Išskleisti meniu

Brazilija

Brazilija – ateities miestas iš praeities

Brazilija – ateities miestas iš praeities

| 0 komentarų

Brazilija 1960 m. pakeitė sostinę. Vietoje garsiojo Rio de Žaneiro pakrantėje ja tapo Brazilijos miestas, išdygęs per trejus metus tuščiose pievose. Tai turėjo būti ateities miestas, tvarkingas ir suplanuotas iki smulkmenų.

Deja, kaip sakė architektas Vitoldas Rybčinskis, „Niekas nesensta greičiau, negu vakarykštės ateities vizijos“. Ir, kaip patyriau apsilankydamas Brazilijoje, miestas šiandien nebeatrodo nei iš ateities, nei netgi iš dabarties. Jis – tiesiog pasenęs. Plynus, kadaise moderniai atrodžiusius betoninius daugiaaukščius aptrupino laikas, o į atskirus rajonus pagal funkciją suskirstyti pastatai neatrodo patogūs (kodėl gi vienintelė miesto vieta, kurioje galima apsistoti, turi būti „viešbučių rajonas“?)

Tačiau Brazilijoje yra ką žiūrėti. Gal ji ir primena peraugusį Lietuvos miegamąjį rajoną, tačiau ji atspindi savo laikotarpio žmonijos utopiją. Ir todėl Brazilija net įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ir nors važinėdamas (vaikščioti ateities miestas visai nepritaikytas) po Braziliją gali jaustis it judėdamas po urbanistinį meno kūrinį, statytą pernelyg negalvojant apie tuos, kas jame gyvens ir dirbs, tai keičiasi. Kas būtų numatęs, kad net atsiras įspūdingų religinių sektų, kurioms Brazilija – šventa vieta…

Brazilijos centrinė gatvė, Monumentalioji ašis, žvelgiant iš TV bokšto.

Brazilijos valdžios rajonas

Brazilijos miestas statytas valdžiai. Jame turėjo gyventi 500 tūkstančių žmonių, ypač biurokratų. Nors ilgainiui lėktuvo formos miestą, suprojektuotą žymaus architekto Oskaro Nimejerio [Oscar Niemeyer], apaugo neplaningi priemiesčiai, glaudžiantys triskart tiek žmonių, jo širdis tebėra Trijų valdžių aikštė.

Ji mus pasitiko nesvetingai: dėl itin artistiško miesto išplanavimo, buvo sunku net į ją rasti kelią, smarkiai lijo, ant grindinio galavosi milžiniškų vabzdžių tuntai. Buvo savaitgalis ir taip tuščia, kad atrodė tarsi žmonija išnyko: buvo net sunku suprasti, kuris pastatas atidarytas, kuris – uždarytas. Šiaip ne taip radome požeminį miesto muziejų, kuriame – Brazilijos maketas. Aplankėme Tankredo Nevešo memorialą, kur į didžiulę knygą įrašomi labiausiai nusipelnę brazilai. Gretima amžinoji ugnis, tiesa, buvo užgesusi.

Metalinė garbių brazilų knyga Tankredo Neveso memoriale

Trijų valdžių aikštė pavadinta pagal tris jos pastatus – prezidentūrą, parlamentą, teismą. Po visus reguliariai vedžiojamos ekskursijos. Nemokamai. Pavaikščiojome po parlamentą: komentarai turėjo būti portugališki, bet mus pamatęs gidas bemat surengė anglišką turą. Nors stengėsi akcentuoti „genialų meną“, dabinantį sales, sunku buvo išmesti iš galvos mintį, kad parlamento vidus labai jau primena eilinį tarybinį daugiaaukštį, kokius nors Vilniaus Spaudos rūmus. O tenykštis menas tai, tarkime, atsitiktine tvarka išklijuotos plytelės, panašios į virtuvines.

Apskritai Brazilijos miestas pasirodė savotiškas architektūrinis „Juodas kvadratas“. Kai Kazimieras Malevičius nutapė Juodą kvadratą tai atrodė įspūdingai: kaip gi jis išdrįso taip sulaužyti dailės kanonus? Ir Brazilijos architektai 1960 m. manėsi laužantys architektūros dogmas: kam statyti puošniai, jei galima mėginti grožį kurti iš paprastų dalykų, iš kvadratų ir apskritimų.

Trijų valdžių aikštė žvelgiant nuo amžinosios ugnies postamento. Ugniai nedegant įspėjimų, kad prieiti artyn pavojinga, nebuvo tikslo klausyti. Pastatai priešais – parlamentas, už jų – vienodų ministerijų eilės

Bėda, kad tokiais atvejais vertingas ne pats kūrinys, o tik idėjos naujumas, netikėtumas. Jei visi tapytų vien juodus kvadratus, tai tokie kūriniai niekam nebūtų įdomūs. Taip atsitiko su Brazilija: nebuvo ji pirma, ir jau tikrai nebuvo paskutinė. Visa Rytų Europa pilna tokių vienodų pastatų rajonų ir miestų, ir mūsuose turime, tarkime, Visaginą ar Lazdynus. Brazilija išskirtinė nebent tuo, kad didžiausia.

Tačiau labiausiai tai, kaip smarkiai užkonservuota laike yra 1960 m. Brazilija, paaiškėdavo iš smulkių detalių. Štai parlamento gidas pasakojo, kad ne visiems deputatams užtenka kėdžių. Nuo Brazilijos miesto statybų parlamentarų skaičius išaugo. Todėl jeigu susirenka visi deputatai, dalis turi atiduoti savo korteles kolegoms ir pasakę, kaip balsuoti, posėdyje toliau nebedalyvauti. Štai taip: pas mus Linas Karalius už tai buvo apkaltos būdu pašalintas iš Seimo, o Brazilijoje tik taip ir dirbama…

Požeminis „Laiko tunelis“, jungiantis Brazilijos parlamento korpusus. Tai – vienas keleto sprendimų, kurie atrodo įdomūs, tikriausiai todėl, kad nebuvo nuvalkioti. Tiesa, rasti požemines perėjas ne vietiniam Brazilijoje sunku.

Monumentalioji ašis – plačiausia pasaulio gatvė

Monumentalioji ašis – lėktuvo fiuzelažas Brazilijos miesto plane – teoriškai plačiausia pasaulio gatvė, nors šiaip didžioji jos dalis yra pieva. Pietuose ją supa ministerijos. Visos vienodos, stačiakampės, skiriasi tik užrašai: „Gynybos ministerija“, „Gynybinio laivyno ministerija”, „Gynybinių oro pajėgų ministerija“… Vis labiau jaučiausi ne kaip utopijoje, o kaip biurokratinėje distopijoje. Maždaug tokioje, kokią rodo 1985 m. filmas „Brazilija“ – būtų sunku patikėti, kad pavadinimas (šiaip jau nesusijęs su filmo siužetu) jam parinktas be sąsajų su tada dar jauna „eksperimentine“ Brazilijos sostine.

Beveik vienodi ir gyvenamieji Brazilijos namai, nedaug vienas nuo kito skiriasi ir viešbučiai, bankai (tiems, kas užaugo tarybinėje Lietuvoje, matyt, tai nieko įspūdingo, bet architektas Oskaras Nimejeris, Lenino premija apdovanotas komunistas, šitaip įsivaizdavo išreiškiantis žmonių lygybę).

Brazilijos miesto maketas miesto muziejuje. Centre – Monumentinė ašis, aplink kurią visi funkciniai rajonai. Sparnuose – gyvenamieji namai.

Ypatingi tik keli pastatai centre, Kultūros rajone. Apleistas teatras – kaip kažkokia užapvalinta piramidė. Muziejus (tiksliau, šiuolaikinio meno galerija) – kaip planeta, supama palydovo (juk XX a. šeštas-septintas dešimtmečiai buvo kosmoso užkariavimo pradžia). Ir katedra – kaip piramidė su karūna. Visų išorė įdomesnė nei vidus. Štai katedros interjere – kažkokie atsitiktinių spalvų vitražai, it perkelti iš sovietinio baseino, ant lubų kabantys neproporcingi angelai. Prie įėjimo keturių evangelistų skulptūros, kurios beveik taip pat sėkmingai galėtų vadintis ir „Keturiais komunarais“. Gal nekeista žinant, kad Nimejeris buvo ateistas. Ir išorėje prižiūrima tik paradinė pusė, o užėjus už katedros – šiukšlių ir negyvų vabalų pilnas baseinėlis, daugybė nevalomų grafičių: nuo keiksmažodžių iki „Dievas myli gėjus“.

Brazilijos katedra.

Monumentalioji ašis geriausiai matosi nuo TV bokšto. Irgi nemokamo – kaip beveik visos lankytinos vietos mieste. Parlamente net nemokamai dalinami atvirukai, kuriuos galima be jokio pašto ženklo išsiųsti į bet kurią pasaulio šalį… Brazilija – parodomasis miestas, turintis (turėjęs?) įtikinti brazilus ir turistus jų šalies didžia ateitimi, ir jame pilna skambių šūkių – bokšto apžvalgos aikštelėje pusiau išsitrynęs lozungas skelbia: „Modernumo ženklas, monumentas, kuris sutveria mūsų horizontų lengvybės ir didybės sąjungą“.

Brazilijos muziejus. Viduje buvo interaktyvaus meno laikina paroda – vienintelis tikrai modernus dalykas ‘ateities mieste’

Važiuodamas toliau į šiaurę Monumentaliąją ašimi, pravažiavęs stadioną, pasieki Žusilino Kubičeko kapą-muziejų. Tai – Braziliją užsakęs prezidentas. Aišku, kairiųjų pažiūrų, ir obeliskas priešais jo amžino atilsio vietą labai jau primena kūjį su pjautuvu. Žusilino Kubičeko garbei pavadintas ir triarkis tiltas per dirbtinį tvenkinį, turėjusį sušvelninti Brazilijos klimatą. Jis pastatytas vėliau, modernesnis (2002 m.). Nors miestas bėgant metams ir statant naujus pastatus prarado dalį tos “suplanuotos tvarkos”, jis tapo kiek gyvesnis – bet iki įprastinio „natūralaus miesto“ Brazilijai dar labai toli.

Sunku patikėti: Brazilija – šventasis miestas

Viena įdomiausių Brazilijos miesto raidą lėmusių istorijų – 1883 m. šv. Jono Bosko sapnas, kad tarp 15 ir 20 lygiagrečių Naujajame pasaulyje iškils naujos civilizacijos sostinė, iš kurios bus valdoma teisingai. Įvairūs žmonės – nuo katalikų iki Naujojo amžiaus mistikų – teigia, neva Jonas Boskas sapnavo Brazilijos miestą. Ir štai Brazilijos katedroje yra Jono Bosko statula, o toliau nuo miesto kultūrinio centro – Jono Bosko bažnyčia. Irgi moderni, bet saikingai įspūdinga, sienomis iš įvairaus mėlynumo vitražų, kuriančių viduje dangišką atmosferą.

Šv. Jono Bosko bažnyčios Brazilijoje interjeras su 2200 kv. m vitražų

Dar įdomesnės religinės „sektos“, trys kurių savo štabu pasirinko Brazilijos miestą. Ne, tai ne kažkokie keleto keistuolių būreliai. Tai gigantiškos organizacijos, vienijančios šimtus tūkstančių narių, turinčius padalinius įvairiose Pietų Amerikos vietose ir net Europoje.

Žymiausia jų – Geros valios legionas. Jis lengviau suprantamas, nes krikščioniškas. Tačiau ten be įprastinių maldų atliekami ir ypatingi ritualai, pavyzdžiui, “chromoterapija” šventyklos rūsyje, esą gydanti įvairiaspalvėmis šviesomis. Kai lankėmės, legiono įkūrėjas kalbėjo per radiją iš Rio de Žaneiro, ir didžioji piramidės formos šventovė buvo sausakimša žmonių. Į garsiausią Geros valios legiono ritualą – meditacinį praėjimą milžiniška balta spirale ir sugrįžimą juoda – todėl nepatekome.

Geros valios legiono piramidė

Saulėtekio slėnis lyg nežemiška civilizacija žemėje

Aplankęs antrąją, Saulėtekio slėnio (Vale do Amanhecer), bendruomenę pasijutau lyg tikrai būčiau patekęs į tą Šv. Jono Bosko išpranašautą naują civilizaciją. Viskas tame miestelyje kitaip: žmonės rengiasi keistais, it iš senų fantastikos filmų rekvizitų paimtais drabužiais, gatvėse atlieka prašalaičiams nesuprantamus ritualus: eidami grupelėmis dainuoja, niurna kažkokius užkalbėjimus greta medžių.

Ilgai netruko, kol anglakalbiai tikintieji pasisiūlė mus pavedžioti po bendruomenę (vienas jų – belgas, kiek supratau kadaise irgi čia atvykęs kaip turistas). Papasakojo, kad Saulėtekio slėnis vadovaujasi Tijos Neivos mokymais, kuriuos ši gavo iš dvasių. Tų dvasių yra visokių, ir ryšius su jomis pasekėjai palaiko visokius (ką atspindi skirtingi drabužiai). Pavyzdžiui, “senųjų juodaodžių” (Brazilijos vergų) dvasios yra geraširdės, o štai į vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarų dvasias verta kreiptis kai yra problemų su sveikata (man vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarai, ypač pasitraukę į Braziliją, kelia kitokias asociacijas, bet, užbėgdami tokioms mintims už akių, mūsų „gidai“ paaiškino, kad tai daktarų, kurie gydė sužeistus karius, vėlės). Dar yra su baltaodžiais maišytų indėnų sielos (jų pagalbos prašoma stipriai mušant save), indėnės princesės, Jėzus ir, pats svarbiausias, indėnų valdovas, kuris, pasak Saulėtekio slėnio pasekėjų, kitą savo gyvenimą nugyveno kaip Jonas Krikštytojas.

Ritualas Vale do Amenhecer miestelyje. Panašių grupelių regėjome dešimtis, ir visos viena už kitą spalvingesnės ir įspūdingesnės

Vyko naujokų mokymai, todėl mūsų į šventyklą neturėjo įleisti – bet pasakius, kad tą dieną turime daug nuvažiuoti ir popiečio nesulauksime, padarė išimtį. O šventykloje „pacientai“ (taip vadinami jos lankytojai) iš registratūros siunčiami į įvairius skyrius, kur juos gydo reikalingos dvasios. Pas kiekvienos rūšies dvasias – vis kiti ritualai, apreikšti Tijai Neivai. Tikėjimas turi ~120 tūkstančių pasekėjų. Tai – viena vos kelių pasaulio religijų, kurias pradėjo moterys (tiesa, Brazilijos sektų nariai žodžio „religija“ visuomet kratosi, vadindami savo tikėjimą „doktrina“, nes „laukiami ir kitatikiai“). Tija Neiva, beje, buvo pirmoji Brazilijoje moteris sunkvežimio vairuotoja, prie Brazilijos miesto apsigyveno kai ten sugedo jos mašina (tai dvasios jai nurodė esant ženklą), ir dar jai gyvai esant į jos namelį (dabar muziejų) plūdo išganymo siekiančių žmonių minios.

Atokiau nuo šventyklos plyti kita šventa ritualų vieta – Dovydo žvaigždės formos ežeras. Ten – ir piramidė, ir daugybė įvairių figūrų. Jos – it kartoninės, tarsi iš lunaparko, ir Europoje daryti tokias religines „skulptūras“ atrodytų nepagarbu. Tačiau Lotynų Amerikoje viskas kitaip, svarbiau mintis ir forma, o ne švari prabanga. Šiaip ar taip, palyginus su favela joms už nugaros, Vale do Amanhecer parkas – tikra tvarkos oazė.

Dovydo žvaigždės formos ežero apylinkės

Pasaulio nepakeitusios utopijos

Pats Brazilijos miestas ir jo religinės bendruomenės turi panašumų. Visa tai – utopijos. Kiekviena jų turi pasekėjų, įsivaizduojančių, kad jų gyvenamoji vieta ir būdas – pavyzdys pasauliui.

Bet žmonėms iš šalies tai – tik egzotiškos keistenybės. Pamatyti – įdomu, taip gyventi – tikrai ne. Dauguma keliautojų Braziliją išvis praleidžia: kambarių kainos miesto viešbučių rajone savaitgaliais krinta ir keturiskart, nes dauguma ten apsistojančiųjų – į komandiruotes atsiunčiami provincijos biurokratai.

Žusilino Kubičeko tiltas – vienas vėlesnių Brazilijos kūrinių, pastatytų jau po priminio miesto įrengimo

Nuo Brazilijos miesto pasukau pradžioje prastu, paskui vis geresniu keliu į pietus – ten, kur keliautojų važiuoja daug daugiau. Pievos, kuriose strutį nandu pamatydavau ne rečiau, nei miestelį, netruko pereiti į „Karališkąjį kelią“ link Rio de Žaneiro. Per Minas Žeraisą – baltuose tos valstijos miesteliuose kadaise buvo išgaunama dauguma pasaulio aukso, ir barokinės bažnyčios su rūmais tebemena aną didybės šimtmetį.


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

| 5 komentarai

Amazonės džiunglių plotas – beveik kaip visos Europos. Viskas ten keletą kartų įspūdingiau, nei esame įpratę: medžiai tankesni, gyvūnų rūšių daugiau, upės pločio sulig Kuršių mariomis, kasmetiniai jų potvyniai – sulig triaukščiais namais, o nepermatomose jų gelmėse žuvys užauga virš 4 metrų.

Žmonės – tik menka Amazonijos detalė. Jie, kaip ir visais laikais, gyvena tik paupiuose, tarp kaimų ir miestelių plaukioja laivais. Ir upės, ir džiunglės jiems – baugiai paslaptingos. Jose – nežinomos gyvūnų rūšys, neatrastos indėnų gentys.

Indėnų kaimas Rio Negro upės krante. Į jį neveda joks kelias.

Ir tik pačioje Amazonės širdyje stovi vienišas didmiestis – Manausas, kadaise stebuklingai praturtėjęs iš džiunglių kaučiuko. Būtent jo apylinkės man – kaip ir daugumai keliautojų – tapo pirmaisiais vartais į Amazonę. Ta pradžia taip pribloškė, kad prie Amazonės dar sugrįžau.

Kelionių į Amazonę pažiba – išvyka į džiungles

Populiariausias būdas pažinti Amazoniją – ekskursijos upėmis į džiungles. Manauso (2 mln. gyv.) kelionių agentūros verčiasi per galvą, kad sutalpintų į jas viską, ką Amazonė gali pasiūlyti: plaukimą laivais, artimą kontaktą su gyvūnais ir augalais, indėnų pasirodymus.

Rinktis yra iš ko, bet kaip? Priešingai daugeliui Brazilijos vietų, Manause „turų siūlytojai“ lindo įkyrokai – net po 1:00 nakties oro uoste pasitiko. Ir kiekvienas tikriausiai būtų galvą guldęs, kad būtent jo parduodama kelionė – pigiausia ir geriausia.

Lua paplūdimys prie Negro upės, Amazonės intako. Kai kurios ekskursijos aplanko ir jį, bet man pasirodė įdomiau gyvūnija, augalija ir kultūra.

Net kai pasakydavau „Jau esame užsisakę išvyką į džiungles“, labai nenoriai pasitraukdavo: o gal meluoju? Jų nelaimei, sakiau tiesą, nors išsirinkti kelionę į džiungles internetu ne ką paprasčiau nei pačiame Manause. Tinklapių daug, deja, daugumoje jų nepateiktos jokios kainos, o pasiteiravęs jų el. paštu, gaudavau neįtikėtino brangumo pasiūlymus (vadybininkas pažiūrėdavo, kad Lietuva – Europoje, ir spręsdavo, kad galime mokėti daug?).

Daug Manauso keliautojų išsiruošia į daugiadienes išvykas su nakvynėmis džiunglėse, bet tokios minties tą kartą atsisakiau. Miegoti hamake paunksmėje būtų buvę egzotiškai įdomu, bet mokėti už panašią nakvynę tarsi už prabangų viešbutį atrodė kvaila. Laimei, po ilgų ieškojimų radau kelionių agentūrą, kuri kainas skelbia viešai (taigi, užsieniečiams jos nedidesnės nei brazilams) ir, be kita ko, siūlo įspūdžių kupinas vienos dienos ekskursijas, į kurias įeina beveik viskas, ką kitos agentūros „ištempia“ į dvi ar tris paras.

Galingos medžio šaknys netoli Amazonės. Kadangi liūčių sezonas paupių džiungles užtvindo, šios šaknys jo metu atsiduria po vandeniu.

Maža paslaptis: iš kokios agentūros pirksite džiunglių turą dažniausiai nesvarbu, nes daugelio agentūrų klientai sodinami kartu į tuos pačius laivus, rytais paliekančius Manauso uostą. Skiriasi tik kainos. Turbūt todėl dolerius iš turistų gidas laive rinko labai jau diskretiškai.

Amazonės gelmėse – milžiniški gyvūnai

Amazonės regione yra nuostabiausia pasaulyje gamtos įvairovė. Kas dešimta pasaulio organizmų rūšis gyvuoja tame rodos begaliniame miške. Deja, pamatyti gyvūnus ne taip ir paprasta – užstoja dar didesnis Amazonijos turtas: medžiai. Vieninteliai laukiniai gyvūnai, kuriuos garantuotai pamatai per vienadienę ekskursiją iš Manauso – rožiniai ilganosiai delfinai.

Pamatai – per silpnas žodis. Delfiną ir paliečiau, paskui, gyvūnui besisukant, pajutau jo pelekų jėgą. Pramoga vadinasi „plaukimas su delfinais“: turistai plūduriuoja kuriame nors Amazonės intako intake, o gidas panarina į jų ratelį įvairias negyvas žuvis – tikrą delfinų skanėstą. Protingiausi vandens žinduoliai, tikriausiai, to tik ir laukia.

Delfinas iššoka virš vandens ir ima žuvį iš rankų. Tik iššokusį jį ir įmanoma pamatyti: vanduo toks tamsus, kad net negiliai plaukiančio didžiulio padaro nuo paviršiaus nesimato. Žinant, kad Amazonės ir jos intakų gelmėse gyvena ir dantingos piranijos, ir mirtinai krečiantys elektriniai unguriai, ir net rykliai, pramoga savaip baugi: ne viena turistė, jų kojas taranavus delfinams, aiktelėjo iš išgąsčio

Kitus gyvūnus tądien mačiau tik prijaukintus. Vietinė indėnų šeima pastojo Žanuari džiunglių parko pasivaikščiojimo taką nešina anakonda (sunkiausia pasaulio gyvate), kaimanėliu (panašus į krokodilą) ir tinginiukais. Siūlė nebrangiai juos imti ant rankų, fotografuotis. Populiariausi buvo tinginiai: tokie mieli tie padarėliai, didžiumą gyvenimo praleidžiantys apsikabinę medžius, ir panašiai įsikimbantys į turistų rankas ar kojas.

Ne visiems vakariečiams tokia pramoga prie širdies: rinkdamasis kelionių agentūrą ekskursijai į džiungles, „Tripadvisor“ prisiskaičiau daug komentarų, kaip „tąsomi gyvūnai“. Su mumis plaukė daugiausia brazilai ir jie tikriausiai nesiskųs: šiaip ar taip, sunku suprasti, kodėl tie, kas nė nemirkteltų prieš paimdami ant rankų katę ar šunį, nenori to daryti su prijaukintu tinginiu. Juk istoriškai visi gyvūnai buvo laukiniai.

Tinginys, apsikabinęs turistę. Jie juda mažai ir lėtai, o plėšrūnų išvengia tik tuomet, jei šie jų nepastebi, palaikę medžio dalimi. Dideli tinginiai net apauga dumbliais, jų kailyje apsigyvena vabzdžiai – tikriausiai todėl palaikyti siūlomi tik maži

Anakondos ir kaimanai paprastai gyvena upėse. Ten veisiasi ir vienos didžiausių pasaulyje gėlavandenių žuvų – arapaimos. Tai – plėšrios 3 metrų ilgio šamažuvės. Verslūs vietiniai siūlo pajusti arapaimų galią: duoda pagalį su pririšta žuvele ir nurodo merkti į arapaimų pilną baseiną. Šios „jauką“ pavagia su tokia jėga, kad „žvejai“ net aikteli. Kai 1981 m. Amazonėje nuskendo laivas „Sobral Santos“, tokios šamažuvės įtraukė po vandeniu leisgyvius žmonės (žuvo nuo 200 iki 350).

Nors arapaimos kas minutę iškyla į paviršių įkvėpti (dažnoje regiono upėje trūksta deguonies), pačioje Amazonėje jas mačiau nebent negyvas, išplaukusias pilvais į viršų. Mat Amazonės vanduo toks purvinai rudas, kad visiškai nesimato, kas vyksta net ir keli centimetrai žemiau jo paviršiaus. Tuo tarpu ne ką menkesnis Rio Negras, į tą „upių motiną“ įtekantis ties Manausu – tamsus. Priklausomai nuo to, iš kur atiteka, Amazonijoje upės būna trijų spalvų: rudos (kaip Amazonė), juodos (kaip Rio Negras) arba skaidrios. Pastarųjų mažai, todėl žvelgdamas į upių vandenį visada žiūri į paslaptingas nepermatomas gelmes. Manoma, daugybė Amazonės žuvų rūšių dar nė nežinomos mokslui.

Didžiausias gamtos spektaklis, kurį pamato visi norintys, Manause – „Vandenų susitikimas“ (encontro dos aguas), dvispalvė Rio Negro ir Solimoneso santaka nuo kurios, tradiciškai laikoma, prasideda Amazonė. Upių spalvos skiriasi labai smarkiai, ir jų galingi vandenys dar daugelį kilometrų nesimaišydami teka greta vienas kito.

Vandenų susitikimas iš laivo. Skiriasi ne tik abiejų upių spalvos, bet ir tekėjimo greičiai (2 km/h ir 5 km/h) bei temperatūros (22 ir 28 laipsniai). Panašių „upių santuokų“ Amazonijoje daug, bet ši prie Manauso – pati epiškiausia

Amazonijos džiunglėse – ir neatrastos indėnų gentys

Džiunglės – antroji didžioji Amazonės krašto paslaptis. Jos – dydžio sulig visa Europos Sąjunga, ir tokios tankios, kad ten, manoma, gyvena dešimtys neatrastų indėnų genčių, keliančių Brazilijos valdžiai moralinę dilemą: kas geriau, palikti jas ramybėje (taigi ir akmens amžiuje) ar bandyti užmegzti ryšį. Žinant, kiek žalos indėnams pridarė kitų rasių valdžios praeityje, dabar paprastai laikomasi nesikišimo politikos.

Visgi, dauguma Amazonės indėnų atrasti. Keli šimtai tūkstančių jų vis dar gyvena tradicinėse bendruomenėse. Vienas pajamų šaltinių joms šiandien – turizmas, ir apsilankymas paupio indėnų kaime – dažnos „išvykos į džiungles“ dalis. Indėnai, atsikėlę nuo Venesuelos pasienio arčiau Amazonės turistinės širdies Manauso, demonstravo savo muziką, šokius, siūlė prekes ir paragauti kažkokių vabzdžių. Vėlgi dilema: ar tūkstantmetės tradicijos nevirsta tiesiog teatru?

Indėnai troboje šiaudiniu stogu demonstruoja savo šokius. Moterys krūtinių nesidengia

Bet, reikia suprasti, kad alternatyva – visiškas tradicijų sunykimas. Indėnų kilmės žmonių net Manause tikriausiai dauguma: priešingai nei kitur Brazilijoje, veiduose aiškiai matyti indėniški genai. Tik kad tie prasimaišę indėnai jau kalba vien portugališkai ir save laiko nebent „truputį indėnais“ (kai paklausiau apie jo tautybę, taip man mėgino prisistatyti autobuse sutiktas vaikinas).

Tiesa, ir išvykos po džiungles metu daug nesužinojau apie indėniškų tradicijų prasmę. Nedaug gidas pasakojo ir apie gyvūnus ar žuvis, o tuos žodžius, kuriuos ištardavo laive, bemat užgoždavo variklių gausmas. Tačiau viską suvokti padėjo dokumentiniai filmai apie vietos kultūrą ir gamtą, kuriuos žiūrėjau prieš išvykdamas.

Indėnai palei savo namus turistams siūlo pašaudyti lankais. Nors gidas agitavo būtinai ką nors nusipirkti (nepaklausėme), su atvejais, kuriais gąsdina kiti keliautojai – kad ir už pagrindines ekskursijos pramogas dar reikalaujama brangiai susimokėti papildomai – nesusidūriau

Manausas: praeities didybė skurdo nenustelbia

Parplaukiant po dienos Amazonės upyne, virš džiunglių iškylantys Manauso daugiaaukščiai atrodė it keistas miražas. To du milijonus gyventojų glaudžiančio didmiesčio ten tikrai nebūtų – jei ne kaučiukas. Ši medžiaga, išgaunama iš Amazonės medžių, yra naudojama gumos gamybai. Kai XIX a. pabaigoje guma tapo būtina padangoms, kaučiuko kainos augo kaip ant mielių. Amazonės „kaučiuko baronai“ staiga pasijuto taip, kaip arabų „naftos šeichai“ šiais laikais, ir viduryje džiunglių jie pastatė miestą, neturėjusį lygių Brazilijoje: su visais to meto technikos stebuklais – tramvajais, elektra.

Bėda, kad medžius lengva persodinti bet kur. Anglai taip ir padarė – ir vos jų Azijos kolonijose pasodinti kaučiukmedžiai po 20 metų ėmė duoti derlių, Manausas žlugo. Tačiau Senamiestyje dar liko didingų statinių. Labiausiai pribloškia Amazonės teatras. Jo statyboms kaučiuko baronai viską susivežė iš Europos, puikūs menininkai dekoravo interjerą freskomis, sietynais, bareljefais, dedikuotais žymiausiems Brazilijos ir pasaulio menininkams.

Garsusis Amazonės teatras realybėje dar įspūdingesnis, nei nuotraukose

Žlugus kaučiuko bumui, opera prie Amazonės nutilo, teatras vienu metu net stovėjo apleistas. Šiandien jis suremontuotas, dienomis po jį vedžiojamos ekskursijos, o dauguma vakarinių renginių (teatro, kino, koncertų) – nemokami. Brazilija iš paskutiniųjų bando sudominti iš skurdžių miestelių sugužėjusius „naujuosius manausiečius“ kultūra, bet sekasi sunkiai: penktadienio vakarą aplankę tikrai gerą Amazonės džiazo grupės koncertą, teatrą radome pustuštį, o ir žymi dalis atėjusių lankytojų valandos „neiškentėjo“.

Apskritai Manausas, kaip ir visa Brazilijos šiaurinė pusė – nesaugus. Būtent Manauso ledainėje kažkoks neadekvatus žmogus (narkomanas?) man griebė už rankos ir, kiek supratau, puolė ant pardavėjų staugti, kodėl čia aptarnaujami nebrazilai. Būtent Manause mane mėgino apvogti: belipdamas į miesto autobusą pajutau, kaip mane iš nugaros kažkas spaudžia. Kišo ranką į kišenę. Laimė, ne tą su pinigine. Tačiau viskas galėjo baigtis net liūdniau: ištraukė pasą. Pasisekė: supratęs, kad nenustvėrė nieko vertingo, vagis „laimikį“ išmetė ir šoko iš autobuso. Pasą man padavė viską matęs autobuso keleivis. „Manausas – labai pavojingas miestas“ – vėliau man portugališkai aiškino vyriškis nuo gretimos sėdynės.

XIX a. Manauso turgus (dešinėje) saulei leidžiantis atrodo romantiškai, bet aplinkui vaikštantys narkomanai neleidžia jaustis saugiai. Netoli čia mus ir mėgino apvogti. Po tokių patirčių kameros atitinkamomis aplinkybėmis nesitraukdavau, todėl nuotraukose daugiausiai – gražioji Manauso pusė

Upės – ir vietoje kelių

Manausas kone dvigubai skurdesnis už Brazilijos pietinius didmiesčius ir daug kas jame pigiau. Tiesa, ekonominė būklė nėra tragiška: miestas paskelbtas laisvuoju uostu ir dėl Amazonės pločio čia nesunkiai atplaukia net patys didžiausi vandenynų laineriai ir laivai. Įdomu ir keista matyti naftos tankerius ir konteinerinius laivus upėje.

Laivai – neatsiejama Amazonijos dalis. Tik vietinių laivai kitokie. Tokie keliaaukščiai lėti upėlaiviai, kurie ligi šiol pūškuoja nuo Amazonės uosto prie uosto, paimdami ir išleisdami keleivius. Kelionė jais gali trukti ir savaitę, tad vos įlipę amazoniečiai rišasi prie stulpų hamakus.

Tradiciniai Amazonės laivai Manauso uoste

Išbandyti didžiuosius maršrutinius upėlaivius būtų buvę įdomu, bet pirmą kartą Amazonijoje trūko laiko. Tačiau priemiestiniu motorlaiviu plaukėme. Autobusas iki jo vežė keliolika kilometrų: per centrą, per prabangių daugiabučių rajoną Ponta Negra kuriame stebėdamas į pakrantės smėlį besiplakančias plačiosios Negro upės bangeles gali įsivaizduoti esantis pajūryje. Galiausiai ties paskutine stotele Manausas staiga baigėsi, o tų, kam dar reikėjo tęsti kelionę, laukė skurdžios prieplaukos. Neilgai trukus radome tinkamą (Marina davi) ir plaukėme į Vila Paraiso kaučiuko muziejų. Pakeliui laivas stojo Lua paplūdimyje (esą geriausias Manause), skurdžiame Nossa Senhora de Fatima priemiestyje, išleido vieną vyriškį tiesiai namo (jis gyveno upėje plaukiojančiame name). Apskritai upėse prie Manauso verda gyvenimas: yra degalinės laivams, restoranai bei viešbučiai į kuriuos net norėdamas nepatektum nuo kranto.

Ir į daugumą priemiestinio motorlaivio stotelių neįmanoma nusigauti žeme (kelią pastoja džiunglės), į likusias – tik labai prastais keliais ar darant milžinišką lanką. Vila Paraiso muziejus – tarp tokių. Jis – atkurta XIX a. kaučiuko barono rezidencija. Su medine vila, koplytėle, ūkiniu pastatu, darbininkų kapinaitėmis (tropinės ligos ir jaguarai darė savo). Neautentiška – pasibaigus kaučiuko bumui, niekas tikra neišliko. Bet kinematografai, čia filmavę filmą „Selva“, pasistengė viską atkurti kuo autentiškiau, nupirko daug senų daiktų – ir atmosfera vėl gyva.

Vila Paraiso muziejaus prieplauka – tokia, kaip tos, iš kurių plukdydavo kaučiuką. Aukštesnysis lieptas reikalingas liūčių sezonui – taip, vanduo tiek pakyla kasmet. Todėl visi pastatai – ant kalvų

Amazonę pajutau visais penkiais pojūčiais

Tik tą atmosferą ir pajutome, nes nei jokių užrašų, nei galinčių ką neportugališkai paaiškinti žmonių muziejuje nėra. Nepaisant savo reikšmės, Amazonė atrodo dar stebėtinai neatrasta nebrazilų, ir vietiniai prie jų nesitaiko.

Tačiau gal taip tik geriau. Amazonę pajutau visais penkiais pojūčiais. Kaitrą (+32) ir drėgmę, kuri ten tvyro kiaurus metus. Delfino odos glitų stangrumą. Žalių tankių krantų, lėtai slenkančių anapus atvirų laivo bortų, vaizdus. Arapaimos skonį paupio prieplaukos restorane. Indėniškų dūdelių muziką.

Merginą nuosava valtimi vaikinas plukdys iš Manauso į priemiesčius

Visgi kai kurių Amazonės aspektų džiaugiuosi nepatyręs. Labiausiai – tropinių ligų ir parazitų. Jų ten gyvas velnias, ir pasekmės dažnai baisios, net mirtinos: geltonasis drugys ir maliarija; leišmeniozė, odą padengianti opomis; dramblialigė, kai užsikimšus limfotakiams galūnės padidėja kelis kartus. Skiepų ir vaistų arba nėra, arba jie brangūs, arba didelis šalutinis poveikis. Nesiskiepijau – juk Amazonijoje buvau trumpai. Kaip nuramino teatro darbuotojas, ligos dažniau šienauja skurdžiausius ir atokiausius rajonus. Ir tai retai: štai nuo maliarijos kasmet Brazilijoje miršta vos po 40 žmonių.

Džiaugiuosi nenukentėjęs ir nuo nusikaltimų. Kai važiavome vėlų vakarą miesto autobusu į oro uostą, įlipęs narkomanas visą kelią šūkavo, kabinėdamasis prie žmonių. Kokia graži bebūtų gamta, su žmonėmis Amazonės kraštui pasisekė mažiau.

Prabangus Ponta Negra rajonas tik iš pirmo žvilgsnio yra tarsi kitoje šalyje, nei Manauso problemos. Kur pavalgyti jame neradome: pirmuosiuose aukštuose neįsikūrę nei restoranėliai, nei parduotuvės, nes visi daugiabučiai apsupti elektrifikuotomis tvoromis ir prašalaičių ten niekas nepageidautų

Laimė, bent jau pačias džiungles, atrodo, jie pradeda tausoti: dar neseniai, vadovaujantis šūkiu „žemė be žmonių žmonėms be žemės“, kasmet žemdirbystei būdavo iškertamas plotas sulig puse Lietuvos, dabar – tik su dešimtadaliu. Ir nors kai kuriose kitose Brazilijos šiaurės valstijose žiūrint palydovų nuotraukas jau matosi daugiau laukų nei džiunglių, visa Amazonės valstija vis dar tamsiai žalia ir tikriausiai tokia liks – žmonių ir gyvūnų džiaugsmui.

Virš tų begalinių amžinų miškų aš nuskridau į Brazilijos miestą, naują, bet jau pasenusią kairiųjų ateities viziją. Gamtines džiungles pakeitė betoninės. O aš jaučiau, kad Amazonija – viena tų vietų, kur per tas kelias dienas tespėjau pamatyti “reklaminį bukletą”. Tiek daug liko nepadaryta! Praplaukti lėtuoju upėlaiviu, pernakvoti džiunglėse, išvysti daugiau laukinių žvėrių… Žinojau – prie Amazonės dar sugrįšiu!

Santaremas. Magiškos nakvynės džiunglių gūdumoj ir laive

Į Amazoniją grįžau po 5 metų, 2021 m. Per antruosius jos vartus – Santaremą. Šis miestas kitoks: mažesnis (300 000 gyv.), tačiau jaukesnis, su gražia paupio promenada. O didžiausia jo pažiba – Alter do Šao kurortas, pravardžiuojamas Amazonijos Karibais.

Alter do Šao iš Santareme besileidžiančio lėktuvo. Meilės sala - kairėje.

Alter do Šao iš Santareme besileidžiančio lėktuvo. Meilės sala – kairėje.

Išties, jo nuotraukas lengvai supainiosi su Amerikos ar Azijos salomis: Meilės sala vadinamas balto smėliuko pusiasalis su barais, hip(ster)iški restoranai pakrantėje. Tik tas didis vandens telkinys – tai ne jūra. Tai – Tapažoso upė, Amazonės intakas, 33 kartus vandeningesnis už mūsų Nemuną – nepaisant to, kad trumpesnė. Šitiek vandens yra Amazonijoje! Tapažosas ir Amazonė suteka Santaremo “vandenų susitikime”.

Tapažosas suteka su Amazone (vaizdas iš specialaus apžvalgos bokšto Santareme). Priekyje - laivų degalinė

Tapažosas suteka su Amazone (vaizdas iš specialaus apžvalgos bokšto Santareme). Priekyje – laivų degalinė

Keliavau sausį. Kirbėjo mintis “Ar dabar laikas?”. Mat įvedęs “Alter do Chao” į Google, gali pamatyti labai įvairius vaizdus – vienuose jų vietoje garsiosios Meilės salos – dykuma (upė visai nusekusi), kituose gi – Meilės sala paskendusi, tik barų stogai kyšo iš vandens (analogiškai ir kiti paplūdmiai). Sausasis ir drėgnasis periodai. Kaip sausį? Oficialiai jau liūčių sezonas… Deja, Brazilijos užkampiuose internetas aprašo ne viską. Daug atsakymų gausi tik vietoje. O Santareme Amazonės upės lygį tyrinėjęs lenkas man pasakojo, kad aukščiausias vandens lygis būna gegužį, žemiausias – lapkritį. Tad, nors sausis – jau liūčių sezonas, liūtys dar būna nepakankamai pakėlusios Tapažoso lygį. Ir, atrodo, atvykau į Alter do Šao idealiu metų laiku: Meilės sala būtent tokia ilga ir siaura, kaip iš visų reklaminių bukletų.

Alter do Šao (Meilės sala - kitame krante)

Alter do Šao (Meilės sala – kitame krante)

Bet labiau nei kurortai mane traukė laivai. Magiška buvo plaukti tradiciniu lėtu upėlaiviu, upe virtusioje užlietoje pievoje temstant denyje valgyti vakarienę, o paskui užmigti hamake pučiant vėsiems vėjams. Atsikelti prieš saulėtekį ir žiūrėti į kažin kokių milžiniškų žuvų ar delfinų judinamą vandenį. Dieną išplaukti mažesne valtimi ten, kur dar liūtys nepakėlė vandens lygio pakankamai, kad galėtų praplaukti didieji upėlaiviai. Susitikti su iš Amerikos Valstijų Konfederacijos po pralaimėto pilietinio karo pasitraukusių amerikiečių palikuonimis: jie dar vis baltaodžiai, bet nemoka angliškai ir rašyti, visai įsiliejo į Amazonės begalynę. Stebėti spalvingus paukščius, medžių viršūnėse įsikabinusius tinginius kurie: atrodo, filmą apie gamtą žiūrėtum keturis kartus sulėtintą…

Upėlaivyje

Upėlaivyje

Ir pagaliau pora dienų džiunglėse. Daugelis džiunglių aplink Manausą – “antrinio augimo”. Kadaise iškirstos, dabar vėl užaugusios. O Tapažoso nacionalinės džiunglės 60 km į pietus nuo Santaremo – niekad nekirstos! Skirtumas – milžiniškas. “Antro augimo” miškas pilnas krūmokšnių, žemų šakų – tegali eiti takeliais. O pirmykštėse džiunglėse visi medžiai tokie aukšti, kad vaikštai kur nori beveik laisvai. Aišku, atsargiai: juk pilna “žuvusių” medžių kamienų (agli ukliūti), šarvuočių paliktų urvų (į vieną susmuko visa mano koja), nuodingų spalvingų varlių ir dar galai žino ko.

Džiunglių lajos iš mokslininkų pastatyto bokšto, kur jie stebi klimato kaitos pokyčius

Džiunglių lajos iš mokslininkų pastatyto bokšto, kur jie stebi klimato kaitos pokyčius

Jaučiausi patekęs į pirmykštį pasaulį, kur medžiai susiviję stebuklingai it kokioj pasakų knygoj, drugiai dydžio sulig paukščiais, o kai kurie paukščiai (kolibriai) – su vabzdžiais. O magiškiausia buvo naktį, pasikabinus hamaką, kai girdi staugiančias beždžiones, nežinia kiek rūšių paukščių ir kitų gyvūnų, kurių, kažkodėl, nė vieno nematai. Medžiai užstoja, bet jie šalia. Paskui šniojo liūtis, o perkūnija ir žaibai smūgiavo taip, kaip Lietuvoje neįsivaizduotum, kad galėtų: kas kelias sekundes. Susisiaučiau į hamaką. Nepakartojamas jausmas.

Pirmykštėse džiunglėse (Tapažo nacionalinės džiunglės)

Pirmykštėse džiunglėse (Tapažo nacionalinės džiunglės)

Aišku, viskas turi savo kainą. Sugėlė uodai. Po nakties džiunglėse radau įsisiurbusias dvi erkes. Kraujo tyrimas po mėnesio nustatė ir kad neseniai persirgau dengės karštine – gal irgi tenai užsikrėčiau. Laimė, besimptome forma.

Negali iš Amazonės džiunglių pasiimti tik to, kas malonu ir gražu. Nes tai Gamta. Išskyrus tuos iškirstus ir sojomis užsėtus plotus palei pagrindinius kelius (daugelis kurių net neasfaltuoti), žmogus čia – dar vis svečias, o ne šeimininkas. Bet pabūti tuo svečiu prie Amazonės labai žavu net man, šiaip jau labiau miestų, nei gamtos, mylėtojui.

Namas ant polių Santareme. Prie jo galima priplaukti ir pakilus upės vandeniui, o daug kitų namų regione per liūčių sezoną apleidžiami ir "atiduodami upei" (jų savininkai - gyvūnų ganytojai - tada keliasi į aukštesnes žemes), bet pakankamai tvirti, kad nesugriūtų

Namas ant polių Santareme. Prie jo galima priplaukti ir pakilus upės vandeniui, o daug kitų namų regione per liūčių sezoną apleidžiami ir “atiduodami upei” (jų savininkai – gyvūnų ganytojai – tada keliasi į aukštesnes žemes), bet pakankamai tvirti, kad nesugriūtų

Palikęs Amazoniją antrą kartą, tikiuosi sugrįžti trečią. Praplaukti maršrutiniu upėlaiviu. Nuplaukti į Fordlandiją, kur Henris Fordas kūrė idealią amerikietišką gyvenvietę vidury džiunglių.


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis

Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis

| 2 komentarai

Igvasu krioklių nesutalpinsi į žodžius ar sakinius. Igvasu – tai ištisas krentančio vandens pasaulis, po kurį galima bastytis valandų valandas, nueiti daugybę kilometrų, bet kiekvienas naujas žvilgsnis į krioklius vis tiek priblokš. Nes visos panoramos ten skirtingos, nes kiekviena iš 150-300 vandens srovių, į kurias prieš krisdama iš 82 metrų aukščio skyla galinga Igvasu upė – labai savita.

O kur dar žmonių nesibaiminantys gyvūnėliai: smalsūs koačiai, saulutėje besikaitinantys įvairiausi driežai, iš medžių žmones stebinčios beždžionės ir čiurliai, nakvojantys pačiuose kriokliuose…

Per kelias dienas aplankiau Igvasu krioklius iš visų pusių: Brazilijos ir Argentinos; viršaus ir apačios; pėsčiomis ir laiveliu. Taip pat – produktyviausią pasaulyje Itaipu hidroelektrinę, tikrą betoninį žmonijos iššūkį gamtai, ir gretimus miestelius. Štai kas įdomiausia tame krentančio vandens pasaulyje.

Velnio gerklė, kur nuteka pusė viso Igvasu krioklių vandens (vaizdas iš Brazilijos)

Igvasu iš Brazilijos: panoraminis žygis pakrante

Igvasu upe ties kriokliais driekiasi Brazilijos ir Argentinos siena. Nors dauguma krioklių – Argentinoje, geriausias panoraminis jų vaizdas – iš kito kranto, t.y. Brazilijos. Kai išlipęs iš autobuso ėmiau žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodė milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Bet juk iki krioklių buvo likę virš kilometro, o ir srovių matėsi tik maža dalis… Priartėjus pusiaukelę jau nekilo abejonių, kad Igvasu kriokliai daugiau nei verti jiems suteikto vieno septynių pasaulio gamtos stebuklų vardo.

Žygio kulminacija – Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai srūva iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių. Tačiau kūną aptaškymas atgaivino, apmalšino karštį, kuris prie Igvasu visus metus kone triuškinantis.

Takas į Velnio gerklę iš Brazilijos (maždaug ties puse krioklių aukščio)

Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Pasiūlė ir nepakartojamų, bet brangių krioklio patirčių: pačiame nacionaliniame parke stūkso senoviškas Belmond viešbutis, kurio svečiai gauna teisę po nacionalinį parką vaikščioti net po jo uždarymo (~350 eurų už dvivietį numerį). Kitas pasiūlymas – devynių minučių skrydis virš krioklių sraigtasparniu (~100 eurų perkant ne per tarpininkus).

Žvilgsnis iš sraigtasparnio į krioklius, purslų stulpus, išties pribloškia, nors pabaigoje ir norisi rėkti „taip trumpai?“. O viešbučiui pataupėme: apsistojome paprastame viešbutyje prie kelio į krioklius. Visgi kriokliai yra lygių visame pasaulyje neturinti vieta, traukianti turistus iš visur, todėl užkeltų kainų (gėrimų, valgio) išvengti sunku, ypač prie krioklių ir viešbučių. Geriausiai apsirūpinti viskuo ten, kur tai daro vietiniai: pavyzdžiui, prekybos centruose. Deja, pamiršome įsigyti purškalą nuo uodų, kuris svarbus dėl paplitusios dengė karštligės (kovoti su ja skatino net reklamos gatvėse ir ant autobusų) – laimė, uodai nesukandžiojo.

Brazilijos apžvalgos bokštas palei krioklį. Šioje nuotraukoje, kaip ir daug kur, ant krioklio purslų išryškėjo graži vaivorykštė

Igvasu iš Argentinos: džiunglių takeliai ir ranka pasiekiami kriokliai

Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas – laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Nuo visų Argentinos takų kriokliai – beveik ranka pasiekiami, vietomis taškantys it galingas purkštuvas (Brazilijoje tai galima patirti tik vienoje vietoje).

Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių – Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai – tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai – krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą. Jaučiau, kaip vanduo virsta ir po kojomis, ir iš visų šonų: neįsivaizduojama gamtos galybė.

Vaizdo iš Argentinos į Velnio gerklę fragmentas. Nuotraukose įspūdingiau atrodo vaizdai iš Brazilijos, nors realybėje tikriausiai – iš Argentinos. Mat Argentinoje pribloškia krioklių artumas, o kad suvoktum jų dydį privalai apsidairyti – fotografijomis to neperteiksi

Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke – ir daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles, kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų). Džiunglių takeliuose išvydome daug driežų (ir visai didelių), beždžiones, skruzdėles, pjaustančias medžių lapus ir velkančias jų gabalėlius į skruzdėlynus, idant galėtų augintis sau grybus.

Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių – įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Patys matėme, kaip, rodos, iš niekur pasirodęs keturiolikos koačių būrys žaliajame take per džiungles staiga atėmė maistą iš korėjiečių porelės: vienas įsikabino į maišą, pragraužė, ir netrukus jau visa giminė dorojo sausainėlius.

Korėjos turistai laukia galimybės atsiimti koačiams nereikalingus daiktus, tokius kaip vandens butelis

Bet unikaliausi Igvasu gyventojai – čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas – jų kasdienybė. Svarbiausia: už krioklių neatskrenda plėšrūnai, ratus sukantys ereliai.

Krioklio galią Argentinoje pajutau ir savo kūnu. Kaip ir tūkstančiai žmonių kasdien, plaukiau laiveliu po kriokliais. Aišku, jis plukdo tik į mažesnių krioklių prieigas, o ne Velnio gerklę. Bet ir ten pasijutau skęstantis: ore buvo tiek lašų, kad negebėjau įkvėpti oro neužpildydamas jais kvėpavimo takų. Rūbai, aišku, peršlapo tarsi būtų ką tik skalbti: takelis nuo laivelių prieplaukos pilnas drabužius gręžiančių turistų.

Iš Argentinos atplaukęs laivelis lenda į krioklio purslus (vaizdas iš Brazilijos)

Deja, minties plaukti į San Martino salą tarp krioklių teko atsisakyti – upės vandens lygis tam netiko. Jis nuolat kinta, o per liūčių sezoną Igvasu taip paplūsta, kad uždaromi net ir artimesnieji pasivaikščiojimo takai (kai kurie jų taip suniokojami, kad vandeniui nuslūgus perstatomi iš naujo – apgriuvusių tiltelių liekanų mačiau visur).

Brazilijos ir Argentinos sienos loterija

Dauguma turistų, kaip ir aš, nori pamatyti krioklius ir iš Brazilijos, ir iš Argentinos. Tačiau kirsti sieną nėra visai paprasta. Visų pirma, iš Brazilijos Foz do Igvasu miesto centro teko autobusu važiuoti į argentinietiškojo Puerto Igvasu centrą. Pirmasis trukdis: brazilams ir argentiniečiams neprivaloma pasirodyti muitinėse, o lietuviai ten nenuėję susidurtų su problemomis. Paprašytas vairuotojas išleido prie muitinės, bet bilieto, su kuriuo būtume galėję lipti į kitą autobusą po visų formalumų, nedavė. Be to, nuo brazilų iki argentiniečių pasieniečių teko maždaug 3 km eiti pėsčiomis.

Tiltelis Argentinoje per Igvasu upę į Velnio gerklę. Virš salos upėje matosi kylanti krioklio migla.

Nuo stočių iki krioklių tenka važiuoti vietiniu transportu. Brazilijoje jis pigesnis nei Argentinoje, todėl pastarojoje verslūs taksistai sugalvojo rinkti žmones autobusų stotelėje ir nuvežti už tą pačią kainą.

Sugrįžti iš Argentinos turėjo būti kiek paprasčiau, mat Argentinos muitinėje privalo išlipti visi. Ir autobuso vairuotojas supratingesnis pasitaikė: prieš paleisdamas pas brazilus davė mums bilietą. Čia sėkmė baigėsi: sekančio autobuso teko laukti beveik valandą, stebint kaip pamažu vis temstant pasieniečiai tikrina senų ilganosių sunkvežimių vairuotojus. Pralėkė ir daug turistinių autobusų: užsakius tokią ekskursiją sieną kirsti paprasčiau, bet tai brangiau, be to, mažiau laisvės. Tyrinėti Igvasu nacionalinių parkų takelius labai jau smagu pačiam, savais tempais, vis prisėdant ant kokio akmens pasigėrėti gamtos didybe.

Tokiose vietose, kaip ši (Brazilijos apžvalgos bokšto viršus) norisi pastovėti ir ilgiau

Itaipu: didžiausia elektrinė vietoj didžiausių krioklių

Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Kokio įspūdingumo tada turėtų būti galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai – 13000 litrų per sekundę vandens sienos (43 Nemunai)! Vietovardis „Salto de Guaira“ Pietų Amerikos žemėlapyje įrašytas 200 km į šiaurę nuo Igvasu. Tenykštė upė – nebe vidutiniška Brazilijos mastais Igvasu, bet septintoji pagal vandeningumą pasaulyje Parana, į kurią Igvasu ir įteka.

Deja, to vaizdo nemačiau ir niekada nebeišvysiu. Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių – tilteliai neatlaikė minių svorio. Tie žmonės paskendo kriokliuose, o patys kriokliai per 14 dienų – Itaipu mariose.

Itaipu užtvankos fragmentas. Vanduo, kadaise tekėjęs Gvairos kriokliais, dabar teka čia matomais baltais vamzdžiais ir suka turbinas. Kadangi iš nuotraukos sunku suvokti visa ko mastelius, pasakysiu, kad vos dviem iš šių vamzdžių kas sekundę prateka tiek vandens, kiek per visus Igvasu krioklius kartu paėmus

Itaipu hidroelektrinės vardan apsemta ir daug miškų, kaimų, kuriuose per amžius gyveno indėnai. Tačiau yra kita medalio pusė: tai daugiausiai energijos per metus (90 TWh) pagaminanti elektrinė visame pasaulyje, apšviečianti penkiasdešimties milijonų žmonių namus, parduotuves, gamyklas… Ir brazilai ja didžiuote didžiuojasi. Aplink pastatė savotišką pramogų parką, kuriame – ir gyvūnai, ir pasivažinėjimo elektromobiliu galimybės. Jei Lietuvoje elektromobiliai yra pseudoekologija (juk jų suvartojama elektra vis viena gaminama taršioje Elektrėnų elektrinėje) tai Brazilijoje Itaipu jėgainės dėka tikrai gali važinėti mažai teršdamas gamtą.

Jei, aišku, pamiršim visus užtvindytus plotus…

Apie Gvairos krioklius joks Itaipu gidas nė žodeliu neužsimena, o Itaipu “pramogų parke” įvairiomis kalbomis rodomas pristatomasis filmas savo tonu ir patosu priminė tarybines kronikas. Komentatorius bėrė statistiką: Itaipu jėgainėje tiek metalo, kiek 380 Eifelio bokštų, betono kiek 210 Marakanos stadionų, žemių iškasta tarsi būtų pastatyti 8,5 Eurotunelio.

Itaipu valdymo skydas. Teoriškai dešinė kambario pusė – Paragvajuje, kairė – Brazilijoje. Remiantis Itaipu valdymo tarptautine sutartimi, brazilams ir paragvajiečiams darbininkams turi būti skirta vienoda pinigų suma, bet kadangi Paragvajuje mažesni mokesčiai, už tą pačią sumą paragvajiečių nusamdoma daugiau

Itaipu betoninis monstras – lyg žmonijos proto atsakas tyrai gamtos galiai. Jis – toks milžiniškas, kad specialios ekskursijos metu žvelgdamas tolyn koridoriais nematydavau jų pabaigų, o pažvelgęs žemyn į tuščiųjų užtvankos ertmių gylį, ne visada suprasdavau, kur dugnas. Tarsi tai būtų ne realybė, o kokio fantastinio filmo specialieji efektai. Žvelgiant iš šalies, nuo apžvalgos aikštelės, net sunku suvokti visa ko tikruosius mastelius: atrodo, užtvanka kaip užtvanka, kol palyginimui nepasižiūri, kokio dydžio yra turistus vežiojantys dviaukščiai autobusai bei šešių aukštų administracinis pastatas.

Deja, galbūt įspūdingiausio vaizdo neišvydau: latakai, nuleidžiantys perteklinį vandenį, atidaromi tik įpusėjus liūčių sezonui. Pasak užtvankos įmonės direktoriaus, būtent šie latakai pakeitė paskandintus Gvairos krioklius: vandens kiekiai panašūs.

„Begalinis“ drėgnas koridorius palei daugiatones Itaipu turbinas

Prie vandens galybės – du kurortai

Turistų skaičius prie Igvasu taip išaugo, kad Brazilijos Foz do Iguasu miestas (260 000 gyv.) iš Itaipu jėgainės darbininkų gyvenvietės pavirto kurortu. Ypač pietinė jo dalis, palei Krioklių (Cataratas) gatvę.

Suprasdami, kad atskrendantys į kurortą turistai norės ir daugiau pramogų, nei kriokliai bei elektrinė, vietos verslininkai nesnaudžia. Jau oro uoste reklamuojasi vaškinių figūrų muziejus, dinozaurų parkas. Išbandžiau braziliškiausią iš naujųjų pramogų: Paukščių parką, kurio aptvarai pilni sparnuočių iš visų Brazilijos (ir ne tik) pakampių. Nuo kai kurių spalvingumo akys raibsta (pvz. šaižiabalsių tukanų), į dalį paukštidžių galima ir užeiti.

Paukščių parke yra ir drugelių paviljonas. Bet šį, dar įspūdingesnį balose geriančių drugelių vaizdą regėjau Argentinos Igvasu nacionaliniame parke

Argentinos miestelis Puerto Igvasu irgi tapo kurortu, nors jis gerokai mažesnis (80 000 gyv.), o atmosfera kažkuo primena Druskininkus: saugesnis, šviesesnis, bet visgi iki turtingų Vakarų dar kažko truputį trūksta. Trečiasis miestas regione – paragvajietiškas Siudad Del Estė [Ciudad del Este]. Dėl mažesnių mokesčių brazilai dažnais autobusais ten važiuoja apsipirkti (elektronikos, baldų), bet turistus į tą chaotišką laukinio kapitalizmo žemę, miestą-turgų, gali pritraukti nebent papildomas štampas pase. Arba Mondajaus kriokliai – šiaip įspūdingi, bet prieš Igvasu smarkiai nublankstantys ir todėl neįtikėtinai neatrasti: net į „Google“ įrašius „Paragvajaus kriokliai“ visų pirma rasi paaiškinimus, kad Paragavjus netoli Igvasu.

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Ant Draugystės tilto, jungiančio Braziliją ir Paragvajų, sakoma, siaučia plėšikai. Šiaip Foz do Iguasu jaučiausi saugiau, nei Brazilijos didmiesčiuose, bet ir ten viešbučių papėdėse naktimis pasirodo neadekvatūs, tikriausiai narkotikų pavartoję žmonės.

Kur suteka Igvasu ir Paranos upės, sueina ir visų trijų valstybių sienos. Kiekviena valstybė ten sukūrė savą lankytiną vietą. Ech, kaip skiriasi atmosfera visose jose, kaip puikiai ji atspindi kiekvieną šalį! Brazilijoje ten – nedidelis lunaparkas, supamas nelabai tvarkingų rajonų ir (vakarais) tamsos (tik policijos švyturėliai mirgėjo).

Vaizdas į Paranos (kairėje) ir Igvasu (dešinėje) upių santaką iš Argentinos. Brazilija - priekyje dešinėje, Paragvajus - kairėje pusėje.

Vaizdas į Paranos (kairėje) ir Igvasu (dešinėje) upių santaką iš Argentinos. Brazilija – priekyje dešinėje, Paragvajus – kairėje pusėje.

Argentinoje ties santaka – suvenyrų turgelis, gyva muzika, suoliukai, ryškūs žibintai, paupio promenada iki pat miestelio centro. Švaru, tvarkinga.

Paragvajuje, priešingame Paranos krante – keltų prieplauka ir apžvalgos aikštelė, į kurią trūksta rodyklių ir kurioje nėra turistų. Pėsčias nenueisi, kaip nuvažiuoti autobusu išsiaiškinti sunku.

Restoranas Argentinoje. Argentinoje lauke žmonės laisvai vaikšto ir sutemus - priešingai nei Brazilijoje, kur tokių mažiau

Restoranas Argentinoje. Argentinoje lauke žmonės laisvai vaikšto ir sutemus – priešingai nei Brazilijoje, kur tokių mažiau

Kelionė į Igvasu – krioklių turizmas

Nors kainos ir išaugusios, o nuvykti ten reikia laiko (greičiausiai – skrydžio iš Rio De Žaneiro, San Paulo ar Buenos Airių, nes pakeliui mažai ką lankyti), Igvasu tikrai pateisina lūkesčius.

Dauguma kitų pasaulio krioklių – tik pavienės vandens srovės. Nors ir būtų labai galingos, kaip Niagara, joms pažinti pakanka žvilgsnio iš vos keleto skirtingų taškų. O Igvasu yra ne krioklys, bet ištisas krioklynas.

Vaizdas į Belmond viešbutį Brazilijoje nuo aukštutinio tako Argentinoje. Jei krioklio iš pirmo žvilgsnio nematote žinokite – nuotraukoje jis tikrai yra, ir ne kamputyje.

Ir kelionė į Igvasu netelpa į įprastines kategorijas. Pavadinsiu ją naujadaru – krioklių turizmas. Stebėjimas ir tyrinėjimas vandens srovių, salelių tarp jų, upių, čia užliejamų, čia vėl iškylančių medžių. Ir gėrėjimasis visais šiais gamtos stebuklais. Panašiai kaip, tarkime, kalnų turizmas – gėrėjimasis kalnais ir vaizdais žemyn. Tik jei įspūdingų kalnynų pasaulyje yra daugybė, ir jie užima plotus sulig ištisomis šalimis (Andai, Himalajai, Pamyras, Alpės…), tai toks krioklių turizmas galimas vos keliose vietose ir, nuskandinus Gvairą, tikriausiai tik Igvasu jis šitoks įspūdingas.

Prieš skrydį iš Foz do Igvasu slapčia vyliausi gauti vietą lėktuve prie lango ir dar atsisveikinti su kriokliais iš dangaus – deja, nepavyko. Manęs laukė visai kitoks vandens pasaulis, bet irgi – Brazilijos vizitinė kortelė. Upės ten daug platesnės – bet jos nekrenta, o ramiai teka per džiungles, vešančias ne vien nacionaliniuose parkuose. Tai – Amazonija.

Igvasu kriokliai iš sraigtasparnio

Igvasu kriokliai iš sraigtasparnio


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje



Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


San Paulas – turtas ir skurdas betono džiunglėse

San Paulas – turtas ir skurdas betono džiunglėse

| 4 komentarai

San Paulas yra didžiausias Lotynų Amerikos miestas. Vienas nedaugelio visame pasaulyje, turintis per 20 milijonų žmonių. Iš lėktuvo jis primena betoninių daugiaaukščių mišką. Panašių vienas į kitą, pilnų didelių butų, su baseinais ant stogų ir požeminiais garažais.

Tarp šitokių didžiumos San Pauliečių namų – purvinose gatvėse dienas leidžiantys benamių ir narkomanų „miesteliai“. Skurdą nuo turto skiria aukštos elektrifikuotos tvoros, kiaurą parą budintys apsaugininkai. Kiekvienas San Paulo gyventojas mintyse turi sąrašą rajonų, į kuriuos geriau nekišti nosies – bet pavojus, būna, atslenka ir prie namų.

Turto/skurdo priešprieša galbūt pakeitė kitokią – tautinę. San Paulas pilnas žmonių, kilusių iš visos Eurazijos (ir Lietuvos), bet jokie konfliktai tarp jo senųjų tautinių rajonų nevyksta.

San Paule esu buvęs daugybę kartų – ir turistiniais, ir darbo, ir savanorystės reikalais. Tai – vienas geriausiai mano pažįstamų miestų.

San Paulo pagrindinė gatvė žvelgiant nuo vieno namų stogų.

Avenida Paulista: brangiausia Pietų Amerikos gatvė

San Paulo gyventojai labiausiai didžiuojasi Avenida Paulista. Regi ją kaip tikrą Pietų Amerikos Brodvėjų ar Eliziejaus laukus. Sulaukėme net klausimo „Ar žmonės Lietuvoje žino Avenida Paulista?“.

Tarpukariu Avenida Paulista buvo pilna gražių magnatų rūmų. Vėliau žemės kainos išaugo iki dangaus, ir visos tos dviaukštės „vilos“, išskyrus keletą, naktimis, kai niekas nematydavo, virto dulkėmis. ~1950-1960 m. prospektas apstatytas butų ir biurų pilnais dangoraižiais. Betoniniais, vienas į kitą panašiais – bet kai matai juos visus kartu, tos aukštų pastatų eilės atrodo gana įspūdingai.

Vienas paskutinių istorinių dvarų Avenida Paulista, dabar apleistas. Aplink – dangoraižiai.

Kartą viename jų ir gyvenome – kadangi Avenida Paulista viešbučių kainos didelės, pasirinkome AirBnB butą. Taip buvo ir įdomiau: kaip gi geriau pažiūrėsi, kaip gyvena San Paulo žmonės?

Daugiabutis, kuriame nakvojome, statytas ~1955 m. ir, kaip visi tokie Brazilijos daugiaaukščiai, turėjo pavadinimą („Trys Marijos“). Liftai jame buvo du – priekinis „socialinis“, galinis „techninis“ (tarnų). To nežinojome, tad nustebinome šeimininkus atėję iš tarnų lifto. Kaip ir beveik visi prabangių XX a. rajonų Brazilijos butai, tas, kuriame nuomojomės kambarį, buvo didžiulis (~180 kv. m.), už virtuvės jame buvo tarno kambarys. Tiesa, šeimininkai sau valgyti darėsi, indus plovė patys: Brazilijos politikai pasukus į kairę, padidinus mokesčius ir socialines garantijas, tarnus turėti tapo labai brangu ir teiginys „Kiekvienas brazilas arba turi tarnų, arba pats yra tarnas“, dar buvęs teisingu kai statybininkai liejo „Trijų Marijų“ betoną, pamažu keliauja į užmarštį.

Tarno kambarys prie tarnų lifto ir virtuvės teturi mažą langelį palubėje.

Kita Brazilijos daugiabučių tradicija liko – poilsio zonos, dažnai – ant stogų. Ant „Trijų Marijų“ viršaus stovi šezlongai, dušai, staliukai iškylauti. Atsiveria puikus vaizdas į Avenida Paulista, mašinų eiles, vakarais ant kitų stogų rengiamas trankias šventes, sraigtasparnių aikšteles, į kurias tiesiai iš savo priemiesčių rezidencijų nuolat skraido patys turtingiausieji, bijodami, kad pakeliui jų nepagrobtų (sraigtasparnių skaičiumi (~500) San Paulas nusileidžia tik Niujorkui ir jų birbesys tampa toks įprastas, kaip automobilių ūžesys).

Didelio nusikalstamumo saugosi ir mažiau prakutę San Pauliečiai – su tuo susiduri kas kartą pareidamas į daugiabutį. Per telefonspynę bendrauji su vietiniu apsaugininku, pasakai į kurį butą eini. Šis skambina šeimininkui ir klausia, ar esi laukiamas. Jei taip, įleidžia į tokį kambarėlį-skaistyklą. Tik užsitrenkus durims į jį iš lauko atsidaro kitos durys į fojė (kad, palikęs duris atviras, nepakviestum paskui save būrio banditų). Atrodo, apsauga veikia, nes „Trijų Marijų“ fojė tvarkingas, ir ne kartą radome, kad šeimininkai sėdėjo bute nė neužsirakinę laukujų durų. Naujesniuose San Paulo daugiabučiuose, vėliau patyrėme, apsauga dar “galingesnė”: net jei apsistoji kelioms dienoms, į sistemą įrašo tavo biometrinius duomenis, piršto atspaudus: į daugiabutį gali užeiti tik taip.

“Namai-tvirtovė” baigiasi su tomis durimis. Net prabangiojoje Avenida Paulista tokių – pilna, vakare nebesijauti jaukiai. Net garsusis San Paulo meno muziejus su savo turtingiausia pietų pusrutulyje meno kolekcija – jiems tapęs tiesiog pastoge nuo lietaus.

San Paulo meno muziejus statytas su architektūriniu polėkiu: paveikslai (įskaitant puikiausių Europos meistrų) čia kabo ne ant sienų, o stovuose.

San Paulo meno muziejus statytas su architektūriniu polėkiu: paveikslai (įskaitant puikiausių Europos meistrų) čia kabo ne ant sienų, o stovuose.

Tiesa, dalis benamių yra tiesiog skurdūs, bet dirbti stengiasi: itin populiaru gatvėse rinkti ir traiškyti skardines, paskui nešti priduoti. Šiukšlių perdirbimą San Paulas įnirtingai skatina (net daugiabučiuose yra atskiros šiukšliadėžės pagal atliekų rūšis), pagal šiukšlių deginimą elektros gamyboje miestas pirmauja. Dažnas šiukšlių rinkėjas ir perdirbėjas seniau gyvendavo sąvartyne.

Trijų Marijų daugiabučio fojė. Matosi dvigubos durys, išorinė grotuota siena, tiesiai už jos – benamio palapinė

San Paulo centras 1: narkomanų užgulti didingi pastatai

Kaip ten bebūtų, Avenida Paulista benamiai – tik žiedeliai, palyginus su tuo, kas laukė miesto istoriniame centre. Planuodamas pirmąją kelionę į San Paulą, ketinau ten ir apsistoti – viešbutį radau pigų, šalimais – graži Luz stotis. Tačiau San Paulo gyventojai griežtai patarė nakvoti kur kitur. Pasiskaičiau daugiau – tas rajonas liaudyje vadinamas krakolandija: viena iš zonų, kur gatvėse (ar, tiksliau, įsivaizduojamame kaifo pasaulyje) gyvena(?) narkomanų pulkai.

Kelionių vadovai pataria į istorinį centrą važiuoti tik darbo dienomis, kol dar šviesu. Tuo metu rajonas pilnas ten dirbančių žmonių, tad ne toks pavojingas. Tačiau pirmąkart San Paule buvome tik savaitgalį. „Iki sekmadienio pietų gal dar bus viskas gerai“ – patarė buto, kuriame gyvenome, šeimininkas. Tačiau tąryt turėjome susitikimą, ir Katedros (Se) stotelėje išlipome tik apie penktą valandą po pietų, saulei jau sukant vakarop.

San Paulo centras. Abudu nufotografuoti daugiaaukščiai – apleisti. Dešinėje grafiti, tikriausiai kritikuojantis vaikų dalyvavimą ginkluotose kovose

Geras ar blogas rajonas laukia viršuje San Paule supranti nė neiškišęs nosies iš metro požemių. Visi bilietų kasų langai mieste – šarvuoti, tačiau bloguose rajonuose anksčiau ar vėliau koks „lomkių“ kamuojamas narkomanas vis tiek pamėgina laimę: o gal didžiulis užrašas „BLINDADO“ („šarvuotas“) – melagingas. Todėl tokiose stotelėse, kaip Katedros, bilietų kasų stiklai – sueižėję nuo banditų smūgių ar šūvių.

Vos pakilau eskalatoriumi, kilo mintis apsisukti ir grįžti. San Paulo centras priminė kažkokį postapokaliptinį pasaulį: paprastų žmonių tik vienas-kitas, o visi likę tarsi kokio baisaus zombių viruso paveikti: vaikšto svirduliuodami, daro protu nepaaiškinamus gestus, gulinėja ant šaligatvių. Katedra graži, didinga, joje vyko mišios. Tik tikinčiųjų mažai teatėjo, nors puošnų įėjimo portalą nuo narkomanų ir saugojo apsaugininkai.

Šv. Benedikto vienuolynas (1914 m.) su gražiu interjeru ir grigališkąjį choralą giedančiais vienuoliais

Kas ten eis? San Paulo Centre mažai kas begyvena (nekalbu apie benamius), o atvažiuoti į šį rajoną praleisti laisvalaikio būtų kraupiai keista. Beveik visos parduotuvės ir restoranai sekmadieniais užsidaro. Net McDonald’s buvo paslėptas už tvirtų metalinių žaliuzių.

O pastatai ten gražūs… Dangoraižiai Amerikoje pradėti statyti gerokai seniau, nei Europoje, ir daug jų puošnūs tarsi rūmai. Deja, dalis apleisti. Prie vieno gražiausių – beaux arts stiliaus Edificio Martinelli (1934 m.) – tąsyk nė nepriėjome artyn. Žingsniavome siaura pėsčiųjų gatve, kai tiesiai priešais vieninteliai du kiti žmonės sukonfliktavo tarpusavyje: vienas išsitraukė peilį, kitas į jį, nueinantį, keikdamasis metė butelį (nepataikė). Nesinorėjo pro tokį eiti, apsisukome.

Šis apleistas daugiaaukštis visas paverstas lindyne. Šitaip užėmusius namą benamius ir narkomanus išvaryti labai sunku. Dėl to kitur San Paule, matėme, laikinai negyvenami namai net aptveriami papildomomis elektrifikuotomis-dygliuotomis tvoromis: kad, gink Dieve, joks piktavalis ten neapsigyventų. Vaizdas fotografuotas per pirmą apsilankymą San Paule 2016 m. San Paulo centre spindi tik bažnyčios (kairėje) ir valdžios pastatai.

Patraukėme pro Šv. Benedikto vienuolyną ir Šv. Ifigenijos pėsčiųjų viaduką – vieną San Paulo simbolių – iki miesto teatro. Karts nuo karto nosį užguldavo baisus šlapimo tvaikas (narkomanai juk tualetų neturi). Ištisos benamių kolonijos gyveno ir ant teatro laiptų. Įjungusi švyturėlius, budėjo policija, bet kol savo akimis nepamato vagystės ar smurto, nieko padaryti ji negali, nes pažeistų narkomanų žmogaus teises. Net į narkotikus krakolandijoje tarnybos jau žiūri pro pirštus: savo akim mačiau, kaip jie pardavinėjami nė nesislepiant, gatvėje, vidury dienos. Valdžią “užmerkti akis” skatina ir narkomafijos kyšiai, ir narkomafijos palaikomi „žmogaus teisių aktyvistai“. Būtent vadovaujantis „žmogaus teisėmis“ prieš kelis dešimtmečius miesto gatvėse ir leista gyventi visiems norintiems (pasak vietinių, tai ir pražudė miesto istorinį Centrą).

Tik paprastų dirbančių žmonių, nebegalinčių nė ramiai nueiti į teatrą, teisių niekas negina. Norintiems aplankyti didingą San Paulo koncertų salę (1938 m.) internete skaičiau patarimų po renginio skubiai šmurkštelėti į metro stotį, pavažiuoti vieną stotelę, ir jau ten galvoti, ką daryti toliau.

San Paulo miesto teatras. Benamiai – dešinėje ir kairėje, policija – kairėje. Kaip pasakojo teatro darbuotoja, išties yra san pauliečių, kurie teatro nelanko vien dėl to, kuriame jis rajone

Po pusantros valandos palikdamas Centrą metro lengviau atsipūčiau. Niekur kitur pasaulyje anksčiau neteko būti vietoje, kur žmonės narkotikų „suėstomis smegenimis“ – ne reta išimtis, bet visuotinė norma. Tai aš pats ten akivaizdžiai iškritau iš konteksto, ir tai nepadėjo jaustis saugiai.

San Paulo centras 2 – darbo dienos kontrastai

Kai keliavau į San Paulą antrą kartą, iškilo ta pati dilema: Centras ar turtingi rajonai. Už tą pačią kainą, kurią mokėjau Avenida Paulista už vieną kambarį, Centre galėjau gauti visą butą su nuostabiu vaizdu… Baisūs prisiminimai neleido atsipalaiduoti, bet nugalėjo Centras. Ir nė kiek nesigailėjau.

Aikštė, šalia kurios stovi pirmoji San Paulo bažnyčia ir paminklas San Paulo kūrėjams

Aikštė, šalia kurios stovi pirmoji San Paulo bažnyčia ir paminklas San Paulo kūrėjams

Mat San Paule svarbu ne tik „koks rajonas“, bet ir „kada“. Darbo metu, San Paulo centrą užplūdus visiems valstybinių įstaigų tarnautojams, atsidarius pusryčių ir pietų užkandinėms (lanchonette) su daugelio dešimtmečių istorija, sugužėjus pirkėjams į 25 do Marco gatvės turgų, kur, sako, net provincijos pardavėjai perka prekes, nes nusiderėjus tokios geros kainos, jis išties atrodo apynormalis rajonas. Ir tikrai tas San Paulo rajonas, kur nueiti pėsčiomis yra daugiausiai kur, netenka važinėti piko valandomis užsikemšančiu metro.

San Paulo centre – ir galimybė pakilti į Banespa ar Edificio Italia dangoraižius (pastarasis – aukštesnis, o į kainą ten dar įeina gėrimas).

Prabangus restoranas Edificio Italia viršūnėje. Mes, pirkę pigesnį bilietą, galėjome būti tik lauko apžvalgos aikštelėje ir į šį restoraną tik žiūrėti pro langus.

Prabangus restoranas Edificio Italia viršūnėje. Mes, pirkę pigesnį bilietą, galėjome būti tik lauko apžvalgos aikštelėje ir į šį restoraną tik žiūrėti pro langus.

Daug lankytinų vietų ten – nemokamos. Kaip Caixa Cultural muziejus, kur galima pažvelgti į ~1950 m. banko interjerą bei įrangą. Po miesto teatrą (1911 m.) vyksta nemokamos angliškos ekskursijos, o dar ilgesnės ir įdomesnės yra pėsčiomis po visą centrą (~3:30 h, su nemažai reklamų).

San Paulo teatro interjeras. Beje, prabangiausios erdvės prieškariu buvo prieinamos tik aukščiausių luomų žmonėms - žemesnio luomo žmonėms net nebuvo galimybių įsigyti bilietus į geresnes vietas net jei išgalėtų ar susitaupytų. "Pirmasis luomas" parašyta net prie įėjimo į geriausių vietų zoną.

San Paulo teatro interjeras. Beje, prabangiausios erdvės prieškariu buvo prieinamos tik aukščiausių luomų žmonėms – žemesnio luomo žmonėms net nebuvo galimybių įsigyti bilietus į geresnes vietas net jei išgalėtų ar susitaupytų. “Pirmasis luomas” parašyta net prie įėjimo į geriausių vietų zoną.

Yra San Paulo centre užsilikę ir prabangių, brangių restoranų, pramogų vietų. Kaip pasakojo vietiniai, visos jos atsidarė bent jau prieš kokius 40, 60 metų ir tiesiog taip ir neišsikėlė nykstant rajonui – tik nusamdė apsauginius tarsi naktiniai klubai. Turbūt garsiausia – municipalinis turgus, kur pardavinėjamas kokybiškiausias ir brangiausias maistas.

Municipalinis turgus. Šiaip San Paulo centre kainos - mažesnės, nei Lietuvoje. Bet tokių didelių kainų, kaip šiame turguje, Lietuvoje reiktų paieškoti.

Municipalinis turgus. Šiaip San Paulo centre kainos – mažesnės, nei Lietuvoje. Bet tokių didelių kainų, kaip šiame turguje, Lietuvoje reiktų paieškoti.

Darbo metu ir į gražią senąją San Paulo architektūrą ir į jo grafičius gali dairytis laisviau. Grafičiais brazilai vadina nuostabias prasmingas „freskas“ ant didžiulių plynų sienų – tai tikra „braziliška“ meno forma (didžiausios – prie Via Elevada Joau Goulart gatvės). Be to, mažiau prižiūrimi (pvz. apleisti) pastatai dar „išdekoruojami“ pišo – keistais, roko grupių pavadinimų šriftų įkvėptais simboliais, kuriuos skirtingos gaujos stengiasi išpaišyti kuo aukščiau, rizikuodamos gyvybe laipiodamos namų sienomis.

Aišku, visi benamiai, narkomanai ir darbo dienomis niekur nedingę. San Paulo centras stebina sunkiai suvokiamais kontrastais. Štai eina kostiumuoti tarnautojai lyg niekur nieko pro dešimčių ant kieto šaligatvio miegančių benamių „kolonijas“. Nejučia sukirbėjo mintis – o jei kuris jų miręs, po kiek dienų kas nors pastebėtų, kad vaikšto pro lavoną?

San Paulo benamiai, kadangi lyja, persikėlė ten, kur pastatų atsikišimai kiek užstoja lietų. Gamtos sąlygos verčia juos nuolat 'migruoti'

San Paulo benamiai, kadangi lyja, persikėlė ten, kur pastatų atsikišimai kiek užstoja lietų. Gamtos sąlygos verčia juos nuolat ‘migruoti’

„Nemokamoje ekskursijoje po San Paulą“ gidės buvo dvi: viena energingai pasakojo apie savo miestą, kita – mėgino kažkaip „užflirtuoti“ dantį visiems „įkyreivoms“, kad pirmosios turistai galėtų klausytis. Man ilgesniam laikui išsitraukus telefoną, iš už nugaros pasigirdo komentaras – „Tas vyras prašosi būti apvogtas“.

Rua do Marco 25 prekybinė gatvė darbo metu - ne tiesiog gyva, o ankšta

Rua do Marco 25 prekybinė gatvė darbo metu – ne tiesiog gyva, o ankšta. Būtent šiai nuotraukai išsitraukęs telefoną išgirdau komentarą, kad prašausi būti apvogtas. Apsipirkinėti čia bijo ir kai kurie san pauliečiai: kišenvagių tikrai nemažai, o vaikštantį užsienietį nuolat akimis lydi keisti nieko nei pardavinėjantys, nei perkantys žmogystos. Saugodamasis ir dairydamasis čia apsipirkinėjau kelis kartus, bet man nieko nenutiko.

Ir, aišku, kiekviena diena pasibaigdavo vakaru, kai centras spėriai persimainydavo. Štai apie 10 val. vakaro einant nedidelį atstumą nuo metro stotelės iki buto, nepriklausomai vienas nuo kito „prisikabino“ keturi elgetos. Pro buto langus mačiau ir apsistumdymą. Daugelis pažįstamų Brazilijoje į San Paulo centrą nenorėdavo važiuoti net ir dieną – toks jis esą nesaugus – „Man vyras neleido mūsų mašina važiuoti, dar kas atims“. Per savaitgalį prieš Karnavalą (jį san pauliečiai švenčia ne mažiau aistringai nei Rio de Žaneiro žmonės) centras persimainė į tokią apokaliptinę ateities viziją: tamsu, šmirinėja narkomanai, iš kažkur vis dunkso tranki muzika, jos klauso nedideli ultraseksualiai apsirengę žmonių būriai, nuo jų atitrūkusios porelės mėgaujasi aistra čia pat gatvėje (tiek heteroseksualios, tiek gėjų). Brazilija labai “seksualiai laisva”, bet San Paulas – gal laisviausias: didžiausi pasaulio gėjų paradai, San Paulo centre veikia seksualinės įvairovės muziejus.

Edificio Martinelli - vienas garsiausių San Paulo dangoraižių

Edificio Martinelli – vienas garsiausių San Paulo dangoraižių. Pakilti viršun nebegalima, bet ir iš apačios pasigėrėti pakanka

Kaip išspręsti visas problemas? Brazilijoje girdėjau aršiai siūlomus du kelius. Pirmasis: kairiųjų mėgstamas „Kai tie žmonės gaus, ko nori, jie ims elgtis geriau“. „San Paulo centre tiek daug apleistų namų, iš kurių paspruko vidurinioji ir aukštoji klasės, reiktų išdalinti juos benamiams“ – sakė viena sanpaulietė. Panašios mintys ilgą laiką, valdant kairiesiems, vyravo tarp politikų, toleruoti nusikaltimai, mafiją primenančių grupuočių vykdomi pastatų užiminėjimai („okupavusios“ negyvenamą pastatą, jos ten įleidžia vargšus ir renka iš jų nuomą), net dalinti narkotikai narkomanams. Bet „žmonių be tikslų ir vilties“ dėl to nesumažėjo. Užimti „visų, taigi niekieno“ pastatai nubūti, o Viltono Paezo de Almeidos pastatas, pirmasis Brazilijoje stikliniu fasadu, „įspūdingai“ sudegė iki pamatų. Kairiųjų pažiūrų pašnekovė net ir dėl to kaltino viduriniąją ir aukštąją klases, kad „jiems niekas čia nerūpi“ – bet negi „okupuotu“ pastatu turėtų rūpintis jo netekę savininkai, o ne gyventojai ar nuomą iš jų renkanti „grupuotė“ (oficialiai: gyventojų teisių organizacija)?

Pastatas priešais sudegusį ir nugriuvusį Vilton Paez de Almeida pastatą. Ugnis buvo persimetusi ir į jį, jis - irgi 'visų, taigi, niekieno'. Visas jis išdabintas pišo grafičiais. Palei jį voliojosi šiukšlės: lėlės be galvų ir pan.

Pastatas priešais sudegusį ir nugriuvusį Vilton Paez de Almeida pastatą. Ugnis buvo persimetusi ir į jį, jis – irgi ‘visų, taigi, niekieno’. Visas jis išdabintas pišo grafičiais. Palei jį voliojosi šiukšlės: lėlės be galvų ir pan.

Tad per 2018 m. rinkimus nusivylę brazilai kairiuosius pakeitė dešiniaisiais ir naujojo prezidento kryptis kita: pareigūnų grupė ant dažno centro gatvių kampo, daugiau tvarkos, „krakolandija“ pravaikyta. Vienas vietinis teigė tik prie naujo prezidento San Paulo centre drįstantis trauktis fotoaparatą. Ir išdaužytų langų metro 2019 m. nebemačiau. „Žmonės ims elgtis geriau, kai nustosime jiems leisti daryti, ką nori“ – tokia Brazilijos dešiniųjų filosofija.

Pareigūnai patruliuoja po San Paulo centrą

Pareigūnai patruliuoja po San Paulo centrą

San Paulo turtai – miegamuosiuose rajonuose

Viduriniosiosios ir aukštosios klasės atstovai gyvena 10, 20 km nuo centro, toliau į pietus nuo Avenida Paulista. Kartais – individualiuose namuose, bet dažnai – daugiabučiuose, kurių butai tokie milžiniški, kad kiekvienas užima visą aukštą. Iš lifto, būna, pridėjęs piršto antspaudą patenki tiesiai į savo butą.

Aišku, kiekvienas aukštesnių visuomenės klasių namas nesuvokiamai įtvirtintas: dvigubi vartai ir žmonėms, ir automobiliams (atsidaro pirmi, įvažiuoji, tik tada atsidaro antri į parkingą), nuolatinė apsauga prie pastato durų. Kai kurių rajonų gyventojai dar „susimeta“ ir privačios apsaugos postams prie įvažiavimų į rajonus. Posakis „mano namai – mano tvirtovė“ ten turi kitą prasmę…

Ibirapueros parkas, viena nedaugelio bent kiek įdomesnių vietų turtinguose San Paulo rajonuose

Ibirapueros parkas, viena nedaugelio bent kiek įdomesnių vietų turtinguose San Paulo rajonuose

Vaikščioti po turtingus San Paulo rajonus beveik nėra ko, nebent nori pasigėrėti aukštomis sienomis ir elektrifikuotomis tvoromis. Aišku, nėra ten jokių parduotuvių, restoranėlių pirmuose aukštuose (kas gi drįstų į savo pastatą įleisti prašalaičius).

Įdomesnės tik kai kurios zonos – pavyzdžiui, Ibirapuera parkas, kur praėję apsaugos postus, pasiturintys sanpauliečiai ateina pabėgioti. Yra tame parke ir daug muziejų, sukurtų žymaus architekto Oskaro Nimejerio (tiesa, eksponatų kokybė vidutiniška). Beje, neįtikėtina, bet Ibirapueros parkas yra viena 20 pasaulio vietų, sulaukiančių daugiausiai “Google Maps” apžvagų – greta Eifelio bokšto ar Romos Koliziejaus! 22 mln. sanpauliečių saugus, tvarkingas parkas įspūdingas savaime.

O pamilusiems braziliškus grafičius tiesiog būtina aplankyti Batmano gatvę miesto vakaruose, kur tokie grafičiai tiesiog supte apsupa kiekvieną svečią. Futbolo fanams – modernų Brazilijos futbolo muziejų, per šį sportą pristatantį ir Brazilijos istoriją.

Batmano gatvės grafičiai. Jie išplitę ir po aplinkines gatves

Batmano gatvės grafičiai. Jie išplitę ir po aplinkines gatves

Toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas

San Paulas – imigrantų miestas. Jei daugumoje kitų Brazilijos didmiesčių gyvenantys žmonės nė nebepasakytų, iš kur tiksliai ir kada į Braziliją atkeliavo jų protėviai (tai įvyko prieš šimtmečius), tai dažnas sanpaulietis savo giminės istoriją puikiai žino. Pasak vietos universiteto tyrimo, 31% jų yra italų, 14% ispanų, 8% japonų, 6% vokiečių, 2% arabų, 1% žydų kilmės.

Šventė italų rajone. Prie bažnyčios – mugė, kurioje – ir itališki patiekalai

Tiesa, dabar Brazilija gana skurdi, ir imigracijos banga nuslopo – aktyviausia ji buvo prieškariu ir tarpukariu. Neportugalų kalbas išgirsi vis rečiau, bet kaip gaminti savo tėvynių patiekalus imigrantų palikuonys neužmiršo – miestas garsėja gerais užsienio virtuvių restoranais.

Keletoje jų dar gali rasti ir kugelį, barčius [barščius], obuoliu piragą [pyragą], virtinių ar cepelinų. Vila Zelinos rajone, kur „nusėdo“ į Braziliją imigravę lietuviai. Jų į miestą atvyko apie 30 tūkstančių, ir, rinkdamas informaciją savo projektui „Gabalėliai Lietuvos“, jau Brazilijoje gimusių vyresnio amžiaus lietuvių padedamas ištyrinėjau jų rajoną. Vietiniai džiaugėsi, kad lietuvybę pavyko išlaikyti ilgai, deja, dabar jos saulė, atrodo, leidžiasi: prieš kelis metus nutrūko paskutinio lietuviško laikraščio leidyba, ir lietuviškose mišiose, vykstančiose lietuviškų užrašų ir dedikacijų pilnoje Šv. Juozapo bažnyčioje, kunigas pamokslus skaito portugališkai. Mieste buvusios lietuviškos mokyklos uždarytos jau labai seniai.

Lietuvės krautuvėlėje Vila Zelinoje – įvairūs lietuviški patiekalai. Atmosferą ten kuria ir margučiai, Lietuvos komandos sportiniai marškinėliai

Kad ir kiek Lietuvos valdžia postringautų apie „Globalią Lietuvą“, visame pasaulyje yra šitaip: net ir didžiausios lietuvių bendruomenės, prasimaišiusios su kitomis, per kelias kartas nunyksta. Pradedant pirma mišria santuoka paprastai nustojama mokyti lietuvių kalbos, dar po kartos-kitos nustojama domėtis ir lietuvių kultūra (lietuviškų šokių klubuose lietuviškai jau tik keletą žodžių mokančių jaunuolių, matėme, dar lankė, nors vietiniai abejojo, ar ir tai ne dėl galimybės iškeliauti į gastroles). Tik pačioje Lietuvoje ir ten, kur lietuviai sudaro gyventojų daugumą ir maišosi mažiau (Lenkijos Punske), yra ilgalaikių vilčių.

Vila Zelinos lietuvių bare Bar do Vito. Jis įkurtas dar 1942 m., o jo simbolis - Vytis. Lietuvoje dėl okupacijų joks baras ar restoranas neišliko taip ilgai

Vila Zelinos lietuvių bare Bar do Vito. Jis įkurtas dar 1942 m. – Lietuvoje dėl okupacijų joks baras ar restoranas neišliko taip ilgai

Visgi, Vila Zelina dabar dar – lietuviškesnis, nei tikėjausi važiuodamas pirmą kartą. Priešingai nei amerikiečiai, brazilai gana sėslūs, todėl lietuvių palikuonys, net jei ir prasimaišę, ir toliau gyvena ten, kur užaugo. „Čia lietuvių namas, čia lietuvių namas, čia gyvena lietuviška-itališka šeima, čia lietuviška-japoniška“ – mus pavedžioti sutikę svetingi lietuviai besdavo pirštu į beveik kiekvieną pastatą. Su kai kuriais vyresnio ir net keliais ~30-40 m. amžiaus žmonėmis susikalbėdavome lietuviškai – o viena pardavėja kalbėjo taip tarmiškai, kad, atrodė, staiga atsidūrėme kažkur Lietuvos kaime… Vila Zelina reta vieta, kur gali sutikti užsieniečius, mokančius lietuviškai, bet nekalbančius nei angliškai, nei rusiškai. Ir, jei mėgstate keliaudami užsienyje lietuviškai apkalbinėti praeivius – “vis tiek gi nesupras” – Vila Zelinoje to daryti tikrai nevalia!

Laisvės statula ir bažnyčia Vila Zelinos Lietuvos Respublikos aikštėje

Tačiau atmosfera San Paulo lietuvių rajone – braziliška. Palyginus su Lietuva, daugiau optimizmo, daugiau džiaugsmo. Gatvėje susitikę senyvo amžiaus žmonės tarpusavyje sveikinasi, juokiasi. Net bažnyčioje, beprasidedant mišioms, jiems nėra tabu pasakyti garsų pokštą. Parduotuvės savininkas (beje, ne lietuvis), išgirdęs, ko ten atvykome, padovanojo mums lietuviškos juodos duonos (aišku, receptas ne visai tikslus).

Tiesa, braziliškos problemos į Vila Zeliną irgi atėjo. Gyvenamasis dangoraižis „Kaunas“ aptvertas elektrifikuotomis tvoromis (o dar skundžiamės, kad tikrajame Kaune nesaugu!). Gatvėje, mums pasakojo, iš merginos privažiavęs motociklininkas bandė pavogti rankinę – turtą pavyko išgelbėti, bet koja griuvus lūžo. Paskui dar ne vieną tokią istoriją girdėjom.

Lietuviškos bažnyčios viduje. Priekyje – Aušros vartų Marijos, Šv. Kazimiero, Dievo gailestingumo paveikslai. Nors mišios vyko kaip ir Lietuvoje, vienas dalykas skyrėsi: nebuvo ramybės palinkėjimo. Kaip paaiškino vietos lietuviai, jis panaikintas dėl pavojaus apkrėsti ligomis spaudžiant ranką. Vėliau, pasikeitus kunigui, jis grąžintas

Vėliau mus palydėjo iki kapinių, kur koks kas ketvirtas antkapis – lietuvio. Jie – braziliškai prabangūs, net ir ne pačios turtingiausios giminės pasistačiusios nuosavas spalvingas koplytėles. Deja, dabar viskas aplaupyta, o metalinės lentos su mirusiųjų pavardėmis daugiausiai atiduotos į metalo laužą – narkomanų darbas.

Kapinių koplytėlės (kairėje nulaupytos lentelės su vardais)

Lietuviškų pavardžių Vila Zelinos apylinkėse daug ir ant pastatų: štai lietuvis dantistas, štai nekilnojamojo turto agentas, štai optika “Lituania”. Vyresni lietuviai daug dirba dėl lietuvybės įprasminimo ir oficialiuose pavadinimuose: nuo seno yra Lietuvos Respublikos aikštė, sovietų okupantams nugriovus tikrąją joje pastatyta Kauno laisvės statulos kopija, nepriklausomybės metu vietinių aktyvistų dėka atsirado Laisvos Lietuvos skersgatvis. Tik, lietuvių pykčiui, kažin koks rajone apsigyvenęs rusas suorganizavo aikščių pavadinimą Rytų Europos bei Puškino garbei, nors su rusais rajonas neturėjo nieko bendro, ir dar pasodino medį, kad užstotų Lietuvos laisvės paminklą…

Apskritai Vila Zelinoje savotiškai užkonservuota tarpukario Lietuva. Tiek kalba, tiek problemos: pavyzdžiui, manęs klausė, kodėl, mano nuomone, lenkai okupavo Vilniaus kraštą.

Lietuvių sąjungos pastatas. Jame pilna senų, net tarpukarinių daiktų, laikraščių, žurnalų. Ne tik leistų Brazilijoje, bet ir atsivežtų iš Lietuvos. Deja, lietuviškos veiklos mažiau nei seniau. Vietiniai minėjo, kad kitoms bendruomenėms (italų, ukrainiečių) geriau sekasi išlaikyti tautiškumą, net jų vienuolynai tebesusilaukia naujų vienuolių

Sunku tikėtis, kad tai liks per amžius, bet būtų džiugu, jei, kartoms keičiantis, Vila Zelina liktų kažkuo panašiu, į Liberdade – visas San Paulas jį žino kaip japonų rajoną, ateina ten pavalgyti azijietiško maisto, nusipirkti Rytų Azijos muzikos albumų ir plakatų. Daugelis pardavėjų ir klientų šiandien – juodaodžiai ar baltaodžiai, gal turintys nebent truputį japoniško kraujo. Bet kultūra, tradicija – gyvos ir gerai žinomos visam San Paului, pristatomos turistams. Lietuvius, deja, gerai žino ir prisimena tik turintys Lietuvoje šaknų – net eksponatų, susijusių su lietuviais Imigracijos muziejuje beveik nėra.

San Paulo imigracijos muziejus. Prieš 100 metų pastatas tarnavo kaip „Imigrantų namai“ - po sunkios kelionės jūra į Santoso uostą, imigrantai (ir lietuviai) atvežti čia ir praleisdavo kelias dienas kol juos paimdavo plantatoriai darbams. Čia yra ir archyvas, kur imigrantų kilmės san pauliečiai ieško duomenų apie savo protėvius

San Paulo imigracijos muziejus. Prieš 100 metų pastatas tarnavo kaip „Imigrantų namai“ – po sunkios kelionės jūra į Santoso uostą, imigrantai (ir lietuviai) atvežti čia ir praleisdavo kelias dienas kol juos paimdavo plantatoriai darbams. Čia yra ir archyvas, kur imigrantų kilmės san pauliečiai ieško duomenų apie savo protėvius

Begaliniai vienodi San Paulo priemiesčiai

Į kurią pusę bevažiuotuom nuo San Paulo širdies, vaizdai tokie patys. Aukšti vienodi daugiabučiai pramaišiui su dviaukščių privačių namų rajonais. Atrodo lyg miestas būtų netikras, lyg jį būtų sukūręs kas nors kompiuteriniame žaidime kai, nusibodus projektuoti naujus ir naujus pastatus, tiesiog ėmė spaudinėti Copy+Paste. Kažkur San Paulas formaliai baigiasi, prasideda priemiesčiai – bet dar gerą valandą važiuodamas automobiliu to nepastebėsi.

San Paulo valstija didžiulė, o gyventojų ten daugiau nei visoje Ispanijoje – tačiau lankytinų vietų anapus San Paulo miesto stebėtinai mažai ir daugelis jų – pakeliui į Rio de Žaneirą.

Tipinis San Paulo vaizdas. Išskyrus butą miesto centre, iš visų kitų butų, kuriuose gyvenau ar svečiavausi San Paule (jų apie 10), vaizdas buvo beveik vienodas - net nepasakysi, kuris rajonas

Tipinis San Paulo vaizdas. Išskyrus butą miesto centre, iš visų kitų butų, kuriuose gyvenau ar svečiavausi San Paule (jų apie 10), vaizdas buvo beveik vienodas – net nepasakysi, kuris rajonas, ar tai yra dar oficialus San Paulas, ar jau koks priemiestis

Eilės pajūrio kurortų aplink Santoso miestą, kurių didingai plačiuose paplūdimiuose sanpauliečiai leidžia vasaros savaitgalius. Ir aukščiausias Brazilijos miestas Kampos do Žordao, kur sanpauliečiai žiemoja. Miestelis 1600 m aukštyje ir viešbučio, kuriame gyvenome, restorane pagarbioje vietoje buvo iškabintos nuotraukos, primenančios tą šlovingą ir retą momentą, kai Kampos do Žordao 2003 m. prisnigo. “Nesąmonė, nesninga ten, niekad nemačiau” – gailėdamiesi aiškino brazilai. Ir visgi jiems labai smagu leisti žiemos dienas vėsiai – kad ir +5 laipsniai būtų. Net San Paulo gubernatorius žiemą persikelia ten! Šalta kaip išsvajotoje Europoje. Ir daugybė Kampos do Žordao pastatų todėl – europietiško, vokiško stiliaus. Tik gamta aplink kitokia: bujoja mūsų akiai keistos araukarijos.

Kampos do Žordao centre

Kampos do Žordao centre

Dar braziliškesnis “kurortas”(?) – Aparesida. Religinė Brazilijos širdis, Aparesidos mergelės kulto centras. Jo širdyje – antra pagal dydį pasaulio bažnyčia, statoma ir statoma. Stiebiasi ir miestas aplink: stūkso milžiniški viešbučiai, lynų keltuvas, atrakcionų parkas, kryžius-apžvalgos bokštas, turgūs, tarsi prie kokių Niagaros krioklių. Religija Brazilijoje nėra kažkas taip švento, kad visai atsieta nuo pasaulietinio gyvenimo: jei jau važiuoji pasimelsti, kodėl ir nepapramogauti? Mišios bazilikoje nuolat keičia vienos kitas, o eilės reguliuojamos tarsi į kokią krepšinio areną. Įdomiausia – votų salė rūsyje, kurios registratūroje tikintieji palikinėja padėkos Dievui dovanas. Nuo “mis Brazilija” suknelių (turbūt po pergalės) iki lėktuvų modeliukų, dovanotų aviakompanijų (padėka už lėktuvui sutaupytus pinigus?). Toks “Brazilų troškimų muziejus”.

Aparesidos bazilika

Aparesidos bazilika

Ir visgi iš San Paulo apylinkių man brangiausia Lituanika: unikalus 60 sodybų lietuviškas kaimas su lietuvių koplyčia, viešaisiais pastatais, kur švenčiamos bendruomenės šventės, baseinu, privačiais žuvingais tvenkiniais ir miškeliais, lietuviškai pavadintomis gatvėmis (Miškų brolių, Dariaus ir Girėno…). Kaimas labai tvarkingas todėl, kad aptvertas, saugomas. Patenkama tik susitarus, be to, viešojo transporto ten nėra. Tik San Paulą lankydamas trečiąjį kartą išsinuomavau automobilį ir – pagaliau – nuvažiavau į išsvajotą Lituaniką. Tai, ką pamačiau, pranoko lūkesčius: kiek užsidegimo reikėjo, kad bendrai nusipirkti žemę, įkurti tikrą lietuvišką kaimą 11000 km nuo Lietuvos! Dekoruoti savo namus lietuviškais užrašais ar Gedimino stulpais, nors daugybė kūrėjų patys užaugę Brazilijoje! Niekur kitur lietuviai to nepadarė – nei JAV ar Kanadoje, nei Anglijoje ar Norvegijoje.

Įvažiavimas į Lituaniką

Įvažiavimas į Lituaniką

San Paule lengviau mąstyti nei grožėtis

San Paulas nėra romantiškai gražus, kaip Rio de Žaneiras. Jis – lyg didelė krovininė mašina: neįspūdingas, bet veikiantis. Ir net tokios vietos, kurios kitur būtų švariai turistinės, San Paule suteikia daugiau peno pamąstymui, nei grožėjimuisi.

Prisimenu, kaip kadaise skaičiau Lietuvą aplankiusios brazilės tinklaraštininkės nusistebėjimą, kad mūsų šalyje turtingi nuo vargšų nesiskiria – pabuvojęs San Paule supratau, kodėl ji taip manė.

Tipinis San Paulo priemiesčio vaizdas Vila Zelinoje. Nutiesus metro liniją, čia tarp mažaaukščių pastatų dygsta daugiabučiai dangoraižiai

Kaip Kaetanas Velosas [Caetano Veloso] dainuoja San Paulo himnui prilygstančioje dainoje „Sampa“, pinigai čia ir kuria, ir naikina. Dažnai daro abu dalykus vienu metu, ir niekas jiems netrukdo: išskyrus keletą ypatingų pasatų, paveldas čia nesaugomas, todėl seni maži gražuoliai greitai keičiami paprastais naujais dangoraižiais. Už pinigus perkamos narkotikų upės, pinigai vagiami ir plėšiami. Bet kartu srūva lėšos didžiausioje Pietų Amerikos akcijų biržoje, perkami ir parduodami vieni brangiausių žemyno butų.

Stebint San Paulą iš lėktuvo, atskirti vietas, kur vyrauja turtas nuo tų, kur klesti skurdas, sunkiau. Jau reiktų gerai pagalvoti, kad suskaičiuočiau, kiek gi kartų kilau iš tarpukario statyto Kongonjas (Congonhas) oro uosto prie miesto centro ir jame leidausi, kiek kartų buvau priemiestiniame Guarulhos oro uoste. Tačiau tai visada būna pirmas ir paskutinis žvilgsnis į tą betono mišką.

San Paulo grafičiai

San Paulo grafičiai


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis

Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis

| 8 komentarai

Brazilija – tai didžiausios pasaulio džiunglės, galingiausios upės ir įspūdingiausi kriokliai. Pribloškiama ilga pakrantė ir platūs paplūdimiai.

Brazilija žavi ir kultūra, suvienijusia Europos, Afrikos ir Amerikos tradicijas. Brazilai geba ugningai švęsti paprastus dalykus – ir eilinį futbolo mačą, ir net sambos repeticiją.

Kartu Brazilija turi ir tamsiąją pusę: itin didelį nusikalstamumą ir socialinę atskirtį. Jos didmiesčiuose gražių pastatų išlikę mažai. Tačiau nuvykus į šalies gilumą dar galima rasti žavių miestelių, kur gyvenimas teka senąja vaga.

Savo kelionių metu aplankiau tiek ištyrinėtą, tiek ir mažiau atrastą Braziliją, vieną didžiausių pasaulio valstybių. Be to, daug dirbu su brazilais – taigi, šią kultūrą pažįstu ir iš vidaus.

Žalios kalvos, jūra, paplūdimiai: Rio de Žaneiro panorama.

Įspūdingiausios Brazilijos vietos

Brazilijos lankytinos vietos, į kurias, išnagrinėjęs daug informacijos, nutariau nuvykti:

San Paulas. Didžiausias visos Pietų Amerikos miestas. Aplink niūrų centrą su didingais, bet neretai apleistais pastatais – nesibaigiančios aukštų betoninių daugiabučių džiunglės ligi horizonto. San Paule – ir toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas (tarpukariu ten gyventi persikėlė trisdešimt tūkstančių tautiečių).

Igvasu kriokliai. Tų krioklių ten – iki 300, ir nesunkiai praleidau porą dienų žvelgdamas į vis kitas, viena už kitą įspūdingesnes vandens sroves, ir vis kitaip: iš apačios, viršaus, nuo laivelio denio, iš ten, kur apsitaško, iš Brazilijos ir gretimos Argentinos. Juk Igvasu iš 82 m aukščio krenta daugiau vandens, nei prateka visomis Lietuvos upėmis… O šalimais – fantastikos kūrinius primenanti produktyviausia pasaulyje Itaipu hidroelektrinė, kurioje turbinas suka dar septyniskart daugiau vandens, nei krenta nuo Igvasu krioklių.

Tik keleri iš šimtų Igvasu krioklių.

Amazonija. Didžiausios pasaulio džiunglės, kurių plotas – kaip 85 Lietuvų. Pati Amazonė tokia plati, kad jos krantų nejungia nė vienas tiltas, o per liūčių sezoną, kai vanduo pakyla sulig triaukščiais namais, net kito kranto vietomis nesimato. Ir visur aplink – unikalios gyvūnų, augalų rūšys. Amazonijos sostinė Manausas – milijoninis didmiestis vidury džiunglių, iš kurio net į atokesnius priemiesčius tenka keliauti laivais… Unikaliausios regiono patirtys: nakvynė hamake laivo denyje, hamake džiunglėse.

Saulėtekis virš džiunglių. Tolumoje - upė

Saulėtekis virš džiunglių. Tolumoje – Tapažoso upė, 33 kartus vandeningesnė už Nemuną ir tik vienas daugybės Amazonės intakų

Brazilijos miestas. Naujoji šalies sostinė, lėktuvo formos „ateities didmiestis“, ~1960 m. pastatytas vos per trejus metus. Jis – tarsi vienas didelis modernistinės architektūros kūrinys, viskas ten logiška ir suplanuota: nuo adresų sistemos iki rajonų paskirčių („ministerijų gatvė“, „viešbučių rajonas“, „bankų rajonas“…). Abejoju, ar gyventojams taip patogiau, bet ypatingąjį miestą pripažino… religinės „sektos“: net trys neįtikėtini milžiniški kultai čia įkūrė savo štabus.

Memorialas žymiausiems brazilams Brazilijos mieste.

Minas Žeraisas, kur prieš tris šimtus metų buvo išgaunama pusė pasaulio aukso. Tais laikais pastatyti romantiški balti kalnų miesteliai labai stačiomis tašytų akmenų gatvėmis, kupini puošnių barokinių bažnyčių ir rūmų, beveik nepakitę iki šiol.

Rio de Žaneiras, vienintelis milžiniškas pasaulio didmiestis, kurio tikroji žvaigždė yra ne pastatai, tačiau gamta: rajonus skiriantys stebuklingų formų kalnai, ilgi smėlėti paplūdimiai. Turtinga džiaugsminga kultūra – irgi visad šalia: samba, futbolas, bosa nova (nesunkiai viską patirsi per kelias dienas).

Bažnyčia sename Paračio mieste Rio de Žaneiro valsitijoje. Iki iškilo Rio, per šį turtingą miestelį buvo gabenamas Brazilijos auksas

Pantanalis. Didžiausia pasaulyje pelkė, kurioje lengviausiai Brazilijoje pamatysi gyvūnus. Bereikia užvažiuoti dienai-kitai ir išvysi šimtus kapibarų, dešimtis ūdrų ar kaimanų, agučius, šarvuočius ir kitą unikalią Amerikos gyvūniją. O, jei pasiseks – ir jaguarų, ocelotų, tapyrų, skruzdėdų. Daugelis gyvūnų visai nebaikštūs!

Klasikinis Pantanalio vaizdas - sezoniniai ežerai. Sausu metų laiku daug kur nenuplauksi, drėgnu - nenuvažiuosi.

Klasikinis Pantanalio vaizdas.

Salvadoras. Senoji Brazilijos sostinė, žavinti geriausiai Brazilijoje išsaugotu didmiesčio senamiesčiu su auksinėmis bažnyčiomis ir labai turtinga afrikine kultūra (afrikietiška pagonybė, kapoeira): mieste jo Afrikos kilmė jaučiasi labiau nei kur kitur Brazilijoje. Tiesa, Salvadoras garsėja ir nesaugumu.

Salvadoro senamiestyje

Salvadoro senamiestyje

Resifė ir Olinda. Kiek primirštas didmiestis šiaurės rytuose, turintis gražų senamiestį ir kiaurus metus karštus paplūdimius aplink.

Pietų pakrantės. Rodos begaliniai smėlėti paplūdimiai į pietus nuo San Paulo. Visokiausi kurortai: nuo Majamį primenančių dangoraižių iki gamtinių užkampių ir salų be automobilių. Tai – saugiausia, turtingiausia ir “europietiškiausia” Brazilijos dalis, kur dauguma gyventojų – imigrantų iš Europos palikuonys, o kai kurie miesteliai iki šiol alsuoja kokios vienos ar kitos Europos šalies ritmu ir net kalba jos kalba.

Balneario Kamboriu kurortas, kuriame - 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų

Balneario Kamboriu kurortas, kuriame – 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų. Joks geras būstas Brazilijos gamtoje neapsieis be hamako – ir net daugiaaukščių butuose, būna, kartais randi hamakus.

Gamtos Brazilijoje nereikia toli ieškoti

Daugumą keliautojų į Braziliją atvilioja gamta, ir ji ten visada šalia. Net didmiesčiuose pilna įvairiausių ryškiai žydinčių medžių, atklysta gyvūnų. Štai Rio de Žaneire sutikome valgyti prašiusią beždžionėlę marmozetę, ką jau kalbėti apie įvairiausius driežus, milžiniškus ir spalvingus drugius.

Šis Amazonės delfinas – laukinis, tiesiog nebijo atplaukti artyn turistų, jei yra šeriamas. Jų ten – gausybė; mačiau ir tiesiog plaukdamas upe anapus laivo borto.

Žymiausių lankytinose vietų (Igvasu kriokliai, Amazonė, Pantanalis) gamta neturi lygių visame pasaulyje, bet ir ten be pagrindinių jų įdomybių, verta ir tiesiog pasigėrėti „eiliniais“ gyvūnais ir augalais.

Pantanalio kapibaros (kairėje). Tokių matėme šimtą ir gidas jų net nerodė - jam tai taip įprasta. Bet mums toks keistas, naujas gyvūnas, kaip ir daug Pantanalio amerikietiškos faunos

Pantanalio kapibaros (kairėje). Tokių matėme šimtą ir gidas jų net nerodė – jam tai taip įprasta. Bet mums toks keistas, naujas gyvūnas, kaip ir daug Pantanalio amerikietiškos faunos

Tais, kurie žmonių nevengia ar lengvai prijaukinami. Tuo tarpu tuos, kurių mažai ir kurie gyvena džiunglėse ar prabunda naktimis (tarkime, jaguarus), pamatyti labai sunku. Kartais paprasčiau išgirsti.

Žydintis medis prie sostinės Brazilijos.

Brazilijos paplūdimių užtektų šimtui kitų šalių

Kitas Brazilijos koziris – paplūdimiai. Jie kone begaliniai: Brazilijos krantų ilgis yra 8000 km ir didžioji dalis to platūs, didingi smėlėti paplūdimiai!

Gali rasti kokių tik nori – nuo miesto paplūdimių su dangoraižiais už nugaros iki gamtos užgožtų salų. Nuo trankių neužmiegančių pramoginių kurortų iki paplūdimių, pasiekiamų tik laiveliais ar ilgais žygiais pėsčiomis. Vietos užteks visiems!

Ilha do Mel sala be automobilių

Ilha do Mel sala be automobilių

Daugelis brazilų gyvena arba pakrantėje, arba ne toliau nei 3 val. kelio iki paplūdimio. Tad paplūdimys nuo vaikystės jiems įaugęs į kraują. Jis – ir žaidimų aikštelė, ir pramogų erdvė, ir susitikimų vieta ar net intelektualių pokalbių arena. Vaikai, paaugliai, šeimos, seneliai ištisą dieną leidžia pasistatę kėdutes ir skėtį, gurkšnodami gėrimus ar sportuodami, ar mirkdami valandą-kitą jūroje. Ir tai viena retų vietų, kur turistai, turtingieji ir vargšai – kartu.

Santa Katarinos paplūdimyje porelė statosi palapinę. Taip paplūdimiuose praleidžiama visa diena

Santa Katarinos paplūdimyje porelė statosi palapinę. Taip paplūdimiuose praleidžiama visa diena

Šiauriniuose Brazilijos krantuose vasaros dienom +31, žiemos – +26. Pietiniuose – vasaros dienom +29, žiemos – +21. Reikia prisiminti, kad vasara ir žiema Brazilijoje susikeitusios vietom: t.y. pagrindinis brazilų “sezonas” yra gruodis-vasaris.

Tačiau “Gerai ten, kur mūsų nėra”. Ir dažno brazilo mistifikuota svajonė – “tikra žiema kaip Europoje”. Be pajūrio kurortų Brazilijoje gyvuoja ir “aukštumų kurortai”. Ir ne, pasiturintys brazilai ten keliauja ne vasaromis atsivėsinti: jie ten žiemoja tikėdamiesi, kad gal šie metai bus vieni tų kelių stebuklingų, kai prisninga.

Aukščiausiame Brazilijos mieste Kampos do Žordao

Aukščiausiame Brazilijos mieste Kampos do Žordao – 1600 m – kur viskas įrengta europietiška dvasia, o viešbučio restorane pilna 2003 m. sniego nuotraukų – kad nesuabejotume, jog taip *gali* būti

Brazilija milžiniška: kaip po ją keliauti

Brazilija yra penkta didžiausia pasaulio valstybė – tiek pagal plotą, tiek pagal gyventojų skaičių. Atstumai tarp nutolusių lankytinų vietų gali būti ir 1000 ar 2000 kilometrų. Jeigu pakeliui nėra ką lankyti, geriausia skristi. Vidinių skrydžių Brazilijoje daug ir nors jie brangesni, nei Europoje, jie pigesni, nei daug kur kitur Amerikoje (vienas gali kainuoti 50-150 eurų). Būtent naudodamasis vietinėmis pigių skrydžių avialinijomis aš skridau prie Igvasu krioklių, į Pantanalį, Salvadorą, Resifę, Amazoniją.

Amazonijos Karibais vadinamas Alter do Šao paupio kurortas iš besileidžiančio lėktuvo.

Amazonijos Karibais vadinamas Alter do Šao paupio kurortas iš besileidžiančio lėktuvo

Brazilijos pietryčiuose, kur žmonės gyvena tankiau, atstumai tarp lankytinų vietų mažesni. Todėl automobiliu važiavau iš šalies sostinės Brazilijos per Minas Žeraisą ir Rio de Žaneirą į San Paulą, taip pat iš San Paulo į Pietų pakrantę (Florianopolį). Galima keliauti ir tarpmiestiniais autobusais (tačiau keleiviniai traukiniai, privatizavus geležinkelius, Brazilijoje panaikinti).

Stačios gatvės Minas Žeraiso valstijos „aukso miestelyje“ Oro Prete. Šiaip Brazilijoje pagrindiniai keliai neblogi.

Visa tarpmiestinė Brazilijos transporto infrastruktūra dažnai atrodo statyta pernelyg seniai, kai dar važinėdavo mažiau kas. Net mokamose automagistralėse, pasitaiko, valandoms “klimpsti” sunkvežimių kamščiuose (tiesiog, magistralių tarp didelių miestų per mažai), o oro uostai visuomet sprogte sprogsta nuo žmonių. Bet sistema prižiūrėta.

Užsikišusi Brazilijos magistralė

Užsikišusi Brazilijos magistralė

Po Brazilijos didmiesčių centrus savo automobiliu geriau nevažinėti, nes kamščiai dideli, o automobilio statymas – labai brangus. Kur yra metro geriausia važinėti juo (deja, jis Brazilijoje retas). Autobusų sistema sudėtinga: maršrutų šimtai ir jie stotelėse nesužymėti, sąrašą galima rasti tik portugališkose internetinėse svetainėse (kažkiek padeda Google Maps, bet ne visada). Vienas pliusas: viešojo transporto stotys („terminalai“). Kone kiekvienas Brazilijos miestas tokias turi, ir beveik visi autobusų maršrutai prasideda nuo tokios stoties: pakanka į ją nuėjus pasiteirauti autobuso numerio ir platformos, ties kuria tas maršrutas stoja. Viešojo transporto stotis dažniausiai būna centre (tarpmiestinių autobusų – priemiesčiuose).

Motociklininkai užvežantys į favelas

Motociklininkai užvežantys į Rio de Žaneiro favelas – ant kalnų stūksančius lūšnynus, kur įvažiavimas tik vienas

Geresnis, aiškesnis ir saugesnis sprendimas – Brazilijoje itin stiprus „Uber“. Jei keliauji keliese, nedidelį atstumą, važiuoti „Uber“ kartais net pigiau, nei viešuoju transportu. Jei keliauji vienas ar dviese, gali naudotis „Uber Juntos“: dalintis „Uber“ su kitais ta pačia kryptimi vykstančiais žmonėmis.

Jei dar kyla noras visą Braziliją apvažiuoti automobiliu ar viešuoju transportu, kviečiu pažiūrėti šią atstumų lentelę (nuotrauka daryta prie Santaremo)

Jei dar kyla noras visą Braziliją apvažiuoti automobiliu ar viešuoju transportu, kviečiu visų pirma pažiūrėti šią atstumų lentelę (nuotrauka daryta prie Santaremo Amazonijoje)

Amazonės upių baseinas – viena paskutinių pasaulio vietų, kur dar įprasta keliauti reisiniais upių laivais. Tiesa, šios kelionės matuojamos ne valandomis, o paromis tylaus gulėjimo hamake stebint lėtai slenkančius tolimus krantus. Romantiška, bet laiko tam pritrūko. Regionui pažinti pasirinkau trumpesnes ekskursijas iš Manauso ir Santaremo, kurių metu pamačiau ir džiungles, ir gyvūniją, ir vietos indėnų tradicijas. Tarp regiono didmiesčių patogiausia skristi: keliai yra ne visur, kai kurie keliai liūčių sezono metu “paskęsta”.

Tipiški Amazonės laivai.

Tarp turto ir skurdo – vienas žingsnis

Nepaisant Brazilijos regionų įvairovės, girdėjau gerą mintį, kad patiems brazilams Brazilija susideda iš dviejų dalių. Pusė jos yra turtinga tarsi Belgija, kita pusė – skurdi lyg Indija. Turtingiausiuose rajonuose kainos (ir žmonių algos) lyg Vakarų Europoje. Skurdžiuose pigiau nei Lietuvoje, tačiau žmonių pajamos menkesnės daug labiau. Tai vadinamieji lūšnynai, arba favelos.

Oficialiai juose gyvena kas dvidešimtas brazilas, bet brėžti liniją sunku: daug rajonų ir miestelių atrodo vos kiek geriau nei favelos, o ir pačios favelos nėra tokios nevilties oazės, kaip gali pasirodyti išgirdus žodį „lūšnynas“: jose verda gyvenimas, dirbama ir švenčiama, palaikiams netinkuotiems raudonų plytų nameliams pristatomi vis nauji ir nauji aukštai. Tiesa, automatu mosuojantį jaunuolį irgi mačiau.

 Vidigalio favela Rio de Žaneire. Tiesa, pastatarojoje faveloje besiruošiant Olimpiadai situacija pagerėjo

Vidigalio favela Rio de Žaneire. Tiesa, pastatarojoje faveloje besiruošiant Olimpiadai situacija pagerėjo

Daugelį „braziliškų linksmybių“ sukūrė būtent vargšai. Rio de Žaneiro karnavalo sambos mokyklos įsikūrusios favelose, ten – ir vieni aistringiausių futbolo sirgalių. Tačiau gebėjimas linksmintis vienija luomus: gyva muzika suskamba ir prestižiniuose baruose, ir prekybos centro maisto zonoje (food court), ir nemokamuose teatruose, ir favelų aikštėse. Keliaujant po Braziliją tiesiog būtina pasinerti į kokią vietinę pramogą (futbolas, koncertai). Bet net ir tai bus tik koks dešimtadalis to įspūdžio, kurį sukelia Karnavalas – kone mėnesio trukmės beprotybės, seksualumo, šokio ir muzikos fiesta, apimanti ne vieną didįjį Brazilijos miestą. Garsiausias vyksta Rio de Žaneire (tačiau ir kiti įdomūs bei labai skirtingi), o karnavalo apogėjus – maždaug prieš Užgavėnes.

Vienas įspūdingų Rio de Žaneiro Karnavalo pasirodymų. Tai - tik viena platforma iš virš 50 per vakarą. Pasirodymas trunka virš 8 valandų ir jame dalyvauja 30 000 šokėjų spalvingiausiais kostiumais. Ir tai tik oficialioji dalis - gatvių paraduose siaučia milijonai

Vienas įspūdingų Rio de Žaneiro Karnavalo pasirodymų. Tai – tik viena platforma iš virš 50 per vakarą. Pasirodymas trunka virš 8 valandų ir jame dalyvauja 30 000 šokėjų spalvingiausiais kostiumais. Ir tai tik oficialioji dalis – gatvių paraduose siaučia milijonai

Itin mėgsta brazilai ir reikšti save per išvaizdą: daugybė žmonių vilki įvairių subkultūrų drabužiais, apsinuogina labiau nei įprasta kitur ar išvis ekscentriškai modifikuoja kūną (veido tatuiruotės, mėlyni plaukai, juodas lūpdažis ir pan.). Karts nuo karto pamatysi moterimi persirengusį vyrą – jie save vadina “travesti”. Pagal plastinių operacijų skaičių Brazilija nusileidžia tik JAV ir net kokia favelos moteris sunkiai uždirbtus pinigus gali išleisti krūtų padidinimui. Netgi prekybos centruose gali pasidaryti tatuiruotę prisileisti botokso – tarsi tai būtų kokia šukuosena ar manikiūras.

Didelės krūtinės Brazilijoje ne išimtis, o norma

Tokia moters figūra Brazilijoje nėra reta išimtis

Brazilai, remiantis apklausomis – vieni laimingiausių pasaulio žmonių. Įdomu, kad jie niekad niekur masiškai neemigruodavo. Ir šiandien gana daug brazilų geriau renkasi skursti, nei sunkiai dirbti: juodus darbus didmiesčiuose kai kur jau daro iš ispanakalbių Lotynų Amerikos šalių atvykusieji.

Sambos repeticja ruošiantis Rio de Žaneiro karnavalui vienoje miesto sambos mokyklų (jos pasižiūrėti parduodami bilietai)

Nusikaltėliai – didžiausia Brazilijos antireklama

Įsijausti į brazilišką pozityvumą labiausiai trukdo nusikalstamumas. Statistika liūdnai įspūdinga. Kas devinta pasaulio žmogžudystė įvyksta Brazilijoje (penkiasdešimt tūkstančių per metus), nors tik kas keturiasdešimtas žmogus ten gyvena. Turistai dažniau nukenčia nuo nesibaigiančių vagysčių ir plėšimu. Pasak vietinių, ypač pavojingi nepilnamečiai, nes pagal Brazilijos įstatymus policija negali jų suimti: mačiau, kaip policija vaikėsi grupelę vaikų, bet tik atsiims vogtus daiktus ir paleis. Jokioje kitoje šalyje tiek kartų nenukentėjau nuo banditų, kaip Brazilijoje: štai Rio de Žaneire vidury baltos dienos mane apiplėšė (viską matė ir nieko nedarė dešimtys praeivių), Manause atakavo kišenvagiai. Laimė, pasirinko ne tas kišenes, kur būta brangiausių daiktų…

Kai Brazilijoje karšta ir nesirengiama daug - ypač per Karnavalą - sunku kur ką paslėpti.

Kai Brazilijoje karšta ir nesirengiama daug – ypač per Karnavalą, kai daryta ši nuotrauka – sunku kur ką paslėpti.

Net turtingiausi Brazilijos miestai bei rajonai, o ypač – didmiesčių senamiesčiai – pilni narkomanų, gyvenančių gatvėje ir mintimis skrajojančių kitame pasaulyje: štai vienas, prisituštinęs į kelnes, iš pažiūros įsivaizduoja vaidinantis teatre, štai kitas garsiai rėkauja atsitiktinius žodžius ir kabinėjasi prie aplinkinių, štai trečias staiga ima kąsti sau į ranką, ketvirtas perėjoje apsivemia, dar šimtai miega ar guli tarp šiukšlių, mirusiu žvilgsniu sekdami praeivius. Labiausiai pribloškia, kiek šitokių žmonių daug: vietomis jie skaičiumi nustelbia „normalius“. Reta šalių, kuriose jaučiausi taip nesaugiai kaip Brazilijoje. Vietinių raminimai irgi nepadėjo: „Čia gana saugu, iš mūsų tik tris automobilius pavogė“, „Iš pas mane gyvenusių turistų nieko nepavogė… Tiesa, iš vieno atėmė mobilų, na bet jis gatvėje žinutes rašinėjo“. O kur dar elektrifikuotos ir spygliuotos tvoros, supančios kiekvieną bent kiek turtingesnį namą, dvigubi vartai, neperšaunami stiklai (kažkieno vis tiek bandyti išdaužti), tanketes primenančios automatais ginkluotų inkasatorių mašinos, išmoningiausi būdai slėpti brangenybes: štai vienas, atsisegęs klyną, išsitraukia banknotus iš apatinių kelnaičių, kitas iš kojinių, merginos telefonas išryškėjęs iš po triko, gidas pataria telefoną nešti įsuktą į kepurę, o vos išsitrauki jį viešumoje – jau aplinkiniai drausmina, apšneka „tas vyras prašosi būti apiplėštas“. Ir dar visos siaubingos istorijos, kurias iš savo patirties pasakojo kiekvienas pažįstamas brazilas: „Mane buvo pagrobę: įšoko į mašiną, įsmeigė ginklus, liepė važiuoti į lūšnyną, viską atėmė, liepė pasakyti kortelių kodus ir paliko ten – bet kitus tokiose situacijose nužudo“ ir panašios.

Benamiai prie užgrobto apleisto namo San Paule. Google Street View galima pamatyti, kad dar 2010 m. šis pastatas buvo normalus, ten veikė federalinė policija. Nuotrauka daryta 2015 m., o 2018 m. pastatas iki pamatų sudegė. Beje, San Paulo valdžia siūlo benamiams kur gyventi ir pašalpas, bet dauguma ten neina, nes tektų atsisakyti narkotikų ir alkoholio

Ne tik Brazilijos turtuoliai, bet ir vidurinioji klasė priversta gyventi tvirtovėse. “Savą” pasaulį nuo “svetimo” skiria, dvigubos durys (automobiliu įvažiuoji pro vienus vartus ir tik šiems užsidarius atsidaro antri), naujausiuose daugiabučiuose – net pirštų atspaudų detektoriai, veidų atpažinimas (kai apsistoji AirBnB surenka tavo biometrinius duomenis – antraip nepatektum net į laiptinę).

Daugiabučių bendros erdvės (iki stogų baseinų) labiau išpuoselėtos nei Lietuvoje, bet vos iškišęs galvą pro apsaugininkų stebimas jų duris patenki į anarchišką chaosą, vietomis pagalvodamas, ar grįši sveikas.

Tai - ne koks 5* viešbutis, o baseinas ant daugiabučio stogo. Juo gali naudotis visi gyventojai ir jų svečiai.

Tai – ne koks 5* viešbutis, o baseinas ant eilinio naujo San Paulo daugiabučio stogo. Juo gali naudotis visi gyventojai ir jų svečiai.

Į tai, kad gali būti apvogti, brazilai stengiasi nekreipti dėmesio: „Jei puls plėšikai, grasins ginklu – viską atiduokite ir nesinervinkite“ – Rio de Žaneiro olimpiados lankytojus pamokė vietos politikas – „juk nepergyvenate dėl išlieto kavos puodelio“. O viena brazilė klientė, su kuria kartu vakarieniavome, su olimpine ramybe balse sakė: „Užsakiau stalelį. Padavėja sakė, kad priešais kavinę vyksta susišaudymas – bet nieko, iki susitikimo laiko po poros valandų nurims“.

Tačiau brazilų kantrybė turi ribas. Pirmą kartą istorijoje brazilai pradeda masiškiau emigruoti, „atsikurti“ savo protėvių pilietybes (tarp jų – Lietuvos). Kai Brazilijos lietuvių, kuriems padedu tapti Lietuvos piliečiais, paklausiu, kodėl nusprendė emigruoti, daugelis visų pirma mini nesaugumą.

Paplūdimiai - viena zonų, kurią plėšikai dažnai puola. Su aukomis susidūrėme ir asmeniškai. "Ką tik bėgo minia paauglių ir visiems viską plėšė iš rankų" - sakė.

Paplūdimiai – viena zonų, kurią plėšikai dažnai puola. Su aukomis susidūrėme ir asmeniškai. ‘Ką tik bėgo minia paauglių ir visiems viską plėšė iš rankų’ – sakė. Nuolatinė istorija. Paaugliai Brazilijoje negali būti baudžiami, policija juos sulaiko ir iškart paleidžia – dėl to vietiniai patarė suklusti ir ratu aplenkti nepilnamečių susidūrimus

Tiesa, nuolatinis skundas „Per daug jau juos (banditus) užsileidome“ 2018 m. lėmė valdžios pasikeitimą, sustiprinta policija, ir, kaip sakė pažįstamas brazilas, „Dabar jau galiu eiti į San Paulo centrą su fotoaparatu“. Pridurčiau – tol, kol esi pareigūnų akiratyje, nes apiplėšimą „vos už kampo nuo policininkų“ patyriau ir aš, ir daug pašnekovų.

Keliaudamas po Braziliją vadovaujuosi daug įvairių patarimų: pavyzdžiui, turėjau „netikrą piniginę“ su nedaug pinigų, reikalui esant, plėšikams apgauti, o daiktus buvau paskirstęs po daugybę kišenių. Po netrumpos pertraukos, vėl atsispausdinau žemėlapius, kad rečiau traukčiau telefoną. Rekomenduojama viską, ko tą dieną nereiks, palikti viešbučio seife (tokius, kaip ir saugomas parkavimo aikšteles, turi net pigiausi viešbučiai), bet kadangi dažnai apsistodavau tik trumpam, tai ne visada buvo įmanoma.

Policija daugybėje Brazilijos miestų labiau primena armiją. Rio de Žaneiras. Vien policija Brazilijoje nušauna daugiau nusikaltėlių, nei Lietuvoje žūva žmonių apskritai - bet, aišku, nusikaltėliai pražudo dar kelis kartus daugiau

Policija daugybėje Brazilijos miestų labiau primena armiją. Rio de Žaneiras. Vien policija Brazilijoje nušauna daugiau nusikaltėlių, nei Lietuvoje žūva žmonių apskritai – bet, aišku, nusikaltėliai pražudo dar kelis kartus daugiau

Tik mažuose miesteliuose kiek saugiau (vis viena ne taip saugu, kaip Lietuvoje), o blogiausia situacija šalies šiaurės didmiesčiuose.

Dar sunkiau nei vagių išvengti apgavikų ir pinigų kaulytojų. Elgetų (kartą grįžtant namo nuo metro San Paule pinigų paeiliui prašė keturi). Parkingo reketininkų, rekančių milžiniškas duokles tarsi gatvė priklausytų jiems (pvz. vienas prašė 15 EUR). Laimė, įkyrių prekijų, brukančių prekes, mažai.

Brazilijos gamta idiliškesnė už miestus, bet irgi gali tapti įkyri. Šie koačiai prie Igvasu krioklių leidžiasi glostomi, bet mėgina ką nors nukniaukti. Ir mūsų akivaizdoje vienus turistus „apvogė“. Brazilija taip pat garsėja ir nuodingų gyvūnų gausa. Tačiau pavojingiausi padarai – patys mažiausi. Visur, isškyrus San Paulo ir Rio de Žaneiro apylinkes – uodų platinamų tropinių ligų pavojus. Tiesa, jis nedidelis, ir mes nesiskiepijome

Norint nepermokėti padeda prasta apranga, ilgas demonstratyvus stebeilijamasis į kainas (gal sutapimas, bet kai eidavau pirkti vienas ir stengdavausi sudaryti nuskurėlio įvaizdį, manęs taip akivaizdžiai neapgaudinėdavo).

Šis benamis yra paplūdimio menininkas – Rio de Žaneiro paplūdimyje nuolat prižiūri ir tobulina savo smėlio pilį ir renka už ją aukas. Tiesa, įžūliai nieko nereikalauja.

Kaip ten bebūtų, paslaugių, svetingų brazilų irgi buvo visur. Nesiliauja stebinti, kaip brazilai pasitiki savo durininkais, tarnais ir kokie malonūs šie gali būti: atrodo, Lietuvoje taip nepasitikėtum. Kaip įprasta atiduoti kokiam pirmąsyk matomam restorano darbuotojui raktelį, kad nuvarytų tavo automobilį į tolimą parkingą. Kaip apsilankius privačiose ligoninėse man atliko visus tyrimus ir liepė eiti namo nesusimokėjus: “grįžkite, susimokėkite rytoj”.

Vėlgi, Brazilija – lyg du pasauliai: tvarkingi, saugūs namai ir rajonai, supami kone postapokaliptinio skurdo ir anarchijos. Ir brazilai, sutikę žmogų, tarsi instinktyviai supranta, iš kurio pasaulio tas žmogus yra: kada reikia pasitikėti, kada – bėgti.

Odos spalva – tiesiog veido bruožas?

Brazilija – imigrantų šalis. Portugalų kolonistai, afrikiečiai vergai, europiečiai ir azijiečiai imigrantai (tarp jų – lietuviai), visiškai nustelbė indėnus, kurių tautos išliko tik giliai miškuose.

Indėnų kaimas Amazonijoje. Amazonija – paskutinė Brazilijos dalis, kur dar yra šimtai tūkstančių tradiciškai gyvenančių indėnų

Tačiau priešingai daugeliui šalių, Brazilijoje artimi tarprasiniai santykiai niekad nebuvo tabu. Visi tiek prasimaišė, kad sąvoka “rasė” išvis buvo nunykusi, o šalį net lygybės trokštantys kairieji, panaikinus vergovę (1888 m.), didžiuodamiesi pakrikštijo rasine demokratija.

Odos spalva Brazilijoje – lyg plaukų spalva pas mus. Egzistuoja dešimtys ar net šimtai žodžių, kuriais brazilai apibrėžia savo odos spalvą. Populiariausi: juodaodis (preto, 8%), baltaodis (branco, 48%), rudaodis (pardo, 43% kai neduodama daugiau variantų), geltonodis (amarello, 1%), variaodis (caboclo), rusvaodis (moreno). Teoriškai baltaodžiai kilę iš Europos, juodaodžiai iš Afrikos, o rudaodžiai yra jų mišinys, bet realybė kita: kaip rodo genetiniai tyrimai, vidutiniškai kiekvienas baltaodžiu besivadinantis Rio de Žaneiro gyventojas turi po 7% afrikietiško ir indėniško kraujo; kiekvienas, besivadinantis juodaodžiu – 7% indėniško ir net 42% europietiško. Tik imigrantai ir jų vaikai neprasimaišę. Dar vergovės eroje dalis vergų jau buvo beveik baltaodžiai, dalis vergvaldžių – juodaodžiai.

Merginos vienoje tradicinių Minas Žeraiso gatvelių

Tiesa, skirtinguose Brazilijos regionuose vyraujantys veido bruožai skiriasi. Štai Amazonijoje gerokai daugiau matosi indėniškų genų, pietryčiuose dažnesni europietiški, šiaurės rytuose – afrikietiški. Sakoma, kad braziliškus pasus labai mėgsta padirbinėtojai, nes nė vienam pasaulio žmogui, gavusiam netikrą pasą, nėra sunku apsimesti brazilu.

Per brazilišką televiziją dauguma rodomų žmonių – šviesiaodžiai, mat toks grožio standartas. Juk kiekvienoje šalyje kai kurios paveldimos savybės (ausų, krūtinės, nosies dydis, forma ir t.t.) laikomos gražiomis, o kai kurios – ne.

Milžiniškas Inhotimo parkas netoli Belo Horizontės miesto – idealizuota Brazilijos gamta

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl JAV įtakos į Braziliją sugrįžo rasės sąvoka, taigi, bet kas, kas nenaudinga tamsesnės odos žmonėms, imta laikyti rasizmu. Paskaičiavus, kad šviesesnės odos spalvos žmonės vidutiniškai pasiekia daugiau (ne vien ten, kur reikalingas grožis), tuo metu valdžiusi ekskomunistinė Darbininkų partija ėmė šaukti apie diskriminaciją. Pasidarbuota iš peties: nustatytos net kvotos, kad pusė į universitetus priimamų žmonių turi būti tamsesnės odos, nepaisant jų rezultatų. Pagal šią sistemą turtingos tamsiaodžių šeimos jaunuolis netgi prasčiau besimokydamas gali įstoti į universitetą, kai tuo tarpu geriau besimokydamas šviesiaodis iš lūšnyno neįstos. Beje, žinant Brazilijos tautinį margumyną, beveik neabejotina, kad ir afrikietiško, ir europietiško kraujo turės jiedu abu. Taip be amžino susiskaldymo į turtingus ir vargšus, Brazilijoje atsirado naujas – rasinis.

Sutikti brazilai skundėsi, kad prie Darbininkų partijos politinė nuomonė, neapykanta turtingiems, imta formuoti net mokyklose, kuriose net panaikinta privaloma užsienio kalba. Esą kilo net opozicinis judėjimas „Mokymasis be partijos“.

Amazonės teatro vidus Manause, kaip ir daug Brazilijos imperijos XIX a. pabaigos pastatų, labai didingas. Jo gausybėje simbolių ir skulptūrų įamžinti įvairios kilmės brazilai: europiečių, afrikiečių, indėnų

Katalikybę keičia protestantizmas

Brazilija – daugiausiai katalikų pasaulyje turinti valstybė (~140 mln.). Religija ten – labai rimtas reikalas: bereikia apsilankyti antroje pagal dydį pasaulio katalikų bažnyčioje prie Aparesidos. Aplink ją susiformavo ištisas religinis kurortas su lynų keltuvu, turgumis, lunaparku ir viešbučių eilėmis. Religija ir pasaulietinis gyvenimas Brazilijoje persipynę: neretai pamatysi ant automobilių ar autobusų užklijuotus religinius šūkius, gatvėmis vaikštančius vienuolius. Padėkų Dievui aptikau, net pavyzdžiui, paukščių zoologijos sode, o parlamento posėdžių salėje kabo kryžius. Visa tai, tikriausiai, krikščionybės sveikumo požymis: jei kažkuo tikrai tiki, tai atrodo tokia pati realybės dalis, kaip ir politika, gamta, pramogos ar automobiliai.

Šv. Pranciškaus bažnyčios auksinis vidus

Šv. Pranciškaus bažnyčios Salvadore auksinis vidus

Tačiau štai katalikybės dominavimas pastaraisiais dešimtmečiais susvyravo. Žmonės palieka auksais išpuoštas jos bažnyčias ir eina į kur kas kuklesnes, bet „gyvesnes“ protestantiškas, įsikūrusias kur pirmuose namų aukštuose. Tokių mačiau labai daug. Afrikietiškos kultūros žmonėms ypač artimi charizmininkai / sekmininkai, savo apeigose daug dainuojantys, mėginantys berti žodžius iš sąmonės srauto. Jau beveik ketvirtis brazilų – protestantai. Pakanka įsijungti televizorių ir galėsi suskaičiuoti kokius penkis įvairiausių protestantinių bažnyčių kanalus, kiekviename kurių visokie pastoriai nuolat rėš ugningas religines kalbas.

Tradicinė sena barokinė katalikų bažnyčia Oro Prete, žymiausiame Brazilijos miestelyje

Be krikščionybės, Brazilijoje yra kandomblė (modifikuota afrikietiška pagonybė), kurią pamatyti sunkiau (maldos namai terreiro nesiskiria nuo paprastų), su savo baltai vilkinčiais sekėjais. Taip pat visokios naujos „sektos“ kurias norint atrasti labai lengva ir netikėtai įdomu (įspūdingi ritualai, apranga).

Kandomblė Salvadore, kur jos tiek daug, kad jau yra matoma. Iš kairės į dešinę: dvasias vaikantys kandomblistai, pasitinkantys einančius į katalikų mišias (taip, daugelis tiki ir tuo, ir tuo); norus pildančios juostos (kai nukris - išsipildys); kandombliškas dvasių vaikymo kūno išpaišymas

Kandomblė jos sostinėje Salvadore. Iš kairės į dešinę: dvasias vaikantys kandomblistai, pasitinkantys einančius į katalikų mišias (taip, daugelis tiki ir tuo, ir tuo); norus pildančios juostos (kai nukris – išsipildys); kandombliškas dvasių vaikymo kūno išpaišymas

Brazilai prie užsieniečių nelabai pratę

Beveik visiems 200 milijonų brazilų gimtoji kalba – portugalų. Kitomis kalbomis jie kalba prastai, o angliškai dauguma nemoka net paprasčiausių žodžių, kuriuos, jau galvojau, žino visas pasaulis. Štai viena motelio darbuotoja raštelyje kreipėsi „The Lord“ (Viešpatie) – kiek suprantu, pasinaudojusi kokiu žodynu, taip išsivertė žodį „Senhor“ (šiaip jau reiškiantį ir Pone/Misteri). Prieš keliaudamas kiek pramokau portugališkai – labai pravertė.

Brazilija garsėja gražiais grafičiais, o įspūdingiausi - ant plynų San Paulo daugiaaukščių sienų. Ne viena gatvė - tikra jų galerija

Brazilija garsėja gražiais grafičiais, o įspūdingiausi – ant plynų San Paulo daugiaaukščių sienų. Ne viena gatvė – tikra jų galerija

Kaip pasakojo vietiniai, daug brazilų mano, kat tai užsieniečiai turi išmokti portugališkai, jei atvažiuoja į Braziliją. Net jeigu tas atvykėlis – turistas! Pasitaiko labai radikalių veikėjų, kuriuos Europoje mažų mažiausiai vadintume neonaciais: vienas “prašalaitis” priėjęs restorane puolė šaukti (“Kodėl aptarnaujate nevietinius?”), o kitas, mačiau, nė iš to, nė iš to, užsieniečius ėmė vaikytis su mačete – kaip šie drįso kalbėti ne portugališkai? Turbūt, kalti ir narkotikai ar alkoholis, bet abi patirtys – nejaukios. Kaip ten bebūtų, tai visiška retenybė, kuri atsitinka gal kartą į mėnesį buvimo Brazilijoje ar rečiau, o dauguma brazilų malonūs.

Veikėjas su mačete vaikosi užsieniečius. Čia prieš jį stojo kažkoks vyras, mėgindamas ginklą atimti. Galiausiai pavyko, bet "rėksnys" ir toliau siautėjo be ginklo.

Veikėjas su mačete vaikosi užsieniečius. Čia prieš jį stojo kažkoks vyras, mėgindamas ginklą atimti. Galiausiai pavyko, bet “rėksnys” ir toliau siautėjo be ginklo.

Tiesa, ir maloniesiems brazilams suvokti likusį pasaulį nėra lengva, su juo ryšių retas jų turi. „O kas Lietuvoje buvo iki Lietuvos?“ klausė manęs Manauso teatro darbuotojas. Nes juk tiek Brazilija, tiek visos jos kaimyninės šalys patyrė dvi skirtingas epochas. Indėniškąją ir tą po Kolumbo, kai indėnus išguldė ligos, nustelbė Europos kolonistai ir Afrikos vergai. Pašnekovui buvo sunku patikėti, kad Lietuva egzistuoja nuo pat Viduramžių, kad jau tūkstančius metų čia gyvena tie patys lietuviai ir jokių panašių radikalių pokyčių pas mus nebuvo.

Rūmai Rio de Žaneire

Rūmai Rio de Žaneire. Visus senuosius Brazilijos miestus, architektūrą sukūrė europiečiai, tad ji – labai europietiška

Brazilija – pati sau pasaulis! Labiausiai tuo įsitikinau Rio de Žaneiro karnavale, kur kone visos superpasirodymų temos buvo susijusios su Brazilija, jos kultūra, menu, istorija; eilinis užsienietis nesuprastų gerų 95% vizualinių ir garsinių metaforų. Jeigu toks renginys vyktų kur JAV ar Europoje juk, aišku, matytume ir “pasaulines” temas: klimato atšilimą, technologijų įsigalėjimą ir pan.

Dar viena dilema, kylanti dėl menkų Brazilijos ryšių su užsieniu: iš kur gauti Brazilijos rialų? Valiutos keityklos retos, veikia trumpai. Bankai pinigus keisti atsisako ar tai daro už didelius mokesčius. Daug bankomatų lietuviškų kortelių neaptarnauja, kai kurie – brangūs. Ar jas priims pardavėjai – loterija: būna, kad net labiausiai turistinėse vietose sako „tik grynais“, būna, oficialiai ima, bet mūsiškę kortelę atmeta, būna, kad lipdukais „VISA/MASTERCARD“ stalelį apsiklijavęs sėdi net turgaus prekijas. Tačiau tokie atvejai – įtartini, mat Brazilija liūdnai garsėja kortelių duomenų vagystėmis.

San Paulo Avenida Paulista, brangiausia Pietų Amerikos gatvė – viena retų vietų, kur keityklų kiek daugiau. Kadaise tai buvo graži gatvė, bet dabar pastatai čia nuobodūs. Mat visos Brazilijos didmiesčiuose ~1960 m. buvo masiškai griaunami seni puošnūs namai ir jų vietoje statomos ‘dėžutės’. Iki pat šiol kaip paveldas saugomi tik patys įspūdingiausi pastatai.

Unikalios vietos pavalgyti ir pernakvoti

Nepaisant to, kad Brazilija yra atvykėlių šalis, o jos didmiesčiuose gali nesunkiai rasti amerikietiškų greito maisto tinklų, brazilai turi ir savo virtuvę (kuri dar ir smarkiai įvairuoja regionuose). Garsiausias patiekalas – feižoada iš pupų ir mėsos. Kaip mėgsta sakyti patys braziliai, jie yra antropofagai. Žmogėdros. Ne, ne tai, apie ką pagalvojate: jie “valgo” užsienio kultūrą, sukramto ir “išspjauna” kažką visai naujo. Taip džiazas pavirto į bosa novą. Ir daugybė “užsieninių” patiekalų populiarūs tik Brazilijoje: pavyzdžiui, saldžios picos su kokiu ten Nutella ar Snickers. Arba mažos picukės esfihos. Jos supina itališką picą su libanietiška sfiha.

Esfihų rinkinys garsiame Brazilijos tinkle Habib

Esfihų rinkinys garsiame Brazilijos tinkle Habib

Bet dar įdomesni vietiniai Brazilijos valgymo restorane būdai. Standartinis – užsisakyti patiekalus iš meniu – ten veikiau išimtis, nei taisyklė. Pietų metui paplitę restoranai „por kilo“ („už kilogramą“), kuriuose galima įsidėti kiek nori maisto, o susimokėti teks pagal galutinį lėkštės svorį (ir visai nesvarbu, kiek prisikrovei jautienos, o kiek daržovių). Dar yra „atviri bufetai“ – ten už fiksuotą mokestį gali valgyti kiek nori. Taip pat “marmitex” – vienkartinis prisidėjimas į fiksuoto dydžio dėžutę “kiek tilps”. Vakarais populiaresni „rodizio“, kur patiekalus (vienur mėsą, kitur picos gabalėlius ar sušius) nešioja padavėjai ir galima juos arba imti, arba „praleisti“ (nepriklausomai nuo to, kiek valgysi, susimoki tiek pat). Arba “rodizio a la carte“, kur surašai kiek ir kokių gabaliukų nori iš tam tikro sąrašo ir tau atneša (gali rašyti kiek nori, bet prirašius ir nesuvalgius – bauda).

Rodizio padavėjai nešioja mėsos iešmus, nuo kurių čia pat gali atpjauti kiek reikia mėsos

Rodizio padavėjai nešioja mėsos iešmus, nuo kurių čia pat gali atpjauti kiek reikia mėsos

Minusas – dažno restorano darbo valandos labai ribotos: vieni, tarkime, dirba nuo 11:00 iki 14:00, kiti – tik vakarais. Brazilai nelinkę ilgai miegoti, bet viskam (darbui, valgiui, linksmybėms) ten yra savas metas, didmiesčiuose – net savi rajonai, o atsidurti ne vietoje ir ne laiku, kur viskas dar ar jau uždaryta, gali būti ir nesaugu. Beje, daugelis tradicinių patiekalų net valgomi konkrečiomis savaitės dienomis: pavyzdžiui, San Paule sunkiai kur gausi feižoadą ne trečiadienį ar šeštadienį, o regioninį „mėsų kalną“ virada a paulista – ne antradienį.

Por kilo restorano maistas

Brazilai turi ir įdomių nakvynės vietų. Be viešbučių (beveik visi – su įskaičiuotais pusryčiais, didesnieji turi ir baseinus ant stogų) ar hostelių yra pozados [pousada] – paprastai maži, istoriniuose pastatuose įsikūrę viešbutėliai.

Taip pat ložės Pantanalyje ar džiunglėse, kur gali kaip niekur būti gamtos apsuptyje (su visais to pliusais ir minusais, pvz. vabzdžiais).

Į Poso Alegre ložę atėjo nandu

Į Pantanalio ložę užklydo nandu. Vien gulėdamas ten savo hamake galėjau išvysti ir agutį, beždžionių šeimą, koačių grupę, elnią, lapę bei dar daug ką

Ir moteliai. Vienintelis pastarųjų panašumas į mums įprastus – į juos atvažiuojama automobiliu. Turistai ten užsuka retai – dauguma lankytojų brazilai, mėginantys paįvairinti seksualinį gyvenimą (neretai – su prostitutėmis). Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai į kambarį. Kambariuose be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario ir pornografiją rodančio televizoriaus būna ir nepermatomas suktukas, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš darbuotojų. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Aišku, langų nėra, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.

Tipinis gana kičinis motelio vaizdas

Tipinis gana kičinis motelio vaizdas

Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Brazilai rengiasi daug atviresniais rūbais, nei kurioje kitoje valstybėje. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro. O Rio de Žaneire mačiau ir seksą paplūdimyje. Ir net eiliniame viešbučiuose teko matyti priklijuotus perspėjimus apie lytiškai plintančias ligas ir jų simptomus, prie registratūrų – raginimus stebėti, ar svetimų vaikų neatsiveda pedofilai ir pan.

Ši porelė glamonėjosi ant katedros laiptų. Praėjusi vyresnė ponia išreiškė pasipiktinimą. Tačiau tik veiksmo vieta, o ne viešumu.

Daug nakvynės vietų Brazilijoje rasi hamakus poilsiui: jie kabinami prie lango, balkone ir kitur. Hamakas – tikra Brazilijos tautinės tapatybės dalis.

Puiki šalis aplankyti, bet ne gyventi

Nors iš šio aprašymo Brazilija gali pasirodyti valiūkiškos laisvės šalis, ten laisvas jaustis negali. Tikriausiai itin tą pajusčiau, jei reiktų joje gyventi nuolat. Juk laisvės pojūtį suteikia trys dalykai, kurių Brazilijai trūksta: saugumas (galimybė be baimės eiti kur nori ir kada nori), stipri ekonomika (galimybė daug ką įpirkti) ir politinės aplinkybės (oficialios ideologijos nebuvimas).

Tačiau kelionei Brazilija – viena įdomiausių pasaulio valstybių. Dėl didingos jos gamtos, dėl ugningos kultūros tikrai verta prisiimti tam tikrą riziką.

Driežai Brazilijoje

Juoba, dabar galima rasti gerų pasiūlymų skrydžiams iš Vilniaus į San Paulą, kokių seniau į Pietų Ameriką išvis nebūdavo.

Šiame straipsnyje tegalėjau menkai paliesti šios milžiniškos šalies esmę. Toliau – išsamesni straipsniai apie atskiras Brazilijos lankytinas vietas ir jų atmosferą.

Vieni daugelio Igvasu krioklių

Aplankyti Brazilijos regionai ir kaip jie suskirstyti į straipsnius

Aplankyti Brazilijos regionai ir kaip jie suskirstyti į straipsnius


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,