Šanchajus – Kinijos variklis

Šanchajus – didžiausias ir moderniausias Kinijos miestas. Visi stereotipai apie Kiniją Šanchajuje griūva: ten jautiesi kaip turtingoje valstybėje, daugeliu atžvilgiu jau pranokusioje Europą ir Ameriką.

Šanchajuje – greičiausi pasaulio traukiniai ir ilgiausias metro tinklas, vieni aukščiausių dangoraižių. O kitapus upės – didingi tarpukario rūmai, senos šventyklos ir bažnyčios. Priešingai daugybei kitų Kinijos miestų, Šanchajus nepastatytas “per naktį”: dar prieš šimtą metų jis buvo tikra Azijos ekonomikos širdis, kur susidūrė kinų, europiečių ir amerikiečių interesai.

Todėl keliaujant į Šanchajų lankytinų vietų – per akis. Štai ką ir kaip ten verta pamatyti.

Bundas, tarpukario Šanchajaus centras ir europiečių statyti jo pastatai

Greičiausiu pasaulio traukiniu – prie aukščiausių Šanchajaus dangoraižių

Šanchajus – vienintelis pasaulio miestas, kur pasaulinės reikšmės patirtys keliautojui prasideda dar… važiuojant iš oro uosto. Iš jo į miestą veža greičiausias pasaulyje traukinys – maglevas, ne riedantis, bet skriejantis virš bėgių ir išvystantis 431 km/h greitį.

Tiesa, iš Šanchajaus oro uosto gal net patogiau važiuoti metro, nes metro veža į centrą, o maglevas – tik į jo pakraštį. Bet stebėti prašvilpiančius dangoraižius iš nuo greičio drebančio “skraidančio traukinio” – nepakartojama patirtis, kurios nepatirsi niekur kitur pasaulyje.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) – likę lekia “tik” 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad turintiems tos dienos lėktuvo bilietą kelionė Šanchajaus maglevu – kiek pigesnė.

Maglevas labiausiai – milijardą kainavusi Šanchajaus atgimimo reklama: neišdildomas pirmasis įspūdis apie miestą ir paskutinis jo prisiminimas. Bet visi įspūdingi dangoraižiai, kuriuos pamatai išlipęs Pudongo centre, Šanchajaus verslo rajone, statyti jau iš poreikio: juk mieste gyventojų – 24 mln., o visoje Kinijoje, kurios ekonominė širdis yra Šanchajus – 1,4 mlrd.

Paaukštinti pėsčiųjų praėjimai virš gatvių Pudongo centre

Labiausiai pribloškia Trijų aukščiausių dangoraižių eilutė. Niekur kitur pasaulyje nerasi trijų tokių aukštų pastatų, stovinčių greta vienas kito. Į visų trijų viršūnes galima pakilti – o taip pat ir į netoli stūksantį miesto TV bokštą, vadinamą Rytų perlu. Aukščiausias dangoraižis – Šanchajaus bokštas – antras pagal aukštį pasaulyje, tad pasikelti jo greičiausiais pasaulyje liftais – brangiausia. Kiti dangoraižiai konkuruoja ir kaina, ir galimybėmis: pavyzdžiui, Dzin Mao bokštas siūlo pasivaikščioti balkone be turėklų.

Šanchajaus dangoraižių trijulės viršūnės. Ištisos fotografų kolonijos kiekvieną giedrą vakarą ją fotografuoja nuo gretimo pėsčiųjų viaduko.

Iš dangoraižių viršūnių įspūdingai atrodo ne tik papėdė, bet ir kiti aukštuoliai: kur dar kitur pasaulyje dar galėtum pakilti į 400 m aukštį ir stebėti, kad šalia – dar aukštesni pastatai. Tik svarbu aukštyn kilti giedrą dieną: pastatai tokie aukšti, kad jų viršūnės dažnai atsiduria debesyse, kitais kartais mažai ką pamatysi per smogą.

Šanchajus iš Šanchajaus bokšto viršaus. Matosi, kaip žemai Šanchajaus finansų centro viršūnė – o juk jis irgi vienas 10 aukščiausių pasaulio pastatų.

O gal smagiausia Pudongą stebėti iš kito upės kranto. Matyti visą jo panoramą, visus vakare apšviečiančius dangoraižius, tarsi virstančius vientisu šviesos meno kūriniu. Mes apsistojome bute šiaurės Bunde, iš kurio balkono Pudongas buvo kaip ant delno: labai rekomenduoju.

Vestuvininkai fotografuojasi Bunde priešais Pudongo panoramą. Savaitgaliais vienu metu viena greta kitos fotografuojasi dešimtys vestuvininkų porų – šitoks didžiulis tai miestas ir šitoks gražus, bene svarbiausias jo vaizdas

Bundas, tarpukario Šanchajaus laisva širdis

Pagrindinė promenada, nuo kurios šanchajiečiai ir miesto svečiai stebi Pudongo šviesų pasiutpolkę – Bundas. Pudongas iki pat ~1990 m. buvo tik tuščia dykra – o Šanchajaus centras buvo Bundas. Šiandien senieji Bundo bankų ir viešbučių rūmai atrodo menkučiai – bet juk tai 7, 15 aukštų puošnūs pastatai. Ir jie statyti tarpukariu, kai Lietuvoje ir Europoje išvis niekas nestatė daugiaaukščių.

Bundas iš toliau, apšviestas nakčiai. Kartais visos bundo šviesos ima mirgėti – vyksta šviesų šou. Šanchajiečiai ir miesto svečiai jį stebi iš labai populiarių spindinčių ‘vakarienės kruizų’ laivų

Tereikia pamatyti seną Šanchajaus nuotrauką, kai už jų nugaros nestovėjo dangoraižių eilės, ir akimirksniu suprasi ano meto žmones, kalbėdavusius, kad kai kurie Šanchajaus pastatai “tokie aukšti, kad užvertus galvą pažiūrėti į jų viršūnes, krenta skrybėlė”. O labiausiai tarpukario Šanchajaus didybę ir skonį supranti užėjęs į kai kurių tų pastatų vidų, išvydęs interjero prabangą. Ar suvenyrų parduotuvėlėse panaršęs tarpukario merginų plakatus, kuriais anais laikais Šanchajaus pramonė reklamuodavo Kinijos rinkai savo prestižines prekes.

Bundo viešbučio interjeras. Viešbutį kadaise įkūrė garsi žydų Sasūnų šeima

Bundas atrodo it perkeltas iš kokio JAV miesto. Ne šiaip sau. Bundą projektavo ir statė vakariečiai. Mat XIX a. viduryje, kai Kinija pralaimėjo Opiumo karą europiečiams, viena taikos sąlygų buvo atverti Šanchajų Vakarų Imperijoms. Tas “atvėrimas” reiškė, kad Šanchajuje įkurtos Prancūzijos, Britanijos ir JAV koncesijos – ištisi rajonai, kuriuose galiojo ne Kinijos, bet Vakarų šalių įstatymai ir tvarka. Kinai ilgą laiką net Šanchajaus savivaldybėje turėjo mažai įtakos, miestas buvo pilnas angliškų, prancūziškų užrašų.

Tarpukariu Šanchajuje susiliejo Vakarų ir Rytų mados: kinės merginos, kaip įprasta Vakaruose, reklamuodavo Šanchajaus produkciją. Šiandien tarpukario merginų piešiniai reklamuoja jau suvenyrus turistams.

Europos gabalėliuose – Šanchajaus dvasia

Anie koncesijų rajonai su europietiškais art deco stiliaus pastatais – iki šiol miesto pažiba. Prancūzų koncesijoje – didelė dalis naktinio gyvenimo, barų. Miesto valdžia garsiausius pastatus žymi atminimo lentomis – ir angliškomis. Skirtingai nuo likusios Kinijos, Šanchajuje iki šiol su anglų kalba nueisi toliau, o ir baltaodžiai nėra reta išimtis. Tiesa, šiandien tai daugiausiai turistai. Senieji koncesijų gyventojai išsilakstė dar po Antrojo pasaulinio karo ir komunistinės revoliucijos (1949 m.).

Tarpukario kino teatras buvusioje Šanchajaus Prancūzų koncesijoje

Po komunistinės revoliucijos istorija tapo ir kitos tarpukario Šanchajaus “legendos”: mafija, prostitucija, pabėgėliai. Mat tarpukario Šanchajus buvo “miestas be įstatymų”: kai viename mieste būta šitiek skirtingų šalių valdomų rajonų, nusikaltėliai galėjo daryti ką nori, o gaudomi “šmurkštelėti” į kitos šalies koncesiją. Šitokia laisvė kartu ir gelbėjo gyvybes: po Rusijos revoliucijos Šanchajus priglaudė dešimtis tūkstančių rusų, per holokaustą – dešimtis tūkstančių Europos žydų; jie pasistatė eilę cerkvių, sinagogų.

Dabar viskas uždaryta, apleista arba virtę muziejais. Tačiau senuosius didingus europiečių rajonus perėmę kinai juos saugo ir jais didžiuojasi. Ir jais džiaugiasi daug daugiau žmonių, nei kada seniau, juk Šanchajaus gyventojų skaičius išaugo 5 kartus, o perkamoji galia – dar labiau. Rytų Nankino gatvė nebėra pagrindinė Šanchajaus prekybinė gatvė, bet grūstys ten – didesnės, nei kada anksčiau.

Šanchajaus Rytų Nankino gatvės tarpukariniai ir modernūs prekybos centrai

Nykstantys Šanchajaus senamiesčiai – lilongai

Vakariečių rajonai buvo ir yra Šanchajaus elito namai, tačiau tikrasis Šanchajaus pagrindas visuomet buvo lilongai – kinų gyventi rajonėliai aplink ankštas gatveles, kuriuose statyti kiniški ar Vakarų architektūros įkvėpti namai (šikumen).

Kol vakarietiški Šanchajaus mūrai saugomi, lilongai naikinami neįtikėtinais greičiais. Kinams jie – tiesiog skurdo simbolis. Užgriebia štai nekilnojamojo turto magnatas kokį lilongą, priverstinai išperka iš gyventojų jo namus, šnioja viską lauk ir pastato kelis gyvenamuosius dangoraižius. Tokie dangoraižiai – naujasis Šanchajaus pagrindas. Nuobodokas, bet kaip mieste sutalpinsi šitiek milijonų? Kokiais 2000 m. dar dangoraižiai tarp lilongų tik šen bei ten stiebėsi, dabar jau lilongų tarp dangoraižių reikia ieškoti. Ir ne vienas, kurį dar randi – aptvertas, tamsus: jau pasmerktas.

Tradicinė sena Šanchajaus gatvelė. Tolumoje matosi dangoraižiai

Tiesa, keli senieji rajonai išsaugoti ar pastatyti iš naujo – ir paversti iščiustytais prekybiniais rajonais – juk turistams patinka autentika. Didžiausias toks – aplink Miesto dievo šventyklą. Tai – dar viena Šanchajaus tradicija. Miesto dievas yra Čin Jubo, 1295-1373 m. gyvenęs žmogus, kuriam šį titulą suteikė imperatorius.

Atkurtas tradicinis rajonas aplink Šanchajaus miesto dievo šventyklą, dabar daugiausiai naudojamas prekybai

Tradicinėje kinų taoizmo religijoje tokia tvarka įprasta – kadaise daugybė Kinijos miestų turėjo savo dievus, bet komunizmas viską sunaikino. O Šanchajuje ir šiandien žmonės meldžiasi tam dievui. Šanchajiečiai itin saugo savo identitetą ir tradicijas, savo šanchajiečių (vu) kalbą, taip smarkiai besiskiriančią nuo standartinės kinų (mandarinų) kalbos. Tik kad aplinkybės vis sunkėja: jau kone pusė Šanchajus gyventojų – atvykėliai iš kitų Kinijos vietų, čia pritraukti turto ir fabrikų ir paprastai neišmanantys vietos tradicijų.

Šanchajiečiai meldžiasi prieš miesto dievo skulptūrą

Šanchajaus istoriją dar gali pamatyti muziejuose ir vienas geriausių tam – Šanchajaus miesto planavimo galerija. Ten – didžiulis miesto maketas, senų ir naujų Šanchajaus vaizdų palyginimai. Didžiausią postūmį miesto kaitai davė 1993 m. valdžios sprendimas leisti Pudonge privačią nuosavybę, kai likusioje Kinijoje ji dar buvo ribojama. Šitaip praktiškai plyname lauke iškilo vienas svarbiausių pasaulio finansų centrų ir viena gražiausių “dangoraižių kalvų”.

Šanchajaus maketas. Visko, kas kairiame Huangpu upės krante, prieš ~25 metus dar nebuvo.

Pokyčių būta ir kitokių. Pavyzdžiui, įsikūrė M50 rajonas, kur turtingų kinų skoniams tarnaujantys menininkai ir dizaineriai užėmė seną gamyklą. Kai lankiausi, greta stovėjo McLaren automobilis – nežinau, menininko ar pirkėjo.

Sunku patikėti, bet Šanchajaus vedybų turgus – irgi naujovė, įkurta 2004 m. Kiekvieną savaitgalį šimtai kinų ten išskleidžia skėčius su savo viengungių sūnų ir dukterų aprašymais (amžius, zodiakas, kartais – pajamos ar kokia užsienio vėliava: suprask, ten emigravęs, bet beveik niekada nebūna nuotraukų). Ir tikisi, kad “likimo broliai” prieis, pasiūlys supažindinti savo vaikais, ir gal jie galiausiai susituoks. Daugybė tėvų ten sėdi metų metais be vaikų leidimo ar net žinios. “Tėvų parinkta žmona/vyras” Kinijoje nebėra norma, tačiau vis dar būna, kad, kai tėvai vaikams pasiūlo ką vesti ar už ko tekėti, šie rimtai svarsto ir kartais parinktasis partneris išties patinka. To viliasi visi skėčius išskleidę tėvai.

Tėvai su skėčiais Šanchajaus vedybų turguje (miesto Liaudies parke). Karts nuo karto prieina pakalbėti vienas prie kito, apsikeičia kontaktais.

Šanchajaus pokyčių tempai tokie, kad tai, kas dar ką tik buvo naujovė, dabar – beviltiška seniena. Pavyzdžiui, Šanchajaus vaizdų [sightseeing] tunelis, besigiriantis “prancūziška technologija”: važiuodamas po upe ten esi “stebinamas” mirgančiomis šviesomis su komentarais “tirpstanti lava!”, “ryški žvaigždė!” ir pan. 2000 m., kai tunelis atidarytas, matyt, priblokšdavo technologijų nemačiusius kinus – o dabar šią pramogą išbandžiusieji skubiai pildo internetą piktais komentarais: “kas per absurdas už tai mokėti, kai kiekvienas dangoraižis įspūdingiau apšviestas?”.

Šanchajaus priemiesčiuose – kanalų labirintai

Šanchajus – milžiniškas miestas ir todėl verta kelionę po Šanchajų planuoti taip, kad vieną dieną apžiūrinėtum vieną rajoną ar kelis gretimus: net ilguoju metro ilgiausios kelionės gali užtrukti 1 ar 2 val.

Šanchajaus kruizinių laivų uostas – vienas architektūriškai įspūdingų naujų pastatų

Juoba, Šanchajaus priemiesčiais jau faktiškai tapo kai kurie ištisi didmiesčiai, turintys savo lankytinų vietų, vertinamų kaip vienos įdomiausių Kinijoje.

Tarp tokių – vadinamieji vandens miestai, “Kinijos Venecijos“, kurių namai supa daugybę kanalų (Šanchajaus apylinkių kanalų tinklas atrodo ypač įspūdingai, kai leidiesi ten lėktuvu). Tiesa, už Veneciją jie kur kas “proziškesni”: kanalai purvini ir siauri, laivai ten neplaukioja. Didžiausias “vandens miestas” – Sudžou [~25 min. greituoju traukiniu], labiausiai garsėjantis savo sodais, kuriuos įrengdavo vėlyvųjų viduramžių Kinijos turtuoliai. Tiesa, perpildyti turistais, tie garsiausieji sodai (pvz. Kukliojo administratoriaus sodas) nebeatrodo tokie jau romantiški.

Kukliojo administratoriaus sodas Sudžou. Kinų soduose ne mažiau už augalus svarbi architektūra: daugybė paviljonų, kuriuose sodais džiaugdavosi jų šeimininkai.

Kiek geriau jaučiausi netolimo Hangdžou miesto [~1 val. greituoju traukiniu] garsiajame Vakarų ežere. Tai – milžiniška erdvė šalia miesto, kur nestatomi jokie dangoraižiai, viskas palikta kaip po senovei: ežeras, pagodos, pasivaikščiojimų takai virš ežero, pastatyti prieš daugelį šimtmečių maloniems pasivaikščiojimams. Turistų, kaip ir kitur aplink Šanchajų, ir ten gali pasirodyti per daug – bet kai ežero plotas toks didelis, jis nustelbia tas minias. Ypač kai plaukioji tradiciniais laivais.

Garsusis Hangdžou vakarinis ežeras

Šanchajus – ir Kinijos vartai

Šanchajuje kartu su jo priemiesčiais bus ką veikti ir savaitę – juk ten ir visokie renginiai, ir pasaulinio garso cirkas, ir net Disneilendas. Tačiau Šanchajaus minios gali imti varginti – ypač gamtos mylėtojus ir tuos, kam XX a. istorija neatrodo pakankamai sena, kad būtų įdomi. O Sudžou sodai ar Hangdžou ežeras atrodyti pernelyg menki gamtos ir istorijos inkliuzai.

Aišku, nuo minių Kinijoje nepasislėpsi beveik niekur, bet Šanchajus kartu – ne tik Kinijos ekonomikos variklis, o ir Kinijos vartai turistams. Iš Šanchajaus Hongčiao komplekso, apjungiančio greitųjų traukinių stotį ir oro uostą – ir lėktuvų, ir traukinių reisai į visas kitas svarbiausias Kinijos lankytinas vietas. Trys tarpekliai, Džangdziadzie uolų miškas, istorijos kupinos sostinės Pekinas ir Sianas, Honkongo ir Guangdžou didmiesčiai, lošimų sostinė Makao, net Šilko kelias ir Tibetas – viskas ne daugiau 6 valandų kelio traukiniu ar lėktuvu.

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!