Šiaurės pašvaisčių medžioklė – kur, kaip, kada?

Išvysti Šiaurės pašvaistę buvo viena gyvenimo svajonių. Ne menkus jos atspindžius mūsų platumose, išryškėjančius tik ilgo išlaikymo nuotraukose – bet tą tikrąjį ryškų žalių-raudonų ūkų šokį danguje, kokį plika akim pamatai tik tolimojoje šiaurėje…

Bet kur, kada keliauti? Mano svajonė po daugelio metų išsipildė šiaurės Švedijoje. Kodėl ten atrodė geriausia, ką dar pamatyti – ir ką reikia žinoti apie šiaurės pašvaistės medžioklę, kur tai bedarytumėte? Savo ilgus ieškojimus ir atradimus sudėjau į šį vieną straipsnį.

Kur ir kada matosi šiaurės pašvaistė?

Kuo šiauryn, tuo šiaurės pašvaistės ryškesnės – iki tam tikros ribos. Tas „ryškiausių pašvaisčių žiedas“ yra maždaug aplink poliarinį ratą. Realūs šansai kelionės metu pasidžiaugti po naktinį dangų lakstančiu šviesų šokiu tad yra vos keliose šalyse ar regionuose. Variantai: Švedijos šiaurė, Norvegijos šiaurė, Suomijos šiaurė, Kanados šiaurė (ne pati tolimiausia), Aliaskos (JAV) šiaurė, Rusijos šiaurė, Grenlandijos pietūs, Islandija.

Aišku, pašvaistės matosi tik tamsią naktį – o daugumoje tų vietų vasaromis saulė arba išvis nenusileidžia, arba niekuomet nestoja aklina tamsa. Taigi, supratau, kad variantai kelionei yra du:
*Aplink viduržiemį, kai poliarinė naktis. Taip pašvaistes gali išvysti kiaurą parą, šansų daugiau.
*Žiemos ir rudens arba žiemos ir pavasario sandūra, kai dar ilgos tamsios naktys, bet jau būna ir šviesus paros metas.

Savo kelionei į šiaurės Švediją pasirinkau antrą variantą – vasario pabaigą – nes Šiaurė nėra tik pašvaistė, o kitos pramogos (kelionės sniegomobiliu, šunų kinkiniais, vaizdai nuo kalnų) smagesnės su šviesa.

Šiaurės Švedijoje vasario pabaigoje saulė tekėjo 7 ryto ir, visą dieną prasiritinėjusi pažeme, leidosi 16 val. Bet kuo šiauriau, tuo ilgesnė poliarinė naktis – ir poliarinė diena. Pavyzdžiui, Svalbarde tamsu nuo lapkričio vidurio iki sausio galo. Taigi, kada ta „žiemos-pavasario sandūra“ ar „žiemos-rudens sandūra“ kai dar matai pašvaistes, bet jau turi ir pakankamai dienos, priklauso nuo vietos.

Beje, aplink pietų poliarinį ratą gali išvysti pietų pašvaistę. Jie niekuo nesiskiria nuo šiaurės pašvaistės – tik, kadangi žiema ten kai Lietuvoje vasara, ji matoma atvirkščiu metu laiku. Bėda, kad beveik joks žmogus – išskyrus Antarktidoje žiemojančius mokslininkus – jos nemato. Nes antarktyje – kitaip nei arktyje – nėra gyvenamų šalių, o visas turizmas į Antarktidą apsiriboja vasara.

Kaip pamatyti Šiaurės pašvaistę jau nuskridus?

Ne kartą iš kitų „svajoklių apie pašvaistę“ girdėjau naivoką įsivaizdavimą, kad, pakanka reikiamu metu įsigyti bilietus į tą šalį, užversti galvą į dangų ir pašvaistę pamatai – manęs klausdavo tik „Kuriai dienai pirkti bilietą, kad pamatyčiau?“.

Deja, turėdavau nuvilti. Kelionė į šiaurės Švediją tikrai nebuvo pirmoji mano kelionė į tolimąją šiaurę – bet pašvaisčių anksčiau nemačiau. Buvau Svalbarde pora dienų per poliarinę naktį – bet dangų dengė debesys, tik paskaitą apie pašvaistes girdėjau. Buvau ir Aliaskoje, ir šiaurės Norvegijoje – bet ne visai tinkamu metų laiku, pašvaistės nesiplaikstė.

Debesys – pagrindinis priešas. Svetainėse kaip Windy.com gali pamatyti, kur debesuota, ir debesų prognozę. Deja, skrydžio bilietus ir rezervacijas reikia daryti iš anksto, tad trumpalaikės prognozės nepadės – belieka stengtis rinktis kelionei vietas, kur debesų tikimybė mažesnė. Tai viena priežasčių, kodėl pasirinkau šiaurės Švediją. Antras patarimas – skristi kiek ilgesniam laikui. Šiaurės Švedijoje praleidau keturias naktis – pirmąją buvo debesuota, antrąją tik menkos pašvaistės sužibo, užtat ketvirtąją laukė nuostabus finalas…

Meteorologinės debesų prognozės nepadės nusipirkti skrydžio, bet jos labai padės jau vietoje. Išsinuomojome automobilį ir, debesims padengus šiaip jau giedrais naktiniais dangum garsėjantį Abisko kaimą, galėjome pavažiuoti 100 km iki Kirunos, kur buvo giedra.

Alternatyva autonuomai – šiaurės pašvaistės ekskursijos. Jos – gerokai brangesnės (net palyginus su brangia Šiaurės autonuoma), bet viskas padaroma už tave: gidai seka debesų prasisklaidymo prognozes, veža ten – įprasta, kad net šiltus rūbus duoda, nes kad ir kaip šiltai besirengtų „pietų žmogus“ (taip, Lietuva pagal tuos kraštus – irgi karšti pietūs), stovėjimui vėjuotam lauke prie -25 ar -30 valandą stebint pašvaistes tie į avialinijų bagažą sutalpinti drabužiai ir batai pasirodo naiviai per menki (kai pats stovėjau, kojos pirštų nebejaučiau, vėliau skaudėjo, kol atšilo).

Geriausia laukti pašvaistės toliau nuo miestų, kur mažiau šviesų, nes jos pašvaistes užgožia – kita vertus, kai matai namelius, automobilius, pašvaistė gali būti dar įspūdingesnė, ypač nuotraukose – nes yra su kuo palyginti jos mastus.

Visgi labiausiai man patiko pašvaistes regėti iš savo šiltos lovos stikliniame kupole (iglu), kokiam apsigyvenome porą naktų. Tokių rasi ne vienoje Šiaurės šalyje, bet jie išgraibstomi be galo anksti, nepaisant didžiulės kainos – savąjį vasariui užsakėme dar rugpjūtį; kas užsakinėjo spalį jau gavo ne visoms dienoms, kurioms norėjo… Norinčių daug, nes iš tokio kupolo regi visą Šiaurės Žiemos nuostabumą be jokių nemalonumų… O žymi dalis kitų svečių (ir turistų skrydyje į Kiruną) buvo… jaunos turtingų kinų porelės. Pasirodo, kinai tiki, kad danguje spindint pašvaistei pradėtas vaikelis augs gražus ir laimingas…

Be debesuotumo, svarbu ir pašvaistės aktyvumas. Čia jau sunkiai ką numatysi iš anksto – bet, jau būdamas ten, matai, kuriom valandom bus aktyviausia. Aktyvumas skaičiuojamas nuo 1 iki 9, o mums esant buvo 3-5 (7-9 – čia labai reta). Pašvaisčių aktyvumas tuo pačiu metu vienodas visame pasaulyje. Kuo didesnis aktyvumas, tuo didesniame plote matosi pašvaistės – ir tuo jos ryškesnės „pašvaisčių žiede“. Aišku, kokios ryškios bebūtų, matomos tik jei tuo metu ten naktis ir nėra debesų… Yra programėlių kurios rodo visus veiksnius.

Kadangi pašvaistes nulemia vadinamasis saulės vėjas – jo atneštų dalelių susidūrimas su žemės atmosfera – tai pašvaisčių aktyvumas priklauso nuo saulės aktyvumo. O jis „sukasi ciklais“, tik tie ciklai labai ilgi – ~11 metų. Į Švediją skridome 2026 m. vasarį – nes dar buvo arti vieno ciklų pikas. Tokiais – ar aplinkiniais – metais labiausiai apsimoka keliaut medžioti pašvaisčių. O mažiausiai apsimoka žemiausio saulės aktyvumo metais – maždaug 5-6 metai po piko.

Ar pašvaistės tikros (ir kaip jas nufotografuoti)

Prieš išvystant pirmąją pašvaistę knietėjo, ar jos tikrai tokios įspūdingos kaip nuotraukose, ar tiesiog nuotraukos padarytos galingais objektyvais, ilgu išlaikymu, ir plika akim nematai nė dalelės to grožio?

Tiesa – ir tokia, ir tokia. Fotografuodamas ilgu išlaikymu (shutter speed) nuo stovo (be jo ranka sudrebės ir viskas išplauks) arba telefono režimu „naktis“ gali padaryti nuostabią pašvaistės nuotrauką net tada, kai plika akimi matosi tik kažkoks menkas žalsvas pašviesėjimas dangaus skliaute (aktyvumas mažas). Svarbu tik, kad debesų nebūtų. Daugelis internete randamų pašvaisčių nuotraukų ir yra tokios, apgaulingos… Tas pats ir su timelapse „pagreitintais video“. Pirmom naktim pašvaistės buvo menkos, bet iš mano nuotraukų nepasakytum to…

Bet *tikrai* danguje šokančių ryškių pašvaisčių irgi matėm – tik jos retesnės, mažiau kur matomos, laikinesnės. Žiūri į dangų – ir pasirodo, paskui sklendžia į šoną, po kokių 20 minučių jau trumpėja, jau nebėra… Nufotografuoti pašvaistes galėjome visą tą naktį, gal ketvirtį nakties matėme ir „dangaus pažalėjimus“, bet tikrąjį pašvaisčių šokį plika akimi matėme tik mažą dalį nakties.

Tas „tikrąsias“ pašvaistes nesunkiai gali užfiksuoti net ir filmuodamas video, net telefonu – priešingai nei tuos „pažaliavimus“ danguje. Jei pašvaistės dar nesi matęs ir abejoji ar čia ta „tikroji pilnoji“ – pabandyk pafilmuoti dangų nepagreitintai ir žiūrėk, ar įsirašys kas daugiau, nei tamsuma…

Šiaurės pramogos be pašvaisičų stebėjimo

Kurią šalį bepasirinktum pašvaistės medžioklei, bus panašus ne tik dangus – bet ir pramogos ant žemės. Tipinės Šiaurės pramogos, kurias kiekviename „Šiaurės turizmo“ centre siūlo visa eilė kompanijų:

*Ekskursijos sniegomobiliu. Labai džiaugiuosi išmėginęs – ir lėkti visu greičiu ant užšalusio ežero, ir laviruoti tarp medžių buvo labai smagu. Prieš užsakydami išsiaiškinkite, ar visą laiką vairuosite sniegomobilį jūs, ar dalinsitės dviese vienu sniegomobiliu, taip pat, palyginkite ekskursijos trukmes.

*Ekskursijos šunų kinkiniais.

*Slidinėjimas (kalnų ir lygumų). „Kurortai“ ten apsiriboja vienu-kitu keltuvu, bet kainos gana įkandamos (čia nėra egzotiška pramoga) ir nereikia bijoti per šilto oro, o sniegas tikrai bus tikras.

*Žygiai su sniegbačiais.

*Poledinė žūklė.

Gyvenimas Šiaurėje: šaltis, sniegas ir daugiau

Tiek sniegomobilio, tiek šunų kinkinių ekskursijos gali būti ir šviesiai, ir tamsiai (sujungiamos su „pašvaistės medžiokle“).

Man pasirodė visos išvykos įdomesnės šviesiai, gėrintis vaizdais, užšalusiais ežerais, apšarmojusiais medžiais ir nuo jų byrančiais sniego tuntais. Visa tai irgi vienoda visur Šiaurėje. Kaip ir gyvenimo būdas. Pažvelgi pro langą – ir matai takus, kelius nukasinėjančius žmones, o čia pat viską vėl užsninga. Nuolatinis speigas „kanda žandus“. Net mūsiškis visureigis (tiesa, „parketinis“), buvo, strigo keliuose, reikėjo atsitraukti, įsibėgėti… Net miestų gatvėmis kai kurie važinėjo sniegomobiliais, o daugiabučių kiemuose – specialūs laidai, kuriais prijungus automobilį šildomas variklis – kad ir atšiauriausiom sąlygom užsivestų. “Prieš išvažiuodami ištraukite tą laidą iš variklio” – mus pamokė autonuomoje.

Ten gali nesibaiminti, kad gal ežero ledas bus per plonas. Jau mūsų stiklinių iglu stovyklos apraše tiesiai šviesiai rašė: „iki artimiausios parduotuvės vasarą 2 val. pėsčiom, žiemą 20 minučių“ (per ežerą). Atstumai visur Šiaurėje didžiuliai, milžiniški plotai negyvenami, viešasis transportas apsiriboja keliais koridoriais ir retais maršrutais. Dar vienas autonuomos pliusas.

Temperatūra Kirunoje sukosi apie -20. Pakrantėse žiemos šiltesnės, bet ir vasaros vėsesnės. Tačiau vasaros visur trumpos. Bet, kaip pasakojo vietiniai Švedijoje, „Vasarą – visiškas turizmo štilis“ (bent jau kur nėra įspūdingų kalnų ledynų). Gal ir gražūs pažaliavę kloniai žygeiviams, na, bet tos vasaros pilna pasaulyje, ji ilgesnė, šiltesnė kitur (Šiaurėje vos keli mėnesiai pliusinės temperatūros, o +20 ar +25 jau retokas karštis).

Beveik visos šalys, turinčios savo Šiaurę, ir taip jau brangios – o Šiaurė dažnoje jų dar brangesnė, nei pietiniai jų kraštai. Nes čia sunkiau viską atgabenti, pastatyti, viskas toli nuo visko, dar šildymo kaštai… Šiaurėje restoranuose, viešbučiuose ir kitur palikdavau kelis kartus daugiau, nei už tą patį būčiau mokėjęs Lietuvoje – nesvarbu, ar Norvegijoje, ar Švedijoje, ar Islandijoje, ar Aliaskoje, ar Kanados šiaurėje…

Visa Šiaurė pilna Šiaurės tautų – menkų, prisitaikiusių gyventi tuose šalčiuose ganant kokius šiaurės elnius ar medžiojant banginius. Bet vien išgyvenimas ten reikalauja tiek jėgų, kad nė viena tų tautų nesukūrė civilizacijos ir visas užkariavo, užėmė galingesnės Pietų valstybės. Tačiau tų tautų palikuonių yra dešimtys tūkstančių, ir išgirsti jų išmintį, gėrėtis tuo, kaip dar laikais be jokios technikos išmoko gyventi ten, kur, rodos, joks žmogus negalėtų – vienas Šiaurės žavesių. Samiai Skandinavijoje, inuitai (eskimai) Grenlandijoje ir Kanadoje, nencai, čiukčiai ar jakutai Rusijoje… Maistas, kitur egzotiškas ar neprieinamas, bet *ten* ištisus šimtmečius – gyvybės eliksyras. Elniena Skandinavijoje, banginiena pas inuitus…

Kodėl Šiaurės Švedija ir ką ten dar pamatyti?

Išanalizavęs galimybes, iš visų variantų pajusti Šiaurę, išvist pašvaistę, pasirinkau Kirunos apylinkes – „vartus į Švedijos šiaurę“. Štai ypatingos patirtys, kurios yra tik ten:

*Lankiau pirmąjį (seniausią) pasaulyje ledo viešbutį, kuris kiekvieną rudenį pastatomas iš ledo ir sniego jau nuo 1989 m. Jį dar nuo vaikystės regėdavau žinių laidose – pranešimas „atidarytas ledo viešbutis“ atrodydavo pakankamai beprotiškas, kad rodytų net Lietuvos televizijos, nors su Lietuva nelabai turi ką bendro, o ir nakvynes ten tais laikais mažai lietuvių įpirkti begalėjo. Nenakvojau ir aš – ne tik dėl pinigų (stiklinis iglu atsiėjo tik kažkiek pigiau), bet ir dėl patirties.

Na, užmigti prie -5 laipsnių šiltame miegmaišyje, kurį ten paskolina, įmanoma (nors sutikti svečiai skundėsi kad labai šalta), bet tai tiesiog toks „aš tai padariau!“ pasirodymas sau ar kitiems. Į kambarius įsiregistruoti gali tik vakare, o išsiregistruoti privalai vėlai, ir niekam neleidžiama apsistoti neišsiregistruojant dviejų naktų iš eilės, mat dienos metu ledo viešbutis tarnauja kaip muziejus. Kaip muziejų jį aplankiau, visus kambarius apėjau ir aš.. O apeiti tikrai verta, nes „šalto ledinio pastato“ patirtis tik mažytė visa ko dalis: dauguma kambarių ten yra meno kūriniai, sukurti ledo menininkų iš viso pasaulio (ir Lietuvos), ir tie vaizdai tiesiog pribloškia. Ledinė biblioteka su ledinėm knygom, apuokų parlamentas su lediniais apuokais žibančiom akim, prakiuręs povandeninis laivas ir kas tik ne – ir kiekvienais metais viskas sukuriama kitaip. Išskyrus „nuolatinę dalį“, kur paragauti ledo viešbučio gali kiaurus metus, nes apartamentai (su šildomom voniom greta) įrengti šaldomame sandėlyje…

*Apsižvalgiau Kirunos mieste, kuriame – didžiausia pasaulyje geležies kasykla. Ten kasama 1300 m gylyje ir vis labiau pasikasama po pačiu miestu: taigi, nuspręsta trečdalį miesto… perkelti! Įdomu matyti, kaip griaunami ištisi rajonai – o kitoje pusėje už 3 kilometrų kyla nauji, modernūs, tarsi kokiame didmiestyje. O paveldu pripažinti pastatai – kaip miesto bažnyčia užkeliami ant ratų ir pervelkami! Tiesa. Visas procesas nuo to, kai pastatai uždaromi, iki vėl atidaromi naujoje vietoje, irgi trunka ne vienerius metus ir ne pigesnis, nei griovimas ir perstatymas. Į pačią kasyklą vyksta ekskurijos, bet, kaip ir daug ką ten, verta užsakyti iš anksto.

*Nuvažiavau iki Abisko, garsėjančios kaip viena geriausių vietų pasaulyje stebėti šiaurės pašvaistę dėl dažnai giedro dangaus. Labai norėčiau pakilti ten lynų keltuvu ant kalno ir išvysti žaliąsias šviesas danguje. Deja, lynų keltuvas turi prastą reputaciją: dėl vėjo, speigo dažnai jį uždaro, o pinigų negrąžina (pakeičia pakilimą keltuvu pasivaikščiojimu papėdėje, bet tai juk ne tas pats). Dėl to nepirkau iš anksto, bet atvykus bilietai jau buvo išparduoti (kita vertus, buvo debesuota, tad nežinia, ar pašvaistę būtume pamatę iš ten).

Pagaliau, būtent Kirunos apylinkėse radau geriausią variantą nakvynei stikliniame iglu, pigiausius ir paprasčiausius skrydžius iš Vilniaus (per Stokholmą). Patirtį dar „paskaninio“ samių (o dabar labiau turistų) kaimo Jukkasjärvi (kuriame yra ir ledo viešbutis) sena bažnyčia su spalvingu samių stiliumi nutapytu Kristumi (net elniai nukryžiavimo scenoje yra), gretimas samių muziejus, lynų keltuvas ant Luosavaros kalno (buvome vieninteliai ten kėlęsi be slidžių)…

Kokios alternatyvos Kirunai? Iš Lietuvos lengviausiai pasiekiami Šiaurės oro uostai: Trumsė (Norvegija), Longjerbjenas (Svalbardas), Reikjavikas (Islandija), Kitila (Suomija).

Šiaurės pašvaistė – kelionių į Šiaurę pažiba

Nors šiaurės Švedijoje įdomybių daug, labiau už viską pribloškė Šiaurės pašvaistė. Tai nepakartojamas reginys, „okupuojantis“ visą dangų. Sunku jį su kuo ir palyginti…

Todėl nuskristi į Šiaurę tikrai verta – ir verta keliauti tokiu metu ir taip, kad galimybės pamatyti Šiaurės pašvaistę būtų maksimalios. Nes ten brangu, šilumos mylėtojams – nemalonu (nors tinkami rūbai diskomfortą naikina), tad labai verta jau ten išsiruošus „nusiraškyti“ ir tą unikaliausią kelionių į Šiaurę vaisių.

Kita vertus, Šiaurė žavi ne tik ja, ten – kitoks Šalčio pasaulis… Ryte -27 Kirunoje. Skrydis į Stokholmą – Stokholme -10, atrodo “kaip šilta”. Tada – Vilnius, kuriame 0, dar balta, bet sniegas tirpsta. Net striukės nesirengiu, nešuosi rankose – per šilta. Lietuvos klimatą irgi kitaip įvertini grįžęs ne iš šiltų tropikų…