Lankau pasaulį

Atrodo, kas gali būti labiau tarptautinio už sportą? Sportininkai nuolat migruoja (tampa legionieriais), dalyvauja tarptautiniuose čempionatuose ir olimpiadose. Tačiau pasaulyje gausu unikalių, mums visiškai neįprastų sporto šakų. Jos ir praktikuojamos, ir žiūrimos kitaip, bet, nepaisant to, be galo populiarios, įaugusios į vietines kultūras.

Keliaudamas po pasaulį visuomet mėgstu nueiti į populiarios ten sporto šakos stadioną ar areną. Unikaliausios mano patirtys, netikėčiausios sporto šakos ir lygos – žemiau.

 

---

Elektroninis sportas Pietų Korėjoje

Elektroninis sportas – tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai. Modernių technologijų pavergtoje Pietų Korėjoje jie – kone nacionalinis sportas nuo 2000 m. (kiek žmonių Lietuvoje tais metais išvis mokėjo naudotis kompiuteriu?). Su televizijos transliacijomis, komentatoriais, mokyklomis, lažybų skandalais, milijoninėmis sportininkų algomis, jų žmonų nuotraukomis glamūriniuose žurnaluose.

Seulo Jongsano e-sporto stadione 2014 m. stebėdamas “League of Legends” žaidimo mačą jaučiausi it mokslinės fantastikos filme. Vietoje sporto aikštelės ten – didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose stiklinėse dėžėse prie kompiuterių. Jų veidų mimiką filmuoja operatoriai ir stebi fanai, iš už nugaros patarimus jiems žarsto treneriai.

Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Matyt, ji kiek senamadiška romantikė – nes bendraamžės taip pat iškeldavo savo planšetinius kompiuterius, prieš tai įžiebusios ekranuose širdeles ir mylimo e-sportininko nick’us. Po mačo nugalėtojų komanda išėjo nusilenkti gerbėjams, o šie kaulijo autografų ant mobiliųjų telefonų dėklų.

Valstybinis “Arirang” TV kanalas jau skelbia e-sportą dalimi tos kultūrinės Korėjos bangos, kuri pavergia Vakarų pasaulį. Gali būti. “Stadione” tyliai dirbo ir du vakariečiai komentatoriai – per eterinę televiziją e-sportą tada rodė tik Korėjoje, bet dešimtys tūkstančių kitataučių angliškai jį stebi internete. Ir labai klydau spėdamas, kad “stadione” būsiu vienintelis baltaodis – tokių regėjau dar gal dešimt. Nepaisant to, kad informaciją “kaip, kur ir kada” rinkausi daug valandų, nes ji – korėjietiška arba smarkiai pasenusi. E-sporto fanai iš Europos ir Amerikos negaili laiko šiai “piligrimystei” – juk čia lyg krepšinio NBA ar futbolo Premjerlyga.

Kai į Pietų Korėją grįžau 2020 m., jau buvo nebe vienas e-sporto stadionas, o daug, didžiausias “LOL park” priminė romėnų koliziejų, kur žiūrovai sėdi aplink virtualią areną. Jogsano stadionas, kuriame lankiausi 2014 m. ir kuris dar ~2004 m. buvo įrengtas valstybės lėšomis (P. Korėjos valdžia skatina viską, kas modernu ir korėjietiška) – pasenęs ir uždarytas. Be to, e-sportą rodo net kino teatruose, specialiose salėse, kur be ekrano priekyje vaizdai projektuojami ir ant sienų – ten žiba statistika, papildoma informacija.

Ir nors po koronaviruso karantinų e-sportas išpopuliarėjo visame pasaulyje, kaip 2000 m., taip ir dabar Korėja – geri 10-20 metų pirmauja prieš kone visas likusias šalis.

Plačiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Kupranugarių lenktynės JAE

Ilgą laiką kupranugarių lenktynės buvo tik arabų beduinų bernų pramoga per vestuves ir šventes. Tačiau buvusiems klajokliams tapus naftos milijardieriais geriausių kupranugarių kainos pašoko iki milijonų dolerių.

Prestižinėse Abu Dabio Šeicho Zajedo taurės lenktynėse man prireikė pusvalandžio vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skiriasi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais.

Greta pagrindinės Abu Dabio ~6 km ilgio žiedinės trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: jie distanciniais pultais valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas tuo greičiau lekia šis žvėris, tad šeimininkai patys balnuose nebesėdi. Nėra ten ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija, tarsi anais beduinų laikais, sklinda iš lūpų į lūpas.

Kupranugarių lenktynės geriau nei bet kas kitas atskleidžia sandūrą tarp Persijos įlankos klajokliškos prigimties ir pasakiškų šiandieninių turtų.

Plačiau: Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai

 

---

Rio de Žaneiro karnavalas

Mačiusiems tik Karnavalo paradų fragmentus per televiziją gali atrodyti, kad tai – kažkokia kakofoniška ekstravagancija, kurioje vieni kitus tiesiog stengiasi „pranokti“ spalvomis, ryškumu ir nuogybėmis.

Tačiau iš tikro Rio de Žaneiro karnavalas yra sportas – bent jau tiek pat, kiek dailusis čiuožimas ar šuoliai nuo tramplino. „Sambos mokyklos“ yra komandos, turinčios rėmėjus, net savo ultras, mojuojančius vėliavomis ir dainuojančius oficialias dainas. 36 teisėjai jų pasirodymus vertina už konkrečius 9 elementus, kurie privalo būti kiekviename pasirodyme. Tarp jų – tema, melodija, būgininkų baterija, vėliavnešiai, kostiumai ir kt.

Ir jei karnavalas – sportas, tai – skaitlingiausias sporto renginys planetoje, konkuruojantis su olimpiadomis.

Skaičiai kalba už save. Į specialiai šiems renginiams pastatytą 700 metrų ilgio sambodromą prieš 90 000 žiūrovų tribūnas vienu kartu išeina 3000-4000 atlikėjų, pasidabinusių fantastiškiausiais kostiumais: jie šoka, muša būgnus ir, svarbiausia, stumia platformas, kiekviena kurių – kokių 9 metrų aukščio ir 30 m ilgio meno kūrinys su savais šokėjais, muzikantais, aktoriais… Ir visa tai per 65-75 minutes perteikia vieną konkrečią – bet paprastai rimtą ir labai brazilišką – temą. Nuo literatūros kūrinių iki gyvenimo prasmės, nuo politinės satyros apie į miesto tarybą išrinktą ožį iki protestų prieš sambos komercializaciją.

Ir tai – tik viena sambos mokykla (klubas)! Per vieno vakaro paradą mokyklų pasirodo septynios, kiekviena su savo tema, istorija, platformom ir tūkstančiais atlikėjų: nuo 9 val. vakaro jos žygiuoja iki 4-5 val. ryto (iš pradžių galvojau, gal tai klaida, gal tiesiog pasirodymas gerokai vėluos: bet ne, jis tęsiasi visą laiką be jokių pertraukų). Net ir be galo priblokštus turistus, būna, po kokių keturių-penkių mokyklų „užlaužia“ miegas, jie prasiskirsto. O brazilų sektoriai lieka perpildyti, jie visus pasirodymus žiūri stovėdami, šoka, dainuoja numylėtų mokyklų dainas.

Ir tokių kiaurą naktį trunkančių paradų – ne vienas ir ne du! Dviejuose pagrindiniuose, sekmadienį ir pirmadienį, žygiuoja 14 „aukščiausios lygos“ mokyklų – ten aukščiausias lygis, brangiausi bilietai, į ten krypsta visos Brazilijos akys, ausys ir televizijų kameros. Tačiau tokių lygų – penkios. Pagal sporto principus kasmet žemesnių lygų lyderiai perkeliami į aukštesnes lygas, o aukštesnių pralaimėtojai – iškrenta į žemesnes. Savaitę po karnavalo dar pražygiuoja „nugalėtojų paradas“ – į sambodromą sugrįžta geriausios mokyklos. Iš viso kiekviename Karnavale taip pasirodo šimtai tūkstančių atlikėjų, dažnas rio de žaneirietis priklauso kokiai sambos mokyklai, ilgus mėnesius repetuoja.

Skaityti daugiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

 

---

Žirgų lenktynės Honkonge

Trečiadienio vakarai Honkonge – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus.

Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto. Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis: viskas automatizuota, lažybų kompiuteriuose gali išsirinkti kone begalę statymo variantų, o stadiono elektroniniuose tablo žiba aibė įvairios statistikos, kurias trimis kalbomis aiškina įtampą aitrinantys komentatoriai.

Visgi man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus ar net pinigus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncertų, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (stadione yra net “McDonald’s”).

Plačiau: Honkongas: Šviesų ir jūrų miestas

 

---

Beisbolas Kuboje

Sovietų Sąjungoje iki perestroikos beisbolas buvo kone uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet irgi komunistinėje Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.

Geriausios vietos už tinklo Bajamo miesto stadione mums atsiėjo po 3 eurocentus. Dėl siaučiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu. Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Namų komanda ir provincija vadinosi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis Kastro atplaukė kelti revoliucijos.

Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų, nereaguodami nė į šokantį “komandos talismaną” nutriušusiu arklio kostiumu, paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).

Plačiau: Kuba: Mirštančios revoliucijos žemė

 

---

Australiškas futbolas Melburne

Melburnas – vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Mes jo mačią stebėjome ten, kur jo kamuokys spirtas pirmą kartą: Melburno Cricket Ground (MCG) stadione.

Gal bus netikėta, bet būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. Pranoksta Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjome eilinį mačą, todėl žiūrovų buvo “tik” 35 tūkstančiai. Kelis kartus daugiau, nei kada istorijoje kokį sporto mačą gyvai stebėjo lietuvių – bet didingasis MCG atrodė tuščias: juk per rekordinius finalus čia yra susispietusi net ir 121 tūkstančio žiūrovo minia.

Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji – ovalinė, plotu trigubai lenkianti “mūsiško futbolo” arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos valstijos. Kokią komandą palaikysi priklauso nuo to, iš kokio miesto rajono esi. Po mačo net buvo uždaryta gatvė į “namų komandos” rajoną, idant minia paprasčiau ten nukeliautų pėsčia.

Plačiau: Viktorija: Švelnioji Australija

 

---

Muai Tai Tailande

Daugelyje pasaulio šalių “nacionalinis sportas” yra vienas iš didžiųjų komandinių sportų: futbolas, krepšinis, ledo ritulys, regbis, beisbolas arba kriketas. Gali būti kitų porto šakų, net išrastų vietoje – bet jos neuždegs milijonų kaip tos didžiosios, pasaulinės.

Niekada nekolonizuotas Tailandas – visiška išimtis.

Neabejotinas jo nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams. Kiekviename miestelyje – savas “stadionas”, mikroautobusai per garsiakalbius kviečia į kovas, pakelėse siūlomos muai tai pamokos ir net kurortų kavinėse tarp staliukų, būna, stovi ringai, vyksta kovos, pasimušti kviečiami net turistai.

Iš pradžių labiausiai žiūrėsite boksininkus, bet paskui vis labiau dėmesį atkreips ir žiūrovai – besilažinantys su bukmekeriais vien jiems suprantamais rankų gestais ir staugiantys už tą kovotoją, už kurį pastatė pinigus.

Plačiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

 

---

NASCAR JAV

Pasaulio autosporto karalienė yra Formulė 1, bet Amerikoje tikrasis „valdovas“ – NASCAR. Kaip ir F1, NASCAR etapai savaitgalis po savaitgalio „okupuoja“ vis kitas trasas. Savo mastais ir pinigais NASCAR pranoksta NBA, o žiūrovų trasose skaičiais joks pasaulio sporto statinys neprilygsta NASCAR arenoms: štai Deitona Byčo trasoje, kur stebėjau varžybas, tilpdavo net 160 000 žiūrovų!

Galima sakyti, užaugau su NASCAR: labai patikdavo žiūrėti trumpas apybraižas iš šio sporto, kurias kažkodėl vienu metu rodė Lietuvos televizija. Po NASCAR Formulė 1 atrodė kažkokia netikra: kas ten per keistos mašinos? Va NASCAR tikri, kėbuliniai automobiliai.

Aišku, laikai, kai NASCAR lenktyniavo gamyklinės mašinos (nuleistais langais, kad į trasą nepažirtų stiklai) seniai baigėsi. Neįtikėtina, bet NASCAR gimė iš kontrabandininkų: alkoholio draudimo JAV laikais jie sprukdavo automobiliais nuo muitininkų, o savo sugebėjimus išbandydavo rungdamiesi tarpusavyje. Pirmosios lenktynės vykdavo Deitona Byčo paplūdimyje (iki 1958 m.), bet paskui joms pastatyta 160 000 žiūrovų trasa. Ir automobiliai specialiai gaminami NASCAR‘ui.

Kitaip nei Formulėje 1, kur žiūrovas temato mažą trasos kampą, NASCAR matai visą trasą. Tai tarsi toks milžiniškas ovalinis stadionas: kaip lengvojoje atletikoje bėgikai, čia laksto mašinos. Tik jei lengvojoje atletikoje trasa 400 metrų, čia gali būti ir 4 kilometrai.

Toks truputį fantastikos pasaulis: kiek akis užmato – vien sporto arena, žiūrovų dvigubai ar trigubai daugiau nei kokiame Pasaulio futbolo čempionato finale. Vien iki savo vietų arenos pastato vidumi nuo įėjimo reikėjo eiti apie kilometrą!

Prasideda varžybos. Su kosminio laivo ar branduolinės raketos garsu kas keliasdešimt sekundžių pralekia NASCAR automobilių linija. Visi vos per kelis centimetrus vienas nuo kito. Nes, priešingai nei Formulėje 1, NASCAR automobiliai beveik vienodi, trasose nėra staigių posūkių, o esantys posūkiai pasvirę. Taigi, NASCAR beveik nereikia stabdyti, viską lemia nedideli vairuotojų ar meistrų meistriškumo skirtumai.

Kartu NASCAR‘as – ir nuostabus langas į tą „tikrąją“, „senąją“ Ameriką: religingų krikščionių baltaodžių, balsuojančių už respublikonus, neįsivaizduojančių, kad galėtų nesinešioti ginklo ir nuo 16 metų vairuojančių/garbinančių automobilius. Daugiausiai dirbančių „eilinius darbus“, bet išgalinčių mokėti 90 ar 200 dolerių už NASCAR bilietą. Ir dar lažintis vienas su kitu tribūnose už lenktynininkus, paskui perdavinėti dolerius.

Artėjant prie Deitona Byčo trasos, daugelis automobilių buvo milžiniški pikapai – kokių Europoje nepamatysi išvis. Prie įėjimo į trasą kažkokios vienos iš šimtų JAV krikščionybės atmainų aktyvistai per garsiakalbius šaukė apie ateinančią Dievo rūstybę. Varžybas stebėjo beveik vien baltaodžiai. Varžybos prasidėjo ne tik JAV himnu ar „America the Beautiful“, bet ir malda už vairuotojus, už lietaus išsisklaidymą. Atrodo, padėjo: lietus sustojo, gal 30 ar 40 džiovinimo traktorių ir pikapų išdžiovino trasą ir į šoną pasitraukęs saugos automobilis paleido vairuotojus į kovą. Tikrą kovą – kai atstumai ir skirtumai tokie minimalūs, būdavo momentų, kai per kokius 5 ratus lyderis pasikeisdavo 10 ar 15 kartų!

Stebėjau kvalifikaciją. Į pagrindines Daytona 500 varžybas atėjo ir pats Donaldas Trampas, JAV prezidentas. Čia – jo elektoratas.

Plačiau: NASCAR lenktynės – milijonų amerikiečių aistra

 

---

Gaidžių peštynės Filipinuose

Filipinuose nacionalinis sportas – krepšinis, o antras – gaidžių peštynės. Jas rodo per televiziją, o pasiruošimą joms matai visur šalikelėse, net Manilos senamiesčio gatvėse pilna narvų su auginamais koviniais gaidžiais. Netgi kapinėse – ten savuosius gaidžius atsiveža kapinių prižiūrėtojai.

Filipiniečių vyrai juos augina, popina, vežiojasi kartu, netgi myli kaip naminius gyvūnėlius. Vienas su tokiu pasididžiavimu davė man palaikyti gaidį… O paskui paleidžia į mirtiną kovą. Atvykus iš Europos buvo sunku tą suvokti, bet Filipinuose net ir žmogaus gyvybė mažiau vertinama, mirtis – daug labiau gyvenimo dalis, o tai, kas pas mus būtų gyvenimus griaunančios tragedijos (taifūnai, žemės drebėjimai, artimųjų netektys), priimama su stoiška šypsena.

Kiekvieno gaidžio (ir gaidžių augintojo) svarbiausios dienos – kada gaidys atnešamas į gaidžių kovų areną, jam uždedamas specialus durklas ir jis paleidžiamas į kovą su kitu gaidžiu. Kova trumpa: vienas-kitas smūgis durklu ir štai pralaimėjęs gaidys jau guli negyvas. Jį paruoš maistui. Dėl to gaidžių kovos nėra tokios žiaurios, kaip galbūt kai kas įsivaizduoja, bent jau jeigu nesi vegetaras ir manai, kad gyvūnus mėsai skersti galima. Jos nelabai skiriasi nuo gaidžio paskerdimo maistui, tik kad paskerdžia ne žmogus, o kitas gaidys.

Kur kas ilgesnis veiksmas vyksta tribūnose. Žmonės ten rėkia, lažinasi, vėliau skirstosi pinigais. Labiau nei koks kitas sportas gaidžių peštynės Filipinuose yra tarsi kazino: čia esmė lažybos, o, kai kovos mirtinos, kažkokių ilgamečių lyderių nebūna: taigi, dažnai kovų baigtis atrodo didele dalimi sėkmės reikalas. Yra net savas statymo etiketas: jei už kokį gaidį niekas nestato, tai vedėjas prašo daryti žymių vietos gaidininkų, ir šie bemat priima tokį garbingą siūlymą. Visas tas vedėjo vedamas procesas mums stebint kovas užtruko gerokai ilgiau, nei pati kova, ir man pačiam aplinkiniai vis siūlė ir siūlė lažintis…

Gaidžių peštynės yra ir kitose pasaulio vietose (nors daug kur jos uždraustos), bet niekur kitur jos nepasiekusios tokio beveik “nacionalinio sporto” lygio, kaip Filipinuose.

Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

 

---

Sumo Japonijoje

Sumo ten nebuvusiems gal atrodo tik „storulių imtynės“, bet iš tikro tai turbūt – seniausias pasaulio sportas, kuris iki šiol renka sausakimšas arenas! Tos arenos, kaip garsioji Tokijo Ryogoku Kokugikan, kur stebėjau vieną šešių didžiųjų sumo turnyrų – it kitas pasaulis nuo visų kitų sporto šakų.

Aišku, kitokie atletai – 150 kg čia – visai lengvas kovotojas, nes sunkiausias rikišis svėrė 293 kg, o pats apvaliame dohyo „ringe“ mačiau ir sveriančių apie 200 kg. Nes čia nėra svorio kategorijų, nėra nokdaunų – „žmonės-kalnai“ šoka vienas prieš kitą ir kas užmina anapus dohyo ar bent suklumpa – iš karto pralošia. Greitos kovos trukdavo, rodos, sekundę, ilgos „užvedančios auditoriją“ – gal keliolika ar keliasdešimt sekundžių. Kiekvienas rikišis kasdien stoja į vieną kovą – iš viso 15. Kas laimi daugiausiai – laimi turnyrą, o kiti kyla ar krenta divizionais (turnyro diena prasideda silpniausiais, paskui seka stipresni džurio ir stipriausio makuuči diviziono rikišiai). O jau patekę į makuučius – renkasi išsvajotus titulus, kurių aukščiausias jokozuna toks retas, kad vienu metu jį turi tik kokie 1-2 karjeros nebaigę sumo imtynininkai, nors jis net negali būti prarastas…

Kovos trumpos, bet ritualai ilgi. Nes sumo išsivystė iš tūkstantmečių šintoistų religinių ritualų. Virš dohyo – „šventyklos stogas“ su metų laikus simbolizuojančiais kutais. Prieš kovą rikišiai, kaip kadiase, sviedžia į dohyo druską, trenkia į žemę kojomis vaikydami piktąsias dvasias, skalauja burną… Ir žiūri vienas į kitą – įtampa kyla.

Ir visas pateikimas nepanašus į jokį kitą sportą… Prie arenos visad plazda nobori vėliavos su rikišių slapyvardžiais šikona, o turnyro dieną uždaro būgnų skambesys iš bokšto. Diviziono rikišių paradai išeinant į ringą, ryškūs teisėjų kimono (atspindintys jų rangą: „prastesni“ teisėjai basi, „geresni“ batuoti), juodai vilkintys arbitrai išeinantys tartis kai neaišku kuris rikišis griuvo pirma, ypatingu japonišku šriftu spausdinamas banzuke reitingas, į dohyo prieš kovą įnešamos vienodo formato rėmėjų vėliavos (tie rėmėjai skiria prizus tos kovos laimėtojui), simbolinis kovotojų skirstymas į „rytiečius“ ir „vakariečius“ ir t.t.

O rikišių asmeninis gyvenimas labiau primena griežtos regulos vienuolių, nei atletų. Jie gyvena kartu savo „klubuose“, kuriuose nakvynės vieta (kambarys, bendrabutis?) bei ūkio darbai priklauso nuo rango. Jiems privaloma senovinė samurajiška ilgų surištų plaukų šukuosena (sako, ji ir saugo galvą griūvant), jiems draudžiama vairuoti, jie keliasi 5-7 val., nevalgo pusryčių, o po kaloringos pietų čankonabės gula snausti, jie privalo visad viešumoj rengtis tradiciniais rūbais, kurie priklauso nuo jų rango (žemesnių rangų kovotojai net žiemą vilki tik ploną jukatą ir medines geta „basutes“). Eidami į areną iš karto matėme, kas aplink – rikišiai!

Ir, nepaisant to, japoniškus slapyvardžius prisiima ir sumo klubams savo gyvenimus atiduoda vis daugiau užsieniečių. Tokijo kasmečiame rugsėjo turnyre, kurį stebėjome, iš 42 makuučių penki buvo mongolai, vienas – tuvis, vienas – kazachas, du – ukrainiečiai… Čia ne koks „mėgėjiškas liaudies etninis sportas“, o rimta pirmojo pasaulio lyga, kur sukasi dideli pinigai ir šlovė…

Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Kriketas Indijoje

Indijos kriketo premjerlyga – antra turtingiausia pasaulio lyga po amerikietiško futbolo NFL – lenkia visas Europos futbolo lygas, NBA, NHL! Na taip, Indijoje pusantro milijardo žmonių, bet tai – skurdi šalis, o lyga įkurta tik 2007 m. – kaip jiems taip pavyko?

Kriketo Lietuvoje neturime nei stadionų, nei komandų, bet pagal gerbėjų skaičių tai – antras pasaulyje sportas po futbolo, ir daugiausiai Indijos dėka. Be galo įdomu viską išvysti epicentre!

Ėjau į kriketą Mumbajuje, kur Mumbai Indians žaidė su Kolkata Knight Riders. Visų pirma, nustebino bilietų kainos: 50 eurų – brangiau, nei mokėjau už NBA varžybas – ir čia vieni pigiausių… Indija gal ir skurdi – bet milžiniška, ir turtingų žmonių pakanka. Be to, Indijos Prmejerlygoje – vos 10 komandų, vos 74 varžybos, o sezonas trunka nuo kovo iki gegužio (baigiasi atplūdus musoniniams lietums) – tad kiekvienerios varžybos net svarbesnės nei NFL. Kiti lankytojai smarkiai skyrėsi nuo žmonių Indijos miestų gatvėse: vakarietiškos aprangos, niekas neprašė kartu fotografuotis. Gausu visokio šou. Prieš varžybas aplink stadioną apvežiota Bolivudo aktorė. Pertraukėlių metu šoko šokėjos – tiesa, visos… baltaodės iš užsienio. Balta oda ten gražu, tad tamsiaodės, kiek skaičiau ir mačiau, nesamdomos, o šviesesnės odos indžių, sako, nenori priimti todėl, kad indėms nepadoru rengtis tokiais atidengiančiais rūbais prieš minias. Tarp žaidėjų irgi – gausybė legionierių iš turtingesnių už Indiją šalių, kaip Jungtinė Karalystė. Indijos premjerlyga karaliauja krikete taip pat, kaip NBA krepšinyje ar NHL ledo ritulyje, siūlo didžiausias algas.

Pats kriketas – labai kitoks sportas, nei daugelis. Čia viskas vyksta taip: pusę rungtynių taškus renka viena komanda, kitą pusę – kita komanda. Taškus renkančios komandos stadione tebūna du atstovai – jie atmušinėja kamuoliuką, stengiasi atmušti taip, kad kuo daugiau kartų prabėgtų reikiamą nuotolį stadiono centre ir gautų daugiau taškų. O oponentų komanda – pilnos sudėties (11 žaidėjų) ir jų tikslas kamuoliuku nuversti vartelius. Kėlinys baigiasi kai arba antroji komanda išmeta 120 kamuoliukų, arba nuverčiami 10 vartelių, taip pašalinant tiek pirmosios komandos atstovų, kad nebebūtų nė dviejų žaidėjų.

Tada būna antras kėlinys, komandos susikeičia rolėmis – ir vienintelis klausimas, ar antroji komanda atmušinėdama ir bėgiodama pavys pirmąją. Žaidime, kurį regėjome mes, Mumbajaus komanda buvo daug stipresnė – pirmame kėlinyje išmušė visus Kolkatos žaidėjus ir šie tesurinko 117 taškų, tad antras kėlinys atrodė labiau formalumas, ypač kai jau pirmas Mumbajaus atmušėjas uždirbo 60+ tšk. Tai labai atsispindėjo žiūrovuose – iš pradžių jie sirgo atkakliai, po kiekvieno išmušto Kalkutos žaidėjo pirmame kėlinyje rėkdami mojavo klubo vėliavomis (kurias organizatoriai paliko ant kiekvienos kėdės) – bet antrame kėlinyje vis tilo ir tilo, net jų komandai laimėjus skirstėsi tyliai. Nes viskas aišku buvo daug anksčiau. Ir čia – Twenty20 kriketas, kur viskas apribota iki 120 kamuoliukų komandai. O dar yra vienos dienos kriketas (ODI) bei testinis kriketas – šiame mačas gali trukti iki penkių dienų, nes metimai neribojami ir žaidžiama iki tol, kol bus „išmušti“ visi oponentų žaidėjai, o jie gali žaisti labai atsargiai, siekdami lygiųjų (kurios bus jei per 5 dienas mačas nesibaigs). Tos „ilgosios“ kriketo formos labai jau „hardcore“, bet atsiradus Twenty20 (palyginti neseniai – 2003 m.) pagaliau kriketas galėjo konkuruoti su kitais sportais dėl žiūrovų, norinčių 3 val. pramogos stadione ar per televiziją, ir būtent tada užgimė Indijos premjerlyga.

Tai kodėl Indijos premjerlyga tokia galinga? Manau atsakymas tame, kad Indijoje tai praktiškai – vienintelis sportas. Gatvėse, aikštėse visi žaidžia tik kriketą, per televiziją irgi beveik vien kriketas (nemačiau futbolo, krepšinio ar dar ko). Olimpiadose milžiniškoji Indija iškovojo vos 41 medalį per visą istoriją. Anglijoje karalius futbolas dėl žiūrovų dėmesio vis tiek konkuruoja su regbiu ar tuo pačiu kriketu, JAV amerikietiškas futbolas – su krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu ir NASCAR, o visa Indija (ir visa Pietų Azija) – absoliuti neginčytina kriketo karalystė.

 

---

Zurchanė Irane

Sunku pasakyti, kas tai: sportas, šokis, gimnastika, meditacija. Geriausiai tiesiog išversti patį žodį “zurchanė”: “Stiprybės namai”.

Tame Jazdo uždarytame vandens rezervuare, kuriame, skambant patriotinei XIV a. Hafezo poezijai, būrelis vyrų atliko ritualizuotus pratimus su grandinėmis ar vėzdais, stiprybė išties pleveno ore. Zurchanė pergyveno visas revoliucijas ir net islamo atėjimą, ji populiari šiandien kaip ir prieš 2000 metų kuomet partų kariai šitaip ruošdavosi karams su romėnais.

 

---

Unikaliausių pasaulio sporto varžybų žemėlapis

 

---

Kitos įdomios sporto patirtys

Futbolas Marakanoje

Stadionas iš didžiosios raidės – ar yra garsesnis už Marakaną? Jei pamatyti Brazilijos futbolą, geriausia čia. Jei susipažinti su aistringais Brazilijos sirgaliais – irgi geriausia čia. Tiesa, jei tikėsitės pilno stadiono, greičiausiai nusivilsite: brazilai, kaip ir lietuviai, sportą mėgsta žiūrėti per televizorių. Mums lankantis Brazilijos aukščiausios lygos varžybose dauguma vietų buvo tuščios. Visgi, net ir taip atėjo 20 000 fanų.
Plačiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Pikapai-monstrai JAV

JAV yra milžiniškų pikapų šalis, bet šitie pranoksta viską – ratų dydis net 1,7 m, aukštesni už daugelį automobilių! „Pikapų-monstrų“ šou šie fantastiniai agregatai traiško automobilius, stojasi ant dviejų ratų, suka ratus laikui, šokinėja į aukštį ir kelia dulkių debesis, o JAV miestų ir miestelių žmonės džiūgauja ir filmuoja prieš grįždami į savo labai jau panašius automobilius. Yra įvairios rungtys – apvažiavimas (aptraiškymas) laikui, važiavimas ant galinių ratų ir pan.

NBA JAV

Kiekvienam krepšinio fanui tiesiog būtina! Gal Europos ir Amerikos krepšinio lygis nebesiskiria taip smarkiai, kaip kadaise, bet NBA – vis dar svajonių lyga, kur didžiausios krepšininkų algos, didžiausios arenos ir didžiausias šou tas arenas aplankantiems žiūrovams: kiekviena pertraukėlė skirtinga, pilna visokiausių efektų ir t.t.
Plačiau: NBA varžybas stebėjau arenoje – kas įdomiausia

Lietuvos krepšinio rinktinės mačai užsienyje

Tikrai verta bent kartą gyvenime suderinti kelionę su svarbiomis krepšinio varžybomis, kur dalyvauja Lietuva, ir nueiti palaikyti. Net jei nesidomėtum krepšiniu. Nieko panašaus į tai lietuvis nepatirs: gali būti šimtus, netgi tūkstančius kilometrų nuo namų, tačiau kartu su tavim bus šimtai ar tūkstančiai kitų tautiečių, užsidegusių dėl vieno tikslo. Ir tavo komanda turės didelius šansus jį pasiekti, ir tiek ji, tiek sirgaliai puoš užsienio laikraščius ir portalus. Būtent todėl siūlau krepšinį, o ne šiaip sportą: tik čia tokios sirgalių minios, tik dėl jo Lietuvos vardas minimas tiek plačiau, tik jame (tarp svarbiausių sporto šakų) Lietuva turi realius šansus nugalėti (juk nugalėti krepšinyje, kai žaidžia šalies rinktinė tarp vos keliolikos ar keliasdešimties kitų rinktinių, ne tas pats, kas laimėti kokią nors vieną plaukimo ar bėgimo distanciją iš daugybės dešimčių distancijų – dėmesys tikrai net tas, konkurencija ne ta: kiek, tarkime, pasaulyje profesionalių krepšininkų, o kiek profesionalių 100 m krūtine plaukikų).
Plačiau: Kelionė į Pasaulio krepšinio čempionato atranką Kosove

Krepšinis Filipinuose

Manote, kad Lietuva yra krepšinio šalis? Dar nebuvote Filipinuose! Visa šalis alsuoja krepšinio ritmu, ir net menkiausio, skurdžiausio kaimo centre – krepšinio aikštelė, neretai su stogu ir tribūnomis, kur nuolat vyksta varžybos. Krpešinis žaidžiamas ir tiesiog skersgatviusoe pasikabinus lanką. Bet didžiausia patirtis – nueiti į Filipinų lygos varžybas, vienoje NBA prilygstančių Manilos arenų, su tūkstančiais Filipinų sirgalių. Net ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena stūgso Filipinuose! Filipinų krepšinio lygą senumu lenkia tik NBA, dalis taisyklių kaip NBA, dalis – kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos (pvz. klubai atstovauja ne miestus, o kompanijas, ir visi žaidžia paeiliui tose pat arenose; per metus vyksta trys sezonai ir jų reglamentas skirtingas).
Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

Karietų-virtuvių (Chuckwagon) lennktynės Kalgaryje, Kanadoje

Šis sportas klesti tik Kanados prerijose. Užtat kaip klesti! Stebėti jo „pasaulio čempionato“ per Kalgario miesto šventę susirinko daugiau nei 20000 žmonių, o milžiniškuose ekranuose pristatytiems vadeliotojams ir jų raiteliams-palydovams (outrider) kertant finišo liniją tribūnos baubė it Formulės 1 varžybose. Įdomu žinant keistą šio sporto kilmę: tokios „karietos-virtuvės“ XIX a. lydėdavo galvijų kaimenes skerdimui genančius piemenis, kad šie galėtų gamintis maisto pakeliui. Pirmas dalykas, ką privalo padaryti komandos nuskambėjus starto signalui iki šiol yra įdėti į karietą virtuvės įrangą. Tik tada gali apsukti kliūtis ir lėkti į hipodromo ovalą…
Plačiau: Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

Sportinės patirtys arčiau namų

Įdomių arba netikėtų sportinių patirčių man teko patirti ir Lietuvoje ar aplinkui.

*Motobolas Kretingoje. Kartais net tūkstantinė minia stebi, kaip vietos “Milda” žaidžia šį “futbolą ant motociklų” – palaikymu ji tikriausiai lenkia daugelį Lietuvos krepšinio ir futbolo klubų. Savo komandą turi ir Skuodas, jos abi žaidžia rytų Europos lygoje.

*Ritinio (ripkos) turnyras. Šis Lietuvoje dar Viduramžiais gimęs “piemenėlių sportas” praktikuojamas ne tik tautinės tematikos festivalių metu, tačiau jau pusė amžiaus turi ir savo lygą, kur žaidžiama oficialiai, su uniformomis, teisėjais. Nors reklamos jai trūksta, susirasti ir pažiūrėti varžybas “sporto gurmanui” tikrai verta. Paprastai daugelis komandų suvažiuoja į vieną miestą, kur sužaidžia kelias varžybas (paprastai tai būna mažesnis miestas, kur stadionų nereikia nuomotis – užtat ir žiūrovams ritinis nemokamas).

*Spidvėjus Daugpilyje. Šios motociklų be pavarų dėžės ir stabdžių lenktynės Daugpilyje tokios populiarios, kad tame mieste net vyksta pasaulio čempionato etapai. Įprastu metu paprasčiausia aplankyti vietos “Lokomitiv” komandos varžybas.

*Ledo ritulys Rygoje. Po TSRS žlugimo Lietuvoje ledo ritulys užima tam tikrą sporto podukros vaidmenį (žiūrovai noriai renkasi tik į rinktinės varžybas). Tačiau Latvijoje tai – nacionalinis sportas, ir kiekvienam fanui verta pajusti jo dvasią, pavyzdžiui, Rygos “Dinamo” KHL varžybose. Ten – tūkstančiai aistringų žiūrovų ir puikus šou. Ten ledo ritulį žiemomis lauke masiškai žaidžia vaikai, yra specializuotos parduotuvės, barai.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Rytinė Malaizijos pusė Borneo saloje – toli nuo viso Azijos šurmulio. Ten nėra miestų, didesnių už Vilnių, o esmių esmė – tankios džiunglės, tik šen bei ten išvagotos plentų.

Tose džiunglėse – orangutangų šeimynos, dvokiantys didžiausi pasaulio žiedai, vakarais olas paliekančios milžiniškų šikšnosparnių eskadrilės.

Tose džiunglėse – tradiciniai vietinių tautų kaimeliai, kur bažnytėlės vos ką tik išstūmė pagoniškus stabus.

Malaizijos Borneo skuba palikti priešistorę. Nuobodžiai vienoduose pakrančių miestuose salos gyventojai ir lankytojai gali gauti visas turtingajam pasauliui įprastas prekes ir paslaugas. Bet keliaujant man pasirodė daug įdomiau tai, kas vis dar liko kaip po žilai senovei.

Džiunglėse – nuolatiniai gyvūnų kocnertai

Kaip toje žiloje senovėje džiunglės tebestelbia Malaizijos Borneo gyvenvietes. Pakakdavo sustoti šalia vieno jas kertančių plentų ir įsiklausyti: iš visų pusių apsupdavo niekad nenutylantys įvairiausių gyvūnų ir paukščių balsai.

Tokioje džiunglių tankmėje, kad prasibrautum nebent su aštria mačete, išvysti gyvūnus savo akimis ne taip ir lengva, tad įsteigti gyvūnų parkai. Garsieji salos organgutan(g)ai saugomi Sepiloko rezervate. “Orangutanas” reiškia “Miškų žmogus” ir jie elgiasi išties net baugiai “žmogiškai”. Tuarano krokodilų ferma, šiaip jau auginanti juos rankinukams ar piniginėms, prisiduria kaip didelė turistinė atrakcija: demonstruoja krokodilų šėrimą, triukus su jais, net malajų liaudies šokius.

Karts nuo karto rodyklės žymi įdomesnes vietas pasivaikščiojimui ir pačiose džiunglėse. Štai takeliai (kartais – palei aukštą uolą be jokių turėklų) veda link Gomandongo olų, garsėjančių šikšnosparniais. Be žibintuvėlio, deja, vidun užeiti negalėjau. Kita vieta garsėja raflezijomis – didžiausius žiedus turinčiomis pasaulio gėlėmis (skersmuo – metras, žiedo svoris – 11 kg). Šioks toks nusivylimas: informacinio centro skelbimas, turėjęs nurodyti takus iki žiedų, skelbė “jokia raflezija šiuo metu nežydi”. Tiesa, tai ne tokia gėlė, kuria galėtumei ilgai gėrėtis, mat dėl savo baisaus dvoko ji dar pravardžiuojama lavongėle.

Vienas mėgiamiausių Malaizijos Borneo žygių – kelionė ant Kinabalu kalno. Nors jo aukštis – 4096 metrai, švelnūs šlaitai leidžia užlipti tiesiog takeliu, be jokios alpinisto įrangos. Papėdė nestokojo kuprinėtų, aukščių ištroškusių keliautojų.

Krikščioniškais tapę džiunglių tautų kaimai

Malaizijos Sabos valstija, po kurią keliavau, nėra visiškai laukinė žemė: gyventojų tankumas ten – panašus, kaip Lietuvoje. Taigi, važiuojant per džiungles, pakelėse slinko pro šalį ir kaimai, jų paprasti namai ir besiganantys galvijai.

Dar 1960 m. kone visi kaimiečiai (~30% Sabos valstijos gyventojų) buvo pagonys. Šiandien jų nelikę, o maždaug tiek pat yra krikščionys. Sunku patikėti, bet tautos krikštą, koks Lietuvoje įvyko prieš 750 metų, savo kailiu (ir sielomis) patyrė tie patys žmonės, kuriuos matydavome džiunglių kaimuose.

Dabar kiekvienas toks kaimas turi savo bažnytėlę. Nieko panašaus į didžiąsias Europos katedras. Jos – skubiai suręsti mediniai nameliai, kurių dievišką paskirtį geriausiai liudija vienodo standarto daugiakalbiai užrašai “Šv. _____ katalikų bažnyčia”. Matyt Lietuvos “religinis peizažas” kokiais 1400 m. buvo panašiai kuklus.

Dauguma džiunglių kaimų gyventojų – kadazandusunai, vietinė tauta. 1911 m. jie sudarė 42% Sabos žmonių, 2000 m. – vos 18%. Kadazandusunai kalba, kad kolonizacija jų saloje nesibaigė: tiesiog vietoje Londono britų ėmė valdyti Kvala Lumpūro malajai. Pinigai už Borneo išgaunamą naftą esą išvežami į Malaizijos pusiasalį, o krikščionių kadazandusunų įtaka Saboje specialiai mažinama slapta teikiant Malaizijos pilietybę iš Filipinų ir Indonezijos nelegaliai imigravusiems musulmonams (vien oficialiai imigrantai jau sudaro 28% sabiečių).

Yra ir mažesnių vietinių tautelių, kurių gyvenvietės – vienos išskirtiniausių pasaulyje. Štai rungai (2%) gyvena bambukiniuose ilganamiuose: senoviniuose bendrabučiuose, kurių vienoje pusėje platus kuridorius, o kitoje – šeimų kambariai. Šiandien vienas toks priima turistus, siūlo nakvynę (prie Kudato). Musulmonai badžavai (14%) dienas leidžia vandens kaimuose – namuose ant polių, suręstuose vandenyno įlankose.

Miestai ir miesteliai – proziški

Didesni miesteliai susideda iš paprastų vienaukščių-dviaukščių pastatų. Dauguma restoranų – tai patalpos be sienų (o kam? Juk šalčių nebūna), pilnos plastmasinių kėdžių ir staliukų, kuriose tesiūloma keletas maisto rūšių (užtat labai pigaus: trise papietaudavome už tiek, kiek Lietuvoje sumokėtum vienas). Net “Lonely planet” rekomenduotas restoranas “Muslim” Ranau miestelyje buvo šitoks.

Į Malaizijos Borneo “civilizacijos džiaugsmai”, atrodo, ateina pagal filosofiją: “tiek, kiek pakanka, ir nė trupučio daugiau”. Štai vienoje degalinėje neveikė degalų pompa – darbuotojai pylė degalus rankomis – per piltuvėlį iš kanistrų. O ką, rezultatas juk toks pats – pilnas bakas.

Tačiau miestuose, o ir miesteliuose, prieš tokį požiūrį stoja vakarietiški prekių ženklai, prisilaikantys griežtų frančizės taisyklių: KFC, McDonald’s ir kt. Malaizijoje buvau jau senokai (2007 m.) – tikiu, kad šiandien tokie vakarietiški verslai stovi ant kojų tvirčiau, bet nemanau, kad “paprastieji vietiniai užsiėmimai” būtų visiškai nustelbti.

Didžiausi Sabos miestai – Kota Kinabalus vakaruose (sostinė, 450 000 gyv.) ir Sandakanas rytuose (400 000 gyv.). Tai – geros vietos apsipirkti, pernakvoti, išsikeisti pinigų, pavalgyti, gal – pasidairyti į vandenyną nuo aukštumos ar aplankyti kokią kinų šventyklą ar mečetę, tačiau tik tiek: dauguma pastatų ten nauji, “tokie, kad pakaktų, ir nė trupučio daugiau”. Tiesa, dabar įvedęs į Google “Sandakan” ar “Kota Kinabalu” pamatai ir prekybos milžincentrių, gražių promenadų: tikriausiai po mano apsilankymo tie miestai dar labiau supanašėjo su Malaizijos pusiasaliu.

Karštas vandenynas – didžiausias turistų magnetas

Dažnas keliautojas į Sabą atvyksta ilsėtis šiltoje Pietų Kinijos jūros pakrantėje (žiemą-vasarą vandens temperatūra ten svyruoja nuo +27 iki +30 laipsnių). Tokie paprastai apsistoja dideliuose pakrančių viešbučių kompleksuose ir į lauką iškiša nosis nebent trumpoms vienadienėms ekskursijoms. Tie pajūrio viešbučiai niekuo nesiskiria nuo stovinčių Turkijoje ar Ispanijoje, nebent pavienėmis malajų kultūros detalėmis, kaip fojė/kieme grojanti tautinė muzika.

Tačiau pakrantė Borneo ilga ir galima rasti daug atokesnių, autentiškesnių paplūdimių. Gražiausiai įrengtas krantas pasirodė šiauriausiame salos taške esančiame pusiasalyje (Tanjung Simpang Mengayau), bet kitam, turbūt, žavesni atokūs pajūrio ruožai.

Tuo tikriausiai Malaizijos Borneo ir žaviausias. Prieš akis čia tarsi atsiveria labai skirtingos istorinės epochos: nuo “laukinių” džiunglių iki šiuolaikiškų miestų.

Aišku, tikros priešistorės atspindžių reikėtų ieškoti ne Malaizijoje, o Afrikoje. Bet ten nusigauti sunku ir brangu, o nukeliavus – nepatogu ir nesaugu. Malaizijos Borneo, tuo tarpu, yra savotiškas didelis “priešistorės parkas”.

Daugybę “civilizacijos dalykų” vietiniai daro paprasčiau. Jie nevergauja išvaizdai ar dizainui, vis dar žino, ką reiškia gyventi apsuptam gyvūnų pilno miško. Bet kartu jiems (taigi ir turistams šiose žemėse) yra puikiai prieinami visi technologiniai pasiekimai: automobiliai, telefonai, kompiuteriai, o miestuose – ir prekybos centrai ar greito maisto restoranai.

---

Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

Komentarai

Turtingi žmonės būna dviejų tipų. Vieni afišuoja savo turtus ir gyvenimus – jiems pinigai atveria kelią į dėmesio centrą. Kitiems priešingai: pinigai tik padeda atrasti save. Apie tokius sužino tik tie, kas domisi.

Matyt, šios savybės būdingos ir valstybėms. Brunėjus – puikiausias “paslaptingojo turtuolio” pavyzdys. Nafta brunėjiečius praturtino net labiau nei JAE ar Norvegiją, o Brunėjaus sultonas karts nuo karto sušmėžuoja “turtingiausių pasaulio žmonių” sąrašo viršūnėse.

Tačiau kelionėje po Brunėjų neregėjau jokių iššaukiančių dangoraižių, ten nevyksta pasauliniai renginiai, neviliojami pirkti butų milijardieriai. Pinigus brunėjiečiai skiria tam, kad gyventų kaip dešimtys jų protėvių kartų – tik su moderniomis technologijomis ir be skolų. Kas namuose ant polių virš sraunių upių, kas – giliai džiunglėse, o valdovai – maudydamiesi prabangoje.

Brunėjus – viena paskutiniųjų mažyčių “pasaulio pakraščių” karalysčių. Vienintelė, kurios nepražudė Europos imperijos, kuri neskendi skurde ir, nepaisant to, nesiekia galvotrūkčiais patekti į “pasaulio centrą”.

Lėktuvuose – pilotų maldos Alachui

Dar laukdamas skrydžio “Royal Brunei” aviakompanijos lėktuve supratau, kokia savita šalis mane pasitiks. Pilotai, pasveikinę keleivius, ėmė per garsiakalbius dainingai melstis, vildamiesi, kad Alachas padės saugiai pasiekti tikslą. Esu nemažai keliavęs musulmoniškų šalių aviakompanijomis, bet net Irane neteko girdėti nieko panašaus.

Su Iranu Brunėjų palyginau ne šiaip sau. Čia irgi didžiuojamasi savo vertybėmis, pilnai galioja šariatas, visiškai nesiderinama prie Vakarų. Bet grūmojančiųjų dėl to Brunėjaus “Sultonui ir Viešpačiui” (toks oficialus jo titulas) Bolkijai net Vakaruose nedaug. Turbūt todėl, kad jo šalis – toli nuo visų geopolitinių aklaviečių ir nuo žiniasklaidos greitkelių. Ir laikosi nuošalyje.

Dauguma Brunėjaus gyventojų – malajai. Tik, priešingai nei Malaizija, Brunėjus niekada nebuvo kolonizuotas. Todėl ne vien religinės tradicijos čia išlaikytos geriau: britai nepanaikino ir arabiško džavi raidyno, neprivežė darbininkų iš Indijos ir Kinijos.

Bandar Seri Begavano centras – upėje ant polių

Brunėjaus sostinė Bendar Seri Begavanas turi unikalų senamiestį, vadinamą “vandens kaimu” [kampong ayer]. Jis suręstas tiesiai plačioje Brunėjaus upėje: visi mediniai nameliai suręsti ant polių, juos jungia 29 kilometrai pėsčiųjų tiltelių, o vietoje automobilių naudojami laivai. Ugniagesių stotis ant kranto turi ir išvažiavimą (gaisrinėms mašinoms, jei degtų naujamiestis), ir išplaukimą (gaisriniams laivams, jei degtų senamiestis). Šitoks gyvenimas tęsiasi 1300 metų ir dar F. Magelano ekspedicija miestą praminė “Rytų Venecija“.

Iš visų aplankytų pasaulio vietų, vadinamų “Venecijomis”, Brunėjaus “vandens kaimas” – panašiausias į tikrąją, nes čia irgi keliaujama tik pėsčiomis arba plaukte, o gyvenančiųjų skaičius – labai panašus (net ~40 000). Tik aplinka visiškai kitokia: žiemą-vasarą +30 laipsnių karštis, nekintantis dienos ilgumas, tropinė drėgmė, žalios džiunglės. Vietoje gondolų – paprastesnės valtys-taksi, kurių viena plaukėme. Turėjome išvysti ne tik labai šiuolaikišką gyvenimą ant polių (iš namų kyšo kondicionieriai, palydovinės antenos, kanalizacijos vamzdžiai, nuo balkonėlių žvelgia naminės katės), bet ir vien Borneo gyvenančias didnoses beždžiones – deja, jos ant aplinkinių medžių kaip tik nesikarstė.

Borneo saloje daug tokių “vandens kaimų”, bet Bandar Seri Begavano senamiestis – pats didžiausias. Kaimyninėje Malaizijoje “ant vandens” liko gyventi tik skurdžiai – kiti įrodė sau ir aplinkiniams kiek išaugusias pajamas išsikeldami į eilinius miestų daugiabučius. O brunėjiečiams nieko įrodinėti nereikia: šiaip ar taip, jie tikrai turtingi, o ne tiesiog norintys tokiais atrodyti.

Į vakarus nuo sostinės civilizaciją keičia džiunglės

Ant Brunėjaus sostinės krantų dar sultono tėvas 1958 m., greitai po naftos atradimo, pastatė puikią Omaro Ali Saifudino mečetę paauksuotu kupolu. Netoliese – prekybos centras, lauko turgelis.

Iškeliavus iš nedidelės (kartu su naujamiesčiu ~200 000 gyv.) Brunėjaus sostinės apylinkės greitai virto savotišku kiek nušepusiu “džiunglių parku”: nedideli namai, kartais aplūžę žavesio turintys teikti statinėliai, tokie kaip Merimbuno ežero lieptas ar skulptūrėlės, turgeliai su tropinius vaisius ir žalius mažus bananus pardavinėjančiais prekeiviais (užtruko, kol supratome, kad nusipirkus juos reikia palikti sunokti).

Dar keliasdešimt kilometrų – ir parkas jau virsta laukiniu drėgnu mišku, kur keliuose išlikusiuose “ilganamiuose” (senoviniuose mediniuose daugiabučiuose) gyvena vietinės tautelės.

Vienas toks namas – it visas kaimas. Deja, vietovės, Brunėjaus plane pažymėtos kaip “Labio ilganamis”, nepavyko pasiekti. Po liūties pasruvusi upė beveik sėmė labai jau paprastą medinį tiltą. Šalimais vieno automobilio vairuotojas laukė, kol vanduo nuslūgs, kitas žmogus braidė iki kelių. Mes pasirinkome grįžti arčiau civilizacijos.

Pasakiški Brunėjaus Sultono turtai…

Visi sultono “žaislai” ir pasididžiavimai – arčiau sostinės. Pavyzdžiui, “Empire” viešbutis, tiksliau, ištisas prabangus kaimas ant Pietų Kinijos jūros kranto, kur pusryčiai patiekiami paauksuotų kolonų apsuptyje, gyvenama milžiniškuose kambariuose su Koranais ir Budos minčių knygomis stalčiuose, o po teritoriją važinėja nuosavo golfo klubo elektromobiliukai.

Visko yra, tik turistų – mažai. Verslininkas liūdėtų. Bet sultonui “Empire” tikriausiai ne investicija, o tiesiog noras turėti kažką gražaus. Šalia “Empire” viešbučio plyti Džerudongo atrakcionų parkas. Tiksliau, tai kas iš jo liko. 1995 m. jį pastatyti kainavo milijardą JAV dolerių, tai buvo didžiausias pramogų miestelis Pietryčių Azijoje. Dar smagiau: už visas lankytojų pramogas mokėdavo sultonas (bilietų pirkti nereikėdavo).

Tačiau net ir nemokamai 300 000 tuometinių brunėjiečių sunkiai galėjo užpildyti didžiulius atrakcionus. Lankytojų sumažėjo, tikriausiai parkas nusibodo ir sultonui: sugedę įrenginiai būdavo neremontuojami, vėliau vienas po kito išparduodami ar išmetami. Keli likusieji teįjungiami kelioms paros valandoms. Greta Džerudongo – sultono žirgynas. Dar nenusibodęs, puoselėjamas.

…ir ypatingas ryšys su tauta

Pasaulinėje spaudoje teko aptikti istorijų, kad Brunėjaus karališkosios šeimos automobilių kolekcija pūva neprižiūrima, daug specialiai pagal sultono užsakymą sukurtų modelių net nė karto neužvesti. Aišku, to eiliniam žmogui pamatyti nelemta. O Sultono rūmus – didžiausią planetoje gyvenamąjį namą, turintį 1788 kambarius ir 257 tualetus – teregėjome (už tankių medžių) kai plaukėme upe. Tiesa, trims dienoms kasmet, pasibaigus Ramadanui, rūmų puošnūs vartai atsiveria. Sultonas tada visiems norintiems (o sultonienė – visoms norinčioms) spaudžia rankas – atkeliauja maždaug 100 000 brunėjiečių (ketvirtis piliečių).

Brunėjiečiai ir užsienio valstybės teikia sultonui nuostabiausių dovanų, o jos eksponuojamos specialiai pastatytame Karališkųjų regalijų pastate, kurio lankymas – visiems nemokamas, tik reikia, lyg mečetėje, nusiauti batus. Po didžiuliu kupolu ten – milžiniška “karūnavimo karieta” (paskutinį kartą ją keliolika karių tempė 1968 m. – šitaip ilgai valdo dabartinis sultonas). Sultono šeimos šventės (pavyzdžiui, princo vestuves) Brunėjuje – festivaliai visai tautai, kurių vaišėmis rūpinasi speciali Ceremonijų ministerija.

Brunėjaus sultono ir jo piliečių ryšys pasirodė ypatingas, tarsi senieji senjoro ir vasalų ryšiai Europoje: viena vertus, sultono pasakiški turtai išaukština jį virš visų valdinių, kita vertus, valstybė pakankamai mažytė, kad būtų išlikęs retai besutinkamas asmeninis santykis tarp valdovų ir valdinių. Jo pagrindas – abipusės dovanos, o ne biurokratinė mašina.

Nepatenkintų nelabai yra, nes visas spindesys yra dėl naftos, o ne žmonių išnaudojimo. Eiliniai piliečiai taip pat gyvena gerai. Aišku, žvelgiant į ateitį, galima sunerimti: gamtos ištekliai juk neamžini, o kas po to? Brunėjaus muziejus, aprašantis ir naftos gavybos procesą, ramina: gavyba gal mažės, darysis sudėtingesnė, bet ji tęsis dar labai ilgai, ir šiandien (keliavome 2007 m.) į naftininkystės studijas stojantys Brunėjaus abiturientai dar gali tikėtis išeiti į pensiją iš to paties darbo. Pagyvensim – pamatysim (Brunėjaus ekonomika pastaraisiais metais truputėlį smuko).

Brunėjaus naftos pramonės širdis – Serijos miestelis toliau nuo sostinės. Ten – “linguojančiais asilais” pravardžiuojami gręžiniai, už audros apdaužyto paplūdimio – naftos platformos.

Brunėjaus Imperija tapo Taikos Namais

Paliekant Brunėjų laukė trumpiausias mano gyvenime keleivinis skrydis: 166 kilometrai, 25 minutės iki Malaizijos Kota Kinabalu miesto. Bet tam mažai alternatyvų – keliai per džiungles driekiasi ne visur, todėl atstumas automobiliu būtų 325 km, ir, svarbiausia, tektų net tris kartus kirsti valstybių sienas. Į Malaiziją, vėl į Brunėjų, ir vėl į Malaiziją.

Mat Brunėjus po britų intrigų padalintas į dvi nesusisiekiančias dalis. Tai – vos menka nuoplaiša tos istorinės imperijos, kokią prieš kelis šimtmečius valdė sultono Bolkijos protėviai. Tada jie viešpatavo visoje Borneo saloje (žodis “Borneo”, beje, ir kilo nuo “Brunėjus”), net dalyje Filipinų. Žemėse, kuriose šiandien gyvena 70 milijonų žmonių.

Tačiau vien tai, kad Brunėjaus sultonui kažkas liko, žvelgiant į istoriją primena nedidelį stebuklą. Kiek Azijos dinastijų per tą laiką krito! Dažna tų, kurios išgyveno kolonializmą, buvo nuversta per vėlesnes revoliucijas. Jų rūmai tapo muziejais ar viešbučiais, jų kapai šiandieniniams žmonėms – tiesiog gražūs paminklai. O štai Brunėjuje Sultono Šarifo Ali, nuo 1426 iki 1432 m. valdžiusio Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei plotu prilygusius salynus, kapas paauksuotu kupolu Bandar Seri Begavano apylinkių džiunglėse politinės reikšmės neprarado – valdžios sistema juk nepasikeitusi. “Sultonų dinastija kilusi iš Pranašo Mahometo” – skelbia užrašas greta. Ir ji valdo be pertrūkių nuo pat XIV a.

Brunėjus – absoliutinė monarchija (Sultonas čia – ir ministras pirmininkas, ir gynybos ministras, o rinkimai nevyksta), oficialiai – “malajiška musulmoniška monarchija”. Bet ilgasis valstybės pavadinimas – Brunėjaus Darusalamas. Tai reiškia “Brunėjaus Taikos Namai”. Dabar šaliai jis tinka kaip niekad: aplinka alsuoja turtinga ramybe.

Brunėjuje keliavome porą dienų. Šalis – tikrai verta dėmesio, bet daugiau savaitės joje veikti nebūtų ką (plotas – mažesnis už Vilniaus apskritį). Tačiau išsiruošus į Pietryčių Aziją – Singapūrą, Malaiziją ar Indoneziją – verta užsukti ir šį menkai žinomą džiunglių sultonatą, kuriame malajų džiunglių pirklių kultūra “susituokė” su Pirmojo pasaulio turtais.

---

Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

Komentarai

Malajų žemės – tikra pasaulio kryžkelė. Kiekvienas laivas, plukdantis į Europą Rytų Azijos prekes, praplaukia jų sąsiaurius. Malajų didmiesčiuose priverstinai stabteli iš Europos į Australiją skrendantys turistai.

Tokių pakeleivių įspūdis: puikūs oro uostai, prekybos centrai, modernūs dangoraižiai. Per dieną-dvi daugiau nepamatysi. Aš keliavau dvi savaites ir pažinau šias žemes giliau. Čia – net trys valstybės: finansų sostinė Singapūras, naftingas Brunėjus ir “ateities šalimi” tapti mėginanti Malaizija, pati sudaryta iš dviejų labai skirtingų nutolusių dalių.

Pasaulinio lygio architektūrinius užmojus supa džiunglės. Ten – beždžionės, sraunios gelsvos upės, priešistorinį primenantis gyvenimas ilguose namuose ar virš vandens. Šie kraštai – ir kultūrų kryžkelė: musulmonai malajai, džiunglių tautelės, kinai, indai, Europos kolonistų palikuonys. Tos bendruomenės – greta viena kitos, bet nesusimaišiusios. Net įstatymai skirtingų tautų ir religijų žmonėms, būna, galioja kiti.

Keturios malajų žemės

Žymiausias tarp turistų regione Singapūras. Malajų žemė jis yra tik istoriškai – tai pats tikriausias tarptautinis megapolis. Pradžioje britų kolonistai, o dabar ir nepriklausoma valdžia kviečia apsigyventi kiekvieną, kas tik turi sugebėjimų ir noro dirbti. Populiacija auga kaip ant mielių (kartu su ja – ekonomika, dangoraižiai, prekybos centrai), o malajus jau seniai nustelbė kinai. Singapūras garsėja ir savo griežta, bet teisinga tvarka: kruopščiai prižiūrima švara, rykštėmis už nusikaltimus ir išnaikinta korupcija.

Antroji mikrovalstybė – Brunėjus – palaimingai nusišalinęs nuo geopolitikos klesti iš naftos dolerių. Tai – absoliutinė monarchija, kurios sultonas yra buvęs turtingiausiu pasaulio žmogumi. Jis noriai demonstruoja sukauptas prabangias dovanas retiems keliautojams. Turtai Brunėjuje padėjo išsaugoti senąją džiunglių pirklių kultūrą. Kas devintas pilietis tebegyvena namuose ant polių virš Brunėjaus upės – tiesa, su kondicionieriais ir palydovinėmis lėkštėmis.

Greta Singapūro esantis Malaizijos pusiasalis – tai, visų pirma, didmiesčių žiedas. Svajojanti tapti “ateities valstybe” Malaizija statė vis modernesnius miestus ir vis aukštesnius dangoraižius. Tačiau jų šešėlyje – daugiatautis šimtmečių paveldas: kinų bei indų šventyklos ir rajonai, malajų mečetės, portugalų ir anglų bažnyčios, tvirtovės bei arbatos plantacijos. O Pusiasalio centre – vienos seniausių pasaulyje džiunglių.

Ir pagaliau Malaizijos Borneo – rečiau gyvenamas džiunglių kraštas saloje aplink Brunėjų. Nedideli nuobodūs miestai – tik retas intarpas drėgnuosiuose miškuose, kuriuose – orangutangai, šikšnosparnių pilnos olos, tik neseniai Kristų pažinę vietinių tautelių kaimai ir tradiciniai ilganamiai.

Taigi, jei norisi išvysti džiunglių gyvūniją ir augaliją – geriausia keliauti į Malaizijos Borneo ar Malaizijos pusiasalio centrą.

Jeigu žavi modernūs daugiataučiai miestai su dangoraižiais ir prekybos centrais – laukia Singapūras ar Malaizijos pusiasalio vakarinė pakrantė.

Jeigu domina tradicinės atokių Azijos regionų kultūros – labiausiai nustebins Brunėjus ir Malaizijos Borneo.

O bene pagrindinis malajų žemių turistinis koziris yra visuose juose: tai paplūdimiai ir nuolat karštas klimatas – kiaurus metus dienomis temperatūra sukasi apie +30.

Nuvykti į malajų žemes – paprasta ir pigu

Visos malajų žemės uždirba iš savo puikios geografinės padėties, siūlydamosis pabūti tarpine stotele pakeliui į Australiją. Tai reiškia, kad skrydžių į šias šalis labai daug ir jie gana nebrangūs (pigesni, nei į daugumą kitų Tolimųjų rytų šalių). Daugiausia akcijų, kiek mačiau, paprastai būna į Singapūrą, o iš ten nesudėtinga vietinėmis pigių skrydžių bendrovėmis (pvz. “Air Asia”) nukeliauti į Malaizijos Borneo ar Brunėjų (tuo tarpu į Malaizijos pusiasalį galima ir nuvažiuoti).

Dėl savo noro atsiverti turistams visos trys šalys nereikalauja iš lietuvių vizų (Azijoje tai – dar gana reta). Po jas keliavom daugiausia nuomotais automobiliais, tačiau didmiesčiuose, ypač Singapūre, logiškiau naudotis geru viešuoju transportu.

Penkios malajų žemių kultūros: šalia, bet atskiros

Malajakalbį pasaulį vienija daugybė etninių grupių, kurios suvažiavo (ir tebevažiuoja) gyventi į šią Azijos kryžkelę.

Regiono ilgamečiai šeimininkai malajai kilo iš pirklių, kadaise valdžiusių Pietryčių Azijos salynų prekybinius miestus. Šiandien jie sudaro 60% žmonių Malaizijos pusiasalyje, 15% Malaizijos Borneo, 66% Brunėjuje ir 13% Singapūre. Malajai – musulmonai, bet kitokie, nei Artimuosiuose Rytuose. Tai – ne arabų užkariautojų palikuonys, o taikiai religiją pakeitę vietos geltonodžiai. Daug malajų tradicijų savitos – pavyzdžiui, moterys, nors ir prisidengia plaukus, rengiasi labai spalvingai ir turi darbus.

Kinus į malajų žemes pakvietė britai – kaip darbininkus. Būdami protingi, vertindami išsilavinimą jie nuveikė labai daug: ėmė dominuoti versle ir inteligentijoje. Gindama malajus nuo išstūmimo į socialines paraštes nepriklausoma tapusi Malaizija malajų naudai įsteigė visokių kvotų universitetuose ar darbuose, tuo pykdydama kinus. Dauguma kinų – budistai, bet nepamiršta ir taoizmo bei kitų religijų.

Indai į malajų žemes irgi britų laikais atvežti dirbti, tiesa, jie iki šiol dažniau užsiima “juodesniais” darbais nei kinai. Indai išpažįsta hinduizmą, o jų šimtais spalvingų statulėlių puoštos šventyklos – vienas gražesnių malajų žemių vaizdų. Tiesą pasakius, tik hinduizmas indus ir vienija, nes iš tikro jie – iš skirtingų tautybių ir kalba skirtingomis kalbomis.

Nors į Borneo malajai prieš daug šimtmečių atvyko kaip pirkliai, istoriškai jie ten negyveno. Tai buvo Borneo tautų, tokų kaip kadazandusunai, žemė. Pastarosios iki šiol sudaro žymią dalį Malaizijos Borneo gyventojų ir neretai gyvena tradiciškai: džiunglių ilganamiuose ar namuose ant polių. Dalis tų tautų – musulmoniškos, dalis – krikščioniškos (pagonybė nunyko tik labai neseniai).

Mažiausia dydžiu, bet ne įtaka bendruomenė – vakariečiai. Tai – kolonistų palikuonys bei nauji imigrantai, besinaudojantys regiono (ypač Singapūro) patrauklumu verslui ir profesinei veiklai. Susidarė net atskiros maišytų baltaodžių su geltonodžiais “elitinės” tautos.

Malajų žemių keliai į klestėjimą – unikalūs

Įdomiausia, kad ši daugiatautė pasaulio kryžkelė netapo tiesiog beveide, daugiakultūre niekieno žeme. Už tai reikia dėkoti išradingiems ir įdomiai mąstantiems regiono lyderiams. Jie atrado naujų metodų išvesti savo šalis į klestėjimą. Jie ne tik pasirodė sėkmingesni nei eilinis “vakarų kopijavimas”, jie ir nutapė malajų žemes naujomis, unikaliomis kultūrinėmis spalvomis.

Singapūrą “iš trečiojo į pirmąjį pasaulį nuvairavo” Ly Kuan Jū, premjeras nuo 1959 m. iki 1990 m. Pavadinamas “žmogumi, nekentusiu ideologijos”, jis užsienio “politinius filosofus” išties ignoravo, nesvarbu, ar jie būtų komunistai, ar kapitalistai, ar islamistai, ar “žmogaus teisių aktyvistai”. Paėmęs gabalų iš skirtingų mąstymo krypčių, o dar daugiau prigalvojęs pats, jis sulipdė sistemą specialiai Singapūrui – tokią, kuri ten veikia, kurios dėka Singapūras tapo “turtingiausiu pasaulio miestu”, švariu ir nekorumpuotu.

Šiuolaikinės Malaizijos tėvas – Mahatiras Mohamadas, buvęs premjeru nuo 1981 m. iki 2003 m. Vesdamas tautą šūkiais “Malaizija gali!”, “Malaizija, kaip korporacija” jis inicijavo daugybę utopinių projektų. Malaizija pasistatė aukščiausius pasaulio pastatus, naują modernią sostinę Putradžają, kūrė išmaniomis technologijomis grįstą ekonomiką. Pavyko. Nepaisydami dažnų Muhamado konfrontacijų su Vakarų valstybėmis Malaiziją pamėgo turistai.

Brunėjaus sultonas Bolkija, valdantis nuo 1967 m., perkelti pas save pasaulio centro nesigviešia, dangoraižių nestato. Nors turint tiek naftos milijonų, kiek jis, atsispirti gal nelengva. Jo šeima ir jo šalis tiesiog palaimingai klesti, gyvendami taip, kaip seniau, tik patogiau, prabangiau ir be nepriteklių. Tokio požiūrio dėka Brunėjus – paskutinė turtinga pasaulio užkampių karalystė.

Regionas šitaip savimi pasitiki ne be reikalo: juk malajakalbis pasaulis dydžiu prilygsta prancūzakalbiam ir lenkia rusakalbį. Malajiškai moka ~270 mln. žmonių ir vos penkiomis pasaulio kalbomis kalba daugiau (kinų, anglų, arabų, ispanų ir hindi). Tai svarbi kalba ne tik įvardytose “malajų žemėse”, tačiau ir Indonezijoje, Rytų Timore, pietų Tailande. Iki europiečių užkariavimų malajai nebuvo kokia nors skurdi vietinė gentis, iki kolonizacijos jie patys buvo kolonistai, ištisų daugiataučių salynų elitas.

Dabar jie – dar viena nacija, kylanti iš istorijos paraščių į tą vietą, kuria ilgą laiką didžiavosi. Tai – dar vienas unikalus pasaulio kampelis, kuris jau pakankamai turtingas, kad didžiuotųsi savimi ir džiugintų reiklius turistus.

Malajų žemės – daugiatautės, bet ne suvienodėjusios. Pilnos didmiesčių, bet nestokojančios laukinės gamtos. Ir, svarbiausia, tai – vienintelis neskurdus regionas aplink pusiaują. Viską sudėjus, malajų žemės vertos daugiau, nei tarpinio sustojimo oro uoste pakeliui į kitas valstybes.

---

Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

Komentarai

Salos, jūros bangų atskirtos nuo žemyno, yra tiesiog kitokios – nesvarbu, kuriai šaliai bepriklausytų. Kitokie jų žmonės, kitokia istorija, kitokia atmosfera.

Pietų Europos salos tapo šiltų atostogų rojumi. Bet didžioji milijonų turistų dalis ten nemato daugiau viešbučio, paplūdimio, kurortinių pramogų ir kelių vietinių įdomybių pro autobuso langą.

Likę Europos salynai nesulaukia net tokio dėmesio, į juos patekti ne taip paprasta.

Dažna sala verta daugiau. Todėl Pietuose mėginu praskleisti vietinius nuo turistų skiriantį šydą, o į Šiaurės salas – žvilgtelti apskritai.

Keturi Europos salų tipai

Iš viso esu buvęs keliolikoje Europos salų. Dažniausias klausimas, kurio apie jas sulaukiu – į kurias verta keliauti, kurios įdomiausios. Vieno atsakymo nėra, mat vienos salos “blizga” beveik amžina saule ir paplūdimiais, kitos – istorinėmis grožybėmis, trečios – gamtos didybe. Be to, skiriasi kainos jose ir galimybės paprastai ten nuvykti.

Todėl prieš apsisprendžiant kur keliauti verta nuspręsti, ko siekiate, kokį biudžetą skiriate.

Europos salas suskirstyčiau į keturias grupes, kurios tinka skirtingiems turistams. Tai – Atlanto vandenyno salos, Viduržemio jūros salos, Baltijos/Šiaurės jūrų salos bei Poliarinės salos.

Atlanto vandenyno salos (Makaronezija): atoki šiluma

Europai pavaldžios Atlanto vandenyno salos (Kanarai, Madeira, Azorai) yra toli nuo krantų, todėl klimatas ten – gana švelnus. Vasaros nėra tokios karštos, kaip galėtų atrodyti pažiūrėjus į jų vietą žemėlapyje, o žiemos – nedaug vėsesnės. Kanaruose vidurtinės dienos temperatūros svyruoja nuo +21 sausį iki +28 liepą, Madeiroje – nuo +20 iki +26, Azoruose – nuo +16 iki +25.

Visose šiose salose gyvena ispanų ir portugalų kolonistų, pradėjusių kurtis ~XV a., palikuonys (anksčiau ten vienur niekas negyveno, kitur – vietiniai gyventojai išnaikinti). Jos iki šiol priklauso Ispanijai ir Portugalijai. Taigi, žilos senovės pastatų ten nėra, bet stovi kukliai gražių kelių šimtų metų amžiaus bažnyčių ar rūmų. Pagrindinės grožybės – gamtoje. Kiekvienos salos centre – po ugnikalnį, yra karštųjų versmių.

Iki Europos Atlanto vandenyno salų nuo Lietuvos beveik taip pat toli, kaip iki Dubajaus, todėl nuskristi kainuoja brangiai, nors gali pasitaikyti neblogų pasiūlymų “viskas įskaičiuota” tipo kelionėms. Maisto ir nakvynės kainos kiek didesnės nei Lietuvoje.

Esu buvęs Tenerifėje, Gran Kanarijoje, Fuerteventuroje, Lanzarotėje, El Hierro (Kanarai), Madeiroje ir San Migelyje (Azorai). Kanarai ir Madeira pasirodė labiau masinio turizmo kraštai, kur dažniausiai skrendama į milžiniškus viešbučius. Tačiau kiekvienoje saloje gilyn nuo pagrindinių kurortų likę žavių kaimelių, senų pastatų, pastatyta ir naujų objektų turistams vilioti. O Azorai – toks labiau nutolęs kraštas, kur tinka važiuoti pasigerėti atokia gamta.

Viduržemio jūros salos: paplūdimiai ir istorija

Viduržemio jūros salose (Kipras, Malta, Sardinija, Maljorka, Rodas, Kosas, Santorinis…). klimatas irgi karštas, bet turi ryškesnius sezonus (laikas maudynėmis ar kaitinimusi saulutėje trunka pavasarį-rudenį). Pavyzdžiui, Maltoje sausį dienos temperatūros vidurkis – +15, liepą – net +31.

Dauguma didesnių salų didžiuojasi savo istoriniais paminklais. Visų pirma tai – antikiniai graikų ir romėnų miestai. Rytinėje Viduržemio jūros dalyje (ypač Kipre, Rode, Maltoje) dar ir kryžininkų tvirtovės, mat iš ten katalikai organizuodavo kryžiaus žygius siekdami atsiimti Šventąją Žemę. O Sardinija ir Malta dar didžiuojasi seniausiais išlikusiais žemės pastatais, statytais civilizacijos, gyvavusios maždaug 3000-1000 m. pr. Kr.

Į Viduržemio jūros salas nuvykti paprasčiau nei į kitas Europos salas, yra net tiesioginių nebrangių reisų iš Lietuvos. Maisto ir nakvynės kainos kiek didesnės nei Lietuvoje, bet yra išimčių (turkų Kipras, kur tikrai pigu).

Aš esu keliavęs Kipre, Maltoje, Sardinijoje ir Kretoje. Malta – neabejotinai unikaliausia kultūriškai: turi savitą arabiškai-itališką kalbą, kryžininkų pilis ir miestus, priešistorines šventyklas. Kipre yra įdomių Antikos paminklų, cerkvių, bet įdomiausi, turbūt, musulmonų-krikščionių, paskui – graikų-turkų konflikto aidai: mečetėmis virtusios bažnyčios, salą pusiau dalijanti apleista “neutrali zona”. Sardinija ir Kreta – panašios į žemynines Italiją ir Graikiją. Skiria tik senosios kultūros: nuragai Sardinijoje, minai (su garsiųjų Knoso rūmų griuvėsiais) Kretoje.

Baltijos ir Šiaurės jūrų salos: pamirštos žemės

Šiaurės jūros ir Baltijos jūros salos (Alandai, Menas, Džersis, Gersnis, Farerai…). Pernelyg vėsios, kad net vasaromis neskristų “saulės turistai” ir kartu nepakankamai atšiaurios, kad keliautų “poliarinės egzotikos” mėgėjai. Tai – turbūt mažiausiai pažintos ir žinomos Europos salos.

Tikriausiai ne kiekvienas žino, kad Alandai, Menas, Džersis, Gersnis ir Farerai yra atskiros šalys (nors ir ne valstybės), turinčios didelę autonomiją, kai kurios – net savo kalbas. Tačiau tie, kieno nedomina subtilus itin senų, žemynuose jau nunykusių, vietos papročių tyrinėjimas, šiose salose daug įdomaus tikriausiai neras.

Ir nukeliauti ten sudėtinga: tiesioginių skrydžių nėra, o ir su persėdimu kainuos brangiai. Galima nebent mėginti kombinuoti skirtingų aviakompanijų skrydžius arba dalį kelio skristi, dalį važiuoti automobiliu ar plaukti laivu (pastaruoju atveju sugaišite daug laiko).

Esu buvęs tik Alanduose. Jie arčiausiai Lietuvos – įmanoma nuvažiuoti per dieną (automobiliu ir keltais). Kaip ir apie kitas Baltijos/Šiaurės salas, apie juos žinių internete ar knygose mažoka – bet jie stebina įdomia nežinomos šalies atmosfera. Taip pat esu buvęs Saremoje, bet ji per arti žemyno, kad esmingiau skirtųsi nuo likusios Estijos.

Poliarinės salos: atšiauri didybė

Iš Europos poliarinių salų (Islandija, Svalbardas, Grenlandija…) apgyvendintos tik pačios didžiausios, ir tai labai retai. Ten klimatas – subarktinis ar arktinis, neauga medžiai, net vasaromis gali snigti. Nuo kaimelio iki kaimelio tenka važiuoti dešimtis ar šimtus kilometrų. Arba skristi – nes didžiojoje dalyje tų žemių keliai nenutiesti (arba yra skirti tik visureigiams / motorogėms). Vidutinė dienos temperatūra Islandijos sostinėje – tarp +2 sausį ir +13 liepą, Svalbardo sostinėje – tarp -13 ir +6.

Gamta labai įspūdinga (stebina ne vien pats atšiaurumas – yra ir įspūdingų ledynų, fjordų, kalnų), o be gamtos žiūrėti nelabai ką yra. Dauguma turistų keliauja vasarą, kuomet saulė nenusileidžia visą ar beveik visą parą, daugiau ir skrydžių. Tačiau žiemomis, kai stoja tamsa, šen bei ten prasklaidoma šiaurės pašvaisčių – atmosfera dar savotiškesnė.

Skrydžio kaina į šias salas, nors ir nemaža, gali nesudaryti liūto dalies kelionės išlaidų, nes tiek pat ar daugiau atsieis itin brangus pragyvenimas vietoje: tiek nakvynė, tiek maistas ar transporto išlaidos.

Esu lankęsis Islandijoje (vasarą) ir Svalbarde (žiemą). Islandija – “ugnies ir ledo žemė” – neabejotinai didžiuojasi vienais gražiausių pasaulio peizažų, su didžiausiais Europos kriokliais, geizeriais, galimybe šiltai mirkti karštosiose versmėse kai lauke ką tik praūžė pūga. Svalbarde paviliojo unikali atmosfera: ten – šiauriausi pasaulyje miesteliai ir kaimai, ir norintiems prie to prisitaikyti vietiniams teko gyvenimo būdą keisti iš esmės.

Žemyninės Europos salos stokoja išskirtinumo

Europoje, aišku, yra daugiau salų. Tarp jų – pačios didžiausios: Didžioji Britanija ir Airija. Tačiau jose tiek daug žmonių, kad jose savijauta – kaip žemyne (Britanijoje – 60 mln., Airijoje – 6 mln.). Ten – vienas darbščiojo pasaulio centrų, o ne “ramus užkampis”, apie kokius čia rašau. Manau, kad ta unikali salų atmosfera išlieka tik jei gyventojų yra iki ~1,5 mln.

Neįtraukiau į šį straipsnį ir tų salų, kurios su žemynine savo šalies dalimi sujungtos tiltais arba greitais keltais. Tarkime, Stokholmo ar Helsinkio miestų salos, Vokietijos Riugenas ar Usedomas, Italijos Sicilija. Mat šios salos tapusios žemyno tęsiniais: vietos gyventojai nuolat (dažnas – kasdien) važinėja į žemyną ir atgal, turistai jas irgi lanko kartu su gretimu žemynu. Todėl ten irgi trūksta tos “salų atmosferos”.

Platesni straipsniai ir žemėlapis su patarimais

Platesni straipsniai apie kai kurias mano aplankytas salas:
Islandija: keturių stichijų šėlsmas
Svalbardas: Šiauriausias žmonijos forpostas
Madeira: visad šlta Europos pabaiga
Malta: Arabų-kryžiuočių sala
Sardinija: ramioji Italijos sala
Alandų salos – pamirštoji Baltijos širdis
Kitokia kelionė į Kiprą
Maljorka – nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo
Kanarų salos: Afrikos klimatas, Europos dvasia
Gran Kanarija: Kanarų salų širdis
Fuerteventura: Kanarų sala-dykuma
Lanzarotė: ugnikalniai ir menas
El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
Tenerifė – Kanarų milžinė

O žemiau – žemėlapis su mano nuomone apie tai, kurias Europos salas iš tų, į kurias keliavau, labiausiai verta lankyti atitinkamai gamtos, istorijos ir tiesiog pasikaitinimo saulutėje mėgėjams.

Komentarai

Serbija – pagrindinė buvusios Jugoslavijos šalis, bet kartu viena mažiausiai pažįstamų.

Pakanka žvilgtelėti į žemėlapį, kad suprastum kodėl. Byrant Jugoslavijai visos jos grožybės pasiliko toli už Serbijos sienų. Serbija nebeturi jūros kranto, didžiausi ežerai atiteko makedonams, aukščiausi kalnai – slovėnams, žaviausi miestai – kroatams.

Serbijoje neišvysi pasaulio stebuklų. Viduramžių tvirtovės ir vienuolynai, kiek prasklaidantys pramoninių miestų ir lygumų ūkių vienodumą, neprilygsta kaimyninių šalių architektūros šedevrams.

Ir visgi serbai buvo Jugoslavijos karkasas. Jų įtaka pasaulio istorijai nepalyginamai didesnė, nei vos 7 milijonų gyventojų populiacija. Dėl serbų intrigų vienijant Jugoslaviją kilo Pirmasis pasaulinis karas, dėl jų nenoro Jugoslaviją paleisti – keturi XX a. pabaigos karai. Ir Jugoslavijos klestėjimas, ir jos žlugimas atsispindi Serbijos miestuose – grėsmingi brutalistiniai pastatai, subombarduoti Belgrado daugiaaukščiai, nacionalistinių grafičių gausybė.

Belgradas – betoninė Jugoslavijos širdis

Jeigu architektūra būtų literatūra, tai Sovietų Sąjungos miegamieji rajonai būtų nuobodžiai vienodos telefonų knygos, o Jugoslavijos – tikriausiai baisios distopijos.

Dažnas daugiabutis čia – keistų formų, išsišovusiais nuogo betono blokais, tarsi būtų pastatytas iš kokių nurašytų pramonės įrenginių nuolaužų. Tai – brutalizmo stilius, Jugoslavijoje prieš kokius 40-50 metų buvęs “tautiniu”. Serbų architektus ir funkcionierius žavėjo tie betoniniai monstrai: įdomiai saviti, bet kartu ir proletariškai spartietiški.

Daugiausia visoje Jugoslavijoje šitokių namų – Naujajame Belgrade. Tai – ištisa pusė sostinės kairiajame Savos upės krante, kurios sunumeruoti mikrorajonai pastatyti Jugoslavijos gamyklų darbininkams apgyvendinti. Tiesa, šiandien ten yra ir modernių biurų, o taip pat – didžiausia Europos krepšinio arena (25 tūkst. vietų), prideranti vienai pajėgiausių krepšinio valstybių.

Belgrado centras gražesnis, bet ir ten tarp XIX a. pabaigos pradžios pastatų iš laikų, kai Serbija, po ilgų Osmanų valdžios šimtmečių, iškovojo laisvę, vis įsiterpia slegiantys jugoslaviški. Jie mena tą erą (1918-1991 m.), kai iš Belgrado valdyta 23 milijonų gyventojų daugiatautė Jugoslavija.

Du baisiausi priminimai – subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai. 1999 m. karo, kai NATO oro reidais privertė serbus sustabdyti albanų žudynes Kosove, aukos. Tai buvo vienas paskutiniųjų Jugoslavijos karų.

Dažnas serbas ilgisi anų laikų, tos “vieningos Pietų slavų žemės”, kurią neva sugriovė “ekstremizmas ir Vakarų intrigos”. Tokie draugiškai žiūri į Rusiją: juk rusai labai panašiai prarado savąją imperiją. Dažnas laikosi nuomonės, kad kroatai ar bosniai tėra religiją priverstinai pakeitę serbai, o albanai – imigrantai į serbų žemes.

“Tik vienybė gelbsti serbus” (Samo sloga Srbina spasava, SSSS) – populiarus šūkis grafičiuose. Jo tepliotojams turėtų imponuoti Emiras Kusturica – bosnis, “atsivertęs atgal į protėvių stačiatikybę” ir ėmęs save vadinti serbu. Tačiau tokių kaip šis žymus režisierius – labai mažai, ir “jugoslavų tautos” idėja, atrodo, galutinai pralošė konkurenciją atskirų bosnių, kroatų, makedonų ar slovėnų tautų idėjoms.

Oficialiai Serbija kreipia žvilgsnį į Vakarus, į “europiečių tautą”, bet atmosfera dar šiek tiek dvelkia militarizmu. Aplink Belgrado tvirtovę – XX a. karinės technikos ekzpozicija (karo muziejus). Netoliese, prie paminklo Prancūzijai, kadaise pastatyto iš dėkingumo už išvadavimą nuo Austrijos-Vengrijos per Pirmąjį pasaulinį karą, serbai deda tautiečių, žuvusių Kosovo kare, nuotraukas. Už tą karą kaltina ir Prancūziją. Bet turistas jau gali to ir nepastebėti. Tačiau pro turisto akis tikrai neprasprūs kitokie skirtumai nuo Vakarų: pavyzdžiui, beveik visose kavinėse, prekybos centruose, net koncertų salėse rūkoma ir prirūkyta.

Kiti Serbijos miestai ir įtvirtinti vienuolynai

Dažname mažesnių Serbijos miestų, tokių kaip Smederevas, didžiausias ekonomikos ramstis tebėra pramonė, o ne paslaugos. Idant patekčiau į apgriuvusią Smederevo tvirtovę teko kirsti penkias ar šešias geležinkelio bėgių linijas, pilnas krovininių vagonų.

Apskritai, savo tvirtovėmis dažnas Serbijos miestas labai didžiuojasi: jų šalyje daug, juk čia susidurdavo islamo ir krikščioniškasis pasauliai. Daugelis tvirtovių primena Kauno fortus, šiandien susideda iš senų mūrų ir plynų pievų tarp jų, į kurias einama pasivaikščioti tarsi į parkus. Ten stovi lauko kavinės, atrakcionai, net muzikos festivaliai, tokie kaip “Exit” Novi Sado tvirtovėje (pačioje didžiausioje), ten vyksta. Iš kai kurių tvirtovių atsiveria vaizdai – tiesa, dažniausiai į nykius miegamuosius rajonus. Jei panašios pusiau apleistos tvirtovės stovėtų ne Serbijoje, tikriausiai, daugelis jų būtų pamirštos turistų, bet kai lankytinų vietų mažoka…

Laimė, Serbijos miesteliuose į dangų stiebiasi ne tik kaminai ar seni mūrai, bet ir cerkvių bokštai. Serbijos stačiatikių bažnyčia – labai svarbi tautai. Mėlyni (tai – prabangos spalva, nes tie dažai kadaise kainuodavo itin daug) jų interjerai, žavūs kalnų vienuolynai, traukia maldininkus: matėme, kaip viena grupė su ikona priešakyje žingsniavo atokiu Serbijos keliu.

Užvis gražiausi – vienuolynai-tvirtovės: apvali XII a. Studenica, taip pat 11 gynybinių bokštų apsupta XV a. Manasija, kurioje dar gyvena vienuolės.

O gražių miestų Serbijoje irgi dar likę, tik jų reikia ieškoti šiaurėje, toje dalyje, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Austrijai-Vengrijai. Žymiausi – Novi Sadas ir Subotica. Gražios jų rotušės, turtingų pirklių namai. Daug kas pastatyta pagal XX a. pradžios Austrijoje-Vengrijoje itin populiarų secesijos stilių, su augalų motyvais, lenktomis linijomis. Įkvėpta rytų ir gamtos.

Baisių jugoslaviškų architektūrinių intarpų irgi yra, bet kažkaip mažiau.

Pietų Serbijoje – civilizacijų konflikto aidai

Keliaujant toliau į pietus lygumas pamažu išstūmė kalvos, su tokiomis įdomybėmis, kaip Velnio miesto kūgiai.

Tai – Serbijos pietinis pasienis, kuriame gausu civilizacijų kovų aidų (tiek žilos praeities, tiek visai nesenų). Novi Pazaro gyventojai per 500 m. trukusią Osmanų valdžią priėmė islamą. Ten – mečetės ir minaretai, o pavadinimas reiškia “naujasis turgus” (Balkanų musulmonams rajonai-turgūs visad svarbūs). Nišo mieste Osmanų palikimas liūdnesnis: Kaukolių bokštas, kur Osmanai taisyklingomis eilėmis įmūrydavo serbų sukilėlių galvas, kad prašalaičiai žinotų, kas jų laukia, jeigu nepaklus valdžiai. Šiais laikais didžioji dalis bokšto nišų tuščios – 1878 m. serbams pagaliau užėmus dabar atstatytą Nišo tvirtovę ir išlaisvinus miestą, artimieji daugumą iš 952 palaikų atsiėmė ir palaidojo. Paties bokšto serbai nenugriovė – jis prašyte prašėsi paverčiamas memorialu žuvusiems saviškiams, taigi, tiesiog apmūrytas koplyčia.

Serbijos laisvė, o vėliau – tolesnis vienijimas dar pareikalavo šimtus kartų tiek aukų. 400 tūkstančių (20% visų serbų) sudėjo galvas Pirmajame pasauliniame kare (jokia kita šalis tuomet nepatyrė šitokių skausmingų praradimų), panašiai tiek – Antrajame. Tačiau serbai visad būdavo laiminčioje pusėje ir, patrešę žemę savo karių krauju, užaugindavo vis didesnę ir didesnę valstybę: per Balkanų karus užkariavo Makedoniją, po Pirmojo pasaulinio karo gavo Slovėniją, Kroatiją, Bosniją ir Juodkalniją, o po Antrojo – dalį Italijos uostų ir salų. Taip gimė Jugoslavija – pietų slavų tautybių federacija. Serbai buvo didžiausia iš tų tautų ir jiems nepakako būti “lygiais tarp lygių”. Taigi, Slobodano Miloševičiaus “dėka” ~1989 m. Jugoslavija galutinai pavirto į serbų valdomą imperiją.

Šitaip nuo Kaukolių bokšto pastatymo nepraėjus nė 200 metų, anuomet engta Serbija pati tapo tuo baubu, nuo kurio ištisos Balkanų tautos siekė laisvės – kaip kadaise nuo Osmanų. Kaip anuomet Osmanai, serbai lengvai pasiduoti neketino: kovojo ištisą seriją karų ir vykdė genocidus. Šiuolaikinius kaukolių bokšto atitikmenis turi dažna buvusios Jugoslavijos tauta, tik vietoje palaikų ten – dingusių ir slapta nužudytų per 1990-2000 m. išsilaisvinimo karus tautiečių nuotraukos. Jomis nuklijuotą sieną mačiau ir ant Kosovo parlamento, vos už 120 km nuo Nišo.

Pietų Serbijoje yra ir daugiau to Konflikto aidų. Palei Kosovo sienas – ištisi apleisti kaimeliai, iš kurių, pasilikusių Serbijoje, buvo išvaryti tenykščiai albanai.

(Ne)nugalėtoji Serbija dar gali sužavėti

Kaip ten bebūtų, galiausiai Miloševičiaus Serbija visus karus pralaimėjo ir daugiau serbų teko trauktis iš nepriklausomomis tapusių Balkanų šalių nei atvirkščiai. Jugoslavijos projektas žlugo galutinai – perėjęs visus etapus nuo “progresyvaus vienijimosi” iki “žiauraus jungo”. Dabar Serbija jau susitaikė netekusi Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos, Makedonijos ir Juodkalnijos, bet Kosovo nepriklausomybės ji dar nepripažįsta. Serbijos-Kosovo sieną, be JT, saugojo Serbijos policija, o ne pasieniečiai. Mat Kosovas Jugoslavijos laikais buvo ne atskira respublika, o tik autonominis regionas Serbijos sudėtyje, taigi jo tapimas nepriklausomu serbams – peržengta nauja valstybės žlugimo riba. Tikriausiai teks nuryti ir šią karčią piliulę: virš pusės pasaulio šalių Kosovą jau pripažino, o daugumą gyventojų ten sudarantys albanai net nenori pagalvoti apie grįžimą į vieną šalį su juos žudžiusiais serbais.

Keliaujant po Serbiją neapleido mintis, kad tai – lyg nugenėto medžio kamienas. Gražios, žalios šakos 1991-2006 m. viena po kitos nukrito. Bet nugenėti medžiai galiausiai vėl išsprogdina lapus, ir Serbija, galbūt, jais seka: Belgrade pastatyta didžiulė Šv. Savos cerkvė (1989 m.), aukščiausias Europoje miesto tiltas (2012 m.).

Ir Drvengradas, arba Kustendorfas (2005 m.). Jau minėto režisieriaus Emiro Kusturicos ypatingas kūrinys: romantizuotas medinis serbiškas kaimas su rąstų šaligatviais, cerkvyte, kavinukėmis. Iš pirmo žvilgsnio – tiesiog miela lankytina vieta turistams. Bet pasivaikščiojus ilgiau iš visur kur lenda tikrai ne viduramžiški simboliai: miestelio kalėjime “patupdytas” Džordžas Bušas, kavinėse nepardavinėjama kokakola, Če Gevaros gatvė ir Fidelio Kastro portretas, “Yugo” ir “Volga” automobiliai, amžiams palikti aikštėje. Žila senovė sumišusi su nesena praeitimi ir dabartimi. Balkanuose jos visada žengia koja kojon.

Jei keliausi į Serbiją jau žinodamas, kad, priešingai kaimyninėms šalims, Serbija stokoja “pasaulio stebuklų”, ta šalis ir šiandien gali sužavėti. Bent jau jei jums patinka keliautojų “neatrastos” vietos (į Serbiją užsienio turistų vienam gyventojui atvyksta penkis kartus mažiau, nei į Lietuvą).

---

---

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Komentarai