Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

Karibai. Tropinių salų grandinė su neįtikėtino žydrumo jūra, geltonumo paplūdimiais, žalumo džiunglėmis. Spalvos tikros – nuotraukų nereikia retušuoti.

Tik realybėje prie tame rojaus paveiksle dar yra ir nemandagūs vietiniai, nusikalstamumas. Ir turistų ordos, jų doleriams išvilioti įkurtos ištisos brangių parduotuvių gatvės.

Keliautojai traukia į Karibus milijonais. Dažną Karibų salą kiekvienais metais aplanko daug kartų daugiau žmonių, nei joje yra gyventojų. Svarbiausiose vienu metu vieši po penkis ar aštuonis milžiniškus kruizinius laivus, kiekvienas kurių atplukdo 2-5 tūkstančius turistų. O vietinių tipinėje saloje tegyvena 50 ar 100 tūkstančių, o jos plotas – mažesnis nei Vilniaus miesto…

Dalis kruizų keleivių salomis nelabai domisi, apsiriboja paplūdimiais ir apsipirkimu. Tačiau tiems, kas nori pamatyti daugiau, geriausias būdas keliauti po Karibus – irgi kruizas. Mat kruiziniai laivai ir Karibai tiesiog sutverti vieni kitiems: kai salos mažytės, vienos dienos (tiek laivai stovi uostuose) pilnai pakanka su kiekviena susipažinti. Per pirmąjį septynių naktų kruizą taip aplankiau septynias Karibų šalis, per antrąjį – dar keturias. Tiesa, yra Karibuose ir didesnės salos – tokiose praleidau ir po savaitę, o tai patogiausia prieš išplaukiant ar sugrįžus iš kruizo.

Dauguma Karibų salelių – kolonijos

Jei kas nors paklaustų, kiek Karibų šalių yra iš viso, tikriausiai sakytumėte gerokai mažesnius skaičius, nei tikrasis. Mat nors Karibuose tegyvena 42 milijonai žmonių (kaip vienoje Ispanijoje), šalių ten – net 31 (daugiau nei abiejuose Amerikos žemynuose kartu paėmus!). Atmetus šešias didžiausias Karibų šalis, likusiose 25-iose kartu paėmus gyvena mažiau žmonių, nei vienoje Lietuvoje – tik 2,9 mln. Įprasta, kad kiekviena didesnė Karibų sala yra atskira šalis, ir skaldymasis tęsiasi: po 2005 m. atsiskyrė penkios naujos šalys.

Tačiau Karibai – paskutinis pasaulio regionas, kuriame kolonijų vis dar daugiau nei nepriklausomų valstybių. Pastarųjų – vos 13. Tuo tarpu 6 Karibų šalys tebėra pavaldžios prancūzams, 6 – olandams, 4 – britams, 2 – amerikiečiams.

Kolonijos už nepriklausomas valstybes turtingesnės, mat ten pumpuojami nutolusių sostinių doleriai, eurai ir svarai, ten dažniau vilas perka sostinių multimilijonieriai. Todėl jos nepriklausomybės nesiekia (jei siektų – greičiausiai ją ir gautų).

Tų kolonijų tikrai nesupainiosi nei su Europa, nei su žemynine Amerika, ir lemia ne vien klimatas. Beveik visose Karibų salose dauguma gyventojų – juodaodžiai, ir tarpusavy jie kalba keistu Europos ir Afrikos kalbų mišiniu, vadinamu kreolinėmis kalbomis (kiekviena sala turi savą kalbą – kaip ir savus liaudies šokius bei muziką). Karibai buvo svarbus vergų prekybos punktas, juose klestėjo cukraus plantacijos, ir suvežti vergai savo skaičiais greitai pranoko europiečius kolonistus. Tuo tarpu istorinių gyventojų indėnų išvis neliko: juos išguldė ligos ir karai.

Dar kitus skirtumus Karibų salos „paveldėjo“ iš buvusių ar esamų imperijų. Štai vienose jų vairuojama kaire puse, kitose – dešine. Dar įdomiau: kai kuriose kairiapusio eismo šalyse populiariausi dešiniapusiam eismui pritaikyti automobiliai, importuoti iš JAV (Sent Kitse mums tokį net išnuomavo). Skiriasi ir salų oficialios kalbos (buvusių ar esamų kolonistų). Ir valiutos – nuosavos (Barbadoso doleris), regioninės (Rytų Karibų doleris), kolonijinės (Nyderlandų Antilų guldenas) ar užsieninės (euras, JAV doleris). Ir religijos – vienos salos anglikoniškos, kitos – katalikiškos ar kalvinistinės, bet visos krikščioniškos ir labai religingos.

Jūra – neatsiejama kiekvienos Karibų salos dalis

Dažna Karibų šalis turi daugiau teritorinių vandenų, nei žemės, o atstumas iki jūros niekuomet neviršija 10 km (išskyrus kelias didžiausias salas, kaip Kuba ar Puerto Rikas). Ir gražiausiai atrodo dažna sala žvelgiant iš vandens – ypač tos, vulkaninės, kiekviena su savo išraiškingu profiliu. Dar viena priežastis po Karibus plaukti būtent kruizu. Kai kurias salas, kurias įsiminiau labiausiai, tik praplaukiau pro šalį. Ypač įstrigo Nyderlandų valda Saba, toks didelis ugnikalnis, išsišovęs iš vandenyno gilumos.

Tiesa, Karibų salų kontūrus gali pamatyti ne vien iš laivo, o ir vieną iš kitos. Jos – arti viena kitos ir apsidairęs pakrantėse giedrą dieną ties horizontu paprastai gali pamatyti bent kelias kitas salas. Šitaip plaukdami iš salos į salą jas kadaise apgyvendino indėnai aravakai, vėliau juos išstūmė indėnai karibai, kurių garbei salynas vadinasi iki šiol, nors europiečių atvežtos ligos ir žudynės indėnų Karibuose nepaliko. Šitaip iš salos į salą šiandien plaukia kruiziniai laivai: išaušus atvyksta į uostą, prieš temstant jį palieka. Jei atstumas tarp salų per mažas, naktį dar pasisukinėja kur aplink, kad turistai spėtų papramogauti ir laive.

Karibų salų grandinė skiria Karibų jūrą (rytuose) nuo atviro Atlanto vandenyno, ir abudu krantai smarkiai skiriasi. Karibų jūros krantas – ramus, pilnas paplūdimių maudymuisi ir kaitinimuisi. Atlanto krantas – banguotas, labiausiai tinkamas serfingui.

Dalis Karibų salų lankytinų vietų – po vandeniu. Koralų rifai, nuskendę imperijų eros laivai, gabendavę į Europą auksą ir cukrų. Turistai plaukioja virš jų su vamzdeliais, nardo su deguonies balionais (SCUBA), su pririštais deguonies vamzdžiais (SNUBA).

Karibų pavojai: saugotis verta, bijoti – ne

Tačiau iš jūros ateina ir didžiausias Karibų siaubas – uraganai. Kasmet nuo birželio iki lapkričio (o ypač tarp rugpjūčio ir spalio) – uraganų sezonas. Jie, būna, ištisus miestus nuniokoja, o ir turistai tuo metu Karibų vengia, kruiziniai laivai beveik neplaukioja.

Retesnis, bet daugiau žalos pridarantis reiškinys – vulkanai. Ne vienas Karibų miestas jiems išsiveržus visiškai apleistas, o Monserato salos sostinė Plimutas nuo 1995 m. ligi pat šiandien – suodinas miestas-vaiduoklis, kur net turistai neįleidžiami. Tačiau išsiveržimai reti, o vulkanai dažniausiai ramūs, gražūs, apaugę vešliais miškais ir džiunglėmis, besispjaudantys nebent dvokiančiais dūmais.

Didžiausia tikimybė keliautojui nukentėti ne nuo gamtos, o nuo nusikaltėlių. Tiesa, saugumas Karibų salose labai varijuoja. Vienos salos statistiškai tik vos nesaugesnės už Lietuvą (pvz. Barbadosas), kitos yra tarp pavojingiausių pasaulio šalių (pvz. JAV Mergelių salos). Nors atokesnės jų vietos gali būti truputį nejaukios, kelionių į Karibus metu nesijaučiau taip nesaugiai, kaip kai kuriose Brazilijos ar Juodosios Afrikos vietose. Šiaip ar taip, blogiausia – naktimis, o tada kruiziniai laivai salas palieka.

„Laukinės atmosferos“ ištroškusius keliautojus labiau, tikriausiai, nervins… kiti turistai. Jeigu mėgstate autentiką, norite apsidairę išvysti daugiau vietinių veidų, o ne Amerikos turistų, ar paplūdimyje turėti laisvos erdvės, keliaukite į Karibus ne sezono metu. Mano pirmasis kruizas vyko gegužį – ir tuo metu mano laivas būdavo vienintelis kiekviename uoste, kuriame tik švartavosi. Kokie 1500 saloje išsilaipinančių turistų – tai ne 10000, kiek gali į kokią Alytaus dydžio salą paplūsti iš daugybės vienu metu suplaukusių kruizinių laivų per žiemos ir ankstyvo pavasario kelionių į Karibus piką.

Ne kiekvienas, kas atrodo kaip turistas, yra turistas, mat dėl savo saulės, mažų mokesčių kai kuriose salose, Karibai pritraukia ir daug nuolatinių gyventojų iš turtingų šalių, ypač JAV. Amerikai būdingus prekių ženklus, verslų tinklus Karibuose irgi lengvai rasi.

Karibų salų gamta: smulki, bet gyvai spalvinga

Karibų salose nėra labai aukštų kalnų, didelių krioklių ar upių. Jos tam per mažos. Užtat tai, kas ten yra – labai gyva. Juk kiaurus metus – šitoks karštis (29-31 laipsnių dienomis, 23-26 naktimis), nuolatiniai lietūs (daugelyje vietų jų – bent dvigubai daugiau nei Lietuvoje).

Į salas „neatvyko“ jokie didesni gyvūnai, išskyrus kelias žmonių užvežtas rūšis (pvz. beždžiones Sent Kitse). Bet štai nulyja liūtis – ir iš urvelių išlenda daugybė krabų. Slampinėja drieželiai, o Puerto Riko forte net sutikome saulėje besikaitinančią visai nemažą laukinę iguaną.

Dar turtingesnė Karibų augalija – medžiai itin vešlūs, išsikeroję, ryškiai žali. Vandens netrūksta – kai kurie kriokleliai tinka ir maudynėms.

Miniatiūriniai Karibų miestai ir kolonistų pastatai

Beveik visa gražaus, ką Karibų salose pastatė žmonės, paliko kolonistai, kaip ir visa kas, atplaukę jūra, nuo XVI a. iki pat XX a. vieni iš kitų užgrobinėję ir perpirkinėję salas. Kiekvienoje saloje jie pastatė po vieną ar kelis fortus, kad gintų nuo priešiškų imperijų ir jų remiamų piratų. Dar viena Karibų jūrų legenda. Aišku, tikrovėje jie buvo žiaurūs nusikaltėliai, iš išskaičiavimo gavę kokios Europos imperijos paramą, kad niokotų konkuruojančių imperijų laivus. Pasiskaičius apie tikruosius piratus, apie skerdynes ir kankinimus jų užgrobtuose miestuose, nuėjus į modernų piratų muziejų jų buvusioje “sostinėje” Nasau (Bahamai), bet koks holivudinis tos eros romantizavimas atrodo mažų mažiausiai keistas.

Kai kurie Karibų fortai dydžiu prilygsta europiniams, tačiau Karibų miestai – gerokai mažesni, niekaip negalintys konkuruoti su aplinkine gamta, kalnais ir slėniais. Juose yra žavių bažnytėlių, senų kolonistų antkapių ar karibiškos kolonijinės architektūros pastatų išsišovusiom metalinėm terasom. Bet netgi daugelis salų sostinių įspūdingos tik tada, kai žiūri į jas iš kokio aukšto taško, gėrėdamasis bendra panorama su jūra, įlankomis, laivais, tolimų salų kontūrais.

Panašiai – labiausiai gamtos kontekste – žavūs ir seni kolonistų dvarai su sodais, romo fabrikais, apžvalgos aikštelėmis, iš kurių koks britas ponas (ar jo vietininkas) stebėdavo darbininkų triūsą cukranendrių plantacijose. Iki XIX a. – vergų, o paskui, Europos imperijoms vienai po kitos naikinant vergovę, jau samdytų darbininkų, kurie plantacijose pasistatydavo lengvai išrenkamus medinius namelius (netekę darbo persikeldavo juos kitur) – tokių daug likę ligi šiol. Dauguma tų dvarų virtę griuvėsiais, keli atkurti ir apstatyti senoviniais baldais tarnauja tai pramonei, kuri Karibų salose pakeitė cukrų – turizmui.

Ištobulintas pardavimo turistams menas

Atmosfera Karibų miestuose – labiau afrikietiška. Chaotiški turgūs, visokias prekes siūlantys prekijai, gatvėmis vaikštinėjantys nežinia kieno gaidžiai, vištos ir viščiukai, skurdesnėse šalyse – ir šalikelėse numesti pusiau išrinkti rūdijantys kledarai. Pastaraisiais dešimtmečiais ten įrengti tik vergovės panaikinimo skverai ar monumentai ir nuolat plečiami kruizinių laivų uostai – parduotuvės kiekviename užima gerokai didesnį plotą nei prieplaukos. Jų pilna ir pačiuose miestuose.

Ir nekalbu apie suvenyrų prekyvietes: turtingi turistai iš Amerikos Karibuose neįtikėtinai masiškai perka auksą, deimantus, kitus brangakmenius. Kontrastas tarp žėrinčių vitrinų su net daugeliui lietuvių neįperkamomis prekėmis ir vietinių elgetų anapus – neįsivaizduojamas. Parduotuvių savininkai kruizų keleivius „verbuoja“ dar neišlipusius iš laivo: kol laivai plaukia, juose pilna „paskaitų“, „seminarų“ ir kitko aiškinančių, be kita ko, vienos ar kitos kranto parduotuvės produktų kone stebuklingus privalumus. „Tokiu ypatingu būdu deimantus apdirba tik ši viena įmonė“, „Šio tinklo parduotuvės bus kiekviename būsimame uoste, tad, jei nerasite kas jums patiks pirmajame, iki kruizo pabaigos tikrai rasite“, „Pasakykite slaptažodį ‚Kur dėdė Dufis?‘ ir jums padarys nuolaidą“ (ar kruiziniam laivui sumokės komisinius?).

Dolerių iš turistų tikisi visi Karibų prekeiviai, todėl kainos mažesnėse salose dvigubai didesnės netgi nei JAV – ypač maisto, gėrimų, suvenyrų, autonuomos ir kitų paslaugų turistams. O kokybė tiek pat kartų mažesnė. Vietiniai dirba lėtai, nelinkę ko nors aiškinti, o kliento klausimą, į kurį nenori, tingi, ar negali atsakyti, tiesiog ignoruoja tylėdami. Jei kas nepatiks, dar ir piktai aprėks (“Ko nesustojai, gi šaukiau”). Tačiau su grynomis apgavystėmis nesusidūriau.

Tipinis Karibų aptarnavimo sferos pavyzdys – autonuoma Šv. Martyno saloje, su kuria buvau sutaręs internetu. Atėjęs prie durų jas radau užrakintas. Kažkoks vietinis aiškino, esą autonuoma šeštadieniais nedirba ir reikėtų nuomotis automobilį iš jo. Nenorėdami susidurti su apgaviku, verčiau nuėjome į dar kitą agentūrą. Vėliau gavau kandoką atsiprašymo el. laišką iš pirmosios agentūros: „Apgailestaujame kad negalėjote palaukti net 5 minučių“. Esą pardavėjas tada būtų grįžęs, o tuo metu tvarkė šeimos reikalus.

Tikriausiai, Karibų žmonės išlepinti turizmo: kai tos salos – artimiausios visus metus karštos žemės nuo tokių Amerikos didmiesčių, kaip Niujorkas, Bostonas, Filadelfija ar Čikaga, kelionės į jas visada bus populiarios. Todėl Karibuose – turtingiausios pasaulio šalys tarp tų, kuriose – juodaodžių dauguma, o Juodąją Afriką savo ekonomika jos lenkia ir dešimt kartų. Be to, patys opiausi turistai su karibišku aptarnavimu ne ką tesusiduria: automobilių nesinuomoja, o ekskursijas perka jau kruiziniuose laivuose. Tiesa, tai reiškia, kad ir žymią dalį pajamų vietos agentūros turi palikti kruizinių laivų kompanijai kaip komisinius.

Po Karibus keliauti – labai paprasta

Daugelį mažesnių Karibų salų sieja vienas dalykas: jos daro viską, kad panaikintų turistams bet kokias kliūtis. Todėl nors dauguma salų turi savo valiutas (ar bendras valiutas su kitomis salelėmis), beveik visur laisvai cirkuliuoja ir JAV doleriai.

Itin paprasta išsinuomoti automobilį: vairuotojo duomenis agentūros leisdavo atsiųsti iš anksto, o automobilio grąžinimas – tiesiog jo palikimas aikštelėje, be jokios biurokratijos. Nėra ir jokių tikrinimų uosto muitinėse – daugelyje šalių net paso nežiūri, tik kruizo keleivio kortelę. Ir vizų nereikia.

Kai atplauki kruiziniu laivu, visa tai labai vertini. Juk kiekvienoje saloje turėdavome po maždaug aštuonias valandas. Jeigu dar dalį jų „suėstų“ biurokratija, valiutos keitimas ar bankomato paieškos – mažai ką spėtum.

Vienintelis rimtesnis kelionių Karibuose sudėtingumas – transportas pačiose salose. Nors autonuoma nepigi (be kita ko, nuomodamasis aštuonioms valandoms vis tiek moki už parą), keliaujant keturiese labiausiai apsimokėjo judėti būtent taip. Išnuomotais automobiliais apvažiavome tris salas (Šv. Martyno salą, Barbadosą ir Sent Kitsą), maksimaliai išnaudodami turėtą laiką.

Dar vienoje saloje (Sent Lusijoje) keliavome su ekskursija, užsakyta kruiziniame laive, nes ten nemaži (Karibų masteliais) atstumai kalnų keliais, dėl ko patiems būtų buvę sunkiau planuoti laiką, kad spėtume į laivą. Be to, norėjau bent kartą išklausyti gido pasakojimą apie vietos kultūrą.

Sent Tome (JAV Mergelių salos) vaikščiojome pėsti ir naudojomės autobusais. Taip – pigiausia (ypač jei keliaujate vienas ar dviese). Tačiau galimybės – ribotos. Autobusų maršrutai daugybės gražiausių salų vietų nesiekia, jokie jų grafikai neskelbiami. Nenorint pavėluoti į laivą, teko grįžti gerokai iš anksto.

Nasau (Bahamai) pavyko apvaikščioti pėsčiomis: įdomybių, kolonijinių dvarų ir fortų, muziejų, žavių sodų ir didingų viešbučių ten gausiausia kelių kilometrų atstumu aplink kruizinių laivų uostą.

Kaimanų salose pasiėmėme dalies dienos ekskursiją į pagrindinę lankytiną vietą – Rajų miestą – o likusį laiką skyrėme sostinės apėjimui pėsčiomis.

O štai taksi Karibuose labai brangus, taksistai dar įsigudrina imti mokestį iš kiekvieno keleivio atskirai. Jei būtume važiavę iš laivo tik iki kažkokio vieno taško ir atgal, gal būtų apsimokėję, bet norint salą ištyrinėti plačiau – tai smarkiai brangiausias būdas.

Kas parašyta aukščiau tinka mažosioms Karibų saloms. Didžiosios, kaip Kuba, Dominikos Respublika ar Puerto Rikas, savo atmosfera kur kas labiau primena žemyną. Ten jau ne visas gyvenimas sukasi apie turistus, lankytinų vietų daugiau, atstumai didesni, neįmanoma visko apžiūrėti per vieną dieną, transporto galimybės įvairesnės ir t.t. Kai kurios didesnės Karibų salos tarnauja ir kaip pagrindiniai kruizinių laivų uostai, kuriuose galima pradėti ir užbaigti kruizą. Todėl nebloga mintis atskristi į tokią salą bent kelios dienos iki kruizo ir pakeliauti po ją rimčiau, o tuomet lipti į kruizinį laivą. Būtent taip leidausi į savo pirmąjį kruizą iš Puerto Riko.

Kokias salas lankyti

Esu aplankęs keliolika Karibų salų ir čia vardinu jų privalumus ir trūkumus kelionėms:

Sala	Privalumai	Trūkumai
Barbadosas	Seni britų kolonistų dvarai. Mediniai buvusių vergų nameliai. Didingi (Karibų masteliais) sostinės Bridžtauno pastatai.	Labai brangu. Sala gana lygi (tad gamta ne tokia įspūdinga)
Nasau (Bahamai)	Turtingiausia Karibų valstybė. Nėra skurdo atmosferos, bet kartu tai ir nėra Europos kolonija. Didžiuliai viešbučiai (jei patinka). Daugybė salų, jeigu nenorite būti vienoje. Arti JAV, tad didžiulė kruizų pasiūla iš Majamio	Brangiau nei kai kur kitur
Dominikos Respublika	Didelė, turi platų spektrą kurortų, Santo Domingas – seniausias Amerikos miestas, yra ir 3km+ kalnai. Itin daug all inclusive superviešbučių (ypač Punta Kanoje).	Didelė, norint pažinti, reikia skirti bent savaitę – bet Centrinėje ir Pietų Amerikoje yra geresnių vietų praleisti savaitę ar dvi (nes nors įvairovė didelė, Dominikos Respublikos kalnai ar miestai neprilygsta, tarkim, Peru).
Grand Kaimanas (Kaimanų salos)	Rajų miestas – galimybė braidyti su rajomis. Labai turtinga, tvarkinga šalis, Britanijos kolonija su beveik britiška tvarka.	Nemažos kainos. Mažai ką veikti be rajų miesto, o jam pakanka kelių valandų.
Jamaika	Unikali kultūra – regis, Bobas Marlis, rastafariai, afrikietiška dvasia. Kriokliai, kuriais galima laipioti.	Nesaugu, didelės kainos (ypač kelių mokesčiai ir turistinės vietos), reikalauja skiepų paso.
Kuba	Socializmas (tiems, kas jaučia jam nostalgiją ar nori išvysti savo akimis dar leisgyvį), o tiksliau ypatinga kubietiška sistema. Apgriuvę pastatai ir seni automobiliai (kam jie romantiški). Kai kas pigu, jeigu jus tenkina kubiečiams skirtos prekės ir paslaugos (bet viešbučiams ar lankytinoms vietoms taip nesutaupysite)	Kainos neatitinka kokybės. „Vakarietiško“ prekių ir paslaugų lygio daugelyje miestų nerasite už jokius pinigus. Socializmas (tiems, kam jis tėra bjauri atgyvena). Daug kas apgriuvę, nubūta ir aplūžę (kam tai neatrodo romantiška)
Puerto Rikas	Iščiustyti senamiesčiai. Gerai saugoma gamta. Nedidelės kainos (tik Karibų masteliais). Aresibo observatorija. Švytinčios lagūnos	Gamta ne tokia įspūdinga kaip kai kuriose kitose Karibų salose. Dėl didesnio ploto apvažiuoti Puerto Rikui vienos dienos neužteks. Tai JAV valda, tad reikės vizos ar ESTA.
Sent Kitsas	Brimstouno fortas (didžiausias taip puikiai išsilaikęs visuose Karibuose). Didinga pietinio pusiasalio gamta. Mažas dydis (galima viską aplankyti per dieną). Romantiški griuvėsiai laukuose.	Mažas dydis (jei planuojate saloje pabūti ilgiau)
Sent Lusija	Nuostabi gamta: žalios Pitonų uolos, rūkstantys vulkanai. Žavūs žvejų kaimai.	Kiek įkyroki vietos prekijai. Nelabai įdomi (nes ne kartą sudegusi) sostinė, kurioje ir švartuojasi dauguma kruizinių laivų (tiesiog būtina po šalį pakeliauti plačiau).
Sent Tomas (JAV Mergelių salos)	Gražūs vaizdai nuo kalnų	Mažai įdomių vietų. Statistiškai viena nesaugiausių pasaulio šalių. Tai JAV valda, tad reikės vizos ar ESTA.
Šv. Martyno sala	Maho paplūdimys, tiesiai virš kurio leidžiasi lėktuvai. Mažiausia padalinta vandenyno sala – tad aplankysite net dvi šalis. Pusėje salos atsiskaitoma eurais (nereiks keistis valiutos). „Pirmojo pasaulio“ atmosfera. Gražūs vaizdai nuo kalnų.	Labai mažas plotas. Mažai Karibų kultūros ir dvasios.

Karibai ir kruizas – tobulas derinys

Visgi, tikriausiai nerekomenduočiau skristi tik į vieną kurią Karibų salą. Jos toli ir, išskyrus keletą, jos mažos – šitiek nuskridus, verta pakeliauti daugiau. Todėl kruizas po Karibus – smagi ir įdomi patirtis.

Niekas taip gerai neatskleidžia Karibų, kaip kruizas. Alternatyvų mažai – keltai jungia tik kai kurias salas, lėktuvų skrydžiai ne pagal atstumą brangūs. Viešbučių ir vilų kainos irgi tinkamesnės turtingiems amerikiečiams.

Ir turbūt niekas taip gerai neatskleidžia kruizo privalumų, kaip Karibai, kur, pernakvojęs plaukiančiame laive, kasdien gali išsilaipinti vis naujame uoste, įdomiai praleisti dieną, bet vakare nesigailėti, kad nepasilieki toje saloje ilgesniam laikui. Juk ten jau viską matei, juk laukia kitos salos.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai

Oahu havajietiškai reiškia “susitikimo vieta”, ir šis pavadinimas salai tiesiog tobulas. Čia gyvena du trečdaliai Havajų žmonių, čia tarp pilkų dangoraižių susitinka stambiausi valstijos verslininkai ir elgetos iš kartoninių pašiūrių, atsipalaidavę teisininkai ir saulės ištroškę turistai, svarbūs politikai ir banglenčių entuziastai, lobistai ir karo veteranai. Pagaliau čia susitinka Vakarai ir Rytai.

Oahu neturi gamtos stebuklų, pastatų architektūra – plyna, o gatvėmis zuja per daug automobilių, kad tai būtų tropikų rojus. Bet Rytų ir Vakarų kruvini mūšiai čia paliko visam pasauliui svarbų pėdsaką. Aplankėme du nuostabius memorialus: Perl Harborą ir Ramiojo vandenyno regiono karių kapines ugnikalnio krateryje. Amerikiečiai moka skoningai, išradingai ir saikingai pagerbti savo didvyrius.

Dabar Rytai ir Vakarai Havajų sostinėje Honolulu sveikinasi taikiai. Kinų rajono šimtamečius namus supa nauji vakarietiški aukštuoliai. Miesto gatvėse vyrauja geltonodžiai, bet gausu ir baltųjų. Nepriklausomai nuo rasės daugumos gimtoji kalba – anglų.

Keli pastatai dar mena Havajų Karalystę. Laikus, kai žingeidūs Havajų karaliai nepamatuotai siekė dominuoti Ramiajame vandenyne. Žaviausi tarp tokių – kompaktiški, bet modernūs Jolanio valdovų rūmai. Įdomus ir Bišop muziejus, kuriame stūkso senieji stabai, vedamos tautinio šokio hulos pamokos, sekamos havajiečių pasakos…

Užsieniečiui išgirdus žodį “Havajai” prieš akis turbūt stoja plati smėlėta pakrantė – Vaikikis. Tai – jau irgi praeitis. Vaikikio paplūdimys šiandien driekiasi greta judrios gatvės, didžiulių viešbučių, yra siauras ir prišiukšlintas. Maudėmės jame leidžiantis saulei – kaip ir Lietuvoje, ji čia tupia į jūrą.

Aplankėme ir šiaurinę salos dalį – ji kitokia, kiek ramesnė. Deja, nors buvo žiema – “serfingo” sezonas – didžiosios bangos nuo mūsų pasislėpė.

Bet skambiausias viešnagės Oahu akcentas – Polinezijos kultūros centras. Šimtai iš įvairių Ramiojo Vandenyno salų atvykusių darbuotojų demonstruoja savo tautinius šokius, virtuves, dainas, ir viskas sustyguota sekundžių tikslumu… Vakare – tradiciniai patiekalai, galingas šou. Net visos dienos kažin ar pakaktų viską čia apžiūrėti, o mes, deja, pasilikome tik pusę…

 

Vasario 24 d.

---

Honolulu – amerikietiškų dangoraižių miestas

Paskutinę dieną Havajų didžiojoje saloje sutikta lietuvė sakė, kad Oahu – tai jau žemynas. Didelis oro uostas, daugiaaukštės gatvės ir dangoraižiai vijo šalin mintį, kad nuo šitos salos, tapusios namais dviem trečdaliams Havajų gyventojų, iki Amerikos žemyno dar toliau nei nuo mūsų praeitos stotelės.

Buvome užsakę mini klasės automobilį, bet autonuomos punktas visus tokius buvo išnuomojęs. Jungtinėse Valstijose klientas visada teisus, todėl už mažutėlio dvidurio hečbeko (tokį buvome užsakę) kainą į “Ramiojo vandenyno megapolį” išriedėjome vidutinio dydžio sedanu. Abejonės, ar į mažą bagažinę tilps lagaminas, staiga neteko prasmės.

Didžiausias Okeanijos miestas dydžiu artimesnis Kaunui nei Vilniui. Bet visi 370 000 Honolulu gyventojų susispraudę nedideliame lygumų ruože tarp kalnų ir vandenyno. Į dangų stiebiasi dangoraižiai. Juokingai šalia jų atrodo senasis 1926 m. dešimties aukštų Aloha bokštas, keturis dešimtmečius buvęs aukščiausias Havajų statiniu, riogsantis prie uosto. Kadaise jis kartu su kanojose plūduriuodavaisiais karališko kraujo havajiečiais sveikindavo pirmuosius turistus (atplaukdavusius prabangiais laivais – nes aviacijos amžius dar nebuvo išaušęs).

Vaikikį Amerikos turtuoliai jau apleido

Uostą ir tą senąjį laikrodžiu padabintą daugiaaukštį pralėkėme šešių juostų gatve skubėdami į visame pasaulyje garsią vietą – Vaikiki (Waikiki). Šis rajonas – antroji didmiesčio architektūrinė kalva. Tik jei Honolulu centro dangoraižiuose įsikūręs verslas, valdžia bei Havajų žmonės, tai Vaikikis – turizmo meka. Jo legenda užgimė dar anais puikiųjų jūrų lainerių laikais, kai tik patys turtingiausieji, tokie kaip automobilių pramonės tėvai Fordai ar naftininkai Rokfeleriai, galėdavo leisti sau prabangą čia atvykti. Ne tik dėl kainos, bet ir dėl laiko: juk vien plaukimas iš San Francisko trukdavo 4 – 5 dienas. Paskui atsirado reaktyviniai lėktuvai ir tolimoji tropinė valda kaip niekad priartėjo prie Amerikos. Bet kol skrydžiai buvo brangūs ir eidami į oro uostą žmonės vilkdavosi kostiumus, tarsi lankytųsi operos ložėje, tol Vaikikio mitas turėjo pagrindą.

Metai bėgo, o JAV niekas vietoje nestovi. Prabangiuosius pajūrio viešbučius pakeitė daugiaaukščiai masiniam turizmui. Šiandieninis Vaikikis – eilinis viduriniosios klasės kurortas, pertekęs žmonių, nebent vyresnių amerikiečių atmintyje dar alsuojantis anuo legendinių ir keistų Polinezijos tolių aromatu. Garsusis paplūdimys, besidriekiantis palei platųjį paskutiniojo Havajų karaliaus Kalakaua garbei pavadintą prospektą – ne ką platesnis už palangiškį (ir kopų čia nėra). O šiukšlių bei nuorūkų kiekiais Vaikikis Lietuvos kurortus lenkia. Amerikos elitas keliauja jau į kitas Havajų archipelago salas.

Kalakaua prospektas judrus, kaip ir visos gatvės čia: net Amerikos mastais Oahu yra be galo automobilizuota vieta, mat mašinų čia tiek, kiek ir gyventojų: beveik milijonas. Šaligatviai irgi pilni: deja, ne vien poilsiautojų, bet ir valkatų. Lietuvė iš Konos viešbučio neklydo sakydama, kad Honolulu primena San Franciską. Vargetų laimei klimatas čia švelnus, todėl jie ir miega visais metų laikais čia pat, ant šaligatvio, pasikloję kartono lapus ar senus čiužinius, kai kurie net susimeistravę improvizuotas palapines.

Deja, benamiais Honolulu panašumas su San Francisku ir baigiasi. Užuot vaikščioję pro Viktorijos laikų medinukus, kambario ieškojome funkcionalistinių dangoraižių džiunglėse – jie tarsi aukšta tvora įrėmino pajūrio plentą. Buvau nužingsniavęs ligi viešbučio, apie kurį booking.com puslapyje skaičiau, kad kambariai geri ir nebrangūs. Deja, tas viešbutis – labiau poilsio namai ir registracija ten užsiėmė vos viena darbuotoja. Su ja iš lėto šnekučiavosi ponia, ketinusi po kelių mėnesių ten atvykti su šeima – ji turėjo be galo daug klausimų. Praradęs viltį sulaukti eilės, grįžau pas Aistę ir užsakėme numerį ten, kur laukė ji (deja, pigiausiąjį mums iš panosės “nušvilpė”).

Vietoje vandenyno iš balkono čia atsivėrė Vaikikio betoninis miškas. Nežinia, į kiek šimtų svetimų terasų ir spindinčių langų, motelių laiptinių ir butų buvo galima per žiūronus pažvelgti iš tos vietos – bet tikrai į dešimtis kartų daugiau, nei turėjo galimybę regėti Alfredo Hičkoko filmo “Langas į kiemą” herojus.

Honolulu centre – karalių rūmai ir teismas

Kol dar saulė nenusileido, aplankėme miesto centrą. Tenai dunkso valstijos kapitolijus. Taip vienos Romos kalvų garbei pavadintus pastatus – parlamento ir vyriausybės darbovietes – turi 39 valstijos. Bet žemyne tai paprastai būna prabanga alsuojantys istoristiniai rūmai, o havajietiškasis variantas – postmodernus: beveik požeminių senato bei atstovų rūmų posėdžių salių stogai čia primena ugnikalnius.

Greta šio valdžios centro – lyginant su garsiųjų Europos dinastijų paveldu labai kuklūs Jolani (Iolani) rūmai, kuriuose reziduodadavo Havajų monarchai – vieninteliai valdovų rūmai visose JAV. Kitapus gatvės – Aiolani rūmai, valstijos aukščiausiojo teismo darbo vieta.

Būdami teisininkai ketinome pasižiūrėti, kaip JAV, kur teisė vadovaujasi labiau precedentais (senesniais teismų sprendimais) negu įstatymais, nagrinėjamos bylos. Deja, tomis dienomis ginčai nevyko. Tad praėję metalo detektorių galėjome aplankyti nedidelį muziejų, senąją teismo salę, o galiausiai apsaugininkas įleido mus ir ten, kur vyksta šiuolaikiniai posėdžiai. Eksponatai ir filmai supažindina su JAV teismų sistema (apie ją mudu jau žinojome) bei Havajų specifika. Čia jau įdomiau: XIX amžius buvo havajiečių ir amerikiečių teisės kovos laukas. Po dešimtmečių pertraukos tradicinę teisę bandoma šiek tiek gaivinti.

Pastatų, menančių Havajų Karalystės laikus (iki 1894 m.) be Iolani ir Aiolani inkliuzų gelžbetoninių dangoraižių jūroje beveik nėra. Mažai net ir namų, statytų iki Havajams iš JAV teritorijos (faktiškai – kolonijos) virstant penkiasdešimtąja valstija (tai įvyko 1959 m. rugpjūčio 21). Paveldo saugojimas čia išimtis, o ne taisyklė. Bet ginti senovę sunku, kai pastatai griaunami ir perprojektuojami dar esant gyviems daugeliui žmonių, regėjusių jų statybą.

Karių kapinės įrengtos ugnikalnio kraterio dugne

Svarbiausieji Honolulu objektai jau buvo užvėrę duris, tad atsigaivinę Aloha bokšto papėdės prekybos centro ledainėje, aplankėme Ramiojo vandenyno nacionalines karių kapines, įrengtas vieno iš aplinkinių užgesusių vulkanų Pančboulo kraterio dugne. Urbanizuotu serpantinu pakilome viršun, persiritome kraterio “šonines sienas” ir štai atsidūrėme skritulio pavidalo lygumoje, pilnoje baltutėlių kryžių ir užsėtoje tvarkinga veja, kurios viena pusė buvo persėjama – kad taptų dar tobulesnė. Priešingoje kapinių pusėje, tokio pat sniego baltumo plokštėse iškalti vardai ir pavardės padėjusių galvas šiame Antrojo pasaulinio karo teatre ir vėlesniuose regiono karuose (Korėjoje, Vietname…), kurių “poilsio vieta žinoma tik Dievui”. Dar aukščiau, pačiame kraterio kūgio viršuje – koplytėlė, o greta – didžiuliai žemėlapiai rodantys, kaip pradžioje japonų pajėgos, pasinaudojusios netikėtumu ir geresne karo taktika, užėmė įvairias JAV salas (Guamą, Filipinus, dalį Aleutų), bet taip ir nepasiekusios Vašingtono – ką ten Vašingtono – net ir San Francisko, neokupavusios visų Havajų – didesnės amerikiečių karinės galios buvo pamažu atstumtos iki gimtųjų Honšiū krantų.

Tuo 1941 m. – 1944 m. Amerikos laivyno keliu simboliškai keliaujame ir mes. Išvykome iš San Francisko, tarp kurio rūkų ir tiltų dauguma šauktinių paskutinįsyk (prieš karo pragarą) pažvelgdavo į Amerikos žemyną. Tada atkeliavome į Havajus, o paskui ketinome vykti per visus Okeanijos salynus, kuriuos paeiliui anuomet perimdavo ar apiplaukdavo amerikiečiai, ir galiausiai atsidurti Tokijuje, JAV be kovos užimtame 1945 m. rugsėjį, kapituliavus Japonijai.

Vienoje Pančbaulo kraterio kūgio krašto takelio pusėje bolavo įvairūs atminimo ženklai, o priešais – nuostabus vaizdas į šiandienį miestą, į Honolulu centrą ir į Vaikikį, ir į dangoraižių stokojantį plotą tarp jų. Į “Deimantinę galvą” (Diamond Head) – neaukštą seno ugnikalnio kūgį, it eilinis parkas apsuptą miesto. Kaip ir 270 dienų per metus, švietė saulė, jau svyranti vakarop; silpstančius jos spindulius sveikino balti dūmai, tuntais virstantys kažkur iš už Pančboulo (jų šaltinio taip ir neaptikome).

Saulei jau nyrant į Didįjį Vandenyną pirmąsyk per savo ilgą kelionę jame išsimaudėme. Vaikikį tuomet jau buvo apleidę net dauguma mėgėjiško tinklinio žaidėjų.

 

Vasario 25 d.

---

Perl Harboras – populiariausia lankytina vieta Havajuose

Dievas pagailėjo Oahu gamtos grožio, bet užtat čia yra pasaulinės svarbos istorinė vieta: Perl Harboras. Apie šią seklią įlanką JAV vadovai sužinojo dar 1872 m. iš savo žvalgų generolų Šofildo ir Aleksanderio. Aniedu suprato, kokiu puikiu natūraliu uostu, neturinčiu lygių visame Ramiajame vandenyne, galėtų tapti šios koralais užaugusios pakrantės. Galbūt tai buvo vienas lemtingų dūrių į paširdžius havajiečių karališkajai šeimai, nes Amerikos akyse iš atsilikusio pasaulio užkampio valdovų jie staiga pavirto į šeimininkus to, kas anoje eroje, kai potencialūs mūsų planetos užkariautojai rėmėsi Alfredo Mahano navalizmo filosofija (“pasaulį valdo tas, kas valdo jūras”), buvo svarbiau už aukso, sidabro ar naftos telkinius.

Į pasaulio istorijos vadovėlius Perl Harboras pateko jau daug vėliau. 1941 m., prabėgus 43 m. nuo Havajų prijungimo prie JAV, 38 m. nuo to laiko, kai jame pastatytas karinis uostas nukonkuravo senąją Honululu įlanką, ir pusmečiui nuo JAV Ramiojo vandenyno laivyno atkėlimo iš San Diego Kalifornijoje. 1941 m. gruodžio 7 dienos rytą ana karybos era triukšmingai atėjo į pabaigą. Perl Harbore stovinčią navalizmo eros “nenugalimųjų” linijinių laivų (“dreadnough“), pakrikštytų valstijų pavadinimais, flotilę tądien spėriai paskandino Japonijos naikintuvų spiečiai, pražudydami 2459 amerikiečius. “Ši diena gyvuos nešlovėje” – sakė prezidentas F. D. Ruzveltas ir Amerikos karo mašina įsijungę į Antrąjį pasaulinį karą.

Šiandienos Perl Harboras – populiariausia Havajų įžymybė. Kaip ir visur JAV čia meistriškai supintas mirusiųjų atminimas ir istorinė informacija, modernios technologijos ir meniškas pateikimas, komercija ir rimta dvasia. Prie parduotuvėlės jau beveik paskutinieji 1941 m. mūšio veteranai dalijo autografus. Knygų apie Havajus autoriai pasirašinėjo ir popiet.

Betoninis atminimo laivas, USS Arizona

Apsilankymas šioje Amerikos patriotizmo šventovėje nemokamas. Neabejotinas jo zenitas – plaukimas į USS Arizona memorialą. Ant šio laivo liekanų, viršum iš naftos produktų dėmių vaivorykštėmis tebespindinčio vandens kyšančių surūdijusių kaminų, sumontuotas dirbtinis betoninis laivas. Jame – 1177 kartu su sprogusia Arizona galvas padėjusių jūreivių vardai. Ne vienas veteranas, išgyvenęs tą tragediją, vėliau pareiškė norą būti palaidotas ten, šalia savo mūšio draugų. Ir kai kuriomis dienomis pasibaigus memorialo darbo laikui narai, būna, nuleidžia jų urnas kaminu žemyn, ir palieka tame giliame vandenyno kape.

Prieš plaukdami į USS Arizona memorialą lankytojai pasižiūri neilgą istorinį filmą apie šią vietą. Įdomų, kupiną archyvinių kadrų bei garso įrašų. Priešingai nei kokioje Rusijoje, Jungtinėse Valstijose nacionalizmas ir mesianizmas tokiose vietose per kraštus netrykšta ir filmas objektyviai pristato istorines Perl Harboro aplinkybes. Aiškinami ir japonų veiksmai – nepamirštama paminėti, kad Jungtinių Valstijų 1941 m. rugpjūtį Japonijai paskelbtas embargas paliko šią Azijos milžinę be naftos, kuri, japonų motorizuotoms armijoms jau kovojant Kinijoje bei Europos šalių kolonijose, Tekančios saulės šaliai buvo svarbi kaip niekad.

Perl Harbore veiklos – daugybė

Viskas organizuota puikiai, bet turistų daug, o memorialas – nedidelis, tad vėliau atvažiavusiems į perpildytą automobilių aikštelę savo kelionės tenka laukti kelias valandas. Menka bėda: gyvos eilės čia nėra, tereikia pasiimti numerėlį su nurodyta ekskursijos valanda. Iki tol galima aplankyti USS Missouri linijinį laivą bei gretimą aviacijos muziejų (ten nuvykome ir mes). Nedidelis muziejus, kurio seni monoplanai užima du angarus, yra kaip tik ten, kur japonų “Zero” naikintuvai 1941 m. subombardavo netikėtai užkluptą, taip ir nesuspėjusią pakilti amerikiečių eskadrilę. Vadas buvo įsakęs sustumti savuosius P-40 į kilimo tako vidurį, kuo toliau bazės šonų – mat labiausiai jis baiminosi ne atakos iš oro, tačiau vietos japonų, sudariusių apie 30% gyventojų, sabotažo.

Į USS Missouri – paskutinįjį į atsargą išleistą didijį linijinį laivą (tarnybą JAV laivyne baigė tik 1992 m.), kurio viename iš milžiniškų denių, anuomet sūpuojamame Tokijo įlankos bangelių, 1945 m. Japonija pasirašė kapituliacijos aktą, padėjusį tašką didžiausiam žmonijos karui – pažvelgėme tik iš išorės, bet ir to trumpo žvilgsnio į milžiniškus pabūklus, į nedidelio dangoraižio aukščio šarvuotą korpusą, kuriame gyvendavo ir dirbdavo 2700 žmonių, pakako suprasti, kodėl, iki lakūnai prisijaukino ir karui pritaikė plačiąsias dangaus žydrynes, valstybių galia buvo matuojama būtent linijiniais laivais. Vandenynuose jiems lygių nebuvo ir bet koks mažesnis priešo kreiseris, fregata ar eskadrinis minininkas tiesiog nuskęsdavo net nespėjęs priplaukti artyn. Toks buvo jau užmirštamas pirmasis Šaltasis karas, kuomet iš pramoninių valstybių uostamiesčių karts nuo karto vis išplaukdavo toks jūrų karalius, ir pridėdavo dar vieną didelį vienetą prie tos šalies karinių pajėgų įvertinimo užsienio žvalgybų pranešimuose. Tarsi atominės bombos pokariu.

Karo bazės namai – it eliniame priemiestyje

Perl Harboro Fordo salos karo bazė veikia iki šiol, todėl tarp tenykščių įdomybių vežioja autobusas, pro kurio langus draudžiama fotografuoti ir filmuoti. O pažiūrėti yra į ką. Tvarkingų, suremontuotų namelių eilės nė iš tolo neprimena Rytų Europos barakų. Nieko keista: visi 2 milijonai JAV karių yra profesionalai. Šauktinių, mažne prievarta pakviestų į Tėvynės bunkerius, čia nėra. Kiekvienas G.I. – šiuo trumpiniu, kadaise reiškusiu galvanizuotą geležį, vadinami JAV kariai – brangus: ne tik moraliai, bet ir dėl to, kad jo apmokymas neapsiriboja vaikymu poligonuose. Jei sąlygos būtų prastesnės, nei bet kuriame kitame darbe, norinčiųjų gyvenimą pašvęsti kariuomenei bemat sumažėtų.

Grįžę iš betoninio laivo, karūnavusio USS Arizona nuolaužas, dar aplankėme parduotuvėlę, kur įsigijau kelias istorines knygas (taip sutapo, kad vienos jų autorius kaip tik greta dalijo parašus) bei patriotinių JAV dainų rinkinį. Užuot pardavinėjus tuos pačius marškinėlius ar magnetukus, Amerikos suvenyrų asortimentas smarkiai priklauso nuo prekybos vietos.

Banglentininkus išvaikė per menkas vėjas

Iš kolonėlių skambant “Yankee doodle” kiek paklaidžioję painiais Perl Harboro apylinkių keliais palikome tankiai gyvenamą pietinę salos pakrantę ir išvykome į kitokią šiaurinę. Garsėjančią milžiniškomis bangomis, šitaip dievinamomis banglentininkų. Havajai – ne tik viena banglenčių sporto sostinių, bet ir jo gimtinė. Dar Karalystės laikais ali’i (vietos vadukai) čia narsiai plaukdavo septyniasdešimtkilograminėmis medinėmis lentomis per baltąsias keteras. Tarpukariu (kai banglentėmis skrieti nekilmingiesiems jau seniai nebebuvo kapu) Olimipiadų plaukikas Diukas Kahanamoku, kurio statula rymo prie kapu jo pelenams tapusio Vaikikio paplūdimio, “serfingą” pavertė havajiečių indėliu į pasaulio pramogų kultūrą. Dabar poliuretano banglentės nesveria nė penkių kilogramų, o lėkimas jomis kvapą gniaužia kaip niekad seniau.

Deja, tą vasario 25 d. garsiosios bangos buvo perdavusios jūrą štiliui, o banglentės tįsojo serfingo meistrų pikapuose. Įdomu buvo išvysti kitokį Oahu. Be dangoraižių, bet vis tiek nepanašią į Didžiąją Salą, su daugybe automobilių ir tik atspindžiais anos gamtos didybės. Pietavome Vaimėjoje, kavinukėje, kur per skylę sienoje paduodamus “spagetinius” ir “niujorkietiškas picas” netrunka užuosti musės. Banglentininkų sostinė kaip diena ir naktis skiriasi nuo to turtingojo miestelio Didžiojoje Saloje, irgi besivadinančio Vaimėja.

“Ananasų plantacijoje” ananasų beveik nemačiau

Grįždami iš šiaurės užsukome į Dole ananasų plantaciją. Buvo laikas, kai didžioji dalis pasaulyje suvalgomų šitokių vaisių auginta Havajuose ir šios imperijos pradininkas buvo Džeimsas Doulas, Havajų Respublikos prezidento Stamfordo Doulo pusbrolis. Tiesa, net ir šis ananasų princas laikėsi nuošalyje nuo Didžiojo Penketo: penkių cukraus versle užgimusių koncernų, XX a. pirmojoje pusėje generalinio advokato Edmundo Doulo prilygintiems Prancūzijos monarchui Liudvikui XIV, neva ištarusiam legendinę frazė “Valstybė – tai aš”. 1954 m. “Demokratinė revoliucija” – streikai ir protestai – sudavė rimtą smūgį Havajų oligarchams; 1959 m. salynui, nepaisant Didžiojo Penketo nuomonės, tapus valstija, verslo įtaka politikai sumenko, o galutinį tašką šitų koncernų istorijoje padėjo cukraus plantacijų nuopuolis.

Ananasai iš brangios Oahu žemės irgi beveik pasitraukė, o Dole plantacija perėjo į dabar pelningesnį verslą: turizmą. Be didžiulės parduotuvės čia yra ir kelios atrakcijos. Pravažiavome siauruoju geležinkeliu, kuriame, pasak bukletų, turėjo būti pasakojama apie ananasus. Deja, pramoga pasirodė pigi: garvežio formos lokomotyvas, iš tikro varomas automobilio variklio, pirmyn nuvažiuoja ir atgal grįžta tais pačiais bėgiais. Šalia geležinkelio stūkso popieriniai darbuotojų muliažai, o neinformatyvus įrašytas pasakojimas, vis pertraukiamas muzikinių intarpų, pernelyg tylus, kad užgožtų vaikų krykštavimą. Jauniesiems plantacijos lankytojams svarbiausias traukinys, o ne ananasai, bet tai ir nenuostabu: palei bėgius daugybė augalų pavyzdžių, bet grįžome į “stotį” taip ir nesužinoję, ant ko gi auga šie dideli vaisiai.

Mažas ananasų sodelis, prismaigstytas stulpelių su glaustais paaiškinimais išsklaidė Aistės nuogąstavimus, kad apie jų auginimą teks skaityti internete. Įdomu buvo sužinoti, kad pirmasis vaisius užauga po 18 mėnesių, o tas pats augalas per savo gyvenimą duoda tik tris derlius. Nuo vaisių sunkumo nulinkusių gležnų juos išauginusių stiebelių vaizdas buvo linksmas. Iki tol niekad nemąsčiau, kaip užgimsta ananasai – visada smagu užpildyti eilinę žinių spragą.

Vaikikio naktinis gyvenimas pranoksta dieninį

Jungtinėse Valstijose visa, kas gera, plačiai aprašyta internete. Todėl prieš išvykdamas gerokai pasiknaisiojau po įvairias svetaines, neskirtas užsienio turistams. Be jau minėtos ekskursijos Mauna Kėjos viršukalnėn Havajaus saloje, pasižymėjau ir kelis mūsų viešnagės dienomis vykstančius renginius Honolulu. Deja, iš šiaurės pro Perl Harborą ir, rodos, smilgos plonumo gyvenamuosius dangoraižius Perlo mieste atkeliavę į Honolulu parodų rūmus, vietoj Valstijos kolekcionierių parodos ten radome tuščius atriumus ir daug užrakintų salių. Tik vienoje jų ruseno gyvybė – vestibiulyje prie vienos trijų sienų spietėsi kažkokio koledžo išleistuvių dalyviai juodomis kepuraitėmis.

Vakare, vėl palikę automobilį anapus Vaikikio zoologijos sodo prie Kapiolani parko (čionykščiai viešbučiai už parkavimą ima dešimtis dolerių, o toje vietoje jis – nemokamas), darsyk praėjome pagrindiniu Vaikikio prospektu. Naktį jis – kitoks. Turistų gausiau, restoranai žiba, šaligatvius užplūsta muzikantai – kaip vienas keistuolis, grojęs galybe buities rakandų vienu metu. O valkatos, pripratę prie viso triukšmo, snaudžia pasieniuose.

 

Vasario 26 d.

---

Jolanis, pirmojo pasaulį apiplaukusio karaliaus rūmai

Havajų Karalystė, nuo 1845 metų (karaliaus Kamehamehos III laikų) valdoma iš Honolulu (havajietiškai – “saugi įlanka”), buvo kuklus Europos imperijų atspindys. Bet lyginant su ano meto pasaulio periferijos valstybėlėmis Havajų būta modernių. Ne į aplinkines “viduramžiškas salų karalystes”, o į didžiąsias imperijas lygiuodamasis Kamehameha III 1845 m. gruodį patvirtino Havajų vėliavą, ligi pat šių dienų plazdančią virš svarbiausių valstijos pastatų. Jos formatas – kaip JAV “juostų ir žvaigždžių”, tik vietoj tų žvaigždžių – Britanijos vėliava, o juostos nudažytos prancūziškos “tricolore” spalvomis. Karaliaus sūnėnas Kamehameha IV imperiją žaidė dar aistringiau: 1864 m. Havajų laivynas užėmė negyvenamą Palmyros atolą už 1774 km nuo Honolulu įlankos krantų, prieš tai apleistą amerikiečių, supratusių, jog anais žemės ūkio laikais svarbios trąšos guano (šikšnosparnių, paukščių bei ruonių mėšlo) ten mažai.

Bet iš anų Kamehamehų dinastijos laikų Havajų sostinės centre neliko beveik nieko. Užtat aplankėme (su privaloma ekskursija) havajietiškojo renesanso stiliaus Jolanio rūmus, kuriuos, nugriovęs seną vienaaukštį namelį, pastatydino 1874 m. į sostą įžengęs naujos dinastijos pradininkas Kalakaua. Didybe šitų rūmų menės vos galėtų rungtis su anuometinės Lietuvos turtingų grafų dvarais, bet kai kuo jos pranoko net ir Bekingemo rūmus ar Ermitažą. Būtent Jolanis buvo pirmoji pasaulyje monarcho rezidencija su elektra ir nuleidžiamu vandeniu tualete. Apsiskaitęs valdovas sugebėjo net apiplaukti pasaulį, susipažinti su išradėju Edisonu, karaliene Viktorija bei Japonijos valdovais.

Antrajį rūmų aukštą supa havajietiška dvasia alsuojantis lanai balkonas, primenantis, kad būtent taip ir nepakrikštytas Kalakaua, po ilgų atitolimo nuo senosios kultūros dešimtmečių, kitaip pažvelgė į Kamehamehą I, į salyno suvienijimą, net panaikino hulos draudimą (iki tol šis tautinis šokis buvo smerkiamas kaip pagoniškas). Bet tuo pačiu tvirtai žengė į Vakarus, pastatė ir Šv. Andriaus katedrą, plėtė karališkąjį orkestrą, be kurio jokia Europos monarchija rimta neatrodė. O devyneri metai po inauguracijos surengė dvi savaites trukusią karūnavimo ceremoniją, kainavusią tiek, kiek ir Jolanio rūmų statybos.

Amerikiečiai nutraukė Havajų imperijos žaidimą

Kalakauos vaizduotėje – kasdien aitrinamoje vis garsyn einančios jį šlovinančios dainos, kurią tarnas rytais dainuodavo pagal protokolą paeiliui atitraukinėdamas visas valdovo miegamojo užuolaidas – Havajai buvo imperija, dominuojanti bekraščiame Ramiajame Vandenyne. Štai ir garlaivį “Kaimiloa” 1887 m. valdovas pasiuntė į Samoa salyną, 4000 kilometrų į pietus, kur diplomatinis ministras Džonas E. Bušas ką tik padėjo parašą ant aljanso sutarties.

Tačiau Kalakaua miegodavo ne baldakimu karūnuotame guolyje, o kuklioje lovoje. Žinoma, kai apskritai nakvodavo Jolanyje – mat dažniausiai jis su svita naktis leisdavo palapinėje rūmų sode, o kartais laive, kurį su Honolulu tejungė telefono ryšys. Ir į pasaulio dalybas Kalakaua pavėlavo: taip, XIX a. pabaigoje Okeanija dar buvo paskutinis regionas, nesuraikytas it kepalas didžiųjų Imperijų, bet viskas keitėsi neįtikėtinai sparčiai. Pas Samoa karalių Malietoa Laupepa vokiečiai pasiuntė ne seną iš britų pirktą garlaivį, bet keturis karo laivus, ir bemat privertė šį pasiduoti, toliau telkdami čia protektoratus ir kolonijas i pražudydami ką tik sudarytą Havajų-Samoa aljansą.

Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Samoa ir Tongoje Džonas E. Bušas tebuvo pusiau havajietis. Karališkojo orkestro dirigentas Hainrichas Bergeris – vokietis, kaip dovana atsiųstas Kaizerio Vilhelmo. Įtakingų Havajų kitataučių sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti ministrų, verslininkų, patarėjų ir paprastų plantacijų darbininkų vardais. Į piliečių sąrašus jie buvo įtraukti ne be karališkosios šeimos kvietimo ar bent palaiminimo. Bet 1887 m. buvo jau tautinių valstybių era ir štai tų metų karštą vasarą nauja baltaodžių organizacija “Havajų lyga” ginklu privertė Kalakauą pasirašyti konstituciją, apribojusią kilmingųjų valdžią. Karaliui teliko rūmai ir jo knygos šiais laikais tuščioje bibliotekoje.

Po apsišvietusio, bet turbūt ne vietoje ir ne laiku gimusio monarcho mirties (1891 m.) valdžiusi jo sesuo Liliuokalani greitai turėjo dar mažiau: tik vieną Jolanio rūmų kambarį, į kurį ji buvo uždaryta po 1893 metais imigrantų, jų vaikų bei vaikaičių sukeltos revoliucijos. Ten ji sukūrė garsią dainą “Aloha Oe”, graudžiai skambėdavusią ir iš mūsiškio havajietiškų dainų disko. Savo namų arešto metu ji išaudė ir iki šiol ten gulintį įspūdingą kilimą.

Žlugus karalystei liūdni laikai atėjo ir karališkiems rūmams – išpardavus visas regalijas jie tapo eiliniu valdžios pastatu ir po naujojo kapitolijaus atidarymo turėjo būti labai amerikietiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Bet taip pat amerikietiškai pasipriešinę vietos gyventojai (o ne koks nors kultūros paveldo departamentas) išgelbėjo pastatą ir štai jis virto muziejumi, pamažėle renkančiu dar išlikusius senuosius baldus ir dekorą. Daug kas jau atkurta – bet XIX a. Jolanyje tuščios erdvės būdavo dar mažiau. “Jei netyčia turite ką nors iš šitų rūmų, pakelkite ranką, ir mes su malonumu paimsime” – tradiciniu pokštu ekskursiją užbaigė gidas ir išėjome. Salės jau buvo ruošiamos rytoj čia vyksiančiam Hewlett-Packard renginiui.

Polinezijos Kultūros Centras – visos Polinezijos salos vienoje

Palikome laiko dulkių padengtą originaliąją salyno istoriją ir nuvykome į šiaurrytinę salos dalį išvysti kur kas įspūdingesnės, bet naujai kuriamos. Ten įsikūręs Polinezijos Kultūros Centras – savotiškas Disneilendas be atrakcionų. Tradicines lunaparkų pramogas čia keičia Polinezijos (šiaurrytinė Okeanijos dalis, kuriai priklauso ir Havajai) kultūrų pristatymas. Kiekvienai didžiųjų polinezietiškų žemių – nuo Havajų iki Naujosios Zelandijos – čia pastatytas kaimelis ir tuose kaimeliuose daugybę kartų per dieną vyksta specialūs renginiai. Samoa gyventojai čia rodo, kaip jie lukštena kokoso riešutus ir duoda ragauti savo patiekalų; Naujosios Zelandijos maoriai rituališkai “pasitinka pakeleivius” bei pakvietę juos į salę, šoka liaudies šokius; tongiečiai ritmą muša būgnais bei kviečia žiūrovus “tapti vietiniais” (“go native”) ir daryti tą patį.

Kiek pasigailėjome, kad atvykome tik apie vidurdienį – maniau, kad viską spėsime, bet kur tau. Į šią populiarią atrakciją buvo likę tik brangiausi bilietai. Tad mus lydėjo gidas, ir nors visuomet pasisakau už nepriklausomą keliavimą, šiame margumyne jis tikrai pravertė, nes pamatėme daugiau, nei šiaip būtume išvydę.

Ekskursija prasidėjo nuo pagrindinio dienos reginio – Kanojų šokių. Kasdien valandai visi kaimeliai nutraukia savo programas ir į kanalus (kaip gi Polinezija be vandens!) išplaukia improvizuotos kanojos su šokėjais. Kiekvienas laivelis – atskira šalis, kitokie tautiniai rūbai ir liaudies šokiai bei dainos. Įspūdingi buvo Samoa karo šokiai, kurių metu stūgaudami apkūnūs vyrai garsiai ploja sau per krūtinę bei šlaunis, ir, be abejo, maorių haka, pažįstama sporto gerbėjams – juk Naujosios Zelandijos rinktinės ją šoka prieš mačus.

Paskui patys plaukėme panašia „kanoja“ klausydami pasakojimų apie Polinezijos kultūros centrą bei aplankėme tris kaimelius: Samoa, Tongos ir Naujosios Zelandijos. Ten rodomos programos – netrumpos ir išties įdomios, tarpusavyje nesikartojančios (jei vienur – kulinarija, tai kitur – muzika), įtraukiančios ir žiūrovus. Havajų, Taičio, Fidžio, Markizų salų kaimelių bei Velykų salos ir Havajų misionierių ekspozicijų išvysti lemta nebuvo. Mat ta programos dalis baigėsi – bet toli diena Polinezijos kultūros centre buvo tik įpusėjusi.

Po laisvo vaikščiojimo atėjo laikas „luau“ vakarienei. Simbolinę įžangą į ją čia sudaro ali‘i įžengimo ceremonija, daina bei po žeme kepto „kalua“ paršelio atidengimas (tokių pat netrukus galima paragauti, kartu su kitais Havajų virtuvės skanėstais). Prie tokios vaizdų gausybės jau spėjome įprasti, nes viskas Polinezijos kultūros centre sustyguota taip, kad nuobodžiauti netenka nė minutę – nemaža dalis iš 1300 įvairiataučių jo darbuotojų be paliovos ką nors veikia tuose septyniolikoje hektarų, pilnų žalių medžių, žydro vandens ir tvarkingų takelių.

Kultūros centro šeimininkai… mormonai

Skanią vakarienę pavalgėme greičiau nei dauguma viename iš centro restoranų palei amfiteatro principu išdėstytus stalelius sėdėjusių turistų, paslaugiai išdabintų gyvų gėlių karoliais ir eilės tvarka kviečiamų prisikrauti patiekalų. Iki pilno havajietiško stalo čia trūko nebent SPAM konservų, kurių “garbei” pavadintas visas internetinis šlamštas.
Laisvu laiku pasinaudojome į bilieto kainą įeinančia galimybe aplankyti gretimą Laje miestelį. Jame – penktoji pagal senumą pasaulyje mormonų šventykla, statyta 1919 m. Greta – idiliški vienaaukščiai Brihamo Jango – garsiojo lyderio, atvedusio mormonus iš tada netolerantiškųjų Vidurio Vakarų į Jutą, kur iki šiol klesti šios bažnyčios širdis – vardu pavadinto universiteto korpusai. Visa Lajė – mormonų miestelis, o Polinezijos kultūros centras irgi priklauso jiems.

Baltutėlę šventovę, švarūs laiptai kurion apsupti fontanų, tegalėjome fotografuoti iš išorės – net ne visi mormonai įleidžiami jų vidun. Mat prabanga alsuojančios šio tikėjimo šventyklos skirtos ne mišioms, bet tik svarbiausioms apeigoms: vestuvėms, krikštynoms.

Turistams čia įrengtas ne ką mažiau įdomus informacinis centras, kur juos pasitinka visatos fone stovinčio Kristaus skulptūra, o paskui – kino salė. Filmas atsako į klausimus, kurie kyla daugeliui: Polinezijos kultūros centras įsteigtas 1963 m. ir jame dirba Brihamo Jango universiteto studentai. Šitaip jie gauna pinigų mokslui. Kadangi čia studijuoja mormonai iš galybės šalių, ypač Okeanijos, yra puiki galimybė surinkti įvairiatautę trupę. Tad studentai iš Polinezijos vaidina, tuo tarpu azijiečiai, amerikiečiai ar europiečiai atlieka kitus darbus. Gidas dienos metu buvo mongolas, mus vadinęs pusbroliais, o link šventyklos vežė dvi iš pažiūros naivokos amerikietės.

Po trumpo filmo patekome į kambarį, kuriame ratu išdėstytos mėlynos Mormono knygos visomis kalbomis. Jų tarpe išvydome ir lietuviškąjį tekstą. Aistei beskaitant įžangą, priėjusi gidė bemat pasiūlė duoti šventraštį nemokamai – bet ne čia, o Lietuvoje, kur mus aplankytų misionieriai. Atsisakėme. Išskyrus šį momentą Polinezijos kultūros centre nėra mėginama turistų atversti į Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus jos pavadinimas) tikėjimą. Gerą mormonų įvaizdį kuria tik nerūpestinga tos vietos atmosfera, nes ir į Lajės šventyklą ekskursija – neprivaloma.

Vakaro kulminacija – kvapą gniaužiantis vaidinimas

Jau beveik sutemus mus parvežė į kultūros centrą ir prasidėjo vakaro kulminacija – “Ha: Gyvybės įkvėpimas” (Ha: the Breath of Life), didžiulis, masinis gyvas vaidinimas su gausybe specialiųjų efektų, kaip antai į sceną verstis imantys krioklio vandenys ar ugnies rijimas. Ir visa tai persmelkta galybės šokių, dainų ir paprastu siužetu apie polineziečio gyvenimą. Herojus vis keliauja iš salos į salą, ir kūdikystė jo apsupta vienos kultūros, paauglystė – kitos, o tuokiasi jis pagal trečią, ir šitaip prieš akis einant gyvenimui pralekia ir visa Polinezija.

Stebėtina, kad šie aktoriai, akrobatai, šokėjai ir dar galai žino kas – neprofesionalai. Nes, kaip sakė Aistė, po tokio šou jau atrodo, kad tai buvo visos kelionės kulminacija ir rytoj turėtume vykti namo. Polinezijos kultūros centras tikrai vertas kiekvieno nemažos bilieto kainos dolerio. “Ha” dvasios apsupty grįžome į savą viešbutį, iš kurio balkono dairėmės į dar nemiegančius namus aplink.

 

Vasario 27 d.

---

Kaip skalbyklos kinų rajone ieškojome

Iki skrydžio Vilniun dar buvo likusios trylika dienų bei 7 orlaivių reisai ir ta kelionė – ne atgal, o visados pirmyn, į vakarus. Tad paskutiniąją dieną Oahu, prieš paliekant vieną turistiškiausių pasaulio vietų, kasmet aplankomą per šešiskart tiek žmonių, kiek Havajuose – gyventojų, reikėjo sutvarkyti kai kuriuos praktinius dalykus.

Atėjo laikas išsiskalbti tą lagamine vis augantį purvinų rūbų tuntą. Istoriškai Amerikos skalbimo verslą valdė kinai, net terminas „Chinese laundry“ (kiniška skalbykla) taip gimė. Šiais laikais skalbėjus pakeitė automatai. Įmeti dolerį ir po keliasdešimties minučių rūbai – švarūs.

Tokios įstaigos ir ieškojome Honolulu kinų rajone. Kas ketvirtas Honolulu gyventojas – kinas – ir jie pasklidę visame mieste, bet tik Čainataunas pats yra lyg Kinija. Dviaukščiai mūrinukai pastatyti po 1900 m. gaisro, kai kovotojai su buboniniu maru netyčia supleškino tada medinį rajoną. Tokios ligos – jau praeitis, bet Honolulu Čainataunas tebėra gana purvinas ir chaotiškas. Valkatų dar daugiau nei kitur. San Francisko kinų kvartalas su savo drakonais ir freskomis buvo jaukesnis…

Skalbykla, kurią radome – niša namo sienoje, pilna senutėlių pilkšvų per viršų kraunamų aparatų, o dar giliau – džiovinimo mašinų. Viduje buvę du vyrai stebėjosi mus ten išvydę ir vienas jų, prisistatęs palestiniečiu, patarė būti tame rajone budriems. Beje, jie nebuvo darbuotojai – net ir tokiame kvartale automatiniai įrenginiai, atrodo, palikti nesaugomi.

Rūbus mašina išskalbė už dolerį – tik dar teko nusipirkti skalbimo miltelių. Tai prigrūstose parduotuvėlėse, kurių pardavėjai nė angliškai nekalba, o siūlomi produktai ne tik, kad visi kiniški, bet dar be jokių lotynų rašto simbolių ant pakuočių, lengva nebuvo. Įvykdę šią misiją ir laukdami, kol virš skalbimo būgno užsidegs ketvirtoji lemputė, rodanti, jog tuoj tuoj jį bus galima atidaryti, pasivaikščiojome aplink. Netoliese – kiniškas prekybos centras, o priešais – Sun Jat Seno skulptūra. Šis kinų „Tautos tėvas“ gerbiamas kapitalistų lygiai taip kaip ir komunistų, o jo vardas rašomas iš pagarbos įterpiant hieroglifo pločio tarpą. Žymiąją 1911 m. revoliuciją jis planavo ne Pekine, ne Taipėjuje ir net ne Honkonge, o čia, Honolulu. Aplinkui šį Gomindano partijos kūrėją būriuojasi apie revoliucijas nemąstantys šiuolaikiniai kinai, o atokiau, ant tilto – su benamio dalia po karšta Havajų saule susitaikiusiųjų kartoninė gyvenvietė.

Seniausias Havajų muziejuje – dar viena pramogų diena

Užuot antra tiek laukę, kol darbą baigs antroji mašina, rūbus „sudžiaustėme“ bagažinėje bei ant sėdynių ir nuvykome į Bišop muziejų. Jo širdis – Havajų kultūros ekspozicija, XIX a. pabaigos Havajų renesanso pastato trijuose aukštuose pristatanti įspūdingą senųjų stabų, ali‘i lazdų bei įrankių kolekciją, papildomai iliustruojamą interaktyvių ekranų. Kolekciją surinko imigrantas iš Niujorko, įsteigusio pirmąjį Havajų banką. Jis buvo havajiečių kultūros gerbėjas tais laikais, kai eilinis chaolis į ją žiūrėjo iš aukšto, o muziejų dedikavo princesei Berenikei Puahi, kurią buvo vedęs.

Šiandien be pagrindinio pastato Bišop muziejuje yra dar keli, vienas kurių pašvęstas mokslui. Pastarojo didžiulius veikiančių vulkanų modelius, cunamių mašinas, lavos pompas ar vabzdžių kolekciją (trečią pagal dydį JAV) regėjome tik prabėgomis, o senuosiuose rūmuose praleidome kelias valandas. Jų senovines sales kas valandą atgaivina vis kiti kultūriniai renginiai. Sudalyvavome trijuose: pradžioje pasiklausėme gyvai pasakojamos senovės havajiečių legendos. Paskui mus mokė šokti hulą: kadaise šventą šokį, rankų ir kojų judesiais perteikiantį skanduočių ir dainų tekstus. Ją galima atlikti ne tik stovint, bet ir sėdint, tik jokiu būdu ne susikabinus ar poromis. Galiausiai tas pats havajietiško kraujo turintis vidutinio amžiaus vyras pravedė ir ekskursiją per trečiąjį muziejaus aukštą.

Didžiausias valstijos prekybos centras – be fasado ir vitrinų

Prie havajietiškos architektūros keistybių jau buvome pratę, bet orientuotis didžiausiame valstijos prekybos centre Ala Moana nuo to lengviau netapo. Bene iš visų pusių šį 300 parduotuvių kompleksą, 1959 m. buvusį didžiausiu visose JAV, o mūsų apsilankymo metu nustumtą į vis dar garbingą penkioliktąją vietą, supa daugiaaukštė parkavimo aikštelė. Jokių įspūdingų fasadų. Maža to, įėjimai į parduotuves bei restoranus yra tiesiai iš šitos tamsokos aikštelės, kurioje palikome savo raudonąjį sedaną, aukštų. Čia – ir milžiniškas knygynas, ir greitas maistas, o netoli jo ant to paties antrojo aukšto asfalto – autoservisas. Lietuviui – nejauku, bet šešiolikos metų amžiaus būdamas vairuotojo pažymėjimą gavęs tūlas amerikietis turbūt pernelyg suaugęs su savo automobiliu, kad šitokia verslo vieta kirstų per apyvartą.

Pasiknaisioti knygyne buvo labai smagu. Tokių gigantiškų skaitovų rojų Lietuvoje nebūna ir, matyt, greitai nebus, o juk ir knygų angliškų išleistos devynios galybės, septyniomis galybėmis temų. Ne vieną įdomesnę ten nusipirkome – tik kelionių vadovų po Maršalo salas ar Mikroneziją neradome, į kurias tuoj turėjome skristi. Turizmo lentynos – didžiulės, Havajams ir Okeanijai skirta liūto dalis; Tonga, Fidžis, visos pietų Polinezijos salos, bet tik ne šie du kraštai, dar prieš trisdešimt metų valdyti JAV, ir ne Guamas…

Nors būtent knygoms išleidome daugiausiai dolerių, ne jų pirkti atvykome į tą antrą pagal pelningumą JAV prekybos centrą – atvažiavome lagamino. Pigių skrydžių bendrovės “Go! Mokulele” reisas Kona-Honululu jau praeityje ir už papildomus krepšius mokesčiai nenusimatė, o lauktuvės kaupėsi.

Havajų veidas – azijietiškas

SEARS parduotuvės ieškojome ilgai ir pagaliau netyčia radome įėjimą į centrinę promenadą. Niūrią uždarą automobilių stovėjimo aikštelę staiga pakeitė bestogė pėsčiųjų alėja, supama šimtų parduotuvių, pilna medžių bei fontanų. Ja vaikščiojo tokie geltonodžių būriai, kad Aistė bemat pasakė besijaučianti tarsi Azijoje. Štai tikrasis Havajų veidas, kurį Vaikikyje dar paįvairina paplūdimių gerbėjai iš Kalifornijos, Britų Kolumbijos ar Oregono.

Mongolidų rasės žmonės sudaro beveik 40% valstijos žmonių ir net 55% jos sostinės piliečių. XIX a. chaoliams lygiai kaip ir kilmingiems havajiečiams reikėjo darbščių rankų (plantacijoms), ir jie šaukė jas turinčiuosius iš tada skurdžios Japonijos. Kontraktai baigėsi, o daugybė japonų apsisprendė likti šiame saulėtame salyne. Ėmus prisibijoti kylančios jų ir jų vaikų (nisei) įtakos pradėti vežti kinai. Šiandien japoniško kraujo turi kas aštuntas havajietis, kiniško – kas dvidešimtas.

Nežabojamos imigracijos iš Rytų Azijos čiaupą žemvaldžiams užsuko Havajų tapimas JAV kolonija, bet ir šiam pokyčiui didieji darbdaviai paruošė atsakymą. Juodadarbių pilni laivai ėmė plaukti iš Filipinų, mat šį katalikišką salyną 1898 m. JAV atkariavo iš ispanų ir aštuoni milijonai jo tagalogų ir sebuanų irgi tapo JAV valdiniais. Tų laikų pasekmė: kas septintas Havajų gyventojas – filipinietis.

Bet nuo plantacijų laikų prabėgo bent trys kartos ir daugybė etninių skirstymų teišliko statistikos ekspertų monitoriuose. Gerą mintį perskaičiau – kaip žemyninėse JAV europiečių imigrantų grupės – airiai ir vokiečiai, suomiai ir italai, lietuviai ir lenkai – per dešimtmečius ir šimtmečius susiliejo į vieną didelę baltaodžių amerikiečių tautą, lygiai taip Havajuose įvairios Azijos kilmės bendruomenės dabar jau – viena geltonodžių amerikiečių kultūra. Juk įvairiatautės vestuvės šioje valstijoje – vienintelėje, kur anglakalbiai baltaodžiai niekad nesudarė daugumos – visiškai kasdienis reiškinys. Mišrių šeimų – ir ne tik jų – vaikai dažnai mokomi tik angliškai, ir štai ši pagrindinė JAV kalba jau pusei Azijos kilmės havajiečių – gimtoji.

Daugiaaukštį SEARS tarp prabangių prekių ženklų suradome (nukainotas lagaminas ten kainavo 10 dolerių), užvalgėme itališkame restorane ir štai jau netrukus skuodėme naktinėmis miesto gatvėmis į vakarus, stebėdami vis tuštėjantį degalų baką rodančią rodyklę. Netrukus raudonasis sedanas, ištikimai vežiojęs mus lygiais Oahu keliais, jau laukė plovimo autonuomos punkte, o mes pėstute nuvilkome lagaminus į viešbutį, užsakytą dar vos atskridus. Rytojaus skrydis – kaip reta ankstyvas, „Alamo“ tada dar nedirbs, o ir šiaip, jei būtume važiavę iš Vaikikio, iš priešingo aglomeracijos galo – keltis būtų tekę dar anksčiau.

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti

Karštis, saulė, oro uostas be sienų (kam jos?), dideli pikapai ir ore tvyranti ramybė, legendinė “Aloha” dvasia. Taip mus pasitiko didžiausia Havajų sala ir Kona, pagrindinis jos kurortas.

Jis kitoks, nei Viduržemio jūros pakrančių turizmo milžinai. Čia nėra daugiaaukščių viešbučių ar taršos. Laukai žali, jūra žydra, o žvaigždynų nenustelbia miestų šviesos. Paplūdimių mažai, užtat pramogų – marios. Banginių stebėjimą bei plaukimą povandeniniu laivu išbandėme ir mes, ekstremalų sportą, nardymą ar sraigtasparnių ekskursijas palikę kitiems.

Bet tikri Havajų ir viso pasaulio gamtos lobiai yra toliau nuo Konos. Juos išvydome per šešias dienas apvažiavę salą ratu.

Žymiausias – Vulkanų nacionalinis parkas, supantis nuolat besiveržiantį Kilaueaos ugnikalnį. Jo raudona lava, kone kasmet užpildama kelius ir atokius namus, požeminiais tuneliais liejasi į vandenyno bangas.

Pakilome ir į Mauna Kea viršukalnę 4 kilometrų aukštyje, kur stovi geriausios pasaulyje observatorijos, pasiekiamos vien visureigiais. Vaizdas į debesis apačioje gal net pranoko kaip niekur kitur giedrą naktinį dangų.

Matėme Vaipijo kanjoną, senųjų pagoniškų havajiečių šventovių akmenines liekanas.

Porą naktų praleidome didžiausiame salos mieste Hilo, kurio seni mediniai namai, rodos, šitaip nutolę nuo masinio turizmo. Ten yra puikūs muziejai, o netoliese – žavūs džiunglių apsupti kriokliai ir nuostabios “laukinės” pakrantės.

Norite tikėkite, norite ne, bet per šešias dienas Havajuje nė sykio neišsimaudėme vandenyne – tiek daug čia buvo ką lankyti ir veikti!

Havajų istorija:
Prieš pusę milijono metų – Po ugnikalnių išsiveržimų Didžioji Havajų sala iškyla iš jūros dugno.
V a. po Kr. – Spėjama, pirmieji polineziečiai apsigyvena Havajuose atvykę iš Markizų salų.
XIII a. – Spėjama, nauji atvykėliai iš Taičio pakeičia senąją kultūrą ir religiją nauja.
1778 m. – Britas Džeimsas Kukas atranda Havajų salas europiečiams.
1791 m. – Kamehameha, šiaurės Kohalos regiono Havajaus saloje vadas, iki 1810 m. nukariauja visą Havajų bei kitas salas, suformuoja Havajų Karalystę.
1819 m. – Karaliumi tapęs Kamehameha II panaikina senąją pagonišką religiją.
1845 m. – Havajų Karalystės sostinė perkeliama iš Lahainos (Maui sala) į Honolulu (Oahu sala).
1894 m. – Po vietos baltaodžių surengtos revoliucijos prieš karalienę, Havajai tampa respublika.
1898 m. – Havajų Respublika prisijungia prie JAV. Nuo 1900 m. tai – JAV teritorija (kolonija).
1941 m. – Japonija užpuola JAV laivyną Perl Harbore (Oahu sala). JAV įstoja į Antrąjį pasaulinį karą, kuris baigiasi JAV pergale 1945 m.
1959 m. – Havajai tampa JAV valstija.

 

Vasario 18 d.

---

Havajų oro uostas – be sienų

Penkios valandos žaismingo skrydžio ir mes – vis dar JAV, bet jau ne Amerikoje. “United Airlines” Boeing 767 įgula ne tik pravedė standartinę saugumo instrukciją, bet ir surengė matematinį žaidimą: keleiviams siūlė apskaičiuoti, kelintą sekundę būsime pačioje pusiaukelėje. Tai – tradicija šio reiso lėktuvuose, visuomet perpildytuose į tą rojaus kampelį skrendančių atsipalaidavusių turistų. Tarp kelių šimtų, atostogų pradžiai pasirinkusių vasario aštuonioliktąją, turbūt buvo ir ne viena jauna šeima, kaip mes, nes net Havajų atvykimo kortelėje – ją pildo visi – ties klausimu “Koks jūsų kelionės tikslas?” pateiktas atskiras variantas: “Medaus mėnuo”.

Išlipusius ant trapo pasveikino karštas Havajų oras, jis neapleido nė Konos oro uosto “viduje”. Mat vidumi jo nelabai ir pavadinsi; Havajuose visuomeninių pastatų – mokyklų, universitetų – “koridoriai” neturi sienų. Tik stogelius nuo lietaus, vedančius nuo pastatėlio prie pastatėlio. Juk Ramiojo vandenyno apsuptyje klimatas – grynai jūrinis. Ne tik žiemos čia šiltos – tuo netrukome įsitikinti: lauke buvo apie 25 laipsnius. Ir vasaros čia nevargina kaitra. Nustebsite, bet Havajų karščio rekordas – toks pat, kaip lediniuotosios Aliaskos. Ir atsiliekantis nuo visų kitų 48 valstijų. Šios salos – viena retų pasaulio vietų, kur vietiniams nei šildymas, nei kondicionierius neatrodo būtinybė – tad kam tos sienos?

Dar belaukiančius lagamino besienėje “salėje” mus įtraukė toji Havajų dvasia. Visi atsipalaidavę, linksmi, ir ramūs. “Aloha!” – kelis kartus pasveikino autobuso į autonuomos punktą vairuotojas. Tokia ir oficiali Havajų pravardė – “Aloha valstija”. Beveik išnykusioje havajiečių kalboje “Aloha” – ir “Taika”, ir “Užuojauta”, ir “Meilė”, nūnai dar ir “Labas”, “Viso gero”…

Ramūs miesteliai neužgožia gamtos didybės

“Alamo” autonuomos agentūros aikštelė pilna automobilį ir kiekvieno rakteliai palikti viduje – klientai gali rinktis kurį nori ir važiuoti. Tai – saugu, nes kur gi vagis savo grobį nuvarytų, ar į vandenyno bangas? Skaičiau istoriją, kad Oahu saloje žmonės dėl saugumo net palieka automobilius atrakintus. Kad vagys nedaužytų langų sumanę “paieškoti” vertingų daiktų. Juk savaime aišku, kad viso automobilio nuvaryti jiems į galvą nešaus.

Bet Didžioji Havajų sala, tapusi mūsų namais šešioms dienoms – ne Oahus. Daug ramiau čia, ir saugiau, ir gyvenimo tempas – dar lengvesnis. Aplinkui – vienas didelis Amerikos užmiestis, su didžiuliais pikapais, pavieniais “ilganosiais” sunkvežimiais, vienaaukščiais nameliais, žaluma ir daug erdvės. Ir pagrindinis jos kurortas Kailua–Kona persmelktas šitos dvasios. Greta įlankos – žemų namų virtinė, kur klesti parduotuvės, restoranai, vaikštinėja gyvų gėlių segėmis ir karoliais (lei) pasidabinusios turistės. Ta gatvė vingiuoja kilometrų kilometrus, tik vėliau centras užleidžia vietą priemiesčiams su privačiomis vilomis ir butais, tapusiais daugelio dažnų atostogautojų bendra nuosavybe (timeshare), kurion kiekvienas kasmet gali atkeliauti dar pirkimo sutartyje įrašytomis datomis. Viršun stiebiasi vos keli viešbučiai, bet ir tie – keturių ar penkių aukštų. Sunku įsivaizduoti čia net vilnietiško mastelio dangoraižius – ką jau ten kalbėti apie niujorkietiškuosius.

Vaikščiojome ir kvėpavome grynu oru, klausėmės vandenyno ošimo, pasėdėjome ant pakrantės akmenų, per kuriuos driekiasi krabų “greitkeliai”. Niekur Havajuose nebuvome užsisakę viešbučio iš anksto, todėl jautėmės dar laisvesni.

Nužingsniavome prie atstatytos šiaudiniastogės senovės havajiečių šventyklos, rymančios greta tikrai Ramiojo vandenyno, nusipirkome maisto ateinančiai savaitei prekybos centre, kur įėjimai į parduotuves, kaip čia įprasta, iš lauko, iš didelių automobilių pilnos aikštelės.

Saulei iš lėto, tarsi havajietišku ritmu, nusileidus dar užkandome ledų pagrindinėje promenadoje, ir nuvykome ilsėtis.

 

Vasario 19 d.

---

Ekskursijos – ir povandeniniais laivais

Kitą dieną atkreipėme dėmesį į dar dvi lengvas it vandenyno vėjas amerikietiško kurorto dvasios ištakas. Pirmoji – neįtikėtinas amerikiečių atsipalaidavimas, Aistės įvardytas kaip “vaikiškumas”. Gabūt tai kaip tik brandumo ženklas: žmonės nebijo juoktis, nebijo sakyti, jog karalius – nuogas, nebijo džiūgauti ar liūdėti, kalbėti su nepažįstamais. Nepasideda savęs į tas lentynėles, į kurias save įspraudžia dažnas lietuvis.

Antroji neatskiriama JAV dalis – laisva rinka. Kas dešimtas JAV pilietis – verslininkas. Viešbučių registratūrose specialūs stovai linksta nuo šūsnių skrajučių, reklamuojančių paslaugas ir paslaugėles. Norite paskraidyti sraigtasparniu virš ugnikalnio, o gal užsidaryti į narvą, nuleidžiamą tarp tunto ryklių? Nieko nėra neįmanomo.

Pasirinkome plaukimą povandeniniu laivu. Pro didžiulius langus vėrėsi koralų rifai, žuvų spiečiai, antrojo pasaulinio karo laikais paskendęs desantinis laivas, raja, ryklys… Vos įlipus nepažįstama amerikietė Aistės paprašė – “Klyk, jei ką nors pamatysi!”. Tokiu atveju plaukimui įpusėjus vargšė mano žmona būtų spiegusi nuolat.

Mums nebuvo tekę išbandyti nardymo, todėl visa tai atrodė dar labiau neįprasta. Organizuota viskas puikiai: bilietas perkamas bet kuriame viešbutyje arba “Atlantis Adventures” atstovybėje Konos centre. Šioje “nuotykių parduotuvėlėje” paliktas ir telefono aparatas – gali skambinti, jei ateini po darbo valandų.

Tris kartus į dieną prie giliau įlankoje prišvartuoto povandeninio laivo, kuriame kiekvienam turistui skirtas atskiras langas, nuplukdo įprastesnė plaukiojanti transporto priemonė. Ir nors bilietai kainavo 90 dolerių, čia siūloma aibė papildomų paslaugų: gal kam reikia iliustruoto žuvų sąrašo už dolerį? O galbūt nuotraukos, kaip jūs lipate į laivą? Dvidešimt dolerių. Prideda dar ir kompaktinį diską su ta pačia fotografija. Bet JAV – ne Egiptas ar Marokas. Ir verslas čia – mandagiai vakarietiškas: kai ištariau “ne” niekas neėmė žerti įmanomų ir neįmanomų argumentų skatinančių persigalvoti. Konkuruojama kokybe, tinkamos prekės siūlymu tinkamoje vietoje – jokiu būdu ne emocijomis.

Greito maisto restoranai – langas į pasaulį

Grįžę į krantą papietavome – šįkart “Wendy’s” tinkle, sprangoka natūralesne mėsa užpildytais “hamburgeriais” – šis tinklas bando nukonkuruoti “McDonald’s”. JAV (ir Konoje) tokių tinklų daug: “Burger King”, “Jack in the Box”, ką jau kalbėti apie siūlančiuosius kitokio pobūdžio greitą maistą (“Subway” sumuštiniai, “Pizza Hut” picos, “KFC” viščiukai, “Taco Bell” meksikietiška virtuvė…). Dauguma jų parduoda maistą ir tiesiai į automobilius (“Drive through”), be to, automobilizuočiausios pasaulio tautos gyventojams leidžia nemokamai pasistatyti savo “ratuotus draugus”. Puiki alternatyva oficialiai Konos aikštelei, kurioje tarpelį džipui įkišti radome tik kartą. Prasieiti nuo aukščiau esančių greito maisto restoranų žemyn į miesto centrą pakrantėje būdavo sveika.

Greito maisto restoranai mums pagelbėjo ir palaikyti ryšį su Lietuva. Mat dalyje tinklų (pvz. McDonald’s) teikiamas nemokamas bevielis internetas. Jį “pagauti” būdavo galima ir nuo suolelio prie įėjimo (jokių kodų įvedinėti nebūtina). Internetu nepiktnaudžiavau – juk troškau atsipalaiduoti. Bet jis leido sutaupyti daug pinigų bendraujant su namiškiais – juk skambinant iš JAV minutė ryšio kainavo per 2 eurus, atsiliepiant – pusantro euro, o SMS žinutė – pusę euro. Na o jei būtume jungęsi prie interneto ne per nemokamą restoranų prieigą megabaitą parsisiųsti būtų atsiėję 7,5 euro…

Kavos plantacijoje – nemokamos ekskursijos

Jau išvykę iš Konos aplankėme kitą bukletuose reklamuotą vietą: nedidelę kavos plantaciją kalno šlaite, priklausančią kažkuriam iš tų trisdešimties milijonų amerikiečių “biznierių”. Jauna mergina, kaip ir žadėjo reklama, nemokamai mums ir dar vienai šeimai parodė pupelių apdorojimo kelią ir techniką, papasakojo apie šio gėrimo gamybą. Niekas nei vertė, nei netgi siūlė nusipirkti čia išaugintos kavos. Kas nori – kaip mano žmona – patys aplanko parduotuvėlę, kiti tiesiog išvažiuoja.

Būdamas Havajuose niekada nenutolsi nuo dviejų dalykų: kalno ir vandenyno. Kalnas yra kiekvienos salos centre, nuo jų – ugnikalnių – išsiveržimų prieš penkis tūkstančius amžių ši salų virtinė ir gimė. Vandenynas visur aplinkui. Havajiečiai savo kalboje turi žodžius: “mauka” ir “makai” – “link kalno” ir “link jūros”. Šitos kryptys čia daug aiškesnės už šiaurę ar pietus. Istoriškai salos būdavo dalinamos į ahupua – plotus, besidriekiančius nuo giliųjų vandenų ligi viršukalnės. Kiekviena giminė (ohana) valdydavo ahupua ir čia galėdavo gauti visko, ko reikia: ir žuvų, ir įvairaus klimato augalų.

Iš pagoniškų šventyklų – tik akmenų krūvos

Mailekinio šventykla, nūnai rymanti prieš ryklių pilną užutėkį, atmena anuos laikus. Kai 1778 metais į salyną atplaukė anglas Džeimsas Kukas – pirmasis europietis, sutikęs šią kultūrą, tada džiaugėsi neregėtomis vaišėmis. Kai po metų, neradęs to eilinio Eldorado iš Didžiųjų atradimų eros mitologijos – Didžiojo Šiaurės Vakarų Jūrų Kelio, turėjusio vesti iš Europos į Aziją pro Kanadą – jis vėl čia išlipo ir buvo nužudytas (niekas nebepasakys, ar už valdovo palietimą, ar todėl, kad pasikeitęs mėnuo nebuvo siejamas su dievu Lonu, kuriuo dalis vietinių laikė Kuką). Kai Havajaus – būtent taip iš tikro vadinasi Didžioji Havajų sala – Kohalos krašto valdovas Kamehameha paėmė į nelaisvę kelis jūreivius ir įsigijo muškietas bei patrankas. Kai 1790 – 1810 m. jais šaudydamas jis nukariavo visą salyną ir štai archipelagas pramintas Havajais – kaip ir Kamehamehos gimtoji sala.

Patrankos pavertė Mailekinį fortu, bet šventumas iš vietovės niekur nedingo, mat galingasis naujai užgimusios Ramiojo vandenyno imperijos monarchas kiek aukščiau pastatė dar didesnę, Pu’ukohola šventovę. Ir ta, ir ana, kaip ir kitos havajiečių šventyklos, dabar tik – akmenų krūvos, tušti pjedestalai, senosios didybės šešėlis. Mat pergyveno jos ir 1819 metus, kuomet karalius Kamehameha II, įmotės Ka’ahumanu spaudžiamas, atsisakė senojo tikėjimo ir liepė nuversti visus medinius antstatus bei stabus. Ir vėlesnius laikus, kai salyną užplūdo misionieriai, o jo valdovai apsikrikštijo. Paskui tikėjimo skleidėjus sekė konsultantai bei plantatoriai iš tolimos Europos ir Amerikos ir jų portugalai bei azijiečiai darbininkai. Valdovai tatai skatino – o tuo pat metu tikrieji havajiečiai masiškai mirdavo nuo užsienietiškų ligų (gripo, raupų, tymų): Kuko laikais jų buvo bent keli šimtai tūkstančių, o 1900 m. – jau vos 30 000. Nieko keisto, kad 1893 m. metais keli įtakingi vietos amerikiečiai suorganizavo perversmą. Paskutinei karalienei Liliuokalani skirtas namų areštas ir žlugo santvarka, tokia svetima anuometinei kolonializmo epochai: juk tik čia kitos rasės karaliai “drįso vadovauti” šitiekai baltaodžių valdinių (1900 m. Havajuose gyveno ir 27 000 baltaodžių bei 87 000 geltonodžių). Havajų monarchiją pakeitė neilgai gyvavusi Respublika ir galiausiai naujasis salos šeimininkas prezidentas Stamfordas Doulas pasiprašė prijungiamas prie JAV.

Havajų turtuoliai prie vandenyno negyvena

Prie Pu’ukoholos šventyklos nukeliavome taip ir nepavykus apžiūrėti kai ko, kas atmena tą transformacijos epochą – devynioliktą amžių, kuomet Havajus buvo gyvulių ir cukraus karalystė. Tai – Parkerių ranča, didžiausia tokia visose JAV. Ją greta Vaimėjos (Waimea), atokiau Ramiojo Vandenyno bangų, 1847 m. įsteigė garbi Parkerių šeima iš artimiausių karaliui baltaodžių. Deja, šią giminę atmenantis užsienio dailės kolekcijų ir puošnių senovinių baldų prigrūstas namas buvo uždarytas.

Užtat aplink atsivėrė šiandieninės Havajų aukštuomenės domenas: būtent Vaimėjoje žemė brangiausia saloje. Dauguma turistų turbūt to niekaip nesupras, bet valstijos elitas renkasi ne įkaitusią pakrantę, o švelnesnį klimatą keli šimtai metrų aukštyn “mauka“. Šiame Molėtų dydžio (~7000 gyv.) mieste yra geriausia salos meno galerija, kur Amerikos milijonieriai, galintys sau leisti mokėti tūkstančius ar dešimtis tūkstančių dolerių perka atokioms savo viloms nuostabius pasaulio dalininkų darbus. Čia ir prekybinis centras su visais svarbiausiais greito maisto tinklais (“McDonald’s”, “Burger King”…). Gretimoje gatvėje – medinių bažnytėlių eilė. Juk JAV – religijos forpostas tarp turtingųjų šalių. Bet joks vienas tikėjimas čia nedominuoja, tad vietoje pavienių didingų neogotikinių šedevrų miestelius puošia šitokios kuklių pastatų eilutės.

Neradę viešbučio nakvojome džipe

Į Vaimėją dar teko sugrįžti. Po apsilankymų Pu’ukoholos ir Mo’okinio šventyklose (pastarąją, kadaise vieną svarbiausių, o nūnai tuščią ir nykią, pasiekėme tik ilgu pakrantės žvyrkeliu aplink tuščią aerodromą). Po važiavimo pajūriu Kohalos pusiasaliu, kurio miestelių, kaip Havio (Hawi), gatvės apsodintos cukraus amžiaus dviaukščiais fasadais. Po apsipirkimo vietinėje parduotuvėlėje. Po pasižvalgymo į stebėtinai spalvingą Cezario poza stovinčio Kamehamehos I skulptūrą, užsakytą Italijos dirbtuvėse dar 1878 m. karaliaus Kalakaua, naujomis romantizmo spalvomis sugalvojusio tapyti tą tada jau mažne šimtmečio senumo salyno užkariavimo istoriją. Ir po džiazo muzikantų koncerto Havio kavinėje (jis buvo skirtas ką tik pasibaigusios “bukletinės” ekskursijos paslidinėti tarp medžių ištiestais lynais dalyviams (ziplining), bet ir prašalaičiai – laukiami).

Į Vaimėją grįžome nakvoti – bet viešbučiai, dieną dar laukę svečių, jau buvo perpildyti. Visgi ilgasis savaitgalis: Prezidento diena, kaip ir visos JAV šventės atkelta į pirmadienį (nekilnojamos tik itin svarbios dienos, kaip antai Kalėdos ar Nepriklausomybės metinės). Pernelyg neliūdėjome ir susiruošėme nakvoti išsinuomotame visureigyje – greta neveikiančių kultūros namų, be galo ryškiai šviečiančio geltono žibinto ir netoliese anos turtingosios meno galerijos. Laisvė… Patogu nebuvo, bet truputį pailsėjome prieš ilgą rytdieną ir dar auštant išvykome į kelią.

 

Vasario 20 d.

---

Vaipijo kanjonas – tik visureigiams

Pasistiprinome bandėlėmis “Starbucks” kavinėje, kuri dar septintą ryto atveria duris tame komerciniame centre ir bemat užplūstama klientų, ant minkštų jos sofų perskaitančių ir storus laikraščius.

10 432,5 km² ploto Didysis Havajus (kaip šeštadalis Lietuvos) – didžiausia sala 3000 kilometrų atstumu. Skirtingai nei visų likusių šio Okeanijos regiono salų, per dieną jo neapvažiuosi ir todėl numatėme į Koną grįžti po keturių parų, jau iš pietų, pakeliui apsukę visą Havajų ratu.

Trečiąją viešnagės parą pasiekėme pusiaukelę. Mamalahoa plentas (Havajuose visi keliai turi pavadinimus) vingiavo miškeliais ir pakalnėmis, pro XIX a. miestelius ir Vaipijo (Waipio) kanjoną – jį, dar mažai civilizacijos paliestą, nužvelgėme nuo plynaukštės. Automobilyje skambėjo Konoje pirktas havajietiškos muzikos diskas. Netikėtai geri, melodingi kūriniai. Ypač vietinės žvaigždės, 1997 m. jauno mirusio ir 343 kg svėrusio Izraelio Kamakavivo’olės, kurį mažybiškai čia vadina Izu, daina “Hawaii ‘78”. “Ką gi pasakytų karalius ir karalienė, jei išvystų kelius ir šviesoforus ant šventųjų žemių – ar jų šypsenos būtų ramios, o gal jie verktų?” – melodingai tyliai klausė Izas.

Ir išties ką? Nesužinosime. Grynų havajiečių belikę 3000. Tiesa, havajiečiais save laiko ir didelė dalis 400 000 valstijos žmonių, turinčių šio kraujo. Bet net ir jie tėra mažuma tarp 1 300 000 valstijos gyventojų, kurių dižiąją dalį (39%) sudaro geltonodžiai ir tik antroje vietoje baltieji, kartais tebepavadinami “chaoliais”. Nepriklausomybės ar autonomijos šauklių čia mažai – bet šimtmetį niekinta “provincialioji” havajiečių kalba ir kultūra jau kelios dešimtys metų išgyvena renesansą. Nuo 1978 m., kai Havajų kalba (garsi tuo, kad teturi 13 raidžių) tapo oficialia, ją mokančių padaugėjo nuo 2 000 iki 25 000. Tas atgimimas nubloškė pavienius jos žodžius net į interneto platybes: štai “Vikipedija” ar “Wikileaks” kilo iš havajietišojo “Wiki” (laisvas).

Salos sostinę Hilą niokoja cunamiai

Priešingoje salos pusėje nei Kona, taip pat pakrantėje, stūkso Hilas (Hilo) – didžiausias salos miestas, glaudžiantis 40 000 gyventojų (visoje saloje – 150 000 žmonių, taigi, gyventojų tankumas čia šešiskart mažesnis, nei Lietuvoje). Jis ne tik kitame krante, bet, atrodo, ir kitame pasaulyje. Jau ir Kona nėra tas betoninių viešbučių-monstrų kurortas, kokių bodisi bet kuris išrankesnis keliautojas ir kurių vaizdas ne vienam (kaip ir Aistei anksčiau) kažkodėl iškyla prieš akis išgirdus žodį “Havajai”. Bet štai Hile keliautojų išvis mažai. Mediniai dviaukščiai čia mena cukraus pramonės šlovę, o centrą supa tradicinė amerikietiška “suburbija“.

Tik greta vandenyno – nejauki laukymė ir naujas plentas. Kitą dieną išvydome nuotraukas ir filmuotus vaizdus, kaip čionykštę centrinę gatvę bei vienintelį salos geležinkelį, XX a. pradžioje džiuginusį turistus bei cukraus magnatus, 1946 m. nušlavė didžiulis cunamis, per puspenktos valandos atlėkęs nuo Aleutų salelių Aliaksoje ir pasiglemžęs 160 gyvybių. Visa ši informacija ir dar daugiau – Cunamių muziejuje. Jį įkūrė vietos žmonės, susirūpinę, kad tokia nelaimė nepasikartotų: juk jei ne katastrofos išvysti lekiantys “gumakakliai” (angl. “rubbernecks”) aukų būtų mažiau. Daug kas nežino, jog cunamis – ne viena milžiniška banga, o visa jų – stiprėjančių, po to silpstančių – serija. Išvis tai net ne bangos, o pavojingi vandens srautai, purvini ir kupini nuolaužų. Vos atslūgus pirmajam stichijos smūgiui bėgti į krantą lygu savižudybei.

Keli didesni Hilo viešbučiai stovi Vajakėjos (Waiakea) iškyšulyje. Jie (ir didelis parkas) pakeitė čia klestėjusį japonų rajoną – jau kito, 1960 m. tolimojoje Čilėje užgimusio, cunamio auką. Misionieriai XIX a. pirmoje pusėje pastatę bažnytėlę, aplink kurią išaugo miestas, nė nenaujautė, kad apvali rami įlanka, tokia patogi laiveliams švartuoti – tikras magnetas šiai japonišku žodžiu pavadintai stichijai. XXI a. mokslininkai tą supranta, bet prieš šį gamtos dėsnį bejėgiai ir jie. Todėl Hilo pakrantės ir liko dykros, nebylūs paminklai tragedijai.

Skaitydami tą informaciją nė nenujautėme, kad po dviejų savaičių su tokia stichija susidursime akis į akį – bet apie viską iš eilės.

Ant aukščiausio pasaulio kalno – astronomų miestelis

Palikę daiktus viename Vajakėjos viešbučių nuskubėjome į salos gilumą, į aukštąjį Mauna Kėjos (Mauna Kea) kalną. Jis tik atrodo tokia nekalta, nestati kalva. Iš tikro jo viršukalnė – 4 205 m. virš jūros lygio ir gerokai per 10 000 m. nuo vandenyno dugne slypinčios papėdės. Skaičiuojant nuo šio taško, Mauna Kėja, o ne Everestas yra aukščiausias kalnas Žemėje. Senojoje Havajų religijoje jis – dangaus-tėvo Vakėjos ir žemės-motinos Papos, pagimdžiusios visą salyną, pirmagimis sūnus, dvasių namai. Tokia šventa vieta, kad net šventyklas statyti čia buvo tabu.

Dabar šventovės ten jau stovi – tik tą vienintelę, pastatytą havajiečių neopagonių, nustelbia kitokios, mokslo šventovės. Balti kupolai, slepiantys teleskopus. Mauna Kėja – esanti taip toli nuo didmiesčių šviesos (šiuolaikinio astronomo pragaro) bei iškylanti virš naktinių debesų – yra idealiausia pasaulio vieta šioms observatorijoms. Todėl jų čia net trylika ir jos priklauso vienuolikai žemę besinuomojančių valstybių. Dar Lietuvoje sužinojau datą ir laiką, kuomet vyksta nemokamos ekskursijos į viršukalnę ir šituos technikos stebuklus. Tai nėra masiniam turistui skirta pramoga iš bukletų viešbučiuose. Čia reikia turėti savo visureigį (būtent todėl ir nuomojomės džipą), valandą pralaukti kosminio laivo “Challenger” katastrofoje žuvusio Havajų japonų kilmės astronauto E. Onizukos garbei pavadintame pastate – kad priprastum prie aukščio. Tad ir keliautojai čia susirinko spalvingesni, kaip štai marškinėliais su užrašu “Rossija” vilkintis ispanas, teigęs, kad mėgstamiausias jo dainininkas kilęs iš Rygos.

Pats kelias aukštyn ne toks baisus, kaip galima buvo tikėtis išgirdus ekskursijos vadovės primygtinį paliepimą jungtis keturis varomus ratus bei pažemintą pavarą. Pusė jo – žvyrkelis, likusi dalis – net asfaltuota. Kol aiškinomės, kaip nustatyti “Low range” režimą, kiti ekskursijos dalyviai mus paliko – bet tas visureigių karavanas judėjo taip lėtai, kad iki pirmosios stotelės jį pavijome.

Tik mūsų “Vranglerio” drebėjimas ir mažėjantis kuro kiekis kiek neramino Aistę. Be reikalo. Automobilis mažiau patogus važiuoti nes jo, tiesioginio Antrajame pasauliniame kare užgimusių pirmųjų visureigių palikuonio, ratus tebejungia vientisos ašys. Tai prideda patikimumo: jei vienas ratas pakyla ant kokio akmens, pavirsta ir priešingas ratas – ir milžiniška 24 cm prošvaisa nepakinta (daugumoje šiuolaikinių mašinų ratams atsidūrus ant skirtingų aukščių paviršių iškyla rizika apsidaužyti dugną). O borto kompiuterio ekrane skaičiai, rodantys su esamu kuru likusias nuvažiuoti mylias, taip sparčiai mažėjo todėl, kad kilome į kalną ir variklis besotiškai rijo degalus. Galiausiai, kai ėmėme riedėti žemyn, tų mylių tik daugėjo, nes kuro suvartojimo vidurikis vienam kilometrui, pagal kurį jos skaičiuojamos, smigo žemyn.

O štai oro žvarbuma smarkiai nustelbė ir kelio, ir aklimatizacijos nepatogumus. Sniegas visai čia pat, o mano lengvą aprangą kiaurai košė ledinis vėjas. Bet tos vietos įspūdis pranoko jos atšiaurumą. Debesys – apačioje, kraštovaizdis – rudas ir rūstus. Tolumoje matosi Mauna Loa – kitas vulkanas, nedaug žemesnis už Mauna Kėją, plotu net didesnis. O viršukalnėje, keturių kilometrų aukštyje – observatorijų miestelis. Kiekvienas teleskopas žvelgia į skirtingo ilgio bangas, sklindančias iš begalinių Visatos tolių – todėl vieno prietaiso nepakanka.

Į aštuonių aukštų namui prilygstančią Keck observatoriją mus įleido, matėme, kaip sukasi teleskopas, didžiuliai iš dalių sudurstyti veidrodžiai. Viduje ne šilčiau, nei lauke – brangūs kondicionieriai čia palaiko tokią temperatūrą, kurią meteorologai numato būsiant naktį. Kad vos galingiesiems varikliams nustūmus kupolo stogą būtų galima pradėti darbą ir nė sekundė nebūtų prarasta laukiant, kol kupolą paliks šiltas oras. Būtent čia, ant Mauna Kėjos, pasiūlyta idėja, kad Plutonas – ne planeta, būtent čia tądien buvo ieškoma naujų planetų už saulės sistemos ribų. Perpildytos lankytojų knygos puslapiuose palikau ir savo elektroninio pašto adresą, deja, žadėtos informacijos taip ir negavau.

Viršukalnėje ir išsiskirstėme – kas tame šaltyje ir vėjo ūžesy laukė saulėlydžio, o mes pargrįžome į Onizukos centro vėsą. Čia jau sutemus savanoriai lazeriais ir moderniais teleskopais rodė visuomet tobulai ryškius žvaigždynus ir pasakojo, kad Šiaurinę žvaigždę  po tūkstantmečių pakeis Vega, nes būtent ji tada bus arčiausiai šiaurės ašigalio, aiškino Zodiako žvaigždynų ribas… Onizukos centro apšvietimas – rausvas ir menkas, ir net tolimajame Hile gatvių žibintai ypatingi, netrukdantys astronomijai.

Buvome išvarginti ilgos dienos, o ir praėjusios nakties poilsio trūkumas ėmė jaustis, tad, vos išklausę pasakojimą, dardėjome žemyn link Hilo.

 

Vasario 21 d.

---

Kilauea ugnikalnis veržiasi be paliovos

Mauna Kėja ir Mauna Loa – didžiausi Havajų milžinai, bet kraterių saloje – daugiau. Kilauea prie savo  sieringų dūmų traukia jau daugiau nei šimtmetis. XIX a. pabaigoje tarp 750 turistų, kasmet nepabūgdavusių ilgos ir brangios kelionės į Havajų, didelė dalis atvykavo čia, apsistodavo tebeišlikusiame mediniame namelyje šalimais. Mat Kilauea – aktyviausias pasaulio vulkanas, be ilgesnių pertrūkių besispjaudantis karštąja lava nuo 1982 m., o ir seniau retai ilgam tenurimdavęs. Raudonųjų upių, deja, neišvydome, bet ir to, ką regėjome, pakako.

Važiuodami 45 kilometrus į pietus, į Havajų Vulkanų Nacionalinį Parką – pirmąjį ir didžiausiąjį valstijoje, darsyk nusistebėjom, kaip tvirtai JAV klestėjo žodžio laisvė. Štai pakeliui į viduriniosios klasės Hilo priemiesčius, nusėtus gražiais vienaaukščiais nameliais, stovėjo automobilis, kurio bagažinė – atdara, o ten transparantas: “Mūsų istorinius Baltuosius rūmus užėmė musulmoniška žiurkė (…)“ (viena sąmokslo teorija teigia, kad Barakas Obama – musulmonas). Jau toliau, Vulkano kaime, taisyklingo gatvių tinklo įspraustame į džiungles, prie parduotuvės kabojo kitoks atsišaukimas – vienas švelniausių teiginių jame buvo: “Žydai pasipelnė pardavinėdami Pasaulio prekybos centro nuolaužas“; greta – siūlymai įsijungti televizorių, kai šią savaitę transliuos filmus apie žiaurumus Palestinoje. Štai taip – Europoje tokie politikuotojai būtų turėję problemų su teisėsauga už nepagarbą Prezidentui ar nesantaikos kurstymą, ką jau kalbėti apie įtūžusius priešingos politinės nuomonės radikalus. Anapus Atlanto tai – kasdienybė, kaip ir šalia kelio straksinti mergina mojuojanti plakatu “Paspausk garso signalą, jei myli laisvę“.

Pavadinimas ir vieta žemėlapyje sakyte sako, kad Vulkanas turėtų būti turistinis miestelis, bet galimybių papietauti čia nelabai daug (juoba, kad kai lietuviai pietauja, amerikiečiai valgo nebent lengvus priešpiečius). Suvalgę ne patį skaniausią čili su mėsa (chili con carne), laikiusį mūsų skrandžius dar ne vieną valandą lengvoje apgultyje, įvažiavome į nacionalinį parką. Valstijose galima įsigyti specialų abonementą, leidžiantį įvažiuoti į visus nacionalinius parkus – bet jei neplanuojate aplankyti ištisos eilės jų, tai neapsimoka, tad pirkome pavienį bilietą.

Dėl nuodingų garų dalis parko uždaryta

Ties vieta, kur privažiavimo kelias pasitinka Kilaueaos kraterį supantį žiedą, pastatytas nemažas informacinis centras. Iš nuolat atnaujinamų sieninių planų sužinojome, kad dalis pagrindinio ratu einančio kelio uždaryta, nes vėjo ten užpūstas sieros dioksidas žmonėms pavojingas. Nauja lava, deja, nevirto.

Ir iki ženklais „Road closed“ padabintų šlagbaumų žiūrėti buvo ką. Žemė čia virsta dūmais: palei kraterį garuoja karštos lavos įkaitintas vanduo, o aplink atokesnį lentų takelį – dvokiantis sieros oksidas, gelsvom apnašom padengęs gretimus uolienų gabalus.

Patys didžiausi nuodingųjų dujų kamuoliai virto iš tolimąjį rytinį kraterio šoną užimančios milžiniškos „dūmų duobės“. Artyn eiti pavojinga, bet ir vaizdas nuo muziejėlio aukštumos į juodąjį senosios lavos lauką – įspūdingas.

Žygis pėsčiomis per kraterį

Paskui išsirengėme į 6,5 kilometro ilgio žygį per Kilauea Iki kraterį. Kelionė pirmyn buvo kraterio viršutiniu kraštu, medžių paunksmėje, į kairę atsiveriant nuostabiems vaizdams į saulės tvieskiamą sudžiūvusią lavą, kur ne kur alsuojančią dūmais, ir išmintu šviesesniu taku tarsi skrudzdėles einančius kelis turistus. Jų vietoje jau po pusvalandžio ar valandos buvome mes, nes tai per šią vėjelio gairinamą lavą, dar 1959 m. spindėjusią 1217 laipsnių celsijaus karštumo raudoniu, ir teko grįžti atgal, tada – vėl lipti aukštyn miško serpantinu.

Viršuje, už tokio menko 500 metrų takelio, laukė Farstono (Thurston) lavos tunelis. Šitas natūralus 200 m ilgio „vamzdis“, kuriuo kadaise tekėjo lava – viena esminių Nacionalinio parko įžymybių, tad ir žiūrovų čia buvo daugiau, nei kitur.

Kelias, kurį amžiams užpylė lava

Dauguma parko lankytojų išvyksta aplankę vien grožybes palei žiedinį kelią, bet iš tikro parkas gerokai didesnis. Pasukome savo džipą į pietryčius, kur 37 km driekiasi Kraterių grandinės kelias (Chain of Craters road). Medelius vis nutraukdavo sustingusios lavos upės. Net kelio ženklai prieš jas panašūs, kaip prieš įprastas vandens sroves: tik vietoje pavadinimo ten įrašyta išsiveržimo data.

Nusileidęs nuo kalnų prie vandenyno – vakare šios pakrantės vaizdas buvo užburiantis – 130-asis kelias pasibaigia turbūt įdomiausiai tarp visų Havajų plentų. Jis tiesiog užverstas lava, ta dabar juoda gruoblėta medžiaga, taip kontrastuojančia su visu kuo aplink. Iki 1969 m. išsiveržimo kelias palei vandenyną vedė iki Kalapanos kaimo (nūnai irgi beveik sunaikinto). Paskui iš automobilininkų džiaugsmo virto atrakcija. Bet tai dar ne istorijos pabaiga, nes nenuilstanti Kilauea vis pasiunčia ir pasiunčia čionai lavos srautus, ir vis trumpėja ir trumpėja tas plentas. Štai 2003 m. pasiglemžė aikštelę turistams. Dabar mistiškai atrodo ženklai „Kelias uždarytas“ („Road closed“), įstrigę tarp sukietėjusių lavos gumbų, kuriuos tegalėjau pasiekti lipdamas per artimesnes „kietąsias kopas“.

Greta dabartinės automobilių aikštelės (kiek laiko praeis, kol neliks ir jos?) – stačios uolos, aukštais purslais į jas tykštančios bangos bei natūrali arka jūroje.

 

Vasario 22 d.

---

Imiloa – astronomija kiekvienam

Hilo viešbutyje, kurio registratūros darbuotoja buvo pirmasis JAV sutiktas žmogus, akivaizdžiai nesilaikęs principo „klientas visada teisus“, nakvojome dvi naktis. Po antrosios tebeturėjome ką veikti, mat čia, greta universiteto, yra modernus Imiloa muziejus, pasakojantis apie mokslo sritį, į kurią Havajų indėlis tikrai svarus: astronomiją. Vietoje stendų su perrašytais vadovėliais mūsų laukė galybė interaktyvių įrenginių. Štai vienas jų rodo šviesos bangų ilgius – pagal juos mokslininkai supranta, iš kokių medžiagų susideda milijonus šviesmečių nutolusios žvaigždės. Tik už ekrano muziejuje šviečia ne dangaus kūnas, bet skirtingos lemputės: kaitrinė, energiją taupanti liuminescencinė, halogeninė… Kitame ekrane regime, kaip atrodytų mūsų namai, stebimi per skirtingo ilgio bangas „gaudančius“ teleskopus. Trečias kompiuteris rodo tūkstančius kartų pagreitintą Pa‘ao kelionę iš Taičio, kuomet 1300 m. Havajus pasiekė antroji polineziečių banga, bei savąja kultūra pakeitė senąją, gyvavusią šimtmečius.

Ausinėse pasiklausėme liaudies muzikos: nuo senovinių instrumentų iki keturstygės ukulelės, XIX a. adaptuotos nuo portugališkų kavakinjų, kurias Pirėnų čia atsivežė plantacijų darbininkai. Nuo pagoniškų apeiginių skanduočių iki gerokai vėliau paplitusio vyrų dainavimo falcetu. Jauniausiems lankytojams čia – atskiros pramogos: „Jei visata būtų patiekalas“ turbūt skirta mergaitėms, o kosminis taksi – berniukams.

Greitai lekiančias valandas muziejuje užbaigė vienas kelių 3D filmų dideliame planetariume. Mūsiškis buvo apie Mauna Kėjos astronomų atradimus, bet kad ir kurį pasirinktumėte, pradžia bus ta pati: naktinis dangus virš Hilo bei lekiantys šimtmečiai, milimetras po milimetro vis keičiantys naktinių šviesulių vietas juodajame skliaute.

Aplink Hilo gausu ir krioklių

Iš dirbtinės nakties sugrįžę į tikrą dieną dar pavažiavome šiek tiek šiauriau, kur dunda aukšti, bet siauri Akakos kriokliai, greitai pasiekiami takeliu per tankmes.

Mažesnės krintančio vandens srovės – Vaivorykštės kriokliai (Rainbow falls) – beje, yra pačiame Hile. Juos aplankėme turėdami laiko tarp muziejaus ekspozicijos ir trimačio filmo apie Visatą. Sraunioje upėje, visai šalia ženklų „Maudytis draudžiama“, nuo uolų pasišokinėdama turškėsi draugų kompanija.

Vakarop pajudėjome atgal link Konos – rečiau gyvenama pietine salos puse. Pagrindinio salos kurorto žiburius išvydome jau gerokai sutemus. Pernelyg nesiblaškydami sugrįžome dar porai naktų į Royal Kona Resort viešbutį – tik šįkart už tą pačią kainą gavome geresnį kambarį, už kurio ilgo balkono įlankėlėn plakėsi vandenyno bangos, o apšviestame korte merginos žaidė tenisą.

Čia laukė siurprizas: Aistė pakėlusi suskambusį viešbučio telefono ragelį prabilo lietuviškai. Pasirodo, viešbučio restoranui vadovavo lietuvė, greitai po nepriklausomybės emigravusi iš Kauno. Sutarėme kitos dienos pavakare susitikti.

 

Vasario 23 d.

---

Banginių medžioklę pakeitė stebėjimas

Užuot patys naudojęsi telefonu ar internetu paskutinės dienos Havajuje pramogą išsirinkome kaip tikri Amerikos turistai: per specialų punktą viešbutyje. Ten dirbanti moteris užsakė mums plaukimą laivu stebėti kuprotųjų banginių. Konkurencija čia  didžiulė, bet kai kasmet 36 tonų svorio ir 16 metrų ilgio jūrų milžinai migruoja pro salyną, klientų užtenka ir didžiųjų laivų, ir greitaeigių katerių kapitonams, ir nardymo įrangą nuomojantiems pavieniams verslininkams. Vietos entuziastai organizuoja ir nemokamus banginių stebėjimus nuo kranto.

Prieš septynerius metus Azoruose (Portugalijoje) jau buvau plaukęs pažiūrėti šių gigantų, bet tada išvydau tik delfinus bei vėžlius. „99% tikimybė pamatyti, jei ne – grąžinsime pinigus“ – sumaniai savo „banginių stebėjimo“ verslą reklamavo portugalai, nerašydami, ką pamatyti ta tikimybė yra. O štai Havajų pramoginio laivyno vadai tiesiai ir skelbia: banginius.

Juos tikrai išvydome – iš arčiau ir toliau, purškiančius vandenį ir smogiančius į jūrą uodega. Net du – motiną su mažu banginiuku.  Jie pasirodė taip greitai, kad likusį numatytą plaukimo laiką kapitonas pasiūlė skirti ryklių paieškai. Deja, jų pelekų išvysti nepasisekė (o daugiau ir tikėtis negalima, nes, priešingai nei žinduoliai banginiai, rykliai iš vandens nešoka).

Regėjome ir didžiulį „Pride of America“ kruizinį laivą, į kurį maži laiveliai jau gabeno jo senyvo amžiaus keleivius po ekskursijos Konoje. O banginių stebėjimo laivo kapitonas džiaugėsi gamtosaugininkais, prieš kelias dienas savo žaliaisiais lazeriais privertusiais japonus nutraukti mokslinę banginių medžioklę prie Antarktidos krantų, ir ragino nevalgyti ryklio pelekų sriubos – mat šie nupjaunami žuvims esant gyvoms, o tuomet jos paliekamos mirti.

Šventykla, kur havajiečiams atleisdavo nusikaltimus

Po plaukimo nemažu laivu nuvykome į Pu‘uhonua. Senovės Havajuje į šį šventyklų kompleksą keliaudavo visi, sulaužę kapu – asmeninius įstatymus, draudusius, be kita ko, stovėti prieš karalių tiems, kas tokios teisęs nepaveldėjo, bei vyrams valgyti kartu su moterimis. Tik čia šventikų apvalyti nusikaltėliai galėjo tikėtis išvengti bausmės. Bet patekti į šitą pusiasalį būdavo titaniškas darbas, mat nuo likusios salos jį skyrė aptvertos karališkos žemės – reikėdavo plaukti.

Be likusių akmeninių mūrų čia yra atstatyta šventykla, atkurta kanoja, kokiomis senovės polineziečiai gebėdavo plaukti tūkstančius kilometrų. Iki Kolumbo laikų jie buvo vienintelė civilizacija, reguliariai kirsdavusi vandenynų platybes. Pakrantėje pastumdėme konanės akmenėlius – tai havajietiškas stalo žaidimas dviems, kurį Kamehameha I esą laimėdavo vienu ėjimu (legenda, nes taip net teoriškai neįmanoma).

Yra Pu‘uhonuoje ir senųjų vietos vadų kapai. Pagonys havajiečiai manydavo, kad kuo svarbesnis žmogus, tuo daugiau manos jis turi. Tai skatindavo vadus žudyti vieniems kitus, nes žudikas esą perimdavo aukos maną.

Per visą viešnagę Havajuje vandenyne nesimaudėme ir, tiesą pasakius, nebuvome nė viename paplūdimyje. Krantai čia uolėti, ir tą vasario 27 d. vakarėjant, ieškodami vieno smėlėtos pakrantės ruožo, pasak „Lonely planet“ esančio Napopoo miestelyje, eilinįsyk grįžome į viešbutį tokio neaptikę. Kona labiau tinka ieškoti nuotykių, nei kepintis saulutėje. Kai greta – tokia gamtos didybė, ieškoti paplūdimių, čionai vadinamų „paplūdimio parkais“ (Beach Park), net laiko gaila.

Senas tradicijas turintį restoraną administruoja lietuvė

Jau sutemus susitikome su minėta lietuve jos administruojamame mūsų viešbučio restorane „Don the Beachcomber“. Ji jau su ryškiu anglišku akcentu papasakojo, kad čia gyvena su šeima: buvusi tremtinė mama per keliolika metų taip ir neišmoko angliškai, o sesuo yra dailininkė ir tapo netoli Vulkano kaimo. Lietuvių Didžiajame Havajuje tėra keli, bet Honolulu – jau didesnė bendruomenė, yra į universitetą žaisti krepšinio atvykusių jaunuolių. Universitetas ir mokyklos, jos nuomone, šioje valstijoje yra blogos. Kritikavo ir amerikiečių pomėgį gyventi kreditan (skolon), kuris ir mus stebino: kredito kortelių čia net reikalaujama kiekviename viešbutyje ir neabejojama, kad visi jas turi.

Darbas šitame viešbutyje jai jau trečias, mat seniau turėjo restoraną Honolulu bei renginių organizavimo verslą. Royal Kona Resort prieš kelis dešimtmečius būta prabangaus, bet nūnai Kailua-Kona – viduriniosios klasės kurortas, o tikrieji turtuoliai poilsiauja privačiuose kompleksuose atokesnėse Havajaus vietose. Tie, kurių turtas vertinamas skaičiais su dar daugiau nulių, patys turi prabangias vilas.

Išsiskirdami jai padovanojome Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum II“, kurią Aistė kaip tik baigė skaityti, o ji mums – tikių formos keramikines druskinę ir pipirinę. Tikiais didžiojoje dalyje Polinezijos vadinami mediniai stabai, pagonybės laikais supdavę šventoves. Havajietiškai tokie dvievybių atvaizdai yra Ki‘i, bet „Don the Beachcomber“ neieškojo autentikos. Tai – turbūt vienintelis restoranų tinklas, sukūręs savo kultūrą. 1936 m. jį tolimame Los Andžele įkūrė Ernestas Gantas. Meniu užpildė tuo, kas, jam atrodė, derėjo prie Polinezijos saulės ir egzotikos: Pietų Kinijos patiekalais bei išgalvotais „tropiniais kokteliais“, pramintais maitai.

Netrukus praūžęs Antrasis Pasaulinis karas bei iš visų egzotiškų salų grįžtantys Amerikos kariai įpūtė naujos dvasios į domėjimosi šiuo regionu aistrą, ir apie 1970 m. JAV jau veikė keliasdešimt „Don the Beachcomber“ restoranų, buvo daug bandančių kopijuoti. Visas šis kičas pramintas „Tikių kultūra“ – pagal dekore įprastus improvizuotus pagoniškus stabus. Amerikos dangų ėmus raižyti turistų pilniems orlaiviams, o Havajams tapus JAV valstija, tikių kultūra pamažu užleido vietą domėjimuisi tikraisiais havajiečių papročiais. „Don the Beachcomber“ buvo likviduotas ir ką šiomis dienomis matėme tebuvo pavienis bandymas jį atkurti.

Tais „antropologinio praregėjimo“ laikais žmonės suprato, kad išsigalvojimas tėra ir Makso Frydomo Lango 1936 m. sukurta „Huna“, kurią jis teigė esant senovės havajiečių religija, tokiu būdu bandydamas pakvėpinti savąjį ezoterinį kūrinį senovinės egzotiškų civilizacijų išminties aromatu.

 

Vasario 24 d.

---

Lėktuvai Havajų žmonėms – lyg autobusai

Dar viena naktis ir jau riedėjome miegančia, lietučio plaunama Konos centrine gatve link oro uosto. Regioninis reaktyvinis lėktuvas švintant išriedėjo į vienintelį kilimo taką, ir neprabėgus nė valandai jau tūpė valstijos sostinėje. Nors tarp Havajaus ir Oahu – beveik kraštinių archipelago salų – atstumas tėra 250 kilometrų – nuo XX a. vidurio keleiviniai laivai ir keltai čia liko tik istorijos knygose bei futuristiniuose projektuose, plakamuose piktų gamtosaugininkų.

Tad lėktuvai čia – tarsi tarpmiestiniai autobusai, už mažiau nei šimtą dolerių skraidinantys verslininkus ir darbininkus, Honolulu universiteto studentus ir valdininkus, mamas pas vaikus ir vaikaičius pas seneles. Dvi aviakompanijos kasdien tarp Havajaus ir Oahu suskraido apie 90 kartų (maždaug  45 kartus į kiekvieną pusę). Neįprasta begalė trumpų reisų orlaiviams pragaištinga – štai 1988 m. „Aloha Airlines“ Boeing 737, skridęs iš Hilo į Honolulu, ore neteko stogo. Konstrukcija neatlaikė šitokio skaičiaus kilimų, nusileidimų bei slėgio kaitos.

Nuo tų laikų aviacijos technologijos pažengė toliau ir Aistės būgštavimai dėl tarp sėdynių eilių kylančių dūmų pasirodė nepamatuoti. Keliasdešimt minučių ir už lango – karinėje Perl Harboro bazėje besileidžiantis slepiamosios spalvos krovininis lėktuvas, paskui – dangoraižiai. Atvykome į dar kitokią Ameriką – Ramiojo Vandenyno megapolį Honolulu.

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti

San Franciskas. Čia baigiasi Amerika ir prasideda Ramusis Vandenynas. Rūkų miestas, užgimęs Kalifornijos Aukso karštinės metu XIX a. viduryje.

Turtingus anos epochos rūmus nušlavė žemės drebėjimai, bet San Franciskas liko išskirtinis JAV. Jo centre – mažai dangoraižių ir daug Viktorijos stiliaus namelių. Po itin stačias miesto kalvas vežioja niekur daugiau neišlikusi viešojo transporto forma: lynų vagonas, traukiamas be paliovos požemiais besirangančių storų trosų.

Nors orai nelepino (lietūs, kruša, vėjai), daug vaikščiojome begale didmiesčio įkalnių ir nuokalnių. Nuo Didžiąją Depresiją menančiomis freskomis išdabinto Koit bokšto iki raudonojo Aukso Vartų tilto.

Stokodami laiko didžiuosius muziejus praleidome – naršėme įvairiatautes didmiesčio gatves ir kvartalus. Lankėmės didžiausiame JAV kinų rajone, išdabintame raudonais žibintais. Buvome ir kuklesniame Džepantaune, iki Antrojo pasaulinio karo trėmimų glaudusiame milžinišką japonų bendruomenę. Žingsniavome pro baltą katedrą, kurioje tebelaikomos itališkos mišios.

Aplankėme Haitą-Ešburį, kur prieš kelis dešimtmečius rinkosi visos Amerikos hipiai. Ir galiausiai Kastro – pasaulio gėjų sostinę, kur plazdančių vaivorykštės vėliavų fone tarp už rankučių susikabinusių vyrų mes buvome seksualinė mažuma.

San Franciskas – nevienareikšmis miestas. Čia ir daugiausiai JAV valkatų, o raudonieji Aukso vartų tilto turėklai – mėgstamiausia amerikiečių vieta savižudybei…

San Francisko istorija
1776 m. – Ispanai įkuria tvirtovę ir krikščionybės skleidimo misiją. Ši vieta pavaldi Naujosios Ispanijos vicekaralystei.
1821 m. – Naujosios Ispanijos vicekaralystė tampa nepriklausoma nuo Ispanijos kaip Meksika.
1848 m. – San Franciskas ir visa dabartinė Kalifornija po JAV-Meksikos karo atitenka JAV. Atrandamas auksas. Prasideda aukso karštinė, miestas išauga.
1906 m. – Žemės drebėjimas ir jį sekęs gaisras sunaikina didelę San Francisko dalį.
1967 m. – Hipių “meilės vasara”.

 

Vasario 16 d.

---

Lietuvos krepšinis žymus ir Amerikoje

Lėktuvas San Francisko oro uoste nusileido prieš pat temstant. Amerika, laisvės žemė. Geltonodis pasienietis pasiteiravo, iš kur atvykome. Žinojo Lietuvą ir pagyrė mūsų krepšinio komandą.

Sporto pasiekimai turbūt labiausiai garsina šalis. Nes juk sportu domisi ir darbininkas, ir inteligentas. Futbolo ar kriketo karalijose Lietuvos vardas nežinomas. „Ar iš Slovėnijos?“ klausdavo sutiktieji Namibijoje (Slovėnija, mažesnė už Lietuvą šalis, buvo patekusi į PAR vykusį pasaulio futbolo čempionatą). O JAV yra mums broliška, krepšiniui neabejinga žemė.

Netrukus jau lėkėme vienintele San Francisko vietinio geležinkelio (BART) trasa į miesto centrą. Dar keliaudami iš stoties į viešbutį pamatėme, kiek San Franciske valkatų: tuo miestas garsėja visoje Amerikoje. Jie neįkyrūs, tačiau nugulę ar nusėdę dažną šaligatvį.

Tamsokos miesto gatvės nepasirodė jaukios ir Aistė pasakė tikėjusis ne to, o kažko panašaus į Niujorką. Bet kiekvieną miestą ar miestelį reikia „prisijaukinti“ – todėl palikę lagaminus viešbutyje, išėjome į Auksiniu miestu, Rūkų miestu ir dar ne vienu vardu vadinamą istorinį JAV didmiestį.

Stačios kalvos, tiesios gatvės

San Franciskas – itin kalvotas miestas. Bet jo statytojai ignoravo šią gamtinę tikrovę. Užuot projektavę Europos kalnų miesteliams įprastus serpantinus ir slėnių gatves, jie savajam didmiesčiui pritaikė tada, XIX a., itin populiarų stačiakampį planą. Visos gatvės yra tiesios ir, išskyrus kelias, driekiasi arba iš pietų į šiaurę, arba iš rytų į vakarus, sudarydamos taisyklingus kvartalus. Todėl įkalnės ir nuokalnės – didžiulės. Jos kuria tą keistą – ypač pirmąjį vakarą – vaizdą: žiūri tolyn ir matai tiesut tiesutėlę gatvę, šaunančią aukštyn. Net automobilius įkalnėse ir nuokalnėse primygtinai liepiama statyti skersai važiavimo krypčiai. Prieš kiekvieną lygią sankryžą pavargęs nuo kopimo viliesi, kad pagaliau persirisi kalvą, o tiesioji gatvė pasisuks žemyn. Iki teks kirsti naują kalvą arba kelią pastos vandenynas.

Pirmasis krikštas – pirmoji perlipta San Francisko kalva – mums buvo Nob Hill. XIX a., kuomet šį didmiestį, pasak šiuolaikinių legendų, per kelias naktis pastatė aukso ieškotojai, būtent čia nusėdo miesto „grietinėlė“. Tie, atradę didžiuosius grynuolius. Paskui, kai 1869 m. garu kūrenami plieno žirgai pirmąsyk iš rytų atvyko į San Franciską, prie auksinių turtuolių prisijungė geležinkelio magnatai. Juk geležinis kelias pagaliau sujungė JAV širdį – Niujorką, Čikagą, Bostoną – su labiausiai nutolusiu turtingu Amerikos forpostu – Kalifornija. Tarp šių dviejų žemių tada dar plytėjo „Laukiniai vakarai“ – indėnų ir kaubojų kraštai, kuriuos iki garvežių tekdavo kirsti žirgais ir karietomis.

Deja, visą devynioliktojo šimtmečio pabaigos – JAV vadinamos „paauksuotuoju amžiumi“ – prabangą per kelias 1906 m. naktis pelenais pavertė kaitrios liepsnos. Žemės drebėjimas prakirto dujų vamzdžius, tame pragare pražudydamas kelis tūkstančius žmonių, o gaisrininkai net nebandė saugoti beviltiškai liepsnų ryjamų rajonų. Tik atskyrė pasmerktuosius nuo likusiųjų išsprogdindami ištisus tarpinius kvartalus – tarsi gesintų miško gaisrą. Nob Hill nebuvo tarp išgelbėtųjų. Tik du “išgyvenę” pastatai – Fairmont viešbutis ir Pacific-Union klubas – primena kas prarasta.

Lynų vagonai: tramvajai be variklių

Tą vasario šešioliktosios vakarą Nob Hill buvo tuščias. Vos išėjome iš teatrų zonos, kurioje buvome apsistoję, praeivių ir automobilių gatvėse paslaptingai praretėjo. Ir gana ilgai užtruko, kol išvydome San Francisko simbolį – lynų vagoną. Bet štai ir jis – iš pažiūros toks senovinis vienvagonis tramvajus. Tik lynų vagone nėra jokio variklio. Užtat apačioje, po San Francisko kalnuotomis gatvėmis, driekiasi daugiakilometriniai lynai. Šie lynai nuolat juda, o vagonai tai prisikabina, tai atsikabina nuo jų – nelygu važiuoti ar sustoti reikia.

Būtent Nob Hill kalvos viršūnėje stūkso centrinis lynų vagonų pastatas. Čia – šios keistos, tik San Franciske išlikusios transporto priemonės muziejus ir pati jos širdis: agregatai, sukantys ilguosius lynus. Muziejus jau buvo uždarytas. Bet per stiklą puikiai matėme karališkai apšviestą, didžiulio skriemulio be perstojo sukamą juodą lyną, traukiantį atitinkamo maršruto vagonus.

Nuo šio devynioliktojo amžiaus technikos stebuklo, kurį San Francisko žmonės, nepaisant ekonominio nenaudingumo, 1947 m. išgelbėjo referendumu, Meisono [Mason] gatvė leidosi stačiai žemyn. Tolumoje jau matėsi laivų šviesos – Aukso Vartų sąsiauris. Aistė labai norėjo išvysti kitą San Francisko simbolį, nešiojantį šio sąsiaurio vardą – rausvąjį Aukso Vartų tiltą. Bet tą vakarą to padaryti dar nepavyko.

Riplio oditoriumas: muziejų rinkos McDonald’as

Pakrantės kvartalas, į kurį nusileidome, vadinamas Žvejo prieplauka – Fisherman‘s Wharf. Žvejus ten jau seniai pakeitė kurortinis spindesys – restoranai, viešbučiai ir daug žmonių gatvėse. Pavakarieniavome nacionalinio JAV maisto (McDonald‘s) restorane ir aplankėme vieną kiekvienos amerikietiškos kurortinės zonos atributų: „Ripley‘s Believe It Or Not“ muziejų. JAV yra verslo tinklų tėvynė – ne tik kavinės ar prekybos centrai, bet ir muziejai čia veikia šiuo principu. Yra „Tussaud‘s“ vaškinių figūrų muziejai, ir yra Riplio „Oditoriumai“. Pats Robertas Riplis buvo XX a. pradžios keliautojas, kuriam, kaip ir baroko epochos kunstkamerų savininkams, patiko kolekcionuoti įvairias keistenybes. Visus tuos eksponatus jis demonstruodavo specialiose galerijose ir nūnai, praėjus daugiau nei 60 metų po jo mirties, tokios galerijos veikia 13-oje JAV valstijų, Indijoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur.

Bilieto kaina – didoka (20 dolerių), o eksponatai – gana komerciniai. Anksčiau jau buvau buvęs Riplio muziejuje Meksikoje, tad galėjau palyginti. Kaip ir ten, taip ir čia kolekcija susideda iš keturių „dėmenų“: kelių tikrų įdomybių, pargabentų paties Riplio, kitų šio keliautojo regėtų keistenybių nuotraukų ar piešinių, optinių iliuzijų, bei kelių naujesnių įdomių faktų. Riplio trofėjai – Azijos šamanų „reikmenys“ ar afrikietiškos kaukės – turėjo stebinti jo epochos žmones, bet šiame interneto ir masinio turizmo amžiuje jau nebeturi tokio poveikio. Eksponatai „Ripley‘s“ pateikiami vaikantis sensacijų, jų aprašymai pilni šauktukų, bet ne realaus konteksto ar paaiškinimų.

Keistenybių nuotraukos ir optinės iliuzijos visuose „oditoriumuose“ panašios, tačiau nė viename anksčiau nesilankiusią Aistę šis muziejus nustebino. Kur kitur vienoje vietoje dar pamatysi indėnų išdžiovintą priešo galvos odą, Kinijos gyventojo, skalpan įsistačiusio žvakę, nuotrauką ar vaizdo įrašą, kaip vienarankių beisbolininkų komanda įveikia visiškai sveikus varžovus?

Lynų vagoną „vairuotojas“ stumia su visais keleiviais

Jau artėjo dešimta valanda, ėmė lynoti, o dar buvome ir pavargę po skrydžio. Grįžti nutarėme lynų vagonu. Galinėje stotelėje stebėjome kaip iš priešingos pusės atvykęs vagonas užrieda ant specialaus grįžračio. Išlipęs sankabininkas (lynų vagono valdytojui pavadinti yra sukurtas specialus žodis, angliškai – gripman) savąją transporto priemonę rankomis apsuka, o tada vėl užstumia ant bėgių. Šį kartą jau atgal, miesto centro link.

Didžiąją kelio dalį lynų vagonu per pažliugusį Kalifornijos didmiestį važiavome vieni. Sankabininkas dirbo savo sunkų fizinį darbą. Atkabinti ar prikabinti vagoną prie lyno – tai ne greičio ar stabdžio pedalą paspausti. Atsikabinti tenka ne tik stotelėse, tačiau ir kertant kitą lynų vagonų liniją (kad „prikabiklis“ nesidaužtų į kertamos linijos lyną) ar posūkiuose. Gerai, kai vagono inercijos pakanka pririedėti prie vietos, kur vėl galima pasinaudoti lynu. Kitais atvejais sankabininkui tenka išlipti ir pačiam stumtelėti vagoną su visais keleiviais.

Jums kyla klausimas, kodėl San Franciskas pasirinko tokią nepatogią transporto priemonę? Lynų vagonas, kaip netrukome įsitikinti savo akimis ir kitais pojūčiais, šiam miestui itin tinka. Juk nesuskaičiuojamomis nuokalnėmis riedantys vagonai stumia lyną pirmyn, šitaip padėdami į viršų užvilkti tas „mašinas“, kurioms tuo metu teko nelaimė riedėti į kalną. Ne lengvas gyvenimas, o stačiomis kalvomis žemyn dardėdavę nevaldomi vežimai, paskui save nusitempdavę arklius, privertė Rūkų miesto planuotojus pastatyti išradingąją lynų vagonų sistemą.

Patobulėjus tramvajams ir autobusams atsirado alternatyvų – ir Didysis San Francisko žemės drebėjimas tapo šių “gatvių aristokratų” pabaigos pradžia. Didelė dalis iš 85 kilometrų specialių bėgių po šitos katastrofos neatstatyti. Šiandien belikusios trys linijos. Tarnauja jos daugiausiai turistams: juk bilietas kainavo penkis dolerius, o atstumas – menkas. Važiavome Powell/Mason linija nuo pradžios iki galo, bet įveikėme tik pustrečio kilometro.

Antrąsyk pasižiūrėję su Amerikos didmiesčio modernumu smarkiai disonuojantį vaizdą – kaip augalotas sankabininkas apsuka lynų vagoną vėl atgal, Aukso Vartų ir Žvejo prieplaukos kryptimi – grįžome į viešbutį. Vėl pro tuos pačius benamius ir menkai apšviestus, šonais sulipdytus pastatus. Kaimynai, kurių langas – kitoje skersgatvio pusėje, gal už pusantro metro – dar nemiegojo, o mes griuvome į lovą.

 

Vasario 17 d.

---

Parduotuvėse – atviručių prekystalių eilės

Kitas rytas prasidėjo nuo varganų pusryčių. Kitaip tokių europietis nedrįstų pavadinti – vos kelios bandelės ir sultys. Tačiau Amerikos mastais šie pusryčiai – geri. Mat, kaip netrukome įsitikinti, jokiuose Amerikos viešbučiuose, bent jau kategorijoje nuo motelių iki kainuojančiųjų maždaug 150 dolerių nakčiai (brangesniuose tiesiog neapsistodavome), pusryčiai išvis netiekiami. Tad šis rytinis užkandis per visą mūsų medaus mėnesį taip ir liko vienintelis, gautas viešbutyje.

Gatves tebeskalbė lietus. Sugebėjau net išsitiesti paslydęs ant kanalizacijos dangčio. Kelionės pradžioje su oru nenusisekė. Striukę nuo lietaus atidaviau Aistei, tad ieškojome parduotuvės, kur galėtume įsigyti skėtį ar apsiaustą. Tokią radome pagrindinėje Market gatvėje. Lietuvoje likusius draugus pradžiuginti norėjusi Aistė čia ieškojo atvirukų. Ko jau ko, bet šito net mažiausiose Amerikos parduotuvėlėse – kaip iš gausybės rago.

Nors San Franciskas – garsiojo Silicio slėnio pašonėje, elektroniniai laiškai čia dar nepajėgė išstumti tų ranka rašytų kortelių su gražiais ar šmaikščiais paveikslėliais. Ištisa ilgutėlė lentyna jiems skirta, gali rasti visokiausių rūšių. Pavyzdžiui su JAV prezidento nuotrauka ir tekstu „OBAMA“ viršelyje. O atvarte – „Yra blogesnių dalykų, nei pasenti vieneriais metais“. Tokius, matyt, dovanoja užkietėję respublikonai.

Aistė pasirinko lietuviams įprastesnius atvirukus su San Francisko vaizdais. Siuntimas kainavo nedaug, bet užtruko labai ilgai – į Lietuvą atvirutės keliavo nuo dviejų iki keturių savaičių. Kai kurie į draugų pašto dėžutes įkrito jau mums grįžus namo.

Erdvus pašto skyrius įrengtas aukšto pastato pirmame aukšte dangoraižių rajono prieigose. Kaip įprasta JAV ant sienos puikuojasi ištraukos iš teisės aktų. Tarp jų – premijų, siūlomų žmonėms, sąrašas. Štai už pagalbą tiriant paštininko nužudymą gali tikėtis 100 000 dolerių, paštininko užpuolimą – 50 000 dolerių, o laiškų vogimą – 10 000 dolerių. Itin populiari paslauga – nuomojamos pašto dėžutės, įrengtos arti įėjimo. „Laisvų dėžučių nėra“ – beveik visuose matytuose pašto skyriuose skelbia ryškūs užrašai.

Net mažiausi muziejėliai JAV – interaktyvūs

Ėjome link Aukso vartų tilto – ne visai tiesiai, užsukdami į įdomias vietas. Išėję iš pašto apsilankėme nemokamame „Well‘s Fargo“ muziejėlyje. Ši milžiniška kompanija Paauksuotajame amžiuje vertėsi bankininkyste ir vežimu karietomis. Juokingas derinys? Nė kiek. XIX a. auksinę JAV Vakarų pakrantę nuo tikrojo valstybės centro skyrė rodos nesibaigiantys Laukinių vakarų plotai, pilni indėnų, kaubojų, kalnų ir prastų kelių. Pirmieji aukso ieškotojai 1849 m. į miestą vyko laivais darydami didžiausią lanką – plaukdavo į pietus iki Panamos, tada persikeldavo sąsmauka (kanalo dar nebuvo), ir vėl – atgal į šiaurę. Tuomet net telegrafo į Kaliforniją nebuvo. Todėl naujosios karietos krovė turtus jų savininkams.

Muziejuje galima paskaityti anuometinių keliautojų (mokėdavusių du šimtus dolerių už važiavimą į vakarus ir šimtą – už kelią į rytus) pasakojimų apie šią dulkiną kelionę. Arba sužinoti apie legendomis virtusius „Pony Express“ raitelius, kurie pasikeisdami sugebėdavo nugabenti laiškus į San Franciską per tuomet neįtikėtinas dešimt dienų. Galima ir pačiam išbandyti „karietą“, už kurios langų televizorius rodo slenkančius Senųjų Vakarų vaizdus, „pajodinėti buliumi“ ar paliesti šimtmečio senumo banko techniką . Joks save gerbiantis Amerikos muziejus neapsiriboja už stiklų suguldytais eksponatais ir jų trumpais aprašais.

San Franciskas, kaip ir kiekvienas didėlesnis JAV miestas, pilnas aukštų pastatų. Keliolikaukščių ir keliasdešimtaukščių. Bet tikrų dangoraižių ten mažai. Dėl to kaltas tas pats miestiečių užsispyrimas, neleidęs išguiti iš miesto gatvių lynų vagonų bei nutiesti per centrą modernių greitkelių. Nenori jie tų dangų remiančių Amerikos didmiesčio simbolių! Bet dėl to nedidelė architektūrinė kalva, šiaip ne taip įsirėžusi į auksinio miesto peizažą – tik dar išskirtinesnė. Šios kalvos viršūnė – mėlyna Transamerikos Piramidė, rymanti netoli Oklando įlankos. Daug statesnė ir aukštesnė už egiptietiškąsias (jos aukštis 280 metrų), bet toli atsiliekanti nuo Niujorko ar Čikagos gelžbetoninių milžinų.

San Franciske – didžiausias pasaulio kinų rajonas

Nenuėjus nė kelių kilometrų nuo šios dirbtinės kalvos spindi kinų kvartalo žibintai, stogeliai, hieroglifai ir drakonai. Tai – ne žiupsnelis Azijos, o visas jos šaukštas, didžiausias toks rajonas už šio rytų žemyno ribų. Čia gausu kinų restoranų (viename jų ir papietavome) bei didžiulių, net keliaaukščių, kičinių parduotuvių, kurių lentynose rasi visko – nuo Budos statulų iki stalo įrankių. Kas trečias San Francisko gyventojas turi azijietiško kraujo ir ši bendruomenė niekur kitur Amerikoje nėra tokia skaitlinga.

Įdienojus aplankėme ir nemokamą lynų vagonų muziejų. Stebėtinai įdomu iš arti pamatyti tą technologiją, nesibaigiančius lynus nepaliaujamai stumiančius skriemulius. Nėra tai koks pamirštųjų viduramžių tvarinys, kaip kalavijai ar trebušetai. Lynų vagonų sistema – technikos amžiaus sprendimas, bet jau spėjęs tapti tokiu pasenusiu ir svetimu šiandienai, kad visur, išskyrus šį miestą, kartu su keleiviniais dirižabliais ar garvežiais jie atgulė į istorijos knygas. Nusileidžiame ir į specialią požeminę „apžvalgos aikštelę“, kur galime stebėti, kaip gyvai veikia ši triukšminga, tarsi iš stympanko žanro fantastikos kūrinio nužengusi technika.

Nuo Koit bokšto garsieji tiltai – kaip ant delno

Vėl nusileidę nuo Nob Hill ir patekome į Telegraph Hill – dar vieną šio didmiesčio kalvų, neva buvusią tarp septynių pirmųjų (dar nuo Romos laikų kiekvienas, bent kiek pretenduojantis į orumą didmiestis skelbiasi buvęs pastatytas ant būtent septynių aukštumų). Jos šlaitai aplipę ramiais „Viktorijos namais“ – tai San Francisko architektūrinis simbolis. Visas didmiestis, tiksliau, senieji jo rajonai, pilni šitų XIX a. – XX a. pradžios kelių skirtingų stilių (neorenesanso, neogotikos, antrojo ampyro, lazdų ir Karalienės Onos) medinių fasadų. Ištisos jų eilės niekada neleis Rūkų miestui tapti vienu iš daugybės panašių vidutinio dydžio Amerikos didmiesčių.

Telegrafo kalvos skeptras – Koit bokštas, menantis tarpukario laikus. Būtent tada, 1929 m., anapilin iškeliavo vyriško elgesio madam Koit, garsėjusi pagalba ugniagesiams tramdant gaisrus – ji savo turtus užrašė „San Franciscko pagražinimui“. Iš šių lėšų pastatytas pilkas aštuoniakampis bokštas. Tais pačiais metais Ameriką sukrėtė akcijų kainų smigimas ir Didžiąja Depresija praminta krizė. Norėdamas duoti jiems darbo, kairiųjų pažiūrų prezidentas F. D. Ruzveltas užsakė pas San Francisko menininkus ištapyti Koit bokšto vidų freskomis. Ta sienų tapyba – arba niūriai piešianti industrinio miesto vaizdus, arba romantiškai šlovinanti Amerikos kaimą – džiugina į Telegrafo kalvą įkopusius ir šiandien. Lietuvio akiai neišvengiamai primena socialistinį realizmą. Viena freskų buvo tokia prokomunistinė, kad tik ją užtapius bokštas atidarytas…

Nuo bokšto viršaus Auksinį miestą stebėjome pro pasiimtus žiūronus. Toks ryškus mums atrodė Alaktrazas – sala-kalėjimas, nūnai uždarytas, tačiau Holivudo paverstas nemirtingu – garsiojo gangsterio Al Kaponės bausmės atlikimo vieta. Nenatūraliai lygi atrodė Lobių sala (Treasure Island), supilta 1937 m. Aukso vartų tarptautinei parodai, o vėliau glaudusi karo laivyną. Puikiai matėsi, kaip pro ją Oklando įlankos tiltu dviem aukštais rieda automobiliai. Link Oklando jie važiuoja viršuje, o iš ten – apatine platforma, kuri tarpukariu buvo sumanyta traukiniams. Ties viduriu, Jerba Buena sala, šis už savo jaunesnįjį brolį Aukso vartų tiltą ilgesnis kelias staiga pavirsta tuneliu tik tam, kad paskui vėl išlįstų virš vandens paviršiaus kaip tiltas. Stebėjome dangoraižių kvartalą, kinų rajoną – kur ką tik buvome. Ir Aukso vartų tiltą – kur kaip tik planavome eiti.

Pėsčiomis per San Francisko istoriją

Nuo Koit bokšto visas San Franciskas atrodė ranka pasiekiamas. Ir ne tik jis – ir Oklendas, ir Marinas. Kaip Amerikoje įprasta, oficialiai Rūkų miestui priklauso tik pats aglomeracijos centras, tik pusiasalis. Bet kai teko pėdinti šį atstumą jis jau nebeatrodė menkas. Žemyn nuo Telegrafo kalvos, vėl aukštyn į Rusų kalvą (kur aukso ieškotojai atradę rusų, turbūt medžiotojų, kapinaites), paskui vėl žemyn. Pro Viktorijos stiliaus namų eiles, žymiąja Lombardo gatve, kuri vienoje vietoje tokia stati, kad paversta tankiu serpantinu ir taikliai vadinama „vingiuočiausia Amerikos gatve“. Vakarinė jos dalis – jau kitokia, apstatyta XX a. vidurio moteliais ir įvairiomis įstaigomis. Tad paskutinįjį kelio ruožą važiavome viešuoju transportu.

Autobusas pralėkė pro Prezidijų (Presidio), didžiulę žalią zoną netoli tankiai gyvenamo didmiesčio širdies. Iki 1994 m. čionai buvo karo bazė. Kai Kongresas nubalsavo ją uždaryti, tai buvo seniausiai veikianti JAV karinė tvirtovė. Ją įkūrė dar ispanai 1776 m. – laikais, kai visa Amerika tebebuvo europiečių rankose. Ši Naujojo Pasaulio epocha tuomet jau iš lėto, bet neišvengiamai artėjo prie savo galo. Juk būtent tais metais kitoje žemyno pusėje Trylika Kolonijų išdrįso pasiskelbti laisvomis nuo Britų Imperijos galybės Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Šio karo aidų Aukštutinėje Kalifornijoje dar nesigirdėjo.

Užtat kur kas aiškiau čionykščiai sąsiauriai atliepė daug atokesnius Napoleono užkariavimų griausmus. Garsusis Prancūzijos imperatorius 1808 m. nukariavo Ispaniją Europoje ir josios užjūrių kolonijos beregint virto parako statine. Naujosios Ispanijos Karalystė 1821 m. tapo nepriklausoma Meksikos Imperija. Bet naujosios vėliavos, padabintos ereliu iš actekų legendos, Prezidijuje plėvesavo dar trumpiau negu raudonai-geltonos ispaniškosios. Jungtinių Valstijų demokratai, gindami savo piliečius Teksase ir bandydami tikrove paversti romantišką Prigimtinio Likimo [Manifest Destiny] legendą (teigusią, kad neabejotinas JAV likimas yra valdyti žemes nuo Atlanto lig pat Ramiojo vandenynų), 1845 m. ėmė kariauti su Meksika. Nepraėjus nė trims metams, amerikiečių pajėgos jau stovėjo “prie Montezumos salių”, kaip tą įvykį iki pat šiol apgieda JAV jūrų pėstininkai savo himne. Meksika pasidavė – ir jau trečioji, šįsyk žvaigždėmis bei juostomis išausta vėliava, pakilo virš Prezidijaus.

Tais pačiais 1848 m. prasidėjo Aukso Karštinė, nedidelę eilinį sąsiaurį kontroliuojančią tvirtovę išauginusi į didžiausią miestą Amerikos Ramiojo Vandenyno pakrantėje. Būtent nuo tada ir pats sąsiauris poetiškai pramintas Aukso vartais – juk kelyje į išsvajotąjį auksą šią vietą neišvengiamai praplaukdavo laimės ieškotojų burlaiviai.

Tūžmingai pasitikęs savižudžių tiltas

“Golden Gate bridge” – pasigirdo iš autobuso garsiakalbio. Oras mūsų akivaizdžiai nemylėjo – vos išlipus, šniojo liūtis, beregint virtusi kruša. Bet didžiuliai vėjo gūsiai tik sutvirtino aukštų ir grakščių tarpukario laikų pilonų įspūdį. Atmintin grįžo vaizdai iš filmo “Tiltas” kurį pasižiūrėjome prieš išvykdami. Apie savižudžius, čia baigusius gyvenimą. Mat Aukso vartų tiltas – populiariausia Amerikoje vieta savanoriškai mirti. Art Deco stiliaus turėklai – žemi, o pilki sąsiaurio vandenys šokantiesiems parūpina beveik neišvengiamą ir greitą pabaigą (krytis trunka 4 sekundes ir per šį laiką žmogus pasiekia 120 km/h greitį). Filmo “Tiltas” režisierius maždaug ten, kur mums subjuro oras, ilgam pastatė įjungtą vaizdo kamerą. Vėliau kalbino juostoje užfiksuotų devyniolikos savižudžių artimuosius. Šitas dokumentinis filmas buvo ir “Kino pavasario” programoje.

Lietus ir tūžmingas vėjas atliepė paskutiniajam filmo kadrui, kuriame užsilipęs ant rausvosios baliustrados pagrindinis jo herojus aukštielninkas krenta į nebūtį. Nukiūtinome iki pirmojo pilono. Iš ten gerai matėsi Prezidijaus žaluma, toliau – San Francisko centras ir jo amžinas sargybinis Alkatrasas, o už mūsų, kitapus nenutrūkstančios automobilių upės – Ramiojo Vandenyno platybė. To paties, per kurį jau kitą dieną turėjome pradėti savo ilgąjį skrydį ir kurio tolimame krante, jau visiškai kitokioje Azijoje, stovi didžiausias pasaulio miestas Tokijas.

Aukso Vartų tilto ilgis – beveik du kilometrai. Paskutiniai statybininkai jį apleido 1937 m. Tai – dar vienas didžiulis projektas skirtas Didžiosios depresijos pasekmėms įveikti.

Japonų ir hipių rajonai – jau istorijoje

Paskui autobusu nuvykome į Džepantauną (Japantown). Jei kinų kvartalų Amerikoje gausu, tai japonų rajonai – retenybė. Šitą, guvų iki antrojo pasaulinio karo siaubų, nustekeno JAV reakcija į Japonijos agresiją Perl Harbore. Visus Kalifornijos japonus valdžia tuomet nutarė „perkelti“ į koncentracijos stovyklas ryčiau. Kad nesabotuotų svarbių San Francisko laivų statyklų ir uostų.

Likusį be savo tikrųjų šeimininkų Džepantauną užplūdo juodaodžiai. Pokariu japonų čia grįžo nedaug. Bandant gaivinti rajoną 1968 m. pastatytas japoniškas prekybos centras – jo jaukiame restorane atsigaivinome. Netoli 1942 m. japonų trėmimus, tą gėdingą JAV istorijos puslapį (juk persekioti tik japonai, tačiau ne kiti priešai vokiečiai ar italai), atmenančios skulptūros. Šiandien Džepantaunas vėl šiek tiek japoniškas, tegul ir kiek bedvasis, bet švarus, tvarkingas, palyginus su kinų rajonu.

Netoli nuo sunkiai atgimstančios japoniškos miesto širdies yra kitas rajonas – Haitas-Ešburis (Haight-Ashbury) – kurio dvasia jau seniai mirusi. Būtent čia 1967 m. vyko garsioji Meilės vasara, kuomet iš visos Amerikos į šį rajoną, jau tada garsėjusį kaip poezijos avangardo centrą, suplūdo galybės hipių. Miesto valdžios bandymai viską kontroliuoti tik pylė žibalo į ugnį ir Haitą-Ešburį okupavo psichodelinis rokas, gatvių teatrai, „Dalinimosi krautuvės“ bei narkomanai.

Bet vasara baigėsi ir ilgaplaukiai studentai grįžo į koledžus, o rajonas nurimo. Ėjome vakarėjant ir garsiąją Haito ir Ešburio sankryžą pasiekėme jau saulei seniai pasislėpus už horizonto. Eilinis ramus rajonas. Nustebino nebent amerikietiškai prie namų durų paštininkų palikti laikraščiai.

Kastro rajone gėjai sudaro daugumą

Kiek užtrukome ir praleidome vieną retai važiuojantį autobusą, kol supratome, kad viešasis transportas toje tamsioje Ešburio gatvėje stoja ne stotelėse, bet prie sankryžų. Važiavome į paskutinįjį rajoną, kurį buvome numatę aplankyti: Kastro (Castro), arba homoseksualų bendruomenės širdį. Tai – ypatinga vieta. Vyriškių poros kaip niekur kitur čia nesidrovi vaikščioti susikabinusios „už rankučių“, aplink pilna gėjams skirtų sekso prekių parduotuvių tokiais pavadinimais kaip „Ar tavo mama žino?“. O svarbiausia visur išdidžiai plazda „vaivorykštinės vėliavos“ – gėjų ir lesbiečių simbolis. Taip, San Franciskas ne tik Amerikos kinų ar hipių, bet ir gėjų sostinė. Būtent čia toks Gilbertas Beikeris, tariamai įkvėptas dainos „Over the Rainbow“, 1978 m. sukūrė tą įvairiaspalvę vėliavą, nūnai gėjų nešamą savo paraduose visuose žemynuose, plėvesuojančią prie jų klubų.

O viskas prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet būtent šiame mieste, tada dar pagarbiai vadintame ir „Bagdadu prie įlankos“, į didžiulius laivus lipo tūkstančiai Amerikos karių. Būtent iš San Francisko jie plaukė ginti nuo japonų Havajų, o vėliau užkariauti Maršalo salų, Mikronezijos, Riūkiū archipelago… Užsiimti homoseksualiais santykiais armijoje anuomet ne tik buvo sunku, bet ir neteisėta. Išaiškinti homoseksualai būdavo atleidžiami nuo tarnybos. Gėdydamiesi grįžti į savo mažus ir konservatyvius gimtuosius miestelius, daugybė jų ir liko Auksiniame mieste. Dar daugiau homoseksualų čia atsikėlė vėliau, jau žinodami apie klestinčią jų „orientacijos brolių“ bendruomenę. Šiandien sakoma, kad net 15% San Francisko gyventojų – homoseksualūs. O pačiame Kastro, matyt, proporcija atvirkštinė – mes, vyro ir moters pora, būdami ten jautėmės neabejotina mažuma.

Vakarieniavome Kastro picerijoje, aptarnaujami nė nemėginusio slėpti savo orientacijos padavėjo. Pro vitriną stebėjome praeivius. Buvo džiugu, kad JAV “nesipjaudamos” galėjo klestėti labai skirtingos bendruomenės. Kastro priklausė gėjams, kitur Kalifornijoje vyravo kitaminčiai, kurie referendumu buvo ten sutrukdę įteisinti vienalytes santuokas.

Deja, laikas parodė, kad tada regėjome tos „įvairios Kalifornijos“ saulėlydį. Ir tas panegirikas JAV žodžio ir sąžinės laisvei, kurias čia buvau parašęs po kelionės, dabar teko perrašyti iš esmės. Ne todėl, kad kas nors būtų užgniaužęs Kastro – priešingai. Vienalytės santuokos teismų valia įteisintos visoje Amerikoje ir daug kaliforniečių, referendume rėmusių priešingą nuomonę, už šį poelgį paskui neteko darbų ir karjerų. Už neigiamą požiūrį į vienalytes santuokas JAV pradėjo grėsti ir šimtatūkstantinės baudos verslininkams, išmetimai iš universiteto studentams (nori nenori “pašalinimas iš universiteto už nuomonę” man primena tėvų pasakojimus apie tarybinę Lietuvą). Kastro idėjos perkeltos į visą Ameriką: tik jei Kastro jas įdiegė patys vietos gyventojai, tai kitur Amerikoje tenykščių gyventojų pareikštos nuomonės niekas nebeklausė.

Galbūt pokyčiai, prasidėję Haite ir Ešburyje, pasiekė finišą: tik veikiausiai ne tokį, kokio 1967 m. hipis būtų tikėjęsis. Senasis, krikščioniškai konservatyvus Amerikos “istablišmentas” ~1980-1990 m. išties vis labiau ėmė gerbti įvairovę. Ta įvairovė ir leido “išeiti į viešumą” Kastro: nors daugumai homoseksualai ir nepatiko, toje “laisvės atmosferoje” amerikiečiai natūraliai toleravo tokį rajoną, kur mažuma tapo dauguma ir gyveno savaip.

Tačiau dar po poros dešimtmečių JAV iškilo naujas “istablišmentas”, priešingas tam ankstesniam, pavadinamas kultūriniu marksizmu. Ir jis įvairovės negerbė. Panašiai, kaip kažkada seniai laikyti homoseksualius ryšius moraliais buvo tabu, tai dabar tapo tabu jas laikyti nemoraliais. Ir jokių rajonų, kur galėtų klestėti ši alternatyvia tapusi nuomonė, San Franciske nebeliko. Jei senasis krikščioniškas “istablišmentas” buvo pradėjęs gerbti savo moralinių vertybių kritikus kaip besinaudojančius žodžio ir sąžinės laisve, tai naujasis kultūrinio marksizmo “istablišmentas” savo kritikai prigalvojo daugybę paniekinamų terminų – “neapykantos kalba”, “mikroagresija” – taip “pateisindamas” jų persekiojimą (savo esme šios sąvokos atitinka dar senesnių laikų terminus “erezija”, “šventvagystė””). “Tolerancija” dabar reiškė tik toleranciją “naujajai moralei”, o ne jos alternatyvoms.

Tačiau moralė visada subjektyvi ir kintanti – todėl man visuomet smagu matyti jos įvairovę, idėjų konkurenciją, o ne minčių diktatą. Deja, jei kada vėl nuvyksiu į San Franciską, to tikriausiai matysiu vis mažiau ir mažiau. Vien skaitydamas JAV spaudą regiu daug labai mane neraminančių tendencijų…

Puošni merija – San Francisko politinė širdis

Namo – tiksliau į viešbutį – grįžome tramvajumi. Jį radome ne iš karto – pasirodo, čia jie rieda požemiu kaip metro, o bėgiai paviršiuje, ties kuriais lietui vėl krapnojant veltui laukėme – nenaudojami. Prieš grįždami ilsėtis – juk rytoj teks keltis labai anksti – dar praėjome centrinę Civic Center aikštę, apsuptą didingų pastatų – merijos ir kitų, kadaise ženklinusių miesto atgimimą po visa griaunančio žemės drebėjimo ir gaisro 1906 m. Būtent šią didingą politinę didmiesčio širdį regėjome ir vakar, vos išlipę iš centran atvežusio BART.

 

Vasario 18 d.

---

Labai ankstyvą rytą, dar neprašvitus, iš įvairių viešbučių keleivius surenkančiu mikroautobusu išvykome į tarptautinį oro uostą. Tuščias centro gatves prieš akis pakeitė sparčiai pilnėjanti magistralė – ja į darbus skubėjo priemiesčių gyventojai. O mūsų laukė skrydis į visai kitokią JAV dalį.

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti

Meksikoje stebina du dalykai.

Pirmasis – praeities didybė. Seniai išnykusių civilizacijų apleisti piramidžių miestai ligi šiol dabina jos laukus ir džiungles. Už indėnų auksą ispanų kolonistų išmūrytos barokinės bažnyčios net Europoje puošnumu turi mažai lygių.

Antrasis – dabarties “tamsumas”. Mirtis meksikiečiams – ir pramoga, ir menas, ir net religija, o ypatingas ritualizuotas žiaurumas – jos gatvių kasdienybė.

Bet pažvelgus giliau, abu šie dalykai susiję. Šiandieninė Meksika yra autentiškiausias senųjų Amerikos kultūrų tęsinys. Tokią Meksiką kelionės metu išvysta tie, kas nori pamatyti daugiau nei vien karštus pakrantės kurortus, ir tokią ją išvydau aš, praleidęs ten kelis mėnesius.

Meksikos piramidės

Kone kiekvieno Meksiką lankančio turisto lankytinų vietų sąraše – bent vienas iš garsiųjų Meksikos piramidžių miestų. Visus juos pastatė čia klestėjusios indėnų civilizacijos. Geriausiai žinome actekus – bet tik todėl, kad ši imperija kaip tik buvo šlovės viršūnėje, kai indėnus užpuolė ir sutriuškino ispanai. Iš tikro actekai po savęs mažai ką paliko, o visas grožybes pastatė ankstesnės valstybės.

Didžiausios Meksikos piramidės – tai šventyklos. Kiekvieną jų karūnuodavo nedidelis namelis, kur, įkopę tokiais stačiais laiptais, kad net šiandieniniams aukštesniems žmonėms lipti sunku, tegalėdavo užeiti šventikai. Mažesnių “piramidžių” viršūnėse stūksodavo rūmai: akmeniniuose valdovų kambarėliuose vietos mažai, visa energija skirta “dirbtiniam kalnui”, kad rūmai iškiltų viršum miesto.

Senovės Meksika niekad nebuvo vientisa šalis. Kiekvienu momentu ten gyvavo daugybė civilizacijų, jos keitė viena kitą, turėjo savo architektūrinius stilius. Viena garsiausių pastatė Teotihuakaną prie Mechiko, su ištisa piramidžių alėja – jis net actekams, jau pamiršusiems jo istoriją, atrodė baugiai paslaptingas. Sapotekai išlyginę kalno viršūnę sukūrė Monte Albaną, toltekai – Tulą, garsėjančią skulptūromis, mištekai – Mitlą.

Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – dar kita civilizacija. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus: Čičen Ica proskynoje, Ušmalis (Uxmal), Palenkė viduryje džiunglių, dar mažai atrastas, bet didžiausiom piramidėm stulbinantis Kalakmulis (Calakmul). Ir Tulumas, garsus ne tiek savo didybe, kiek romantiška vieta ant vandenyno kranto.

Be šių pagrindinių vietovių gausu mažesnių ar labiau sugriuvusių, tokių kaip Čolulos – didžiausia pasaulyje piramidė (400×400 metrų), kol neužeini į vidų labiau primenanti kalną (viršūnėje net pastatyta bažnyčia), Sajilas, Labna, Kaba (šios trys netoli Ušmalio sudaro Puko kelią).

Be piramidžių likę ir kitokių pastatų: observatorijos, “žaidimo kamuoliu” (populiaraus sporto, kažkiek primenančio krepšinį) stadionai. Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo. Jei spręsti pagal likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę, bet gidai lig šiol nesutaria, ar paaukojami būdavo pralaimėjusieji, ar laimėjusieji (“nes garbinga”), ar kaip kur…

Seniausia Meksikos civilizacija, kurios liekanos pasiekė šias dienas – olmekai, gyvavę panašiu metu, kaip Antikos civilizacijos Europoje. Jų didelius akmenis primenančios galvų skulptūros eksponuojamos La Ventoje Meksikos įlankos pakrantėje.

Meksikos miestai, žmonės ir kultūra

Šiais laikais gyvenami Meksikos miestai su piramidėmis neturi nieko bendro. Atvykę ispanai pastatė savas gyvenvietes. Daugelio jų centre – kvadratinė aikštė-parkas, vadinama zocalo ar Plaza de Armas. Joje – itin puošni barokinė bažnyčia ar katedra. Senamiesčiuose pramaišiui seni ir nauji namai (paveldas nelabai saugomas). Aplinkui – vienaukštės parduotuvės, restoranai. Toliau – netinkuotų plytų lūšnynai, pastatyti XX a. viduryje iš kaimų priplūdusių meksikiečių, tačiau juose nėra nieko įdomaus ir eilinis keliautojas į Meksiką jų tiesiog nemato.

Didžiausias, lygių neturintis miestas – sostinė Mechikas (~22 mln. gyventojų). Jame – ir nemažai XX a. grožybių: juk ten vyko olimpiada, o didžiuosius pastatus ištapė monumentalių freskų meistrai tokie kaip Diego Riviera (tokius kūrinius ketinę padaryti Meksikos nacionaliniu menu). Mechikas didžiuojasi ir puikiu ikikolumbinio meno muziejumi (Antropologijos muziejus), tačiau actekų sostinės Tenočtitlano griuvėsiai ir ją puošęs ežeras atsidūrė giliai po šiandieniniu didmiesčiu.

Kiti Meksikos miestai gerokai mažesni, bet dėl to tik geriau išsilaikę. Puošniausia kolonijinė architektūra – Oachakoje, Taske, Gvanachuate. Visur dauguma gyventojų – metisai, turintys ir indėniško, ir baltojo kraujo, tačiau kalbantys ispanų kalba.

Grynų indėnų yra ~10% – daugiausia jų pietryčiuose, kur gyvena majų palikuonys ir dar girdisi majų kalbos. Čiapaso valstijoje net klestėjo indėniškas Sapatistų karinis judėjimas, vedamas kaukėto subkomandantės Markoso, siekęs apdėti metisų miestus mokesčiais seniesiems šeimininkams indėnams. Atmosfera anuose skurdžiuose kraštuose kitokia nei Meksikos širdyje: vietoje autobusų ten žmones vežioja pikapai-furgonai, o džiunglėse vienoje vietoje kelią grandine mums blokavo indėnai, už jos patraukimą reikalaudami pinigų.

Tačiau ryčiausias Meksikos galas – Kankuno kurortas ir jo nerija – jau vėl kitoks. Ten – saulėje besikaitinančių turistų žemė, itin pamėgta amerikiečių, mat temperatūra visad gera, o kainos – žemos. Visi žino, kad į JAV yra pasitraukę net 9 milijonai meksikiečių, bet migracija vyksta ir atvirkščia kryptimi: Meksikoje apsigyveno milijonai amerikiečių, dauguma jų “užsieniečių kolonijomis” pasipildžiusiuose miestuose, tokiose kaip Kankunas, San Migel de Aljendė ar Meksiko rajonai Roma ir Kondesa – kur daug Meksikos pliusų ir mažai minusų.

Nuo Kankuno į pietus tarsi koks “džiunglių Dubajus” nesustabdoma tįsta Majų Rivjera: kur dar prieš dešimtmetį-kitą tebuvo romantiškas pakrantės kaimas, šianden “praskynus medžius” gali stūksoti Kauno ar Vilniaus dydžio kurortas, su pramogų parkais, prabangiais restoranais, daugiabučiais, timeshare pir pramogų rajonu su iki išnaktų plyšaujančia muzika amerikiečių pašėlusiam jaunimui. Jis čia “pirmus gyvenimo kartus” kolekcionuoja kiekvieną kovą, per universitetų vasaros atostogas, nes JAV alkoholis studentams dar nelegalus, o Meksikoje gali gerti nuo 18… Plaja del Karmeno, Tulumo kas ten atostogavo seniai tikrai nebeatpažins, o “naujieji Tulumai” galbūt dygsta prie ryškiaspalvio Bakalaro ežero, Isla Mujeres ar Isla Holbox salose.

Didžioji dalis Kankuno lankytojų “į šalies gilumą” važiuoja daugiausiai iki Čičen Icos – žvilgtelti į piramides ir grįžti. Daug kas iš to, ką jie mano esant “tikra Meksika”, yra tik amerikiečių romantizuoti Meksikos vaizdiniai. Pavyzdžiui, Meksikos virtuvė daug turtingesnė nei meksikiečių restoranuose svetur: be takų ir kesadiljų čia ir gringos, moljetes, tortos, flautai, ir kiekviename regione rasi vis daugiau ką. Iš tikrosios Meksikos virtuvės geriausiai įsiminė tamsių pupų garnyras, siūlomas prie kone kiekvieno patiekalo. Ir dainininkai mariačiai, vaikštinėjantys po restoranus siūlydamiesi už pesus pagroti.

Kai kurios kitos Meksikos tradicijos išvis mažai žinomos, kaip lučadorai – kovotojai-aktoriai spalvingomis kaukėmis, kurie, net pasistatę ringą viename kaime, mačiau, linksmino įsiaudrinusius vietos gyventojus – tačiau neprilygstamiausia patirtis buvo apsilankyti lučadorų šventovėje Meksiko Koliziejaus arenoje. Arba temaskalis, “meksikietiška pirtis”, bet iš tikro labiau – indėnų “apsivalymo” ritualas (verta patirti mažiau “suturistintą” jo formą). Arba voladorai – įlipę į aukštą stulpą, jie nusileidžia žemyn sukdamiesi prisirišę už kojos virve…

Meksika – milžiniška, ir labai įvairi! Jos rytuose – Jukatano pusiasalyje – džiunglės. Mažiau atrastoje jos šiaurėje – Laukinių Vakarų dykumos ir Vario kanjonas, dydžiu esą pranokstantis net JAV Didįjį kanjoną. Meksikos pakrantės – karštos kiaurus metus, bet Meksikos visas “vidurys” stūkso aukščiau (~2 km aukštyje), tad ten kiek vėsiau, o Vario kanjone žiemom net pasninga.

Kaip keliauti po Meksiką?

Nekeista, kad turistų skaičiai Meksikoje auga kaip ant mielių! Ypač po COVID pandemijos, kai amerikiečiai ėmė iš čia dirbti nuotoliu, kai “amerikiečių kolonijos” išplito net po seniau “labai vietinius” miestus, o visa eilė kurortų anksčiau primirštose karštosiose pakrantėse auga į “naujus Kankunus” (Cabo San Lucas Žemutinėje Pietų Kalifornijoje, Puerto Valjarta).

Tam tikra prasme tą Meksiką, kurią jų pirmtakai įsimylėjo, turistai jau ir sunaikino. Kai keliavau pirmąkart, Meksika buvo pigi, galėjau laipioti stačiaisiais laiptais po visas paslaptingąsias piramides, gėrėdamasis indėnų dievų atvaizdais ir vaizdais žemyn. Dabar gi butų nuomos ar restoranų kainos “vietinių siaubui” – kaip Europoje. Tik gatvės maistas, tik nesaugūs neturistiniai miestai dar pigesni… Ir beveik į visas piramides lipti draudžiama – kas bus jei lips tokios minios – o į garsiausius “apleistus miestus” turi ateiti 8 ryto, kad bent keliasdešimt minučių pamatytum juos vienas be minių. Čičen Icoje nepadėjo ir tai. Laimė, dar yra “neatrastų vietų”, bet tokiais tempais kiek jos dar liks neatrastos?

O užvis bjauriausia – apgavystės “turistinėse zonose”. Ko tik nepatyriau, ko tik negirdėjau iš kitų keliautojų. Nuo “įmuštų” nepirktų prekių iki autonuomos pavogto atsarginio rato. Į policiją kreiptis neverta – jie garsėja kaip didžiausi apgavikai, iš mūsų (ir daugybės klabintų turistų) reikalavo milžiniško kyšio už pačių policininkų išsigalvotą nusižengimą! Jei tvirtai laikysies, neapgaus, bet nemalonu ir, deja, tai “lengva ranka” pinigus taškančių turistų pasekmė.

Blogiausia Meksikoje su taksi – net kelionių vadovai rekomenduoja važiuoti iš Kankuno oro uosto autobusu, apgaudinėja kaip išmano. Sakysit geriau “Uber”? Atrodė gerai, kol vienas “Uber” vairuotojas Mechike pavogė mano telefoną…

Autonuoma? Taip apvažiavom didžiąją dalį Meksikos. Bet be galo daug apgavysčių, agentūrų įvertinimai internetinėse sistemose 1 ar 2 – tačiau mums pavyko apgavysčių išvengti, nes ilgai demonstratyviai viską fotografavome. Nuomotu automobiliu keliauti patogiausia, bet brangu – itin brangūs mokami keliai, bet vietiniai primygtinai rekomenduoja važiuoti jais, ypač šalies šiaruėje. Ne dėl kokybės (net mokami keliai – “padangų kapinės”), bet dėl saugumo: mažiau “pakelės pagrobėjų”.

Viešasis transportas? Autobusai (ADO ir pan.) brangūs, bet patogūs. Pigesni – bet mažiau patogūs – mikroautobusai colectivo. Iš pagrindinių turistinių vietų gali išeiti pigiau ir paprasčiau užsisakyti dienos ekskursijas (pvz. iš Kankuno į Čičen Icą). Čia vienas retų “masinio turizmo” pliusų kitiems turistams – net ypatingiausioms pramogoms, kaip koks skrydis oro balionu virš Teotihuakano piramidžių, grupės kasdien susirenka, ir ne po vieną… Tiesa, nepaisant amerikiečių “ordų”, anglų kalbos Meksikoje nėra tiek ir daug: net kai kuriuose garsiausių muziejų aprašai – tik ispaniški.

Daugelio Meksikos apraiškų nenori matyti ne tik turistai, bet ir vietiniai. Štai viešbučių kambarių langai įprastai “atsiveria” į koridorius. Registratūros darbuotojai nustebdavo mums paprašius vaizdo į gatvę. Šiaip ar taip, nuo ten tvyrančio smogo per naktį kartais įskausdavo gerklę.

Ir net po Meksiką didesnius atstumus daug kas renkasi keliauti lėktuvais.

Meksikos mafija ir flirtas su mirtimi

Labiausiai Meksikos įvaizdį pasaulyje gadina nusikaltėliai. Istorijos iš narkomafijos grupuočių, primenančių “pogrindines valstybes”, karų ir egzekucijų, negali nepriblokšti. Aukų kasmet – 20 000. Pasaulio žiniasklaidą pasiekia tik siaubingų istorijų ledkalnio viršūnė: šešios Akapulke išsyk išžagintos ispanės (surišus jų vyrus), 43 “dingę” studentai protestuotojai (jų žmogžudystes pas narkomafijozus esą užsakė vietos meras, kad politiniai oponentai nekvaršintų galvos), “perspėjimui” miestų centruose paliekamos nupjautos apie narkomafiją rašiusių tinklaraštininkų galvos, nudiriama oda, badomos akys… Vietinis advokatas, geranoriškai pavežiojęs mus po Mechiką, sakė, kad dažnas Meksikos teisininkų darbas – derėtis dėl išpirkų su pagrobėjais (į policiją tokiais atvejais nesikreipiama). O pakelės socialinė reklama skatina nemokėti “netikriems pagrobėjams”, mat skambinti ir meluoti “Mes pagrobėm jūsų sūnų” Meksikoje – populiaru tarsi “Jūsų sūnus papuolė į avariją” Lietuvoje.

Karinių automobilių, tankečių šiaurės Meksikoje mačiau daugiau net nei “karštuose pasaulio taškuose”: viskas paruošta “vidaus karui” su banditais, nors bet kuris meksikietis pasakys, kad “iš tikro valdžia ir karteliai veikia išvien”…

Daugelis istorijų į tarptautinę spaudą nė nepatenka, nebent pažeidusi nerašytą(?) susitarimą su politikais mafija “netyčia” nužudo kokį amerikietį. Bet vietinėje spaudoje aplink kiekvieną pravažiuotą miestą, ypač Šiaurės Meksikoje, perskaitydavau, kad štai prie savivaldybės paliko mašiną su lavonais bagažinėje “perspėjimui”, štai Keratare pakabino lavonus ant viaduko, štai Fresniljas nesaugiausias, ten dingsta po žmogų per dieną. “O į Sakateką jau tikrai nedrįskite važiuoti, apsukite visą valstiją ratu!” – gąsdino vietiniai. Nuvažiavome, nieko neatsitiko, viskas – šanso klausimas, bet tas šansas čia labiau kaip kur “netoli fronto”.

Didingas, beveik ritualinis žiaurumas, be kurio neįsivaizduojama Meksikos mafija – dalis gilios kultūrinės tradicijos. Jokioje kitoje šalyje nemačiau kasdieniame gyvenime šitiek aliuzijų į mirtį. Pradėsiu nuo nekalčiausių ir žaviausių: Vėlinės (Dia de Los Muertos) Meksikoje švenčiamos tris dienas ar baugių statulėlių, “užgožiančių” bet kurią suvenyrinę.

Kioskuose pardavinėja itin populiarią “Raudonąją spaudą” – laikraščius ir žurnalus, kurių “vinis” – žiauriai sumaitotų lavonų nuotraukos. Jų žurnalistai klausydamiesi policijos radijų lenktyniauja su teisėsaugininkais: nori pirmieji pamatyti narkomafijozų darbelius ar avarijų pasekmes bei nufotografuoti iš kuo arčiau. Jokie įstatymai Meksikoje to neriboja. Tiesa, ir tai spaudai “smogė” internetas: savo žiaurumų vaizdus ten kelia… pati mafija. Policija Meksikoje visai neveikli, sėdi “mafijos kišenėje”, tad jie nieko nebijo ir laisvai gąsdina kitus (kas bus jei nemokėsi duoklės ar “stosi skersai kelio”). Tai – apskritai žiauriausi dalykai, kokius esu radęs gyvenime internete, ir net nesugebėjau jų pažiūrėti iki galo. Mafijozai paleidžia žarnas gyvai aukai, “actekų stiliumi” nudiria aukos veidą ir užsideda ant savojo lyg kaukę, išpjauna ir suvalgo širdį…

Labiausiai pribloškianti akistata su mirtimi Meksikoje – Gvanachuato mumijų muziejus. “Panteone” ant kalvos sukrautos ne kokios actekų mumijos, tačiau iš vietinių kapinių surinkti kažkodėl nesupuvę lavonai. Tų numirėlių, kurių šeimos laiku nesusimokėdavo mokesčių už “kapo nuomą”. Istorinės reikšmės Gvanachuato mumijos neturi, bet turistai vis tiek plūsta miniomis (vedini vaikais) žiūrėti tokių eksponatų kaip mažiausia pasaulio mumija, vaikų mumijos su karūnomis, gyvos palaidotos moters mumija… Mirtis meksikiečiams – ir pramoga.

Visgi keisčiausia tūlam lietuviui Meksikos tradicija tikriausiai – Šventoji Mirtis (Santa Muerte). Jai dedikuotus altorius pasistato dažnas visuomenės paribyje esantis žmogus (gėjai, elgetos, padirbtų prekių pardavėjai). Dar pridėkime Chėsų Malverdę (Jesus Malverde) – “šventąjį narkomafijos globėją” (kurio, aišku, joks popiežius nekanonizavo), net žemėlapiuose žymimas raganų (bruja) “kontoras” – ir bus visai sunku patikėti, kad pagrindinė religija Meksikoje visgi – katalikybė, ir, kaip rodo milžiniškos šventovės Gvadalupės mergelei (indėnės pavidalu apsireiškusiai Marijai) Mechike, į tai žiūrima rimtai. Tačiau priešingai daugeliui Lotynų Amerikos šalių, krikščionybė Meksikoje nuolat susidurdavo su iššūkiais, dažnai – labai tiesioginiais (pvz. ateistais prezidentais, kurie taip “atskyrė bažnyčią nuo valdžios”, kad kunigai net buvo netekę teisės balsuoti rinkimuose).

Tamsi ar šviesi Meksika?

Tai, kas Europoje yra “tamsioji visuomenės pusė” Meksikoje – neatskiriama kasdienybės dalis. Ar tai būtų kaukolių kopijos ir nacistinės svastikos eilinėse turistinių suvenyrų parduotuvėse, ar aibė šalikelių “motelių” tokiais pavadinimais kaip “Orgazmas”, kur klientus aptarnauja teisėtos prostitutės (ir neretai labai jaunos: daugelyje Meksikos valstijų seksas su 12 metų vaikais – jau teisėtas).

Ta “tamsioji pusė” Meksikai – jokia naujovė. Ji paveldėta iš senųjų Amerikos civilizacijų (tiesa, savaip modifikuota). Tų pačių, kurių “žiaurios tradicijos” šitaip šiurpino baltaodžius kolonistus. Ir tų pačių, kurių paliktos piramidės šiandien taip džiugina baltaodžius turistus.

Meksika iki Kolumbo buvo ne tiesiog atskira civilizacija, tačiau kitas pasaulis, visai neturėjęs ryšių su Europa, Azija ar Afrika. Todėl ten absoliučiai viskas buvo kitaip – ne tik architektūra, menai ar raštas, bet ir suvokimas, kas “šviesu”, o kas “tamsu”. Ir nors ispanų kolonistai tą pasaulį sugriovė, įdiegė krikščionybę, būtent Meksikoje indėniškos civilizacijos atspindžių išliko daugiausiai. Ne vien dūlančių piramidžių šlaituose, bet ir populiariojoje kultūroje.

Ar juos pažinti, ar pažvelgti į visapusišką Meksiką – kiekvieno turisto pasirinkimas. Mano nuomone, tai tikrai įdomiau (nors gal ir mažiau komfortiška) nei tūnoti “saugiame autobuso ir viešbučio burbule”.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentarai

Čikaga gerai atspindi visą Ameriką: turtai ir dangoraižiai, milijardiniai verslai, šimtų tautų ir tautelių imigrantai.

Kokių tik pravardžių neturi ČIkaga! “Dangoraižių miestas”, lenktynėse į aukštį lenkdavęs Niujorką. “Dvidešimtojo amžiaus gimtinė” – net nesusimąstome, kiek mūsų kasdienybės detalių gimė ~1900 m. Čikagoje: nuo parduotuvinės mėsos iki liftų. “Amerikos lietuvių sostinė“, kur prieškariu mūsų gyveno daugiau, nei bet kuriame Lietuvos mieste. Amerikos lenkų, ukrainiečių, dar galybės tautybių centras, “rajonų miestas”, kurio kiekvienas pakraštys alsuodavo kokios tolimos Europos šalies aidais.

Čikagoje per daugiau nei 20 metų lankiausi virš dešimt kartų, pažįstu daugybę čikagiečių ir šis straipsnis – nedidelis langas į tikrąją Čikagą.

Čikagos dangoraižiai alsuoja istorija

Tiesios gatvės, kurių per čia puošnius, čia stiklinius dangoraižius neapšviečia saulė. Birbiantys sraigtasparniai. Žviegiantys “Elevated” traukiniai, kurių trasos 1892 m. iškeltos viršum gatvių. Kiek daug kartų klausė to spengiančio garso!

Gal keista, bet Čikagos centre jaučiu, kad mane supa pasaulio istorija. Taip, Čikaga neturi gotikinių ar barokinių bažnyčių, bet ar pas mus jų šitaip daug? Net Vilniaus senamiestis gana mažas ir jo namai mažyčiai… O Čikagos centrinė “Kilpa” (Loop) net XXI a. masteliais – sunkiai pranokstama. Daugybei čionykščių pastatų jau apie 100 metų ir jie alsuoja ta gražesnių “Amerikietiškos svajonės” laikų dvasia. Kai Čikaga buvo penktasis pagal dydį pasaulio miestas.

Užvertęs galvą aukštyn vis pasijuntu priblokštas. Seniausios pasaulyje opcionų biržos daugiaaukštis karūnuotas triaukšte deivės Cereros skulptūra (1930 m.), “Chicago Temple” biurų dangoraižio (1924 m.) špilis pereina į bažnyčios bokštą (mat jame veikia ir metodistų šventykla). Įkišau nosį į “Chicago Tribune” dienraščio būstinę (1925 m.) – to dangoraižio vestibiulį puošia žiniasklaidą šlovinančios citatos (“Vien tik spaudai – kad ir kokia netikusi ji kartais būtų – pasaulis yra skolingas už visus žmonijos triumfus, kuomet protas ir humaniškumas įveikė klaidas ir priespaudą.”). Keista regėti šitokia senovine didybe alsuojančius biurus, o ne rūmus ar bažnyčias. Bet juk Čikaga dar 1870 m. sukosi verslininkų ir pramonininkų ritmu, kai Europoje galo nesimatė karaliams ir bajorams!

Iš 1870 metų Čikagos, tiesa, neliko beveik nieko, mat 1871 m. miestas sudegė. Atgimė tarsi Feniksas. Gaisrą atlaikęs 42 m vandens bokštas, tada buvęs aukščiausiu Šlovingąja mylia [Magnificient Mile] vadinamoje pagrindinėje Čikagos gatvėje, dabar atrodo it žaisliukas. Pakilau į vieną jį pranokusių dangoraižių, 100 aukštų Džono Hankoko [John Hancock] centrą. Buvo naktis. Po kojomis atsivėrė užburiantis begalinių šviesų kilimas. Kaip įprasta Amerikos miestui dangoraižių kalvą supa žemų priemiesčių jūra. Garsieji etniniai rajonai. Kažkur ten – ir Amerikos lietuvybės širdys, lietuvių muziejus ir bažnyčios (kadaise su priemiesčiais buvo 16, šiandien lietuvių mišios tevyksta šešiose), lietuviškų teatrų liekanos ir vis rečiau sutinkami cepelinų restoranai.

Čikagos centre – ir kiškiai, ir paplūdimiai

Neįtikėtina, bet gamta Čikagos centre – visada šalia. Čikagos “Kilpos” plaučiai – Granto parkas, nepaisant visų verslininkų norų amžiams pašvęsti būti gamtos oaze. Parką kerta prospektai, supa dangoraižių eilės, ir vis tiek fauna ten lyg užmiestyje – net kiškučių ten sutikau!

Granto parkas remiasi į didžiulį Mičigano ežerą, kurio, it jūros, kito kranto nesimato. Kadaise tas ežeras sėmė ir parką, dar vėliau jis buvo užterštas, iki Valdo Adamkaus, tada JAV Aplinkos apsaugos agentūros regiono vyr. administratorius, pastangomis buvo išvalytas. Šiandien Čikagos centre gali net maudytis, iki Oak Street Beach paplūdimio lengvai nueisi pėsčias…

Dar viena rami vieta pasigerėti dangoraižių vaizdais be automobilių smalkių ir traukinių žviegimo – į Mičigano ežerą išsišovęs Navy Pier – “laivyno prieplauka” – ten šeimos, lunaparkas, vasariniai fejerverkai, ekskursijos į ežerą laivais…

Iš likusių trijų pusių “Kilpą” rėmina Čikagos upė, perdengta keliolika pakeliamųjų tiltų. Jos tekėjimo kryptis kadaise pakeista, kad miesto purvą neštų gilyn į žemyną, ežeras liktų švarus.

Po Antrojo pasaulinio karo Čikaga perdavė pasaulio pirmūnės estafetę Azijai, bet “Kilpa” – priešingai nei Detroitas – netgi labai gyva. Nauji dangoraižiai kartais vis pastatomi, kaip “Willis bokštas“, 1973-1998 m. aukščiausias pasaulyje (442 metrai), brutalistiniai “Marina Bay” daugiabučiai su jachtų prieplauka (1964 m.) ar naujoji Donaldo Trampo turtuolių apartamentų kolonija (2009 m., 423 metrai). Man, tiesa, nė vienas jų neprilygsta tiems seniesiems šimtamečiams dangoraižiams. Juk kiekvienas miestas šiandien stiebiasi į dangų, o prieškarinių art deco ir beaux arts stilių aukštuolių yra vos keliuose.

Tarp dangoraižių – daug šiuolaikinio meno. “Debesų vartai” it milžiniškas veidrodinis vikšras atspindi pastatus ir dangų. Savo dalelę paliko ir Miro, Šagalas. Spindi tearai ir kupoluota biblioteka. Ją padovanojo užsieniečiai po didžiojo Čikagos gaisro, kad čikagiečiai “vėl” galėtų skaityti knygas. Jie nė nepagalvojo, kad vienas didžiausių Amerikos miestų iki gaisro… išvis neturėjo bibliotekos. Čikaga buvo pramonės, ne kultūros žemė. Bet tie laikai seniai praėjo, o apie gyvenimo prasmę susimąstę senstantys pramonininkai fundavo nuostabiausius kultūrinius objektus, kaip vieną geriausių pasaulyje Fyldzo [Fields] gamtos istorijos muziejų.

Mirštantis Čikagos lietuvių miestelis

Čikagos “Kilpa” vienodai žavi visus turistus – jos didybė tautybės neturi. Bet už “Kilpos” ribų europiečiai turistai staiga išsiskirsto, ieškodami kažko artimesnio savo šaknims. Aš traukiu į pietus, kur tarp taisyklingai tiesių gatvių būta daugybės lietuvių rajonų. Surinkti tą Čikagos lietuvišką didybę į “Gabalėliai Lietuvos” interneto tinklapį, į žemėlapį jau seniai – viena mano gyvenimo misijų. Dabar tame žemėlapyje jau – virš šimto lietuvių bažnyčių, klubų rūmų, kapinių, paminklų, žymių kapų, muziejų, daugeliui tų vietų – 70, 100 metų. Čia vien Čikagoje, jos lietuvių rajonuose!

Marquette parkas – ne šiaip garsiausias Čikagos Lietuvių rajonas. Visame pasaulyje anapus Lietuvos niekada nebuvo nieko panašaus. Ten klestėjo tikra Lietuva už Lietuvos ribų. Apie 1960 m. iš 45 000 rajono gyventojų (tiek, kiek Marijampolėje) apie 30 000 buvo lietuviai. Daug dipukų, nuo sovietų represijų pabėgusio elito. Jie pritapo ir Amerikoje, užėmė svarbias pareigas, gyveno pasiturinčiai. Tai buvo lietuvių Šlovingoji mylia.

Virš rajono tebekyla Mergelės Marijos gimimo bažnyčia – didžiausia lietuvių šventovė bet kur užsienyje. Šalia plazdena trispalvė, o mozaikos rusvo mūro sienose (pavyzdžiui, “Mindaugo karūnavimas”), tautiniai vitražai kelia abejonę, Dievui ar prarastai Tėvynei dedikuota ši šventovė, iš kurios lietuviškos mišios transliuojamos internetu viso pasaulio lietuviams. Bažnyčios kūrėjai – architektai Mulokas, Jonynas – čia mėgino sukurti visiškai naują “modernų lietuvišką” architektūros stilių, kurio neturime Lietuvoje. Medžiagos – modernios (plytos, betonas…), bet formos – lietuvių liaudies. Pvz. bažnyčios bokštai – tai daugybę kartų išdidinti lietuviški koplytstulpiai.

Netoliese, toje pat Lithuanian Plaza gatvėje – siena ištapyta trispalve ir Vyčiu, Kernagio dainoje “Gastrolės Amerikoje” apdainuotas “Gintaro klubas”, priešais bažnyčią – kavinė “Antano kampas”. Viskas – užkaltais langais, senais skelbimais “išnuomojama”. Iš dešimčių čia buvusių lietuvių restoranų, kredito unijų, kelionių agentūrų, parduotuvių ir kirpyklų neliko nieko. Beveik nebėra ir lietuvių. Unikalus Amerikos lietuvių “miestas” ~1970 m. atsidūrė ne vietoje ir ne laiku.

Į pietryčius nuo Marquette parko tada driekėsi juodaodžių rajonai. Į darbo kupiną Čikagą šie suplūdo XX a. pradžioje bėgdami nuo vis dar gajaus rasizmo pietuose. Oficialios segregacijos Vėjų mieste nebuvo, bet faktiškai miesto centras buvo “baltas”, o pietūs – “juodi”. 1970 m. kilęs pilietinių teisių judėjimas paskatino juoduosius judėti šiauryn. Grupė jų įsteigė palapinių miestelį tiesiog Marquette parke. Jiems tai buvo eilinis baltųjų rajonas pakeliui į miesto centrą. Pakilo nusikalstamumas, nešvara, kilo rasiniai nesutarimai ir lietuviai nenoriai ėmė trauktis. Daug skaudžių istorijų girdėjau – apie apiplėštus lietuvius, net nužudytus. Viskas truko ne vieną dešimtmetį, ~2000 metus rajonas dar šiek tiek alsavo lietuvybe, bet dabar iš jos beliko keli seneliai. Net vienai cepelininei rinka jau per maža, o juodaodžiai lietuviško maisto taip ir nepamėgo.

Tas pats mažasis tautų kraustymasis, kaip ir kituose JAV didmiesčiuose. Ironiška, bet susiskirstymas rasėmis neišnyko – tik pasislinko. Marquette parkas dabar – juodaodžių rajonas. Čikagoje iki šiol daugelis rajonų yra “kažkieno”. Štai pravažiuoji po kokiu, rodos, eiliniu geležinkelio tiltu – ir praeivių rasė, reklamų iškabose vartojama kalba, vyraujančios restoranų virtuvės neatpažįstamai pasikeičia…

Ilgiausiai Marquette Parke atlaikė religija. Be bažnyčios dar ir moterų Kazimieriečių vienuolynas. Jo įkūrėjos, sesers iš Ramygalos Marijos Kaupas (Kaupaitės) garbei pavadinta gretima gatvė, o Čikagos lietuviai viliasi, kad vieną dieną ji bus pripažinta šventąja. Tiesa, tai tik antrasis, “garbės” pavadinimas (tokius Čikagoje turi daug gatvių). Parko kampe tebestovi paminklas Dariui ir Girėnui, į kurio atidarymo iškilmes 1935 m. susirinko 60 000. Į žūties metines teateina keli šimtai.

Po visą Čikagą – lietuvių rajonų aidai

S. Darius ir S. Girėnas skrydžiui ruošėsi kitame, dar senesniame Čikagos lietuvių rajone – Bridžporte. Tų rajonų buvo gausybė, kiekvieno jų centre – po lietuvišką bažnyčią, pastatytą iš menkų darbininkų algų. Jų čia buvo daugiau nei bet kuriame Lietuvos mieste iki pat 1995 m., kuomet atgautose Vilniaus šventovėse imtos laikyti lietuviškos mišios. Bridžporto Šv. Jurgio buvo seniausia, bet jos didingas neogotikinis bokštas rajono nebepuošia. Bažnyčia uždaryta 1990 m. ir nugriauta. Senus laikus mena tik gatvės pavadinimas “Lituanica” ir lietuviškas užrašas ant buvusios lietuvių mokyklos (jei žinai, kur pakelti akis).

Įspūdingiausia išlikusi lietuvių šventovė – 1913 m. Šv. Kryžiaus, įtraukta net į knygas apie Čikagos architektūrą. Lietuviškas mišias čia pakeitė ispaniškos, o puošnų neobarokinį fasadą aptrankė laikas. Didingame interjere liko lietuviški ženklai: Vilniaus, Kryžių kalno ir kiti paveikslai. Ant kertinio akmens archaiška ikijablonskine lietuvių kalba parašyta “Lietuviu Rymo kataliku bažnyčia”.

Čia, tarp Back of the Yards ir Bridžporto rajonų, buvo ir garsiosios Čikagos skerdyklos, industrializavusios mėsos pramonę, kuriose lietuvius skerdėjus skaičiumi lenkė tik lenkai. Apie kurių sunkią darbuotojų lietuvių būtį parašyta garsioji Aptono Sinklero [Upton Sinclair] knyga “Džiunglės”. Šiandien jos jau nugriautos, apylinkėse dūlėja masyvūs apleisti pramoniniai pastatai. Tik vartai liko. Kaip greitai Amerikoje viskas keičiasi!

Ano meto lietuviai atgulę kapinėse. Šv. Kazimiero lietuvių kapinės atrodo tarsi čia būtų palaidotas didelis miestas. Visur lietuviški užrašai, Lietuvos simboliai: nuo Sovietų okupacijos pasitraukę lietuviai iki mirties jautėsi tremtiniais ir tai atspindi net jų antkapiai. Kapinėse laidojami ir meksikiečiai, bet jų plokštelės nė iš tolo neprilygsta akmeniniams lietuviškiems antkapiams. Kai lankiau jas pirmą kartą, sutikau automobilyje rymančią seną Čikagos lietuvę iš dar kito lietuvių rajonėlio aplink tebealsuojančią Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčią.

Pasakojo, kad dažnai atvyksta čia pamąstyti, o jos aplinka jau pasikeitusi, kaimynai meksikiečiai vis švenčia. Visų lietuvių rajonų likimas toks pats – lietuvius pakeitė kitataučiai. Daugelis rajonų dabar nesaugūs, nors tie, kur gyvena lotynų amerikiečiai, statistiškai saugesni, nei juodaodžių rajonai. Senųjų gyventojų vaikai ir anūkai seniai gyvena vienoduose vis tįstančių Čikagos priemiesčių individualiuose namuose.

Man liūdnai pagarsėjusioje pietinėje Čikagoje nieko neatsitiko, bet mačiau, kaip prie savo mašinos grįžęs vairuotojas rado išdaužytus langus. Šiaurinės Čikagos reputacija kiek geresnė, ten jau pilna viešbučių, barų – bet vis tiek ne tas pats, kas priemiesčiai, kur kai kurie nė durų nerakina…

Kapinėse, aišku, daug ramiau. Naujoji pažįstama Šv. Kazimiero kapinėse nuvežė mane parodyti kenotafo Romui Kalantai, papasakojo apie įvairius palaidotuosius aplink: šitas buvo aktorius, o čia vienuolių kapai. Pagal palaidotų įžymių lietuvių skaičių tik kelios Lietuvos kapinės galėtų konkuruoti su Čikagos Šv. Kazimiero – čia ilsisi ir geografas Pakštas, ir poetas Mackus, ir generolas Plechavičius. Milžiniški puošnūs meniški antkapiai ir paminklai žavi net amerikiečius – autorė Loren Rhoads kapinės įtraukė į knygą “199 pasaulio kapinės, kurias privalai pamatyti iki numirsi pats” greta Paryžiaus Perlašezo ar Monparnaso. Vienintelės kitos lietuvių kapinės ten – Rasų kapinės Vilniuje…

Yra Čikagoje ir kitos nemažiau įspūdingos Lietuvių tautinės kapinės, kur laidojosi tie, kuriems su bažnyčiomis buvo mažiau pakeliui.

Visų Čikagos lietuvių rajonų pirmąkart apvažiuoti nespėjome, ką jau kalbėti apie visas Amerikos kultūras ir regionus, o jau vykome į Čikagos O’Hare oro uostą.

Bet tas vizitas į Čikagą įkvėpė mane kurti “Gabalėliai Lietuvos” lietuviško paveldo užsienyje enciklopediją, vėliau – “Tikslas – Amerika” žemėlapį, “Youtube” kanalą “Gabalėliai Lietuvos”. Grįžau į Čikagą dar ir dar ir dar kartą, pažindamas miestą – ir jo visas lietuviškas vietas – vis labiau.

Lietuvių jaunimo centrą su visais paminklais ir muziejais, atgimstantį lietuvių kino teatrą “Ramova”, Balzeko lietuvių muziejų, paminklus Kaziui Griniui ar Vincui Kudirkai Lietuvių tautinėse kapinėse, ilgiausiai pasaulyje lietuvių kalba leidžiamo laikraščio “Draugas” redakciją (eina nuo 1909 m.), milžinišką Sisero [Cicero] lietuvių bažnyčią ir mokyklą…

O Čikagos priemiesčiuose – Lemontą, kur yra šiuolaikinės lietuviškos veiklos širdis, jo Kryžių kalną ir Ateitininkų rūmus, turtingiausią užsienyje lietuvių tautodailės muziejų. Ir palei Mičigano ežerą į rytus nuo Čikagos ištįsusią “Lietuvišką rivjerą”, kur prieš pusę amžiaus lietuviai leisdavo vasaras ir kokiam Beverli Šore iki šiol – 12% žmonių lietuviai, o kurorto centre – “Lituanica” parkas. Su kiekviena nauja vieta – istorijos, istorijos, istorijos.

Čikaga šiek tiek užgožta Niujorko, tokia proziškesnė, o dar liūdnai pagarsėjusi nusikalstamumu – bet tikrai turi savų perlų.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai