Lankau pasaulį

Serbija – pagrindinė buvusios Jugoslavijos šalis, bet kartu viena mažiausiai pažįstamų.

Pakanka žvilgtelėti į žemėlapį, kad suprastum kodėl. Byrant Jugoslavijai visos jos grožybės pasiliko toli už Serbijos sienų. Serbija nebeturi jūros kranto, didžiausi ežerai atiteko makedonams, aukščiausi kalnai – slovėnams, žaviausi miestai – kroatams.

Serbijoje neišvysi pasaulio stebuklų. Viduramžių tvirtovės ir vienuolynai, kiek prasklaidantys pramoninių miestų ir lygumų ūkių vienodumą, neprilygsta kaimyninių šalių architektūros šedevrams.

Ir visgi serbai buvo Jugoslavijos karkasas. Jų įtaka pasaulio istorijai nepalyginamai didesnė, nei vos 7 milijonų gyventojų populiacija. Dėl serbų intrigų vienijant Jugoslaviją kilo Pirmasis pasaulinis karas, dėl jų nenoro Jugoslaviją paleisti – keturi XX a. pabaigos karai. Ir Jugoslavijos klestėjimas, ir jos žlugimas atsispindi Serbijos miestuose – grėsmingi brutalistiniai pastatai, subombarduoti Belgrado daugiaaukščiai, nacionalistinių grafičių gausybė.

Belgradas – betoninė Jugoslavijos širdis

Jeigu architektūra būtų literatūra, tai Sovietų Sąjungos miegamieji rajonai būtų nuobodžiai vienodos telefonų knygos, o Jugoslavijos – tikriausiai baisios distopijos.

Dažnas daugiabutis čia – keistų formų, išsišovusiais nuogo betono blokais, tarsi būtų pastatytas iš kokių nurašytų pramonės įrenginių nuolaužų. Tai – brutalizmo stilius, Jugoslavijoje prieš kokius 40-50 metų buvęs “tautiniu”. Serbų architektus ir funkcionierius žavėjo tie betoniniai monstrai: įdomiai saviti, bet kartu ir proletariškai spartietiški.

Daugiausia visoje Jugoslavijoje šitokių namų – Naujajame Belgrade. Tai – ištisa pusė sostinės kairiajame Savos upės krante, kurios sunumeruoti mikrorajonai pastatyti Jugoslavijos gamyklų darbininkams apgyvendinti. Tiesa, šiandien ten yra ir modernių biurų, o taip pat – didžiausia Europos krepšinio arena (25 tūkst. vietų), prideranti vienai pajėgiausių krepšinio valstybių.

Belgrado centras gražesnis, bet ir ten tarp XIX a. pabaigos pradžios pastatų iš laikų, kai Serbija, po ilgų Osmanų valdžios šimtmečių, iškovojo laisvę, vis įsiterpia slegiantys jugoslaviški. Jie mena tą erą (1918-1991 m.), kai iš Belgrado valdyta 23 milijonų gyventojų daugiatautė Jugoslavija.

Du baisiausi priminimai – subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai. 1999 m. karo, kai NATO oro reidais privertė serbus sustabdyti albanų žudynes Kosove, aukos. Tai buvo vienas paskutiniųjų Jugoslavijos karų.

Dažnas serbas ilgisi anų laikų, tos “vieningos Pietų slavų žemės”, kurią neva sugriovė “ekstremizmas ir Vakarų intrigos”. Tokie draugiškai žiūri į Rusiją: juk rusai labai panašiai prarado savąją imperiją. Dažnas laikosi nuomonės, kad kroatai ar bosniai tėra religiją priverstinai pakeitę serbai, o albanai – imigrantai į serbų žemes.

“Tik vienybė gelbsti serbus” (Samo sloga Srbina spasava, SSSS) – populiarus šūkis grafičiuose. Jo tepliotojams turėtų imponuoti Emiras Kusturica – bosnis, “atsivertęs atgal į protėvių stačiatikybę” ir ėmęs save vadinti serbu. Tačiau tokių kaip šis žymus režisierius – labai mažai, ir “jugoslavų tautos” idėja, atrodo, galutinai pralošė konkurenciją atskirų bosnių, kroatų, makedonų ar slovėnų tautų idėjoms.

Oficialiai Serbija kreipia žvilgsnį į Vakarus, į “europiečių tautą”, bet atmosfera dar šiek tiek dvelkia militarizmu. Aplink Belgrado tvirtovę – XX a. karinės technikos ekzpozicija (karo muziejus). Netoliese, prie paminklo Prancūzijai, kadaise pastatyto iš dėkingumo už išvadavimą nuo Austrijos-Vengrijos per Pirmąjį pasaulinį karą, serbai deda tautiečių, žuvusių Kosovo kare, nuotraukas. Už tą karą kaltina ir Prancūziją. Bet turistas jau gali to ir nepastebėti. Tačiau pro turisto akis tikrai neprasprūs kitokie skirtumai nuo Vakarų: pavyzdžiui, beveik visose kavinėse, prekybos centruose, net koncertų salėse rūkoma ir prirūkyta.

Kiti Serbijos miestai ir įtvirtinti vienuolynai

Dažname mažesnių Serbijos miestų, tokių kaip Smederevas, didžiausias ekonomikos ramstis tebėra pramonė, o ne paslaugos. Idant patekčiau į apgriuvusią Smederevo tvirtovę teko kirsti penkias ar šešias geležinkelio bėgių linijas, pilnas krovininių vagonų.

Apskritai, savo tvirtovėmis dažnas Serbijos miestas labai didžiuojasi: jų šalyje daug, juk čia susidurdavo islamo ir krikščioniškasis pasauliai. Daugelis tvirtovių primena Kauno fortus, šiandien susideda iš senų mūrų ir plynų pievų tarp jų, į kurias einama pasivaikščioti tarsi į parkus. Ten stovi lauko kavinės, atrakcionai, net muzikos festivaliai, tokie kaip “Exit” Novi Sado tvirtovėje (pačioje didžiausioje), ten vyksta. Iš kai kurių tvirtovių atsiveria vaizdai – tiesa, dažniausiai į nykius miegamuosius rajonus. Jei panašios pusiau apleistos tvirtovės stovėtų ne Serbijoje, tikriausiai, daugelis jų būtų pamirštos turistų, bet kai lankytinų vietų mažoka…

Laimė, Serbijos miesteliuose į dangų stiebiasi ne tik kaminai ar seni mūrai, bet ir cerkvių bokštai. Serbijos stačiatikių bažnyčia – labai svarbi tautai. Mėlyni (tai – prabangos spalva, nes tie dažai kadaise kainuodavo itin daug) jų interjerai, žavūs kalnų vienuolynai, traukia maldininkus: matėme, kaip viena grupė su ikona priešakyje žingsniavo atokiu Serbijos keliu.

Užvis gražiausi – vienuolynai-tvirtovės: apvali XII a. Studenica, taip pat 11 gynybinių bokštų apsupta XV a. Manasija, kurioje dar gyvena vienuolės.

O gražių miestų Serbijoje irgi dar likę, tik jų reikia ieškoti šiaurėje, toje dalyje, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Austrijai-Vengrijai. Žymiausi – Novi Sadas ir Subotica. Gražios jų rotušės, turtingų pirklių namai. Daug kas pastatyta pagal XX a. pradžios Austrijoje-Vengrijoje itin populiarų secesijos stilių, su augalų motyvais, lenktomis linijomis. Įkvėpta rytų ir gamtos.

Baisių jugoslaviškų architektūrinių intarpų irgi yra, bet kažkaip mažiau.

Pietų Serbijoje – civilizacijų konflikto aidai

Keliaujant toliau į pietus lygumas pamažu išstūmė kalvos, su tokiomis įdomybėmis, kaip Velnio miesto kūgiai.

Tai – Serbijos pietinis pasienis, kuriame gausu civilizacijų kovų aidų (tiek žilos praeities, tiek visai nesenų). Novi Pazaro gyventojai per 500 m. trukusią Osmanų valdžią priėmė islamą. Ten – mečetės ir minaretai, o pavadinimas reiškia “naujasis turgus” (Balkanų musulmonams rajonai-turgūs visad svarbūs). Nišo mieste Osmanų palikimas liūdnesnis: Kaukolių bokštas, kur Osmanai taisyklingomis eilėmis įmūrydavo serbų sukilėlių galvas, kad prašalaičiai žinotų, kas jų laukia, jeigu nepaklus valdžiai. Šiais laikais didžioji dalis bokšto nišų tuščios – 1878 m. serbams pagaliau užėmus dabar atstatytą Nišo tvirtovę ir išlaisvinus miestą, artimieji daugumą iš 952 palaikų atsiėmė ir palaidojo. Paties bokšto serbai nenugriovė – jis prašyte prašėsi paverčiamas memorialu žuvusiems saviškiams, taigi, tiesiog apmūrytas koplyčia.

Serbijos laisvė, o vėliau – tolesnis vienijimas dar pareikalavo šimtus kartų tiek aukų. 400 tūkstančių (20% visų serbų) sudėjo galvas Pirmajame pasauliniame kare (jokia kita šalis tuomet nepatyrė šitokių skausmingų praradimų), panašiai tiek – Antrajame. Tačiau serbai visad būdavo laiminčioje pusėje ir, patrešę žemę savo karių krauju, užaugindavo vis didesnę ir didesnę valstybę: per Balkanų karus užkariavo Makedoniją, po Pirmojo pasaulinio karo gavo Slovėniją, Kroatiją, Bosniją ir Juodkalniją, o po Antrojo – dalį Italijos uostų ir salų. Taip gimė Jugoslavija – pietų slavų tautybių federacija. Serbai buvo didžiausia iš tų tautų ir jiems nepakako būti “lygiais tarp lygių”. Taigi, Slobodano Miloševičiaus “dėka” ~1989 m. Jugoslavija galutinai pavirto į serbų valdomą imperiją.

Šitaip nuo Kaukolių bokšto pastatymo nepraėjus nė 200 metų, anuomet engta Serbija pati tapo tuo baubu, nuo kurio ištisos Balkanų tautos siekė laisvės – kaip kadaise nuo Osmanų. Kaip anuomet Osmanai, serbai lengvai pasiduoti neketino: kovojo ištisą seriją karų ir vykdė genocidus. Šiuolaikinius kaukolių bokšto atitikmenis turi dažna buvusios Jugoslavijos tauta, tik vietoje palaikų ten – dingusių ir slapta nužudytų per 1990-2000 m. išsilaisvinimo karus tautiečių nuotraukos. Jomis nuklijuotą sieną mačiau ir ant Kosovo parlamento, vos už 120 km nuo Nišo.

Pietų Serbijoje yra ir daugiau to Konflikto aidų. Palei Kosovo sienas – ištisi apleisti kaimeliai, iš kurių, pasilikusių Serbijoje, buvo išvaryti tenykščiai albanai.

(Ne)nugalėtoji Serbija dar gali sužavėti

Kaip ten bebūtų, galiausiai Miloševičiaus Serbija visus karus pralaimėjo ir daugiau serbų teko trauktis iš nepriklausomomis tapusių Balkanų šalių nei atvirkščiai. Jugoslavijos projektas žlugo galutinai – perėjęs visus etapus nuo “progresyvaus vienijimosi” iki “žiauraus jungo”. Dabar Serbija jau susitaikė netekusi Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos, Makedonijos ir Juodkalnijos, bet Kosovo nepriklausomybės ji dar nepripažįsta. Serbijos-Kosovo sieną, be JT, saugojo Serbijos policija, o ne pasieniečiai. Mat Kosovas Jugoslavijos laikais buvo ne atskira respublika, o tik autonominis regionas Serbijos sudėtyje, taigi jo tapimas nepriklausomu serbams – peržengta nauja valstybės žlugimo riba. Tikriausiai teks nuryti ir šią karčią piliulę: virš pusės pasaulio šalių Kosovą jau pripažino, o daugumą gyventojų ten sudarantys albanai net nenori pagalvoti apie grįžimą į vieną šalį su juos žudžiusiais serbais.

Keliaujant po Serbiją neapleido mintis, kad tai – lyg nugenėto medžio kamienas. Gražios, žalios šakos 1991-2006 m. viena po kitos nukrito. Bet nugenėti medžiai galiausiai vėl išsprogdina lapus, ir Serbija, galbūt, jais seka: Belgrade pastatyta didžiulė Šv. Savos cerkvė (1989 m.), aukščiausias Europoje miesto tiltas (2012 m.).

Ir Drvengradas, arba Kustendorfas (2005 m.). Jau minėto režisieriaus Emiro Kusturicos ypatingas kūrinys: romantizuotas medinis serbiškas kaimas su rąstų šaligatviais, cerkvyte, kavinukėmis. Iš pirmo žvilgsnio – tiesiog miela lankytina vieta turistams. Bet pasivaikščiojus ilgiau iš visur kur lenda tikrai ne viduramžiški simboliai: miestelio kalėjime “patupdytas” Džordžas Bušas, kavinėse nepardavinėjama kokakola, Če Gevaros gatvė ir Fidelio Kastro portretas, “Yugo” ir “Volga” automobiliai, amžiams palikti aikštėje. Žila senovė sumišusi su nesena praeitimi ir dabartimi. Balkanuose jos visada žengia koja kojon.

Jei keliausi į Serbiją jau žinodamas, kad, priešingai kaimyninėms šalims, Serbija stokoja “pasaulio stebuklų”, ta šalis ir šiandien gali sužavėti. Bent jau jei jums patinka keliautojų “neatrastos” vietos (į Serbiją užsienio turistų vienam gyventojui atvyksta penkis kartus mažiau, nei į Lietuvą).

---

---

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Komentarai

Laukiniai kalnai, karšti žmonės, kraujo kerštas. Tokius Užkaukazės šalių – Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano – vaizdinius kūrė dar sovietinis kinas.

Išsilaisvinusi Užkaukazė tapo tik savitesnė ir įvairesnė. Požiūrių ten, tarp Europos ir Azijos, – kaip niekur daug. Rusija, Vakarai ar Artimieji Rytai? Krikščionybė, islamas ar ateizmas?

Šiandien regione yra trys tikros valstybės ir dar dvi nepripažintos, tad kiekvienas kelias susilaukia pasekėjų. Žaliai rusvų kalnų papėdėse dygsta čia supermodernūs kurortai, čia didingos cerkvės, čia – atstatomi senamiesčiai. Lengva pamiršti, kad visai netoli tarp karuose apleistų miestų griuvėsių teberieda tankai.

Nukeliavau į visas tris Užkaukazės valstybes. Lietuvai jos – labai artimos: bendros istorijos amžiai, pigios ir greitos kelionės lėktuvu. Kartu jos jau – žavingai svetimos: skurdžiai egzotiškos, didingai natūralios, sklidinos nepalaužiamos savigarbos.

Užkaukazės įdomybės: kalnai, kurortai, didmiesčiai

Didelė dalis Užkaukazės valstybių iš tikro ne “už Kaukazo”, bet ant jo. Todėl žemės ten įspūdingai kalnuotos, o įstabiausias – žmonių ryšys su tais kalnais. Štai Gruzijoje Kaukazo olose įrengti ištisi viduramžių vienuolių miestai, tokie kaip Vardzia, kurio 13 aukštų gyveno 50 tūkstančių žmonių, o keletas dienas leidžia iki šiol. Tiek Gruzijoje, tiek Armėnijoje kalnų viršūnes karūnuoja mažos cerkvės ir kryžiai.

Pajūrio kurortų turi tik Gruzija, ir gražiausi jų (Batumis, Anaklija) stebėtinai iščiustyti, apšviesti tarsi mažieji Las Vegasai, pilni naujų didingų pastatų. Kadais nemažiau garsūs Užkaukazės mineralinių vadenų kurortai – Boržomis Gruzijoje, Džermukas Armėnijoje – nūnai atrodo liūdniau. Šiek tiek vietų sutvarkyta, bet daug sanatorijų neremontuotos nuo sovietmečio, kelios apleistos. Pliusas tas, kad mineralinių vandenų (net Boržomio, tiesa, šilto ir negazuoto) tenykštėse biuvetėse ligi šiol gali prisileisti nemokamai. Neturėdami jūros armėnai ir azerbaidžaniečiai vasaras, būna, leidžia prie didžiausių savo ežerų (Armėnijoje – Sevano, Azerbaidžane – Kaspijos jūros) – bet tenykštės kuklios vasarvietės sunkiai galėtų sudominti užsieniečius.

Dauguma keliautojų neišvengiamai apsilanko Užkaukazės sostinėse, kurios – labai skirtingos. Gruzijos Tbilisis išlaikęs XIX a. multikultūrinio Kaukazo aurą: nors centre yra naujų pastatų, aplinkui jį “į kalną lipa” senutėliai rajonai, stovi įvairių tikėjimų šventovės. Azerbaidžano Baku naftos pinigais pamažu virsta “Užkaukazės Dubajumi“: superprojektai, tokie, kaip viena didžiausių pasaulio vėliavų ar “liepsnų dangoraižiai”, ir papildo, ir keičia senus rajonus, nors Senamiestis – puikiai sutvarkytas. Armėnijos Jerevanas, tuo tarpu, pastatytas prie Stalino – tad senovės ten mažai, o, kam didinga stalininė architektūra negraži, Jerevanas įdomus nebent kaip armėnų tautos širdis.

Visos Užkaukazės šalys yra “vieno miesto valstybės”. Sostinės ten – milijoniniai didmiesčiai, o kiti miestai – geriausiu atveju Kauno dydžio. Juose ir laikas it įstrigęs: daug sovietinių mašinų, griuvėsių, o vietoje prekybos centrų – 1990 m. dvasia alsuojantys turgūs. Nedidelė išimtis – Gruzija, kur prie prezidento Sakašvilio dalis valdžios institucijų perkelta į Kutaisį ir Batumį, šie miestai gavo ir tarptautinius oro uostus.

Gražiau sutvarkyti kelių mažų miestelių, kurie dar nuo sovietmečio laikomi turistiškai gražiais, centrai ir svarbiausi pastatai. Tai – Gruzijos Mccheta, Azerbaidžano Šekis (chano rūmų miestas), Armėnijos Diližanas.

Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas – labai skirtingos

Nors kalnai ir šiuolaikinė istorija Užkaukazę vienija, iš tikro šios šalys – labai skirtingos. Gruzinai – stačiatikiai, armėnai – rytų krikščionys, azerbaidžaniečiai – musulmonai šiitai (iš visų trijų jie mažiausiai religingi). Gruzinų kalba priklauso kartvelų šeimai, armėnų – indoeuropiečių, o azerbaidžaniečių – tiurkų. Gruzinai rašo gruzinų raštu, armėnai – armėnų, o azerbaidžaniečiai – lotynų. Gruzinai per amžius karaliavo Užkaukazėje, tuo tarpu dauguma armėnų čia suplūdo XX a. pradžioje bėgdami nuo Osmanų persekiojimų, gi Azerbaidžanas tėra kadaise rusų užimta dalis daug didesnės tautos, kurios didžioji dalis iki šiol gyvena Irane. Armėnijoje žmonių 3 milijonai, Gruzijoje – 4, Azerbaidžane – 10.

Yra skirtumų ir gamtoje: vienintelis Azerbaidžanas gali pasigirti 400 purvo vulkanų ir per amžius natūraliai liepsnojančiomis žemėmis, tokiomis kaip Janar Dag. Ir, aišku, nafta, kurią gręžia ištisos eilės “linguojančiais asilais” vadinamų gręžinių.

Skiriasi ir kainos: Azerbaidžanas turtingas ir todėl brangesnis (bet turtų ir didelių kainų daugiausiai matai Baku), o Gruzijoje ir skurdžiausiai atrodančioje Armėnijoje – tikrai pigu.

Kas dešimtas Užkaukazėje – tremtinys

Užkaukazę Sovietų Sąjunga okupavo anksčiau, nei Lietuvą (1920 m., po vos kelis metus trukusios nepriklausomybės), bet laisvės troškimas daugelyje jos vietų ~1990 m. buvo ne mažesnis. Tiek Tbilisyje, tiek Baku tuomet vyko sausio 13 d. primenančios žudynės. Tiesa, Užkaukazės gyventojai susikabinę už rankučių, kaip lietuviai, latviai ir estai Baltijos kelyje, niekaip nebūtų sustoję. Kilnių kovų už laisvę šešėlyje ten įsižiebė ir kruvini tarpusavio konfliktai: žlugus TSRS, kam kurios žemės priklausys? Armėnija ir Azerbaidžanas kovėsi dėl Kalnų Karabacho, o Abchazija ir Pietų Osetija, remiamos rusų pajėgų – už nepriklausomybę ar prisijungimą prie Rusijos.

Formaliai trys “mažosios Užkaukazės šalys” iškovojo laisvę. Tiesa, beveik niekas jos nepripažino – turbūt ir todėl, kad Kalnų Karabachas iš tikro panėšėjo į Armėnijos koloniją, o Abchazija ir Pietų Osetija – į Rusijos valdas. Šiuose kraštuose įvyko didžiausi XX a. antrosios pusės etniniai valymai. Kalnų Karabache 1990 m. gyveno ir armėnai, ir azerbaiždaniečiai – o po pirmojo karo per 99% gyventojų pasidarė armėnai (išvaryti šimtai tūktančių azerbaidžaniečių), gi po antrojo ir trečiojo karų, kurių metu Azerbaidžanas Karabachą susigrąžino – gyvena beveik vien azerbaidžaniečiai – tie pabėgėliai grįžo, užtat armėnams teko bėgti iš namų… Abchazijoje iki 1994 m. vyravo gruzinai – dauguma jų irgi išvyti, Abchazijos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 525 tūkst. iki 200 tūkst. Toks pat likimas ištiko ir Pietų Osetijos gruzinus. Įtūžę dėl neapykantos jų tautiečiams “didžiųjų Užkaukazės šalių” gyventojai, būdavo, išsiliedavo ant vietinių mažumų: pirmojo Karabacho konflikto laikais neapsikentusiems šito ~400 tūkst. armėnų teko emigruoti iš Azerbaidžano didmiesčių.

Šitaip Užkaukazėje gyvenamosios vietos neteko kas dešimtas. Greta miestų ten regėjau vienodų namelių pabėgėlių stovyklas, o dažnas sutiktasis pasakodavo, kaip sovietmečiu užaugo ten, iš kur paskui buvo išvarytas: Abchazijoje gimęs Tbilisio taksistas, tarp vieno Armėnijos vienuolyno cerkvių besimalantis Azerbaidžane gimęs benamis.

Blunkantys sovietmečio prisiminimai

Sovietų Sąjungos atmintis Užkaukazėje blunka. Lėčiau, nei pas mus: rodos amžini žiguliai Armėnijoje dar 2014 m. buvo populiariausias automobilis. Tačiau rusiškai moka jau retas miestelių jaunuolis (angliškai – ne ką dažnesnis), o pačių rusų irgi beveik neliko (dauguma pasinaudojo proga lengvai gauti Rusijos pilietybę ir išvykti; šiandien rusai tesudaro ~1,5% Užkaukazės žmonių). Vyresni žmonės dar atsiliepdavo apie Lietuvą šiltai, pasakodavo ten “prie sovietų” lankęsi, turėję draugų ar giminių. Štai vienas Gruzijos pasienio su Turkija kaimo pardavėjas, gailėjęsis, kad sunkiai kalbame rusiškai, vis viena ilgai pasakojo nuoširdžią istoriją apie savo ryšius su mūsų šalimi, iš kurios tesupratau detales.

Įdomu, kaip persibraižė pasaulis! Kokius du šimtmečius Lietuva ir Užkaukazė buvo vienoje erdvėje. Ne tik prie sovietų, bet ir prie Rusijos Imperijos: juk ten subrendo dažnas mūsų intelektualas (Vincas Krėvė Mickevičius Baku net susirado žmoną, Gruzijos Boržomyje stovi paminklas A. Keturakiui, Tbilisyje atminimo lentos P. Vileišiui, A. Vienuoliui). Prieškariu net ~7% tbilisiečių sudarė “lietuviai, latviai, lenkai ir estai”.

Šiandien Užkaukazė mums tampa vis svetimesnė: nebeturime bendros kalbos susišnekėti, o visi tie, kas atmena aną “vieną erdvę nuo Baltijos iki Vladivostoko”, jau pražilę. Lietuva dabar kitoje Sąjungoje – bendroje su Vakarų Europa. Pamenu, dar ~2002 m. užkalbinęs internete kokį olandą, neretai sulaukdavau klausimo “Kas ta Lietuva?”. Mano vaikų, tikiu, joks vakarietis to nebesiteiraus. Užtat jų bendraamžiams iš Rytų – Palangos ar Druskininkų sanatorijų vasarotojų (pro)vaikaičiams – žodis “Lietuva”, galbūt, jau nieko nebesakys.

Užkaukazė eina skirtingomis kryptimis, ir jos keičiasi.

*Armėnija jungęsi prie to pasaulio, kurį, su centru Maskvoje, mėgina statyti Vladimiras Putinas (Eurazijos Muitų Sąjunga) – tačiau nesulaukusi Rusijos paramos naujausiuose Karabacho karuose kažkiek “dreivuoja” į Vakarus.

*Gruzija po 2003 m. Rožių revoliucijos, vedama Micheilo Sakašvilio, buvo tvirtai pasukusi Vakarų keliu – ES, NATO, demokratija ir liberalizmas (gal todėl ir lietuviams ji tebėra artima). Vakarai maloniai sveikino Gruziją, džiaugėsi jos į Iraką siunčiamais tūkstančiais karių – tik iki tol, kol neprireikė patiems pajudinti piršto: 2008 m. šalį užpuolus Rusijai, gintis jai niekas nepadėjo, o kai kurie vakariečiai, dar tebesitikėdami gerų santykių su Putinu, net ėmė atvirai dėl karo kaltinti Gruziją: girdi, jai reikėjo tiesiog nereaguoti, kai buvo nuolat apšaudomi jos kaimai. Tarp šių rusofilų buvo ir Dalia Grybauskaitė (demonstratyviai atsisakiusi susitikti su Sakašviliu), o Valdas Adamkus tada sakė: po Abchazijos ir Pietų Osetijos ateis eilė Krymui, po Krymo – Baltijos šalims. Tokių, kaip Adamkus (kurio garbei Gruzijos Anaklijos kurorte dabar pavadintas bulvaras), Vakaruose buvo mažuma ir, praradusi rusams dar daugiau žemių, 2012 m. M. Sakašvilio valdžia rinkimuose krito, o naujoji atšaukė daugybę reformų, uždarydama buvusius lyderius į kalėjimus, bei pasuko labiau prorusiška kryptimi.

*Azerbaidžaną valdančioji Alijevų šeima suka “tarpiniu” keliu, už kurį susimoka naftos pinigais.

Be Rusijos ir Vakarų Užkaukazei įtaką daro ir Artimieji Rytai: juk šios šalys turi bendras sienas su Turkija, Iranu. Ta įtaka daugiausia kultūrinė: muzika, architektūra (Baku ir Sakašvilio eros Gruzijos supermodernūs, ryškiai apšviesti pastatai nepadarytų gėdos ir Dubajui).

Kaip nuvykti į Užkaukazę? (bilietai ir vizos)

Sakašvilio “laisvės era” Gruzijoje gal baigėsi, bet liko daug jos vaisių. Vienas jų – laisvė skraidyti į šalį trečiųjų šalių avialinijoms, įgalinusi “Wizzair” pasiūlyti daugybę skrydžių į Gruziją, tarp jų – Vilnius-Kutaisis. Todėl į Gruziją nuvykti – pigiausia ir paprasčiausia. Tiesa, Kutaisis nėra pats įdomiausias miestas ir norintiems pamatyti, ką Gruzija turi geriausio, rekomenduočiau keliauti į Tbilisį, Vardzią, Batumį, Kaukazą.

Į kitas Užkaukazės šalis galimybės skristi retesnės, dažnai tenka skristi su persėdimu.

Dėl gana nedidelių bilietų kainų Užkaukazės šalys – puikus pasirinkimas ilgajam savaitgaliui. Taip jas ir aplankiau, skirdamas kiekvienai po maždaug 4 dienas. Tačiau galima visą Užkaukazę apvažiuoti per vieną ilgesnę kelionę – tik tada reikia prisiminti, kad Armėnijos-Azerbaidžano siena dėl konflikto uždaryta, todėl tarp šių šalių teks keliauti per Gruziją.

Užkaukazė – artimiausia egzotiška žemė

Sovietinės okupacijos metais Užkaukazė buvo egzotiškiausias kraštas, į kurį galėdavo tikėtis nuvykti dažnas lietuvis. Šiandien galimybių keliauti – labai daug, bet riboja laikas, pinigai.

Todėl Užkakauzė tebėra viena egzotiškiausių vietų. Viena egzotiškiausių, į kurią gali nuskristi ilgajam savaitgaliui, lėktuve praleidęs vos 3-5 valandas ir susimokėjęs 100 eurų už bilietus (o maistas ir viešbučiai pačioje Užkaukazėje irgi nebrangūs).

Juk Užkaukazė nuo Vilniaus – arčiau nei Barselona, nei Dublinas. Tik jei link Barselonos ir Dublino 26 metus artėjame, tai nuo Tbilisio ir Baku tiek pat laiko tolstame. 1990 m. kartu siekę Sovietų Sąjungos griūties dabar mes – skirtinguose pasauliuose. Labai įdomu pamatyti, kur nuėjo Užkaukazė. Ir gal dar įdomiau išvysti, kas joje liko amžina, ištvėrė visus pokyčius ir okupacijas.

---

Visi kelionių po pietų Kaukazo šalis aprašymai

ĮŽANGA: Užkaukazė - Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas - Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija - Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentarai

Mačiau dvejopą Siriją. Iš vienos pusės – tą veidą, kurį norėjo parodyti valdžia. Su romėnų miestais ir teatrais, kryžininkų pilimis ir seniausiais pasaulio miestais. Su labai svetingais žmonėmis ir didžiule pagarba atvykėliams.

Iš kitos – tą šešėlį, kuris visados pleveno ore: prezidento šeimos veidus ant kas antros gatvės afišos; apgydytas žaizdas senuose miestuose, kur kadaise išžudyti dešimtys tūkstančių opozicionierių; bet kokių “visuomeninių” temų pokalbiuose vengiančius vietinius; karines bazes dažnoje šalikelėje; pirštų atspaudų nuėmimą perkant išankstinio mokėjimo SIM kortelę.

Tas šešėlis skirtas vietiniams. Dedu galvą, kad daugumja užsieniečių, keliegaujantys su grupėmis ir klausantys aprobuotų gidų pasakojimų, to beveik nepastebėdavo. Mes visą Siriją pervažiavome vieni – nuomotu automobiliu, likus dvejiems metams iki pilietinio karo pradžios – taigi, matėme daugiau.

Priešingai daugeliui mano kelionių pasakojimų, šis kažin ar padės jums susiplanuoti savą. Jis – veikiau prisiminimai apie Siriją, kurios nebėra. Tačiau tikiu, kad vos situacija nurims, keliautojai šią įdomybių turtingą šalį pamažu vėl atras: Artimuosiuose Rytuose karas yra kiekvienos kartos gyvenimo dalis, ir jam pasibaigus visuomet stoja taika.

Alavitų krantas: Al Asadų dinastijos širdis

Sirijos negalėjai pažinti pažvelgęs pro langą, paklausęs gido ar paskaitęs vietines knygas. Tiksliau, taip buvo įmanoma sužinoti nebent apie Antikinę Siriją, kurios bet kokią politinę reikšmę buvo seniai užpusčiusios laiko dulkės.

Suprasti nūdienos Siriją galėjai nebent žaisdamas mintyse žaidimą “sujunk taškus”. Apjungti tai, ką matai, su nuosavomis žiniomis (ne iš cenzūruotos Sirijoje pirktos literatūros).

Siriją valdanti Al Asadų dinastija yra alavitai. Šią religiją perprasti dar sunkiau, nei pačią Siriją, mat ji yra slapta. Net dauguma pačių alavitų nežino, kuo turėtų tikėti – tai pasakoma tik įšventintiems vyrams (moterys, pasak alavitų, neturi sielų). Alavitų (taigi, ir Al Asado rėmėjų) bastionas – Sirijos pakrantė, Latakijos ir Tartuso miestai, kurie, jei ne Sirijos uždarumas, tikriausiai būtų kaimyninių Kipro ir Turkijos pavyzdžiu tapę tarptautiniais kurortais. Ne daugiau 10% Sirijos žmonių išpažįsta alavitizmą – bet 1971 m. prezidentu pasiskelbus Hafezui Al Asadui, būtent alavitai tapo Sirijos elitu.

Išlikti valdžioje jie tegalėjo “tvirta ranka” gniauždami bet kokią opoziciją, ypač – konservatyvių musulmonų sunitų daugumą. Jų religingumas tapo nepageidaujamas, o “perdėtas” galėjo iššaukti ankstyvą mirtį ar kankinimus kalėjime. Netoli alavitų pakrantės yra gražus musulmoniškas Hamos miestas, garsėjantis Viduramžių norijomis: ratais, semiančiais upių vandenį, kurių didžiausias – 20 m skersmens. Be 17 išlikusių norijų, senų pastatų mažai – 1982 m. didžiąją dalį senamiesčio griuvėsiais pavertė valdžios pajėgos, pražudydamos iki 40000 civilių ir palikdamos 70000 benamiais (tai buvo “kolektyvinė bausmė” už dalies hamiečių priešinimąsi valdžiai). Tų pastatų, kaip ir tų žmonių, nebuvo likę nė ženklo: nei realybėje, nei paminkluose, nei oficialioje istorijoje.

Tokiuose epizoduose – ir šiandieninio konflikto raktas. Ilgus dešimtmečius sirai taikstėsi su galybe apribojimų: pavyzdžiui, norėdami iškeliauti sirai privalėdavo gauti ir Sirijos “išleidimo vizą”, o moterims drausta lankyti universitetus su tradiciniais rūbais. Jie suvokė, kad bet koks mėginimas kažką keisti kainuos ir tą ribotą laisvę, kurią turėjo. Tačiau nepasitenkinimas alavitų valdžia augo, ir prasidėjus “Arabų pavasariui” – prasiveržė su kaupu. Kažkuo primena Lietuvos Sąjūdį. Tik valdžios reakcija į tą Sirijos sąjūdį buvo daug žiauresnė – mūsų Sausio 13 d. žuvo 14 žmonių, o Sirijoje vien 2011 m. balandį-gegužę – per 1000, iki 2013 m. – 80000. Hamos žudynių laikais tokių aukų pakako, kad išsigandę likę musulmonai nurimtų, bet 2014 m. tai tiesiog privertė juos eiti dar toliau į radikalizmo pusę, pagimdyti Islamo valstybę, kuri jau stojo ne tik prieš valdžią, bet (net labiau) prieš “pernelyg nuosaikų” pirminį Sirijos sąjūdį.

Mūsų apsilankymo metai buvo tyla prieš audrą. Ne mažiau svarbu nei tai, ką matai, Sirijoje galbūt būdavo tai, ko kažkodėl nematai. Prezidento Hafezo Al Asado mauzoliejuje jo gimtojoje Kardahoje nesutikome žmonių. Išskyrus porą kostiumuotų prižiūrėtojų, kurie mus, be galo retus užsieniečius svečius, pavaišino kava.

Pastatas, parkingas, koridorius su prezidento veidu – milžiniški. Bet kad mauzoliejus dirba supratome tik paklausę vietinio, vaikštinėjusio tuščiu, Al Asado savo 8000 gyventojų teturinčiai gimtinei dovanotu keturių juostų bulvaru. Tuo tarpu penkerių metų senumo “Lonely Planet” knyga dar skelbė apie kapą lankyti plūsdavusias “politinių piligrimų” minias.

Mauzoliejuje ilsisi ir Hafezo pirmagimis sūnus Baselis Al Asadas (netikėtai žuvęs 1994 m. autoavarijoje ir, užuot paveldėjęs valdžią, paskelbtas kankiniu), palikta vietos ir kitam sūnui Bašarui, dabartiniam prezidentui. Visi trys jie įvairiomis pozomis, veido išraiškomis, drabužiais stebėdavo Sirijos žmones ir atvykėlius nuo plakatų visoje šalyje (iš daugiau nei 80 mano lankytų šalių, neabejotinai Sirijoje viešumoje buvo daugiausiai ideologijos ir asmenybės kulto). Alavitų krante net kai kurių automobilių stiklai, balkonų interjerai būdavo pakeisti va(l)dovų portretais.

Kryžininkų pilys – galingiausios pasaulyje

Religiniai konfliktai – jokia naujiena Sirijai. Pavažiavus šiek tiek gylyn nuo Alavitų kranto ant aukštų kalnų pasitinka milžiniškos pilys – tokios galingos, kokių niekas niekur nestatė nei prieš tai, nei po to: Markabas, Kalat Saladin ir, aišku, Krak de Ševaljė. Visi tie mūrai – kryžininkų darbas.

Nūdienos Europoje populiari mintis, kad musulmonai yra “fanatikai”, o Vakarai “eina žinių keliu”. Jei taip, tai Viduramžiais buvo atvirkščiai. Europa išgyveno “tamsiuosius amžius”, o arabų pasaulyje klestėjo mokslas, medicina, filosofija – tik arabai išsaugojo pasauliui senovės graikų raštus, kuriuos patys graikai pamiršo.

Ir štai ta “tamsioji Europa” 1096 m. sugalvojo avantiūrą: pasiimti žemes, kuriose gyveno Jėzus Kristus (jas tuomet jau buvo apgyvendinę ir šimtmečius valdė musulmonai arabai). Riterių į tą “Pirmąjį kryžiaus žygį” užsirašė mažai (35000 – panašiai, kiek buvo Lenkijos-Lietuvos karių Žalgirio mūšyje). Arabai būtų galėję nesunkiai atmušti tokį antpuolį. Bet jie, išlepinti gero taikaus gyvenimo, stokojo vienybės, kariauti nenorėjo ar bijojo. Toliau nuo fronto karaliavę jų valdovai tiesiog “paaukojo” savo civilizacijos brolius Viduržemio Jūros pakrantėje. Štai taip europiečiai it stebuklingai per 3 metus užvaldė dabartinius Izraelį, Palestiną, Libaną ir žymius Sirijos, Jordanijos, Turkijos plotus.

Toks istorijos siužetas kai “kultūringieji” nuolaidžiauja “agresoriams”, vildamiesi šitaip išvengti blogiausio – ir galiausiai už tai sumoka skaudžiau, nei galėjo įsivaizduoti – nuo neatmenamų laikų kartojasi visuose žemynuose. Romos žlugimas, Nacistinės Vokietijos iškilimas; manau, bent du analogiški siužetai šiuo metu vystosi Europoje. Galiausiai (kartais – pavėluotai) visiems ateina supratimas: “Kas aukoja laisvę vardan saugumo – netenka ir to, ir ano”.

Išgirdę gandus apie kryžininkų žiaurumą ir supratę, kad kelią tam tegali užkirsti jie patys, musulmonai persigrupavo ir, Saladino vedami, ėjo išvaryti “frankų”. Tolimesnių Kryžiaus žygių tikslas tegalėjo būti išlaikyti tai, kas užkariauta per pirmąjį. Karių labai trūko, menkas pastiprinimas iš tolimos Europos atplaukdavo retai, tad vienintelis šansas laimėti laiko buvo neregėto galingumo pilys. Tokios, tarp kurių mūrų įsitvirtinusios vos kelių šimtų ar tūkstančių riterių įgulos galėdavo atlaikyti ištisus mėnesius dešimčių tūkstančių arabų apsiausties.

Tik jų dėka kryžininkai Sirijos žemyne išsilaikė iki pat 1291 m., kuomet krito paskutinė (bet ne įspūdingiausia) Tartuso pilis ir pajėgos pasitraukė į Tortosos salą šalimais, paskui (nuo 1301 m.) vis tolyn į Kiprą, Rodą, Maltą (o Kryžiuočių ordinas, praradęs viltį įveikti musulmonus, visas jėgas metė prieš pagonis lietuvius)…

Krikščioniški miesteliai ir didysis Alepas

Maždaug 10% Sirijos žmonių yra krikščionys. Ir tai ne kryžiaus žygių pasekmė. Sirijoje krikščionybė svarbi nuo pat Kristaus laikų: trys kaimai net tebekalba ta pačia aramėjų kalba, kaip ir Kristus. Tarp jų – Malula kalnuose prie Damasko, garsėjanti savo rytų apeigų katalikų ir stačiatikių vienuolynais.

Sirijos šiaurėje netoli Alepo, irgi atokioje Taladoje tarp bažnyčios griuvėsių, išlikusi kolona, ant kurios III-IV a. gyvenimą leido aramėjas krikščionis Šv. Simeonas Stulpininkas – taip jis mėgino pabėgti nuo jį sekusių ir melstis už juos prašiusių gerbėjų. Jei Vakaruose popiežius krikščionybę suvienodino, o Bizantijoje tą padarė patriarchas, tai pačiuose Artimuosiuose Rytuose, pačioje Šventojoje Žemėje išliko dešimtys visokių unikalių krikščionybės interpretacijų, nes joks vienas kanonas neįsivyravo.

Gretimas Alepas – jau musulmonų citadelė. Tvirtovė čia stovi ne kur nors atokiuose kalnuose – kaip kryžininkų – bet arabiško miesto, kurį gynė ir nuo “frankų”, centre.

Alepe gyvenome legendiniame XIX a. Baron viešbutyje, kurio verandos kažkada atsivėrė į medžioklei tinkamus miškus, o 2008 m. jau – į miesto rajoną prie turgaus. Tas viešbutis nuo senų senovės priklauso armėnų giminei (dar vieni daugybės Sirijos krikščionių, nei katalikai, nei stačiatikiai), kuri pradėjo šį verslą 1870 m. norėdama Europos piligrimams pasiūlyti ką įprastesnio, nei arabiški karavansarajai. Tarp žymių jo svečių – Gagarinas, Šarlis De Golis, Deividas Rokfeleris, Teodoras Ruzveltas, Atatiurkas; viename jo kambarių archeologo žmona Agata Kristi rašė “Žmogžudystę rytų eksprese”, iš jo balkono Karalius Faisalis skelbė Sirijos nepriklausomybę, aišku, nakvojo ten ir Al Asadas. Aukštos lubos, seni baldai, Britų Užjūrių Aviacinės Korporacijos (BOAC) reisų su tarpiniais nusileidimais iš ~1960 m. reklamos alsavo senais, galbūt gražesniais laikais. Priešingai Vakarams, nakvynė viešbutyje su šitokia istorija nekainavo daug brangiau nei eiliniame; šiuo metu jis, girdėjau, išvis uždarytas, nes keliautojų srautas išseko galutinai.

Anglakalbių turistų grupė valgomajame aptarinėjo Arabijos Lorenso žygdarbius. Dar vieno “Baron” viešbučio svečio, dar vieno Vakarų avantiūristo, mėginusio per Pirmąjį pasaulinį karą padėti arabams iškovoti nepriklausomybę nuo turkų. Nepavyko: Siriją ir Libaną pasiėmė prancūzai, Jordaniją ir Palestiną – britai, ir išlaikė iki pokario. Prancūzai dargi 1939 m. atidavė Antiochijos miestą turkams, taip išsipirkdami jų neutralumą Antrajame pasauliniame kare – sirai to neatleido ir iki šiol net savo kelių žemėlapiuose žymi sieną su Turkija ten, kur ji driekėsi tarpukariu.

Apie praeities civilizacijų tvarką sužinojau Alepo muziejuje, o apie esamą – vėl iš detalių. Štai Alepo kino teatrų afišos buvo kupinos erotinių vaizdų. Kai kurių jų kabinimas vaikams prieinamoje viešumoje gal net su Lietuvos įstatymais kirstųsi. Galėjau tik spėlioti, ką apie tai galvojo gerokai konservatyvesni musulmonai.

Antikinių civilizacijų griuvėsiai puošia dykumas

Sirijoje civilizacija egzistuoja nuo neatmenamų laikų – ir tai nėra tik graži frazė. Damaskas ir Alepas yra seniausi tebegyvenami pasaulio miestai – jiems jau po 6000-6500 metų. Būtent Artimuosiuose rytuose žmonija pirmąsyk išsikėlė į gyvenvietes: Irake, tarp Tigro ir Eufrato upių, atradę, kad maisto galima ir užsiauginti – tam nebūtina nuolat sekioti paskui žvėrių kaimenes. Keletas tų senųjų miestų griuvėsių likę ir Sirijoje: Maris palei Irako sieną, Ugaritas pakrantėje (jame atrastas seniausias pasaulyje alfabetas – Ugarito dantiraštis).

Bet Damaskas ir Alepas nuo anų laikų daugybę kartų perstatyti, o iš Ugarito ar Mario pastatų telikę maždaug žmogaus aukščio pamatai. Pirmoji civilizacija, Sirijoje palikusi kažką įspūdingesnio – ligi šiol stovinčias kolonas, šventoves, bokštinius kapus – buvo romėnai.

Žymiausias romėnų miestas – Palmyra, kurio gelsvi mūrai visiškai įsilieja į tokios pat spalvos dykumą. Žmonės ten buvo vietiniai, garbino vietinius dievus, tokius kaip Belas (didelę Palmyros Belo šventovę paskui nugriovė Islamo valstybė). Įspūdinga kolonų supama centrinė gatvė, patricijų kapai-bokštai, pilni tūkstantmečių biustų, tarp kurių kažkada vakarieniaudavo gyvieji giminaičiai (kalbama, kad tie bokštai irgi neseniai griuvo).

Garsi ir Bosra netoli Damasko, kurios romėniškas teatras taip “įmūrytas” į viduramžių tvirtovę, kad neužėjęs vidun nė nesuprasi, kad jis ten yra. Beje, toli gražu ne visas įdomybes Sirijoje rasdavai istorinėje vietoje: gražiausios statulos, net ištisi pastatai išgabenti į muziejus. Taip, pavyzdžiui, iš Dura Europos romėnų miesto išvežtą seniausią pasaulio sinagogą radome Damasko muziejuje.

Turistų Sirijoje nebuvo daug ir žiemą dalis lankytinų vietų tiesiog nedirbo. Vienais atvejais, kaip Dura Europos, tai reiškė, kad tegalėjome pažiūrėti iš šalies. Kitais, kaip Resafėje, apsilankydavome nemokamai – nes vieta neaptverta, bilietų niekas nei pardavinėjo, nei tikrino. Ir įspūdingiausius griuvėsius dažnai “turėdavome” sau, neskaitant tolumoje sušmėžuojančio kokio laukinio šuns. Net Palmyroje vaikštinėjome prasilenkdami tik su pavieniais keliautojais.

Tarp romėnų griuvėsių patyrėme abu (taip, vos du) atvejus, kai Sirijoje koks prekijas įkyriai sekė iš paskos. Vienas jų “paties surastą romėnišką monetą” kišo už gal dvidešimt dolerių – kol suprato, kad antikine monetos kilme netikime, ir nuleido kainą dešimtis kartų (arti kopijos vertės).

Atokiuose dykumų keliuose iš priešpriešių atvažiuodavę vairuotojai pamodavo šaukdami “Welcome to Syria”, kai kurie šnekindavo ilgiau ar net kviesdavo užeiti. Bet visa tai buvo tikra, ne dėl pinigų. Atokiausias Sirijos įdomybes, tokias kaip Bizantijos laikų Ibn Vardano rūmai, ar Al Hair Al Šarki pilis, būdavo smagu lankyti ir dėl to, kad galutinai ištrūkdavai iš zonų, suvokiančių turizmą, į tokias, kur kiekvienas atvykėlis – naujovė ir visi verste versdavosi per galvą jam pasirodyti gražiai. Štai vienos kaimo parduotuvėlės šeimininkas dantų šepetėlį, kurį ketinau pirkti, man padovanojo.

Tiesa, net Damasko turgų galėjai praeiti “neužkabintas”. Mėginimai išvilioti pinigus buvo reta išimtis. Net ir toje kultūroje įprasto “arbatpinigių/kyšio” (bakšiš) tikėdavęsi žmonės neparodydavo nusivylimo to negavę, o dažnai – garsiai neprašydavo. Maži turistų skaičiai darė savo – kaip į “pinigų maišą” į mus vietiniai nežiūrėjo ir net vieninteliai, kurie mėgino apgauti, tai darė labai negrabiai (autonuomoje melavo, kad esą apdaužėme mašiną: pakako pasiūlyti iškviesti policiją ir tarnautojai išsyk “atsitraukė”).

Damaskas, seniausias pasaulio miestas

Romėnišką Sirijos istoriją užbaigė VIII a. kraštą nukariavę arabai. Damaskas jiems nebuvo tik eilinė pergalė – jis tapo Arabų Kalifato, valdžiusio žemes nuo Maroko iki Irano, sostine. 715 m. pastatyta Umajadų mečetė ligi šiol yra miesto širdis, apsupta skliautais pridengtų turgaus rajonų. Tai – pirmoji mečetė, kurioje apsilankė popiežius (Jonas Paulius II) – jis keliavo pažiūrėti Jono Krikštytojo kapo. Kaip ir dauguma Biblijos veikėjų, Jonas Krikštytojas – svarbus abiems religijoms, o Umajadų mečetės vietoje kadaise stovėjo katedra. Reikšmingas musulmonams net ir Jėzus (nors ir nelaikomas Dievo sūnumi): tikima, kad apokalipsės metu jis pasirodys būtent Umajadų mečetėje.

Gražiausiai Damaskas atrodo nuo Kasiūno kalno, kurio šlaitus “nutūpusios” restoranų eilės. Pastatų pilnas slėnis, šen bei ten “pradurtas” žaliai švytinčių minaretų – iš jų vis pasigirsdavo šauksmas maldai.

Damaskas, kaip ir visi Sirijos miestai, atrodė, niekada nebus baigtas statyti. Už centro ribų kone kas antras pastatas vietoje viršutinio aukšto turėjo tik betoninį karkasą arba išvis vien stulpus. Statybos Sirijoje trunka metų metus ir visada pasiliekama galimybė savo “tvirtovę” paaukštinti dar.

Vairuotojai toje šalyje nesilaikė beveik jokios tvarkos (nežinau kiek tiesos girdėtoje teorijoje, kad kuo labiau valdžios kontrolės užguiti jaučiasi žmonės, tuo labiau jie pažeidinėja tas taisykles, už kurių laužymą baudžiama mažiausiai – t.y. kelių eismo). Nuolatiniai pypimai, smogas (dėl 1970-1980 m. mersedesų, triračių spalvingų mašinėlių ir senų autobusų, ant kurių stogų vežamos ožkos ar avys) yra daug kur regione, bet įprotis važinėti žiedais prieš eismą (jeigu reikia sukti į kairę) arba naktimis neįsijungti jokių šviesų (ir tik priartėjus prie priešpriečiais važiuojančio automobilio “mirktelėti”) – labai jau siriški. Kaimyninėse šalyse to nemačiau, kaip ir staiga ant magistralės prieš akis iššokančio betoninio atitvaro be atšvaitų, žymėjusio apylanką. Tiesa, kartą mus policija sustabdė – tam kad pasiūlytų… nusiplauti automobilį.

Kartą, beje, jį buvome plovę. Neišvaizdžiame Rakos mieste, vėliau tapusiame Islamo valstybės sostine. Tą vakarą šiaurės rytų Siriją apgulė smėlio audra – net per televiziją ją rodė. Ji palaipsniui viską padengė tarsi rūkas – tik toks geltonas-geltonas. Smiltys pateko visur: girgždėjo tarp dantų, nusėjo viešbučio grindis, padengė automobilį. “Audrai” prasisklaidžius sirai kibirais vandens liejo savo kavines ir įstaigas, o kitą rytą uždarbiavo siūlydami rankomis nuplauti mašinas. Nuo tokių smėlio audrų net mirštama (dėl kvėpavimo sutrikimų), bet šiais karo laikais jos gelbėja gyvybes, neleisdamos kilti dangun kariniams sraigtasparniams.

Įtampą Sirijoje didino ir išorinės priežastys

Siriją lankėme ramybės laikotarpiu. Nematėme jokių pravažiuojančius automobilius stabdančių kariškių postų (apie kuriuos dar rašė minėta penkerių metų senumo knyga). Sutiktieji valdžios agentai nebent norėdavo pabendrauti, o vieni net leido parkuoti automobilį kur negalima (“juk jūs šalies svečiai”) – susirasti teisėtą vietą aukštumų miestelyje buvo labai sunku, nes visi vyko pasižiūrėti itin reto sniego: prisipildydavo juo pikapų bagažines, ant kapotų nusilipdydavo besmegenius… Sąlyginės ramybės periodai, kuomet užgimdavo net “diskusijų klubai”, Al Asadų Sirijoje visada keisdavosi su represijų ir konfliktų epochomis, kuomet “Ir sienos turi ausis”.

Be vidinių priežasčių tam yra ir svarbi išorinė – kaimyninis Izraelis. 1967 m. jis okupavo Sirijos Golano aukštumų regioną, apgyvendino savo naujakuriais. Sirija su juo kariavo ir 1977 m., dar ne kartą žydų valstybė vykdė oro antskrydžius. Nuo Damasko centro iki fronto su Izraeliu – vos 60 kilometrų. Ties juo – sugriautas ir apleistas sirų Kuneitros miestas. Sirija noriai rodydavo jį užsienio turistams, bet biurokratinių procedūrų įveikti nebandėme: būtų reikėję leidimo iš Vidaus reikalų ministerijos, kuriam gauti – rašto iš savo ambasados Sirijoje (o jos Lietuva neturėjo).

Į islamą Al Asadai gal ir žiūri įtariai, bet arabų tauta jiems – šventa. Jų partija – Al Bath – kadaise mėgino suvienyti arabus taip, kaip Bismarkas vokiečius ar Garibaldis italus – peržengiant religinius ir istorinius skirtumus. Al Bath priklausė ir Irako diktatorius Sadamas Huseinas, o su Egiptu Sirija 1958-1961 m. net buvo susijungusi į Jungtinę Arabų Respubliką. Gal dėl vadų ambicijų kovos, o turbūt greičiau dėl Izraelio intrigų (susivienijusių kaip Saladino laikais arabų, matyt, nė JAV parama Izraeliui nebūtų padėjusi atstovėti), panarabizmas žlugo. Tačiau padėti “broliams palestiniečiams” visad liko Al Asado tikslas, net kai Egiptas ar Jordanija “juos išdavė”, pasirašydami su Izraeliu taikos sutartis.

Iš Sirijos parsivežiau pora debatų konspektus primenančių knygelių – prastokai išverstų į anglų kalbą – dėstančių oficialią Sirijoje žydų ir Izraelio istorijos versiją. Viena vertus, jos dekonstruoja XIX a. žydų nacionalistų išpopuliarintas tiesas. Pavyzdžiui, neigiama, kad visi žydai kilę iš Palestinos (nes daug ištisų tautybių atsivertė į judaizmą vėliau bei imtos laikyti žydais) ir pastebima, kad Biblija žydų, kaip grupės, susiformavimą gerokai paankstino (arabams skaudžiausia, kad, nepaisant viso šito, dabar bet kuriam judėjui duodama teisė į Izraelio pilietybę, nors jos neturi iš tėvynės išvaryti palestiniečiai). Kita vertus, tose pačiose knygelėse tuoj konstruojami panašūs arabiško nacionalizmo teiginiai: kad arabai išrado alfabetą, o Mesopotamijos civilizacijos buvusios arabiškos. Paskaityti įdomu – vien todėl, kad žydų nacionalizmas Europoje beveik neanalizuojamas taip kritiškai, kaip kitų tautų nacionalizmai (bijant antisemitizmo etiketės). Bet, kaip ir su viskuo Al Asadų Sirijoje, tam, kad atskirtum pelus nuo grūdų, privalai būti gerokai “pasikaustęs” iš anksto ir susitaikyti su tuo, kad iš dažno knygos skyriaus daugiau sužinosi ne apie knygos temą, o apie Sirijos valdžios (ar panarabistų) nuostatas.

Dauguma panarabistų buvo kairuoliški pasauliečiai ir todėl juos rėmė Sovietų Sąjunga. Alepe dar sutikome Rusijoje dirbusį sirą, matėme rusiškų užrašų. O po kelerių metų girdėjau per TV istoriją apie į Lietuvą “pasitraukusią” Al Asado rėmėjų šeimą, kurios berniuko vardas… Stalinas (jei jis kada gautų Lietuvos pilietybę, turbūt būtų tas pats, kas Izraelio pilietis, vardu “Hitleris”).

Bet mūsų kelionės metu Rusija, “užmetusi” globalines ambicijas, apsiribojo įtaka “artimajame užsienyje”, o Al Asadams beliko kiek primiršus “pasaulietinį principą” stiprinti sąjungas su religingais šiitais (Irano valdžia ir Libano Hezbola judėjimu), nes alavitai save laiko šiitais (nors dažnam religijotyrininkui jie išvis neatrodo musulmonai). Įsijungdamas į Sirijos karą Putinas pamėgino atkurti paskutinįjį dar teoriškai įmanomą aljansą arabų pasaulyje – po Sadamo ir Gadafio nuvertimų vieninteliai Al Asadai iš kadais prosovietinių diktatorių tebesilaiko valdžioje.

Kultūrų sandūra – nuolatinė, bet vis nauja

Manau, kad daug kas nesupranta Sirijos. Mato situaciją labai paviršutiniškai, kaip kažkokių dviejų jėgų kovą: kas Vakarų ir Islamo, kas JAV ir Rusijos. Bet pačioje Sirijoje visokių grupių tiek, kad vien dabartiniame kare kaunasi keturios, visos priešiškos viena kitai (Rusijos remiama valdžia, nuosaikieji sukilėliai, Islamo valstybė ir kurdų nacionalistai). Pasaulio karuose tai labai retas reiškinys, nes sudarydamas kad ir laikinus aljansus tikimybę triumfuoti gerokai padidintum. Net Antrajame pasauliniame kare demokratiški suomiai “iš išskaičiavimo” bendradarbiavo su Hitleriu, anglai ir amerikiečiai – su Stalinu, o Prancūzija suskilo į dvi priešingų pozicijų šiuo klausimu besilaikiusias valdžias.

Tokia situacija puikiai atspindi, kokio gylio nematomos sienos skiria įvairias sirų grupes. Radikalų ten yra visose pusėse, ir “radikalūs pasauliečiai”, kaip rodo įvykiai, ne mažiau žiaurūs už “radikalius musulmonus”. Bet, tuo pačiu, visi tie žmonės labai svetingi, savo šeimos ir giminės tragedijų suformuotą įtūžį ant Vakarų ar Rytų, valdžios ar opozicijos, pasaulietiškumo ar religingumo (jei tokį turi) visiškai atskiriantys nuo požiūrio į tą pavienį atvykėlį, aplankiusį jų šalį, gerbiantį vietos papročius ir tradicijas.

Todėl ir yra tas paradoksas: viena svetingiausių ir maloniausių valstybių, kurias man tik teko lankyti (šia prasme lengvai “kertanti” ir Vakarų Europą ar Ameriką), per porą metų paniro į žiauriausią XXI a. pilietinį karą, kuriame, atrodo, “visi žudo visus”, aukų skaičius jau pasiekė 400000 ir statistiškai beveik neįmanoma, kad nė vienas iš mandagiųjų sirų, su kuriais bendravome, nebūtų susitepęs rankų krauju.

Bet gal žvelgti reikėtų dar giliau ir pamatysime, kad paskatos, verčiančios žmones elgtis vienaip, o ne kitaip, panašios visur. Tik “Šventybės” ir “Šventvagystės” visiems skirtingos (ir nebūtinai jos – religinės).

Girdėdamas, kaip Islamo valstybė griauna pagoniškus stabus, pamenu, kaip vokiečiai 1995-2000 m. iškirto tariamai hitlerjugendo pasodintą svastikos formos giraitę, o lietuviai nukėlė Žaliojo tilto “balvonus” – kai tik ten įamžintos rusų armijos “sugrįžimas” iš teorinio staiga vėl tapo gana realiu. O BLM judėjimo įaudrinti afroamerikiečiai 2020 m. griovė viską, kas priminė Amerikos valstijų konfederaciją, nenorėjusią panaikinti vergovės – netgi istoriškai svarbius paminklus ir pastatus.

Polinkis “trinti iš kraštovaizdžio” nekenčiamą istoriją – beveik visuotinis, tik ko ir kiek iš “nuosavos praeities” labiausiai bijoma skiriasi kardinaliai. Žeminimą dėl religingumo patyrusiems musulmonams labiausiai norisi “su šaknimis išrauti” “neislamiškų tikėjimų propagandą” (įdomu pastebėti, kad tose musulmoniškose šalyse, kuriose pastaruoju metu nebuvo “aukštinamas” pasaulietiškumas, socializmas ar kitos religijos, toks “noras griauti” nepasireiškia).

Islamo šalyse “šventvagyste” laikomas lapas popieriaus, ant kurio nupieštas Mahometas: tai neteisėta, sukelia milžinišką pasipiktinimą. O šiandienos Vakarų Europoje “šventvagyste” yra lapas popieriaus, kuriame išreiškiama neigiama nuomonė apie žydus: mano iš Sirijos parsivežtosios knygelės ne vienoje Europos šalyje autoriui “uždirbtų” baudžiamojo kodekso straipsnį. Net skandalingasis Prancūzijos “Charlie Hebdo”, laisvai tyčiodavęsis iš arabų, žydų karikatūras cenzūruodavo…

Jau girdžiu, kaip perskaitę šiuos du pavyzdžius tiek musulmonas, tiek vakarietis sakytų: “Juk tai skirtingi dalykai”. Tačiau žmogui “iš šalies”, “iš trečios kultūros” abidvi “šventvagystės” atrodytų vienodai keistos: kodėl gi į tuos lapus popierius, niekam nesukėlusius objektyvių neigiamų pasekmių, reaguojama šitaip žiauriai?

Svetimas kultūras dažniausiai vertiname kaip tasai neutralus “žmogus iš šalies”, užtat savą – per tą prizmę, kurią mums primetė gyvenimo “čia ir dabar” patirtis, tėvų ir senelių pasakojimai, “savųjų” autoritetų nuostatos. Todėl savosios “šventvagystės” daugumai – savaime suprantamos, o svetimos – kvailos. Problemos prasideda tuomet, kai skirtingų kultūrų bendruomenėms tenka gyventi vienoje valstybėje: kiekvienos jų “šventybių” vienodai neapginsi, o priderinus tvarką prie įtakingiausių grupių, likusios jaučiasi engiamos.

Tiesus kelias į konfliktus atsiveria ir tada, kai užuot tiesiog laikę savo kultūrą “sau priimtiniausia”, žmonės ją ima (pa)sąmoningai traktuoti ir kaip “objektyviai teisingiausią visiems”. Tačiau teigti, kad vienos civilizacijos kultūriškai “pirmauja”, o kitos “įstrigusios praeityje”, negalima. Kultūra, priešingai nei mokslas, negali objektyviai “progresuoti”, nes ji nėra objektyvi. Ji ne tik visur skirtinga, ji ir keičiasi visur skirtingomis kryptimis. Įdomiausia, kad tiek vakarietiškos “šventos žmogaus teisės”, tiek ir islamiškasis vahabizmas, kuriuo remiasi Islamo valstybė, yra panašiai naujos, tebesiplėtojančios tradicijos.

Praeityje arabai su europiečiais Sirijoje susitiko dar tris kartus, ir kiekvieną jų “tos pačios” abi pusės išpažindavo vis kitas vertybes. Prieš 100 metų Europos tautinės kolonijinės imperijos prisijungė laisvės ir vienybės siekusius arabus. Prieš 1000 metų itin religingi europiečiai Sirijoje stojo į kovą prieš moksle pirmavusius musulmonus arabus. Prieš 2000 metų pagonys europiečiai, valdę Siriją, padėjo statyti šventyklas vietinių garbintiems dievams.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai

Žemėlapyje Jordanija yra tik nemažas dykumos gabalas, kurį britai, apibrėžę taisyklingai tiesiomis linijomis, atidavė valdyti sau ištikimai Hašimitų dinastijai.

Prabėgus šimtui metų ir turizmui tapus vienu svarbiausių pajamų šaltinių akivaizdu: Jordanijos karaliams labai pasisekė. Bergždžiose jų valdose atsidūrė net kelios iš ypatingiausių pasaulio vietų: senovinis Petros miestas olose, žemiausios ir druskingiausios Negyvosios jūros pakrantė.

Ir svarbių biblinių įvykių scenos: Jordanijoje pakrikštytas Jėzus, Mozė pirmąsyk pažvelgė į pažadėtąją žemę, oloje gyveno Lotas. Šiandien į tas vietas piligrimai plūsta miniomis.

Nukeliavę į Jordaniją radome beduinų kraštą jau pavirtusį į miestų žemę: 83% žmonių gyvena miestuose, tokiuose, kaip naujas milijoninis ir šiuolaikiškas Amanas.

Kristaus ir Mozės žemė – šventa, bet kukli

Iki 1967 m. Jordanija buvo gerokai didesnė ir “šventesnė” – jai priklausė ir Betliejus, Jeruzalės senamiestis. Bet tais metais Izraelis greitu antpuoliu (Šešių dienų karas) perėmė vakarinį Jordano krantą kartu su svarbiausiomis biblinėmis vietomis, paverždamas iš Jordanijos teisę vadintis “Šventąja žeme”.

Jordanija vėl tapo “tik dykuma”. Dar daugiau, ją užplūdo tiek žydų išvarytų palestiniečių, kad jie netrukus pamėgino… perimti šalies valdžią. Pilietinį karą šiaip ne taip laimėjęs karalius tvirtai pasuko šalies vairą į Vakarų pusę. 1994 m. netgi iš ekonominio išskaičiavimo sudarė taikos sutartį su Izraeliu, amžiams atsisakydamas šventųjų krikščionių miestų (tiesa, saugodamas reputaciją oficialiai perdavė juos faktiškai neegzistuojančiai Palestinai).

Įdomu, kad taika leido 2002 m. vieną pamirštą šventąją vietą atrasti iš naujo: Betabarą (Betaniją), kur Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų Jordano upėje. Kol šia upe oficialiai driekėsi Izraelio-Jordanijos frontas nei piligrimystės, nei archeologiniai tyrinėjimai buvo neįmanomi. Privažiuoti prie pat dar vis neleidžiama, bet nuo aikštelės pavėžėjus autobusiukui vaikščioti ten tarp senų vienuolynų liekanų buvo galima laisvai.

Toliau į pietus – Nebo kalnas, nuo kurio Mozė pirmąsyk pažvelgė į Dievo žydams pažadėtąją žemę. Jo papėdėje – žemiausia žemės vieta (-429 m) – Negyvoji jūra, į kurią ir įteka Jordanas. Tai – senkantis ežeras, kurio kitas krantas matosi anapus. Jūra jis vadinamas dėl savo druskingumo: baltos druskos kai kur net išsišovusios it aisbergai, o atsigulęs ant vandens gali plūduriuoti neskęsdamas. Dėl šios savybės aplink pilna kurortų, bet išsimaudę prie +16 vandens temperatūros, sukėlėme didelį nusistebėjimą – jordanams žiema ne sezonas. Greta negyvosios jūros – ir Loto ola.

Dėl Biblijos svarbos lengva įsivaizduoti, kad joje minimos vietos – daug didesnės, nei yra iš tikrųjų. Tikrovėje visa Pažadėtoji žemė (besidriekianti per kelias šalis) yra ploto sulig puse Lietuvos, Jordano upės ilgis – kaip mūsiškės Šventosios (tos, kuri teka per Anykščius), o Nebo kalnas – 817 m aukščio. Bene seniausias Šventosios žemės žemėlapis yra gretimame Madabos mieste – tai didžiulė mozaika VI a. bažnyčios grindyse.

Antikinės kolonos ir Petra, rožinis miestas olose

Kristaus laikais, kaip ir dabar, regionas buvo padalintas tarp įvairių kultūrų. Šiaurės Jordanijos miestuose, įsteigtuose Aleksandro Makedoniečio laikais, gyveno graikai. Tai – Dekapolis, klestėjęs ir romėnų laikais, pasižymintis įspūdingomis tiesiomis, kolonų supamomis centrinėmis gatvėmis. Vienas šitokių miestų – Džerašas (buvusi Gerasa), kitas, paprastesnis, bet išsidėstęs kalno šlaite – Um Kaisas (buvusi Gadara).

Šie miestai gražūs, bet kai Antikinių statinių šitiek daug visose Viduržemio jūros pakrantėse, senos kolonos, šventyklų, akvedukų ar teatrų liekanos daugiau pakeliavus ima kartotis – be to, Libane ar Sirijoje yra įspūdingesnių. Užtat Nabatėjų senovės miestas Petra pietų Jordanijoje – unikalus, tarsi iš kito pasaulio.

“Rožinis miestas, perpus tiek senas kiek pats laikas” – taip jį 1812 m. praminė atradę šveicarai, amžiams įrašydami į romantiškas keliautojų fantazijas. Eidamas į jį pagrindiniu keliu tarp dviejų aukštų uolų, regėdamas jose iškaltus puošnius it rūmų fasadus (iš tikro ten – kapai), tikrai gali pasijausti kaip maginės fantastikos kūrinyje ar pasakoje.

Manoma, kad iš nabatėjų kilo arabai. VII a. priėmę islamą jie užkariavo kaip niekad didelius ir turtingus plotus (nuo Ispanijos iki Indijos), tad Jordaniją pamiršo. Jei kokį miestą sugriaudavo žemės drebėjimas – jis nebebūdavo atstatomas, o aplinkinėse dykumose liko gyventi tik klajokliai beduinai.

Dykumų pilys ir klajokliai beduinai

Viduramžiais vienintelis miestas visoje Jordanijoje buvo Salta (todėl ten – vienintelis tikras senamiestis, jei neskaičiuoti archeologų atkastų senųjų civilizacijų griuvėsių). Tiesa, arabai ~VII a. pristatė “Dykumų pilių” – nedidelių romantiškai vienišų tvirtovių, tarnavusių gal kaip beduinų vadų susirinkimų namai, gal kaip “viešbučiai” tarp didmiesčių kupranugarių vilkstinėmis keliaudavusių pirklių saugiai nakvynei. Kasr Charana ir Kasr Azrak išties panašios į pilis, o Kasr Amra iš išorės primena pirtį. Bet viduje stebina puikiai išlikusiomis freskomis: Bizantijos imperatorius, Vestgotų karalius, persų šachas, indų radža ir etiopų negusas nutapyti greta arabų kalifo. Jam numatytą triumfą prieš kaimyninius monarchus ženklina žodis “pergalė”. Beje, graikiškas. Tokie buvo laikai: arabai nesustodami plėtėsi per tris žemynus, nuolat skolindamiesi užkariautų kultūrų tradicijas – kai kurias jų musulmonai išsaugojo net geriau, nei jų kūrėjai.

Per kryžiaus žygius užplūdę Europos riteriai apsėjo vakarinę Jordaniją ir savo pilimis, tokiomis kaip Kerako, bet vėl – tai, kas jiems svarbiausia ir švenčiausia, buvo toliau į Vakarus, o pilys tiesiog gynė tą krikščionišką Jeruzalės Karalystę nuo dykumų arabų.

Išvijus kryžininkus Jordanija vėl tapo smėlėta islamo pasaulio provincija, kurioje net nebuvo kelių. Kai pirmojo pasaulinio karo metais brito vedami arabų separatistai iš dykumų pusės užpuolė Akabos uostamiestį, tai prilygo stebuklui – Osmanai net nebuvo pastatę Akaboje patrankų, nukreiptų į žemyną. Tas “britas karo vadas” buvo T. E. Lorensas, ir jis anglakalbėse šalyse toks žymus, kad minimas daugumos lankytinų vietų aprašuose – kur tik jis nebuvo, nevalgė ar nenakvojo, ko tik jis neaprašė savo autobiografijoje “Septyni išminties stulpai”, kas tik nenufilmuota biografiniame filme “Arabijos Lorensas”.

Kas buvo tikrasis T.E. Lorensas – neaišku. Gal idealistas, siekęs padėti arabams iškovoti nepriklausomybę ir paskui išduotas savo tėvynės Britanijos, kuri Jordaniją tiesiog pasiėmė sau. Gal – britų agentas, pasinaudojęs arabais, kad susilpnintų vokiečių sąjungininkus Osmanus. Bet galima neabejoti, kad jis buvo vienas pirmųjų šiuolaikinių viešųjų ryšių genijų, įtikinęs Vakarų žiniasklaidą ir visuomenę, kad jo mūšiai beduinų dykumose buvo pasaulinės reikšmės pergalės, o jis pats – kone superherojus. Lorensas sugebėjo net tai, kaip jį išprievartavo(?) homoseksualus Osmanų valdinys “pasukti” taip, kad kelionių vadovai(!) iki šiol kelia versijas, ką gi ten su tuo Lorensu tiksliai padarė.

Gražiausia iš “Lorenso vietų” (ir viena gražiausių dykumų apskritai) – Vadi Rumas, kur nuobodžiai gelsva dykuma užleidžia vietą įspūdingam uolų raudoniui. Pati Akaba šiandien – vienintelis Jordanijos pajūrio miestas ir kurortas. Visai greta Egipto Tabos ar Šarm El Šeicho, Akaboje irgi yra koralų (plaukėme valtimi stikliniu dugnu), tačiau užsienio kelionių agentūros čia pilnų lėktuvų beveik neskraidina. Todėl kurortas – labai vietinis; mus pasitiko kiek nušepęs viešbutis varvančiomis lubomis, per naktį skambanti muzika ir vaizdai į keturias valstybes (Jordaniją, Izraelį, Egiptą, Saudo Arabiją) iš siauros įlankos. Tačiau jei norisi labiau “tarptautinės” poilsio patirties – ją Akaboje irgi nesunkiai gali rasti.

Amanas: iš naujo gimęs didmiestis

1950 m. Jordanija dar tebebuvo tas pats arabų pasaulio užkampis, kaip ir per šimtmečius – visoje šalyje tegyveno pusė milijono žmonių. Tačiau aplinkines valstybes ėmus siaubti karams daug tenykščių arabų atbėgo į Jordaniją – ir štai dabar žmonių čia jau devyni milijonai. Pabėgėliai iš pagrindų pakeitė demografiją: krikščionių sumažėjo nuo 30% iki 6%, užgožtos ir kitos istorinės mažumos (tiesa, dykumose likęs net čečėniškas Azrako miestelis, į kurį XIX a. čečėnai sulėkė iš Rusijos). Šiandienė Jordanija – tvirtai musulmoniška arabiška šalis.

Įpratę gyventi miestuose, o ne beduinų palapinėse, “naujieji jordanai” įsikūrė aplink nebereikalingus romėnų griuvėsius, kur stovėjusius kaimelius greit pakeitė nauji balti metropoliai.

Vienas tokių – sostinė Amanas. Ilgus šimtmečius jame teriogsojo milžiniško romėnų teatro liekanos (dabar, beje, vėl naudojamos koncertams) ir Osmanų vietininko rūmai (dabar muziejus). Dar Antrojo pasaulinio karo metais Amane gyveno vos 20 tūkstančių žmonių, o dabar jau – 4 milijonai, jis patenka į didžiausių arabų miestų dešimtuką.

Didžiuma baltų Amano pastatų – nuobodoki. Įdomiausias ten reljefas: miestas “lipa” ant daugybės kalnų ir nuo šimtų jo vingiuotų gatvių atsiveria puikios panoramos – niekada nežinai, koks įspūdingas vaizdas laukia už kampo. Net klimatas esą kiekviename rajone skirtingas.

Jordanijos miestuose itin stiprus saugumas: einant į viešbutį ar prekybos centrus laukdavo metalo detektoriai. Provakarietiškos ir draugiškos Izraeliui politikos besilaikančiam Jordanijos karaliui kitaip matyt neišeitų: regione išdavystę įžvelgiančių saviškių reikia bijoti ne mažiau, nei priešų. Nė Nobelio taikos premijos neišgelbėjo nuo mirties nei Izraelio premjero Ičako Rabino, nei Egipto prezidento Anvaro Sadato: abudu nušovė jų tautiečiai, nepritarę jų pasirašytoms taikos sutartims. Visgi kol kas Jordanija – ramiausia vieta Levante. Paskutinis karas baigėsi 1971 m., o šiame regione tai labai seniai. Ir protestai prieš autoritarinę karaliaus valdžią “Arabų pavasario” metu Jordanijoje nebuvo tokie stiprūs, kaip kai kuriose regiono šalyse, ir reakcija nebuvo tokia žiauri (žuvo du žmonės).

Kaip ir kitur Levante, Jordanijoje turistai saugūs ir nuo įkyrumo: jis čia pasireiškė labiau tikriausiai kiekvieno jordano išmoktos frazės “Where are you from? Welcome to Jordan” kartojimu, bet ne prekių ar paslaugų brukimu. Todėl Jordanija – puiki šalis tokiam keliautojui, kuris nori pamatyti Levantą ar istorinę Arabiją, bet dar nėra pasiruošęs “išeiti iš komforto zonos” ir keliauti ten, kur įkyrūs prekijai neturi įprastų prekių ženklų prekių, beveik niekas nekalba angliškai, o didžiausios įdomybės matytos ir baisiuose žinių pranešimuose apsuptos dūmų. Tačiau ir drąsesnis keliautojas neabejotinai ras Jordanijoje neprilygstamų pasaulio stebuklų.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai

Pažiūrėjus žinių laidas, rytinis Viduržemio Jūros pakraštys, vadinamas Levantu, atrodo baisiai. Kas kelerius metus čia prasideda naujas karas, konfliktas ar teroro banga. Dažnam vien išgirdus Levanto valstybių pavadinimus “Sirija”, “Izraelis”, “Palestina”, “Libanas” ar “Jordanija”, turbūt, mintyse žiba sprogimai ir kalena automatai.

Bet tautos, imperijos ir civilizacijos, ištisus tūkstantmečius besigviešusios šių visiems šventų žemių, paliko ir labai daug gražaus. Nuostabius antikinius miestus, Viduramžių mečetes, galingiausias visų laikų kalnų tvirtoves ir galybę keisčiausių tikėjimų bei bendruomenių, daugybės kurių nė pavadinimų mūsuose beveik niekas nežino.

Visada galima ištaikyti taikos momentą. Tuomet net ką tik karų siaubtos valstybės sužydi, o begalinės statybos neišgydo tik giliausiųjų bombų žaizdų. Maniškis “ramybės langas” buvo 2008-2009 metai. Dveji metai po Izraelio vykdytų Libano bombardavimų ir tie patys dveji metai iki Sirijos pilietinio karo. Dviejų nepriklausomų kelionių metu aplankiau Siriją, Jordaniją ir Libaną – ir nė karto neteko nei nusivilti, nei išsigąsti.

Ar saugu (ir dėl ko ten šitiek konfliktų)?

“Ramybės langas” nebūtinai atsiveria visoms šalims vienu metu. Situacija, būna, skiriasi ne tik kaimyninėse šalyse, bet net tos pačios šalies regionuose. Kai lankėme Libaną, Izraelis buvo ką tik užbaigęs Gazoje – per 22 dienas žuvo 1500 žmonių, daugiausiai civiliai. Pasidomėti esamomis aplinkybėmis verta, panikuoti be reikalo – tikrai ne. Galite paskaityti straipsnį “Kelionių saugumas: ko verta saugotis, o kas nepavojinga“. Šiuo metu iš Levanto šalių tikrai pavojinga tik vienoje Sirijoje.

Trumpas gidas, kas su kuo regione konfliktuoja – tai reikia turėti omenyje, jei norite vengti “aštrių temų” pokalbiuose su vietiniais:

1.Žydai su arabais. Žydai XX a. pradžioje pradėjo keltis į Palestiną, galiausiai ten paėmė valdžią ir įsteigė Izraelį, o daugumą palestiniečių išvarė be teisės grįžti (milijonai, dabar jau antra ir trečia karta, iki šiol dienas leidžia pabėgėlių stovyklose). Aplinkinių šalių arabai – tvirtai palestiniečių pusėje, nors Jordanijos valdžia ekonominiais sumetimais ir atsisakė atviro karo stovio su Izraeliu.

2.Musulmonai su krikščionimis. Regione vyrauja musulmonai, bet yra krikščioniškų miestų ir ištisų regionų, o Libane ilgai net buvo krikščionių dauguma. Krikščionys – irgi arabai, bet neretai žiūri į musulmonus kaip į “paprastesnius”, skurdesnius, tuo tarpu musulmonai į krikščionis – kaip į ne visai dorus (keliautojams tai niekaip neatsiliepia).

3.Musulmonai sunitai su musulmonais šiitais. Šiitų mažumų yra visose regiono valstybėse, bet ypač Libane (ten įtakingas šiitų judėjimas “Hezbollah”), o didžiausi jų sąjungininkai – Iranas ir Sirijos valdžia. Religingiems sunitams nepatinka pernelyg didelė šiitų, kuriuos jie laiko eretikais (nes šie gerbia ne tik Dievą, bet ir imamus), politinė įtaka.

4.Religingieji su kairiaisiais. Šaltojo karo metais regione Arabų pasaulyje išplitusios kairiosios diktatūros daug kur ribojo religingųjų teises, prilygino religingumą blogam išsilavinimui, religingiausius net žudė, o tai skatino religingųjų radikalėjimą ir neapykantą pasaulietiškai tvarkai. Levante labiausiai kritiška vyraujančiai religijai valdžia yra Sirijoje (tai ir paskatino pilietinį karą bei Islamo valstybės gimimą), o Izraelyje ir Libane pagrindinės religijos turi didelę įtaką ir valdžios paramą.

5.Kurdai su kitataučiais. Kurdai (kurių iš viso – 30 mln.) siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę. Bet šiuo metu jų žemės oficialiai padalintos tarp Turkijos, Irako, Irano ir Sirijos ir nei arabai, nei persai, nei turkai jų paleisti nenori. Pasinaudodami karais kurdai įkuria faktiškai nepriklausomas, bet nepripažintas valstybes: 1991 m. Irake, 2014 m. – ir Sirijoje.

Dar pora konfliktų akcentuojami spaudoje, bet, mano supratimu, nėra esminiai. Tai demokratų konfliktas su autoritarais (religiniais ar kairiaisiais radikalais) ir prorusiškųjų (Sirijos valdžia) su proamerikietiškaisiais (Izraeliu, kurdais). Tačiau kiek esu bendravęs, šiais klausimais vietiniai paprastai neturi aiškų nuomonių: atrodo, kad rusai ar amerikiečiai sąjungininkais pasirenkami labiau “iš reikalo”. Savo ruožtu demokratiją linkę propaguoti tie, kurių idėjos populiarios (paprastai – nuosaikiai religinės valstybės šalininkai), o neturintys šansų laimėti laisvus rinkimus linksta prie jėga ir baime paremto autoritarizmo ar totalitarizmo. Net tose šalyse, kur vyksta tikri rinkimai, jų rezultatai iškraipomi politiniais sprendimais: pavyzdžiui, Izraelis nesuteikia pilietybės ir balso teisės puspenkto milijono palestiniečių (35% visų savo valdomų žemių gyventojų), o Libane yra nerašytas išankstinis politinis konsensusas, kokios religijos žmogus kokias pareigas eis.

Levanto susiskaldymą nesunku pastebėti detalėse. Vienuose miesteliuose skamba bažnyčių varpai, kituose – muedzinų šauksmai. Vienur moterys su skarelėmis, kitur dažniau plikais plaukais. Stendus puošia daugybė portretų: kur autoritarizmas – valdovų, kur demokratija – atitinkamoje vietoje populiarių politikų, kartais – religinių lyderių.

Ką žiūrėti Levante? (lankytinos vietos ir įdomybės)

Keliautojų labiausiai pamėgtas vietas visose Levanto šalyse galima sugrupuoti į penkias kategorijas:

*Senovės miestai. Levantas prieš 2000 metų priklausė Aleksandrui Makedoniečiui, Romos Imperijai. Jų pirkliai ir valdininkai čia išplėtojo puikius miestus su šventyklomis, fontanais, kaipais, tiesiomis, kolonomis įrėmintomis gatvėmis. Man įspūdingiausi pasirodė Palmyra Sirijos dykumoje, Džerašas (Gerasa) Jordanijoje ir Balbekas Libane. O taip pat Petra – antikinės Nabatėjų kultūros miestas Jordanijos olose.

*Šventos vietos. Levante gyveno ar lankėsi judaizmo, krikščionybės, islamo ir bahaizmo pradininkai, ir visoms šioms religijoms tai – Šventoji Žemė. Nors daugiausia biblinių vietų – Izraelyje, jų gausu ir Jordanijoje (Jėzaus krikšto vieta, Nebo kalnas, nuo kurio Mozė žvelgė į pažadėtąją žemę), bei kitur aplink (pvz. Jono Krikštytojo kapas Sirijoje).

*Kryžininkų pilys. 1096-1291 m. šventosios žemės viliojo ne tik taikius piligrimus, o ir riterius kryžininkus, siekusius jas “sugrąžinti krikščionims”. Skaičiumi šie kariai atsiliko nuo arabų, bet organizuotumu ir pasišventimu juos lenkė. Siekdami kuo ilgiau išsilaikyti priešiškoje žemėje jie pastatė pribloškiamai masyvias pilis, į kurias panašių niekur pasaulyje nebuvo. Didžiausios jų – Sirijoje (Krak De Ševaljė, Kalat Saladin), bet yra ir Jordanijoje, Libane.

*Gamtos turtai. Įprastinis Levanto peizažas – dykuma, protarpiais – kalnai. Proziškus pilkšvus akmenis kai kur pakeičia poetiškai didingi vaizdai – kaip Jordanijos Vadi Rume. Kitos išskirtinės įdomybės – žemiausias pasaulio taškas – Negyvoji jūra, kurioje žmonės neskęsta (lankiau Jordanijoje), Džunjė olos (Libanas).

*Kultūrų sandūra. Levante per 1000 metų gyvuoja dešimtys skirtingų tikėjimų, ir kiekvienas sudaro daugumą atskiruose miestuose ar kaimuose. Yra įvairios tautos, kalbos, raidynai. Galima tai suprasti kaip regiono prakeiksmą (juk dauguma konfliktų – engiamų grupių kova su engiančiomis), bet keliautojui dėl to yra daugiau, ką lankyti.

Kaip patekti į Levantą? (skrydžiai ir vizos)

Libano ir Jordanijos vizos duodamos vietoje (oro uoste), o Sirijos reikėjo rūpintis iš anksto. Visose šalyse keliavome be išankstinių viešbučių rezervacijų, išskyrus pirmąją naktį. To pasieniečiams pakako.

Sirija ir Libanas (kaip ir beveik visos arabų šalys) Izraelį laiko neteisėtu dariniu, kurį 1948 m. įsteigė iš svetur suvažiavę žydai, prieš tai išžudę ar išvarę didžiąją dalį vietos palestiniečių ir atėmę pilietines teises iš daugumos likusiųjų. Palestiniečiai yra arabai, ir jų skausmas kaimyninėms šalims nėra svetimas. Todėl Damasko ar Beiruto oro uostuose pasieniečiai nuodugniai peržiūrėjo visus paso puslapius – jeigu ten būtų buvęs Izraelio štampas, būtų čia pat išsiuntę atgal. Sirijoje tam net įsteigta atskira darbo vieta (prieš įprastinę pasų kontrolę).

Skristi į Siriją, Jordaniją ar Libaną yra du geri būdai. Pirmasis – laukti akcijos skrydžiams su persėdimu iš Europos. Taip aplankėme Libaną. Bet nors šis kraštas – arčiau, nei Ispanija – kainos skrydžiams į čia vis tiek bus bent dvigubai didesnės, nei į Vakarų Europą (300-600 eurų).

Kartais gali būti pigiau pirkti pigiausią kelialapį į Šarm El Šeichą su kokiu “Novaturu”, o iš ten, nepasinaudojus priklausančiu viešbučiu ar pernakvojus tik 1-2 naktis, iškart važiuoti “savo keliais” į Levanto šalis. Būtent taip keliavome į Jordaniją ir Siriją.

Taip pat dabar yra nebrangių tiesioginių skrydžių į Izraelį, bet jį lengvai ir be rizikos “kombinuoti” galima nebent su Jordanija, kurią kariniu spaudimu 1994 m. Izraelis privertė jį pripažinti.

Atsižvelgiant į dideles skrydžių kainas, gali būti logiška aplankyti keletą šalių per vieną kelionę. Mes taip praleidome 6 dienas Jordanijoje ir 10 dienų Sirijoje. Šiandien “iškritus” Sirijai galima jungti, pavyzdžiui, Jordaniją ir Libaną (su perskridimu) – pats Libane buvau 4 dienas, bet bent vienos pritrūko.

Kaip keliauti po Levantą? (kainos, transportas, klimatas)

Visose Levanto valstybėse keliavome nuomotais automobiliais, nepriklausomai. Taikos periodu tai buvo saugu ir nesudėtinga – išskyrus eismą, kuris baisiausias Sirijoje.

Viešbučių apsimokėjo ieškoti vietoje, nes jų daug, o internete skelbiasi ne visi.

Levanto šalių ekonominė būklė smarkiai skiriasi: turtingiausias – Izraelis, paskui – Libanas, Jordanija, Sirija ir Palestina (šia tvarka). Pirmose trijose šalyse pilna vakarietiškų restoranų, prekės ženklų, tuo tarpu Sirijoje – ne. Panašiai skiriasi ir kainos.

Klimatas Levante karštas, ypač vasaromis (vidutinė dienos temperatūra viršija +30). Tačiau žiemos ten retkarčiais ateina tikros. Kaip tik pataikėme keliauti metu, kai temperatūros krito iki stebėtinų žemumų ir palmių pilnus dykumų miestelius… užsnigo. Neįtikėtina, kaip vietiniai džiaugėsi tuo gal -3 laipsnių speigu! Pro šalį vis praskrisdavo gniūžtės – ir švaistydavosi jomis toli gražu ne vien vaikai. Kiti kraudavosi sniegą į pikapų bagažines tarsi kokį turtą.

Regiono žmonės pasirodė nusiteikę gerai. Priešingai labiau “turizmo nustekentoms” arabų šalims, Sirijoje, Jordanijoje ir Libane prekeiviai nesikabinėja, mažai ir apgavikų. Libane šiuo požiūriu gali jaustis kaip Vakaruose: ten net derėtis pardavėjai nemėgsta. Jordanijoje, o ypač Sirijoje, retais Vakarų turistais vietiniai domėdavosi, pasisveikindavo, džiaugdavosi pabendravę, kartais net pasiūlydavo dovanų. Kiti, tiesa, dovanų tikėdavosi patys (ten egzistuoja platesnė nei bet kur Europoje “arbatpinigių”, vadinamų bakšiš, kultūra) – bet retai tiesiai prašydavo.

Garbinga – ir kova, ir svetingumas

Įsibaiminusius regione vis paplūstančių kraujo upių, prie kurių šliuzų stovi ir daugybė vietinių, toks draugiškumas gali gerokai nustebinti. Juk europiečiai, išaukštinę gyvybę “virš visko”, linkę kone arogantiškai manyti, kad kitokias vertybes turinčios kultūros būtinai yra “žiaurios ir pavojingos”.

Bet pasaulyje Europos požiūris buvo ir yra tik išimtis. Net Jungtinėse Valstijose gyvybės atėmimas pateisinamas kur kas dažniau: mirties bausmė, masinis apsiginklavimas, “užjūrių karai”…

Nors gyvybę gerbia visos kultūros, daugumoje jų tą pagarbą kartais nusveria pagarba kitiems dalykams. Levante šitoks svarbus yra tikėjimo, tautos, šeimos ar net nuosavybės gynimas. Taip žuvę tampa kankiniais, pelnydami sau ir savo šeimai didžiulę garbę: kai kurių jų nuotraukos ilgiems dešimtmečiams papuošia miestų stulpus, o jų sielos, tikima, keliauja į rojų.

Bet pamaloninti svečią levantiečiams – irgi garbė, o ypač svečią iš toli, iš kito žemyno. Visi konfliktai regione yra tarp vietinių, o užjūrių valstybės ten dalyvauja tik tuomet, kai pačios įsikiša. Taikos metu, kai nesijaučia puolami, vietiniai nejaučia joms pagiežos.

Levanto žmonės kažkuo primena Viduramžių Europos riterius ar Japonijos samurajus: kilnius, garbingus, besivadovaujančius griežtomis elgesio taisyklėmis, bet kartu pasiryžusius vardan savo bendruomenės tiek atimti, tiek prarasti gyvybę.

Tikriausiai ir dėl tokio požiūrio karai ir taika Levante nuolat keičia vienas kitą. Ir kol vyrauja taika sunku suvokti, kaip gi čia galėtų prasidėti dar vienas žiaurus konfliktas. O kol vyksta karas sunku patikėti, kaip greitai gali vėl sužydėti taika, ir į amžinus dykumų miestus bei kalnų tvirtoves pasipilti drąsesni turistai. Bijoti tuomet vėl nėra ko: keliautojai vietiniams – svečiai, o ne priešai.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai

Uzbekija, kurios ieško romantiški turistai – tai legendinis šilko kelias. Didingi ir puikiai suremontuoti Samarkando, Bucharos ir Chivos senamiesčiai, per kuriuos šimtus metų kupranugarių vilkstinėmis iš Kinijos į Europą keliaudavo pirkliai. Rūmai, mečetės, medresės ir mauzoliejai, kuriuos iš pasakiškų prekybos pelnų Viduramžiais pastatė chanai ir emyrai.

Uzbekija, kurią kiekvienas neišvengiamai irgi randa – sovietų išdraskyta kultūra ir tragiški vaizdai.

Vieni jų poetiškai įdomūs: valdžios išdžiovinta Aralo jūra, virtusi apokaliptine dykuma, disidentų paslėpti komunistams neįtikę rusų meno šedevrai.

Kiti – labai proziški, bet, laimė, jie nyksta. Korupcija, juodoji rinka, biurokratija – smarkiai apsunkinusios mano pirmą kelionę į Uzbekiją – grįžus ten po dešimtmečio jau leido laisvai kvėpuoti.

Tačiau turistų vis dar per mažai. Tai turi savų privalumų: pigu, nėra minių, o paprasti žmonės svetingai bendravo ir nuoširdžiai padėjo.

Taškentas: turistų praleidžiamas, uzbekų trokštamas

Uzbekija – viena nedaugelio šalių, kurių sostinė nėra tarp lankytinų vietų. Skubantiems siūloma Taškentą išvis praleisti. 1966 m. žemės drebėjimą ten atlaikė tik Chost Imam religinis kompleksas, kuriame, ir tai gerokai atstatytame, vienintelė tikra įžymybė – vienas seniausių Korano rankraščių.

Kai į jį pirmąkart atskridome, didžiausias Vidurinės Azijos miestas pasirodė tarsi milžiniškas nykus sovietinis miegamasis rajonas: be senamiesčio, plečiant gyvenamąjį plotą užmūrytais balkonais.

Užtat kai sugrįžome į Taškentą apvažiavę visą šalį, jau galėjome pažvelgti į miestą uzbekų akimis. Suprasti, kodėl juos šitaip masina sostinė. Daugybė mums kasdienių dalykų Uzbekijoje yra tik vieninteliame Taškente: platūs apšviesti prospektai, prekybos centrai, daugelio virtuvių restoranai.

Pareigūnų savivalę keičia nauji dangoraižiai

Kai lankiau Uzbekiją pirmąsyk, šalis pribloškė pareigūnų gausa. Net įeinant į bet kurią garsiojo Taškento metro stotį netaškentiečius kas kartą krėtė policija – nes net uzbekai neturėjo teisės be išsvajoti leidimo persikelti gyventi į savo sostinę. Žodis “krėtė” labai tinkamas: manęs prašė paso, atversti vizą, garsiai pasakyti savo vardą, paminėti, kokiame viešbutyje gyvenu, parodyti daiktus. Turistinėse knygose rašyta, kad radę bent menkiausią trūkumą pareigūnai bemat prašo kyšio – žino, kad užsieniečiai išgali mokėti daug. Mums pasisekė.

Laikai pasikeitė. Taškento metro net fotografuoti dabar galima! O tai svarbu, nes dauguma stotelių – niūriai gražios, kiekviena išdailinta pagal konkrečią temą: štai “Kosmonautų” stotelėje nuo sienų žvelgia baugiai melsvi erdvių tyrinėtojų veidai, o “Ališerio Navojaus” – šio žymaus Vidurinės Azijos poeto kūrinių herojai. Beje, fotoaparatai ir telefonai “surenkami” net prieš kylant į Taškento TV bokšto apžvalgos aikštelę.

Net sunku išvardyti, kiek daug pasikeitė per vos 10 metų nuo 2015 iki 2025 m.! Turbūt jokia kita šalis, kurią lankiau vėl po dešimt metų, nepasikeitė, kiek Uzbekija. Ten grįžus nebereikėjo kolekcionuoti liudijimų iš viešbučio apie nakvynes, valiutą keičiausi legaliai. O sovietinio Taškento panoramą papildė ištisas Tashkent City rajonas, kuris nepadarytų gėdos ir Vakarų miestui.

Net ir sumažėjus biurokratijos, smurtinių nusikaltimų ar vagysčių Uzbekijoje – labai mažai. Nemačiau ir nė vieno grafičio, Azijos mastais nedaug šiukšlių – tvarką palaiko šluotomis ir net žirklėmis (žolei karpyti) “ginkluotų” darbininkų brigados. Prižiūrėtojų muziejuose keliskart daugiau nei lankytojų.

Leninai krito, rusų kalba laikosi

Sovietmetis Uzbekijoje traukiasi vis greičiau – bet vis tiek po truputį. Revoliucijų nebuvo – net himno melodija ir didžiuma herbo simbolių pasiliko iš Uzbekijos TSR laikų. Rusų kalba tebėra “elitinė”, panašiai, kaip pas mus anglų: vietiniai dainininkai ja kuria hitus apie Taškentą ar Karakumuose pražuvusį karavaną, dažna reklama Uzbekijos sostinėje – dvikalbė, o viešbučių vestibiuliuose plyšauja rusiška televizija. Sutikome ir uzbekus, kurie dėl “didesnių galimybių” leidžia vaikus į rusišką mokyklą.

Tačiau visgi Vidurinėje Azijoje Uzbekija – viena nepriklausomiausių šalių. Priešingai nei dauguma kaimynių, ji nestoja į Putino Eurazijos Sąjungą, ji panaikino rusų kalbos oficialų statusą ir nustojo rašyti savą kalbą rusų primesta kirilika (perėjo prie lotynų raidyno).

Ir nors Uzbekijoje tebestatomi paminklai Antrajame pasauliniame kare už TSRS kritusiems kariams, metaliniai Leninai griuvo, komunistiniai vietovardžiai ištrinti iš žemėlapių. Taškente sukurtas gražus memorialas sovietinių represijų aukoms.

Uzbekija, kaip Lietuva, patyrė masinę tremtį. Tik žmonės buvo tremiami ne iš jos, tačiau į ją. Ten “perkeltos” ištisos Krymo totorių, Rusijos rytuose gyvenusių korėjiečių bendruomenės. Iki pat šiol Taškentas – viena geriausių vietų paragauti korėjietiško maisto už Korėjos ribų.

Samarkandas: Vidurinės Azijos širdis

Kai pirmąkart keliavome po Uzbekiją nuomotu automobiliu, tai buvo nauja ir reta. Net didžiausios angliškos kelionių svetainės skelbė, neva mašiną gali gauti nebent kartu su vairuotoju iš Uzbekijos. Degalinių tarnautojai likdavo nesupratę: “Jeigu jūs iš Lietuvos, tai kodėl jūsų mašinos numeriai – Taškento?”. Dabar gi jau oro uoste pasitinka autonuomos agentūros.

Važiuodamas į Vakarus senuoju Šilko keliu tarsi iš naujo pergyveni Uzbekijos istorija. Pirmoji stotelė – Samarkandas, senoji Uzbekijos pažiba. XIV a. tai buvo Timūro, Čingischano pasekėjo, imperijos, valdžiusios žemes nuo Turkijos iki Kinijos, sostinė.

Jos masteliai – epiniai. Ko verta vien Bibi Chanym mečetė, atrodanti it du milžiniški vartai, Timūro pastatyta savo žmonai.

Bet žymiausia mieste ir visoje valstybėj – Registano aikštė. Trys simetriškos viena į kitą žvelgiančios XIV-XVI a. medresės (musulmonų dvasinės mokyklos), puoštos melsvai dažytomis plytelėmis, be kurių neįsivaizduotum senosios Uzbekijos architektūros, patenka į daugumą “gražiausių pasaulio vaizdų” sąrašų.

Be religijos Vidurinės Azijos kilmingiesiems svarbiausia būdavo puošniai pasilaidoti. Todėl įspūdingiausias Samarkando interjeras – Timūro mauzoliejaus. Stebina ir Šach-I-Zinda kapų alėja, kur greta pranašo Mahometo pusbrolio kapo šimtmečius laidojosi Samarkando didžiūnai. Kuklesnių kupoluotų amžino atilsio vietų pilnas visas miestas.

Laikas daug ką sunaikino nebesuremontuojamai. Didžiuosius Timūro architektūros šedevrus supa sovietiniai daugiabučiai ir pusamžiai vienaukščiai namai. Uzbekiškus duobėtus skersgatvius nuo tvarkingų turistinių gatvių uždengė nauji vartai.

Viena įdomesnių sugriautų vietų: archeologų atrastos Ulugbego observatorijos liekanos. Šis Timūro anūkas užkariavimus iškeitė į mokslą: tiksliausiai pasaulyje nustatė metų trukmę, medresėje dėstė astronomiją ir matematiką. Šiauriniuose priemiesčiuose Afrosiabo muziejus pristato liekanas iš dar senesnio Samarkando: to, kurį valdė persai, kurį užkariavo Aleksandras Makedonietis. Jį visiškai sugriovė Čingischano ordos. Išblukusias freskas paaiškina gidai – juos Uzbekijoje galima nusisamdyti labai pigiai ir jie tiek angliškai, tiek rusiškai kompetentingai atsako į įvairiausius klausimus. Tik turistiškiausiame Registane gidė vedžiojo po komisinius jai mokančias suvenyrų parduotuves – kitur ekskursijos būdavo ilgos ir profesionalios.

Buchara: prekybinė sunykusio emyrato širdis

Antrasis Šilko kelio didmiestis Buchara – 250 kilometrų į vakarus nuo Samarkando ir beveik tiek pat metų į ateitį. Dauguma Bucharos grožybių – iš XVI a. Jos kuklesnės (Bucharos emyrai nevaldė nė pusės tiek žemių, kiek Timūras), užtat čia išlikusios ištisos autentiškos gatvės.

Tarp Bucharos įžymybių – Arka, arba tvirtovė, kurioje gyvendavo emyras. Deja, komunistams 1920 m. nugriovus didžiąją dalį jos pastatų ji įspūdingesnė nuo papėdės, kur stovi pusiau atvira Bolohauzo mečetė. Netoliese – kalėjimas zindon, čar minar vartai su keturiais bokštais, mažas, bet žaviai figūriškai išdėstytomis plytomis dekoruotas VIII a. valdovo Ismailo Somonio mauzoliejus.

Iki pat raudonarmiečių invazijos Bucharos emyrai tvarkėsi nepriklausomai, nors nuo 1873 m. ir buvo Rusijos vasalai. ~1915 m. paskutinio emyro statyta Vasaros rezidencija jau projektuota ir rusų architektų – keistas rytietiško ir rusiško stilių derinys.

Buchara garsėja ir savo turgaus kupolais: tokie uždengdavo sankryžas, kad pirklių derybų su pirkėjais netrikdytų saulė ir lietūs. Kupolų belikę trys, bet ir tiems prekiautojų vos pakanka. “Auksakalių kupolas” ir “Knygų kupolas” teliko pavadinimai: visur parduodami panašūs suvenyrai. Sovietai aptalžė ir uzbekų verslo tradicijas… Kita vertus, jei kam nepatinka tikro Rytų turgaus chaosas, jei norisi matyti musulmonišką architektūrą sau įprastesnėje kultūrinėje aplinkoje – Uzbekija pati ta vieta.

Eiliniai žmonės Uzbekijoje neįkyrūs ir svetingi. Dažniausias jų prašymas – kartu nusifotografuoti, vaikams pakanka pasisveikinti. Pinigų niekas neprašinėjo. Nesutikau elgetų, o vienas padavėjas net atsisakė arbatpinigių. Dauguma prekeivių turistams nesako kosminių kainų, todėl derantis galima “numušti” pirminį pasiūlymą tik procentais, ne kartais. Per pirmą kelionę vieninteliai kaulytojai buvo korumpuoti pareigūnai – per antrą nebuvo ir to.

Tiesa, daugelyje viešbučių susidūrėme su keista derybų taktika. Pradžioje pasakoma labai maža kaina, o paskui, turistui susidomėjus ar net atidavus pasus, ėmus neštis daiktus, ji pamažu keliama: “kaina čia buvo vienam žmogui, o ne už numerį” (tarsi kas viešbučiuose taip skaičiuotų), “įsivėlė klaida: dar pamiršome pridėti pagalvės mokestį”, “suklydome: ši kaina galioja tik uzbekams”… Štai tada ir prasideda derybos: galiausiai sumokėdavome tarpinę kainą tarp pradinės ir “pakeltosios” (15-40 dolerių už naktį dviviečiame numeryje).

Mečetės ir medresės liko uždarytos

Kiekvienas Šilko kelio miestas pilnas medresių. Buchara didžiavosi 100 jų, išdėstytų žaviais kompleksais: aplink Liabi Hauz tvenkinį, Nurobodo gatvę. Sovietai uždarė visas, išskyrus vieną (Samarkande – išvis visas). Celėse, kuriose kadaise gyvendavo ir seminarų klausydavo ilgamečiai studentai dabar – suvenyrų krautuvėlės, viešbučių numeriai, milicininkų kabinetai… Uždaryta ir dauguma mečečių: vienoje – kavinė, į kitas lyg į muziejus perki bilietus – nepatiesti kilimai, batų nusiauti neprašoma. Net didžiosios Bucharos mečetės tik vienas kampas atitvertas maldoms.

Oficialus požiūris į religiją Uzbekijoje nuo sovietmečio keitėsi mažai. Melstis galima (tiesa, tai daro daugiausiai senoliai), bet gilesnis religinių prievolių laikymasis smerkiamas. Drausta auginti barzdas, drausta šaukti maldai iš minaretų – šie, kaip garsusis Bucharos Kalon, stovėjo tylūs, reikalingi tik turistams kaip žvalgybos bokštai. Bet čia sovietmetis irgi pamažu traukiasi, nors irgi labai lėtai.

Kaip sovietmečiu disidentai būdavo vadinami fašistais ir banditais, taip šiuolaikinėje Uzbekijoje – teroristais, islamistais ar vahabistais. Juk islamistų, kaip kadaise fašistų, nekenčia ir rusai, ir vakariečiai – tad gal patikėję, kad visa Uzbekijos opozicija šitokie radikalai, jie parems kietą valdžios liniją? Kurį laiką JAV išties laikė Uzbekiją svarbia sąjungininke Afganistano kare – bet kai 2005 m. Andižane, bijodama “spalvotosios revoliucijos”, Uzbekijos valdžia iššaudė šimtus demonstrantų, JAV šią šalį sukritikavo, o Uzbekijos prezidentas (nuo pat sovietmečio) Karimovas atsakė išprašydamas amerikiečių pajėgas.

Svarbiausias žmonių skirstymas Vidurinėje Azijoje – į tautybes. Tautybių ribos nubraižytos sovietų – pagal “skaldyk ir valdyk” principą. Istoriškai regione gyveno klajokliai geltonodžiai tiurkai (sovietų suskirstyti į kazachus, turkmėnus, kirgizus ir karakalpakus) ir sėslūs baltaodžiai persai (sovietai juos pervadino tadžikais, taip “atskirdami” nuo tautiečių Irane). Uzbekų vardą sovietai priskyrė tiems tiurkams, kurie gyveno miestuose greta persų (tadžikų). Bucharoje ir Samarkande ligi šiol daugumos gimtoji kalba – tadžikų (persų).

Ilgus šimtmečius Bucharoje dar klestėjo unikali žydų bendruomenė, kalbėdavusi savo į persų panašia buchori kalba. Žlungant Sovietų Sąjungai 7% buchariečių buvo žydai. Šiandien vos keli šimtai neemigravo į Izraelį ar JAV. Į kuklią sinagogą pasikvietę vyresnio amžiaus Bucharos žydai pasiūlė už 10 dolerių pirkti menką brošiūrėlę ir “paaukoti, kad rabinas už jus pasimelstų”. Gabūs ir jauni išvažiavo, o likusiems, atrodo, pragyvenimo šaltinis – nuskurdusius tautiečius remiantys žydų turistai. “Pas mus lankėsi Madlena Olbrait, Hilari Klinton” – gyrėsi.

Duobėtas šilko kelias: vienodi automobiliai, čaichanos ir milicijos punktai

Nuo Bucharos iki Chivos 452 km Šilko kelias driekiasi per dykumą su retais miesteliais. Duobėtą sovietinį plentą ten pamažu keitė magistralė. Tarsi Sovietų Sąjungoj, susitinki vos keleto markių automobilius – tik tos markės dabar jau “Chevrolet” ir “Daewoo”. Mat šie gamintojai leido uzbekams gaminti savo modelius (mainais į 25% vietinio fabriko akcijų), o dėl milžiniškų muitų importiniai automobiliai kainuoja dvigubai brangiau. Keliolika minučių stebėdamas monotonišką kelią suskaičiavau 56 “Chevrolet”, 50 “Daewoo”, 4 žigulius, 2 moskvičius, 2 UAZ ir vos 3 kitų markių lengvuosius automobilius.

Dėl muitų importinės prekės retos ir net brangesnės, nei Lietuvoje. Užtat lengva išbandyti ką uzbekiško – arba naivias pasaulinių prekės ženklų imitacijas (pvz. “Layis” traškučiai). Šiais globalizacijos laikais, kai daugumoje valstybių dažniau išvysi ženklą “Made in China” nei vietinį produktą, tai – žavu.

Valgyti Uzbekijos provincijoje galima čaichanose (užeigose) ar miestų restoranuose. Pastarųjų išskirtinumas: daugybė atskirų kabinų su stalais (jos kai kur mokamos, bet tokią užsisakius netenka valgyti vienoje salėje su rūkančiais girtuokliais ir tylesnė vakarais plyšaujanti muzika). Vietinis maistas labai riebus, tačiau skanus: plovai (pasak vietinių – kiekviename mieste vis skirtingas, nors “žmogui iš šalies” sunku tai suprasti), kilogramais parduodama mėsa džiz, dideli virtiniai manti, makaronai lahman, mėsa įdarytos bandelės samsa, apvali kieta duona. Gėrimai visada atnešami dideliais buteliais (ne vien alkoholis, bet ir kokakola). Baisiausi – tualetai. Visur išskyrus viešbučius jie – smirdinčios “tupyklos”. Svarbiausia – net naujuose, gražiuose restoranuose tualetai statomi su įėjimais iš lauko.

Chiva: miestas-muziejus

Chiva – iš pažiūros naujausias iš Uzbekijos Šilko kelio miestų. Tiesą pasakius, kai vietiniai chanai mūrijo jo medreses ir sienas (~XIX a.), Azijos prekės Europon jau seniai buvo gabenamos laivais. Chiva turtėjo iš prekybos vergais – parduodamieji būdavo išrikiuojami rytinių miesto vartų nišose. Bet prekybos mastai buvo nebe tie, pavaldžių žemių – daug mažiau (tik Chorezmo oazė), tad Chivos pastatai – kur kas kuklesni.

Didžiausias Chivos privalumas: ji išvengė komunistų griovimo. Visas senamiestis, įrėmintas galingais XVIII a. mūrais, atrodo it atkeltas laiko mašina. Kalbu, aišku, tik apie pastatus. Juos supanti kultūra, kaip visur Uzbekijoje, jau kita. Chivos senamiestyje kaip niekur kitur jaučiausi tarsi muziejuje po atviru dangumi.

Vakarais jis – tuščias ir tamsus, o dienomis prie vakarinių vartų pardavinėjamas bilietais į visus istorinius pastatus. Dažname dabar – vidutiniški, su Šilko keliu niekaip nesusiję, muziejai (pvz. Abdulos Chano medresėje – “gamtos istorijos”, kur viena celė paskirta gyvūnų iškamšoms, o kitoje, pavadintoje “Narkotikai – XXI amžiaus blogis”, eksponuojamas neišsivystęs narkomanų kūdikis formaline). Visur – po dozę prezidento citatų. Tikrasis koziris ten – interjerai: Kunos Arkos rūmų kiemai, Narulo Bajaus rūmų rusiškai-rytietiškos menės, Taš Chaulio rūmų plytelės, Džamė mečetės raižyto medžio kolonos.

Interjeru stebina ir Pahlavano Mahmudo mauzoliejus, kur uzbekai atlieka pašlovinimo ritualus. Chivoje – retsykiais, o štai musulmonų sufijų šventiko kape Zangiatoje prie Taškento, maldininkų grupės nuolat keičia viena kitą. Įprastinis islamas šias “didvyrių kapų tradicijas” laiko prietaringu stabizmu, Samarkando Šach-I-Zinda net atvirai prašoma nepalikinėti ant sarkofagų banknotų (žmonės nepaiso).

Chorezmo oazėje civilizacija – daug senesnė nei Chivoje likę mūrai. Tarp jos didžiūnų VIII a. matematikas Al Chorezmis: pagal jo pavardę atsirado žodis “algoritmas”, pagal jo knygos “Al Džebr” pavadinimą – “algebra”. Tuos intelektualius laikus mena tik aplūžusios tvirtovių sienos laukuose – kitką sugriovė Čingischanas.

Dykumoje – nuo sovietų slėpti dailės šedevrai

Sovietai ~1920 m. senąją Viduriniosios Azijos civilizaciją sunaikino dar sparčiau, nei kadais mongolai. Religinguosius sudorojo, klajoklius suvarė į kolūkius ir nubraižė respublikų sienas. Į Uzbekiją taip pateko ir Karakalpakija – autonominė nedidelės (~600 tūkst.) tautelės teritorija. Vakariausias, sovietiškiausias ir skurdžiausias Uzbekijos pakraštys.

Karakalpakijos sostinė Nukusas tebūtų liūdnas sovietinių daugiabučių rinkinys, šen bei ten praskaidrintas naujesnių valdžios rūmų, jei ne jo pasaulinio lygio Savickio meno muziejus. Ši geriausia rusų dailės kolekcija už Maskvos ir Sankt Peterburgo ribų šedevrų skaičiumi nesunkiai prilygsta garsiems Europos ar Amerikos muziejams. Jos istorija – dar unikalesnė už paveikslus. Igoris Savickis, rusas iš buržuazinės šeimos, į Uzbekiją atvykęs su archeologų ekspedicija, gyvenimą pašventė rinkti ir gelbėti nuo sunykimo tai, ką kiti manė esant nereikalingomis ar net pavojingomis atgyvenomis. Pirmiausia – karakalpakų liaudies meną, tautinius drabužius, atsidurdavusius šiukšlynuose. Paskui – paveikslus, kuriuose kitataučiai dailininkai tapė Uzbekiją. Ir galiausiai – tarpukario sovietinį meną, kurį ką tik buvo užmarštin pasmerkęs totalitarinis Stalino režimas. Kai kuriuos milijonų šiandien vertus šedevrus ištremtų ar nužudytų dailininkų giminaičiai naudodavo stogo skylėms kamšyti ar vaisiams vynioti – iki juos atrado Savickis.

Žiūrint tas drobes baisiausia, kokios menkos dailininkų “klaidos” galėjo lemti, geriausiu atveju, jų darbų pripažinimą niekam tikusiais. Štai cenzoriams užkliuvo, kad viename kolūkio peizaže greta traktoriaus nutapytas ir asilas. Tai kas, kad asilai net šiandieninėje Uzbekijoje naudojami darbui – piešti tarybiniai dailininkai privalėjo kaip “turėtų būti”, o ne kaip yra. Toks buvo oficialus “ūpą dirbti keliantis” socrealizmo stilius. Laimė, Nukusas buvo toli nuo visko – įskaitant Maskvos cenzorių akis. “Kada nors čia važiuos žmonės iš Paryžiaus” – kalbėdavo Savickis. Jis to nesulaukė, bet griuvus TSRS Vakarų meno kolekcionieriai į Nukusą skrido net privačiais lėktuvais ir, visa laimė, neįtikino naujos muziejaus direktorės išparduoti kolekciją.

Muinakas – apokaliptiškas išdžiūvusios Aralo jūros uostas

Tragiškiausia, bet sykiu ir viena įspūdingiausių Uzbekijos vietų – Muinakas, 200 km anapus Nukuso. Kadaise tai buvo klestintis uostamiestis prie Aralo jūros – ketvirto pagal dydį pasaulyje ežero, didesnio, nei visa Lietuva. Šiandien buvęs konservų fabrikas griūva, kadaise didis žvejybinis laivynas rūdija. Mat nebeliko jūros. Sovietams ~1960 m. nukreipus į ją tekėjusių Amu Darjos ir Syr Darjos upių vandenis medvilnės laukams drėkinti, Aralas senka nebe metais, o mėnesiais. Keleto metų senumo knygose rašoma, kad tikrasis jūros krantas – 100 km, naujesnėse – kad 200 km nuo Muinako. Net vienu metu populiarios ekskursijos visureigiais Aralo dugnu iki dabartinio kranto kažin, ar dar teberengiamos.

Kelis dešimtmečius muinakiečiai bandė “nepaleisti jūros”, kasė žvejybiniams traleriams laivybos kanalus nuo uosto iki vis tolstančio kranto, bet ~1984 m. pasidavė. Sovietai Aralo jūros galą numatė gerokai anksčiau: rusų klimatologas Aleksandras Vojeikovas ją pavadino “gamtos klaida, betiksliu garintuvu”. Ir siūlė, kaip Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, “pakinkyti gamtą žmogui” – panaudoti vandenį geriau. Visą vakarų Uzbekiją nuo tada vagoja į medvilnės plantacijas nukreipti kanalai. Iš Amu Darjos ties žiotimis lieka tik mažas upokšnis.

Drėkinimo projektas, pavertęs dykumas derlingomis, sovietinėse kino kronikose demonstruotas kaip didis triumfas, įgalinęs Uzbekijos TSR 1988 m. tapti didžiausia pasaulio medvilnės eksportuotoja.

Tačiau žaliesiems (ir ne tik jiems) Aralo jūros sunaikinimas, jos pavertimas Aralkumų dykuma – baisiausia pasaulio ekologinė katastrofa. Ji skaudžiai atsiliepė vietos žmonėms: pranyko darbo vietos, klimatas tapo atšiauresnis, ir, svarbiausia, nuodingi nuo Aralo pučiantys vėjai taip žaloja muinakiečių sveikatą, kad regione miršta kas penkioliktas vaikas. Mat buvusiame jūros dugne nusėdo visokie medvilnei tręšti naudoti pesticidai – nebelikus vandens, vėjai juos pusto ant gyvenviečių. Pastarosiose daugiau nei pusė butų atrodo apleisti, gyventojų sumažėjo penkis ar net dešimt kartų. Tačiau gyvenimas tęsiasi: baisioje Muinako kavinėje, tiekiančioje neskaniausią Uzbekijoje valgytą, sūrų maistą, mums papietavus prasidėjo vestuvių puota. Šiaip ar taip, Uzbekijoje žmonės tuokiasi jauni ir gimdo daug vaikų: po TSRS žlugimo 1991 m. šalies gyventojų skaičius padvigubėjo (nuo 15 mln. iki 30 mln.).

Labiausiai Muinake pribloškė vienišas vaizdas nuo Aralo kranto skardžio į, rodos, begalinę dykumą. Kur anksčiau plaukiojo žuvys, šiandien ganosi ožiai, karvės. Gretimose Laivų kapinėse baigia sunykti Aralo laivynas, prieš 50 metų sužvejodavęs iki šeštadalio Sovietų Sąjungos žuvų (iš viso jūroje plaukiojo šimtai laivų, prie Muinako atvilkta keliolika).

Aralo jūros muziejaus angliškame filme – dar “gyvos” jūros archyviniai kadrai, o ant obelisko jūrai (kadais jis buvo skirtas Antrajam pasauliniam karui) – istoriniai žemėlapiai su vis nykstančia mėlyna spalva. Paguoda muinakiečiams – tvenkinys, surenkantis paskutinius Amu Darjos vandenis.

Medvilnės auginimo apimtys nuo anų laikų šiek tiek krito, bet ji tebevadinama “baltuoju auksu” ir “tautos turtu”, pavaizduota herbe. Derliaus nuėmimui kiekvieną rudenį tarsi į armiją mobilizuojami geras milijonas uzbekų – studentai, mokytojai, valstybės tarnautojai… Šiai “nacionalinei pareigai” pasiskolinami autobusai, sunkvežimiai. Vakarai tai vadina “priverstiniu darbu”, žymūs prekių ženklai uzbekišką medvilnę net boikotuoja. Ypač vakariečiams nepatikdavo tai, kad medvilnės rinkti sustabdžius pamokas keliaudavo mokyklinukai (ši praktika 2012 m. baigėsi).

Įdomi kelionė atgal laiku

Daugelyje pasaulio šalių kiekvienas naujas šimtmetis atneša vis turtingesnį ir tobulesnį gyvenimą, vis didingesnius pastatus ir didesnius mokslo pasiekimus.

Vidurinė Azija – keistas kraštas, kuriame gerą tūkstantmetį viskas iš lėto “rieda žemyn”. Prieš ~1000 metų čia gyveno išmintingiausi pasaulio mokslininkai (Avicena, Al Chorezmis). Prieš ~600 Timūras valdė milžinišką imperiją apsuptas lygių neturėjusios Samarkando didybės. Prieš ~400 metų statybininkai jau mūrijo gerokai kuklesnes Bucharos medreses, prieš ~150 – tik Chivos vergų prekybos miestelį dykumos oazėje, kurį lyg žaislą “Didžiajame kolonijiniame žaidime” prigriebti stengėsi rusai ir britai. Ir pagaliau prieš ~60 metų – sovietinių tremtinių upės, išdžiūvusi Uzbekijos jūra…

Kas buvo pasaulio centras tapo tolimu skurdžiu jo užkampiu. Prieš 25 metus gavusi nepriklausomybę Uzbekija renovuoja istorinius paminklus, mėgina privilioti turistus. Nelabai sėkmingai. Bet tuo Uzbekija ir žavi: čia vis dar gali be šurmulio pats vienas atrasti didingos šlovės ir didingų tragedijų liekanas. Keistoje sovietiškai tautinėje aplinkoje – bet jau ir vis labiau vakarietiškoje aplinkoje.

Tie Uzbekijos gyventojai, kurie troško, kad po nepriklausomybės į jų šalį sugrįžtų nunykusios tradicijos, ateitų demokratija ir rinkos ekonomika, iš pradžių gavo nusivilti (kai kurie patyrė ir kalėjimą, kankinimus, emigraciją). Bet daugybei kitų nerūpėjo, kad Uzbekijos TSR buvo tik paremontuota, bet ne perstatyta. Netgi patinka, kad daug kas pasiliko “kaip įprasta”, kad neatėjo visi tie pavojai, kuriais, sutirštinusi spalvas, vietinė žiniasklaida tapo užsienio šalis.

Pirmoje šio straipsnio versijoje, parašytoje po 2015 m. kelionės, rašiau, kad Uzbekija – puiki vieta pamatyti, kaip dar gali atrodyti posovietinė valstybė – kur atėjo nepriklausomybė, bet liko kolūkiai, paskyrimai, tupyklos, deficitai ir blatai… Bet dabar nebepamatysi. Kelionė į Uzbekiją vis dar yra kelionė laiku atgal – tokie praeities Lietuvos kvapai ir prekės. Bet jeigu 2015 m. tai buvo kelionė į kokių 1987 m. Lietuvą, tai 2025 m. – jau į gal 2002 m., kai jau stovėjo pirmieji Akropoliai, pirmieji stikliniai dangoraižiai. Man tas laikotarpis žavesnis: daug vilties, kažkiek naivumo, dar mažai nusivylimo.

Kas pasikeitė? 2016 m. mirė prezidentas Karimovas. Šalyse, kaip Uzbekija, vienas žmogus reiškia daug.

Visgi Lietuvą nuo Uzbekijos tebeskiria požiūrių šviesmečiai ir uzbekai Lietuvą baigia pamiršti. Senoliai dar atpažįsta “Pabaltijo akcentą”, vardija mūsų miestus – o jaunimas žino nebent Rygą, į kurią iš Taškento skraido lėktuvai.

Komentarai