Dubajaus šlovė tokia, kad daug žmonių net nežino, kad Emyratų sostinė – Abu Dabis (2 000 000 gyv.). Tenykštis emyras Chalifa Bin Zajedas Al Nahjanas valdo 87% JAE žemės ir 94% naftos. Šitokie turtai gal kiek užliūliavo: kol Dubajus perkėlinėjo fantastikos kūrinius į realybę, Abu Dabis palaimingai klestėjo iš, rodos, amžinų savo išteklių.

Tai jau praeitis. Abu Dabis irgi trokšta milijonų turistų, bet į tiesioginę kovą su žymiuoju kaimynu nestoja. JAE sostinės pasiekimai – rafinuotesni. Šiandien lankytojų minios aplink juos dar menkos – bet su Abu Dabio galimybėmis ir planais gali nė neabejoti, kad viskas – tik laiko klausimas. O kol kas keliavimas didžiausiame emyrate pigesnis, erdvesnis ir mažiau nuvalkiotas nei Dubajuje.

Abu Dabio dangoraižiai (iš kairės): labiausiai pasaulyje pasviręs, apvalus bei toks, ant kurio betoninį korį primenančių sienų projektuojami vaizdai.

Išmėgintas receptas: Avialinijos, prabanga ir rekordai

Kaip ir kiekvienas save gerbiantis emyras Al Nahjanas išplėtė oro uostą ir įsteigė aviakompaniją (“Etihad”), vežančią tranzitu “tarp keturių žemynų”. Ir Dubajaus Burž Al Arab viešbučiui Abu Dabis pasistatė atsaką: Emirates Palace. Kaip ir visas Abu Dabis jis labiau prigludęs prie žemės už savo konkurentą: dangoraižio formą pakeitė rūmai, kur greta aukso prabangą kuria šviesos, galingų žalių lazerių žaismas. Paprastus mirtinguosius Abu Dabyje labiau vilioja galimybė bene pigiausiai turtingajame pasaulyje apsistoti “tiesiog” penkių žvaigždučių viešbutyje: be jokių ypatingų akcijų dvivietį numerį su stikline siena į didmiestį gavome už 80 eurų.

Emirates Palace.

Abu Dabis dabar siekia tų rekordų, kuriuos “pražiūrėjo” Dubajus. Štai “Capital Gate” – labiausiai pasviręs pasaulio dangoraižis (įdomu į jį žvelgti iš apačios), Aldar kompanijos štabas – pirmasis apvalus dangoraižis. Didžiulė Šeicho Zajedo mečetė, kurios naktinio apšvietimo spalva priklauso nuo mėnulio fazės, spalvingas sietynas sveria 9 tonas, o kilimas – 35 tonas – įspūdingiausia JAE. “Čia yra detalių iš visų jūsų šalių” – nemokamų ekskursijų gidas pasakė išsiklausinėjęs, iš kur suvažiavo turistai, nors, tikriausiai išgirdęs Lietuvos pavadinimą, pridėjo “arba jūsų kaimyninių šalių”.

Šeicho Zajedo mečetės kiemas. Pats Zajedas, beje, palaidotas greta, o greta jo kapo 24 valandas per parą giedamas Koranas.

Formulė 1, ekologinis miestas ir antrasis Luvras

Emyratai atsiveža ir pasaulinį sportą. Dubajus su 60 000 vietų Meidano hipodromu tapo žirgų lenktynių sostine, o Abu Dabis pasistatė Jas Marina Formulės 1 trasą. Deja, mūsų užsakyta eksursija po boksus, komandų patalpas ir kitus užkulisius buvo atšaukta, nes vyko Finali Mondiali varžybos (pirmąsyk ne Europoje). Iš kavinės smagiai pažiūrėjau ir pasiklausiau besitreniruojančių lenktynininkų. Netoliese spindi raudonas kupolas – didžiausias pasaulyje lunaparkas po stogu “Ferrari World”, kuriame – greičiausi pasaulyje amerikietiški kalneliai “Formula Rossa”. Viską į vidų emyratiečiai kiša ne šiaip sau – karštąjį pusmetį lauke niekas laiko neleidžia. Dubajuje net autobusų stotelės – kondicionuojami nameliai.

Vaizdas iš kavinės terasos į trasoje lakstančius Ferrari. Garsas įspūdingesnis.

Dubajų žalieji kaltina griaunant ekosistemą savo dirbtinėmis salomis. O parkais pakrantę apsodinęs Abu Dabis pasiryžo pastatyti ir visą “ateities miestą”, neišleidžiantį aplinkon anglies dioksido – Masdarą. Automatinis it liftas iškviečiamas elektromobiliukas nuo autoaikštelės nuvežė į “centrą” – Masdaro institutą. Ten – saulės baterijos ant stogų, didžiulis vėjo bokštas, vasaromis dykumų vėją natūraliai nukreipiantis į aikštelę apačioje, kad žmonės lauke jaustųsi vėsiau. Visa tai ir didžiuliai reklaminiai ekranai večia jaustis it fantastiniame filme, bet kol kas Masdaras – labiau muziejus: 50 000 gyv. talpinsiantys butai tebėra popieriuje.

Automatiniai Masdaro elektromobiliai laukia stotyje. Tiesa, jie nėra pakankamai protingi, kad išvengtų kliūčių, tad turi važiuoti specialiais tuneliais be pėsčiųjų. Dėl to jų tinklas pasirodė pernelyg brangus ir nebus plečiamas.

Didžiausias Abu Dabio projektas – Sadijato sala. Į jau statomus supermodernius rūmus dalį savo kolekcijų perkels Gugenheimo ir Luvro muziejai – štai ir menu Emyratai prisivis Paryžių ar Niujorką. Kol kas ten veikia tik viena (nemokama) ekspozicija – tarp iš su šviesa žaidžiančio modernaus meno šedevrų įdomiausi pasirodė tie, kurie išnaudoja modernias technologijas.

Vienas Sadijato ekspozicijos darbų - veidrodinis kambarys, kuriame žiba spalvas nuolat keičiantys LED'ai. Būdamas ten tarsi plūduriuoji fantastinėje visatoje.

Sena ir nauja Emyratų prabanga

Bus Sadijate ir didžiulis šeicho Zajedo muziejus. To Abu Dabio emyro, kuris “pasikinkė naftą” ir suvienijo emyratus. Jis gimė 170 km gylyn į dykumą, Al Aino mieste, nemažame, bet kukliame forte palei oazę. Al Aino forto asketiški kambariai, palapinė, kurioje Zajedas priimdavo savo gentainius, ir landroveris, kuriuo lakstydavo kopomis, šiandien prieinami turistams, bet kad geriau pažintumėte tuos “naftos pradžios eros” Emyratus, rekomenduoju pažiūrėti šį trumpą 1969 m. filmą.

Tuomet šios žemės buvo “britiško pasaulio” užkampis, vadintas Piratų krantu. Emyrai laisvai karaliavo savo kaimuose, iš britų gaudami “apsaugą už privilegijas”. Dykuma atrodė tokia bevertė, kad buvo niekieno: iki pat šiol vienos valstybių sienos ten neratifikuotos, o kitos taip keistai išraitytos, kad dalina daugumą emyratų į 2, 3 ar 4 tarpusavyje nesusijusias dalis.

Anglai preciziškai kiekvieną “savą” lyderį pagerbdavo nustatytu skaičiumi salvių – priklausomai nuo jo turtų ir žemių svarbos. Tai štai Zajedui britų laivų patrankos iššaudavo vos šešis kartus, kitiems emyrams – po tris-penkis. Palyginimui kai kurie indų maharadžos klausydavosi 21 šūvio, o Afganistano valdovas – visų 31. Kaip viskas pasikeitė!

Al Aino forto fragmentas. Pastatuose su išėjimais iš lauko - skirtingų žmonių ir paskirčių kambariai.

Abu Dabiui pavaldus Al Ainas šiandien – Vilniaus dydžio (600 000 gyv.), ir čia daugiau nei kur kitur emyratiečių. Jiems dykuma – kraujyje, jie džiaugiasi piknikais tarp priešistorinių kapų liekanų Hili archeologiniame parke. O užsieniečiams reikia jūros. Dykumų didmiestyje – didžiausias kupranugarių ir jų pašarų turgus. Vienas pardavėjas pakvietė pažiūrėti “didžiausią įdomybę” – be kojų gimusį kupranugariuką. Kas įdomu vietiniams ir turistams smarkiai skiriasi.

Neturintys vakariečių konsultantų arabų muziejai irgi kitokie. Kaip ir Al Aino forte, piramidės formos Nacionaliniame automobilių muziejuje prie Abu Dabio verkiant trūksta aprašymų. Tik dėl to, kad buvau žiūrėjęs šį filmą apie JAE turtuolius, žinojau, kad ten eksponuojama šeicho Hamado Bin Hamdano Al Nahjano kolekcija, kad jo pomėgis – automobilių perdarymas. Kad didžiulis lauke stovintis gaublys ant ratų ir apverstas namas – triaukštės gyvenamosios priekabos, kurias šeichas stovyklaudamas pasistato dykumoje. Kad iš septynių mersedesų, kiekvienas kurių (ir išorė, ir salonas, ir net priderinti ginklai) išdažytas kita vaivorykštės spalva, šeichas kadaise kiekvieną savaitės dieną imdavo vis kitą.

Milžiniškas Dodge sunkvežimis (kairėje) - didžiausias muziejaus eksponatas. Jis važiuoja, į jį įlipama laiptais per dugną, o užrakintame viduje - keturi miegamieji. Sunkvežimiukai, esantys po juo - normalaus dydžio mašinos. Automobilis aštuoniais ratais (dešinėje) - dar vienas 'vaivorykštinio šeicho' kūrinys.

Kupranugariais joja robotai, o žiūrovai sėdi džipuose

Užsienyje mėgstu stebėti nacionalinį sportą, tad Abu Dabyje nuvykau į kupranugarių lenktynes. Naftos turtai iš šventinės beduinų pramogos jas pavertė rimtu reikalu: šeicho Zajedo taurėje, kurią stebėjau, prizai ir kupranugarių kainos – milijoninės. Pusvalandžio reikėjo vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skyrėsi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais. Greta pagrindinės ~6 km ilgio žiedinės Al Vatbos trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: distanciniais pultais jie valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas tuo greičiau lekia šis žvėris, tad šeimininkai patys balne nesėdi. Iki 2005 m. kupranugarius, vakariečių kairiųjų siaubui, valdydavo iš šeimų išpirkti indukai, bet naujos technologijos leido šeichams tai pakeisti.

Staiga pakilus sienelei kupranugariai startuoja itin aršiai: šiame starte vienas išsyk pargriuvo, bet, robotuko balne raginamas, netruko atsikelti. Nuotraukoje matosi tik pusė lenktynių dalyvių.

Kupranugarių lenktynėse nebuvo ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija sklido iš lūpų į lūpas. Deja tai buvo vienintelė vieta Emyratuose, kur žmonės beveik nesuprato angliškai, tad ne visko galėjau pasiklausti. Ir nors tegalėjau matyti startus, finišus (kas 20 minučių) bei pralekiančias žiūrovų mašinas, lenktynės atsidūrė tarp įdomiausių Emyratuose regėtų dalykų.

Kupranugariai ir jų šeimininkų džipai nutolsta į rytinę dykumą.

Kitą populiarų sportą – sakalininkystę – išvysti sunkiau. Unikali Abu Dabio sakalų ligoninė, kurioje gydomi šie milijonų verti skraidantys medžiotojai, deja, nedirbo.

Švytintys keliai ir Abu Dabio ateitis

Abu Dabio emyrate atstumai nemaži, bet JAE keliai – turbūt geriausi pasaulyje. Didmiesčius jungiančios plačios magistralės su puikiomis poilsio zonomis visą naktį taip ryškiai apšviestos, kad nekart pamiršome įsižiebti lempas. Lėtaeigiai sunkvežimiai “po ratais nesipainioja” – jiems lygiagrečiai nutiesti atskiri keturių juostų greitkeliai. Net į Hafito kalno poilsio aikšteles prie Al Aino vedantis serpantinas turi nuolatinę lenkimo juostą.

Dubajus spindi pasaulio ekranuose, o Abu Dabis tiesiog patogiai veikia. Prekybos centrų, restoranų, pramogų ir čia per akis, bet keliai dar apytuščiai. Kaip ir visur Persijos Įlankoje, nekvalifikuotas imigrantų darbas pigus – vidurinioji klasė gali sau leisti tarnus, o vairuotojus turi tiek žmonių, kad Al Aino prekybos centre mačiau ženklą “vairuotojams laukti čia”.

Hamymas - vienas daugelio darbininkų miestų - yra netoli Abu Dabio. Kaip ir kiti jis stovi atokiau nuo centrų ir pagrindinių kelių. Autobusai kasryt išvežioja jo gyventojus (daugiausiai indus) po statybvietes ir gamyklas.

Vieni žmonės trūks plyš siekia atsidurti ten, kur tuo metu “numeris vienas”. O kitus toks iškvaišimas tik erzina. Pastarieji galbūt – Abu Dabio raktas į sėkmę. Gal kažkam svarbiau pagarba gamtai nei rekordai? Galimybė gėrėtis pasaulio meno šedevrais, o ne prekybos centrais? Tokių žmonių daugėja, ir Dubajus jiems netiks.

Turistinių vietų Abu Dabio emyrato šiauriniame regione (Abu Dabio ir Al Aino miestai) žemėlapis.

Straipsnio tęsinys: Omanas, atgimusi dykumų imperija.


Visi straipsniai iš kelionės po Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis