Lankau pasaulį

Viktorijos valstija – tai ne ta atvirukinė “tuščia, karšta ir sausa” Australija. Dykumų čia beveik nėra (svečiuojantis dažnai lijo), klimatas švelnesnis, gyventojų tankumas prilygsta Estijai ir nedaug atsilieka nuo JAV. Būtent Ameriką Viktorija man labai ir priminė.

Nekeista: Australijos kolonijos Britų imperijai buvo savotiškas nepriklausomybę paskelbusių JAV pakaitalas. Pradžioje britai čionai steigė kalėjimus, kurių “gyventojai” ir atlikę bausmę Europon nebegrįždavo. Tačiau “laisvieji kolonistai” išsilaisvinusius kalinius greitai nustelbė. Viktorijos sostinė Melburnas (4,5 mln. gyv.) šiandien didžiuojasi savo kultūra, sportu, puošniais didingais pastatais – o nusikalstamumas čia menkas.

Miestą supa įspūdingos pakrantės. Masyvios bangų graužiamos uolos, atokūs paplūdimėliai, tepasiekiami ilgomis laiptų kaskadomis arba plaukte iš jūros, vakarais (išsiskirsčius plėšrūnams) išsilaipinantys pingvinai.

Dvylikos apaštalų uolos yra Didžiojo vandenyno kelio - garsiausio Viktorijos pakrantės ruožo - pažiba.

Vėsūs orai (Viktorija turi žiemą, tegul ir panašesnę į lietuvišką rudenį) tik pridėjo peizažui derančio atšiaurumo. Tiksliau, turbūt, “atpietumo”. Juk Australijoje, pietų pusrutulyje, tuo šalčiau, kuo piečiau, o Viktorija – pačiame žemyno “apatiniame gale”.

Melburnas: Amžina Australijos kultūros sostinė

Melburnas, kaip ir visa Viktorija, gimė iš aukso. 1852 m. apylinkėse atrasti požeminiai aukso rifai sukvietė šimtus tūkstančių: 1851 m. mieste gyveno 29 000 žmonių, 1854 m. – jau 123 000. Kartu atkeliavo ir milijonai svarų. Dar ir šiandien paprasta išvysti, kas už tai pastatyta, mat Melburno XIX a. didybės liekanos – gausiausios Australijoje: Filnders gatvės geležinkelio stotis, neogotikinės bažnyčios, Viktorijos valstijos parlamentas (kurio kupolui, tiesa, pinigų pritrūko).

Deja, daug ir sugriauta, perstatyta. Šiuolaikiniai architektai išlikusias ir jau budriai saugomas grožybes vaduoja iš nuobodžių daugiaaukščių ar sandėlių apsupties. Melburną atgręžus atgal į Jaros upę ištisa pakrantė buvo perstatyta (post)moderniai – ligi pat vandenyno (Docklands dangoraižių miško). Daug vietos užleista kultūrai: Menų centras su 162 m metaliniu bokštu, muziejų pilna Federacijos aikštė.

Modernizuotas Melburno paupys su šiuolaikiškais pėsčiųjų tiltais

Melburno centras sudarytas iš taisyklingų stačiakampių kvartalų, vadinamų Hodlio langeliais [Hoddle’s grid]. Tokių didelių, kad juos išvagojo skersgatviai – kitaip būtų buvę neįmanoma pasiekti pastatų užnugarių. Šiandien tuos skersgatvius gatvės kavinės ir barai, pavertė juos savotišku miesto simboliu.

Iš centro į priemiesčius vežantis Melburno tramvajų tinklas – 250 km – yra ilgiausias pasaulyje. Atvykėliui juo važinėti nepatogu, nes neparduodami vienkartiniai bilietai. Tačiau pačiame centre, kur kai kurie vagonai pakeisti iščiustytais senoviniais, tramvajai nemokami.

Nemokamo istorinio Melburno tramvajaus viduje. Jis veža ratu aplink centrą, o audioįrašas pasakoja apie turistines vietas.

Pakeliui į Šiaurės Melburną esantis Karalienės Viktorijos turgus – didžiausias Pietų pusrutulyje – geriausia vieta “sukurta Australijoje, pagaminta Kinijoje” tipo suvenyrams pirkti. Čia jie net kelis kartus pigesni nei kitur. Šiaurės Melburne – senoviškai įrengtas didžiulis lietuvių klubas, aktyviausias Australijoje.

Žymiausi Melburno priemiesčiai apglėbę vandenyno krantą – pavyzdžiui, St. Kilda. Ten – mažytis lunaparkas seniausiais pasaulio mediniais amerikietiškais kalneliais bei tarpukario Palais teatras (buvęs kinas).

Įėjimas į Melburno lunaparką per art deco stiliaus 'poną mėnulį' (kairėje) ir Palais teatras (dešinėje)

“Geruosius” Melburno pakraščius pamėgo turtus svetur perkeliantys Azijos milijonieriai. Įdomu stebėti, kaip ten susiduria australų ir kinų namų kultūros. Vienaukščius, sodų supamus veranduotus “australiškus” namelius Kinijos milijonieriai šluoja nuo žemės paviršiaus ir pakeičia keliaaukščiais rūmais, užimančiais beveik visą sklypą (išnaudoja viską, ką tik leidžia priešgaisrinės ir aukštingumo taisyklės).

Australiško futbolo klubai užpildo didžiausius stadionus

Melburnas – vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Mes jo mačią stebėjome ten, kur jis ir pradėtas žaisti: Melburno Cricket Ground (MCG) stadione.

Gal bus netikėta, bet būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. “Pakloja” Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjome eilinį mačą tarp Richmond ir Sidnėjaus Lions komandų, todėl žiūrovų buvo “tik” 35 000. Kelis kartus daugiau, nei kada istorijoje kokį sporto mačą gyvai stebėjo lietuvių – bet didingasis MCG atrodė tuščias: juk per rekordinius finalus čia yra susipietusi net ir 121 000 žiūrovo minia.

Varžybos stadione.

Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji – ovalinė, plotu trigubai lenkianti “mūsiško futbolo” arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Bet australiškame futbole nėra nuošalės, todėl tuščios vietos atsirasdavo retai.

Už įvartį skiriami 6 taškai, už pataikymą prie vartų – 1 taškas (žiūrovai tuo taškeliu labai nesidžiaugia ir garsiai “patarinėja” žaidėjams spardyti tiksliau). Gražiausiais epizodais laikomi kamuolio sugavimai iš oro – mat po jų leidžiama spirti be varžovų trukdymų (it baudos smūgį). Jei pagauni prie varžovų vartų – įvartis beveik garantuotas. Vos įmušus namų komandai, ekranuose išsyk įsižiebdavo grąžtų reklama – australai tikri rinkodaros specialistai.

Futbolininkai gaudo kamuolį. Jį galima arba spirti, arba atmušti kumščiu - bet ne mesti, kaip krepšinyje. Įvartį galima tik įspirti.

Namų komanda buvo Ričmondas, mat tai ne miestas, o Melburno rajonas. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos. Sirgaliai taip išsiskirstę rajonais, kad po mačo net buvo uždaryta gatvė į Ričmondą, idant minia paprasčiau ten nukeliautų pėsčia.

Visi to savaitgalio mačai prasidėjo tylos minute – narkotikų pavartojęs sūnus nužudė tėvą futbolo trenerį. Narkotikai – skaudi Australijos rykštė: net kiekviename viešame tualete yra atskiros šiukšliadėžės naudotiems švirkštams, kad nesusibadytų valytojai.

Atgimę aukso karštinės miesteliai

Turtus Melburnui sukrovė aukso kasybos miesteliai, tokie kaip Byčvortas [Beechworth]. Ir šiandien jo centrinės gatvės pilnos senų namų, it iš vesternų kino juostų, persmelktų kažkokiu laikinumu. 1852-1857 m. čia plūdo žmonės iš viso pasaulio, vedini vilties rasti “tą vienintelį” milžinišką aukso grynuolį. Suplaukė europiečiai, kinai, 1848 m. Kalifornijos aukso karštinės užgrūdinti amerikiečiai. Kas praturtėjęs, kas prasigėręs pamažu išsiskirstė. Byčvorte dabar 2500 gyventojų, bet likę daug bažnyčių, tvirtovę primenantis kalėjimas. Jame kalėjo Nedas Kelis – XIX a. “krūmų banditas” (bushranger) ir žudikas, kuriam galbūt metalinė kaukė uždirbo sunkiai paaiškinamą šlovę (net pirmąjį pasaulio ilgametražį filmą 1906 m. australai sukūrė apie Kelio gaują).

Paštas Byčvorte, kaip ir daugelyje senų Australijos miestelių - vienas puošniausių pastatų (kairėje). Dešiniau - paprasti XIX a. centrinės gatvės prekybiniai namai su australiškom raižytos medienos verandom.

Daugiausiai aukso tais laikais atrasta Balarate (Ballarat) į vakarus nuo Melburno. Ten yra Ausko muziejus, o viena miestelio kalva palikta “gyvuoju muziejumi” Sovereign Hill. Kartu su miniomis turistų atkurtose XIX a. gatvėse “savo gyvenimus gyvena” ano meto drabužiais vilkintys aktoriai. Štai kūrikas kūrena kasyklas varančius katilus, fermeriai grėbia šieną avių garde. Visai dienai numatytas sąrašas renginių: aukso gryninimo išlydant, saldainių gamybos, žvakių liejimo ir dažymo (šachtų žvakės būdavo kitokios spalvos, kad kasėjai nesineštų jų namo), šaudymo demonstracijos, “Viktorijos teatro” minispektakliai, galimybė paieškoti aukso upelyje, ekskursijos vienoje keleto atkurtų mažų privačių kasyklėlių.

Sovereign Hill kasyklos katilinė.

Gatvėmis rieda senos Cobb and Co karietos, ant sienų kabo ano meto skelbimai (“Liverpulis-Melburnas per rekordines 69 dienas”, “Antros klasės apgyvendinimas – ponios Karolinos Čisholm bakūžės”…), galima išbandyti seniai pamirštas kėglių ir biliardo atmainas, o parduotuvėlėse įsigyti to laikotarpio gėrimų, žaislų, rankdarbių.

Kasdien XIX a. kareivių būrys, pražygiavęs miestelį, iškelia, kaip anuomet, Britanijos vėliavą, paskelbęs “dienos naujienas” apie numalšintą klaidatikių induistų ir musulmonų sukilimą Indijos kolonijoje. Ant bilieto net atsiprašoma dėl to, kad “aktoriai laikysis XIX a. nusistatymų”. Australija taip persmelkta vakarietiško kultūrinio marksizmo, kad net jos dolerių banknotai vienoje pusėje būtinai turi vyro, kitoje – moters atvaizdus. Taigi, eiliniame Sovereign Hill gatvės vaidinime nuskambėjęs pasisakymas “gal ji taip kvailai mąsto, nes yra moteris” kitomis aplinkybėmis kaip reikiant būtų įsiutinęs feministes.

XIX a. parduotuvėlė. Net pardavėjai čia apsirengę ano laikmečio stiliumi.

Beje, sunkiai įsivaizduočiau, kad mūsiškėse Rumšiškėse kas nors, atkurdamas XIX a. dvasią, kasdien keltų carinės Rusijos vėliavą. Bet australai į kolonizaciją žiūri kitaip. “Nukariautųjų” aborigenų telikę ~2%. Kas antras gyventojas pats turi angliško kraujo. Išskyrus didmiesčius, net ant mažumų restoranėlių viskas rašoma tik angliškai. Ir nepriklausomybę Australija pasiekė taikiai, 1901-1982 m. Londonui palaipsniui perleidžiant daugiau ir daugiau galių savo kolonistų palikuonims. Anglijos karalius tebėra ir Australijos karalius, nors teisių karališkoji šeima čia turi tiek pat, kiek ir Jungtinėje Karalystėje – t.y., beveik jokių, išskyrus teisę į itin įžūlių bulvarinių laikraščių pirmuosius puslapius. 1999 m. australams siūlyta pasiskelbti respublika – referendume jie balsavo “prieš”.

Vakare Sovereign Hill vėl atsidaro naktiniam šou, pasakojančiam apie Eurekos kasėjų sukilimą. Tūkstančių žmonių minia tą 1854 m. spalio 17 d. sudegino Balarato Eurekos viešbutį, nes šis priklausė esą neteisingai dėl žmogžudystės išteisintam Džeimsui Bentliui. Sukilėliai, prisiekę ištikimybę “Pietų kryžiaus žvaigždyno vėliavai”, buvo sumušti, bet tas epizodas, kaip ir Nedo Kelio istorija, tapo Australijos nacionaliniu mitu. Norėtųsi viską suvesti į laikotarpio dvasią ar Australijos kolonijų “nusikaltėlišką prigimtį”. Kol neprisimeni kad ir Garliavos įvykių Lietuvoje… “Eilinių vietos žmonių” kova su “neteisinga tolima valdžia”, matyt, geba įaudrinti mases visur ir visada. O čia ta valdžia buvo už 17000 km, o Pietų kryžiaus vėliava – pirmoji tikrai australiška, be britiško “kryžiaus”, kuris likęs net šiandieninės Australijos vėliavos viršutiniame kairiajame kampe.

Sovereign Hill pargindinė gatvė dieną, kuomet ja vežioja karietos.

Pats “naktinis šou” kainos nepateisino. Reklaminiai siužetai rodo degantį Eurekos viešbutį, karietą, bet tai atskiri epizodai. Išskyrus po sukilimo kasėjams suteiktas papildomas teises apžvelgusį aktorių, šou niekas nevaidina, o jo eiga tokia – įsižiebia kokio namo šviesos, pasigirsta įrašytas jo “gyventojų” pokalbis, įsižiebia šviesos kitur – ir “prabyla” “esantieji” ten. Pasibaigus tokiai scenai, žiūrovai eina (ar pervežami) miesteliu tolyn, kur laukia kitas “veiksmas”.

Didysis vandenyno kelias – gražiausia Australijos pakrantė

Australija žymi savo krantais. Ištisas dokumentinis serialas “Coast Australia” pašvęstas jų didybei. Bet net tame žemyne mažai kas prilygtų Didžiajam Vandenyno Keliui. 243 km jis vingiuoja palei uolėtą vandenyno krantą, pro kurortėlius, banglentininkų pamiltus laukinius paplūdimius (Bell’s Beach, Gibsono laiptų), švyturius (Ayres Inlet, Cape Oatway), kviesdavusius mėnesių kelionės jūromis išvargintus kolonistų ir aukso ieškotojų laivus į Melburno uostą.

Didysis vandenyno kelias nuo Teddy's Lookout apžvalgos aikštelės Lornės kurorte.

Kelią nutiesė sugrįžę Pirmojo pasaulinio karo veteranai, o finansavo labdariai, norėję suteikti darbo apkasų išvargintiems kariams – todėl jis dar vadinamas “didžiausiu pasaulyje karo memorialu”. Statybos rankomis reikalavo titaniškų pastangų, bet mums, pripratusiems prie XXI a. inžinerijos stebuklų, tą įvertinti sunkiau. Užtat gamta čia vienodai priblokšdavo ir XIX a., ir šiandieninius turistus. 50 m aukščio stačias uolas daužančios bangos išdilina į keisčiausius darinius, kuriems išmoningi žmonės suteikia išradingus vardus. Žymiausi – Dvylika apaštalų, iki 1922 m. vadinti “Kiaule su kiauliukais”, kol turizmo plėtotojai pamanė, kad religinis pavadinimas australus vilios labiau. Šių iš vandenyno styrančių uolų niekad nebuvo dvylika, be to, kas kelis dešimtmečius viena ar kita, palaužta vandenyno smūgių, susmenga žemyn.

Įspūdingos uolos Great Ocean Road pakrantėje. Šiuos vandenis australai vadina Pietų vandenynu - tačiau kitur pasaulyje laikoma, kad Pietų vandenynas driekiasi aplink Antarktidą ir Australijos krantų nesiekia

Prie kitų stovėjimo aikštelių laukia “Skustuvas”, “Londono tiltas” (iš kurio telikusi viena arka). Ten, kur krantas švelnesnis, rymo pajūrio kaimeliai, tokie kaip banglentininkų numylėtas Torkėjus [Torquay] ar tyki Lornė [Lorne]. Aplink juos – gausybė pasivaikščiojimo takų. Žemėlapyje pažymėti ne tik vaizdai į vandenyną ar kriokliai (Australijoje nelabai vandeningi, pvz. Erskino kriokliai prie Lornės), bet ir… koalos. Šie didžiumą dienos medžiuose miegantys mieli gyvūnėliai tokie sėslūs, kad pakanka nuvažiuoti į nurodytą vietą, kelias minutes pasidairyti į eukaliptų viršūnes – ir visuomet juos išvysi.

Šis miegantis 'gumuliukas' - tai koala. Po medžiu - kažkieno kiemo tvora. Kaip Lietuvos sodybose lizdą gali susisukti paukščiai, taip Viktorijoje kaimynystėje apsigyvena koalos.

Pingvinų paradas – natūralus cirkas

Australija pilna keistų gyvūnų, ir ne visi jie sterbliniai. Populiariausia Viktorijos turistinė pramoga – stebėti kas vakarą Filipo saloje [Phillip Island] išsilaipinančius šimtus mažiausių pasaulio pingvinų. Jie krypuoja į paplūdimį it jūrų pėstininkų divizijos ir batalionai, paskui lipa aukštyn į krantą link savo lizdų. Tūkstančiai turistų stebi nuo specialių tribūnų, vėliau – aikčioja ant paaukštintų medinių takų. Prižiūrėtojai pravaiko juos, jei kuris pingvinukas įsigudrina kirsti taką staiga prisiminęs, kad gyvena anapus jo.

Vaizdai mieli, bet gamta čia, vos 139 km nuo Melburno centro, pakinkyta žmonijai, tapusi savotišku cirku, kur žiūrovus masina ne gyvūnų išmokti triukai, bet natūralūs instinktai. Paplūdimį apšviečia žibintai, likusias iki “išsilaipinimo” sekundes skaičiuoja ekranas, prie bilietų kasos parašytas tikslus vakarykščių pingvinų skaičius, nuo pat Melburno priemiesčių rodyklės rodo į “Pingvinų paradą“… Jei kas nori “tikresnio” vaizdo, turi vykti toliau nuo miestų. “Paradai” ten irgi “žygiuoja”, tik reklamos mažiau.

Žiūrovai laukia, kol likus valandai iki parado pradžios bus išleisti į vėjų košiamą paplūdimį. Kiti tuo metu apsipirkinėja. Suvenyrai, aišku, susiję su pingvinais: Australijoje suvenyrų verslas tobulai priderina savo prekes prie vietos, kurioje jos pardavinėjamos.

Prieš Filipo salos “pigvinų ritualą” savąjį atliko australai: bunvurungų tauta, iki kolonizacijos valdžiusi šias žemes, paskelbė priimanti tos dienos turistus. Viktorijoje grynakraujų aborigenų beveik nėra, bet tokių “galvos linktelėjimų” kolonistų nugalėtiems vietos gyventojams dabar pilna visa Australija. Aišku, “aborigenų suverenitetas” toks pat simboliškas, kaip karaliaus valdžia. Bent jau pakrantėse – giliau Australijoje konfliktai su aborigenais kartais sutrikdo kasyklų plėtojimą.

Į šiaurę – į saulę

Važiuojant toliau į vakarus, Viktorija blėso. Dingo vienadieniai ekskursantai iš Melburno ar gyventojai, kasdien dirbantys didmiestyje. Kurortus ir “aukso miestus” pakeitė eilinės provincijos gyvenvietės, tokios kaip Varnambulas [Warnambool]. Gražiausi kiekvienoje jų – senoviniai XIX a. viešbučiai-smuklės ankštais kambariais ir plačiais balkonais – ir monumentaliais paveikslais paversti apleisti grūdų elevatoriai (Silo Art Trail), kurių daugiau matėme kai į Australiją grįžome antrąsyk.

Prie tapyto grūdų elevatoriaus netoli daininko Niko Keivo gimtinės Varaknabylo

Gyventojų praretėjo, rūkas baugiai dengė tuščias sunkvežimių vairuotojų poilsio aikšteles.

Tokie gaisro pavojaus ciferblatai stovi visos Australijos pakelėse. Viktorija atrodė vėsi ir drėgna, bet vasaromis būtent čia miškų gaisrai mirtiniausi (2009 m. per kelias dienas sudegė ištisi miesteliai su 2000 namų ir 173 žmonėmis). Tačiau žiemą, kai važiavome, Viktorijoje gaisrų pavojus buvo mažiausiais, o paskui pamažu kilo.

“Pas mus dabar ne sezonas, visi traukia į šiaurę, kur žiemom būna ir +30 laipsnių” – sakė darbuotoja viename pakelės kurortų turizmo informacijos centrų, dalijančių bukletus su daug reklamos ir šiek tiek informacijos. Atėjo laikas ir mums sukti šiauryn.

Gąsdinantys skelbimai nevežti jokio maisto per tikrai ne vien simbolinę valstijų sieną išlydėjo iš Viktorijos į Pietų Australiją.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Viktorijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Už nugaros liko ne tik Melburnas, nuostabios pakrantės, bet net ir slidinėjimo kurortai, kaip Maunt Baleris. Tiesa, kuklūs ir nepigūs: australai slidinėti, būna, skrenda į… Japoniją.

Visi straipsniai iš 10000 km ir 14000 km kelionių po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės

Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Australija – pats unikaliausias gyvenamas žemynas. Europa susijungusi su Azija ir Afrika, Šiaurės Amerika – su Pietų Amerika, o Australiją dar prieš 100 milijonų metų apsupo vandenynai. Todėl jos gyvūnai išskirtiniai (sterbliniai, kloakiniai…), jos gamta senutė, o sausiausias klimatas neleido savo miestais visko užgožti žmonėms.

Uluru uola, vienas didžiausių planetoje monolitų (348 m), stūgso maždaug Australijos viduryje.

Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška tai yra šalis. Joje daugiau žemių, nei visoje Europoje (neskaitant Rusijos). Per tris savaites nuvažiavome per 10 000 kilometrų gyvenamuoju automobiliu, ir tai apsukome nebent pusę šio kontinento. O juk gyventojų ten 24 milijonai – mažiau, nei vienoje Lenkijoje…

Australiją sudaro aštuonios valstijos ir žymesnės teritorijos, iš kurių aplankėme šešias. Bet didžiausias skirtumas Australijoje – tarp ją supančio siauro pakrantės žiedo ir rodos begalinio užnugario – plynos, beveik negyvenamos dykynės – Autbeko.

Žiedinė prieplauka (Circular Quay) su Sidnėjaus uosto tiltu (kairėje) ir opera (dešinėje) - žymiausia Sidnėjaus, o gal ir visų Australijos pakrantės didmiesčių vieta.

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

Karšti ir banguoti Australijos kurortai

Paieškojus Australijos nuotraukų “Google” sistemoje, greta Uluru, Sidnėjaus ir kengūrų išvysite ir Australijos pajūrio – vieno ilgiausių pasaulyje – idiliškus vaizdus. Australams platūs ir tiesūs geltono smėlio paplūdimiai – neatskiriama kultūros dalis, į kurortus traukte traukianti saulės vonių mėgėjus ir banglentininkus. Šiaurėje, Kvinslando valstijoje, net ir žiemą – maudynių sezonas (vandens temperatūra nekrenta žemiau +20).

Ten – didžiausias Australijos (turbūt ir pasaulio) kurortas Vilniaus dydžio Gold Kostas (“Aukso krantas”) – pajūrio dangoraižiai, dirbtiniai kanalai vilų šeimininkų jachtoms, pramogų parkai ir naktinių klubų knibždantis centras ne ką mažiau tiesmuku pavadinimu Surfer’s Paradise (“Bangletininko rojus”).

Gold Kostas iš aukščiausio jo pastato. Dešinėje - bangos plaka paplūdimį

Netoliese (Australiškais mastais 500 km – nedaug) – pasaulio gamtos stebuklas – Didysis barjerinis rifas. Į dažną iš 900 jo salų plukdo “klasikiniai” vienadieniai kruizai, bet būna ir nardančių dienų dienas.

Pietinės Viktorijos valstijos krantai birželį buvo atšiaurūs, bet pribloškė net labiau. Ten – Didysis vandenyno kelias (Great Ocean Road), grįžusių Pirmojo pasaulinio karo karių ~100 km išraitytas pro įspūdingas uolėtas pakrantes, tokias kaip “Dvylika apaštalų”.

Banglentininkai lipa į iš atokaus paplūdimio į uolą, ant kurios driekiasi Didysis vandenyno kelias.

Tarp Viktorijos ir Kvinslando plyti Naujasis Pietų Velsas, kur nuo ryčiausio Australijos miesto Bairon Bėjaus [Byron Bay] paplūdimio matėme bangomis lakstančius delfinus ir iššokančius banginius.

Australijos didmiesčiai kiek chaotiški

Naujojo Pietų Velso sostinė – Sidnėjus, 4,5 mln. glaudžiantis didžiausias Australijos miestas. Visi Australijos didmiesčiai (juose gyvena 90% australų) “sudygę” pakrantėje ar netoli jos. Pravažiavome Viktorijos sostinę Melburną, Kvinslando – Bisbeną, Pietų Australijos – Adelaidę bei visos šalies – Kanberą, “nuo nulio” suprojektuotą XX a. pradžioje.

Brisbeno panorama.

Būdamas tuose megapoliuose sunkiai patikėtum, kad tebesi rečiausiai gyvenamame žemyne (neskaičiuojant Antarktidos). Centruose – žmonių minios, priemiestinėse ir net tarpmiestinėse magistralėse – automobilių kamščiai. Aibės greito maisto restoranų, įvairių rasių imigrantai ir jų palikuonys lyg sufleruotų, kad tai Amerika – jei ne kairiapusis eismas.

Didmiesčiai Australijoje pasirodė mažiau įdomūs už gamtą. Architektūra nelabai vaizdinga – centruose vyrauja visais atžvilgiais vidutiniški dangoraižiai, priemiesčiuose – vienaukščiai namai; ir tie, ir anie daugiausiai statyti pokariu. Verti dėmesio tik tarpais išlikę neitin paveldosaugininkų sergėti senieji “Viktorijos eros” viešieji pastatai (stotys, teatrai, bažnyčios, parduotuvių arkados) bei dar keli modernizmo stabai (Sidnėjaus uosto tiltas, opera…).

Viktorijos laikotarpio traukinių stotis Melburne. Šios karalienės garbei pavadinta visa Viktorijos valstija, o jos laikotarpis ten buvo aukso amžius ir perkeltine, ir tikrąja prasme: iš apylinkėse atrastų aukso gyslų gimė Melburno didybė.

Kultūriškai Australijos miestai atrodo visų, taigi ir niekieno: anglakalbius išeivius iš Britanijos čia 1950-1980 m. pildė pietų ir rytų europiečiai, vėliau geltonodžiai, arabai ir indai, šiandien atvyksta ir afrikiečiai. 25% Australijos gyventojų gimę svetur, 50% abu tėvai užsieniečiai. Ir šiais laikais Australija kasmet “pašaukia” 190 000 teisėtų imigrantų, it vedina kadais net oficialiu šūkiu “populate or perish” (“apsigyvendinti arba žūti”). Kone visi jie “nusėda” ir taip ankštuose miestuose, o ne tuščiose dykumose.

Tokia didmiesčių “kakafonija” palieka mažai vietos kam nors “savitam australiškam”, kas džiugintų keliautojo akį. Tačiau “įvairovęs jūroje” glūdi pavienės kultūrinės salos, kurių atmosfera žavesnė. Arčiausiai širdies buvo lietuviškosios, nuo pat ~1950-1960 m. nuoširdžiai puoselėjamos nuo sovietų okupacijos atklydusių tautiečių. Dabar jau senyvo amžiaus dipukų neblėstanti meilė kaip jokiems kitiems emigrantams toli (už ~15 000 km) esančiai Tėvynei, į ištisus muziejus surinkti jos gabalėliai maloniai stebino.

Lietuvių muziejus Adelaidėje.

Prie kitų kultūrų paprasčiau “prisiliesti” per maistą – dėl didelio skaičiaus Azijos imigrantų Australijoje puikūs korėjiečių, indų, kinų restoranai.

Tereikia kirsti plačius vienaukščių namų priemiesčius gylyn į žemyną ir laukia gamta – Žydrieji kalnai prie Sidnėjaus, Lamingtono džiunglės prie Gold Kosto… Ten ji dar “prijaukinta turizmui”, bet dar keli šimtai kilometrų – ir plyti kone žmogaus nepalytėtos dykros, kalvos, upeliai ir senvagės. Prasideda Autbekas.

Vaizdas į Žydruosius kalnus iš lynų keltuvo, pastatyto specialiai šiai panoramai apžvelgti.

Autbeke gamta visuomet triumfuoja

Didmiesčiai yra Australijos smegenys, o Autbekas, poetiškai dar vadintas “niekada niekada” (Never Never) – jos širdis.

Ten dykuma, rodos, begalinė. Išskyrus raudonąją Uluru uolą ji stebėtinai žalia, apaugusi žolėmis ir medeliais, pilna naktinės gyvybės.

Autbeko dykuma Kvinslande primena begalinę pievą, vadinamą 'krūmais' (bush). Visur čia - rančos, bet kartais jos net be vartelių, o galvijų, jei toliau nuo kelio, neišvysi. Tie rudi brūkšneliai po medžiais - jaučiai. Jų ranča tęsiasi iki pat horizonto ir dar toliau.

Ten – tūkstančius kilometrų besidriekiantys tiesūs “magistraliniai” keliai, kur tarp artimiausių miestelių būdavo ir po 500 km, tarp degalinių – 250 km, iki 2016 m. kai kur net buvo neribojamas greitis, o dažniausi prašalaičiai – “kelių traukiniai” (sunkvežimiai su trim priekabom) ir gyvenamieji automobiliai.

Ten – milžiniškos rančos (didžiausiosios plotas – kaip trečdalis Lietuvos), kurių mažne sulaukėjusius gyvulius ūkininkai sukviečia sraigtasparniais, o per alinančias sausras girdo vandeniu iš malūnais sukamų giliausių pasaulyje (~3 km) šulinių.

Ten – “eterio mokyklos” (šimtuose tūkstančių kvadratinių kilometrų pabirusiems jų pavieniams moksleiviams mokytojai kalba per internetą) ir Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba (greitoji pagalba lėktuvais). Abi institucijos yra Australijos simboliai ir puikiai prisistato turistams.

Australijos gyvulininkų šlovės galerija Longryče, Kvinslande - vienas didžiųjų Australijos muziejų. Palubėje pagarbiai kabo 'Skraidančių daktarų' lėktuvas - ne vienas gyvulininkas dėkingas jiems už gyvybę, ir visa galerijos salė jiems skirta.

Ten – 600 mln. metų amžiaus kalnai, dinozaurų fosilijos ir pirmieji Australijos gyventojai aborigenai, dar nepaskendę imigrantų jūroje (kai kur jie sudaro ir trečdalį ar daugiau gyventojų).

Ten išgaunami resursai, stumiantys pirmyn Australijos ekonomiką. Ne viską valdo tarptautinės kompanijos: it XIX a. “aukso karštinėse” tebesutiksi ir ekscentriškų pavienių “kasėjų – nuotykių ieškotojų”.

Ten – amžinai giedri dangūs, nuostabiai spalvingi saulėlydžiai ir saulėtekiai, žvaigždžių sietynai, nestelbiami jokių žemiškų žiburių (tų stebuklingų vaizdų, gaila, neįmanoma nufotografuoti).

Saulėlydis prie Lamingtono nacionalinio parko, kalviose, skiriančiose Autbeką nuo pakrantės.

Pakrantėje būdavo, kad kelias dienas iš eilės vairuodami šimtus kilometrų nesutikdavome nei vienos kengūros, o Autbeke kartą per vieną vakarą pamatėme gal šimtą – lyg kokį kengūrų miestą būtume kirtę… Deja, daugybė jų buvo ir žuvusių po kelių traukinių ratais, o laukdami naujos aukos danguje tai šen, tai ten patruliuodavo ereliai.

Mūsų 4000 km kelias per Autbeką – pro pasaulio opalų sostinę Kuber Pedį (kur žmonės karščių vengia gyvendami po žeme), įspūdingas uolas (Uluru, Kata Čuta), už Telšius mažesnę dykumų sostinę Alis Springsą (didžiausią miestą ~1000-2000 km atstumu į visas puses), kaimelius su medinėmis XIX a. smuklėmis, jaukius bet brangius pakelės namus “vidury niekur” – buvo ir australiškiausia, ir įdomiausia kelionės dalis.

Požeminė katalikų bažnyčia Kuber Pedyje - temperatūra žiemą/vasarą čia tokia pat. Yra ir daugiau gretimų požeminių bažnyčių. Į šalį imigravo įvairių tikėjimų žmonės, todėl bažnyčios mažytės, bet jų daug.

Tiesa, ir Australijos miestuose nuo gamtos net norėdamas nepasislėpsi. Gatvėse staugte staugia paukščiai, paplūdimiams graso rykliai ir nuodingos medūzos, o priemiesčiams – miškų gaisrai. Ir miestiškas gyvenimas taip labai nenutolo nuo kaimiško – “australiška svajonė” apima namą su darželiu. Ir net į prekybos centrą, pasitaiko, einama basomis.

Įdomybės kokybiškos, bet brangios

Australija – turtingesnė už daugumą Europos valstybių. Kai keliavau pirmą kartą, ir kainos ten gąsdino – bet dabar jau Lietuva kiek prisivijo, ypač pavalgymo kainomis – nors nakvynė ar pramogos, kaip plaukimai prie Didžiojo barjerinio rifo, dar tebėra brangesnės.

Su vamzdeliais plaukiojantys turistai prie vienos Didžiojo barjerinio rifo salų (Lady Musgrave).

Tačiau įdomybių įvairovė – didžiulė – ir dažnoje lengvai praleisi visą dieną. Įeidamas gauni programėlę su maždaug kas valandą prasidedančiais renginiais, demonstracijomis, paskaitomis. Dauguma – be papildomo mokesčio.

Įdomiausias tarp tokių buvo Sovereign Hill kaimas Balarate (Viktorija), atkūręs Aukso karštinės metą (aktoriai, persirengę to meto rūbais, vaidina gyventojus, “nepastebėdami” turistų ar “laikydami” juos savo laimės išbandyti atvykusiais aukso ieškotojais). Dažname mieste yra Australijos gyvūnų parkai. Ne, tai ne įprasti zoosodai, nes daug vietinių žvėrių (kengūros, koalos) yra pakankamai ramūs, kad būtų leidžiama lankytojams įeiti į jų narvus, glostyti, šerti. Papildomos pramogos ten: maitėdų šou, spalvingų paukštelių šėrimas, pasakojimai apie aborigenų mitybą “gamtos turtais”. Lone Pine Sanctuary Brisbene matėme pakrančių, o Alis Springse – dykumų gyvūniją ir augaliją.

Lone Pine parko darbuotoja lankytojai tuoj perduos palaikyti koalą fotografavimuisi (už papildomą mokestį).

Dar vienas pliusas: vizos (tiksliau, leidimai) išduodamos internetu – bet rūpintis jomis verta iš anksto, nes ne kiekvienam jos išduodamos tą patį vakarą.

Australiškas laikas ir atstumai

Be kainų atvykėlį iš Lietuvos glumina ir darbo laikas, ypač Autbeke. Štai viešbučių registratūros ir dažna degalinė užsidaro 20:30-21:00 val., vakaro koncertai, būna, prasideda 16:30. Net didmiesčių naktinis gyvenimas 22:00 jau baiginėjasi, o miesteliai tuo laiku jau lyg išmirę. Iš dalies paaiškinama tuo, kad žmonės “gyvena su saule” – vidurnaktis dažnam, atrodo, tebėra vidurnaktis (miego vidurys). Kai kurios kaimų parduotuvės duris atveria 05:00 (užsidaro 17:00), o viena tradicinių mėsingų šiltų pusrytinių bandelių kavinukė, mačiau, dirbo nuo… 00:00.

Pagrindinis Australijos karo memorialas Kanberoje. Itin šalyje atmenamas Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu australų žuvo daugiau (~60 000), nei kituose karuose.

Visgi, daug restoranų ar kavinių tiesiog veikia vos po kelias valandas per dieną. Net atvykę į vietą valanda ar pusantros iki jos oficialaus uždarymo kartais nerasdavome nė gyvos dvasios.

Todėl nepatarčiau Australijoje didelius atstumus keliauti be gyvenamojo automobilio. Su juo galėdavome pernakvoti pakelės aikštelėje (Autbeke jos naktimis virsta ištisais neoficialiais kempingais), pavalgyti bet kur ir bet kada nespėliodami “dirbs/nedirbs”. Šimtus, o vieną dieną net virš tūkstančio, kilometrų įveikti būdavo lengviau, nei Europoje: geri keliai, jokių miestelių, eismo, kelių policijos, reti vingiai. Kasryt pasitikdavo vis kitokia gamta – bėgant mylioms smarkiai pakisdavo ir augalija, ir klimatas, ir net dienos trukmė. Paros būdavo skirtingos kaip jokioje kelionėje.

Pakelės poilsio aikštelė Kvinslando valstijoje. Australijoje populiaru keliauti gyvenamaisiais automobiliais ar priekabomis ir nakvoti jose, o ne retuose ir trumpai dirbančiuose kempinguose. Itin mėgiamos tos aikštelės, kuriose yra tualetai. Viešų tualetų Australijoje daugiau, nei esu kur matęs, ir visi jie - nemokami.

Žavu ir romantiška. Bet vairuotojų nuovargis tokiom sąlygom – didžiulė rykštė. Palyginus su prieš jį mestom socialinėm reklamom, mūsiškis “Stop karui keliuose” – vienas juokas. Kvinslando pakelėse nemokamai dalijama kava, o frazė “Išliksi budrus – išliksi gyvas” rašoma ant visų Viktorijos valstijos automobilių numerių.

Matyt, Australija – paskutinis likęs “civilizuotas” kraštas, kur iki artimiausio miesto dar gali tekti važiuoti visą dieną, o nuskristi iš Lietuvos niekaip nepakaks paros. Mes skridome iš Varšuvos per Dubajų. Iš Vilniaus galėtum nuskristi nebent su dviem persėdimais, ir tai būtų brangiau.

3000 gyv. turinčio Longryčo savivaldybės pastatas. Artimiausi didesni miesteliai nuo jo - 417 km į rytus (Emeraldas, 12 895 gyv.) ir 647 km į vakarus (Mount Aisa, 22 000 gyv.).

Visi straipsniai iš 10000 km ir 14000 km kelionių po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės

Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

10 tūkstančių kilometrų kelionės kemperiu po Australiją maršruto žemėlapis. Skirtingomis spalvomis pažymėtos maršruto dalys, aprašytos skirtinguose straipsniuose.

Libanas, rodos, tobulas kraštas turiningam ilgajam savaitgaliui. Jokia kita miniatiūrinė šalis (Libano plotas – kaip šeštadalis Lietuvos) netalpina savyje šitiek kardinaliai skirtingų grožybių. Keliasdešimt kilometrų – ir vietoje didžiausios pasaulio romėnų šventyklos jau senas arabiškas miestas. Dar tiek pat – ir kryžininkų pilis, finikiečių griuvėsiai, turkų vietininko rūmai, milžiniškos “menės” olose. Nuo saulėto Viduržemio jūros kurorto iki pūgų košiamo kalnų slidininkų miestelio – irgi juokingas atstumas.

Šitokia įvairi gamta ir istorija leido čia tūkstantmečiams įsitvirtinti dešimtims tikėjimų. Trys islamo rūšys, tik vietiniams žinomos krikščionybės atšakos. Ir dar Izraelis pasienyje. Pakako žiežirbos ir 1975 m. įsiplieskė žiaurus tarpreliginis karas, sudraskęs Beirutui klijuotas “Rytų Paryžiaus” ir “Rytų Šveicarijos” etiketes, paskui – Izraelio okupacija ir, net jai nuslūgus – karts nuo karto antskrydžiai. Todėl turistai Libaną primiršo – bet neapgultas minių jis tik įdomesnis.

Kryžininkų pilaitė supama finikiečių griuvėsių Byblose.

Beirutas – finansų ir religijų miestas

Lankėmės 2009 m., bet 2006 m. Izraelio bombardavimų žaizdų jau nebuvo matyti. Tik nuo ilgesnio ir niūresnio Pilietinio karo griuvėsių dar yra: apgriautas Holiday Inn viešbutis (karo metu tarnavęs kaip patogi vieta apylinkių apšaudymui). Kita vertus, ir pas mus Kaune turime panašių vaizdų (“Respublika”, “Britanika”). Ano karo metu vieną Beiruto kalvą valdė krikščionys, kitą – musulmonai. Panašiai įvairios sukarintos grupuotės buvo pasidalinusios ir visą Libaną.

Libanas nuo tada nebėra turtingasis “pirmasis pasaulis”, milijonai jo piliečių emigravo. Bet anų laikų įdirbis nebuvo visiškai nubrauktas. Pasaulinių prekės ženklų (restoranų, parduotuvių tinklų) čia tebėra daugiau, nei Lietuvoje. Ant kiekvieno kampo Beirute – bankų iškabos, jau daugybę dešimtmečių viliojančios “ofšorinius klientus”.

Beiruto centre.

Senamiestis po karo kruopščiai suremontuotas, taigi atrodo švarus ir išpuoselėtas. Dideliais daugiabučiais jis primena europietišką, bet su aiškiu arabišku stiliaus prieskoniu. Įėjimą į pagrindinę apvalią Nedžmeh aikštę su laikrodžiu saugojo kariai (nepraleido), bet ir aplink buvo įdomu. Didysis seralis (vyriausybės rezidencija) ir aibė centrinių šventovių. “Libanietiškiausia” tarp jų maronitų katedra, nes maronitai – vietinis tikėjimas. Katalikai, bet ne Romos katalikai.

Saugumas Libane itin sustiprintas: Beiruto šaligatviuose pilna betoninių blokų (juos čia pat galima panaudoti barikadoms), o užmiesčio pakelėse – karinių punktų, kurių įgulos pažvelgia į greitį sulėtinusių mašinų vidų. Tiesa, stabdė mus tik viename, ir tai teuždavė vienintelį klausimą “Kur važiuojate?”.

Palei visą Beirutą – ilga ilga jūros pakrantė. Žymiausia jos vieta – iš vandens prasišaunančios Balandžių uolos, kurias smagu stebėti nuo pajūrio restoranų, skanaujant libanietiškus pietus iš daugybės smulkių patiekalų.

Balandžių uolos.

Krikščionys ir kedrai

Libaną prancūzai įsteigė kaip arabų krikščionių tėvynę. 1920 m. jie atskyrė Jėzumi sekančias žemes nuo kitos savo valdos Sirijos. Vėliau prie Libano prijungti musulmoniški slėniai sugriovė religinę vienybę, o kai Izraelis 1948 m. ištrėmė kone milijoną palestiniečių (daug jų šeimų ir šiandien dienas leidžia Libano pabėgėlių stovyklose), krikščionys prarado Libane daugumą. Tačiau valstybės širdis – Libano kalno muhafaza – ir šiandien krikščioniška iki kaulų smegenų.

Viršum Džunijos pajūrio kurorto iškilusi Mergelė Marija – Libano globėja. Prie jos (ir panoraminių vaizdų) keliantys lynų vagonai staiga sustojo. Dingo elektra. Nuolatinis reiškinys Libane. Ir mūsų lankytuose restoranuose ne kartą kelioms minutėms stodavo aklina tamsa. Aplinkiniai niekaip nė nereaguodavo – juk įsižiebs vėl. Ir keltuvas, aišku, ant Harisos kalno užkėlė.

Vaizdas pro viešbučio langą kalnuose greta Bešario. Nuo šio vienišo kryžiaus kalnų snieguose iki artimiausio paplūdimio, kuriame galima maudytis - lygiai 50 km važiavimo.

Džunija garsi ir savo olomis. Dauguma stalagtitų-stalagmitų ertmių panašios, bet didžiulė menė Džunijos olų ėjimo ir plaukimo pabaigoje ir mane pribloškė.

Viduržemio viešbučiai su balkonais į banguojančią jūrą, rodos, galėtų būti pilni saulės mėgėjų iš Europos. Bet jie bijo karo. Be reikalo. Taip, jis čia nuolat tykantis baubas – bet ne didesnis, nei žemės drebėjimai Japonijoje, Kalifornijoje ar Turkijoje. Ir vietiniai prisitaikė.

Vaizdas į vandenyną iš Džunijos viešbučio

17 km į šiaurę nuo Džunijos – Byblosas, istorinė finikiečių sostinė. Ši Antikos prekeivių tauta, pakrančių uostamiesčiais lenkusi graikus ir įsteigusi Kartaginą, iki šių dienų įkvepia Libano krikščionis: matydami, kad žodis “arabas” tapatinamas su islamu, jie dažnai prisistato “finikiečiais”. Bybloso griuvėsiai (pvz. nedidelis teatras) neatskleidžia jo buvusios svarbos, užtat žavūs gretimi “naujesni” statiniai: Viduramžių turgus, kryžininkų pilaitė.

Dvasinė krikščioniškojo Libano širdis – Kadišos slėnis, vadinamas Šventuoju. Serpantinu čia užvažiavome nuo jūros į kalnus. Pakelės sėte nusėtos kryžiais, rodyklės rodo vienuolynus, o miesteliuose, tokiuose kaip rašytojo Kahlilio Džibrano gimtinė Bešaris, skambėjo vien bažnyčių varpai, o ne muedzinų šauksmas. Netrukus žalumas pakeitė sniegynai. Dėl prastų sąlygų ir vasarinių padangų Libano simbolio – kedrų giraitės – nepasiekėme.

Bešaris (kairėje) ir jo bažnyčia.

Balbekas, didžiausia romėnų šventovė

Užsieniečiams žinomesnis kitas Libano slėnis – Bekos. Tiksliau, tenykštės Balbeko šventyklos. Dedikuotoji Jupiteriui kadaise buvo didžiausia Romos imperijoje. Bakcho šventovė mažesnė – bet išsilaikiusi tiesiog puikiai.

Nors nuo Bešario iki Balbeko – vos 50 kilometrų pavasarį dar uždarytu serpantinu, abipus Libano kalnų gyvena visiškai kitokie žmonės. Bekos slėnis – musulmonų šiitų tėvonija. Nuo elektros stulpų čia mus pasitiko žuvusių “Hezbollah” didvyrių veidai, o palei romėniškas šventyklas prekeiviai siūlė marškinėlius su šios organizacijos simboliais (šiitams ji – Libano gynėja nuo Izraelio imperializmo, Libano krikščionys tam gal pritartų, bet juos erzina “Hezbollah” prielankumas Sirijos diktatūrai, o vakariečiai “Hezbollah” kovotojus vadina teroristais). Buvo Mahometo gimtadienis, tad iš mečečių garsiakalbių sklido ilgos kalbos.

Bakcho šventykla Balbeke.

Šiandienio Balbeko miesto centras – labai libanietiškas, pilnas siaurų gatvelių ir gatvių, kuriose eismo taisyklių laikomasi menkai. Nepaisant šiitų daugumos giliau kiemuose stūkso ir senos bažnyčios, kaip armėniškoji. Balbekas, kaip ir kiti Libano miestai, be daugumos turi ir mažumų. Siekdami užkirsti kelią “balsavimui pagal religiją” libaniečiai sukūrė unikalią valdymo formą – konfesionalizmą. Kiekvienoje apygardoje gali balotiruotis tik konkrečios religijos kandidatai, o “didieji postai” irgi amžiams padalinti tikėjimo pagrindu (prezidentas visuomet krikščionis maronitas, ministras pirmininkas – musulmonas sunitas, parlamento pirmininkas – musulmonas šiitas). Taigi, rinktis tarp skirtingų religijų atstovų niekuomet nesudaroma galimybė (“tegul renkasi pagal pažiūras, o ne tikėjimą”), bet rezultate valdžią vis vien dalijasi visų pakraipų tikintieji.

Į pietus nuo Balbeko savo ženklą paliko dar viena pasaulio istoriją piešusi civilizacija: senasis Arabų kalifatas. Jų Andžaro miesto griuvėsiai dar stebėtinai primena romėniškus: stačiakampiai kvartalai tarp cardo ir decumanus gatvių. Juk beduinai arabai miestiško gyvenimo, kaip ir Europos barbarai, mokėsi iš romėnų (bizantiečių). Tik architektūros stiliai Andžare jau kitokie. Beje, šiandieniame Andžare kone visi gyventojai – armėnai.

Romėniškos kolonos (kairėje) ir labiau rytietiška arkada (dešinėje) Andžare

Pietų Libano rūmai ir pilys

Į pietus nuo Beiruto gyvena musulmonai sunitai. Jų pagrindinis miestas – Sidonas, kurio simbolis – jūroje pastatyta kryžininkų pilaitė, tilteliu sujungta su žemynu. Aplinkinis senamiestis gana chaotiškas.

Pietų Libano kalnuose – trys labai skirtingos pilys-rūmai vos keleto kilometrų atstumu viena nuo kitos.

Beit Ad Dinas buvo didinga Osmanų Imperijos “vasalų”, XVI-XVIII a. valdžiusių Libaną, rezidencija. Tuščiose menėse ant plynokų sienų – puošnūs fontanėliai.

Beit Ad Dino rūmai.

Tarp Dair Al Kamaro XVII a. pastatų – Fachredino rūmai. Šiandien čia – Libano vaškinių figūrų muziejus, kur žymūs politikai, arkivyskupai, visus Artimuosius Rytus kadais pavergusios libaniečių žvaigždės. Ne viską supratome, nes prižiūrėtojo “angliškas pasakojimas” labai jau priminė prancūzišką su keliais angliškais žodžiais. Prancūzijos valda Libanas buvo trumpai (nuo pergalės prieš Osmanus Pirmajame pasauliniame kare 1918 m. iki 1943 m.), bet “užsienio kalba” ir “prancūzų kalba” iki šiol čia kone sinonimai, o arabiški pavadinimai lotynų raštu teberašomi prancūziškai.

Trečioji pilis – Mousos – ne praeities imperijos, o XX a. menininko Mousos Abdel-Karimo Al Mamario palikimas. Gyvenimą jis pašventė didžiulio pastato statyboms, jo vidų užpildžiusių medinių žmogelių drožybai. Atrodo naivokai, bet įdomiai. Šiaip ar taip, mažiau menui griežta krikščionybė Libane leido pasaulietiniams menams tarpti labiau, nei daug kur Arabijoje.

Turėdami daugiau laiko dar būtume aplankę romėniškus griuvėsius Tyre.

Tradicinis libanietiškas namas greta Bybloso griuvėsių. Panašūs 'sunkūs mūrai' dominuoja miestelių senamiesčiuose

Libano šlovė priblėso, bet įdomumas – ne

Išgirdus “Turtingoji Arabija” ar “Arabų finansų sostinė” kokiais 1970 m. pirmoji asociacija būdavo “Libanas”. Šiandien kedrų žemę į užmarštį nustūmė naftos karalystės – Dubajus, Abu Dabis… Libanas niekad neturėjo tokių iššaukiančių turtų, kaip Persijos Įlankos emyrai – bet pastarieji – “antra karta nuo bedujino” – niekad nesukurs tokių senų kultūrinių ir gamtos lobių, kokiais didžiuojasi libaniečiai.

Išsilavinęs, žinantis savo vertę ir be galo įvairus Libanas – unikali patirtis keliautojui, nutolęs tiek nuo Europos, tiek nuo Artimųjų Rytų kraštų.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Libano turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Dauguma jų garsūs visoje planetoje, it magnetas traukia žmones, verslus ir filmų režisierius. Paryžius ir Londonas, Niujorkas ir Maskva, Rio de Žaneiras ir Bombėjus, Tokijas ir Pekinas.

Pietryčių Kinija turi net du tokius milžinmiesčius: Guangdžou (13 mln. gyv.) ir Šendženą (11 mln. gyv.). Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės. Bet jų pavadinimus užsienyje temoka tarti kiniškų prekių importuotojai.

Turbūt tai pasikeis. Tarpai tarp šių ir kitų Perlų upės deltos didmiesčių siekia ne daugiau keliasdešimt kilometrų. Kai juos galutinai padengs augančios viduriniosios klasės vilos tai taps didžiausiu pasaulyje miestu, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiančiu dabartinį karalių Tokiją.

Guangdžou gyventojai atvyksta pasivaikščioti po pastaraisiais metais iškilusį Džučiango verslo rajoną.

Keliaudamas ten tik galėjau įsivaizduoti jo būsimą gimimą. Dangoraižių dar per mažai, eiliniai rajonai per nykūs, infrastruktūra tebestatoma. Bet stereotipai apie Kiniją, kaip vargstančių darbininkų lagerį, žlugo galutinai. Ir jei istorijos vaga nepasikeis, Šendženas su Guangdžou taps naujuoju Tokijumi, o “vėliau į kapitalizmo traukinį įlaipinta” Kinijos provincija – naujaisiais Šendženais ir Guangdžou. Ir tai nebe dešimtmečių, o daugiausiai keliolikos metų klausimas.

Guangdžou tūkstantmečių liekanos…

Guangdžou miestas – senas it Roma. Dar 206 metais prieš Kristų čia buvo Nanju karalystės, siekusios Vietnamą, sostinė. Svarbos ši Pietų Kinijos širdis neprarado ir vėliau: ir Atradimų eroje, kai buvo paskelbta vieninteliais teisėtais europiečių vartais į Kiniją, ir XX a., kai dar Antrojo pasaulinio karo metais čia gyveno per milijoną žmonių.

Deja, dabar tegali matyti istorijos atplaišas daugiabučių jūroje. Daug senybių nugriovė Kultūrinė revoliucija, kuomet Mao Dzeduno paraginti jaunieji chunveibinai bėgo niokoti “atgyvenusių” šventovių ir meno.

Statulos Šešių Banjanų šventykloje.

Atkurta tik tai, kas svarbiausia. Šešių Banjanų budistų šventyklos pastatų komplekse įspūdingiausia – devynių aukštų 1373 m. pagoda. Gretima Guangšiau šventykla kuklesnė, bet senesnė.

Abiejų prieigose pirmi pastatų aukštai užgrūsti religinių prekių ir popierinių daiktų (sudeginus juos šiame gyvenime, pomirtiniame pasaulyje mirę protėviai turėtų gauti tikrus) parduotuvėlėmis. Bet to “miesto karkaso” iš senų namų ir šventyklėlių nelikę.

Šešių banjanų šventyklos pagoda-bokštas (kairėje), 'žaislinė' Guangšiau pagoda (dešinėje), per vidurį - pasimelsti atėjęs kinas.

Ir pagrindinėse šventyklose greta pagyrų apie žilos senovės statybos datas prie ne vieno pastato lyg tarp kitko paminima “rekonstruotas 198x m.”. Kaip paaiškino vietinis, tai reiškia, kad ten chunveibinai buvo palikę vien pelenus (t.y. dabartinis statinys tiek pat autentiškas, kiek Vilniaus Valdovų rūmai).

Dar įdomesnė pasirodė Čen giminių akademija, kurios net paskirtį užsieniečiams sunku paaiškinti. 1894 m. susimetę pinigus ir grįžusių iš Amerikos Čenų paragintos ją pastatė septyniasdešimt dvi Čen pavardę turinčios giminės, kad ten gyventų jų atžalos, atvykusios į Guangdžou laikyti vietinių imperinių egzaminų. Imperiniai egzaminai – Konfucijaus įkvėptas žinių patikrinimas – valdant daugumai Kinijos dinastijų (nuo 605 m. iki 1905 m.) buvo lakmuso popierėlis šaukiant į valstybės tarnybą (“mandarinus”). Taip atrinkdavo išmintingiausius nepaisant turtų ar kilmės. Nesunku įsivaizduoti, koks šansas tai būdavo eiliniam ūkininkų jaunuoliui, ir kokią garbę jo sėkmė galėjo atnešti visai giminei.

Čenų akademijos puošnaus kiniško stogo fragmentas.

Dabar Akademijoje – Guangdžou liaudies meno muziejus, bet jo eksponatus pranoksta architektūrinės detalės: meniški stogai, nuostabiai išraižytas “blokas” priešais įėjimą, užkertantis kelią piktosioms dvasioms. Beje, muziejuje kai kurie dramblio kaulo dirbiniai parduodami už dešimtis tūkstančių dolerių, bet jų negalima išvežti iš Kinijos.

Nanju karaliaus mauzoliejui pasisekė, kad daugiabučių statyboms vietą ruošę darbininkai jį aptiko tik 1983 m., nurimus revoliuciniams vėjams. Aplink nukastą pilkapį dabar – gražus muziejus. Visų pirma nusileidau į ankštą tikrąjį kapą (dabar atidengtą), paskui ėjau per sales su turtingomis 122 pr. Kr. mirusio karaliaus Džau Ho įkapėmis – ginklais, muzikos instrumentais, papuošalais. Buvo užkastos net sugulovės bei menininkai.

Džau Ho sarkofagas iš nefrito ir raudono šilko.

Guangdžou turi ir europinio paveldo. “Trylikos gamyklų”, per kurias didžiosios Vakarų imperijos XVIII – XIX a. prekiaudavo su šimtamilijonine Kinija, nebeliko. Užtat yra Šamiano sala, 1859 m. “užrašyta” britams ir prancūzams. Pirklių dvarai, pora bažnyčių ir net kavinukė, kurioje pusryčiavome, čia – it iš Europos perkeltos. Atėjūnai buvo susikūrę savo pasaulėlį, kurį naktimis, it getą, uždarydavo.

Gražių didelių ikirevoliucinių pastatų likę ir kitur Perlų upės pakrantėje. Ja vaikštinėjančius ir gatvės muzikantų beklausančius retsykiais pamatai ne vien kinus. Dažniau trečiojo pasaulio imigrantus ir verslininkus, o ne turistus – sudėtinga vizų politika (būtinas nepigus iškvietimas) turizmo neskatina.

Perlų upės pakrantė. Pastatas kairėje - tarpukariu statytas viešbutis.

…ir pastarųjų metų didybė

Prieš 20 metų Guangdžou turėjo atrodyti nykiai – dešimt milijonų žmonių ir vos kelios įdomesnės vietos, tarp kurių – ištisi kilometrai.

Naujojo Guangdžou prekės ženklas – “Kruizas Perlų upe“. Iš tikro tai 1-2 valandų pasiplaukiojimas vakare, kai ryškiaspalvės šviesos išgražina miestą. Be to, kuriuo plaukėme, upe zujo dar gal dešimt turistinių laivų: su prabangia vakariene, su širdelėmis (suprask įsimylėjėliams), vestuvių pokyliams…

Guangdžou meras, atrodo, visas jėgas metė apžavėti plaukiojantiems miesto svečiams. Kiekvienas tiltas nutvieskiamas visomis vaivorykštės spalvomis (ir jos nuolat mainosi), aukštų paupio daugiabučių palėpės virsta gelsvomis aureolėmis (pasibaigus kruizų metui ~23:00 šviesos išjungiamos).

Vienas iš tiltų besimainančiomis spalvomis. Akyse raibste raibsta.

Bet didžiausias įspūdis – kruizo gale, kai prieš apsukdamas laivą kapitonas priplaukė Džučiango naujamiestį. Vienoje pusėje upės – 600 m Kantono bokštas (penktas aukščiausias statinys pasaulyje), saloje – didžiulė švytinti tribūna. Abu statyti 2010 m. Azijos žaidynėms. Tik Olimpiadai mastais nusileidžiantis renginys “sukūreno” 122 milijardus juanių, bet pasekmes gražu pažiūrėti.

Atnešė jis ir netiesioginės naudos miestui: verslas pagaliau Džučiangą apsodino trokštais dangoraižiais. Ir dar kokiais! Tarptautinis finansų centras yra 439 m., greta statomas Čou Tai Fuk centras – 530 m. Abu, lyg rajono vartai į paupį, aukštesni už bet ką, kas kada nors pastatyta Europoje – kaip ir dar du 391 m aukščio Džučiango pastatai.

Džučiango dangoraižių rajono 'vartai'. Kaip šitokiam miestui 'verslo centras' atrodo nedidelis - kol neprisimeni, kad kone viskas pastatyta per 5 metus.

Kitą vakarą grįžome Džučiangan pasivaikščioti pėsti. Guangdžou jaunimas masiškai darė tą patį, gerėdamasis šviečiančiais šaligatviais, požeminiu prekybos centru ir postmodernia architektūra (biblioteka, muziejus, operos teatras…). Kinijoje didžiuojamasi nauju ir blizgančiu, o sena neatrodo nei jauku, nei romantiška.

Pakilome ir į Kantono bokštą, nors liūtis ir apgadino vaizdus. Kainos nemažos – laisvai krentantis euro kursas nusinešė “pigios Kinijos” vaizdinį. Mokėjome ~20 eurų žmogui, atviras stogas su atrakcionais būtų atsiėjęs dar brangiau. Pastarasis buvo aukščiausia atvira terasa pasaulyje. Aplenkė Dubajus.

Kantono bokštas (tolumoje) iš Perlų upės kruizo. Pastatai dešinėje - daugiabučiai. Palėpės ne tik apšviestos, bet ir gražios: kupolų, piramidžių formos. Upėje - du laivai iš Perlų upės kruizų flotilės.

Šendženas – Kinijos kapitalizmo pradžia

Šendženas – naujausias pasaulio didmiestis ir Kinijos augimo atvaizdas. Dar 1982 m. jis buvo mažesnis už Kauną, o šiandien už jo stiklų ir betono glaudžiasi 11 milijonų žmonių. Priežastis: miestas tarnavo kaip Kinijos vadovo Dengo Šiopingo, nukreipusio šalį laisvos rinkos kryptimi, bandymų poligonas.

Dar 1979 m. čia įkurta specialioji ekonominė zona pakvietė užsieniečius steigti privačias gamyklas – tarkime, atkelti jas iš britų Honkongo. Vakariečiams fabrikantams algos Šendžene atrodė juokingos, o nepritekliaus nualintoje Kinijoje apie jas sklido legendos. Milijonai patraukė į “Specialiąją zoną”, o kai, nusisekus Šendženui, “ekonominis eksperimentas” išplito po Kinijos miestus – pajudėjo šimtai milijonų (didžiausia migracija pasaulio istorijoje).

Šendženiečiai prekybos centre. Tarp jų jau yra žmonių, kurie ne tik patys, bet ir jų tėvai augo privataus verslo eroje. Juk pastaroji į Šendženą sugrįžo net anksčiau, nei į Lietuvą.

Garsioji Dengo Šiopingo frazė “Šlovinga būti turtingu!” tebeaidi Šendžene ir tie turtai jau – visai tikri. Tą jutau pusiau atvirame prekybos centre, kuriame į pasaulinių prekės ženklų parduotuves žvalgėsi madingai vilkinčių kinų kompanijos, o smarkiai atlošęs galvą matydavau bebaigiamas 660 metrų Ping Am dangoraižio statybas. Jis – antras pagal aukštį pasaulyje po Dubajaus Burž Chalifa.

Su Dubajumi nejučia norisi lyginti ir visą Šendženą-Guangdžou, bet abiejų bumų istorijos – labai skirtingos. Dubajus kuriamas visai žmonijai it pasaulio sostinė. O Perlų upės deltos didmiesčiai statomi “saviems”. Tiesiog gyventojų čia tiek daug, kad augantys jų poreikiai spauste spaudžia siekti rekordinių sprendimų.

Perlų upės deltos aukštuoliai: statomas Ping Am pastatas (kairėje), aukščiausias stovintis Šendženo dangoraižis KK100 (viduryje, 442 m), Kantono bokštas (dešinėje).

Pramogų parke – visa Kinija

Jaunų darbininkų Šendžene nėra nieko seno ir nubūto. Bet įdomybių netrūksta. Juk miestas – Honkongo pasienyje, tad dar tik svajojajusi apie bumą Kinijos valdžia čia ėmė vystyti pramogų parkus honkongiečių doleriams pritraukti. “Pasaulio langas” pilnas visos planetos grožybių kopijų, “Laimės slėnis” – atrakcionų, “Safarių parkas” – laisvai laigančių gyvūnų, “Minsko pasaulis” apima visą nurašytą sovietinį lėktuvnešį “Minsk”, dar yra “Ekonuotykių slėnis”, “Arbatos upės kurortas”, “Jūrų pasaulis”… Bilietai brangūs, bet veiklos dažname parke pakanka visai dienai.

Mes pasirinkome “Nuostabiąją Kiniją” (Splendid China) – norėjome pramogas suderinti su šalies pažinimu. Vienoje jos pusėje tarp kalvelių ir ežerėlių stovi sumažintos Kinijos grožybių kopijos. Primena mini-Europos parką Briuselyje. Tik kad Kinija už Europos Sąjungą 2,5 karto didesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Ir “stebuklų” Kinijoje tikrai ne mažiau – tik jiems labai trūksta reklamos. Prie dažno eksponato galvodavau: “Kaip gražu! Kodėl apie tai negirdėjau? Kur yra ši vieta?”. Tarp tokių – budų statulos olose, keistos architektūros mažų tautelių kaimai, kalnų šlaitų gyvenvietės, uolų kūgiai, žavios kiniškos šventovės ar miestų vartai. Aišku, yra “Nuostabiojoje Kinijoje” ir Terakotos armija, Uždraustasis miestas, Potalos rūmai, it gyvatė vingiuojanti Kinų siena.

Viena miniatiūrų 'Nuostabiojoje Kinijoje'.

Antroji “Nuostabiosios Kinijos” pusė – Liaudies kaimas. Kinijos tautinių mažumų stilių namuose čia kasdien pristatomos jų kultūros. Deja, spėjau žvilgtelti tik į vieną programą – ji apsiribojo kinišku pasakojimu.

“Visuotiniai” kasdieniai renginiai buvo žavesni: viduramžių kariai, demonstruojantys triukus ir mūšio menus; spektaklis, atskleidžiantis Kinijos liaudies drabužių įvairovę. Ir vakarinis “varjetė”, įkvėptas Olimpiados atidarymų – šokiais, vaidyba, akrobatika, spalvom, šviesom ir trykštančiu vandeniu perteikiama ankstyvoji Kinijos istorija. Ir net ugnies įžiebimas buvo.

Pusvalandžio trukmės viduramžių mūšio fragmentų inscenizacija.

Aišku, liaudies kaimas neapsieina be suvenyrų, restoranų, bet smagiausia po jį vaikščioti vėlų vakarą, kai niekas nebedirba, bet ir žmonių minios išsiskirsčiusios. Galingų žibintų šviesoje atsidūrusios etninės architektūros interpretacijos nebeatrodo pigios.

Daugiau nei pramogų parkai honkongiečių į Šendženą atvilioja apsipirkimas. Pačiame pasienyje pastatytas daugiaaukštis prekybos centras – Luohu Komercinis Miestas. Gretimos Šendženo geležinkelio stoties koridoriuose – grožio salonų gausybė. Jau link pasienio vežančiame Honkongo metro pilna Šendženo dantistų, plastikos chirurgų, plaukų ataugintojų reklamų. Pirkti paslaugas Kinijoje – vis dar pigiau, bet prekių kainos jau skiriasi mažai. Gamyklos iškeliauja į Bangladešą, o “pigumą” iš Kinijos pamažu stumia “unikalumas” ir – gal sunku bus patikėti – “kokybė”.

Prie Lo Vu / Luo Hu muitinės. Dešinėje - Luo Hu komercinis miestas.

Kuo žemyninė Kinija dar skiriasi nuo Honkongo?

Kaip įsitikinau pabuvojęs abipus Lo Vu pasienio (Šendžene/Gvangdžou ir Honkonge), kainos, kokybė ir dangoraižių skaičius vis panašėja. Bet žmonių mentalitetas ir tvarka – kiti. Ypač skirtumai akivaizdūs geležinkeliuose. Honkonge viskas automatizuota: iš automato perki bilietą, automatas įleidžia ir išleidžia iš perono. Gvangdžou-Šendžene procesas toks: kai kur yra bilietų pardavimo mašinos, bet užsieniečiams reikia eiti prie langelio (pirkimo metu būtina rodyti pasą, o nekiniškų pasų mašinos neskanuoja). Paskui privaloma ant bilieto gauti antspaudą iš štampuotojo, tuomet – eiti per labai nerimtą saugumo patikrą. Mano kišenėse būdavo masyvi kamera, planšetinis kompiuteris, raktai, piniginė – metalo detektoriai pypdavo, o tikrintojai tik pačiupinėdavo ir paleisdavo. Kartą buvo dar geriau: tikrintojų komanda liepė visiems susirinkti savo neperšviestus krepšius nuo rentgeno spindulių konvejerio bei eiti į peroną, o patys ėmė fotografuotis (gal buvo kažkieno gimtadienis ar pirma darbo diena?). Nereikia nė sakyti, kad Honkongo geležinkeliai – privatūs, Kinijos – valstybiniai.

Beje, technologiškai Kinijos geležinkeliai jau pranoksta Honkongą. Greitasis traukinys Guangdžou-Šendženas lekia virš 300 km/h, o erdvios jo stotys primena oro uostus. Bet kas iš to, jei dėl 36 minučių kelionės 40 minučių prastovėjome eilėje prie kasų (nes pusė langelių, nepaisant į lauką ištįsusių grūsčių, buvo uždaryti) ir gavome bilietą į šeštą traukinį (dar po valandos)? Iš viso sugaišome ~136 minutes – daugiau, nei į priekį Šendženas-Guangdžou važiuodami paprastu traukiniu.

Eilės prie bilietų Guangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.

Panašių smulkių Honkongo ir Guangdžou/Šendženo skirtumų yra daug:
*Honkonge perėjose pėsčiuosius praleidžia, Guangdžou/Šendžene – niekada, net jei jau šie būna žengę kelis žingsnius.
*Honkonge pardavėjai šypsosi, o padavėjai greitai prieina, Guangdžou/Šendžene – retai.
*Honkonge draudimas rūkyti tą ir reiškia, Guangdžou restorane į rūkalius nieks nekreipė dėmesio, o staltiesė buvo pradeginta nuorūkomis. Panašiai “Nuostabiosios Kinijos” renginiuose buvo “paisoma” draudimų fotografuoti.
*Honkonge mačiau tik vieną “tupyklą”, Guangdžou/Šendžene regėjau tik kelis unitazus.
*Honkonge daug taisyklingos anglų kalbos, Guangdžou/Šendžene dažnas užrašas ja primena automatinius vertimus.
*Honkonge galėjau naršyti “Google”, “Gmail”, “Youtube” ar “Facebook”, Guangdžou/Šendžene rodydavo, kad tokie puslapiai neegzistuoja (juos blokuoja “Didžioji Kinijos ugniasienė”).
*Honkonge benamių nemačiau, o Guangdžou ištisos jų kolonijos užsiklojusios miega ant tiltuose ir šaligatviuose pasitiestų kartonų.
*Iš Honkongo siųsti atvirukai jau visi pasiekė adresatus, o iš Guangdžou-Šendženo siųstieji dar nenuėjo.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Guangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Tačiau kurdamas savą gerovę Perlų upės deltos elitas žvalgosi būtent į Honkongą. Juk visas regionas kalba kantonietiškai. Kartais pavadinama “tarme”, ši kalba skiriasi nuo valstybinės kinų mandarinų kalbos ne mažiau, nei lietuvių nuo latvių. Kantonietiškas Honkongo kinas ir popmuzika Guangdžou ar Šendžene net artimesni, nei Pekino ar Šanchajaus menas. Kartu jis neša savą “turtingo gyvenimo būdo” idealą.

Kaip pasakojo vietiniai, Perlų upės deltoje labiau nei kur kitur “į madą grįžo” feng šui (ir kelis “skylėtus namus” Guangdžou matėme). O jaunimas į savo kalbą įpina angliškų žodžių, it būtų gimę britų kolonija buvusiame Honkonge.

Gyvenimas namų stoguose dažniausiai minimas pasakojimuose apie užgrūstą Honkongą, bet mačiau jį ir Guangdžou.

Kopijuojamų Honkongo įpročių dar daugės. Bet, manau, Kinijos gyventojai, užsienio kalbų nemokėjimo saugomi nuo globalizacijos, turtėdami sukurs ir savo modernias tradicijas. Kaip japonai po 1960 m., kaip korėjiečiai po 2000 m. Norėsiu grįžti, kai modernioji Kinija subręs. Didžiausias pasaulio miestas Perlų upės žiotyse turbūt bus viena geriausių vietų ją pažinti.

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

1997 m. pasaulį sudrebino žinia: Britanija atidavė Honkongą, Azijos finansų sostinę, komunistinei Kinijai. Ir nors daug kas pasikeitė, laisva rinka čia tebeklesti, o nuostabioji naktinė panorama tebesipildo žibančiais dangoraižiais.

Svarbiausia, Honkongas išliko įvairialypis. Tik keliaujant Honkonge miesto viešojo transporto bilietėliai man atvėrė kelią į visiškai skirtingus pasaulius. Stiklinį-plieninį finansų centrą su daugiaaukščiais šaligatviais. Kaulūno gatvių turgus ir piligrimų šventyklas. Ankštų butų “naujamiesčius”. Įtvirtintus giminių kaimus, kurių “protėvių salės” atmena visas išmirusias kartas. Atokias, tik laivais pasiekiamas salas su žvejais, paplūdimiais arba “pabėgėliais iš miesto”.

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Honkongo centro vaizdas iš Kaulūno pakrantės - turbūt gražiausia gyvenime mano regėta naktinė panorama.

Centro sala – Honkongo verslo širdis

Honkongo širdis – nedidelė sala, “Azijos Manhetenas”, kurios ramų tropinį vaizdą seniai papildė reklamomis spindintys daugiaaukščiai. Juose – didieji bankai, akcijų birža, koncernų atstovybės visam kontinentui. Tarpais zuja tarnautojai, dažnas jų baltaodis: užsilikęs britas ar tarptautinės įmonės komandiruotas karjeros klerkas.

Tai tas senasis Honkongas, kurį šventai gina daug vietinių. Situacija atvirkščia Europai: masinė imigracija (iš žemyninės Kinijos) tautiškai grynino Honkongą, bet dažnas vietinis idealizuoja tuos daugianacionalinius “vartus į žemyną”. 1997 m. plevenusią viltį, kad Kinija kapitalizmo mokysis iš Honkongo, teko pamiršti: “svorio kategorijos” tiesiog ne tos. Turtėdama Kinija nenusikratė cenzūros, korupcijos, postsocialistinio mentaliteto. Honkongiečiai jaučia šiuos “priešus” ateinant “iš šiaurės”: kartu su neteisėtomis gimdyvėmis (taip jos vaikams “parūpina” honkongietiškus pasus), “skėriais” turistais, nekilnojamojo turto burbulą pučiančiais investuotojais ir Liaudies Respublikos tarpininkavimo biuru, tariamai samdančiu triadus (vietos mafiją) žurnalistams ir demonstrantams gąsdinti.

Honkongo Centre. Dviaukščiai autobusai - britų palikimas, o siauri dviaukščiai tramvajai - Honkongo išskirtinumas. Atsisėdus antro aukšto priekyje galima puikiai gėrėtis pastatų suspaustomis gatvėmis.

Honkongo salą galima idealizuoti, bet ten praleistas laikas nepakylėjo. Visa kas orientuota į funkciją: net centrinė Statulos aikštė primena mažą chaotišką lauką, apsuptą nederančių pastatų. Tenykštė banko direktoriaus sero Tomo Džeksono skulptūra – vienas nedaugelio paminklų visame mieste. Mat “klasikinis Honkongas” – analogų neturintis liberalizmo bastionas. Net šiandien, po to kai, prijungus prie Kinijos, įvesta minimali alga ar 3 dienų tėvystės atostogos, Honkongas pirmauja visose verslo laisvės lentelėse.

Kad koks vyriausiasis architektas nurodinėtų, ką statyti, čia lygiai taip pat neįsivaizduojama, kaip kad valdžia mokesčių mokėtojų pinigais remtų verslą ar čiustytų gatves ir aikštes. Metro, autobusai, “Miesto gražinimo agentūra” ir net dolerius spausdinantys bankai – visa kas Honkonge siekia pelno ir iš jo gyvena.

Centro darbuotojai per pietų pertrauką masiškai kerta vietinį prekybos centrą.

Pabūgę grąžinimo Kinijai šeštadalis honkongiečių buvo emigravę. Paskui daug jų grįžo suvokę, kaip sunku verslauti užsienyje: buhalterija, darbo teisė, aibės mokesčių, reikalavimų ir kontroliuojančių agentūrų, kurių Honkonge nebuvo ir nėra.

Senieji Honkongo pastatai griaunami vos apsimoka statyti didesnius. Net XIX a. architektūros teko gerai paieškoti (keli pavyzdžiai – Aukščiausias teismas, Įstatymų leidžiamoji taryba – yra netoli Statulos aikštės). Tarp juos užgožiančių dangoraižių vaikštoma antro aukšto šaligatvių labirintais. Jie čia kerta prekybos centrus, čia viešbučius ir biurų daugiaaukščius, čia atsiremia į viešus laiptus ar liftus. Dažno pastato vestibiuliu – net ir postmodernizmo šedevro Honkongo ir Šanchajaus banko štabo – praeiviai “kerta kampus”. Jokiuose planuose šie praėjimai nesužymėti, tad tinkamus terasdavau spėliodamas.

Centras žavesnis iš toli. Pavyzdžiui, nuo Viktorijos kalvos. Ne veltui vietiniai milijardieriai perka brangiausius namus jos šlaituose. Paprasti mirtingieji “dangoraižių sklidina dauba” grožisi nuo Peak Galleria prekybos centro.

Į Viktorijos kalvą kopiantys Honkongo centro daugiabučiai nuo Peak Galleria. Vaizdas retai būna giedras: retsykiais užklumpa smogas, dažniau - rūkas. Į aukščiau esančius namus veža nemokami 'gatvės eskalatoriai' - dar viena įdomi Honkongo viešojo transporto rūšis.

Kaulūnas – Honkongo raumenys

Tačiau labiausiai mane užbūrė Centro panorama iš anapus sąsiaurio, nuo Kaulūno Honkongo kino žvaigždžių alėjos. Ypač kai, kaip kas vakarą 20:00, ją perkeitė “Šviesų Simfonija”, “didžiausias pasaulyje apšvietimo žaismas”. Besitikinčius nežemiško jis nuvilia, bet aš gerėjausi tuo, kad pagal muziką judantys žibintai ir žali lazeriai nutapė paskutinius štrichus tai beveik tobulai panoramai.

Patsai prekybinis Kaulūnas už brolį anapus sąsiaurio proziškesnis. Siaurokose pusamžių drėgmės išėstų daugiaauščių gatvėse čia iki išnaktų šurmuliuoja įvairūs turgūs: paukštelių (kinai senukai mėgsta juos auginti, narvuose “neštis pasivaikščioti”), žuvų, nefrito, būrėjų, maisto, “ponių” (t.y. moteriškų drabužių) ir universalus Temple gatvės.

Vienas Kaulūno gatvių turgų Monkoko rajone. Monkokas vadinamas 'tankiausiai gyvenama vieta žemėje', bet manau šios žinios gerokai pasenusios: naujesnės Honkongo vietos panašiai užgrūstos aukštesniais daugiabučiais.

Didžiausia Kaulūno legenda – Aptvertasis miestas – dar 1994 m. virto dulkėmis. Šis netyčia užsilikęs Kinijos Liaudies Respublikos anklavas vidury dar britiško Honkongo buvo tapęs vienintele pasaulyje vieta “be įstatymų”, šitaip pritikusia liberaliam kraštui. Pastatai čia augo vienas ant kito kol uždengė gatves, vešėjo ne tik narkotikai ar prostitucija, bet ir… griežtų taisyklių nesaistomi dantistai.

Aptvertojo miesto anarchijos poskonį, sako, galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose”. Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…

Prekybos centras Čunkingo dvarų apačioje. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką - paso netikrindavo.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.

Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.

Kiti vietos trūkumo sprendimai: ant senųjų daugiabučių stogų “dygsta” ištisi naujakurių kaimai. Tai neteisėta, bet liberalioji Honkongo valdžia užmerkia akis – leidžia tiekti elektrą, vandenį. Kai kurie žvejai, tuo tarpu, tebesiglaudžia Aberdyno uosto laivuose.

Suprasti didmiesčio mastus geriausia ne darbo dieną, kai dauguma pluša biurų dangoraižiuose (kaip sakė pažįstamas, ir iki 22:00), o sekmadieniais. Kone visas Honkongas tada plūsta į parkus ir turgus. Žalių plotų taip trūksta, kad darbininkai piknikus rengia ant prekybos centrų laiptų, pėsčiųjų viadukų. Kaulūne juos “okupuoja” tūkstančiai skaruotų namų šeimininkių iš Indonezijos, Centre – filipinietės.

Sekmadieninis indoneziečių piknikas ant viaduko Kaulūne. Indoneziečiai - sparčiausiai auganti Honkongo mažuma, ir daugiausiai tai musulmonės tarnaitės, viduriniajai klasei jau tampančios būtinybe. Sekmadienis joms - laisva diena, bet jų šeimos už tūkstančių kilometrų - todėl leidžia laiką su likimo draugėmis.

Parkų nedaug, tad kiekvienas jų kvadratinis metras išnaudojamas įdomiai. Populiarios paukštidės (tinklu dengtos viešos zonos, pilnos sparnuočių), o Kaulūno parko Kunfu kampe sekmadieniais sugebėjimus demonstruoja kunfu mokyklos. Juk būtent honkongiečių filmai paskleidė po pasaulį kinų kovos menus. “Mažiau karingi” senukai taoistai praktikuoja taiči – iš lėto juda, esą “gerindami gyvybinės energijos srautus”.

Kaulūno priemiesčiai: nuo piligrimų šventovių iki mirusios pramonės

Šiauriau Kaulūno masteliai smulkėja. Pasieki “Pasienio gatvę” (Boundary Street). Viskas iki jos buvo britams perduota amžinai, o “Naujosios Teritorijos” šiauriau – 1898 m. išnuomotos 99 metams. Miestas išplito ir 1997 m. suėjus nuomos terminui Pasienio gatvė nė skirtingų rajonų neskyrė. Tad britai atidavė viską, mainais išsiderėdami 50 metų išsaugosiamą kapitalizmą.

Šiauriau buvusios sienos – ir žymiausia Honkongo šventovė Vong Tai Sin. Prieš dievybių statulas sekmadienį vieni taoistai lingavo smilkalais, kiti būrė. Kratai pagaliukų pilną puodelį, pažiūri pirmojo iškritusio numerį ir eini į specialią salę nusikabinti tuo numeriu pažymėtos pranašystės. Taip būdavo seniau. Dabar mačiau, kad skaičiaus “reikšmę” piligrimai tikrina mobiliojo telefono programėlėse.

Piligrimų minios Vong Tai Sin šventovėje.

Šventykloje daug jaunimo – tradiciniai tikėjimai Honkonge aktualūs visiems. Telefonų numeriai su laimingais aštuonetais atsieina tūkstančius. Prabangūs daugiabučiai, kaip reikalauja feng šui, statomi su skylėmis “drakonams praskristi”. Ir net Honkongo-Šanchajaus banko statytojai eskalatorius perstatė kreivai: pasaulinio garso britams architektams taip liepė feng šui konsultantas.

Jaunimas pamėgęs ir gretimą Kaulūn Tongą. Į tenykščius prirūkytus belangius “meilės kambarius” porelės ištrūksta nakčiai ar kelioms valandoms iš ankštų (tėvų) butų (ne ką brangesnių analogiškų “įstaigėlių” vėliau radome ir Centre). Išbandėme ir mes. Jei svarbu higiena, jie tiks ir šiaip nakvynei: priešingai pigiems viešbučiams, lova, patalynė, dušas buvo puikūs. Aplinka savotiška: senyvas vyriškis parsivedė prostitutę, kambarių raktų darbuotojai nedavė (rakinamasi tik iš vidaus). Beje, ryte už “atsarginių durų iš numerio į lauką”, kuriomis naudojasi pašalinių žvilgsnių vengiančios porelės, girdėjosi vaikų klegesys: Kaulūn Tongas garsėja ir puikiausias darželiais bei mokyklomis. Griežtu egzaminavimu žymioje šalyje mokslo kokybė – ne juokas, o žvaigždės-korepetitoriai, per ekranus mokantys daugybę klasių iš karto, uždirba milijonus.

Kunfu mokyklų pasirodymas Kaulūno parke.

Gretimo Kvun Tongo rajono nūnai apleistuose ar sandėliais virtusiuose daugiaaukščiuose 1965 m. ar 1975 m. gimė Honkongo ekonominis stebuklas. Vakarų kompanijos atkėlė čia gamybą: į tuomet pigų, vargšą kapitalizmo paribio miestą. Laisvos rinkos ir intelektualių migrantų iš Kinijos traukiamas Honkongas šovė į turtingųjų gretas kaip “Azijos tigras”. Po 30 ar 40 metų patys Vakarai – jau Honkongui už nugaros. Algos išaugo kartais, gamyba iškeliavo į Kiniją (Šendženą, Gvangdžou). Bet dar ne visi pastatai, kuriuose šiandieniai seneliai, rankomis rinkdami niekučius Vakarams, uždirbo pirmąsias algas, užleido vietą dangoraižiams.

Naujamiesčiai, kaimai ir laukinė gamta

Naujųjų Teritorijų ištisu miestu nieks nepavertė. Honkongo valdžia – neperkalbama. Vos 24% Specialiojo regiono ji skyrė užstatymui, o kitur visa saugoma it “po senovei”. Kaimai be automobilių, vienuolynai, paplūdimiai. “Naujamiesčiai”, pradėti statyti XX a. viduryje gausių pabėgėlių nuo Kinijoje įsigalėjusio komunizmo apgyvendinimui (1945 m. – 1981 m. Honkongo gyventojų pagausėjo septyngubai: nuo 750 000 iki 5 100 000), stiebiasi tik į viršų, bet ne plotį. Penkiasdešimtaukščių namų kolonijas, suspiestas aplink metro stotį/prekybos centrą, it kas nupjovęs būtų: jos baigiasi, prasideda kalvota žaluma.

Vaizdas iš Ngong Pingo lynų keltuvo. Ček Lap Koko oro uostas (kairėje) ir Tung Čungo naujamiestis (dešinėje), supami kalvotų miškų ir jūros.

Tie naujamiesčiai primena Lietuvos “miegamuosius rajonus”, tačiau aukštų ten daugiau, butai mažesni. Todėl net eilinę darbo dieną darbo metu užsukęs į Ša Tino naujamiesčio pereinamus kiemus buvau apsuptas zujančių žmonių tuntų. Vienas smagiausių dalykų Honkonge buvo pajusti tą atmosferą, nesustabdomą šurmulį, liberalizmo dvasią. Parduotuvėlėse ištįsus eilėms kasininkai sukdavosi taip greitai, tarsi siektų per valandą aptarnautų klientų pasaulio rekordo; skelbimai kaip apie didžiulę naujovę pranešė apie įvedamas net 3 dienų tėvystės atostogas.

Ša Tine – ir Honkongo paveldo muziejus (nuolatinės kinų meno, Naujųjų teritorijų parodos ir laikina apie Briusą Ly). Netoliese – Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, paskendęs tarp daugiabučių. 1898 m. Naujosiose Teritorijose britai rado dešimtis tokių kaimų, pavaldžių skirtingoms hakų giminėms. Ir jie išliko ligi šiol. Kaip dera, Tsang Tai Uko kaimiečiai ankstesniąsias Tsangų kartas pagerbia protėvių salėje, kurioje jų nuotraukos prieinamos ir turistams.

Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, primenantis vieną didelį namą. Kampuose - bokštai, sergėdavę nuo kitų giminių antpuolių. ~1847 m. jį fundavo pirklys Tsangas Kun Manas. Kaimas buvo vientiso stiliaus, bet paveldosaugos Honkonge nėra - tad aplipdyti jo skirtingais langais, dažų dėmėmis ar kondicionieriais niekas neuždraudė.

Ne kiekvienas praeities gabalėlis šitaip užgožtas plėtros. Tokių atokybių, kokios pasitaiko už paskutiniojo eilinio naujamiesčio dangoraižio, ir Lietuvoje sunkiai rasi. Į kai kuriuos kaimelius net kelių nėra.

Į Honkongo salas automobiliu nenuvažiuosi

Lantau – didžiausia Honkongo sala. Šiaurėje – oro uostas ir Tung Čungo naujamiestis, bet į tuščius pietus leidžiama įvažiuoti tik gyventojams ir autobusams. 5,7 km 25 minučių kelionė “lynų vagonu” – ir jau buvome aukštumose, prie Po Lin vienuolyno ir Ngong Ping 360 kiniško restoranų, parduotuvių ir kavinių kaimelio. Jame – tradiciniai namai, “dvylikos Dangaus generolų” skulptūros, įvairus (animacija, vaikščiojimas po tamsius kambarius), bet neišsamus Sidartos Gautamos (Budos) gyvenimo pristatymas ir figmedžio, po kuriuo jis nušvito, kopija. “Didžiausias pasaulyje sėdintis bronzinis Buda” (35 m., 250 tonų) ant kalno čia užkeltas minioms turistų, o ne vienuoliams. Pastarieji medituoja giliau Lantau miškuose.

Po Lin vienuolynas nuo didžiosios Budos statulos

Už tų miškų Pietų Kinijos jūros įlanką supa Tai O žvejų kaimas, “Rytų Venecija“. It sulamdytais metalo lakštais apkalti namai čia stovi virš vandens. Vien tik kas 15 minučių atriedantys perpildyti miesto autobusai primena, kad keliasdešimt minučių važiavimo – ir jau būsi pasauliniame finansų centre. Miestiečiai į Tai O atvyksta šviežios žuvies, žvejų tradicijų, ramumos. Aplink kaimišką šventovę pagal būgnus šoko liūtu apsirengę du kinai. Pažingsniavę siaurais praėjimais ir pėsčiųjų tilteliais į šalį, bemat likome visai vieni.

Tai O žvejų kaimo vienas kanalų.

Tai O gatvelėse netilptų jokie automobiliai. Mašinų nėra ir visoje Lamos saloje. Atrodė, tarsi 1997 metai ten taip ir neišaušo. Kone vien angliškos iškabos reklamuoja minigalerijas, alubarius, viktorinų vakarus, gyvūnėlių aukles, startuolius. Europiečiai tarnautojai ir meniški gamtosaugininkai Jung Šue Van kaimo gatvelėse rado trokštamą ramybę. Kai kurie kasdien laivu plaukia į darbą centre, kiti miestą savyje jau “amžiams užbraukė”.

Kilometro vienišas žygis miško taku mane atvedė į ramų Hung Šing Je paplūdimį su kurortiniais restoranėliais. Dar toliau – žvejų kaimai, Antrojo pasaulinio karo kamikadzių olos. Ir ūžianti masyvi elektrinė, kurios trys kaminai matosi visoje Lamoje, it bažnyčių bokštai Vilniaus senamiestyje. Atokumas Honkonge, kurio plotas – kaip pustrečio Vilniaus – visuomet sąlyginis. Bet elektrinė – dar vienas atskiras pasaulis. Jos darbininkus į nuosavą uostą atgabena kiti laivai. Nuo paplūdimio kėdutės stebėjau, kaip vienas toks lėtai išplukdė pasibaigusią pamainą. Kaip jūra, smėlis, žalios kalvos ir medžiai tas laivas ir kaminai – gražaus peizažo dalis.

Hung Šing Je paplūdimys. Angliškas skelbimas pranešė apie čia vyksiančią stačiatikių šventę.

Žavu, kaip vos kelių kilometrų kelionė kardinaliai pakeičia atmosferą. Ypač tą patyriau grįždamas iš Lamos: pakeliui keltas prisišvartavo kaimelyje su keliomis spingsulėmis, kuriame išlipo tik vakariečių šeima su tarnaite iš pietryčių Azijos. Pasukau žvilgsnį tolyn ir prieš akis stojo Aberdyno dangoraižių geltonų šviesų jūra. Sekantis uostas. Skersai viens po kito plaukė milžiniški konteineriniai laineriai, jų sukeltos bangos it audra supo mūsų laivelį.

Honkongas nemiega ir naktimis

Daugumoje šalių geriausia keliauti “su saule”, nes tamsoje nėra ką veikti (jei nerūpi klubai ir barai). Honkonge šį grafiką modifikavome: išeidavome 09:30, pareidavome po vidurnakčio. Miestas bluosto nesudeda: virsta nuostabia reklaminių šviesų mozaika (meniškai išlankstytus neonus pamažu keičia LED’ai). Ir veiklos tada gausu kiekvienam. Giliausią naktį rasi atidarytų parduotuvių, restoranų ir maisto turgų (taip vadinamos valgyklos po atviru dangumi). 00:30 darbo dieną metro nebūdavo kur atsisėsti.

Trečiadienio vakarai – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncerto, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (yra net “McDonald’s”).

Dalis Laimės slėnio hipodromo. Dešinėje - daugiaaukštės klubo narių ložės. Brangią hipodromo žemę supa dangoraižiai.

Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus. Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto.

Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis. Pinigus iškeitėme į specialų čekį ir kompiuterizuotuose automatuose galėjome greit rinktis iš šimtų variantų: pagal lenktynių numerius, žirgus, pozicijas, įvairiausių derinių; statyti viską iškart ar atsiimti “gražą” mažesnės vertės čekiu ir laukti kitų varžybų. Mūsų žirgas išsyk atsiliko, bet aplinkinių laukė daugiau adrenalino: vienas kitą lankstantys jojikai, laukimas, kol didžiajame ekrane pasirodys preliminarūs ir galutiniai laimėjimai, komentatoriams trimis kalbomis vis aitrinant atmosferą. Pinigus, beje, irgi išmoka automatai: jokių eilių, jokio bendravimo.

Informacinė lenta Hepivalio hipodrome. Iš įprastų tribūnų matosi ne visa trasa, tad tenka pažiūrėti ir šį ekraną. Beje, varžybos rodomos ir daugybėje barų visame Honkonge.

Veidrodėli, veidrodėli, ką žadi Honkongui?

Honkongas kitoks, nei žemyninė Kinija. “Viena valstybė – dvi sistemos” – taip Kinijos vadovas Dengas Šiopingas kadaise sutarė su Margaret Tečer, kai ši pažadėjo grąžinti Honkongą. Labiausiai skiriasi jo žmonės. Kinija, lyg lepinanti mama, ~20 metų leido jiems eiti savo keliu: ir ekonominiu, ir kultūriniu, ir politiniu. Kai 2009 m. ar 2015 m. pamatydavau viešus Kinijoje uždraustos Falun Gong “sektos” plakatus, nukreiptus prieš komunistų partiją, būdavo sunku patikėti, kad esu valstybėje, kurią komunistai ir valdo.

Bet tarp lepūnėlio vaiko ir suaugėlio teisių yra didžiulis skirtumas. Per 2014 m. neįvykusią “skėčių revoliuciją” pagrindines gatves užėmusios dešimtys tūkstančių Honkongo studentų sakė: “Honkongas suaugo. Jau norime patys rinkti vykdomosios valdžios pirmininką”. Kinija paauklėjo – “rinksite, bet iš mūsų patvirtinto sąrašo”. O galiausiai, kai Honkongas “tapo pilnamečiu ir vis tiek nenusiramino”, jau nutarė rimtai jį bausti: nuo 2020 m. Honkonge draudžiama agituoti prieš Kinijos valdžią, už Honkongo nepriklausomybę, o tai darantieji sėda į kalėjimus. Tais metais Honkongas supanašėjo su likusia Kinija tikriausiai labiau, nei 1997 m. Ir visgi net ir šiandien Honkongas tebeturi laisvių, kurias net Lietuva prarado: savą valiutą (Honkongo dolerį), nuosavas muitines visuose pasieniuose (net su Kinija).

Būrėjų turguje. Šioje nuotraukoje ir visur Honkonge kinų raštas - kitoks, nei žemyninėje Kinijoje, mat Honkonge neįsigaliojo Mao laikų 'supaprastinimas', pakeitęs apie 2000 hieroglifų.

Pažįstamas honkongietis, su kuriuo vakare susitikome viename kone slaptų šaligatvinių restoranų 2015 m., kol laisvės dar buvo daugiau, optimizmu netryško. Protestai nieko nepakeitė ir nepakeis nei į gerą, nei blogą. Honkonge gimstamumas tarp mažiausių pasaulyje ir Kinija savo nuožiūra siunčia “nekultūringus” naujakurius. Tėvų karta, užaugusi Kinijoje, džiaugėsi Honkongo sugrąžinimu laisvėjančiai “Tėvynei”, bet jis ir jo bendraamžiai to britams niekad neatleido.

Aštuoniolika metų nuo 1997 m. buvo prabėgę it akimirksnis. Nenumaldomai artėja kita data: 2047 m., kai visi Kinijos pažadai laikyti Honkongą “atskirą” pasibaigs. Ar tada dings Karalienės gatvė, o Viktorijos kalva taps Mao Dzeduno kalnu? Kažin. 32 metai Kinijai – it era – ir ji pati dar labai keisis. Kaip spėjo mano draugas iš kitos sienos pusės (Guangdžou), kai ir tenykščiai kinai išmoks elgtis su pinigais, honkongiečiai juos pamils.

Plačiosios “imigrantų iš Kinijos upės” tvenkiasi: algos skiriasi vis mažiau, o ankšti Honkongo butai “tautiečiams” ima kelti gailestį. Juodadarbiais vis dažniau “užsirašo” indai ir pietryčių azijiečiai – kinų procentas Honkonge jau vėl krito iki 92%. Bet gal ir užsienietiški veidai nebeliks Honkongo išskirtinumu: paplis ir vieno vaiko politikos prarentintoje Kinijoje?

Honkongo dangoraižiai. Iš kairės: Honkongo ir Šanchajaus banko štabas, daugiabutis prabangiame Vakarų Kaulūno rajone (su feng šui gerinančia skyle) ir Bank of China pastatas (jo feng šui dėl aštrių kampų itin blogas).

Netikiu, kad Honkongas bus dramatiškai sugriautas: šiandienos Kinija per daug pragmatiška, ir rinkų pasitikėjimas jai svarbus. Tikėtinesnės kitų pesimistų prognozės: Honkongas iš lėto paskęs užmarštin, visomis prasmėmis tapęs eiliniu Kinijos provincijos miestu (vos 300 km spinduliu Kinijoje jau užgimė keturi už Honkongą didesni milžinmiesčiai – Gvangdžou, Šendženas, Dunkunas ir Fošanas).

Bet turistams Honkongas visuomet išliks kitoks. Gimęs kitu laiku, kitaip tausojęs gamtą ir draugavęs su kitomis kultūromis.

Senieji Centro-Kaulūno keltai 'Star Ferry' - žymiausias keleivinių laivų maršrutas Honkonge.

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

“Azijos Las Vegasas”. Šis palyginimas skamba gražiai, bet Makao gyventojus jau turėtų įžeisti. Juk Makao (vienintelis Kinijos miestas, kur legalūs lošimai) kazino apyvartomis Amerikos pramogų sostinę jau aplenkė… septyniskart. Į kovą dėl lošėjų milijardų verslininkai meta vis sunkesnes pajėgas: nemokamus re(n)ginius, sunkiai pranokstamą blizgesį ir pastatų didybę. Nuo to eiliniam turistui, tokiam kaip aš – tik smagiau.

Kazino papėdėse stūkso senas europietiškas senamiestis. Mažytis Makao pusiasalis buvo ir pirmoji, ir paskutinė Europos kolonija Azijoje: nuo XVI a. iki pat 1999 m. čia šeimininkavo portugalai. Kinijos specialiojo regiono statusas ir toliau saugo Viduržemio dvasią: dvikalbiai užrašai, kolonijinė teisė, statulos buvusiems užkariautojams, bažnyčia ant nuosavos valiutos (patakų) banknotų…

Makao ir – tankiausiai gyvenama pasaulio šalis. 650 000 kinų čia spraudžiasi teritorijoje, mažesnėje už Alytų. Jų kuklūs, nuo drėgmės pajuodę daugiabučiai grotuotais balkonais sunkiai leidžia patikėti, kad Makao – ir turtingiausias pasaulio kraštas. Bet jis toks yra. Nubūtos šaligatvių užkandinės ir dievybių altoriais puoštos parduotuvėlės – tai ne skurdas, o senoji Kinijos kultūra. Makao niekad nebuvo komunizmo ir revoliucijų, tad tarp užstatytų kalvų ji tebeveša.

Trys Makao veidai pro mūsų viešbučio langą: priekyje – portugališkas senamiestis, toliau – eiliniai XX a. daugiabučiai, gale – kazino ‘Didžioji Lisabona’.

Kazino blizgesys pavergė milijardinę Kiniją

Milijonai įvairiaspalvių lempučių ir šviestukų, aplipusių postmodernistinius “lošimų dangoraižius” man buvo ir pirmas, ir paskutinis Makao vaizdas. Atplaukiau iš Honkongo – kaip kokios šešios honkongiečių kartos. Daugiamilijoninis Honkongas – vos už 60 km, ir būtent tenykščiams lošėjams privilioti portugalai savajame pusiasalyje dar XIX a. viduryje legalizavo lošimus.

Kinijos gyventojai neturėjo iš ko lošti, paskui atsidūrė už “bambukinės komunizmo uždangos”. Bet pastaraisiais dešimtmečiais Kinija turtėjo ir laisvėjo mėnesiais, ne metais. Ir nors iš Honkongo kasdien tebeplaukia šimtai laivų-raketų reisų, o pagrindinė valiuta Makao kazino – Honkongo doleriai – užtenka pažvelgti į be atvangos per pasienio su likusia Kinija vartus plūstančių turistų upę, kad suprastum: tikrieji pelnai jau iš ten. Beprotiškas Makao lošimų apyvartų augimas – puikiausia to iliustracija: vos 2007 m. aplenkusios Las Vegasą, šiandien jį jau lenkia septynis kartus.

Makao Žvejo prieplaukos koliziejus (dešinėje) ir Sands kazino, bumo metais atsipirkęs per vienerius metus nuo pastatymo.

Ir kazino pasikeitė. Senojoje “Lisabonoje” (“Lisboa”) išvydau nubūtą apskritą salę su perspėjimais nesispjaudyti, patrauklią gal tik užkietėjusiems lošėjams. Likusiesiems greta “pražydo” naujoji “Didžioji Lisabona (“Grand Lisboa”), fotogeniškas gėlės formos dangoraižis. Netoliese – panašūs “Wynn”, “MGM” – vardai, atkeliavę tiesiai iš Las Vegaso.

Nuo savo amerikiečių “įkvėpėjų” jie skiriasi tuo, kad fotografuoti lošimų salėse draudžiama. Juk kalbama, kad dažną žetoną ten nuperka Kinijos valdininkai už kyšius. “Rimčiausių šulų” nemato ne tik objektyvai, bet ir pašalinių akys: jie lošia VIP kambariuose, kur, priešingai nei Las Vegase, ir pralošiami didžiausi milijardai. Tiesos tuose žodžiuose, matyt, yra: 2014 m. Kinijai “paskelbus karą” korupcijai, Makao apyvartos pirmąsyk smuko.

Makao – nemokamų reginių miestas

“Megakazino” – ištisi kurortai po stogu. Jų ašys – daugiaaukčšiai viešbučiai, jų parkavimo aikštelėse stovi prabangiausi automobiliai, jų lošimų salės atvirai “įsilieja” į brangių parduotuvių, restoranų ir… nemokamų re(n)ginių prieangius. Visos dienos Makao neužtektų tam, kad išvystum, ką visi kazino laisvai siūlo kiekvienam praeiviui.

Nemokamas baubiančio Fortūnos drakono pasirodymas Wynn kazino

Wynn vestibiulyje kas pusvalandį lydimi muzikos, šviesų, dūmų, projekcijų ir visokio judėjimo, iš grindų iškyla, sukasi ir atgal susmenga tai “Fortūnos drakonas”, tai “Klestėjimo medis”. Atrodo įspūdingiau, nei galėčiau aprašyti. O priešais įėjimą apvaliame “Teatrališkame ežere” kas 15 minučių pagal muziką šoka fontanai.

Žvejo prieplaukoje – pasaulio uostų pastatų kopijos, net romėniškas amfiteatras.

MGM vestibiulis paverstas šiuolaikinių kinų idealizuojamos “senosios Europos aikšte“. Jos fasadus kas vakarą mistiškai nutvieskia daugiaspalvės lempos. Išėjęs laukan randi auksu blizgantį milžinišką ožį ir “Salvadoro Dali skulptūrą” (iš tikro kito skulptoriaus, kuriam Dali leido naudoti savo vardą).

Taip, Makao – kičo miestas. Tas kičas pribloškiantis. Tik išbaigti ir suderinti jo kūrinius sunku: nelengva atsikratyti jausmo, kad dalis grožybių surinkta neatsiklausus dizainerių patarimų, o jas įrengė labai eiliniai darbininkai (štai nepaslėpti varžtai ant “Venetian” debesimis ištapytų lubų bematant griauna “Italijos vakaro” iliuziją, kurios troško šeimininkai).

MGM Europos aikštės fragmentas.

Akiai pripratus po kiekvieno “įspūdingo” išvysti “dar įspūdingesnį”, kai kurie išreklamuoti re(n)giniai neišvengiamai pasirodė nuobodūs. “The Galaxy” spalvingi “Norų kristalai” ir “Šviesų šou” (į dangų nukeipti keli galingi žibintai) džiugintų kokiuose Druskininkuose, bet nuo savo Makao konkurentų gerokai atsilieka. Municipalinis “kibernetinis fontanas” užakusiais purkštukais neprilygo kad ir šviesų kakafonijai tiesiai už jo “vandens projekcijų” nugaros.

Portugališkas senamiestis ant kalvų

Kinijoje įprasta šluoti nuo žemės visa, kas sena – keisti šiuolaikiniais dangoraižiais. Smagu, kad Makao neįvyko nieko panašaus. Megakazino sustatyti ten, kur prieš 10 ar 100 metų tyvuliavo jūra. Nuo XIX a. Makao plotas šitaip “stumiant” kranto liniją išaugo net… du su puse karto. “Supiltuosius rajonus” lengva atskirti: jie lygūs, o senasis pusiasalis ir salos – kalvoti.

Ant Guia kalvos – pirmasis Azijoje švyturys. Ant Penja kalvos – senoji vyskupų rezidencija (5% makaniečių tebėra katalikai), supama šiandieninės “grietinėlės” vilų ir mažų daugiabučių (palyginus su įprastiniais 40-aukščiais ir butas triaukštyje – prabanga). Pro langus jie mato jūrą ir… papėdės gyventojų stoguose sudžiaustytus rūbus.

Apsauginių apsupti Makao ‘chefe do executivo’ (žodžio ‘prezidentas’ vengiama, kad neatrodytų tolygus Kinijos vadovui) svečių namai ant Penja kalvos.

Garsiausiosios Tvirtovės kalvos višūnėje – portugalų fortas, 1622 m. atlaikęs olandų ataką. Šiandien ten Makao muziejus, lyginantis Europos ir Kinijos kultūras. Kinams, matyt, įdomesnė pirmoji eksponatų linija. Juk Makao yra europietiškiausia vieta, kurią dažnas jų yra matęs.

Greta – Makao simbolis, barokinis Šv. Pauliaus Jėzuitų katedros skulptūruotas fasadas. Didžiausias Azijoje navas ir altorius XIX a. nugriovė taifūnas. Puošnūs griuvėsiai aitrina dešimčių tūkstančių kasdien laiptais kopiančių kinų vaizduotę: “kokia nuostabi ji turėjo būti, kol stovėjo visa?”. Papėdėje daug sveikų bažnyčių, bet nė viena tokių minių nesutraukia.

Šv. Pauliaus bažnyčios fasadas ir laiptai prie jo.

Ten, apačioje, žaviausioji – Senato aikštė. Į pabaigą ėjo avino metų pradžios šventės. Festivaliniai galvijų formos žibintai ir “asmenukių lazdom” ginkluotos geltonodžių minios stebėtinai kontrastavo su rusvomis senų rūmų arkadomis, it stebuklingai perkeltomis iš Pirėnų ar Lotynų Amerikos.

Žavus ir kalvotas Lujižo di Kamoišo parkas, kurio oloje šis poetas neva kūrė nacionalinį epą Luzijadas – apie bebaimius portugalų tyrinėtojus ir užkariautojus, apsėjusius visų kontinentų pakrantes savo fortais ir vėliavomis. Prieš 16 metų paskutinė jų nusileido būtent Makao, bet keli tūkstančiai užsilikusių portugalų (0,6% gyventojų) tebesididžiuoja tomis legendomis.

Senato aikštė naktį. Lošimų bumas įgalino suremontuoti ‘Lojalųjį Senatą’ ir visą senamiestį, kuris 2005 m. tapo UNESCO paveldu

Parko protestantų kapinės (uždarytos 1858 m.) priglaudė ir prašalaičius jūreivius, ir britų dailininką Džordžą Činerį, kurio XIX a. dar kaimiško Makao peizažai – vietinio Meno muziejaus pažiba. Žavus atgarsis eros, kai europiečiai raikėsi planetą.

Gyvenimą reguliuoja kultūra, drėgmė ir vietos stoka

Bet kur Makao centre pakėlęs galvą išvysti viena ant kitos “lipančias” daugiabučių eiles, spauste spaudžiančias senąjį paveldą. Jų laiptinės priplėkusios ir purvinos. Švaros kultas baigiasi kartu su Vakarų pasauliu, o pastarojo čia teliko atplaišos, tegu ir didelės.

Gyvenamosios Makao dalies vaizdas nuo tvirtovės kalvos. Tušti kalnai tolumoje – tai jau ‘žemyninė Kinija’ (Makao mėgina kai kuriuos tuos ‘neišnaudotus plotus’ išsinuomoti 35 metams). Žalsvas pastatas centre – mūsų viešbutis.

Ir viešbutyje gyvenome labai autentiškame. 11-ajame istorinio tarpukarinio “Hotel Central” aukšte. Už lango – seni rūmai ir kazino spindesys, viduje – atplyšusios lubos ir tapetai, nebėgantis dušas, kruvini(?) čiužiniai. Rezervuoti internetu tokių neįmanoma: jei nenorite nakvoti megakazino (kur kainos prasideda nuo 100 eurų už naktį), geriausia ieškotis kambario jau atvykus (mūsiškis kainavo 45 eurus).

Gal todėl viešbučio koridoriuose neregėjome jokio kito svečio, išskyrus prostitutes ir jų klientus. Tai legalu, ir vakarėjant “plaštakės” įkyriai ka(l)bina vyrus visose aikštėse ir lošimų namų prieigose. Nepratusiam man atrodė keistai, kai policininkas į panašias scenas nė žvilgsnio neatsuko. Laimė, buvau su žmona, tad grožėtis auksaspalviais fasadais prostitutės nekliudė.

Prostitutės bendrauja su lošėjų kompanija netoli Wynn kazino.

Ir kekšės, ir jų samdytojai – kone vien iš “žemyninės Kinijos”, bet ir makaniečių gyvenimą bumas keičia. Mokyklose apie pusę vaikų lieka antramečiais, trečiamečiais: laukia, kol sulauks 21-erių ir įsidarbins krupjė. Lošimų namuose – 2500 eurų algos nebaigusiems nė vidurinės, 6000 eurų rimtesniems specialistams. Makao pasieniečiai neleidžia atsivežti “pigios darbo jėgos” iš Kinijos, tad magnatai krato pinigines.

Bet sėkmės makaniečiai tebeprašo dangaus, o ne ruletės: niekur nemačiau šitiek gatvių altorėlių. Gretimų verslų šeimininkai ant jų deda vaisius taoizmo dievybėms.

Garsiausia šventovė skirta A-Ma, jūrų deivei, kurios garbei ir pavadintas miestas (portugalai ten paklausė “Kaip vadinasi ši vieta?” ir gavę atsakymą “Ma šventovė” (“Makao”) pamanė, kad tai viso pusiasalio vardas). Naktimis švyti 20 m gailestingumo deivės Kun Jam skulptūra pakrantėje. Net kitas religijas kinai vertina per taoizmo prizmę: štai buklete turistams viena Makao katalikų bažnyčia įvardijama kaip skirta garbinti… “portugalų deivei poniai Fatimai”.

Kun Jam statula. Jos pjedestale – nelabai informatyvus centras, turintis pristatyti Kinijos religijas.

Vietoje jūros – didžiausių pasaulio kazino lyguma

Senuose žemėlapiuose Makao susidėdavo iš pusiasalio ir dviejų salų, kurių kaimeliuose gyveno žvejai. Šiandien abi salos “suaugo” į vieną: jas skyrusį sąsiaurį prieš kelis metus pakeitė Kotajus, išblizgintas klestintis naujausių kazino rajonas. Lošimų namai čia dar didesni, nei centre, o “Venetian” – greta Katedros varpinės ir Rialto tiltų kopijų išorėje, greta “Viduramžių freskų” ir į gondolų pilnus kanalus atsiveriančių fasadų viduje – turi ir didžiausią pasaulyje lošimų salę (3400 lošimų automatų ir 800 stalų).

Gretimame “The Galaxy” vestibiulyje kas pusvalandį iškylantis krioklys atidengia “Fortūnos deimantą”, šalimais šokant “žmonėms-povams”. Prie kiekvieno megakazino – autobusų stotis, iš kurios – reisai į uostą, pasienį, kitus lošimų namus. Nemokami. Net pasiimti vandens butelius gali kiekvienas norintis: lošimų magnatai tiki, kad atsidūrę tarp spindesio ir automatų činkšėjimo dauguma šiaip ar taip susigundys p(r)alošti, tad iškabų “Tik kazino klientams” nemačiau niekur.

Kotajus. Venetian (kairėje) ir Galaxy (tolumoje dešinėje) mūrai. Venetian viduje net buvome pasiklydę.

Visame Makao naktimis pluša ne tik lošimų namai ir “saunos” (viešnamiai), bet ir jų prieigų parduotuvės, restoranai. Mieste vyrauja vakarietiški lošimai. Pasitaiko keli kiniški, tokie kaip Sic Bo “kauliukų ruletė”, bet tradicijos nyksta. Kanidrome už lenktyninius greihaundus pustuštėse tribūnose lažinosi tik keli senyvi makaniečiai, o vabzdžių kautynės teliko muziejaus nuotraukose (po mūsų kelionės nebeliko ir šunų lenktynių).

Lietuvos BVP prilygstančios 50 mlrd. dolerių metinės lošimų pajamos Makao – ir džiaugsmas, ir baubas. Koks krachas ištiktų, jei lošėjų “kranelis” staiga užsisuktų? Išeitis: “Disneilendas suaugusiems”, kokiu jau seniai tapo Las Vegasas. Ten arti tobulybės visos pramogos, o ne tik lošimų stalai ir automatai.

“Cirque du Soleil” Makao nesudygo, bet beveik kasdienis “House of Dancing Water” šou (“City of Dreams” Kotajaus megakazino) jį pranoksta. Vien tik šiam vaidinimui pastatytas itin modernus teatras, kur scena per kelias sekundes virsta giliu baseinu, milžinišku fontanu ar motociklų triukų arena. Dekoracijos mainosi akyse, o puikūs akrobatai, šokėjai ir kovos menų meistrai vaidina lyg niekur nieko. Pigiausi bilietai kainavo 71 eurą, bet vertėjo: tai buvo įspūdingiausias šou, kokį esu regėjęs.

House of Dancing Water šou. Fragmentas iš oficialaus tinklapio.

Keistai unikalus Makao

Turtingas Kotajus it miražas iškyla žvelgiant nuo penkių muziejumi paverstų 1921 m. vilų (jų pasiturintys portugalai šeimininkai pro tuos pačius langus gėrėdavosi sąsiauriu ir tolima sala). Visa tai – Taipos kaimas, puiki vieta paskanauti vietos virtuvių: ir kiniškos, ir portugališkos, ir jų santuokoje gimusios makanietiškos. Makao žymi bandelėmis su kaulėta kiauliena, ypatinga džiovinta mėsa, o gausios saldėsių krautuvėlės savo “turtus” leidžia ragauti nemokamai.

Portugalų istorijos Makao tiek, kad valdžia rimtai pluša stengdamasi priminti, kad kad čia – Kinijos žemės. Atkūrė “Mandarino namą“, kur XIX a. dienas leisdavo žymus rašytojas Džengas Guanjingas. Jo gausiuose kiemeliuose mačiau naujamečius liaudies žaidimus.

Rua de Felicidade restoranų gatvė Makao centre. Kazino toliau, tad apie vidurnaktį restoranai jau užsidaro. Languose – akvariumai su jūrų gyviais; kinai mėgsta pirštu parodyti, ką jiems pagaminti.

Visa tai daro Makao keistu ir unikaliu. Vartotojiški malonumai, kolonijinė istorija ir kinų kultūra, rodos, nesuderinami – bet visi jie – Makao koziriai. Dekadansas kultūrinius lobius ne tik iš lėto stelbia, bet ir padeda atrasti. Įspūdingais uždarbiais pilnai džiaugtis neleidžia ne ką mažiau stulbinantis gyventojų tankumas (21 190 žmonių į km2 – taigi, po 5 kvadratinius metrus žemės ir vandens kiekvienam piliečiui).

Todėl Makao nėra nei “drėgnasis Las Vegasas”, nei “mažasis Honkongas”, nei “Azijos Pirėnai”, nei “turtingoji Kinija”. Makao yra Makao. Vienintelis ir nepakartojamas.

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!