Lankau pasaulį

Mačiau dvejopą Siriją. Iš vienos pusės – tą veidą, kurį norėjo parodyti valdžia. Su romėnų miestais ir teatrais, kryžininkų pilimis ir seniausiais pasaulio miestais. Su labai svetingais žmonėmis ir didžiule pagarba atvykėliams.

Iš kitos – tą šešėlį, kuris visados pleveno ore: prezidento šeimos veidus ant kas antros gatvės afišos; apgydytas žaizdas senuose miestuose, kur kadaise išžudyti dešimtys tūkstančių opozicionierių; bet kokių “visuomeninių” temų pokalbiuose vengiančius vietinius; karines bazes dažnoje šalikelėje; pirštų atspaudų nuėmimą perkant išankstinio mokėjimo SIM kortelę.

Tas šešėlis skirtas vietiniams. Dedu galvą, kad daugumja užsieniečių, keliegaujantys su grupėmis ir klausantys aprobuotų gidų pasakojimų, to beveik nepastebėdavo. Mes visą Siriją pervažiavome vieni – nuomotu automobiliu, likus dvejiems metams iki pilietinio karo pradžios – taigi, matėme daugiau.

Priešingai daugeliui mano kelionių pasakojimų, šis kažin ar padės jums susiplanuoti savą. Jis – veikiau prisiminimai apie Siriją, kurios nebėra. Tačiau tikiu, kad vos situacija nurims, keliautojai šią įdomybių turtingą šalį pamažu vėl atras: Artimuosiuose Rytuose karas yra kiekvienos kartos gyvenimo dalis, ir jam pasibaigus visuomet stoja taika.

Alavitų krantas: Al Asadų dinastijos širdis

Sirijos negalėjai pažinti pažvelgęs pro langą, paklausęs gido ar paskaitęs vietines knygas. Tiksliau, taip buvo įmanoma sužinoti nebent apie Antikinę Siriją, kurios bet kokią politinę reikšmę buvo seniai užpusčiusios laiko dulkės.

Suprasti nūdienos Siriją galėjai nebent žaisdamas mintyse žaidimą “sujunk taškus”. Apjungti tai, ką matai, su nuosavomis žiniomis (ne iš cenzūruotos Sirijoje pirktos literatūros).

Siriją valdanti Al Asadų dinastija yra alavitai. Šią religiją perprasti dar sunkiau, nei pačią Siriją, mat ji yra slapta. Net dauguma pačių alavitų nežino, kuo turėtų tikėti – tai pasakoma tik įšventintiems vyrams (moterys, pasak alavitų, neturi sielų). Alavitų (taigi, ir Al Asado rėmėjų) bastionas – Sirijos pakrantė, Latakijos ir Tartuso miestai, kurie, jei ne Sirijos uždarumas, tikriausiai būtų kaimyninių Kipro ir Turkijos pavyzdžiu tapę tarptautiniais kurortais. Ne daugiau 10% Sirijos žmonių išpažįsta alavitizmą – bet 1971 m. prezidentu pasiskelbus Hafezui Al Asadui, būtent alavitai tapo Sirijos elitu.

Išlikti valdžioje jie tegalėjo “tvirta ranka” gniauždami bet kokią opoziciją, ypač – konservatyvių musulmonų sunitų daugumą. Jų religingumas tapo nepageidaujamas, o “perdėtas” galėjo iššaukti ankstyvą mirtį ar kankinimus kalėjime. Netoli alavitų pakrantės yra gražus musulmoniškas Hamos miestas, garsėjantis Viduramžių norijomis: ratais, semiančiais upių vandenį, kurių didžiausias – 20 m skersmens. Be 17 išlikusių norijų, senų pastatų mažai – 1982 m. didžiąją dalį senamiesčio griuvėsiais pavertė valdžios pajėgos, pražudydamos iki 40000 civilių ir palikdamos 70000 benamiais (tai buvo “kolektyvinė bausmė” už dalies hamiečių priešinimąsi valdžiai). Tų pastatų, kaip ir tų žmonių, nebuvo likę nė ženklo: nei realybėje, nei paminkluose, nei oficialioje istorijoje.

Tokiuose epizoduose – ir šiandieninio konflikto raktas. Ilgus dešimtmečius sirai taikstėsi su galybe apribojimų: pavyzdžiui, norėdami iškeliauti sirai privalėdavo gauti ir Sirijos “išleidimo vizą”, o moterims drausta lankyti universitetus su tradiciniais rūbais. Jie suvokė, kad bet koks mėginimas kažką keisti kainuos ir tą ribotą laisvę, kurią turėjo. Tačiau nepasitenkinimas alavitų valdžia augo, ir prasidėjus “Arabų pavasariui” – prasiveržė su kaupu. Kažkuo primena Lietuvos Sąjūdį. Tik valdžios reakcija į tą Sirijos sąjūdį buvo daug žiauresnė – mūsų Sausio 13 d. žuvo 14 žmonių, o Sirijoje vien 2011 m. balandį-gegužę – per 1000, iki 2013 m. – 80000. Hamos žudynių laikais tokių aukų pakako, kad išsigandę likę musulmonai nurimtų, bet 2014 m. tai tiesiog privertė juos eiti dar toliau į radikalizmo pusę, pagimdyti Islamo valstybę, kuri jau stojo ne tik prieš valdžią, bet (net labiau) prieš “pernelyg nuosaikų” pirminį Sirijos sąjūdį.

Mūsų apsilankymo metai buvo tyla prieš audrą. Ne mažiau svarbu nei tai, ką matai, Sirijoje galbūt būdavo tai, ko kažkodėl nematai. Prezidento Hafezo Al Asado mauzoliejuje jo gimtojoje Kardahoje nesutikome žmonių. Išskyrus porą kostiumuotų prižiūrėtojų, kurie mus, be galo retus užsieniečius svečius, pavaišino kava.

Pastatas, parkingas, koridorius su prezidento veidu – milžiniški. Bet kad mauzoliejus dirba supratome tik paklausę vietinio, vaikštinėjusio tuščiu, Al Asado savo 8000 gyventojų teturinčiai gimtinei dovanotu keturių juostų bulvaru. Tuo tarpu penkerių metų senumo “Lonely Planet” knyga dar skelbė apie kapą lankyti plūsdavusias “politinių piligrimų” minias.

Mauzoliejuje ilsisi ir Hafezo pirmagimis sūnus Baselis Al Asadas (netikėtai žuvęs 1994 m. autoavarijoje ir, užuot paveldėjęs valdžią, paskelbtas kankiniu), palikta vietos ir kitam sūnui Bašarui, dabartiniam prezidentui. Visi trys jie įvairiomis pozomis, veido išraiškomis, drabužiais stebėdavo Sirijos žmones ir atvykėlius nuo plakatų visoje šalyje (iš daugiau nei 80 mano lankytų šalių, neabejotinai Sirijoje viešumoje buvo daugiausiai ideologijos ir asmenybės kulto). Alavitų krante net kai kurių automobilių stiklai, balkonų interjerai būdavo pakeisti va(l)dovų portretais.

Kryžininkų pilys – galingiausios pasaulyje

Religiniai konfliktai – jokia naujiena Sirijai. Pavažiavus šiek tiek gylyn nuo Alavitų kranto ant aukštų kalnų pasitinka milžiniškos pilys – tokios galingos, kokių niekas niekur nestatė nei prieš tai, nei po to: Markabas, Kalat Saladin ir, aišku, Krak de Ševaljė. Visi tie mūrai – kryžininkų darbas.

Nūdienos Europoje populiari mintis, kad musulmonai yra “fanatikai”, o Vakarai “eina žinių keliu”. Jei taip, tai Viduramžiais buvo atvirkščiai. Europa išgyveno “tamsiuosius amžius”, o arabų pasaulyje klestėjo mokslas, medicina, filosofija – tik arabai išsaugojo pasauliui senovės graikų raštus, kuriuos patys graikai pamiršo.

Ir štai ta “tamsioji Europa” 1096 m. sugalvojo avantiūrą: pasiimti žemes, kuriose gyveno Jėzus Kristus (jas tuomet jau buvo apgyvendinę ir šimtmečius valdė musulmonai arabai). Riterių į tą “Pirmąjį kryžiaus žygį” užsirašė mažai (35000 – panašiai, kiek buvo Lenkijos-Lietuvos karių Žalgirio mūšyje). Arabai būtų galėję nesunkiai atmušti tokį antpuolį. Bet jie, išlepinti gero taikaus gyvenimo, stokojo vienybės, kariauti nenorėjo ar bijojo. Toliau nuo fronto karaliavę jų valdovai tiesiog “paaukojo” savo civilizacijos brolius Viduržemio Jūros pakrantėje. Štai taip europiečiai it stebuklingai per 3 metus užvaldė dabartinius Izraelį, Palestiną, Libaną ir žymius Sirijos, Jordanijos, Turkijos plotus.

Toks istorijos siužetas kai “kultūringieji” nuolaidžiauja “agresoriams”, vildamiesi šitaip išvengti blogiausio – ir galiausiai už tai sumoka skaudžiau, nei galėjo įsivaizduoti – nuo neatmenamų laikų kartojasi visuose žemynuose. Romos žlugimas, Nacistinės Vokietijos iškilimas; manau, bent du analogiški siužetai šiuo metu vystosi Europoje. Galiausiai (kartais – pavėluotai) visiems ateina supratimas: “Kas aukoja laisvę vardan saugumo – netenka ir to, ir ano”.

Išgirdę gandus apie kryžininkų žiaurumą ir supratę, kad kelią tam tegali užkirsti jie patys, musulmonai persigrupavo ir, Saladino vedami, ėjo išvaryti “frankų”. Tolimesnių Kryžiaus žygių tikslas tegalėjo būti išlaikyti tai, kas užkariauta per pirmąjį. Karių labai trūko, menkas pastiprinimas iš tolimos Europos atplaukdavo retai, tad vienintelis šansas laimėti laiko buvo neregėto galingumo pilys. Tokios, tarp kurių mūrų įsitvirtinusios vos kelių šimtų ar tūkstančių riterių įgulos galėdavo atlaikyti ištisus mėnesius dešimčių tūkstančių arabų apsiausties.

Tik jų dėka kryžininkai Sirijos žemyne išsilaikė iki pat 1291 m., kuomet krito paskutinė (bet ne įspūdingiausia) Tartuso pilis ir pajėgos pasitraukė į Tortosos salą šalimais, paskui (nuo 1301 m.) vis tolyn į Kiprą, Rodą, Maltą (o Kryžiuočių ordinas, praradęs viltį įveikti musulmonus, visas jėgas metė prieš pagonis lietuvius)…

Krikščioniški miesteliai ir didysis Alepas

Maždaug 10% Sirijos žmonių yra krikščionys. Ir tai ne kryžiaus žygių pasekmė. Sirijoje krikščionybė svarbi nuo pat Kristaus laikų: trys kaimai net tebekalba ta pačia aramėjų kalba, kaip ir Kristus. Tarp jų – Malula kalnuose prie Damasko, garsėjanti savo rytų apeigų katalikų ir stačiatikių vienuolynais.

Sirijos šiaurėje netoli Alepo, irgi atokioje Taladoje tarp bažnyčios griuvėsių, išlikusi kolona, ant kurios III-IV a. gyvenimą leido aramėjas krikščionis Šv. Simeonas Stulpininkas – taip jis mėgino pabėgti nuo jį sekusių ir melstis už juos prašiusių gerbėjų. Jei Vakaruose popiežius krikščionybę suvienodino, o Bizantijoje tą padarė patriarchas, tai pačiuose Artimuosiuose Rytuose, pačioje Šventojoje Žemėje išliko dešimtys visokių unikalių krikščionybės interpretacijų, nes joks vienas kanonas neįsivyravo.

Gretimas Alepas – jau musulmonų citadelė. Tvirtovė čia stovi ne kur nors atokiuose kalnuose – kaip kryžininkų – bet arabiško miesto, kurį gynė ir nuo “frankų”, centre.

Alepe gyvenome legendiniame XIX a. Baron viešbutyje, kurio verandos kažkada atsivėrė į medžioklei tinkamus miškus, o 2008 m. jau – į miesto rajoną prie turgaus. Tas viešbutis nuo senų senovės priklauso armėnų giminei (dar vieni daugybės Sirijos krikščionių, nei katalikai, nei stačiatikiai), kuri pradėjo šį verslą 1870 m. norėdama Europos piligrimams pasiūlyti ką įprastesnio, nei arabiški karavansarajai. Tarp žymių jo svečių – Gagarinas, Šarlis De Golis, Deividas Rokfeleris, Teodoras Ruzveltas, Atatiurkas; viename jo kambarių archeologo žmona Agata Kristi rašė “Žmogžudystę rytų eksprese”, iš jo balkono Karalius Faisalis skelbė Sirijos nepriklausomybę, aišku, nakvojo ten ir Al Asadas. Aukštos lubos, seni baldai, Britų Užjūrių Aviacinės Korporacijos (BOAC) reisų su tarpiniais nusileidimais iš ~1960 m. reklamos alsavo senais, galbūt gražesniais laikais. Priešingai Vakarams, nakvynė viešbutyje su šitokia istorija nekainavo daug brangiau nei eiliniame; šiuo metu jis, girdėjau, išvis uždarytas, nes keliautojų srautas išseko galutinai.

Anglakalbių turistų grupė valgomajame aptarinėjo Arabijos Lorenso žygdarbius. Dar vieno “Baron” viešbučio svečio, dar vieno Vakarų avantiūristo, mėginusio per Pirmąjį pasaulinį karą padėti arabams iškovoti nepriklausomybę nuo turkų. Nepavyko: Siriją ir Libaną pasiėmė prancūzai, Jordaniją ir Palestiną – britai, ir išlaikė iki pokario. Prancūzai dargi 1939 m. atidavė Antiochijos miestą turkams, taip išsipirkdami jų neutralumą Antrajame pasauliniame kare – sirai to neatleido ir iki šiol net savo kelių žemėlapiuose žymi sieną su Turkija ten, kur ji driekėsi tarpukariu.

Apie praeities civilizacijų tvarką sužinojau Alepo muziejuje, o apie esamą – vėl iš detalių. Štai Alepo kino teatrų afišos buvo kupinos erotinių vaizdų. Kai kurių jų kabinimas vaikams prieinamoje viešumoje gal net su Lietuvos įstatymais kirstųsi. Galėjau tik spėlioti, ką apie tai galvojo gerokai konservatyvesni musulmonai.

Antikinių civilizacijų griuvėsiai puošia dykumas

Sirijoje civilizacija egzistuoja nuo neatmenamų laikų – ir tai nėra tik graži frazė. Damaskas ir Alepas yra seniausi tebegyvenami pasaulio miestai – jiems jau po 6000-6500 metų. Būtent Artimuosiuose rytuose žmonija pirmąsyk išsikėlė į gyvenvietes: Irake, tarp Tigro ir Eufrato upių, atradę, kad maisto galima ir užsiauginti – tam nebūtina nuolat sekioti paskui žvėrių kaimenes. Keletas tų senųjų miestų griuvėsių likę ir Sirijoje: Maris palei Irako sieną, Ugaritas pakrantėje (jame atrastas seniausias pasaulyje alfabetas – Ugarito dantiraštis).

Bet Damaskas ir Alepas nuo anų laikų daugybę kartų perstatyti, o iš Ugarito ar Mario pastatų telikę maždaug žmogaus aukščio pamatai. Pirmoji civilizacija, Sirijoje palikusi kažką įspūdingesnio – ligi šiol stovinčias kolonas, šventoves, bokštinius kapus – buvo romėnai.

Žymiausias romėnų miestas – Palmyra, kurio gelsvi mūrai visiškai įsilieja į tokios pat spalvos dykumą. Žmonės ten buvo vietiniai, garbino vietinius dievus, tokius kaip Belas (didelę Palmyros Belo šventovę paskui nugriovė Islamo valstybė). Įspūdinga kolonų supama centrinė gatvė, patricijų kapai-bokštai, pilni tūkstantmečių biustų, tarp kurių kažkada vakarieniaudavo gyvieji giminaičiai (kalbama, kad tie bokštai irgi neseniai griuvo).

Garsi ir Bosra netoli Damasko, kurios romėniškas teatras taip “įmūrytas” į viduramžių tvirtovę, kad neužėjęs vidun nė nesuprasi, kad jis ten yra. Beje, toli gražu ne visas įdomybes Sirijoje rasdavai istorinėje vietoje: gražiausios statulos, net ištisi pastatai išgabenti į muziejus. Taip, pavyzdžiui, iš Dura Europos romėnų miesto išvežtą seniausią pasaulio sinagogą radome Damasko muziejuje.

Turistų Sirijoje nebuvo daug ir žiemą dalis lankytinų vietų tiesiog nedirbo. Vienais atvejais, kaip Dura Europos, tai reiškė, kad tegalėjome pažiūrėti iš šalies. Kitais, kaip Resafėje, apsilankydavome nemokamai – nes vieta neaptverta, bilietų niekas nei pardavinėjo, nei tikrino. Ir įspūdingiausius griuvėsius dažnai “turėdavome” sau, neskaitant tolumoje sušmėžuojančio kokio laukinio šuns. Net Palmyroje vaikštinėjome prasilenkdami tik su pavieniais keliautojais.

Tarp romėnų griuvėsių patyrėme abu (taip, vos du) atvejus, kai Sirijoje koks prekijas įkyriai sekė iš paskos. Vienas jų “paties surastą romėnišką monetą” kišo už gal dvidešimt dolerių – kol suprato, kad antikine monetos kilme netikime, ir nuleido kainą dešimtis kartų (arti kopijos vertės).

Atokiuose dykumų keliuose iš priešpriešių atvažiuodavę vairuotojai pamodavo šaukdami “Welcome to Syria”, kai kurie šnekindavo ilgiau ar net kviesdavo užeiti. Bet visa tai buvo tikra, ne dėl pinigų. Atokiausias Sirijos įdomybes, tokias kaip Bizantijos laikų Ibn Vardano rūmai, ar Al Hair Al Šarki pilis, būdavo smagu lankyti ir dėl to, kad galutinai ištrūkdavai iš zonų, suvokiančių turizmą, į tokias, kur kiekvienas atvykėlis – naujovė ir visi verste versdavosi per galvą jam pasirodyti gražiai. Štai vienos kaimo parduotuvėlės šeimininkas dantų šepetėlį, kurį ketinau pirkti, man padovanojo.

Tiesa, net Damasko turgų galėjai praeiti “neužkabintas”. Mėginimai išvilioti pinigus buvo reta išimtis. Net ir toje kultūroje įprasto “arbatpinigių/kyšio” (bakšiš) tikėdavęsi žmonės neparodydavo nusivylimo to negavę, o dažnai – garsiai neprašydavo. Maži turistų skaičiai darė savo – kaip į “pinigų maišą” į mus vietiniai nežiūrėjo ir net vieninteliai, kurie mėgino apgauti, tai darė labai negrabiai (autonuomoje melavo, kad esą apdaužėme mašiną: pakako pasiūlyti iškviesti policiją ir tarnautojai išsyk “atsitraukė”).

Damaskas, seniausias pasaulio miestas

Romėnišką Sirijos istoriją užbaigė VIII a. kraštą nukariavę arabai. Damaskas jiems nebuvo tik eilinė pergalė – jis tapo Arabų Kalifato, valdžiusio žemes nuo Maroko iki Irano, sostine. 715 m. pastatyta Umajadų mečetė ligi šiol yra miesto širdis, apsupta skliautais pridengtų turgaus rajonų. Tai – pirmoji mečetė, kurioje apsilankė popiežius (Jonas Paulius II) – jis keliavo pažiūrėti Jono Krikštytojo kapo. Kaip ir dauguma Biblijos veikėjų, Jonas Krikštytojas – svarbus abiems religijoms, o Umajadų mečetės vietoje kadaise stovėjo katedra. Reikšmingas musulmonams net ir Jėzus (nors ir nelaikomas Dievo sūnumi): tikima, kad apokalipsės metu jis pasirodys būtent Umajadų mečetėje.

Gražiausiai Damaskas atrodo nuo Kasiūno kalno, kurio šlaitus “nutūpusios” restoranų eilės. Pastatų pilnas slėnis, šen bei ten “pradurtas” žaliai švytinčių minaretų – iš jų vis pasigirsdavo šauksmas maldai.

Damaskas, kaip ir visi Sirijos miestai, atrodė, niekada nebus baigtas statyti. Už centro ribų kone kas antras pastatas vietoje viršutinio aukšto turėjo tik betoninį karkasą arba išvis vien stulpus. Statybos Sirijoje trunka metų metus ir visada pasiliekama galimybė savo “tvirtovę” paaukštinti dar.

Vairuotojai toje šalyje nesilaikė beveik jokios tvarkos (nežinau kiek tiesos girdėtoje teorijoje, kad kuo labiau valdžios kontrolės užguiti jaučiasi žmonės, tuo labiau jie pažeidinėja tas taisykles, už kurių laužymą baudžiama mažiausiai – t.y. kelių eismo). Nuolatiniai pypimai, smogas (dėl 1970-1980 m. mersedesų, triračių spalvingų mašinėlių ir senų autobusų, ant kurių stogų vežamos ožkos ar avys) yra daug kur regione, bet įprotis važinėti žiedais prieš eismą (jeigu reikia sukti į kairę) arba naktimis neįsijungti jokių šviesų (ir tik priartėjus prie priešpriečiais važiuojančio automobilio “mirktelėti”) – labai jau siriški. Kaimyninėse šalyse to nemačiau, kaip ir staiga ant magistralės prieš akis iššokančio betoninio atitvaro be atšvaitų, žymėjusio apylanką. Tiesa, kartą mus policija sustabdė – tam kad pasiūlytų… nusiplauti automobilį.

Kartą, beje, jį buvome plovę. Neišvaizdžiame Rakos mieste, vėliau tapusiame Islamo valstybės sostine. Tą vakarą šiaurės rytų Siriją apgulė smėlio audra – net per televiziją ją rodė. Ji palaipsniui viską padengė tarsi rūkas – tik toks geltonas-geltonas. Smiltys pateko visur: girgždėjo tarp dantų, nusėjo viešbučio grindis, padengė automobilį. “Audrai” prasisklaidžius sirai kibirais vandens liejo savo kavines ir įstaigas, o kitą rytą uždarbiavo siūlydami rankomis nuplauti mašinas. Nuo tokių smėlio audrų net mirštama (dėl kvėpavimo sutrikimų), bet šiais karo laikais jos gelbėja gyvybes, neleisdamos kilti dangun kariniams sraigtasparniams.

Įtampą Sirijoje didino ir išorinės priežastys

Siriją lankėme ramybės laikotarpiu. Nematėme jokių pravažiuojančius automobilius stabdančių kariškių postų (apie kuriuos dar rašė minėta penkerių metų senumo knyga). Sutiktieji valdžios agentai nebent norėdavo pabendrauti, o vieni net leido parkuoti automobilį kur negalima (“juk jūs šalies svečiai”) – susirasti teisėtą vietą aukštumų miestelyje buvo labai sunku, nes visi vyko pasižiūrėti itin reto sniego: prisipildydavo juo pikapų bagažines, ant kapotų nusilipdydavo besmegenius… Sąlyginės ramybės periodai, kuomet užgimdavo net “diskusijų klubai”, Al Asadų Sirijoje visada keisdavosi su represijų ir konfliktų epochomis, kuomet “Ir sienos turi ausis”.

Be vidinių priežasčių tam yra ir svarbi išorinė – kaimyninis Izraelis. 1967 m. jis okupavo Sirijos Golano aukštumų regioną, apgyvendino savo naujakuriais. Sirija su juo kariavo ir 1977 m., dar ne kartą žydų valstybė vykdė oro antskrydžius. Nuo Damasko centro iki fronto su Izraeliu – vos 60 kilometrų. Ties juo – sugriautas ir apleistas sirų Kuneitros miestas. Sirija noriai rodydavo jį užsienio turistams, bet biurokratinių procedūrų įveikti nebandėme: būtų reikėję leidimo iš Vidaus reikalų ministerijos, kuriam gauti – rašto iš savo ambasados Sirijoje (o jos Lietuva neturėjo).

Į islamą Al Asadai gal ir žiūri įtariai, bet arabų tauta jiems – šventa. Jų partija – Al Bath – kadaise mėgino suvienyti arabus taip, kaip Bismarkas vokiečius ar Garibaldis italus – peržengiant religinius ir istorinius skirtumus. Al Bath priklausė ir Irako diktatorius Sadamas Huseinas, o su Egiptu Sirija 1958-1961 m. net buvo susijungusi į Jungtinę Arabų Respubliką. Gal dėl vadų ambicijų kovos, o turbūt greičiau dėl Izraelio intrigų (susivienijusių kaip Saladino laikais arabų, matyt, nė JAV parama Izraeliui nebūtų padėjusi atstovėti), panarabizmas žlugo. Tačiau padėti “broliams palestiniečiams” visad liko Al Asado tikslas, net kai Egiptas ar Jordanija “juos išdavė”, pasirašydami su Izraeliu taikos sutartis.

Iš Sirijos parsivežiau pora debatų konspektus primenančių knygelių – prastokai išverstų į anglų kalbą – dėstančių oficialią Sirijoje žydų ir Izraelio istorijos versiją. Viena vertus, jos dekonstruoja XIX a. žydų nacionalistų išpopuliarintas tiesas. Pavyzdžiui, neigiama, kad visi žydai kilę iš Palestinos (nes daug ištisų tautybių atsivertė į judaizmą vėliau bei imtos laikyti žydais) ir pastebima, kad Biblija žydų, kaip grupės, susiformavimą gerokai paankstino (arabams skaudžiausia, kad, nepaisant viso šito, dabar bet kuriam judėjui duodama teisė į Izraelio pilietybę, nors jos neturi iš tėvynės išvaryti palestiniečiai). Kita vertus, tose pačiose knygelėse tuoj konstruojami panašūs arabiško nacionalizmo teiginiai: kad arabai išrado alfabetą, o Mesopotamijos civilizacijos buvusios arabiškos. Paskaityti įdomu – vien todėl, kad žydų nacionalizmas Europoje beveik neanalizuojamas taip kritiškai, kaip kitų tautų nacionalizmai (bijant antisemitizmo etiketės). Bet, kaip ir su viskuo Al Asadų Sirijoje, tam, kad atskirtum pelus nuo grūdų, privalai būti gerokai “pasikaustęs” iš anksto ir susitaikyti su tuo, kad iš dažno knygos skyriaus daugiau sužinosi ne apie knygos temą, o apie Sirijos valdžios (ar panarabistų) nuostatas.

Dauguma panarabistų buvo kairuoliški pasauliečiai ir todėl juos rėmė Sovietų Sąjunga. Alepe dar sutikome Rusijoje dirbusį sirą, matėme rusiškų užrašų. O po kelerių metų girdėjau per TV istoriją apie į Lietuvą “pasitraukusią” Al Asado rėmėjų šeimą, kurios berniuko vardas… Stalinas (jei jis kada gautų Lietuvos pilietybę, turbūt būtų tas pats, kas Izraelio pilietis, vardu “Hitleris”).

Bet mūsų kelionės metu Rusija, “užmetusi” globalines ambicijas, apsiribojo įtaka “artimajame užsienyje”, o Al Asadams beliko kiek primiršus “pasaulietinį principą” stiprinti sąjungas su religingais šiitais (Irano valdžia ir Libano Hezbola judėjimu), nes alavitai save laiko šiitais (nors dažnam religijotyrininkui jie išvis neatrodo musulmonai). Įsijungdamas į Sirijos karą Putinas pamėgino atkurti paskutinįjį dar teoriškai įmanomą aljansą arabų pasaulyje – po Sadamo ir Gadafio nuvertimų vieninteliai Al Asadai iš kadais prosovietinių diktatorių tebesilaiko valdžioje.

Kultūrų sandūra – nuolatinė, bet vis nauja

Manau, kad daug kas nesupranta Sirijos. Mato situaciją labai paviršutiniškai, kaip kažkokių dviejų jėgų kovą: kas Vakarų ir Islamo, kas JAV ir Rusijos. Bet pačioje Sirijoje visokių grupių tiek, kad vien dabartiniame kare kaunasi keturios, visos priešiškos viena kitai (Rusijos remiama valdžia, nuosaikieji sukilėliai, Islamo valstybė ir kurdų nacionalistai). Pasaulio karuose tai labai retas reiškinys, nes sudarydamas kad ir laikinus aljansus tikimybę triumfuoti gerokai padidintum. Net Antrajame pasauliniame kare demokratiški suomiai “iš išskaičiavimo” bendradarbiavo su Hitleriu, anglai ir amerikiečiai – su Stalinu, o Prancūzija suskilo į dvi priešingų pozicijų šiuo klausimu besilaikiusias valdžias.

Tokia situacija puikiai atspindi, kokio gylio nematomos sienos skiria įvairias sirų grupes. Radikalų ten yra visose pusėse, ir “radikalūs pasauliečiai”, kaip rodo įvykiai, ne mažiau žiaurūs už “radikalius musulmonus”. Bet, tuo pačiu, visi tie žmonės labai svetingi, savo šeimos ir giminės tragedijų suformuotą įtūžį ant Vakarų ar Rytų, valdžios ar opozicijos, pasaulietiškumo ar religingumo (jei tokį turi) visiškai atskiriantys nuo požiūrio į tą pavienį atvykėlį, aplankiusį jų šalį, gerbiantį vietos papročius ir tradicijas.

Todėl ir yra tas paradoksas: viena svetingiausių ir maloniausių valstybių, kurias man tik teko lankyti (šia prasme lengvai “kertanti” ir Vakarų Europą ar Ameriką), per porą metų paniro į žiauriausią XXI a. pilietinį karą, kuriame, atrodo, “visi žudo visus”, aukų skaičius jau pasiekė 400000 ir statistiškai beveik neįmanoma, kad nė vienas iš mandagiųjų sirų, su kuriais bendravome, nebūtų susitepęs rankų krauju.

Bet gal žvelgti reikėtų dar giliau ir pamatysime, kad paskatos, verčiančios žmones elgtis vienaip, o ne kitaip, panašios visur. Tik “Šventybės” ir “Šventvagystės” visiems skirtingos (ir nebūtinai jos – religinės).

Girdėdamas, kaip Islamo valstybė griauna pagoniškus stabus, pamenu, kaip vokiečiai 1995-2000 m. iškirto tariamai hitlerjugendo pasodintą svastikos formos giraitę, o lietuviai nukėlė Žaliojo tilto “balvonus” – kai tik ten įamžintos rusų armijos “sugrįžimas” iš teorinio staiga vėl tapo gana realiu. O BLM judėjimo įaudrinti afroamerikiečiai 2020 m. griovė viską, kas priminė Amerikos valstijų konfederaciją, nenorėjusią panaikinti vergovės – netgi istoriškai svarbius paminklus ir pastatus.

Polinkis “trinti iš kraštovaizdžio” nekenčiamą istoriją – beveik visuotinis, tik ko ir kiek iš “nuosavos praeities” labiausiai bijoma skiriasi kardinaliai. Žeminimą dėl religingumo patyrusiems musulmonams labiausiai norisi “su šaknimis išrauti” “neislamiškų tikėjimų propagandą” (įdomu pastebėti, kad tose musulmoniškose šalyse, kuriose pastaruoju metu nebuvo “aukštinamas” pasaulietiškumas, socializmas ar kitos religijos, toks “noras griauti” nepasireiškia).

Islamo šalyse “šventvagyste” laikomas lapas popieriaus, ant kurio nupieštas Mahometas: tai neteisėta, sukelia milžinišką pasipiktinimą. O šiandienos Vakarų Europoje “šventvagyste” yra lapas popieriaus, kuriame išreiškiama neigiama nuomonė apie žydus: mano iš Sirijos parsivežtosios knygelės ne vienoje Europos šalyje autoriui “uždirbtų” baudžiamojo kodekso straipsnį. Net skandalingasis Prancūzijos “Charlie Hebdo”, laisvai tyčiodavęsis iš arabų, žydų karikatūras cenzūruodavo…

Jau girdžiu, kaip perskaitę šiuos du pavyzdžius tiek musulmonas, tiek vakarietis sakytų: “Juk tai skirtingi dalykai”. Tačiau žmogui “iš šalies”, “iš trečios kultūros” abidvi “šventvagystės” atrodytų vienodai keistos: kodėl gi į tuos lapus popierius, niekam nesukėlusius objektyvių neigiamų pasekmių, reaguojama šitaip žiauriai?

Svetimas kultūras dažniausiai vertiname kaip tasai neutralus “žmogus iš šalies”, užtat savą – per tą prizmę, kurią mums primetė gyvenimo “čia ir dabar” patirtis, tėvų ir senelių pasakojimai, “savųjų” autoritetų nuostatos. Todėl savosios “šventvagystės” daugumai – savaime suprantamos, o svetimos – kvailos. Problemos prasideda tuomet, kai skirtingų kultūrų bendruomenėms tenka gyventi vienoje valstybėje: kiekvienos jų “šventybių” vienodai neapginsi, o priderinus tvarką prie įtakingiausių grupių, likusios jaučiasi engiamos.

Tiesus kelias į konfliktus atsiveria ir tada, kai užuot tiesiog laikę savo kultūrą “sau priimtiniausia”, žmonės ją ima (pa)sąmoningai traktuoti ir kaip “objektyviai teisingiausią visiems”. Tačiau teigti, kad vienos civilizacijos kultūriškai “pirmauja”, o kitos “įstrigusios praeityje”, negalima. Kultūra, priešingai nei mokslas, negali objektyviai “progresuoti”, nes ji nėra objektyvi. Ji ne tik visur skirtinga, ji ir keičiasi visur skirtingomis kryptimis. Įdomiausia, kad tiek vakarietiškos “šventos žmogaus teisės”, tiek ir islamiškasis vahabizmas, kuriuo remiasi Islamo valstybė, yra panašiai naujos, tebesiplėtojančios tradicijos.

Praeityje arabai su europiečiais Sirijoje susitiko dar tris kartus, ir kiekvieną jų “tos pačios” abi pusės išpažindavo vis kitas vertybes. Prieš 100 metų Europos tautinės kolonijinės imperijos prisijungė laisvės ir vienybės siekusius arabus. Prieš 1000 metų itin religingi europiečiai Sirijoje stojo į kovą prieš moksle pirmavusius musulmonus arabus. Prieš 2000 metų pagonys europiečiai, valdę Siriją, padėjo statyti šventyklas vietinių garbintiems dievams.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai

Žemėlapyje Jordanija yra tik nemažas dykumos gabalas, kurį britai, apibrėžę taisyklingai tiesiomis linijomis, atidavė valdyti sau ištikimai Hašimitų dinastijai.

Prabėgus šimtui metų ir turizmui tapus vienu svarbiausių pajamų šaltinių akivaizdu: Jordanijos karaliams labai pasisekė. Bergždžiose jų valdose atsidūrė net kelios iš ypatingiausių pasaulio vietų: senovinis Petros miestas olose, žemiausios ir druskingiausios Negyvosios jūros pakrantė.

Ir svarbių biblinių įvykių scenos: Jordanijoje pakrikštytas Jėzus, Mozė pirmąsyk pažvelgė į pažadėtąją žemę, oloje gyveno Lotas. Šiandien į tas vietas piligrimai plūsta miniomis.

Nukeliavę į Jordaniją radome beduinų kraštą jau pavirtusį į miestų žemę: 83% žmonių gyvena miestuose, tokiuose, kaip naujas milijoninis ir šiuolaikiškas Amanas.

Kristaus ir Mozės žemė – šventa, bet kukli

Iki 1967 m. Jordanija buvo gerokai didesnė ir “šventesnė” – jai priklausė ir Betliejus, Jeruzalės senamiestis. Bet tais metais Izraelis greitu antpuoliu (Šešių dienų karas) perėmė vakarinį Jordano krantą kartu su svarbiausiomis biblinėmis vietomis, paverždamas iš Jordanijos teisę vadintis “Šventąja žeme”.

Jordanija vėl tapo “tik dykuma”. Dar daugiau, ją užplūdo tiek žydų išvarytų palestiniečių, kad jie netrukus pamėgino… perimti šalies valdžią. Pilietinį karą šiaip ne taip laimėjęs karalius tvirtai pasuko šalies vairą į Vakarų pusę. 1994 m. netgi iš ekonominio išskaičiavimo sudarė taikos sutartį su Izraeliu, amžiams atsisakydamas šventųjų krikščionių miestų (tiesa, saugodamas reputaciją oficialiai perdavė juos faktiškai neegzistuojančiai Palestinai).

Įdomu, kad taika leido 2002 m. vieną pamirštą šventąją vietą atrasti iš naujo: Betabarą (Betaniją), kur Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų Jordano upėje. Kol šia upe oficialiai driekėsi Izraelio-Jordanijos frontas nei piligrimystės, nei archeologiniai tyrinėjimai buvo neįmanomi. Privažiuoti prie pat dar vis neleidžiama, bet nuo aikštelės pavėžėjus autobusiukui vaikščioti ten tarp senų vienuolynų liekanų buvo galima laisvai.

Toliau į pietus – Nebo kalnas, nuo kurio Mozė pirmąsyk pažvelgė į Dievo žydams pažadėtąją žemę. Jo papėdėje – žemiausia žemės vieta (-429 m) – Negyvoji jūra, į kurią ir įteka Jordanas. Tai – senkantis ežeras, kurio kitas krantas matosi anapus. Jūra jis vadinamas dėl savo druskingumo: baltos druskos kai kur net išsišovusios it aisbergai, o atsigulęs ant vandens gali plūduriuoti neskęsdamas. Dėl šios savybės aplink pilna kurortų, bet išsimaudę prie +16 vandens temperatūros, sukėlėme didelį nusistebėjimą – jordanams žiema ne sezonas. Greta negyvosios jūros – ir Loto ola.

Dėl Biblijos svarbos lengva įsivaizduoti, kad joje minimos vietos – daug didesnės, nei yra iš tikrųjų. Tikrovėje visa Pažadėtoji žemė (besidriekianti per kelias šalis) yra ploto sulig puse Lietuvos, Jordano upės ilgis – kaip mūsiškės Šventosios (tos, kuri teka per Anykščius), o Nebo kalnas – 817 m aukščio. Bene seniausias Šventosios žemės žemėlapis yra gretimame Madabos mieste – tai didžiulė mozaika VI a. bažnyčios grindyse.

Antikinės kolonos ir Petra, rožinis miestas olose

Kristaus laikais, kaip ir dabar, regionas buvo padalintas tarp įvairių kultūrų. Šiaurės Jordanijos miestuose, įsteigtuose Aleksandro Makedoniečio laikais, gyveno graikai. Tai – Dekapolis, klestėjęs ir romėnų laikais, pasižymintis įspūdingomis tiesiomis, kolonų supamomis centrinėmis gatvėmis. Vienas šitokių miestų – Džerašas (buvusi Gerasa), kitas, paprastesnis, bet išsidėstęs kalno šlaite – Um Kaisas (buvusi Gadara).

Šie miestai gražūs, bet kai Antikinių statinių šitiek daug visose Viduržemio jūros pakrantėse, senos kolonos, šventyklų, akvedukų ar teatrų liekanos daugiau pakeliavus ima kartotis – be to, Libane ar Sirijoje yra įspūdingesnių. Užtat Nabatėjų senovės miestas Petra pietų Jordanijoje – unikalus, tarsi iš kito pasaulio.

“Rožinis miestas, perpus tiek senas kiek pats laikas” – taip jį 1812 m. praminė atradę šveicarai, amžiams įrašydami į romantiškas keliautojų fantazijas. Eidamas į jį pagrindiniu keliu tarp dviejų aukštų uolų, regėdamas jose iškaltus puošnius it rūmų fasadus (iš tikro ten – kapai), tikrai gali pasijausti kaip maginės fantastikos kūrinyje ar pasakoje.

Manoma, kad iš nabatėjų kilo arabai. VII a. priėmę islamą jie užkariavo kaip niekad didelius ir turtingus plotus (nuo Ispanijos iki Indijos), tad Jordaniją pamiršo. Jei kokį miestą sugriaudavo žemės drebėjimas – jis nebebūdavo atstatomas, o aplinkinėse dykumose liko gyventi tik klajokliai beduinai.

Dykumų pilys ir klajokliai beduinai

Viduramžiais vienintelis miestas visoje Jordanijoje buvo Salta (todėl ten – vienintelis tikras senamiestis, jei neskaičiuoti archeologų atkastų senųjų civilizacijų griuvėsių). Tiesa, arabai ~VII a. pristatė “Dykumų pilių” – nedidelių romantiškai vienišų tvirtovių, tarnavusių gal kaip beduinų vadų susirinkimų namai, gal kaip “viešbučiai” tarp didmiesčių kupranugarių vilkstinėmis keliaudavusių pirklių saugiai nakvynei. Kasr Charana ir Kasr Azrak išties panašios į pilis, o Kasr Amra iš išorės primena pirtį. Bet viduje stebina puikiai išlikusiomis freskomis: Bizantijos imperatorius, Vestgotų karalius, persų šachas, indų radža ir etiopų negusas nutapyti greta arabų kalifo. Jam numatytą triumfą prieš kaimyninius monarchus ženklina žodis “pergalė”. Beje, graikiškas. Tokie buvo laikai: arabai nesustodami plėtėsi per tris žemynus, nuolat skolindamiesi užkariautų kultūrų tradicijas – kai kurias jų musulmonai išsaugojo net geriau, nei jų kūrėjai.

Per kryžiaus žygius užplūdę Europos riteriai apsėjo vakarinę Jordaniją ir savo pilimis, tokiomis kaip Kerako, bet vėl – tai, kas jiems svarbiausia ir švenčiausia, buvo toliau į Vakarus, o pilys tiesiog gynė tą krikščionišką Jeruzalės Karalystę nuo dykumų arabų.

Išvijus kryžininkus Jordanija vėl tapo smėlėta islamo pasaulio provincija, kurioje net nebuvo kelių. Kai pirmojo pasaulinio karo metais brito vedami arabų separatistai iš dykumų pusės užpuolė Akabos uostamiestį, tai prilygo stebuklui – Osmanai net nebuvo pastatę Akaboje patrankų, nukreiptų į žemyną. Tas “britas karo vadas” buvo T. E. Lorensas, ir jis anglakalbėse šalyse toks žymus, kad minimas daugumos lankytinų vietų aprašuose – kur tik jis nebuvo, nevalgė ar nenakvojo, ko tik jis neaprašė savo autobiografijoje “Septyni išminties stulpai”, kas tik nenufilmuota biografiniame filme “Arabijos Lorensas”.

Kas buvo tikrasis T.E. Lorensas – neaišku. Gal idealistas, siekęs padėti arabams iškovoti nepriklausomybę ir paskui išduotas savo tėvynės Britanijos, kuri Jordaniją tiesiog pasiėmė sau. Gal – britų agentas, pasinaudojęs arabais, kad susilpnintų vokiečių sąjungininkus Osmanus. Bet galima neabejoti, kad jis buvo vienas pirmųjų šiuolaikinių viešųjų ryšių genijų, įtikinęs Vakarų žiniasklaidą ir visuomenę, kad jo mūšiai beduinų dykumose buvo pasaulinės reikšmės pergalės, o jis pats – kone superherojus. Lorensas sugebėjo net tai, kaip jį išprievartavo(?) homoseksualus Osmanų valdinys “pasukti” taip, kad kelionių vadovai(!) iki šiol kelia versijas, ką gi ten su tuo Lorensu tiksliai padarė.

Gražiausia iš “Lorenso vietų” (ir viena gražiausių dykumų apskritai) – Vadi Rumas, kur nuobodžiai gelsva dykuma užleidžia vietą įspūdingam uolų raudoniui. Pati Akaba šiandien – vienintelis Jordanijos pajūrio miestas ir kurortas. Visai greta Egipto Tabos ar Šarm El Šeicho, Akaboje irgi yra koralų (plaukėme valtimi stikliniu dugnu), tačiau užsienio kelionių agentūros čia pilnų lėktuvų beveik neskraidina. Todėl kurortas – labai vietinis; mus pasitiko kiek nušepęs viešbutis varvančiomis lubomis, per naktį skambanti muzika ir vaizdai į keturias valstybes (Jordaniją, Izraelį, Egiptą, Saudo Arabiją) iš siauros įlankos. Tačiau jei norisi labiau “tarptautinės” poilsio patirties – ją Akaboje irgi nesunkiai gali rasti.

Amanas: iš naujo gimęs didmiestis

1950 m. Jordanija dar tebebuvo tas pats arabų pasaulio užkampis, kaip ir per šimtmečius – visoje šalyje tegyveno pusė milijono žmonių. Tačiau aplinkines valstybes ėmus siaubti karams daug tenykščių arabų atbėgo į Jordaniją – ir štai dabar žmonių čia jau devyni milijonai. Pabėgėliai iš pagrindų pakeitė demografiją: krikščionių sumažėjo nuo 30% iki 6%, užgožtos ir kitos istorinės mažumos (tiesa, dykumose likęs net čečėniškas Azrako miestelis, į kurį XIX a. čečėnai sulėkė iš Rusijos). Šiandienė Jordanija – tvirtai musulmoniška arabiška šalis.

Įpratę gyventi miestuose, o ne beduinų palapinėse, “naujieji jordanai” įsikūrė aplink nebereikalingus romėnų griuvėsius, kur stovėjusius kaimelius greit pakeitė nauji balti metropoliai.

Vienas tokių – sostinė Amanas. Ilgus šimtmečius jame teriogsojo milžiniško romėnų teatro liekanos (dabar, beje, vėl naudojamos koncertams) ir Osmanų vietininko rūmai (dabar muziejus). Dar Antrojo pasaulinio karo metais Amane gyveno vos 20 tūkstančių žmonių, o dabar jau – 4 milijonai, jis patenka į didžiausių arabų miestų dešimtuką.

Didžiuma baltų Amano pastatų – nuobodoki. Įdomiausias ten reljefas: miestas “lipa” ant daugybės kalnų ir nuo šimtų jo vingiuotų gatvių atsiveria puikios panoramos – niekada nežinai, koks įspūdingas vaizdas laukia už kampo. Net klimatas esą kiekviename rajone skirtingas.

Jordanijos miestuose itin stiprus saugumas: einant į viešbutį ar prekybos centrus laukdavo metalo detektoriai. Provakarietiškos ir draugiškos Izraeliui politikos besilaikančiam Jordanijos karaliui kitaip matyt neišeitų: regione išdavystę įžvelgiančių saviškių reikia bijoti ne mažiau, nei priešų. Nė Nobelio taikos premijos neišgelbėjo nuo mirties nei Izraelio premjero Ičako Rabino, nei Egipto prezidento Anvaro Sadato: abudu nušovė jų tautiečiai, nepritarę jų pasirašytoms taikos sutartims. Visgi kol kas Jordanija – ramiausia vieta Levante. Paskutinis karas baigėsi 1971 m., o šiame regione tai labai seniai. Ir protestai prieš autoritarinę karaliaus valdžią “Arabų pavasario” metu Jordanijoje nebuvo tokie stiprūs, kaip kai kuriose regiono šalyse, ir reakcija nebuvo tokia žiauri (žuvo du žmonės).

Kaip ir kitur Levante, Jordanijoje turistai saugūs ir nuo įkyrumo: jis čia pasireiškė labiau tikriausiai kiekvieno jordano išmoktos frazės “Where are you from? Welcome to Jordan” kartojimu, bet ne prekių ar paslaugų brukimu. Todėl Jordanija – puiki šalis tokiam keliautojui, kuris nori pamatyti Levantą ar istorinę Arabiją, bet dar nėra pasiruošęs “išeiti iš komforto zonos” ir keliauti ten, kur įkyrūs prekijai neturi įprastų prekių ženklų prekių, beveik niekas nekalba angliškai, o didžiausios įdomybės matytos ir baisiuose žinių pranešimuose apsuptos dūmų. Tačiau ir drąsesnis keliautojas neabejotinai ras Jordanijoje neprilygstamų pasaulio stebuklų.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai

Pažiūrėjus žinių laidas, rytinis Viduržemio Jūros pakraštys, vadinamas Levantu, atrodo baisiai. Kas kelerius metus čia prasideda naujas karas, konfliktas ar teroro banga. Dažnam vien išgirdus Levanto valstybių pavadinimus “Sirija”, “Izraelis”, “Palestina”, “Libanas” ar “Jordanija”, turbūt, mintyse žiba sprogimai ir kalena automatai.

Bet tautos, imperijos ir civilizacijos, ištisus tūkstantmečius besigviešusios šių visiems šventų žemių, paliko ir labai daug gražaus. Nuostabius antikinius miestus, Viduramžių mečetes, galingiausias visų laikų kalnų tvirtoves ir galybę keisčiausių tikėjimų bei bendruomenių, daugybės kurių nė pavadinimų mūsuose beveik niekas nežino.

Visada galima ištaikyti taikos momentą. Tuomet net ką tik karų siaubtos valstybės sužydi, o begalinės statybos neišgydo tik giliausiųjų bombų žaizdų. Maniškis “ramybės langas” buvo 2008-2009 metai. Dveji metai po Izraelio vykdytų Libano bombardavimų ir tie patys dveji metai iki Sirijos pilietinio karo. Dviejų nepriklausomų kelionių metu aplankiau Siriją, Jordaniją ir Libaną – ir nė karto neteko nei nusivilti, nei išsigąsti.

Ar saugu (ir dėl ko ten šitiek konfliktų)?

“Ramybės langas” nebūtinai atsiveria visoms šalims vienu metu. Situacija, būna, skiriasi ne tik kaimyninėse šalyse, bet net tos pačios šalies regionuose. Kai lankėme Libaną, Izraelis buvo ką tik užbaigęs Gazoje – per 22 dienas žuvo 1500 žmonių, daugiausiai civiliai. Pasidomėti esamomis aplinkybėmis verta, panikuoti be reikalo – tikrai ne. Galite paskaityti straipsnį “Kelionių saugumas: ko verta saugotis, o kas nepavojinga“. Šiuo metu iš Levanto šalių tikrai pavojinga tik vienoje Sirijoje.

Trumpas gidas, kas su kuo regione konfliktuoja – tai reikia turėti omenyje, jei norite vengti “aštrių temų” pokalbiuose su vietiniais:

1.Žydai su arabais. Žydai XX a. pradžioje pradėjo keltis į Palestiną, galiausiai ten paėmė valdžią ir įsteigė Izraelį, o daugumą palestiniečių išvarė be teisės grįžti (milijonai, dabar jau antra ir trečia karta, iki šiol dienas leidžia pabėgėlių stovyklose). Aplinkinių šalių arabai – tvirtai palestiniečių pusėje, nors Jordanijos valdžia ekonominiais sumetimais ir atsisakė atviro karo stovio su Izraeliu.

2.Musulmonai su krikščionimis. Regione vyrauja musulmonai, bet yra krikščioniškų miestų ir ištisų regionų, o Libane ilgai net buvo krikščionių dauguma. Krikščionys – irgi arabai, bet neretai žiūri į musulmonus kaip į “paprastesnius”, skurdesnius, tuo tarpu musulmonai į krikščionis – kaip į ne visai dorus (keliautojams tai niekaip neatsiliepia).

3.Musulmonai sunitai su musulmonais šiitais. Šiitų mažumų yra visose regiono valstybėse, bet ypač Libane (ten įtakingas šiitų judėjimas “Hezbollah”), o didžiausi jų sąjungininkai – Iranas ir Sirijos valdžia. Religingiems sunitams nepatinka pernelyg didelė šiitų, kuriuos jie laiko eretikais (nes šie gerbia ne tik Dievą, bet ir imamus), politinė įtaka.

4.Religingieji su kairiaisiais. Šaltojo karo metais regione Arabų pasaulyje išplitusios kairiosios diktatūros daug kur ribojo religingųjų teises, prilygino religingumą blogam išsilavinimui, religingiausius net žudė, o tai skatino religingųjų radikalėjimą ir neapykantą pasaulietiškai tvarkai. Levante labiausiai kritiška vyraujančiai religijai valdžia yra Sirijoje (tai ir paskatino pilietinį karą bei Islamo valstybės gimimą), o Izraelyje ir Libane pagrindinės religijos turi didelę įtaką ir valdžios paramą.

5.Kurdai su kitataučiais. Kurdai (kurių iš viso – 30 mln.) siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę. Bet šiuo metu jų žemės oficialiai padalintos tarp Turkijos, Irako, Irano ir Sirijos ir nei arabai, nei persai, nei turkai jų paleisti nenori. Pasinaudodami karais kurdai įkuria faktiškai nepriklausomas, bet nepripažintas valstybes: 1991 m. Irake, 2014 m. – ir Sirijoje.

Dar pora konfliktų akcentuojami spaudoje, bet, mano supratimu, nėra esminiai. Tai demokratų konfliktas su autoritarais (religiniais ar kairiaisiais radikalais) ir prorusiškųjų (Sirijos valdžia) su proamerikietiškaisiais (Izraeliu, kurdais). Tačiau kiek esu bendravęs, šiais klausimais vietiniai paprastai neturi aiškų nuomonių: atrodo, kad rusai ar amerikiečiai sąjungininkais pasirenkami labiau “iš reikalo”. Savo ruožtu demokratiją linkę propaguoti tie, kurių idėjos populiarios (paprastai – nuosaikiai religinės valstybės šalininkai), o neturintys šansų laimėti laisvus rinkimus linksta prie jėga ir baime paremto autoritarizmo ar totalitarizmo. Net tose šalyse, kur vyksta tikri rinkimai, jų rezultatai iškraipomi politiniais sprendimais: pavyzdžiui, Izraelis nesuteikia pilietybės ir balso teisės puspenkto milijono palestiniečių (35% visų savo valdomų žemių gyventojų), o Libane yra nerašytas išankstinis politinis konsensusas, kokios religijos žmogus kokias pareigas eis.

Levanto susiskaldymą nesunku pastebėti detalėse. Vienuose miesteliuose skamba bažnyčių varpai, kituose – muedzinų šauksmai. Vienur moterys su skarelėmis, kitur dažniau plikais plaukais. Stendus puošia daugybė portretų: kur autoritarizmas – valdovų, kur demokratija – atitinkamoje vietoje populiarių politikų, kartais – religinių lyderių.

Ką žiūrėti Levante? (lankytinos vietos ir įdomybės)

Keliautojų labiausiai pamėgtas vietas visose Levanto šalyse galima sugrupuoti į penkias kategorijas:

*Senovės miestai. Levantas prieš 2000 metų priklausė Aleksandrui Makedoniečiui, Romos Imperijai. Jų pirkliai ir valdininkai čia išplėtojo puikius miestus su šventyklomis, fontanais, kaipais, tiesiomis, kolonomis įrėmintomis gatvėmis. Man įspūdingiausi pasirodė Palmyra Sirijos dykumoje, Džerašas (Gerasa) Jordanijoje ir Balbekas Libane. O taip pat Petra – antikinės Nabatėjų kultūros miestas Jordanijos olose.

*Šventos vietos. Levante gyveno ar lankėsi judaizmo, krikščionybės, islamo ir bahaizmo pradininkai, ir visoms šioms religijoms tai – Šventoji Žemė. Nors daugiausia biblinių vietų – Izraelyje, jų gausu ir Jordanijoje (Jėzaus krikšto vieta, Nebo kalnas, nuo kurio Mozė žvelgė į pažadėtąją žemę), bei kitur aplink (pvz. Jono Krikštytojo kapas Sirijoje).

*Kryžininkų pilys. 1096-1291 m. šventosios žemės viliojo ne tik taikius piligrimus, o ir riterius kryžininkus, siekusius jas “sugrąžinti krikščionims”. Skaičiumi šie kariai atsiliko nuo arabų, bet organizuotumu ir pasišventimu juos lenkė. Siekdami kuo ilgiau išsilaikyti priešiškoje žemėje jie pastatė pribloškiamai masyvias pilis, į kurias panašių niekur pasaulyje nebuvo. Didžiausios jų – Sirijoje (Krak De Ševaljė, Kalat Saladin), bet yra ir Jordanijoje, Libane.

*Gamtos turtai. Įprastinis Levanto peizažas – dykuma, protarpiais – kalnai. Proziškus pilkšvus akmenis kai kur pakeičia poetiškai didingi vaizdai – kaip Jordanijos Vadi Rume. Kitos išskirtinės įdomybės – žemiausias pasaulio taškas – Negyvoji jūra, kurioje žmonės neskęsta (lankiau Jordanijoje), Džunjė olos (Libanas).

*Kultūrų sandūra. Levante per 1000 metų gyvuoja dešimtys skirtingų tikėjimų, ir kiekvienas sudaro daugumą atskiruose miestuose ar kaimuose. Yra įvairios tautos, kalbos, raidynai. Galima tai suprasti kaip regiono prakeiksmą (juk dauguma konfliktų – engiamų grupių kova su engiančiomis), bet keliautojui dėl to yra daugiau, ką lankyti.

Kaip patekti į Levantą? (skrydžiai ir vizos)

Libano ir Jordanijos vizos duodamos vietoje (oro uoste), o Sirijos reikėjo rūpintis iš anksto. Visose šalyse keliavome be išankstinių viešbučių rezervacijų, išskyrus pirmąją naktį. To pasieniečiams pakako.

Sirija ir Libanas (kaip ir beveik visos arabų šalys) Izraelį laiko neteisėtu dariniu, kurį 1948 m. įsteigė iš svetur suvažiavę žydai, prieš tai išžudę ar išvarę didžiąją dalį vietos palestiniečių ir atėmę pilietines teises iš daugumos likusiųjų. Palestiniečiai yra arabai, ir jų skausmas kaimyninėms šalims nėra svetimas. Todėl Damasko ar Beiruto oro uostuose pasieniečiai nuodugniai peržiūrėjo visus paso puslapius – jeigu ten būtų buvęs Izraelio štampas, būtų čia pat išsiuntę atgal. Sirijoje tam net įsteigta atskira darbo vieta (prieš įprastinę pasų kontrolę).

Skristi į Siriją, Jordaniją ar Libaną yra du geri būdai. Pirmasis – laukti akcijos skrydžiams su persėdimu iš Europos. Taip aplankėme Libaną. Bet nors šis kraštas – arčiau, nei Ispanija – kainos skrydžiams į čia vis tiek bus bent dvigubai didesnės, nei į Vakarų Europą (300-600 eurų).

Kartais gali būti pigiau pirkti pigiausią kelialapį į Šarm El Šeichą su kokiu “Novaturu”, o iš ten, nepasinaudojus priklausančiu viešbučiu ar pernakvojus tik 1-2 naktis, iškart važiuoti “savo keliais” į Levanto šalis. Būtent taip keliavome į Jordaniją ir Siriją.

Taip pat dabar yra nebrangių tiesioginių skrydžių į Izraelį, bet jį lengvai ir be rizikos “kombinuoti” galima nebent su Jordanija, kurią kariniu spaudimu 1994 m. Izraelis privertė jį pripažinti.

Atsižvelgiant į dideles skrydžių kainas, gali būti logiška aplankyti keletą šalių per vieną kelionę. Mes taip praleidome 6 dienas Jordanijoje ir 10 dienų Sirijoje. Šiandien “iškritus” Sirijai galima jungti, pavyzdžiui, Jordaniją ir Libaną (su perskridimu) – pats Libane buvau 4 dienas, bet bent vienos pritrūko.

Kaip keliauti po Levantą? (kainos, transportas, klimatas)

Visose Levanto valstybėse keliavome nuomotais automobiliais, nepriklausomai. Taikos periodu tai buvo saugu ir nesudėtinga – išskyrus eismą, kuris baisiausias Sirijoje.

Viešbučių apsimokėjo ieškoti vietoje, nes jų daug, o internete skelbiasi ne visi.

Levanto šalių ekonominė būklė smarkiai skiriasi: turtingiausias – Izraelis, paskui – Libanas, Jordanija, Sirija ir Palestina (šia tvarka). Pirmose trijose šalyse pilna vakarietiškų restoranų, prekės ženklų, tuo tarpu Sirijoje – ne. Panašiai skiriasi ir kainos.

Klimatas Levante karštas, ypač vasaromis (vidutinė dienos temperatūra viršija +30). Tačiau žiemos ten retkarčiais ateina tikros. Kaip tik pataikėme keliauti metu, kai temperatūros krito iki stebėtinų žemumų ir palmių pilnus dykumų miestelius… užsnigo. Neįtikėtina, kaip vietiniai džiaugėsi tuo gal -3 laipsnių speigu! Pro šalį vis praskrisdavo gniūžtės – ir švaistydavosi jomis toli gražu ne vien vaikai. Kiti kraudavosi sniegą į pikapų bagažines tarsi kokį turtą.

Regiono žmonės pasirodė nusiteikę gerai. Priešingai labiau “turizmo nustekentoms” arabų šalims, Sirijoje, Jordanijoje ir Libane prekeiviai nesikabinėja, mažai ir apgavikų. Libane šiuo požiūriu gali jaustis kaip Vakaruose: ten net derėtis pardavėjai nemėgsta. Jordanijoje, o ypač Sirijoje, retais Vakarų turistais vietiniai domėdavosi, pasisveikindavo, džiaugdavosi pabendravę, kartais net pasiūlydavo dovanų. Kiti, tiesa, dovanų tikėdavosi patys (ten egzistuoja platesnė nei bet kur Europoje “arbatpinigių”, vadinamų bakšiš, kultūra) – bet retai tiesiai prašydavo.

Garbinga – ir kova, ir svetingumas

Įsibaiminusius regione vis paplūstančių kraujo upių, prie kurių šliuzų stovi ir daugybė vietinių, toks draugiškumas gali gerokai nustebinti. Juk europiečiai, išaukštinę gyvybę “virš visko”, linkę kone arogantiškai manyti, kad kitokias vertybes turinčios kultūros būtinai yra “žiaurios ir pavojingos”.

Bet pasaulyje Europos požiūris buvo ir yra tik išimtis. Net Jungtinėse Valstijose gyvybės atėmimas pateisinamas kur kas dažniau: mirties bausmė, masinis apsiginklavimas, “užjūrių karai”…

Nors gyvybę gerbia visos kultūros, daugumoje jų tą pagarbą kartais nusveria pagarba kitiems dalykams. Levante šitoks svarbus yra tikėjimo, tautos, šeimos ar net nuosavybės gynimas. Taip žuvę tampa kankiniais, pelnydami sau ir savo šeimai didžiulę garbę: kai kurių jų nuotraukos ilgiems dešimtmečiams papuošia miestų stulpus, o jų sielos, tikima, keliauja į rojų.

Bet pamaloninti svečią levantiečiams – irgi garbė, o ypač svečią iš toli, iš kito žemyno. Visi konfliktai regione yra tarp vietinių, o užjūrių valstybės ten dalyvauja tik tuomet, kai pačios įsikiša. Taikos metu, kai nesijaučia puolami, vietiniai nejaučia joms pagiežos.

Levanto žmonės kažkuo primena Viduramžių Europos riterius ar Japonijos samurajus: kilnius, garbingus, besivadovaujančius griežtomis elgesio taisyklėmis, bet kartu pasiryžusius vardan savo bendruomenės tiek atimti, tiek prarasti gyvybę.

Tikriausiai ir dėl tokio požiūrio karai ir taika Levante nuolat keičia vienas kitą. Ir kol vyrauja taika sunku suvokti, kaip gi čia galėtų prasidėti dar vienas žiaurus konfliktas. O kol vyksta karas sunku patikėti, kaip greitai gali vėl sužydėti taika, ir į amžinus dykumų miestus bei kalnų tvirtoves pasipilti drąsesni turistai. Bijoti tuomet vėl nėra ko: keliautojai vietiniams – svečiai, o ne priešai.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Komentarai

Uzbekija, kurios ieško romantiški turistai – tai legendinis šilko kelias. Didingi ir puikiai suremontuoti Samarkando, Bucharos ir Chivos senamiesčiai, per kuriuos šimtus metų kupranugarių vilkstinėmis iš Kinijos į Europą keliaudavo pirkliai. Rūmai, mečetės, medresės ir mauzoliejai, kuriuos iš pasakiškų prekybos pelnų Viduramžiais pastatė chanai ir emyrai.

Uzbekija, kurią kiekvienas neišvengiamai irgi randa – sovietų išdraskyta kultūra ir tragiški vaizdai.

Vieni jų poetiškai įdomūs: valdžios išdžiovinta Aralo jūra, virtusi apokaliptine dykuma, disidentų paslėpti komunistams neįtikę rusų meno šedevrai.

Kiti – labai proziški, bet, laimė, jie nyksta. Korupcija, juodoji rinka, biurokratija – smarkiai apsunkinusios mano pirmą kelionę į Uzbekiją – grįžus ten po dešimtmečio jau leido laisvai kvėpuoti.

Tačiau turistų vis dar per mažai. Tai turi savų privalumų: pigu, nėra minių, o paprasti žmonės svetingai bendravo ir nuoširdžiai padėjo.

Taškentas: turistų praleidžiamas, uzbekų trokštamas

Uzbekija – viena nedaugelio šalių, kurių sostinė nėra tarp lankytinų vietų. Skubantiems siūloma Taškentą išvis praleisti. 1966 m. žemės drebėjimą ten atlaikė tik Chost Imam religinis kompleksas, kuriame, ir tai gerokai atstatytame, vienintelė tikra įžymybė – vienas seniausių Korano rankraščių.

Kai į jį pirmąkart atskridome, didžiausias Vidurinės Azijos miestas pasirodė tarsi milžiniškas nykus sovietinis miegamasis rajonas: be senamiesčio, plečiant gyvenamąjį plotą užmūrytais balkonais.

Užtat kai sugrįžome į Taškentą apvažiavę visą šalį, jau galėjome pažvelgti į miestą uzbekų akimis. Suprasti, kodėl juos šitaip masina sostinė. Daugybė mums kasdienių dalykų Uzbekijoje yra tik vieninteliame Taškente: platūs apšviesti prospektai, prekybos centrai, daugelio virtuvių restoranai.

Pareigūnų savivalę keičia nauji dangoraižiai

Kai lankiau Uzbekiją pirmąsyk, šalis pribloškė pareigūnų gausa. Net įeinant į bet kurią garsiojo Taškento metro stotį netaškentiečius kas kartą krėtė policija – nes net uzbekai neturėjo teisės be išsvajoti leidimo persikelti gyventi į savo sostinę. Žodis “krėtė” labai tinkamas: manęs prašė paso, atversti vizą, garsiai pasakyti savo vardą, paminėti, kokiame viešbutyje gyvenu, parodyti daiktus. Turistinėse knygose rašyta, kad radę bent menkiausią trūkumą pareigūnai bemat prašo kyšio – žino, kad užsieniečiai išgali mokėti daug. Mums pasisekė.

Laikai pasikeitė. Taškento metro net fotografuoti dabar galima! O tai svarbu, nes dauguma stotelių – niūriai gražios, kiekviena išdailinta pagal konkrečią temą: štai “Kosmonautų” stotelėje nuo sienų žvelgia baugiai melsvi erdvių tyrinėtojų veidai, o “Ališerio Navojaus” – šio žymaus Vidurinės Azijos poeto kūrinių herojai. Beje, fotoaparatai ir telefonai “surenkami” net prieš kylant į Taškento TV bokšto apžvalgos aikštelę.

Net sunku išvardyti, kiek daug pasikeitė per vos 10 metų nuo 2015 iki 2025 m.! Turbūt jokia kita šalis, kurią lankiau vėl po dešimt metų, nepasikeitė, kiek Uzbekija. Ten grįžus nebereikėjo kolekcionuoti liudijimų iš viešbučio apie nakvynes, valiutą keičiausi legaliai. O sovietinio Taškento panoramą papildė ištisas Tashkent City rajonas, kuris nepadarytų gėdos ir Vakarų miestui.

Net ir sumažėjus biurokratijos, smurtinių nusikaltimų ar vagysčių Uzbekijoje – labai mažai. Nemačiau ir nė vieno grafičio, Azijos mastais nedaug šiukšlių – tvarką palaiko šluotomis ir net žirklėmis (žolei karpyti) “ginkluotų” darbininkų brigados. Prižiūrėtojų muziejuose keliskart daugiau nei lankytojų.

Leninai krito, rusų kalba laikosi

Sovietmetis Uzbekijoje traukiasi vis greičiau – bet vis tiek po truputį. Revoliucijų nebuvo – net himno melodija ir didžiuma herbo simbolių pasiliko iš Uzbekijos TSR laikų. Rusų kalba tebėra “elitinė”, panašiai, kaip pas mus anglų: vietiniai dainininkai ja kuria hitus apie Taškentą ar Karakumuose pražuvusį karavaną, dažna reklama Uzbekijos sostinėje – dvikalbė, o viešbučių vestibiuliuose plyšauja rusiška televizija. Sutikome ir uzbekus, kurie dėl “didesnių galimybių” leidžia vaikus į rusišką mokyklą.

Tačiau visgi Vidurinėje Azijoje Uzbekija – viena nepriklausomiausių šalių. Priešingai nei dauguma kaimynių, ji nestoja į Putino Eurazijos Sąjungą, ji panaikino rusų kalbos oficialų statusą ir nustojo rašyti savą kalbą rusų primesta kirilika (perėjo prie lotynų raidyno).

Ir nors Uzbekijoje tebestatomi paminklai Antrajame pasauliniame kare už TSRS kritusiems kariams, metaliniai Leninai griuvo, komunistiniai vietovardžiai ištrinti iš žemėlapių. Taškente sukurtas gražus memorialas sovietinių represijų aukoms.

Uzbekija, kaip Lietuva, patyrė masinę tremtį. Tik žmonės buvo tremiami ne iš jos, tačiau į ją. Ten “perkeltos” ištisos Krymo totorių, Rusijos rytuose gyvenusių korėjiečių bendruomenės. Iki pat šiol Taškentas – viena geriausių vietų paragauti korėjietiško maisto už Korėjos ribų.

Samarkandas: Vidurinės Azijos širdis

Kai pirmąkart keliavome po Uzbekiją nuomotu automobiliu, tai buvo nauja ir reta. Net didžiausios angliškos kelionių svetainės skelbė, neva mašiną gali gauti nebent kartu su vairuotoju iš Uzbekijos. Degalinių tarnautojai likdavo nesupratę: “Jeigu jūs iš Lietuvos, tai kodėl jūsų mašinos numeriai – Taškento?”. Dabar gi jau oro uoste pasitinka autonuomos agentūros.

Važiuodamas į Vakarus senuoju Šilko keliu tarsi iš naujo pergyveni Uzbekijos istorija. Pirmoji stotelė – Samarkandas, senoji Uzbekijos pažiba. XIV a. tai buvo Timūro, Čingischano pasekėjo, imperijos, valdžiusios žemes nuo Turkijos iki Kinijos, sostinė.

Jos masteliai – epiniai. Ko verta vien Bibi Chanym mečetė, atrodanti it du milžiniški vartai, Timūro pastatyta savo žmonai.

Bet žymiausia mieste ir visoje valstybėj – Registano aikštė. Trys simetriškos viena į kitą žvelgiančios XIV-XVI a. medresės (musulmonų dvasinės mokyklos), puoštos melsvai dažytomis plytelėmis, be kurių neįsivaizduotum senosios Uzbekijos architektūros, patenka į daugumą “gražiausių pasaulio vaizdų” sąrašų.

Be religijos Vidurinės Azijos kilmingiesiems svarbiausia būdavo puošniai pasilaidoti. Todėl įspūdingiausias Samarkando interjeras – Timūro mauzoliejaus. Stebina ir Šach-I-Zinda kapų alėja, kur greta pranašo Mahometo pusbrolio kapo šimtmečius laidojosi Samarkando didžiūnai. Kuklesnių kupoluotų amžino atilsio vietų pilnas visas miestas.

Laikas daug ką sunaikino nebesuremontuojamai. Didžiuosius Timūro architektūros šedevrus supa sovietiniai daugiabučiai ir pusamžiai vienaukščiai namai. Uzbekiškus duobėtus skersgatvius nuo tvarkingų turistinių gatvių uždengė nauji vartai.

Viena įdomesnių sugriautų vietų: archeologų atrastos Ulugbego observatorijos liekanos. Šis Timūro anūkas užkariavimus iškeitė į mokslą: tiksliausiai pasaulyje nustatė metų trukmę, medresėje dėstė astronomiją ir matematiką. Šiauriniuose priemiesčiuose Afrosiabo muziejus pristato liekanas iš dar senesnio Samarkando: to, kurį valdė persai, kurį užkariavo Aleksandras Makedonietis. Jį visiškai sugriovė Čingischano ordos. Išblukusias freskas paaiškina gidai – juos Uzbekijoje galima nusisamdyti labai pigiai ir jie tiek angliškai, tiek rusiškai kompetentingai atsako į įvairiausius klausimus. Tik turistiškiausiame Registane gidė vedžiojo po komisinius jai mokančias suvenyrų parduotuves – kitur ekskursijos būdavo ilgos ir profesionalios.

Buchara: prekybinė sunykusio emyrato širdis

Antrasis Šilko kelio didmiestis Buchara – 250 kilometrų į vakarus nuo Samarkando ir beveik tiek pat metų į ateitį. Dauguma Bucharos grožybių – iš XVI a. Jos kuklesnės (Bucharos emyrai nevaldė nė pusės tiek žemių, kiek Timūras), užtat čia išlikusios ištisos autentiškos gatvės.

Tarp Bucharos įžymybių – Arka, arba tvirtovė, kurioje gyvendavo emyras. Deja, komunistams 1920 m. nugriovus didžiąją dalį jos pastatų ji įspūdingesnė nuo papėdės, kur stovi pusiau atvira Bolohauzo mečetė. Netoliese – kalėjimas zindon, čar minar vartai su keturiais bokštais, mažas, bet žaviai figūriškai išdėstytomis plytomis dekoruotas VIII a. valdovo Ismailo Somonio mauzoliejus.

Iki pat raudonarmiečių invazijos Bucharos emyrai tvarkėsi nepriklausomai, nors nuo 1873 m. ir buvo Rusijos vasalai. ~1915 m. paskutinio emyro statyta Vasaros rezidencija jau projektuota ir rusų architektų – keistas rytietiško ir rusiško stilių derinys.

Buchara garsėja ir savo turgaus kupolais: tokie uždengdavo sankryžas, kad pirklių derybų su pirkėjais netrikdytų saulė ir lietūs. Kupolų belikę trys, bet ir tiems prekiautojų vos pakanka. “Auksakalių kupolas” ir “Knygų kupolas” teliko pavadinimai: visur parduodami panašūs suvenyrai. Sovietai aptalžė ir uzbekų verslo tradicijas… Kita vertus, jei kam nepatinka tikro Rytų turgaus chaosas, jei norisi matyti musulmonišką architektūrą sau įprastesnėje kultūrinėje aplinkoje – Uzbekija pati ta vieta.

Eiliniai žmonės Uzbekijoje neįkyrūs ir svetingi. Dažniausias jų prašymas – kartu nusifotografuoti, vaikams pakanka pasisveikinti. Pinigų niekas neprašinėjo. Nesutikau elgetų, o vienas padavėjas net atsisakė arbatpinigių. Dauguma prekeivių turistams nesako kosminių kainų, todėl derantis galima “numušti” pirminį pasiūlymą tik procentais, ne kartais. Per pirmą kelionę vieninteliai kaulytojai buvo korumpuoti pareigūnai – per antrą nebuvo ir to.

Tiesa, daugelyje viešbučių susidūrėme su keista derybų taktika. Pradžioje pasakoma labai maža kaina, o paskui, turistui susidomėjus ar net atidavus pasus, ėmus neštis daiktus, ji pamažu keliama: “kaina čia buvo vienam žmogui, o ne už numerį” (tarsi kas viešbučiuose taip skaičiuotų), “įsivėlė klaida: dar pamiršome pridėti pagalvės mokestį”, “suklydome: ši kaina galioja tik uzbekams”… Štai tada ir prasideda derybos: galiausiai sumokėdavome tarpinę kainą tarp pradinės ir “pakeltosios” (15-40 dolerių už naktį dviviečiame numeryje).

Mečetės ir medresės liko uždarytos

Kiekvienas Šilko kelio miestas pilnas medresių. Buchara didžiavosi 100 jų, išdėstytų žaviais kompleksais: aplink Liabi Hauz tvenkinį, Nurobodo gatvę. Sovietai uždarė visas, išskyrus vieną (Samarkande – išvis visas). Celėse, kuriose kadaise gyvendavo ir seminarų klausydavo ilgamečiai studentai dabar – suvenyrų krautuvėlės, viešbučių numeriai, milicininkų kabinetai… Uždaryta ir dauguma mečečių: vienoje – kavinė, į kitas lyg į muziejus perki bilietus – nepatiesti kilimai, batų nusiauti neprašoma. Net didžiosios Bucharos mečetės tik vienas kampas atitvertas maldoms.

Oficialus požiūris į religiją Uzbekijoje nuo sovietmečio keitėsi mažai. Melstis galima (tiesa, tai daro daugiausiai senoliai), bet gilesnis religinių prievolių laikymasis smerkiamas. Drausta auginti barzdas, drausta šaukti maldai iš minaretų – šie, kaip garsusis Bucharos Kalon, stovėjo tylūs, reikalingi tik turistams kaip žvalgybos bokštai. Bet čia sovietmetis irgi pamažu traukiasi, nors irgi labai lėtai.

Kaip sovietmečiu disidentai būdavo vadinami fašistais ir banditais, taip šiuolaikinėje Uzbekijoje – teroristais, islamistais ar vahabistais. Juk islamistų, kaip kadaise fašistų, nekenčia ir rusai, ir vakariečiai – tad gal patikėję, kad visa Uzbekijos opozicija šitokie radikalai, jie parems kietą valdžios liniją? Kurį laiką JAV išties laikė Uzbekiją svarbia sąjungininke Afganistano kare – bet kai 2005 m. Andižane, bijodama “spalvotosios revoliucijos”, Uzbekijos valdžia iššaudė šimtus demonstrantų, JAV šią šalį sukritikavo, o Uzbekijos prezidentas (nuo pat sovietmečio) Karimovas atsakė išprašydamas amerikiečių pajėgas.

Svarbiausias žmonių skirstymas Vidurinėje Azijoje – į tautybes. Tautybių ribos nubraižytos sovietų – pagal “skaldyk ir valdyk” principą. Istoriškai regione gyveno klajokliai geltonodžiai tiurkai (sovietų suskirstyti į kazachus, turkmėnus, kirgizus ir karakalpakus) ir sėslūs baltaodžiai persai (sovietai juos pervadino tadžikais, taip “atskirdami” nuo tautiečių Irane). Uzbekų vardą sovietai priskyrė tiems tiurkams, kurie gyveno miestuose greta persų (tadžikų). Bucharoje ir Samarkande ligi šiol daugumos gimtoji kalba – tadžikų (persų).

Ilgus šimtmečius Bucharoje dar klestėjo unikali žydų bendruomenė, kalbėdavusi savo į persų panašia buchori kalba. Žlungant Sovietų Sąjungai 7% buchariečių buvo žydai. Šiandien vos keli šimtai neemigravo į Izraelį ar JAV. Į kuklią sinagogą pasikvietę vyresnio amžiaus Bucharos žydai pasiūlė už 10 dolerių pirkti menką brošiūrėlę ir “paaukoti, kad rabinas už jus pasimelstų”. Gabūs ir jauni išvažiavo, o likusiems, atrodo, pragyvenimo šaltinis – nuskurdusius tautiečius remiantys žydų turistai. “Pas mus lankėsi Madlena Olbrait, Hilari Klinton” – gyrėsi.

Duobėtas šilko kelias: vienodi automobiliai, čaichanos ir milicijos punktai

Nuo Bucharos iki Chivos 452 km Šilko kelias driekiasi per dykumą su retais miesteliais. Duobėtą sovietinį plentą ten pamažu keitė magistralė. Tarsi Sovietų Sąjungoj, susitinki vos keleto markių automobilius – tik tos markės dabar jau “Chevrolet” ir “Daewoo”. Mat šie gamintojai leido uzbekams gaminti savo modelius (mainais į 25% vietinio fabriko akcijų), o dėl milžiniškų muitų importiniai automobiliai kainuoja dvigubai brangiau. Keliolika minučių stebėdamas monotonišką kelią suskaičiavau 56 “Chevrolet”, 50 “Daewoo”, 4 žigulius, 2 moskvičius, 2 UAZ ir vos 3 kitų markių lengvuosius automobilius.

Dėl muitų importinės prekės retos ir net brangesnės, nei Lietuvoje. Užtat lengva išbandyti ką uzbekiško – arba naivias pasaulinių prekės ženklų imitacijas (pvz. “Layis” traškučiai). Šiais globalizacijos laikais, kai daugumoje valstybių dažniau išvysi ženklą “Made in China” nei vietinį produktą, tai – žavu.

Valgyti Uzbekijos provincijoje galima čaichanose (užeigose) ar miestų restoranuose. Pastarųjų išskirtinumas: daugybė atskirų kabinų su stalais (jos kai kur mokamos, bet tokią užsisakius netenka valgyti vienoje salėje su rūkančiais girtuokliais ir tylesnė vakarais plyšaujanti muzika). Vietinis maistas labai riebus, tačiau skanus: plovai (pasak vietinių – kiekviename mieste vis skirtingas, nors “žmogui iš šalies” sunku tai suprasti), kilogramais parduodama mėsa džiz, dideli virtiniai manti, makaronai lahman, mėsa įdarytos bandelės samsa, apvali kieta duona. Gėrimai visada atnešami dideliais buteliais (ne vien alkoholis, bet ir kokakola). Baisiausi – tualetai. Visur išskyrus viešbučius jie – smirdinčios “tupyklos”. Svarbiausia – net naujuose, gražiuose restoranuose tualetai statomi su įėjimais iš lauko.

Chiva: miestas-muziejus

Chiva – iš pažiūros naujausias iš Uzbekijos Šilko kelio miestų. Tiesą pasakius, kai vietiniai chanai mūrijo jo medreses ir sienas (~XIX a.), Azijos prekės Europon jau seniai buvo gabenamos laivais. Chiva turtėjo iš prekybos vergais – parduodamieji būdavo išrikiuojami rytinių miesto vartų nišose. Bet prekybos mastai buvo nebe tie, pavaldžių žemių – daug mažiau (tik Chorezmo oazė), tad Chivos pastatai – kur kas kuklesni.

Didžiausias Chivos privalumas: ji išvengė komunistų griovimo. Visas senamiestis, įrėmintas galingais XVIII a. mūrais, atrodo it atkeltas laiko mašina. Kalbu, aišku, tik apie pastatus. Juos supanti kultūra, kaip visur Uzbekijoje, jau kita. Chivos senamiestyje kaip niekur kitur jaučiausi tarsi muziejuje po atviru dangumi.

Vakarais jis – tuščias ir tamsus, o dienomis prie vakarinių vartų pardavinėjamas bilietais į visus istorinius pastatus. Dažname dabar – vidutiniški, su Šilko keliu niekaip nesusiję, muziejai (pvz. Abdulos Chano medresėje – “gamtos istorijos”, kur viena celė paskirta gyvūnų iškamšoms, o kitoje, pavadintoje “Narkotikai – XXI amžiaus blogis”, eksponuojamas neišsivystęs narkomanų kūdikis formaline). Visur – po dozę prezidento citatų. Tikrasis koziris ten – interjerai: Kunos Arkos rūmų kiemai, Narulo Bajaus rūmų rusiškai-rytietiškos menės, Taš Chaulio rūmų plytelės, Džamė mečetės raižyto medžio kolonos.

Interjeru stebina ir Pahlavano Mahmudo mauzoliejus, kur uzbekai atlieka pašlovinimo ritualus. Chivoje – retsykiais, o štai musulmonų sufijų šventiko kape Zangiatoje prie Taškento, maldininkų grupės nuolat keičia viena kitą. Įprastinis islamas šias “didvyrių kapų tradicijas” laiko prietaringu stabizmu, Samarkando Šach-I-Zinda net atvirai prašoma nepalikinėti ant sarkofagų banknotų (žmonės nepaiso).

Chorezmo oazėje civilizacija – daug senesnė nei Chivoje likę mūrai. Tarp jos didžiūnų VIII a. matematikas Al Chorezmis: pagal jo pavardę atsirado žodis “algoritmas”, pagal jo knygos “Al Džebr” pavadinimą – “algebra”. Tuos intelektualius laikus mena tik aplūžusios tvirtovių sienos laukuose – kitką sugriovė Čingischanas.

Dykumoje – nuo sovietų slėpti dailės šedevrai

Sovietai ~1920 m. senąją Viduriniosios Azijos civilizaciją sunaikino dar sparčiau, nei kadais mongolai. Religinguosius sudorojo, klajoklius suvarė į kolūkius ir nubraižė respublikų sienas. Į Uzbekiją taip pateko ir Karakalpakija – autonominė nedidelės (~600 tūkst.) tautelės teritorija. Vakariausias, sovietiškiausias ir skurdžiausias Uzbekijos pakraštys.

Karakalpakijos sostinė Nukusas tebūtų liūdnas sovietinių daugiabučių rinkinys, šen bei ten praskaidrintas naujesnių valdžios rūmų, jei ne jo pasaulinio lygio Savickio meno muziejus. Ši geriausia rusų dailės kolekcija už Maskvos ir Sankt Peterburgo ribų šedevrų skaičiumi nesunkiai prilygsta garsiems Europos ar Amerikos muziejams. Jos istorija – dar unikalesnė už paveikslus. Igoris Savickis, rusas iš buržuazinės šeimos, į Uzbekiją atvykęs su archeologų ekspedicija, gyvenimą pašventė rinkti ir gelbėti nuo sunykimo tai, ką kiti manė esant nereikalingomis ar net pavojingomis atgyvenomis. Pirmiausia – karakalpakų liaudies meną, tautinius drabužius, atsidurdavusius šiukšlynuose. Paskui – paveikslus, kuriuose kitataučiai dailininkai tapė Uzbekiją. Ir galiausiai – tarpukario sovietinį meną, kurį ką tik buvo užmarštin pasmerkęs totalitarinis Stalino režimas. Kai kuriuos milijonų šiandien vertus šedevrus ištremtų ar nužudytų dailininkų giminaičiai naudodavo stogo skylėms kamšyti ar vaisiams vynioti – iki juos atrado Savickis.

Žiūrint tas drobes baisiausia, kokios menkos dailininkų “klaidos” galėjo lemti, geriausiu atveju, jų darbų pripažinimą niekam tikusiais. Štai cenzoriams užkliuvo, kad viename kolūkio peizaže greta traktoriaus nutapytas ir asilas. Tai kas, kad asilai net šiandieninėje Uzbekijoje naudojami darbui – piešti tarybiniai dailininkai privalėjo kaip “turėtų būti”, o ne kaip yra. Toks buvo oficialus “ūpą dirbti keliantis” socrealizmo stilius. Laimė, Nukusas buvo toli nuo visko – įskaitant Maskvos cenzorių akis. “Kada nors čia važiuos žmonės iš Paryžiaus” – kalbėdavo Savickis. Jis to nesulaukė, bet griuvus TSRS Vakarų meno kolekcionieriai į Nukusą skrido net privačiais lėktuvais ir, visa laimė, neįtikino naujos muziejaus direktorės išparduoti kolekciją.

Muinakas – apokaliptiškas išdžiūvusios Aralo jūros uostas

Tragiškiausia, bet sykiu ir viena įspūdingiausių Uzbekijos vietų – Muinakas, 200 km anapus Nukuso. Kadaise tai buvo klestintis uostamiestis prie Aralo jūros – ketvirto pagal dydį pasaulyje ežero, didesnio, nei visa Lietuva. Šiandien buvęs konservų fabrikas griūva, kadaise didis žvejybinis laivynas rūdija. Mat nebeliko jūros. Sovietams ~1960 m. nukreipus į ją tekėjusių Amu Darjos ir Syr Darjos upių vandenis medvilnės laukams drėkinti, Aralas senka nebe metais, o mėnesiais. Keleto metų senumo knygose rašoma, kad tikrasis jūros krantas – 100 km, naujesnėse – kad 200 km nuo Muinako. Net vienu metu populiarios ekskursijos visureigiais Aralo dugnu iki dabartinio kranto kažin, ar dar teberengiamos.

Kelis dešimtmečius muinakiečiai bandė “nepaleisti jūros”, kasė žvejybiniams traleriams laivybos kanalus nuo uosto iki vis tolstančio kranto, bet ~1984 m. pasidavė. Sovietai Aralo jūros galą numatė gerokai anksčiau: rusų klimatologas Aleksandras Vojeikovas ją pavadino “gamtos klaida, betiksliu garintuvu”. Ir siūlė, kaip Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, “pakinkyti gamtą žmogui” – panaudoti vandenį geriau. Visą vakarų Uzbekiją nuo tada vagoja į medvilnės plantacijas nukreipti kanalai. Iš Amu Darjos ties žiotimis lieka tik mažas upokšnis.

Drėkinimo projektas, pavertęs dykumas derlingomis, sovietinėse kino kronikose demonstruotas kaip didis triumfas, įgalinęs Uzbekijos TSR 1988 m. tapti didžiausia pasaulio medvilnės eksportuotoja.

Tačiau žaliesiems (ir ne tik jiems) Aralo jūros sunaikinimas, jos pavertimas Aralkumų dykuma – baisiausia pasaulio ekologinė katastrofa. Ji skaudžiai atsiliepė vietos žmonėms: pranyko darbo vietos, klimatas tapo atšiauresnis, ir, svarbiausia, nuodingi nuo Aralo pučiantys vėjai taip žaloja muinakiečių sveikatą, kad regione miršta kas penkioliktas vaikas. Mat buvusiame jūros dugne nusėdo visokie medvilnei tręšti naudoti pesticidai – nebelikus vandens, vėjai juos pusto ant gyvenviečių. Pastarosiose daugiau nei pusė butų atrodo apleisti, gyventojų sumažėjo penkis ar net dešimt kartų. Tačiau gyvenimas tęsiasi: baisioje Muinako kavinėje, tiekiančioje neskaniausią Uzbekijoje valgytą, sūrų maistą, mums papietavus prasidėjo vestuvių puota. Šiaip ar taip, Uzbekijoje žmonės tuokiasi jauni ir gimdo daug vaikų: po TSRS žlugimo 1991 m. šalies gyventojų skaičius padvigubėjo (nuo 15 mln. iki 30 mln.).

Labiausiai Muinake pribloškė vienišas vaizdas nuo Aralo kranto skardžio į, rodos, begalinę dykumą. Kur anksčiau plaukiojo žuvys, šiandien ganosi ožiai, karvės. Gretimose Laivų kapinėse baigia sunykti Aralo laivynas, prieš 50 metų sužvejodavęs iki šeštadalio Sovietų Sąjungos žuvų (iš viso jūroje plaukiojo šimtai laivų, prie Muinako atvilkta keliolika).

Aralo jūros muziejaus angliškame filme – dar “gyvos” jūros archyviniai kadrai, o ant obelisko jūrai (kadais jis buvo skirtas Antrajam pasauliniam karui) – istoriniai žemėlapiai su vis nykstančia mėlyna spalva. Paguoda muinakiečiams – tvenkinys, surenkantis paskutinius Amu Darjos vandenis.

Medvilnės auginimo apimtys nuo anų laikų šiek tiek krito, bet ji tebevadinama “baltuoju auksu” ir “tautos turtu”, pavaizduota herbe. Derliaus nuėmimui kiekvieną rudenį tarsi į armiją mobilizuojami geras milijonas uzbekų – studentai, mokytojai, valstybės tarnautojai… Šiai “nacionalinei pareigai” pasiskolinami autobusai, sunkvežimiai. Vakarai tai vadina “priverstiniu darbu”, žymūs prekių ženklai uzbekišką medvilnę net boikotuoja. Ypač vakariečiams nepatikdavo tai, kad medvilnės rinkti sustabdžius pamokas keliaudavo mokyklinukai (ši praktika 2012 m. baigėsi).

Įdomi kelionė atgal laiku

Daugelyje pasaulio šalių kiekvienas naujas šimtmetis atneša vis turtingesnį ir tobulesnį gyvenimą, vis didingesnius pastatus ir didesnius mokslo pasiekimus.

Vidurinė Azija – keistas kraštas, kuriame gerą tūkstantmetį viskas iš lėto “rieda žemyn”. Prieš ~1000 metų čia gyveno išmintingiausi pasaulio mokslininkai (Avicena, Al Chorezmis). Prieš ~600 Timūras valdė milžinišką imperiją apsuptas lygių neturėjusios Samarkando didybės. Prieš ~400 metų statybininkai jau mūrijo gerokai kuklesnes Bucharos medreses, prieš ~150 – tik Chivos vergų prekybos miestelį dykumos oazėje, kurį lyg žaislą “Didžiajame kolonijiniame žaidime” prigriebti stengėsi rusai ir britai. Ir pagaliau prieš ~60 metų – sovietinių tremtinių upės, išdžiūvusi Uzbekijos jūra…

Kas buvo pasaulio centras tapo tolimu skurdžiu jo užkampiu. Prieš 25 metus gavusi nepriklausomybę Uzbekija renovuoja istorinius paminklus, mėgina privilioti turistus. Nelabai sėkmingai. Bet tuo Uzbekija ir žavi: čia vis dar gali be šurmulio pats vienas atrasti didingos šlovės ir didingų tragedijų liekanas. Keistoje sovietiškai tautinėje aplinkoje – bet jau ir vis labiau vakarietiškoje aplinkoje.

Tie Uzbekijos gyventojai, kurie troško, kad po nepriklausomybės į jų šalį sugrįžtų nunykusios tradicijos, ateitų demokratija ir rinkos ekonomika, iš pradžių gavo nusivilti (kai kurie patyrė ir kalėjimą, kankinimus, emigraciją). Bet daugybei kitų nerūpėjo, kad Uzbekijos TSR buvo tik paremontuota, bet ne perstatyta. Netgi patinka, kad daug kas pasiliko “kaip įprasta”, kad neatėjo visi tie pavojai, kuriais, sutirštinusi spalvas, vietinė žiniasklaida tapo užsienio šalis.

Pirmoje šio straipsnio versijoje, parašytoje po 2015 m. kelionės, rašiau, kad Uzbekija – puiki vieta pamatyti, kaip dar gali atrodyti posovietinė valstybė – kur atėjo nepriklausomybė, bet liko kolūkiai, paskyrimai, tupyklos, deficitai ir blatai… Bet dabar nebepamatysi. Kelionė į Uzbekiją vis dar yra kelionė laiku atgal – tokie praeities Lietuvos kvapai ir prekės. Bet jeigu 2015 m. tai buvo kelionė į kokių 1987 m. Lietuvą, tai 2025 m. – jau į gal 2002 m., kai jau stovėjo pirmieji Akropoliai, pirmieji stikliniai dangoraižiai. Man tas laikotarpis žavesnis: daug vilties, kažkiek naivumo, dar mažai nusivylimo.

Kas pasikeitė? 2016 m. mirė prezidentas Karimovas. Šalyse, kaip Uzbekija, vienas žmogus reiškia daug.

Visgi Lietuvą nuo Uzbekijos tebeskiria požiūrių šviesmečiai ir uzbekai Lietuvą baigia pamiršti. Senoliai dar atpažįsta “Pabaltijo akcentą”, vardija mūsų miestus – o jaunimas žino nebent Rygą, į kurią iš Taškento skraido lėktuvai.

Komentarai

Azerbaidžano žemė, rodosi, verda. Vienur amžinai liepsnoja karšta ugnimi, kitur spjaudosi juodais purvais.

Brangiausias “požemių purvas” – nafta. Jos Azerbaidžane tiek, kad kadaise trykšdavo geizeriais. Dabar ją doleriais verčia tūkstančiai “linguojančiais asilais” pravardžiuojamų gręžinių. Azerbaidžanas nėra “dar viena” naftos valstybė, jis – naftos tėvynė. Čia dar XIX a. gimė pasaulio naftos pramonė ir įvyko pirmasis naftos bumas.

1901 m. daugiau nei pusė visos pasaulio naftos buvo išgaunama Azerbaidžane. Sostinė Baku tapo laukiniais rytais, į kuriuos ieškoti greito uždarbio plūdo šimtai tūkstančių įvairiataučių Rusijos Imperijos žmonių. Tik kad “juodąjį auksą” rusai pumpuodavosi sau.

Po niūrios rusiškos ir sovietinės priespaudos dešimtmečių Azerbaidžanas pagaliau laisvas. Visi požemio turtai dabar priklauso jam vienam. Jų dėka Baku pakilo iš sovietinės pilkumos ir daro viską, kad pristatytų save pasauliui. Nuskridome pažiūrėti ir mes.

Baku – Užkaukazės Dubajus?

Pasivaikščiojus ilga, puikiai sutvarkyta, palei visą miestą įrengta Kaspijos jūros krantine-bulvaru, kurios gale matėsi statomi trys liepsnų formos dangoraižiai (dabar jau užbaigti), Baku negalėjo nesinorėti lyginti su Dubajumi. Abu miestai naftos pinigų dėka mėgina priblokšti pasaulį, o kryptį tam parenka valdančioji šeima (Azerbaidžanas nėra monarchija, bet nuo pat 1991 m. nepriklausomybės prezidentais buvo tik tėvas ir sūnus Alijevai).

Tačiau yra vienas didelis skirtumas: Dubajus kyla iš nieko dykumoje, o Baku dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo beveik milijoninis didmiestis, ketvirtas pagal dydį Sovietų Sąjungoje (po Maskvos, Sankt Peterburgo ir Kijevo) ir keturis kartus didesnis už to meto Vilnių (Baku laimės ieškojo ir prieškario lietuvių įžymybės, pavyzdžiui, Vincas Krėvė-Mickevičius). Taigi, dabar jis ne statomas, bet perstatomas.

Įdomu buvo matyti kontrastus tarp vienaukščių baltų pastatų, šimtamečių daugiabučių, kadaise glaudusių naftos pramonės pirmeivius, ir puošnių šiuolaikinių dangoraižių. Jautėsi, kad tai miestas su istorija, kuriame dauguma gyventojų gimę ir užaugę. Dubajus sutraukė tautybes iš viso pasaulio, o Baku vyrauja viena kultūra: apie 90% gyventojų yra azerbaidžaniečiai.

Kankinių alėja su amžinąja ugnimi mena, kiek kraujo jie praliejo atsiimdami savo sostinę (dar 1970 m. dauguma Baku gyventojų buvo kitataučiai, daugiausia rusai ir armėnai). Nuo juodų atminimo plokščių žvelgia per 100 Juodajame sausyje, “Azerbaidžano sausio 13,” rusų kariuomenės nužudytų Baku civilių (1990 m.).

Vėliau kilo dar kruvinesnis Karabacho karas: armėnai užkariavo apie 14% azerbaidžano teritorijos. Jie iš namų išvijo 800 000 azerbaidžaniečių, o 400 000 armėnų teko bėgti nuo įtūžusių azerbaidžaniečių likusioje Azerbaidžano dalyje (150 000 vien iš Baku). To karo aukos – irgi kankinių alėjoje. Karabacho klausimas Azerbaidžane buvo panašiai opus, kaip Vilniaus krašto tarpukario Lietuvoje: joks minėjimas, vizitas neapsieina be anų 1990-1994 m. praradimų apraudojimo, be teisingumo ar keršto reikalavimo. 2020-2023 m. Azerbaidžanas Karabachą atsiėmė per dar du kruvinus karus.

Azerbaidžanas didžiuojasi savimi. Iš kiekvieno Baku taško matėsi 162 m. aukščiausia pasaulyje vėliava. Jos vaizdą pranoko garsas jos papėdėje: 2450 kv. m ploto audeklas taip žiužena nuolatiniame Baku vėjyje, kad, atrodo, ten galingi gamyklos mechanizmai ūbauja virš galvos. Tiesa, Baku vėliavą jau trim metrais aplenkė pastatyta Tadžikijoje. Azijos vėliavų lenktynės nesustoja.

Nedidelį gelsvą Baku Viduramžių Senamiestį azerbaidžaniečiai sutvarkė taip, kad pagyrė net UNESCO (didžiausia jo įžymybė – akmeninis XII a. Mergelės bokštas, kurio tiksli paskirtis neaiški). Tačiau pirmojo naftos bumo eros rajonai, deja, kartais griaunami – matėme, kaip dulkėmis virsta dalis žydų kvartalo. Noras sunaikinti (užuot restauravus) senesnius pastatus būdingas iš skurdo išsivadavusioms šalims: ten “sena” reiškia priplėkę ir nepatogu, o “nauja” – švaru, šviesu, gražu.

Azerbaidžane lankėmės 2010 m. Jau tada aplinkiniai sakė, kad “prieš kelis metus dar būtumėt išvydę visai kitą miestą”. Nedrįsiu spėlioti, kas pasikeitė iki dabar. Tačiau esu garantuotas, kad įspūdingiausi istoriniai pastatai tebestovi. Tarp jų – senosios rytietiškos architektūros įkvėpti Operos teatras (1911 m.) brangiojoje Nizamio pėsčiųjų gatvėje, ir Azerbaidžano parlamentas, vienas įdomiausių mano matytų stalininio stiliaus pastatų.

Seną nuo naujo skiria ne stiliai, o mastai, mat daug naujų dangoraižių irgi seka senąja Rytų architektūra (tik didžiausi projektai – supermodernūs). Tiesa, palyginus su Dubajumi, Baku labiau siekia ne prestižinių dangoraižių, o prestižinių renginių. Ilgus metus Azerbaidžanas troško nugalėti Eurovizijoje, kad parsivežtų dainų fiestą į Baku – 2012 m. pavyko. Paskui geros žinios pylėsi kaip iš gausybės rago: 2015 m. debiutinės Europos žaidynės, nuo 2016 m. Formulė 1, 2020 m. Europos futbolo čempionatas.

Aplink Baku – liepsnojanti žemė ir purvo vulkanai

Renginiai turėtų artinti Azerbaidžano svajonę pasibaigus naftai gyventi iš turizmo. Tačiau nors jų lankytojus, besitikėjusius sovietinės pilkumos, Baku, matyt, netikėtai nustebina (vien spindintys kelio iš oro uosto fasadai – puikus pirmas įspūdis), eilinis turistas dar patiria nepatogumų.

Su pirmuoju susidūrėme dar prieš išvykdami (2010 m.): planavome gauti vizą Baku oro uoste, tačiau likus savaitei iki kelionės netikėtai išgirdome, kad Azerbaidžanas be įspėjimo nustojo jas teikti, o atskridusius be vizų ėmė deportuoti. Sunerimę paskambinome į Azerbaidžano ambasadą Vilniuje – apie naują tvarką ji nieko nežinojo (“jums duos vizą oro uoste”). Laimė, kai kelionės išvakarėse nuvykome į pačią ambasadą jie jau buvo informuoti ir vizą dar tą patį vakarą išdavė (tik pasiteiravo, ar Karabache nebuvom – apsilankiusieji ten kol gyvavo armėnų įkurta nepripažinta valstybė į Azerbaidžaną nebuvo įleidžiami).

Galvojau, kad tai laikina tvarka (Azerbaidžanas tada ruošėsi rinkimams) – tačiau vizų teikimas oro uoste taip ir neatnaujintas. Per tą laiką dauguma kitų Artimųjų Rytų šalių ėjo atvirkščiu keliu: šiandien į daugumą jų vizų lietuviams arba išvis nereikia, arba jos duodamos “vietoje”. Tiesa, 2017 m. Azerbaidžanas įvedė e-vizas.

Paprasta nebuvo ir nuvykus, ypač už Baku ribų. Žemėlapius gauti sunku, rodyklių į turistines vietas trūksta: tai vienintelė mano kelionė, kurioje dalies didžiųjų įdomybių tiesiog… nepavyko rasti. Klaidžiojom smėlėtais keliais “kažkur aplink”, tačiau nematėme nė vieno iš 400 purvo vulkanų (Azerbaidžane spjaudosi virš pusės visų pasaulyje liurlančių šių keistų darinių).

Neaplankėme ir Atešga zoroastristų šventyklos, kurios šventosios ugnys degdavo natūraliai iš po žemių kylant dujoms. Šiandien, internetą užpildžius žemėlapiams, nepriklausomai keliauti turėtų būti paprasčiau – bet vis tiek rekomenduoju visas vietas susižymėti dar namie.

Laimė, išvydome garsiausią Azerbaidžano ugnies žemę – Janar Dagą (Yanar Dagh, “liepsonjantį kalną”), negestantį bent nuo 1950 m. Trimetrinė ugnis šitokia karšta, kad prieiti artyn neišeina. Prie atokiau stovinčių stalelių galima net viduržiemį šiltai iškylauti.

Kita įžymybė – 12 tūkst. metų amžiaus Gobustano uolų piešiniai nestokoja nuorodų – bet įspūdingesni jie turbūt būdavo sovietmečio turistams, neturėdavusiems galimybių pamatyti panašios tapybos svetur (visgi priešistorinis menas skiriasi gana mažai).

Azerbaidžanas turi ir pasaulyje analogų neturinčių vietų – tik kol kas ne viską atveria turistams. Štai keliautojus galėtų džiuginti Neft Dašlaris – ištisa sovietinė “naftininkų Venecija” ant dirbtinių Kaspijos jūros salų, sujungtų 200 kilometrų plieninių tiltų – su daugiabučiais, viešbučiais, kultūros namais, kino teatru, futbolo stadionu. Viskas pradėta statyti 1949 m., kad pirmą kartą istorijoje būtų galima siurbti naftą iš jūros dugno. Jeigu ne šis proveržis, Dubajaus ar Norvegijos “povandeninė nafta” būtų taip ir likusi bevertė. Deja, kol kas Neft Dašlaris lankytojams neprieinamas.

Tolyn nuo Baku – kelionė laiku atgal

Tarp lengvai pasiekiamų ir nuo sovietmečio reklamuojamų turistinių vietų – Šekio [Şəki] miestelis. Ten – gražūs vietos chanų rūmai su kilimais dengtomis grindimis sėdėjimui (baldų anuomet šiuose kraštuose nebūdavo) ir nuostabiais spalvotais vitražais. Iki XIX a. Azerbaidžano chanatus prisijungė Rusija, jie buvo Persijos (Irano) įtakos orbitoje, todėl architektūra – labai persiška.

Siauromis chalvos parduotuvių pilnomis gatvelėmis užkilę ant kalno pasiekėme Kišo bažnytėlę, dar vieną azerbaidžaniečių-armėnų konflikto frontą (oficialiuose aprašymuose tai – Azerbaidžane Viduramžiais gyvavusios Kaukazo Albanijos šventovė, bet armėnai ją vadina sava; vietos azerbaidžaniečiai skundėsi, kad armėnai viską iš jų mėgina savintis).

Šekis aptvarkytas, bet šiaip skirtumas tarp Baku ir likusios šalies dalies – kosminis. Baku jau turi 2 mln. gyventojų, jame – modernūs dangoraižiai, šimtus ar net tūkstančius eurų už nakvynę pasaulinių tinklų viešbučiuose paliekantys užsienio “naftos turtuoliai”.

Antrasis pagal dydį miestas Gandža [Gəncə] turi 320 000 gyv. (kaip Kaunas). Centras apremontuotas, aplinkui – purvinos sovietiškos gatvės, seni automobiliai. Ten būnant atrodė, kad 7% siekęs kasmetis BVP augimas vyko kažkur užsienyje. Šiaip ar taip, nepaisant turtėjimo, Azerbaidžanas dar ekonomiškai atsilieka nuo Lietuvos: iš sovietinio skurdo įšalo sunku išsivaduoti net ginkluotam gamtos turtais (tai žinant lengviau įvertinti kelią, kurį po nepriklausomybės nuėjo Lietuva).

Tasai sovietmetis aptalžė ir azerbaidžaniečių kultūrą: štai iš 2000 mečečių sovietai šalyje buvo palikę tik… septyniolika (iš jų vienuolika Baku). Dabar Azerbaidžane islamas atgimsta, bet nutrūkus tradicijų perdavimui “iš kartos į kartą” daug kas nebesupranta jo esmės. Azerbaidžane populiarus alkoholis, jis – vienintelė musulmoniška šalis, neišnaudojanti kvotų piligrimystėms į Meką, o geresni santykiai palaikomi ne su Iranu (vienintelė kita musulmonų šiitų šalis), o Izraeliu. Vagysčių, turbūt, irgi nemažai: vaikštantį po didžiausią Baku pakrantės savitarnos prekybos centrą mane kaip niekur kitur akylai tiesiog sekte sekė apsaugos darbuotojai. Tiesa, vienoje srityje ateistinis sovietizmas ir islamas stebėtinai sutapo: santuokos ir šeimos svarba. Azerbaidžane viešbučio darbuotojai privalo įsitikinti, kad vyras ir moteris yra vyras ir žmona (gera pusė šios tvarkos laikėsi).

Didžiausia Azerbaidžano sovietinė dykra – Sumgaitas į šiaurę nuo Baku, kartais pavadinamas užterščiausiu pasaulio miestu. Jame – daugybė vos alsuojančių gamyklų. Keista buvo netolimoje Kaspijos jūros pakrantėje rasti pajūrio viešbutėlius.

Tačiau Azerbaidžano “užmiestyje” yra ir daug to, ko pas mus “prie sovietų” nebuvo. Restoranuose įprasta kiekvienai kompanijai duoti ne staliuką, o atskirą kambarėlį. Turguose kabo gyvulių mėsos ir galvos.

Azerbaidžanas pasirodė kiek draskomas tarp noro pakviesti pasaulį pas save ir baimės, kad kartu iš Vakarų, Rusijos, o gal net Armėnijos atvyks ir problemos, neigiamos nuostatos, pamokslai, ką ir kaip “reikia daryti kitaip”.

Didieji renginiai tarsi kompromisas: minios atvyksta konkrečiu metu, Azerbaidžanas joms parodo geriausia, ką turi, o paskui vėl gyvena palaimingame nuošalyje.

Tačiau, nors nepriklausomos kelionės į Azerbaidžaną nėra visiškai paprastos, jų metu galite išvysti tai, ko beveik niekur kitur pasaulyje nėra išvis. Liepsnojanti žemė, purvo vulkanai, kada nors ateityje – stalininė Venecija.

---

Visi kelionių po pietų Kaukazo šalis aprašymai

ĮŽANGA: Užkaukazė - Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas - Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija - Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentarai

Latvija – artimiausia Lietuvai valstybė. Tačiau Latvijoje netikėtai galima atrasti daug to, ko Lietuvoje nėra ir nebuvo: didelius miestelių senamiesčius, ilgesnius smėlėtus krantus, gausybę Viduramžių pilių ir milžiniškų rūmų.

Per keliolika savo kelionių į įvairias Latvijos vietas išmaišiau visą kaimyninę šalį, sukūriau anglišką svetainę apie Latviją.

Šiame straipsnyje dalinuosi 10 pagrindinių dalykų, kurie Latvijoje kitokie nei Lietuvoje. O kartu idėjomis, kokios Latvijos lankytinos vietos yra įdomiausios keliautojui.

1. Dideli ir puošnūs senamiesčiai

Latvijoje urbanizacija vyko gerokai seniau nei Lietuvoje. XIX a. pabaigoje Lietuva dar buvo žemės ūkio kraštas, o Latvija – jau pramonės centras. Taip nusprendė abu šiuos kraštus valdžiusi Rusijos Imperija.

Daugumoje Latvijos miestų prieš 100 metų (Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse) gyveno panašus skaičius žmonių, kaip ir šiandien. Todėl dauguma pastatų Latvijos miestuose yra labai seni, o sovietiniai rajonai – tik retos išimtys (priešingai nei Lietuvoje, kur miestai labiausiai plėtėsi būtent sovietmečiu).

Latvijos prieškario architektūra – tikrai verta dėmesio: didžiuliai romantiški art nouveau (jugendo) stiliaus penkiaaukščiai ar šešiaaukščiai, kiauraraščiais puošti mediniai dviaukščiai, kadaise glaudę milžiniškų gamyklų darbininkus.

Rygoje prieš 100 metų gyveno 550000 žmonių (šiandien – 650000), tai buvo vienas iš penkių didžiausių Rusijos Imperijos miestų, traukęs žmones ne vien iš Latvijos. Jame netgi būta daugiau lietuvių, nei bet kuriame Lietuvos mieste (~35000), ėjo lietuviški laikraščiai. Dažnas tarpukario Lietuvos inteligentas mokslus buvo krimtęs vokiškose Latvijos gimnazijose. “Knygnešių gadynėje” Lietuvoje rusai nebuvo palikę galimybių lietuviams nei išsimokslinti, nei gauti darbo pramonėje. Tad Vilniuje prieš 100 metų gyveno 150000 žmonių (šiandien – 550000), o ir iš tų lietuviškai kalbantieji sudarė mažumą.

Tiesa, keleto Latvijos miestų prieškarinius senamiesčius sugriovė Antrasis pasaulinis karas (Daugpilio, Jelgavos, Rezeknės), bet dauguma kitų tebėra įspūdingi ir labai jaukūs pasivaikščioti (Rygos, Ventspilio, Liepojos, Jūrmalos, Kuldygos, Talsių, Cėsių, Kandavos). Didingi net kai kurie fabrikai, kaip Rygos VEF ar Lygatnės popieriaus prie Siguldos.

2. Mūrinės Viduramžių riterių pilys

Latviją, priešingai nei Lietuvą, buvo nukariavęs Vokiečių ordinas ir pavertęs ją savo štabu, vadintu Marijos žeme. Jei dauguma lietuvių pilių anais laikais buvo medinės (ir neišliko), tai Ordinas statėsi mūrines, todėl ir šiandien dažname Latvijos miestelyje galima gėrėtis Viduramžių pilies griuvėsiais.

Tarp įspūdingiausių: Cėsiuose (kur buvo Livonijos Ordino didžiojo magistro rezidencija; netoli yra ir atstatyta priešistorinė baltų “tvirtovė”), Siguldoje (yra net dvi). Labiau apgriuvusios yra Bauskėje, Dobelėje, Koknesėje, Grobinoje (prie Liepojos), Kandavoje ir kitur. Ventspilio, Rygos pilys ilgainiui tapusios gyvenamaisiais rūmais.

3. Romantiški vokiečių dvarai ir rūmai

Žlugus riterių ordinui Latvijos vokiečiai išliko elite. Jie užėmė panašią padėtį, kaip Lietuvoje tuo metu lenkai, bet savo dvarų ir rūmų prašmatnumu gerokai juos pranoko.

Rundalės ir Jelgavos rūmai, kuriuose gyveno vokiečiai Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščiai – didžiausi ir puošniausi Pabaltijyje. Rundalės rūmai buvo jų vasaros rezidencija, ten atkurtas ir parkas, interjeras. Žiūrint į tuos barokinius fasadus ir kambarius sunku patikėti, kad anie kunigaikščiai buvo tik Lenkijos-Lietuvos vasalai.

Vokiečiai išlaikė įtaką ir XIX a., kuomet statėsi Vokietijos pilis primenančius bokštuotus dvarus, iš kurių gražiausi Cesvainėje, Gulbenės apylinkėse (Gulbenė, Alūksnė, Stameriena) ir Vakarų Žiemgaloje (Jaunpilis, Tukumas). Dažname galima ir apsistoti (nors pastarųjų interjerai paprastai sovietų sunaikinti), kituose įrengti muziejai. Cesvainėje – neblogai išlikęs romantiškas interjeras.

4. 10 kartų daugiau jūros kranto

Vienam lietuviui tenka 3 centimetrai “nuosavo” jūros kranto, vienam latviui – 30. Paplūdimiai vasaromis ten gerokai tuštesni, galima rasti visai nuošalių – todėl lietuviai jau seniai supirko buvusias sodybas pietų Latvijos žvejų kaimuose, tokiuose kaip Papė ar Nica.

Skiriasi ir požiūris į jūrą. Lietuvoje visas pajūris kruopščiai saugomas, net arti draudžiamos statybos, o didžiausiame Latvijos kurorte Jūrmaloje kai kurie viešbučiai ar sanatorijos stovi paplūdimyje lyg kokioje Turkijoje.

Latvijoje daug ir pajūrio didmiesčių (iš 6 didžiausių Latvijos miestų 4 yra ant Baltijos krantų), o juose – ištisi rajonai XIX a. Pabaltijo vokiečių medinių pajūrio vilų, puoštų bokšteliais ir, deja, neretai apleistų (gražiausios – Jūrmaloje, bet yra ir Liepojoje, Ventspilyje).

Labai svarbūs ir uostai: Ryga, Ventspilis ir Liepoja kartu paėmus krovinių apimtimis Klaipėdą lenkia dukart. Priešingai nei gylyn į žemyną savo ambicijas kreipę lietuviai, latviai visada žvelgė “veidu į jūrą”, tenykštė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė dalyvavo užjūrių kolonizacijoje (kolonizavo Tobagą, Gambiją), o vienas kertinių XIX a. latvių tautinio atgimimo veikėjų Krišjanis Voldemaras gerbiamas todėl, kad visoje pakrantėje pristeigė laivų statyklų, jūreivių mokyklų ir taip leido atsirasti latviškam prekybiniam laivynui.

5. Užmiršti rusų kariniai miestai

Latvija buvo vakariausias Sovietų Sąjungos ir Rusijos Imperijos (neskaitant priklausinių) taškas ir rytų užkariautojai ją smarkiai militarizavo.

Todėl Latvijoje daug apleistų ar pusiau apleistų karinių miestų ir miestelių, kur kadaise gyvendavo tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių rusų karių ir karininkų. Rusijos imperijos laikų raudonos kareivinės – savaip žavios, sovietiniai blokiniai namai – baugiai niūrūs, bet ir tie, ir anie traukia “digeriais” (ar “urbex”) vadinamus apleisto karinio paveldo tyrinėtojus.

Tarp tokių vietų: ~26000 žmonių kadaise glaudusi Liepojos jūrinė tvirtovė Karosta (XIX a. pabaiga), Daugpilio tvirtovė (XIX a. vidurys), Skrunda-2 sovietinio radaro miestelis (sovietmetis, ~5000 gyventojų), šaltojo karo bunkeris prie Siguldos. Pirmi du kažkiek paremontuoti pritaikyti turizmui (yra muziejai, kaip Karostos kalėjimas), o Skrunda-2 visiškai apleista.

6. Latvija – daugelio religijų šalis

Dažnas lietuvis galvoja, kad Latvija – liuteroniška šalis. Šios žinios gerokai pasenusios: tarpukariu du trečdaliai latvių išties buvo liuteronai, bet paskui šią bendruomenę gerokai apgriovė sovietinis ateizmas. Šiandien Latvija pilna visokių krikščionybės pakraipų ir nė viena nebesudaro daugumos.

Tikslių duomenų nėra, nes surašymuose apie religiją neklausima, bet įvairūs šaltiniai pateikia tokius: liuteronai nuo 25% iki 35%, katalikai 20%-25%, stačiatikiai 18%-22%, sentikiai ~1,7%, kiti krikščionys 1,5-2,5%, netikintieji 15%-30%.

Latvijos religinę įvairovę pamatysi kiekviename miestelyje. Vietoje vienos didelės senos bažnyčios juose – daug mažesnių. Štai 10000 gyv. turinčioje Krisluvoje stovi senos keturių religijų šventovės (liuteronų, katalikų, stačiatikių, sentikių), 26000 gyv. glaudžiančiame Jėkabpilyje – šešių religijų (dar unitų ir baptistų).

Įdomu jas lankyti, regėti subtilius architektūrinius skirtumus. Tačiau toks religinis susiskaldymas kartu reiškia, kad milžiniškų, didingų, it iš didmiesčių atkeltų šventovių, kokias pamatysi Lietuvos miesteliuose ar net bažnytkaimiuose, Latvijoje mažai. O liuteronai ir šiaip nelinkę šventovių puošti.

Puošnesnės katalikų bažnyčios, ypač rytiniame Latgalos regione, kur tiesiogiai valdė Lenkija-Lietuva (ten dauguma – katalikai): Agluonoje, Krisluvoje, Vilianiuose. Stačiatikybė ir sentikybė paplitusi miestuose ir Latgaloje (visur, kur daug rusų), o liuteronybė – Žiemgaloje, Kurše ir Vidžemėje.

Galbūt dėl istorinio supratimo, kad krikščionybė turi daug formų, Latvijoje labiau nei Lietuvoje (maždaug tris kartus) paplitusios sektomis kartais pavadinamos mažosios krikščionybės atmainos. Viena jų – “Naujoji karta” – net įkūrė Lietuvoje padalinį.

7. Prasti keliai ir žmones stelbianti gamta

Latvijoje nėra tarpmiestinių magistralių. Įvažiuojant į šalį maksimalus greitis nurodomas 90 km/h. Nesunku suprasti kodėl: keliai tvarkomi daug prasčiau, nei Lietuvoje, duobėtesni, o žiemą – menkai valomi; daug žvyrkelių ir vieškelių.

Todėl analogiško atstumo nuvažiavimas Latvijoje atims daugiau laiko, nei Lietuvoje.

Kelių nepriežiūros priežastis tikriausia ta, kad Latvija – vieno miesto šalis. Rygoje ir priemiesčiuose gyvena beveik pusė visų jos žmonių, kurių tankumas ir šiaip mažesnis, nei Lietuvoje (atitinkamai 47 ir 32 žmonės į kvadratinį kilometrą, o atmetus sostinių aglomeracijas – 35 ir 17). Nors Ryga yra didžiausias Baltijos šalių miestas, antrasis pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis jau gyventojų skaičiumi neprilygsta net Panevėžiui.

Todėl važinėti tarp Latvijos miestų reikia mažiau kam, keliai mažiau apkrauti. Aplinka pakeliui – dažniausiai miškai ir laukai, dažniau nei Lietuvoje tenka sutikti laukinius gyvūnus. Vieną savaitgalį Latvijoje mačiau net apie dešimt stirnų, elnių, kiškių. Latvijos gamta, kaip ir Lietuvos, sauguma keturiuose nacionaliniuose parkuose: Slyterės (pajūrio kraštovaizdis Kurše), Raznos (ežero kraštovaizdis Latgaloje), Gaujos (upės slėnio kraštovaizdis Vidžemėje) ir Kemerų (pelkių ir gydomųjų versmių Žiemgaloje). Jie stokoja kažko labai įspūdingo, prilygstančio mūsų Kuršių Nerijai, bet Gaujos turbūt gražiausias, pritaikytas ir aktyviam turizmui.

8. Miestuose rusakalbių – daugiau nei latvių

Latviai Latvijoje sudaro tik 62,1% žmonių (Lietuvoje lietuviai – 85,1%), o daugumoje miestų (įskaitant Rygą) virš pusės gyventojų – rusakalbiai.

“Ant popieriaus” Latvijos mažumų įvairovė didelė: 26,9% rusų, 3,3% baltarusių, 2,3% ukrainiečių, 2,2% lenkų, 1,2% lietuvių, 2% kitataučių. Bet iš tikro 62,1% gimtoji kalba yra latvių, 37,2% rusų ir vos 0,7% – bet kuri kita. Per TSRS dešimtmečius dauguma mažumų – tiek sovietų atkeltų (pvz. ukrainiečiai), tiek istorinių (pvz. lenkai, žydai) – per rusiškų mokyklų ir institucijų tinklą buvo surusintos (išskyrus lietuvius, kurie dėl kultūrinio artumo dažniau sulatvėdavo).

Sovietmečiu rusakalbiai nesimokė latviškai, o latviai privalėdavo mokytis rusiškai, todėl dar kokiais 2005-2010 m. Rygoje girdėdavau beveik vien rusų kalbą, nes visi pokalbiai, kurių bent vienas dalyvis rusakalbis, vykdavo rusiškai. Dabar padėtis keičiasi, nes jaunimo “tarptautinė kalba” jau yra latvių (mat rusakalbių jaunimas mokomas latviškai, o latvių rusiškai – nebūtinai).

Latvijos visuomenė, politika, žiniasklaida tebėra ryškiai pasidalinusi į dvi stovyklas: latvišką ir “rusakalbę”, vienijančią beveik visas mažumas. Net šventės skiriasi: štai rusakalbiai, latvių siaubui, švenčia sovietinę pergalės dieną (gegužės 9), o latviai dažniau – Latvijos legiono dieną (kovo 16). Latvijos legionas Antrojo pasaulinio karo metais kovojo prieš sovietus ir, nors nedalyvavo karo nusikaltimuose, rusakalbiai jį kaltina buvus fašistiniu. Tiesa, žodis “antifašistas” Latvijoje yra iš esmės tapęs “rusų nacionalistas” (ar net “rusų neonacis”) sinonimu.

Dėl tautinio susiskaldymo tautinės pažiūros gajesnės ir tarp latvių. Svarbios tautinės šventės: per Joninių išvakares (Līgo) (birželio 23) daugybė latvių drabužius ir net automobilius apsikarsto tradiciniais vainikais, per Lačplėsio dieną (lapkričio 11) dega fakelus ir žvakes.

Žuvusieji už Latviją palaidoti daugybėje “brolių kapų”: Rygos (nepriklausomybės karių) ir Lestenės (Latvijos legiono) kapinės didingesnės už bet kokius memorialus Lietuvos kariams. Mūsiškes Tautininkų partijas ar Nacionalinį susivienijimą ideologiškai atitinkančios latvių jėgos nuolat patenka į Latvijos parlamentą, surinkdamos ~15% balsų.

Rusai irgi turi savo tautines partijas, nors jos surenka mažiau balsų, nei, pasak surašymų, yra rusakalbių. Mat ženkli dalis (dabar apie trečdalį) Latvijos rusakalbių neturi pilietybės, taigi, ir balso teisės. ~1990 m. Latvija suteikė pilietybę tik tiems, kurių protėviai buvo Latvijos piliečiai iki 1940 m., arba kurie išmoko latviškai (priešingai nei Lietuva, kuri suteikė pilietybę visiems norintiems, jei tik jie tuo metu gyveno Lietuvos TSR). Daug rusakalbių iš principo latviškai nesimokė ir jautėsi diskriminuojami dėl savo kilmės.

Tokio latvių sprendimo priežastis – labai kritiška situacija, kurioje 1990 m. buvo atsidūrę latviai. Dėl daug didesnės sovietinės kolonizacijos (rusakalbių siuntimo gyventi) nei Lietuvoje nepriklausomybės išvakarėse latviai savo šalyje tesudarė 52% žmonių, o miestuose buvo tapę mažuma (Rygoje – vos 37%). Latviškasis Sąjūdžio atitikmuo laisvės siekė su šūkiu “Dabar arba niekada”. Bet net ir spėjus pasiekti nepriklausomybę iki tampant mažuma buvo realus pavojus, kad, jei visi rusakalbiai būtų gavę balso teisę, jų išrinkta valdžia būtų paskelbusi rusų kalbą oficialia, sukusi valstybę (ar bent jau jos didmiesčius) rytų link, o latvių įtaka būtų apsiribojusi kaimų ir miestelių savivaldybėmis.

Ir tuomet latvių kalba būtų keliavusi išnykimo link panašiai kaip airių ar baltarusių kalbos, kurių vėlyva nepriklausomybė nebeišgelbėjo nuo tapimo antrarūšėmis ir vis rečiau vartojamomis. Tad nors pilietybės nedavimas buvo kontroversiškas, galbūt kaip tik jis padarė latvių kalbą tikriausiai beviltiškiausioje situacijoje buvusia, tačiau visgi išgelbėta nuo išnykimo kalba. Latvių nuomonė tokia: kadangi pagal tarptautinę teisę okupuotų kraštų kolonizacija (siuntimas gyventi kitataučių) yra draudžiama, tai ir kolonistai neįgijo teisės į pilietybę.

9. Nacionalinis sportas – ledo ritulys

Nukeliavęs į Latviją žiemą neišvengiamai išvysi čiuožyklomis paverstus mokyklų stadionus, ledo ritulio lazdomis nešinus vaikus ir paauglius, kur nors užšalusiose kaimų pievose pasistačiusius improvizuotus vartus. Be to, kiekviename miestelyje rasi ledo rūmus.

Ledo ritulys – nacionalinis sportas, kaip Lietuvoje krepšinis. Latvijos ledo ritulininkai dalyvavo keturiose žiemos olimpiadose iš eilės, 2006 m., 2021 m. ir 2023 m. Ryga rengė pasaulio ledo ritulio čempionatus. “Antroji rinktinė” yra Rygos “Dinamo”, pajėgiausias šalies klubas, iki 2022 m. žaidęs KHL lygoje prieš daugiausiai rusų komandas.

Tiesa, nei Latvijos rinktinė, nei Rygos “Dinamo” ilgą laiką jokių medalių ar taurių tarptautinėje arenoje nebuvo iškovojusios (priešingai nei Lietuvos krepšininkai), geriausi pasiekimai – 7 ar 8 vietos. Gal ir mažesnis gyventojų skaičius (2 mln. prieš 3 mln.) darė savo. Bet tai pasikeitė 2023 m., kai Pasaulio čempionate Latvijos rinktinė iškovojo bronzą.

10. Rygoje – didžiausias Pabaltijo oro uostas

Daugybei lietuvių kelionės į Latviją po 2009 m. krizės buvo tapusios priverstinėmis – nes iš Vilniaus oro uosto bankrutavus FlyLAL skrydžių liko labai mažai, tad tekdavo keliauti iš Rygos su “Air Baltic” avialinijomis, dėl kurių vykdytų konkurencijos teisės pažeidimų ir bankrutavo “FlyLAL”.

Rygos oro uostas buvo pralenkęs Vilnių keleivių apimtimis 3 kartus. Šiandien pigių skrydžių bendrovės iš Vilniaus ir Kauno “atvėrė oro kelius” į daug savaitgalio turizmui tinkamų Europos miestų, bet į ypatingesnius (pavyzdžiui, Rytų Europos) miestus dar vis patogiau ir pigiau skraidyti iš Rygos. Pastaraisiais metais iš Rygos keliavo 5,2 mln. keleivių, Vilniaus – 3,3 mln. Didžiausias skirtumas buvo 2010 m. (atitinkamai 4,7 mln. ir 1,4 mln.), tuo tarpu prieš abiejų šalių narystę Europos Sąjungoje (įgalinusią latvius atidaryti reisus iš Vilniaus, o paskui, išstūmus “FlyLAL”, vėl uždaryti) būtent Vilniaus oro uostas pirmavo Baltijos šalyse.

Komentarai