Uzbekija, kurios ieško romantiški turistai – tai legendinis šilko kelias. Didingi ir puikiai suremontuoti Samarkando, Bucharos ir Chivos senamiesčiai, per kuriuos šimtus metų kupranugarių vilkstinėmis iš Kinijos į Europą keliaudavo pirkliai. Rūmai, mečetės, medresės ir mauzoliejai, kuriuos iš pasakiškų prekybos pelnų Viduramžiais pastatė chanai ir emyrai.

Samarkando Registano aikštės medresės - žymiausias Vidurinės Azijos vaizdas

Uzbekija, kurią kiekvienas neišvengiamai irgi randa – sovietų išdraskyta kultūra ir tragiški vaizdai.

Vieni jų poetiškai įdomūs: valdžios išdžiovinta Aralo jūra, virtusi apokaliptine dykuma, disidentų paslėpti komunistams neįtikę rusų meno šedevrai.

Kiti – labai proziški. Jokioje kelionėje šitiek nebuvau susidūręs su biurokratija, korupcija, prekių trūkumais ir juos “taisančia” juodąja rinka. Buvę komunistai persivadino – bet šalies vairo niekam neužleido.

Ant Aralo jūros dugno amžiams įstrigę žvejybiniai laivai

Keliauti Uzbekijoje nelengva, todėl turistų mažai. Tai turi savų privalumų: pigu, net žymiausiomis vietomis galėjau gerėtis beveik vienas, o paprasti žmonės svetingai bendravo ir nuoširdžiai padėjo.

Taškentas: turistų praleidžiamas, uzbekų trokštamas

Uzbekija – viena nedaugelio šalių, kurių sostinė nėra tarp lankytinų vietų. Skubantiems siūloma Taškentą išvis praleisti. 1966 m. žemės drebėjimą ten atlaikė tik Chost Imam religinis kompleksas, kuriame, ir tai gerokai atstatytame, vienintelė tikra įžymybė – vienas seniausių Korano rankraščių.

Kai į jį atskridome, didžiausias Vidurinės Azijos miestas pasirodė tarsi milžiniškas nykus sovietinis miegamasis rajonas: be senamiesčio, taupant šilumą užmūrytais balkonais. Net oro uoste nėra nė vienos “rankovės”.

Užtat kai sugrįžome į Taškentą apvažiavę visą šalį, jau galėjome pažvelgti į miestą uzbekų akimis. Suprasti, kodėl juos šitaip masina sostinė. Daugybė mums kasdienių dalykų Uzbekijoje yra tik vieninteliame Taškente: platūs apšviesti prospektai, prekybos centrai, daugelio virtuvių restoranai, kokybiškas benzinas.

Nacionaliniame plovo centre virėjas konvejeriu deda plovą, kurį žmonės vešis namo ir į darbovietes. Taškente - ir didžiausi šio nacionalinio patiekalo restoranai

Oficialiai Taškente gyvena 2,3 mln. žmonių, bet vietiniai kalba ir apie 5 milijonus. Mat miestas pilnas “nelegalų”. Ne, tai ne imigrantai. Tiesiog Uzbekijoje, kaip kadais Sovietų Sąjungoje, persikraustymui reikia leidimo. Nauji leidimai gyventi Taškente neišduodami, o sugauti “neteisėti taškentiečiai” deportuojami į savo miestus.

Kiekvienam pareigūnui – savos taisyklės

Pareigūnų Uzbekijoje – kaip niekur daug. Net įeinant į bet kurią garsiojo Taškento metro stotį netaškentiečius kas kartą krečia policija. Žodis “krečia” labai tinkamas: manęs prašė paso, atversti vizą, garsiai pasakyti savo vardą, paminėti, kokiame viešbutyje gyvenu, parodyti daiktus. Turistinėse knygose rašoma, kad radę bent menkiausią trūkumą pareigūnai bemat prašo kyšio – žino, kad užsieniečiai išgali mokėti daug. Mums pasisekė.

Baburo parkas Taškente. Taškento parkuose gausu pramogų (pvz. sovietinių atrakcionų), skulptūrų. Ir patrulių - į šį kadrą pateko 8 milicininkai iš 4 atskirų grupelių

Pažeisti kokią taisyklėlę labai paprasta, mat jų Uzbekijoje – devynios galybės. Atvykstant ir išvykstant privaloma deklaruoti visus pinigus iki cento. Iš kiekvieno viešbučio keliautojams tenka rinkti liudijimus, kad ten gyveno. Teoriškai – jei buvo apsistoję tris dienas iš eilės, praktiškai – visuomet, nes kai eilinis “pasišnekėti priėjęs” policininkas ar muitininkas (likus keletui valandų iki skrydžio) paprašo parodyti visus, “išsisukti” be kyšio dažnas turistas nebebando. Taip pat draudžiama fotografuoti visus tiltus (ant didesnių budi policija) ir Taškento metro. Pastarąjį draudimą užsieniečiai turbūt pažeidžia dažniausiai, nes dauguma stotelių – niūriai gražios, kiekviena išdailinta pagal konkrečią temą: štai “Kosmonautų” stotelėje nuo sienų žvelgia baugiai melsvi erdvių tyrinėtojų veidai, o “Ališerio Navojaus” – šio žymaus Vidurinės Azijos poeto kūrinių herojai. Beje, fotoaparatai ir telefonai “surenkami” net prieš kylant į Taškento TV bokšto apžvalgos aikštelę.

“Įdomiausia”, kad kiekvienas pareigūnas taisykles interpretuoja savaip. Atskridusieji diena anksčiau už suderintą vizą oro uoste mokėjo po 60 dolerių, diena vėliau – po 70. Internete skelbiama vizos kaina – 50 dolerių, taigi, atrodo, vienas pasienietis “į kišenę” dėjosi po 10, kitas – po 20 dolerių.

Surinkti liudijimai apie nakvynes Uzbekijos viešbučiuose. Kiekvienas viešbutis juos rašo ant savo blanko

Kardinaliai skyrėsi ir patirtys išskrendant: viena pasieniečių pamaina tikrino visus nakvynių viešbučiuose liudijimus, piniginių turinį ir net grasino konfiskuoti neišleistus eurus. Kita pamaina praleido greitai (kiek tik įmanoma žinant, kad Taškento oro uoste kiekvienas keleivis pro metalo detektorių praeina ir daiktus po rentgeno spindulių aparatu kiša net po tris kartus).

Uzbekijoje valdžia – savotiška antra mama, tiksliai pasakanti, kaip gyventi. Štai minimalus vestuvių amžius bus keliamas iki 20 metų – kam tuoktis jauniems? Homoseksualus seksas baudžiamas iki 3 metų kalėjimo. Apsistoti viename numeryje galima tik susituokusiems. Visi barai ir restoranai privalomai uždaromi 23 val. Kavinėse maistą tenka pjaustytis šakutėmis – vietiniai pasakojo, kad peiliai neišduodami po to, kai kažkas kažkada girtas kažką nudūrė (uzbekai, matėme, degtinę maukia net pietų metu).

Didingos uzbekų vestuvės - svečių būna šimtai ir (kartais) tūkstančiai, o čia jaunieji, tikriausiai supažindinti tėvų, lydimi iškilmingos pučiamųjų muzikos, eina fotografuotis į seną Chivos senamiestį

Vienas privalumas: smurtinių nusikaltimų ar vagysčių Uzbekijoje – labai mažai. Nemačiau ir nė vieno grafičio, Azijos mastais nedaug šiukšlių – tvarką palaiko šluotomis ir net žirklėmis (žolei karpyti) “ginkluotų” darbininkų brigados. Prižiūrėtojų muziejuose keliskart daugiau nei lankytojų, o Taškento metro budi net eskalatorininkės, kurių vienintelis darbas – kam nors nutikus nuspausti mygtuką “stop”.

Kai kurie nusižengimai, prieš kuriuos valdžia užmerkia akis, tuo tarpu, turistams net naudingi. Štai Uzbekijos valiutą valdžia pardavinėja labai prastu “oficialiu” kursu: 2850 Uzbekijos sumų už dolerį. Užtat vos įžengus į turgų, tokį kaip Taškento didysis Čorsu, bemat apstoja prekeiviai, siūlantys po 6000 ar net 6500 sumų už JAV dolerį (tinka tik nesuglamžyti banknotai!). Apsirūpinęs sumais “juodojoje valiutų rinkoje” Uzbekija gali džiaugtis labai pigiai: dažnas patiekalas restorane tau kainuos mažiau euro. Beje, stambiausias Uzbekijos banknotas – 5000 sumų (~69 eurocentai), taigi tiems, kieno piniginės mažos, reikia nešiotis maišelius.

Populiarūs Uzbekijos patiekalai: lahman makaronai, plovas, kebabas su marinuotomis daržovėmis ir arbata piale, bei džiz mėsa

Leninai krito, rusų kalba laikosi

Daug tokių smulkmenų – tai logiška sovietmečio tąsa. Uzbekijoje revoliucijų nebuvo – net himno melodija ir didžiuma herbo simbolių pasiliko iš Uzbekijos TSR laikų. Rusų kalba tebėra “elitinė”, panašiai, kaip pas mus anglų: vietiniai dainininkai ja kuria hitus apie Taškentą ar Karakumuose pražuvusį karavaną, dažna reklama Uzbekijos sostinėje – dvikalbė, o viešbučių vestibiuliuose plyšauja rusiška televizija. Sutikome ir uzbekus, kurie dėl “didesnių galimybių” leidžia vaikus į rusišką mokyklą.

Tačiau visgi Vidurinėje Azijoje Uzbekija – viena nepriklausomiausių šalių. Priešingai nei dauguma kaimynių, ji nestoja į Putino Eurazijos Sąjungą, ji panaikino rusų kalbos oficialų statusą ir nustojo rašyti savą kalbą rusų primesta kirilika (perėjo prie lotynų raidyno).

Ir nors Uzbekijoje tebestatomi paminklai Antrajame pasauliniame kare už TSRS kritusiems kariams, metaliniai Leninai griuvo, komunistiniai vietovardžiai ištrinti iš žemėlapių. Taškente sukurtas gražus memorialas sovietinių represijų aukoms.

Taškento memoriale sovietinių represijų aukoms

Uzbekija, kaip Lietuva, patyrė masinę tremtį. Tik žmonės buvo tremiami ne iš jos, tačiau į ją. Ten “perkeltos” ištisos Krymo totorių, Rusijos rytuose gyvenusių korėjiečių bendruomenės. Iki pat šiol Taškentas – viena geriausių vietų paragauti korėjietiško maisto už Korėjos ribų.

Samarkandas: Vidurinės Azijos širdis

Iš Taškento aplink Uzbekiją iškeliavome nuomotu automobiliu. Ten tai dar nauja ir reta. Net didžiausios angliškos kelionių svetainės skelbia, neva mašiną gali gauti nebent kartu su vairuotoju iš Uzbekijos. Degalinių tarnautojai likdavo nesupratę: “Jeigu jūs iš Lietuvos, tai kodėl jūsų mašinos numeriai – Taškento?”.

Šalikelėje link Samarkando siūlomas medus. 'Kioskai' - tai seni zaporožiečiai. Panašiai šalikelėse parduodamos įvairiausios prekės

Važiuodamas į Vakarus senuoju Šilko keliu tarsi iš naujo pergyveni Uzbekijos istorija. Pirmoji stotelė – Samarkandas, senoji Uzbekijos pažiba. XIV a. tai buvo Timūro, Čingischano pasekėjo, imperijos, valdžiusios žemes nuo Turkijos iki Kinijos, sostinė.

Jos masteliai – epiniai. Ko verta vien Bibi Chanym mečetė, atrodanti it du milžiniški vartai, Timūro pastatyta savo žmonai.

Bibi Chanym mečetė kyla virš naujai įrengtos prestižinės, bet tuštokos centrinės pėsčiųjų gatvės

Bet žymiausia mieste ir visoje valstybėj – Registano aikštė. Trys simetriškos viena į kitą žvelgiančios XIV-XVI a. medresės (musulmonų dvasinės mokyklos), puoštos melsvai dažytomis plytelėmis, be kurių neįsivaizduotum senosios Uzbekijos architektūros, patenka į daugumą “gražiausių pasaulio vaizdų” sąrašų.

Be religijos Vidurinės Azijos kilmingiesiems svarbiausia būdavo puošniai pasilaidoti. Todėl įspūdingiausias Samarkando interjeras – Timūro mauzoliejaus. Stebina ir Šach-I-Zinda kapų alėja, kur greta pranašo Mahometo pusbrolio kapo šimtmečius laidojosi Samarkando didžiūnai. Kuklesnių kupoluotų amžino atilsio vietų pilnas visas miestas.

Atkurtas Timūro mauzoliejaus interjeras. Kaip ir dauguma Samarkando pastatų, jis buvo gerokai sunykęs, tačiau valdžia Uzbekijoje visuomet renkasi atstatyti, o ne saugoti griuvėsius

Laikas daug ką sunaikino nebesuremontuojamai. Didžiuosius Timūro architektūros šedevrus supa sovietiniai daugiabučiai ir pusamžiai vienaukščiai namai. Uzbekiškus duobėtus skersgatvius nuo tvarkingų turistinių gatvių uždengė nauji vartai.

Viena įdomesnių sugriautų vietų: archeologų atrastos Ulugbego observatorijos liekanos. Šis Timūro anūkas užkariavimus iškeitė į mokslą: tiksliausiai pasaulyje nustatė metų trukmę, medresėje dėstė astronomiją ir matematiką. Šiauriniuose priemiesčiuose Afrosiabo muziejus pristato liekanas iš dar senesnio Samarkando: to, kurį valdė persai, kurį užkariavo Aleksandras Makedonietis. Jį visiškai sugriovė Čingischano ordos. Išblukusias freskas paaiškina gidai – juos Uzbekijoje galima nusisamdyti labai pigiai ir jie tiek angliškai, tiek rusiškai kompetentingai atsako į įvairiausius klausimus. Tik turistiškiausiame Registane gidė vedžiojo po komisinius jai mokančias suvenyrų parduotuves – kitur ekskursijos būdavo ilgos ir profesionalios.

Registano aikštės šviesų šou vis kitomis spalvomis nušviečia tris medreses. Paklausus vietinių milicininkų, kada jis prasidės, atsakė 'susimokėjus 15 dolerių' - tik pinigus operatoriui prašė perduoti ten, kur nefilmuoja videokameros

Buchara: prekybinė sunykusio emyrato širdis

Antrasis Šilko kelio didmiestis Buchara – 250 kilometrų į vakarus nuo Samarkando ir beveik tiek pat metų į ateitį. Dauguma Bucharos grožybių – iš XVI a. Jos kuklesnės (Bucharos emyrai nevaldė nė pusės tiek žemių, kiek Timūras), užtat čia išlikusios ištisos autentiškos gatvės.

Tarp Bucharos įžymybių – Arka, arba tvirtovė, kurioje gyvendavo emyras. Deja, komunistams 1920 m. nugriovus didžiąją dalį jos pastatų ji įspūdingesnė nuo papėdės, kur stovi pusiau atvira Bolohauzo mečetė. Netoliese – kalėjimas zindon, čar minar vartai su keturiais bokštais, mažas, bet žaviai figūriškai išdėstytomis plytomis dekoruotas VIII a. valdovo Ismailo Somonio mauzoliejus.

Bucharos Arkoje - įprastos Vidurinei Azijai į apačią platėjančios geltonų plytų sienos

Iki pat raudonarmiečių invazijos Bucharos emyrai tvarkėsi nepriklausomai, nors nuo 1873 m. ir buvo Rusijos vasalai. ~1915 m. paskutinio emyro statyta Vasaros rezidencija jau projektuota ir rusų architektų – keistas rytietiško ir rusiško stilių derinys.

Buchara garsėja ir savo turgaus kupolais: tokie uždengdavo sankryžas, kad pirklių derybų su pirkėjais netrikdytų saulė ir lietūs. Kupolų belikę trys, bet ir tiems prekiautojų vos pakanka. “Auksakalių kupolas” ir “Knygų kupolas” teliko pavadinimai: visur parduodami panašūs suvenyrai. Sovietai aptalžė ir uzbekų verslo tradicijas… Kita vertus, jei kam nepatinka tikro Rytų turgaus chaosas, jei norisi matyti musulmonišką architektūrą sau įprastesnėje kultūrinėje aplinkoje – Uzbekija pati ta vieta.

Prekyba kadaise virdavo ne tik po šiuo kupolu, bet ir visur aplink - dabar net kupole viskas buvo uždaryta

Eiliniai žmonės Uzbekijoje neįkyrūs ir svetingi. Dažniausias jų prašymas – kartu nusifotografuoti (sutikti užsienietį ten – dar įvykis), vaikams pakanka pasisveikinti. Išskyrus korumpuotus pareigūnus, pinigų niekas neprašinėja. Nesutikau elgetų, o vienas padavėjas net atsisakė arbatpinigių. Dauguma prekeivių turistams nesako kosminių kainų, todėl derantis galima “numušti” pirminį pasiūlymą tik procentais, ne kartais.

Tiesa, daugelyje viešbučių susidūrėme su keista derybų taktika. Pradžioje pasakoma labai maža kaina, o paskui, turistui susidomėjus ar net atidavus pasus, ėmus neštis daiktus, ji pamažu keliama: “turėjome omenyje ne oficialų valstybinį kursą, o oficialų turgaus kursą” (tarsi toks būtų), “kaina čia buvo vienam žmogui, o ne už numerį” (tarsi kas viešbučiuose taip skaičiuotų), “įsivėlė klaida: dar pamiršome pridėti pagalvės mokestį”, “suklydome: ši kaina galioja tik uzbekams”… Štai tada ir prasideda derybos: galiausiai sumokėdavome tarpinę kainą tarp pradinės ir “pakeltosios” (15-40 dolerių už naktį dviviečiame numeryje).

Ši uzbekų grupelė Bucharoje prašė su mumis nusifotografuoti. Vietinė apranga: nuo sovietiškai pilkos iki tautiškai spalvingos. Itin mėgstamos blizgančios detalės, o sovietmečiu buvo įprasta net sveikus priekinius dantis pakeisti auksiniais. Sutikome daugybę žmonių 'prestižinėmis' auksinėmis šypsenomis

Beje, kainos užsieniečiams išties daugelyje viešbučių ir muziejų gerokai aukštesnės. Viešbučiai švarūs, nors turi savų niuansų: tualetinio popieriaus trūksta, o dažniausiai girdėta frazė Uzbekijoje turbūt “wifi pas mus yra, bet šiandien neveikia”.

Mečetės ir medresės liko uždarytos

Kiekvienas Šilko kelio miestas pilnas medresių. Buchara didžiavosi 100 jų, išdėstytų žaviais kompleksais: aplink Liabi Hauz tvenkinį, Nurobodo gatvę. Sovietai uždarė visas, išskyrus vieną (Samarkande – išvis visas). Celėse, kuriose kadaise gyvendavo ir seminarų klausydavo ilgamečiai studentai dabar – suvenyrų krautuvėlės, viešbučių numeriai, milicininkų kabinetai… Uždaryta ir dauguma mečečių: vienoje – kavinė, į kitas lyg į muziejus perki bilietus – nepatiesti kilimai, batų nusiauti neprašoma. Net didžiosios Bucharos mečetės tik vienas kampas atitvertas maldoms.

Žymiausios Bucharos medresės vartų dekoras prie Liabi Haus.

Oficialus požiūris į religiją Uzbekijoje nuo sovietmečio keitėsi mažai. Melstis galima (tiesa, tai daro daugiausiai senoliai), bet gilesnis religinių prievolių laikymasis smerkiamas. Štai musulmonams įprastų barzdų neaugina net imamai. Pasak “Wikileaks”, barzdai reikia sunkiai gaunamo leidimo, kurį net turėdamas gali patekti į “barzdotų vyrų sąrašus” ir sulaukti represijų. Veikiančios Taškento mečetės vyrų tualete, mačiau, dalinami skutimosi peiliukai. Nors turistams tie reikalavimai tikriausiai negalioja, dėl visa ko prieš kelionę nusiskutau.

Pasigedau ir musulmoniško šauksmo maldai – kaip sovietmečiu, ši tradicija irgi uždrausta. Minaretai, net garsusis XII a. Bucharos Kalonas, kurio apžavėtas Čingischanas esą leido negriauti, šiandien – tik dėl grožio. Kai kurie dar tarnauja kaip apžvalgos bokštai – milicininkai, gavę užsiprašytą kyšį, leidžia siaurais sraigtiniais laiptais kopti turistams.

Didžioji Bucharos Kalon mečetė su žymiuoju minaretu gale. Maldai šiandien atitverta tik maža jos erdvė, likusios salės tuščios

Kaip sovietmečiu disidentai būdavo vadinami fašistais ir banditais, taip šiuolaikinėje Uzbekijoje – teroristais, islamistais ar vahabistais. Juk islamistų, kaip kadaise fašistų, nekenčia ir rusai, ir vakariečiai – tad gal patikėję, kad visa Uzbekijos opozicija šitokie radikalai, jie parems kietą valdžios liniją? Kurį laiką JAV išties laikė Uzbekiją svarbia sąjungininke Afganistano kare – bet kai 2005 m. Andižane, bijodama “spalvotosios revoliucijos”, Uzbekijos valdžia iššaudė šimtus demonstrantų, JAV šią šalį sukritikavo, o Uzbekijos prezidentas (nuo pat sovietmečio) Karimovas atsakė išprašydamas amerikiečių pajėgas.

Svarbiausias žmonių skirstymas Vidurinėje Azijoje – į tautybes. Tautybių ribos nubraižytos sovietų – pagal “skaldyk ir valdyk” principą. Istoriškai regione gyveno klajokliai geltonodžiai tiurkai (sovietų suskirstyti į kazachus, turkmėnus, kirgizus ir karakalpakus) ir sėslūs baltaodžiai persai (sovietai juos pervadino tadžikais, taip “atskirdami” nuo tautiečių Irane). Uzbekų vardą sovietai priskyrė tiems tiurkams, kurie gyveno miestuose greta persų (tadžikų). Bucharoje ir Samarkande ligi šiol daugumos gimtoji kalba – tadžikų (persų).

Ismailo Somonio mauzoliejus. Jis buvo persas. Todėl nors gyveno ir karaliavo dabartinėje Uzbekijoje (Bucharoje), labiausiai jis gerbiamas Tadžikijoje: jo garbei pavadinta Tadžikijos valiuta ir aukščiausias kalnas.

Ilgus šimtmečius Bucharoje dar klestėjo unikali žydų bendruomenė, kalbėdavusi savo į persų panašia buchori kalba. Žlungant Sovietų Sąjungai 7% buchariečių buvo žydai. Šiandien vos keli šimtai neemigravo į Izraelį ar JAV. Net žydų muziejus neseniai užvėrė duris. Į kuklią sinagogą pasikvietę vyresnio amžiaus Bucharos žydai pasiūlė už 10 dolerių pirkti menką brošiūrėlę ir “paaukoti, kad rabinas už jus pasimelstų”. Gabūs ir jauni išvažiavo, o likusiems, atrodo, pragyvenimo šaltinis – nuskurdusius tautiečius remiantys žydų turistai. “Pas mus lankėsi Madlena Olbrait, Hilari Klinton” – gyrėsi.

Griūvantys palikti namai Bucharos žydų rajone.

Duobėtas šilko kelias: vienodi automobiliai, čaichanos ir milicijos punktai

Nuo Bucharos iki Chivos 452 km Šilko kelias driekiasi per dykumą su retais miesteliais. Šiandien ten – tai duobėtas sovietinis plentas, tai nebaigta statyti magistralė. Tarsi Sovietų Sąjungoj, susitinki vos keleto markių automobilius – tik tos markės dabar jau “Chevrolet” ir “Daewoo”. Mat šie gamintojai leido uzbekams gaminti savo modelius (mainais į 25% vietinio fabriko akcijų), o dėl milžiniškų muitų importiniai automobiliai kainuoja dvigubai brangiau. Keliolika minučių stebėdamas monotonišką kelią suskaičiavau 56 “Chevrolet”, 50 “Daewoo”, 4 žigulius, 2 moskvičius, 2 UAZ ir vos 3 kitų markių lengvuosius automobilius.

Dėl muitų importinės prekės retos ir net brangesnės, nei Lietuvoje. Užtat lengva išbandyti ką uzbekiško – arba naivias pasaulinių prekės ženklų imitacijas (pvz. “Layis” traškučiai). Šiais globalizacijos laikais, kai daugumoje valstybių dažniau išvysi ženklą “Made in China” nei vietinį produktą, tai – žavu.

Vasaros sezonui baigiama ruošti jurtų gyvenvietė Chorezmo oazėje prie Aizalio pilies tuoj priims turistus. Tokiose jurtose, sudedamose ir pastatomose per pusdienį, kadaise gyvendavo visi tiurkai: vienoje vietoje vasarodavo, kitur - žiemodavo

Valgyti Uzbekijos provincijoje galima čaichanose (užeigose) ar miestų restoranuose. Pastarųjų išskirtinumas: daugybė atskirų kabinų su stalais (jos kai kur mokamos, bet tokią užsisakius netenka valgyti vienoje salėje su rūkančiais girtuokliais ir tylesnė vakarais plyšaujanti muzika). Vietinis maistas labai riebus, tačiau skanus: plovai (pasak vietinių – kiekviename mieste vis skirtingas, nors “žmogui iš šalies” sunku tai suprasti), kilogramais parduodama mėsa džiz, dideli virtiniai manti, makaronai lahnam, mėsa įdarytos bandelės samsa, apvali kieta duona. Gėrimai visada atnešami dideliais buteliais (ne vien alkoholis, bet ir kokakola). Baisiausi – tualetai. Visur išskyrus viešbučius jie – smirdinčios “tupyklos”. Svarbiausia – net naujuose, gražiuose restoranuose tualetai statomi su įėjimais iš lauko.

Uzbekijos restoranų ir čaichanų tualetai, kai kurie net mokami. Dešiniausias su unitazu - bet vietiniai taip pripratę gamtinius reikalus atlikti tupėdami, kad tupiasi ir ant jo sėdynės, ją nutrypdami batais

Neišvengiama Uzbekijos kelių įstaiga – milicijos punktai, atrodantys tarsi muitinės (sustoti – privaloma). Daugumą automobilių jie praleidžia nebent užsirašydami numerius, kelis – sustabdo patikrinti pasams, bagažinėms. Greta vieno punktų, kur mus kratė ilgiausiai, lūkuriavo neuniformuoti žmonės – sakėsi “padedantys kai iškyla problemų” (laimė, jų paslaugų pirkti neprireikė). Kitur milicininkas be alkotesterio matavo girtumą uostydamas medžiagą, į kurią papučia vairuotojas – užuodęs alkoholio kvapą siūlo arba važiuoti į ligoninę tikrintis, arba susimokėti.

Tipinis naujas Uzbekijos miestelio rajonas. Identiški stovi prie dažno miestelio. Kartu su naujais miestų daugiabučiais, jie kuria turtingesnės šalies įspūdį, nei yra Uzbekija (iš tikro ji - skurdesnė už 11 iš 14 kitų buvusios TSRS šalių ir net už Indiją).

Chiva: miestas-muziejus

Chiva – iš pažiūros naujausias iš Uzbekijos Šilko kelio miestų. Tiesą pasakius, kai vietiniai chanai mūrijo jo medreses ir sienas (~XIX a.), Azijos prekės Europon jau seniai buvo gabenamos laivais. Chiva turtėjo iš prekybos vergais – parduodamieji būdavo išrikiuojami rytinių miesto vartų nišose. Bet prekybos mastai buvo nebe tie, pavaldžių žemių – daug mažiau (tik Chorezmo oazė), tad Chivos pastatai – kur kas kuklesni.

Didžiausias Chivos privalumas: ji išvengė komunistų griovimo. Visas senamiestis, įrėmintas galingais XVIII a. mūrais, atrodo it atkeltas laiko mašina. Kalbu, aišku, tik apie pastatus. Juos supanti kultūra, kaip visur Uzbekijoje, jau kita. Nors iš vieno minareto net leidžiama šaukti maldai, Chivos senamiestyje kaip niekur kitur jaučiausi tarsi muziejuje po atviru dangumi.

Chivos panorama nuo Kunos Arkos chanų rūmų stogo (apačioje matosi puošnūs jų kiemai). Minaretas dešiniau aukščiausias, bet nebaigtas statyti

Vakarais jis – tuščias ir tamsus, o dienomis prie vakarinių vartų pardavinėjamas bilietais į visus istorinius pastatus. Dažname dabar – vidutiniški, su Šilko keliu niekaip nesusiję, muziejai (pvz. Abdulos Chano medresėje – “gamtos istorijos”, kur viena celė paskirta gyvūnų iškamšoms, o kitoje, pavadintoje “Narkotikai – XXI amžiaus blogis”, eksponuojamas neišsivystęs narkomanų kūdikis formaline). Visur – po dozę prezidento Karimovo citatų. Tikrasis koziris ten – interjerai: Kunos Arkos rūmų kiemai, Narulo Bajaus rūmų rusiškai-rytietiškos menės, Taš Chaulio rūmų plytelės, Džamė mečetės raižyto medžio kolonos.

Įžengus į Chivos senamiestį pro rytinius vartus. Dešinėje - Kutlugo Murado Inako medresė, kairėje - Džamė mečetė

Interjeru stebina ir Pahlavano Mahmudo mauzoliejus, kur uzbekai atlieka pašlovinimo ritualus. Chivoje – retsykiais, o štai musulmonų sufijų šventiko kape Zangiatoje prie Taškento, maldininkų grupės nuolat keičia viena kitą. Įprastinis islamas šias “didvyrių kapų tradicijas” laiko prietaringu stabizmu, Samarkando Šach-I-Zinda net atvirai prašoma nepalikinėti ant sarkofagų banknotų (žmonės nepaiso).

Chorezmo oazėje civilizacija – daug senesnė nei Chivoje likę mūrai. Tarp jos didžiūnų VIII a. matematikas Al Chorezmis: pagal jo pavardę atsirado žodis “algoritmas”, pagal jo knygos “Al Džebr” pavadinimą – “algebra”. Tuos intelektualius laikus mena tik aplūžusios tvirtovių sienos laukuose – kitką sugriovė Čingischanas.

Piemenėlis ką tik sugynė gyvulius į aptvertą buvusios Guldunsuno tvirtovės kiemą

Dykumoje – nuo sovietų slėpti dailės šedevrai

Sovietai ~1920 m. senąją Viduriniosios Azijos civilizaciją sunaikino dar sparčiau, nei kadais mongolai. Religinguosius sudorojo, klajoklius suvarė į kolūkius ir nubraižė respublikų sienas. Į Uzbekiją taip pateko ir Karakalpakija – autonominė nedidelės (~600 tūkst.) tautelės teritorija. Vakariausias, sovietiškiausias ir skurdžiausias Uzbekijos pakraštys.

Karakalpakijos sostinė Nukusas tebūtų liūdnas sovietinių daugiabučių rinkinys, šen bei ten praskaidrintas naujesnių valdžios rūmų, jei ne jo pasaulinio lygio Savickio meno muziejus. Ši geriausia rusų dailės kolekcija už Maskvos ir Sankt Peterburgo ribų šedevrų skaičiumi nesunkiai prilygsta garsiems Europos ar Amerikos muziejams. Jos istorija – dar unikalesnė už paveikslus. Igoris Savickis, rusas iš buržuazinės šeimos, į Uzbekiją atvykęs su archeologų ekspedicija, gyvenimą pašventė rinkti ir gelbėti nuo sunykimo tai, ką kiti manė esant nereikalingomis ar net pavojingomis atgyvenomis. Pirmiausia – karakalpakų liaudies meną, tautinius drabužius, atsidurdavusius šiukšlynuose. Paskui – paveikslus, kuriuose kitataučiai dailininkai tapė Uzbekiją. Ir galiausiai – tarpukario sovietinį meną, kurį ką tik buvo užmarštin pasmerkęs totalitarinis Stalino režimas. Kai kuriuos milijonų šiandien vertus šedevrus ištremtų ar nužudytų dailininkų giminaičiai naudodavo stogo skylėms kamšyti ar vaisiams vynioti – iki juos atrado Savickis.

Nukuso meno muziejus. Nepriklausoma Uzbekija jam pastatė didžiulį pastatą ir toliau plečia - nes kol kas jo salėse labai sugrūdus telpa vos keli procentai Savickio kolekcijos

Žiūrint tas drobes baisiausia, kokios menkos dailininkų “klaidos” galėjo lemti, geriausiu atveju, jų darbų pripažinimą niekam tikusiais. Štai cenzoriams užkliuvo, kad viename kolūkio peizaže greta traktoriaus nutapytas ir asilas. Tai kas, kad asilai net šiandieninėje Uzbekijoje naudojami darbui – piešti tarybiniai dailininkai privalėjo kaip “turėtų būti”, o ne kaip yra. Toks buvo oficialus “ūpą dirbti keliantis” socrealizmo stilius. Laimė, Nukusas buvo toli nuo visko – įskaitant Maskvos cenzorių akis. “Kada nors čia važiuos žmonės iš Paryžiaus” – kalbėdavo Savickis. Jis to nesulaukė, bet griuvus TSRS Vakarų meno kolekcionieriai į Nukusą skrido net privačiais lėktuvais ir, visa laimė, neįtikino naujos muziejaus direktorės išparduoti kolekciją.

Kuo toliau į Uzbekijos vakarus, tuo striukiau darėsi su benzinu. 98 kuro nemačiau niekur šalyje, 95 – už Taškento ribų, ties Buchara pranyko ir 91. Kam jis – juk net naujos uzbekiškos mašinos varomos 80 kuru. Nukuse situacija tapo visai bloga: degalinės uždarytos, kolonėlės apvilktos audeklais. Veikė tik dujų (propano, metano) užpildymo punktai – ir tai eilės prie jų kartais driekdavosi net iki gretimų plentų.

Eilė prie dujų užpildymo punkto netoli Nukuso judėjo lėtai, mat dujų ten buvo tik vienoje kolonėlėje.

Benziną teko pirkti juodojoje rinkoje: taksistas palydėjo iki eilinio namo, iš kurio senas uzbekas spėriai ištįsė penkių litrų vandens butelius su “geru taškentietišku kuru”. 4100 sumų už litrą (vietoje 2500-3000 sumų degalinėse) kaina vis tiek lietuviui juokinga, juk tai tėra 60 eurocentų. Pro šalį pravažiavusi policija į “spekuliaciją” dėmesio nekreipė.

Muinakas – apokaliptiškas išdžiūvusios Aralo jūros uostas

Tragiškiausia, bet sykiu ir viena įspūdingiausių Uzbekijos vietų – Muinakas, 200 km anapus Nukuso. Kadaise tai buvo klestintis uostamiestis prie Aralo jūros – ketvirto pagal dydį pasaulyje ežero, didesnio, nei visa Lietuva. Šiandien buvęs konservų fabrikas griūva, kadaise didis žvejybinis laivynas rūdija. Mat nebeliko jūros. Sovietams ~1960 m. nukreipus į ją tekėjusių Amu Darjos ir Syr Darjos upių vandenis medvilnės laukams drėkinti, Aralas senka nebe metais, o mėnesiais. Keleto metų senumo knygose rašoma, kad tikrasis jūros krantas – 100 km, naujesnėse – kad 200 km nuo Muinako. Net vienu metu populiarios ekskursijos visureigiais Aralo dugnu iki dabartinio kranto kažin, ar dar teberengiamos.

Aralo jūros dugno toliai. Artimiausia tikra jūra Uzbekijai - už daugiau nei 1000 km. Uzbekija yra viena vos dviejų pasaulio valstybių, kuri ne tik kad pati neturi išėjimo į pasaulinį vandenyną, bet ir nė viena valsybių, su kuria ji ribojasi, jo neturi

Kelis dešimtmečius muinakiečiai bandė “nepaleisti jūros”, kasė žvejybiniams traleriams laivybos kanalus nuo uosto iki vis tolstančio kranto, bet ~1984 m. pasidavė. Sovietai Aralo jūros galą numatė gerokai anksčiau: rusų klimatologas Aleksandras Vojeikovas ją pavadino “gamtos klaida, betiksliu garintuvu”. Ir siūlė, kaip Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, “pakinkyti gamtą žmogui” – panaudoti vandenį geriau. Visą vakarų Uzbekiją nuo tada vagoja į medvilnės plantacijas nukreipti kanalai. Iš Amu Darjos ties žiotimis lieka tik mažas upokšnis.

Drėkinimo projektas, pavertęs dykumas derlingomis, sovietinėse kino kronikose demonstruotas kaip didis triumfas, įgalinęs Uzbekijos TSR 1988 m. tapti didžiausia pasaulio medvilnės eksportuotoja.

Uzbekijoje dažnas miestas turi didingus skelbimus apie savo pradžią. Ant įvažiavimo į Muinaką vis dar pavaizduota žuvis

Tačiau žaliesiems (ir ne tik jiems) Aralo jūros sunaikinimas, jos pavertimas Aralkumų dykuma – baisiausia pasaulio ekologinė katastrofa. Ji skaudžiai atsiliepė vietos žmonėms: pranyko darbo vietos, klimatas tapo atšiauresnis, ir, svarbiausia, nuodingi nuo Aralo pučiantys vėjai taip žaloja muinakiečių sveikatą, kad regione miršta kas penkioliktas vaikas. Mat buvusiame jūros dugne nusėdo visokie medvilnei tręšti naudoti pesticidai – nebelikus vandens, vėjai juos pusto ant gyvenviečių. Pastarosiose daugiau nei pusė butų atrodo apleisti, gyventojų sumažėjo penkis ar net dešimt kartų. Tačiau gyvenimas tęsiasi: baisioje Muinako kavinėje, tiekiančioje neskaniausią Uzbekijoje valgytą, sūrų maistą, mums papietavus prasidėjo vestuvių puota. Šiaip ar taip, Uzbekijoje žmonės tuokiasi jauni ir gimdo daug vaikų: po TSRS žlugimo 1991 m. šalies gyventojų skaičius padvigubėjo (nuo 15 mln. iki 30 mln.).

Labiausiai Muinake pribloškė vienišas vaizdas nuo Aralo kranto skardžio į, rodos, begalinę dykumą. Kur anksčiau plaukiojo žuvys, šiandien ganosi ožiai, karvės. Gretimose Laivų kapinėse baigia sunykti Aralo laivynas, prieš 50 metų sužvejodavęs iki šeštadalio Sovietų Sąjungos žuvų (iš viso jūroje plaukiojo šimtai laivų, prie Muinako atvilkta keliolika).

Apleisti Aralo laivai.

Aralo jūros muziejaus angliškame filme – dar “gyvos” jūros archyviniai kadrai, o ant obelisko jūrai (kadais jis buvo skirtas Antrajam pasauliniam karui) – istoriniai žemėlapiai su vis nykstančia mėlyna spalva. Paguoda muinakiečiams – tvenkinys, surenkantis paskutinius Amu Darjos vandenis.

Medvilnės auginimo apimtys nuo anų laikų šiek tiek krito, bet ji tebevadinama “baltuoju auksu” ir “tautos turtu”, pavaizduota herbe. Derliaus nuėmimui kiekvieną rudenį tarsi į armiją mobilizuojami geras milijonas uzbekų – studentai, mokytojai, valstybės tarnautojai… Šiai “nacionalinei pareigai” pasiskolinami autobusai, sunkvežimiai. Vakarai tai vadina “priverstiniu darbu”, žymūs prekių ženklai uzbekišką medvilnę net boikotuoja. Ypač vakariečiams nepatikdavo tai, kad medvilnės rinkti sustabdžius pamokas keliaudavo mokyklinukai (ši praktika 2012 m. baigėsi).

Pusiau apleistas daugiabutis Muinake

Įdomi kelionė atgal laiku

Daugelyje pasaulio šalių kiekvienas naujas šimtmetis atneša vis turtingesnį ir tobulesnį gyvenimą, vis didingesnius pastatus ir didesnius mokslo pasiekimus.

Vidurinė Azija – keistas kraštas, kuriame gerą tūkstantmetį viskas iš lėto “rieda žemyn”. Prieš ~1000 metų čia gyveno išmintingiausi pasaulio mokslininkai (Avicena, Al Chorezmis). Prieš ~600 Timūras valdė milžinišką imperiją apsuptas lygių neturėjusios Samarkando didybės. Prieš ~400 metų statybininkai jau mūrijo gerokai kuklesnes Bucharos medreses, prieš ~150 – tik Chivos vergų prekybos miestelį dykumos oazėje, kurį lyg žaislą “Didžiajame kolonijiniame žaidime” prigriebti stengėsi rusai ir britai. Ir pagaliau prieš ~60 metų – sovietinių tremtinių upės, išdžiūvusi Uzbekijos jūra…

Moterys tarp Šach-I-Zinda mauzoliejų alėjos pastatų Samarkande

Kas buvo pasaulio centras tapo tolimu skurdžiu jo užkampiu. Prieš 25 metus gavusi nepriklausomybę Uzbekija renovuoja istorinius paminklus, mėgina privilioti turistus. Nelabai sėkmingai. Bet tuo Uzbekija ir žavi: čia vis dar gali be šurmulio pats vienas atrasti didingos šlovės ir didingų tragedijų liekanas. Keistoje sovietiškai tautinėje aplinkoje, kurioje mažai nusikaltėlių (užtat rekomenduotina privengti pareigūnų), gausybė biurokratinių taisyklių ir taisyklėlių, importo – mažai, o iš lietuvių kalbos nunykusios sąvokos “blatas”, “deficitas”, “tupykla”, “paskyrimas”, “valdiška gamykla” tebėra kasdieniškos.

Tie Uzbekijos gyventojai, kurie troško, kad po nepriklausomybės į jų šalį sugrįžtų nunykusios tradicijos, ateitų demokratija ir rinkos ekonomika, gavo nusivilti (kai kurie patyrė ir kalėjimą, kankinimus, emigraciją). Bet daugybei kitų nerūpi, kad Uzbekijos TSR buvo tik paremontuota, bet ne perstatyta. Netgi patinka, kad daug kas pasiliko “kaip įprasta”, kad neatėjo visi tie pavojai, kuriais, sutirštinusi spalvas, vietinė žiniasklaida tapo užsienio šalis.

Sovietinis GAZ sunkvežimis važiuoja pro vieną didesnių nuo Amu Darjos atsišakojančių kanalų ir užsėtus medvilnės laukus

Valstybių, kurias faktiškai valdo vienas žmogus, ateitį įspėti sunku. “Kas bus po Karimovo?” Uzbekijoje klausia tiek jo šalininkai, tiek priešai. Pastarųjų viltys nesipildo: kol kas, atrodo, ne tiek Uzbekija artėja prie Vakarų, kiek įsibaiminę Vakarai – prie Uzbekijos. Europos Sąjungos reglamentai ir direktyvos kasmet sureguliuoja vis daugiau gyvenimo sferų, kai kur Vakaruose kišamasi ir į religiją (viešų maldų, aprangos draudimai). Tik taisykles mūsų žemyne dažniau prižiūri ne surikiuoti pareigūnai, o kompiuterizuotos sistemos: interneto, bankų sąskaitų ir kitų kadaise asmeniškų dalykų sekimas.

Visgi Lietuvą nuo Uzbekijos tebeskiria požiūrių šviesmečiai ir uzbekai Lietuvą baigia pamiršti. Senoliai dar atpažįsta “Pabaltijo akcentą”, vardija mūsų miestus – o jaunimas žino nebent Rygą, į kurią iš Taškento skraido lėktuvai.

Uzbekijoje įdomu pamatyti tai, kaip dar gali atrodyti postsovietinė valstybė – ir kur galbūt galėjo atsidurti Lietuva. Juk ir pas mus po nepriklausomybės nestigo keikusiųjų “laukinį kapitalizmą”, “kolūkius sugriovusį Landsbergį”. Karimovo “Nepriklausomybė be revoliucijos” šiems žmonėms turbūt būtų buvusi daug arčiau širdies. Įdomu, kiek Sovietų Sąjungos “išsilakstyme” į skirtingas santvarkas nulėmė paskiros asmenybės, jų manevrai? “Kas būtų, jeigu būtų” nesužinosime niekuomet, tad kelionės į tokius kraštus kaip Uzbekija – vienintelis būdas užmesti akį į “alternatyvią realybę”.

Uzbekijos žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę