų pirklių pasakojimų, tapo Mahometo sekėjais.

Seniausias tiltas per Geltonąją upę Landžou mieste. Geltonoji upė - vienas Kinijos simbolių

Seniausias tiltas per Geltonąją upę Landžou mieste. Geltonoji upė – vienas Kinijos simbolių

Tolydžio miestams mažėjant, auga gamtos didybė: tai Gansu provincija, viena atokiausių Kinijoje (gyventojų tankumas čia – ne didesnis, nei Lietuvoje). Prie Džangjė miesto esantis Džangjė geoparkas garsėja unikaliu reiškiniu – įvairiaspalviais dryžuotais kalnais. Dar kokiais 2010 m. jais galėjai gerėtis tarsi Šilko kelio pirklys – leisdamasis į žygį takeliais. Viskas pasikeitė kardinaliai ir staigiai, kaip visa Kinija: palei geoparką išaugo viešbučių ir restoranų miestelis, į vidų patenkama tik nusipirkus bilietą milžiniškame lankytojų (kartu – prekybos) centre, o nuo išlipimo punkto prie punkto vežioja parko autobusai. Šilko keliu praturtėję masiškai patraukė kinų turistai, o didmiesčio kinams modernumas, pramogų įvairovė ne mažiau svarbi, nei pati gamta.

Džangje geoparko įvairiaspalviai kalnai

Džangje geoparko įvairiaspalviai kalnai

Šilko kelyje gamta ir istorija pritaikyta turistams

Keliaudamas Kinijos šilko keliu turi susitaikyti – vienas niekur, kur įdomu, nebebūsi, o ypač sezono metu. Kita vertus, vietos kultūrą vis tiek patirsi, nes tarp keliautojų – beveik vien kinai. Taigi, ir daugelis vietos restoranų – įvairiausių Kinijos regionų virtuvių, ir pramogos – azijietiškos, kiniškos, ir angliškai kone niekas nemoka (nors pagrindinėse vietose yra anglakalbių gidų).

Tačiau jei nesate tas, kurį žavi kažkokie sudūlėję griuvėsiai su užrašu, skelbiančiu, jog kadaise tai buvo svarbus prekybos postas, Kinijos šilko kelias jums patiks. Svarbiausios vietos čia atstatytos. Tarp jų – Džiajuguano fortas, ties kuriuo baigiasi didžioji kinų siena, besiraitanti 21000 km nuo pat Rytų Kinijos jūros pakrantės netoli Pekino. Būtent ten baigdavosi Kinijos valdos prie Mingų dinastijos, klestėjusios vėlyvaisiais viduramžiais.

Džiajuguano fortas - Kinų sienos pabaiga

Džiajuguano fortas – Kinų sienos pabaiga. Priekyje matosi patranka, skirta turistams – gali šaudyti į taikinį. Netoliese – galimybė dykuma pasivėžinti keturračiais motociklais. O ir pats fortas gerokai atstatytas: bet kinams tokia ‘sušiuolaikinta’ istorija, kurios aplinkoje gali papramogauti – labai žavi.

Hanai, kurie prekiavo su Romos Imperija, valdė toliau – paskutinis jų įtvirtinimas atstatytas netoli Dunhuango miesto, nors vieta tikriausiai ne visai tiksli. Šalimais – išlikęs tikras Hanų sargybos bokštas. Kai pamatydavo begalinėmis dykumomis artinantis priešą, dūmais perspėdavo fortą. Priešingai daugeliui didžiųjų imperijų (tarp jų – Romos), Kinija nesiekė nuolat plėstis toli toli savo sienų: verčiau gerai įsitvirtino sienomis ir fortais, o “barbariškoms” užsienio žemėms nebent pardavinėjo savo produkciją.

Paskutinis Hanų imperijos postas. Iš šio bokštelio dūmais pranešdavo artimiausiam fortui apie pavojų, ateinantį Šilko keliu iš anapus Kinijos sienų

Paskutinis Hanų imperijos postas. Iš šio bokštelio dūmais pranešdavo artimiausiam fortui apie pavojų, ateinantį Šilko keliu iš anapus Kinijos sienų

Budistinės Šilko kelio olos – viso pasaulio stebuklas

Dunhuangas – vienas pagrindinių kelionių į Kinijos šilko kelią centrų, o didžiausia apylinkių pažiba – Budistinės olos. Sunku žodžiais apsakyti Mogao grotų (budistinių olų) didybę tuo momentu, kai užeini į vieną jų ir, užvertęs galvą aukštyn, pamatai viduje stūksant 40 m aukščio Budos statulą. Arba dešimtis statulų ir tūkstančius tikrų asmenybių ir mitinių figūrų freskų. Ir kai išgirsti, kad daugybei jų – net ir 1500 metų.

Įėjimas į vieną žymiausių Mogao grotų - tą, su 40 m aukščio Buda. Grotų viduje fotografuoti negalima, todėl daugelis vaizdų, kuriuos rasite - išorės, nė iš tolo neperteikiantys olų didybės.

Įėjimas į vieną žymiausių Mogao grotų – tą, su 40 m aukščio Buda. Grotų viduje fotografuoti negalima, todėl daugelis vaizdų, kuriuos rasite – išorės, nė iš tolo neperteikiantys olų didybės.

Sausas klimatas, tamsa leido išlikti vieniems nuostabiausių tokio mažiaus darbų. Bergždžia ieškoti nuotraukų internete – nuotraukos tegali apimti vieną ar kitą ankštos olos sieną, bet ne visą tą atmosferą, kai užeini į tamsią erdvę ir privalomas gidas vieną po kitos žibintuvėliu paryškina nuostabiai ištapytas scenas, uolų mecenatus su tūkstančio metų senumo madų drabužiais ir makiažu, ištisus to meto Kinijos miestus, Bodisatvas, Budas ir budizmo demonus. Kai supranti, kad tokios grožybės tave supa iš visų pusių, net viršaus. Beje, gidas puikiai kalbėjo angliškai: juk Mogao olos viena Kinijos turizmo pažibų. Net bilietus ten tenka pirkti iš anksto: “vietoje” neparduodami. Ir kasdien gidai atrakina vis kitas olas, kad turistų ordos nenubūtų tų pačių. Pasirinkimas pribloškiamas: 492 olos su 2100 spalvintų statulų ir 45000 kvadratinių metrų freskų!

Netoli Dunhuango yra ir kitos, Julino grotos. Jos – mažesnės, bet dėl to meno šedevrus galėjome panagrinėti iš arčiau. Daugelį olų finansavo vietinės giminės ir kiekvienoje melsdavosi jų palikuonys. Statyti, perstatyti olas buvo net savotiška vietinė pramoga. Tačiau svarbiausioms detalėms, kaip lubų dekorui, samdydavo meistrus.

Tarpeklis, kuriame - Julino grotos

Tarpeklis, kuriame – Julino grotos.

Prie Dunhuango pagaliau gali pamatyti ir stereotipinį Šilko kelio vaizdą – milžiniškas smėlio kopas. Iš tikro, jos retos: didžiuma dykumos nykoka, akmenuota. Todėl tos kelios, kurios arti Dunhuango, pačios savaime paverstos eiline turistine zona. Ir dar kokia! Be pasijodinėjimų kupranugariais ar slydimu “ant užpakalio” – ir galimybė važiuoti bagiu, skristi oro balionu, net parasparniai ir ultralengvieji orlaiviai nuolat kyla iš kopų kilimo/tūpimo tako. Jei nenori, kad į batus prikristų smėlio – gali išsinuomoti specialius batų antvožus.

Suprantu, kad daugybei vakariečių gamtos mylėtojų iš tokių vietų norėsis sprukti, bet man jos pasirodė savaip žavios: juk visose šalyse yra šitiek “eilinių” pasivaikščiojimo takų po laukinę gamtą, bet kiek mažai kitur kažko panašaus į tai, kas siūloma Kinijoje: turistui pritaikytos gamtos.

Pūkuoti Vidurinės Azijos kupranugariai (juk šiame regione, priešingai nei pas arabus - žiemos labai šaltos) prie Dunhuango laukia, kol prižiūrėtojas, užsodinęs ant jų turistus, išves į žygį po kopas

Pūkuoti Vidurinės Azijos kupranugariai (juk šiame regione, priešingai nei pas arabus – žiemos labai šaltos) laukia, kol prižiūrėtojas, užsodinęs ant jų turistus, išves į žygį po kopas

Kinija turi per daug žmonių, kad gamta ten liktų laukinė, ir net jei Šilko kelio provincijos retai gyvenamos, tuščios jų žemės tarnauja kitoms, pilnesnėms žmonių. Ne tik kaip lankytinos vietos turistams, bet ir kaip energijos gamyklos: sunkvežimiai be perstojo veža ir veža naujas vėjo jėgaines. Koks šimtas pravažiavo pro šalį vien kol keliavome. Gansu provincijos šalikelėse – ir tokių “malūnų” fermos, ir saulės jėgainės, “pakinkančios” kaitrias regiono vasaros dienas.

Dar atokesnės Vakarų Kinijos provincijos

Už Dunhuango politinė Kinija tęsiasi dar gerokai virš tūkstančio kilometrų ir ten tolyn driekiasi šilko kelias. Bet kultūriškai ten jau Vidurinė Azija. Tiurkų kalba, musulmonų religija, islamiška architektūra… Sindizango regionas. Tai – kur kas įprastesnis šilko kelias, matytas daugelyje atvirukų. Bet tikriausiai tą Šilko kelią geriau lankyti Vidurinės Azijos šalyse, ypač Uzbekijoje, kur viskas dar įspūdingiau. Tačiau Kiniškoji šilko kelio pusė abejonių nepaliko: kitur nieko panašaus tiesiog nėra.

Autentiški įėjimai į Mogao grotas. Dauguma Budistų grotų šiandien turi pristatytus betoninius fasadus ir atrodo labiau kaip kokios Šaltojo karo branduolinės slėptuvės. Nuo to tik dar įspūdingiau, ką randi užėjęs į vidų

Autentiški įėjimai į Mogao grotas. Dauguma Budistų grotų šiandien turi pristatytus betoninius fasadus ir atrodo labiau kaip kokios Šaltojo karo branduolinės slėptuvės. Nuo to tik dar įspūdingiau, ką randi užėjęs į vidų

Nieko panašaus nėra ir į Činghajaus provinciją, į kurią veda vieniša magistralė į pietus nuo Dunhuango. Ten susiduria tibetiečių, mongolų ir kinų kultūros, ten daugeliu atžvilgiu dar – Kinija kaip kadaise – su kalnais, vienuolynais, druskos ežerais, baltaodžių nemačiusiais vietiniais ir skylėmis vietoje tualetų. Ir tikrai ne visos įspūdingiausios gamtinės vietos ten “pakinkytos turizmui”.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Mažasis Tibetas – Kinijos Činghajaus provincija

Mažasis Tibetas – Kinijos Činghajaus provincija

| 2 komentarai

Tibetą Kinija užsieniečiams beveik uždarė: norėdamas keliauti į Tibetą, privalai pirkti brangią ekskursiją su vietos gidu.

Bet patirti tibetiečių kultūrą nepriklausomai dar galima: puikiausia vieta tam – Kinijos Činghajaus provincija, kadaise irgi priklausiusi Tibeto Imperijai. Jos kalnuose – vieni didingiausių tibetiečių vienuolynų, pakelėse plazda maldos vėliavos, kaimuose – dešimtys tūkstančių vienuolių, piligrimų, rudais tautiniais drabužiais vilkinčių senolių ir jakų. Kas ketvirtas pasaulio tibetitietis gyvena Činghajuje ir, nepaisant to, turistai čia gali keliauti visiškai laisvai.

Činghajus nėra tokia Kinija, kokią įsivaizduojate: vietoje didmiesčių ten – stepės ir dykumos, aukšti laukiniai kalnai, druskingi ežerai, išretėjęs oras. Provincijos plotas – 12 kartų didesnis nei Lietuvos, o gyventojų – vos 5,5 mln. Didingos gamtos tuštumoje susiduria tibetiečių, kinų, mongolų ir musulmonų kultūros – niekur kitur nerasi tokio derinio.

Kumbumo vienuolyno stupos Činghajuje

Kumbumo vienuolyno stupos Činghajuje

Siningas – Činghajaus ir Tibeto vartai

Siningas yra Činghajaus sostinė, Tibeto vartai ir paskutinis didmiestis prieš leidžiantis kelionėn po laukines Tibeto plynaukštės žemes. Čia dar gali jaustis kaip bet kur Kinijoje: besistiebiantys daugiabučiai glaudžia jau per milijoną gyventojų, nauji prekybos centrai žiba įvairiaspalvėmis švieselėmis, pralekia greitieji traukiniai.

Bet kartu viskas ir kitaip: restoranuose gausu riebalingų jako mėsos patiekalų, pilna užrašų tibetiečių kalba, o vieni didingiausių miesto pastatų – mečetės (ypač Dongguan mečetė, kaip ir viskas, žibanti naktį), kur meldžiasi kinai musulmonai, vadinami hujais. Tūkstančiai žmonių gatvėse vilki religiniais rūbais: raudonais Tibeto vienuolių abitais, musulmoniškomis kepuraitėmis ar skarelėmis.

Siningo Donguan mečetė

Siningo Donguan mečetė

Be to, Siningas pernelyg atokus, kad į jį būtų paprasta atvykti: skrydžiai brangūs. Greičiausiai apsimokės skristi kitur, o į Siningą važiuoti traukiniu: mes skridome į Landžou, greituoju geležinkeliu – tik 1,5 val. kelio nuo Siningo.

Tibetiečių vienuoliai Siningo prekybos centre

Tibetiečių vienuoliai Siningo prekybos centre

O greitai už Siningo ribų visi Kinijos stereotipai griūva. Pasitinka aukšti snieguoti kalnai, paskui – dyka Tibeto plynaukštė, kur, atrodo, važiuoji lyguma, supamas neaukštų kalvelių, bet kad ta lyguma – 3-4 km aukštyje… Kalnų viršūnėse plazda maldos vėliavos – ant jų surašytas budistines maldas ir mantras, tikima, stiprūs kalnų vėjai iš ten nuneš ant visų aplinkinių, paskleisdami jų gėrį ir taiką. Kelio ženklai rašomi dviem, paskui jau – trim kalbom, trim skirtingom rašto sistemom, iš kurių viena (mongolų raštas) rašoma… iš viršaus į apačią.

Keturiomis rašto sistemomis parašytos nuorodos kelyje per plyną Činghajaus plynaukštę

Keturiomis rašto sistemomis parašytos nuorodos kelyje per plyną Činghajaus plynaukštę

Tibetiečių vienuolynai ir jų mistinė prasmė

Labiausiai tibetietišką dvasią pajunti tibetiečių vienuolynuose. Didžiausi jų – tai ištisi miestai iš tradicinės tibetietiškos architektūros pastatų, sunkiomis baltomis mūrinėmis sienomis. Juk turi nepraleisti šalčio (žiemą temperatūra krenta ir iki -30). Tarp jų šmirinėja raudonai vilkintys vienuoliai. Tautiniais rūbais pasidabinę piligrimai iš įvairiausių Činghajaus ir Tibeto pakampių melsdamiesi griūva ant pilvo ir vėl pašoka it sportininkai. Išretėjusiame ore tvyro smilkalų kvapas, ūžia maldos ratai (praeiviai juos pasuka, sukalba mantrą, gerinasi karmą).

Kumbumo Tibeto vienuolyne - tradicinė tibetietiška architektūra

Kumbumo Tibeto vienuolyne – tradicinė tibetietiška architektūra

Pagrindinėse vienuolynų salėse – įspūdingos auksinės Budų skulptūros. Ir “baisesni” simboliai – kaukolės, demonai. Tibeto budizmas pabrėžia mistinę, ezoterinę pasaulio pusę – gal todėl jis toks populiarus šiuolaikiniuose Vakaruose. Ypač akcentuojamas visa ko laikinumas. Kai Kumbumo tibetiečių vienuolyne netoli Siningo prie kruopščiai išdailintais tūkstančiais skulptūrėlių puoštos salės išvydau užrašą “nematerialus Kinijos paveldas”, pamaniau, kad tai eilinė vertimo į anglų kalbą klaida: koks dar nematerialus, jei skulptūra? Bet, pasirodo, visa mistines gyvenimo realijas atvaizduojanti tikroviška skulptūrinė plokštė – iš jakų sviesto! Kasmet ją sunaikina, kitais metais daro iš naujo. Trisdešimt vienuolių du mėnesius lipdo kiekvieną atkarpą.

Maldininkai griūva ant žemės melsdamiesi ir, atsistūmę, vėl šoka viršun

Maldininkai griūva ant žemės melsdamiesi ir, atsistūmę, vėl šoka viršun.

Kumbume kadaise gyveno 3600 vienuolių, dabar – 400. Komunizmas, valstybinis ateizmas padarė savo. Bet vistiek nustebau, kiek daug tradicijų ir tokiomis sąlygomis išlaikė tibetiečiai: važiuodamas per Činghajų esi nuolat supamas jų religinių ir tautinių simbolių. Dažniausiai religinių ir tautinių vienu metu. Kaip Ladzi kalno šventykla ~3800 m aukštyje.

Šventovė ant Ladzi kalno

Šventovė ant Ladzi kalno. Spaudžia tibetietiškas speigas, pūga. Pasižiūrėję temperatūrą Sininge (žemumose) nepasiėmėme tinkamų drabužių – aukščiau ji krenta spėriai.

Činghajaus gamta – plynaukštė, kalnai, druskos ežerai

Tibeto dvasios dalis – aukštikalnės, tuštuma. Plynaukštė, kur ganosi “kailiuotų jaučių” jakų kaimenės, o aplinkiniai “kalneliai” – 4 km ir daugiau virš jūros lygio. Plyti balti ir spalving druskos “ežerai”, didžiausias Kinijoje Činghajaus ežeras. Toje aplinkoje gimė tibetiečių kultūra. Net budistų vienuoliai Tibete – ne vegetarai: kažin ar jų organizmai antraip lengvai pakeltų tokį klimatą.

Činghajaus ežeras

Činghajaus ežeras

Ten – Kinija kaip kadaise. Kaip prieš tą visą nepaliaujantį progresą, pastaraisiais dešimtmečiais šalį pavertusį antra galingiausia pasaulio valstybe. Nešildomuose pakelės restoranuose drebėdavome iš šalčio, kol tik kiniškai ir tibetietiškai kalbantys šeimininkai atnešdavo dideles, visiems bendras lėkštes. Ir net viešbučiuose, būna, valdžia šildymą įjungia tik vakarais. Ir net didmiesčių kinai nesulaikė šypsenų išvydę Činghajaus pakelės tualetus: “kaip vaikystėje kaime” – sakė. Dažniausiai tiesiog stovi pastatėlis virš srutų ežero – su skylėmis grindyse, per kurias gali tą “ežerėlį” “papildyti”. Arba, dar geriau: palapinė, kurioje – dvi išmatų krūvos: lankytojai tupiasi vienas šalia kito, be jokių sienelių. Kažkam nepatiko ten tūptis, tai pridergė palapinės kampe…

Tipiniai Činghajaus tualetai

Tipiniai Činghajaus tualetai

Bet viskas sparčiai keičiasi net ir Činghajuje. Lankytinos vietos – jau dviejų rūšių. Tos, “laukinės”, be jokių sienų, tvorų ir bilietų. Ir tos, “pritaikytos turistams”, į kurias bilietai pardavinėjami automatais (tereikia nuskaityti QR kodą), išalkusius pavalgydina mėsainių restoranai, o tinginčius leistis į žygį paveža traukinukai.

Druskos skulptūros prie Cakos druskos ežero

Druskos skulptūros prie Cakos druskos ežero

Štai patirtis prie dviejų garsiausių Činghajaus druskos ežerų skyrėsi kardinaliai. Cakos druskos ežero baltos spalvos seklius vandenis pasieki per ištisą turistinį miestelį: viešbučiai, restoranai, druskos skulptūros. Eini geležinkelio sankasa, dairaisi į baltus tolius anapus metalinių tvorelių, giedrą vakarinį dangų. O Dačaidamo druskos ežero magiškai įvairiaspalvius ežerėlius dar gali aplankyti laisvai, vaikščioti kur nori, gėrėtis skirtingomis spalvų dermėmis.

Vienas spalvingų druskos ežerėlių

Vienas spalvingų druskos ežerėlių Dačaime

Pats didžiausias Kinijoje Činghajaus ežeras pakankamai didelis, kad ten būtų galimos abiejų rūšių patirtys (net kito kranto nesimato, banguoja lyg jūra). Nori – stabteli kurorte, kur prišvartuotos “naujųjų kinų jachtos”, nori – susimokėjęs vietiniams žemvaldžiams prie kokios šventyklėlės paežerėje.

Maža dalis turistinio miestelio prie Cakos ežero. Kadangi keliavome ne sezono metu, viskas buvo taip tuščia, kad atrodė uždaryta.

Maža dalis turistinio miestelio prie Cakos ežero. Kadangi keliavome ne sezono metu, viskas buvo taip tuščia, kad atrodė uždaryta.

O prie vėjo supustyto uolinio peizažo radome jau suvežtas tvoreles. Žada pritaikyti turistams, apmokestinti. Dar pasivaikščiojome laisvai vieni, bet vietiniai sakė – “grįžę po metų, to neberastumėte”. Kiniškas pritaikymas turistams paprastai – ne tik vieno-kito pasivaikščiojimo tako nutiesimas ar bilietų pardavinėjimas. “Pritaikymas turistams” akimirksniu vietovę iš priešistorės perkelia į XXI amžių, su visais to pliusais ir minusais.

Šios uolos netrukus bus "įturistintos"

Šios uolos netrukus bus “įturistintos”

Europiečiai Činghajuje – dar nematyta pramoga

Tiesa, laimė, mes net ir turistams jau pritaikytose Činghajaus vietose buvome beveik vieni – nes keliavome ne sezono metu (spalio mėnesį). Minusai – šaltis, vietomis sniegas. Tačiau tik tokiu oru gali suvokti tų vietų atšiaurumą. O kai vietiniai papasakojo, kad vasaromis pagrindines Činghajaus lankytinas vietas jungianti magistralė net užsikiša nuo turistinių automobilių ir autobusų – visai nesigailėjome pasirinkę kelionei spalį.

Vieniša maldos vėliava palei tuščia kelią į kalnus Činghajuje

Vieniša maldos vėliava palei tuščia kelią į kalnus Činghajuje

Tiesa, net ir vasaromis po Činghajų keliauja beveik vien kinai, o žiemą per 4 dienas baltaodžių išvis nemačiau. Todėl vietiniai net iš vietos atsistodavo, kad ateitų paspoksoti į mus. Prie Keluke ežero, garsėjančio migruojančiais paukščiais, net kabojo įspėjimas: “prašome nefotografuoti užsieniečių”. Vietiniai tikino, kad parašytas jau seniai – dabar gal taip niekas nebedarytų. Bet štai po dar kelių dienų sėdžiu pačios provincijos sostinės Siningo restorane, štai prieina vietinis berniukas, atsistoja už kokių 3 metrų, nutaiko į mane išmanųjį telefoną, susifokusuoja, nufotografuoja, ir sprunka pasibildėdamas atgal pas savo tėvus – tikriausiai, jie paprašė parnešti mano nuotrauką…

Eilinis pakelės miestelis su vienaukščių restoranų ir parduotuvių eilėmis Činghajuje. Viduje visur šalta, nešildoma net drebiant sniegui

Eilinis pakelės miestelis su vienaukščių restoranų ir parduotuvių eilėmis Činghajuje. Viduje visur šalta, nešildoma net drebiant sniegui

Vakariečiai Činghajuje susiduria su kai kuriais sunkumais. Viešasis transportas už Siningo apylinkių ten retas, o automobilio nuoma turistams Kinijoje nors jau ir įmanoma, dar reikalauja per daug biurokratinių procedūrų, kad daugelis tuo užsiimtų (reikia išlaikyti Kinijoje vairavimo teorijos egzaminą anglų arba rusų kalba). Išeitis gali būti automobilio su vairuotoju nuoma, kokią pasirinkome mes, apjungianti Činghajų su Kinijos šilko kelio stebuklais. Arba didesnio laiko pašventimas.

Jei važiuotum viešuoju transportu, negalėtum sustoti tokiose apžvalgos aikštelėse kaip ši

Jei važiuotum viešuoju transportu, negalėtum sustoti tokiose apžvalgos aikštelėse kaip ši

Yra ir daugiau sunkumų: anglų kalbos nemoka beveik niekas. “Turistams pritaikytose” vietose rasi užrašų anglų kalba – bet daugelis jų išversti automatinėmis vertimo programomis ir iš jų mažai ką suprasi. Tolstant nuo Siningo randasi kariuomenės ir policijos patikros postų, kuriuose irgi kalbama tik kiniškai.

Tačiau kam kelionė – tai ne sustyguota pramoga, o nuotykis, kam patinka egzotika, laukinė gamta – Činghajus bus ne prasčiausia, bet viena įdomiausių Kinijos vietų.

Nepakartojamos Činghajaus ežerų spalvos

Nepakartojamos Činghajaus ežerų spalvos

Iš Činghajaus mes pasukome į šiaurę – link Kinijos šilko kelio stebuklų gretimoje, bet visai kitokioje, Gansu provincijoje (ten – budistinių skulptūrų olos, kinų siena, dykumos ir kailiuoti kupranugariai). Kiti keliautojai iš Činghajaus suka atgal į rytus, “į civilizaciją”, į “įprastinę Kiniją” – pavyzdžiui, senąjį Siano didmiestį. O patys atkakliausi, būna, važiuoja į pietus, į “pagrindinį” Tibetą – juk būtent iš Siningo prasideda garsusis Činghajaus-Tibeto geležinkelis į Lasą – aukščiausias geležinkelis pasaulyje. Tibete – dar įspūdingesnės vietos, nei Činghajuje: Potalos rūmai, Everesto bazinė stovykla. Bet ten ir – visai kitokia kelionė, su privalomais gidais, leidimais, maršrutais.

O panašios “Azijos kryžkelės”, kokia yra Činghajus, turbūt nerasite niekur kitur.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Šanchajus – Kinijos variklis

Šanchajus – Kinijos variklis

| 2 komentarai

Šanchajus – didžiausias ir moderniausias Kinijos miestas. Visi stereotipai apie Kiniją Šanchajuje griūva: ten jautiesi kaip turtingoje valstybėje, daugeliu atžvilgiu jau pranokusioje Europą ir Ameriką.

Šanchajuje – greičiausi pasaulio traukiniai ir ilgiausias metro tinklas, vieni aukščiausių dangoraižių. O kitapus upės – didingi tarpukario rūmai, senos šventyklos ir bažnyčios. Priešingai daugybei kitų Kinijos miestų, Šanchajus nepastatytas “per naktį”: dar prieš šimtą metų jis buvo tikra Azijos ekonomikos širdis, kur susidūrė kinų, europiečių ir amerikiečių interesai.

Todėl keliaujant į Šanchajų lankytinų vietų – per akis. Štai ką ir kaip ten verta pamatyti.

Bundas, tarpukario Šanchajaus centras ir europiečių statyti jo pastatai

Bundas, tarpukario Šanchajaus centras ir europiečių statyti jo pastatai

Greičiausiu pasaulio traukiniu – prie aukščiausių Šanchajaus dangoraižių

Šanchajus – vienintelis pasaulio miestas, kur pasaulinės reikšmės patirtys keliautojui prasideda dar… važiuojant iš oro uosto. Iš jo į miestą veža greičiausias pasaulyje traukinys – maglevas, ne riedantis, bet skriejantis virš bėgių ir išvystantis 431 km/h greitį.

Tiesa, iš Šanchajaus oro uosto gal net patogiau važiuoti metro, nes metro veža į centrą, o maglevas – tik į jo pakraštį. Bet stebėti prašvilpiančius dangoraižius iš nuo greičio drebančio “skraidančio traukinio” – nepakartojama patirtis, kurios nepatirsi niekur kitur pasaulyje.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) - likę lekia "tik" 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad tądien skrendantiems kelionė maglevu - kiek pigesnė.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) – likę lekia “tik” 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad turintiems tos dienos lėktuvo bilietą kelionė Šanchajaus maglevu – kiek pigesnė.

Maglevas labiausiai – milijardą kainavusi Šanchajaus atgimimo reklama: neišdildomas pirmasis įspūdis apie miestą ir paskutinis jo prisiminimas. Bet visi įspūdingi dangoraižiai, kuriuos pamatai išlipęs Pudongo centre, Šanchajaus verslo rajone, statyti jau iš poreikio: juk mieste gyventojų – 24 mln., o visoje Kinijoje, kurios ekonominė širdis yra Šanchajus – 1,4 mlrd.

Paaukštinti pėsčiųjų praėjimai virš gatvių Pudongo centre

Paaukštinti pėsčiųjų praėjimai virš gatvių Pudongo centre

Labiausiai pribloškia Trijų aukščiausių dangoraižių eilutė. Niekur kitur pasaulyje nerasi trijų tokių aukštų pastatų, stovinčių greta vienas kito. Į visų trijų viršūnes galima pakilti – o taip pat ir į netoli stūksantį miesto TV bokštą, vadinamą Rytų perlu. Aukščiausias dangoraižis – Šanchajaus bokštas – antras pagal aukštį pasaulyje, tad pasikelti jo greičiausiais pasaulyje liftais – brangiausia. Kiti dangoraižiai konkuruoja ir kaina, ir galimybėmis: pavyzdžiui, Dzin Mao bokštas siūlo pasivaikščioti balkone be turėklų.

Šanchajaus dangoraižių trijulės viršūnės. Ištisos fotografų kolonijos kiekvieną giedrą vakarą ją fotografuoja nuo gretimo pėsčiųjų viaduko.

Šanchajaus dangoraižių trijulės viršūnės. Ištisos fotografų kolonijos kiekvieną giedrą vakarą ją fotografuoja nuo gretimo pėsčiųjų viaduko.

Iš dangoraižių viršūnių įspūdingai atrodo ne tik papėdė, bet ir kiti aukštuoliai: kur dar kitur pasaulyje dar galėtum pakilti į 400 m aukštį ir stebėti, kad šalia – dar aukštesni pastatai. Tik svarbu aukštyn kilti giedrą dieną: pastatai tokie aukšti, kad jų viršūnės dažnai atsiduria debesyse, kitais kartais mažai ką pamatysi per smogą.

Šanchajus iš Šanchajaus bokšto viršaus. Matosi, kaip žemai Šanchajaus finansų centro viršūnė - o juk jis irgi vienas 10 aukščiausių pasaulio pastatų.

Šanchajus iš Šanchajaus bokšto viršaus. Matosi, kaip žemai Šanchajaus finansų centro viršūnė – o juk jis irgi vienas 10 aukščiausių pasaulio pastatų.

O gal smagiausia Pudongą stebėti iš kito upės kranto. Matyti visą jo panoramą, visus vakare apšviečiančius dangoraižius, tarsi virstančius vientisu šviesos meno kūriniu. Mes apsistojome bute šiaurės Bunde, iš kurio balkono Pudongas buvo kaip ant delno: labai rekomenduoju.

Vestuvininkai fotografuojasi Bunde priešais Pudongo panoramą. Savaitgaliais vienu metu viena greta kitos fotografuojasi dešimtys vestuvininkų porų - šitoks didžiulis tai miestas ir šitoks gražus, bene svarbiausias jo vaizdas

Vestuvininkai fotografuojasi Bunde priešais Pudongo panoramą. Savaitgaliais vienu metu viena greta kitos fotografuojasi dešimtys vestuvininkų porų – šitoks didžiulis tai miestas ir šitoks gražus, bene svarbiausias jo vaizdas

Bundas, tarpukario Šanchajaus laisva širdis

Pagrindinė promenada, nuo kurios šanchajiečiai ir miesto svečiai stebi Pudongo šviesų pasiutpolkę – Bundas. Pudongas iki pat ~1990 m. buvo tik tuščia dykra – o Šanchajaus centras buvo Bundas. Šiandien senieji Bundo bankų ir viešbučių rūmai atrodo menkučiai – bet juk tai 7, 15 aukštų puošnūs pastatai. Ir jie statyti tarpukariu, kai Lietuvoje ir Europoje išvis niekas nestatė daugiaaukščių.

Bundas iš toliau, apšviestas nakčiai. Kartais visos bundo šviesos ima mirgėti - vyksta šviesų šou. Šanchajiečiai ir miesto svečiai jį stebi iš labai populiarių spindinčių 'vakarienės kruizų' laivų

Bundas iš toliau, apšviestas nakčiai. Kartais visos bundo šviesos ima mirgėti – vyksta šviesų šou. Šanchajiečiai ir miesto svečiai jį stebi iš labai populiarių spindinčių ‘vakarienės kruizų’ laivų

Tereikia pamatyti seną Šanchajaus nuotrauką, kai už jų nugaros nestovėjo dangoraižių eilės, ir akimirksniu suprasi ano meto žmones, kalbėdavusius, kad kai kurie Šanchajaus pastatai “tokie aukšti, kad užvertus galvą pažiūrėti į jų viršūnes, krenta skrybėlė”. O labiausiai tarpukario Šanchajaus didybę ir skonį supranti užėjęs į kai kurių tų pastatų vidų, išvydęs interjero prabangą. Ar suvenyrų parduotuvėlėse panaršęs tarpukario merginų plakatus, kuriais anais laikais Šanchajaus pramonė reklamuodavo Kinijos rinkai savo prestižines prekes.

Bundo viešbučio interjeras. Viešbutį kadaise įkūrė garsi žydų Sasūnų šeima

Bundo viešbučio interjeras. Viešbutį kadaise įkūrė garsi žydų Sasūnų šeima

Bundas atrodo it perkeltas iš kokio JAV miesto. Ne šiaip sau. Bundą projektavo ir statė vakariečiai. Mat XIX a. viduryje, kai Kinija pralaimėjo Opiumo karą europiečiams, viena taikos sąlygų buvo atverti Šanchajų Vakarų Imperijoms. Tas “atvėrimas” reiškė, kad Šanchajuje įkurtos Prancūzijos, Britanijos ir JAV koncesijos – ištisi rajonai, kuriuose galiojo ne Kinijos, bet Vakarų šalių įstatymai ir tvarka. Kinai ilgą laiką net Šanchajaus savivaldybėje turėjo mažai įtakos, miestas buvo pilnas angliškų, prancūziškų užrašų.

Tarpukariu Šanchajuje susiliejo Vakarų ir Rytų mados: merginos, kaip įprasta Vakaruose, reklamuodavo Šanchajaus produkciją. Šiandien tie tarpukario kinių piešiniai reklamuoja jau suvenyrus turistams.

Tarpukariu Šanchajuje susiliejo Vakarų ir Rytų mados: kinės merginos, kaip įprasta Vakaruose, reklamuodavo Šanchajaus produkciją. Šiandien tarpukario merginų piešiniai reklamuoja jau suvenyrus turistams.

Europos gabalėliuose – Šanchajaus dvasia

Anie koncesijų rajonai su europietiškais art deco stiliaus pastatais – iki šiol miesto pažiba. Prancūzų koncesijoje – didelė dalis naktinio gyvenimo, barų. Miesto valdžia garsiausius pastatus žymi atminimo lentomis – ir angliškomis. Skirtingai nuo likusios Kinijos, Šanchajuje iki šiol su anglų kalba nueisi toliau, o ir baltaodžiai nėra reta išimtis. Tiesa, šiandien tai daugiausiai turistai. Senieji koncesijų gyventojai išsilakstė dar po Antrojo pasaulinio karo ir komunistinės revoliucijos (1949 m.).

Tarpukario kino teatras buvusioje Prancūzų koncesijoje

Tarpukario kino teatras buvusioje Šanchajaus Prancūzų koncesijoje

Po komunistinės revoliucijos istorija tapo ir kitos tarpukario Šanchajaus “legendos”: mafija, prostitucija, pabėgėliai. Mat tarpukario Šanchajus buvo “miestas be įstatymų”: kai viename mieste būta šitiek skirtingų šalių valdomų rajonų, nusikaltėliai galėjo daryti ką nori, o gaudomi “šmurkštelėti” į kitos šalies koncesiją. Šitokia laisvė kartu ir gelbėjo gyvybes: po Rusijos revoliucijos Šanchajus priglaudė dešimtis tūkstančių rusų, per holokaustą – dešimtis tūkstančių Europos žydų; jie pasistatė eilę cerkvių, sinagogų.

Dabar viskas uždaryta, apleista arba virtę muziejais. Tačiau senuosius didingus europiečių rajonus perėmę kinai juos saugo ir jais didžiuojasi. Ir jais džiaugiasi daug daugiau žmonių, nei kada seniau, juk Šanchajaus gyventojų skaičius išaugo 5 kartus, o perkamoji galia – dar labiau. Rytų Nankino gatvė nebėra pagrindinė Šanchajaus prekybinė gatvė, bet grūstys ten – didesnės, nei kada anksčiau.

Šanchajaus Rytų Nankino gatvės tarpukariniai ir modernūs prekybos centrai

Šanchajaus Rytų Nankino gatvės tarpukariniai ir modernūs prekybos centrai

Nykstantys Šanchajaus senamiesčiai – lilongai

Vakariečių rajonai buvo ir yra Šanchajaus elito namai, tačiau tikrasis Šanchajaus pagrindas visuomet buvo lilongai – kinų gyventi rajonėliai aplink ankštas gatveles, kuriuose statyti kiniški ar Vakarų architektūros įkvėpti namai (šikumen).

Kol vakarietiški Šanchajaus mūrai saugomi, lilongai naikinami neįtikėtinais greičiais. Kinams jie – tiesiog skurdo simbolis. Užgriebia štai nekilnojamojo turto magnatas kokį lilongą, priverstinai išperka iš gyventojų jo namus, šnioja viską lauk ir pastato kelis gyvenamuosius dangoraižius. Tokie dangoraižiai – naujasis Šanchajaus pagrindas. Nuobodokas, bet kaip mieste sutalpinsi šitiek milijonų? Kokiais 2000 m. dar dangoraižiai tarp lilongų tik šen bei ten stiebėsi, dabar jau lilongų tarp dangoraižių reikia ieškoti. Ir ne vienas, kurį dar randi – aptvertas, tamsus: jau pasmerktas.

Tradicinė sena Šanchajaus gatvelė

Tradicinė sena Šanchajaus gatvelė. Tolumoje matosi dangoraižiai

Tiesa, keli senieji rajonai išsaugoti ar pastatyti iš naujo – ir paversti iščiustytais prekybiniais rajonais – juk turistams patinka autentika. Didžiausias toks – aplink Miesto dievo šventyklą. Tai – dar viena Šanchajaus tradicija. Miesto dievas yra Čin Jubo, 1295-1373 m. gyvenęs žmogus, kuriam šį titulą suteikė imperatorius.

Atkurtas tradicinis rajonas aplink Šanchajaus miesto dievo šventyklą, dabar daugiausiai naudojamas prekybai

Atkurtas tradicinis rajonas aplink Šanchajaus miesto dievo šventyklą, dabar daugiausiai naudojamas prekybai

Tradicinėje kinų taoizmo religijoje tokia tvarka įprasta – kadaise daugybė Kinijos miestų turėjo savo dievus, bet komunizmas viską sunaikino. O Šanchajuje ir šiandien žmonės meldžiasi tam dievui. Šanchajiečiai itin saugo savo identitetą ir tradicijas, savo šanchajiečių (vu) kalbą, taip smarkiai besiskiriančią nuo standartinės kinų (mandarinų) kalbos. Tik kad aplinkybės vis sunkėja: jau kone pusė Šanchajus gyventojų – atvykėliai iš kitų Kinijos vietų, čia pritraukti turto ir fabrikų ir paprastai neišmanantys vietos tradicijų.

Šanchajiečiai meldžiasi prieš miesto dievo skulptūrą

Šanchajiečiai meldžiasi prieš miesto dievo skulptūrą

Šanchajaus istoriją dar gali pamatyti muziejuose ir vienas geriausių tam – Šanchajaus miesto planavimo galerija. Ten – didžiulis miesto maketas, senų ir naujų Šanchajaus vaizdų palyginimai. Didžiausią postūmį miesto kaitai davė 1993 m. valdžios sprendimas leisti Pudonge privačią nuosavybę, kai likusioje Kinijoje ji dar buvo ribojama. Šitaip praktiškai plyname lauke iškilo vienas svarbiausių pasaulio finansų centrų ir viena gražiausių “dangoraižių kalvų”.

Šanchajaus maketas. Visko, kas kairiame upės krante, prieš ~25 metus dar nebuvo.

Šanchajaus maketas. Visko, kas kairiame Huangpu upės krante, prieš ~25 metus dar nebuvo.

Pokyčių būta ir kitokių. Pavyzdžiui, įsikūrė M50 rajonas, kur turtingų kinų skoniams tarnaujantys menininkai ir dizaineriai užėmė seną gamyklą. Kai lankiausi, greta stovėjo McLaren automobilis – nežinau, menininko ar pirkėjo.

Sunku patikėti, bet Šanchajaus vedybų turgus – irgi naujovė, įkurta 2004 m. Kiekvieną savaitgalį šimtai kinų ten išskleidžia skėčius su savo viengungių sūnų ir dukterų aprašymais (amžius, zodiakas, kartais – pajamos ar kokia užsienio vėliava: suprask, ten emigravęs, bet beveik niekada nebūna nuotraukų). Ir tikisi, kad “likimo broliai” prieis, pasiūlys supažindinti savo vaikais, ir gal jie galiausiai susituoks. Daugybė tėvų ten sėdi metų metais be vaikų leidimo ar net žinios. “Tėvų parinkta žmona/vyras” Kinijoje nebėra norma, tačiau vis dar būna, kad, kai tėvai vaikams pasiūlo ką vesti ar už ko tekėti, šie rimtai svarsto ir kartais parinktasis partneris išties patinka. To viliasi visi skėčius išskleidę tėvai.

Tėvai su skėčiais Šanchajaus vedybų turguje (miesto Liaudies parke). Karts nuo karto prieina pakalbėti vienas prie kito, apsikeičia kontaktais.

Tėvai su skėčiais Šanchajaus vedybų turguje (miesto Liaudies parke). Karts nuo karto prieina pakalbėti vienas prie kito, apsikeičia kontaktais.

Šanchajaus pokyčių tempai tokie, kad tai, kas dar ką tik buvo naujovė, dabar – beviltiška seniena. Pavyzdžiui, Šanchajaus vaizdų [sightseeing] tunelis, besigiriantis “prancūziška technologija”: važiuodamas po upe ten esi “stebinamas” mirgančiomis šviesomis su komentarais “tirpstanti lava!”, “ryški žvaigždė!” ir pan. 2000 m., kai tunelis atidarytas, matyt, priblokšdavo technologijų nemačiusius kinus – o dabar šią pramogą išbandžiusieji skubiai pildo internetą piktais komentarais: “kas per absurdas už tai mokėti, kai kiekvienas dangoraižis įspūdingiau apšviestas?”.

Šanchajaus priemiesčiuose – kanalų labirintai

Šanchajus – milžiniškas miestas ir todėl verta kelionę po Šanchajų planuoti taip, kad vieną dieną apžiūrinėtum vieną rajoną ar kelis gretimus: net ilguoju metro ilgiausios kelionės gali užtrukti 1 ar 2 val.

Šanchajaus kruizinių laivų upstas - vienas architektūriškai įspūdingų naujų pastatų

Šanchajaus kruizinių laivų uostas – vienas architektūriškai įspūdingų naujų pastatų

Juoba, Šanchajaus priemiesčiais jau faktiškai tapo kai kurie ištisi didmiesčiai, turintys savo lankytinų vietų, vertinamų kaip vienos įdomiausių Kinijoje.

Tarp tokių – vadinamieji vandens miestai, “Kinijos Venecijos“, kurių namai supa daugybę kanalų (Šanchajaus apylinkių kanalų tinklas atrodo ypač įspūdingai, kai leidiesi ten lėktuvu). Tiesa, už Veneciją jie kur kas “proziškesni”: kanalai purvini ir siauri, laivai ten neplaukioja. Didžiausias “vandens miestas” – Sudžou [~25 min. greituoju traukiniu], labiausiai garsėjantis savo sodais, kuriuos įrengdavo vėlyvųjų viduramžių Kinijos turtuoliai. Tiesa, perpildyti turistais, tie garsiausieji sodai (pvz. Kukliojo administratoriaus sodas) nebeatrodo tokie jau romantiški.

Kukliojo administratoriaus sodas Sudžou. Kinų soduose ne mažiau už augalus svarbi architektūra: daugybė paviljonų, kuriuose sodais džiaugdavosi jų šeimininkai.

Kukliojo administratoriaus sodas Sudžou. Kinų soduose ne mažiau už augalus svarbi architektūra: daugybė paviljonų, kuriuose sodais džiaugdavosi jų šeimininkai.

Kiek geriau jaučiausi netolimo Hangdžou miesto [~1 val. greituoju traukiniu] garsiajame Vakarų ežere. Tai – milžiniška erdvė šalia miesto, kur nestatomi jokie dangoraižiai, viskas palikta kaip po senovei: ežeras, pagodos, pasivaikščiojimų takai virš ežero, pastatyti prieš daugelį šimtmečių maloniems pasivaikščiojimams. Turistų, kaip ir kitur aplink Šanchajų, ir ten gali pasirodyti per daug – bet kai ežero plotas toks didelis, jis nustelbia tas minias. Ypač kai plaukioji tradiciniais laivais.

Garsusis Hangdžou vakarinis ežeras

Garsusis Hangdžou vakarinis ežeras

Šanchajus – ir Kinijos vartai

Šanchajuje kartu su jo priemiesčiais bus ką veikti ir savaitę – juk ten ir visokie renginiai, ir pasaulinio garso cirkas, ir net Disneilendas. Tačiau Šanchajaus minios gali imti varginti – ypač gamtos mylėtojus ir tuos, kam XX a. istorija neatrodo pakankamai sena, kad būtų įdomi. O Sudžou sodai ar Hangdžou ežeras atrodyti pernelyg menki gamtos ir istorijos inkliuzai.

Aišku, nuo minių Kinijoje nepasislėpsi beveik niekur, bet Šanchajus kartu – ne tik Kinijos ekonomikos variklis, o ir Kinijos vartai turistams. Iš Šanchajaus Hongčiao komplekso, apjungiančio greitųjų traukinių stotį ir oro uostą – ir lėktuvų, ir traukinių reisai į visas kitas svarbiausias Kinijos lankytinas vietas. Trys tarpekliai, Džangdziadzie uolų miškas, istorijos kupinos sostinės Pekinas ir Sianas, Honkongo ir Guangdžou didmiesčiai, lošimų sostinė Makao, net Šilko kelias ir Tibetas – viskas ne daugiau 6 valandų kelio traukiniu ar lėktuvu.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

| 4 komentarai

Bankokas – populiariausias tarp turistų pasaulio miestas! Aplenkė Paryžių, Londoną, Romą, Niujorką…

Palyginus su Vakarų didmiesčiais, Bankokas visiškai kitoks. Jis nė neturi aiškaus centro. Totalinis chaosas, kontrastai tarp purvinų upių ir dangoraižių stogų barų, tarp šaligatvių prekijų ir japoniškų prekybos centrų, tarp tuktukų ir “dangaus traukinių”, tarp vienuolių ir prostitučių – jo žavesio dalis.

Neįprastos ir Bankoko lankytinos vietos: rytietiškos, auksu spindinčios, persmelktos unikalia Tailando kultūra. Bankoko niekada neužkariavo jokia užsienio imperija ir trys Europoje primištos vertybės – “Karalius, religija, tauta” – Tailando sostinėje tave supa nuolatos.

Bankoke praleidau dvi intensyvias savaites ir rajonas po rajono atskleisiu, ką pamatyti – ir patirti – Azijos turizmo sostinėje.

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Taip pat skaitykite ir bendrą straipsnį apie Tailandą ir jo kultūrą.

Bankoko senamiestis – šventyklų ir rūmų didybė

Bankoko širdis – Ratanakosin rajonas. Amžiumi jis negali prilygti Europos senamiesčiams, mat iki Tailandas į Bankoką perkėlė sostinę (1782 m.) ten tebuvo kaimas. Tačiau didybe Ratanakosinas gali lygintis su Paryžiumi ar Londonu. Net dabartinis Tailando istorijos periodas Tailande vadinamas Ratanakosino periodu.

Ratanakosine – svarbiausios Bankoko (ir Tailando) šventyklos bei karalių rūmai. Visų pirma. Didieji rūmai milžiniškas pastatų kompleksas. Nors kone Dievui prilyginamas Tailando karalius ten jau 100 metų kaip nebegyvena, didžioji komplekso dalis turistams uždaryta – bet ir to, kas atidaryta pakanka per akis. Įspūdingiausia Smaragdinio Budos šventykla. Tajams svarbiausia, nes ten laikomas “Smaragdinis Buda” (mažytė, bet labai svarbi statulėlė), o turistams – nes viskas taip didinga: auksinės stupos, žalių pabaisų skulptūros, dievaičio Ramos gyvenimą pasakojančios spalvingos freskos…

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos - ištisi pastatų kompleksai

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos – ištisi pastatų kompleksai

Antra pagal svarbą šventovė Wat Pho garsėja milžiniška gulinčio Budos skulptūra. Verta dėmesio ir Auksinio kalno šventykla – nes nuo viršaus atsiveria gražūs Bankoko vaizdai.

Beje, į visas Bankoko šventyklas gali patekti tik tinkamai apsirengęs: kad nesimatytų pečių, kelių. Pagrindinėse duoda (ar nuomoja) sarongus (tradicinis vietinis rūbas), tačiau geriau ir patogiau po Ratanakosiną vaikščioti taip, kad persirenginėti nereiktų. Karaliaus rūmuose reikalavimai aprangai dar griežtesni: negali būti jokių šortų ir trumpų rankovių.

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Ratanakosine stūkso ir du svarbiausi Bankoko muziejaiNacionalinis muziejus ir Siamo muziejus. Nacionalinis muziejus – tradicinis, pilnas visų Tailando istorijos laikotarpių meno kūrinių, žadą atimančių “karališkų vežimų” kurias karalius ir Budų statulos per šventes išvežamas į gatves. O Siamo muziejus modernus: vaizdu, garsais, pavieniais daiktais ten mėginama atsakyti į klausimą, “kas yra tajiškumas”. Kitose šalyse tokių vietų autoriai, būna, klysta, rašo turistams nesuprantama kalba. Bet Tailandas prie turistų pripratęs jau daug dešimtmečių ir Siamo muziejus gali sudominti net tą, kas muziejų nemėgsta.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskursijos.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskursijos.

O patys keisčiausi Bankoko muziejai yra Šririradž ligoninėje anapus upės nuo Ratanakosino. Jų ten net šeši ir juose – apsigimę kūdikiai formaline, mirties bausme nuteistų žudikų pajuodusios mumijos, parazitai, nužudymo įrankiai, sumaitotų aukų nuotraukos… Tailando kultūra tiesiog kitokia ir kas Europoje tabu – ten visai normalu. Anapus upės ir baltoji Wat Arun šventovė, dekoruota netgi įmūrytomis lėkštėmis – itin gražiai atrodo per saulėlydį.

Wat Arun šventykla Bankoke

Wat Arun šventykla Bankoke

Khao San kelias – vakariečių jaunimo pramogoms

Populiariausiu tarp turistų pasaulio miestu Bankokas tapo daugiausiai kinų dėka. Mes, europiečiai, esame išlepę nuo daugybės gražių istorinių didmiesčių, į kuriuos galime nuvykti savaitgaliui ar keturioms dienoms. Kinams pasirinkimas mažesnis: Azijoje Bankokas vienas nedaugelio miestų, taip gerai atlaikęs karus, revoliucijas, žemės drebėjimus.

Tačiau iki Bankoką atrado kinai, jis jau dešimtmečius aitrino vaizduotę vakarų “kuprinėtojams“: taupiems jaunuoliams, atvykusiems į Pietryčių Aziją ieškoti gyvenimo nuotykio.

Ir Khao San kelias – iki šiol jų gyvenimo būdo širdis. Jo pigiuose hosteliuose susipažįsta, susidraugauja, net įsimyli prancūzai ar anglai, o paskui vakaroja gausybėje naktinių barų (prieš susiplanuodami kelionę į garsiausią Tailando vakarėlį – Full Moon Party).

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Khao San kelią nūnai pamėgo ir kitokie, vyresni ir mažiau taupantys turistai: tiesiog ten viskas pritaikyta vakariečio skoniui. Yra daug galimybių paragauti vietinių tradicijų, bet kartu nepamiršti savųjų pomėgių. Mat daugelyje kitų Bankoko rajonų net barą, kaip mes jį suprantame, rasti sunku: patys tajai “pasisėdėjimų” ten nelabai supranta – jei geria, tai ir valgo.

Čao Prajos upė – purvas ir romantika

Į Bankoko “senamiestį” Ratanakosiną ir Khao San kelią visuomet atvykdavome taip, kaip nuo pat Bankoko įkūrimo atkeliaudavo vietiniai: plaukte Čao Prajos upe. Bankokas turi metro, bet į istronę miesto širdį traukiniai dar neveža. Gal tik geriau: plaukimas maršrutiniu laivu romantiškas, pigus, ir visgi aplenkiantis neregėto baisumo Bankoko kamščius. Pro šalį pakrantėje sklendžia paupio kavinės ir skurdžių namai ant polių, auksiniai šventyklų špiliai, prasilenki su krovininių baržų junginiais ir keltininkais, skersai upės plukdančiais ten, kur trūksta tiltų..

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Jei ne dangoraižiai – galėtum sakyti “viskas kaip prieš 100 metų”. O ir tie dangoraižiai tajiški: padabinti karaliaus nuotraukomis, jį šlovinančiais šūkiais…

Čao Prajos paupio rajonas į pietus nuo Ratanakosino turi ir daug europietiškų pastatų: Prancūzijos, Portugalijos ambasados, bažnyčios ir katedra. Mat ten XIX a. kūrėsi Europos diplomatai, pirkliai. Priešingai nei daug kur Azijoje, čia buvo svečiai, o ne valdovai – taip niekada ir neužkariavo Tailando. Ir jų pastatus apsupo azijietiški: Harūn musulmonų rajonėlis, kinų rajonas, panašus į vieną didelį turgų.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Čao Praja ir purvina lyg prieš šimtmetį: mačiau, kaip net brangaus “vakarietiško” restorano šeimininkai upėn pila paplavas. Plaukioja šiukšlės, paupio trobų “kanalizacija” irgi viską pila tiesiai ten. Rekomenduojama gink dieve saugotis, kad kokio praplaukiančio katerio bangos neaptaškytų veido. Tačiau neįtikėtina, bet Čao Praja tiesiog pertekusi žuvimis – pažvelk į bet kurį lopinėlį ir tuoj jas išvysi, netgi nuo kranto.

Saulei sutemus upė persimaino: paupio kavinėse prasideda vakarienių bufetai su koncertais ir liaudies šokiais turistams, o dar daugiau tokių – spindinčiuose Čao Prajos kruizuose. Laivai vos sutalpina norinčiuosius: vien pavadinimu “Čao Prajos princesė” – penki laivai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip 'priedas' prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip ‘priedas’ prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Satonas ir prabangieji gyvenamieji dangoraižiai

Pietinis Čao Prajos kruizų ir maršrutinių laivų kelionės galas – Satonas, vienas šiuolaikinių miesto centrų (kartais rašo Sathorn – Tailande įprasi, kad tas pačias vietas iš tajų rašto į lotynų raštą vietiniai kas kartą perrašo skirtingai).

Satoną iš tolo atpažinsi iš State Tower dangoraižio klasicistinių baliustradų. “Jeigu senovės Graikijoje būtų statę dangoraižius, būtų atrodę taip” – girdėjau gerą mintį. State Tower architektas baigė liūdnai (pradėjo statyti kitą panašų dangoraižį “Sathorn Unique” netoliese, vėliau buvo suimtas, o Sathorn Unique iki šiol – apleistų vietų mėgėjus traukiantys “griaučiai”). Bet State Tower viršūnės viešbutis ir baras ant stogo (dangoraižių barai – tikra Bankoko tradicija), jo Michelin** restoranas – tikras Bankoko prabangos simbolis.

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

Mums permokėti už gėrimus viršūnėje nė nereikėjo, nes 41 “State Tower” aukšte išsinuomavome butą. ~100 kv. m butas su nuostabiu vaizdu ir balkonu atsiėjo ~45 eurus už naktį. Vėliau, grįžinėdami iš Bankoko, Paryžiuje už tokią sumą įpirkome tik ankštą viešbčio kambarėlį kažkur priemiestyje… Aišku, ir Bankoke nakvynės verta paieškoti, neimti pirmos pasitaikiusios. Darykite kaip aš: susiraskite patinkančius dangoraižius, “Air BnB” juos pritraukite (zoom) ir pamatysite visus butų siūlymus tame name. Beveik visų to paties dangoraižio būtų išplanavimas – vienodas, o kainos skiriasi net dvigubai… Tačiu jei visgi norėtumėte pasikelti į dangoraižio viršūnės barą – jų Bankoke daugybė, palyginkite vaizdus, kainas, aukščius, rajonus… Mes buvome Baiyoke 2 pastato, kuriame, priešingai daugeliui, nėra privalomos formalios aprangos.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono - į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalis buto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono – į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalis buto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower – kaip ir daugelio Bankoko dangoraižių – papėdė nėra kažkokia prabangos oazė: ten pigūs “gatvės maistai”, kuriais Bankokas garsėja, prekijai, drabužių nuoma (“mūsų apranga tinka State Tower Sky Bar” – šaukia nuomotoja, ir verslas einasi), drėgmės suėsti eilinių tajų daugiabučiai. Toks jau tas Bankokas: skurdas ir turtas, paprastumas ir prabanga – visad šalia. Kažkada gal kai kas keisis: valdžia žada iš pagrindinių gatvių pašalinti šaligatvius okupavusius prekijus: “Bankokas jau – turtingas didmiestis – ir niekur turtinguose didmiesčiuose tokių dalykų nėra”. Prekijai pyksta – “mes Bankoko veidas, tūkstančiai čia ir skrenda ragauti gatvės maisto”. Jį valgo ir kone visi bankokiečiai, mat namie maisto gamintis neįprasta. Higiena gatvėje gal ir netobuliausia, bet ne taip blogai, kaip atrodo: pavyzdžiui, visi ledukai atvežti centralizuotai, o ne “krano vandens”.

Restoranas "State Tower" papėdėje

Restoranas “State Tower” papėdėje

Kaip galbūt atrodys visi Bankoko centrai ateityje jau šiandien galima išvysti Asiatique (trys Čao Prajos upės prieplaukos nemokamu laivu į pietus nuo Satono). Buvę eksportinio uosto sandėliai ten virto prabangiu prekybos ir restoranų rajonu. Yra ir “gatvės maisto turgus” – bet toks išvalytas, tvarkingas, net vakarietiškas. Ten pardavinėja ir kraštutinai tajiškus patiekalus (kam nors keptų vabzdžių?), tačiau kainos jau – beveik kaip Lietuvoje. Bankokas, atrodo, ties tokiu lūžiu, kaip koks Tokijas 1970 m. – jau pilna modernių, šiuolaikinių, “pasaulinio lygio” vietų, bet vis dar gali rasti ir tūkstančius tradicinių, kur “laikas sustojęs”. Aišku, ne Asiatique.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Siamo aikštė – šventyklos, prekyba ir dangaus traukiniai

Pats brangiausias Bankoko rajonas – Siamo aikštė, kur susikerta abidvi miesto dangaus traukinių (Skytrain) linijos. Prislėgtas tų didelių nesibaigiančių geležinkelio tiltų rajonas atrodo savaip niūriai, net distopiškai – bet kartu ir moderniai, tarsi iš mokslinės fantastikos filmo. Tas geležinkelis – keturių aukštų. Ketvirtame jo aukšte (sulig vienuoliktais aplinkinių pastatų aukštais) – viršutinė linija, trečiame – apatinė, antrame – pėsčiųjų takas ir parduotuvės (ten gali vaikščioti po tą rajoną nenulipdamas žemyn, vengdamas perėjų ir šviesoforų), pirmame – gatvė.

Siamo aikštėje – prabangiausi Bankoko prekybos centrai, vienu metu tapę dažniausiai “Instagram” fotografuojamais pasaulio objektais (bankokiečiams labai svarbu pasirodyti). Tačiau tenai ir gyviausios Bankoko šventyklos, dieną naktį pilnos maldininkų. Ypač Eravano šventykla kur tajai laukia gyvoje eilėje idant galėtų vietinę šokėjų trupę nusamdyti ritualiniam šokiui prieš Brahmos statulą.

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Taip, Brahmos, o ne Budos. Dauguma tokių šventovių – hinduistinės, kitos išvis skirtos “sklypo dvasioms”. Jas pastatė gretimų pastatų savininkai: Tailande įprasta vengiant nesėkmių greta naujo pastato įkurti ir šitokią šventovę, nešti jai aukas. Tajai nesuprastų klausimo “juk esate budistai, kodėl meldžiatės hinduistų dievams ir pagoniškoms dvasioms?”. Čia kaip pas mus horoskopai – lyg ir nesusiję su religija, bet daug kas tiki. Sėkmės ar turtų paprašyti hinduistų dievybės paprasčiau nei asketiško Budos….

Ir niekur šis tajų “tautinis religingumas” neatrodo neįprasčiau, nei Bankoko Siamo aikštės prabangos ir supermodernių traukinių apsuptyje.

"Valgyk, melskis, apsipirkinėk" - toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

“Valgyk, melskis, apsipirkinėk” – toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

Nuo Siamo aikštės, prislėgtas dangaus traukinių linijos, driekiasi Suchumvitas – prospektas, numylėtas “ekspatų” (turtingų Tailande gyvenančių užsieniečių, kurie dirba tarptautinėse įmonėse ar patys sau). Dauguma užsienio virtuvių restoranų, pramogų – ten. Ten – ir vienintelė didmiesčio žalia erdvė Lumpinio parkas (Bankokas – mažiausiai žalias pasaulio miestas). Smagu ten pasiirstyti valtelėmis: nes tik nuo tvenkinio gali stebėti platesnę Bankoko panoramą; visur kitur artimesni pastatai užstoja tolimesnius, o pagrindinėse gatvėse “dangaus traukiniai” – ir saulę bei dangų. Beje, Lumpinio parke gyvena net laukiniai varanai.

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Pratunamas – pigių prekių Meka

Šiauriau nuo prabangiosios Siamo aikštės ir Suchumvito – pigesnis Bankoko centras. Pratunamas. Jo “ašis”, kaip po senovei – kanalas Khlongas. Anksčiau visas Bankokas buvo tokiais išvagotas (tik paskui, įkalbėti Europos pirklių, karaliai nurodė tiesti gatves). Khlongas – vienintelis, kuriuo dar plaukioja maršrutiniai laivai. Kitokie, nei Čao Prajoje: turistus stelbia eiliniai tajų darbininkai, įšokti reikia per kelias sekundes (ktiaip nuplauks!) ir lipti per kėdes pirmyn, vanduo dar purvinesnis.

Maršrutinis laivas Bankoko kanale. Tai nuo kanalų ir prasidėjo bankokas - tik vėliau, dalį užpylus, atrsirado gatvės

Maršrutinis laivas Bankoko kanale – Khlonge.

Palei tą kanalą gyveno vienas garsiausių Tailando vakariečių Džimas Tomsonas, išpopuliarinęs tajišką šilką. Nors jo medinius namus, atsivežtus iš kitų Tailando dalių ir prtaikytus vakarietiškam skoniui, dažnas liaupsina, man jie nė iš tolo neprilygo tajiškoms įdomybėms.

Pratunamas – pigaus apsipirkimo centras. Pigios prekės – tikras Tailando koziris. Nes kas brangu, paženklinta “gerais prekių ženklais” Tailande – ne ką pigiau nei Lietuvoje. Užtat tos pigiosios kiniškos prekės – ir pigesnės, ir pasirinkimas daug didesnis. Štai koks Pantip Mall, šešių aukštų elektronikos turgus, kur pardavinėjama viskas nuo laidų iki sudėtingiausių kompiuterių.

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Ir greta kiti prekybos centrai, ypač drabužių. Štai viename vien siuvyklų “cosplay” mėgėjams dešimtys – gali pasisiūti kokio nori japonų animacijos herojaus kostiumą. Šitokia didžiulė rinka viskam Bankokas, kad pasiūla, atrodo, kone begalinė. Nelabai mėgstu kelionėse apsipirkinėti, bet pirkau daug: tiesiog, labai apsimoka, į kai kuriuos daiktus net panašių Lietuvoje nėra. Priešingai nei pačioje Kinijoje, Bankoke prekijai bent kažkiek moka angliškai.

Savaitgaliais Bankoke atsiranda dar viena apsipirkimo Meka – Čatučako turgus, besireklamuojantis kaip didžiausias pasaulyje (prie Dangaus traukinio stotelės Mo Čit). Bet jame tos pačios prekės kainuos brangiau, nei Pratuname. Kita vertus, galite rasti išskirtinių, meniškų prekių, kurių Pratuname nebus.

Čatučako turguje

Čatučako turguje

Bankoko Raudonųjų žibintų kvartalai

Daugelis Bankoko “barų rajonų” centruose (išskyrus gal Khao San kelią) kartu yra ir Raudonųjų žibintų kvartalai turistams.

Tailande prostitucija nelegali, bet, kaip ir prieš daugelį niekam žalos nedarančių pažeidimų, tajų policija prieš ją “užmerkia akis”. Ji priimtina ir kultūriškai (~95% tajų vyrų yra miegoję su prostitute, prostitucija užsiimti dukroms kartais pasiūlo net tėvai). Todėl daugybė vakariečių turistų į Bankoką keliauja “romantiškų nuotykių”: dar lėktuve šalia manęs sėdėję vyresnio amžiaus britai dalijosi mintimis apie savo buvusias ir būsimas tajes merginas. Riba tarp “merginos” ir prostitutės gana neaiški, nes prostitutės paprastai samdomos nakčiai ar net savaitei, o daliai jų net pavyksta ištekėti už vakariečių. Aišku, toli gražu ne visos iš tūkstančių tajės-vakariečių šeimų, kurias pamatysite Bankoko gatvėse, prasidėjo taip, bet beveik visose moterį (ir dažnai jos tėvus) išlaiko vyras.

Pagrindiniai Bankoko raudonųjų žibintų kvartalai trys: Soi Cowboy, Patpongas ir Nana Plaza. Čia juos išvardijau nuo “nekalčiausio” (iš bėdos tinkančio net su šeima pasisėdėti bare ir pažiūrėti futbolą) iki “stipriausio”, į kur patenkama pro apsaugą.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Didžiuma prostitucijos Bankoke prasideda besieniuose baruose, kur jaunos tajės “akimis šaudo” praeivius (kartais šoka ant stalų), o vienišam vyriškiui užėjus vidun čia pat sėdasi šalia, apkabina, leidžiasi graibomos. Buvau su žmona, tad prie manęs “nelindo”. Lindo tik visokių šou siūlytojai – ypač Ping pong šou, kur moterys demonstruoja cirko triukus su savo lyties organų raumenimis. Tai įdomu kaip reiškinys, tačiau kokybiškos vaidybos, šokių nesitikėk, be to, reikia būti atsargiems, nes ten dažnos apgavystės (jei “nemokama” – bus privaloma pirkti brangius gėrimus ir pan., prašys arbatpinigių). Tačiau tiek aš, tiek pažįstami, būdami atsargūs apgavysčių išvengė, sumokėjo tik kiek sutarta – visi, kas internete skalambija, jog “būtinai apgaus”, klysta.

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone - ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone – ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Didžiausiame Raudonųjų žibintų kvartale Patponge yra ir gėjų zona: netyčia ten užklydau. Nekreipdamas dėmesio į mano žmoną, vienas vyrukas jau vedėsi paskui į kažkokį klubą žadėdamas “vaikinai geriau nei merginos”. Visi gėjų klubai, tiesa, irgi pastatyti specialiai vakariečiams, mat Tailande gėjų kultūros nėra, ta sąvoka atsirado neseniai. Užtat ten yra sena ir net kaimuose visiškai toleruojama “ladyboy“, arba transvestitų, kultūra.

O “transvestitų kabaretai” yra ne vien Raudonųjų žibintų kvartaluose, ten tajai vedasi ir vaikus. Be to, kad žinai, jog šoka Tailande trečia lytimi vadinami transvestitai – nieko labai ypatingo ir verto dėmesio. Nieko ir nepadoraus.

Spalvingumas, šviesos Bankoke - įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Spalvingumas, šviesos Bankoke – įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Bankoką reikia ne pamatyti, o patirti

Bankokas – patyrimų miestas. Jeigu važiuosite ten kaip į kokią Romą ar Paryžių, žiūrėsite tik pastatus ir gražius vaizdus – nepatirsite nė pusės to, ką Bankokas gali pasiūlyti.

Bankoko gatvė

Bankoko gatvė

Didžiosios, garsiausiai reklamuojamos Bankoko pramogos – tikrai vertos dėmesio, nors ir nepigios. Viena tokių – Marine Park, kuriame reikia praleisti visą dieną, nes kiekvieną valandą vyksta vis kiti šou su gyvūnais ir žmonėmis. Ko vertas vien “šnipų karas”, kur vietoje scenos atkurta ištisai tropinė sala (“blogiečių bazė”) ir “gyvai” lydimi beveik holivudinių spec. efektų, sprogimų, ugnių, prieš akis Džeimso Bondo tipo “šnipai” ją puola. Arba “absurdo komedija” “kaubojų miestelis”, arba kalbančių papūgų šou. Svarbu nepavėluoti, ateiti atidarymo metu: valandą įstrigę kamščiuose praleidome bene garsiausią šou (beždžionių boksą).

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga - gerokai aptaško.

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga – gerokai aptaško.

Jei norite tajiškesnės patirties, jūsų dėmesiui Muai Tai (“Tailando boksas”) – nacionalinis sportas, keturias iš septynių savaitės dienų prikaustantis tajų dėmesį Radžamnern stadione. Iš pradžių labiausiai žiūrėsite boksininkus, bet paskui vis labiau dėmesį atkreips žiūrovai – besilažinantys su bukmekeriais vien jiems suprantamais rankų gestais ir staugiantys už tą kovotoją, už kurį pastatė pinigus.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas - filmukas apie jį.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas – filmukas apie jį.

Tačiau kad visais penkiais pojūčiais patirtumėte Tailandą nereikia didelių pinigų. Pakanka išeiti anksti ryte į gatves ir pasižiūrėti, kaip oranžiniai vilkintys vienuoliai renka aukas, kaip net pardavėjai klaupiasi, atiduoda prekes. Nueiti į pokalbį su vienuoliu šventykloje. Pasimėgauti tajų virtuve, kur visi skoniai išreikšti itin stipriai (saldumas, aštrumas, rūgštumas…): gal Phat Tai makaronais su krevetėmis, gal masaman kariu. O gal dienai “įstoti” į tajiško maisto gamybos mokyklą. Pasidaryti kiek skausmingą tajišką masažą, kurio salonų tikrąja to žodžio prasme pilna visur ir kainuoja jis juokingai (tik eiti reikia ten, kur rašo “massage”, o ne kur “spa”, ir nekreipti dėmesio į galimą kaulijimą “tiiip” – Tailande arbatpinigius palieka nebent nesusipratę amerikiečių turistai).

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Ir yra bent viena sritis, kur, netgi jei mėgintume užsidaryti “prabangių gyvenamųjų dangoraižių ir japoniškų prekybos centrų burbule”, nori-nenori patirsite Bankoką. Transportas. Tarp kamščių nardantys mototaksistai, nusigriebę savo “štabuose” win vėluojančius žmogelius. Sudėtingi persėdimai iš dangaus traukinio į metro (reikia pirkti naują bilietą). Tylėjimas laivuose, kad į burną neįtikštų purvinas vanduo. Nuolatiniai šauksmai “laivas taksi!” prie kiekvienos prieplaukos ir “tuktukas!” palei gatves (nevažiavome jais nė karto: vos pamatę baltą veidą, prašo neįtikėtinų kainų ir nesidera iki realių, o jei sako “vešiu už 10 batų”, reiškia, veš į komisinius mokančią parduotuvę). Ir taksi stabdymas – kai stabdai vieną po kito ir kokie keturi atsisako jungti taksometrą, nes, pavyzdžiui, esi su krepšiu ir atrodai kaip nesigaudantis turistas (bet važiuoti be taksometro – kvaila; visuomet prašo dvigubų-trigubų kainų). Gal Bankokas daugeliu atžvilgiu jau pirmojo pasaulio miestas, bet transportas – ne vienas jų.

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi - bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi – bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Bankoko priemiesčiai įdomumu prilygsta centrams

Bankoko oro uostas – Tailando ir visos Pietryčių Azijos vartai. Daugelis keliauotojų į Pietryčių Aziją mieste praleidžia bent kelias dienas, o paskui skrenda į Tailando kurortus, į Tailando šiaurę, į Kambodžą ar Vietnamą. Tačiau yra vietų, kurias galima iš Bankoko aplankyti per dienos išvyką, o vakare grįžti – traukiniu (bus lėčiau, bet autentiškiau ir pigiau), (mikro)autobusu (šie važinėja nuolat ir greitai, bet veža ne iki Bankoko centro).

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Pati žymiausia – Ajutaja, senoji Tailando sostinė. Tai kai ją sugriovė birmiečiai Siamo karaliai persikėlė į Bankoką. Ajutaja, sakoma, buvo milijoninis miestas, vienas didžiausių pasaulyje, stebinęs visus šventyklomis, stupomis, rūmais, Budų statulomis. Griuvėsiai liko, šiandien jie stūkso tarp šiuolaikinių pastatų. Į pagrindinius reikia pirkti bilietus, tačiau mažiau žymių net norėdamas neišvengtum: jie kone šalia kiekvienos gatvės, net gatvių vidury. Nori-nenori lygini Ajutają su Roma: Ajutaja buvo panašaus dydžio, kaip Senovės Roma, o griuvėsių išliko daugiau, nes sugriauta vėliau.

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Karo ir kino istorijos mėgėjai traukia į Kančanaburį, prie jo garsiojo tilto per Kvajaus upę. Kodėl jis toks žymus net sunku paaiškinti. Jį išgarsino filmas “Tiltas per Kvajaus upę” apie britų karininką, kartu su savo būriu patekusį nelaisvėn, atvežtą tilto statybvietėn, bei pamažu perėjusį į priešų japonų pusę. Tik tiek, kad tas siužetas – išgalvotas, filmas filmuotas Šri Lankoje, ir net “Kvajaus upė” tada vadinosi kitaip (ją pervadino Tailando valdžia, taip “priderindama prie filmo”). Kaip ten bebūtų, istorija, kad geležinkelį Bankokas-Birma statė tūkstančių belaisvių, kad jų mirė tiek daug, jog geležinkelis pramintas “mirties geležinkeliu” – tikra. Ir vakariečių belaisvių kapinės Kančanaburio centre – tikros (net vieną lietuvišką pavardę radau). Todėl Kančanaburis – puiki vieta puikiam Mirties geležinkelio centrui ir daug prastesniam JEATH karo muziejui. Nors minios turistų, specialiai ant tilto laukiančio retai pravažiuojančio traukinio, atrodo keistokai.

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys. Kiti lipa į patį traukinį: vos atvažiavome į stotį prieš tiltą, geležinkelio tarnautojai bemat uždėjo lipdukus ‘specialsu vagonas’ – skirtas žmonėms, kuriems nereikia niekur važiuoti, bet jie tiesiog nori kirsti garsų tiltą sėdėdami traukinyje

Bankokas yra didelės įlankos gale, o šonuose – vieni svarbiausių Tailando kurortų Pataja ir Hua Hinas, į kuriuos irgi galima nuvykti dienai, nors verta ilgesniam laikui.

Bankoko priemiesčiuose – ir daug gražių karaliaus rūmų (it tiesiai iš Vokietijos perkelti Phra Ram Ratčanivet Petburyje, tarpukariniai Mrigadajavano Čaane). Petburio vieninteliai, į kuriuos galima užeiti: kitur nekilmingieji tegali pasivaikščioti po sodą.

Čaano Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko priemiesčiuose gausu ir šventyklų, o įspūdingiausia irgi Petburyje: Tam Khao Luang ola, kurioje be didžiulių stalagmitų ir stalagtitų – ir gausybė auksinių Budų. Tačiau Tailande ne mažiau įdomu nei svarbiausias lankyti ir keisčiausias šventyklas, o viena tokių – Budistų pragaro šventykla Čonburyje, kur statulų serijos atkuria, kaip, sekančiame gyvenime atgimę į blogesnį pasaulį, kentės visokiausi nusidėjėliai. Kai kurios skulptūros Europoje apskritai negalėtų stovėti viešumoje (pavyzdžiui, basliu prievartaujama kruvina moteris), bet Tailande supratimas apie padorumą kitoks! Greta kiekvienos skulptūrų kompozicijos – aukų dėžutės ir, kai kur, net reikalingos aukos apskaičiavimo metodai.

Pragaro šventykla Čonburyje

Pragaro šventykla Čonburyje

Neįprasti ir Bankoko priemiesčių turgūs. Tradicija – plaukiojantys turgūs, kaip Damnoen Saduak, kur klientai išsinuomoja valtį ir iš lėto valtininko plukdomi pro prekijų eiles (įžūlesni pristraukia tuos laivelius kabliais, bet būgštavimai, kad ramus valandos pasiplaukiojimas pavirs į nuolatinį pardavėjų įkyrų puolimą, nepasiteisino). Dar keistesnis Maeklongo turgus ant geležinkelio bėgių: vos tik nuskamba pranešimas apie atriedantį traukinį ir prekijai it viesulas sparčiai surenka didesnes, sulenkia stogelius, o mažesnes prekes suguldo ant žemės taip, kad traukinio sąstatas prariedėtų tarp jų. Tikras kasdienis realybės spektaklis! Prieš ten keliaujant būtina patikrinti traukinių grafikus: jie kursuoja retai.

Maeklongo turguje

Maeklongo turguje

Bankoke galima, kas kitur neįmanoma

Bankoke gali patirti dar daug ką, ko negali beveik niekur kitur – bus ką veikti ne vienai savaitei. Ir taip iki smulkmenų.

Pavyzdžiui, pievoje numesti seni lėktuvai, kuriuose apsigyveno žmonės.

Bankoko 'lėktuvų kapinės'

Bankoko ‘lėktuvų kapinės’

Amuletų turgus senamiestyje, kur tajai užsiperka kuo “veiksmingesnių” atributų, tokių kaip Džatuchan Ramatem amuletas, dėl kurio šalis pakvaišo: taip grūdosi prie jų, kad netgi buvo aukų.

Fašistiniai paminklai, nes Bankokas – vienintelė Vokietijos pusėje kariavusios valstybės sostinė, kurios Antrojo pasaulinio karo metais nei užėmė Sąjungininkai, nei įvedė kokią “denacifikacijos” versiją. Iki šiol parkuose, būna, visi sustingsta pasiklausyti per garsiakalbius leidžiamo himno, prekybos centrų apsaugininkai it kariai atiduoda pagarbą ir dar daug panašių menkniekių gali atrasti.

Paminklas pergalei 1941 m. prieš Prancūziją

Paminklas Tailando pergalei 1941 m. prieš Prancūziją, nūnai geriausiai matomas iš Dangaus traukinių linijos. Aišku, paskui Antrojo pasaulinio karo eiga apsisuko, ir Prancūzijos sąjungininkai įveikė Tailandą – bet paminklas liko

Gaidžių peštynės (kažkur priemiesčiuose – ir dviejų savaičių tam pritrūko). Miesto stulpo (lak muang) šventykla, kurioje, laikoma, gyvena Bankoko dvasia ir masiškai nešamos aukos. Cabbages and Condoms restoranas, kur visas dekoras – iš sargių. Ekscentriški projektai, kaip Patajos Tiesos šventovė, dramblio formos Eravano muziejus ar Čonburio Ban Suchavadi, kur milijonieriai švaistosi pinigais šiuolaikine didybe ir prabanga nustelbdami praeities meistrus – ir visa tai rodo turistams.

Tiesos šventovė Patajoje - iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų

Tiesos šventovė Patajoje – iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų. Kūrėjas – jau velionis verslininkas Lekas Viriapantas.

Viskam tam reiktų praleisti Bankoke mėnesį. Tačiau ir keleto dienų pakaks atrasti tam, kas ypatingiausia ir kas jums pačiam svarbiausia. Gal pajusti, kaip atrodo miestas, kurio vertybės per šimtmetį mažai keitėsi (“Karalius. Religija. Tauta”) – palyginus su visa revoliucingąja Europa. Gal pasidžiaugti, kad kainos Bankoke – kaip Vilniuje prieš 15 metų. Gal užmesti akį į svarbiausius Azijoje raudonųjų žibintų kvartalus, gal įsijausti į visą to miesto laisvę ir chaosą, su keliaaukščiais keliais, be tvarkos visur išmėtytais dangoraižiais, žmonių miniomis, šaligatvius nusėdusiais prekijais. Gal stebėti žmones: nuo “auksinio jaunimo” moderniais telefonais iki elgetų išluptomis akimis ar šliaužiančių šaligatvių ir stumiančių priešais save bliūdelį aukoms, viskas čia šalia: tarsi į vieną miestą būtų apjungta Japonija ir Indija. Ilgainiui Bankokas siekia būti vien tik naująja Japonija – pavyzdžiui, iš miesto ekonominių centrų pamažu vejami gatvės maisto prekeiviai – bet anos nevaldomo, taršaus chaoso atmosferos užteks dar ilgam.

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite - vietiniams jos nereikia

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite – vietiniams jos nereikia. Net eilinėse 7-11 parduotuvėse (maždaug “Narvesen” atitikmuo) – gausus šilto maisto pasirinkimas.

Gal stabtelti pakeliui į Tailando salas ar į aplinkines šalis, o gal visas atostogas paskirti Bankokui ir jo priemiesčiams. Ką veikti irgi bus, tik reiks įsigyventi: Bankokas ne toks miestas, kurį įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Man užtruko bent kelias dienas.


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 35 komentarai

Kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas gali būti labai įvairi. Nes JAV – tai ir didingi tušti nacionaliniai parkai, ir dangoraižių miestai, ir galybė kultūrų, ir sportas, ir dar daug kas.

Esu keliavęs po JAV jau devynis kartus ir kaskart atrandu ką naujo, nes skirtingos JAV vietos viena nuo kitos skiriasi net labiau, nei Europos šalys.

Susigaudyti tame nėra paprasta, todėl čia į vieną straipsnį surinkau informaciją, kaip patekti į JAV (bilietai, vizos), kaip geriausia keliauti po JAV ir ką ten labiausiai verta pamatyti.

Braiso kanjono nacionalinis parkas Jutoje

JAV didmiesčiai – dangoraižiai, prilygstantys rūmams

Dangoraižių pilni miestai – vienas JAV simbolių. Net jei į JAV keliautumėte dėl gamtos ar kitų priežasčių, neišvengiamai atvyksite ir į didmiesčius. Tikrai verta pagrindiniuose pabūti bent kelias dienas.

JAV miestai neturi europinių senamiesčių, Viduramžių katedrų ar antikinių griuvėsių: net patys seniausi JAV miestai yra naujesni už Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Ir, nepaisant to, senieji Amerikos didmiesčiai tiesiog pribloškia istorija ir senove: 100-150 metų amžiaus dangoraižiais, traukinių stotimis, bankais, universalinėmis parduotuvėmis, universitetais, viešbučiais, teismais, kartais net fabrikais, kurie ir dydžiu, ir puošnumu pranoksta beveik visus Europos didikų dvarus ir dalį karalių rūmų. Tada Amerika tapo galingiausia pasaulio šalimi – ir tai matosi kiekviename pastate.

Pitsburgo Mokymosi katedra - tarpukariu statytas Pitsburgo universiteto dangoraižis. Vidus ne mažiau įspūdingas, nei išorė.

Pitsburgo Mokymosi katedra – tarpukariu statytas Pitsburgo universiteto dangoraižis. Vidus ne mažiau įspūdingas, nei išorė.

Iki šiol vienas man smagiausių užsiėmimų tokiuose miestuose – pasivaikščioti jų centruose, pasigėrėti užvertus galvą statulomis, bareljefais, kolonomis, kuriais JAV architektai kadaise puošdavo net eilinius biurų daugiaaukščius. Jei tik galite, užeikite ir į didingus fojė: JAV niekas nebombardavo, neokupavo, todėl kai kur išlikę pribloškiami šimtamečiai interjerai su verslą ir darbą šlovinančiomis freskomis, citatomis.

Istorinė universalinė parduotuvė Klivlande

Istorinė universalinė parduotuvė Klivlande

Kitas malonumas – pakilti į vieno dangoraižių viršūnę ir pažvelgti į miestą iš paukščio skrydžio, arba pasižiūrėti į miesto centrą iš šiek tiek toliau, iš kur visi jo dangoraižiai matosi kaip viena visuma. Mat visi JAV miestai tokie: centre – dangoraižiai, aplinkui – vienaukščių namų priemiesčiai, kurių gyventojai į centrus kas rytą važiuoja valandą, dvi, tris. Taigi dangoraižių panoramos, kuriai sugalvotas net angliškas pavadinimas skyline, niekas neužstoja.

Niujorko (pietinio Manhatano) "skyline" iš laivo, keliančio prie Laisvės statulos

Niujorko (pietinio Manhatano) “skyline” iš laivo, keliančio prie Laisvės statulos

Įspūdingiausias toks “senasis JAV didmiestis” – Niujorkas, 1920-1960 m. buvęs didžiausiu pasaulio miestu: vien jo centro (Manhatano) dydis sunkiai suvokiamas, o žmonių tame centre gyvena kaip pusėje Lietuvos.

Su Niujorku visad konkuravo Čikaga. Anos “Amerikos aukso amžiaus” didybės daug ir Filadelfijoje, yra ir Bostone, Detroite, Sent Lujise bei kituose JAV šiaurės rytų miestuose. Mat tais laikais, kai visa tai pastatyta, prieškariu ir tarpukariu, pasaulyje lyderiavo tik šiaurės JAV rytai – kitur dar buvo “Laukiniai vakarai” ar “Skurdūs pietūs”. Išskyrus gal aukso karštinės dėka iškilusį San Franciską, žavintį savo tiltais.

Filadelfijos centras

Filadelfijos centras

Visiškai autentiškų miestų centrų JAV beveik nerasi, o išlikę seni namai stovi pramaišiui su naujais. Paveldas šioje šalyje nėra labai saugomas: miestai yra skirti naudojimuisi, o ne grožiui. Tad pasenę, nereikalingi pastatai išmetami tarsi baldai ar drabužiai. XIX a. pastatas, netgi bažnyčia ar buvęs aukščiausias pasaulyje dangoraižis, nesunkiai gali virsti dulkėmis ir būti pakeistas kokia “nauja dėžute”. O kai prireikia nutiesti naują kelią, miestas ‘prakertamas’ tarsi miškas: tiesiog išgriaunama viskas, kas pakeliui, nepriklausomai nuo amžiaus ar vertės.

Tik JAV pietryčiuose, kurie ilgą laiką buvo skurdūs, galima rasti pavienių geriau išsaugotų miestų. Jų centrai tokie labiau europiniai – rūmai ir dvarai, o ne dangoraižiai. Tarp jų – Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana.

Prancūzų rajone

Naujojo Orleano istorinis Prancūzų rajonas

JAV Šiaurėje vienintelis gražesnis senamiestis – Filadelfijos, kur buvo paskelbta JAV nepriklausomybė ir todėl amerikiečių garbės reikalas buvo jį išsaugoti kartu su visais istoriškai reikšmingais pastatais.

Prie Filadelfijos simbolio - jos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė

Prie Filadelfijos simbolio – jos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė

Šiais laikais vis daugiau JAV žmonių gyvena Vakaruose. Tačiau dauguma tenykščių didmiesčių – nauji, tokie begaliniai priemiesčiai iš vienodų vienaukščių pastatų ir todėl nuobodūs vaikščioti. Net ir antrasis pagal dydį JAV miestas Los Andželas anapus Holivudo toks. Keliautojams jie praverčia labiau kaip vieta apsistoti ar pavalgyti. Ir tai dažniausiai net ne jie, o pakelės prie jų. JAV vakaruose svarbiausios lankytinos vietos – gamtoje.

Detroito, dar vieno senojo JAV didmiesčio, centras

Detroito, dar vieno senojo JAV didmiesčio, centras

JAV nacionaliniai parkai ir gamtinės lankytinos vietos

Kone visos pasaulinės reikšmės gamtos įdomybės JAV paskelbtos nacionaliniais parkais. JAV nacionaliniai parkai visai kitokie, nei Europoje, nes ten negyvena joks žmogus. Nusiperki bilietą ir patenki į šimtų ar net tūkstančių kvadratinių kilometrų erdvę, kur aplink – tik gamta, švelniai pritaikyta keliautojui. Ilgi takai pasivaikščiojimams, lankytojų centrai, šen bei ten asfaltuoti automobilių keliai: jei nenori ar negali leistis į “laukinį” žygį, galima gražiausius “atvirukinius vaizdus” pamatyti tiesiog iš pakelės aikštelių. Tvorelių, užrašų “neišklyskite iš tako” beveik nėra: eini kur nori.

Viena iš arkų Arkų nacionaliniame parke Jutoje.

Ir ta gamta labai įvairi, juk JAV – gigantiška šalis.

JAV pietvakariuose tai – dykumos ir dyki uoliniai kalnai bei kanjonai. Itin įspūdingi Didžiojo kanjono, Braiso kanjono, Natūralių arkų nacionaliniai parkai, Monumentų slėnis, Alamogordo baltieji smėlynai. Daugiausiai gražių nacionalinių parkų – Jutos valstijoje ir aplink.

Monumentų slėnis. Tarsi iš žemės gelmių išdygusios milžiniškos uolos.

JAV šiaurės Vakaruose – žali miškai, upės. Tenykštė pažiba – Jeloustounas (žiemą neprivažiuojamas), garsėjantis kaip viena vos kelių pasaulio vietų, kur pilna geizerių.

Old Faithful veržiasi - tai aukščiau, tai žemiau

Jeloustouno geizeris

Floridoje – pelkės, pilnos aligatorių, kur gali braidyti, vaikščioti, lėkti propeleriniais laivais ar bagiais (Evergleidsas).

Aligatoriai prie Anhinga pasivaikščiojimo tako Evergleidse

Aligatoriai Evergleidse

Havajuose – pajuodijusia lava padengta žemė ir kartais vis išsiveržiantys vulkanai – Kilauea, bei Mauna Kea, aukščiausias nuo papėdės pasaulio kalnas.

Lavos užlietas kelias Vulkanų nacionaliniame parke

Na o Aliaska išvis beveik kaip vienas didelis nacionalinis parkas: jos plotas kone kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų – kaip viename Vilniuje, daugybėje vietų ten nestovėjęs joks žmogus, dauguma kaimų pasiekiami tik lėktuvais ar laivais, nes nėra kelių. Daug kur meškų daugiau nei žmonių, fjordai, salos, ledynai, galingos upės, aukščiausi JAV kalnai… Kelionių sezonas – vasara, bet žiema stebina žvaigždynais ir šiaurės pašvaistėmis.

Aliaskos fjorduose

Aliaskos fjorduose

Gamtos mylėtojams kelionė po JAV – tai kelionė iš nacionalinio parko į nacionalinį parką, nusipirkus specialų bilietą – “America the Beautiful” pasą – su kuriuo gali įvažiuoti į kiekvieną jų ištisus metus. Nesu tas, kuriam kelionės – tai vien gamta, tačiau pagrindiniai JAV nacionaliniai parkai negali nepriblokšti.

Siono kanjono nacionalinis parkas Jutoje.

Be to, JAV gamta visada arčiau žmogaus, nei Lietuvoje. Net miestuose pilna voverių, miestų parkuose ar kapinėse gali sutikti kiškių, stirnų, o nacionaliniuose parkuose (tuose, kurie nėra dykumose) beveik visuomet pamatai žvėrių. Ir vienas įspūdingiausių JAV gamtos stebuklų yra praktiškai miesto centre – Niagaros kriokliai.

Niagaros kriokliai. Dėl jų vietos mieste galima į juos pažiūrėti iš įvairiausių rakursų - arti, toli, iš bokšto, iš laivo, iš tunelio už krioklių...

Niagaros kriokliai. Dėl jų vietos mieste galima į juos pažiūrėti iš įvairiausių rakursų – arti, toli, iš bokšto, iš laivo, iš tunelio už krioklių…

JAV muziejai ir lankytojų centrai

Nesvarbu, ar esate didmiesčio centro muziejuje, ar nacionalinio parko lankytojų centre – ką jau moka amerikiečiai tai moka: padaryti šitokias turistines vietas patrauklias. Informacija ten pateikiama ne tik nuobodžiais stendais, bet ir vaizdu, garsu, vaidinimais, visokiais žaidimais: randa ką veikti ir vaikai. Pasitaiko ir į kainą įeinančių ekskursijų – tik reikia sužinoti jų laiką. Užėjęs į dažną iš didžiųjų gerųjų muziejų ryte, gali nesunkiai išeiti vakare ar bent jau po kokių 5 valandų – net jei nesi muziejų fanas.

Springfildo prezidento Linkolno bibliotekoje-muziejuje - ekranai, rodantys agitacinius 1860 m. prezidento rinkimų klipus. Tik kad 1860 m. nė nebuvo televizijos! Klipai specialiai sukurti muziejui, kad padėtų šiandieniniam žmogui ar net vaikui įsivaizduoti tuometes aistras JAV, privedusias prie pilietinio karo

Springfildo prezidento Linkolno bibliotekoje-muziejuje – ekranai, rodantys agitacinius 1860 m. prezidento rinkimų klipus. Tik kad tada nė nebuvo televizijos! Klipai specialiai sukurti muziejui, kad padėtų šiandieniniam žmogui ar net vaikui įsivaizduoti tuometes aistras JAV, privedusias prie pilietinio karo

Tiesa, visų muziejų kainos – gana didelės, bet jie to verti. Ne vien dėl pristatymo, bet ir dėl eksponatų: dešimtmetis po dešimtmečio JAV milijonieriai suaukojo muziejams savo kolekcijas, todėl net, tarkime, vienos geriausių vietų atrasti Europos dailę yra JAV. Kiekvienas senasis JAV didmiestis turi kokį meno muziejų, kur pilna Rembrantų, Rubensų ir panašaus “kalibro” kūrėjų darbų, ir kuo didesnis didmiestis – tuo geresnis muziejus…

Nacionalinis oro pajėgų muziejus Deitone. Čia - ir filmai, ir galimybė įlipti į visus prezidento lėktuvus, buvusius prieš dabartinį, ir bombonešis, numetęs atominę bombą ant Hirošimos, ir atrakcionai-simuliatoriai, vartantys taip, tarsi pats būtum naikintuvo kabinoje

Nacionalinis oro pajėgų muziejus Deitone. Čia – ir filmai, ir galimybė įlipti į visus prezidento lėktuvus, buvusius prieš dabartinį, ir bombonešis, numetęs atominę bombą ant Hirošimos, ir atrakcionai-simuliatoriai, vartantys taip, tarsi pats būtum naikintuvo kabinoje

Ir dar viena gera žinia: be privačių mokamų muziejų, yra ir ne ką prastesnių nemokamų. Daugiausia tokių – Vašingtone, kuris yra tikras muziejų miestas: savaitę ten gali praleisti vien nemokamuose muziejuose. Oro ir kosmoso, juodaodžių, indėnų, gamtos istorijos ir t.t.

Įdomi JAV tradicija – Gyvieji muziejai, dydžio sulig ištisais miesteliais, kur tarp lankytojų įsimaišę aktoriai nuolat vaidina muziejaus temą (kokį istorinį periodą). Vienas žymiausių – Colonial Williamsburg Virdžinijoje, kur inscenizuojami kolonijiniai laikai JAV. Nemažai Gyvųjų muziejų yra JAV vakaruose – jais paversti apleisti Laukinių Vakarų miesteliai. Kai kurie Laukinių Vakarų miesteliai, kaip Pietų Dakotos Dedvudas, dar gyvenami, bet kartu yra ir pusiau muziejai (nuolatiniai spektakliai aikštėse ir pan.).

Colonial Williamsburg interpretatorius (taip vadinami šie aktoriai) įtikinėja lankytojus prisidėti prie Amerikos revoliucijos

Colonial Williamsburg interpretatorius (taip vadinami šie aktoriai) įtikinėja lankytojus prisidėti prie Amerikos revoliucijos

Memorialų taip gražiai ir skoningai, kaip amerikiečiai, irgi nekuria niekas: sugebama nenueiti į “sovietinę gigantomaniją”, bet kartu ir nepadaryti kažko niekingai menko. Įvairiausių karų veteranai, mirę prezidentai, genocidų aukos – viskas nusipelno subtilaus, bet didingo pagerbimo. Įspūdingiausias man turbūt – Rugsėjo 11 teroro akto memorialas Niujorke, amžinai į bedugnę besipilantis vanduo. Bet niekur nėra tiek memorialų, kiek Vašingtone.

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke. Kvadratas su besiliejančiu vandeniu žymi bokštų dvynių, nugriautų teroro akto metu, kontūrus

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke. Kvadratas su besiliejančiu vandeniu žymi bokštų dvynių, nugriautų teroro akto metu, kontūrus

JAV pirmauja pasaulyje mokslo ir technologijų srityje, todėl JAV yra galimybė pamatyti ir didžiausius žmonijos technologinius stebuklus, kurių kiekvienas čia pritaikytas turistams. Pavyzdžiui, tik JAV paprastai galite patekti į veikiantį kosmodromą – Kanaveralo kyšulyje Floridoje, iš kur amerikiečiai į kosmosą leidžia savo misijas ir iš kur žmogus pakilo į mėnulį.

Raketos paleidimas Kanaveralo kyšulyje

Raketos paleidimas Kanaveralo kyšulyje

O JAV Pietuose muziejais virto daug senųjų plantacijų. Apie jų šeimininkų dinastijų ir vergų mūsų akimis keistus gyvenimus šiandien pasakojama ekskursijų metu, rodomi autentiški daiktai, interjerai: apskritai JAV Pietūs XIX a. turėjo daugiau bendro su aristokratiška Europa nei su JAV Šiaure.

Oak Valley dvaro ąžuolų alėja (ir dvaras tolumoje) prie Naujojo Orleano

Oak Valley plantacijos dvaro ąžuolų alėja (ir dvaras tolumoje) prie Naujojo Orleano

Tiesa, reikia padaryti “namų darbus”: tai, kad JAV turi vienas kokybiškiausių pasaulyje turistinių vietų, jokiu būdu nereiškia, kad visos jos tokios. Augant turizmui kiekvienas svarbesnis JAV miestas apaugo šimtais visokių “spąstų turistams”: muziejų-parduotuvių, pramogų parkelių ir ekskursijų temomis, kuriomis nelabai yra ką pasakyti (“piratų turas” mieste, kur beveik nebuvo piratų, “vaiduoklių turai” ir pan.). Daug jų labai vidutiniški (bet nelabai pigūs), o klientus susirenka masine reklama, viešbučiuose dalinamais nuolaidų kuponais.

JAV kurortai ir klimatas

Poilsiauti prie vandenyno į JAV keliauja mažai užsieniečių – tačiau JAV turi išties puikių kurortų. Daugelis amerikiečių, tiesą pasakius, niekada gyvenime nėra poilsiavę už JAV ribų – nors pinigų turi daug. Kam, jei Amerikoje – visokiausia gamta ir visoks klimatas? Be to, didžiuosiuose JAV kurortuose – įspūdinga visokiausių pramogų pasiūla.

Miami Beach nerija žvelgiant iš Majamio centro

Miami Beach nerija žvelgiant iš Majamio centro

Kiaurus metus vasara būna tik vienoje JAV valstijoje – Havajuose. Valstija susideda iš septynių salų, kurių visos labai skirtingos. Didingos laukinės gamtos ir mažų viešbučių mėgėjams patarčiau keliauti į Didžiąją Havajų salą – vulkanų rojų – o norintiems maudytis dangoraižių papėdėje, vakarais “kultūrintis” didmiestyje, užsiimti serfingu labiausiai tiks Oahu. Temperatūra gruodžio dienomis maždaug +26, liepą – +31.

Pagrindinėje Konos kurorto (Havajų didžioji sala) gatvėje pastatai nenustelbia gamtos

Tiesa, iš Lietuvos skristi iki Havajų toli ir brangu. Daug artimesnis Havajų pakaitalas ne tik lietuviams, bet ir rytų pakrantės amerikiečiams – Florida, kurios pagrindinis ir istorinis kurortas – Majamis, garsėjantis savo naktiniams klubams ir mados fotosesijoms užleistu Miami Beach tarpukario rajonu.

Miami Beach naktį

Tarpukariniai Majamio pastatai

Florida – vyriausia amžiumi JAV valstija, nes daugelio amerikiečių svajonių pensija yra namas Floridoje prie paplūdimio (viską parduoda ir išsikrausto)> Bet ir poilsiautojams ir pramogautojams ji gali pasiūlyti daugiau, nei dešimt kitų valstijų kartu paėmus. Turistams populiaru iš Floridos leistis į kruizą po Karibus, kur dalis salų irgi priklauso JAV (Puerto Rikas, JAV Mergelių salos). Yra Floridoje ir senų miestelių, virtusių pramogų rojais: Ki Vestas, Sent Augustinas.

Tradicinis pastatas su veranda Ki Veste

Tradicinis pastatas su veranda Ki Vesto kurorte Floridoje

Floridoje, kaip ir visur JAV, yra ką veikti ir visai šeimai. Ten – ir Disnėjaus pasaulis, didžiausias pasaulyje pramogų parkas. Jo plotas – kaip ketvirtis Vilniaus ir ten yra 6 pramogų zonos, kurių kiekvienoje gali praleisti visą dieną (įprastinis “Disneilendas” – tik viena iš šešių), o kur dar golfo aikštynai, viešbučiai, “Disnėjaus miesto centras”. Gali visas atostogas praleisti vien ten, niekur neišeidamas: yra daugiadieniai bilietai į konkrečią zoną ar visas pramogas.

Disnėjaus pasaulyje

Disnėjaus pasaulyje

Kitoks, suaugusiųjų, “Disneilendas” yra dar toliau nuo jūros – tai Las Vegasas. “Pasaulio lošimų sostinė”, bet gal reiktų sakyti “Pramogų sostinė”: ten – įspūdingiausi šou (vien Cirque du Soleil siūlo septynis nuolatinius pastatymus), atrakcionai aukščiausio vakarų JAV bokšto viršūnėje ir t.t. Daug kas nemokamai: vieni aukščiausių pasaulio fontanų, dirbtinis ugnikalnis, šou prilygstanti naktinė šviesų jūra ir vaizduotę pranokstantys šiuolaikiniai pastatai (Egipto piramidės stiklinė kopija, Eifelio bokštas, Venecija…). Vasaromis labai karšta (kai lankiausi pirmą kartą, buvo +44) – bet tenykščiai viešbučiai – tai ištisi kurortai po stogu; gali net neiti iš saviškio (nors rekomenduoju pažiūrėti daugiau).

Eifelio bokštas, Venecijos freskos, Niujorko panorama - visa tai Las Vegase

Visai kitokių kurortų yra JAV šiaurės rytuose – Naujojoje Anglijoje, prie didžiųjų ežerų. Jie ramesni, labiau primena Palangą, gamta gana lietuviška. Kiekvieno kurorto širdis – paplūdimys ir lentučių takas (boardwalk) palei paplūdimį su gausybe “paprastų” šeimos pramogų. Ten sezonas – tik vasaromis, nors ypač Naujoje Anglijoje populiaru keliauti rudenį, kai gražiai gelsta ir raudonuoja lapai. Kadaise, kai nebuvo galimybių per kelias valandas atsidurti tropikuose, daugelis JAV didmiesčių žmonių poilsiaudavo būtent tuose kurortuose, tokiuose kaip Atlantik Sitis.

Žiemos šiaurinėje JAV dalyje – snieguotos, o kuo toliau nuo vandenyno – tuo šaltesnės. Tiesa, bendrai paėmus, beveik visur (išskyrus Aliaską) kiek šilčiau nei Lietuvoje: vasaros Niujorke ar Čikagoje – kokiais 6 laipsniais karštesnės nei Lietuvoje, žiemos – 3-6 laipsniais.

Lentučių takai (Boardwalk) palei jūrą - vienas šiaurės rytų JAV kurortų simbolių. Nuotraukoje - Braitono paplūdimys prie Niujorko. Beje, brangiausi žaidimo "Monopolis" gatvė todėl vadinasi Boardwalk.

Lentučių takai (Boardwalk) palei jūrą – vienas šiaurės rytų JAV kurortų simbolių. Nuotraukoje – Braitono paplūdimys prie Niujorko. Beje, brangiausi žaidimo “Monopolis” gatvė todėl vadinasi Boardwalk – nes tada, kai sukurtas šis žaidimas, tarpukariu, šie kurortai buvo “ant bangos”.

JAV kultūra ir kultūros – rasės, tikėjimai

Jungtinės Amerikos Valstijos gali asocijuotis su gamta, miestais – bet retai su kultūra. Net esame įpratę patraukti amerikiečius per dantį – girdi, jie be kultūros, tradicijų. O be reikalo: Amerikoje patyriau ir vienas įspūdingiausių pasaulyje kultūrinių patirčių.

Visų pirma, Amerika yra pasaulio popkultūros sostinė: čia gimsta tai, ką vartoja visas pasaulis, ir tai galite išvysti savo akimis. Galingiausios pasaulio sporto lygos, Holivudo studijos, muzikos žvaigždės – viskas JAV yra galimos turistinės patirtys: nuo varžybų ar koncerto iki ekskursijos po Harley-Davidson gamyklą.

Times aikštė Niujorke - vieta, kur turistai specialiai susirenka pažiūrėti reklamų, čia spindinčių ant kiekvieno pastato

Times aikštė Niujorke – vieta, kur turistai specialiai susirenka pažiūrėti reklamų, čia spindinčių ant kiekvieno pastato

Kur bekeliausi po JAV, greičiausiai galėsi nueiti į kokį tipinį sporto re(n)ginį: gal NBA krepšinį (krepšinio fanui tiesiog būtina!), amerikietišką futbolą, beisbolą, NASCAR lenktynes, amerikietiškas imtynes (prowrestling), rodeo, automobilių daužynes (demolition derby) ar pikapų ant didelių ratų (monster truck) pasirodymą: belieka paieškoti Google, kas ten tuo metu vyks. Visa tai savaip atskleidžia JAV kultūrą.

NBA arenoje, kur stulbina ne tik krepšinis, bet ir šou

NBA arenoje, kur stulbina ne tik krepšinis, bet ir šou. Kai kurių NBA komandų bilietia labai brangūs, bet yra ir ‘pigių’ komandų

Tačiau jei ta “masinė kultūra” – ne jums, ne mažiau gali sužavėti JAV mažumų kultūros ir lankytinos vietos. Taip, daugelis amerikiečių kalba angliškai – bet čia jų panašumai ir baigiasi. JAV rajonai, miestai, valstijos “priklauso” skirtingoms rasėms, religijoms, kultūroms ir pervažiavęs keliolika kilometrų kartais atsiduri it kitame pasaulyje. Amerikiečiai to “kito pasaulio” prisibijo, laikosi savojoje kultūrinėje pusėje – todėl ieškodamas mažumų kultūros dar gali pasijusti savotišku atradėju.

Įdomiausios lietuviams – Amerikos lietuvių vietos, kurias esu specialiai tyrinėjęs ekspedicijose “Tikslas Amerika” ir sužymėjęs internetiniame žemėlapyje. Nepabuvus bent vienoje didingoje JAV lietuvių bažnyčioje, vienuolyne, muziejuje, Vyčio bareljefais puoštuose lietuvių klubų rūmuose, gali nesuprasti kodėl. Tačiau šios vietos nuostabesnės ir didingesnės už daugelį to, kas sukurta to meto Lietuvoje, nes Amerikos lietuviai galėjo sau leisti daugiau. Ir geriau išsilaikiusios: juk ten nebuvo sovietų okupacijos. Jos naujai atskleidžia Lietuvos ir Amerikos (kaip imigrantų šalies) istoriją. Daugelis JAV lietuvių vietų – šiaurės rytų pramoniniuose miestuose.

Čikagos Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia.

Čikagos Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia, vertinama kaip viena gražiausių visoje Čikagoje. Fasade gali rasti ir Gedimino stulpus, ir lietuviškus užrašus, viduje – Lietuvos vaizdų freskas. Pagal didybe nepasakysi, kad ją sau pasistatė lietuviai, dirbę Čikagos skerdyklose.

Kone kiekviename JAV mieste rasi ir juodaodžių rajoną. Jame ne taip ir lengva išgirsti džiazą, gospelus ar hiphopą, užtat visur nešvara, sugriuvę namai, narkotikai ir nusikalstamumas: net nė vieno viešbučio dažname nėra, nes niekas nenorėtų apsistoti (bent vieną pamatyti verta: Detroite, kur 82% žmonių – juodaodžiai – dauguma rajonų tokie). Kiek geresniais yra laikomi lotynų amerikiečių rajonai, o Naujosios Meksikos valstijoje “lotynai” net sudaro gyventojų daugumą. Ten – ispanų kalba, lotyniška kultūra, ir kai kurios jau JAV sukurtos Lotynų tradicijos (pvz. lauraideriai – automobiliai mažais ratais).

Detroito Grand Boulevard juodaodžių rajone. Iš šių keturių namų tik antrasis iš dešinės dar tikėtina gyvenamas. Laukymių šioje kadaise brangioje gatvėje nebuvo - tad kairiau matomas tuščias sklypas atsirado sudegus ar sugriuvus dar vienam namui

Apskritai, pirmą kartą keliaujant į JAV pribloškia skirtumai tarp “gerų” ir “blogų” rajonų ar net miestų. “Geri” – tokie, kur žmonės net nerakina durų ir automobilių (“Kai reikia rakintis, jaučiuosi kaip kalėjime” – sakė man vienas amerikietis), išpuoselėtos pievutės, kaimynai saugo vieni kitus (pvz. kartą nepažįstami mane perspėjo: “atsargiai, ten už kampo – narkomanas”, nes toks atklydėlis jau tikras rajono įvykis). Dauguma gyventojų – baltaodžiai ar geltonodžiai. Ten akivaizdu, kad esi turtingiausioje ir galingiausioje pasaulio šalyje.

“Bloguose rajonuose”, lotynų amerikiečių, o ypač juodaodžių gyvenamuose, tuo tarpu, viskas kitaip ir vietom jautiesi kaip trečiame pasaulyje: skurdas, nusikaltimai, keiksmažodžiai, šiukšlės, na ir daug narkotikų. Kita vertus, ten ir viskas kažkiek pigiau: parkavimas, viešbučiai (jeigu jų išvis yra). Dažniausias patarimas, kurį girdėdavau iš priemiesčių baltaodžių, išgirdusių mūsų tolimesnį maršrutą – nekišti nosies į “blogus” rajonus. Jie patys ten būna nebuvę dešimtmečius, nes “ko ten važiuoti į tuos griuvėsius?”. Tačiau kadangi kai kurie dabar “blogi” rajonai kadaise klestėjo, yra pilni gražių pastatų (tegu dažnai ir apleistų), didžios istorijos (apleisti dangoraižiai, apleista pirmoji pasaulyje automatizuota gamykla Detroite…), ten lankiausi daugybę kartų – buvau atsargus ir kol kas nieko blogo neatsitiko.

Pasiturinčio amerikiečio namas Niujorko priemiestyje

Pasiturinčio amerikiečio namas ‘gerame’ Niujorko priemiestyje

Įdomu JAV atrasti ir indėnus: gal jų daugelis išžudyta, gal dabartiniai – nuskurdę, prasigėrę ir nebesidabina plaukų plunksnomis, bet kai kurie indėnų rezervatai vis dar yra savotiškos jokiuose žemėlapiuose nepažymėtos indėnų šalys su savo prezidentais, šventėmis pow-wow, visai kita kultūra (pvz. dažname negalima ne tik fotografuoti, bet ir užsirašinėti į užrašų knygutes; nepamatysi ten ir amerikietiškų šypsenų). O Navahų rezervatas plotu net didesnis už Lietuvą! O kur dar senųjų civilizacijų griuvėsiai – JAV jų nedaug, bet Mesa Verdės namai olose yra pasaulinės reikšmės. Geriausia vieta pažinti indėnus – pietvakarių JAV, Arizonos/Jutos/Kolorado/Naujosios Meksikos sankirta, kur yra visos įvardintos vietos ir dar daugiau. Bet indėnai indėnams nelygu: JAV rytuose “rezervatai” seniai tapo savotiškomis akcinėmis bendrovėmis – jų “akcininkai” genties nariai tiesiog gauna “dividendus” iš ten įsteigtų kazino ar parduotuvių veiklos, o į jas užėjęs gali neišvysti nė vieno indėno. Nes tų indėnų tose gentyse belikę po kelis šimtus.

Vienas daugybės apleistų anasazių kaimų Mesa Verdės uolų šlaituose. Vien iš vietos, kur daryta ši nuotrauka, apsidairęs galėjau pamatyti tris.

Havajuose, savo ruožtu, gali atrasti senosios havajiečių kultūros liekanas, o Aliaskoje paskutinėje iš JAV valstijų dar yra ištisi miesteliai, nepasiekiami keliais, kur kalbama “senosiomis” (indėnų, eskimų) kalbomis.

Paradoksalu, bet mažiausiai ką išskirtinio turi “eiliniai” JAV baltaodžiai, turintys protėvių iš įvairių Europos tautų ir sudarantys apie pusę JAV žmonių. Pamenu amerikietės moksleivės pasakojimą, kad, mokytojai liepus atsinešti ką nors iš savosios kultūros, sunkiausia buvo baltaodžiams neimigrantams. Didžiuotis kilme, turėti savo simbolius jiems kontroversiška – daug kas tai laiko rasizmu. Autentiškesnės tik pietryčių JAV, kur imigracija vyko taip seniai, kad susiformavo savita kultūra: tokia labiau aristokratiška, europietiška, agrikultūrinė, vertinanti praeitį ir paveldą, giminių istorijas (palyginus su JAV šiaurės “Amerikietiškosios svajonės” tautų katilu). Daug pietiečių net nebežino, iš kokių šalių atvyko jų protėviai ir surašymuose prisistato tik kaip “amerikiečiai”. Pietinės JAV valstijos 1861-1865 m. netgi nesėkmingai kovojo dėl nepriklausomybės (Pilietinis karas) ir kai kurie pietiečiai iki šiol gerbia tada pietuose įkurtos Amerikos Valstijų Konfederacijos simbolius – bet tai irgi kontroversiška, juk Konfederacijoje ilgiau išliko vergovė. Dar viena “kultūra kultūroje” yra Luiziana (aplink Naująjį Orleaną), buvusi prancūzų kolonija, garsėjanti ir vudu.

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose

Už Pietinių valstijų nepriklausomybę kovojusių karių kapai Misisipėje, jos prezidento Džefersono Deiviso muziejaus prieigose. Amerikos Valstijų Konfederacijos vėliavos pietiečiams, ypač baltaodžiams, simbolizuoja jų ypatingą kultūrą ir istoriją, o šiauriečiams ir dažnam juodaodžiui – vergovę ir kitką, kas JAV pietuose buvo neigiamo.

Dar verta atrasti ypatingiausias religines mažumas. Mormonai, sudarantys daugumą Jutos gyventojų: jų baltos šventyklos su pranašu Moroniu bokšte ir Solt Leik Sičio šventyklos aikštė, švenčiausioji vieta. Žydai ortodoksai ir jų rajonas Brukline (Niujorkas), kur visi aplinkiniai – juodai vilkintys, su peisais, o per šabą viskas sustingsta. Amišai, iki šiol gyvenantys tarsi XIX a.: nenaudojantys elektros, važinėjantys karietomis, auginantys po 6-8 vaikus ir kalbantys vokiškai kaip jų protėviai, į JAV atvykę prieš kelis šimtmečius (“Amišų šalys” yra Pensilvanijoje ir Ohajuje, pastarojoje – ir amišų muziejai).

Mormonų pagrindinė šventykla Solt Leik Sityje

Mormonų pagrindinė šventykla Solt Leik Sityje

Antra religija amerikiečiams – politika. Po 10-30 minučių dažniausiai galiu nesunkiai suprasti, už ką balsuoja mano pašnekovas: demokratus ar respublikonus. Nes skiriasi ne tik pažiūros (kurias dažniausiai ir pasako), bet ir gyvenimo būdas, automobilis ir t.t. Net “Lonely Planet” rašydama svarbiausią informaciją apie kiekvieną valstiją parašo, ar ta valstija demokratų, ar respublikonų – nes dešimtmetis po dešimtmečio daugelyje valstijų rinkimus laimi ta pati partija ir tik kelios “ant ribos esančios” nulemia galutinį rezultatą.

Respublikoniški suvenyriniai marškinėliai respublikoniškame Floridos miestelyje.

Respublikoniški suvenyriniai marškinėliai respublikoniškame Floridos miestelyje.

Religiją, tuo tarpu, keisti JAV daug labiau įprasta, nei pas mus: sutikau daugybę amerikiečių, pakeitusių religiją, kai kurie – net keliskart per gyvenimą. Tą skatina visokie miesionieriai: kas ant viso kvartalo per ruporą šaukia apie apokalipsę, kas kaišioja už valytuvų paaiškinimus apie pragarą. Nepaisant to, amerikiečiai – gerokai religingesni, nei europiečiai, maldos ir padėkos Dievui dažnos net viešose politikų kalbose, dauguma tikinčiųjų kas sekmadienį lanko bažnyčią, o lauko reklamos pilnos religinių šūkių: todėl gyvenimo būdo skirtumai tarp skirtingų religijų yra nemaži.

Tai ne kostiuminės dramos scena - tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai - viena svarbiausių pramogų

Tai ne kostiuminės dramos scena – tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai – viena svarbiausių pramogų

Įsivaizduojame JAV kaip modernią šalį, bet modernumu ją seniai pranoko Azija. Net stebėtina, kiek daug JAV išlikę tokių senų dalykų, kokie pas mus seniai nunykę: atsiskaitymai čekiais, vietoje elektrinių tablo – klijuojamos raidės, mylios ir coliai vietoje kilometrų ir centimetrų. Bet visa tai tapo savotiška JAV kultūros dalimi – kaip ir liepos 4 fejerverkai ar padėkos dienos kalakutas.

Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building

Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building Niujorke

Kaip keliauti po JAV – autonuoma ar viešasis transportas?

JAV yra turtingiausia didelė pasaulio šalis, tačiau ko neturi, tai neturi: viešojo transporto. Kai kuriuose “senuosiuose didmiesčiuose” (Niujorke, Čikagoje) dar gana patogu važinėti metro (nors jis toks senas, džeržgiantis), bet daugelis atokesnių rajonų ir lankytinų vietų viešuoju transportu visiškai ar beveik nepasiekiamos (jei neskaičiuoti kokio du kartus per dieną važiuojančio autobuso, ir tai ne visur).

Kelios seniausios Niujorko ir daug Čikagos metro linijų driekiasi viršuje, beveik uždengdamos dangų. Iš toli girdisi, kaip atvažiuoja traukinys

Kelios seniausios Niujorko ir daug Čikagos metro linijų driekiasi viršuje, beveik uždengdamos dangų. Iš toli girdisi, kaip atvažiuoja traukinys

Nes Amerika – automobilių kraštas. Teises čia duoda nuo 16 metų ir, kaip pasakojo amerikiečiai bendraamžiai, su kuriais bendraudavau paauglystėje – jei neturi automobilio sulaukęs 16 m., esi nevykėlis, nes tai reiškia, kad būsi “įstrigęs” tėvų namie. Girdėjau, tai keičiasi, bet iš lėto (paaugliai vis dažniau vietoj automobilio iš tėvų prašo “iPhone” ir, matyt, bendrauja internetu).

Pikapai ar visureigiai su paplatintais ar padidintais ratais - savotiškas JAV kultūros simbolis. Kai kuriose valstijose kone kas trečias automobilis - visureigis ar pikapas. Automobilių mylėtojams nešiaip reikia mašinos - jiems reikia didelės mašinos

Pikapai ar visureigiai su paplatintais ar padidintais ratais – savotiškas JAV kultūros simbolis. Kai kuriose valstijose kone kas trečias automobilis – visureigis ar pikapas. JAV automobilių mylėtojams nešiaip reikia mašinos – jiems reikia didelės mašinos

Todėl nepriklausomiems keliautojams po JAV todėl beveik būtina išsinuomoti automobilį – beveik visada po JAV keliauju tik taip. Tik atvažiavus į pagrindinius didmiesčius automobilį kartais verta palikti priemiesčiuose ir toliau važiuoti metro: nes valandos parkavimas centre gali kainuoti ir 12 dolerių, ir 30 dolerių už valandą (privačiuose parkinguose; gatvėse paprastai pigiau, bet sėkmės rasti vietą – be to, ten negalima palikti automobilio ilgiau 2 ar 3 valandų, kartais tenka atlikti keistas biurokratines procedūras: pvz. Milvokyje skambinome ir prašėme telefonu nemokamo leidimo palikti automobilį gatvėje nakčiai – gavome).

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą. Tačiau tokios problemos yra tik keliuose pačiuose didžiausiuose ir “geriausiuose” miestuose: daugelyje JAV didmiesčių net netoli centro gali rasti nemokamą vietą automobiliui.

Kaip ten bebūtų, be automobilio Amerikos užmiestyje daug blogiau: kartą Aliaskoje teko taip keliauti ir daugiau nenoriu. Na, atvažiuoji kokiu vėluojančiu traukiniu iki stoties, ir kas toliau, kai viešbutis už 12 km? Teko rinktis ir autostopą. O juk ir tą viešbutį už 12 km pasirinkau tik dėl to, kad jis arčiausiai, šalia pagrindinio kelio: buvo ir daug pigesnių, geresnių, bet jie dar toliau… Nuo tada nebestebina ši JAV girdėta istorija: “Iš kaimyno atėmė teises ir todėl jis įniko į narkotikus, nes be automobilio negalėjo nei darbo turėti, nei pramogų ne namie”.

Automobilio nuomos sistema JAV sutvarkyta geriausiai pasaulyje: net menkiausiame oro uoste ar miestelyje rasi autonuomos tinklų “Avis”, “Budget”, “Dollar” ir kitų atstovybes, kur, kam atsitikus, galėsi auotomobilį pasikeisti, o didmiesčių oro uostuose laukia dešimtys tūkstančių nuomai paruoštų mašinų. Be to, benzinas perpus pigesnis, nei Lietuvoje, o mokamų kelių – mažai ir jų lengva išvengti. Galiausiai, kelionė po JAV automobiliu – nesvarbu, ar senaisiais prieškariniais keliais ir tiltais (kaip garsiuoju 66 keliu, kertančiu visą Ameriką), ar naujaisiais greitkeliais – kartu ir kultūrinė patirtis. Moteliai (kur automobiliu privažiuoji prie kambario durų), greito maisto restoranų tinklai didžiuliuose pakelės “verslo miesteliuose”, pakelės poilsio aikštelės (kur gali nusnausti automobilyje ar sunkvežimyje) – viskas įaugę į amerikiečių kultūrą. Ir po kapines, ir po nedidelius muziejus po atviru dangumi važinėjama automobiliais ir, amerikiečiai pasakojo, yra net kas kempinguose į tualetą automobiliu važiuoja, “juk už kalnelio”. Gal tai viena priežasčių, kodėl JAV šitiek smarkiai nutukusių žmonių…

Sustojame prie indėnų piliakalnių Moundville

Indėnų piliakalniai Moundville, Alabamoje. Teritorijos plotis maždaug toks, koks matosi, kaip Kernavėje, bet paklaustas, ar nuo vieno piliakalnio prie kito eiti pėsčiom, bilietų pardavėjas patarė važiuoti automobiliu: ‘Juk karšta’

Galima po JAV keliauti ir kemperiu. Tiek automobilį, tiek kemperį paprastai pigiausia grąžinti ten, iš kur paėmei (patartina vaiuoti ratu), ir pigiau imti ne oro uoste. Greičiausiai kemperiu vis tiek išeis brangiau, nei apsistoti viešbučiuose ir nuomotis automobilį: už teisę nuvažiuoti didesnius atstumus kemperiu dar reikia primokėti.

Senas tiltas garsiajame 66 kelyje

Senas tiltas per didžiausią JAV upę Misisipę garsiajame 66 kelyje. Dabar jis uždarytas, o greta yra šiuolaikinė magistralė – tačiau pagarba seniesiems keliams taip įaugusi į JAV kultūrą, kad tiltas pats tapo lankytina turistine vieta: žmonės čia atvažiuoja, pasivaikšto, pažiūri į upę. Tilto pradžioje galima paklausyti dainos apie 66 kelią

Didesnius atstumus JAV viduje, tuo tarpu, geriausia skristi lėktuvu. Kainos, tiesa, didesnės, nei panašaus atstumo skrydis kainuotų Europoje – suskraidyti į abi puses gali kainuoti 150-250 eurų.

Kartais galima sutaupyti (patogumo sąskaita) važiuojant ilgo nuotolio autobusais. Klasikinius “Greyhound” gerokai nukonkuravo dviaukščiai “Megabus”, veikiantys tarsi pigių skrydžių avialinijos: artėjant važiavimui, kainos kyla (verta pirkti iš anksto), yra priemoka už antrą lagaminą, vietas priekyje ir pan. Niujorkas-Torontas važiuoti “Megabus” man atsiėjo perpus pigiau, nei būtų atsiėję lėktuvu, o, kadangi autobusas naktinis, sutaupiau ir viešbučiui.

Aš prie gėjų šūkiais aprašyto Megabus autobuso (JAV populiarūs tokie linktelėjimai 'tituluotoms mažumoms'). Autobusai JAV turi prastą reputaciją, bet viduje - ir tualetas, ir WiFi (veikia ne visur), . Minusas - 'kovą už būvį', kai autobusas pilnas: ne vienas žmogus piktai melavo, kad šalia jo vieta užimta, kad išlaikytų tuščią vietą galvai padėti ir pan. Vietos priekyje kainuoja papildomai.

Aš prie gėjų šūkiais aprašyto Megabus autobuso (JAV populiarūs tokie linktelėjimai ‘tituluotoms mažumoms’). Autobusai JAV turi prastą reputaciją, bet Megatop viduje – ir tualetas, ir WiFi (veikia ne visur), ir rozetė. Minusas – ‘kovą už būvį’, kai autobusas pilnas: ne vienas žmogus piktai melavo, kad šalia jo vieta užimta, kad išlaikytų tuščią vietą galvai padėti ir pan. Vietos priekyje kainuoja papildomai.

Greitųjų traukinių JAV nėra, ilgos kelionės traukiniais kai kuriems amerikiečiams – labiau kaip hobis, ir nepigus. Akcentas ten – ne nuvažiavimas iš taško A į tašką B (dažni ir dideli vėlavimai, vidutinis greitis 50 km/h). Akcentas – dideli panoraminiai langai su vaizdais į gamtą ir tokia švelni XIX a. “traukinių aukso amžiaus patirtis” su vakarienėmis prie stalo vagone-restorane.

Vistadome 'antras aukštas'. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Aliaskos geležinkelių traukinio antras aukštas. Čia negali nusipirkti vietų, jos neparduodamos – čia gali ateiti iki 20 min. pasėdėti kiekvienas traukinio keleivis, pasigėrėti vaizdais, tai kaip pramoga

Po kai kurias JAV vietas gali būti logiška keliauti kruiziniu laivu (pvz. Aliaską, kur į daug miestelių neveda keliai). Tiesa, daugelis kruizų maršrutų driekiasi ne vien per JAV, bet net ir daugelis tokių laivų yra tarsi plaukiojantys Amerikos gabalėliai (dauguma keleivių – amerikiečiai, šou pritaikyti jiems).

Kruizinis laivas išplaukia iš Majamio

Kruizinis laivas išplaukia iš Majamio

Kur pavalgyti, kur apsistoti JAV ir kiek tai kainuos

Apskritai JAV yra brangi šalis. Labiausiai tą supranti viešbučiuose: turistiniuose miestuose jų kainos prasideda nuo kokių 70 eurų, o Niujorke ir už 120 eurų ne kartą tepavyko gauti hostelio kambarį be tualeto. Pigiausia apsistoti priemiesčiuose, kur, šalia magistralių, yra susiformavę ištisi nauji miestų mini-centrai: eilė viešbučių ir motelių, restoranų, parduotuvių, į kurias automobiliais suvažiuoja gretimų priemiesčių gyventojai. Ten nesusiduri su kamščiais, parkavimas nemokamas.

Priemiestinis centras žvelgiant nuo greitkelio. Didžiulės viešbučių, restoranų ir parduotuvių iškabos rodo, kas laukia nusukus. Mums įprastų prekybos centrų nėra: tik parduotuvių rinkiniai, kur gali privažiuoti prie kiekvienos durų

Priemiestinis centras žvelgiant nuo greitkelio. Didžiulės viešbučių, restoranų ir parduotuvių iškabos rodo, kas laukia nusukus. Mums įprastų prekybos centrų nėra: tik parduotuvių rinkiniai, kur gali privažiuoti prie kiekvienos durų, vadinamieji ‘prekybos parkai’

Tiesa, ten gali apsistoti tik jei turi išsinuomavęs automobilį. Kitu atveju, apsistoti greičiausiai teks miesto centre, kur viešbučiai kiek brangesni (išskyrus hostelius). Turint automobilį, variantas apsistoti centre kaip tik mažiau patrauklus: parkavimas “per naktį” miesto centre mokamas ir nepigus (gali kainuoti, pvz., 20 EUR), be to, daug kur nakčiai palikti mašinos išvis neįmanoma. Apskritai, parkavimo ženklai JAV daug sudėtingesni nei pas mus: kiekvienoje gatvėje – savos taisyklės kada galima, kada negalima parkuoti, kiek kainuoja, kur bauduos ir kur nutemps (tikrai nutempia!) ir viskas paaiškinta žodžiais. Baudą kartą gavome viršiję parkavimo laiką vos 5 minutėmis.

“AirBnB” JAV kai kur nelegalūs (esą turistai atima taip trūkstamus namus iš eilinių darbininkų) – nereiškia, kad ten jo nėra, bet yra mažiau, o šeimininkai prašo niekam nesakyti, kad esi laikinas nuomininkas. Apskritai “AirBnB” apsimoka tik apsistojant vienoje vietoje ilgiau, nes paprastai labai brangus valymas, pvz. 70 EUR (juk JAV net ir juodadarbių valytojų algos nemažos).

JAV yra tinklų šalis. Verslą norintis pradėti žmogus čia paprastai ne galvoja savo idėją, o nusiperka jau gatavą: pažadėjęs atiduoti “centrui” dalį pajamų atidaro “McDonald’s” restoraną, “Motel 6” motelį, “7-11” parduotuvėlę, pradeda nuomoti automobilius po “Avis” vėliava.

Klasikinis seno stiliaus McDonald's, kokių JAV dar yra likę

Klasikinis seno stiliaus McDonald’s, kokių JAV dar yra likę

Pigiausi viešbučių tinklai yra “Motel 6”, “Super 8”. Kiek brangesni -“Courtyard Inn”, “Best Western”, “Quality Inn”. Ten – retesnės problemos su nešvara, dažniau įskaičiuoti pusryčiai (bet pusryčiai JAV viešbučiuose – visada gana menki: bandelė ir vaflis, geresniuose – dar dešrelė ar kepsnelis). Yra viešbučių tinklų, kurie turi kokį nors savo ypatingumą: pvz. “Microtel” yra smagios palangės-sofos, o “Drury’s” – į kainą įeina neribotas popkornas ir gėrimai. Toks tinklų privalumas: visada žinai, ką rasi, net numerių išplanavimas dažnai vienodas, nes priemiesčių viešbučiai statomi “nuo nulio” specialiai šitam. Bet šiaip daugelis tinklų iš esmės nesiskiria vienas nuo kito, o viešbučių savininkai “migruoja” iš vieno tinklo į kitą: vienas viešbutis, kur nakvojome, tarkime, Booking.com vis dar buvo įrašytas kaip “Sleep Inn”, pinigus nurašė kaip “Holiday Inn”, o iškaba lauke buvo jau dar trečia.

Microtel "prekės ženklas" - sofa/palangė

Microtel “prekės ženklas” – sofa/palangė

Restoranų tinklai paprastai yra pigiausias būdas pavalgyti, bent jau greito maisto. Kainos tokiuose – nedaug didesnės, nei Lietuvoje. Jų būna keli pagrindiniai tipai: mėsaininės (“McDonald’s”, “Wendy’s”, “Burger King”, “Jack in the Box”, “Sonic Drive In”, “Five Guys”), sumuštininės (“Subway”, “Quiznos”, “Firehouse Subs”, šaltų sumuštinių “Jimmy John’s”), meksikietiški patiekalai (“Moe’s”, “Taco Bell”), vištiena (“Popeye’s”, “KFC”). Daugelyje gali nusipirkti maistą iš automobilio (“drive through“), o kai kuriuose automobilis tau pakeičia staliuką: atvažiuoji į specialią vietą, greta kurios yra užsakymo aparatas, tada padavėjas ten tau atneša maistą ir tu valgai (tai vadinama “drive in“). Tiesa, šis variantas retėja. Beveik visuose greito maisto restoranuose nealkoholinių gėrimų gali pasipildyti nemokamai: susimoki kartą, piliesi kiek nori. Daug geriant išeina pigiau, nei Lietuvoje. Tuose greito maisto tinkluose, kurie būna tik JAV, kaip taisyklė, porcijos milžiniškos – dydį galima maždaug numatyti pagal kalorijų skaičių, kuris rašomas beveik visur. Net mažas kompleksas gali būti beveik dienos kalorijų norma (~1800 ir pan.). Tokius dalinamės dviese.

Štai tokio dydžio yra mažas Jimmy John's sumuštinis

Aš prie ‘mažo’ sumuštinio Jimmy John’s tinkle

Greito maisto tinklai, kaip ir pigiausi moteliai, JAV asocijuojasi ir su neturtu. Turtingi ar net viduriniosios klasės amerikiečiai to vengia: ne kartą mums priekaištingai sakė “Kaip gali ten valgyti?, “Kaip galite ten apsistoti?”. Jie eina į kitokius restoranus, tokius, kur aptarnauja prie staliuko. Skirtumas nuo greito maisto – milžiniškas. Visų pirma, kainos – paprastai bent dvigubos. Be to, JAV įprasta palikti arbatpinigių kokius 20% papildomai, o jei aptarnavo blogai – tai 10%. Ir, nors kartą apsilankęs gali nepalikti, girdėjau istorijų, kad nepalikęs arbatpinigių žmogus grįžo ir jo neaptarnavo, nes tai didelis įžeidimas padavėjui, o ir pats dėl “per mažų arbatpinigų” esu sulaukęs piktos replikos “Ką, tik tiek?”. Vienas Lietuvoje lankęsis amerikietis man visai rimtai nusistebėjo: “Lietuvoje palieka tik 15% arbatpinigių!”. Beje, JAV negreito maisto restoranuose pats sėstis negali – turi laukti, kol pasodins. Kartą, kokias 10 minučių taip pralaukęs prieš eilę tuščių staliukų, pamėginau sėstis – grąžino laukti toliau. Galiausiai, po dar 5 minučių, išėjau. JAV man patinka greitas maistas, jo pasirinkimas toks didžiulis.

Prabangūs restoranai - dažno turtingesnio amerikiečio hobis. Jų pasirinkimas - milžiniškas, bet kainos ten - irgi

Prabangūs restoranai – dažno turtingesnio amerikiečio hobis. Jų pasirinkimas didmiesčiuose – milžiniškas, bet kainos ten – irgi

Kainos JAV dar labai smarkiai priklauso nuo vietos, ypač paslaugų. Taip pat, verta žinoti, kad beveik niekur nerašoma galutinė kaina: prie parašytos dar reikia pridėti visus mokesčius valstybei, valstijai, miestui (~10%, bet priklauso nuo vietos).

Kaip ten bebūtų, amerikiečiai uždirba daug ir jų kainos jų negąsdina. Net sunku patikėti, kiek daug pinigų jie palieka pirkdami išbrangintus suvenyrus, tarsi be maišo suvenyrų kelionė būtų ne kelionė. “Tik 20 dolerių” pasidžiaugia išvydę, kiek kainuoja nusifotografuoti su kokiu “Coca Cola” meškinu “Coca Cola” muziejuje, ir čia pat susidaro eilė…

Kaip nuskristi į JAV?

Laimė, kad į JAV nusigauti – pigu. Skrydžiai į JAV – pigiausi tokio atstumo skrydžiai. Ne sezono metu į abi puses iš Vilniaus esu suskraidęs ir už 300 eurų, sezono metu kainos gali prasidėti nuo 450 eurų.

Labiausiai apsimoka skristi į konkrečius pagrindinius miestus. Paprastai pigiausi skrydžiai – į Niujorką, toliau seka Čikaga, Vašingtonas, Majamis. Jei suplanavote kelionę po kitas JAV vietas, vis viena logiška skristi į vieną šių miestų ir paskui perskristi ar kitais būdais nusigauti ten, kur jums reikia: taip, tikėtina, bus pigiau.

Nors tokie JAV gamtos stebuklai, kaip Antilopių kanjonas prie Jutos ir Arizonos sienos, yra tarp pagrindinių JAV traukos taškų, norint ten nusigauti greičiausiai bus geriausia skristi į Niujorką ar Čikagą, paskui - vidiniu JAV skrydžiu ir tada - nuomotu automobiliu

JAV vizos, ESTA ir patekimo procedūros

Lietuviams galioja bevizis režimas į JAV, bet ne viskas taip paprasta. Norėdamas keliauti į JAV, privalai užpildyti ESTA paraišką (internetu) ir už ją susimokėti. Pildant šią paraišką, reikės atsakyti į įvairius klausimus (jų neką mažiau, nei prašant vizos), duoti paso kopiją ir pan. Daugeliui žmonių ESTA suteikiama iš karto automatiškai (per kelias sekundes atsiųs atsakymą), tačiau gali užtrukti ir tris dienas ar net ESTA prašymą atmesti, todėl rekomenduojama ESTA pasirūpinti iš anksto. ESTA galioja du metus arba iki paso galiojimo pabaigos. ESTA paraiškos tinklapis yra čia (atsargiai: yra daug netikrų ESTA paraiškos tinklapių, kurie už tą patį prašo didesnių mokesčių).

Kai kurie lietuviai negali gauti ESTA ir jiems reikia JAV vizos. Tai, pavyzdžiui, lietuviai lankęsi Irane, Sirijoje, Irake, Libijoje, Somalyje, Jemene ar Sudane, ar norintys JAV būti ilgiau 90 dienų. Viza yra gerokai (~10 kartų) brangesnė nei ESTA, tačiau ji galioja 10 metų. Per tą laiką galima į JAV vykti neribotą skaičių kartų (neviršijant maksimalių kelionės trukmių). Netgi jei pasikeisite pasą, paprašykite, kad jums nepramuštų JAV vizos, ir galėsite ja naudotis toliau (tada į kelionę reikės imti abu pasus: seną su JAV viza ir naują galiojantį). Išbandžiau tai – puikiai veikia, problemų nekyla, ESTA prašyti turint vizą nereikia: galite tiesiog skristi į JAV ir viskas. JAV vizos reikia prašyti užpildant paraišką internete ir tada registruojantis pokalbiui JAV ambasadoje.

Greitkelis į Niujorką

Greitkelis į Niujorką

Tiek ESTA, tiek vizą geriausiai darytis dar iki perkant lėktuvo bilietus – turėti bilietus tam nebūtina, o jei netyčia vizos negautumėte (šiais laikais gauna beveik visi) – nepatirtumėte nuostolių. Išskyrus, aišku, pačios vizos ar ESTA kainą – šios sumos negrąžinamos net jei ESTA ar vizos jums neduotų.

Nors procedūros gauti ESTA ir JAV vizai gana ilgos / daug klausimų, paskui viskas paprasta: imigracijos pareigūnai oro uoste tiesiog paklaus apie jūsų buvimo JAV tikslus, o gal net neklaus nieko. Tiesa, vienas niuansas: jeigu skrisite su persėdimu JAV viduje ir turėsite atiduotą lagaminą, jį turėsite atsiimti ir priduoti iš naujo.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,