Lankau pasaulį

Savo keliones fotografuoja beveik kiekvienas. Tačiau tik nedaugelis tai daro kokybiškai: kad nuotraukas būtų smagu žiūrėti, kad būtų užfiksuota viskas, kas svarbu, nuotraukos “neišplaukusios”, geros.

Pats fotografuoju ne tik sau, tačiau ir įvairiems savo tinklapiams bei projektams, tad sukaupiau čia nemažą patirtį. Tikiuosi ji padės jums kokybiškai užfiksuoti savo keliones.

Kuo fotografuoti keliones?

Ieškodamas informacijos apie tai, kuo geriausia fotografuoti keliones, gaudavau nusivilti. Internete yra gerų fotoaparatų palyginimai, bet daugeliui keliautojų aktualu visai kas kita: kada/ar reikalingas fotoaparatas, kada pakanka mobiliojo telefono ar dar kitokios technikos. Pamėginsiu atsakyti.

Mobiliųjų telefonų fotokameros vis tobulėja. Dienos metu, esant geram apšvietimui, jie fotografuoja gerai. Tačiau vakare ar viduje daugelio mobiliųjų aparatų telefonų nuotraukų kokybė stipriai krenta, daugelis jų nelabai panaudojamos (tiesa, vis daugiau telefonų turi naktinį režimą, kuris leidžia fiksuoti nejudančius vaizdus ir tamsiai). Didžiausias mobiliojo telefono pliusas – jo nepastebimumas. Galite lengvai nufotografuoti ką nors nepastebėti, o aplinkiniams atrodys, gal tiesiog naudojatės telefonu. Todėl mobilųjį telefoną su gera kamera verta turėti ir tada, kai turite ir fotoaparatą (bet žr. skyrelį “ko negalima fotografuoti”).

Fotoaparatai vis dar yra geriausia priemonė daryti nuotraukoms. Tačiau tik jei fotoaparatas geras. Nebrangių fotoaparatų (~50-100 EUR ir pan.) šiais laikais pirkti iš esmės neverta, jei tik turite šiuolaikinį gerą mobilųjį telefoną – nuotraukų kokybė skirsis labai nesmarkiai, tad kam vežtis papildomą daiktą? Tuo tarpu jei turėsite gerą DSLR fotoaparatą, kokybė skirsis smarkiai, o ypač fotografuojant viduje ar vakare. Tačiau tokie fotoaparatai kainuoja nuo 500 ar 1000 eurų, be to, juos sunkiau nešioti, jie gerokai trapesni. DSLR fotoaparatų objektyvus galima keisti, bet, jei neuždirbate duonos iš fotografavimo ir jums tai nėra esminis hobis, kažin, ar norėsite vežtis į kelionę papildomų brangių ir trapių objektyvų. Rinkitės universalų objektyvą, kokie įeina į fotoaparatų rinkinius (kit) – jie kokybiškai fotografuos 98% atvejų, kurie iškils kelionės metu. Ypač gerai, jei objektyvas gali ir šiek tiek priartinti – tai būdavo dar vienas fotoaparatų privalumas prieš telefoną, nors dabar ir geri telefonai artina.

Videokameros yra pritaikytos visų pirma videoįrašams, bet gali daryti ir nuotraukas. Jei tenka rinktis, ar vežtis videokamerą ir ja daryti ir nuotraukas, ar vežtis fotoaparatą ir juo taip pat ir filmuoti – rinkitės antrą variantą.

Veiksmo kameros (GoPro ir pan.). Teoriškai jos gali ir fotografuoti, bet mobilusis telefonas fotografuoja net geriau. Vienas jų skirtumas – itin platus objektyvo kampas: tai yra, esant net mažoje erdvėje galite nufotografuoti viską. Pvz. patalpoje galite nufotografuoti vienu metu ir sienas, ir grindis, ir lubas; stovėdami siauroje gatvėje prieš aukštą pastatą galite nufotografuoti jį visą. Tiesa, dabar nauji telefonai irgi turi plataus kampo objektyvus. Pagrindinis veiksmo kamerų privalumas – jų tvirtumas, tad jei norite kabinti kamerą automobilio išorėje šiam važiuojant ar ant dviratininko šalmo – tai praktiškai vienintelis pasirinkimas.

Dronai. Nors jie populiaresni nei kada seniau, dėl daugelio niuansų (didelių valdymo pulto gagbaritų, svorio, teisinių ribojimų, paleisti reikalingo laiko), paprastai juos į keliones ima ir plačiai naudoja tik rimti jų fanai – nors nuotraukos iš jų gali būti išties nuostabios. Apie dronus parašiau atskirą straipsnį.

Vienintelis būdas pasirinkti fotokamerą – pažiūrėti ja darytų nuotraukų pavyzdžius, palyginimus įvairiomis sąlygomis (ir kai tamsiau, judančio objekto). Tokių palyginimų gausu ir Youtube. Jei norite palyginti savo fotoaparatą ir telefoną – padarykite jais keletą tokių pat nuotraukų. Nežiūrėkite vien į megapikselių skaičių – jis dar neparodo kokybės ir kartais kamera su mažiau megapikselių fotografuoja kokybiškiau, nei su daugiau.

Kaip fotografuoti keliones?

Pasiskaitę tinklapius profesionaliems fotografams greitai paskęsite informacijoje apie fotoaparatų funkcijas. Beje, šiais laikais daugybę tų funkcijų turi net geresni mobilieji telefonai: įjungus “Pro” režimą, galima jas reguliuoti atskirai kaip fotoaparate.

Kelionės metu yra svarbiausi vos keli fotoaparatų režimai ir jų pilnai pakanka padaryti geroms nuotraukoms – tikriausiai 99% reguliavimų, kuriuos darau fotoaparate, yra susiję su šiais dalykais. Atraskite, kaip šiomis funkcijomis pasinaudoti savo fotoaparate (bent dalis jų yra ir geresniuose mobiliuosiuose telefonuose).

*“Auto” režimas. Dažniausiai fotografuosite šiuo režimu ir jo pilnai pakaks. Tiesiog nukreipkite įrenginį į objektą ir spauskite mygtuką. Tačiau jeigu nuotrauka ar jos dalis “Auto” režimu ekrane atrodys neryški ar “išplaukusi”, pasinaudokite viena šių funkcijų:

*Rankinis fokusavimas (“Manual focus”). Kartais fotoaparatas automatiškai fotografuos neryškiai – tai paprastai reiškia, kad objektyvas fokusuoja ne tokiu atstumu. Dažniausiai automatika taip klysta vakare ar naktį, kai tamsu. Jei taip atsitiks, rankiniu būdu parinkite atstumą, kur yra tie daiktai ar žmonės, kuriuos fotografuojate ir kurie, norite, kad būtų ryškiausi. Jei visgi nenorite prasidėti su rankiniu fokusavimu, yra kelios gudrybės kaip gauti tuos pačius rezultatus automatiniu režimu – galite iš pradžių nukreipti fotoaparatą į objektą, kurį jis automatiškai sufokusuos tinkamai, o tuomet greitai (t.y. tuo pačiu fokusavimu) kreipti į panašiu atstumu esantį objektą, kurį norite fotografuoti. Jeigu jūsų įrenginys (pvz. telefonas) neturi rankinio fokusavimo, tai gali būti vienintelis kelias.

*Rankinis išlaikymo trukmės (“Shutter speed”) sumažinimas. Jeigu fotografuojant judančius objektus jie atrodo “išplaukę” (ar fotografuojant pro automobilio langą viskas atrodo “išplaukę”), tai reiškia automatika netinkamai parenka išlaikymo trukmę. Sumažinkite ją iki, tarkime, 1/200, 1/400 sekundės ar 1/800 sekundės. Kuo didesnis yra judančio daikto greitis (ir kuo arčiau tas daiktas yra), tuo didesnis turėtų būti antrasis skaičius. Tiesa, jei fotografuosite esant blogesniam apšvietimui, su dideliais skaičiais gali nepavykti padaryti ryškios nuotraukos: raskite “aukso vidurį”. Nufotografuoti greitai judantį objektą prietemoje gali būti išvis neįmanoma.

*Rankinis išlaikymo trukmės (“Shutter speed”) padidinimas (atvirkščias veiksmas). Jei nuotrauka pernelyg tamsi – galite išlaikymo trukmę labai padidinti (t.y. antrąjį skaičių sumažinti): tada naktį darytos nuotraukos bus ryškios tarsi dieną! Bet tokiu atveju reikės sugebėti fotoaparato netyčia nesujudinti: jeigu neturite ant ko pastatyti fotoaparato, greičiausiai iš keleto nuotraukų pavyks tik viena.

Norint turėti daugiau galimybių fotografuoti apskritai, verta išmokti naudotis šiomis funkcijomis:

*Taimerio. Paliekate fotoaparatą ir jis fotografuoja po, tarkime, 10 sekundžių. Šitaip galėsite nusifotografuoti visi, kas kartu keliaujate. Geresnės alternatyvos tam (bet reikalaujančios papildomų daiktų): distancinio valdymo pulteliai, išmaniojo laikrodžio naudojimas kaip distancinio ir pan.

*Daugelio nuotraukų iš karto (burst). Taip galima fotografuoti greitai besikeičiančius vaizdus: bus padaryta kas sekundės dalį, tarkime, 10 ar 20 nuotraukų, iš kurių galėsite palikti tik geriausią. Kuo tai skiriasi nuo filmavimo? Geresnė kiekvieno kadro kokybė.

*Priartinimo. Jei objektas yra toli ir jūsų kamera artina – priartinkite. Taip galite išdidinti ir, tarkime, pastato ar gamtos objekto detales. Tačiau naudokite tik optinį priartinimą, o ne skaitmeninį (digital zoom) – tada nuotraukos kokybė nekris. Skaitmeninį geriausia išjungti išvis. Jei tai neįmanoma, žinokite, kiek maksimaliai jūsų kamera ar telefonas artina optiškai ir labiau niekada neartinkite.

*Blykstės. Jei prastas apšvietimas. Tačiau blykstė – tai ne magija, ji apšviečia tik artimiausius objektus. Dažnai ilgas išlaikymas (shutter speed, žr aukščiau) paryškina geriau, nei blykstė. Svarbu, kad ir artimi, ir tolimi objektai būtų apšviesti vienodai – kitaip arba tų, arba tų nesimatys. Taigi, blykstė praverčia tada, kai tolimi objektai yra apšviesti (paprastai pastatai ar gamta), ir reikia papildomai apšviesti tik artimus (paprastai žmones). Jei ir artimi, ir tolimi objektai vienodai prastai apšviesti – geriau ilgas išlaikymas.

Ką fotografuoti kelionėse?

Šiais skaitmeninės fotografijos laikais kiekvienas kadras beveik nieko nekainuoja – tereikia nuspausti mygtuką. Todėl vadovaujuosi mintimi, kad, jei abejojate – būtinai fotografuokite. Jei sąlygos fotografavimui nėra geros (judėjimas, tamsa), fotografuokite kelis kartus – kad bent viena nuotrauka pavyktų.

Ką verta fotografuoti:
*Save prie įvairių vietų. Tai nuotraukos, kurių niekaip kitaip negausite, kaip tik pasidaręs kelionės metu.

*Gražius vaizdus, įspūdingas vietas (be savęs pačių kadre). Dėl šito galite suabejoti: kam fotografuoti tiesiog vietas, jei tokių nuotraukų yra internete? Tačiau aš labai gailiuosi, kad iš senesnių kelionių nepasidariau daug tokių nuotraukų. Savos nuotraukos yra savos: tiek teisiškai (galite jas laisvai ir teisėtai naudoti kur norite, nuo tinklaraščių iki Facebook), tiek emociškai (jos atspindi vietas būtent tokias, tokiu oru ir pan., kokias jas patyrėte būtent jūs – o ne kažkoks profesionalus fotografas).

*Įdomias ar ypatingas kelionės akimirkas. Netgi ir tuo metu ne visai malonias (pvz. kaip vėjas nugriovė palapinę ar blaškėtės po miestą atšaukus skrydį) – po metų-dviejų jas prisiminti bus gal net įdomiausia.

*Šalies kultūros atributus. Vietinį maistą, religines tradicijas ir t.t. Kartais šitie kultūros atributai pakeliavus po tą šalį ilgiau tampa tokie įprasti, kad jų nebefotografuojame. Be reikalo. Ne kartą nuliūdau supratęs, kad kažkokio svarbaus dalyko taip ir kokybiškai neužfiksavau: nes pirmos nuotraukos nepavyko ar jų nepadariau, o vėliau to nebefotografavau. Kai kurių tradicijų net ir internete nuotraukos nepavyks rasti (arba nežinosite, kaip ieškoti): būtent tokios patiekalo versijos, kokią gavote jūs, būtent tokio tautinio šokio ir pan.

Pvz. neturiu kokybiškos nuotraukos, kur būtų užfiksuoti Tailando dvasių namai, toje šalyje stovintys prie kiekvieno namo.

Taip pat, jei keliaujate keliese, verta padaryti bent kelias nuotraukas, kuriose matytumėtės jūs visi kartu. Tokias galima padaryti su asmenukių lazda ar taimeriu, bet dažnai paprasčiau ir įdomiau paprašyti praeivių nufotografuoti – kartu ir proga susipažinti.

Aišku, neverta eiti ir į kitą kraštutinumą – fotografuoti nuolat ir viską. Pasidžiaukite akimirka ir ne pro objektyvą. Be to, jei turėsite iš kelionės dešimtis tūkstančių nuotraukų, tai bus sunku tiek jas peržiūrėti, tiek prireikus rasti reikiamą.

Ko negalima fotografuoti kelionėse?

Ten, kur fotografuoti draudžiama, paprastai yra ženklai (perbrauktas fotoaparatas). Tačiau kiekvienoje šalyje gali būti ir nerašytų taisyklių, kurių ypač daug diktatūrose. Neretai būna draudžiama fotografuoti infrastruktūros objektus (tiltus, užtvankas, oro uostus, geležinkelius), pareigūnus ir pan. Pasidomėkite įstatymais konkrečioje šalyje – tokiais atvejais kai kuriose šalyse net ir dėl vienos nuotraukos gali kilti nemažų problemų, aiškinimosi su pareigūnais.

Taip pat dažnai būna draudžiama fotografuoti muziejuose ir kai kuriose kitose lankytinose vietose, renginių metu. Kartais už teisę fotografuoti reikia primokėti. Dažniausiai tokios teisės neperku. Jei nesate tikras, ar toje vietoje galite fotografuoti, ir nežinote ko/kaip paklausti – galite pamėginti: jei negalima, prie jūsų prieis tai parodyti, ir už vieną kartą, priešingai nei tais atvejais, kai fotografuoti draudžia įstatymai, nieko blogo neatsitiks.

Fotografuoti žmones galima beveik visur be jokio sutikimo – bent jau viešose vietose. Kai kuriose šalyse (pvz. Afrikoje) žmonės linkę už jų nuotraukas prašyti pinigų, bet jokios teisės tai daryti jie dažniausiai neturi. Dėl visa ko galite fotografuoti “slapčiau”, pvz. telefonu ar priartinus iš toliau. Jei kas nors labai jau kabinėsis reikalaudamas pinigų už nuotrauką, galite jo nuotrauką tiesiog demonstratyviai ištrinti.

Tiesa, jeigu nuotraukas naudosite komerciniams tikslams (pvz. reklamai), nufotografuoto asmens sutikimas paprastai būtinas. Plačiau apie teisinius niuansus dėl fotografavimo Lietuvoje žr. šį straipsnį; daugelyje šalių situacija gana panaši.

Į ką reikia atkreipti dėmesį?

Jūsų kelionės nuotraukas gali sugadinti tai:

*Pilna atminties kortelė. Pasirūpinkite, kad užtektų atminties, visada turėkite bent vieną atsarginę tuščią kortelę ir stebėkite, kaip pagrindinė pildosi. Atkreipkite dėmesį, kad kai kurie fotoaparatai atrodo, kad fotografuoja, net ir neįdėjus atminties kortelės – kai iš tikro nefotografuoja.

*Išsikrovęs akumuliatorius. Pakraukite kas vakarą, net jei ir atrodo, kad akumuliatoriaus dar daug – jei kitą dieną įspūdžių ir nuotraukų bus daugiau, gali bemat išsikrauti.

*Nešvarus objektyvas. Tai – itin dažnas dalykas, ypač su mobiliųjų telefonų objektyvais, nes jie neturi dangtelių (nebent turite specialų įdėklą). Tokiu atveju dalis nuotraukos bus neryški, arba naktį šviesos ištįsusios. Spręsdami, ar valyti objektyvą, žvilgtelkite ir į patį objektyvą, nes mažame fotoaparato ekrane ar akutėje nešvarumų gali nesimatyti, užtat jie puikiai matysis paskui žiūrint nuotraukas. Valykite specialiomis priemonėmis: pvz. “Lenspen”; eilinė medžiaga gali braižyti objektyvą ar tiesiog išsklaidyti nešvarumus.

*Dulkinas tarpas tarp objektyvo ir fotoaparato. Būna tik fotoaparatuose su keičiamais objektyvais. Tokiu atveju nuotraukose randasi tamsios dėmės, ypač vientisos spalvos plotuose (visose nuotraukose – ten pat). Išvalyti nesugadinant sunkiau, nepatyrusiems geriausia nešti specialistui. Kad taip nesusipurvintų, objektyvus reikia keisti labai atsargiai.

---

Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?

Komentarai

Keliones dabar filmuoja daugelis – juk tą galima kokybiškai padaryti netgi daugeliu fotoaparatų ar telefonų. Tačiau “kokybiškas įrašas” nebūtinai “geras įrašas”: kaip filmuoti kelionėse taip, kad tie įrašai būtų įdomūs ir naudingi, o ne gulėtų per amžius pamiršti kietajame diske?

Keliones filmuoju jau ne vieną dešimtmetį – štai mano patarimai, kaip išvengti klaidų, kurias darydavau iš pradžių.

Ką verta filmuoti kelionėse?

Nors iš pradžių kelionėse ir man norėjosi ir fotografuoti, ir filmuoti viską, iš tikro filmuoti verta tik vaizdus, kuriuose turi reikšmę judesys ir garsas. Vadovaukitės principu: “Jeigu filmuotas kadras nepasakys bent trigubai daugiau nei nuotrauka – nefilmuok, o fotografuok”.

Nėra prasmės, tarkime, filmuoti pastatą, ar kalnus – kad ir kokie didingi jie būtų. Geriau tiesiog nufotografuokite: nuotraukos kokybė bus geresnė, ją žiūrėti galima kiek nori laiko, o ne tiek, kiek užtrunka videoklipas.

Mažai prasmės yra filmuoti ir kasdienius dalykus, kad ir vykstančius kelionėje: kaip jūs ar jūsų draugai įeinate į motelį, kaip žingsniuojate gatve, valgote restorane įprastinį maistą ir pan. Gali atrodyti, kad tai įdomu, nes juk filmavimo metu jaučiatės taip puikiai, nes keliaujate. Tačiau iš tiesų tokie kadrai mažai skirsis nuo kasdienio gyvenimo (pasivaikščiojimo ar valgymo savo mieste), ir juos žiūrėti pabos. Tokie vaizdo įrašai dažniausiai tik užima vietą diske.

O štai ką nufilmuoti verta:
*Vietinės tradicijos ir/ar savo dalyvavimas jose. Šventės, šokiai, dainos, neaišku kaip valgytinų vietos patiekalų ragavimas ir t.t.

*Judantys gyvenimo vaizdai, glaudžiai susiję su ta šalimi ir perteikiantys jos atmosferą (gal pralekiantis greitasis traukinys Japonijoje ar turgaus šurmulys arabų kraštuose).
*Judantys gamtos vaizdai (neįprastai smarki audra, krioklys, į aukštą uolą dūžtančios bangos ir pan.).

*Gyvūnų elgesys ir jūsų santykis su jais (pvz. safariuose).
*Svarbūs ir/ar netikėti kelionės momentai ir jūsų reakcijos. Verta filmuoti net nevisai malonius dalykus (pavyzdžiui, pasiklydote džiunglėse ir ieškote kelio) – tuo metu atrodys “kam?”, bet paskui šiuos dalykus prisiminsite gal net labiausiai iš visos kelionės.

Visais šiais atvejais vaizdo įrašai pasakys dešimt ar šimtąkart daugiau, nei nuotraukos, juos bus įdomu žiūrėti ar rodyti kitiems ir nenusibos.

Ypač svarbu užfiksuoti dalykus, kurių įrašų kitaip negausite: jūsų patirtys, jūsų regėtos ypatingos scenos. Tačiau verta daryti ir “žymių vaizdų” įrašus (“Liūtas valgo”, “Niagaros krioklys” ir pan.), jei norite turėti prisiminimą / parodymą, ką regėjote būtent jūs (koks buvo paros metas, oro sąlygos, aplinkiniai žmonės ir kt.), tuo dalintis internete.

Kiek filmuoti kelionėse?

Dabar aš stengiuosi, kad vienas videoklipas (kameros įjungimas) netruktų mažiau 10 sekundžių, nes žiūrėti tokius trumpus klipus nesmagu (vos įjungi, įsigilini, o jau baigiasi). Stengiuosi ir kad netruktų ilgiau 60 sekundžių, nes tada nusibosta žiūrėti tą patį. Tai yra, taikau į maždaug 15-40 sekundžių trukmę.

Aišku, yra išimčių – jei kažkoks įdomus “siužetas” turi pradžią ir pabaigą ir nėra monotoniškas, galite nufilmuoti jį visą, nors ir užtruktų 2 ar 3 minutes (pvz. visą liaudies šokį). Tačiau ilgesnių siužetų filmuoti neverta: tarkime, neverta nufilmuoti žymios dalies koncerto, spektaklio ar sporto varžybų, net jeigu būtų galima. Kelionės metu viskas atrodo įdomu, nes nauja, nes yra kelionė, bet vėliau 30 minučių trukmės įrašo vis tiek greičiausiai nežiūrėsite. O 30 minučių laikydami įjungtą kamerą tiesiog gadinsitės sau patirtį būtent tuo metu.

Kelionių vaizdo įrašai reikalingi tam, kad paskui primintų momentą, o ne tam, kad įgalintų vėl viską pergyventi – nes vis tiek vien su vaizdu ir garsu nepergyvensite.

Kelionės metu galite galvoti, “paskui įrašą sumontuosiu”, tačiau montavimas užima galybę laiko, kurį galėtumėte panaudoti kitur. Jei nesate kokia “Youtube” žvaigždė, uždirbanti pinigus iš videosiužetų, verta geriau ne filmuoti viską ir paskui paaukoti dieną ar kelias montavimui, o filmuoti taip, kad siužetus ir be montavimo būtų žiūrėti įdomu (ar bent jau kokią pusę nufilmuotų siužetų).

Kaip filmuoti kelionėse?

Jūsų siužetai bus gražūs žiūrėti, jei laikysitės šių taisyklių:

*Filmuodami nesukinėkite kameros. Nors jums gali norėtis parodyti ir kairę, ir dešinę pusę, žiūrėti daug smagiau, kai vaizdas nesisukinėja, į jį galima įsigilinti. Prisiminkite, kad žiūrovas negalės pats nuspręsti, kur pasukti galvą – o sekti jūsų žvilgsnį nebūtinai įdomu. Jeigu norite tiesiog užfiksuoti vaizdą visuose šonuose – verčiau darykite panoraminę nuotrauką, o ne vaizdo įrašą. Jei jau suksite kamerą, sukite lėtai, prieš tai pakankamai parodę vaizdą tiesiai ir po pasukimo irgi. Tas pats galioja ir vaizdo priartinimui/tolinimui.

*Filmuodami nejudinkite kameros. Idealu kamerą padėti ant lygaus paviršiaus, bet, aišku, kelionėse tai dažniausiai neįmanoma – tada reikia laikyti taip, kad kuo mažiau judėtų. Vaikštant filmuoti dažniausiai nėra gerai, išskyrus atvejus, kai specialiai norite parodyti veiksmą (bet tokiu atveju kartais geriau daryti timelapse). Priartinimo naudojimas kameros drebėjimą sustiprina kelis kartus – todėl priartinus filmuoti galima tik kai kamera labai stabili.

*Daugelis mažų ar pigių kamerų (ypač mobiliųjų telefonų, veiksmo kamerų) itin prastai filmuoja kai apšvietimas prastesnis (t.y. “mato” gerokai mažiau, nei žmogaus akis). Jei jūsų – tokia – geriausia jei vakare kur nėra gero apšvietimo nefilmuosite išvis, nes medžiagos vis tiek nesinorės žiūrėti.

*Filmuokite horizontaliai, o ne vertikaliai (t.y. laikydami telefoną ar fotoaparatą gulsčiai, o ne stačiai). Visi aparatai, kur galima peržiūrėti filmuotą medžiagą, išskyrus nebent mobiliuosius telefonus – horizontalūs, tad vertikalūs videoįrašai teužima menką ekrano dalį ir nėra smagūs žiūrėti. Kamerą visuomet laikykite tiesiai.

*Per daug nekomentuokite. Galite kažką pakomentuoti prisiminimui, tačiau įrašykite ir natūralų garsą, natūralius pokalbius.

*Tikrinkite, ar objektyvas švarus. Būna, kad nešvarumų mažame kameros ekranėlyje nesimato, bet jie – akivaizdūs kai filmuojama prie tam tikro apšvietimo ir žiūrima dideliame ekrane. Jei filmuojate pro langą – jį atidarykite, nebent jis labai švarus.

Kuo filmuoti keliones?

Rinkdamiesi prietaisą kelionių filmavimui, ypač atkreipkite dėmesį į šiuos dalykus:
*Filmavimo rezoliuciją – geriausia šiuo metu 4K (2160 pikselių), bet, ypač jei neturite atitinkamo ekrano, jos išskirtinumo nepastebėsite, pakaks ir Full HD (1080 pikselių). Prastesne nei Full HD neverta filmuoti.
*Kaip filmuoja neidealiomis sąlygomis? Net mobilieji telefonai filmuoja gerai prie gero apšvietimo ir nejudant vaizdui, bet sąlygoms suprastėjus bemat suprastėja ir kokybė.

Pagrindiniai variantai kelionių filmavimui:

Mobiliųjų telefonų kameros vis tobulėja. Dienos metu, esant geram apšvietimui, jie filmuoja visai gerai (bent patys geriausieji modeliai), tačiau vakare ar mažiau apšviestoje patalpoje net geriausių mobiliųjų aparatų telefonų įrašų kokybė stipriai krenta, iš esmės jie nelabai panaudojami. Didžiausias mobiliojo telefono pliusas – jo nepastebimumas. Galite lengvai nufilmuoti ką nors nepastebėti, o aplinkiniams atrodys, gal tiesiog naudojatės telefonu. Todėl mobilųjį telefoną su gera kamera verta turėti ir tada, kai turite ir kitą įrangą.

Fotoaparatai šiais laikais vis labiau nukonkuruoja videokameras ir tampa geriausia, optimaliausia priemone filmuoti. Tačiau tik jei fotoaparatas geras. Nebrangių fotoaparatų (~50-100 EUR ir pan.) šiais laikais pirkti iš esmės neverta, jei tik turite šiuolaikinį mobilųjį telefoną – įrašų kokybė skirsis labai nesmarkiai, tad kam vežtis papildomą daiktą? Tuo tarpu jei turėsite gerą DSLR fotoaparatą, kokybė skirsis smarkiai, o ypač filmuojant viduje ar vakare. Tačiau tokie fotoaparatai kainuoja nuo 500 ar 1000 eurų. Pats daugelį vaizdo įrašų dabar darau fotoaparatu.

Videokameros – tai, kuo seniau buvo daromi visi videoįrašai. Tačiau jei jūs nedarote videoreportažų, vežtis į kelionę papildomo didelio daikto vien dėl filmavimo manau tikrai neverta. Pats nustojau vežiotis videokameras jau seniai.

Veiksmo kameros (GoPro ir pan.). Pastaraisiais metais išpopuliarėjusios mažytės veiksmo kameros praverčia dviem atvejais. Pirmasis – jeigu norite filmuoti užsitvirtinęs ją prie savęs, prie automobilio ir pan. Antrasis – jei norite filmuoti kiek geresne kokybe, nei daugeliu mobiliųjų telefonų, bet nenorite temptis didelės videokameros ar fotoaparato (arba konkrečiu metu su šiais aparatais nepavyktų filmuoti). Veiksmo kameromis taip pat galima filmuoti slapta. Veiksmo kamerų garsas paprastai – prastos kokybės, taip pat jos prastai filmuoja nesant gero apšvietimo.

---

Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?

Komentarai

Tailande rasite viską – nesvarbu, ko ieškote! Išskirtinę kultūrą, įspūdingą istoriją, didingą gamtą, apsipirkimo rojų ir, rodos, begalybę amžiais karštų salų ir paplūdimių.

Tailandas kupinas įspūdingų lankytinų vietų (šventyklas, senovinių miestų griuvėsius, milžiniškas uolas ar koralus). Bet kelionė į Tailandą visų pirma yra patirtis: šventės, šou, egzotiški gyvūnai, turtinga virtuvė, miestų chaosas, unikalios tradicijos. Daugelis šią šalį aplanko, bet nedaugelis perpranta. Pats pasirenki, kiek tavo patirtis Tailande bus turistinė, o kiek vietinė: smagu ir taip, ir taip.

Per savo keliones pažinau Tailandą iš abiejų pusių. Šis straipsnis – tai kelionė nuo turistiškiausių šalies pakraščių gilyn į jos širdį.

Tailande salų ir kurortų – per daug, kad prisimintum

Skaityti plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Domiuosi geografija ir galiu išvardyti daugelio šalių lankytinas vietas, bet salų (tajų k. ko) Tailande tiek, kad net prisiminti kuri kuriame salyne – beviltiška. Iš viso 1430! Dviejuose skirtinguose vandenynuose: Indijos ir Ramiajame.

Iš nuotraukų sunkiai atskirsi vieną nuo kitos. Bet kuri pakrantė – tarsi rojaus panorama. Birus gelsvas smėliukas, žaluma, amžinas ~30 laipsnių karštis, kai trumpomis rankovėmis gali vaikščioti kas naktį, o vanduo vos už orą vėsesnis.

Daugybėje Tailando salų rasi krioklelius, po kuriais galima turkštis it po dušais, pakrantės “bungalų” eiles (pačiame paplūdimyje stovintys nuomojami nameliai su patogumais), “saulėlydžio” barus, į kuriuos turistai renkasi stebėti, kaip jūron panyra saulė. Kainos, palyginus su likusiu Tailandu, salose aukštos, bet vis tiek nebrangiau, nei Lietuvoje. Nes Tailandas – labai pigi šalis ir net ypatingos pramogos ten įperkamos daugeliui atvykėlių.

Šitoks salų “rojus” dažnam europiečiui ir yra visas Tailandas. Ar, tiksliau, salos rojus: įsimylėjęs kurią vieną, dažnas lieka jai ištikimas. Jei mėgsta “laukines atostogas”, renkasi kokią mažą ir turistų nenubūtą salelę, o jei pramogas ir įvairovę – vieną tų didžiųjų.

Gal prabangiąją Ko Samui.

O gal linksmąją Ko Pha Ngan, kurią per kiekvieną pilnatį sudrebina “Full Moon Party“, “didžiausias pasaulio vakarėlis”: dešimtys tūkstančių “širdyje laisvų” jaunuolių (ir ne tik) iš viso pasaulio suguža į Had Rino paplūdimį, kad šėltų “be ribų”: šoktų, išsidažę švytinčiais dažais apnuogintus kūnus gertų kokteilius iš smėlio kibirėlių, “pametę galvas” šokinėtų per liepsnojančias šokdynes (tokios tradicijos!). Tailandiečių ten – nedaug, bet tai irgi – labai tailandietiška patirtis. Tik Tailando laisvės dvasioje ir karštų naktų apsuptyje prieš kelis dešimtmečius hipių grupelės pradėti vakarėliai išaugo į pasaulinę beprotybę – neuždrausti ir neapriboti už žalą gamtai, triukšmą, nepadorumą, nesaugumą…

Unikalūs Tailando papročiai stulbina kiekvieną

Tailandas – viena vos keleto pasaulio šalių, kurios niekada nesugebėjo užkariauti ir savo valios primesti jokie Europos kolonistai. Todėl netgi labiausiai turistinėse vietose nenutolsi nuo egzotiškų tajų papročių.

Dar pirmą dieną Tailande mano akį patraukė spalvingi “žaisliniai nameliai” palei kiekvieną Tailando pastatą – net tarptautinius viešbučius ar biurus. Dvasių namai. Tajai šventai tiki – kiekviename sklype gyvena dvasios. Prieš ten ką nors statydamas, privalai suręsti namelį joms. Ir paskui kas rytą nešti ten aukas, kad neužsirūstintų. Jei statai didelį pastatą – tai malonėk ir dvasioms pastatyti “rūmelius”…

Kiekvienoje gyvenamoje saloje – ir gausybė budistinių šventyklų (wat). Netgi naujutėlės, statomos kur atokiame kaime, priblokš ne mažiau, nei Europos Viduramžių bažnyčios: nes tajai labai religingi ir pinigų aukoms negaili. Užuot mėginus aplėkti visas šventyklas, geriausia išsirinkti kelias ir skirti dėmesio detalėms: milžiniškoms Budų skulptūroms, vaškiniams vienuoliams (anapilin iškeliavusių žymių dvasiškių “kopijoms”, prieš kurias vietiniai klūpo), stupomis (“kalneliais” su Budos relikvijomis), freskomis puoštoms maldų salėms viharoms ir vienuolių salėms ubosotams, nagomis vadinamų mitinių žuvų-gyvačių laiptams, visokioms bereikšmėms skulptūrėlėms, pastatytoms tiesiog dėl grožio (gyvūnų, dinozaurų…). Pažiūrėti ritualus.

Sulaukus Tailande pirmojo vakaro, apstulbino gatvės maisto gausa. Mat tajai nesigamina valgyti namie: perka jau “gatavą” tūkstančiuose “maisto turgų”. Vieni prekijai tiekia jūros gėrybes, kiti makaronus, treti – keptus vabzdžius(!), ketvirti – “geltonus”, “žalius”, “raudonus” ar “musulmoniškus” karius, penkti – tradicinius kotletukus ant iešmelių, kuriuos it konvejeriu kepa kokioje virtuve paverstoje motociklo priekaboje. Nosį vietom užgula aštrus dūmų, žuvies ar durianų vaisių kvapas ir iš pradžių neatrodo higieniškai, bet su pilvu esminių problemų neturėjau.

Kiti nustebimai atėjo lėčiau. Vienas, penki, dešimt masažo salonų iš eilės – na gerai, gal tiesiog tokia gatvė pasitaikė. Bet kai tų salonų jau suskaičiuoji šimtus, kai pamatai, kad masažą siūlo ir prekybos centro parkinge, ir turguje ant kėdžių tarp prekystalių, kai paskaitai, kad galimas net masažas tualete kol “atlieki reikalus”… Labai pigu, tačiau kiek skausminga: čia ne koks “spa”, o tikras tajiškas masažas, kur raumenis tau spaudo ir tampo nesicackindami. Eidamas pro visus masažistus dieną, nesuprasdavau iš ko jie gyvena: darbuotojai (ar darbuotojos) ant šaligatvio nesėkmingai kalbino praeivius. Bet vakarais net eilės susidaro. Dažnam tajui masažas, kaip ir “gatvės restoranų” maistas – ne koks retas “pasilepinimas”, o eilinio vakaro kasdienybė.

Kita kasdienybė – nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams. Kiekviename miestelyje – savas “stadionas”, mikroautobusai per garsiakalbius kviečia į kovas, pakelėse siūlomos muai tai pamokos ir net kurortų kavinėse tarp staliukų, būna, stovi ringai, vyksta kovos, pasimušti kviečiami net turistai.

Daugybė Tailande ir tatuiruotojų, piešinius ant odos badančių it žiloje senovėje – bambukais. Užtat pažvelgęs į kalendorių, greičiau pagalvosi atsidūręs ateityje. Mat kas pas mus 2023 m., Tailande – 2566 metai. Laikas skaičiuojamas nuo Budos mirties. Ir net jei “Google” ieškai Lietuvos naujienų, straipsnių datas tau rodys parašytas tajiškai.

Tailandas vakarietiškai (farangiškai): kaip keliauti

Patirtys, o ne konkrečios lankytinos vietos – kelionės į Tailandą pažiba. Bet, jei kas nori Tailande Tailando išvengti – gali. Didesnėse Tailando salose ir kurortuose pilna ir vakarietiškų viešbučių, restoranų. Ir korėjietiškų, ir kiniškų, ir japoniškų, net rusiškų ir žydiškų (priklausomai nuo to, kokie turistai tą kurortą pamėgę).

Tajiškos vietos nuo vakarietiškų jos skiriasi detalėmis. Štai tajiškose privalai nusiauti – net parduotuvėse, viešbučių registratūrose. Tiesa, jei liksite su batais – vietiniai tikriausiai žiūrės pro pirštus.

Tailande į daug ką žiūrima pro pirštus. Svajojate keliauti motociklu, bet neturite teisių? Nieko tokio: Tailando “gatvės nuomotojai” jų nė neprašo, o policija užsieniečių dažniausiai nestabdo! Aišku, pavojinga – tačiau juk rizikuojate tik savo sveikata. Laisvė rinktis. Tailande ta laisvė žavi – nors kitus gali ir bauginti.

Keliauti per Tailandą pigiausia – motociklu. Plaukti per Tailando salas – maršrutiniais laivais. Tačiau įdomaus transporto rūšių Tailande begalės. “Ilgauodegiai laivai” (longtail boats) – tokios ilgos medinės valtys su gale pritaisytu automobilio varikliu. Tuktukai (Tailandas – šių motorinių triračių tėvynė). Songtevai – pikapai ar sunkvežimiai, kur keleiviai sėdi dviem eilėm kėbulo šonuose, o netilpę stovi ant laiptelio gale. Tailando salose jie – kaip taksi, o kai kur žemyne – kaip autobusai. Normalaus viešojo transporto Tailande beveik nėra, ypač salose, o “taksi” kurortuose geriau nesikliauti: apgaudinėja. Automobilio dienos nuoma Ko Samui saloje atsiėjo maždaug tiek, kiek su taksi nuvažiuoti iki restorano tame pačiame salos kampe ir atgal namo.

Aišku, išpūstas turistines kainas mokėjome dar ne kartą. Skirtingos kainos turistams muziejuose yra daug kur pasaulyje, bet Tailando turistiniuose regionuose toks “užsieniečių melžimas” smarkiai ištobulintas: netgi dažnas privatus verslininkas turi nustatęs vienokią kainą tajui, kitokią – “užsieniečiui”. Ir nė už ką neparduos prekės užsieniečiui už tą kainą, parašytą tajiškais rašmenimis ar tajiškame meniu. Tai labai kontroversiška: mat Tailande baltaodžiai nėra tik šiaip turistai: šimtai tūkstančių jų, vadinamų farangais į tą rojų persikėlė gyventi “su visam”. “Mes čia dirbame, mokame mokesčius, kaip ir tajai, kodėl turime mokėti dvigubai ar trigubai?” – skundžiasi jie. Skundžiasi ir rasine diskriminacija (tikras siaubas vakariečiui): juk pasų niekas neprašo, tad kokie kinų turistai nesunkiai gauna vietines kainas. Labiausiai įtūžę farangai sukūrė net tinklapius, renkančius informaciją, kur negeltonodžiai diskriminuojami ir skatinančius tas vietas boikotuoti. Daugiausiai tokių vietų, aišku – Tailando kurortuose ir salose.

Bet farangai pasilieka Tailande, nes pliusai smarkiai nusveria minusus. Kone kiekvienas Tailando vakarietiškas baras, restoranas ar viešbutėlis turi savo farangą šeimininką. “Verslą čia daryti lengva – kas, kad pajamos nedidelės” – pasakojo vienas britas. O vyresnio amžiaus tajė į Tailandą grįžo iš emigracijos Olandijoje: “Ten išlaidos ~1100 EUR į mėnesį, o dar kiek atima valdžia ir išdalina nelegalams iš Sirijos” – pasakojo – “Tailande pakanka 400 EUR”. Tajai dar neseniai patys buvo skurdi tauta ir puikiai supranta trečiojo pasaulio mentalitetą (“duosi – imančių tik daugės”), todėl Tailandas nieko nešelpia: imigrantai Tailande laukiami tik tie, kurie daug dirba (birmiečiai, laosiečiai) arba turi pinigų (farangai), bedarbių šalyje tėra 0,9%. Tailande dar “viskas paprasta”: nėra vakarietiškos politkorekcijos (ir tuo pačiu tajai nė nesitiki, kad farangai perpras tajiškąsias mandagumo taisykles), sudėtingų ekologinių, darbo teisės ar saugumo reikalavimų. Ir tie, kuriuos Europoje ar Amerikoje tai slegia, tūkstančiais su visam kraustosi į Tailandą.

Tailandas prisitaikė prie jų geriau, nei bet kuri nevakarietiška šalis: štai kone visos rozetės – universalios (niekam nereikia adapterio), įkurta speciali turistų policija, kurioje dirba ir Tailande gyvenantys užsieniečiai (ji padeda spręsti kultūrinių skirtumų sukeltas bėdas), veikia aibė “visa run” agentūrų kurios, pasibaigus turistinei vizai ar teisei būti šalyje, perveža per valstybės sieną ir vėl atgal, kad užsienietis gautų naują štampą. Aišku, tai kainuoja; nepigiai kainuoja Tailande ir pinigų išsiėmimas bankomate (geriausia vežtis ir keistis grynus eurus): tačiau net ir susimokėjus, Tailande gali gyventi pigiau, nei Vakaruose.

Krabio regionas – magiškai stačios uolos

Tailando salos yra dviejų rūšių. Didelės, gyvenamos, kuriose žvejų kaimai perstatyti, perstatomi ar bus perstatyti į kurortus. Ir mažos, kuriose išlipti tegali nubridęs ar plaukte nuplaukęs nuo giliau jūroje sustojusio laivo, nes jokių prieplaukų nėra. “Mažylės”, plytinčios Ao Phang Nga nacionaliniame parke – netoli Krabio – vienos įstabiausių visoje Azijoje. Tai tarsi iš dugno išsišovusios uolos – pasvirusios, platėjančios, rodos tuoj griūsiančios (bet stūksančios šimtmečius).

Maža to, tų salų viduje yra slapti užutėkiai hongai, kuriuos gali pasiekti tik natūraliais tuneliais (tokiais ankštais, kad praplaukti įmanoma tik kajakais, tik per kasdienį atoslūgį). Populiarios tokios ekskursijos: laivu nuplaukiama iki nacionalinio parko, tada persėdama į kajakus ir, palaimingai atsigulęs, plūduriuoji per olas ir hongus.

Magiškai stačios uolos plyti ir žemyne. Tokios nepražengiamos, kad į Railajaus pusiasalį tegalima nuplaukti ilgauodegiu laivu, mat vienintelį sausumos praėjimą uždengia aklina uola. Ten – tikra laipiotojų uolomis Meka. Ir olų tyrinėtojų – stalagmitų, stalagtitų.

Šalimais – patogus Ao Nango kurortas (jei būtų Pietų Europoje, sakytum “oho, koks platus smėlėtas paplūdimys!”, bet Tailande greitai išlempi) ir Krabio miestas. Neišvaizdus, kaip dauguma Tailando miestų. Mediniai namai ten griūva sugraužti termitų, nepalikdami nieko seno. Savivaldybės mėgina taisyti padėtį smulkiąja architektūra: dramblio formos šviesoforai, gyvačių formos žibintai, puošnūs miesto laikrodžiai kokiame automobilių žiede…

Puketas ir Pataja: didieji Tailando kurortai

Didžiausia Tailando sala – Puketas, bet ten nesijauti kaip saloje – ji visai šalia kranto, yra tiltas. Ir tarptautinis oro uostas, į kurį kasmet atskrenda beveik 10 milijonų turistų. Jie pasklinda po aibę kurortų ir kurortėlių. Į senąją salos širdį Puketo miestą užsuka pasigėrėti kinų-malajų pirklių pastatais, į Patongą – šėlti per naktį.

Dėl teisės vadintis didžiausiu Tailando kurortu Puketas konkuruoja su Pataja (Bankoko pašonėje).

Poilsis tokių kurortinių miestų centruose – kitoks, nei salose. Paplūdimiuose ten nebūsi vienas, gatvėse – judrus eismas ir kamščiai. Užtat greta – pasaulinio lygio prekybos centrai ir nepranokstama pramogų gausybė.

Poilsiauti ten verta kondominiumuose. Angliškai tai reiškia tiesiog “daugiabutis”, bet Tailando šiuolaikiniai daugiabučiai nuo mūsiškių skiriasi kaip diena ir naktis. Kiekviename – po baseiną, treniruoklių salę (gyventojams ir svečiams – nemokamą). Geresniuose – erdvės dirbti kur nors viršutiniame aukšte, sodeliai pasėdėjimui ant stogo.

Tajams butukas – tik vieta grįžti “po visko” pamiegoti (dažna svetainė ten net neturi langų, kad neprikaitintų). Užtat puikiai prižiūrimos bendros daugiabučio erdvės – it buto tęsinys.

Kondominiumus nuomodavomės per Air BnB ir jie labai populiarūs tarp atvykstančių Tailandan ilgėliau (mėnesiui ar keliems). Beje, teoriškai Air BnB Tailande neteisėtas ir kondominiumų liftuose kabėdavo grėsmingi užrašai “Nuomoti padieniui nelegalu”. Bet, kaip ir daugelis draudimų, Tailande šis niekam nerūpi, niekas neįskųs. Konfrontacijos vengimas – vienas kertinių Tailando kultūros akmenų.

Tailande net egzotiškiausi gyvūnai – naminiai

Vienos mėgstamiausių pramogų didesniuose Tailando kurortuose ir miestuose – pramogos su gyvūnais. “Beždžionių mokyklos”, “Gyvačių fermos”, “Tigrų karalystės”, “Dramblių stovyklos”… Tai – dar vienas Tailando unikalumas: net didieji pavojingieji žvėrys čia prijaukinti ir turistai prileidžiami labai arti. Ne tik pažiūrėti cirką menantį šou, bet ir paglostyti tigrą, imti į glėbį gyvatę, rankomis šerti žirafą, išsinuomoti beždžionę ir, aišku, jodinėti drambliais…

Vakariečiai gyvūnų mylėtojai grūmoja tajams: “kaip žiauru lipti ant dramblio!”. Bet Tailande drambliai – kaip pas mus arkliai: prijaukinti daug šimtmečių, naudoti ūkio darbams, karui. Šiose veiklose dramblius pakeitė mašinos, todėl “dramblininkai” (kurie neretai net užauga kartu su konkrečiu jiems tėvų dovanotu drambliuku) kurį laiką vos sudūrė galą su galu. Iki juos (ir jų dramblius) išgelbėjo turizmas. Jei manote, kad galima joti arkliu – tai nėra jokių priežasčių, kodėl Tailande neišbandyti “žygio drambliais”.

Karštasis Tailandas tiesiog sprogsta nuo gyvūnijos! Smagu stebėti, kaip apie kai kurias lankytinas vietas būriuojasi laukinės beždžionės: mušasi, valgo it žmonės, “apiplėšinėja” šiukšliadėžes ir, kartais, turistus… Driežai net į viešbučio numerius prasispraudžia, o vieną aptikau lovoje. Vos paliksi kokį maistą ir jį bemat užplūs vabzdžiai, o suvalgę ar išgėrę vėl išsiskirstys (net stiklinėje ant dugno paliktą kolą “išlaižė”). Tiesa, didelių laukinių žvėrių (tigrų, dramblių) nematėme: šalis gyvenama beveik triskart tankiau už Lietuvą, ir “laukinių tuščių plotų” tarp miestelių tiesiog per mažai.

Prostitučių gatvės ir tarptautinės poros

Tiek Puketas, tiek Pataja turi savo pramogų gatvę. Labai specifinę. Temsta, pasigirsta gyva muzika, sužiba šviesos. Tačiau pažvelgi į besienius barus – o ten ant stalų šoka pusnuogės merginos. Vyresnės ir negražesnės ko tai lūkuriuoja, viltingai stebėdamos praeivius. Arba garsiai kviečia vidun. Prostitutės. Jų Tailande – 300 000 (~1% visų moterų) ir jos – viena Tailando vizitinių kortelių. Prostitucija Tailande nėra smerkiama, kaip Vakaruose, ir dauguma klientų – vietiniai: ~95% tajų vyrų, pasak apklausų, bent kartą miegojo su prostitute. Ir pati prostitucija kitokia, nei mūsuose: mergina dažniausiai “išsinuomojama” visai nakčiai ar net kelioms paroms, sumokant dar ir jos barui “už darbuotojos laisvadienį”. Klientai – ypač vakariečiai – su prostitutėmis net keliauja po Tailandą, o kai kurie jas galiausiai išsiveža į savo šalis.

Nustebino, kiek šimtų tokių porų mačiau Tailando gatvėse, net provincijos miestuose: baltaodis vyras ir tajė moteris (neretai 10-20 metų jaunesnė). Amžiaus skirtumas Tailande nėra toks svarbus, kaip Vakaruose, todėl čia sau “vėlyvą meilę” randa tie, kuriuos Vakaruose visuomenė jau nurašė.

“Koks skirtumas tarp tajės prostitutės ir tajės žmonos?” – tai klausimas iš vieno “Dažniausi klausimai apie tajų kultūrą” tipo straipsnio. Ir jis nėra toks jau kvailas, mat daugelis tajų merginų iš vyro tikisi išlaikymo ar net savotiškos “algos”, o uošviai už dukrą dar reikalauja kraičio. “Jei neduoda pinigų, reiškia nemyli” – galvoja tradiciškai mąstančios tajės.

Nemėgstu rašyti apie šalį cituodamas kitus keliautojus ar užsieniečius “kultūros ekspertus”. Nes niekada nežinai, ar ką jie rašo – tiesa, ar tiesiog išankstiniai stereotipai. Taigi, verčiau pasiskaičiau knygą, parašytą tajės moters savo tautietėms, turinčioms vakariečius vaikinus: kas gi tajams neįprasta europiečių kultūroje? Kaip visišką keistenybę knygos autorė kartoja: “Vakaruose meilė ir pinigai yra laikomi atskirais dalykais”. O skyrelyje “kaip prisipažinti jo tėvams, kad esi prostitutė”(!) patariama sušvelninti situaciją pasižadant: “po santuokos nustosiu dirbti”.

Bet tie vakariečiai, kurie moters ieško Tailande, dažniausiai to ir nori. Pavargę nuo “nepriklausomų vakariečių žmonų”, vyresniame amžiuje jie trokšta kažko ramesnio, “kaip kadais”. Vakarietiškų algų ir pensijų vis dar pakanka sužavėti tajes iš kaimų. Angliškuose farangų tinklaraščiuose apie Tailandą beveik nerasi kitur įprastų feministinių postringavimų. “Viršų ima” praktiški patarimai: kiek kainuoja prostitutės, kaip su jomis bendrauti, kaip suprasti ar nemeluoja tau rašydamos “kol siunti man pinigus, aš nedirbu”… Sąžiningos tajės tokiuose santykiuose irgi laimi: pasak minėtos knygos tajėms, vakariečiai vyrai vis viena emociškiau reiškia meilę, rečiau būna neištikimi, labiau atsižvelgia į moters nuomonę nei tradiciškai mąstantys tajai, kurie esą įpratę prie dar labiau “ekonominių” (“vyras moka, moteris paklūsta”) šeimos santykių.

Ping pong šou – vaginų cirkas

Puketo pramoginė Banglos gatvė – linksma, ne niūri. Ji plati, šviesi, šeimos net vaikus atsiveda – juk Pukete atostogauja visi. O štai Pataja ir jos “Pasivaikščiojimų gatvė” (Walking Street) iš sekso turizmo pelnosi dar atviriau. Net jos prieigose palei paplūdimį – ištisos prostitučių eilės. Ir taip nuo pat Vietnamo karo, kai čia pailsėti nuo mūšių atvykdavo JAV kariai ir mažas žvejų kaimas greitai virto tarptautiniu kurortu.

“Ping pong šou, ping pong šou” – vakarais šią frazę Patonge ir Patajoje girdėsi dažniau, nei “taksi” ir “tuk tuk”. Įkyrūs prekijai bruks nešvankius piešinėlius “kas jūsų laukia”. Susigundėme nueiti – juk šitokie šou tikra Tailando tradicija! Prekijas pavėdėjo į barą atokiau gatvės. Ant scenos besiraičiusios merginos tuojau perėjo prie triukų su savo lytiniais organais: kišo ten skutimosi peiliukus, pūtė jais balionus, rašė klientų vardus, traukė cigarečių dūmus. Nereikia nė sakyti, kad ir ping pongo (stalo teniso) kamuoliukus artistės ten “paduoda” ne su rakete…

Šią tradiciją jau net dažnas užgrūdintas farangas tinklaraštininkas smerkia. “Žemina moteris” – sako. Vėlgi – kultūriniai skirtumai. Tajams – daug kartų įsitikinau – lyties organai nėra tokia “privati paslaptis”, kaip mums. Štai Tailandas pirmauja pasaulyje pagal santuokinę neištikimybę (“argi gali vyras būti ištikimas?” – ten rimtai klausiama). Yra “penių šventyklos”, kur gyvenančioms dvasioms aukojami tūkstančiai “penių”: nuo tradicinių medinių iki primenančių vibratorius. Su panašiais žaidžia net maži vaikai, liaudies šventėse vaikus tokiais smaigsto močiutės. O dar XX a. pradžioje dažna Tailando moteris vaikščiodavo nuoga krūtine (tik imituodama Vakarus valdžia nurodė prisidengti). Tad ir į ping pong šou galbūt reikėtų žiūrėti kaip į bet kurį cirką, kuriame treniruotos artistės demonstruoja tai, ko eilinis žmogus nesugebėtų.

Transvestitai – Tailando tradicija, bet jų šou – nuvilia

Dar vienas Tailando ypatumas – transvestitai. Tailande jie vadinami ladyboy ar katoei ir kartais laikomi “trečia lytimi”. Tai sena, visuotinė tradicija: leidibojus mačiau ir dirbančius miestelių restoranuose ar parduotuvėse, ir šokančius tarp moterų provincijos šventėje. Transvestitų gausa – dar vienas stereotipas apie Tailandą (įsigąsdinę vakariečiai internete net klausinėja “Ar mano tajė mergina tikrai mergina?”). Todėl iš pradžių atvykus į transvestitų sostinę vadinamą Patają net pasirodė, kad stereotipas klaidingas: transvestitų kurį laiką nepastebėjau. Bet tik štai viena, kita, trečia “graži moteris” prabyla vyrišku balsu, štai jau grynas vyras su suknele songtevu važiuoja… Po savaitės Tailande nebeabejojau: turbūt jokioje kitoje pasaulio šalyje tai nė iš tolo nėra taip dažna ir priimtina, net “liberaliuosiuose Vakaruose”. Nemažai vakariečių vyrų net specialiai važiuoja į Tailandą ieškotis sau į porą transvestito, internete pilna reklamų “susirask šaunų ladyboy“. “Vakaruose visus dėliojame į lentynėles; o aš nelaikau savęs gėjumi, bet nelaikau ir heteroseksualu” – sakė vienas toks “ladyboy” gerbėjas.

Viena populiariausių masinių Tailando pramogų turistams – Transvestitų šou. Vien Patajoje stūkso trys atskiri transvestitų teatrai, kiekviename kurių – po keturis-penkis šou kasdien. Kas kartą kiekviename rodomas tas pats spektaklis, o ir tarpusavyje jie panašūs: kam mąstyti ką naujo, kai žiūrovai keičiasi. Mūsiškiame (“Alcazar“) kiekvienas šokis buvo skirtas kokiai didelei užsienio šaliai, nudžiugindamas tos šalies turistus (Rusijai, Kinijai, Pietų Korėjai, Japonijai…). Tiesa, gausių plojimų transvestitai nesulaukė: nuolat strigo technika, šokiai – nesusinchronizuoti, dainuojama “pro šalį” nuo fonogramos… Apie kokį transvestitų šou beskaičiau atsiliepimus, visur skundžiamasi tomis pat bėdomis. Tikriausiai, kai tų šou šitiek, talentingų “ladyboy” visiems nebeužtenka ir tenka imti bet ką…

Tailando superšou – iššaukianti meno forma

Jei nori, kad renginys užgniaužtų kvapą, tiesiog privalai nueiti į vieną iš Tailando superšou. Po tokį turi didieji kurortai (Puketas, Pataja) ir sostinė Bankokas, jiems pastatyti atskiri teatrai, ir jie vyksta kasdien. Ugnimis, vandeniu, šimtais aktorių, robotais, net drambliais scenoje čia perteikiama tajų kultūra. Sunku pasakyti, kas tai per meno forma: truputis šokio, cirko, vaidinimo, iliuzionizmo, dainų, bet tikrasis koziris – scenografija.

Labiausiai patiko “Kaan” Patajoje (stipriausias scenarijus, išradingiausios dekoracijos). Puketo “Phantasea” investicijos didžiausios (ištisas žibantis kaimas aplink, daugiausiai dramblių), tačiau pasirodymas chaotiškas, stokojantis aiškios idėjos.

O Puketo “Siam Niramit” priminė staiga kelioms minutėms atgijusių paveikslų seriją: “Lanos karalystė senovėje”, “Tailando pietūs senovėje”, “Budistinis pragaras”. Kai kiekviename tų paveikslų vaidina dešimtys aktorių, gyvūnų, judančių daiktų – patikėkite, pribloškia.

Bankokas – visas Tailandas viename chaose

Skaityti plačiau: Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

Jokia kita sostinė taip nedominuoja prieš visą savo šalį, kaip Tailando Bankokas. Jame gyvena 14 mln. žmonių, kai antrasis pagal dydį miestas Čiangmajus neprilygsta net Vilniui (~400 tūkst.).

Jei ką Tailande pamiršai nuveikti ir dar lankysies Bankoke – galėsi padaryti ten. Nes ten – visų Tailando kraštų virtuvės, visos pramogos, visos prekės, visos tradicijos, geriausi Muai Tai kovotojai (Radžamnerno stadionas) ir universaliausias gyvūnų parkas, kur nuo ryto iki vakaro – tai gyvūnų, tai žmonių vaidinimai (Marine Park).

Ir Bankokas siūlo, ko nėra kitur: įspūdingiausių Tailando šventyklų pilnas senamiestis – baltoji Wat Arun, svarbiausioji karališkoji Wat Phra Kaew (kur saugoma didžiausia Tailando šventenybė – Smaragdinio Budos statulėlė), Wat Pho, garsėjanti didžiausia šalyje gulinčio Budos statula (15 m aukščio, 43 m ilgio).

Tik kaimiškos gamtos Bankoke nerasi. Nes Bankokas yra totalinio chaoso miestas. Kur nėra aiškaus centro. Kur dangoraižiai dygsta be jokio plano. Kur virš pagrindinių gatvių statomos mokamos magistralės, bet automobilių kamščiai vis tiek ilgesni ir baisesni, nei regėjau kur kitur pasaulyje. Kur “dangaus traukiniai” Skytrain zuja ties septintais gretimų namų aukštais, bet skirtingos metro linijos valdomos skirtingų savininkų (todėl persėsti tarp jų nepatogu ir brangu, ir, būna, geriau apsimoka važiuoti taksi). Kurio Nana rajonas vienu metu ir religingų musulmonų zona, ir raudonųjų žibintų kvartalas: burkomis vilkinčios moterys ten vaikšto pro sekso žaisliukų prekystalių eiles. Kur State Tower dangoraižio, garsėjančio savo prabangiu Michelin restoranu ir baru ant stogo, papėdėje turgaus prekeiviai, okupavę šaligatvį, stumdo pigius maistus ir siūlo nuomotis rūbus: senus, nudrizgusius, bet formaliai atitinkančius dreskodą “State Tower” viršūnėje.

Bankokiečiai išradingai sprendžia savojo miesto bėdas. Ties svarbiausiomis sankryžomis įsikuria motociklininkų štabai (win), tik ir laukiantys, ką čia apvežti aplink kamščius ar nuo metro stotelės ligi namų. Čao Prajos upėje tebeklesti laivyba: plaukia krovininės baržos ir maršrutiniai laivai.

Praplaukti jais – gražu ir pigu, tik verta pasisaugoti. Visi Bankoko vandenys – siaubingai nešvarūs: ten pilamos paplavos, plaukioja šiukšlės, dalis namų tradiciškai stovi ant polių virš upės (spėkite, kur gamtinius reikalus atlieka jų šeimininkai). Dar baisiau gausybėje Bankoko kanalų. Tenykščiuose laivuose keleiviai nuolat laiko specialias celofanines skraistes, kad tik neaptaškytų veido. Internetas kupinas istorijų, kad baisią ligą tesukėlė vos keli lašeliai…

Vakarais plebėjiškus laivus upėje pakeičia spindintys vakarienės kruizai kur klausydamiesi dainų turistai ir tajai kemša pilvus. Galintys sau leisti dar daugiau kyla į dešimtis Dangoraižių stogų barų. Žvelgiant iš ten į temstantį miestą nesunku akimirkai pamiršti, kad apačioje – visai kita kultūra.

Bet štai nueik į Šririradž ligoninės muziejų, kur mokytojos vaikučius veda pažiūrėti apsigimusių kūdikių formaline ir pagrindinio eksponato – mirties bausme nuteisto vaikų kepenis valgydavusio kanibalo Si Vi pajuodijusios mumijos stiklinėm akim – ir suprasi: viskas Bankoke tiesiog kitaip.

Tailando vertybės – karalius, religija, tauta

Savo vertybėmis Bankokas – ir net visas Tailandas – savaip primena XIX a. Europą. Modernus Siamo muziejus, mėginantis atsakyti, kokios gi tos “kiekvieno tajaus vertybės”, vienareikšmiškai skelbia: “Karalius, religija, tauta”. Dar galėtų pridėti – šeima ir nuolankumas kiekvienam, visuomenės hierarchijoje esančiam aukščiau: tėvams, bosui…

Tai tikrai ne tušti lozungai. Kiekvieną rytą Bankoko gatvėse išvysi šimtus oranžiniai vilkinčių budistų vienuolių, renkančių į kibirėlius aukas. Ir praeiviai klaupiasi, aukoja nupirktus “lauknešėlius”. Prekijai dovanoja dalį prekių, tikėdamiesi geresnės reinkarnacijos. Beveik kiekvienas vyras bent kartą gyvenime pabūna vienuoliu: sunku (galima valgyti tik kartą-du į dieną), bet ir be galo garbinga. “Užleiskite vietą vienuoliams” – skelbia ženklai Bankoko “Dangaus traukiniuose”; “Pirmosios klasės keleiviams ir vienuoliams” – užrašyta prie prioritetinių oro uostų linijų. Taksistai visuomet vežioja vienuolius nemokamai, o “Thai Airways” skraidina su 90% nuolaida. Kone kiekvienas tajas apsikarstęs vienuolių šventintais amuletais, gal pirktais amuletų turguje, o lauke pilna skelbimų “Nenaudokite Budos papuošimui, nesitatuiruokite Budos” – kad turistai nenaudotų jų šventvagiškai, iš Tailando net uždrausta išvežti Budos statulėles.

Sakoma, kad tajų religija – budizmas, bet realybėje gal reikėtų sakyti “tajų tikėjimas”, kuris apima ir visas “vietos dvasias”, ir dar hinduistų dievybes (prisimenamas, kai reikia paprašyti ko materialaus). Prie garsiausios Bankoko “hinduistinės” šventovės – Eravano – tajai nuolat užsako ritualinius šokius, perka Brahmanui aukas ir klaupiasi ten, po “dangaus traukinių” linijomis, dangoraižių ir prekybos centrų papėdėje (beje, Eravano šventovę 1956 m . įkūrė vieno aplinkinių pastatų vystytojai, kad “užkardytų kelią nelaimingiems atsitikimams statybose”!).

Šventovių tame Bankoko prabangios prekybos rajone Siam stoties – dar keturios, o oficialus rajono reklaminis šūkis – “Valgyk! Melskis! Apsipirkinėk!”. Kaip ir meilė, taip ir tikėjimas Tailande labiau nei kur kitur persipynęs su pinigais. Štai keli pavyzdžiai Tailando šventyklose prie aukų dėžučių regėtų užrašų: “Aukokite medicininei įrangai ir nesėkmės virs sėkme!”, “Kas gimė šuns metais yra įtakojamas vienuoliktąjį gimimo mėnesį ir didžiosios gyvatės metais ir turi išvyti piktąją dvasią aukodamas po vieną batą už gyvenimo metus”, “Žmogus, kuriam nesiseka, turi išvyti nesėkmės aukodamas. Auka turi būti lygi tam skaičiui, kelintais metais jis yra gimęs, pridėjus po vieną batą už kiekvienus gyvenimo metus”. Tajai aukoja, tajai savo religija neabejoja: visoje šalyje, paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, tėra 2925 netikintieji.

Dieviškasis Tailando karalius ir šimtai jo rūmų

Daugelyje šventovių, be visų dievų ir dvasių – didžiulė karaliaus nuotrauka. Šūkiai “Tegyvuoja karalius” ir jo, vilkinčio puošniais senoviniais drabužiais, atvaizdai dengia ištisus daugiaaukščius, eiliniai žmonės vilki karalių šlovinančius marškinėlius ir net mobiliųjų telefonų ekranus ar priekinius automobilių stiklus dabina jo nuotraukomis. Tiesa, dažniau buvusiojo (Ramos IX), o ne dabartinio (Ramos X). Anas karalius Tailandą valdė 70 metų, prie jo valdžios šalis praturtėjo, pritraukė turistus. Prieš “Siam Niramit” šou privalomai rodytas filmas apie Ramą IX jį net tiesiai šviesiai prilygino Supermenui (taip, tam holivudiniam). Abejoti tokiais teiginiais negalima: atsidursi kalėjime. Tai – vienas vos kelių klausimų, ties kuriais tajų tolerancija baigiasi (kitas toks – narkotikai).

Tailando karalius neturi daug politinių galių, bet jis – neabejotina tautos galva. Kitur tokią pagarbą valdovui sunaikino revoliucijos, okupacijos, pralaimėti karai – o Tailande viskas liko kaip po senovei. Karalius – beveik Dievas.

Tailande nėra ribos tarp švento ir nešvento. Aukos vienodai nešamos ir budistų vienuolių, ir žymių generolų paminklams, ir, aišku, visų karalių, kurių kiekvienas vadinasi Rama – pagal mitinį hinduistų valdovą.

Po visą Tailandą pabirę karaliaus rūmai – dar viena Tailando pažiba. Turistai, tiesa, įleidžiami tik į sodus, kartais – tarnų koridorius (kas, kad karalius negyvena, o jeigu atvažiuos?). Bet įspūdingiausiuose Bankoko apylinkių rūmuose ir to užtenka. Visi rūmai statyti maždaug XX a. pradžioje ir tenai sumišusi tradicinė tajiška bei europietiška architektūros: iš visų pusių apsupti Europos kolonijų, tajų valdovai plėšėsi tarp noro “likti savimi” ir kartu pasirodyti europiečiams “pakankamai civilizuotais”, kad anie neužpultų.

Didžiųjų rūmų komplekse Bankoko centre yra net Čakri Maha Prasat pastatas, kurio sienos – europietiškos, stogas – tajiškas. Didingi Dusit rūmai jau linksta į Europos pusę, Phra Ram Ratchaniwet (Petburio priemiestyje) išvis atrodo it perkelti iš kokios Vokietijos (netgi statulos graikų dievams interjere!), o Mrigadajavanas Hua Hin pakrantėje – įdomus Vakarų art deco tarpukario architektūros ir tajų tradicijų hibridas (stovi ant polių!).

Karališka prabanga spinduliuoja ir Karališkos baržos, ypatingomis progomis išplaukiančios į Čao Prajos upę (kitu laiku jos Bankoko Karališkų baržų muziejuje), karališki vežimai (Bankoko Nacionaliniame muziejuje). Pagarbą karaliui demonstruoti privalo ir turistai – rengdamiesi ne atvirai. Rūmuose ar jų soduose negali matytis jokio odos lopinėlio, išskyrus delną ir veidus. Aprangos ribojimų yra ir šventyklose, bet jie švelnesni: ten pakanka, kad šortai ar sijonas dengtų kelius, o rankovės – pečius. Užtat šventyklose teks nusiauti, kai kur – net basam vaikščioti purvinu grindiniu tarp šventyklų pastatų, net per lietų.

Tailando “fiureris” – tautos kūrėjas

Vienintelis kartas, kai Tailando karalius tikrai atsidūrė antrajame plane, buvo maždaug Antrojo pasaulinio karo metais. Monarchą nustelbė fašistas diktatorius Plekas Pibunsonkramas. Per istorijos pamokas Lietuvoje tai pamirštama, bet Pibunsonkramo Tailandas buvo ketvirtoji pagal dydį Ašies valstybė: kariavo Vokietijos, Japonijos ir Italijos pusėje. Tik priešingai nei Hitleris ar Musolinis, Pibunsonkramas stebuklingai išliko net pralošęs karą.

1944 m., nujaučiant pralaimėjimą, jis pasitraukė iš valdžios. Naujoji Tailando valdžia skelbė: “Mes niekad ir nenorėjome kariauti, čia Pibunsonkramas kariavo, o jis nuverstas”, ir pavargę karo nugalėtojai Tailando pasigailėjo, neokupavo. Sutarė su nauja valdžia, kad Pibunsonkramą ši teis. Teisė. Tik išteisino. Ir 1948 m. Pibunsonkramas vėl grįžo į valdžią.

Daug kas to, ką šiandien matai Tailande – Pibunsonkramo nuopelnas. Pats žodis “Tailandas” – Pibunsonkramo sugalvotas! (iki tol šalis vadinosi Siamu). Tajai sveikinasi “suatdi ka” tik todėl, kad taip nurodė Pibunsonkramas. Nuo pat fašistinės eros prieš kiekvieną filmą kino teatre, kiekviename parke 18:00 nuskamba himnas (beje, Pibunsonkramo parinktas) – ir tajai stojasi, sustingsta vietose. Garsiausias tajiškas patiekalas pad thai (saldoki makaronai su krevetėmis) irgi Pibunsonkramo “pasiūlymas tautai”: nes krevetės buvo pigesnės nei mėsa, o makaronai – nei ryžiai. Karo metais – svarbu. O Tailando kinai (jų šalyje 15%) nuo Pibunsonkramo laikų “perkrikštyti” tajiškais vardais ir pavardėmis.

Ir tauta Tailande – tai tajai, be jokių ten politkorekcinių lankstymųsi. Siamo muziejuje pastatyta tokia “tajiškumo piramidė”, kur dalykai nuo tajiškiausių (Rama) išrikiuoti iki mažiausiai tajiškų. Tarp tų “tolimiausiųjų” – “musulmonas vyras”, “karenų tautybės moteris”, “kinų darbininkas”. Įsivaizduokite, koks būtų pasipiktinimas, jei kokiame lietuvybės muziejuje ant žemiausio laiptelio stovėtų “žydų pirklys” – bet Tailande vien tokia reakcija būtų nesuvokiamas pasityčiojimas iš tajiškumo. Ir vaikui akivaizdu, kad tajų tauta – tai tajai. Vieninteliai nekolonizuoti Pietryčių Azijoje! Vieninteliai per Antrąjį pasaulinį karą nepraradę teritorijų, nors kariavo pralaimėtojų pusėje! Beje, tajų pasaulyje daugiau, nei prancūzų, anglų ar italų.

Vakarai susitaikė su Pibunsonkramo grįžimu. Vakarams Pibunsonkramas buvo reikalingas. Nes Aziją siaubė naujas, dar neregėtas siaubas: komunizmas. Valstybės krito viena po kitos kaip domino kauliukai, žmonės žudyti milijonais (vien Kambodžoje komunistai per ketverius metus išžudė iki ketvirčio visų piliečių). Tajai susitelkė: armija, karalius, neradikalieji žmonės – ir atsilaikė prieš komunistus, kaip kadaise prieš kolonistus.

Pibunsonkramas baigė taip, kaip ir pradėjo – kariniu perversmu. Iki pat šiol kariniai perversmai – Tailando kasdienybė. Kai keliavau į Tailandą pirmąkart, valdžią buvo nuvertęs toks Prajutas Čamoča. Štai, žiūrėk, visų TV kanalų visos transliacijos nutrūksta, įsižiebia užrašas “Nacionalinė taikos ir tvarkos taryba”, ir prabyla Prajutas (beje, su angliškais subtitrais – net čia Tailandas derinasi prie farangų). Nuo 1932 m. Tailandas turėjo 20 konstitucijų, nes kone kiekviena valdžia parašo savą. Nuolat kartojasi šitoks ciklas: “liaudis” išrenka kokius kairiuosius populistus, o “elito” remiama armija juos nuverčia, po kelių metų – vėl “grąžina demokratiją”. “Liaudies aktyvistai” vadinami raudonmarškiniais, “armijos šalininkai” – geltonmarškiniais ir šių grupių kruvini susirėmimai kartais palieka dešimtis lavonų. Aišku, ir raudonmarškiniai, ir geltonmarškiniai klaupiasi prieš karalių. Jo valdžia perversmams nepavaldi.

Tailando talentingiems ekscentrikams nėra lygių

Grandioziškumas Tailande neapsiriboja karaliumi ar politikais. Dažnas didesnis miestas ten turi bent vieną ekscentriką, visą savo laiką ir pinigus kišantį į kokį “gyvenimo projektą”, “šniūrais” traukiantį turistinius autobusus. Nieko keisto: rimtesni turistai jau persisotinę senovinėmis šventyklomis, paplūdimiais, valstybiniais muziejais – o kiekvienas toks “veikėjas” sukūręs kažką visiškai unikalaus.

Štai Čiang Rajaus miestas Tailando šiaurėje turi net tris tokius “talentingus keistuolius”. Garsiausias jų – dailininkas Čalemčajus Kositpipatas, kurio Baltoji šventykla Budizmo tiesas perteikia simboliškai: prisirišimą simbolizuoja iš bedugnės kylančios rankos, bereikalingą šaukimąsi didvyrių užuot kliovusis savo jėgomis – visokie anime herojai, Neo iš Matricos, Bušas su Bin Ladenu…

“Baltoji šventykla” vadinama rojumi, o kitapus miesto stūksantis Tavanio Dučanio “Juodasis namas” – pragaru: be didelės tvarkos ten suversti kaulai, kailiai, nudirtos gyvūnų odos ir, aišku, drožti peniai.

Prieš abu užmojais nublanksta Oub Cham muziejus, kur vietinių didikų palikuonis pastatė specialų namą savo antikvaro kolekcijai. Nors jei stovėtų šitoks kompleksas Lietuvoje – su dirbtine ola, su statulomis-fontanais kieme – tai apie jį žinotume visi.

Nong Khajaus mieste negali nepriblokšti Sala Keoku, įspūdingiausias pasaulyje mano regėtas skulptūrų parkas, kurį pastatė religinę sektą įkūręs savamokslis menininkas Luang Pu Bunlua Sulilatas.

Patajoje, tuo tarpu, ekscentrikai taškosi labiau pinigais, nei laiku ir talentu: milijonieriaus Leko Virjapanto Tiesos šventovė (105 m aukščio drožinėtas medinis pastatas, kurį užbaigti planuojama 2050 m.), kito milijonieriaus Panjos Čotitavano Ban Suchavadi, kuriam išvis trūksta apibūdinimų. Jo gyvenami rūmai, bet statyti kartu ir turistams. Yra šventykla, yra “valgyk kiek nori” bufetas, yra blizgančios freskos, aibė “europinių” skulptūrų (net Kristus ir Merlin Monro pakeltu sijonu!), nemokamas ryžių užpilas, o fantastiškai puošnioje didžiojoje salėje – auksiniai Budos ir auksinės vištos, mat tas milijonierius prasigyveno iš vištų fermų, nuolat reklamuojamų milžiniškuose ekranuose.

Europoje tokie rūmai sukeltų panieką, pavydą: “Ko čia tas milijonierius švaistosi auksais, verčiau kam paaukotų”. O Tailande tai normalu: žmonės net perka brangius bilietus, kad pasigerėtų Ban Suchavadi prabanga, ten pasimelstų. Būti turtingu Tailande šlovinga: žmogus to nusipelnė per praėjusius gyvenimus.

Net dažnas Tailando kaimas turi savo ekscentrikus, ypač tarp vienuolių. Štai vienas vienuolis nurodė būti palaidotas ant vėžlio – ir kaimiečiai stato vėžlio formos mauzoliejų. Kol tas nepabaigtas, vienuolio kūnas – nekremuotas.

Kitas vienuolis turistinėje Ko Samui saloje išvis pasakė: “Manęs nedeginkit, nelaidokit, padėkit lavoną šventykloje”. Ir “sėdi” tas papuvęs lavonas dabar lyg statula Vienuolio mumijos šventykloje, ir klaupias prieš jį žmonės, aukas neša (ypač saulės akinius, kad uždengtų akiduobes). O vakariečiai važiuoja pažiūrėti: toje saloje svarbesnių lankytinų vietų nėra.

Čiang Majus ir autentiška Tailando šiaurė

Skaityti plačiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Kol poilsiautojai ir pramogautojai džiaugiasi Tailando salomis, kurortais ir Bankoku, tie, kas save vadina “tikrais keliautojais” dažniausiai sako: “Mums labiausiai patiko šiaurė”. Ypač Čiang Majaus miestas ir aplinkinė gamta.

Turistų ten mažiau (juk vandenyno nėra). Bet pakankamai, kad būtų vakarietiškų viešbučių ir hostelių, kad vietiniai bent kažkiek mokėtų angliškai, o kelionių agentūros būtų parengusios aibę ekskursijų turistams: po senąsias šventyklas (įspūdingiausia – Wat Phra That ant Doi Sutep kalno), po aplinkinę gamtą.

Kainos ten žemesnės, patirtys – autentiškesnės. Štai už 1000 batų (~27 eurai) pirkome visos dienos ekskursiją: įspūdingas žygis drambliais šiems brendant upe, vėliau – plaukimas tradiciniais bambukiniais plaustais. Tuo tarpu Pukete už tą patį 1000 batų gavome tik pasiūlymą… prajoti drambliu mažą ratuką ant asfalto aplink Phantasea miestelį.

Mėgsta keliautojai Čiangmajuje išbandyti ir tajų kultūrą: tajiškų patiekalų gaminimo pamokas, pokalbius su vienuoliais, per kuriuos šie praktikuojasi anglų kalbą. “Mūsiškis” pasakojo vienuolyne apsigyvenęs dar dvylikos, atvyko iš Birmos. Pinigų neprašė, atversti į budizmą irgi nemėgino.

Tailando šiaurėje turistus vilioja ir Čiang Rajus (žr. skyrelį apie ekscentrikus aukščiau). Ir kalnai, jų Kalnų gentys, nors kas ten įdomaus, nesupratau: tiesiog skurdūs nutautėjusių tautinių mažumų kaimai. Labiausiai kalnų gentis išgarsino “ilgakaklės karenų moterys”, nuo mažens “ilginančios kaklus” žiedais. Tačiau mes nematėme nė vienos tokios, toli gražu net ne kiekviename karenų kaime jų yra, o ir tos daugiausiai – imigrantės iš Birmos.

Senosios Tailando sostinės – griuvėsių fanų Meka

Pakeliui iš Bankoko į Tailando šiaurę – abidvi senosios Tailando sostinės. Ajutaja yra beveik Bankoko priemiestis, Suchotajus – jau arčiau Čiang Majaus.

Jos nėra tokios senos, kaip kokie Romos ar Graikijos griuvėsiai, bet atrodo panašiai, mat buvo staiga apleisti dėl karų (Ajutaja) ar karalių valios. Tik meno stiliai labai saviti: pasvirusios niekam nereikalingos šventyklos, medžiais užaugusios Budų galvos.

Ajutaja – gyvas miestas, bet tarp šiuolaikinio chaoso vis išnyra senovė: Viduramžių stupa viduryje transporto žiedo, šventyklos liekanos pakelėje, skulptūros. Suchotajuje panašūs reliktai stūkso viduryje laukų, ant kalvų.

Abiejuose miestuose yra “centriniai archeologiniai parkai”, kur įėjimas mokamas, bet ne mažiau smagu ir atrasti šimtus net žemėlapiuose nepažymėtų ir neapmokestintų griuvėsių apylinkėse. Dviračiu, motociklu, automobiliu… Atstumai nemaži: juk Ajutaja, kol jos nesugriovė birmiečiai, buvo vienas didžiausių pasaulio miestų (sakoma, milijoninis).

Isanas, kur turistų dar prašo kartu fotorgafuotis

Jei galvojate, kad visas Tailandas – jau turistinė šalis, persigalvosite aplankę Isaną. Tai regionas sulig ketvirčiu Tailando. Viskas ten kaip po senovei: dauguma žmonių dirba gana nederlingame žemės ūkyje, vaikai migruoja į miestus, kad uždirbtų lėšų šeimai. Gyventojų – 22 mln., turistų – vos 200 000 per metus!

Ten toks Tailandas, koks buvo kadaise. Jokių “dvigubų kainų” užsieniečiams, parkavimas net didmiesčių centruose gausus ir nemokamas. Užtat nėra ir angliškų užrašų, angliškai nekalba net viešbučiuose. O tajų kalba labai sunki, nes toninė: reikšmę turi ne tik, kokias raides sakai, bet ir kokia “nata”. Man, neturinčiam klausos, taip ir nepavyko pramokti, tad Isanas buvo vienas nedaugelio užsienio kraštų, kur nesusišnekėjau beveik nė kiek. Tajams anglų kalba, beje, ne lengvesnė ir net tie, kurie moka, dažnai nesuprasi, ką mėgina pasakyti, “nukanda galūnes”, vienus priebalsius keičia kitais. Štai vienas norėjo pasakyti “Dabar perlipsime į kitą autobusą” (“We change our bus“), o pasakė “We train our baht” (Mes traukinys savo batus) – vakariečiai tik juokdamiesi skėsčiojo pečiais: “Mes pirkome bilietus autobusui, ne traukiniui”, “Mums nereikia keistis pinigų”. Net angliški užrašai gatvėse su aibe kurioziškų klaidų: nemokėdami lotynų rašto, tajai perrašydami net pakeičia raides į panašias: “attention” virsta “affenfion”, “u-turn” – “u tunr” ir t.t.

Lankytinos vietos Isane paprastos, bet žavios. Mekongo upė, dvyliktoji pagal ilgį pasaulyje, su savo pakrantės miesteliais, pakrantės promenadomis (Nong Chajus, Čiang Chanas). Apleistos Kmerų Imperijos šventyklos, tokios kaip Phanom Rung, po kurias romantiškai slampinėsi beveik vienas (kiti turistai tajai net paprašė kartu nusifotografuoti: pamatyti baltaodį jiems nauja).

Vietoje masinės “pramogų su gyvūnais industrijos” Isane – kaimai, kurių kaimiečiai nuo seno įpratę gyventi kartu su tam tikrais žvėrimis ir dabar linksmina turistus. Prie Surino lankėme Dramblių kaimą (beje, mėgina statyti “Dramblių pasaulį”, bet statybos užstrigusios), netoli Kon Keno – Karališkų kobrų kaimą.

Isaną, kaip ir visą Tailandą anapus didmiesčių ir kurortų, geriausia pažinti nuomotu automobiliu. Ne tik dėl sunkiai perprantamo viešo transporto, bet ir dėl to, kad tik taip turi laisvę sustoti prie kokio milžiniško pakelės Budos, prie “dvasių namų” parduotuvės, prie gražaus vaizdo į upę ar kalvas.

O labiausiai pribloškia tradicinės kasmetinės Isano šventės. Pagrįstos senais tikėjimais ir ritualais, bet kartu ir linksmos kiekvienam (viskas toje “Šypsenų žemėje” turi būti linksma, sanuk).

Sudalyvavome kasmetinėje Phi Ta Kon Dan Sajaus miestelyje. Tris dienas dieną-naktį nerimstančiame festivalyje. Štai 4 val. ryto šventikai kviečia upelio dvasią. Štai “dvasios” ateina: įspūdingi persirengėliai, priklausantys daugybei Phi Ta Kon klubų ir visus metus besiruošiantys šitam “karnavalui”. Štai gatvėmis nešiojami vienuoliai, štai šventės pažiba – 3 val. trukmės paradas su begale “dvasių mašinų”. Paskui – šokiai, šviesos, trys scenos (viena net šventyklos kieme), tarsi per kokį muzikos festivalį. Į dangų šaudomos “bambukinės raketos” (garsas ir šliūžė per dangų tikrai primena kosmodromą), puikavimasis nešvankiais kostiumais ir rankdarbiais. Persirengėliai niekad nepasitraukia, jų tik daugėja, skamba jų pavymui prisirištos skardinės…

Pernelyg paprasta pasakyti, kad Isanas – tai tikrasis Tailandas, mat iš tikro dauguma isaniečių – laosiečiai. Isanas greičiau – lyg sankryža tarp turistinio Tailando ir skurdesnių, bet kartu autentiškensių, mažiau nuvalkiotų kitų Pietryčių Azijos šalių: Laoso, Kambodžos, Birmos. Važiuodamas Tailande palei Mekongą, kitame krante net Laoso sostinę Vientianą gali pamatyti. Tik verta apsipurkšti nuo uodų: nors Tailande maliarija išnaikinta, skurdesnėse kaimynėse ji – dar gaji…

Tailandas – Aukso vidurys

Kai kuriems keliautojams norisi kirsti Mekongą, norisi patirti tą, gilesnę Pietryčių Aziją. Bet daugeliui Tailandas – aukso vidurys. “Kitur Pietryčių Azijoje įdomu kartą apsilankyti, o į Tailandą norisi grįžti ir grįžti” – ne kartą girdėjau ir puikiai suprantu šią mintį.

Tailandas jau nebėra “trečias pasaulis”, bet dar nėra ir “pirmas”. Transporte, viešbučiuose, restoranuose ir kitur viena šalia kitos Tailande tarsi plyti moderni “Japonija“, ir pigi “Indija” – ir dažniausiai gali rinktis abu variantus. Japonišką autobusą su wifi ir diskotekų žibintais ar indišką kelionę sukvežimio kėbule. Bet kurios pasaulio virtuvės restoranus japonams priklausančiame prekybos centre ar maisto turgų, kur tarp prekystalių pinigų prašo bekojai ar apdegę elgetos išluptom akim, o nosį “pjauna” autentiški aštrūs kvapai. Gali rinktis ir viską, kas tarp šių dviejų kraštutinumų.

Nedaug yra šalių, kuriose rastų ką veikti kiekvienas – nesvarbu, koks jo kelionės tikslas. Senukai ir šeimos čia gali tįsoti per dienas paplūdimiuose, “vakarėlių liūtai” šėlti per naktis, “kultūros rijikai” jaustis priblokšti pasinėrę į šitaip globalizacijos nesugadintą svetimą kultūrą, žygeiviai smagiai minti dviračiais per kalnų kaimus. Turtingieji gali maudytis 5* viešbučių ir restoranų prabangoje, o taupieji – atostogauti kelis kartus pigiau, nei Lietuvoje (išskyrus skrydžio bilietą). Keliaujantys nepriklausomai nesunkiai susiplanuos bet kokią kelionę, o norintieji organizuotų ekskursijų jas ras ant kiekvieno kampo.

Ne tik, kad visa tai yra Tailande – Tailande visa tai yra pasaulinio lygio!

---

Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentarai

Viena nemaloniausių kelionių į užsienį pusių – apgavystės. Vietiniams turistai neretai atrodo lengvas taikinys.

Per keliones į dagiau nei 100 šalių esu susidūręs su daug apgavysčių. Daugelyje šalių įžūliausios kartojasi ir, jas perpratus, lengva išvengti.

Čia rašau kaip neužkibti ant apgavikų kabliuko, o kartu rašau ir savo patirtį. “Kaip likau apgautas” pasakoju situacijas, kuriose, dar būdamas mažiau patyręs, nukentėjau (nes elgiausi kaip nedera), o “kaip išvengiau apgavystės” – analogiškas situacijas, kai apgavikai iš mūsų nieko nepešė.

 

---

Kaip atpažinti ir išvengti apgavysčių

Kur pasaulyje bebūtumėte, supraskite šitai:

Apgavikų kai kuriose šalyse yra daugiau, nei jūs tikitės ir tai, kad žmogus neatrodo kaip apgavikas dažnai tiesiog reiškia, kad jis – geras apgavikas.

Beveik viskas, ką sako apgavikai – melas, “sukaltas” taip, kaip labiausiai paveikia turistus. Tiek graudžios istorijos, tiek gražios pasakos kam jie naudos jūsų pinigus, tiek “vietinės tradicijos”, pagal kurias neva turite kažką aukoti nepažįstamiesiems – visa tai yra melas.

Apgavikai gali vaidinti vargšus, kad jų gailėtumėte – bet jie tokie nėra. Tie žmonės, kurie moka vilioti pinigus iš turistų, savo šalye visuomet yra tarp turtingesnių žmonių. Dalindami pinigus apgavikams jūs nepadedate kovoti su skurdu – jūs tiesiog skatinate vietinius mesti vertę kuriančius darbus ir pereiti prie apgavysčių.

Apgavikai kartais vaidina piktus, įsižeidusius – tai tėra prisiimta rolė, skirta priversti jus pasijusti nepatogiai, kaltus.

Apgavikai dažnai ilgai neatstoja tikėdamiesi, kad susimokėsite “duoklę” už “palikimą ramybėje”. Tačiau nebijokite – galiausiai jie atstos ir patys. Vos tik supras, kad nieko iš jūsų negaus, užuot švaistę laiką, jie bėgs ieškoti lengvesnių aukų.

Apgavikai dažniausiai bijo policijos (kam prasidėti?) ir, kraštutiniu atveju, mėginimo ją iškviesti visuomet pakakdavo, kad atstotų (laukti pareigūnų niekad neteko, nes apgavikai “pasiduodavo” anksčiau, maldaudami nekviesti ar “atšaukti” policiją).

Visgi išmintingiausia žinant populiariausias apgavystes vengti tokių situacijų, kur, tikėtina, mėgins jus apgauti. Ypač šalyse, kuriose apgavysčių daug: Afrikoje, Pietų Azijoje, Lotynų Amerikoje (arba pakliuvus tarp emigrantų iš šių šalių).

Visas turistų apgavystes galima suskirstyti į vos kelias schemas, kurias aprašau žemiau.

 

---

“Dovana iš nepažįstamojo”

Dovanų iš nepažįstamų nebūna. O ypač turistinėse vietose. Jokia dovana, kurią jums staiga įgrūda praeivis, ten nėra dovana: už ją bus reikalaujama pinigų.

Daugelis turistų “pasimauna” ant šios apgavystės – paėmę “dovaną” ir apgavikui reikalaujant pinigų, greitai pasiduoda, geriausiu atveju, kažką nusiderėję (tačiau apgavikas nuo pradžių kaulija sumos, daug kartų didesnės, nei “dovanos” vertė, taigi iš nusiderėjimo – mažai naudos).

Apgavikai dažniausiai “dovanoja” sunaudojamus daiktus (kad nepavyktų grąžinti). Kartais “dovanoja” paslaugas: pvz. ekskursiją po miestą (neva “tiesiog noriu pabendrauti su užsieniečiais”, o paskui “sumokėk!”). Apgavikas gali apsimesti pažįstamu, apeliuoti į sąžinę ar išgalvotas tradicijas. Bet dažniausias jų taktikos elementas: kuo ilgiau neatstoti. Turistai to nepakenčia labiausiai: galvodami, kad neatstos visą dieną, sumoka duoklę už atstojimą (bet iš tikro tokie apgavikai galiausiai net ir nieko negavę atstoja ir eina apgaudinėti kitų).

“Civilizuotesnis” šios apgavystės variantas: viešbutyje ar restorane sudaromas įspūdis, kad kažkas bus nemokama (pvz. neužsakius atnešamas vanduo, duona), kai iš tikro – labai brangu. Būtina prieš imant “dovaną” klausti kainos.

Kaip likau apgautas:
*Varanasyje, Indijoje, vakare plaukiant Gangu, prie mūsų valties priplaukė kita valtelė. Jos irkluotojas šypsodamasis įdavė žvakę, kurias indai tradiciškai leidžia upe. “Dovana” – tikino paklaustas kainos – “mokėti tikrai nieko nereiks”. Vos paleidus “dovaną” upe, puolė reikalauti pinigų – beveik tiek, kiek iš viso kainavo valandos plaukimas Gangu. “Dovanotojui” neatstojant, žmona davė jam tiek, kiek tas prašė. Apgavikas atsisuko į mane: “Ir tu sumokėk. Gi žvakutes ėmėte dvi”. Pikto žvilgsnio ir gestų užteko, kad atstotų – bet nemažai pinigų jau buvome praradę. Jaučiau gėdą prieš savo valtininką: štai, jis sunkiai dirba, o už valandą irklavimo iš kiekvieno mūsų gavo vos kažkiek daugiau, nei matė, kaip mano žmona atidavė eiliniam apgavikui. Ar nesusigundys ir jis nuo darbo pereiti prie “lengvų pinigų iš apgavysčių”?

*Didžiosios Delio mečetės Indijoje bilietų pardavėjas iš pradžių atrodė malonus žmogus: pardavęs bilietus (už 300 rupijų, kaina užsieniečiams didesnė) palydėjo į mečetę, šį bei tą (nedaug) papasakojo, nufotografavo mus abu. Tik atėjus laikui mums išeiti sako: “Mokėkite 1000 rupijų!”. “Ką?” – klausiam – “Už bilietus jau sumokėjom”. “Ten už bilietus” – sako – “O aš gi dar ekskursiją pravedžiau”. Dėl jokios ekskursijos nesitarėme, jokia ekskursijos kaina niekur nebuvo parašyta. Tačiau buvome Indijoje pirmą dieną ir mano žmona, dar neįgijusi imuniteto apgavystėms, davė pardavėjui dar 300 rupijų. Anas dar vaidino nepatenkintą. Pabuvę Indijoje (2015 m. sausį) supratome, kad ir 300 rupijų – didžiulė suma, už kurią perkamos tikrai ne tokios “ekskursijos”.
*Stambule (Turkija) pro šalį ėjęs batų valytojas “pametė” šepetį. Mano žmona pakėlė, padavė. Valytojas, neva iš dėkingumo, puolė valyti jos batus. Netrukus prisistatė “valytojo brolis” ir mėgino valyti batus man. Žinojau, kad čia populiari apgavystė (šepetys išmetamas specialiai), klausiau „Kiek kainuos?“. „No problem“ – sako valytojas, ir čia jau galėjau nujausti problemą (nei bandė siūlyti kainą, kaip normalus prekijas, nei sakė „nemokamai“ – suprask, „paprašysiu paskui“). „Tavo barzda kaip Bredo Pito, o tavo žmona atrodo kaip Andželina Džoli“ – užkalbinėjo dantis. Baigęs valyti žmonai batus, uždainavo kainą: 45 liros. Už tiek Turkijoje visus batus gali nusipirkti! Žmoną lietuviškai įspėjau apie apgavystę ir ji buvo nepėsčia: „10 lirų“ – sako – „Tiek mokėjau už valymą vakar“ (iš tikro batų nesivalėme, bet jau nujautėme Turkijos kainas). Valytojai visaip dar kaulijo: „30 lirų“, „10 lirų kaina gera, bet čia už kiekvieną batą“, “gerai, gerai, 10 už abu… Bet gal dar pridėkit penkis?”. Nenusileidome ir jie atstojo. Turkijoje gyvenanti žmonos draugė vėliau patvirtino, kad 10 lirų išties normali batų valymo kaina. Aišku, vis tiek galima sakyti, kad mus šiek tiek apgavo – juk jei ne „fokusas su krentančiu šepečiu“, žmona nebūtų pirkusi tokios paslaugos išvis.

*Marakeše (Marokas) einant per centrinę Džema El Fna aikštę mano žmoną užkalbimo henos piešėjos (tapymas ant rankų). „Saugokite savo telefoną, daug vagių!“ sako, rodydamos į kišenę. Vos žmona nusisuko, piešėjos stvėrė jos ranką ir pradėjo daryti heną. „Mokėsite kiek norėsite!“ – sako, nepaleidžia. Darbas truko kokias 2 minutes. Žmona pamėgino duoti kažkiek „arbatpinigių“. Piešėjos staiga išsitraukė fotoalbumą su henos nuotraukomis ir ranka surašytomis kainomis: „Žiūrėk, tokia hena kainuoja 32 eurus!“. Bet mano žmona jau darėsi heną normalioj įstaigoj turistams Maroke – „Baikit, kitur dariausi heną, kainavo tik 5 eurus!“ – sakė. „Tavo hena prastesnės kokybės, kitos spalvos“ – dar mėgino apgaudinėti piešėjos, bet supratusios, kad niekas jomis netiki, tarė „Matau kišenėj turi 10 eurų, duok!“, paskui „Gerai, gerai, duok 5 eurus“. Kiek vėliau mačiau, šitos apgavikės lygiai taip kabinosi prie visų turisčių: kai kurios duodavo daugiau, kai kurios neduodavo – tada joms tiesiog nuvalydavo heną.

Kaip išvengiau apgavystės:
*Eidamas Gambijos kurorto gatve staiga pajutau, kaip ant dešinės rankos praeivis užrišo apyrankę. “Labas, ar prisimeni mane, aš dirbu tavo viešbutyje” – melavo. Puolė pasakoti, kad apyrankė – dovana nuo jo senelio: “dabar esi tikras gambietis”. Padėkojau. Iš karto pradėjo prašyti už “dovaną” konkrečios pinigų “aukos”. Pasiūliau grąžinti apyrankę, bet ta buvo užrišta pernelyg įmantriai, kad pats sugebėčiau atnarplioti. O “dovanotojas” aiškino, kad negali atsiimti, nes tai – nepagarba seneliui. Bet paėjęs šalimais dar bent 5 minutes ir supratęs, kad pinigų tikrai negaus, apyrankę greitu gestu nurišo ir dingo.
*Naujojo Delio džainistų šventykloje Indijoje praeivis staiga ant mūsų su žmona kaklų užmaukšlino gėlių vainikus ir, kažką paburbėjęs, nuėjo. Jausdami, kad netrukus grįš ir reikalaus pinigų, skubiai movėme iš šventyklos su visais vainikais (juk dovana…). Kad įsitikinčiau, jog tai tikrai buvo apgavystė, po kelionės dar paklausiau Indijos mylėtojų forume – patvirtino, kad tai tikrai yra standartinė apgavystė, ir, jei būčiau pasilikęs, už “dovaną” tikrai būtų prašę pinigų..

 

---

“Sugadinote išnuomotą daiktą/automobilį”

Dažniausiai taip nutinka autonuomoje: grąžinant automobilį jums pasako, neva jį įbrėžėte ar pan., ir reikalauja pinigų (arba nusirašo nuo kortelės).

Siekdami to išvengti, dar atsiimdami automobilį atsiėmimo procesą fotografuokite, filmuokite (vėliau galėsite pažiūrėti ir parodyti, kokie pažeidimai buvo jau atsiėmimo metu), o taip pat nuosekliai užpildykite pažeidimų lapą, gaukite ant jo darbuotojo parašą.

Jei nuomą apmokėjote kreditine kortele – kurį laiką grįžęs reguliariai tikrinkite sąskaitą, ar nieko nenurašė papildomai ir, jei taip, iškart skųskitės bankui.

Esu tokią apgavystę patyręs ne tik autonuomoje, tačiau ir viešbutyje – taigi, budriam reikia būti visur, kai paimate savo žinion svetimą turtą.

Kaip likome apgauti:
*Libane buvo vienas pirmų kartų, kai su žmona nuomojomės automobilį. Atsiėmėme jį nenufotografavę ir nenufilmavę. Gerai apžiūrėjome kėbulą ir sužymėjome pažeidimus ant jo lape – tačiau pamiršome žvilgtelti į ratus. Po kelių valandų pastebėjau, kad ratlankis įlenktas. Grąžinant automobilį, darbuotojai tuoj pat atkreipė į tai dėmesį. “Pažiūrėsime, koks pažeidimo rimtumas” – sakė, ir vienas darbuotojų neva pamėgino pravažiuoti mašina. “Pažeidimas nerimtas, kainuos tik 50 dolerių” – sakė [kad pasijustume gerai: juk jau būgštavome dėl didesnių nuostolių], ir iš mūsų palikto 100 dolerių užstato sugrąžino tik 50 dolerių.
*Maltoje autonuoma praėjo gerai: tąsyk pirkome draudimą, o grąžinant automobilį darbuotojas sakė, kad pažeidimų nežiūrės nes yra draudimas. Tačiau jau po daugelio mėnesių tikrindami kortelės, kuria mokėjome už autonuomą, sąskaitą, pamatėme, kad gerokai po grįžimo autonuoma už kažin ką nusirašė papildomus pinigus (tikėtina, neva pažeidėme mašiną). Deja, jau atrodė per vėlu, kad reikalauti banko grąžinti pinigus – pernelyg ilgai netikrinome sąskaitos.

Kaip išvengėme apgavystės:
*Sirijoje irgi tinkamai nefotografavome/nefilmavome automobilio atsiėmimo metu. Grąžinant automobilį autonuomos darbuotojai tiesiu taikymu ėjo prie konkretaus nedidelio įbrėžimo [akivaizdu: žinojo apie jį iš anksto, nes tas įbrėžimas buvo jau prieš išnuomojant]. Reikalavo pinigų. Pasiūlėme kviesti policiją. Iš karto pasakė “ai, nieko tokio” ir paleido.

Nė vienoje paskesnėje kelionėje, kur nuomojamą automobilį atsiėmimo metu demonstratyviai fotografavome ir filmavome, niekas nė nebandė kaulyti pinigų už svetimus pažeidimus.

*Jau krovėmės į automobilį daiktus iš nedidelio Juodkalnijos šeimyninio viešbutuko kurorte, kai priėjo susiraukęs jo savininkas: “Trūksta rankšluosčio!”, “Sumokėkite!” – aiškino jis, vėliau prisijungė ir dar piktesnė moteris – gal jo žmona. Kad ir kiek rodėme, kad rankšluosčio neturime, iškraustėme lagaminus, bagažines, savininkas neatlyžo – “Tai gal naktį kur išnešėt! Rankšluosčio tai nėra! Buvo du, liko vienas!”. Aišku, mes nieko nevogėme, tai mokėti atsisakėme. “Jei vagystė, tai skambinkit policijai” – sakom. Savininkas tik ir toliau mus “spaudė”. Tada mes patys paskambinom policijai, telefonu išdėstėm esmę. Vos tai padarėme, šeimininkas tarė: “Gerai, važiuokite”. Išvažiavome. Policiją atšaukėme. Manau, kad tai buvo ne šiaip nesusipratimas, o nuolatinė apgavystė: jei taip apgaunama daug svečių, savininkams būtų labai blogai, jei įsikištų policija, nes institucijos gal atkreiptų dėmesį, kad tame viešbutyje nuolat “dingsta rankšluosčiai” ar dar kas.
*Paragvajuje išties apdaužėme išnuomoto automobilio bamperį. Pagal sutartį su autonuoma turėjome draudimą, o maksimali suma, kurios galėjo iš mūsų reikalauti ir kredito kortelėje rezervuotas užstatas – 450 dolerių. Neabejoju, kad realūs nuostoliai dar mažesni, ne viską jie ir remontavo – bet autonuoma aiškino, neva remontas kainuos virš 1000 dolerių, reikalavo papildomų pinigų. Ilgai reikėjo aiškinti, kol “suprato”, kas yra frančizė ir mus paleido – bet 450 dolerių rezervuotą sumą vis tiek nurašė. Laimė, buvome apsidraudę frančizės grąžinimo draudimu per internetą – taigi, pinigus atgavome iš savo draudimo. Bet jei būtume sumokėję daugiau frančizės, mūsų draudimas greičiausiai nebūtų atlyginęs.

 

---

“Primokėk papildomai, kad vežčiau iki galo”

Sutariate dėl paslaugos (paprastai – nuvežimo), o tuomet, atlikęs trečdalį ar pusę darbo (kartais – visą), apgavikas reikalauja mokėti papildomai: neva ne taip suprato(me) susitarimą, kažkas pasikeitė ir pan. Lengvatikiai turistai dažnai patiki suklydę ir primoka.

Nepasiduokite: nemokėkite daugiau, nei už tą darbo dalį, kurią paslaugos teikėjas realiai įvykdė. Gal jis tada sutiks įvykdyti ir likusią, o jei ne – tai rasite kitą paslaugos teikėją už tikrai pigiau, nei apgaviko prašomas antkainis.

Be to, dar prieš važiuojant verta išsiaiškinti, ar prašoma suma – už kiekvieną žmogų, ar už visą važiavimą, paprašyti vairuotojo pakartoti vietos, kur vykstate, pavadinimą ir t.t.

Kaip likome apgauti:

*Džaipūre, Indijoje, viešbutis įsiūlė mums ekskursiją su autorikša. Registratūroje sutarėme dėl kainos (400 rupijų). Kai rikša atvažiavo ir nuėjome pas vairuotoją, šis staiga pasakė dvigubai didesnę kainą – 800 rupijų (neva viešbutis nežino kainų). Mėginome derėtis: vairuotojas nusileido tik tiek, kad “jei patiks, mokėkite 800, jei nepatiks – 600”. Taupydami laiką, išvažiavome. Ekskursija nebuvo bloga, tačiau, kadangi nepatinka apgavystės, sumokėjome 600 (ir taip gerokai daugiau, nei 400). Vairuotojas dar mėgino kažką rėkti, bet nuėjome priešinga eismui toje gatvėje kryptimi.

(Šioje situacijoje manau reikėjo vos išgirdus didesnę kainą iš karto eiti skųstis viešbučiui – kadangi vairuotojas garantuotai už klientų (mūsų) radimą viešbučiui mokėjo procentą (komisinius), imdamas iš mūsų daugiau, nei viešbučiui sakė imsiąs, jis apgavo ne tik mus, bet ir viešbutį (sumokėjo procentą nuo mažesnės sumos). Todėl manau, kad mums išlipant ir einant link viešbučio, būtų sutikęs su sutarta 400 rupijų kaina, kad tik viešbutis nesužinotų apie jo apgavystes).

*Mombasoje, Kenijoje, sutarėme su autorikša dėl važiavimo į Nialio paplūdimį (Nyali beach) kainos – didesnės, nei moka vietiniai, bet ką jau, galvojame, duosime vietiniams uždirbti. Tačiau kaip tik sąžiningai dirbti vairuotojas ir nemanė: privažiavo prie kažkokio tilto (net ne pusiaukelėje) ir nurodė ten išlipti. “Ai, tai jūs norėjote į Nyali beach, o ne Nyali bridge? Tai mokėkite dvigubai”. Išlipome. Bendrakeleiviai jam davė truputį mažiau pinigų, nei buvo sutarta už visą kelionę, tačiau gerokai daugiau, nei ta dalis kelio, kurią jis nuvežė, taigi, likome smarkiai apgauti. Likusią kelio dalį teko važiuoti autobusu ir vis tiek išėjo brangiau, nei buvome iš pradžių sutarę.

Kaip išvengėme apgavystės

*Ponpėjoje (Mikronezija) sutarėme su valties šeimininku, kad nuplukdys mus į gretimą Lengerio salą ir atgal. Jau plaukiant atgal staiga viduryje vandenyno “užgeso” variklis: “Baigėsi benzinas” – sakė valtininkas laužyta anglų kalba – “ir neturiu pinigų pripilti – duok, kitaip negalėsime parplaukti”. Tame pasakojime logikos skylės akis badyte badė: pinigų jau buvome davę (kodėl nepylė už tuos?), be to, vienintelė degalinė buvo kaip tik Ponpėjos saloje, į kurią mes grįžinėjome – jei pakanka kuro iki jos nuplaukti, tai mums tiko! Pavaidinau, kad nelabai suprantu valtininko laužytos anglų kalbos ir, praradęs viltį ką iškaulyti, jis tiesiog užvedė variklį ir parplukdė į Ponpėją.

*Agroje (Indija) sutarėme su rikša, kad nuveš iki Itimado Dolos kapo, o paskui – į autobusų stotį, iš viso už 80 rupijų. Nusistebėjau ir apsidžiaugiau, nes tai – kaina indams, o ne turistams, iš kurių rikšos visada prašo daugiau. Išlipdami prie Itimado Dolos kapo rikšos vairuotojo buvome paprašyti 10 rupijų avanso – davėme. Deja, kol lankėme kapą, rikša greičiausiai pakalbėjo su kolegomis ir šie pasiūlė mus apgauti. Grįžusiems mums pasakė, kad derėdamasis suklydo ir reali kaina bus 250 rupijų. Rikšai nesileidžiant į kalbas apie sutartas 80 rupijų, tiesiog, nieko daugiau nemokėję, nuėjome priešinga važiavimo krypčiai kryptimi, kad negalėtų vytis ir kaulyti toliau. Taigi, apgavikas pats patyrė nuostolių, nes nuvežė mus didesnį atstumą, nei priklausytų už 10 rupijų. Aišku, nuostolių patyrėme ir mes (lyginant su sutarta kaina), nes tame rajone neradome, kas veš į stotį už 70 rupijų (mokėjome 100 – ir tai gerai paieškoję). Visgi džiaugiuosi, kad nenusileidau apgavikui: gal kitą kartą, užuot apgaudinėjęs, tas rikšos vairuotojas rinksis verčiau pasiimti sutartą kainą ir tiek, užuot rizikavęs negauti ir to.
*Lamu (Kenija) leidomės į tradicinė ekskursiją laivu prie apleisto Gede miesto griuvėsių. “Viskas įskaičiuota” – tikino “kapitonas”. Tačiau beplaukiant užklupo kasdienis atoslūgis, apie kurį kapitonas pasakojo dar vos susitikus. Dėl to dalį kelio grįžti teko motociklais. Užsisodinę po du ant motociklo, mus pavežė vietos kaimiečiai. Kai atvežė ir kapitoną, šis puolė kaulyti: “Motociklininkams aš sumokėsiu 2000 šilingų [~16 EUR], gal galėtumėte duoti jūs?”. Atsakiau: “Taigi žinojote apie atoslūgį, jis kasdien tuo pat metu – ir sakėte, kad viskas įskaičiuota”. Kapitonas tada vylėsi, kad aš būsiu minkštaširdiškesnis nei jis pats: “Taip, žinau, bet vis tiek, gal galėtumėte prisidėti?”. Nieko nedaviau. Tačiau tada kitas motociklininkas atvežė mūsų bendrakeleivius. “Kapitonas” puolė sekti tą pačią pasaką jiems. Bendrakeleiviai davė, ko tas prašė. “Kapitonas” pinigus įsidėjo į kišenę: nė nemanė duoti motociklininkams. Beje, Kenijoje motociklininkai tokį atstumą paveža vos už dešimtadalį tos kainos, kurios iš mūsų pareikalavo kapitonas.

 

---

Didesnės kainos turistams

Daugelis šalių skurdesnės už Europą ir kainos ten mažesnės. Bet vietiniai, tikėdamiesi, kad tose kainose nesigaudote, bandys jums sakyti “lietuviškas” ar net “britiškas” kainas. Būtina derėtis – tačiau to nepakanka: kaip žinosite, ar pradinė kaina, kurią sako pardavėjas, tik šiek tiek didesnė už tikrą, ar dešimt kartų?

Todėl prieš ką nors pirkdami, paklausinėkite kainų daugelio pardavėjų (dažniausiai kiekvienas turi panašių produktų), pažiūrėkite kokios kainos tose parduotuvėse, kur jos parašytos.

Kai kurie prekeiviai, o ypač taksistai, iš viso nenori nusileisti iki “vietinės kainos”. Tokiu atveju padeda dvi taktikos: pirmoji – nepavykus numušti kainos, nueiti šalin (tikėtina, pardavėjas vysis pats, mušdamas kainą), antroji – užuot klausus “Kiek kainuoja?” pačiam siūlyti logišką kainą (pardavėjai greičiausiai nedrįs jos pakelti kelis kartus, nes supras, kad vietines kainas žinote). Aišku, vis tiek bus pardavėjų, kurie atsisakys derėtis – tuomet eikite pas kitą ir tiek (ypač gerai rasti prekiją, kur kainos surašytos, taksi su taksometru ar pan.). Tačiau kai kurių itin išbrangintų paslaugų geriausia atsisakyti išvis ir naudotis tokiomis, kur kainos parašytos: pvz. važinėti ne taksi, o viešuoju transportu arba nuomotis automobilį.

Lengviausia “vietinę kainą” gauti neturistinėse vietose.

Kai kuriose šalyse turistams lankytinos vietos oficialiai kainuoja daugiau. Galite žiūrėti į tai kaip į valstybinę apgavystę ar diskriminaciją, bet čia jau ką nors padaryti sunkiau. Tiesa, esu girdėjęs istorijų, kad kai kuriose šalyse turistai didesnių “turistinių kainų” išvengia pasiūlydami bilietų tikrintojams kyšį (kaip ne kaip, daugelis “dvigubą apmokestinimą” taikančių šalių yra korumpuotos), bet ar taip elgtis moralu – kitas klausimas, nesu taip daręs.

Kaip likau apgautas?

“Permokėjau” per daug kartų, kad visus prisiminčiau: kol dar nebuvau patyręs keliautojas, neretai pirkdavau ką nors nepasidomėjęs aplinkinių kainomis ir vėliau suprasdavau, kad tą patį galėjau nusipirkti perpus pigiau ar už ketvirtį kainos. Čia tik vienas įžūlesnių atvejų:

*Lamu (Kenija) iš vietinių išsiaiškinome, kad plaukimas maršrutiniu laivu iki autobusų stoties kainuoja 100 šilingų. Nuplaukę, padavėme “kapitonui” už du žmones lygiai 200 šilingų. “Kapitonas” niurzgėjo: neva kainuoja po 150. Pasakę, kad žinome tikslią kainą – 100 – nuėjome šalin, “kapitonas” “atsikabino”. Tik kitą dieną, kalbantis su kartu keliavusiais dviem bendrakeleiviais, iš kalbos išėjo štai kas: pasirodo, “kapitonas”, “neišdūręs” mūsų, užsipuolė bendrakeleivius: neva reikia mokėti po 150, o mes išlipome nesusimokėję. Ir bendrakeleiviai davė po 150 už save ir dar po 150 už mus (kapitonas nė nesakė, kad mes jau sumokėjome po 100)! Taigi, iš viso “kapitonas” iš mūsų grupės surinko 800 šilingų, arba po 200 už žmogų (dvigubai daugiau, nei iš vietinių).
*Taškento (korupcija garsėjanti Uzbekija) oro uoste pasienietis už vietoje išduodamą vizą paprašė 70 JAV dolerių. Internete buvau skaitęs, kad kainuoja 50 JAV dolerių – bet gal pasikeitė, nesiginčijau, sumokėjau. Vėliau susitikau su bendrakeleiviais, kurie atskrido išvakarėse. Jie sakė, kad iš jų už tą pačią vizą kita darbuotojų pamaina paėmė 60 JAV dolerių…

Kaip išvengiau apgavystės?

*Kubos Varadero oro uosto parduotuvėje kainos buvo didesnės, nei mieste – bet juk visur oro uostuose taip, man tiko. Susirinkau norimas prekes, nunešiau pas pardavėją. Bet ši pasakė dar kelis kartus didesnę sumą, nei suskaičiavau! “Kaip tai? Juk kainos va tokios” – sakau. “Čia ne kainos, čia – prekių numeriai” – rimtu veidu aiškino ji (tie numeriai – 1,20 ; 5,50 ; 0,99 ir panašūs). Deja, nieko nepešiau: Kuba yra socialistinė šalis, parduotuvės – valstybinės, taigi, pardavėja nesileido į kalbas ir tiesiog nieko man nepardavė (koks jai skirtumas – iš darbo neatleis, algos nepakeis). Supratau, kad tiesiog reikėjo apsipirkti anksčiau: ten, kur pardavėjai mažiau pripratę prie lengvatikių turistų, nei kurorto oro uoste.
*Džaipure (Indija) atėjus išsikeisti pinigų, prekijas pasakė gerokai prastesnį kursą, nei keičiausi diena prieš. “Kaip tai?” – klausiu. “Šiandien euro kursas nukrito!” sako. Apsisukau eiti lauk. Vos pamatęs, kad išeinu, prekijas bemat sutiko iškeisti pinigus “tarpiniu”, o man ir toliau einant pro duris – “vakarykščiu” kursu.
*Bankoke (Tailandas) norėjome važiuoti taksi. Stabdome vieną: “Kainuos 200 batų!”. “Įjunkite taksometrą” – sakome. Iš karto nuvažiavo. Stabdome antrą – tas pats, tik taksistas dar nusijuokė. Trečias jau prašė 300 batų, dar pora tuktukų vairuotojų norėjo po 150. Bet galiausiai atsirado taksistas, kuris taksometrą įjungė: sumokėjome vos 77 batus! Beje, kitus kartus Bankoke taksistą, sutikdavusį įjungti taksometrą, rasdavome greičiau. Įtariu, kad tąsyk buvo sunkiau todėl, kad vilkome nusipirktą lagaminą: taksistams atrodė, kad esame ką tik atvykę nesigaudantys kainose turistai, ir mus “išdurti” bus paprasta.
*Marakeše (Marokas) ėjome į oro uostą. Sustojo taksistas – galvojame, gal nuvažiuosime. „Įjunksite taksi metrą?“ – klausiam. „Ne, kaina į oro uostą fiksuota! 100 dirhamų!“. Einame šalin. „70 dirhamų!“ – jau rėkia iš už nugaros. „Fiksuota“ kaina staiga sumažėjo… Supratome, kad iki realios vis tiek nenusiderėsime, tai nuėjome į autobuso stotelę ir nuvažiavome po 4 dirhamus. Atstumas iki oro uosto – vos 4 km.

 

---

Prastesnės prekės turistams

Pardavėjai supranta, kad jūs – turistas. Jei parduos nekokybiškus daiktus vietiniams, bus problemų – jie skųsis, nebeis pas juos daugiau pirkti. Tačiau jei netinkamą paslaugą suteiks jums, nepatirs jokios žalos: juk jūs grįšite į tėvynę, niekam nepasiskųsite, be to, kadangi daug turistų į vieną vietą keliauja tik vieną kartą gyvenime, tai šiaip ar taip daugiau pas tą prekiją nebepirktumėte.

Todėl dažnai turistams yra įgrūdamos prastos, nekokybiškos, padirbtos prekės, prikalbėjus, kad jos – geros, tikros. Kaina dažnai būna mažesnė, nei analogiškų tikrų prekių namie (todėl turistai susivilioja jas pirkti), tačiau gerokai didesnė nei “netikrų” prekių. Ypač taip “stumdomi” netikri brangakmeniai, meno “šedevrai”, “antikvaras”: neprofesionalui patikrinti tikrumą labai sunku. Todėl neverta kelionėje pirkti kažko, ko nesuprantate, o ką perkate – tikrinkite iš karto (ypač elektroniką ir pan.). Ir tikrinkite visais įmanomais būdais, visas funkcijas: mums įprastas “prekių grąžinimas” ar “prekių pakeitimas” daugelyje šalių neegzistuoja, be to, jei išvyksite į kitą miestą, prekės ir šiaip nepakeistumėte. Nors daugelis pardavėjų sąžiningi, nesąžiningų irgi nemažai, todėl kaip pasitikrinti prekę sužinokite iš neutralių šaltinių (pvz. paskaitykite internete ar klauskite pažįstamų), o ne klausykite pardavėjo.

Brangakmenių, meno dirbinių, senienų todėl kelionėse neperku, bet esu nukentėjęs ir paprastesniuose sandoriuose.

Beje, anglų k. yra geras terminas “spąstai turistams” (tourist trap): tai parduotuvės, restoranai ir kita, už brangiai pardavinėjančios nekokias prekes ir paslaugas turistams; jos puikiai išsilaiko, nes turistai kas kartą ten atvyksta nauji (ir taip pat apsigauna), joms nereikia turėti nuolatinių klientų. Todėl venkite visų vietų, kurios yra “ant turistinio kelio” ir, tikėtina, vis tiek sulauktų klientų net jei tiektų visiškai prastus dalykus: pvz. parduotuvės viešbučiuose, kruiziniuose laivuose. Gidus geriausia samdykite iš anksto ar oficialius, o ne tokius, kurie būriuojasi turistinėse vietose ir įkyriai bruka savo paslaugas: dažnas tokių negali papasakoti apie vietą daugiau nei eilinis žmogus nes, tiesą pasakius, jie dažniausiai ir būna eiliniai neišsilavinę žmonės manantys, kad gidu gali būti bet kas.

Kaip likau apgautas

*Santiage (Čilėje) ieškojau kompiuterinio žaidimo “Syberia”. Daugelis pardavėjų atsakė jo neturintys. Vienas pasakė, kad turi, tik reikia atsinešti. Atnešė diską, ant kurio buvo ranka užrašyta “Syberia”. Patikrinau tik grįžęs namo – viduje buvo įrašyti visai kiti žaidimai! Per tą laiką, per kurį pardavėjas neva atsinešinėjo diską, jis tiesiog “klastojo” diską sudarydamas įspūdį, kad ten yra “Syberia” žaidimas.
*Kuske (Peru) išrinkau tėvams dovaną: šachmatus, kur kiekviena figūra – inkų ar ispanų kario formos. Parodžiau, kurių šachmatų noriu – pardavėjas davė. Perskaičiavau figūras – trūko vieno pėstininko. “Gerai, tuoj pridėsiu” – sako pardavėjas. Mano akyse perskaičiavo figūras greitai jas mėtydamas į dėžutę – suskaičiavo iki 32, kiek figūrų ir turi būti. Nusipirkau. Atėjus laikui dovaną įteikti pamačiau: trūksta pėstininko! Pardavėjas iš tikrųjų jo taip ir neįdėjo.
(moralas: visada viską tikrinkite pats. Jei pardavėjas yra apgavikas, tai jis mokės sudaryti įspūdį, kad viskas gerai – tarsi fokusininkas. Kuske ant tokio ir užkibau: gal jis kažkurią figūrą sugebėjo nepastebimai įberti/suskaičiuoti du kartus, gal vieną pėstininką specialiai “prametė pro šalį” ar pan.: nesvarbu, kaip padarytas “fokusas”, bet būčiau bemat supratęs klastą, jei būčiau dar kartą jo akivaizdoje figūras perskaičiavęs pats).

Kaip išvengiau apgavystės

*Kruiziniame laive, plaukiojusiame po Karibus, kaip ir kiekviename kruiziniame laive, vyksta meno aukcionai. Vedėjas kiekvieną prekę užsidegę pristatinėja: “Šis paveikslas rinkoje vertas tūkstančio dolerių, o mes parduodame už tris šimtus!”. Skamba per gerai, kad būtų tiesa? Tikrai. Laimė, kruiziniai laivai plaukia iš JAV, o ne kokios Indijos, todėl akivaizdžių apgavysčių būti negali (nusipirkusieji pigų darbą už brangiai bemat paduotų kruizinių laivų kompaniją į teismą). Todėl tiesa parašyta ant aukciono taisyklių, kurias kiekvienas gauna prieš renginį. Mažomis raidėmis, tarp kitų punktų. Tiesa skamba taip: “Pirkdamas meno kūrinius prisipažįstate, kad nepatikėjote, kad jie yra tinkami investicijai. Bet koks žodžiu sakomas pažadas negalioja, jeigu jis nėra rašytinis”, o taip pat “Kiekvienas paveikslas be skelbiamos pradinės kainos gali turėti aukštesnę tikrą pradinę kainą; jei niekas kainos iki tokio lygio nepakels, tai paveikslą neva nupirks organizatorių samdyti žmonės”. Štai kodėl atrodė, visi taip noriai viską perka! Be manęs, kiek žiūrėjau, niekas taisyklių neskaitė.

*Pukete (Tailandas) gražbyliaujantis pardavėjas įsiūlė išorinę mobiliojo telefono bateriją. Patikrinau – lyg ir veikia, telefoną krauna. Grįžęs į viešbutį pabandžiau įkrauti pačią bateriją – nė kiek nesikrauna, nė vienu krovikliu, nė per visą naktį, nė vienu įkrovimo procentu! Kitą dieną nunešiau atgal pardavėjui. Gretimas prekijas vos mus pamatęs mojo ranka: “Turbūt pas jį einate”. O pats kroviklį pardavęs pardavėjas žadėjo: “Tuoj patikrinsim, jei neveiks – duosiu kitą. Išeikite pasivaikščioti, aš pamėginsiu”. Niekur pasivaikščioti nėjau – stebėjau, kaip pardavėjas įjungė pakrauti aparatą, kaip, aišku, aparatas nesikrovė. “Pasivaikščiokite, didelė baterija, todėl kraunasi iš lėto”. Niekur nėjau: o kas, jei pakeis kroviklį į kiek labiau pasikrovusį, bet irgi neveikiantį ir sakys “va, įsikrovė, imkite”? Tuoj supratau, kad įtarinėjau ne be reikalo: pardavėjas pripažino, kad kroviklis neveikia ir padavė naują kroviklį. Bet aš paprašiau, kad patikrintų ir tą. Ir, aišku, tas irgi neveikė! Pardavėjas tikrino kroviklį po kroviklio, ir visi vienaip ar kitaip neveikė (nesikrovė, nekrovė telefono ir pan.). Bandė mane įtikinti visokiais melais: “Kraunasi ilgai nes didelė baterija, paimkite šitą naują namo ir vėl bandykite per naktį”, “Čia reikia pirma iškrauti iki 0 ir tada krausis, parsineškite namo ir bandykite”. Pamatė, kad apie kroviklius šį tą suprantu ir tokiomis nesąmonėmis netikiu. Galiausiai, po geros valandos tokių “bandymų” ir įtikinėjimų, atrado vieną veikiantį kroviklį ir jį davė.
(Šioje situacijoje įtariu, kad pardavėjas, galbūt, kažkur nusiperka defektuotas ir nurašytas prekes ir jas pardavinėja turistams kaip geras. Bet kuriuo atveju, padariau klaidą dar pirkimo metu: reikėjo patikrinti ir kaip baterija kraunasi. Pasisekė, kad pardavėją iš viso radau kai atnešiau grąžinti prekę. Vėliau Tailande visada perkamą elektroniką nuodugniai tikrindavau, ir teisingai elgiausi – dar vieną kartą pasitaikė, kad pamėgino parduoti brokuotą)

 

---

“To, ko ieškote, nėra. Bet va aš siūlau štai ką”

Šios apgavystės kartais būna labai įmantrios: jums sakoma, kad jūsų ieškoma vieta sudegė, sugriuvo, kad uždaryta dėl išgalvotos nacionalinės šventės. Dažniau viskas paprasčiau: sakoma, kad autobusai nebevažiuoja, tokio maršruto nėra, muziejus nedirba ir t.t. Tikslas – visada vienas: kad, metę ką susiplanavę, eitumėte su apgaviku. Jei jis taksistas – kad važiuotumėte su juo, o ne autobusu. Jei jis gauna komisinius iš viešbučių – kad apsistotumėte ten, o ne kur sumanėte. Jei iš parduotuvių – kad apsipirkinėtumėte, užuot lankęs lankytinas vietas.

Ignoruokite tokius “geradarius pagalbininkus”, kol tiesa neįsitikinote patys. Ypač kreivai žiūrėkite į tokius, kurie prieina “pagelbėti” patys. Ir niekada nesiteiraukite, “kaip yra iš tikrųjų” tų, kurie akivaizdžiai gautų naudą iš to, kad nesužinotumėte tiesos (pvz. daugelyje šalių neverta klausti taksistų “kada atvažiuos autobusas?”).

Geriausia kuo daugiau informacijos susirinkite iš anksto iš kelionių knygų, interneto ir pan.

Kaip išvengėme apgavystės

*Prie Festivalių muziejaus Kubos Santiage įėjimo mus pasitiko kažkoks kubietis: “Muziejus nedirba, bet aš galiu pravesti ekskursiją po senamiestį ir, kai grįšime, muziejus dirbs”. Tačiau juk mano knygoje rašoma, kad darbo laikas – dabar! Užėjome vidun – viskas atrakinta, bilietų kasoje dirba moteris. “Gidas” atsekė iš paskos. Paprašėme kasoje bilietų – pardavėja tik žvilgt į “gidą” ir sako: “Muziejus nedirba”. Bedžiau pirštu į šalia kasos atspausdintą darbo laiką – turi dirbti! Nenoriai, moteris pardavė bilietus. Akivaizdu, kad ji buvo sutarusi su “gidu”: vaidinti, kad muziejus nedirba, ir pasidalinti už ekskursiją turistų “gidui” sumokėtus pinigus.
*Norėdamas nesusidurti su apgavikais Indijoje privalai būti jau iš anksto pasikaustęs žiniomis. Prireikus važiuoti iš Vrindavano į Maturą, paskaičiau “Lonely Planet”, kad tuo maršrutu važinėja autorikšos-autobusai. Bet kaip juos rasti? Paklausėme rikšų-taksi vairuotojų Vrindavano centre: kausimo neva nesuprato, tik siūlė važiuoti Maturon su jais (aišku, už daug brangiau). Priėjome arčiau “Lonely Planet” aprašytos vietos, paklausėme vietinio pardavėjo, kur stoja autorikšos-autobusai – mojo ranka į konkrečią vietą. O ten – pilna autorikšų-taksi. Vairuotojai kabinasi, siūlo važiuoti su jais. Klausinėjame “Kur autorikšos-autobusai?” – vieni tyli, kiti sako, kad tokių nėra, yra tik taksi. Kokių dešimties vairuotojų paklausėme, ir visi, kaip sutarę, melavo! Nepasidavėme. Galiausiai pro šalį važiavo prigrūstas autorikša-autobusas su keliomis laisvomis vietomis: jo vairuotojas pakvietė lipti vidun.
*Išėję iš arabų zonos į žydų zoną Betliejuje, pajudėjome link autobusų stotelės – reikėjo pargrįžti Jeruzalėn. Besibūriuojantys taksistai pavymui šaukė: “Autobusai taip vėlai nevažiuoja, baigė darbą! Teks važiuoti taksi!”. Suklusome. “Meluoja” – pamaniau. Nuėjome į stotelę: grafikai neparašyti, autobusas stovi tik vienas, be vairuotojo. Gal visgi taksistai sakė tiesą? Bet dar tik 19 val., negi tikrai taip anksti baigia darbą? Verta palaukti. Ir tikrai: po kokių 10 minučių atvažiavo autobusas!
*Lomboke (Indonezija) Bangsalo uoste susiradome „Blue Bird“ kompanijos taksistą – nes, pasak kelionių vadovų, ši kompanija vienintelė, kurios taksistai nuolat naudoja taksometrą. Matyt, būtų tikrai įjungęs taksometrą, bet išgirdęs, kad prašome vežti į perlų fermą už 5 km neapsidžiaugė: „Pirksit perlų? Galiu nuvežti į perlų parduotuvę Mataramo mieste“ (~30 km). „Ne, nenorime – sakome – norime tik į ekskursiją po perlų fermą“. Tada taksistas gąsdino: „Perlų ferma nedirba! Šiandien šventė!“. Pernelyg daug girdėjau apie tokius „XXX nedirba“ melus, tad tiesiog išsikviečiau „GoJek“ (vietinis Uber atitkmuo) ir nuvykau į Perlų fermą: ir iš tikro, Perlų ferma dirbo kaip ir kasdien! Pirmojo taksisto frazė „Perlų ferma nedirba“ reiškė tiesiog „Perlų ferma man nemoka komisinių (o perlų parduotuvė moka)“ arba „Noriu jus vežti toliau ir uždirbti daugiau“.
*Ilgą laiką maniau, kad “Uber” vairuotojai, kitaip nei taksistai, neapgaudinėja: juk kainą apskaičiuoja programėlė. Mombasoje (Kenija) supratau, kad apgavikų yra ir “Uber”. Iškvietimą priėmęs vairuotojas ten – taip rodė programėlė – nė nejudėjo į mūsų pusę. Bet mašina netrukus privažiavo. Kita. “Lipkite vidun” – kviečia mus iš jos. “Tai kad jūs ne tas Uber vairuotojas, kurį iškvietėme” – sakome. “Koks skirtumas, aš irgi Uber vairuotojas. Atšaukite tą užsakymą, jums tai nieko nekainuos” – tikino. Aišku, jis melavo: “Uber” atšaukimai kainuoja, ir nemažai. Supratęs, kad apgauti nepavyks, “naujasis vairuotojas” nuvažiavo šalin. Kaip tik tą akimirką link mūsų pajudėjo tikrasis “Uber” vairuotojas… Esu įsitikinęs, kad abu vairuotojai buvo susitarę: juk jeigu mus būtų nuvežęs “naujasis vairuotojas”, tai jiems būtų nereikėję mokėti komisinių “Uber”, būtų galėję apgaudinėti sakydami didesnę kainą ir dar, be to, iš mūsų būtų pasiėmę baudą už pirmojo užsakymo atšaukimą. Beje, tai nebuvo vienintelis kartas, kai Kenijoje iškviestasis “Uber” vairuotojas nevažiuodavo mūsų link, tikėdamasis užsakymo atšaukimo….
*Maniloje, Filipinuose, sumanėme aplankyti krepšinio varžybas. Prieiname prie arenos, ieškome bilietų kasos. Stovi policininkas, paklausiame jo – „Kur įsigyti bilietus?“. Tas pradeda kažką veblenti: „Bilietų apačioje nėra, tik viršuje“, paskui jau visai „Bilietų nėra“. Ketiname nueiti, bet jis, neprašytas, kartu su kitu policininku, paprašo kažkokio vietinio, kuris ima visur lakstyti. „Dar neikite, tuoj bus bilietai“ – sako tas vyrukas. Galiausiai, kai jau einame šalin, pasiveja, atneša kažkokius bilietus ir sako kainą didesnę, nei Floridoje mokėjome už NBA bilietus – 2500 pesų! Internete mačiau, kad kainos prasideda nuo 50, o už pačius geriausius keli šimtai. „Bet bilietai išparduoti!“ – sako jis. Nusišypsome ir einame aplink areną. Aišku, randame bilietų kasą. Aišku, yra visų bilietų – ir viršuj, ir apačioj. Nusiperkam po 100. Ant kasos kabo užrašai „Nepirkite bilietų iš perpardavinėtojų – jie greičiausiai padirbti…“. Moralas: tam tikrose šalyse net policininkai gali dalyvauti turistų apgavystėse; niekada nereikia tikėti pirmu pasitaikiusi žmogumi.

 

---

“Aukok!!! Ką, tik tiek?”

Daugelis pasaulio šalių skurdesnės už Lietuvą. Be to, išvydę baltaodį, vietiniai net nemano, kad jis iš Rytų Europos: tikisi, kad amerikietis, britas ar norvegas, kurie – dar turtingesni.

Todėl daug kas įsigudrino prašinėti labdaros. Graudžios istorijos dažniausiai išgalvotos: tie, kam tikrai labdaros labiausiai reikia, nė nemoka jos paprašyti, jie gyvena toli nuo miestų ar kurortų. O beveik visą turistų “labdarą” susirenka keliautojų psichologiją perpratę apgavikai.

Maža to, vakariečiai labdarą dalina nepagalvoję, kad kainos lankomoje šalyje – daug mažesnės nei Londone ar Osle, ir duoda tiek, “kad užtektų britui”. “Labdaros reketininkai” tada galvoja, kad visi baltaodžiai privalo duoti tiek – ir jei kas duoda mažiau, tai ne tik, kad nedėkoja, bet pereina prie lengvo reketo: “Ką, tik tiek?”. Kai kurie sugalvoję įmantrių būdų priversti užsienietį pasijusti nepatogiai davus “tik tiek” – dažniausiai jie “leidžia suprasti”, kiek duoda “visi kiti” (aišku, sako tik didžiausias sumas).

“Aukok!” apgavysčių išvengti nėra sudėtinga – neduokite pinigų ir viskas. Norite paremti vietinius? Keliaudami, pirkdami prekes ir paslaugas toje šalyje, jau juos remiate. Remiate tuos vietinius, kurie dirba ir stengiasi, ir taip skatinate norinčiuosius praturtėti irgi dirbti: gal teikti apgyvendinimo paslaugas savo bute, gal prekiauti suvenyrais. Jei norite, kad daugiau jūsų pinigų patektų skurdiems vietiniams, lankykite mažiau turistines vietas, pirkite mažose parduotuvėlėse ir vietos versluose. Jei jau būtinai norėsite ką nors dovanoti – duokite ne tam, kuris prašo iš jūsų (ir surenka aukas iš šimtų kitų turistų), o tam, kuris atrodo skurdžiai, bet nieko neprašo. Maloniai nudžiugs, o ne klaus “Tik tiek???”.

Kaip likome apgauti

*Gambijos rytuose apsistojome pas porą vaikinų vieno jų “tetos viešbutyje”. Atėjus laikui ryte išsiskirti, vienas jų paprašė paaukoti “jų futbolo komandai” ir padavė “aukotojų knygą”. Tiksliau, sąsiuvinį, kuriame surašyti vakariečių vardai ir aukos. Visos – neprotingai didelės, kad nekiltų mintis duoti mažai! Žmona davė kelis eurus, kas Gambijoje – didelė suma, bet vaikinukas neatrodė patenkintas. Kažin, ar mūsų auką įrašė į knygą… Ir abejoju, ar iš viso kas nors ten nueis futbolo komandai. Ir ar ta futbolo komanda išvis yra.

Kaip išvengėme apgavystės

Čia aprašysiu tik tuos atvejus, kai tikrai perpratau, jog prašinėtojai melavo dėl to, kam renka aukas:

*Pardavėjai Kuboje dažnai prašo visokių daiktų: šampūno, tušinukų, ir t.t. “Deficitas, trūksta…” – sako. Vienai pardavėjai pasiūlėme mainyti tušinuką į kokią nors jos prekę, kurios nėra deficitas. “Man turistai ir nemokamai duoda!” – atkirto ji, ir parodė užantyje visą galybę susirinktų tušinukų! Akivaizdu: toks “turistų melžimas” Kuboje – tiesiog būdas nemokamai gauti prekių pardavimui.
*Kuboje, prie Santiago forto įėjimo, trys gražiai apsirengusios mergaitės ėjo nuo turisto prie turisto: “Mes badaujame!”, “Mūsų šeima neturi ko valgyti!” – verkšleno ir kaulijo pesų. Žinodamas Kubos situaciją, iš karto pajutau melą: tai socialistinė šalis ir nors ji skurdi, ten tikrai niekas nebadauja (ten gyvenama panašiai, kaip Lietuvoje sovietų okupacijos laikais). Nieko nedaviau. Tačiau už manęs ėjęs turistas davė. Kubos masteliais – davė daug. Išeidamas iš forto vėl sutikau tas tris mergaites. Jos valgė brangius ledus turistams skirtoje prabangioje forto kavinėje.
*Į dažnos kelionės į Kenijos safarių parkus sudėtį įeina apsilankymas masajų kaime. Ta tauta, kurios atstovai dar vilki tautiniais rūbais ir neva gyvena kaip po senovei, labai žavi turistus. Deja, lankydamasis jų kaimuose, nebesupranti, kiek ten teatras – kiek realybė. Kai kurie kaimai vien už įėjimą ima po 20 dolerių. Mūsiškis oficialiai buvo nemokamas. Pelną jis rinkosi kitaip: supažindinę su skurdžiu savo gyvenimu, masajai ėmė spausti aukoti ar pirkti visokius daiktus. Tokie daiktai, kokius kiti masajai ne kaime pardavinėjo po 500 šilingų (~5 dolerius), kaime kainavo po 2500 (~25 dolerius) ir joks pardavėjas nėjo į derybas. “Mums reikia pinigų vaikų mokyklos uniformoms” – žadėjo tai, kas suminkština širdis (ir atveria pinigines) daugiausiai turistų. Tačiau nereikia būti geru matematiku, kad paskaičiuotum: vienos-dviejų dienų kaimo pajamų pakaktų nupirkti uniformas visiems vaikams. Juk Kenija – pigi šalis, ir gauti keliasdešimt dolerių ten – panašiai, kaip pas mus “išsikaulyti” kelis šimtus. Tad ką masajai daro su tais pinigais? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“. Tiksliai nepavyko sužinoti, tačiau gavau užuominų, kad kaimo vyrai pinigus naudoja žalingiems įpročiams (netyčia prisipažino “nerūkome, bet uostome”), vietiniai keniečiai pasakojo ir tai, kad tariamas kaimo skurdas tėra fasadas ir masajai iš tikro gyvena pasiturimus gyvenimus kitur, o ten ateina tik pavaidinti prieš turistus.

*Atokiai nuo civilizacijos esančiame Gambijos Džordžtauno (Džadžanburės) mieste pilna keistų lankytinų vietų, neva susijusių su vergove. “Šituose sandėliuose laikyti vergai” – mums pasakojo vietiniai modami į kažkokį apynaujį sandėlį, prie kurio pririštos grandinės (neva taip karančios šimtus metų?). Paskui papasakojo dar vieną legendą: “Jeigu pasiekdavo šitą medį – tiksliau tą medį, kuris šioje vietoje augo seniau – vergai būdavo paleidžiami”. Neaišku, kokia prasmė vergvaldžiams taip daryti, bet aišku, kad prie tos “vergų laisvės medžio kopijos” nuolat budi žmogus ir jis renka aukas už “pasirašymą į vergovės atminimo knygą”. Aišku, toje knygoje prie kiekvieno aukotojo – didžiulės aukos. Ekskursijos metu pasijutę kalti dėl savo imperinės praeities britų turistai šioje vietoje plačiai atveria pinigines. Mūsų gidas neleido to daryti: “Tas žmogus sako, kad renka aukas bendruomenei, o iš tikrųjų visus pinigus pasilieka sau” – paaiškino ir apsižodžiavo su medžio “sargybiniu”. Beje, tas pats gidas kitą dieną ir pasiūlė už auką pasirašyti į “futbolo komandos rėmėjų knygą”…
*Fatehpur Sikryje (Indija) nusisamdėme gidą. Tas gidas pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų musulmonų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti”, “Ir Obama čia sugalvojo norus”, “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) labai brangų medžiagos gabalą. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius, “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija neužilgo “baigėsi”. Vėliau teiravausi Indijos forumuose apie šią tradiciją: viskas apie “pastatą norų pildymui” ar Obamos lankymąsi buvo melas. Taip, musulmonai sufijai turi tradiciją palikinėti kapuose aukas, tačiau tai daro iš pagarbos savo šventiesiems ir to neturėtų daryti kitatikiai ar netikintys. O tai, ką patyriau, greičiausiai tebuvo “gido” ir “prekijų” sąmokslas: prekijai apgautiems užsieniečiams medžiagas siūlė išpūstomis kainomis ir mokėjo turistus apmovusiam “gidui” komisinius

 

---

“Mano parduotuvėje – rojus!”

Normalu, kad pardavėjai ir kiti reklamuojasi žadėdami geriausias kainas ar kokybę. Tačiau kai kurie, ypač skurdesnėse šalyse, šią “reklamą” nutempia iki absurdo: neraudonuodami įžūliai meluoja į akis. Žada viešbučio kambarį su tualetu kai jo nėra, žada prekes kurių neturi, žada “parodyti vaizdą nuo stogo”, kai iš tikro tenuveda į savo parduotuvę ir t.t. Jų tikslas – bet kaip jus užkabinti, nes tikisi, kad su jais jau nuėję, gailėdami sugaišto laiko vis tiek ten apsistosite, pavalgysite ar apsipirksite.

Labai įtariai vertinkite bet kurį nepažįstamąjį, kuris priėjęs gatvėje žada “aukso kalnus” ar kažką panašiai vertingo, jei tik seksite iš paskos.

Beje, pasitaiko ir įmantresnių šios apgavystės variantų: priėjusysis ne kažką žada, o prašo iš jūsų ko nors, ką jums duoti lengva – tikisi, kad seksite iš paskos norėdami padėti. Pvz. jis prašo pakalbėti savo kalba, ar parodyti savo šalies valiutą nes “kolekcionuoja monetas”.

Kaip mus apgaudinėjo

Negaliu pasakyti, ar buvome apgauti, ar ne, nes galiausiai daugeliu atvejų nieko iš apgavikų nepirkome – bet laiko sugaišome.

*Kubos Holgino mieste praeivis pasiūlė apsistoti jo bute. Sako, “pas save bute turiu du kambarius, jūs keturiese, kaip tik”. Ėjome iš paskos – nuvedė į butą. Parodė kambarį. “Kur kitas kambarys?” – klausiam. Išveda laukan. Eina gatve tolyn ir galo nesimato: “Kitam kvartale” – sako.
*Džaipūre (Indija) žmonai reikėjo nusipirkti rankinę. “Nuvešiu jus į drabužių centrą, ten yra ir rankinių” – žadėjo autorikšos vairuotojas. Nuvykę į tą centrą, pamatėme, kad ten vienas po kito baltaodžius turistus išlaipina tai vienas, tai kitas rikša: atrodo, vieta mokėjo didžiausius komisinius. Užlipę ten ilgai klausėmės liaupsių įvairiems drabužiams, o ištaikius momentą paklausti, ar turi rankinukų, tiesiai šviesiai pasakė – jais neprekiauja. Vairuotojas atvežė tik dėl to, kad, tikėjosi, pamatę rūbus kažką nusipirksime, ir jam klius komisiniai.

*Tetuane (Marokas) prie mūsų pristojo vietinis, žadėjęs, kad nuo jo parduotuvės stogo matosi puikus vaizdas į Mediną. Iš pradžių nėjome paskui – tačiau jis neatstojo. “Ką gi” – galvoju – “vaizdas į medinos stogus tikrai turėtų būti įdomus”, nes dar jo nebuvau matęs. Nuėjome į parduotuvę – ji buvo prikišta kilimų, kuriuos čia pat siūlė pirkti vieną po kito. Jokio vaizdo į mediną iš ten nesimatė, apie jį pardavėjai čia pat pamiršo!
*Maroke vienas pardavėjas pasiteiravęs, iš kur mes, apgavo, neva turi draugą Lietuvoje ir paprašė parašyti tam draugui laišką. Nusivedė į savo parduotuvė, davė tušinuką ir lapą bei anglišką tekstą išvertimui (maždaug “Labas. Ačiū už dovanas. Sėkmės tau”). Kol tik aš pradėjau rašyti, mano kelionės draugams bruko savo prekes. Vėliau išsiaiškinau, kad tai dažna apgavystė: kokią tautybę būčiau bepasakęs, pardavėjas būtų “turėjęs tautietį draugą” ir pasinaudojęs tuo kaip pretekstu pasikviesti parduotuvėn

 

---

“Neturiu grąžos”

Kai turistai paduoda tam tikrą didesnę kupiūrą pardavėjas ar paslaugos teikėjas sako, kad neturi grąžos tikėdamasis, kad leisite pasilikti grąžą. Jei kupiūra nėra 500 eurų, dažniausiai visa tai – melas, o jei ir būtų tiesa – norėdamas paprašytų aplinkinių pardavėjų pasmulkinti. Šios apgavystės galima išvengti turint daug smulkių banknotų, o su ja susidūrę tiesiog demonstruokite, kad tikrai nesakysite “grąžą pasilikite” ir pardavėjas grąžą bemat suras (bent jau jei iš jūsų dar nieko nebus gavęs).

Kartais pardavėjai būna dar įžūlesni: nieko nesakę, tiesiog neduoda grąžos ar duoda per mažai! Tiesiog perskaičiuokite jums paduotus pinigus paskutiniai, nesvarbu, koks mielas atrodytų pardavėjas.

Kaip likome apgauti

*Romoje (Italija) už 10 eurų pirkome suvenyrų. Padavėme dvidešimt eurų banknotą. Pardavėjas nedavė grąžos. “Padavėte dešimt eurų!” sako. Pasiginčijome, bet nieko nepešėme.
(Tada buvome mažiau patyrę keliautojai – o dabar manau, kad reikėjo tiesiog kviesti policiją. Čia jau ne šiaip apgavystė, tai iš esmės vagystė. Nesvarbu, kad gal nepavyks įrodyti, kad tikrai padavėte didesnį banknotą – pardavėjas greičiausiai išsigąs policijos, nes jeigu jis šitaip apgaudinėja nuolat (kaip greičiausiai ir yra: niekas nesugalvoja tiesiog kartą gyvenime pavogti 10 eurų), tai tikrai nenorės, kad policija sužinotų apie tokią apgavystę – jei vieną kartą ir išsisuks, antrą ar trečią jau bus gerokai sunkiau (žr. “Sugadinote nuomojamą daiktą”).)

Kaip išvengėme apgavystės

*Honkongo garsiajame Temple Street turguje pirkau dovaną mamai. Ilgai derėjausi dėl vieno veidrodėlio, bet dėl kainos nesutarėm. Nuėjau ieškoti toliau. Kai vėl ėjau pro tą pačią pardavėją, ji pamojo prieiti: “gerai, bus kaina kokios norite”. Padaviau kupiūrą. “Oi, neturiu grąžos” – sako. Puoliau ieškoti kišenėse smulkiau. Demonstratyviai neradau. Pardavėja suprato, kad liksiu nieko nenusipirkęs. Staiga ji atsidarė stalčių, pilną smulkių banknotų ir monetų, ir padavė grąžą!
*Betiejuje sutarėme su taksistu dėl kainos. Gerokai didesnės, nei mokėtų vietinis, bet ką jau: remiam skurdesnius. Taksistas kelionės metu stengėsi pasirodyti patikimas: išgirdę, kad esame krikščionys, sakė “aš irgi krikščionis, kaip ir jūs” ir t.t.. Išlipant prie Jėzaus gimimo bažnyčios padavėme jam pinigus, jis padavė atgal krūvą monetų. Paskaičiavau – gerokai trūko. Pasakiau. “Viską daviau” – sakė taksistas, “Parodykit, ką gavot! Ką, vadinat mane apgaviku?” – vaidino įtūžusį. Parodžiau. Taksistas padavė daugiau monetų – bet vis tiek trūko. “Dar trūksta!” sakau. Tada jau davė viską, kaip priklauso. Atgal taksi nevažiavome – ėjome pėsti.
*Balyje (Indonezija) radome keityklą su geru valiutos kursu: parašyta 15799 rupijų už eurą. Panorome išsikeisti 50 eurų, keitėjas atšovė: „šis kursas galioja tik keičiantis 200 eurų ar daugiau, šiaip kursas 15000 rupijų “ (nesąmonė – tuo metu net bankuose, kuriuose šiaip kursas būna prastesnis, keitė 15400 rupijų už eurą). Ką darysi – keičiame 200 eurų. Sudauginame – turi duoti 3159800 rupijų. Suskaičiuoja pirmą milijoną. Perskaičiuojam – viskas ok. Antras milijonas – ok. Trečias milijonas – ok. Tik kažkodėl po to, kai mes viską perskaičiuojam, valiutos keitėjas tą pinigų krūvą dar paliečia, pastumia, patraukia – iš viso gal 5 kartus. Tada mėgino užkalbėti dantį: „Kokiame viešbutyje apsistoję?“, „Neturiu smulkių – gal galit duoti 7000 rupijų, aš jums duosiu daugiau stambių“ ir pan. Po visko paėmėme išsikeistą sumą ir ėmėme skaičiuoti vėl. Vos tai pamatęs, keitėjas pasidarė kaip nesavas: „Oi, oi, negaliu keisti, atiduokit atgal rupijas ir pasiimkit eurus, bosas man nepasakė koks tiksliai kursas, bosas mane užmuš“. Paėmėme eurus ir savo 7000 rupijų atgal. Akivaizdu, kad bestumdydamas jau suskaičiuotas pinigų krūvas keitėjas dalį „nubėrė“ kur po stalu: tikėjosi, kad, kai užkalbės dantį, antrą kartą nebeskaičiuosime.

 

---

“Pirkite nemokamą daiktą!”

Tai – vienos įžūliausių apgavysčių. Apgavikai čia apsimeta, kad renka kažkokius oficialius mokesčius, kuriuos mokėti privalote.

Jie naudojasi tuo, kad turistai nežino vietinės tvarkos ir įstatymų. Iš tikro, visame pasaulyje yra visokiausių mokesčių: už kelius, parkavimą, išskridimą iš oro uosto… Todėl turistai nesunkiai patiki, kad yra ir toks mokestis, kokį pasakė apgavikas.

Todėl svarbu prieš keliaujant pasidomėti šalimi, jos tvarka ir, jei kyla abejonė jums skirtu “mokesčiu”, prašykite pagrindimo, paieškokite, ar toks yra, internete, paklausinėkite vietinių (tik jokiu būdu ne žmonių, esančių šalia “reikalautojo”, nes jie gali būti išvien), prašykite jį sumokėti oficialioje vietoje.

Kaip likome apgauti

Vienas dažniausių atvejų, kur esame taip apsigavę: parkavimas. Kai kuriose šalyse nemokamas automobilių aikšteles “apmokestina” vietiniai (pvz. Portugalijoje dažniausiai – imigrantai iš Afrikos). Jie renka pinigus už stovėjimą, nors neturi jokios teisės taip daryti. Kai kurie turistai duoda iš baimės – “neduosiu – gal apibraižys automobilį”. Bet geriau jau neskatinti tokio elgesio ir, jei bijote, pervažiuoti į kitą aikštelę (beje, nors esame aikštelių prašinėtojams pinigų nedavę, apibraižę mašinos jie mums kol kas nėra).

*Dunhuange (Kinija) po kopas jodinėjome kupranugariu. Viskas oficialu: ten – tarsi pramogų parkas; pirkome bilietą į parką, tada – bilietą jodinėjimui, tarsi atrakcionui. Viskas buvo gerai iki žygis pasibaigė: nulipus, kupranugario vadeliotojas kad ims šaukti “money, money”. Žinodamas, kad Kinijoje arbatpinigiai visiškai neįprasti, nuėjau tolyn, tačiau mano žmona leidosi į kalbas, aiškinosi “Jau pirkome bilietą”. Tuoj prie jos priėjo dar vienas vyras – kinas, bet iš pažiūros turistas: jis stojo į eilę prie kupranugarių iš karto po mūsų ir visą laiką jojo už mūsų. Tas “turistas” parodė kažką parašyta kiniškai mobiliojo telefono ekrane ir aiškino, neva ta programėlė įrodo, kad čia – privalomas mokestis bendruomenei ir jis yra 40 dolerių! 40 dolerių – tai daugiau nei dvigubai brangiau nei žmogui iš viso kainavo pasijodinėjimas! Mano žmona suprato, kad kaina – absurdiška, bet sakė pagalvojusi, kad mokėti reikia – juk taip aiškina ne tik pardavėjas, bet ir turistas. Tad davė ~5 dolerius ir nuėjo šalin – tie vyrai vaidino nepatenkintus. Kinai draugai, su kuriais kartu keliavome, patvirtino mano nuogąstavimus: mokėti tikrai nereikėjo, arbatpinigiai Kinijoje neįprasti, čia tiesiog parko darbuotojai neteisėtai uždarbiauja apgaudinėdami užsieniečius.

Kad čia buvo apgavystė, lengva suprasti ir neturint vietinių draugų. Oficialiose turistinėse vietose po paslaugos suteikimo niekas nerenka papildomų mokesčių į kišenę. Be to, joks tikrų mokesčių rinkėjas neatstos gavęs tik dalį mokesčio. Jeigu atstojo, tai nesidžiaukite “sutaupęs”, o liūdėkite buvęs apgautas: reiškia, tiesiog atidavėte pinigus apgavikui. Šioje situacijoje derėjo elgtis taip: nueiti šalin, o jei apgavikai neatstotų – pasiūlyti kartu eiti į kasą ir, jei yra tikras mokestis, sumokėti tenai. Labai svarbu nepagalvoti, kad vien tai, kad iš jūsų pinigų reikalauja keli žmonės, reiškia, kad jie teisūs: apgavikai dažnai veikia grupėmis.

Kaip išvengėme apgavystės

*Matanze (Kuba) pastačius automobilį staiga priėjo kubietis: “Čia stovėti negalima, mokėkite baudą!”. Į policininką jis nebuvo panašus, jokių draudžiamų ženklų ten irgi nebuvo. “Rodykite pareigūno pažymėjimą” – sakome. Išsitraukė savo asmens tapatybės kortelę. “Čia gi ne pažymėjimas!” sakome. Supratęs, kad apgauti nepavyko, nukėblino šalin.

*Koimbroje (Portugalija) iš vakaro pasižiūrėjome, kad savaitgaliais parkingas vienoje aikštelėje nemokamas (darbo dienomis kaina – 3 eurai už parą). Nuvažiavus ten šeštadienį ryte, užtvarai išties buvo pakelti. Tačiau prisistatė vyras, vilkintis geltona liemene ir prisisegęs kažkokį „pažymėjimą“: „Kaina 4 eurai už parą“ – pasakė jis. Supratome, kad tai – apgavikas. Pastatėme automobilį gatvėje greta – kaip ne kaip, mums reikėjo tik kelioms valandoms. Kai grįžome prie automobilio, toje aikštelėje apgaviko jau nebebuvo – atrodo, pasirankiojo pinigus ir išėjo.

*Vos išsinuomojus automobilį Meksiko oro uoste pradėjo sekti pareigūnas su motociklu, aplenkė, rodė sustoti. Pamėginus sustoti parodė važoiuoti toliau paskui jį. Pamėginus sustoti kitur, rodė sekti iš pagrindinės gatvės į skersgatvį. Išsigandome, gal mafija vaidina policiją, nori pagrobti ar apiplėšti – sustojome pagrindinėje gatvėje. Privažiavo kitas policininkas su uniforma, liepė sekti į skersgatvį. Skersgatvyje pradėjo aiškinti, kad „prie oro uosto viršijome greitį“, todėl jie atims teises, o jas reikės atsiimti „rytoj, labai toli, miesto centre ir ten susimokėti baudą“. Važiavome negreitai, jokių greičio viršijimo įrodymų nepateikė. Apsimetėme, kad ispaniškai nekalbame, jie nekalbėjo angliškai, tad „dirbo“ su autovertimu. Itin jiems nepatiko, kad norime skambinti į autonuomą – „Neskambinkit, dar papildomai autonuoma paims mokestį už skambutį“. Reikalavo duoti teises – žmona davė tarptautinį vairuotojo pažymėjimą. pradėjo sakyti dėl ko iš tikrųjų sustabdė: „Šiaip bauda jums būtų 400 eurų bet jei sumokėsit vietoj mums grynais bus 200 eurų ir neatimsim teisių“. Mes sakėm, kad skambinsim konsului, nes nesuprantam situacijos. Iš tikrųjų, puikiai supratom, kad čia apgavystė nuo pat pradžių: 1.Jokio greičio neviršijom 2.Įprastai policija liepia sustoti iš karto, o čia vedė „kur kiti nemato“ 3. 400 eurų už greičio viršijimą, kuris, jei būtų buvęs netyčia, būtų kokie 5-10 km/h – absurdas, ypač Meksikoje 4. Policija sekė nuo pat autonuomos, „gaudo“ visus turistus ir skaitėme, kad kiti irgi taip nukentėjo prie to paties oro uosto 5. Teisių atėmimas kad „grąžins tik konkrečioje vietoje 22 mln. gyventojų miesto centre ir tik rytoj“ – irgi absurdas ir tokios tvarkos nėra, bet labai tinka gąsdinti savo laiką vertinantiems turistams. 6.Vienas pareigūnų priėjo iš mano pusės pažiūrėti, ką darau su telefonais rankose – matyt, išsigando, kad įrašinėju 7.Pareigūnai visaip vengė bet kokio mūsų skambučio bet kur kitur (autonuomą, konsului ar pan.) ir visaip gąsdino tuo, ko paprastai bijo turistai (iki „čia nesaugus rajonas“ ir pan.)… Tačiau, nors ir supratome, kai apgaudinėja policija (Meksikoje tai įprasta, tokių istorijų girdėjom ir iš kitų turistų) juk policijai nesakysi, kad kviesi policiją, policija Meksikoje dirba panašiai į mafijos struktūrą ir gali būti, kad tas, kuriam paskambinsi, bus „išvien“ šitoje schemoje… Bet kaip ir su kitais apgavikais, galiausiai pareigūnai, supratę, kad nieko nepeš, tiesiog atstojo, grąžino teises burbtelėję kad „praneš mūsų autonuomai“ ir staigiai pasišalino. Kai iš tikrųjų viskas išgalvota, juk nė negalėjo siųsti tų teisių į kažkokį neegzistuojantį komisariatą miesto centre – visa apgavystė buvo pagrįsta tik baimės kėlimu, o ne realiu pavoju…

 

---

O kaip apgavo jus?

Paskaičius šitą straipsnį gali pasirodyti baisu: šitiek apgavysčių! Tačiau iš tikro dauguma pasaulio žmonių gana sąžiningi. Deja, ypač turistinėse vietose, neproporcingai daug tenka susidurti su tais nesąžiningaisiais, nes jie apgaudinėja vieną turistą po kito.

Todėl yra svarbu dalintis patirtimi, kadangi apgavikų veikimo metodai visur panašūs, o jų taikinys – tų metodų neperpratę kelionių “naujokai”.

Taigi, kviečiu papasakoti, kaip kelionėje apgavo ar mėgino apgauti jus – ir gal kitiems tai padėsi išgelbėti savo pinigus ir laiką.

Komentarai

“Aš mėgstu keliauti” – šiandien sako daugelis. Tačiau tas keliavimas keliavimui nelygu.

Pasiklausę vienų keliautojų pasakojimų, kiti neretai tik gūžčioja pečiais: “nesąmonė, aš taip nenorėčiau”.

Nes kelionės seniai nebėra vienas hobis. Sakyčiau – tai dvylika skirtingų hobių. Ir visus keliautojus, kuriuos sutikau per gyvenimą – tiek lietuvius, tiek užsieniečius – galiu suskirstyti į dvylika tipų pagal tai, kas jiems yra kelionė.

Yra žmonių, kurie priklauso dviems-trims keliautojų tipams (turi kelis “kelioninius” hobius) – tačiau beveik neteko sutikti tokių, kuriems patiktų visokios kelionės.

1. Ekskursantas

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu tau nieko neparodo?”

Ekskursantui įdomios kitos šalys, tačiau tuo pačiu jis nori visada būti “saugiai tarp saviškių” (tautiečių, arba bent jau panašios kultūros atstovų). Be to, jis nemėgsta planuoti, rizikuoti, netikėtumai jo nežavi.

Kelionę jis perka kaip vieną ilgą pramogą iš pažintinių (ar, kaip dabar madinga sakyti, “patyriminių”), kelionių organizatorių. Tokios kelionės – viena daugiadienė ekskursija nuo paėmimo iš oro uosto iki grąžinimo į jį. Būdami autobuse tarp saviškių, ekskursantai pro langus ir išlaipinti stebi lankomą šalį, klausydamiesi gido pasakojimų ir paaiškinimų. Fotografuoja, kur pataria gidas (“juk jis žino, kas įdomiausia”) ir beveik niekad neišklysta toliau įprasto turistų kelio. Stabdo mintys “Nesaugu”, “Gi nemoku kalbos”, “Bus nepatogu” ir panašios. Pamatyti, kas svarbiausia ir įdomiausia, galima tiesiog sekant kitais…

Tokios organizuotos kelionės, ypač į “egzotinius” kraštus, tiesa, kainuoja ~3 kartus brangiau nei analogiškos “nepriklausomos” kelionės, tad jas gali sau leisti tik neblogai uždirbantieji (bent jau Lietuvoje). Mažiau uždirbantieji ekskursantai renkasi artimesnes keliones, pvz. autobusu po Europą.

Ekskursantų daugiausiai sutiksi populiariausiuose pasaulio turistiniuose taškuose (Paryžius, Roma), tačiau pavienių ekskursinių autobusų šiais laikais yra kone visur. Dauguma ekskursantų vyresnio amžiaus, tačiau kai kurių šalių gyventojai (pvz. Japonijos) taip keliauja beveik visi.

2. Kultūros rijikas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei lieki nepažinęs vietos kultūros?”

Kultūros rijikai trokšta visokeriopai pasinerti į lankomų šalių kultūras: lanko muziejus, istorines vietas, žavisi menu, architektūra, vietine virtuve ir tradicijomis. Jie keliauja tik nepriklausomai (“Kaip kitaip galėtum patirti vietos kultūrą?”) – kelionės organizavimas, skaitymas apie tos šalies kultūrą jų nevargina, o tik žavi. Būtent kultūros rijikams labiausiai praverčia kelionių vadovų knygos.

Kultūros rijikus domina ir mažiau pažintos, “neatrastos” vietos, o turistų minios tik erzina: “kai šitiek turistų, nebejauti originalios atmosferos”. Ekskursiniame autobuse jie jaučiasi tarsi zoosodo lankytojai (zoosodo, kuriame eksponatai – vietiniai žmonės).

Kultūros rijikai dažniausiai keliauja viešuoju transportu arba išsinuomotu automobiliu (kad kuo greičiau kuo daugiau spėtų pamatyti). Apsistoja tokiuose viešbučiuose, kokius leidžia pajamos, tačiau vengia hostelių – po turiningų dienų nori pailsėti, pasiruošti sekančiai dienai.

Jų kelionių formatai – savaitgalis svečiame mieste, savaitė ar trys keliaujant po visą šalį. Dažniausiai renkasi įdomiausias kultūriniu požiūriu šalis: Vakarų Europą, Lotynų Ameriką, Aziją, Šiaurės Afriką.

3. Poilsiautojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu nepailsi?”

Jeigu poilsiautojo gimtinėje klimatas būtų geresnis, jis nekeliautų išvis. Arba keliautų daaaug rečiau. Kelionė jam – tai ramus poilsis. Dažniausiai – gulint prie jūros ar baseino po karšta saule.

Poilsiautojai apsistoja savaitei-dviems viename viešbutyje (“juk pavargtum persikėlinėti iš vietos į vietą”), metai iš metų grįžta į tuos pačius kurortus ar net viešbučius (“jei patiko – kam kažką keisti; saulė ir jūra juk visur tokia pati”). Dažniausiai skrenda pagal “viskas įskaičiuota” pasiūlymus, nors į artimesnius kurortus gali važiuoti ir automobiliu. Pailsėję, grįžta į savo darbus “nuo 8:00 iki 17:00”.

Visame pasaulyje didieji poilsiniai kurortai panašūs: dideli viešbučiai, paplūdimiai, baseinai, pajūrio promenados lauke ir Maroke, ir Italijoje, ir Malaizijoje. Ir visgi, skirtingų šalių poilsiautojai ilsisi skirtinguose kraštuose. Vokiečiai yra “įsimylėję” Kanarus ir Maljorką, rusai – Kiprą. Na o lietuviai daugiausiai keliauja į Antalijos regioną Turkijoje.

Ir kiekvienas kurortas turi šalis, kurių poilsiautojai jame vyrauja. Tų kurortų padavėjai ir viešbučių darbuotojai išmoksta atvykėlių kalbas, atsiranda iškabos jomis, dar dažnesni ir patogesni reisai. Poilsiautojams yra pliusas, o ne minusas, kad nuvykę į svečią šalį jie gali valgyti savo virtuvės patiekalų ir klausytis muzikos savo kalba: iš svetimos šalies jiems reikia tik klimato ir jūros. Todėl rusų poilsiautojų pamėgtoje Patajoje (Tailandas) į rusų klubus, kur pagal rusišką muziką šoka rusės go-go šokėjos, rusiškai kviečia rusai darbuotojai (~50% visų turistų tame mieste – rusai). Todėl italų poilsiautojų numylėtos Kenijos pakrantės restoranų meniu vyrauja picos ir spagečiai.

4. Kuprinėtojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepatiri nuotykių su kitais keliautojais?”

Kuprinėtojams (angl. “backpackers“) svarbios ne tiek šalys, po kurias jie keliauja, kiek pati kelionė. Laiko jie turi daug daugiau, nei pinigų, todėl gali sau leisti keliauti mėnesį ar kelis iš eilės. Ne kartą sutikau kuprinėtojus, kurie pasakojo keliaujantys ištisus metus – išėjo iš darbo, turi santaupų (nors jos, aišku, senka). Kai kurie kažkiek uždarbiauja pakeliui, ar bent savanoriauja. Išvažiuodami kuprinėtojai paprastai neturi kelionės plano, nebent kelis pagrindinius tikslus (pvz. “aplankyti visas Pietryčių Azijos šalis”), o visa kita sumano kelionei bėgant pagal aplinkybes, aplinkinių patarimus.

Ant pečių kuprinėtojai velkasi visą savo mantą – ir būtent dėl tų jų milžiniškų kuprinių jie šitaip vadinami. Dažniausiai apsistoja hosteliuose – svečių namuose, kur viename kambaryje gyvena 4, 12 ar net 20 žmonių. Kuprinėtojams tai tik pliusas: šitaip jie susiranda naujų draugų, pažįstamų, su kuriais praleidžia dieną ar kelias prieš važiuodami toliau. Neretai – autostopu, bet gal ir viešuoju transportu.

Tiesą pasakius, dažnas kuprinėtojas daugiau laiko praleidžia ne su lankomos šalies žmonėmis ar gilindamasis į jų kultūrą, tačiau su kitais kuprinėtojais. Juk kuprinėtojai moka angliškai, jie turi bendrų pomėgių, supranta vienas kitą. Tai – tam tikra pasaulinė subkultūra, į kurią gali pasinerti apsistojęs bet kuriame pasaulio hostelyje. Kartais kuprinėtojai apsistoja ir pas vietinius, ypač per “Couch Surfing” (sistema, leidžianti nemokamai apsistoti kitų žmonių butuose) – tačiau net ir tokiu atveju jie dažniausiai lieka kuprinėtojų subkultūros ribose, mat “Couch Surfing” svečius dažniausiai priima kiti kuprinėtojai.

Kuprinėtojai mėgsta keliauti po pigias šalis: ypač Aziją, Lotynų Ameriką. Visgi, ne viską jie daro kaip pigiausiai: pavyzdžiui, net tose šalyse, kuriose vietiniuose svečių namuose apsistoti pigiausia, jie dažniausiai renkasi “vakarietiškesnius” hostelius (Indijoje ir Kinijoje nustebau, kad pigiausiuose viešbučiuose dažnai būdavome vieninteliai nevietiniai, užtat net kiek brangesniuose hosteliuose atrasdavome daug vakariečių “kuprinėtojų”). Juk tik hosteliuose susitiksi daug bendraminčių. Anglų k. atsirado net terminas flashpacker – kuprinėtojas, kuris turi nemažai pinigų.

5. Prabangos ieškotojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei taupai ir neišlaidauji?”

Prabangos ieškotojai keliauja ypač todėl, kad tokiems turtingiems žmonėms, kaip jie, taip daryti pridera. Kelionės – kaip ir didelis namas, naujas automobilis, garsių “brendų” rūbai – juk būtinas prabangos atributas.

Kelionės, aišku, irgi ne bet kokios, o brangios, bent kelis kartus brangesnės, nei daugelio tautiečių. Penkių žvaigždučių viešbučiai, skrydžiai verslo ar pirmąja klase, vakarienės “Michelin” žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose, apsipirkimai prabangiose “botique” parduotuvėse… Būtent prabangos ieškotojų kelionės dažniausiai papuošia įvairių “gyvenimo būdo žurnalų” puslapius, o tas keliones specialiai užsakovams planuoja kelionių agentūrų darbuotojai ar “konsieržai”.

Tiesa, skeptikas pasakytų, kad šie keliautojai, nors yra turtingiausi, įsispraudžia save į ne ką laisvesnius rėmus, nei patys skurdžiausi keliautojai. Kaip skurdžiausias nevažiuos į brangias šalis (nes neturi pinigų), taip prabangos ieškotojas vengs miestų ir ištisų šalių, kur nėra prabangių viešbučių, restoranų ir parduotuvių (nes “ten nėra ką veikti” – be to, ne lygis į tokias važiuoti).

Iš šalies gali atrodyti keista – tačiau taip nėra, nes jei ne galimybė mėgautis kelionėse prabanga, daugelis prabangos ieškotojų iš viso nekeliautų – jiems tai tiesiog nėra labai įdomu.

Ne kartą esu bendravęs su žmonėmis, kurie, jei praturtėtų, neabejotinai taptų keliautojais-prabangos ieškotojais, tačiau kol kas pinigų turi mažiau ir todėl nekeliauja išvis. Štai vienas tokių sakė, kad negali sau leisti keliauti į tolimus kraštus – nors uždirbo tiek pat, kiek aš tuo metu, o aš kasmet išsiruošdavau į tris tolimas keliones (aišku, gana taupias). Kitas sakė keliauti imsiąs tada “kai galės sau leisti skraidyti verslo klase”.

Prabangos ieškotojus dažniausiai sutiksi prabangiausiose šalyse: Vakarų Europoje, JAV, Australijoje ir pan., arba prie žymiausių pasaulio turistinių objektų (tų, kur puošia “100 vietų, kurias privalote aplankyti per gyvenimą” tipo sąrašus). Žymi prabangos ieškotojų dalis – tai neturtingų ir vidutinio turtingumo šalių elitas (Kinijos, Rytų Europos ir t.t.).

6. Aktyvus turistas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepajudini raumenų?”

Aktyvus turistas keliauja vardan konkrečių numylėtų sportiškų pramogų, kurios jo namie neįmanomos ar daug prastesnės kokybės. Tai gali būti slidinėjimas (namie nėra kalnų), jėgos aitvarai (namie trūksta vėjo), serfingas (namie nėra bangų), raftingas ir kita.

Aktyvūs turistai panašūs į poilsiautojus tuo, kad nuo vietinės kultūros laikosi atokiau ir dažniausiai laiką leidžią kurortuose, pritaikytuose jų numylėtam pramogų būdui, bei nuo ryto iki vakaro šitaip pramogauja. “Kaituotojai” iš Lietuvos keliauja į Maroką, slidininkai – į Prancūziją, Čekiją ar Austriją ir pan. Per aktyvią savaitę jie pailsi nuo neretai sėdimo darbo namie.

Aktyvūs turistai kartais perka “viskas įskaičiuota” keliones, bet iš Lietuvos tokių mažiau, todėl tenka pasiorganizuoti patiems, pabendravus su kitais, turinčiais tą patį hobį.

7. Pramogautojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepasilinksmini?”

Pramogautojai keliauja į kitą šalį su konkrečiu tikslu.

Dažnai tai renginiai: garsaus atlikėjo koncertas, “savos” komandos varžybos, muzikos festivalis.

Kartais – asmeninė proga (pvz. bernvakaris) ar mažiau apibrėžtas būdas linksmai praleisti savaitgalį (Las Vegaso kazino ar Ibizos naktiniai klubai).

Kaip ten bebūtų, “oficiali priežastis” yra tik dalis visos kelionės. Keliaujama dažniausiai didesnėmis pastoviomis draugų-brendrakeleivių kompanijomis, ir likusį kelionės laiką ne tik aptariama tai, kas vyko, tačiau ir linksminamasi, lėbaujama. Visa tai keliautojui-pramogautojui ir yra tai, dėl ko verta keliauti.

Todėl “pramogautojai” dažniausiai sukelia daugiausiai problemų vietiniams ir daugelis istorijų apie viešai besišlapinančius ar į muštynes įsivėlusius turistus yra būtent apie pramogautojus. Kas be ko, ne visi pramogautojai – tokie, dauguma sugeba civilizuotai ir smagiai praleisti savaitgalį ar savaitę (ilgiau tokiam tikslui iš esmės nekeliaujama).

Keliauotojus-pramogautojus dažniausiai sutiksi sporto varžybose, muzikos festivaliuose, koncertuose, naktiniuose klubuose ir baruose. Daugiausiai – Vakarų valstybėse ir dauguma jų – vakariečiai.

8. Žygeivis

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepabūni gamtoje?”

Žygeiviai itin myli gamtą – netgi paprastą, “savą”. O didingiausi gamtos objektai juos pribloškia dvigubai ar trigubai labiau, nei daugelį kitų žmonių. Todėl žygeiviai nori juos patirti visais pojūčiais, iš visų pusių, “mesti jiems iššūkį”. Ir puikiausia kelionė jiems – ilgas žygis pasivaikščiojimų takais (arba ir kur jie nesiekia) po gamtą.

Vietų tokiems žygiams (angl. “hiking”, “trekking”) pasaulyje daug, takai tvarkingai sužymimi. Kai kurie žygiai užtrunka kelias valandas ar dieną, tačiau kiti trunka kelias dienas iki kokio nors nutolusio krioklio ar viršūnės, o pakeliui žygeiviai nakvoja palapinėse. Garsiausi pasaulio žygiai, kaip į Everesto bazinę stovyklą Nepale, užtrunka ir po savaitę, ir yra tikras žygeivio pasiekimas, pareikalauja ir fizinės ištvermės.

“Žygiai” gali būti ne tik pėsčiomis, bet ir dviračiais, baidarėmis, laivais…

Nuo vieno žygio iki kito žygeiviai gali nusigauti viešuoju transportu ar kemperiu (kas nuomojasi kemperius dažnai širdyje yra žygeiviai). Gali džiaugtis gamta ne vien per žygius (pvz. iškylaudami vietoje su gražiu vaizdu), tačiau nemėgsta ilgai užsibūti miestuose, automobiliuose ar apsupti kitų žmonių. Miestai jiems tik – neišvengiama vieta pakeliui į žaviąją gamtą.

9. Atradėjas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei jos metu neatrandi nieko naujo?”

Atradėjas nori ne tiesiog pamatyti ar patirti kokias nors vietas, jis nori jas atrasti pirmas. Pamatyti tai ko niekas nematė, papasakoti tai, ko niekas nepasakojo.

Atradėjų “aukso amžius” baigėsi prieš gerus 100 metų: kiekvienas planetos kampelis – ištyrinėtas, apie daugelį gali rasti informacijos internete keliais pelės paspaudimais.

Tačiau atradėjams dar yra nišų. Pavyzdžiui, apleistos vietos, pavojingos vietos, ar netgi vietos, į kurias patekti nelegalu. Susiklostė net atskira “digerių” subkultūra, tyrinėjanti apleistas vietas – ir kuo tos vietos mažiau kam žinomos, tuo geriau.

Be to, jei negali būti pirmas kažką atradęs žmogus – gali bent jau būti pirmas ten nuvykęs turistas, pirmas ten nuvykęs žmogus iš savo šalies, pirmas tai aprašęs, pirmas tai išsamiai nufotografavęs ar nufilmavęs, pirmasis į internetą nuotraukas įkėlęs žmogus…

Atradėjų nedomina klasikinės, visiems žinomos turistinės vietos, jie verčiau bando atrasti ir “išvilkti į dienos šviesą” įdomiausias vietas tarp tų, kurių (beveik) niekas nežino. Nėra vienos ar kelių šalių, kur keliautų visi atradėjai – nes jei kažkur keliautų visi, ta šalis nebūtų joks atradimas. Tačiau dažnas atradėjas savo trokštamų kelionių sąrašuose turi šalis ir miestus, į kur patekimas ribojamas ir kur, jie tiki, dar įmanoma užfiksuoti tai, ko joks lietuvis ar net europietis nematė: Šiaurės Korėja, Saudo Arabija ir t.t. Bet vos tik tokia vieta “plačiau atsiveria”, išpopuliarėja, atradėjai jau suka kitur, o keliones ten “palieka” kultūros rijikams (kurie joms ruošis pagal atradėjų parašytus straipsnius ir knygas).

10. Piligrimas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei neturi dvasinės prasmės?”

Žodis “piligrimas” gal skamba egzotiškai ar viduramžiškai, tačiau kone pusė viso pasaulio kelionių – piligriminės. Dauguma piligrimų neeuropiečiai: musulmonai, keliaujantys į Meką, indai į Kumbh Mela šventę ir t.t. Papuolusiam į tokią piligrimų šventę net kitos religijos atstovui užgniauš kvapą nuo žmonių gausos, tikėjimo, masių ir ritualų didybės. Patys keliautojai-piligrimai tokiose vietose tampa “atrakcija” kitiems keliautojams (ypač kultūros rijikams): savo “keistomis” tradicijomis, apdarais.

Daugybė pasaulio vietų turi religinę reikšmę ir žmonės ten traukia tūkstančiais. Net ir tikėjimą praradusioje Europoje 300 tūkstančių žmonių kasmet žygiuoja Šv. Jokūbo keliu, dar daugiau skrenda į Vatikaną ar biblines Šventosios žemės vietas. XX a. atsiranda net naujos šventos vietos, kaip Medžiugorė Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur kunigai vos spėja laikyti užsieniečiams mišias, o išpažintys klausomos dešimtimis kalbų.

Europiečiai religinių ar dvasinių patirčių suka ir į rytus: kas į Korėjos ar Japonijos dzenbudistų vienuolynus, kas į Indijos ašramus. Visų tikslai panašūs: atrasti save, gyvenimo prasmę, prisiartinti prie “svarbiausių dalykų”.

11. Atradęs save svetur

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu ne į numylėtas vietas?”

Daugelis keliautojų, su kuriais susiduriu Lietuvoje, padėdamas jiems pažinti mūsų šalį – atradusieji save. Tai žmonės, kuriuos labiausiai domina viena ar kelios konkrečios šalys ar vietos – ir į jas jie pasiryžę keliauti skirdami daugiau laiko ir pinigų, nei tam skirtų kas nors kitas.

Tokie keliautojai – tikras Lietuvos turizmo koziris. Kodėl? Nes iš Lietuvos dar nuo XIX a. emigravo per 1 mln. žmonių. Jų palikuonių – ne du ir ne trys milijonai. Ir dalis tų palikuonių šiandien išsiaiškina savo kilmę ir trokšta pamatyti, kur meldėsi jų prosenelis, kaip atrodo jo miestelio centrinė aikštė. “Šaknų ieškojimas” itin išpopuliarėjo Amerikoje ir Australijoje, kur dauguma žmonių kilę iš imigrantų: jie samdo genealogus, eina į archyvus. Tarp tokių ieškančiųjų – ir Amerikos lietuvių, litvakų palikuonys. Būtent jie dažniausiai prašo mano pagalbos atrandant jų protėvių vietas Lietuvoje.

Tačiau save svetur atranda ne vien imigrantų palikuonys. Milijonai tiesiog nori pamatyti su savo tautos istorija susijusias vietas: ypač žydai, kiekvienoje šalyje ieškantys to, kas žydiška.

Dar kiti pajaučia neįtikėtiną meilę kokiai nors kultūrai – nors ir neturi tos šalies kraujo. Dažniausiai taip “įsimylimos” japonų, korėjiečių, indų, ispanų, italų, prancūzų kultūros – ir tokie įsimylėjėliai skrenda ir skrenda į tas šalis (bent jau kas antrus metus), net specialiai ieškosi sau ten antrosios pusės.

Atradusieji save pasiryžę į tas paieškas “investuoti” daug: samdo individualius turus (juk niekas organizuotai nenuveš į, tarkime, Rokiškio žydų kapines) ir/arba patys be galo daug skaito, domisi, mokosi kalbą, perka ten antrus namus. Kai kurie “atradusieji save” galiausiai emigruoja į numylėtą šalį.

12. Klajoklis

Principas: “Kokia gi kelionė, jei iš jos turi grįžti?”

Jų dar mažai, bet daugėja. Jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos: kas mėnesį ar kelis persikelia į vis naują miestą, naują šalį. Pabūna, kiek leidžia viza, ir vyksta toliau.

Pavienių klajoklių buvo visada – pavyzdžiui, kai kurie amerikiečiai, išėję į pensiją, parduodavo namus ir iškeliaudavo “su visam”. Bet daugelis šiuolaikinių klajoklių yra skaitmeniniai klajokliai. Jie gali būti bet kur, nes jie dirba internetu – tai vertėjai, tinklapių dizaineriai, programuotojai, nuotraukų retušuotojai… “Dirba”, tiesa, nereikėtų suprasti kaip darbo sutarties – paprastai skaitmeniniai klajokliai laisvai samdomi, per internetą ieškosi klientų, tad yra labiau smulkūs verslininkai. Klientai atsiunčia užduotį – skaitmeniniai klajokliai, ją atlikę, nusiunčia rezultatą, internetu gauna pinigus.

Skaitmeniniai klajokliai dažniausiai nuomojasi butus (pvz. Air BnB) savaitėms ar mėnesiams. Laisvalaikiu jie pasineria į šalį, kurioje tuo metu gyvena, tačiau nemažą dalį savo laiko dirba. Jiems kelionė nėra atostogos, o visas gyvenimas, todėl jie stengiasi susikurti sau panašią buitį, kokią turėtų savo gimtinėje: pakankamai neskurdžią, patogią. Kita vertus, nebūdamas skaitmeniniu klajokliu paprastai dirbdamas tą patį vis tiek gali uždirbti daugiau, o išleisti mažiau – todėl tie, kieno vienas pagrindinių gyvenimo siekių – pinigai, karjera, prabanga ir daiktai, skaitmeniniais klajokliais netampa.

Daugelis skaitmeninių klajoklių “klajoja” po pigesnes šalis, nes tokiu būdu gali gyventi kokybiškiau, nors uždirba mažiau pinigų. Populiari Pietryčių Azija: Tailandas, Indonezija (Balis). Be to, dažnas tokį gyvenimą pasirinko ir dėl politinių pažiūrų, dažniausiai libertarinių ar anarchistinių: taigi, jie mėgsta valstybes, kurių valdžios kuo mažiau kišasi į žmonių (bent jau nevietinių) gyvenimą, neapkrauna jų plėšikiškais mokesčiais. Skaitmeniniam klajokliui netinka ir šalys, kuriose sunkiai rasi kokybišką internetą.

Ar yra daugiau “kelioninių hobių”?

Dvylika aukščiau įvardytų keliautojų tipų – tai tik tie žmonės, kurie keliauja savo noru ir savo pinigais, kuriems kelionės (nesvarbu, kuris jų aspektas) yra hobis.

Kartais keliautojais pavadinami ir, tarkime, į konferenciją skrendantys verslininkai ar mokslininkai (sakoma “verslo turizmas”), gydytis svetur važiuojantys ligoniai (“medicininis turizmas”) ir t.t. Tačiau aš jų keliautojais ar turistais nelaikau, nes jie tai daro ne savo noru, todėl čia neaprašau. Pasikeitus aplinkybėms (pvz. pasveikus ar pakeitus darbą), išsyk pasikeičia ir tokių žmonių gyvenimo būdas, skrydžių kryptys.

Kokiam keliautojų tipui priklausote jūs?

Keliavimo pradžioje aš buvau “kultūros rijikas”. Norėjosi aplankyti visas įdomiausias pasaulio vietas, tik laiko ir pinigų trūko: todėl keliavau itin intensyviai. Viską planuodavau pats, lankydavau ir mažiau pažintas vietas.

Vėliau ~2010-2012 m. tapau ir “atradėju”: aplankęs daugelį populiariausių vietų, norėjau pasidalinti ta informacija su kitais žmonėmis, pradėjau rašyti šį tinklaraštį. Savo ruožtu, norėjau atrasti naujų įdomių vietų. Viena tų atradimų krypčių – lietuviškos vietos už Lietuvos ribų, kurioms sukūriau tinklapį “Gabalėliai Lietuvos“. Daugelį jų aš pirmą kartą išvelku “į dienos šviesą” (t.y. į internetą).

Galiausiai 2017-2018 m. pamažu tapau “skaitmeniniu klajokliu“.

Tiesa, stengiuosi išbandyti ir kitus kelionių būdus, visgi, turiu prisipažinti, kad “poilsiavimas” paplūdimyje man – labai nuobodus, “žygeiviškos” kelionės su palapinėmis irgi taip smarkiai nevilioja ir kelionė dvigubai-trigubai įdomesnė, jei susiorganizuoju pats (taigi, sunkiai galėčiau būti “ekskursantu”, nors pavienes ekskursijas ir galiu užsisakyti).

O koks keliautojas esate jūs? Kodėl renkatės tokias keliones? Parašykite komentaruose!

Komentarai

Automobilį nuomojuosi daugelyje savo kelionių. Taip keliaudamas gali sutaupyti daug laiko ir – kartais – net pinigų.

Tačiau pasitaiko ir sunkumų, problemų: nuomos sutarčių ir draudimo vingrybės, sudėtingos eismo sąlygos, kartais – net apgavystės.

Kadangi nuomotu automobiliu esu keliavęs daugiau nei 100 kartų labai įvairiose šalyse (nuo Brazilijos iki Irano, nuo Australijos iki Uzbekijos, nuo JAV iki Mikronezijos), susidūriau tiek su visais autonuomos privalumais, tiek trūkumais.

Nesvarbu, ar dar abejojate dėl autonuomos, ar pirmuosius kartus tai darote už Europos ribų, ar susidūrėte su netikėtais nesklandumais – tikiu, šis straipsnis pravers.

Kokiose šalyse verta nuomotis automobilį, o kur neverta?

Automobilį nuomojuosi daugelyje kelionių – bet ne visur. Mat didžiausias autonuomos privalomas – laikas, kurį ji padeda sutaupyti (turėdami savo automobilį, galėsite bet kada išvažiuoti nuo vienos lankytinos vietos prie kitos ir važiuoti tiesiai, sustoti kur norite kiek norėsite laiko). Tačiau ten, kur yra išvystytas viešasis transportas (važinėja dažnai, greitai, stoja daug kur) ir be automobilio daug laiko neprarasi.

Todėl labiausiai verta nuomotis automobilį, kai keliaujate po vietas, kur viešasis transportas prastas ir retas: kaimus, gamtą, priemiesčius.

Automobilio dažniausiai neverta nuomotis, jei keliaujate tik į didmiestį (Romą, Paryžių, Londoną ir pan.). Nes daugelyje didmiesčių paprasta visur nuvažiuoti viešuoju transportu (ypač jei yra metro), tuo tarpu automobiliais tenka strigti kamščiuose, ieškoti parkavimo (gali susigaišti labai daug laiko!) ir brangiai už jį mokėti. Taigi, autonuoma didmiesčiuose, viską įskaičiavus, atsieina brangiau, o laiko padeda sutaupyti mažiau (o pačiuose didžiausiuose miestuose – visai nepadeda).

Jeigu jūsų kelionė apims tik kelis didmiesčius, irgi gali apsimokėti automobilio nesinuomoti, o tarp tų didmiesčių nuvykti viešuoju transportu.

Jeigu kelionė apims ir didmiesčius, ir užmiestį, galite išsinuomoti automobilį tik daliai kelionės – tarkime, keletui dienų.

Tačiau jei važiuosite daugiausiai ne po didmiesčius, verta išsinuomoti automobilį visam kelionės laikui, net jei dienai-kitai užsuktumėte ir į didmiestį ir automobilį pastatysite parkinge. Taip sutaupysite laiko, o gal ir pinigų, nes viena autonuomos diena kainuoja mažiau, jei nuomojatės ilgesniam laikui (todėl, pavyzdžiui, nuomotis savaitei kartais net pigiau nei 6 dienoms).

Dar vienas didelis nuomoto automobilio privalumas – jame galite laikyti daiktus, todėl net jeigu apsistotumėte kas naktį vis kitame viešbutyje, nereikėtų jų tąsytis su savimi. Pavargę automobilyje galite net nusnūsti. Tai irgi aktualu kelionėse, kur viešbučius keičiate dažnai.

Kiek kainuoja išsinuomoti automobilį?

Gali atrodyti keista, bet autonuoma dažnai yra tuo brangesnė, kuo pigesnė šalis. Pigu nuomotis automobilį dažnoje Vakarų šalyje (kur gali rasti ir už 20 eurų už parą ar pigiau), užtat brangu šiaip jau pigiose šalyse: Indijoje, Irane, Kuboje, Kenijoje ir pan. Tokiose yra tekę mokėti ir 80 eurų už parą ir tai buvo žemiausia įmanoma kaina.

Brangiose šalyse kartais apsimoka nuomotis automobilį netgi tada, jei keliaujate vienas: pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kur per tris dienas aplankėme Londono priemiesčius (Oksfordą, Kembridžą, Vindzorą, Folkstoną ir t.t.), autonuoma, parkavimas ir benzinas mums atsiėjo pigiau, nei būtų atsiėję vien autobuso ar traukinio bilietai į visas šias vietas vienam žmogui.

Tuo tarpu pigiose šalyse netgi keliaujant keturiese ar penkiese gali būti pigiau važiuoti viešuoju transportu, nei nuomotis automobilį. Todėl, pavyzdžiui, Kenijoje, pamatę kainas, apsisprendėme automobilio nenuomoti, nors keliavome keturiese. Aišku, automobilis nuomojamas ne vien dėl kainos, o ir dėl patogumo: todėl bus atvejų, kai už galimybę nuomotis automobilį bus verta primokėti ir dvigubai ar trigubai.

Atkreipkite dėmesį, kad automobilio nuomos kaina beveik visada skaičiuojama paromis. Todėl jei, tarkime, nuomojatės nuo sausio 6 d. 10:00 iki sausio 8 d. 12:00 – mokėsite ne už dvi dienas, o už tris, nors automobilį turėsite tik dvi paras ir dvi valandas. Tai – labai neapsimoka, todėl visada stengiuosi suplanuoti kelionę taip, kad automobilį turėčiau kelias pilnas paras. Tarkime, aukščiau paminėtu atveju paėmus automobilį sausio 6 d. 10:00, jį apsimokėtų grąžinti sausio 8 d. 10:00 ar kiek anksčiau. O jei atskrendi į šalį vakare, tačiau išskrendi ryte, kartais logiška grąžinti automobilį skrydžio išvakarėse, o į oro uostą važiuoti kitu būdu.

Taip pat turėkite omenyje, kad be autonuomos kainos, jums kainuos ir benzinas (jo kainos pasaulyje labai skiriasi – pasidomėkite, kiek kainuos vietoje) ir keliai (jeigu jie mokami) bei parkavimas (daugelyje turtingesnių šalių gerokai brangesnis nei Lietuvoje). Be to, autonuomos agentūroje reikės sumokėti nemažą užstatą. Jį gali imti grynais (pvz. taip ėmė Lvive – 600 eurų, Libane – 100 dolerių), tačiau Vakarų šalyse dažniausiai tiesiog rezervuoja mokėjimo kortelėje ir grynais imti net atsisako. Dažnai netinka net debetinė kortelė: reikia kreditinės. Bet kuriuo atveju, privalote tiek pinigų turėti (grynais ar kortelėje, priklausomai nuo šalies). Grąžinus automobilį, jei neapdaužytas, užstatas grąžinamas. Man yra buvę problemų, kai nebuvo pinigų užstatui vairuotojo kreditinėje kortelėje (nors buvo kitų žmonių kortelėse, arba vairuotojo debetinėje kortelėje, arba turėjome grynais).

Kas įskaičiuota į autonuomos kainą ir kaip nepermokėti?

Vienintelis dalykas, įskaičiuotas į autonuomos kainą visur – pats automobilis nustatytam skaičiui parų. Dėl viso kito reikia skaityti sutarties sąlygas (prieš nuomojantis ta informacija pateikiama ir internete). Štai kas būna arba įskaičiuota į kainą, arba ne. Dažnai autonuomos darbuotojai šiuos dalykus primygtinai siūlo įsigyti už priemoką. Vertinkite kritiškai, klauskite savęs, ar jums to reikia ir jei ne – nepirkite.

1.Benzinas. Dažniausia praktika – automobilis išnuomojamas su pilnu baku ir turi būti grąžinamas su pilnu baku. Šitaip – geriausia nuomininkui (tik reikia nepamiršti pripilti kuro – antraip autonuomos kompanija jo pripils skaičiuodama savo kainą, kuri gali skirtis kartais). Antras variantas – automobilis išnuomojamas su nepilnu baku ir turi būti grąžintas su tiek pat kuro bale (tai mažiau patogu, nes gana sunku tiksliai atitaikyti). Pastaruoju metu atsirado dar viena, kiek “apgavikiška” alternatyva: automobilis išnuomojamas su pilnu baku (jūs privalomai “nuperkate” visą baką) ir grąžinamas su tuščiu. Tačiau su tuščiu baku grąžinti nepavyks: labai sunku atitaikyti, be to, net kai automobilio matuokliai rodo, kad benzinas baigėsi, jo iš tikro dar yra daug. Šitaip autonuomos kompanija išloš. Ką jau kalbėti, jeigu nuomositės trumpam laikui ir iš viso nespėsite išvažinėti bako.

2.Kilometražas (mileage). Daugelyje autonuomos kompanijų jis neribojamas – gali nuomotu automobiliu važiuoti kad ir 1000 km per dieną. Tačiau kai kur jis ribojamas, ir smarkiai: pvz. tik 150 km per dieną, o už kiekvieną papildomą kilometrą – nemažas mokestis (net jei kokie 0,2 euro ir atrodo nedaug, jei kilometražą viršysite 100 km – jau bus 20 eurų). Automobilių su tokiais apribojimais nesinuomoju beveik niekada: tai apsimokėtų tik jei važinėtumėte vien mieste. Turėkite omenyje, kad nors, tarkime, atstumas, kurį nuvažiuosite, žemėlapyje atrodys 200 km, realybėje jis bus didesnis, nes juk dar kažkur užsuksite, važinėsite po miestus ir t.t. – todėl čia lengva “pasimauti” ir paskui gauti didelę sąskaitą.

3.Papildomas vairuotojas. Jį reikia užregistruoti, antraip turėsite teisę vairuoti tik jūs vienas. Jei už automobilį mokama kortele, tai vairuoti teisę turės tik tas žmogus, kieno kortele apmokėta.

4.Teisė važiuoti į kitas šalis. Kartais automobiliu galima važiuoti į gretimas valstybės. Tai gana dažna Europos Sąjungoje (leidžiama važiuoti į kitas ES šalis). Tačiau kitur dažniausiai tai draudžiama, arba reikalauja priemokos. Pavyzdžiui, kai norėjome iš Kroatijos važiuoti į Albaniją, būtų reikėję primokėti net ~250 eurų – pasirinkome verčiau lankytis Bosnijoje, kur priemokos nereikėjo. Skaitykite autonuomos sąlygas – deja, iš jų ne viską sužinosite. Tuo Kroatijos atveju mus netgi autonuomos darbuotojas el. paštu patikino, kad galima važiuoti į Albaniją be priemokos – o vietoje paaiškėjo, kad ne. Beje, kai kur agentūros draudžia net važiuoti į kai kurias savo šalies dalis, ypač jei ten yra konfliktai (pvz. graikų Kipro agentūros – į turkų Kiprą).

Draudimas – ar verta pirkti?

Draudimas – viena vietų, kur autonuomos kompanijos pelnosi labiausiai.

Kai nuomavausi automobilį pirmus kartus to gerai nesuprasdavau, tačiau draudimas į autonuomos kainą įeina beveik visada (netgi nieko neperkant). Tai, ką, tikėtina, siūlys, netgi primygtinai bruks, autonuomos agentūra, bus tik papildomas draudimas.

Tačiau net ir nieko neprimokėjęs vis viena dažniausiai būsi neblogai apsaugotas – net ir jei automobilis bus sugadintas nebepataisomai, tu neturėsi padengti visos jo kainos. Sudaužęs ar praradęs automobilį turėsi sumokėti tik išskaitą (frančizę) – kuri, priklausomai nuo vietos ir automobilio vertės, gali būti keli šimtai eurų (jei automobilis labai brangus – virš tūkstančio: skaitykite sutartį).

Nusipirkęs papildomą draudimą, teoriškai neturėtum mokėti net ir tos išskaitos, arba rizikuoti mažesne suma.

Teoriškai. Praktiškai tai neveikia, nes net perkant papildomą draudimą yra didžiulis sąrašas nedraudiminių įvykių. Čia nekalbu apie savaime suprantamus – pvz., kad draudimas negalios, jei vairuosite girtas. Autonuomos draudimai (nesvarbu, pirkti papildomai ar ne) dažniausiai negalioja ir, tarkime, jei nuvarysite mašiną į plovyklą, vešite ką nors autostopu, kelsitės keltu. Dar svarbiau: jie negalioja padangų pradūrimams, stiklo dūžiams (t.y. tiems pažeidimams, kurie atsitinka dažniausiai). Štai Australijoje apsidaužė automobilio stogas. Autonuomos agentūros įkalbinėjimu buvome įsigiję patį brangiausią draudimą, tačiau, pasirodo, stogo pažeidimai į jį neįėjo ir teko viską dengti iš savo kišenės!

Nuo to laiko autonuomų papildomų draudimų niekada neperku, o ir prieš tai jais abejojau. Nereikia būti geru matematiku, kad suprastum, kodėl: dažnas toks atvejis, kad, tarkime, maksimalūs nuostoliai, kuriuos teks padengti net nenusipirkus papildomo draudimo, yra 300 eurų (t.y. rizikuojate tik šia suma), o papildomas draudimas kainuotų kokius 100 ar 150 eurų. Reiškia, jeigu tikimybė pakliūti į avariją per kelias autonuomos dienas ar savaites mažesnė nei 30 ar 50 proc., draudimo visiškai neapsimoka pirkti (ir nemanau, kad yra tokių prastų vairuotojų, kuriems tikimybė sudaužyti automobilį – 30 proc. per savaitę). Negi mokėtumėte Lietuvoje po 100 eurų per savaitę tam, kad sumažinti draudimo išskaitą nuo 300 eurų iki 0, ir tai dar daugelio įvykių draudimas nė nedengtų? Tai nemokėkite ir užsienyje.

Jei visgi norite apsidrausti ir nenorite permokėti, yra alternatyvų. Viena geriausių – kitų (neautonuomos) kompanijų siūlomi draudimai. Jie perkami internete, jie gerokai pigesni ir, be to, ten kur kas mažiau nedraudiminių įvykių. Pavyzdys: Worldwide Travel Insurance. Galite mokėti tiek už konkrečias kelionės dienas, tiek už visus metus (tai dengs visas jūsų autonuomas tais metais ir kainuos iki 100 eurų). Apsidraudėme visiems metams ir patekome į autoįvykį su nuomotu automobiliu Paragvajuje. Autonuomos kompanija nurašė 450 eurų, iš jų Worldwide Travel Insurance grąžino 444 eurus.

Taip pat pažiūrėkite, ar autonuomos draudimas neįeina į jūsų kredito kortelės teikiamą draudimą.

Kada ir iš kokios agentūros nuomotis automobilį?

Vienas dažniausių klausimų, iškylančių pradedantiesiems automobilio nuomininkams – ar verta ieškotis automobilio vietoje, ar iš anksto užsakyti internetu?

Dažniausiai – internetu. Ypač jei jūs norite automobilio visam kelionės laikui ir vis viena planuojate nuomotis jį iš karto tik atskridę, oro uoste. Arba nenorite gaišti laiko paieškai vietoje. Sutaupyti nuomojantis automobilį vietoje tokiais atvejais sudėtinga (maža tikimybė, kad būtent kur užeisite, bus pigiau), užtat permokėti – lengva. Todėl net ir į tas keliones, kur viešbučių rezervacijų neturiu jokių, automobilį dažniausiai rezervuoju iš anksto. Paprastai autonuomos nereikia net iš anksto apmokėti ir galima bet kada rezervaciją atšaukti – tad niekuo nerizikuojate. Jeigu rezervacija atšaukiama, net ir atlikę užsakymą, galite toliau sekti autonuomos kainas toms datoms: kartais būna, kad kainos krenta. Jei taip atsitiktų, galite pirminį užsakymą atšaukti ir užsakyti iš naujo naujomis kainomis.

Geriausia naudotis ne pačių autonuomos agentūrų svetainėmis (kur rodomi tik tos vienos agentūros automobiliai), o tokiomis svetainėmis, kurios lygina skirtingų nuomos agentūrų pasiūlymus atitinkamame mieste – taip iš karto matysite geriausius (pvz. Skyscanner.com). Tiesa, daugelis tokių svetainių lygina tik tarptautinių agentūrų padalinių pasiūlymus.

Apskritai, autonuomos kompanijos būna dviejų rūšių: “tarptautinės” (garsūs prekių ženklai: “Avis”, “Hertz”, “Budget”, “Sixt”, “Dollar”) ir vietinės (kurios veikia tik viename mieste ar vienoje šalyje). Iš tikrųjų, skirtumas tarp jų mažesnis, nei galima tikėtis: mat “tarptautinės” kompanijos iš tikrųjų irgi dažniausiai yra vietinės, tiesiog nusipirkusios teisę naudoti tą prekės ženklą. Tiesa, kartu su prekės ženklu jos gauna ir tam tikrą atsakomybę, privalo laikytis tam tikros tvarkos. Bet vis viena, tarkime, aptarnavimo kokybė “Avis” JAV ir “Avis” Maltoje gali skirtis kaip diena ir naktis. Štai išsinuomavęs “Avis” Maltoje ir nuvykęs į vietą sužinojau, kad biuras persikėlė – bet niekas to nepranešė. Gerai, kad dar buvo likus valanda darbo laiko ir spėjome į naują vietą nuvažiuoti autobusu.

Jei nuomositės iš tarptautinių kompanijų, bent vienas pliusas garantuotas – galėsite naudotis jų moderniomis svetainėmis, užsisakyti internetu automatiškai. Iš vietos agentūrų net jei užsisakinėsite internetu greičiausiai teks klausti el. paštu kainų ir pan. Yra miestų, kur internetu automobilį sunkiai išsinuomosite – pvz. Kazachijoje.

Kitas dalykas – tarptautinių agentūrų mašinos kartais būna naujesnės, mažiau aptrankytos nei vietinių – nes apynaujė mašina yra tarptautinių tinklų reikalavimas norintiems naudoti jų vardą. Tai ir pliusas – tikriausiai bus techniškai tvarkinga (su “vietinėm” agentūrom mums yra buvę ir kad nedega lempa, neveikia klaksonas ir pan.). Bet ir minusas. Apdaužius tokią mašiną, neabejotinai iš jūsų reikalaus kompensacijos. Tuo tarpu ne kartą esame šiek tiek pažeidę senas, aptrankytas mašinas – niekas nė nepastebėjo, nes tie bamperiai ir šiaip buvo pažeisti, kaip tokie pažymėti sutartyje.

Kur nuomotis ir kur grąžinti automobilį?

Prieš įrašydami, iš kur automobilį pasiimsite, ir kur grąžinsite, pagalvokite. Pasiimti ne iš oro uosto ir grąžinti ne oro uoste dažniausiai yra pigiau (nes oro uostas taiko papildomus mokesčius) – todėl jei kelionės pradžioje ir pabaigoje šiaip ar taip ketinate apžiūrėti miestą, į kurį atskrendate, gal geriausia automobilį pasiimti ne oro uoste, o kitą dieną pačiame mieste. Tiesa, daugeliu atveju paėmimas oro uoste kainuoja tik kokiais 10-20% brangiau, tad taupant laiką gali vertėti ir netaupyti pinigų. Yra išimčių: pvz. atsiimant automobilį Niujorko oro uoste nuoma mums būtų buvusi daugiau nei dvigubai brangesnė, nei atsiimant Naujajame Džersyje (Niujorko priemiestyje).

Dažnai keliautojus vilioja galimybė pasiimti automobilį vienoje vietoje (į kur atskrendi), o grąžinti kitoje (ir iš ten išskristi): juk netektų važiuoti dukart tuo pačiu keliu. Daugelis didesnių nuomos kompanijų tokią galimybę siūlo, tik, deja, ji dažniausiai – labai brangi, gali autonuomos kainą net padvigubinti. Todėl paprastai verta automobilį paimti ir grąžinti ten pat, o, kad nevažiuotumėte tuo pačiu keliu du kartus, kelionės maršrutą suplanuokite ratu, panašiai kaip mūsų kelionė į Australiją. Tokiu atveju neretai sutaupysite ir skrydžiams lėktuvu.

Kokį automobilį nuomotis?

Kokį automobilį nuomotis – asmeninis pasirinkimas, bet, kai keliaujame dviese, beveik visada nuomojamės pigiausią įmanomą automobilį. Dviems žmonėms to pilnai pakanka, o su maža mašina lengviau manevruoti, parkuoti, ji eikvoja mažiau benzino.

Be to, net ir susimokėjus už pigesnį automobilį, nuomos kompanijos dažnai vis tiek duoda brangesnį/didesnį (už mažesnnio automobilio kainą). Taip atsitinka, kai visi pigiausi automobiliai būna išnuomoti – ir tai būna dažnai, mat autonuomos kompanijos neišima iš prekybos pigiausių automobilių netgi kai jų nebeturi. Todėl mums taip “pasiseka” beveik kas antrą kartą nuomojantis automobilį. Esame netgi už pigiausio hečbeko kainą gavę visai nemažą sedaną (tąsyk buvo išnuomoti net keleto pigiausių klasių automobiliai – ne tik mūsų pasirinktos, bet ir kelių tarpinių).

Jei keliaujate keturiese ar juoba penkiese, galite imti kažkiek didesnį automobilį, bet nepersistenkite: beveik visi nuomojami automobiliai – nauji, o šiais laikais ir gana kompaktiškų mašinų salono ir bagažinės talpa – didelė.

Be to, reikia žinoti, kad autonuomos kaina gerėjant automobiliui auga labai sparčiai. Už didelį sedaną greičiausiai sumokėsite tris ar keturis kartus brangiau, nei už mažą hečbeką – taigi, dažnai keturiems žmonėms net labiau apsimokėtų nuomotis du mažus automobilius, nei vieną didelį.

Viena išimtis, kada galite norėti nuomotis ne pigiausią automobilį – visureigis. Pasidomėkite, kokie keliai vietoje, į kurią vyksite ir, jeigu prasti, galite rinktis visureigį. Tiesa, turėkite omeny, kad dažniausiai į jokį nuomojamų visureigių draudimą neįeina joks važiavimas bekele ar net negrįstais kaimo keliais – taigi, jei ten važiuosite, vis viena rizikuosite. Kita išimtis – jei turite labai daug bagažo.

Dar viena “ypatinga automobilių rūšis” – kemperis, tačiau jie jau verti atskiro straipsnio. Kitas dalykas – mikroautobusas (jei keliaujate, tarkime, septyniese). Pastaruosius, tiesa, gausite ne visur (pvz. mums Peru nepavyko gauti).

Taip pat, keletas patogumų yra ne visuose automobiliuose. Nors Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ar Okeanijoje visi automobiliai nuomojami tik su automatine pavarų dėže, Europoje tai dar nėra įprasta (už tokį automobilį dažnai reikia primokėti). Ne visur dar yra ir oro kondicionierius – ar reikia, rinkitės pagal klimatą, metų laiką ir asmeninius poreikius.

Kas gali išsinuomoti automobilį? (teisės, amžius)

Norint išsinuomoti automobilį, daugelyje šalių pakanka turėti įprastas lietuviškas teises. Kai kuriose šalyse papildomai reikalaujama tarptautinio vairuotojo pažymėjimo.

Papildomai kai kurios autonuomos agentūros reikalauja, kad vairuotojas turėtų tam tikrą vairavimo stažą (1-3 metus), ir/arba būtų tam tikro amžiaus (pvz. 21 ar 23), ir/arba iki tam tikro amžiaus automobilius nuomoja brangiau (amžiaus riba gali būti ir 21, ir 30 metų).

Tas “brangiau” gali būti net ir dvigubai brangiau – dėl šios priežasties netgi atidėjome kelionę į Australiją, kol mano žmonai sukaks 25 (amžiaus riba, iki kurios autonuoma ten brangesnė). Rasti, kas papildomų mokesčių netaiko, kartais galima (šalyse, kur nuomotojų daug), bet tai užtrunka, nebeišeina tiesiog pasižiūrėti kainų palyginimo, reikia analizuoti ir sąlygas.

Baimės: didžiausi vairavimo iššūkiai užsienyje

Dažniausia baimė, kurias girdėjau žmonėms aiškinantis, kodėl jie nesinuomoja automobilio – baimė, kad vairavimo sąlygos bus sunkios: prasti keliai, didelis eismas…

Aišku, kiekvienas žmogus skirtingas: jei vairuoti nemėgstate ir Lietuvoje, jums tai – stresas, galbūt autonuoma – ne jums.

Tačiau visiems kitiems bijoti sudėtingų eismo sąlygų nereikia. Pagalvokite: milijonai vietinių kasdien tokiomis sąlygomis vairuoja. Kuo jūs kitoks, kad negalite? Tikrai priprasite. Svarbu atsipalaiduoti.

Tiesa, jeigu šalyje jūsų laukia naujo tipo “vairavimo iššūkis”, galite pamėginti pirmą kartą keliaudami į tokią šalį išsinuomoti automobilį trumpesniam laikui, vairuoti atsargiai.

Pagrindiniai vairavimo iššūkiai su kuriais tenka susidurti užsienyje ir kurių nėra Lietuvoje:
*Kalnų keliai (vingiuoti, siauri).
*Didelis eismas, platesni prospektai (didmiesčiuose). Būdinga visiems miestams, kuriuose 1 mln. ir daugiau gyventojų.
*Masiškai nepaisantys kelių eismo taisyklių vairuotojai (lendantys be eilės, važiuojantys per raudoną signalą ir t.t.). Būdinga pietų Azijai, Artimiesiems Rytams, Afrikai, Albanijai.
*Kairiapusis eismas. Būdinga Jungtinei Karalystei ir buvusioms jos kolonijoms (išskyrus JAV ir Kanadą), Japonijai, Tailandui.
*Prasti keliai (duobėti, negrįsti). Būdinga skurdžioms šalims (ypač jei dar ir retai gyvenamos).

Taip pat nuomojantis automobilį gali tekti nustebti ir dėl vairavimo ypatumų: ne visi vairuojami vienodai. Ypač dar prieš išvažiuodami pasiaiškinkite, kaip įjungti variklį (jei jums duoda užvestą automobilį), atbulinį bėgį, rankinį stabdį, lempas, valytuvus, atidaryti degalų baką, kapotą. Ne kartą pamiršome to pasiklausti – atrodo, jau tiek automobilių vairavome… O paskui teko gaišti laiką aiškinantis, kaip tą padaryti, kai prireikė, nes yra labai ypatingų variantų.

Beje, jei visai nenorite vairuoti pats – galite išsinuomoti automobilį su vairuotoju. Pigiose šalyse (kuriose autonuoma brangi) tai – nedaug brangiau, nei automobilis be vairuotojo. Tiesa, būsite mažiau laisvas: bus daugiau laiko ribojimų, vietos ribojimų, didesnė apgavysčių tikimybė. Automobilį su vairuotoju galite “išsinuomoti” ir tiesiog gatvėje susistabdę taksi ir paprašę vežti visą dieną (tik derėkitės).

Apgavystės autonuomoje: “Apdaužėte automobilį, mokėkite”

Automobilių nuomotojai – ne taksistai, ir apgaudinėja rečiau. Deja, apgavysčių vis tiek pasitaiko. Kadangi taksi nevažinėju, tikriausiai didžiausius nuostolius nuo apgavikų esu patyręs būtent autonuomose.

Kai kurios apgavystės – tai tiesiog įpiršimas papildomų paslaugų, kurių jums nereikia. Brangaus ir abejotino draudimo (žr. aukščiau) ar viso benzino bako nusipirkimo (irgi žr. aukščiau) ar GPS (šiais laikais paprasta parsisiųsti jį į telefoną).

Dažniausia rimtesnė apgavystė – jums išnuomoja jau apdaužytą automobilį, o grąžinant kaltina, jog apdaužėte jūs, prašo susimokėti. Daugelis nesiginčija, ypač jei grąžina automobilį likus mažai laiko iki skrydžio. Taip, pavyzdžiui, Libane iš mūsų paėmė 50 dolerių. Panašiu atveju Sirijoje pasakėme kviesiantys policiją – tada nuomotojai “atsikabino”. Taip siūlyčiau elgtis ir jums.

Tačiau apskritai geriausia tokioms apgavystėms užbėgti už akių dar imant automobilį iš autonuomos. Filmuokite, kaip kartu su autonuomos darbuotoju apžiūrinėjate automobilį, ir fotografuokite. Nuo tada, kai ėmiau tai daryti, manęs nė karto nė nebandė taip apgauti – jau daug metų. Nes matydami, kad viskas fiksuojama, autonuomos darbuotojai supranta, kad jokio ginčo jie nelaimės, nes bus užfiksuota, kad automobilis jau buvo apdaužytas – todėl nė nebando apgaudinėti.

Be to, daugelyje autonuomų nuomojantis jums duos blanką, ant kurio sužymėti iki automobilio išnuomavimo jums buvę pažeidimai. Jeigu nors menkiausias pažeidimas nepažymėtas – būtinai reikalaukite, kad būtų pažymėtas, o jei nuomos darbuotojas nelydės jūsų iki automobilio – jį pakvieskite vėl. Apžiūrėkite ir ratus (būtent už ratlankio įlenkimą paėmė iš mūsų pinigus Libane), stogą, visus stiklus (ar nėra kokios akmenuko sukeltos įdaužos), veidrodėlius. Kiek pastebėjau, dažniausiai bent dalis pažeidimų tuose lapuose nebūna pažymėti – jei nereikalaučiau pažymėti, tikėtina, grąžinant automobilį “kabinėtųsi”.

Labai svarbu nepasikliauti visokiais autonuomų “mes jau viską sužymėjome, už jus nufotografavome, kad jums būtų patogiau”. Štai kartą Meksikoje autonuomoje atsiimant automobilį parodė nuotraukas esą “darytas ką tik” – ten išties buvo matyti visi pažeidimai, išskyrus vieną – rimtą bamperio skilimą gale! Akivaizdu, kad nuotraukos buvo darytos seniau ir, tikėtina, grąžinant automobilį būtų mėginę tą pažeidimą “pripaišyti” mums (bet kai į tai atkreipėm dėmesį, demonstratyviai padarėm savo nuotraukas, apgaudinėti nebandė). Reikia nepasitikėti niekuo, viską tikrinti pačiam.

Beje, iš to, kad dauguma nuomojamų automobilių – gana smarkiai apibraižyti ar aplankstyti, galima suprasti dar vieną autonuomos apgavystę. Tie, kurie “iš tikro” apdaužo automobilius, irgi apgaudinėjami: iš jų paimami pinigai už remontą, kai iš tikro automobilis neremontuojamas. Už to paties bamperio keitimą gali būti surenkami pinigai iš trijų ar daugiau jį aplanksčiusių nuomininkų… Deja, šito išvengti jau sunkiau, nes juk neliksi stebėti, kaip autonuoma remontuoja mašiną.

Kartais būna, kad apgavystę pamatote jau grįžę namo – nuo jūsų kortelės autonuoma tiesiog nurašo pinigus. Tokiu atveju drąsiai skųskitės bankui, išdavusiam kortelę. Po kelionės verta tikrinti kortelės sąskaitą dažniau, nes panašių apgaulingų nurašymų gali būti ne tik autonuomoje.

Net jei pateksite į tikrą autoavariją tai nereiškia, kad visa tai, ko iš jūsų reikalaus autonuoma žalai padengti, bus pagrįsta: autonuoma už mažus pažeidimus gali reikalauti didelių sumų, “pamiršti” apie jūsų nusipirktą draudimą ir pan. Po avarijos ramiai apžiūrėkite, kokia žala, paskaitykite sutartį, kiek turėtumėte mokėti – ir eikite grąžinti apdaužyto automobilio pasiruošę.

Ką daryti apdaužius automobilį

Jei iš tikro apdaužysite automobilį, tvarka, ką daryti, priklauso nuo situacijos ir šalies. Pasidomėkite nuomodamiesi (nors dažniausiai tai pasakys ir šiaip). Vienose šalyse gali būti privaloma kviesti policiją, kitose – skambinti autonuomai ir pan.

Tiesa, jei apdaužymas nedidelis (tarkim, kas nors naktį parkinge įlenkė bamperį) ir policijos informuoti neprivaloma, skambutis autonuomai gali sukelti neigiamų pasekmių – pvz. autonuoma gali reikalauti važiuoti į jų atstovybę, patikrinti ir keisti automobilį (taip mums buvo Brazilijoje). Tokiu atveju gali būti geriau tiesiog grąžinti automobilį sutartu laiku ir sakyti, kad apdaužymo anksčiau nepastebėjai.

Kai kuriuos pažeidimus mokėdami ar su vietinių pagalba galite sutvarkyti ir patys. Pvz. Meksikoje prasidūrėme padangą. Pakeitėme į atsarginį ratą, o paskui autoservise įgijome naują padangą, kad būtų visos penkios sveikos. Kadangi buvome visai kitoje Meksikos pusėje, skambinti autonuomai atrodė nelogiška (jei sakytų kažkur pristatyti automobilį, negalėtume). Iš tiesų, pasielgėme tinkamai. Autonuoma kai grąžinome nieko nesakė (nė nepastebėjo, o ir šiaip jiems tik pliusas, kad gavo automobilį su sveikom padangom ir iškart galės nuomoti vėl). Tiesa, svarbu, kad, jei kažką remontuosite, viską padarytumėte tinkamai, nes jei sugadintumėte mašiną dar labiau ją mėgindamas suremontuoti, būtų nedraudiminis įvykis. Rimtiems remontams gabenti nuomoto automobilio į neaiškius servisus nedrįsčiau, be to, jei turite draudimą, jūsų pačių padarytų remontų jis neatlygins (atlygins tik jei grąžinsite apgadintą automobilį autonuomai ir remontuos pati autonuoma).

Alternatyvos automobilių nuomai

Kaip keliauti nepriklausomai nesinuomojant automobilio? Pagrindinės alternatyvos ir jų pliusai bei minusai, lyginant su automobilio nuoma be vairuotojo:

Kelionės būdas	Pliusai	Minusai
Viešasis transportas	Pigiau (bet tik pigiose šalyse ar keliaujant vienam), pajunti daugiau vietinės dvasios	Nemiestuose užtrunka ilgiau (laukimas, derinimasis prie grafikų, lėtesnis važiavimas), pamatai mažiau, o brangiose šalyse ar keliaujant keliese neretai būna ir brangiau nei autonuoma
Automobilis su vairuotoju / taksi	Brangiau (ypač brangiose šalyse)	Bus visokių ribojimų: vairuotojui reikės nakvynės, gali atsisakyti kažkur vežti ir t.t.
Autostopas	Pigiau/nemokamai, galima pabendrauti su vietiniais	Susigaišta daug laiko
Nuosavas automobilis	Nereikia mokėti už autonuomą (tik benziną, kelius)	Ilgai užtrunka nuvažiuoti iki šalies, po kurią keliausite, ir daug kainuoja (benzinas). Logiška tik į netolimas šalis

Tačiau man asmeniškai autonuomos pliusai dažniausiai nusveria minusus.

Komentarai