Lankau pasaulį

Balkanai. Jugoslavija. Tai buvo viena valstybė su 7 tautom, 4 kalbom, 3 religijom ir 2 rašto sistemom. Paskui buvo kruvini karai ir šiandien čia – 7 mažos šalys, vis tolstančios viena nuo kitos. Kai kas tebetrokšta keršto, bet šiaip Balkanuose – saugu ir ramu. Turistai atranda šį Europos lopinėlį, kurį socializmas ir konfliktai buvo dešimtmečiams uždengę nuo progreso.

Adrijos jūros paplūdimiai vasaromis jau pilni, bet kiekvienai keliautojų nubūtai vietai Balkanuose dar rasi tuščią, bet labai nustebinsiančią. Gal tai bus ankštos viduramžiškų pajūrio prekybinių miestų gatvelės. Gal – laukinė gamta: meškų gyvenami kalnai, milijonų metų amžiaus ežerai.

O gal – pačių žmonių spalvingumas. Pilietybė Balkanuose nieko nereiškia – svarbiausia tautybė. Gretimi vienos valstybės kaimai gali kelti skirtingas vėliavas, tikėti į kitokį Dievą, kalbėti skirtingomis kalbomis, o jų kultūra skirsis kardinaliai. Išpainioti tą istorijos siūlų kamuolį sunku – bet per savo penkias keliones į visas regiono šalis mėginau suvokti ir jį.

Dubrovnikas - Viduramžių miestas-valstybė, o dabar svarbiausias buvusios Jugoslavijos kurortas

Buvusios Jugoslavijos gamta: kalnai, urvai, jūra, ežerai…

Ne mažiau nei žmonės įvairi ir buvusios Jugoslavijos gamta.

Proziškiausia, bet labiausiai pamėgta turstų jos dalis – Viduržemio jūros paplūdimiai. 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų (ir per 1000 salų) šiandien yra Kroatijoje, likę – daugiausia Juodkalnijoje. Sezono įkarštis kaip ir Lietuvoje – liepa ir rugpjūtis – tačiau kam svilinantis karštis nesimbolizuoja rojaus, smagiau (ir pigiau) pajūryje ilsėtis birželį ar rugsėjį (tais mėnesiais ten irgi šilčiau, nei Palangoje rugpjūtį).

Sutomorės kurortas Juodkalnijoje

Už nedidelių paplūdimių ir pakrantės miestelių į dangų šauna aukšta (1-2 km) Balkanų kalnų “siena”. Nuo siaurų jų keliukų – puikūs vaizdai į jūrą, pakrantės saleles bei slėnius. Juodkalnija net pavadinimą gavo nuo šių kalnų.

Vakarų Balkanų kalnų slėniai glaudžia vienus gražiausių ir seniausių pasaulio ežerų. Juose – daugybė salų, dažną kurių puošia senutės cerkvės ir bažnytėlės. Vienas romantiškiausių – Bledo ežeras Slovėnijoje, didžiausias – Skadaras tarp Juodkalnijos ir Albanijos, mažesni, bet žaviai skaidrūs ir žuvingi Plitvicos ežerėliai (Kroatija), į kuriuos srūva virtinės krioklių. Didingas ir Ohridas Makedonijoje: pirmas žvilgsnis nuo kalno užgniaužė kvapą, taip toli buvo krantai. Makedonai juo džiaugiasi tarsi jūra, jame maudytis skrenda vakariečių turistų pilni lėktuvai.

Bledo ežero sala su bažnyčia Slovėnijoje

Karstinių reiškinių (ilgų požeminių urvų, upių, stalagmitų, stalagtitų) buvusioje Jugoslavijoje tiek daug, kad net pats žodis “karstas”, spėjama, kilo iš slovėnų kalbos. Pasaulyje analogų neturi Postojnos ola (urvas), tokia gigantiška, kad lankytojus po ją vežioja atrakcioną primenantis geležinkelis. O nuotykių ieškotojams su polinkiu į speleologiją plyti ir daug dar nepilnai ištyrinėtų urvų.

Aktyvūs keliautojai, pageidaujantys likti virš žemės paviršiaus, nepraleidžia progos pasidžiaugti raftingu kalnų upėse. Buvusioje Jugoslavijoje pilna sraunių upių visiems skoniams ir patyrimo lygiams.

Raftingas Taros kanjone, po įspūdingu Taros tiltu. Tai - giliausias Europos kanjonas.

Miestuose susitinka Rytai, Pietūs ir Vakarai

Nestokoja įvairovės ir Jugoslavijos miestų senamiesčiai. Didžiausi skirtumai čia driekiasi valstybių sienomis – tačiau ne tomis naujosiomis, o tomis, kurios buvo pažymėtos XIX a. žemėlapiuose. Tarp Vakarų ir Rytų/Pietų civilizacijų, kurių riba per amžius driekėsi Balkanuose.

Šiaurinės Jugoslavijos miestus – Kroatijos, Slovėnijos, šiaurės Serbijos – pastatė vakarietiškos imperijos. Viduramžiais pakrantes valdė Venecijos pirkliai, vėliau visas šias teritorijas perėmė Austrija, išgyvenusi tikrą aukso amžių: nuo Mocarto iki Froido. Tenykščiai senamiesčiai (pvz. Zagrebo) kažkuo primena sumažintą Vieną ar Budapeštą, o pakrančių miestai – mini Venecijas.

Iš kairės į dešinę 'venecijietiško stiliaus' miestai: Kotoras Juodkalnijoje, Dubrovnikas Kroatijoje, Piranas Slovėnijoje

Venecijietiškų uostamiesčių gatvėse neprasilenks karietos ar automobiliai – tarp saulę užstojančių masyvių pastatų galima vaikščioti tik pėsčiam. Šen bei ten slegiančius skersgatvius praskaidrina aikštės su gražiomis bažnyčiomis. Garsiausias tarp šitokių miestų – Dubrovnikas, kuris buvo ne tiesiog Venecijos kolonija, o jos konkurentas. Kiti: Šibenikas, Primoštenas, Trogiras (visi – Kroatija), Kotoras, Perastas (Juodkalnija), Piranas (Slovėnija).

Tuo tarpu Pietinės Jugoslavijos miestus – Makedonijos, Bosnijos, didelės dalies Serbijos – kūrė musulmoniška Osmanų imperija. XVI-XVII a. ji išmūrijo gražius tiltus, tačiau vėliau Osmanai ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų. Bosnija 1878 m. net perėjo iš Osmanų Austrijai, o kitos šalys pamažu iškovojo nepriklausomybę. Tačiau iki šiol tose šalyse daug musulmonų, mečečių, o miestų centrai – čaršijos – tarsi pas turkus, persus ar arabus tarnauja kaip savotiški turgūs. Tik švaresni.

Mostaro miesto 'turkiškas' tiltas jungia dvi čaršijos dalis

Deja, buvusios Jugoslavijos didmiesčiuose tik senamiesčiai ir yra gražūs, nes nauji rajonai pastatyti pagal vieną kurpalių brutalizmo įkvėptu stiliumi, kuris atrodo ne tiesiog nuobodžiai (kaip mūsų miegamieji rajonai), bet net bauginamai niūriai. Taigi, Jugoslavijos laikais išplėtotų miestų, tokių kaip Podgorica, lankyti neverta. Bent jau jei domina pažintinis turizmas – jei rūpi pasiausti, visi Vakarų Balkanų didmiesčiai (net musulmoniški) pasižymi karštu naktiniu gyvenimu, išradingų vakarietiškų barų pilnomis gatvėmis.

Kosovo nacionalinė biblioteka Prištinoje. Nors dauguma Jugoslavijos eros pastatų atrodo kraupiai, šis ir kai kurie kiti turi savų fanų: pasaulyje analogų jiems mažai

Kiekviename Vakarų Balkanų mieste gyvena visų buvusios Jugoslavijos tautybių žmonės, nors daugumą, nebūtinai labai tvirtą, paprastai sudaro vietinė tautybė. Mažumos paprastai turi savo rajonus: štai Mostaras (Bosnija) turi bosnišką ir kroatišką puses, o Skopjėje (Makedonija) yra didžiausias pasaulyje čigonų taboras, kur net oficiali kalba – čigonų (Balkanai yra daugiausia pasaulio čigonų glaudžiantis regionas).

Jugoslavijos žlugimas paskatino visus prisiminti tautines šaknis, o tai suteikė kai kurių Balkanų miestų panoramoms naujausią žavų štrichą: tautinių tradicijų įkvėptus “naujus senamiesčius”. Vieno nuobodžiausių miestų – Skopjės – centras perstatomas iš esmės: betoniniai fasadai keičiami “senoviniais”, statomi istorinių stilių nauji pastatai, tautos didvyrių skulptūros. Višegradas (serbiška Bosnijos dalis) dabar didžiuojasi nauju serbišku centru Andričgradu.

Istoristinis Skopjės 'Naujasis senamiestis'. Pastatuose aplink Vardaro upę įsikūrę muziejai, ministerijos, o skulptūros pagerbia žymiausius makedonus

Kai kurios Balkanų bendruomenės dar labai neseniai ėmė laikyti save atskiromis tautybėmis (makedonai ~1960 m., bosniai ~1990 m., juodkalniečiai ~2010 m.). Todėl čia tebėra populiaru, kaip kitur Europoje prieš šimtmetį ar daugiau, romantizuoti savo tautos istoriją, ieškoti joje “pamirštų” didybės įrodymų. Štai Bosnijoje archeologas Semiras Osmanagičius įrodinėja, kad keli šios valstybės kalnai aplink Visoko miestelį yra didžiausios ir seniausios pasaulio piramidės, skambiai pavadintos “Saulės piramide”, “Mėnulio piramide”, “Drakono piramide”. Nors archeologų bendruomenė nepritaria tokioms teorijoms, Bosnija tvirtai griebėsi šiaudo, “įrodančio” istorinę jos svarbą: pastatė daugybę kelio ženklų, kreipiančių į “Bosnijos piramides”.

Visoko piramidžių reklama (iš tikro tie žole apaugę kalnai visiškai nepanašūs į paveikslėlį). Nors teorija turi gerbėjų tarp 'Naujojo amžiaus' šauklių, mes netoli 'Mėnulio piramidės' sutikome tik vieną senyvą entuziastą, besisiūliusį savo visureigiu mus nuvežti iki 'piramidės' papėdės

Karo pėdsakais jau eina ir turistai

Nepaisant visų regiono grožybių, dažnam žmogui – ypač Vakaruose – pirmoji asociacija išgirdus žodį “Balkanai” tebėra karas. Juk yra net tarptautinė sąvoka “balkanizacija”, reiškianti susiskaldymą, subyrėjimą. Ir mano paties pirmieji vaikystės prisiminimai apie Jugoslaviją – tai liepsnojantys pastatai, kurių vaizdus transliuodavo Lietuvos TV kanalų žinios.

Sugriautas Jugoslavijos gynybos štabas Belgrade dar vis nesuremontuotas. Tai 1999 m. NATO bombardavimų, privertusių serbus trauktis iš Kosovo, pasekmė

Jugoslavijos griuvimo karai užtruko dešimtmetį ir liūdnai pagarsėjo žiaurumais. Labiausiai – įvairiataučiuose Jugoslavijos regionuose: ten kaimynai žudė kaimynus, bandydami užtikrinti, kad po karo atitinkamos žemės priklausys jų pačių tautiečiams (daugiausia taip “pasižymėjo” paleisti nepriklausomybes paskelbusių tautų nenorėję serbai).

Meluočiau, jei sakyčiau, kad to niekur nebesimato. Tačiau didžiojoje Jugoslavijos dalyje karas buvo trumpas, labiau “politinis” (pavyzdžiui, Slovėnija iškovojo nepriklausomybę per 10 dienų su vos 19 aukų, nes nuo serbų įtūžio ją paskui “uždengė” Kroatija). Tikras pragaras atsivėręs buvo tik dalyje Kroatijos, Kosove ir Bosnijoje. Pastarojoje karo žaizdų nė 20 metų neištrynė – niekur pasaulyje jų nemačiau šitiek: daug pastatų peršaudyti, iš kai kurių telikę byrantys griuvėsiai, miestų parkai paversti kapinėmis, o savo autonominę Serbų Respubliką įkūrę serbai, kaip sako bosniai, tebedangsto karo nusikaltėlius.

Sušaudytas namas Bosnijoje. Miestuose, kurie karo metais buvo apgulti ar atsidūrė fronte, maždaug kas trečias pastatas tebeatrodo taip

Vyresnių Bosnijos žmonių veidai tikriausiai slepia daug gedulo, skausmingų prisiminimų, tačiau dabar net ši valstybė – neįtikėtinai saugi ir rami. Niekur kitur pasaulyje, kur “dar ką tik” vyko toks žiaurus karas, Tarptautinio baudžiamojo teismo pripažintas genocidas, negalėtum keliauti taip paprastai ir visiškai ramiai. Štai Irake ar Afganistane daugiau nei 10 metų po “oficialios karo pabaigos” tęsiasi išpuoliai ir sukilimai. Dar kitur, kaip Korėjoje ar Kalnų Karabache, kariai tebebudi frontuose – pasiruošę, gavę įsakymus, tęsti karą.

O Jugoslavijoje “kovos” persikėlė į politinių institucijų koridorius, artilerijos salves pakeitė agitacinės rinkimų laidos, ir net baikščiausi turistai ima tuo patikėti. Ankšti venecijietiški Vakarų Balkanų kurortai vasaromis jau perpildyti, o Dubrovnike visiems norintiems vietos vos užtenka. Ir tarp lankytinų vietų dažname mieste įsikūrė Jugoslavijos karų nuotraukų parodos, muziejai.

Pranešimas apie minas Bosnijoje. Dabar jis muziejuje - dauguma minų jau išminuotos. Tačiau ilgą laiką jos pasiglemždavo dešimtis aukų kasmet - net karui pasibaigus. Jos pražudė ir pirmąjį žuvusį nepriklausomos Lietuvos karį - Normundą Valterį, Bosnijoje po karo dirbusį taikdariu

Skirtumai dėl kurių žlugo Jugoslavija

Kai XIX a. Juodkalnijos princas-kunigaikštis Negošas pasiūlė “kai visos pietų slavų žemės bus išvaduotos nuo aplinkinių imperijų” jas suvienyti į vieną valstybę – toks “jugoslavizmas” atrodė labai progresyvus, kaip tuo pat metu vykę Vokietijos, Italijos vienijimaisi. Regiono elitas džiūgavo, kai 1919 m. Jugoslavija buvo suvienyta.

Dažnoje knygoje apie Balkanų miestus mėgstama sakyti, neva “žmonės iki 1990 m. karų čia per amžius gyveno taikiai”. Tačiau tai tėra nostalgiškas idealizmas, kartojantis Jugoslavijos laikų “tautų draugystės” propagandą. Iš tikrųjų Vakarų Balkanai ištisą tūkstantmetį buvo trijų kultūrų kovų arena: Vakarų (katalikiškos, vakarietiškos), Rytų (stačiatikiškos, vėliau – ir komunistinės) bei Pietų (musulmoniškos). Kiekvieną pusę remdavo galingos užjūrio jėgos. Iš Vakarų – Austrija-Vengrija ir Venecija, paskui – nacistinė Vokietija, dabar – Europos Sąjunga. Iš Rytų – Rusija. Iš Pietų – Osmanų imperija, vėliau – pavieniai musulmonų mudžahedai. Kas vienoms Balkanų tautoms buvo gelbėtojai-užtarėjai, kitoms tautoms – negailestingi žudikai, bet koks bendradarbiavimas su kuriais laikytinas neatleistinu kolaboravimu ir išdavyste.

Romėnų teatras Ohride, Makedonijoje. Romos imperija buvo paskutinė, valdžiusi visas žemes, vėliau tapusias Jugoslavija. Ypač daug romėnų pastatų išlikę Kroatijoje, kuri buvo ne eilinė Romos provincija, o vienas centrų: imperatorius Diokletianas ten net turėjo rūmus, o Pulos amfiteatras mastais beveik siekia Koliziejų

Ir abudu pasauliniai karai Balkanuose buvo dar žiauresni nei daugelyje kitų vietų. Į skirtingas puses stojusios Balkanų tautos noriai žudė net “svetimus” civilius, o jei ne serbų intrigos (serbo radikalo Gavrilo Principo nužudytas austrų kronprincas Pranciškaus Ferdinandas), gal pasaulinių karų apskritai nebūtų buvę.

Skaičiai kalba patys už save:
*Pirmajame pasauliniame kare Jugoslavijoje žuvo ~1 mln. žmonių – ~10% visų regiono gyventojų (Serbija ir Juodkalnija kovėsi Antantės pusėje, Bulgarija – Centro valstybių).
*Antrajame pasauliniame kare žuvo ~600 tūkst. žmonių – ~5% visų regiono gyventojų (kroatai ir bulgarai kovėsi Ašies pusėje, serbai – Sąjungininkų).
*Juogoslavijos karuose žuvo ~140 tūkstančių žmonių (0,6%)

Serbų veikėjai, tarp jų - šūviu į Austrijos kronprincą pasaulį į pirmąjį pasaulinį karą pasiuntęs Gavrilas Principas, ant kino teatro Emiro Kusturicos statytame serbų tautiniame miestelyje Andričgrade

Tai – vien XX amžiaus karai. Tačiau paklaustas “kodėl nesutariate su tauta X”, bet kurios Balkanų tautos atstovas turėtų ką papasakoti nuo pat Viduramžių.

Trys Balkanų religijos – Jugoslavijos tautybių pagrindas

Toks susiskaldymas gali kelti nuostabą, nes skirtumai tarp Jugoslavijos tautų, iš pirmo žvilgsnio, nėra tokie jau dideli. Visas Jugoslavijos branduolys – serbai, kroatai, bosniai ir juodkalniečiai – nesigilinant į politinius niuansus kalba viena ta pačia kalba. Jugoslavijos laikais ji buvo vadinama serbų-kroatų kalba, šiandien – įvairiais pavadinimais. Slovėnų ir makedonų kalbos irgi giminingos.

Tačiau mūsuose įprasta lygybė “kalba=tauta” Balkanuose negalioja. Balkanų tautas labiausiai išskyrė religija. Kroatai yra palikuonys tų, kurie per didžiąją schizmą pasirinko katalikybę, serbai – stačiatikių keliu nuėjusiųjų. Bosniai – tų, kurie, atėjus 500 metų trukusiai Osmanų valdžiai, atsivertė į islamą.

Austrijos-Vengrijos laikotarpio pastatai Slovėnijos sostinėje Liublianoje. Austrija-Vengrija buvo katalikiška ir jos valdžioje buvusios žemės - Slovėnija ir Kroatija - liko katalikiškomis

Tačiau po komunistinės Jugoslavijos dešimtmečių religija yra pasitraukusi į antrą planą. Tuo sunkiai patikėtum išvydęs statomus vieną už kitą aukštesnius minaretus, kalnų kryžius, bažnyčių bokštus. Tačiau visa tai labiau tautų simboliai, savotiškos vėliavos. “Šitiek daug naujų cerkvių ir visos jos apytuštės” – pasakojo man vienas makedonas. Balkanų mecenatai skiria pinigų religiniams statiniams dėl panašių priežasčių, kaip lietuviai, skyrę Baltijos kelio paminklui Vilniuje.

Iškalbingi pasirodė ir du Koranai, demonstratyviai, viršeliais į priekį, pastatyti ant virtuvinės spintos per Air BnB išsinuomotame Sarajevo bute. Aukštai, ten kur niekas jų neima skaityti – bet visi mato. Simbolinis ženklas, kad tai – bosnių butas.

Savos vėliavos puoselėjamos, o svetimos per Balkanų karus tapdavo taikiniais: štai Bosnijoje buvo beveik nelikę nei minaretų, nei bažnyčių varpinių.

Ostroho vienuolynas aukštai Juodkalnijos kalnuose. Jo nesugebėjo palaužti nė Osmanai.

Visgi ir pati religija Balkanuose atgimsta. Bosnijos kroatų gyvenamose žemėse yra pasaulinis katalikybės centras Medžiugorjė, kur, sakoma, nuo 1981 m. iki šiol kas mėnesį apsireiškia mergelė Marija. Serbija, Juodkalnija, Makedonija pilnos senų žavių stačiatikiškų kalnų vienuolynų (ypač gražus Ostrohas), kuriuose tebegyvena vienuoliai. O ypatingo Balkanų musulmonų bektašių (sufijų) ordino, laikančio, kad Koranas turi svarbesnę perkeltinę prasmę – šventovės-vienuolynai tekijos vėl sulaukia Alacho šlovintojų.

Ne mažiau svarbi religijos įtaka kultūrai, tradicijoms: pas bosnius, kroatus ir serbus jos ženkliai skiriasi. Kaip ir požiūriai į istoriją, geopolitiką.

Venecijos eros rūmai Koperyje, Slovėnijoje.

Kas tebevienija buvusią Jugoslaviją?

Nepaisant visų skirtumų, Vakarų Balkanų tautų gyvenimas vienoje valstybėje 70 metų (1920-1990) nepraėjo be pasekmių.

Tos pasekmės labai domina regione besilankančius Vakarų turistus – juk dažnam tai būna pirma kelionė į postkomunistinius rytus. Gidai organizuoja ekskursijas ta tema ir net nesusijusiuose turuose pasakoja apie “eilinio jugoslavo gyvenimą”.

Vaizdas žemyn nuo 'jugoslavizmo kūrėjo' Negošo kapo komplekso. Tai - vienas įspūdingiausių kapų pasaulyje, apimantis mauzoliejų, požeminį tunelį, apžvalgos aikšteles, o jį pastatė dėkinga Jugoslavija.

Štai po Skopję vedžiojęs muziejaus darbuotojas palydėjo… į prekybos centrą, kur rodė įvairius tepopuliarius jugoslaviškus gaminius. Tokius kaip “Eurokremas”, pasak jo, skanesnis už “Nutella” (tikrai neblogas), su kuriuo ten daromos ir užtepėlės, ir vafliai. Tuos produktus iki šiol gali rasti kiekvienoje buvusios Jugoslavijos parduotuvėje – juk ištisos kartos su jais užaugo, priprato.

Daug bendro yra ir visuose Jugoslavijos restoranų meniu. Kad esi Balkanuose nesunkiai atpažinsi iš ant medžių ir sienų sukabinėtų nekrologų. Vos į juos pažvelgęs lengvai suprasi miesto religinę sudėtį. Mat pranešimai apie musulmonų mirtis – žali su mėnuliukais, krikščionių – su juodais kryžiais, ateistų – su penkiakampėm raudonom žvaigždėm.

Vieši nekrologai Juodkalnijos Baro mieste netoli Albanijos sienos. Čia daug musulmonų.

Jugoslavija nebuvo tokia uždara ir žiauri, kaip Sovietų Sąjunga. Taip, ji buvo komunistinė ir ekonomiškai atsilikusi, tačiau po to, kai diktatorius Jozipas Brozas-Tito susipyko su Stalinu, ji liko neutrali Šaltajame kare ir nesiizoliavo nuo pasaulio. Didžiausias skirtumas: jei Sovietų Sąjunga faktiškai buvo rusų diriguojama imperija, tai, pats būdamas kroatas, Tito akylai prižiūrėjo, kad didžiausia Jugoslavijos tautybė serbai neįgytų per didelės įtakos.

Todėl “jugonostalgija” (ar, tiksliau, “titonostalgija”) veši net nepriklausomybę iškovojusiose šalyse: štai ant Kotoro senamiesčio vartų Juodkalnijoje tebeiškalta Tito frazė, Bosnijos šalikelėje mačiau tarsi Los Andželo “Hollywood” ženklą kalne išrašyta “Tito”, Sarajeve veikia Tito kavinė. Tiesa, tai kontraversiška: štai Slovėnijos konstitucinis teismas uždraudė Tito vardu vadinti Liublijanos gatvę – gal Tito ir nebuvo Stalinas, bet jis pražudė daug kitaminčių.

Čevapčicai - maltos mėsos 'dešros' - vienas daug kur Jugoslavijoje sutinkamų patiekalų. Populiarūs ir burekai (primena čeburekus, tik įdarai įvairūs).

Iki šiol kai kurie žmonės per surašymus prisistato “jugoslavais”, nors tokių mažėja. “Mano tėvas serbas, mama vengrė” – sakė pašnekovas Skopjėje – “iki 1990 m. aš buvau jugoslavas, o dabar nežinau kas”.

Tragiškiausia dažnam Vakarų Balkanų gyventojui (bent jau neserbams) atrodo ne Tito era, bet Miloševičiaus (1989-2000 m.) – kuomet šis serbas pamėgino sutelkti visos šalies vadžias savo tautiečių rankose, o kitoms šalims ėmus skelbti nepriklausomybę pradėjo kruvinų karų seriją. Tada paaiškėjo, kiek utopinis buvo visas Jugoslavijos projektas: sąjungą Tito tegalėjo išlaikyti “geležine ranka” gniauždamas vietinius identitetus (ypač didžiųjų tautų), o vos senoji sistema ėmė braškėti, vos Jugoslavijos bendruomenės vėl galėjo “būti savimi”, paaiškėjo, kad labiausia, ko jos trokšta – “atsidalinti” erdvę sau (tik kur kieno erdvės ribos buvo sunku sutarti).

Didžiausias pasaulio čigonų taboras Šuto Orizaris Skopjėje, Makedonijoje. Čigonai sudaro po kelis procentus visų Balkanų šalių gyventojų

Kaip nuvykti į Jugoslaviją: skrydžiai, vizos

Turistui atvykti į Balkanus šiandien yra paprasčiau, nei kada nors anksčiau. Nors daug kas dar renkasi važiuoti automobiliu (1500-2000 km nuo Vilniaus), laikai, kai skrydis į abi puses kainuodavo ne pigiau 450-600 eurų – jau praeitis. Aš pats visas Balkanų šalis aplankiau lėktuvu – juk kiekviena jų labai tinkama trumpoms savaitgalinėms ar savaitinėms kelionėms.

Tiesa, tiesiogiai iš Lietuvos nuskristi vis dar nepavyks, bet išradingesniems alternatyvų daug.

Naujai pastatyta didžiulė prabangi jachtų prieplauka su ištisu turistiniu miesteliu 'Porto Montenegro' Juodkalnijoje. Atplaukti į Balkanus jachta ar kruiziniu laivu - populiaru. Pirmąja galimybe, kiek mačiau, paprastai naudojasi naujieji rusai, antrąja - amerikiečiai

Į didžiausius ar labiausiai turistinius regiono didmiesčius galima rasti gerų akcijų skrydžiams su persėdimais: į Belgradą, Zagrebą, Liublijaną, vasaromis – ir Kroatijos pakrantę. Kainos – apie 150-200 eurų į abi puses. Tokiu būdu aplankiau Kroatiją, Serbiją.

Dar keliuose Balkanų miestuose skrydžių bazes įsteigė pigių skrydžių bendrovės: “Wizzair” pasiūlė daugybę maršrutų iš Skopjės (Makedonija) ir Tuzlos (Bosnija). Daug iš tų reisų nukreipti į tuos pačius miestus, kaip ir pigūs “Ryanair” ir “Wizzair” skrydžiai iš Vilniaus: į Stokholmą (Skavsta), Kopenhagą, Frankfurtą (Hahn), Briuselį (Šarlerua), Milaną (Bergamą) ir kitur. Taigi, galima pirkti atskirus bilietus iš Vilniaus į vieną tų miestų, o iš ten atskirai – į Balkanus. Tiesa yra rizikos: pirmajam skrydžiui pavėlavus, aviakompanija atsakinga nebus. Tačiau kartais “susikombinuoti” skrydį galima labai pigiai: už 50-100 eurų į abi puses. Man pavyko šitaip suskraidyti į Skopję.

Siauras kalnų kelias Pivos kanjone Juodkalnijoje

Pigių skrydžių bendrovės skraido ir į daugiau buvusios Jugoslavijos miestų: Belgradą, Nišą (abu – Serbija), Podgoricą (Juodkalnija), Liublijaną (Slovėnija), Splitą (Kroatija), Ohridą (Makedonija). Tačiau iš kiekvieno šių oro uostų tesiūlo po kelis maršrutus: tikimybė, kad pavyks suderinti laiką ir kainas su skrydžiu iš Lietuvos, labai maža. Tačiau bus paprasčiau, jei nuspręsite kažkur “pakeliui” pernakvoti, apsidairyti. Šitaip nuskridau į Liublijaną – mano kelionė apėmė dvi dalis: 3 dienas Slovėnijoje ir 2 dienas Briuselyje (po dieną skrendant į priekį ir atgal).

Jeigu aukščiau aprašytais būdais nerandate tinkamų bilietų, nenusiminkite. Buvusios Jugoslavijos šalys labai nedidelės: visos 7 kartu paėmus yra panašaus dydžio, kaip Pabaltijys: Lietuva, Latvija ir Estija. Taigi, galima nuskristi į kitą miestą ar net kaimyninę valstybę ir per vakarą ar dieną nuvažiuoti ten, kur reikia. Visoje buvusioje Jugoslavijoje populiari autonuoma ir daug nuomos agentūrų leidžia išvažiuoti į kaimynines valstybes (išskyrus į Kosovą). Šitaip į Juodkalniją ir Bosniją aš važiavau iš Dubrovniko (Kroatija). Įdomu, kad Dubrovniko oro uostas yra arčiau Juodkalnijos ir Bosnijos sienų, nei paties Dubrovniko, todėl skrisdamas į jį faktiškai skrendi į tris šalis.

Perasto miestelio pakrantė Juodkalnijos Kotoro įlankoje. Daug buvusios Jugoslavijos įdomybių - ne pagrindiniuose miestuose, todėl važinėti tarp miestų šiaip ar taip teks

Į nė vieną buvusios Jugoslavijos šalių lietuviams vizų nebereikia. Tačiau Šengeno erdvei priklauso tik Slovėnija ir Kroatija, todėl patikrinimas yra daugelyje buvusios Jugoslavijos pasienių. Tiesa, eilėje teko laukti tik kartą (3 val. važiuojant iš Bosnijos į Kroatiją). Kosovas – paskutinė valstybė, kurios Serbija vis dar nepripažįsta, bet problemų dėl to turistai patiria jau mažiau (pavyzdžiui, Kosove negalioja autodraudimo žalia kortelė).

Praktiniai dalykai: kainos, valiutos, nakvynės

Subyrėjusi Jugoslavija išsivaikščiojo “į visas keturias puses” ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. Slovėnijoje ir Kroatijos pakrantėse – brangiau, nei Lietuvoje (Dubrovnike vasaromis kainos lenkia net Vakarų Europą). Tuo tarpu Makedonijoje, Kosove, iš dalies ir Bosnijoje – labai pigu, tos šalys ir gerokai skurdesnės.

Postojnos urve Slovėnijoje

Dauguma Jugoslavijos šalių turi savo valiutas. Išimtys: Slovėnija, Juodkalnija ir Kosovas, kur atsiskaitoma eurais. Tiesa, toje Kosovo dalyje, kur daugumą gyventojų sudaro serbai, mokama Serbijos dinarais. Daugiatautėje Bosnijoje vietos kroatai siūlėsi paimti Kroatijos kunas, serbas – Serbijos dinarus. Pinigai – ne vien politikos dalis. Mačiau kaip nedidelio miestelio degalinėje kiekvienas kasos aparato skyrius buvo skirtas ne konkretaus nominalo banknotams, tačiau atskirai valiutai – net eurams, JAV doleriams…

Apsistoti buvusioje Jugoslavijoje be viešbučių galima ir “apartamentuose” ar “kambariuose“, kurių pilna kiekviename turistiniame mieste, ypač kurortuose. Jie labiau primena šeimyninius viešbutėlius, kuriuose dauguma “numerių” yra su patogumais (apartamentuose – ir su virtuvėmis, indais, skalbimo mašinomis). Internete skelbiasi ne visi, todėl galima ieškoti ir vietoje, tačiau “kambarių” paieška gali užtrukti, nes, nesant registratūros, jų šeimininkus aptikti bus sunku.

Albanija: ne Jugoslavija, tačiau šalia

Planuodami kelionę į buvusią Jugoslaviją, dalis žmonių galvoja aplankyti ir Albaniją. Iš tikrųjų, Albanija Jugoslavijai niekada nepriklausė, o albanai nėra slavai. Tačiau Albanijos istorija gana panaši: tai irgi buvo komunistinė, tačiau ne prosovietinė šalis. Tik ji buvo dar uždaresnė ir skurdesnė.

Džirokasterio pilis Albanijoje. Pilys ir jų liekanos – dažnos kalnuotuose Vakarų Balkanų regionuose, ypač Albanijoje ir Bosnijoje. Dažniausiai vidus paliekamas toks, kaip buvo (be restauravimo, muziejų), tad smagu po jį landžioti apleistų vietų mėgėjams

Albanijoje ir buvusios Jugoslavijos dalyse, gyvenamose albanų, daugiau chaoso, nei pas slavus: daugiau šiukšlių, anarchiškų statybų, eismo taisyklių pažeidimų. Bet ir pigiau. Albanijos pajūrio kurortai – pigiausi europinėje Viduržemio jūros pakrantėje.

Be to ir gražių kalnų Albanija žavi ir “miestais-muziejais”, kurių senamiesčiuose per 100 metų mažai kas keitėsi, bei unikalia savo kultūra, daug mažiau paliesta kitų šalių įtakos, nei Jugoslavijos tautos.

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos.

Į kurią buvusios Jugoslavijos šalį keliauti?

Nors aš tikrai nesigailiu aplankęs visas 7 buvusios Jugoslavijos šalis ir Albaniją, tai padaryti per vieną kelionę gali būti sunku. Kuri iš Vakarų Balkanų valstybių įdomiausia – priklauso nuo poreikių. Štai pagrindiniai visų buvusios Jugoslavijos šalių pliusai ir minusai, o taip pat įdomiausios lankytinos vietos kiekvienoje:

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Bosnijoje, tik Bosnijoje kaip lygi su lygia susitinka visos trys didžiosios kultūros, formavusios Europos istoriją. Vakarai, Rytai ir Pietūs. Katalikybė, stačiatikybė ir islamas. Pakakdavo apsidairyti aplink kurio nors miesto centre ir pamatydavau visų jų pėdsakus.

Deja, kūrybos dešimtmečius Bosnijoje vis pakeisdavo griovimas. Paskutinis karas baigėsi prieš 20 metų, bet jokioje pasaulio valstybėje nemačiau tiek daug nesantaikos žaizdų. Griuvėsių eilės, kulkų išvarpyti tebegyvenami namai, miestai, iš kurių išvaryti kitataučiai. Žiauraus genocido atgarsiai – vienų demonstratyviai pamiršti, kitų nuolat primenami.

Niūrumo Bosnijoje pakanka, kad silpnesnių nervų turistas apsispręstų ten nekeliauti. Bet taip jie prarastų galimybę išvysti viską gražaus, ką ten paliko trys didžiosios kultūros: grakščius pietietiškus tiltus, turgus ir mečetes; rytietiškas kalnų cerkves; puošnius ir triukšmingus vakarietiškus miestus.

Ir viską supančius gilius kanjonus su skaidriomis kalnų upėmis, prieš kuriuos visi žmonių konfliktai atrodo trumpi ir laikini.

Mostaras - vienas gražiausių Bosnijos miestų. Jo centrinio upės slėnio nuotraukoje - sutvarkyti namai ir griuvėsiai, musulmoniška ir krikščioniška

Visi keliai veda į Sarajevą

Bosnijos istorijos lūžiai geriausiai atsispindi jos sostinėje Sarajeve (450 tūkst. gyv.). Nepaisant skausmingos praeities, tai gražus miestas. Dauguma jo gyventojų – musulmonai bosniai. Tiesa, mažai religingi. Itin ryškiu makiažu pasidabinusių moterų regėjau kokius penkiskart daugiau, nei ryšinčiųjų skareles, o vakarais muzika iš atvirų klubų tiesiog purtydavo miesto centrą.

Vakarietiškąjį centrą. Mat Sarajevas turi dvi širdis. Čaršiją (sunkiai išverčiamas žodis, reiškiantis ir “senamiestį”, ir “turgų”), pastatytą turkų Osmanų laikais, su daugybe vienaukščių krautuvėlių, čevapčicinių, kebabinių, mečetėlių, prekybos paviljonų ir mėnulio laiką rodančiu bokšto laikrodžiu. Ir Naujamiestį, kuriuo Sarajevą išplėtė 1878 m. miestą užėmusi Austrija-Vengrija: su puošniais daugiabučiais, katalikų ir stačiatikių katedromis, plačiomis gatvėmis, parkais. Bosniai juokauja, kad austrai per 50 metų miestą pakeitė labiau, nei turkai per 500.

Centrinė Čaršijos aikštė su Sebiliu - 1753 m. iš labdarybės pastatytu nemokamo vandens šaltiniu (tiesa, vanduo teka labai lėtai: senutė butelį pildėsi gal minutę). Aikštė nuolat pilna ir balandžių bei jų šėrėjų

Tarp abiejų centrų šaligatvyje nubrėžtas simbolinis brūkšnys: žengdamas vieną žingsnį per jį tarsi patenki iš Stambulo į Vieną (arba atgal). Vakarų pusėje laisvalaikis – tai taurė bare ar puodelis tikroje kavinėje, rytų pusėje – mėsa su duona ir kaljanas. Tiesa, minios žmonių tą rytų-vakarų brūkšnį kerta nuolat, o kultūra abiejose pusėse ta pati: kur eini priklauso nuo ko tuo metu nori, o ne kas tu esi.

Man lankant Bosniją musulmonai šventė ramadaną, bet tą prisimindavau tik išvydęs “ramadano vakarienių” ar “ramadano koncertų” reklamas bei, saulei nusileidus, išgirdęs patrankos šūvį nuo Geltonojo forto – ženklą, kad pasninkaujantys religingi musulmonai vėl gali valgyti ir gerti. Tačiau restoranai net Čaršijoje veikė ir vidurį dienos, ir klientų stygiumi skųstis labai negalėjo.

Ramadano patranka ir vaizdas į Sarajevą nuo Geltonojo forto. Dar toliau į rytus yra aukštesnis, Baltasis fortas, Vratnikas, į kurį tenka važiuoti siauromis vingiuojančiomis gatvelėmis, bet turistų ten dar mažiau

Matant tokį europietiškai sekuliarų miestą atrodė sunku patikėti, kad beveik visi jo minaretai ryškiai balti ne dėl to, kad neseniai perdažyti. Dauguma jų ką tik pastatyti – senuosius karo metu sugriovė kitatikiai serbai. Pati religija Bosnijoje seniai nėra tokia reikšminga, bet būtent pagal per kartų kartas perdavinėtą tikėjimą šalies gyventojai susiskirstė į tris apylyges grupes, oficialiai – “konstitucines tautas”. Be musulmonų bosnių (~40-50% valstybės piliečių) tai stačiatikiai serbai (~30-40%) ir katalikai kroatai (~15-25%). Griūvant Jugoslavijai tos trys kultūros nepasidalijo, kam kiek žemių priklausys ir kas valdys Sarajevą. Bosniai troško nepriklausomybės, serbai nenorėjo jų paleisti, o kroatai siekė bent jau atsiriekti sau kroatiškas Bosnijos žemes.

Austrų laikų Sarajevo centras su katalikų katedra

Vos gyjančios Bosnijos karo žaizdos

Sarajevą supa kalnai, ir 1992-1995 m. kare tie kalnai tapo Sarajevo prakeiksmu. Juose įsitvirtino serbų pajėgos, ir visas miestas joms buvo tarsi ant delno. Artilerija kasdien iššaudavo per 300 sviedinių, o serbų snaiperiai savo taikikliuose sekdavo platesnes gatves: gal koks neatsargus bosnis jomis eis parsinešti vandens ar maisto, ir jo galvą perskros kulka.

Nuo per karą sugriautos Bosnijos observatorijos visas Sarajevas serbams buvo kaip ant delno

Miesto blokada truko beveik 4 metus – ilgiau, nei garsiosios Leningrado ar Volgogrado blokados – bet Sarajevas, palaidojęs 12 tūkstančių savo žmonių, atsilaikė. Iškentė alkį ir troškulį – nuo mirtino bado išgelbėjo tik 800 m tunelis, paslapčia prakastas po oro uostu. Dieną naktį susilenkę žmonės juo stumdė maisto vagonus ir ginklus.

Kulkų suvarpyti daugiabučiai netoli Bosnijos gatvės, pravardžiuotos 'Snaiperių alėja'. Ji - tikras Sarajevo miegamųjų rajonų stuburas - karo metais buvo žudynių arena, nes dėl didelio pločio ja einančių sarajeviečių neužstodavo pastatai ir snaiperiams būdavo lengva taikytis. Į balkonus tada, matyt, eidavo nebent savižudžiai

Sarajevo žaizdos gyja – bet lėtai. Karas mieste nebuvo palikęs sveikų langų, neapgriautų namų. O šiandien vos(?) maždaug kas ketvirtame pastate kulkų skylės neužglaistytos. Ir tik kelios “Sarajevo rožės” tebeboluoja miesto šaligatviuose. Jos buvo genialus spontaniškas apgulties aukų atminimas: ten, kur serbų artilerijos šūviai užmušdavo žmogų, kiti miestelėnai ištaškyto asfalto duobę užlygindavo raudonais dažais – “nenuplaunamomis kraujo dėmėmis”. Tačiau keičiant grindinį Sarajevo rožės nyksta. Gyvenimas eina toliau. Kas gi sunkiausiomis apgulties dienomis būtų patikėjęs, kad jau 2008 m. Sarajeve bus pastatytas aukščiausias buvusios Jugoslavijos dangoraižis “Avaz Twist”.

Sarajevo olimpiados bobslėjaus trasa - vis dar apleista ir aprašinėta grafičiais tokiais kaip 'Alachas-Dievas 1-0', tačiau dabar čia nebe įsitvirtinę bosnių kariai, o vaikštinėja šeimos su vaikais

Bet karo niekas Sarajeve nepamiršo. Tik jo atminimas – solidesnis, įdomesnis turistams. Ne, bosniai nesiekia užsidirbti iš tragedijos – greičiau trokšta pristatyti pasauliui patirtas kančias (kurių ypatingumą serbai iki šiol neigia). Miestą išgelbėjęs tunelis (tiek, kiek dar nesugriuvo) paverstas apgulties muziejumi. Tarptautinių pagyrų sulaukė Vaikystės kare muziejus (tuomečių vaikų jiems svarbūs daiktai ir žiaurūs su jais susiję prisiminimai – nuo žuvusios sesers dienoraščio iki Kinder žaisliukų, itin brangintų slepiantis rūsyje per apšaudymus). O labiausiai sukrečia Srebrenicos galerija. Fotografo Tariko Samaros (as)meninės kovos dalis.

Sarajevo tunelis. Jame net atsistoti pilnu ūgiu neįmanoma. Šiandien tunelio liekanos atviros turistams, o einant juo nesunku įsivaizduoti, kad iš gretimo oro uosto atsklindantis reaktyvinių variklių garsas - tai naikintuvai

Srebrenica – miestelis į rytus nuo Sarajevo, kuriame 1995 m. serbai išžudė per 8000 žmonių – visus bosnius vyrus ir berniukus. Tai buvo Bosnijos genocido žiaurumo viršūnė. Ne spontaniškas neapykantos proveržis, o baisios karo taktikos dalis: “jei bosniai gyventojai bus išnaikinti, tos žemės niekad neatiteks jiems”. Serbų planas išdegė – net kai NATO bombos pagaliau juos privertė sudaryti taiką, Srebrenica ir aplinkiniai Rytų Bosnijos plotai, kur iki karo gyventojų daugumą sudarė bosniai, perduoti valdyti serbams (dauguma tenykščių bosnių pabėgo į šalies gilumą).

Srebrenicos parodoje ne mažiau nei serbams kliūva Jungtinėms Tautoms. JTO “žydrieji šalmai”, nuginklavę iš aplinkinių kaimų subėgusius bosnius ir pažadėję ginti “Srebrenicos saugiąją zoną”, nė neiššovė, kai į miestą atėjo serbų četinkai. Dalį bosnių, kalbama, JT taikdariai net patys perdavė būsimiems žudikams, “neutraliai” stebėjo žudymus ir žaginimus. Su tragedija supažindinęs galerijos darbuotojas vilkėjo marškinėlius su užrašu “UN – United Nothing”. Ši frazė – tai vienas daugelio Tariko Samaros užfiksuotų kompromituojančių grafičių, kuriuos Bosnijoje paliko… patys Jungtinių tautų darbuotojai.

Srebrenicos aukos. Galerijoje daug kas perteikiama vaizdu: nuo kraują duodančių dingusiųjų giminaičių (kad jų DNR būtų palygintas su atrastais masiniais kapais) nuotraukų iki puikaus trumpametražio filmo '10 Minutes', palyginančio 10 minučių reikšmę 1994 metais japonų turistui Romoje ir apgulto Sarajevo berniukui

Jungtinėse Tautose bet kokius serbams nenaudingus sprendimus vetuodavo (ir tebevetuoja) jų sąjungininkė Rusija, o vakariečiai ilgai delsė kištis bijodami, kad šitaip karas Bosnijoje peraugs į daug didesnį konfliktą. Kaip įvyko 1914 m., kai serbų radikalas Gavrilas Principas Sarajeve nušovė Austrijos-Vengrijos kronprincą. Tada jis irgi siekė Bosniją sujungti su Serbija, tačiau savo šūviu ir “pastūmė griūti domino kauliukus”, nulėmusius ne tik Bosnijos, bet ir pasaulio likimą: jei ne ta žmogžudystė, Pirmasis pasaulinis karas (dar) nebūtų prasidėjęs, jei ne Pirmasis – nebūtų Antrojo, jei ne Antrasis – nebūtų komunistinės Jugoslavijos ir poreikio nuo jos išsivaduoti.

Gatvių kampe, kur įvyko žmogžudystė, Austrija-Vengrija buvo pastačiusi puošnų monumentą nužudytam kronprincui. 1919 m. miestą perėmus Jugoslavijai tą obeliską pakeitė metaliniai pėdsakai, atmenantys, iš kur šovė “Jugoslavijos didvyris” Principas. Išsilaisvinusiems bosniams Principas – vėl tik teroristas, pėdsakai perkelti į menką austriško Sarajevo muziejų.

Austrų pastatyta Sarajevo rotušė - vienas gražiausių miesto pastatų. Būtent iš jos lemtingąją 'dieną, kuri pradėjo XX amžių' važiavo kronprincas Pranciškus Ferdinandas. Ji jau pilnai suremontuota po pastarojo karo, kuomet viduje buvusi biblioteka sudegė. Viduje - nedidelis pastarojo Sarajevo šimtmečio istorijos muziejus, bet vertesnis dėmesio pats interjeras

Višegradas: romantiškas tiltas, tamsios paslaptys

Pasaulio žemėlapyje Bosnijos kontūrai per karus nepasikeitė. To reikalavo Vakarų šalys: iš paskutiniųjų jos bando apginti principą, kad karas Europoje nebegali keisti valstybių sienų. Tačiau serbai nebuvo nugalėti. Maždaug pusė Bosnijos žemių atiduota jų Serbų Respublikai – ji formaliai priklauso Bosnijai, bet iš tikro turi savo valdžią, o iki 2006 m. – net atskirą galingą kariuomenę. Įvažiuojant į Serbų Respubliką pasitinka Serbijos vėliavos. Serbams garantuota įtaka ir centrinėje valdžioje. Dėl tokios “tritautės biurokratijos” FIFA net buvo diskvalifikavusi Bosnijos komandas, mat Bosnijos futbolo federacija turėjo… tris direktorius. Bosnijoje tai neatrodė keista: pati valstybė iki šiol turi tris prezidentus.

Gražiausias Bosnijos Serbų Respublikos miestelis Višegradas žaviame Drinos upės slėnyje iš pažiūros nesiskiria nuo savo brolių Bosnijoje. Jo pažiba – turkų Osmanų eros Mehmedo Pašos Sokolovičiaus tiltas (1577 m.), prie kurio, vakare gražiai apšviesto, renkasi jaunimo kompanijos.

Mehmedo Pašos Sokolovičiaus tiltas

Višegrado panoramoje – ir cerkvės, ir mečetės. Tačiau keletą atstatytų Višegrado mečečių mažai kas lanko. Prieškariu 63% višegradiečių buvo musulmonai, o šiandien likę kone vien stačiatikiai serbai. 3000 bosnių civilių išžudyti (kas suvaryti į padegtus namus, kas viešai sušaudyti ant romantiškojo tilto ir mėtomi į Driną), likę – pabėgo ar buvo išvaryti. Dar 2010 m. išleidus žemiau upe esantį tvenkinį į paviršių “išlindo” virš 300 naujų kūnų. Dar šimtams šeimų pagaliau užsibaigė kankinančios “dingusių artimųjų” paieškos…

Jei galėtų kalbėti, “Vilina Vlas” sanatorija priemiesčio miškelyje ne mažiau baisių istorijų papasakotų. Ten veikė viena serbų žaginimo stovyklų: surinktos bosnių moterys kasdien prievartautos ne tik tam, kad “linksmintų serbų karius”, bet ir tam, kad gimdytų vaikus serbus (jos būdavo paleidžiamos tik vėlyvame nėštume, kai abortas tapdavo pavojingas). Tiesa, “Vilina Vlas” prižiūrėtojai, atrodo, tam buvo per dideli sadistai, nes iš maždaug 200 moterų, rašoma, vos kelios nenusižudė ar nebuvo nužudytos. Šiandien tuose kambariuose mineraliniais vandenimis gydosi ligoniai.

Niūrus Vilina Vlas pastatas miško apspuptyje

Pas Bosnijos serbus – ir Putino portretai

Jei ne tai, ką skaičiau viešbutyje palei Driną vakare prisijungęs prie interneto, jei nebūčiau matęs filmų, tokių kaip “For those who can tell no tales“, Višegradas būtų išlikęs atminty kaip eilinis gražus kalnų miestelis. Kaip skundėsi Srebrenicos galerijos Sarajeve tarnautojas, skaudžiausia, kad, išskyrus tarptautiniu spaudimu įsteigtą Srebrenicos memorialą, visoje Bosnijos Serbų Respublikoje nerasi nė vienos atminimo lentos, menančios ten vykusias žudynes. Prieš teismus stojo tik vadai. O žudė, žagino, kankino tūkstančiai.

Nejučia ėmiau galvoti, kurie iš tiltu vaikštinėjančių žmonių patys nuo jo mėtė bosnių lavonus. Tokių minčių negali išmesti iš galvos ir iš Višegrado pabėgti spėję bosniai – kai kuriuos čia didvyriais laikomus karo nusikaltėlius jie net ir iš veido pažintų. Formaliai visi pabėgėliai pakviesti grįžti, bet net karingoji “Moterų karo aukų asociacijos” pirmininkė Bakira Hasičič, kilusi iš Višegrado, neranda tam noro ir jėgų.

Višegrade kylantis serbiškas miestelis Andričgradas su nauja cerkve (kairėje) ir garsusis tiltas (dešinėje)

Vieninteliai karo paminklai, kuriuos ji matytų Serbų Respublikoje – serbų kareiviams. Masiniai bosnių kapai nepažymėti, kartais užminuoti ir nors, pasak Srebrenicos galerijos tarnautojų, daug vietinių žino, kur jie, centrinei valdžiai nesako, o vietinei nebent pasiskundžia dėl blogo kvapo. Kiek teko bendrauti, nors daug serbų neteigia, kad kare jų tautiečiai elgėsi geriausiai, vis tiek laikosi nuomonės, kad “visos pusės buvo vienodai blogos” (arba blogiausi – NATO ir JAV). Visgi genocidą vykdė tik serbai ir nors tikrai būta serbų, kuriems teko trauktis iš bosnių ar kroatų žemių, pačių bosnių ir kroatų išvaryta kelis kartus daugiau.

Išsitrynęs naujausią tikrąją savo istoriją, Višegradas didžiuojasi daug senesne pusiau išgalvota. Pastatų sienas čia puošia Ivo Andričiaus citatos iš Nobelio premiją pelniusio romano “Drinos tiltas”, pasakojančio kaip Sokolovičius žymųjį tiltą statė. Garsusis režisierius Emiras Kusturica žada pagal knygą kurti filmą, o tam Višegrado centre pastatė ištisą miestelį Andričgradą. Tai nėra tiesiog filmavimo aikštelė – greičiau romantizuotas paminklas serbų tautai. Kiekvienas pastatas ten turi tikrą paskirtį, o jų fasadai mena vis kitą Serbijos epochą. Pačiame miesto gale, lyg švyturys virš Drinos – serbų stačiatikių cerkvė. Nepamiršo Kusturica ir savęs: kino teatras vadinasi “Dolly Bell” (pagal vieną garsiausių jo filmų), o austriškąją gatvę puošiančiose idiliškose freskose netoli Gavrilo Principo – ir pats besišypsantis režisierius. Beje, kai aš lankiausi, Kusturica vaikštinėjo po Andričgradą, stebėjo, kaip darbininkai dėsto rekvizitus filmavimui.

Andričgrado centrinė aikštė

Netikėčiausia Andričgrado detalė – pusantro metro aukščio Vladimiro Putino portretas, papuošęs miestelio kavinę. Bet čia joks atsitiktinumas – Rusijos prezidentu Višegradas didžiuojasi it savu. Tarsi kokio karaliaus jo nuotrauka kabojo net motelio, kuriame nakvojau, registratūroje (buvo ten ir Rusijos vėliava).

Tikriausiai serbams imponuoja Putino ekspansija į kitas “tautiečių” gyvenamas žemes. Juk to paties siekė ir jie patys, 1992 m. puldami Bosniją. Tačiau Kusturica – bosnis, ėmęs laikyti save serbu – nuostatas dažniau reiškia(?) subtiliai tarsi gerame filme: štai Andričgradą jis pastatė vos 15 km nuo ankstesniojo, medinio, savo “tautinio miestelio” anapus sienos Serbijoje. Simbolinė Serbijos ir Bosnijos Serbų Respublikos jungtis? Interpretacijų iš Sarajevo skamba ir daugiau: juk karo metais Andričgrado vietoje veikė koncentracijos stovykla bosniams… Bet “uždarius visus skeletus į spintą”, pažvelgus eilinio lankytojo akimis Andričgradas – žavus “naujasis Višegrado senamiestis”, kurį statant – tai dabar reta – siekta ne tik pelno ar funkcijos, bet ir grožio, prasmės.

Putinas motelio registratūroje (kairėje) ir Andričgrado kavinėje, kartu su kitu 'antivakariečiu' Fideliu Kastro (dešinėje)

Mistiška Bosnijos širdis: Jajcė ir Visokas

O štai Serbų Respublikos sostinė Banja Luka – pilka, vos keli pastatai gražesni. Tačiau keliaudamas ten iš Sarajevo dar bosnių pusėje pravažiuoji senąją Bosnijos istoriją ir Bosnijos gamtą (gilius upių tarpeklius, kurių papėdėse vingiuoja lėti keliai su daugybe aikštelių apsižvalgymui).

Abidvi šios Bosnijos įdomybės susipina Jajcės miestelye, įsikūrusiame virš krioklio. Aukštai jo viršūnėje – pilis ir įtvirtinimai, po žeme – mistiškos pamirštų religijų šventovės. Mitraizmo (keisto jautį žudančio didvyrio kulto, kuris Romos Imperijai baigiantis konkuravo su jauna krikščionybe) ir Bosnijos bažnyčios. Pastaroji buvo krikščioniška, bet nepriklausoma ir nuo katalikų, ir nuo stačiatikių. Gindamiesi nuo serbų ir kroatų įžeidinėjimų, neva bosniai – tik į islamą atsivertusių su Osmanais kolaboravusių tautiečių palikuonys, jie beda pirštu į tą nunykusią religiją, į ją išpažinusią viduramžių Bosnijos Kunigaikštystę, į unikalią jos rašto sistemą. Jau tada, kaip ir dabar, bosniai nebuvo nei kroatai, nei serbai…

Jajcės miestelis virš krioklio. Aikštelė šalia krioklio – mokama ir taškoma, o gražiausias vaizdas atsiveria iš čia, iš anapus upės. Būnant ten, vienu metu suskambo varpai ir muedzinų balsai. Labai bosniška patirtis.

JAV bosnis Semiras Osmanagičius skelbiasi prie Visoko miestelio atradęs dar senesnį dalyką – didžiausias pasaulyje piramides! Pasaulio archeologų bendruomenė vadina jas tiesiog kūginiais kalnais, bet ieškanti savo istorijos Bosnija stato į jas nuorodas kaip į lankytinas vietas – „Bosnijos saulės piramidė“, „Bosnijos mėnulio piramidė“… Kol kas tik vienišas senelis su pikapu siūlėsi užvežti viršun, bet su viešaisiais ryšiais Osmanagičius dirba puikiai: pats prisimenu net Lietuvos TV žinių pranešimus apie atrastas „Bosnijos piramides“. Dabar kaip niekad populiaru tai, kas mistiška. Net Bosnijos bažnyčios altorių Jajcės požeminiame mauzoliejuje dažnas sieja su „bogomilais“ – Viduramžių gnostikų sekta.

Mostaras: apgriautas ‘miestas prie tilto’

Bosnijos upių slėniais (ir nauja mokama magistrale) važiuodami į pietus pasiekėme Mostarą (100000 gyv.), kur musulmonų bosnių gyvenama zona atsiremia į katalikų kroatų pasaulėlį. Tai – vienas gražiausių Bosnijos miestų, bet sykiu ir vienas kraupiausių. Nors bosniai su kroatais galiausiai susivienijo prieš serbus, iki tol jie ilgai kovėsi dėl šių žemių šaudydami vieni į kitus iš priešingų miesto pusių. Net nešti palaidoti žuvusiuosius užmiestin buvo pavojinga, todėl kapinėmis paversti Mostaro parkai. Visur pilna ne tik “skylėtų pastatų” (net viešbučio, kuriame nakvojome, fasadas buvo sušaudytas), bet ir ištisų masyvių didingų griuvėsių, kurių naršymas – “tamsiojo turizmo” gerbėjų pomėgis.

Kroatai buvo sugriovę net didžiausiąją miesto įžymybę – UNESCO pripažintą grakštų Senąjį tiltą per Neretvą. Dabar jis atstatytas, o iš daugybės kavinių pakrančių vaizdais gėrisi Bosniją vėl atrandantys turistai. Čia ne Kroatija ir net ne Juodkalnija. Staliukų daug daugiau nei padavėjų garsiai sukviestų keliautojų, kainos – tikrai geros, o maistas – gardus.

Griuvėsiai Mostare. Dalis mano turėtame kelionių vadove aprašytų sugriautų didingų pastatų buvo ką tik suremontuoti, ties kitais (pavyzdžiui, stačiatikių cerkve) dirbo statybininkai, bet kol Mostaras išsikuops visas, matyt, prireiks dar 20 metų

Nuo tilto, kaip per amžius, vėl šokinėja vietos drąsuoliai. Kadaise taip stebindavo merginas, šiandien – prašinėja turistų “sumokėti už šuolį”. Tai šiokia tokia apgavystė: “auka” niekaip nepagreitina jų stryktelėjimo į Neretvą ir daug susimokėjusių žmonių, pasijutę “išdurti”, nukėblindavo šalin. Jei norite pažiūrėti, kaip koks mostarietis galiausiai sulenkęs kojas kris į upę, tiesiog užsiimkite vietą pakrantėje ir apsišarvuokite kantrybe.

Šiandien Mostare kultūros rungtyniauja tyliai. Senų mečečių su iš minaretų melstis šaukiančiais muedzinais – daugiau, bet naujoji katalikų bažnyčios varpinė – aukščiausia (107 m), o ant kroatų pusės kalno užkeltas didelis kryžius “žemai žemai” palieka viską.

Mostaro tiltas

Tikrąjį dvasinį gyvenimą po ateistinės Jugoslavijos dešimtmečių atgaivinti sunkiau. Blagajaus Tekėje, musulmonų bektašių (sufijų) ordino vienuolyne, triskart per savaitę vėl skanduotėmis šlovinamas Alachas – bet vienuoliai ten nebegyvena. Į drėgną pastatą palei tokią aukštą uolą, kad liūties metu ant jo stogo nenukrito nė vienas lašas, šiandien dažniau užeina turistai, nei bektašiai – tos keistos Balkanams būdingos islamo pakraipos atstovai, laikantys, kad Koranas turįs dvi prasmes: tiesioginę ir daug svarbesnę (bet kitų musulmonų pamirštą) perkeltinę.

Sarajeve, tiesa, pastebėjau šiokį tokį religinį atgimimą: penktadieniais mažos mečetės perpildytos tiek, kad net per lietų žmonės meldžiasi ant kilimų lauke – daugiausia jaunuoliai. Islamas, gavęs tam erdvės, yra gaivinamas arabų, jų fondų ir kultūrinių institucijų. Pasitaiko net bosnių moterų, vilkinčių juodais arabiškais tautiniais drabužiais, dengiančiais veidą (anksčiau Balkanuose to nematydavau), o ir patys arabai Sarajeve statosi ištisus kvartalus ant kalnų. Dėl Bosnijos ir vėl konkuruoja galybės iš trijų krypčių – Rytų (šįsyk – Rusija per Serbiją), Vakarų (Europos Sąjunga) ir pietų (arabai). Ir visgi, musulmoniškas polius vis dar – silpniausias iš trijų: islamas Bosnijoje vėl matomas, bet ne labiau, nei kokiame Londone.

Osmanų laikų interjeras Svrzo name Sarajeve. Kaip ir Blagajaus tekė dabar tai – labiau muziejus. Gyvenami butai Bosnijoje gerokai įprastesni, tik, tarkime, per Air BnB išsinuomotame bute kaip bosnių tautos simbolis aukštoje, beveik nepasiekiamoje, užtat labai matomoje vietoje buvo padėtas Koranas

Medžiugorjė, kur Marija tebekalba žmonėms

O štai Kroatiškos Bosnijos (tiksliau, Hercegovinos) dvasinei širdžiai – Medžiugorjei – tikėjimo galėtų pavydėti didžioji dalis krikščioniško pasaulio. Tame bažnytkaimyje (2300 gyv.) 1981 m. šešiems paaugliams apsireiškė mergelė Marija. Trims iš jų apsireiškinėja iki šiol – dviems kasmet, vienai kas mėnesį. Katalikų hierarchai šia istorija nelabai tiki, tačiau kuprinėti piligrimai į Medžiugorję plūsta pribloškiamomis miniomis.

Mišios parapijos bažnyčioje vyksta kas valandą – vis skirtinga kalba. Per kroatiškąsias viduje buvo šitaip pilna, kad antrąkart tiek žmonių meldėsi ant šimtų suolų lauke (o juk nė nebuvo sekmadienis!). Vos neišspaudė džiugios ašaros tas jausmas, kad Medžiugorjėje bažnyčia – tai gyvi žmonės, o ne pastatas. Viduje nėra jokios prabangos, jokių sidabrinių votų, net joks paveikslas už altoriaus nekaba. Užtat visas miestelis “lūžta” nuo entuziastingo tikinčio jaunimo iš viso pasaulio.

Už labai paprastos pokariu statytos Medžiugorjės bažnyčios - vienas daugelio ekranų, transliuojančių mišias netilpusiems į vidų. Dėmesys skiriamas patogumui, o ne prabangai

Mačiau žmonių net su Libano ir Indijos vėliavomis, o artimesnių šalių piligrimai nešė įspūdingus savo religinių organizacijų simbolius (pvz. itališkas “Marijos apaštališkasis legionas”). Išpažinčių laukė 30 klausyklų paviljonas, kur dirba įvairiataučiai kunigai (kuri laisva rodo žalios lemputės).

Šen bei ten siaurose kaimo gatvelėse stoviniuoja dideli autobusai įvairių Europos šalių numeriais, išleidę piligrimus pasimelsti prie vietnių įžymybių – apsireiškimo kalno, kryžiaus kalno… Mėgiama modernistinė Kristaus statula (2001 m.), iš kurios kelio sunkiasi kažkoks skystis. Maldininkai laukia eilėse, kad suvilgytų juo nusipirktas servetėles.

Piligrimai laukia prie Kristaus statulos. Visą laiką kol žiūrėjau, servetėles skysčiu drėkino ta pati moteris - matyt, veš po vieną visiems giminaičiams ir draugams

Prie kiekvienos šventosios vietos – ištisos gatvės parduotuvių, viešbučių (jų pavadinimai: “Palaiminimas”, “Taikos karalienė”…). Daug komercijos, bet dar daugiau idėjinių žmonių, kaip Mirjana Stanislava Vasil Zukarini, kurios knyga apie Medžiugorję išversta į daugybę kalbų (nusipirkau lietuviškai), o pajamas ji aukoja miestelio vaikų namams.

Knyga pasakoja ir vietovės istoriją. Aišku, iš kroatų pozicijų – o kaip gi kitaip: netgi nė vienos Bosnijos vėliavos Medžiugorjėje nemačiau, plazda vien kroatiškos. Esmė: “Katalikai kroatai per amžius gynė savo tikėjimą, nors juos bandė palaužti ir į stačiatikybę perėję tautiečiai [serbai], ir musulmonai”. Net mokyklose skirtingų tautybių vaikai mokomi skirtingų istorijos versijų.

Medžiugorjėje pardavinėjamos knygos lietuvių kalba ir apie Šv. Šarbelį (dešinėje). Tiesa, išpažintys lietuviškai neklausomos: tarp 23 kalbų lentelių, kurias atėję į savo klausyklas užsikabina kunigai, lietuviškos nebuvo (kairėje)

Pokario Bosnija: mažiau trinties, daugiau ramybės

Nežinau ar bažnyčia kada pripažins Medžiugorjės apreiškimus – galbūt tai įvyks po paskutinio regėtojo mirties. Juose, šiaip ar taip, Mergelė Marija(?) dažniausiai tiesiog savais žodžiais persako biblines tiesas. Ir šaukiasi taikos: “Visų tikėjimų žmonės lygūs prieš Dievą”…

Labai panašių dalykų savo maldose prašo ir stačiatikiai, ir musulmonai. Pažvelgus atskirai, visos trys Bosnijos kultūros – gražios ir taikios.

Sarajeve šis motyvas populiarus ant suvenyrų. Nustebau jį išvydęs ir Srebrenicos galerijoje. Pasirodo, tai vienas daugelio 1993 m. Sarajevo dizainerių kūrinių, 'modifikavusių' pasaulinius prekės ženklus taip, kad priverstų susimąstyti apie Sarajevo apgultį. Kad čia naikinamas ne koks 'atsilikęs pasaulio užkampis', o europietiškas miestas, į kurį dar 1984 m. gužėjo žmonės iš viso pasaulio stebėti žiemos olimpiados.

Konflikto raktas, tikiu, ne pačiose kultūrose ar religijose, o tiesiog tame, kad jos skirtingos ir pernelyg arti. Vienas miestas kelioms kultūroms – kaip vienas kambarys keliems žmonėms. Pasaulyje daug gerų žmonių, tačiau ne su kiekvienu jų būtų vienodai paprasta dalintis kambariu – nesutampant poreikiams ir požiūriams reikėtų daugybės kompromisų, savęs varžymo, tikimybė susipykti didesnė. Taip ir skirtingų kultūrų bendruomenėms – jei jos pakankamai didelės – viename mieste tenka save riboti, o ginčai, kas kam kada turi nusileisti, neišvengiamai gimdo trintis – barnis seka barnį, kerštas – kerštą; it sūpynės įsisiūbuoja dideli konfliktai.

Bosnija ne vienintelė multikultūrinė žemė Europoje. Bet ji viena nedaugelio, kurioje iš viso nėra daugumos – tik trys didelės mažumos. Visos jos jaučiasi esančios pakankamai svarbios, kad reikalautų sau daug teisių – bet jų troškimų vienu metu patenkinti niekaip neįmanoma. Juk gyvenant viename kambaryje nepavyks ir pačiam rengti vakarėlius, ir netrukdyti ramesniam “kambariokui” miegoti…

Dėl pinigų dizaino Bosnijos tautos nesusitarė, tad Bosnijos markės yra dviejų rūšių. Ant banknotų, skirtų Serbų Respublikai, pavaizduoti serbai, ant likusių - bosniai ir kroatai. Be to, serbiškuose banknotuose viršuje rašomas tekstas kirilika, likusiuose - lotynų raštu. Beje, valiutos pavadinimai 'markė' ir 'pfenigas' įkvėpti Vokietijos, į kurią buvo emigravę daug bosnių. Vokietijai ir Suomijai įsivedus eurą, tai - paskutiniai pasaulyje markėmis vadinami pinigai. Tiesa, Bosnijoje daug kas priima ir eurus, serbai - Serbijos dinarus, kroatai - Kroatijos kunas

Vakaruose išpopuliarėjęs “multikultūrinis idealizmas” sveikina “įvairovę kiekviename mieste”. Bosnija tą “visuotinę įvairovę” turėjo – ir nurašė į istorijos šiukšlyną kartu su komunizmu, kitu buvusios Jugoslavijos pagrindu. Galbūt suprato, kad ir multikultūralizmas, ir komunizmas yra utopijos – gražūs “ant popieriaus”, bet prieštaraujantys žmonių prigimčiai. “Komunistinėse” šalyse produktyvumas taip krisdavo, kad net “pagerbtieji” darbininkai ilgainiui nuskurdo labiau, nei kapitalistinėse. O “multikultūrinėse”, užuot pastačius “tautų draugystę”, mėginamos gniaužti trintys ir poreikis “taikstytis su nesitaikstomu” privesdavo iki riaušių, teroro, pilietinių karų.

Bosnija patyrė abudu šiuos “eksperimentus”. Iš jų išsikapanoti buvo labai sunku: ~1990 m. dalinantis “visos liaudies” turtą neišvengiamai laukė laikina krizė, dalinantis “visų kultūrų” žemes – karas. Įsivaizduokite, kaip blogai jaustis vertė tas nuolatinis (nesu)gyvenimas kartu, kad nueita šiuo keliu…

Kankinių (karo aukų) bosnių kapinės Sarajeve. Tokiais kapų laukais karo metu virto dažna Bosnijos pafrontės miestų laukymė

Kaip ten bebūtų, Bosnijos krizė ir karas baigėsi. Ekonomika auga. Prievarta ar savanoriškai gyventojams persikėlus “kur daugiau saviškių” daugumoje teritorijų susidarė tvirtos serbų, bosnių ar kroatų daugumos, ir “kasdieniams konfliktams” vietos mažiau. Įdomu, kad žmonėms išsiskirsčius, įvairovė Balkanuose tik išaugo: dabar kiekvienas miestas ypatingesnis ir įdomesnis, nes puoselėja konkrečią savo kultūrą, o ne nuvalkiotą ir vienodą “tautų draugystės” utopiją.

Tiesa, Bosnija pasiliko vientisa šalis, tad ginčai persikėlė į politinį lygmenį: pavyzdžiui, Serbų Respublikos ir centrinės valdžios pareigūnai dabar nesutaria kaip traktuoti 2013 m. gyventojų surašymo rezultatus, bosnius erzina, kad Serbų Respublika referendumu nutarė nepaisyti konstitucinio teismo draudimo sausio 9 d. (dieną, kai ji paskelbė panaikintą ir prie genocido privedusią savo nepriklausomybę). Bet šito nė iš tolo nepalyginsi su tuo, kas darėsi prieš 20 metų – kai kaimynai šaudė kaimynus – ir kas tebevyksta daugiakultūrėse Artimųjų Rytų ar Afrikos žemėse. Bosnijoje pastaruosius 20 metų nebuvo net tų blogybių, kurios jau tapo norma imigrantų pilniausiuose Vakarų didmiesčiuose (mirtinos mažumų riaušės, teroro aktai).

Serbų įžymybės Andričgrade (iš dešinės): skulptūros nacionalinio epo autoriui Negošui, rašytojui Ivo Andričiui ir statula dar netapęs Andričgrado sumanytojas režisierius Emiras Kusturica, nuotraukos su kuriuo išprašė fanas

Dabar Bosnija – saugi, demokratiška ir keliautojams draugiška šalis, į kurią rekomenduočiau nuvykti kiekvienam, kam patinka ypatingos, bet turistų dar nepažintos, nebrangios vietos.

Bosnijos ir Hercegovinos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę. Žemėlapyje raudonai pažymėta Serbų Respublika, mėlynai - bosnių ir kroatų valdomos teritorijos.

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Juodkalnijos vardą dar ne kiekvienas europietis žino. Tačiau jau pirmąją savo kelionės ten dieną supratau: tai – tik laiko klausimas.

Ši mažytė Viduržemio jūros šalis, tik 2006 m. paskelbusi nepriklausomybę nuo Serbijos, turi ką pasiūlyti kiekvienam keliautojui. Gamtos mylėtojams – kalnų takai, žydros raftingo upės per giliausius Europos kanjonus. Kultūros mėgėjams – ankšti Viduramžių Venecijos miestai, stačiatikių vienuolynai. O po turiningų dienų laukia pajūrio kurortai “kiekvienai kišenei”: nuo kambarių “pas močiutes” iki megajachtų prieplaukų.

Ko Juodkalnijoje mažai – tai tipinių nuobodžių gigantiškų viešbučių. Nors ir vis pilnesni turistų, jos miesteliai išlieka saviti. Čia juodkalniečiai turi patirties: iki Jugoslavijos jų šalis ilgai džiaugėsi laisve, valdoma “vyskupų-kunigaikščių”.

Kotoro įlanka, žymusis 'Juodkalnijos fjordas', nuo gretimų kalnų.

Juodkalnijoje viskas orientuota į turistus

Juodkalnijos plotas – kaip šeštadalis Lietuvos, tačiau greitai jos aplėkti nepavyks. Pusė valstybės yra aukštesniame, nei kilometro aukštyje, ir beveik visi keliai čia vingiuoja nuolatiniais serpantinais. Kai kurie tokie siauri, kad susitikus iš priešpriešio automobilį tekdavo trauktis atbulomis iki artimiausios vietos, kur tarp skardžio ir uolų bent truputėlį plačiau.

Tačiau tai – bene vienintelis Juodkalnijos nepatogumas (o ir jį atperka vaizdai žemyn). Nors Juodkalnija skurdesnė už Lietuvą, net nustebau, kaip ten viskas kokybiška, orientuota į turistą. Net atokiausių plentų danga lygi, o miestelių gatvės pilnos gražių kavinių, barų, bevielis internetas (wifi) beveik visose nemokamas ir greitas.

Skadaro ežeras tarp Juodkalnijos ir Albanijos - didžiausias Balkanuose, o jo salose gyvena vienuoliai (kai kurie - atsiskyrėliai). Čia jis matomas nuo siauručio Ulcinjo-Virpazaro kelio - vieno vaizdingiausių Juodkalnijoje. Čia - kelio išplatėjimas apžvalgos aikštelei, šiaip jis daug siauresnis

Atsiskaitoma eurais (Juodkalnija nėra ES narė, bet vienašališkai įsivedė šią valiutą). Net oficialios iškabos rašomos ir angliškai, neretai – ir rusiškai (Juodkalnija – viena vos kelių Europos šalių, į kurią rusams nereikia vizų, ir jų ten keliauja šimtai tūkstančių).

Kartą prisėjo paskambinti į policiją (vienas viešbučio savininkas kaltino, neva pavogėme 5 eurus kainavusį rankšluostį) – ten irgi angliškai puikiai šnekėjo, situacija išsisprendė.

Herceg Novio kurorto, populiaraus tarp serbų, centrinė aikštė su lauko kavinėmis

Tačiau “patogu” nereiškia “kaip visur”. Pavyzdžiui, daugumoje Juodkalnijos kurortų nerasi užsienio virtuvių restoranų. Kiekvienoje lauko kavinėje patiekiami tie patys balkaniški patiekalai – maltos mėsos čevap(čic)ai, paplotėlis pleskavica, įdaryta paprika, jūros gėrybės, kai kur vietinis “Negošo” sūris ir kumpis. O taip pat picos, spagečiai: itališki patiekalai juodkalniečiams – beveik nacionaliniai. Viskas skanu, mintimi “vis tiek turistas išvažiuos, tad galima patiekti bet ką” paprastai nesivadovaujama – tik aptarnaudavo labai ilgai.

Kotoro įlanka – pasakiškas pietų “fjordas”

Daugiausia liaupsių sulaukianti Juodkalnijos vieta – Kotoro įlanka. Reklama turistams, kad Kotoras – vienintelis Viduržemio fjordas – nėra visai teisinga, bet žvelgdamas į čia siaurėjantį, čia platėjantį aukštų kalnų supamą Kotorą išties būčiau galėjęs patikėti pakliuvęs į Norvegiją. Jei ne +33 laipsnių karštis.

Tik, geriau įsižiūrėjus, “juodųjų kalnų” pakrantės ten ne laukinės, o pilnos žavių miestukų su Venecijos pirklių statytomis bažnyčiomis bei rūmais. Jų gatvelės tokios siauros, kad, lyg Venecijoje, tegalima vaikščioti pėsčiam. Dažna tokia stati, kad virsta laiptais.

Herceg Novio kurortas žvelgiant iš jo tvirtovės. Daugybė tokių paprastų namų šlaituose priima turistus ir iš jų balkonų matosi Kotoro įlankos pradžia.

Rausvi ir pilkšvi Viduramžių mūrai puikiai papildo gamtos peizažą. Nenuostabu, kad Perasto kaime (su 17 bažnyčių, 2 cerkvėm, bet tik 350 gyventojų) vienerius iš 16 rūmų nusipirko Maiklas Duglasas ir Ketrina Zeta Džouns.

Nors Kotoro įlanką galima perplaukti keltu, džiaugiuosi, kad apvažiavome automobiliu. Juk iš kiekvienos kelio atkarpos, kiekvieno miestelio įlanka atrodo vis kitaip, o įspūdingiausi vaizdai – nuo kalnų kelio į Cetinę.

Perasto panorama iš vienos jo bažnyčių varpinių.

Tiesa, vieno turistų džiaugsmo Juodkalnijai trūksta – gerų paplūdimių. Didžioji dalis krantų uolėti, o reti smėliuko ar (dažniau) akmenukų ruožai siauručiai it prie Lietuvos ežerų. Kone kiekvienas jų brangus centimetras perduotas “administruojančioms įmonėms” nuomojančioms šezlongų ir skėčių eiles (kad poilsiautojų tilptų daugiau, būna, supila į jūrą betoninius “kyšulius” ir siūlo kaitintis saulutėje ant jų).

Prieš kiekybę Juodkalnijoje triumfuoja kokybė. Greta didesnių paplūdimių buvę kaimai seniai suaugo į kilometrinius kurortus su romantiškų kavinių pilnomis pajūrio promenadomis. Kiekvienas turi savo veidą. Tie su įspūdingiausiais senamiesčiais brangesni ir pamilti atvykėlių iš toliau (ypač Budva), kiti pigesni, bet tiems, kam pakanka jūros ir pramogų, nemažiau smagūs (pvz. Sutomorė).

Budva - didžiausias 'tarptautinis' Juodkalnijos kurortas. Bet jis irgi didžiuojasi venecijietišku senamiesčiu

Ulcinjo kurortas pačiuose pietuose tarsi apjungia abu dalykus: ten ir gražus įtvirtintas senamiestis, ir žemesnės kainos. Tačiau dauguma gyventojų jame albanai, tad atmosfera chaotiškesnė, senamiestis apgriuvęs.

Juodkalnijoje – milijonierių žaidimų aikštelės…

Bet labiausiai Juodkalnija trokšta tų turistų, kurie pinigų išvis neskaičiuoja. Jiems – Sveti Stefano sala su venecijiečių miesteliu, kuri visa dabar – vienas viešbutis, šitoks prabangus, kad kiekvienam svečiui tenka po keturis darbuotojus. Tie, kas nesusimoka ~1500 eurų siekiančios minimalios nakvynės kainos, net neįleidžiami pasižvalgyti po jo aikštes ar keturias bažnyčias.

Tikriausiai niekur pasaulyje į Sveti Stefaną nerasi nieko panašaus – kam gi pavyktų supirkti visą istorinį miestelį? Ironiška, kad šį turtuolių rojų įkūrė komunistai. Įkalbinėti vietinius gyventojus parduoti savo giminės namus jiems neteko: po Antrojo pasaulinio karo komunistinė Jugoslavija tiesiog viską nacionalizavo, rekonstravo ir ėmė į Sveti Stefaną vilioti Holivudo žvaigždes ir jų dolerius (izoliuotos nuo skurdžios Jugoslavijos realybės ten poilsiavo Elizabet Teilor, Sofi Loren). Po komunizmo žlugimo ir Jugoslavijos karų merdėjusį kurortą 2007 m. šiuolaikinei prabangai prikėlė rusiškas tinklas “Aman Resort”.

Nors Sveti Stefan ne svečiams uždarytas, šio gražiausio jo vaizdo - nuo gretimo kalno - iš eilinių turistų atimti niekas negali. Norintys prieiti arčiau dar gali apsilankyti viešbučio paplūdymyje - tiesa, tai kainuos 50 eurų, o už mašinos pastatymą tektų pakloti dar 12. Nėjome.

Beveik vien rusų kalbą girdėjau ir naujojoje Juodkalnijos milijonierių turizmo sostinėje – “Porto Montenegro” Tivate. Vietinis viešbučio šeimininkas vardijo, kieno gi daugiaaukštės superjachtos išrikiuotos iki 600 vietų plečiamoje prieplaukoje: Džiokovičiaus, Šumacherio… Tačiau rusiški laivų pavadinimai, denyje švenčiančios vidurinio amžiaus rusakalbės neleido nė išdidžiai plazdančioms Bermudų, Maršalo salų ar Barbadoso vėliavoms nuslėpti, kad dauguma “Porto Montenegro” prisišvartavusiųjų – naujieji rusai. Prie jų priderintos ir kainos naujame krantinės miestelyje: išleidus bent 10 eurų parkingas mums būtų buvęs nemokamas, bet patyrinėjęs antkainius supratau, kad geriau apsimoka tiesiog “palikti” 4 eurus už automobilio stovėjimą.

Kur dabar “Porto Montenegro” kadaise buvo piečiausioji Austrijos-Vengrijos, paskui Jugoslavijos karo bazė ir tai primena muziejus, kuriame galima net pasivaikščioti po tikrą karinį povandeninį laivą. Įdomu. Tačiau be mūsų per gerą valandą ten neužsuko nė vienas svečias. Turbūt tai prasčiausia “Porto Montenegro” šeimininkų investicija ir jie gailisi neatidarę dar vieno madingai skambančio “slow food” restorano…

Jugoslavų povandeninio laivo viduje. Tapusi nepriklausoma Juodkalnija daugumą karinės įrangos sunaikino ar atidavė muziejams. Dabar privaloma gidė pasakoja, kur susigrūdę ir sukaitę miegodavo beveik 30 jūreivių, kaip jie dalydavosi vienu tualetu laivugalyje

…ir eilinės Balkanų liaudies kurortai

Dauguma turistų Juodkalnijos pajūryje į milijonierių erdves težiūri iš tolo. Jie apsistoja “pas vietinius” – tiesa, tai dažniausiai ne kambariai kažkieno bute, o specialiai pastatyti keliaaukščiai namai. Dauguma numerių vadinami apartamentais, nes turi ne tik vonią, bet ir virtuvę.

Logiška: milžiniški turistų srautai taip sukėlė Juodkalnijos kainas, kad restoranai ten – dvigubai, kartais keturgubai brangesni nei kaimyninėse šalyse ar Lietuvoje. Serbijos ir Kosovo vasarotojai net buvo ėmę vežtis ką valgyti visai savaitei iš tėvynių. Pildydama biudžetą Juodkalnija nurodė muitininkams konfiskuoti maistą, viršijantį 1 kg vienam žmogui.

Sutomorės pajūris. Šis kurortas Vakaruose taip nežinomas, kad kelionių vadovai jo net neaprašo, bet serbų jaunimas pamėgęs tenykščius pajūrio klubus be to, čia paplūdimys - plačiausias, kokį mačiau Juodkalnijoje. Beje, nakvyne gerame pajūrio kambaryje su vaizdu kaip iš šios nuotraukos atsiėjo 30 eurų - nakvynės 'nesuperturtingiems' siūlytojų konkurencija didelė

Tačiau ir pačios Juodkalnijos parduotuvėse maistas pigesnis, nei Lietuvoje. Kol kas aukštyn šovė tik tų prekių ir paslaugų kainos, kurias perka turistai. Ir driokstelėjo jos ne juokais: štai 2010 m. kelionių vadove dar rašoma, kad 500 m nuplukdymas į Perasto miestelio bažnyčią dirbtinėje saloje kainuoja 1 eurą, o 2014 m. leidime – jau 5 eurus (tiek mokėjome ir mes).

Teigiama pokyčių pusė: skirtumas tarp “sutvarkyto” ir “(pa)prasto” akis bado vis mažiau kur. Jau daugiau nei pusė gatvelių gražios, švarios, malonios leisti laiką. Mažųjų miestų Juodkalniečiai mėgsta džiaugtis gyvenimu po atviru dangumi: teatrai, koncertų “salės”, net oficialių klubų krepšinio aikštės ir vandensvydžio baseinai neturi nei sienų, nei stogų – tik į viršų kylančias kėdes žiūrovams ant jūros kranto ar pašlaitėse.

Perasto bažnyčia dirbtinėje saloje. Sala supilta ten, kur 1452 m. atrastas Mergelės Marijos paveikslas. Istoriškai Kotoro įlanka, valdyta Venecijiečių ir Austrų, buvo katalikiška, tačiau po Antrojo pasaulinio karo prijungta prie Juodkalnijos ji tapo stačiatikiška

Juodkalnijos kalnuota širdis – Cetinė ir Lovčenas

Juodkalnijos pakrantė šiandien yra toks šalies veidas, kad net sunku patikėti, kad didžiąją savo istorijos dalį Juodkalnija net neturėjo išėjimo į jūrą. Jį iškovojo jėga tik 1878 m., sugriaudama istorinį Osmanų Senojo Baro miestelį (pilkus fotogeniškus jo griuvėsius pamilo turistai). Iki tol du šimtmečius Juodkalnija buvo stačiatikiška kalniečių žemė, kurią nuo galingų kitatikių imperijų (krikščioniškos Austrijos ir musulmoniškų Osmanų) gynė tie patys sunkiai pražengiami kalnai.

Svarbiausiajam iš didžiųjų senosios Juodkalnijos valdovų – tokiu jį pripažins bet kuris juodkalnietis – Petrui II Petrovičiui-Negošui (1813-1851) – ant Lovčeno kalno pastatytas aukščiausias planetoje mauzoliejus. Atleidusi, kad Negošas buvo ir vyskupas, jį šitaip pagerbė ateistinė Jugoslavija. Mat šis Juodkalnijos valdovas sukūrė “jugoslavizmą” – idėją kad visus pietų slavus reikia suvienyti į vieną jugoslavų valstybę. Juodkalniečiai tada save laikė serbais – vieninteliais laisvais, ir todėl pačiais geriausiais, Jugoslavijos vienijimo avangardu. Negošas, dar ir rašytojas, net sukurpė serbų nacionalinį epą “Kalnų vainikas” (Gorski vijenac). Kai 1918 m. Juodkalnija prijungta prie Jugoslavijos, daug gyventojų džiūgavo, ir net 1990 m., Jugoslavijai griūvant, laisvės dar ilgai neprašė.

Negošo 'mauzoliejus debesyse' mažas, bet didingos gamtos dėka jis - vienas įspūdingiausių pasaulio kapų. Į viršukalnę lipama plačiu pėsčiųjų tuneliu, o pagaliau išlindus laukan pribloškia 'juodųjų kalnų' panoramos. Kariatidžių saugomą memorialą su Negošo statula viduje vizualiai išplečia grįsti takai, apžvalgos aikštelės

Iki pat šiol juodkalniečiai nesutaria, ar jie yra atskira tauta. Tie patys žmonės vienuose surašymuose prisistato kaip juodkalniečiai, kituose – kaip serbai (pastaroji proporcija: 45%-29%). Dažnas laiko save “ir serbu, ir juodkalniečiu”. Populiariausi ant pastatų išteplioti grafičiai – kaip Serbijoje: “NATO – ne”, “Kosovas yra Serbija”.

Šiaip ar taip, serbai ir juodkalniečiai kalba ta pačia kalba, išpažįsta tą pačią religiją ir juos skiria nebent istorijos vingiai. Per referendumą už nepriklausomybę Juodkalnijoje balsavo vos 55% piliečių, o lemtingi buvo… tautinių mažumų balsai (albanai ir bosniai tiesiog nebenorėjo gyventi XX a. pabaigoje juos žudžiusių serbų valdomoje šalyje, ir net ~90% jų palaikė Juodkalnijos laisvę).

Tarp juodkalniečių laisvės labiausiai troško istorinės sostinės Cetinės Lovčeno papėdėje gyventojai – miestelio su keliolika gražių XIX a. užsienio ambasadų, kukliais valdovų rūmais. Kiek mažiau – šiuolaikinėje jugoslaviškai nuobodžioje sostinėje Podgoricoje (kur patriotizmą kursto, rodos, begalybė gatves puošiančių vėliavų ir vimpilų), antrajame pagal dydį universitetiniame mieste Nikšičiuje, pilname šiuolaikiškų barų.

Cetinė pilna tokių rūmų kuriuose gyveno prieškario Juodkalnijos elitas, veikė svarbiausios 'anos Juodkalnijos' įstaigos. Tiesa, ta šalelė buvo mažytė, todėl svarbiausi jos pastatai yra Lietuvos kaimo dvarų dydžio ir, kaip paskutinio kunigaikščio-vyskupo rūmai, jie įspūdingesni iš vidaus, jei tik šis išliko. Čia nufotografuotuose rūmuose - Juodkalnijos muziejus; beveik visi pagrindiniai šalies muziejai yra Cetinėjė ir net prezidentas gyvena ten

Giliausi Europos kanjonai – raftingo rojus

Į šiaurės rytus nuo miestų, toliausiai nuo krantų laukė pati dramatiškiausia Juodkalnijos gamta.

Ten – Durmitoro nacionalinis parkas ir Taros kanjonas, pasak turistinių bukletų antrasis pagal gylį pasaulyje po JAV Didžiojo kanjono (1300 metrų). Deja, daugumą vaizdų į jį užstoja medžiai – tačiau nuo Taros tilto tas žalias slėnis atrodo pribloškiamai.

Taros kanjono vaizdas nuo Taros tilto su lynu lekiančiu turistu

Populiariausia rytų Juodkalniją pažinti aktyviai. Greta Taros tilto virš kanjono žmonės “lynais skraidė” be paliovos. O į švarias, iki dugno skaidrias kalnų upes kas rytą išplaukia dešimtys plaustų. Taros kanjone pirmąsyk gyvenime pusdienio raftingą išbandžiau ir aš: tai puiki vieta “pirmam kartui”, slenksčių ir rėvų mažai.

Labiau patyrę “raftintojai” renkasi Taros ruožą arčiau Bosnijos sienos, kur tėkmė “įžūlesnė”. Ten ir antrasis, Pivos kanjonas: oficialiai mažesnis, pilnas tvenkinių, bet kur kas geriau matomas nuo tunelėtų kelių.

Raftingo valtis sustojo trumpai ekskursijai prie krioklių, kur trumpa upė išteka iš po žemių kad įtekėtų į Tarą. Apylinkės ten gražios, bet pati paslauga atrodė gana pigi. Į kainą įėję pietūs nekokie, priešingai nei įprasta Juodkalnijoje, gidas kalbėjo vien savo kalba ir tik slovakės bendrakeleivės dėka supratome pasakojimo detales. Gal sutapimas bet Taros kanjonas ir vienintelė Juodkalnijos vieta, kur dominavo vakariečiai turistai

Dar vienas JuodKALNijos simbolis – Ostrogo vienuolynas, įrengtas olose, kurioms, lyg namui, pastatytas puošnus fasadas. Išvysti Šv. Vasilijaus relikvijas klausydamiesi “gospodi pomiloj” ten traukia piligrimai. Regėdamas tuos mūrus aukštai kalnuose, vaizdus į tolimus slėnius, galėjau suprasti, kodėl šios stačiatikiškos valstybėlės, gyventojų skaičiumi šiandien vos lenkiančios Liuksemburgą (600 tūkst.), didingos imperijos retai ilgam pavergdavo. Kaip įveiksi tokius gamtinius įtvirtinimus Viduramžiška technika? Ar apsimoka?

Ostrogo vienuolynas. Dabartinis jo fasadas pastatytas tarpukariu po gaisro. Apačioje yra kitas, mažesnis vienuolynas. Piligrimai nuo jo lipa pėsčiomis, kiti - važiuoja raitytu kalnų keliu, vietomis primenančiu kompiuterinių žaidimų trasą

Paskubėkite, kol vakariečiai neatrado Juodkalnijos

O štai keliauti į Juodkalniją tikrai apsimoka… Kol kas.

Jau dabar šią šalį kasmet aplanko triskart daugiau turistų, negu joje yra gyventojų. Kaip gali kurortus nustelbti turistų tvanas, pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Kroatijos Dubrovnikas stūkso taip arti Juodkalnijos, kad ten galima nuvažiuoti ryte ir vakare sugrįžti. Šio miesto nuostabus Viduramžių senamiestis pamažu virsta antrąja Venecija iš pačios neigiamiausios pusės: paslaugų kokybė prastėja, kainos darosi plėšikiškos (pavyzdžiui, automobilio statymas daugiaaukščiame parkinge – 5 eurai už valandą), o kartu skridę lietuviai, girdėjome, skundėsi trynęsi siaurose gatvelėse su turistų miniomis. Kai 2010 m. ten keliavau pietinė Kroatijos pakrantė dar atrodė tuščia, autentiška, o šiandien nebežinau, ar ją rekomenduočiau ilgesnėms atostogoms.

Tuo tarpu Juodkalnijos “masiniai turistai iš Vakarų” dar neatrado, dar neišlepino vietinių savo eurų pluoštais. “Game of Thrones” ir panašaus kalibro serialų, priešingai nei Dubrovnike, Juodkalnijoje niekas nefilmavo (Džeimso Bondo lošimas išgalvotame Juodkalnijos “Casino Royale” šalį pristatė pasauliui, bet net ir tos scenos suvaidintos Čekijoje). Tik amerikiečių kruiziniai laivai rytais įplaukia į Kotoro uostą, bet jų kajučių gyventojai, nusipirkę iš apspitusių vietinių trumpas ekskursijas, dar tą patį vakarą išplukdomi kitur.

Naujųjų rusų jachtos prie naujojo Porto Montenegro 'prabangos miestelio'

“Ar jūs iš laivo?” viltingai manęs klausė Kotoro prekijas. Išgirdęs neigiamą atsakymą, išsyk nukiūtino šalin… Kai į Juodkalnijos oro uostus “Ryanair” ir “Wizzair” atidarys aibę reisų iš Vakarų Europos, tokių klausimų niekas nebeuždavinės. Tada jau ne vien kruizų ir jachtų keleiviai juodkalniečiams atrodys pertekę pinigais.

Todėl nukeliauti į Juodkalniją verta paskubėti. Tiesa, tam dar reikia šiek tiek išradingumo. Jei nenorite važiuoti savo automobiliu iš Lietuvos, geriausia Juodkalniją pasiekti kaip į ją nuvykau aš: skristi į Dubrovniką, o iš ten važiuoti nuomotu automobiliu. Dubrovniko oro uostas – arčiau Juodkalnijos, nei didžiausiojo Kroatijos kurorto, tad pastarojo net pravažiuoti neprivalėsite. Juk Juodkalnija pilna savų “Dubrovnikų”: kuklesnių, bet irgi pasakiškai senoviškų. Karštas – bet ne pats brangiausias – birželis pasirodė geras laikas juos pamatyti savo akimis.

Kruizinio laivo keleiviai būriuojasi prie senųjų Kotoro miesto vartų. Ant jų, beje, vis dar iškalta Jugoslavijos diktatoriaus Tito citata

Juodkalnijos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Velykų sala – viena didžiųjų pasaulio paslapčių. Jos masyvios senos akmeninės skulptūros moai, atsukusios nugaras vandenynui, visoje planetoje neturi analogų.

O juk tai – atokiausia pasaulio žemė! Virš 2000 kilometrų skiria ją nuo artimiausios gyvenamos salos, o iki žemyno reikia skristi 5 valandas. Atrodo stebuklas, kad čia kažin kaip beveik prieš 1000 metų atsikraustė “akmens amžiaus” žmonės. Šansų sugrįžti jie turbūt neturėjo, todėl ištisus amžius Velykų sala jiems buvo visas pasaulis.

Užtat koks pasaulis! Su sudėtinga religija, savitais meno stiliais, net rašto sistema. Kitur visa tai turėdavo tik didžiosios civilizacijos, o ne izoliuotos salų “gentys”…

Velykų salos kultūra žlugo ne mažiau keistai, nei gimė. 1888 m. atvykę Čilės kolonistai visus moai rado išvartytus. Negi saliečiai staiga sugriovė, ką kūrė jų protėviai? Kam iš viso buvo reikalingos tos statulos? Saloje gyvenę žmonės mažai ką begalėjo atvykėliams paaiškinti, net savo rašto nebemokėjo skaityti. Romantiški rašytojai ir istorikai nuo tada nepaliauja rašyti hipotezių pilnas knygas, o dešimtys tūkstančių turistų kasmet atskrenda pamatyti Velykų salą savo akimis. Vienu jų buvau ir aš.

Velykų salos moai - pagrindinė priežastis, kodėl ši sala taip masina turistus.

Polinezija: jūrininkų ir salynų civilizacija

Tropinės Velykų salos, vietinių vadinamos Rapa Nui, plotas maždaug kaip Kauno, o gyvena joje 8000 žmonių. Iki pusės tebėra rapaniujai, moai statytojų palikuonys. Ši tautelė kilo iš polineziečių – tos keistos Ramiojo Vandenyno civilizacijos, kuri niekada neišbrido iš akmens amžiaus, tačiau tūkstantį metų iki Kolumbo mažyčiais laivais sugebėdavo įveikti vandenynų tolius.

Jų istorija tekėdavo taip: atplaukdavo į salą, apsigyvendavo, o po kurio laiko (ar kelių pasikeitusių kartų) dalis bendruomenės išplaukdavo “laimės ieškoti” toliau – susikrovę maisto ir gyvulių naujo gyyvenimo pradžiai į kanojas su stabilumą teikusiais autrigeriais (didžiuoju savo išradimu) – plaukdavo “kur akys veda”, sekdami žvaigždes. Jie tobulai skaitė gamtą: paukščių spiečiai, debesų forma ir kita jiems “pranešdavo”, kada ir kur dairytis žemės. Šitaip jie apgyvendino Havajus, Naująją Zelandiją, Taitį, dešimtis kitų salynų…

Tokį peizažą, kaip Velykų saloje, polineziečiai rasdavo dažnoje naujoje tėvynėje.

Velykų sala buvo “paskutinė polineziečių stotelė” rytuose. Norvegų keliautojas Tūras Hajerdalis, vienas iš tų, kuriuos taip žavėjo Velykų Salos paslaptys, bandė įrodyti, kad rapaniujiečiai palaikė ryšius su Amerikos indėnais, o gal net kilo iš pastarųjų – bet tai, kad Hajerdalis atplaukė iš Amerikos į Polineziją laivu “Kon Tikis”, niekaip neįrodo, kad tą patį darė ir anų laikų žmonės.

Civilizacijos saulėtekis: statulos ir akmenys

Daugumoje Polinezijos salų mažai rasi įrodymų, kaip seniai jos gyvenamos. Senovės polineziečiai ten valgydavo, daugindavosi, medžiodavo ir žvejodavo, bet po savęs nieko nepaliko. Tačiau Velykų salos paveldo, atrodo, pakaktų dešimtims salynų.

Žymiausios – moai statulos. Jų išlikę ~887, visos – panašaus stiliaus: iki 10 metrų aukščio, sveriančios iki 80 tonų, su rausvomis “skrybėlėmis” pukao, akimis. Dauguma stovi išrikiuotos eilutėmis ant pakylų, vadinamų ahu. Daugiausiai – net 15 – stovi ant Ahu Tongariki. Visos nusisukusios nuo vandenyno – išskyrus Ahu Akivi (7 statulos).

Ahu Tongariki.

Visos statulos nukaldintos Rano Raraku skaldykloje. Ten – daugybė nebaigtų akmeninių kūnų, įskaitant pačią didžiausią, 21 m aukščio ir 270 tonų svorio, bei vienintelę klūpančią moai. Ne tik, kad šių skulptūrų niekas nenutįsė ant joms skirtų ahu, bet maždaug 1722 m. rapaniujiečiai ėmė griauti ir jau pastatytas skulptūras. Iki tol praplaukiantys Europos jūreiviai matydavo jas išdidžiai stovinčias, 1825 m. visos jau gulėjo ant žemės.

Teorijų, kas visa tai paskatino, protingi pasaulio mokslininkai prigalvojo tiek, tarsi Velykų sala būtų buvusi milžiniška pasaulio istoriją lėmusi imperija – o iš tikro net “aukso amžiuje” ten gyveno vos kokie 10 tūkstančių žmonių. Negalėdami patikėti, kokią civilizaciją sukūrė šitokia gentis, kai kurie mistikai kėlė hipotezes, kad Velykų sala esanti vienintelė nepaskendusi Atlantidos dalis.

Taip ir nebaigtos moai statulos Rano Raraku skaldykloje.

Velykų salos saulėlydis: paukštžmogis ir kolonizacija

Žavi žmones ir ta mintis, kad Velykų sala buvo atskiras mikropasaulis, nepalaikęs jokių ryšių su “užsieniu”. Ekologai jame renkasi matyti visos žmonijos veidrodį – esą Velykų salos civilizacija žlugo tada, kai žmonių “priviso” per daug, jie iškirto medžius, pakeitė ekosistemą – ir, jei netausosime gamtos, mums visiems gresia tas pats. Mitologijos tyrinėtojai kalba apie kažkokį lemiamą “Ilgaausių ir trumpaausių mūšį”, apie kurį, neva vykusį Poikės pusiasalyje salos rytuose, išliko folklorinių pasakojimų – bet ar tas dvi grupes tikrai skyrė ausų ilgiai, ar tai buvo luomai, o gal tautybės – niekas nesutaria.

Populiariausia teorija, kad moai buvo reikalingos tikėjimui, o saloje XVIII a. tiesiog įvyko religinė revoliucija. Statulos išgriautos remiantis tomis pačiomis paskatomis, kuriomis vadovaudamasi Islamo valstybė griovė pagoniškus stabus: naikinamos “senųjų klaidingų tikėjimų” apraiškos. Naujasis Velykų salos tikėjimas buvo “paukštžmogio kultas”.

Jo liekanų galima pamatyti Orongo kaimo griuvėsiuose. Tarp 53 akmeninių pastatų griuvėsių ten – paukštžmogio (tangata manu) piešiniai. Kiekvieną pavasarį apie šimtą metų ten rapanujai rituališkai šokdavo į vandenyną lenktyniaudami, kas pirmasis parplukdys iš gretimos Motu Nui salelės žuvėdros kiaušinį. Prie pat vulkano kraterio stūksančio Orongo aplinka įspūdinga, bet pats jis – eiliniai priešistoriniai griuvėsiai, be moai būdingo patoso.

Paukštžmogio atvaizdas akmenyje (kairėje) ir sala, į kurią plaukdavo narsuoliai (dešiniau tolumoje).

Šiuos pokyčius, tikriausiai, lėmė Europos jūrininkai. Nors jie nebandė pasiimti tos “mažos niekam nereikalingos salelės”, netyčiom užvežė ligas, kurios “prašienavo” imuniteto stokojusius vietinius. Tokie netikėti kataklizmai, pusės ar daugiau gyventojų staigi mirtis turėjo kaip reikiant sukrėsti socialinę sanklodą, pakirsti tikėjimą, atimti didžiosioms statyboms būtinas darbo rankas.

Vėliau perujiečiai rapanujus ėmė grobti į vergovę, o galiausiai 1888 m. salą “priglaudė” nuo Ispanijos išsivadavusi Čilė. Tuo metu jokia valstybė neatrodė rimta, neturėdama kolonijų, ir čiliečiai pasiuntė vieną laivą pasiimti artimiausią sau “niekieno žemę”: Velykų salą. Naujoji valda, tiesa, buvo juokinga: saloje tegyveno 111 žmonių, vos 36 jų sulaukė vaikų ir visi šiandienos rapanujai – tų 36 palikuonys.

Rapanujės mergaitės.

Turizmas: džiaugtis ar bijoti?

Beveik šimtmetį po kolonizacijos Velykų sala tebuvo Čilės žemėlapį puošiantis taškas vandenyne: iki 1966 m. rapanujams net nesuteikta pilietybė, sala skolinta škotams kaip avių ranča ir amerikiečiams kaip karo bazė. Patekti ten buvo beveik neįmanoma.

Viskas pasikeitė 1987 m., kai prailginus pakilimo taką į salą nukreipti reguliarūs “LAN Chile” skrydžiai, ir ji tapo prieinama turistams, o entuziastai vėl sukėlė išvartytus moai ant ahu. Keliautojų skaičius augo neįtikėtinais tempais: 2004 m., kai lankiausi aš, per metus atvykdavo 22 tūkstančiai, o 2015 m. – jau 80 tūkstančių. Gali atrodyti nedaug, tačiau sala juk mažytė ir tokie skaičiai reiškia, kad bet kuriuo momentu vidutiniškai 15% visų ten esančių žmonių – turistai.

Turistai lepinasi saule ir juos aptaškančiomis bangomis.

2004 m. kas antrą dieną skraidydavę 260 vietų lėktuvai dabar leidžiasi kasdien, autobusų stotį priminusį senąjį oro uosto terminalą pakeitė didelis naujas. Paradoksas, bet nors atskristi – vis paprasčiau – pati viešnagė Velykų saloje, kaip pasakojo po manęs ten darsyk apsilankiusieji, nebėra tokia smagi. Iš atokios tautos tėvynės sala pamažu virsta kurortu-muziejumi, o kainos irgi atitinkamai šauna į viršų.

Jei 2004 m. be brangių restoranų dar radome ir pigesnę parduotuvę, tai šiandien kelionių vadovai jau rekomenduoja taupesniems „išnaudoti atliekamus laisvus bagažo kilogramus ir atsiskraidinti į Velykų salą maisto visam kelionės laikui“. Bilietas į Rano Raraku akmenskaldyklą ir Orongo kaimą vienam užsieniečiui pabrango iki 100 JAV dolerių: vienos brangiausių lankytinų vietų pasaulyje?

Orongo krateris.

Na, bet atskridę šitokį atstumą keliautojai aplankyti didžiausių įdomybių juk neatsisakys. O buvęs meras Pedras Edmundas Paoa tiesiai šviesiai sako, kad taupančių Velykų salai nereikia: geriau mažiau turistų, bet turtingi. Nes kiekvienas keliautojas – papildomi maišai šiukšlių (jas tenka brangiai išskraidinti), be to, jam aptarnauti reikia personalo, o juo įsidarbina vis daugiau baltaodžių ar metisų iš žemyninės Čilės. Gyventojų skaičius per dešimtmetį išaugo nuo 4000 iki 6000 (per kitą – iki 8000), o rapanujų procentas vis krenta. Ima skambėti nepriklausomybės ar autonomijos reikalavimai.

Nepaisant to, girdėjau, vis dar mėginama kiekvieną keliautoją pasitikti taip, kad jaustųsi svarbus: atvykusiems oro uoste dovanojami gėlių vainikai, išskrendantiems – kriauklių vainikai. Kai grįžęs iš Velykų salos į Santjagą ieškojau, kur atsiimti bagažą, oro uosto tarnautojas nė neklausęs, iš kur atskridau, pasakė, ant kurio konvejerio važiuos lagaminai iš Velykų salos – išdavė vainikas.

Vainikų teikėjos pasitinka iš lėktuvo išlipančius keleivius.

Už statulų – tropinis vandenyno peizažas

Turistus į Velykų salą traukia ne vien statulos, o ir žavi tropinė gamta. Sala trikampė, visuose kampuose – po ugnikalnį. Aukščiausias – 507 m Terevakos (visureigiu užvažiavome iki pat viršaus). Gražiausias krateris – prie Orongo kaimo, pilnas ežerėlių.

Puikūs ir smėlėti paplūdimiai: prie sostinės Hangarojos, kurioje šiandien gyvena visi salos žmonės, ir mažesnis, bet ramesnis Anakenos paplūdimys šiaurėje. Ir vietiniai, ir turistai mėgsta sėdėti ant pakrantės uolų laukdami, kol į jas sudužusios bangos aptaškys stebėtinai aukštai iššokančiais purslais.

Anakenos paplūdimys.

Salą dažnai skalbia stiprios trumpos liūtys, bet tarp jų spigina kaitri saulė. Vandenynas neleidžia ateiti nei baisiems karščiams, nei vėsai: žiemą temperatūra dienomis nekrenta žemiau +21 laipsnio, o vasarą nekyla aukščiau +27.

Visa sala pilna akmeninių sienų, „aukso amžiaus“ laikais galbūt skyrusių skirtingų žemvaldžių laukus, taip pat pabėgusių laukinių arklių.

Įdomūs ir paprastesni dalykai. Pavyzdžiui, kapinaitės pakrantėje. Arba muziejus kuriame – medinės statulėlės (irgi vadinamos moai) ir neiššifruotas vietinis raidynas rongorongo. Skeptikai sako, kad jis – tik piešinėliai sukurti jau po to, kai rapaniujai išvydo europiečių raštą. Jiems sunku patikėti, kad mažoje salelėje galėjo būti savarankiškai išrastas raštas, kai to nepadarė ne tik jokie kiti polineziečiai, bet ir niekas Juodojoje Afrikoje, Australijoje ar Pietų Amerikoje.

Velykų salos kapinaitės.

Kaip ten bebūtų, Velykų sala yra išskirtinė ir jos paslaptys dar ilgai kels diskusijas. Gal net amžinai.

Ir kad ir kiek plėtotųsi Velykų salos turizmas, tai vis tiek bus labai atokus kraštas, kur dalis vietinių dar nugyvena visus savo gyvenimus taip ir neišvydę tokių šiuolaikinės civilizacijos atributų kaip geležinkeliai ar šviesoforai.

Velykų salos žemėlapis su pažymėtomis regiono lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionės į Čilę

1. Čilė: turtingoji Lotynų Amerika (įžanga)
2. Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas
3. Velykų sala: paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Vėjas. Tai labiausiai įstrigęs atmintin dalykas Čilės Patagonijoje. Kai lankiau tą piečiausią gyvenamą planetos žemę, mane blaškė 50-100 km/h gūsiai, ir tai ten – norma.

Pustomi šaltų audrų Čilės Patagonijoje stulbina didingi atšiaurūs peizažai. Aukšti fjordus supantys kalnai, iš lėto tirpstantys į kalnų ežerus ledynai, Magelano sąsiauris, lamų pilni slėniai, kažkur už horizonto plytinčią Antarktidą menantys pingvinai.

Gamtos ten daug, o žmonių mažai – dviejų Lietuvų dydžio plote jų gyvena tiek, kiek vienoje Klaipėdoje.

Atšiaurus Torres Del Paine nacionalinio parko peizažas. Saloje - viešbutis.

Taip pat skaitykite: Argentinos Patagonija: ledynai, Andai, vandenynai

Punta Arenasas – piečiausias pasaulio didmiestis

Patagonija tokia atšiauri, kad iki pat XIX a. pabaigos išliko “niekieno žeme”. Europos kolonistams jos nereikėjo. Tik tapusios nepriklausomomis Čilė ir Argentina, tarpusavyje konkuruodamos, čia ėmė steigti miestus.

1843 m. čiliečių įkurtas Punta Arenasas – ir šiandien regiono vartai. Tai – piečiausias 100 tūkstančių žmonių glaudžiantis pasaulio miestas, bet tarp jo žemų neįspūdingų namų dar gali jaustis kaip žmonijos avanposte nematomame kare su gamta. Žmonėms teko prisitaikyti. Šiukšliadėžių Patagonijos miestuose nėra – vietoje jų iškastos šiukšlių duobės. Tačiau galingi vėjai vis viena ištraukia plastikinius maišelius bei popierius, blaško juos tiesiomis plačiomis gatvėmis.

Ši iškaba pakabinta tiesiai - tiesiog ją nuolat pučia galingas Patagonijos vėjas.

Šitokie vėjai ten todėl, kad tose platumose aplink visą žemės rutulį nėra jokio kito žemyno – tik Pietų Amerika, tik Patagonija. Platumas nuo 40 iki 50 laipsnių jūreiviai praminė “riaumojančiomis” (jose dar plyti Tasmanija, Naujoji Zelandija), o nuo 50 iki 60, kur stovi ir Punta Arenasas – “tūžmingomis” (be Patagonijos ten – tik menkos salelės).

Naujųjų amžių jūreiviams Patagonija buvo pavojinga, bet neišvengiama. Iki Panamos kanalo atidarymo (1914 m.) tik ją apiplaukęs galėjai patekti iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Pirmasis tai padarė Magelanas, keliaudamas aplink pasaulį – ir sąsiauris prie Punta Arenaso iki šiol vadinamas jo vardu. Paskui ilgus šimtmečius Europos imperijų karavelės ar kliperiai plaukiodavo aplink tą Pietų Amerikos galą, tačiau jūreiviai retai teišlipdavo. Gretimą salą jie praminė Ugnies žeme – nes nuo savo denių matydavo ten liepsnojančius indėnų laužus. Anas drabužių nedėvėjusias “pirmykštes” tautas išžudė čiliečiai ir argentiniečiai, kai indėnai ėmė medžioti kolonistų avis, nesuprasdami, kad jos – privati nuosavybė.

Bulneso fortas - Punta Arenaso pradžia. Jį pastatė Čilė, kad 'atmuštų' britų, argentiniečių ir prancūzų įtaką Magelano sąsiaurio regione.

Be laivybos kelių, plačiųjų vandenynų privalumas – jie švelnina klimatą. Žiemomis temperatūra Punta Arenase krenta vidutiniškai tik iki +1 dieną, vasaromis kyla iki +14. Kur neužpūsdavo vėjas tai atrodė pakenčiama, bet parduotuvių, restoranų ar viešbučių šeimininkai, tikriausiai persikėlę kur nors iš šiltų Santiago apylinkių, radiatorius pleškindavo taip, tarsi už langų siaustų pūgos.

Torres Del Paine nac. parkas: kalnai, ežerai ir ledynai

Tikroji Čilės Patagonijos didybė slypi toliau jos “sostinės”. Asfaltuotas kelias netruko virto žvyrkeliu (oficialiai turinčiu 9-osios magistralės statusą).

Lentomis grįstas vienpusis tiltas toliau nuo Punta Arenaso. Beje, vienintelis būdas nuvažiuoti iš Punta Arenaso į šalies sostinę Santiagą yra per Argentiną, nes Čilės Patagonijoje su keliais striuka.

Ženklai paskelbė prasidedant Paskutinės vilties (Ultima Esperanza) provinciją. Pavadinimas labai tinka nykiam medžių stokojančiam peizažui. Jį davė jūrininkas Chuanas Ladriljeras, čia plaukęs 1557 m. Jo “paskutinė viltis”, kad pagaliau priplaukė Magelano sąsiaurį, pasirodė buvusi bergždžia: pasirinktasis vandens kelias tebuvo fjordas, pasibaigęs ledynu.

Antrasis pagal dydį piečiausio Čilės regiono miestas Puerto Natalesas laukė už 248 km nuo Punta Arenaso, bet jo dydis – jau tik kaip Druskininkų (18000 žmonių). Degalų pakeliui teko piltis kaimo krautuvėje, kurios pardavėjas greta maisto bei gėrimų atsiveža ir vieną kitą kanistrą – statyti degalinės neapsimoka.

Gvanakų (laukinių lamų) kaimenė.

Dar už 100 kilometrų laukė Paino bokštų (Torres del Paine) nacionalinis parkas – ten civilizacija galutinai užleido pozicijas gamtai. Nuo vietomis apsemtų automobilių kelių ir pasivaikščiojimo takų ten atsiveria vienas už kitą įspūdingesni vaizdai: aštrūs kalnai (“bokštai”), visa aibė ežerų.

Tačiau žaviausi ten – ledynai, didžiojo Pietinio ledo masyvo liežuviai, vasaromis aptirpstantys, žiemomis vėl užšalantys. Iki Grėjaus ledyno neprivažiuosi, pėsčiomis – 8 val. į vieną pusę, bet galima ir plaukti nuo jo tirpsmo užgimusiu ežeru. Tai irgi nebuvo paprasta: prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Nieko keisto: Patagonijos vėjas siūbuodavo net didelį išsinuomotą pikapą, eiti prieš jį atviroje vietoje reikalaudavo pastangų, o videokameros, kuria filmavau, juostoje beveik neįsirašė garsas (į mikrofoną pūtęs vėjas jį “sunaikino”).

Grėjaus ledyno menka dalelė iš laivo.

Patagonijoje Amerika pasitinka Antarktidą

Ten, kur mažai žmonių, karaliauja gyvūnai, o Patagonijos tyruose tai daugiausia gvanakų (laukinių lamų) kaimenės – amerikietiški kupranugarių giminaičiai. Dar įspūdingesnių gyvūnų rūšys, deja, išnyko priešistorėje. Vieną jų – didžiulį 2,5 tonos svėrusį 3 m ilgio milodoną, priklausiusį tingininių šeimai – mena Milodono ola Paskutinės vilties provincijoje.

Vaizdas iš Milodono olos atgal į atvirą pasaulį.

Gyvūniją papildo labiau Antarktidai būdingi paukščiai – pingvinai. Prie Punta Arenose yra kelios magelaninių pingvinų kolonijos. Didžiausią – Magdalenos salą – pasiekėme laivu. Kadaise gyventa indėnų, ji dabar nuo kranto iki kranto pilna pingvinų lizdų, tarp kurių specialiais takeliai vaikštinėja tądien atplukdyti turistai. Iš viso pingvinų ten – 60000 porų, ir visos kiekvienais metais grįžta perėti į tuos pačius lizdus. Tie paukščiai monogamiški ir patelių nekeičia.

Į Antarktidą Čilė žvelgia ir politiškai. Netoli Magelano sąsiaurio ant aukštos kolonos pastatyta Medalla Milagrosa mergelės Marijos skulptūra. Taip vietos katalikai (jų – dauguma) įgyvendino apreiškimą, kuriame mergelė Marija paprašė šitaip įamžinti Čilės geografinį centrą, kad galėtų iš ten laiminti Čilės liaudį.

Pingvinai Magdalenos saloje (baltai-juodi taškai tolumoje - tai irgi šie paukščiai).

Mes buvome 4000 km į pietus nuo Čilės šiaurinio pasienio su Peru (skersai Atlanto vandenyno atstumas trumpesnis!), tačiau tepasiekiėme Čilės centrą? Čiliečių požiūriu – taip. Jų valstybė laiko, kad jai turėtų priklausyti Antarktidos žemės iki pat pietų ašigalio – dvigubai didesnės, už pačią ilgąją Čilę. XII numeriu pažymėtas paskutinis Čilės regionas, po kurį keliavome, oficialiai vadinasi “Magelano ir Čilės Antarktidos regionu”, o piečiausia jo provincija – “Čilės Antarktidos provincija”. Tiesa, net ir jos sostinė Puerto Viljamsas įkurta salelėje netoli Amerikos, o pačioje Antarktidoje tėra viena parodomoji gyvenvietė Puerto Kovadonga ir įvairiatautės mokslinės stotys.

“Tūžmingos 50-osios platumos” (Patagonija) nuolatinių gyventojų dar pritraukė, o štai “Spiegiančios 60-osios” (Antarktidos pakrantė) jau pasirodė pernelyg atšiaurios, ir pasaulio valstybės sutarė šaltąjį žemyną palikti paskutine “niekieno žeme”, nors pretenzijų neatsisakė.

Krioklys Torres Del Paine nacionaliniame parke.

Artimiausiu metu tai tikrai nepasikeis, ir Patagonija išliks vienintele lengviau prieinama galimybe pajusti tą “tolimųjų Pietų” skonį, kur civilizacija pamažu užleidžia vietą žvarbumai. Šia prasme Patagonija vieniša ne tik tose platumose, bet ir visame Pietų pusrutulyje. Daugiau tokių vėsių, retai gyvenamų žemių, į kurias visgi dar būtų galima nuskristi eiliniais lėktuvų reisais, ten nėra.

O mes išskridome į kitą Čilės žemę: daug karštesnę, bet nemažiau atokią ir ypatingą – Velykų salą.

Čilės Patagonijos žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis ir įdomybėmis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionės į Čilę

1. Čilė: turtingoji Lotynų Amerika (įžanga)
2. Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas
3. Velykų sala: paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Pakanka žvilgtelti į Čilę žemėlapyje, kad suprastum jog tai – ypatinga šalis. Nuo šiauriausių iki piečiausių miestų atstumas toks, kaip nuo Lietuvos iki Kinijos (~4000 km).

It kokia gyvatė ji vingiuoja per beveik visas įmanomas klimato juostas: nuo deginančių dykumų iki vėjuotos poliarinės tundros. Ledynai, pievos, ugnikalnius atspindintys ežerai, tropinės salos – Čilė turi viską.

Tačiau kartu visos Čilės kraštovaizdis ir panašus. Už siaurų derlingų plotų palei Ramųjį vandenyną – vieni aukščiausių pasaulyje Andų kalnai, už kurių – Argentina. Iš svarbiausių Čilės miestų gali greitai nukakti tiek į paplūdimį, tiek į slidinėjimo kurortą.

Ir ilsėtis ten čiliečiai turi už ką. Mat Čilė – turtingiausia Pietų Amerikos šalis. Ji tik vos skurdesnė už Lietuvą, ir vargšų rajonus jos gyventojai dažniau mato kaimyninių šalių muilo operose. Per savo kelionę regėjau vos kelias lūšnas.

Fjordas Čilės pietinėje pusėje.

Keturios Čilės dalys

Čilė susideda iš keturių visiškai skirtingų regionų, kurių centrus vieną nuo kito skiria tūkstančiai kilometrų:

Čilės šiaurė – tai visuomet karšta sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma (per metus lyja dvi dienas). Vienintelė iš keturių Čilės dalių, kurioje nebuvau.

Čilės pietūs, vadinami Patagonija – net vasaromis vėsi vėjuočiausia pasaulio gyvenama žemė (eiti prieš vėją buvo sunku, o šiukšliadėžės įleistos į žemę). Joje – ir atšiauriai įspūdingi gamtos stebuklai: ledynai ir jų tirpsmo metu susiformavę ežerai, pingvinų sala. Antarktida – čia pat, o pasak čiliečių dešimtadalis jos irgi turėtų priklausyti Čilei.

Ledynas Patagonijoje.

Be žemyninės dalies Čilė turi ir kelias nutolusias salas. Jos mažytės, bet garsios – ypač mistiškoji Velykų sala, pilna keistų akmeninių statulų. Dar viena Čilės sala garsėja tuo, kad, kol buvo negyvenama, glaudė Robinzono Kruzo prototipą A. Selkirką.

Ir pagaliau Čilės slėnis, kuris dažnam keliautojui, įskaitant mane, tampa Čilės vartais – šalies centrinė dalis. Ten – 6 mln. gyventojų turinti sostinė Santjagas ir kiti didmiesčiai. Klimatas primena pietų Europą, tik vasara ir žiema susikeitusios vietomis. Kraštovaizdis: laukai, ežerai, nesibaigiančios jūros pakrantės bei aukšta Andų kalnų virtinė.

Velykų salos statulos.

Čilės slėnis – moderni valstybės širdis

Čilės slėnis – pati paprasčiausia, mažiausiai ekstremali Čilės žemė. Nors Santiago katedra žavi, daugybė kitų miestų – nuobodžiai nauji, nes straipsniuose apie jų naujausiąją istoriją mirga sakiniai: “Sugriovė žemės drebėjimas”. Seni pastatai – retas inkliuzas palei tiesias jų gatves.

Keliavome 2004 m., ir kai kurie lankyti miestai stichijos aukomis jau tapo po to. 2010 m. vasario 27 d. 8,8 balo žemės drebėjimas ir cunamis beveik visiškai sugriovė pajūrio kurortą ir celiuliozės pramonės centrą Konstitusijoną. Medinio namo šalia pat juodo vulkaninio paplūdimio, kuriame iš močiutės išsinuomojome kambarį, beveik garantuoju, tądien nebeliko.

Santjago centrinė aikštė. Greta klasicistinės katedros - stikliniai dangoraižiai.

Žemės drebėjimus kelia susiduriančios Pietų Amerikos ir Naskos litosferos plokštės, tačiau būtent ši “požeminė avarija” Čilei dovanojo ir jos didingąjį simbolį – Andų kalnus.

Važiuojant vienintele Čilės magistrale, besidriekiančia iš šiaurės į pietus (o kam daugiau, kai šalies plotis vos 150 km?) Andai visuomet šalia. Bet kuris posūkis į kairę – ir atsidurdavome kalnuose, posūkis į dešinę – ir maždaug už 50 km važiavimo pro fermas, pievas, ir miškus laukdavo vandenynas su žvejų kaimais, poilsinėmis. Ten – ir didieji uostamiesčiai – Konsepsijonas, Valparaisas – bei Vinja del Mar kurortas.

Pakrantės kavinė Čilėje.

Juose mažai lotyniško skurdo, tačiau lengva išvysti lotyniško “atsipalaidavimo”: tiesiog gatvėje aistringai besibučiuojančių porų, nepilnamečiams siūlomo alkoholio.

Turtinga Čilė – tikriausiai Augusto Pinočeto nuopelnas. 1973 m. nuvertęs komunisto Aljendės valdžią jis išgelbėjo savo šalį nuo Lotynų Amerikai būdingų “socialistinių eksperimentų”. Visgi Pinočetas buvo diktatorius ir todėl vertinamas nevienareikšmiškai. Tai, kad praradęs populiarumą jis 1990 m. pasitraukė taikiai (surengęs nesuklastotą referendumą dėl savo atšaukimo), kurį laiką gelbėjo jo reputaciją – man lankantis vienas Santiago prospektų tebesivadino jo revoliucijos garbei. Bet ilgainiui chuntos pražudytus savo kolegas prisimenantys kairieji vėl paėmė viršų ir ištrynė Pinočeto atminimą iš Čilės miestų (prospektas 2013 m. pervadintas, amžinoji ugnis užgesina). Tiesa, diskredituotos komunistinės idėjos “į apyvartą grąžinti” net jie nebebandė.

Ežerais virtę kalnų ledynai

Čilės pasididžiavimas – ne miestai, o užmiestis, gamta. Ir kuo piečiau nuo Santjago važiavome, tuo jos buvo daugiau, tuo ji įdomesnė. Miestai ir miesteliai retėjo, Čilės slėnis užleido vietą upių ir ežerų regionui, kol Puerto Monte, atsirėmė į vandenyną.

Anie ledynų tirpsmo užpildyti ežerai – didžiuliai. Štai Ljankihės (Llanquihue) plotas 860 kv. km (palyginimui didžiausio Lietuvos ežero Drūkšių – 45 kv. km). Aplink klesti ramus kaimo turizmas, galima maudytis stebint snieguotas Andų viršūnes. O naktimis pribloškia dangus: mažai gyventojų reiškia mažai šviesų, todėl galėdavau išvysti tiek žvaigždžių, kiek Lietuvoje niekad nepamatysi (aišku, žvaigždynai kiti dar ir dėl to, kad ten – Pietų pusrutulis).

Ljankihės ežeras su Osorno vulkanu už nugaros.

Tarp gana retų regiono žmonių – ir indėnai mapučai (~4% Čilės žmonių). Tačiau ši tauta buvo savotiški “pietų Amerikos barbarai”: priešingai nei šiauresni inkai jie nesukūrė imperijos ir nepaliko didingų griuvėsių. Ir čiliečiai juos sutriuškino visiškai: mapučų kalbos jų vaikai jau beveik nebemoka.

Indėniško kraujo pas čiliečius – labai mažai. Dauguma kilę iš ispanų kolonistų, o ežerų krašte – dar ir vokiečių, kuriuos jau nepriklausoma Čilė kvietė siekdama įsisavinti šį tada neseniai užkariautą regioną. XIX a. antroje pusėje Čilė ištįso tapusi tikra vietinės reikšmės imperija. Šiaurėje Čilės armijos stūmė Peru ir Boliviją, pietuose – užsilikusias indėnų tautas, o laivynas plaukė kolonizuoti Ramiojo Vandenyno salų.

Į pietus, į pasaulio kraštą

Į pietus nuo Puerto Monto mažesnioji vakarinė Čilės kalnų grandinė panyra į vandenyną – tik jų viršūnės šen bei ten prasišauna kaip salos. Didžiausia jų Čilojė, garsėjanti 200 metų senumo medinėmis bažnyčiomis.

Čilojės miestelis.

Toliau į pietus nevažiavome. Didžioji šiaurės-pietų magistralė paskui virsta žvyrkeliu, šen bei ten “nukertamu” fjordų (tenka keltis keltais), o reti miesteliai teglaudžia po kelis tūkstančius žmonių. Tą dyką virš 1000 km besidriekiantį regioną perskridome lėktuvu – iki pat Punta Arenaso, piečiausio pasaulio didmiesčio, kur “maudytis ežere” čilietis net vasarą nesugalvotų.

Visa tai – Patagonija, piečiausia gyvenama pasaulio žemė, kur gamta – pati didingiausia, o žmonių – mažiausiai. Ir kur dar ne visi ledynai virtę ežerais.

Andų ledynai iš lėktuvo Patagonijoje.

Čilės žemėlapis su pažymėtomis centrinio regiono lankytinomis vietomis bei kitais regionais (jų žemėlapiai - po atitinkamais straipsniais). Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionės į Čilę

1. Čilė: turtingoji Lotynų Amerika (įžanga)
2. Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas
3. Velykų sala: paslapčių pasaulis vandenyno toliuose