Lankau pasaulį

Baltijos jūroje reklamuojami “Minikruizai”, “Kruiziniai keltai” – kas tai ir kada verta taip keliauti?

Internete gausu ir besidžiaugiančių tokiom kelionėm, ir labai jomis nusivylusių.

Kaip ir visur, svarbiausia žinoti, ko tikėtis. Plaukęs daug Baltijos jūros keltų, čia pamėginsiu viską paaiškinti, ką daryti, kad kelionė keltu per Baltijos jūrą nenuviltų.

Kruizinis keltas – kas tai?

“Kruiziniais keltais” vadinami didžiausi ir įdomiausi Baltijos jūrą kertantys keltai. Baltijos jūros dydis toks, kad daugelis maršrutų skersai ją užtrunka kokį pusdienį ar dieną. Taigi, kruiziniai keltai paprastai būna naktiniai: išplaukia dieną ar vakare ir atplaukia kitą rytą ar dieną. Svarbiausia: jie tokie dideli, kad dažname jų yra pakankamai pramogų, poilsio vietų, kad ten praleistas laikas būtų smagus ir įdomus (ar bent taip sako jų reklamos).

Aišku, kaip ir kiekvienas keltas, kruiziniai keltai gabena automobilius ir sunkvežimius. Aplinkui Baltijos jūrą važiuoti be galo toli. Taigi, automobilių ir sunkvežimių vairuotojams kruiziniai keltai padeda sutaupyti daug laiko ir pinigų. Tarkime, Klaipėda-Karlshamnas nuplaukti užtrunka 12 val., o važiuoti per Daniją reikėtų 21 val.; benzinas kainuotų brangiau, nei keltas.

Tiesa, kai kurie Baltijos keltai plaukia palei krantus ir jais plaukti gali užtrukti net ilgiau, nei vairuoti: pvz. Klaipėda-Kylis plaukia 19 val., o nuvažiuoti be sustojimų būtų 16 val. 30 min. (jei važiuoji iš Vilniaus, kelionė keltu atitinkamai 24 val. “su viskuo” ir tik 15 val. 30 min. vairuojant). Bet juk plaukdamas keltu gali ilsėtis, o ne vairuoti!

Priešingai nei mažieji keltai, tokie, kaip plaukioja iš Klaipėdos į Smiltynę, kruiziniai keltai – tai ne tik denis mašinoms sustatyti ir salonas su kėdėmis. Ten yra ir kajutės nakvynei, bent vienas restoranas – o didesniuose rasi ir daug restoranų, kazino, barus su gyva muzika ir t.t. Būtent iš čia ir yra žodis „kruizinis“: tokiame kelte gali pasijusti tarsi kaip kruiziniame laive, bent jau vieną naktį. Na, jei plauksi pirmyn-atgal – dvi naktis.

Įmanoma po Baltijos jūrą susidurstyti ir ilgesnius “kruizus” skirtingais keltais: Talinas-Stokholmas-Marienhamnas-Helsinkis-Talinas ir pan. Todėl daug keleivių kruiziniais keltais plaukia be automobilio. Dalis plaukia dėl pramogų kelte ir krante mažai ką daro (ypač jei kelte dėl mažesnių mokesčių pigus alkoholis…).

Tačiau ne kiekvienas Baltijos keltas vertas to kruizinio kelto vardo…

Kruizinis keltas keltui nelygu

Perskaitęs internete „Kaip patiko plaukti Baltijos keltu!“ ar „Tie Baltijos kruizai – tikra apgavystė, fūristų laivas ir tiek“ iš karto galiu nuspėti, kokiu keltu kas plaukė.

„Tikrieji kruiziniai keltai“ – dideli, talpina ~2000-3500 keleivių, o dėl tiek jau būna ir pramogų bei kito, dalis keleivių jais plaukia specialiai dėl patirties. Tuo tarpu Baltijos jūroje gausu ir mažesnių naktinių keltų, kuriuose, be techninių patalpų ir automobilių denio, rasi tik kajutes ir kokį vieną restoraną, jais plaukia ~300 keleivių. Tokiais paprastai plaukiama tik „iš reikalo“, dažniausiai taip gabenami sunkvežimiai, ir pavieniai turistai, ten atsidūrę, gali pasijusti kiek ne savo vietoje ar bent jau neturintys ką veikti. Ypač jei jie patys dar plaukia be automobilio (taigi, jiems kaip ir nebūtina plaukti, skristi būtų greičiau/patogiau).

Koks laukia keltas galima sužinoti internete – paieškokite jo pavadinimo ir pamatysite, koks jo dydis. Deja, iš Lietuvos „didžiųjų keltų“ plaukia mažai. Nes Klaipėda nėra superdidmiestis, o didžiausi keltai jungia didžiausius Baltijos jūros pakrantės miestus: ypač Stokholmą, Helsinkį, Taliną, bet kažkiek ir Rygą, Turku ir kt. Nemažai Suomijos-Švedijos ar Estijos-Švedijos keltų pakeliui stoja Alandų salose – tai dėl mokestinių priežasčių (kadangi Alandų salos yra ne Europos Sąjungoje, tai, jei keltas ten stoja, reikia mažiau mokėti mokesčių). Didžiausi iš Lietuvos plaukiantys keltai šiuo metu (2023 m.) – Klaipėda-Karlshamnas, ir tai jie talpina tik ~600 keleivių. Visi kiti keltai iš Klaipėdos tikrai nėra tikra kruizinių keltų patiritis.

Įprasta, kad tam tikra linija plaukioja tik vienas keltas, arba du vienodi tos pačios kompanijos keltai. Taigi, nėra taip, kad galėtum, tarkime, pasirinkti, kur keliausi, o tada jau rinktis geresnį keltą. Realiai reiktų daryti atvirkščiai: rinktis, kur keliausi, tik iš tų maršrutų, kuriais plaukioja jus tenkinantys laivai. Būtent laivas svarbiausia, o ne laivų kompanija: ta pati kompanija neretai turi labai skirtingų laivų su labai skirtingu kokybės standartu. Tik pačiuose populiariausiuose maršrutuose (kaip Helsinkis-Stokholmas) plaukioja kelių skirtinų kompanijų keltai.

Įvairios ir kruizinių keltų kainos. Jos nepriklauso nuo kelto kokybės. Kaip tik priešingai – pigiausiai keliavau pačiais geriausiais keltais (Turku-Marienhamnas). Girdėjau, taip yra todėl, kad geriausi keltai didelę dalį pajamų gauna iš pramogų (kazino, alkoholio pardavimų), ir todėl gali sau leisti pardavinėti bilietus labai pigiai. Bendrai paėmus, yra ir tokių keltų maršrutų, kur pamačius kainą pirma mintis „geras, kaip pigu!“, ir kur pirma mintis „apiplėšimas vidury baltos dienos – kas čia gali plaukti?“ (na, plaukia sunkvežimiai, prekes gabena – tai verslas, pigiau, nei apvažiuoti).

Be laivų ir kainų, skiriasi ir grafikai. Populiariausiomis linijomis keltai plaukia kasdien, bet kitomis – keliskart per savaitę, tad ten kelionę suplanuoti sunkiau.

Bendrai visi šie dalykai susiję. Poopuliariausiose keltų linijose dažniausiai (a)Plaukioja didžiausi laivai (b)Geriausios kainos ir (c)Geriausi grafikai (daugiausiai išplaukimų).

Kruizinio kelto patirtis, kajutės

Plaukimas Baltijos jūros keltu atrodo taip:
1. Registracija baigiasi apie 1 val. – 1:30 min. iki išplaukimo: taigi, reikia atvažiuoti iš anksto ir stoti į eilę, panašiai kaip oro uoste.
2. Automobiliai ir sunkvežimiai įvažiuoja į vidų, dengtą denį. Tame denyje būti laivui plaukiant negalima – privalai išlipti į bendras laivo erdves.

3. Bendros laivo erdvės susidaro iš atvirų denių, barų, restoranų, kazino, parduotuvių ir kt. Laivuose, plaukiančiuose iš Suomijos, dar yra ir saunos ir pan.
4. Tavo nakvynės vieta priklauso nuo bilieto. Galimos vietos nakvynei:
a) Sėdimasis salonas – nakvoji kėdėje, nors realybėje tokį variantą pasirinkę keleiviai neretai tiesiog leidžia naktį laivo baruose, atviruose deniuose ar dar kur (miegoti priskirtoje vietoje – nebūtina). Tai – pigiausias bilietas.
b) Kajutės. Jos būna keturvietės ir dvivietės. Taip pat – su langu arba be. Tiesa, palyginus su daug kruizinių laivų, kajutės mažokos, langas paprastai – nedidelis iliuminatorius, o ne koks kruiziniams laivams būdingas balkonas. Kajutės su langu brangesnės nei be lango. Priešingai kruiziniams laivams, keltuose galima pirkti ne tik visą kajutę, bet ir vietą kajutėje – vieną lovą. Tokiu atveju kajute teks dalintis su nepažįstamaisiais.
Plaukdamas kruiziniu keltu, atskirai moki už automobilį bei už jo keleivius.
5. Prieš laivui atvykstant, bus pranešta, kad vairuotojams ir automobilių keleiviams jau reikia grįžti į automobilius, kad, vos atsidarys kelto vartai, galėtų paeiliui išvažiuoti. Keleiviai be automobilių išlips atskirai.

Vienas žaviausių dalykų kruiziniuose keltuose – vaizdai iš jo denių. Baltijos jūros pakrantės labai gražios: daugybė Švedijos ar Suomijos salų ir salelių, paplūdimiai, kopos, maži nameliai. Maršrute Helsinkis-Marienhamnas-Stokholmas beveik visada plauksi tarp salų, o ne atviroje jūroje, galėsi gėrėtis vaizdais.

Kruizinio kelto alternatyvos: plaukti, skristi ar važiuoti?

Ar apsimoka keliauti kruiziniu keltu? Tai priklauso ir nuo žmogaus. Alternatyvos tokios:

1.Srydis lėktuvu. Lėktuvu ne tik gerokai greičiau – šiais laikais tai neretai ir pigiau, nei keltu, ypač jei imtum kajutę. Bet nebūtinai. Reikia lyginti kainas komnkrečiame maršrute. Bet, net jeigu konkrečiu maršrutu ir yra pigiausia bei patogiausia nukeliauti keltu (pvz. Klaipėda-Karlshamnas), klausimas, ar tokiu maršrutu iš tikro geriausia keliauti? Gal jums iš tikro būtų aktualiau / įdomiau Vilnius-Stokholmas. Tiesa, lėktuvu nenusigabensi automobilio – jei nori „anoje pusėje“ pakeliauti automobiliu, teks jį nuomotis. Be to, kadangi keltai plaukia naktį, tai, priklausomai nuo to, kada būtų skrydis, sutaupote vieną nakvynę viešbutyje. Taip pat plaukiant keltu yra neribotas ar mažai ribotas bagažas.

2.Vairavimas visą kelią. Tai logiška altenatyva keltams ten, kur keltų maršrutas driekiasi palei krantą, pvz. Lietuva-Vokietija, bet mažai logiška ten, kur keltas kerta Baltijos jūrą, pvz. Latvija-Švedija. Palyginus su keltu, vairuodamas tikriausiai labiau pavargsi – o kaip bus pigiau, priklauso nuo maršruto bei to, kiek žmonių važiuoja (nes vairuojant išlaidos nuo keleivių skaičiaus nepriklauso, tuo tarpu keliantis keltu už kiekvieną keleivį tenka primokėti papildomai). Esu išbandęs ir tokį variantą: į vieną pusę plaukti su automobiliu keltu, o į kitą – parvairuoti (Klaipėda-Kylis). Tokiu būdu nereikia dukart važiuoti panašiu keliu.

3.Autobusas. Įmanoma ne visur, nebūtinai pigiau nei keltas. Nenusigabensite automobilio, bagažas labiau ribotas, miegoti ne taip patogu, nėra pramogų. Sunku sugalvoti autobuso privalumų prieš keltą, bet paprastai jie tarpusavy ir nekonkuruoja: daugeliu maršrutų, kur kelia kruiziniai keltai, nėra autobusų, ir atvirkščiai.

4.Tikras kruizinis laivas. Po Baltijos jūrą plaukioja ir tikri kruiziniai laivai. Ten perki visos savaitės kelionę su sustojimais įvairuose Baltijos jūros uostuose. Įeina pilnas maitinimas, pramogų – daugiau nei kruiziniame kelte, visi turi kajutes ir, kartą į kajutę susinešęs daiktus, gali juos laikyti visą kruizą (nereikia išlipti su visais daiktais kas rytą). Kainos priklasuo nuo to, su kokiu keltu lyginsi. Minusai – pirkdamas „pilną kruizą“ negali rinktis uostų (sunku rasti kruizą, kur būtų sustojimai tik ten, kur pats nori), negali gabentis automobilio, neretai turi pradėti ir baigti kelionę tam pačiam uoste (ir tai niekada nebūna Klaipėda). Bendrai paėmus, jei ryšitės keliauti kruizu, siūlyčiau geriau pagalvoti plaukti ne Baltijos jūra, kur, tikriausiai, ne vieną miestą (Rygą, Taliną, Gdanską ar pan.) jau būsite matę. Vieni geriausių ir populiariausių kruizų, o ir vieni pigiausių – Karibuose.

Turtinga Baltijos kruizinių keltų istorija: jie turi savo kultūrą

Keliaudamas bet kokiu būdu, mėgstu pasidomėti tokių kelionių istorija. O kruizinių keltų istorija ir reikšmė Baltijos jūros regiono kultūrai didžiulė! Tiesa, Lietuva prie šito reikalo prisijungė per vėlai, tad kruiziniai keltai labiausiai prie širdies suomiams ir švedams.

Mat ~1970-1980 m., kai didžioji dalis Baltijos krantų dar buvo valdomi komunistų (ir Lietuva), pirmosios populiarios kruizinių keltų linijos pasaulyje sujungė būtent Suomiją ir Švediją (Turku-Stokholmas, Helsinkis-Stokholmas ir pan.). Pasaulis – o ypač Suomija – tada dar nebuvo toks turtingas, lėktuvų bilietai – brangūs, ir tokie keltai dažnam suomiui buvo pirmoji kelionė į užsienį.

Maža to, “naktis kelte” tapo “audringos nakties” sinonimu. Kadangi keltai plaukė tarp šalių, alkoholis ten pardavinėtas be muitų, pigiau, tad ten rengta daugybė vakarėlių. Keltai švedams ir suomiams ėmė asocijuotis net su vienos nakties nuotykiais: plauki keltu ir ieškai sau laikino vyro ar moters, juk žinai, kad visi, kas plaukia kartu, irgi naktį leis kelte. O dar daug kas bus be kajučių, miegos kur denyje apgirtę…

Su anų laikų kruiziniais keltais Suomija-Švedija susiję daug mistinių istroijų – juose vyko neištirtos žmogžudystės, dingo be žinios keliasdešimt žmonių (iškrito ar išmesti per bortą?) ir t.t. O kur dar 1994 m. kelto “Estonia” tragedija su visom sąmokslo teorijom (dauguma žuvusių ten irgi buvo švedai, plaukę pigiai pasiausti neseniai išsivadavusioje nuo Sovietų Estijoje).

Ir nors šiandien pasaulis visai kitoks, švedai ir suomiai pinigų nestokoja ir gali sau leisti žiemas ir kur Tailande, keltas dažnam jų vis dar asocijuojasi su tokia linksma, pašėlusia naktimi, linksmu savaitgaliu, ir dažname Baltijos kruiziniame kelte dar gali pamatyti siaučiančių suomių ar švedų kompanijas.\

Bet kas tik nevyksta šiuolaikiniuose kruiziniuose keltuose – įprasta, kad diesnieji, pavyzdžiui, turi konferencijų sales, ir ten kompanijos organizuoja kokius seminarus savo darbuotojams: kelionė ir darbas kartu.

Keltas – ne kiekvienam, bet išbandyti verta

Bendrai paėmus, kelionę Baltijos jūra kruiziniu keltu (tikru), rekomenduočiau išmėginti kiekvienam. Gal susidurstyti kokį „netikrą kruizą“ su keliais sustojimais, o gal į vieną pusę persikelti su automobiliu, o atgal parvairuoti.

Bet tokiai kelionei reikia pasiruošti. Kainos čia varijuoja smarkiai, o keltas nelygu keltui. Ne viskas, kas garsiai reklamuojama, verta dėmesio. Pirma verta susirasti norimą keltą ir bilietus į jį ir tik tada apsispręsti taip keliauti – o ne pirma nuspręsti iš kur į kur keliauti ir tada jau žūtbūt “veržtis” į vienintelį keltą, kuris plaukia panašiu maršrutu.

Komentarai

Vaikystėje sunkiai galėdavau užmigti ne lovoje, ne tyliai ir ne tamsoje.

Bet šiandien moku užmigti praktiškai bet kur ir visur puikiai pailsiu. Čia nėra kažkoks “įgimtas sugebėjimas”: to galima išmokti ir čia rašau kaip. Metodų daug – reikia išsirinkti tinkamus sau.

Gebėjimas miegoti bet kur kelionėse labai svarbus. Puikiai pailsiu skrydžiuose ar transporte ir kitą dieną esu pilnas jėgų. Pailsiu kiekviename viešbutyje: kad ir prie judrios magistralės ar naktinio klubo iš kurio plyšauja muzika. Be to, nė nereikia “būtinai ieškoti viešbučio”, kai tai nelogiška (pvz. kai turi iš viso 8 val. tarp skrydžių, ar kai keliauji automobiliu ir viešbučiai toli iš kelio): galiu nusnūsti bet kur ir sutaupyti laiko.

Išmokti miegoti bet kur gali beveik kiekvienas. Kitose kultūrose tai įprasta, čia tik europiečiai/vakariečiai nuo vaikystės migdomi patogiai ir todėl to neišmoksta. Bet niekada nevėlu pradėti. Būtinai perskaitykite straipsnį iki galo – ne viskas tinka visiems žmonėms.

Kas labiausiai trukdo miegoti (ir kaip sumažinti nepatogumą)?

Pirmiausiai verta suprasti, kas tau iš tikrųjų trukdo miegoti. Lengva tiesiog numoti ranka “Aš negaliu užmigti ne viešbutyje”, bet iš tikro yra konkretūs dalykai, kurie trukdo labiausiai. Pasimėginkite. Kai kuriuos iš labiausiai trukdančių dalykų galima panaikinti ar apriboti.

Tipiniai žmonių miegui trukdantys dalykai (ir būdai tuos trukdžius “nuimti”):
Šviesa. Padeda akių raištis.
Garsas. Dažnai rekomenduojami ausų kamštukai, bet jie garsą uždengia ribotai. Kur kas geriau – geros garsą neutralizuojančios ausinės (arba ausinės ir kamštukai). Ausinėse galima paleisti ir raminančią muziką, jei padeda.
Nepatogi poza. Neretai net ir blogomis sąlygomis galima rasti šiek tiek geresnę pozą, patogesnę vietą (kaip tą padaryti rašysiu žemiau). Yra specialiai tam sukurtų daiktų (pvz. pripučiamos pagalvėlės), bet patogumą galima pasididinti ir panaudojus eilinius daiktus: pvz. pakišus po galva sulankstytą minkštą rūbą ar pan. Kai kurios nepatogios pozos diskomfortą sukelia ne iš karto, bet po truputį (pvz. nutirpsta koja ar įskausta nugara). Tokiose pozose gali užmigti – tikėtina, po valandos-kitos nubusi, ir tada galėsi pozą pakeisti (bet žr. žemiau skyrelį “Kaip vėl užmigti netyčia nubudus?”). Nuskaudusi vieta atsigaus, o jei per tą laiką nuskaus kita vieta – bus galima grįžti į pirminę pozą. Gali būti, kad bus pozų, miegant kuriose kas nors įskaus ilgam – įsidėmėkite jas ir jų venkite, bet tų, kur nuskausta trumpam, vengti nereikia.
Baimė, ypač būti apvogtam. Tai sprendžiama pasirinkus saugesnę vietą bei susidėjus daiktus taip, kad jų būtų neįmanoma paimti nepažadinus (apsivyti kuprinės petnešas aplink koją ar ranką, piniginę ir telefoną persidėti į vidinių rūbų kišenes (ant kurių dar aprengtas kitas rūbas) ir pan.). Jei keliauji keliese, galima miegoti “pamainomis”.
Šalta, karšta. Pasirinkti tinkamą aprangą. Miegui reikia šiltesnės aprangos, nei, tarkime, vaikščiojimui prie tokios pat temperatūros.

Aišku, visus trukdžius galima susimažinti pasirinkus tinkamą vietą. Pvz. jei miegate viešbutyje – kambarį su langais į kiemą (dėl garso) ar su kondicionieriumi (dėl karščio).

Man asmeniškai, tiesa, jokių čia specialių priemonių nebereikia. Lazda turi du galus: jei nuolat naudosi akių raištį, tai niekada neišmoksi miegoti prie šviesos. Aišku, jeigu visada ir galėsi vežiotis tą akių raištį – gal mokytis nė nereikia… Bet aš nenoriu apsikrauti papildomais daiktais, todėl išmokau bet kur miegoti ir be jų.

Kaip užmigti sudėtingom sąlygom? Ir kaip to išmokti?

Ar bus lengva užmigti labiausiai priklauso nuo nuovargio. Net ir lovoje juk užmigti vidury dienos gali būti sunku. Tačiau jei esate labai pavargęs, ilgai nemiegojęs, tai galite imti “knapsėti” net tokiom sąlygom, kai nė už ką to nenorėtumėte (giminių susitikime, teatre, už vairo ar pan.). Na o nemiegojus labai liga jau *neužmigti* pasidaro sunku, nesvarbu kur.

Nuovargio limitai kiekvienam žmogui skirtingi. Bet principas tas pats: kuo labiau esi nuvargęs, tuo nepatogesnėm sąlygom gali užmigti.

Taigi, jei numatai, kad tą naktį reikės miegoti tau nepatogiai, pasistenk susiorganizuoti dieną taip, kad būtum tuo metu kuo labiau pavargęs.

Nuovargis priklauso nuo trijų dalykų: laiko, kurį esi nemiegojęs; kiek miegojai naktį prieš tai; bei ką veikei dieną (rimtai sportavai? Tiesiog žiūrėjai televizorių?). Tu kontroliuoji visus šiuos dalykus – t.y. nuovargį gali bet kada pasididinti.

Tarkim, tau sunku miegoti lėktuve, o nusimato naktinis skrydis. Tai pasistenk skrydžio dieną atsikelti kuo anksčiau – gal 3 nakties, net jei tai būtų savaitgalis. Kai į lėktuvą įlipsi nemiegojęs beveik 24 val., bus tikrai paprasčiau užmigti, nei jei būtum atsikėlęs normaliu metu.

Tikslaus recepto, “Kiek nuvargti?”, nėra, kaip ir “Kas ta nepatogi nakvynė?”. Jūs save žinote geriausiai ir, kelis kartus pabandę, gerai pajusite savo organizmą.

Dabar linksmiausias dalykas! Kiekvieną kartą miegoti tomis pat sąlygomis bus vis paprasčiau! Tarkim, dar visai neseniai nemokėjau užmigti ant važiuojančio automobilio priekinės sėdynės, buvo praktiškai neįmanoma, bet kokie posūkiai ar stabdymai trukdydavo. Miegoti eidavau ant galinės sėdynės, kur jau buvau išmokęs išsimiegoti – bet ji juk ne visada laisva.

Pirmus kartus ant priekinės sėdynės pavyko užmigti ir išsimiegoti tik kai buvau labai labai pavargęs. Bet su kiekvienu kitu kartu to nuovargio tam reikėjo vis mažiau. Nes organizmas priprato, kad tokia padėtis miegui tinkama, “saugi”. Analogiškai su miegu lėktuve, su šviesa, su garsais ir t.t. – tik prie šito prisipratinau daug seniau.

Dar yra dalykų, prie kurių nepripratau. Pavyzdžiui knarkimas. Kodėl nepripratau? Nes nesitreniravau. Tiesiog aplinkoj nėra knarkiančių žmonių, o tuos kartus, kai teko tarp jų miegoti, nebuvau pakankamai pavargęs. Tuo tarpu ten, kur dažnai tekdavo užmigti labai pavargus – prie lėktuvų garso, traukinių garso, automobilių garso, muzikos garsų iš gretimo naktinio klubo, šokių – dabar miegu puikiai ir kai esu mažai pavargęs.

Kaip vėl užmigti netyčia nubudus?

Įprastas atvejis, kad nepatogiai miegodamas nubusi – gal koja bus nuskaudus, nes prispausta, o gal lėktuve ims garsiai kalbėti per garsiakalbį ir pan.

Tokiu atveju reikia *iš karto* vėl stengtis užmigti (pvz. pakeitus poziciją, jei buvo nepatogu), net neatsimerkti. Kol dar esi “įsimiegojęs”, vėl užmigti bus daug paprasčiau. Tačiau jeigu bent kiek “išsibudinsi” (pvz. nutarsi pasitikrinti Facebook ar ko užkąsti ar net tiesiog ką nors pasakyti bendrakeleiviui), tai tomis pačiomis sąlygomis vėl užmigti gali ir nebepavykti, kadangi jau būsi šiek tiek pasnaudęs, reiškia, šiek tiek mažiau pavargęs, “nebepakankamai pavargęs” tokiam nepatogiam miegui. Aišku tas “nepakankamai pavargęs” yra apgaulingas jausmas: gerai išsiilsėjęs tikrai nesijausi bei kitą dieną jausi nuovargį, bus sunku atlaikyti neužmigus (nes pvz. dar būsi miegojęs tik 2 val.).

Gera treniruotė išmokti “vėl užmigti” – tiesiog eilinę naktį nustatykite žadintuvą, kad skambėtų dviem valandom per anksti. Kai suskambės – atidėkite pusvalandžiui ir iškart užmiginėkite vėl. Vėl suskambės – dar pusvalandžiui. Iš pradžių gali būti sunku vėl užmigti, galiausiai po tokių treniruočių imsite po kiekvieno suskambėjimo užmiginėti iš karto.

Kaip miegoti lėktuve?

1.Pasirinkite reikiamas lėktuvo vietas. Kai kuriose avialinijose tai mokama, kitose oficialiai pasirinkimo nėra išvis, bet paprašęs registracijos stalelio darbuotojo net ir ten dažnai gali gauti tam tikras vietas. Miegui gali padėti šie variantai:
-Vieta prie avarinio išėjimo – daugiau vietos kojoms, kas aktualu, jei jums jos nuskausta / nutirpsta.
-Vieta prie lango – atsiranda papildoma galimybė dėti galvą ant lango.
-Vieta kartu su artimaisiais – galite dėti galvą vienas ant kito.
-Aukštesnė klasė – ten sėdynės didesnės, o geriausiose klasėse/avialinijose atsilenkia horizontaliai tarsi lovos. Bet tai kainuoja labai brangiai, tokiose vietose skridęs nesu ir viskas, ką čia rašau, galioja ekonominei klasei. Kadangi ekonominėje klasėje miegu puikiai, tai mokėti brangiau ir nėra reikalo.

2.Galimos miego pozos lėktuve:
-Atlenkti sėdynę iki galo atgal ir atsilošti. Tiesa, ekonominėje klasėje labai smarkiai ji neatsilenks. Kartais galvos atlošas išsilanksto taip, kad galėtum padėti galvą šonu. Kitu atveju tam galima panaudoti pripučiamą pagalvėlę, jei turite.
-Galvą (kaktą) atremti į priekinę sėdynę, gal pasidėjus paminkštinimui striukę ar kokį rūbą.
-Galvą atremti šonu į langą, gal pasidėjus paminkštinimui kokį rūbą (įmanoma tik sėdint prie lango).
-Atlenkti staliuką ir galvą padėti ant staliuko (tinka tik ten, kur daug vietos kojoms arba žemesnio ūgio žmonėms).
-Galvą padėti ant bendrakeleivio, kuris sėdi šalia (aišku tik jei bendrakeleivis – tavo draugas ar artimasis ???? )
-Jeigu pasiseka ir sėdynės greta jūsų laisvos – galite išsitiesti per kelias sėdynes tarsi lovoje (paprastai tam reikia trijų sėdynių, taigi, tai reta).

Įsidėmėkite, kurios pozos jums patogiausios. Dažniausiai per skrydį pakeičiu kelias iš šių pozų: būna, kad kas nors nuskausta ar nutirpsta, atsibudęs pereinu į kitą. Pripratus tokie atsibudimai visiškai netrukdo – iš karto užmiegu vėl ir pailsiu. Šiaip ar taip net ir lovoje miegodami daug kas bent kelis kartus per naktį atsibunda (nebūtinai tai ryte prisimena). Tik svarbu iš karto vėl užmigti! (žr. aukščiau “Kaip vėl užmigti netyčia nubudus?”)

Kaip miegoti autobuse?

Miegas autobuse panašus į miegą lėktuve (perskaitykite skyrių “Kaip miegoti lėktuve”), tik čia atsiranda papildomas trukdis – autobusas nėra stabilus. Jis stabdo, sukinėjasi, o prastame kelyje dar ir dreba.

Dėl to, tarkime, atsirėmus į langą autobuse miegoti ne visada išeina – kartais krato per smarkiai, langas virpa. Dar jis šaltas, drėgnas (nors tai sprendžiama pasidėjus ką nors tarp galvos ir lango, pvz. drabužį).

Bendrai paėmus, miegui autobuse dažniausiai reikia būti labiau pavargusiam, nei miegui lėktuve.

Vienas geras dalykas: jeigu autobuse, ypač kalnų keliuose, jus pykina, tai tikrai nereiškia, kad negalėsite autobuse miegoti. Neretai žmonių, kuriuos pykina, miegant nepykina: svarbu tik užmigti laiku (pvz. prieš prasidedant kalnų keliui). O trumpam nubudus dar svarbiau nei kam kitam vėl greitai užmigti.

Atkreipkite dėmesį, kad autobusas autobusui nelygui ir kartais tuo pat maršrutu gali važiuoti patogesni autobusai su patogesnėm, didesnėm vietom. Tiesa, tikrai miegamieji autobusai yra reti, ir dažniausiai vis tiek tose vietose nėra taip patogu miegoti, kaip lovoje.

Taip pat, ypač jei turite išlipti nepaskutinėje stotelėje – nepamirškite nusistatyti žadintuvą net jei galvojate, kad “tikrai nubusite”.

Kaip miegoti traukinyje?

Miegas traukinyje panašus į miegą lėktuve (žr. skyrių “Kaip miegoti lėktuve”). Tik traukinyje daugiau vietos, nei lėktuve, ir gali būti daugiau galimybių patogesnėms sėdynėms – išanalizuokite jas. Pavyzdžiui gali būti:
-Vietos su didesniu stalu, ant kurio gali padėti galvą.
-Miegamosios vietos, miegamieji vagonai (ten jau miegi tarsi lovoje). Tokias paprastai reikia užsisakyti už priemoką, bet priemoka dažniausiai mažesnė, nei už verslo klasę lėktuve.

Priešingai nei autobusas, traukinys važiuoja gana stabiliai – taigi, jei yra galimybė rinktis, ar naktinis autobusas, ar naktinis traukinys, paprastai visada verta rinktis traukinį, net jei miegotumėte kėdėje.

Kaip ir autobuse, ypač jei turite išlipti nepaskutinėje stotelėje – nepamirškite nusistatyti žadintuvą net jei galvojate, kad “tikrai nubusite”.

Kaip miegoti automobilyje?

Miegoti stovinčiame automobilyje – panašu, kaip lėktuve ar traukinyje (žr. skyrelius aukščiau), o važiuojančiame automobilyje – kaip autobuse (žr. “Kaip miegoti autobuse?”). Tik atsiranda papildomos galimybės:
-Miegoti smarkiai atsilenkus priekinę sėdynę: automobilio sėdynės atsilenkia labiau nei ekonominės klasės bet kokiam lėktuve ar autobuse.
-Miegoti ant šono ant galinės sėdynės. Ten gali normaliai atsigulti tarsi trumpoje lovoje. Man miegoti ant galinės sėdynės – patogiau, nei priekinės, bet kiek patogu labai priklauso nuo automobilio dydžio. Didesni yra ir platesni, o maži – siauri, tad ant galinės sėdynės mažai išsitiesi. Aišku, galimybė išsitiesti priklauso ir nuo ūgio: žemiems žmonėms paprasčiau.
-Miegoti nulenkus galines sėdynės (galioja universalams, visureigiams) ir galbūt ten pasidėjus čiužinį. Išeina toks “minikemperis”, miegas primena lovą – kaip tai atrodo, rodome šiame Youtube video.

Jei miegosite stovinčiame automobilyje, svarbu tinkamai pasirinkti sustojimo vietą. Kokia geriausia vieta – asmeniška. Aš mėgstu rinktis vietas, kur šviesu, prie judresnių gatvių (bet ne barų) – nes taip saugiau, visą naktį daug kas aplinkui vaikščios, važinės. Tačiau kam trukdo šviesa, garsas, gali rinktis kitokias vietas. Plačiau apie vietos nakvynei pasirinkimą rašau straipsnyje apie kemperius – miegant automobilyje galioja tie patys principai.

Jei miegosite sustoję, nueikite prieš tai į tualetą ar pastatykite netoli viešo tualeto ir/arba pasistenkite daug prieš miegą negerti. Priešingai nei stoty ar lėktuve, automobilyje tualeto neturėsi. Moterims mėnesinių metu reikia atitinkamai laiku pasirūpinti tinkamomis priemonėmis.

Jei miegosite važiuojančiame automobilyje, verta pagalvoti ir apie saugumą avarijos atveju. Ant galinės sėdynės pavojingiau (negalėsite prisisegti; be to, pagalvokite apie smūgį iš to šono, kur bus jūsų galva). Miegant ant priekinės saugiau neatsilenkti pernelyg smarkiai, kad tinkamai veiktų saugos diržas, oro pagalvė. Aišku, viskas yra kompromisai: labai gali būti, kad “itin saugioje padėtyje” užmigti nepavyks, ką gi, būna, miegu ir ne taip saugiai (ypač seniau, kai nemokėjau, tarkime, miegoti ant priekinės sėdynės).

Kaip miegoti oro uoste ar stotyje?

1.Skirkite laiko kuo patogesnės miego vietos suradimui. Vertindamas patogumą atsižvelkite į tai, kas labiausiai trukdo užmigti. Jei garsas – kur mažiau garso; jei šviesa – mažiau šviesos ir pan. Variantų bus daug, nes stočių ir oro uostų dideli. Dažna klaida: žmonės gulasi miegoti pirmoje pasitaikiusioje vietoje (pvz. pasidairę tik minutę-kitą) arba ten, kur jiems reikės būti ryte (pvz. prie vartų, kur laipins į jų lėktuvą). Verčiau prieš miegą apvaikščiokite visa pastatą, pažiūrėkite kas ir kaip, ir rasite, kur mažiau žmonių, daugiau vietos, patogesni miegojimo variantai. O jau ryte galėsite eiti, kur reikia.

2.Variantai miegui nuo patogiausių man iki mažiausiai patogių:
-Specialiai miegui skirtos kėdės, beveik lovos (būna tik kai kuriuose oro uostuose).
-Kelios kėdės viena šalia kitos be ranktūrių tarpe – miegoti išsitiesus.
-Dvi kėdės viena priešais kitą – miegoti pasidėjus kojas ant kėdės priešais.
-Ant grindų palei sieną.
-Vienoje kėdėje.

3.Pasiruoškite vietą – jei reikia, pasidėkite po šonais kokią striukę, kad būtų minkščiau, po galva kitų rūbų ar pan. Daugelis nakvynės vietų oro uoste labai kietos (metalinės kėdės, apie miegojimą ant žemės nė nekalbu) ir tai anksčiau man būdavo problema – bet pripratau ir prie to.

4.Į oro uostų bendrąją zoną ir ypač stotis gali užeiti visokio plauko žmonės, tad svarbu saugumas, ypač mažiau saugiose šalyse. Miegokite taip, kad daiktų nebūtų galima pavogti jūsų nepažadinus (kuprinės petnešos apsivijusios apie kojas, brangūs daiktai vidinėse kišenėse ir pan.).

5.Nusistatykite žadintuvą net jei galvojate, kad “tikrai nubusite”.

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriose pasaulio vietose stotyse miegoti gali būti draudžiama, bet tai reta.

Beje, oro uostuose ir kai kuriose stotyse dažnai būna patalpos, vadinamos “lounge”, kur miegoti patogiau. Tiesa, jos neretai mokamos. Bet galbūt jums įeina į kainą, jei skrendate ar važiuojate aukštesnėmis klasėmis.

Oro uostuose ir stotyse taip pat paprasčiau ir su tualetu, prausimusi.

Kaip miegoti lauke?

Laukas (“ant suoliuko mieste”, “ant smėlio paplūdimyje” ir pan.) – viena sudėtingiausių vietų miegoti, nes čia susdeda daug galimų problemų: šaltis, nusikaltimai, draudimai, uodai, valkataujantys gyvūnai… Todėl, jei įmanoma, dažniausiai geriau užeiti, tarkime, į traukinių stotį ir apsimesti, kad lauki kažkokio traukinio. Taip pat nakvynių lauke verta vengti nesaugiose šalyse, ypač jei esi vienas. Jei visgi miegosite lauke:

1.Pasirinkite tinkamą pagal temperatūrą aprangą, kad nebūtų šalta, jei yra galimybė – miegmaišį, ką pasitiesti ir pan.

2.Pasidomėkite įstatymais – ar tai ten nedraudžiama (jei draudžiama ir vis tiek nuspręsite miegoti, reikia vengti lengvai matomų vietų).

3.Pasirinkite vietą. Geriausia vieta labai priklauso nuo situacijos ir dažnai “lazda turi du galus”. Pvz. atokesnė vieta reikš, kad jūsų daug kas nepastebės, gal nebus ir šviesos, garso. Kita vertus, jei kas nors visgi “prisikabins” – gali nebūti galimybių rasti pagalbos. Nebloga vieta gali būti tokia, kurios šiaip jau nesimato, bet “vos už kampo” kokia judresnė gatvė ar šiaip žmonių srautas (aišku, naktį jis vis tiek išseks).

4.Itin svarbu saugumas. Miegokite taip, kad daiktų nebūtų galima pavogti jūsų nepažadinus (kuprinės petenšos apsivijusios apie kojas, brangūs daiktai vidinėse kišenėse ir pan.). Verta turėti priemonių gintis (nebūtinai nuo žmonių – gal ir šunų; tikimybė, kad puls vabzdžiai, lauke irgi didesnė).

Komentarai

Tunisas! Tai geltoni Sacharos dykumų toliai ir išdžiūvę druskos ežerai. Tai žydri arabų senamiesčiai, skęstantys turgaus šurmuly ir maldose. Tai požeminiai berberų daugiabučiai ir klajoklių tvirtovės kalnų viršūnėse iš Holivudo filmų. Tai vieni turtingiausių romėnų miestų, Romos Koliziejui prilygstantis Džemo amfiteatras.

Ir viskas pasiekiama trumpu skrydžiu iš Europos!

Šis kelionių vadovas po Tunisą gimė kai per kelias savaites nepriklausomai apvažiavome visą šalį automobiliu ir vietiniu transportu. Tačiau Tunisas nedidelis – ir daugelį jo grožybių gali išvysti net ir per dienos išvykas iš karštų Viduržemio jūros kurortų.

Sacharos dykuma – Tuniso siela

Labiausiai Tunise mane pribloškė dykumos, legendinė Sachara šalies pietuose. Tunisui priklauso tik maža Sacharos dalis – bet ji čia visada šalia, visada artima.

Pavažiuoji kelias valandas į pietus nuo bet kurio pajūrio miesto ar kurorto – ir pasitinka beribiai smėlynai, aukštos kopos, rusvi toliai abipus vienišų kelių…

O paskui laukia didieji Tuniso Sacharos perlai ametistai:

1.Čot El Džerid [Chott el Djerid] druskos ežeras, dydžio sulig ištisa Lietuvos apskritim. Didžiąją dalį metų jis visiškai išdžiūvęs, toks baltos druskos laukas. Ištisus 50 km važiavome keliu, supiltu tiesiog „ežero“ dugne, regėdami magiškus miražus!

2.Trijų oazių Alžyro pasienyje – Sabikos, Tamakzos ir Midės grožį atvykus iš drėgnos Lietuvos ne taip iš karto supranti – tik įsijautęs į Sacharos dydį ir bergždumą ir pajusi, koks stebuklas, kad giliai dykumoje auga ištisos palmių giraitės, kriokleliais trykšta tūstančius metų taip branginamo vandens šaltiniai… Man ten labiausiai atmintin įsirėžė apleisti, trupantys miesteliai, ypač Mides, iškilęs kyšuly į kanjoną. Sachara ten pamažu užleidžia vietą Atlaso kalnams….

Palei kiekvieną pietų Tuniso miestą – visa eilė dykumų pramogų. Žygiai kupranugarių karavanais – kelių valandų, kelių dienų… Arkliai, keturračiai motociklai. Suvenyrai – dykumų rožės, pusbrangiai akmenys. Stipriausia Sacharos dozė laukė aplink Dūzą [Douz], kur Džebilo nacionalinio parko ergas (ergais vadinami tie patys nuostabiausi dykumų smėlynai).

Daugybė keliautojų ten pajunta pašaukimą į dykumų dvasią pasinerti ilgiau, dienos neužtenka. Tiems, kas nori likti „prie komforto“ – visa eilė didžiulių viešbučių, baseinais ir „all inclusive“ maistais niekuo nenusileidžiančių Tuniso kurortams. Kas trokšta labiau grįžti laiku, nakvoja dykumų stovyklų palapinėse, į kurias tegali nuvažiuoti (ar nujoti) kopų viršūnių „vieškeliais“.

Berberų požeminiai daugiabučiai, kalnų tvirtovės, ir „Žvaigždžių karų“ planetos

Kam kelionė į Tunisą – viena pirmųjų kelionių į dykumas, lieka apkerėti tų pustomų smėlynų ir tų laisvės horizontų. Aš dykumas jau buvau patyręs keliolikoje kitų šalių – ir vis tiek Tunisas rado kaip paliesti mano sielą. Tiksliau – Tuniso žmonės, berberai, suaugę su dykuma kaip niekur kitur. Jie gyvena, pastatus stato kitaip – bent kelias dienas irgi gyvenome, kaip jie, tai prieinama kiekvienam.

Vienur, kaip aplink Matmatos miestą, tradiciškai gyvenama požeminiuose daugiabučiuose. Iškasamas toks kiemas-šulinys, iš jo į uolos šonus iškalami kambariai-olos. Kiaurus metus juose temperatūra nekyla virš +20, kai lauke vasaros dienomis būna ir arti +50!

Kitur, aplink Medeniną ir Tatuiną, Tuniso dykumos peizažus puošia ksarai. Daug šimtmečių juos statydavo kaip sandėlius-tvirtoves: klajoklių berberų šeimos, mėnesiams išgindavusios savo bandas link žydrai gelsvų dykumos horizontų, palikdavo ksaruose maistą, daiktus. Vėliau tose belangėse ghorfose ėmė ir nakvoti, o šiandien ne viename ksare – puikūs viešbučiai su nuostabiais vaizdais. Nakvynė Ksar Žuama [Jouamma]. Kiti romantiškai griūva, pagal paskirtį juos naudoja mažai kas, tik vaikai laipioja trupančiais laiptais.

Išvydus tokius ksarus kaip didysis Ksar Ouled Soltane ar Ksar Hadada, Matmatos požeminius daugiabučius, nieko keisto, kad Džordžas Lukasas Tunisą pasirinko filmuoti kitoms planetoms legendiniuose „Žvaigždžių karuose“. Kur kitur rasi taip „nežemiškai“ gyvenančius žmones taip arti Europos?

Priešingai daugeliui Holivudo „filmuotojų“, Lukasui Tunisas nebuvo tik drobė jo idėjoms. Net planetą, kurią „vaidino“ Tuniso dykumos, filme jis pavadino Tatuinu (pagal dykumų miestą), jos palydovą Šanini (pagal nuostabų berberų kaimą kalno viršūnėje), jos žvėris – džerbomis (pagal Tuniso salą). Kai kas sako, kad net ir džedajų religiją įkvėpė Tuniso sufijų mistikai.

Tuniso turizmo pramonei „Žvaigždžių karų“ herojai – tarsi dar kokia viena vietinė tauta! Pilna atminimo lentų kur kas filmuota, muziejėlių, mačiau Jodos formos kaliausių ir ištisų filmavimo aikštelių, tokių kaip Mos Espa, pirmajame „Žvaigždžių karų“ epizode vaidinusia Tatuino miestelį…

O Matmatoje nakvojome Sidi Driss viešbutyje, įrengtame tame pačiame požeminime berberų daugiabutyje, kuris „Žvaigždžių karų“ autoriams tarnavo kaip Skaivokerių namai. Vakare pažiūrėjome filmą – tikrai verta, tai irgi vietos dvasios dalis!

Tuniso pajūrio kurortai ir klastingas klimatas

Daugelis turistų Tunise ištisas atostogas praleidžia viename iš milžiniškų viešbučių pakrantės kurortuose, su savo spa, animatoriais ir – dažniausiai – pilnu ar „half board“ maitinimu. Kurortai reklamuojami kaip Hamametas, Susas [Sousse], Monastyras ar Džerba, bet iš tikro daugelis viešbučių stovi Zona Turistique vadinamuose pajūrio ruožuose 10-30 kilometrų nuo tikrųjų istorinių miestų (pėsčias nenueisi – bet yra išimčių, ypač Suse).

Zona Turistique autentikos mažai (jei autentika nevadinsi kokių pseudoarabiškų kuorų šešiaaukščio turistinio komplekso viršūnėje). O didžioji dalis turistinio gyvenimo apskritai vyksta viešbučių teritorijose (kam eiti į vietinį restoraną, jei visas maitinimas įeina…).

Tuniso kurortai vilioja kainomis ir klimatu. Puikias kainas gali rasti tiek atvykęs su kelionių organizatoriumi, tiek ir pats „susidurstęs“ kelionę per visokias „Easyjet“ ir „Booking.com“, kur irgi pilna „all inclusive“ siūlymų. „Turistiniai kurortų viešbučiai“ neretai net pigesni, nors tikrai neblogesni, nei kokie eiliniai viešbutėliai atokesniuose Tuniso miestuose.

Aišku, yra savų minusų. Prie Turkijos kurortų pripratę lietuviai Tuniso viešbučiuose dažnai skundžiasi nešvara ir netvarka. Taip jau yra: Tunisas europiečio akiai – šiukšlina šalis, dykumos palei didesnius miestus paverstos šiukšlių laukais, o pakelės krūmai „išpuošti“ vairuotojų atsviestais plastikiniais maišeliais ir buteliais tarsi kalėdinės eglutės žaisliukais… Ir nors megaviešbučių tarnautojai kaip įmanydami stengiasi „elgtis kitaip nei pas save“, jie tiesiog nepastebi eilinės atsiklijavusios plytelės, metus nevalyto lango į jūrą, cigaretėmis pradegintos kėdės ar purvinos rozetės…

Turistai iš Europos vis tiek važiuos į tuos kurortus milijonais, nes ten – karšta jūra, platūs smėlėti paplūdimiai. Tiesa, malonus oras Tunise garantuotas tik jei tinkamai pasirenki kelionės laiką. „Pajūrio sezonas“ – birželis-rugsėjis, kai dienomis temperatūra 27-32 laipsnio, o naktimis 22-26.

Bet dykumų turizmas vasarą kaip tik net oficialiai „uždaromas“ – mat temperatūros ten tragiškai pavojingai pakyla: Tozeure liepos dienomis +40, naktimis +33. Ten geriausia keliauti pavasarį ir rudenį (pvz. balandį +27 dienomis, +21 naktimis). „Auksinis Tuniso sezonas“, kai ir dykumoje, ir kurortuose oras malonus, gali būti, tarkime, spalis (dykumoje +29 ir +24, Suse +26 ir +21).

Na o kai keliavome po Tunisą žiemą išvis jautėmės tarsi kažkokioje turistų neatrastoje šalyje: daugybėje viešbučių gyvenome visai ar beveik vieni! Temperatūros tada vėsios, nors ir nešaltos (Suse vasarį +16 dieną, +12 naktį; Tozeure atitinkamai +19 ir +14). Kaip sakė vietiniai, jei masinių turistų minios kelia siaubą ir nori patirti Tuniso gamtą ir kultūrą, tai pats metas tam – žiema!

Tuniso miestai – arabiškos Afrikos esmė

Tunisas buvo viena pirmųjų Afrikos vietų, kur įsitvirtino musulmonai. Kairuanas vadinamas pirmuoju islamo miestu Afrikoje, Kairuano didžioji mečetė (670 m. po Kr.) – seniausia Afrikos mečete. Ir dar ketvirtąja švenčiausiąja islamo vieta po Mekos, Medinos ir Jeruzalės, tiesa, tų „ketvirtųjų švenčiausių vietų“ gausu tarsi „aštuntųjų pasaulio stebuklų“…

Tuniso arabų senamiesčiuose – medinose – nėra konkrečių „pamatyk ir jau gali mirti“ tipo vietų, bet ten užburia visuma.

Siauros gatvelės, kuriose iš priešpriešių atvažiavus dviems automobiliams eismas stringa ilgam. Kai kurias gatves ilgam “užkerta”… sugriuvę aplinkiniai namai.

Baltai-žydri namų fasadai ir puošnios metalu kaustytos jų durys. Didžiausi grožiai anapus tų durų, juos gali pamatyti tik užėjęs į kokios šimtus metų skaičiuojančios arabų rezidencijos vidų. Paprasčiausia patekti ten, kur sename name įrengtas muziejus, ar viešbutis. Arba kilimų parduotuvė, bet tada pardavėjas nepaliks ramybei, girdydamas saldžia arbata suoks apie „investicijas į kilimus“, o žadėti gražūs vaizdai gali pasirodyti buvusios apgaulingos vilionės užeiti…

Medinų žavesys – ir turgūs-tuneliai, suskirstyti į rajonus pagal prekes. Ir mediną juosiančios sienos ir „musulmonų pasaulį“ nuo krikščionių kadais saugodavusios tvirtovės – ribatai. Smulkūs verslai ir versliukai. Katinai, kuriuos visi myli ir šeria. Senoliai, rodos, amžinai stebintys gatves ir aikštes nuo lauko kavinių kėdžių, žaidžiantys nardais, geriantys apelsinų sultys ar rūkantys kaljaną. Viešieji hamamai (pirtys), kur rajonas renkasi pabendrauti ir – žiemomis – kartu pasišildyti. Kačiukai, kuriuos Tunise myli ir šeria (visos kavinės – kačių kavinės). Didžiuliai paukštelių narvai.

Dar kitą medinos gyvenimą pamatai užlipęs ant stogų: juose, it kiemuose, moterys džiausto rūbus, pažvelgęs tolyn regi minaretų mišką. Kai kurie keturkampiai afrikietiški, kiti aštuonkampiai turkiški: Tunise susidūrė abidvi islamo architektūros. Penkis kartus per dieną visa medina paskęsta muedzinų šauksmuose į maldą… „Alachas didis“ skamba iš mečečių, iš zavijų, kuriose palaidoti musulmonų išminčiai. Deja, į daugelį nemusulmonai neįleidžiami.

Daug kas, kaip aš, į Tunisą atvyksta jau pabuvoję Maroke, irgi garsėjančiame medinomis. Tačiau Tuniso medinos kiek kitokios: gatvelės čia platesnės, namų langai didesni. Tokia sandūra tarp Europos ir Afrikos.

Anapus centrų Tuniso miestų žavesys užleidžia vietą chaosui: be tvarkos amžinai statomiems pastatams, kelių eismo taisykles seniai pamiršusiems vairuotojams, futbolo ultrų ir Palestinos palaikymo grafičiams. Ten verta važiuoti tik ko prireikus: banko, parduotuvės, kavinės, viešbučio (jei nerandi geresnėje vietoje). Laimė, visų paslaugų Tuniso miestuose daug, viskas dirba ilgai, keliauti ten patogiau nei siestų ištingintoje pietų Europoje.

Šeši gražiausi Tuniso miestai – kiekvienas vis kitoks

Senų miestų Tunise per daug, kad išvardinčiau visus, bet šie pasirodė išskirtiniai:

1.Tunisas, šalies sostinė. Ji pati didžiausia ir viena iš klaidžiausių, tačiau jos vingiuojančiuose turguose ir gatvėse-tuneliuose plevena ir modernumo dvasia: gatvės kavinėse kaljanus rūko ir moterų kompanijos. Paryžiaus mados ir islamiški rūbai čia visada greta, bet Paryžius sostinėje dominuoja.

2.Kairuanas. Tradiciškiausia ir religingiausia didelė medina, pilna svarbių mečečių ir zavijų, tautinių rūbų ir kilimų prekijų. Kairuanas vadinamas Tuniso kilimų sostine – deja tai (ir nedidelis atstumas nuo Tuniso kurortų) lemia prekijų įkyrumą.

3.Sidi Bu Saidas. Tai – toks Tuniso Užupis, nuostabiai gražus kaimas prie šalies sostinės, kurį sutvarkė prancūzų dailininkas Rodolfas Darlanžė [Rodolphe d‘Erlanger], tarpukariu taip pamilęs Tunisą, kad pasistatė čia sau rūmus. Iki pat šiol Sidi Bu Saidas – menininkų Meka, o taip pat keliautojų, pasivaikščiojimus toje tvarkos oazėje įsimylėjusio Tuniso jaunimo. Miestelis stūkso ant kalno, tad nereikia būti tapytoju, kad gebėtum džiaugtis nuostabiais peizažais. Galėjome jais gerėtis nuo „savo stogo“: penkias dienas gyvenome tradiciniame medinos name.

4.Mahdija irgi labai gražioje vietoje – iškyšulyje į jūrą, bet viskas ten autentiškiau, aptrupėję (kam bus pliusas, kam minusas).

5.Suse labiausiai patiko ribatas, į kurio minaretą gali užlipti – ir medinos stogais pasigerėti – kiekvienas norintis. Į panašų ribatą lipome ir gretimam Monastyre.

6.Bizerta ir jos mažytė medina-tvirtovė. Visas senamiestis ten tarsi stačiakampė pilis su vieninteliais vartais. Turistai čia retai beužsuka.

Tunise – turtingiausių romėnų pastatai

Šiandien Tunisas – gana skurdi šalis, bet prieš 2000 metų tai buvo viena turtingiausių Romos Imperijos žemių, svarbesnė už kokią ten Ispaniją, Britaniją ar Vokietiją!

Todėl Tunise – vieni įspūdingiausių romėnų miestų. Laikas juos griovė, iš jų akmenų arabai statė tvirtoves ar medinos, tad nėra vietos, kur pamatytum viską-viską, bet apvažiavęs visus jau gerai įsivaizduosi, kaip prieš ~2000 metų atrodė kiekvienas Tuniso miestas.

Džeme [Djem] išlikusi viena didžiausių visame pasaulyje gladiatorių kovų arenų. Duga (Dougga) žavi šventyklomis ir mauzoliejumi. Sbitloje (Sbeitla) geriausiai išlikęs kapitolijus – centrinė miesto aikštė.

O Bula Regijoje [Boula Reggia] pagaliau pamatėme, kaip romėnai gyveno. Mat, įkvėpti berberų, jie ten savo namuose įsirengdavo požeminius aukštus „kad vasarą miegoti ir valgyti būtų vėsu“. Tad nors vilos, pastatytos ant žemės, visur sugriuvo, po žeme gerai išliko kolonos, lubos, mozaikos ir kita prabanga.

Visose istorinėse Tuniso lankytinose vietose tvarka panaši: tas pats bilietas galioja į visus griuvėsius ir muziejų. Paprasčiausios mozaikos ir statulos paliktos griuvėsiuose, geresnės perkeltos į vietinį muziejų, o pačios geriausios išvežtos į sostinę Tunisą, Bardo muziejų. „Geriausios“ ne tik Tunise – vienos tobuliausių visame pasaulyje, nes būtent Tunise prieš ~2000 metų gyveno geriausi romėnų mozaikadirbiai.

Garsiausias antikinis Tuniso miestas – Kartagina, kaip lygi su lygia kariavusi su Roma trijuose Pūnų karuose. Deja, 146 m. pr. Kr. romėnai Kartaginą ne tik užkariavo, bet ir išžudė jos žmones (pirmasis istorinis genocidas?), o visus pastatus sudegino. Paskui dar šiuolaikinio Tuniso elitas ant Kartaginos griuvėsių rezidencijas pasistatė… Taigi, Kartaginos likučiai kiek nuvylė: gal tik cisternas po gyvenamasias “Hanibalo rajono” namais ant Byrsos kalno buvo įdomu išvysti. Kartaginiečiai džiaugėsi vandentiekiu, daugiabučiais dar prieš Kristų.

Romėnai sunaikino ir Kartaginos raštiją, tad belieka tik spėlioti, ar Tofete kartaginiečiai tikrai masiškai aukodavo vaikus dievui Balui Hamonui, ar tai tik romėnų propaganda (gidai ir mokslininkai spėlioja skirtingai)… Gerai, kad prieš keliaudamas pažiūrėjau filmą apie Kartaginą: stovėdamas Kartaginos uoste, kur bazuodavosi 200 karo ir tiek pat civilinių laivų, nieko nepaskaitęs, neturėdamas gido būčiau matęs tik eilinę įlanką…

Tuniso kultūra: susiduria Afrika, Europa ir Azija

Tunisas – arabų musulmonų šalis. Bet jei dabar prieš akis iškilo kokie nors stereotipai, daug jų grius. Alkoholis čia lengvai prieinamas, net tunisietiškas vynas yra. Vyrai Tunise gali turėti tik vieną žmoną ir skundžiasi, kad apskritai yra diskriminuojami (jie dirba sunkesnius darbus, pagal įstatymus privalo pilnai išlaikyti žmonas, o žmonos dabar irgi dirba, bet savo pinigais dalintis neturi ir t.t.).

Islamo tradicijas Tunise rovė ne tik prancūzai, šalį valdę 1881-1956 m. Jų pėdomis ėjo ir nereligingi du pirmieji laisvo Tuniso diktatoriai: Habibas Burgiba, kurio garbei iki šiol pavadinta daugelis centrinių gatvių (valdė 1957-1987 m.) ir Zinas Ben Ali (valdė 1987-2011 m.).

2011 m. Tunise įvyko vienintelė sėkminga „arabų pavasario“ revoliucija, sužydėjo demokratija, ribojimai religijai sušvelnėjo: moterys vėl visur gali dėvėti skareles (tai buvo ribojama). Deja, po COVID pandemijos karantinų sukeltos ekonominės krizės, atrodo, vėl sugrįžo diktatūra, nors ir švelnesnė.

Nors tie, kas dar prisimena gyvenimą prancūzų valdžioje, jau pamažu miršta nuo senatvės, Prancūzijos įtaka Tunise iki šiol milžiniška. Oficiali kalba – arabų, bet visur viskas rašoma ir prancūziškai. „Elito vietose“ – tik prancūziškai (pvz. brangių restoranų meniu). Universitetuose net dėstytojai su studentais kalba prancūziškai! Būdavo netgi taip: žmogus mums garsiai kritikuoja Prancūzijos imperializmą ar prancūzų kalbos dominavimą Tunise, o tuoj pat pasibaigus pokalbiui ima elgtis it prancūzas, įterpinėti prancūziškas frazes… Tunise prancūziška=kultūringa.

Buvo net absurdiškų situacijų: ne kartą uždaviau klausimą tunisiečiui arabiškai, o man atsakė prancūziškai! Arabiškai būčiau supratęs, o prancūziškai nesuprantu… Tokie pašnekovai, atrodo, tebemano, kad visų pasaulio šviesiaodžių kalba – prancūzų, ir kalbėdami su manimi prancūziškai jie esą prisitaiko prie manęs, svečio… Supratę, kad prancūziškai nemokame, tunisiečiai nustebdavo, retsykiais pajusdavome net švelnią panieką. „Kokie neišsilavinę, kaip čia taip“.

Yra norinčių nukreipti Tunisą kitu keliu, bet kol kas tautiniai rūbai, tradicijos, arabų kalba, religingumas – vis dar labiau kaimų, prastuomenės bei namų buities reikalas. Visam tam ne vieta politikoje, stambiame versle, aukštojoje kultūroje ar moksle…

Tiesa, pačių prancūzų Tunise neliko, o gyveno daug. 1956 m. kokie 5% Tuniso žmonių buvo prancūzai. Būta ir nemažai italų, žydų, bet po nepriklausomybės visi jie greitai išsilakstė į „senąsias tėvynes“. Daugelis bažnyčių dabar apleistos, net didžioji prancūzų karaliaus Liudviko garbei pavadinta Kartaginos katedra paversta koncertų sale: tiesiog neliko krikščionių… Žydų bendruomenė begyvuoja tik Džerbos saloje (veikia Gribos sinagoga).

Tunisas per amžius buvo toks „Europos prieangis“, kur nuo Romos laikų buvo pilna europiečių. Dabar pamažu virsta „Afrikos prieangiu“, nes gausėja juodaodžių imigrantų iš šalių anapus Sacharos. Daugybei jų Tunisas – tramplinas į Europą (būtent iš Tuniso yra mažiausias atstumas nelegaliam plaukimui į Italiją). Dalis čia sustoja ilgiau, dalis pasilieka su visam, plauna indus kokiame kurorto viešbutyje. Daugelis šių migrantų yra iš kitų buvusių Prancūzijos kolonijų, ypač Dramblio Kaulo Kranto. Prancūzų Afrikoje seniai nebėra, bet prancūzų kalba ir kultūra iki šiol vienija pusę žemyno…

Labiausiai Tuniso įvairovė ir savitumas atsispindi jo patiekaluose, Tuniso virtuvėje! Dalis pavadinimų – europietiški. Pica, spagečiai. Bet gauni kažką visai vietinio: picos su šavarma, spagečiai su harisa. Harisa – aštrus tunisietiškas padažas – dedamas apskritai kone visur, todėl tai viena aštriausių virtuvių regione. Harisos pilni ir visokie tunisietiški sumuštiniai (maklub, malfuf) bei dešimtys kuskuso variantų. Patiko ir avienos ar ožienos dešrelės merguez – nors iš apibūdinimo ir nesitikėtum to. Dar visokie saldumynai ir pigios šviežios skanios vaisių sultys. Tuniso virtuvė – viena mano mėgstamiausių Šiaurės Afrikoje, tikrai lenkia gerokai garsesnę marokietišką.

Viena geriausių vietų pažinti Tuniso istoriją laukė Dar Šerait muziejus Tozeure, kur kiekviena salė įrengta pagal kitą Tuniso istorijos periodą, apie kurį ten skamba pasakojimai, jo muzika. Įdomūs dalykai dėjosi čia, kur susiduria trys žemynai. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad krikščionims Viduramžiais atkariavus Ispaniją, Tunisą užplūdo musulmonai pabėgėliai iš Andalūzijos, o Tuniso piratai keršydami grobė krikščionis į vergovę?

Kaip keliauti po Tunisą? Nepriklausomai, su ekskursijom?

Kelionių į Tunisą būdai yra du ir pasirinkęs vieną ar kitą pamatysi tarsi dvi skirtingas šalis.

Pirmasis kelionės į Tunisą būdas – su kelionių organizatoriais, kurie parduoda kelionės paketą. Savaitę ar dvi praleisite viename kurortų, dideliame viešbutyje. Priklausomai nuo to, kurioje kurortų zonoje, priklausys galimybės vienadienėms ekskursijoms. Jei šiaurinėje zonoje (skrydis į Enfidos/Hamameto arba Monastyro/Suso oro uostus), tai šalia bus sostinė Tunisas, kai kurie romėnų miestai, Kairuanas. Jei pietinėje zonoje (skrydis į Džerbos oro uostą) tai netoli bus Tuniso dykumos, berberų namai.

Ekskursijas galima pirkti ir iš Europos kelionių organizatorių (brangiau), ir vietoje, ir tiesiog važiuoti išsinuomavus automobilį. Eismas Tunise sudėtingesnis, nei Lietuvoje, paprastesnis, nei Egipte, išskyrus nebent sostinę ir kelis didmiesčius. Na, tunisiečiai į eismo taisyklės žiūri liberaliai (pvz. gali pavažiuoti prieš eismą, jei taip arčiau), bet, tiesiog, anapus didmiesčių mašinų gana mažai, o ir didmiesčių centruose bei prie kiekvieno viešbučio nesunku rasti vietą automobilių statymui.

Antrasis kelionės į Tunisą būdas – nepriklausomai, kaip keliavome mes. Irgi skrendama į tuos pačius oro uostus (jų Tunise labai gausu) arba į Tuniso sostinės oro uostą. Geriausia skristi nusipirkus atskirus bilietus per kokį Londoną ar dar kur.

Nepriklausomai keliaujant irgi galima nuomotis automobilį, taip nuvažiavome didžiąją dalį savo maršruto. Jei nereikia kasnakt grįžt į tą patį viešbutį ir laikas nespaudžia, yra ir galimybė keliauti viešuoju transportu, kuris be galo pigus, bet sudėtingas. Išskyrus geležinkelius (jų gana daug, bet traukiniai retoki), internete informacijos mažai. Net jei rasdavau grafikus, būdavo neaišku, iš kokios stoties važiuoja autobusas (kiekviena autobusų kompanija turi savo), ar bilietus reikia pirkti iš anksto (vienur tik iš vairuotojo, kitur atėję į kasą prieš valandą bilietų jau negavome). Be autobusų dar yra tarpmiestiniai maršrutiniai mikroautobusai (louage), pažymėti raudonomis linijomis, bei vietiniai maršrutiniai mikroautobusai; maršrutai dažniausiai nurodomi tik arabiškai. Tuniso sostinėje kursuoja tramvajai – bet retai, taigi, perpildyti. Kai kuriuose miestuose veikia „Bolt“ – alternatyva.

Nepriklausoma kelionė suteikia galimybę pamatyti daugiau šalies, nakvoti požeminiuose viešbučiuose ar dykumų stovyklose, bet ji nereiškia, kad negali visos ar dalies kelionės apsistoti tuose pat turistiniuose viešbučiuose, kaip kokio „Novaturo“ klientai (juos gali užsakyti ir internetu). Jei rasi gerą skrydžio bilietą, savaitė nepriklausomai išeis net pigiau, nors ir nelabai žymiai.

Tuniso pavojai: apgavystės, biurokratija ir sudaužytos širdys

Deja, Tunisas Vakaruose turi ne kokią reputaciją dėl islamistų terorizmo. Viską sugadino vos trys išpuoliai: 2002 m. Džerbos sinagogoje (žuvo 20, dauguma vokiečiai), 2015 m. Bardo muziejuje (žuvo 22, dauguma vakarų europiečiai iš kruizinio laivo) ir Suso Riu viešbutyje (žuvo 38, dauguma britai). Islamistai turistinius viešbučius vadina „viešnamiais“, baisisi turistų „nepadoriu“ elgesiu, drabužiais – bet islamistų Tunise labai mažai. Tiesą pasakius, per tą patį laikotarpį pačioje Vakarų Europoje buvo daug mirtinesnių islamistų atakų… Bet Afrika kai kuriems vakariečiams jau savaime kelia baimę, taigi, daug jų kelius į Tuniso kurortus pamiršo, juos gultuose ir baseinuose pakeitė ne tokie bailūs, bet ir mažiau išlaidūs rytų europiečiai (lenkai, čekai, bet ypač rusai – kurortuose daug rusiškų užrašų). Todėl pajamos iš turizmo Tunise seniai neauga, Tuniso turizmo aukso amžius – tolima praeitis, vis matydavom apleistų viešbučių.

Iš tikrųjų Tunisas saugi šalis, išskyrus kišenvagystes. Nuo kišenvagių Tunise nukentėjau ir aš (tramvajuje ištraukė piniginę) ir daug vietinių pasakojo, kad viešajame transporte, medinose ir kitur tai – problema, reikia nelaikyti daiktų lengvai pasiekiamose kišenėse.

Tunisiečiai – draugiški ir paslaugūs, bet turistinėse zonose problema apgavystės. Nuo per didelių kainų iki neduotos grąžos už maistą (sakė „pridėjau papildomo sūrio į maklubą“ ir tas sūris kainavo daugiau, nei visas papildomas maklubas). Privalai skaičiuoti, visur derėtis – taip daro ir vietiniai.

Taip pat, moterys turistės yra nuolatiniame Bezness vyrukų taikinyje. Šie jaunuoliai „kabina“ vyresnes europietes, o iš tokių santykių tikisi dovanų, išlaikymo, kartais ES pilietybės. Tai – labai masinis reiškinys, ir mano žmona ne kartą susidūrė. Kai kurie „atstodavo“ pamatę mane, o kai kurie toliau siūlydavo keistis „Instagramais“, „Facebook‘ais“, žėrė komplimentus, tarsi manęs nebūtų. Nemaža dalis tokių išvis atrodė kaip nepilnamečiai. Kai kurios moterys leidžiasi į tokį „atostoginį romaną“ suprasdamos, kam „pasirašo“ (t.y. samdo prostitutą) ar net keliauja į Tunisą specialiai ieškotis gražuoliuko, bet internetas pilnas ir liūdnų istorijų apie sudaužytas širdis („jį labai mylėjau, todėl matydama, kaip skurdžiai jis gyvena, jam viską pirkdavau; galvojau, ir jis mane myli, nes aš gi taip jaunai atrodau, o, pasirodo, jam iš manęs ir reikėjo tik tų dovanų“). Apie bezness sukurti filmai, nukentėjusių nuo bezness svetainės. Kaip ten bebūtų, ~20 m. tunisiečio ir ~40-50 m. apkūnios europietės poras Tunise matydavom dažnai.

Tunisas – demokratiškesnis už didžiąją dalį Afrikos. Todėl čia mažiau biurokratijos. Yra policijos postų – bet mus sustabdė tik kartą (priešingai Egiptui, kur stabdo visur visus ir kartą net privalomą policijos palydą skyrė). Yra lankytinos vietose metalo detektorių – bet keliavome prabėgus daug laiko po paskutinio išpuolio ir jie buvo išjungti. „Facebook“ ar „Youtube“ nebedraudžiami, kaip būdavo ankstesnės diktatūros laikais. Tiesa, internetas nėra „savaime suprantamas“: net geruose viešbučiuose dažnai nebūna WiFi ar jis – be galo lėtas, ką jau kalbėti apie kavines. Taigi, Tunise nusipirkome vietinę SIM kortelę: tai pigu ir kokybiška.

Vienas dar likusių ribojimų Tunise – pinigų kontrolė; į Tunisą negali vežtis didelių pinigų sumų, išvažiuojant muitininkai liepė rodyti visus pinigus, perskaičiavo. Formaliai iš Tuniso neturi teisės išvežti vietinių Tuniso dinarų – bet nors kelis dinarus pasilikome atsiminimui, nekonfiskavo. O grynų pinigų Tunise reikia: mokėjimo korteles mažai kur ima ir, net kur priima, kartais žiūri į jas it į stebuklą (štai vienas kasininkas mūsų kortelę į aparatą kišo… kita puse). Laimė, išsikeisti pinigus paprasta, yra ir bankomatų, neimančių papildomo mokesčio (bet ne visi!).

Ar verta keliauti į Tunisą?

Viską susumavus, Tunisas atrodo puikus langas į Šiaurės Afriką: daug kurortų, romėnų palikimo, tradicinių senamiesčių, dykumų pramogų. Kita vertus, į Maroką ir Egiptą nukeliauti yra daugiau galimybių, todėl daugelis, kaip ir aš, visų pirma keliauja ten. Bet net jei Maroke ir Egipte jau buvote, Tunisas vis tiek labai vertas dėmesio: tik Tunise stūkso dykumų ksarai, gali nakvoti požeminiame daugiabutyje ar vaikščioti ten, kur „Žvaigždžių karų“ herojai. Be to, po Tunisą keliauti nepriklausomai paprasčiau, nei po Egiptą. Be to, Tunise paprasčiau nei Maroke ir Egipte derinti poilsį su pažinimu (Egipto ir Maroko kurortai toli nuo pagrindinių lankytinų vietų, o Tunise arti).

Komentarai

Ženeva – vienas svarbiausių pasaulio miestų, nors jis net nėra Šveicarijos sostinė!

Nes „neutraliojoje“ Ženevoje – daugelio iš svarbiausių pasaulio tarptautinių organizacijų „širdys“. Nuo Raudonojo kryžiaus iki CERN dalelių greitintuvo, nuo Reformatų bažnyčios iki Jungtinių Tautų.

Keliautojus Ženeva žavi ir savo ežeru, fontanu, miestą supančiais kalnais, pilis primenančiais didingais pastatais.

Be to, Ženeva – ir vienas brangiausių, prabangiausių pasaulio miestų, kuriame dėl turtingų užsieniečių dėmesio varžosi šveicariški bankai ir šveicariški laikrodžiai.

Čia – mano žvilgsnis į Ženevą iš visų trijų pusių.

Ženeva – tarptautinė sostinė

Šveicarija šimtus metų yra neutrali šalis, didžiųjų supervalstybių konkurencijoje – tokia „niekieno žemė“. Todėl prisėjus kuriant kokią pasaulinę ar europinę organizaciją ir sprendžiant, kur turėtų būti jos štabas, Ženeva – vienas logiškiausių kompromisų.

Kažin kiek iš dešimčių tūkstančių tų organizacijų tarnautojų gebėtų išvardyti jas visas… Bent 42 tarptautinės organizacijos turi štabus Ženevoje!

Daugelis jų įsikūrusios „tarptautiniame rajone“ aplink Tautų Sąjungos rūmus. Pačios Tautų Sąjungos seniai nebėra: ją įkūrė 1919 m., po Pirmojo pasaulinio karo, ji turėjo „užbaigti visus karus“, bet netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir Tautų Sąjunga tyliai „mirė“, o vietoje jos nugalėtojai įsteigė Jungtines Tautas.

Jungtinėms Tautoms atiteko ir Tautų Sąjungos rūmai. Nors pačių Jungtinių Tautų štabas Niujorke, daugelio JT organizacijų – Ženevoje.

Iš pirmo žvilgsnio Ženevos „Tarptautinis rajonas“ gali pasirodyti kaip eilinis Europos didmiesčio verslo kvartalas: stikliniai biurų daugiaaukščiai, plačios gatvės… Bet paskui atkreipi dėmesį į detales. Paminklai visokioms kituose pasaulio kampuose vykusioms tragedijoms (kėdė nulūžusia koja minų aukoms, akmuo Srebrenicos genocido Bosnijoje aukoms, paminklas Ruandos genocidui…). Prie daugybės pastatų – valstybių vėliavos (reiškia tame pastate – tų valstybių atstovybės prie visų Ženevos tarptautinių organizacijų, tokių atstovybių 182). Net mažyčių parduotuvių lentynose suguldytos viso pasaulio „etninės“ prekės (nuo halal iki kimči).

Yra ir viena kita galimybė turistams užeiti į tų štabų vidų, sužinoti daugiau: ekskursijos, muziejėliai. Vienas geriausių „organizaicinių muziejų“ – Raudonojo kryžiaus, kur eksponatų nėra labai daug, bet jie „striprūs“, parodo visas Raudonojo kryžiaus misijas nuo žmogaus teisių apsaugos iki pagalbos šeimoms rasti savo gyvus ar mirusius giminaičius po karų ar katastrofų. Tačiau didelė dalis tų organizacijų darbo vyksta tyliai, nematomai – bet rezultatus jaučiame kasdien: ISO standartai, PINO patentų ir prekių ženklų nuostatai, Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos…

Dar galvojau parašyti, kad Ženevos tarptautiniame rajone pilna visokiausių rasių, tikėjimų žmonių. Bet kad ir visoje Ženevoje du trečdaliai žmonių – imigrantai ar kiti užsieniečiai. Ir tarptautinės organizacijos – tik vienas iš magnetų jiems…

CERN ir reformacija: kaip Ženeva pakeitė ir mokslą, ir religiją

Net jei visa „tarptautinė politika“ jums atrodo tarsi suaugusių žmonių žaidimai, o tokių organizacijų, kaip “Tarptautinė kampanija už branduolinių ginklų panaikinimą”, vien pavadinimai skatina šyptelti, Ženevoje rasite ir tarptautinę organizaciją, kuriančią mokslą, įkurtą tam, kad „Europa vėl moksle pasivytų Ameriką“. Tai – CERN su didžiausiais pasaulyje dalelių greitintuvais ir vienais geriausių visos Europos mokslininkų. Ten buvo atrastas Higso bozonas. Jei ne CERN‘e 1989 m. sukurtas WWW – ir šio tinklapio nebūtų. Juk WWW – viso dabartinio interneto pagrindas!.. Būna ekskursijų, yra ir muziejus.

Ženeva dar 1536 m. pakeitė ir Europos kultūrą, mat čia veikė Žanas Kalvinas, vienas protestantizmo lyderių. Pagrindinė Ženevos Šv. Pjero katedra stokoja visokių auksinių papuošimų, stebuklingų paveikslų ir šventųjų skulptūrų, nes tokia ir yra reformacijos esmė: Žanas Kalvinas visa tai laikė stabmeldyste, tad kai reformatai perėmė vietinę katedrą, tuoj pat viską nuplėšė. Taigi, gražiausias toje bažnyčioje šiandien – vaizdas į Ženevą ir jos ežerą iš bokštų

Reformatai iš Ženevos paplito ir daug kitų šalių – Škotijoje, Olandijoje, turime jų ir Lietuvoje. Ženeva didžiuojasi savo reformatoriška istorija, turi didžiulį Reformacijos muziejų, o Bastionų parką su paminklais ir bareljefais visiems svarbiausiems reformatoriams.

Likimo ironija, kad reformatų bažnyčiai Ženevoje sekasi sunkiai. Jų šiandien čia gerokai mažiau ir negu katalikų, ir negu netikinčių. Na, bet tokia Šveicarija: šimtmečius čia susiduria skirtingos religijos, skirtingos kalbos ir tautos (vien oficialių kabų – keturios), ir, nepaisant to, nuo pat 1847 m. klesti taika, o visi svarbiausi sprendimai priimami demokratiniais referendumais. Gal ir dėl to Ženeva pasirinkta tarptautinių organizacijų štabams – deja, pasaulis kaip netapo „taikia ir neutralia“ Šveicarija, taip ir netapo…

Ženeva – tarp ežero ir kalnų

Pašalinus visas tarptautines organizacijas, Ženeva būtų gražus jaukus miestas palei didelį ežerą. Aukšti, pilaites primenantys senamiesčio pastatai. Žavūs ežero krantai, prie kurių prišvartuoti seni garlaiviai. Fone, jei tik debesys aukščiau pakyla – snieguoti kalnai. Tiesa, visos viršūnės – jau Prancūzijoje. Ji supte supa Ženevą ir daugelis Ženevos gyventojų kalba prancūziškai.

Ežere ir didysis Ženevos simbolis – Ženevos fontanas (Jet d’Eau). 140 m aukščio čiurkšlė, tokia aukšta, kad net iš tolimesnių miesto rajonų gali ją matyti, tarsi kylančią virš keturaukščių ar penkiaauščių pastatų stogų. „Čiurkšlė“ gimė netyčia – 1886 m. kaip hidroelektrinės dalis. Bet 1891 m. jau buvo toks miesto simbolis, kad, gimnastikos festivalio proga, ją perkėlė į dabartinę vietą ir paaukštino iki 90 m, 1951 m. – paaukštino iki 140 m, nuo 2003 m. jis veikia nuolat (kai nėra didelio vėjo).

Ech, kiek miestų pasaulyje paskui paleido iš savo vandens telkinių panašias čiurkšles (net ir mūsų Druskininkai). Džida Saudo Arabijoje Ženevą „apšovė“ ir dydžiu. Ir vis tiek jokia čiurkšlė nepranoksta Ženevos fontano įspūdžiu: juk svarbu ne pati srovė, o ir visa aplinka, kalnai, ežeras, garlaiviai, senamiestis….

Ženeva – vienas brangiausių ir prabangiausių pasaulio miestų

Ženeva – brangus miestas. Be galo brangus. Daugybė dalykų čia brangesni nei Lietuvoje net ne procentais, o kartai. Už kokį šveicarišką fondiu palikome tiek, už kiek paprastai Lietuvos restoranuose pavalgau penkis-šešis kartus, o jauki, bet eilinė, Ženevos picerija atsiėjo kokius 3-4 kartus brangiau nei Lietuvoje. Daug brangesnės ir pramogos, lankytinos vietos. Kiek mažesnis kainų skirtumas tarp prekių parduotuvėse, bet vis tiek.

Tačiau daugybei keliautojų Ženevoje kainos ne minusas, tai – pliusas! Visokius „naujuosius rusus“ ir kitų pasaulio kraštų turtinguosius jau oro uoste pasitinka maždaug tokių reklamų serija: brangūs šveicariški laikrodžiai, Šveicarijos bankai, advokatų paslaugos Šveicarijoje, Švaicarijos „family office“ (turtingų žmonių turto valdymo paslauga) ir t.t.

Ženevos centre mačiau net į lauką ištįsusią eilę prie „Rolex“ laikrodžių parduotuvės! Prabangūs prekės ženklai Ženevoje – norma. Bet ten nerasi iššaukiančio puikavimosi turtais, kaip kokiame Dubajuje ar Majamyje: Šveicarija tuos turtus turi seniai, prie jų pripratusi, tame nuosaikiame ežerų ir kalnų fone ir apsipirkti atvykę „pasaulio užkampių turtuoliai“ kažkaip neišsišoka.

Aišku, daug ir kitokių imigrantų – juk aukštos Šveicariškos kainos reiškia ir vienas didžiausių pasaulyje algų net už nekvalifikuotus darbus. Didžiausia „juodadarbių“ mažuma Ženevoje net ne afrikiečiai ar rytų europiečiai, o portugalai. Pagal Ženevą ir Portugalija – labai skurdi šalis. Apsistojome Ženevoje studijoje, kurią išsinuomavome iš imigranto iš Kongo Demokratinės Respublikos. Šveicaras turbūt taip padieniui savo buto nenuomotų – tos pajamos neatrodytų jam didelės, bet Afrikoje tai galėtų būti ir mėnesio alga… Pasirodė, kad daug imigrantų, laikinų gyventojų ir turistų Ženevoje sunku prisitaikyti prie to kainų lygio, norisi taupyti ar „griebti“, rodos, už smulkmenas mokamas dideles pinigų sumas. Nes vis tiek visada galvoji, „o kiek už tai galėčiau nusipirkti savo šalyje!“.

Ženevos paežerėse susitinka besivaikantys tarptautinių karjerų, turistai gamtos mylėtojai ir prabangos ieškotojai, atvykę apsirūpinti „Rolex‘ais“.

Kažkaip jie čia dera tarpusavy ir visi kartu sudaro šio tarptautinio, prabangaus, bet visfi istorinio ir jaukaus miesto veidą.

Komentuoti

Galisija yra šiaurės Ispanijoje. Bet ten jautiesi kaip visai kitoje šalyje!

Galisija labai žalia, lietinga ir vėsi, o jos pakrantės miestai neatrasti turistų.

Galisija net turi savo kalbą – panašesnę į portugalų, nei ispanų. Ten – unikali architektūra, savita virtuvė ir senovės keltų legendos.

O Galisijos sostinė – religingai spindintis Santiago de Kompostelos miestas – garsėja visame pasaulyje. Šimtai tūkstančių piligrimų, žygeivių, nuotykių ieškotojų ar šiaip turistų kasmet pėsti leidžiasi į Camino Santiago, daugiadienį žygį į Galisiją. Jokia kita pasaulio žemė negali pasigirti niekuo panašiu!

Galisija – ne Ispanija?

Kone visi žino, kad Ispanijoje dar gyvena katalonai ir baskai. Dvi atskiros tautos, kurių aktyvistai siekia nepriklausomybės…

Bet trečiasis toks „neispaniškas“ Ispanijos regionas, Galisija, nepelnytai primirštas – nors tai milžiniška tauta, net 2,5 mln., arba 5%, Ispanijos piliečių, yra galisai (daugiau nei baskų)! Pasaulio dėmesio Galisija neatkreipė turbūt todėl, kad neturėjo savo partizanų ar teroristų, nerengė referendumų dėl laisvės. Tačiau „Nepriklausomos Galisijos“ vėliavų ar atsišaukimų „Laisvę Galisijos Respublikai“ pabuvęs Galisijoje išvydau ištisas dešimtis.

Na, bet Galisijoje ir šiaip jaučiausi tarsi man naujoje Europos šalyje. Štai kas ją skiria nuo Ispanijos:

*Kalba. Užrašai Galisijoje dviem kalbom – ispanų ir galisų. Kaimuose ir miesteliuose aplinkiniai žmonės kalbės vien ta „niekur kitur negirdėta“ kalba. Didmiesčiuose galisų kalbos jau kiek mažiau: imigrantai ar atvykėliai iš kitų Ispanijos regionų moka ar mokosi tik ispaniškai. Galisijos aktyvistai visaip stengiasi stabdyti tą kalbos traukimąsi ir kol kas galisų kalba labai gyva, ja rodomos TV programos, leidžiami laikraščiai, knygos… Galisų kalba – tai savotiškas portugalų ir ispanų kalbų mišinys; kadaise galisai kalbėjo portugališkai, bet jau nuo 1095 m. juos valdo ispanai: taigi, jų kalba „apispanėjo“.

*Klimatas ir gamta. Galisijoje teko mesti šalin visus stereotipus apie „karštąją Ispaniją“! Čia lyja beveik 200 dienų per metus, o žiemą lyja net penkis kartus daugiau nei Lietuvoje! Tik vasaros kiek sausesnės (panašios į lietuviškas). Klimatas labai permainingas. Galinga liūtis su vėjais, trumpas atokvėpis su žiupsneliu saulės, vėl galinga liūtis, ilgas lengvas lietus, tada vėl liūtis. Vieną dieną net tris kartus smogė kruša… Viskas labai žalia, o seni pastatai nuo drėgmės bemat apauga samanom, kerpėm. Nuolatinėje drėgmėje išskalbti rūbai niekaip nedžiūvo… Galisijoje itin mažas gimstamumas (vienas mažiausių Europoje), gyventojų skaičius krenta. Valdžia bando privilioti naujų žmonių, bet, kiek pasakojo vietiniai, vos pamato, koks Galisijoje klimatas, dažnas bemat atsisako planų čia įsikurti. Geriau jau renkasi sausras: štai tą kartą, kai ėjau šv. Jokūbo keliu ir nakvynės vietas ateidavau permirkęs, Ispanijos žinisklaida liūdnai rašė, kad „Barselonoje dėl sausros tenka riboti vandens tiekimą“… Tiesa, Galisijoje bent jau šilčiau, nei Lietuvoje – rugpjūčio dienomis Santiage vidutiniškai +25, naktimis +13, o sausio dienmomis – atitinkamai +11 ir +4.

*Architektūra. Ji padiktuota klimato. Senieji miestų pastatai su ilgomis lodžijomis viršutiniuose aukštuose: padeda saugoti vidų nuo drėgmės ir vėjo. Akmeniniuose kaimuose ant polių pastatyti „kluonai“, vadinami horreo. Akmeniniai kryžiai-stulpai kruzeirai, per visus drėgnus šimtmečius užaugę samanų miškais. Aišku, daug Galisijoje ir to, kuo stebina visa Ispanija: didingų bažnyčių, pilių, senų vienuolynų, miestų sienų.

*Virtuvė. Daugelyje miestelių restoranėlių rasi galisiškus patiekalus:
Pimiente padron: pipirų „rusiška ruletė“: daugelis saldoki, pavieniai – aštrūs.
Pulpo a feira: sukapotas ir aštriai įtrintas aštuonkojis.
Caldo gallego: galisiška sriuba.
Bet užvis keisčiausias – „raganų gėrimas“ queimada. Perskaičius šio gėrimo sudėtį gali atrodyti, kad vien paragauti reikia drąsos (sudėtyje – alkoholis, kavos pupelės, citrinų lupynos, cukrus, cinamonas). O dar visa mistinė jo prasmė: jį gaminant skaitoma galisiškų užkeikimų serija, besibaigianti prašymu, kad ir „išėjusių draugų dvasios“ kartu su visais susirinkusiais dalinsis ta queimada.

*Keltiška priešistorė. Galisiją iki mūsų eros valdė keltai (škotų ir airių giminaičiai). Iš anų laikų – dūdmaišių muzika, skambanti didmiesčių aikštėse. Iš anų laikų ir daug priešistorinių gyvenviečių, dolmenų, kuriais nusėtos žaliosios Galisijos kalvos.

Santiagas de Kompostela ir visos grožybės šventame kelyje į jį

Galisijos sostinė – Santiago de Kompostelos miestas – unikalus ne tik Ispanijoje, bet ir visame pasaulyje. Kasmet pusė milijono žmonių į šį miestą eina pėsti – kas nueina 100 kilometrų per 5 dienas, kas 1000 kilometrų per pusantro mėnesio nuo pat Prancūzijos sienos, o kas žygiuoja mėnesių mėnesius nuo pat savo namų.

Tai – garsusis Camino Santiago arba Šv. Jokūbo kelias. Jį pradėjo Viduramžių piligrimai, kurie eidavo per kančias idant išvystų Santiago de Kompostelo katedrą, tiksliau, Šv. Jokūbo kapą joje, pasimelstų prie jo ir gautų nuodėmių atleidimą. Tai buvo laikai, kai daugelis nekeliaudavo išvis – o į šį žygį pėsčiomis net ir tada išsileisdavo kokie 250 000 žmonių kasmet.

Ir šiandien daug einančių – religingi krikščionys, bet eina visokiausio plauko žmonės: „save išbandyti“ mėginantys aistringi žygeiviai, dvasinėse paieškose po gyvenimo sukrėtimų paskendę vidutinio amžiaus žmonės, pensijos laisve besimėgaujantys senoliai… Aš irgi ėjau Camino Santiago, ir ta patirtis atsidurti tarp tų viena kryptimi geltonas rodykles sekančių piligrimų, eiti per akmeninius kaimus, pro Viduramžių pilis ir bažnyčias, bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio – su niekuo nepalyginama.

Apie Šv. Jokūbo kelią esu parašęs atskirą straipsnį – jis to tikrai vertas, ir ne visas jis eina per Galisiją. Bet Galisijoje yra jo tikslas, prasmė, pabaiga. Tiksliau, *visų Šv. Jokūbo kelių* pabaiga – šiandien piligrimai į Santiagą eina skirtingais maršrutais, bet visi jie pažymėti geltonomis kriauklėmis ir rodyklėmis, pilni nakvynės namų ir piligrimų vakarienes siūlančių restoranų, bažnyčiose laikomos piligrimų mišios, parduotuvės pilnos pleistrų nuo nuospaudų, kurie sudėti prie saldainių palei kasas… Ir net jei neini šv. Jokūbo keliu, verta pasinerti į tą „pakelės“ atmosferą užsukus į tokius pakelės miestelius netoli „finišo“, kaip Portomarinas ar Sarija .

Sarijoje savo Camino Santiago pradeda daugiau piligrimų, nei bet kur kitur: jie įsilieja į „piligrimų upę“ it gyvatė vingiuojančioje centrinėje gatvėje. Portomarino senamiestis paskendo didžiulėse mariose, bet naujas miestelis ant kalno pastatytas tik jaukesnis: su jaukiom alėjom, nuo paskendimo išgelbėta Portomarino bažnyčia.

Pabuvę ten, gal bent vienos dienos atstumą Camino Santiago susigundysite nueiti? Arba grįžti kitais metais ir žygiuoti rimtai?

Bet, aišku, užvis nuostabiausia vieta Camino Santiago – jo finišas, pats Santiagas, su nuostabia ištisus šimtmečius plėsta katedra ir centrine aikšte, kurioje tiesiog griuvę ant asfalto piligrimai gėrisi katedros bokštais, su visa eile didingų vienuolynų, su 1501 m. statyta piligrimų ligonine, dabar paversta viešbučiu. Jis kartais laikomas seniausiu veikiančiu viešbučiu pasaulyje, nes Viduramžiais nebuvo didelio skirtumo tarp ligoninės ir viešbučio: tai buvo vieta piligrimams kelias dienas pailsėti, atsigauti: kai kam pakakdavo pavalgyti ir pamiegoti, bet daugelio ir sveikata būdavo sušlubavusi. Viduje, kaip muziejuje, gali apeiti, tarkime, patalpas, kur mirštantys piligrimai būdavo guldomi, kad galėtų girdėti šv. Mišias ligoninės koplyčioje…

Santiage – ir nuostabus senamiestis su aukštais namais, siauromis gatvelėmis. Miestas mane taip pribloškė gal ir todėl, kad jo nesitikėjau: daugelyje pasakojimų apie „Camino Santiago“ patirtį miestui skiriama mažai dėmesio, nes piligriminio žygio kančios ir džiaugsmai tai užgožia.

Laukinės Galisijos pakrantės – legendinis „pasaulio galas“

Ispanija garsėja ilgomis pakrantėmis – ir Galisija ne išimtis. Bet vietoje visų Viduržemio kurortų čia – laukiniai, kalnuoti krantai, į uolas dūžtančios didžiulės bangos.

Viena labiausiai „apdainuotų“ Galisijos pakrančių – vakarinė, vadinama „Mirties krantu“ (Costa da Morte) dėl daugybės čia sudužusių laivų (rūkai, audros…). Tenai stūkso Finisterre švyturys. Pavadinimas reiškia „Žemės galas“ – nes iki buvo atrasta Amerika, iki buvo įrodyta, kad žemė – apvali, žmonijai atrodė, kad Finisterė – paskutinė žemė prieš begalinį vandenyną… Sakoma, kad tai buvo šventa vieta pagonims, vėliau čia eidavo Viduramžių katalikai piligrimai (daugelis jų čia pirmąkart pamatydavo vandenyną), o ir dabar dažnas, praėjęs Camino Santiago žygį, dar prasitęsia savo „gyvenimo patirtį“ ėjimu į Finisterę.

Dar žavesnis pasirodė krantas ties Mušija [Muxia]. Pasak vienos daugybės legendų, kurias tikriausiai sukūrė iš Santiago grįžtantys Viduramžių piligrimai, kai Šv. Jokūbas apaštalavo Galisijoje, Mušijoje jį aplankė Mergelė Marija, atplaukusi akmeniniu laivu… Jai pastatyta bažnyčia. Istorija mažai įtikima, abejojama net ar apskritai Šv. Jokūbas buvo Galisijoje – bet ar ne žavu būti žemėje, apie kurią sukurta tiek legendų? Gal tik Izraelis/Palestina ar Roma lenkia Galisiją „šventom istorijom“…

Legendomis neapipinti – bet ne mažiau gražūs – krantai Galisijos šiaurės rytuose, Rias Altas regione. Žaviausias ten man buvo važiavimas Mirador keliu. “Rias”, beje, vadinamos G|alisijai būdingos įlankos, kiek primenančios fjordus. Apjungus tai su vėsiu ir lietingu klimatu, Galisijoje ne taip retai jausdavausi, tarsi būčiau Norvegijoje…

Galisijos didžiausias uostamiestis La Korunja kur kitur pasaulyje turbūt žavėtų savo senamiesčiu – bet išlepintam Santiago didybės, man atrodė, kad La Korunjai kažko trūko. Užtat viską atpirko Heraklio bokštas [Torre de Hercules] pakrantėje. Tai yra pagal paskirtį be pertraukos naudojamas pastatas visame pasaulyje! Šį švyturį pastatė dar romėnai ir iki pat šių dienų – jau ~2000 metų(!) – jis padeda pro Mirties krantą praplaukusiems laivams. Deja, į romėnišką vidų man užeiti nepavyko: „laikinai neveikia dėl vėjo“…

Lugo romėnų sienos ir kiti Galisijos stebuklai

Galisijos istorija – labai gili. Daugybėje epochų tai buvo svarbi žemė, ir tų epochų paveldas šiandien dažnai stovi greta. Pavyzdžiui, Lugo miestas, aptvertas romėnų statyta miesto siena. Ji stovi jau beveik 1800 metų ir iki šiol galėjome apeiti visą senamiestį jos viršumi! Netoliese – Lugo katedra iš laikų, kai Ispanija buvo radikaliai katalikiška (karai su kitatikiais, vėliau – inkvizicija). Visur aplink – XIX a., XX a. namai ilgomis stiklinėmis lodžijomis. O kur dar keltų kultūra…

Šiandien Galisija kiek pasitraukė į antrą planą. Jei būtų nepriklausoma šalis, tikriausiai jos vardas skambėtų garsiai, daug kas ten keliautų. Bet dabar, be Camino Santiago piligrimų, ten užsuka tik maža dalis tų, kas keliauja į Ispaniją. Jie galvoja „Ispaniją jau mačiau, dabar vyksiu dar kur“ arba „Jei jau keliauti į Ispaniją, tai ten, kur šilčiausia – Andalūziją ar Kanarus“.

Bet Ispanija labai įvairi. Kai kurie jos regionai, kaip Galisija – tarsi atskiros šalys. Ir sunkiai gali sakyti pažinęs Ispaniją, jei nematei šitos jos pusės: žalios, lietingos, laukinės, šventos, istorinės, jau virš tūkstantmečio traukiančios šimtus tūkstančių „kitokių“ keliautojų.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Maljorka maloniai nustebino!

Dar vaikystėje buvau girdėjęs, kad tai viena garsiausių salų poilsiui. Kai keliauju į tokias masinio turizmo zonas, sunku išvengti išankstinių nuostatų: „Ai, tai ten bus tik saulė, jūra ir daug turistų, o daugiau mažai ką veikt“.

Laimė, Maljorka visai kitokia, su vienais gražiausių Europos miestelių ir unikalia vietos dvasia!

Nuostabieji Maljorkos miestai – vieni žaviausių Europos kalnuose

Didžiausias Maljorkos žavesys – toli nuo jos kurortų. Tai – nuostabūs senieji miesteliai Maljorkos kalnuose.

Nuo kalnų viršūnių jie atrodo it žaisliniai: senoviniai namukai, siauros siauros gatvelės, kuriose vos prasilenkia automobiliai (atrodo vienpusės, bet ne!), jaukios viduramžiškos aikštės, šen bei ten – kokia bažnytėlė ar pilaitė. O pažvelgęs tolyn, į gatvės galą, matai Maljorkos kalnus.

Svarbiausia, viskas kaip po senovei! Ištisuose miesteliuose – nė vieno šiuolaikinio pastato! Esame nuo to taip atpratę… Europoje labai jau dažnai taip būna: esi kokiam nuostabiam senamiestyje, kol žiūri „reikiama kryptim“ – vaizdas atvirukinis, bet tik pasisuki į šoną – ir tuoj pat visą „Viduramžių pasaką“ sugriauna koks nors daugiaaukštis parkingas, stiklinis ofisų pastatas ar prekybos centro „dėžutė“. Ne Maljorkoje!

Neįmanoma išvardyti visų tų „senovinių miestelių“ – daugelis Maljorkoje tokie. Bet keli iš man žaviausių:
–Arta, su San Salvador tvirtove-bažnyčia kalno viršūnėje centre, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į kalnus ir slėnius.
–Valjdemosas, kuriame džiovą gydėsi garsusis lenkų kompozitorius Frederikas Šopenas ir yra jo muziejus.
–Fornalutx ant kalno šlaito – į viršų kylančios jo gatvės paverstos laiptais, ten galima lipti tik pėsčiomis.
–Alkudija, apsupta Viduramžių siena, kurios kuorais smagiai vaikščiojome dairydamiesi žemyn į jaukias gatveles miestelyje ir kalnus anapus jo.
–Soljes, per kurio senamiestį driekiasi unikalaus tarpmiestinio tramvajaus bėgiai, o XIX a. menantys jo traukinukai it sliekai vinguriuoja tarp centrinės aikštės lauko kavinių staliukų.

Šitaip nuostabiai Maljorkos miesteliai išliko ir todėl, kad čia jau daug šimtmečių nebuvo jokių karų. Ispanija nekariavo nei Pirmajame pasauliniame kare, nei Antrajame pasauliniame kare, o kruvinasis Ispanijos pilietinis karas (1936-1939 m.) iš esmės aplenkė Maljorką, mat Maljorka iš pat pradžių palaikė tą karą laimėjusį diktatorių Fransiską Franką.

Patys žaviausi miesteliai Maljorkos vakaruose, nes į UNESCO sąrašą Tramuntanos kalnai gatvių panoramose jiems suteikia seniems miesteliams dar daugiau dvasios.

Palma – Maljorkos sostinė su viena didžiausių Europos katedrų

Maljorkoje – apie milijoną gyventojų, o apie pusę jų gyvena salos sostinėje Palmoje. Palmos senamiestis – tarsi peraugęs kalnų miestelis. Čia gatvės irgi siauros, visi pastatai – labai seni, bet visi jie – gerokai didesni: 4, 5 aukštų. O pirmuose aukštuose vietoje apsimiegojusių kavinukių – restoranai, įvairiausių pasaulinių prekės ženklų parduotuvės.

O užvis nuostabiausia Pamos senamiestyje – Palmos katedra. Iš išorės ji atrodo kiek keistai, nes neturi bokštų – bet užėjus į vidų užgniaužė kvapą: nava čia 44 m aukščio, viena aukščiausių pasaulyje. Net sunku patikėti, kad erdvė tokia milžiniška, viršutinius vitražus vos užvertęs galvą matai. O kur dar visos nuostabios koplyčios šonuose, garsiojo architekto Gaudžio sukurtos dekoracijos.

Palmos katedra statyta dar 1229-1601 m. Bet jos vietoje iki tol stovėjo arabų mečetė, o dar prieš tai – romėnų tvirtovė. O gretimuose Almudanos rūmuose, kur iki šiol, kai lankosi Maljorkoje, dirba Ispanijos karalius, gali rasti ir arabų pirties liekanas. O patys rūmai atsiduoda Viduramžių kariniais įtvirtinimais, o ne prabanga.

Palmoje supranti, kokia Maljorka sena, kiek civilizacijų čia susidūrė ir kaip tai dar puikiai matosi. Čia karaliavo ir musulmonai arabai (902-1229 m.), ir Romos Imperija (123 m. pr. Kr. – 427 m. po Kr.), o iki jos vyravo priešistorinė talajotų kultūra (~1000 m. pr. Kr.), stačiusi tokius apvalius akmeninius bokštus. Valdė ten ir Bizantija, ir fikinikiečiai…

Tiesa, Romos griuvėsių ar talajotų Maljorkoje nedaug, jie nedideli, daug kas slypi po pamatais. Dauguma Palmos ir Maljorkos miestelių didybės yra iš Ispanijos ir kataloniško Aragono valdžios šimtmečių.

Pavyzdžiui, dar vienas Palmos simbolis – apvali Belverio pilis, statyta 1311 m. Arba Plaza Mayor, centrinė aikštė, apsupta vienodais XIX a. pastatais ir labai jau primenanti centrinę Madrido aikštę, vadinamą taip pat.

Jei Maljorkos miesteliai tarsi „užmiega“ nakčiai ir kelioms valandoms aplink vidurdienį (siesta), tai Palma gyva visada.

Maljorkos kurortai – kokie jie, koks ten oras ir kada poilsiauti geriausia?

Tiek, kiek Maljorkos miesteliai žavūs, tiek Maljorkos „vizitinė kortelė“ – jos kurortai – labai eiliniai. Dideli daugiaaukščiai viešbučiai-dėžutės su vienodų langų ir balkonų eilėmis (laimė, nemažai jų su vaizdais į jūrą). Ne mažiau vienodi restoranai palei paplūdimius. Dvasios šen bei ten mėginama suteikti pastačius kokią nors viešbučio siena lipančios pabaisos skulptūrą ar kičinę „nepaliečių šventyklą“, nuo kurios lupasi dažai (kam kitaip viešbutis vadintųsi „Katmandu“)?

Daug kur Maljorkos kurortuose viskas švelniai apšiurę. Mat Maljorka ne šiaip sau „dar viena Viduržemio jūros kurortinė sala“, tai – viena pirmųjų tokių salų. „Masinis poilsinis turizmas“ čia ir gimė. Į Maljorką dar ~1950-1960 m. užsakomieji reisai pradėjo gabenti vokiečius, britus, skandinavus – tada ir pastatyta daug viešbučių, restoranų. Ispanija dar nebuvo tokia turtinga, turistai anais laikais apskritai džiaugėsi, kad kelionės tapo prieinamos kiekvienam, ir nereikalavo kokios ten „vietos dvasios“. Taigi, viskas statyta kuo greičiau ir pigiau, išbujojo ištisi kurortiniai miestai, kaip Magalufas ir Portales salos vakaruose ar Kala Rachada [Cala Ratjada] rytuose.

Vieni pirmųjų Europoje, galėjusių sau leisti poilsiauti „kur šilta“, buvo vokiečiai. Iki šiol Maljorka juokais net vadinama „septynioliktaja Vokietijos žeme“… Kai kuriose Maljorkos parduotuvėse vokiškų laikraščių mačiau daugiau, nei ispaniškų (nuo „Frankfurter Allemagner“ iki „Mallorca Zeitung“), o iš 10 populiariausių tarptautinių reisų į Maljorką net 8 – į įvairius Vokietijos miestus. Apie daugybę Maljorkos vietų internete daugiau informacijos vokiškai nei ispaniškai ar angliškai…

Šiandien daugelis vokiečių Maljorkoje – seni. Kai kurie, kaip mums pasakojo, dar prieš 30 ar 40 metų išsipirko pajūrio daugiaaukščiuose „timeshare‘us“ ir atvažiuoja kiekvieną žiemą. ~20000 vokiečių persikėlę į Maljorką su visam. Bet ilgainiui tokių mažėja: ana karta išmiršta, o naujos kartos jau vis dažniau renkasi kokius egzotiškesnius Balius, Tailandus.

Vokiečių pramintais keliais į Maljorkos kurortus pasuko ir skandinavai, britai. Bet iš ten atvyksta ir visai kitokie keliautojai: šėlstantis jaunimas, geriantis iki žemės graibymo, „bernvakariaujantis“ po striptizo klubus ir sugalvojęs tokią „naują vietinę pramogą“ – šokinėti iš viešbučių balkonų į baseinus (tai jie vadina balkoningu). Tokio šėlsmo centras – Magalufas, o rytiniai Maljorkos kurortai ramesni.

Tiesa, Maljorkos kurortai pulsuoja dviem skirtingais rimtais. „Aukščiausias“ sezonas – nuo birželio iki rugsėjo. Tempeatūra liepą vidutiniškai +29 dienom ir +22 naktim ir būtent tik vasarą yra visas tas šėlsmas. Žiemą Maljorkos kurortai tušti tarsi Palanga: atvykome štai lapkričio pradžioje, temperatūra dar buvo +26, bet garsiajame Magalufe beveikė vos keli restoranai. Mažesni kurortai, kaip Kala Meskida [Cala Mesquida], išvis „numirę“. Kaip pasakojo Magalufo viešbučio animatorė, pramogos žiemą irgi kitokios: kartu nusenusi „chebra“, ten žiemojanti nuo viešbučio pastatymo ištisus dešimtmečius, žaidžia bingo, viktorinas, klauso džiazo ir pan., o “vasariniam” jaunimui tai nė kiek neįdomu. Sausio mėnesį Maljorkoje temperatūra vidutiniškai +15 dienom, +8 naktim – daug šilčiau, nei kokioje Švedijoje, bet ne kokie nors „amžinai šilti ir maudynėms tinkami“ Kanarai. Net perspėjimai saugotis vagių Magalufe turi savo „terminą“: mačiau užklijuotą įspėjamąjį lipduką „Vagys paplūdimyje ir gatvėse veikia nuo 12 nakties iki 7 ryto, nuo balandžio iki spalio“.

Žiemą geresnės ir kainos, ypač autonuomos – automobilį numavomės vos už 7 eurus per dieną. Tiesa, Maljorkos kalnų keliai ir ankštas parkingas palei kokį seną miestelio namą – ne kiekvienam, ir kuo mažesnis automobilis – tuo geriau (didelių automobilių Maljorkoje beveik nepamatysi). Bet, palyginus su viešojo transporto kainomis, automobiliu apsimoka keliauti labiausiai. Svarbu nepasimauti ant apgavikų, kurie kaltina, esą apdaužėte automobilį, nors jis jau buvo apdaužytas: verta atsiimant automobilį gerai jį apžiūrėti, nes liūdnų istorijų internete daug.

O išvažiuoti iš kurortų tikrai verta, nes Maljorkoje kurortai sau, o gražūs miesteliai – sau. Joks Maljorkos kurortas neturi gražaus senamiesčio. Tačiau šiais laikais turistų poreikiai, svajonės kiek pasikeitė. Ir dažname iš žaviųjų Maljorkos miestelių – dešimtys nekilnojamojo turto agentūrų, pardavinėjančių butukus kokiame sename name centrinėje aikštėje priešais barokinę bažnyčią, kad ir 20 km nuo artimiausio paplūdimio… Kai kurie ten apsigyvenę vakariečiai visiškai įaugę į vietos kultūrą. Štai, galvojau, Polensos aikštės lauko kavinėje šalia mūsų atsisėdo pora ispanų senukų – o staiga išgirstame, kad tarpusavy jie bendrauja angliškai…

Tiesa, dauguma imigrantų į Maljorką šiandinen – iš Lotynų Amerikos ir Afrikos. Imigrantų skaičiumi Maljorka lenkia beveik visas kitas Ispanijos teritorijas: kas trečias Maljorkos gyventojas yra imigrantas. Daug tų imigrantų dirba turistų aptarnavime.

Jauki Maljorkos gamta ir žavi istorija

Maljorkos miestai ir miesteliai žavesni nei Kanaruose, o istorija daug gilesnė – tačiau Maljorkos gamta nuo Kanarų kiek atsilieka. Kalnai čia žemesni (iki 1436 m), nėra vulkanų. Ir, visgi, yra tikrai nuostabių vietų. Ypač gražūs vaizdai atsiveria nuo kalnų kelių palei jūrą salos vakaruose, kelio į Formentoro pusiasalį, tokią Maljorkos uodegą, kurios gale stovi senas švyturys.

Pilna jaukių žygių takų, pavyzdžiui, Maljorkos rytuose, kur jie jungia visokius atokius paplūdimius ir įlankėles – Kala Meskida [Cala Mesquida], Kala Torta [Cala Torta].

Tiesa, Maljorka labai tankiai gyvenama sala – 3640 km2 plote čia išsitenka milijonas žmonių, tai yra, gyventojų tankumas Maljorkoje net penkis kartus didesnis nei Lietuvoje. Taigi, „laukinių zonų“ Maljorkoje mažai, kita vertus, koks kalno viršūnėje stovintis miestelis – su sena bažnyčia aukščiausiame taške – tik pagražina gamtinį jos peizažą.

Maljorkos peizažo neįsivaizduočiau ir be tūktstančių malūnų – kartais būdavo, kad apsidairęs kokioje lygumoje pamatydavau penkis ar septynis malūnus. Daugelis dabar neveikia, aplūžę, bet vis tiek labai žavūs – kadaise jie traukdavo požeminį vandenį…

O Maljorkos pajūrio kalvų viršūnėse stypso Viduramžių bokštai, iš kurių maljorkiečiai neramiais laikais (~1500 m.) stebėdavo, ar neatplaukia arabų piratai.

Kur nors giliau miškuose rasi ir dar senesnius talajotus – akmenines priešistorines gyvenvietes, kurioms jau virš 3000 metų (pvz. Ses Païses) – bei kuklių romėnų miestelių griuvėsius (pvz. Pollentia).

Maljorka – unikalesnė nei spėtum iš bukleto!

Išvydus Maljorkos nuotraukas „TUI“ kelionių bukletuose, lengva ją įsivaizduoti kaip dar vieną eilinę Ispanijos Viduržemio jūros kurortų eilę, kurios vienintelis pliusas – tai sala, todėl pakrančių daugiau.

Bet iš tikro Maljorka yra unikalus kraštas su savo kultūra ir dvasia. Žavūs seni kalnų miesteliai ir bokštai, malūnai, talajotai… Dauguma vietinių kalba net ne ispanų kalba: Maljorkoje vyrauja katalonų kalba, ja parašytos ir daugelis iškabų, viešų užrašų.

Tad nors Maljorkoje lengva kaitintis saulėje ar šėlsmingai pramogauti, yra ir daug galimybių pažintinei kelionei, žygiams, o galima suderinti viską vienoje kelionėje į Maljorką.

Po kiekvienos kelionės peržiūriu nuotraukas ir atrenku geresnes, įdomesnes. Maljorkoje kone pusė nuotraukų išėjo geros ir įdomios: nes saulė ir nuostabūs vaizdai buvo visur.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai