Išskleisti meniu

Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas

San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas

| 0 komentarų

San Franciskas. Čia baigiasi Amerika ir prasideda Ramusis Vandenynas. Rūkų miestas, užgimęs Kalifornijos Aukso karštinės metu XIX a. viduryje.

Turtingus anos epochos rūmus nušlavė žemės drebėjimai, bet San Franciskas liko išskirtinis JAV. Jo centre – mažai dangoraižių ir daug Viktorijos stiliaus namelių. Po itin stačias miesto kalvas vežioja niekur daugiau neišlikusi viešojo transporto forma: lynų vagonas, traukiamas be paliovos požemiais besirangančių storų trosų.

Vaizdas nuo Koit bokšto į vieną žymiųjų San Francisko tiltų ir vienintelius dangoraižius

Nors orai nelepino (lietūs, kruša, vėjai), daug vaikščiojome begale didmiesčio įkalnių ir nuokalnių. Nuo Didžiąją Depresiją menančiomis freskomis išdabinto Koit bokšto iki raudonojo Aukso Vartų tilto.

Stokodami laiko didžiuosius muziejus praleidome – naršėme įvairiatautes didmiesčio gatves ir kvartalus. Lankėmės didžiausiame JAV kinų rajone, išdabintame raudonais žibintais. Buvome ir kuklesniame Džepantaune, iki Antrojo pasaulinio karo trėmimų glaudusiame milžinišką japonų bendruomenę. Žingsniavome pro baltą katedrą, kurioje tebelaikomos itališkos mišios.

Lynų vagonas (Cable car)

Aplankėme Haitą-Ešburį, kur prieš kelis dešimtmečius rinkosi visos Amerikos hipiai. Ir galiausiai Kastro – pasaulio gėjų sostinę, kur plazdančių vaivorykštės vėliavų fone tarp už rankučių susikabinusių vyrų mes buvome seksualinė mažuma.

San Franciskas – nevienareikšmis miestas. Čia ir daugiausiai JAV valkatų, o raudonieji Aukso vartų tilto turėklai – mėgstamiausia amerikiečių vieta savižudybei…

San Francisko istorija
1776 m. – Ispanai įkuria tvirtovę ir krikščionybės skleidimo misiją. Ši vieta pavaldi Naujosios Ispanijos vicekaralystei.
1821 m. – Naujosios Ispanijos vicekaralystė tampa nepriklausoma nuo Ispanijos kaip Meksika.
1848 m. – San Franciskas ir visa dabartinė Kalifornija po JAV-Meksikos karo atitenka JAV. Atrandamas auksas. Prasideda aukso karštinė, miestas išauga.
1906 m. – Žemės drebėjimas ir jį sekęs gaisras sunaikina didelę San Francisko dalį.
1967 m. – Hipių “meilės vasara”.

 

Vasario 16 d.


Lietuvos krepšinis žymus ir Amerikoje

Lėktuvas San Francisko oro uoste nusileido prieš pat temstant. Amerika, laisvės žemė. Geltonodis pasienietis pasiteiravo, iš kur atvykome. Žinojo Lietuvą ir pagyrė mūsų krepšinio komandą.

Sporto pasiekimai turbūt labiausiai garsina šalis. Nes juk sportu domisi ir darbininkas, ir inteligentas. Futbolo ar kriketo karalijose Lietuvos vardas nežinomas. „Ar iš Slovėnijos?“ klausdavo sutiktieji Namibijoje (Slovėnija, mažesnė už Lietuvą šalis, buvo patekusi į PAR vykusį pasaulio futbolo čempionatą). O JAV yra mums broliška, krepšiniui neabejinga žemė.

Netrukus jau lėkėme vienintele San Francisko vietinio geležinkelio (BART) trasa į miesto centrą. Dar keliaudami iš stoties į viešbutį pamatėme, kiek San Franciske valkatų: tuo miestas garsėja visoje Amerikoje. Jie neįkyrūs, tačiau nugulę ar nusėdę dažną šaligatvį.

Tamsokos miesto gatvės nepasirodė jaukios ir Aistė pasakė tikėjusis ne to, o kažko panašaus į Niujorką. Bet kiekvieną miestą ar miestelį reikia „prisijaukinti“ – todėl palikę lagaminus viešbutyje, išėjome į Auksiniu miestu, Rūkų miestu ir dar ne vienu vardu vadinamą istorinį JAV didmiestį.

Stačios kalvos, tiesios gatvės

San Franciskas – itin kalvotas miestas. Bet jo statytojai ignoravo šią gamtinę tikrovę. Užuot projektavę Europos kalnų miesteliams įprastus serpantinus ir slėnių gatves, jie savajam didmiesčiui pritaikė tada, XIX a., itin populiarų stačiakampį planą. Visos gatvės yra tiesios ir, išskyrus kelias, driekiasi arba iš pietų į šiaurę, arba iš rytų į vakarus, sudarydamos taisyklingus kvartalus. Todėl įkalnės ir nuokalnės – didžiulės. Jos kuria tą keistą – ypač pirmąjį vakarą – vaizdą: žiūri tolyn ir matai tiesut tiesutėlę gatvę, šaunančią aukštyn. Net automobilius įkalnėse ir nuokalnėse primygtinai liepiama statyti skersai važiavimo krypčiai. Prieš kiekvieną lygią sankryžą pavargęs nuo kopimo viliesi, kad pagaliau persirisi kalvą, o tiesioji gatvė pasisuks žemyn. Iki teks kirsti naują kalvą arba kelią pastos vandenynas.

Pirmasis krikštas – pirmoji perlipta San Francisko kalva – mums buvo Nob Hill. XIX a., kuomet šį didmiestį, pasak šiuolaikinių legendų, per kelias naktis pastatė aukso ieškotojai, būtent čia nusėdo miesto „grietinėlė“. Tie, atradę didžiuosius grynuolius. Paskui, kai 1869 m. garu kūrenami plieno žirgai pirmąsyk iš rytų atvyko į San Franciską, prie auksinių turtuolių prisijungė geležinkelio magnatai. Juk geležinis kelias pagaliau sujungė JAV širdį – Niujorką, Čikagą, Bostoną – su labiausiai nutolusiu turtingu Amerikos forpostu – Kalifornija. Tarp šių dviejų žemių tada dar plytėjo „Laukiniai vakarai“ – indėnų ir kaubojų kraštai, kuriuos iki garvežių tekdavo kirsti žirgais ir karietomis.

Deja, visą devynioliktojo šimtmečio pabaigos – JAV vadinamos „paauksuotuoju amžiumi“ – prabangą per kelias 1906 m. naktis pelenais pavertė kaitrios liepsnos. Žemės drebėjimas prakirto dujų vamzdžius, tame pragare pražudydamas kelis tūkstančius žmonių, o gaisrininkai net nebandė saugoti beviltiškai liepsnų ryjamų rajonų. Tik atskyrė pasmerktuosius nuo likusiųjų išsprogdindami ištisus tarpinius kvartalus – tarsi gesintų miško gaisrą. Nob Hill nebuvo tarp išgelbėtųjų. Tik du “išgyvenę” pastatai – Fairmont viešbutis ir Pacific-Union klubas – primena kas prarasta.

Fairmont viešbučio fasadas atlaikė Didįjį San Francisko žemės drebėjimą ir į lydėjusį gaisrą

Lynų vagonai: tramvajai be variklių

Tą vasario šešioliktosios vakarą Nob Hill buvo tuščias. Vos išėjome iš teatrų zonos, kurioje buvome apsistoję, praeivių ir automobilių gatvėse paslaptingai praretėjo. Ir gana ilgai užtruko, kol išvydome San Francisko simbolį – lynų vagoną. Bet štai ir jis – iš pažiūros toks senovinis vienvagonis tramvajus. Tik lynų vagone nėra jokio variklio. Užtat apačioje, po San Francisko kalnuotomis gatvėmis, driekiasi daugiakilometriniai lynai. Šie lynai nuolat juda, o vagonai tai prisikabina, tai atsikabina nuo jų – nelygu važiuoti ar sustoti reikia.

Būtent Nob Hill kalvos viršūnėje stūkso centrinis lynų vagonų pastatas. Čia – šios keistos, tik San Franciske išlikusios transporto priemonės muziejus ir pati jos širdis: agregatai, sukantys ilguosius lynus. Muziejus jau buvo uždarytas. Bet per stiklą puikiai matėme karališkai apšviestą, didžiulio skriemulio be perstojo sukamą juodą lyną, traukiantį atitinkamo maršruto vagonus.

Skriemuliai suka lynus, traukiančius lynų vagonus San Francisko gatvėmis

Nuo šio devynioliktojo amžiaus technikos stebuklo, kurį San Francisko žmonės, nepaisant ekonominio nenaudingumo, 1947 m. išgelbėjo referendumu, Meisono [Mason] gatvė leidosi stačiai žemyn. Tolumoje jau matėsi laivų šviesos – Aukso Vartų sąsiauris. Aistė labai norėjo išvysti kitą San Francisko simbolį, nešiojantį šio sąsiaurio vardą – rausvąjį Aukso Vartų tiltą. Bet tą vakarą to padaryti dar nepavyko.

Riplio oditoriumas: muziejų rinkos McDonald’as

Pakrantės kvartalas, į kurį nusileidome, vadinamas Žvejo prieplauka – Fisherman‘s Wharf. Žvejus ten jau seniai pakeitė kurortinis spindesys – restoranai, viešbučiai ir daug žmonių gatvėse. Pavakarieniavome nacionalinio JAV maisto (McDonald‘s) restorane ir aplankėme vieną kiekvienos amerikietiškos kurortinės zonos atributų: „Ripley‘s Believe It Or Not“ muziejų. JAV yra verslo tinklų tėvynė – ne tik kavinės ar prekybos centrai, bet ir muziejai čia veikia šiuo principu. Yra „Tussaud‘s“ vaškinių figūrų muziejai, ir yra Riplio „Oditoriumai“. Pats Robertas Riplis buvo XX a. pradžios keliautojas, kuriam, kaip ir baroko epochos kunstkamerų savininkams, patiko kolekcionuoti įvairias keistenybes. Visus tuos eksponatus jis demonstruodavo specialiose galerijose ir nūnai, praėjus daugiau nei 60 metų po jo mirties, tokios galerijos veikia 13-oje JAV valstijų, Indijoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur.

Žvejo prieplaukoje

Bilieto kaina – didoka (20 dolerių), o eksponatai – gana komerciniai. Anksčiau jau buvau buvęs Riplio muziejuje Meksikoje, tad galėjau palyginti. Kaip ir ten, taip ir čia kolekcija susideda iš keturių „dėmenų“: kelių tikrų įdomybių, pargabentų paties Riplio, kitų šio keliautojo regėtų keistenybių nuotraukų ar piešinių, optinių iliuzijų, bei kelių naujesnių įdomių faktų. Riplio trofėjai – Azijos šamanų „reikmenys“ ar afrikietiškos kaukės – turėjo stebinti jo epochos žmones, bet šiame interneto ir masinio turizmo amžiuje jau nebeturi tokio poveikio. Eksponatai „Ripley‘s“ pateikiami vaikantis sensacijų, jų aprašymai pilni šauktukų, bet ne realaus konteksto ar paaiškinimų.

Keistenybių nuotraukos ir optinės iliuzijos visuose „oditoriumuose“ panašios, tačiau nė viename anksčiau nesilankiusią Aistę šis muziejus nustebino. Kur kitur vienoje vietoje dar pamatysi indėnų išdžiovintą priešo galvos odą, Kinijos gyventojo, skalpan įsistačiusio žvakę, nuotrauką ar vaizdo įrašą, kaip vienarankių beisbolininkų komanda įveikia visiškai sveikus varžovus?

Lynų vagoną „vairuotojas“ stumia su visais keleiviais

Jau artėjo dešimta valanda, ėmė lynoti, o dar buvome ir pavargę po skrydžio. Grįžti nutarėme lynų vagonu. Galinėje stotelėje stebėjome kaip iš priešingos pusės atvykęs vagonas užrieda ant specialaus grįžračio. Išlipęs sankabininkas (lynų vagono valdytojui pavadinti yra sukurtas specialus žodis, angliškai – gripman) savąją transporto priemonę rankomis apsuka, o tada vėl užstumia ant bėgių. Šį kartą jau atgal, miesto centro link.

Paskutinėje stotelėje sankabininkas užstumia lynų vagoną ant specialaus grįžračio, tuomet jį rankomis apsuka

Didžiąją kelio dalį lynų vagonu per pažliugusį Kaliforinijos didmiestį važiavome vieni. Sankabininkas dirbo savo sunkų fizinį darbą. Atkabinti ar prikabinti vagoną prie lyno – tai ne greičio ar stabdžio pedalą paspausti. Atsikabinti tenka ne tik stotelėse, tačiau ir kertant kitą lynų vagonų liniją (kad „prikabiklis“ nesidaužtų į kertamos linijos lyną) ar posūkiuose. Gerai, kai vagono inercijos pakanka pririedėti prie vietos, kur vėl galima pasinaudoti lynu. Kitais atvejais sankabininkui tenka išlipti ir pačiam stumtelėti vagoną su visais keleiviais.

Jums kyla klausimas, kodėl San Franciskas pasirinko tokią nepatogią transporto priemonę? Lynų vagonas, kaip netrukome įsitikinti savo akimis ir kitais pojūčiais, šiam miestui itin tinka. Juk nesuskaičiuojamomis nuokalnėmis riedantys vagonai stumia lyną pirmyn, šitaip padėdami į viršų užvilkti tas „mašinas“, kurioms tuo metu teko nelaimė riedėti į kalną. Ne lengvas gyvenimas, o stačiomis kalvomis žemyn dardėdavę nevaldomi vežimai, paskui save nusitempdavę arklius, privertė Rūkų miesto planuotojus pastatyti išradingąją lynų vagonų sistemą.

Patobulėjus tramvajams ir autobusams atsirado alternatyvų – ir Didysis San Francisko žemės drebėjimas tapo šių “gatvių aristokratų” pabaigos pradžia. Didelė dalis iš 85 kilometrų specialių bėgių po šitos katastrofos neatstatyti. Šiandien belikusios trys linijos. Tarnauja jos daugiausiai turistams: juk bilietas kainavo penkis dolerius, o atstumas – menkas. Važiavome Powell/Mason linija nuo pradžios iki galo, bet įveikėme tik pustrečio kilometro.

Antrąsyk pasižiūrėję su Amerikos didmiesčio modernumu smarkiai disonuojantį vaizdą – kaip augalotas sankabininkas apsuka lynų vagoną vėl atgal, Aukso Vartų ir Žvejo prieplaukos kryptimi – grįžome į viešbutį. Vėl pro tuos pačius benamius ir menkai apšviestus, šonais sulipdytus pastatus. Kaimynai, kurių langas – kitoje skersgatvio pusėje, gal už pusantro metro – dar nemiegojo, o mes griuvome į lovą.

 

Vasario 17 d.


Parduotuvėse – atviručių prekystalių eilės

Kitas rytas prasidėjo nuo varganų pusryčių. Kitaip tokių europietis nedrįstų pavadinti – vos kelios bandelės ir sultys. Tačiau Amerikos mastais šie pusryčiai – geri. Mat, kaip netrukome įsitikinti, jokiuose Amerikos viešbučiuose, bent jau kategorijoje nuo motelių iki kainuojančiųjų maždaug 150 dolerių nakčiai (brangesniuose tiesiog neapsistodavome), pusryčiai išvis netiekiami. Tad šis rytinis užkandis per visą mūsų medaus mėnesį taip ir liko vienintelis, gautas viešbutyje.

Gatves tebeskalbė lietus. Sugebėjau net išsitiesti paslydęs ant kanalizacijos dangčio. Kelionės pradžioje su oru nenusisekė. Striukę nuo lietaus atidaviau Aistei, tad ieškojome parduotuvės, kur galėtume įsigyti skėtį ar apsiaustą. Tokią radome pagrindinėje Market gatvėje. Lietuvoje likusius draugus pradžiuginti norėjusi Aistė čia ieškojo atvirukų. Ko jau ko, bet šito net mažiausiose Amerikos parduotuvėlėse – kaip iš gausybės rago.

Nors San Franciskas – garsiojo Silicio slėnio pašonėje, elektroniniai laiškai čia dar nepajėgė išstumti tų ranka rašytų kortelių su gražiais ar šmaikščiais paveikslėliais. Ištisa ilgutėlė lentyna jiems skirta, gali rasti visokiausių rūšių. Pavyzdžiui su JAV prezidento nuotrauka ir tekstu „OBAMA“ viršelyje. O atvarte – „Yra blogesnių dalykų, nei pasenti vieneriais metais“. Tokius, matyt, dovanoja užkietėję respublikonai.

Market gatvės vaizdas per lietų

Aistė pasirinko lietuviams įprastesnius atvirukus su San Francisko vaizdais. Siuntimas kainavo nedaug, bet užtruko labai ilgai – į Lietuvą atvirutės keliavo nuo dviejų iki keturių savaičių. Kai kurie į draugų pašto dėžutes įkrito jau mums grįžus namo.

Erdvus pašto skyrius įrengtas aukšto pastato pirmame aukšte dangoraižių rajono prieigose. Kaip įprasta JAV ant sienos puikuojasi ištraukos iš teisės aktų. Tarp jų – premijų, siūlomų žmonėms, sąrašas. Štai už pagalbą tiriant paštininko nužudymą gali tikėtis 100 000 dolerių, paštininko užpuolimą – 50 000 dolerių, o laiškų vogimą – 10 000 dolerių. Itin populiari paslauga – nuomojamos pašto dėžutės, įrengtos arti įėjimo. „Laisvų dėžučių nėra“ – beveik visuose matytuose pašto skyriuose skelbia ryškūs užrašai.

Teisės aktai ant pašto sienos, kaip įprasta JAV, labai konkretūs

Net mažiausi muziejėliai JAV – interaktyvūs

Ėjome link Aukso vartų tilto – ne visai tiesiai, užsukdami į įdomias vietas. Išėję iš pašto apsilankėme nemokamame „Well‘s Fargo“ muziejėlyje. Ši milžiniška kompanija Paauksuotajame amžiuje vertėsi bankininkyste ir vežimu karietomis. Juokingas derinys? Nė kiek. XIX a. auksinę JAV Vakarų pakrantę nuo tikrojo valstybės centro skyrė rodos nesibaigiantys Laukinių vakarų plotai, pilni indėnų, kaubojų, kalnų ir prastų kelių. Pirmieji aukso ieškotojai 1849 m. į miestą vyko laivais darydami didžiausią lanką – plaukdavo į pietus iki Panamos, tada persikeldavo sąsmauka (kanalo dar nebuvo), ir vėl – atgal į šiaurę. Tuomet net telegrafo į Kaliforniją nebuvo. Todėl naujosios karietos krovė turtus jų savininkams.

Muziejuje galima paskaityti anuometinių keliautojų (mokėdavusių du šimtus dolerių už važiavimą į vakarus ir šimtą – už kelią į rytus) pasakojimų apie šią dulkiną kelionę. Arba sužinoti apie legendomis virtusius „Pony Express“ raitelius, kurie pasikeisdami sugebėdavo nugabenti laiškus į San Franciską per tuomet neįtikėtinas dešimt dienų. Galima ir pačiam išbandyti „karietą“, už kurios langų televizorius rodo slenkančius Senųjų Vakarų vaizdus, „pajodinėti buliumi“ ar paliesti šimtmečio senumo banko techniką . Joks save gerbiantis Amerikos muziejus neapsiriboja už stiklų suguldytais eksponatais ir jų trumpais aprašais.

San Francisko dangoraižių rajonas, kuriame - ir Wells Fargo muziejus, apsiptas kuklesnių namų (nuo Koit bokšto)

San Franciskas, kaip ir kiekvienas didėlesnis JAV miestas, pilnas aukštų pastatų. Keliolikaaukščių ir keliasdešimtaaukščių. Bet tikrų dangoraižių ten mažai. Dėl to kaltas tas pats miestiečių užsispyrimas, neleidęs išguiti iš miesto gatvių lynų vagonų bei nutiesti per centrą modernių greitkelių. Nenori jie tų dangų remiančių Amerikos didmiesčio simbolių! Bet dėl to nedidelė architektūrinė kalva, šiaip ne taip įsirėžusi į auksinio miesto peizažą – tik dar išskirtinesnė. Šios kalvos viršūnė – mėlyna Transamerikos Piramidė, rymanti netoli Oklando įlankos. Daug statesnė ir aukštesnė už egiptietiškąsias (jos aukštis 280 metrų), bet toli atsiliekanti nuo Niujorko ar Čikagos gelžbetoninių milžinų.

San Franciske – didžiausias pasaulio kinų rajonas

Nenuėjus nė kelių kilometrų nuo šios dirbtinės kalvos spindi kinų kvartalo žibintai, stogeliai, hieroglifai ir drakonai. Tai – ne žiupsnelis Azijos, o visas jos šaukštas, didžiausias toks rajonas už šio rytų žemyno ribų. Čia gausu kinų restoranų (viename jų ir papietavome) bei didžiulių, net keliaaukščių, kičinių parduotuvių, kurių lentynose rasi visko – nuo Budos statulų iki stalo įrankių. Kas trečias San Francisko gyventojas turi azijietiško kraujo ir ši bendruomenė niekur kitur Amerikoje nėra tokia skaitlinga.

Kinų rajono pakraščiai – gatvė kyla į Nob kalvą (Nob Hill)

Įdienojus aplankėme ir nemokamą lynų vagonų muziejų. Stebėtinai įdomu iš arti pamatyti tą technologiją, nesibaigiančius lynus nepaliaujamai stumiančius skriemulius. Nėra tai koks pamirštųjų viduramžių tvarinys, kaip kalavijai ar trebušetai. Lynų vagonų sistema – technikos amžiaus sprendimas, bet jau spėjęs tapti tokiu pasenusiu ir svetimu šiandienai, kad visur, išskyrus šį miestą, kartu su keleiviniais dirižabliais ar garvežiais jie atgulė į istorijos knygas. Nusileidžiame ir į specialią požeminę „apžvalgos aikštelę“, kur galime stebėti, kaip gyvai veikia ši triukšminga, tarsi iš stympanko žanro fantastikos kūrinio nužengusi technika.

Nuo Koit bokšto garsieji tiltai – kaip ant delno

Vėl nusileidę nuo Nob Hill ir patekome į Telegraph Hill – dar vieną šio didmiesčio kalvų, neva buvusią tarp septynių pirmųjų (dar nuo Romos laikų kiekvienas, bent kiek pretenduojantis į orumą didmiestis skelbiasi buvęs pastatytas ant būtent septynių aukštumų). Jos šlaitai aplipę ramiais „Viktorijos namais“ – tai San Francisko architektūrinis simbolis. Visas didmiestis, tiksliau, senieji jo rajonai, pilni šitų XIX a. – XX a. pradžios kelių skirtingų stilių (neorenesanso, neogotikos, antrojo ampyro, lazdų ir Karalienės Onos) medinių fasadų. Ištisos jų eilės niekada neleis Rūkų miestui tapti vienu iš daugybės panašių vidutinio dydžio Amerikos didmiesčių.

Telegrafo kalva. Ant jos viršaus matosi Koit bokštas

Telegrafo kalvos skeptras – Koit bokštas, menantis tarpukario laikus. Būtent tada, 1929 m., anapilin iškeliavo vyriško elgesio madam Koit, garsėjusi pagalba ugniagesiams tramdant gaisrus – ji savo turtus užrašė „San Franciscko pagražinimui“. Iš šių lėšų pastatytas pilkas aštuoniakampis bokštas. Tais pačiais metais Ameriką sukrėtė akcijų kainų smigimas ir Didžiąja Depresija praminta krizė. Norėdamas duoti jiems darbo, kairiųjų pažiūrų prezidentas F. D. Ruzveltas užsakė pas San Francisko menininkus ištapyti Koit bokšto vidų freskomis. Ta sienų tapyba – arba niūriai piešianti industrinio miesto vaizdus, arba romantiškai šlovinanti Amerikos kaimą – džiugina į Telegrafo kalvą įkopusius ir šiandien. Lietuvio akiai neišvengiamai primena socialistinį realizmą. Viena freskų buvo tokia prokomunistinė, kad tik ją užtapius bokštas atidarytas…

Socialistinis realizmas Koit bokšto pirmojo aukšto viduje

Nuo bokšto viršaus Auksinį miestą stebėjome pro pasiimtus žiūronus. Toks ryškus mums atrodė Alaktrazas – sala-kalėjimas, nūnai uždarytas, tačiau Holivudo paverstas nemirtingu – garsiojo gangsterio Al Kaponės bausmės atlikimo vieta. Nenatūraliai lygi atrodė Lobių sala (Treasure Island), supilta 1937 m. Aukso vartų tarptautinei parodai, o vėliau glaudusi karo laivyną. Puikiai matėsi, kaip pro ją Oklando įlankos tiltu dviem aukštais rieda automobiliai. Link Oklando jie važiuoja viršuje, o iš ten – apatine platforma, kuri tarpukariu buvo sumanyta traukiniams. Ties viduriu, Jerba Buena sala, šis už savo jaunesnįjį brolį Aukso vartų tiltą ilgesnis kelias staiga pavirsta tuneliu tik tam, kad paskui vėl išlįstų virš vandens paviršiaus kaip tiltas. Stebėjome dangoraižių kvartalą, kinų rajoną – kur ką tik buvome. Ir Aukso vartų tiltą – kur kaip tik planavome eiti.

Alkatrazas, pirmoji iš daugelio pamatytų Ramiojo vandenyno salų

Pėsčiomis per San Francisko istoriją

Nuo Koit bokšto visas San Franciskas atrodė ranka pasiekiamas. Ir ne tik jis – ir Oklendas, ir Marinas. Kaip Amerikoje įprasta, oficialiai Rūkų miestui priklauso tik pats aglomeracijos centras, tik pusiasalis. Bet kai teko pėdinti šį atstumą jis jau nebeatrodė menkas. Žemyn nuo Telegrafo kalvos, vėl aukštyn į Rusų kalvą (kur aukso ieškotojai atradę rusų, turbūt medžiotojų, kapinaites), paskui vėl žemyn. Pro Viktorijos stiliaus namų eiles, žymiąja Lombardo gatve, kuri vienoje vietoje tokia stati, kad paversta tankiu serpantinu ir taikliai vadinama „vingiuočiausia Amerikos gatve“. Vakarinė jos dalis – jau kitokia, apstatyta XX a. vidurio moteliais ir įvairiomis įstaigomis. Tad paskutinįjį kelio ruožą važiavome viešuoju transportu.

“Vingiuočiausia Amerikoje“ Lombardo gatvės atkarpa

Autobusas pralėkė pro Prezidijų (Presidio), didžiulę žalią zoną netoli tankiai gyvenamo didmiesčio širdies. Iki 1994 m. čionai buvo karo bazė. Kai Kongresas nubalsavo ją uždaryti, tai buvo seniausiai veikianti JAV karinė tvirtovė. Ją įkūrė dar ispanai 1776 m. – laikais, kai visa Amerika tebebuvo europiečių rankose. Ši Naujojo Pasaulio epocha tuomet jau iš lėto, bet neišvengiamai artėjo prie savo galo. Juk būtent tais metais kitoje žemyno pusėje Trylika Kolonijų išdrįso pasiskelbti laisvomis nuo Britų Imperijos galybės Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Šio karo aidų Aukštutinėje Kalifornijoje dar nesigirdėjo.

Užtat kur kas aiškiau čionykščiai sąsiauriai atliepė daug atokesnius Napoleono užkariavimų griausmus. Garsusis Prancūzijos imperatorius 1808 m. nukariavo Ispaniją Europoje ir josios užjūrių kolonijos beregint virto parako statine. Naujosios Ispanijos Karalystė 1821 m. tapo nepriklausoma Meksikos Imperija. Bet naujosios vėliavos, padabintos ereliu iš actekų legendos, Prezidijuje plėvesavo dar trumpiau negu raudonai-geltonos ispaniškosios. Jungtinių Valstijų demokratai, gindami savo piliečius Teksase ir bandydami tikrove paversti romantišką Prigimtinio Likimo [Manifest Destiny] legendą (teigusią, kad neabejotinas JAV likimas yra valdyti žemes nuo Atlanto lig pat Ramiojo vandenynų), 1845 m. ėmė kariauti su Meksika. Nepraėjus nė trims metams, amerikiečių pajėgos jau stovėjo “prie Montezumos salių”, kaip tą įvykį iki pat šiol apgieda JAV jūrų pėstininkai savo himne. Meksika pasidavė – ir jau trečioji, šįsyk žvaigždėmis bei juostomis išausta vėliava, pakilo virš Prezidijaus.

Tais pačiais 1848 m. prasidėjo Aukso Karštinė, nedidelę eilinį sąsiaurį kontroliuojančią tvirtovę išauginusi į didžiausią miestą Amerikos Ramiojo Vandenyno pakrantėje. Būtent nuo tada ir pats sąsiauris poetiškai pramintas Aukso vartais – juk kelyje į išsvajotąjį auksą šią vietą neišvengiamai praplaukdavo laimės ieškotojų burlaiviai.

Tūžmingai pasitikęs savižudžių tiltas

“Golden Gate bridge” – pasigirdo iš autobuso garsiakalbio. Oras mūsų akivaizdžiai nemylėjo – vos išlipus, šniojo liūtis, beregint virtusi kruša. Bet didžiuliai vėjo gūsiai tik sutvirtino aukštų ir grakščių tarpukario laikų pilonų įspūdį. Atmintin grįžo vaizdai iš filmo “Tiltas” kurį pasižiūrėjome prieš išvykdami. Apie savižudžius, čia baigusius gyvenimą. Mat Aukso vartų tiltas – populiariausia Amerikoje vieta savanoriškai mirti. Art Deco stiliaus turėklai – žemi, o pilki sąsiaurio vandenys šokantiesiems parūpina beveik neišvengiamą ir greitą pabaigą (krytis trunka 4 sekundes ir per šį laiką žmogus pasiekia 120 km/h greitį). Filmo “Tiltas” režisierius maždaug ten, kur mums subjuro oras, ilgam pastatė įjungtą vaizdo kamerą. Vėliau kalbino juostoje užfiksuotų devyniolikos savižudžių artimuosius. Šitas dokumentinis filmas buvo ir “Kino pavasario” programoje.

Lietus ir tūžmingas vėjas atliepė paskutiniajam filmo kadrui, kuriame užsilipęs ant rausvosios baliustrados pagrindinis jo herojus aukštielninkas krenta į nebūtį. Nukiūtinome iki pirmojo pilono. Iš ten gerai matėsi Prezidijaus žaluma, toliau – San Francisko centras ir jo amžinas sargybinis Alkatrasas, o už mūsų, kitapus nenutrūkstančios automobilių upės – Ramiojo Vandenyno platybė. To paties, per kurį jau kitą dieną turėjome pradėti savo ilgąjį skrydį ir kurio tolimame krante, jau visiškai kitokioje Azijoje, stovi didžiausias pasaulio miestas Tokijas.

Aukso Vartų tilto ilgis – beveik du kilometrai. Paskutiniai statybininkai jį apleido 1937 m. Tai – dar vienas didžiulis projektas skirtas Didžiosios depresijos pasekmėms įveikti.

Audra ant Aukso vartų tilto. Ant jo pilonų - telefonai savižudžiams skambinti psichologinės pagalbos

Japonų ir hipių rajonai – jau istorijoje

Paskui autobusu nuvykome į Džepantauną (Japantown). Jei kinų kvartalų Amerikoje gausu, tai japonų rajonai – retenybė. Šitą, guvų iki antrojo pasaulinio karo siaubų, nustekeno JAV reakcija į Japonijos agresiją Perl Harbore. Visus Kalifornijos japonus valdžia tuomet nutarė „perkelti“ į koncentracijos stovyklas ryčiau. Kad nesabotuotų svarbių San Francisko laivų statyklų ir uostų.

Likusį be savo tikrųjų šeimininkų Džepantauną užplūdo juodaodžiai. Pokariu japonų čia grįžo nedaug. Bandant gaivinti rajoną 1968 m. pastatytas japoniškas prekybos centras – jo jaukiame restorane atsigaivinome. Netoli 1942 m. japonų trėmimus, tą gėdingą JAV istorijos puslapį (juk persekioti tik japonai, tačiau ne kiti priešai vokiečiai ar italai), atmenančios skulptūros. Šiandien Džepantaunas vėl šiek tiek japoniškas, tegul ir kiek bedvasis, bet švarus, tvarkingas, palyginus su kinų rajonu.

Netoli nuo sunkiai atgimstančios japoniškos miesto širdies yra kitas rajonas – Haitas-Ešburis (Haight-Ashbury) – kurio dvasia jau seniai mirusi. Būtent čia 1967 m. vyko garsioji Meilės vasara, kuomet iš visos Amerikos į šį rajoną, jau tada garsėjusį kaip poezijos avangardo centrą, suplūdo galybės hipių. Miesto valdžios bandymai viską kontroliuoti tik pylė žibalo į ugnį ir Haitą-Ešburį okupavo psichodelinis rokas, gatvių teatrai, „Dalinimosi krautuvės“ bei narkomanai.

Bet vasara baigėsi ir ilgaplaukiai studentai grįžo į koledžus, o rajonas nurimo. Ėjome vakarėjant ir garsiąją Haito ir Ešburio sankryžą pasiekėme jau saulei seniai pasislėpus už horizonto. Eilinis ramus rajonas. Nustebino nebent amerikietiškai prie namų durų paštininkų palikti laikraščiai.

Kastro rajone gėjai sudaro daugumą

Kiek užtrukome ir praleidome vieną retai važiuojantį autobusą, kol supratome, kad viešasis transportas toje tamsioje Ešburio gatvėje stoja ne stotelėse, bet prie sankryžų. Važiavome į paskutinįjį rajoną, kurį buvome numatę aplankyti: Kastro (Castro), arba homoseksualų bendruomenės širdį. Tai – ypatinga vieta. Vyriškių poros kaip niekur kitur čia nesidrovi vaikščioti susikabinusios „už rankučių“, aplink pilna gėjams skirtų sekso prekių parduotuvių tokiais pavadinimais kaip „Ar tavo mama žino?“. O svarbiausia visur išdidžiai plazda „vaivorykštinės vėliavos“ – gėjų ir lesbiečių simbolis. Taip, San Franciskas ne tik Amerikos kinų ar hipių, bet ir gėjų sostinė. Būtent čia toks Gilbertas Beikeris, tariamai įkvėptas dainos „Over the Rainbow“, 1978 m. sukūrė tą įvairiaspalvę vėliavą, nūnai gėjų nešamą savo paraduose visuose žemynuose, plėvesuojančią prie jų klubų.

O viskas prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet būtent šiame mieste, tada dar pagarbiai vadintame ir „Bagdadu prie įlankos“, į didžiulius laivus lipo tūkstančiai Amerikos karių. Būtent iš San Francisko jie plaukė ginti nuo japonų Havajų, o vėliau užkariauti Maršalo salų, Mikronezijos, Riūkiū archipelago… Užsiimti homoseksualiais santykiais armijoje anuomet ne tik buvo sunku, bet ir neteisėta. Išaiškinti homoseksualai būdavo atleidžiami nuo tarnybos. Gėdydamiesi grįžti į savo mažus ir konservatyvius gimtuosius miestelius, daugybė jų ir liko Auksiniame mieste. Dar daugiau homoseksualų čia atsikėlė vėliau, jau žinodami apie klestinčią jų „orientacijos brolių“ bendruomenę. Šiandien sakoma, kad net 15% San Francisko gyventojų – homoseksualūs. O pačiame Kastro, matyt, proporcija atvirkštinė – mes, vyro ir moters pora, būdami ten jautėmės neabejotina mažuma.

Vakarieniavome Kastro picerijoje, aptarnaujami nė nemėginusio slėpti savo orientacijos padavėjo. Pro vitriną stebėjome praeivius. Buvo džiugu, kad JAV “nesipjaudamos” galėjo klestėti labai skirtingos bendruomenės. Kastro priklausė gėjams, kitur Kalifornijoje vyravo kitaminčiai, kurie referendumu buvo ten sutrukdę įteisinti vienalytes santuokas.

Deja, laikas parodė, kad tada regėjome tos „įvairios Kalifornijos“ saulėlydį. Ir tas panegirikas JAV žodžio ir sąžinės laisvei, kurias čia buvau parašęs po kelionės, dabar teko perrašyti iš esmės. Ne todėl, kad kas nors būtų užgniaužęs Kastro – priešingai. Vienalytės santuokos teismų valia įteisintos visoje Amerikoje ir daug kaliforniečių, referendume rėmusių priešingą nuomonę, už šį poelgį paskui neteko darbų ir karjerų. Už neigiamą požiūrį į vienalytes santuokas JAV pradėjo grėsti ir šimtatūkstantinės baudos verslininkams, išmetimai iš universiteto studentams (nori nenori “pašalinimas iš universiteto už nuomonę” man primena tėvų pasakojimus apie tarybinę Lietuvą). Kastro idėjos perkeltos į visą Ameriką: tik jei Kastro jas įdiegė patys vietos gyventojai, tai kitur Amerikoje tenykščių gyventojų pareikštos nuomonės niekas nebeklausė.

Galbūt pokyčiai, prasidėję Haite ir Ešburyje, pasiekė finišą: tik veikiausiai ne tokį, kokio 1967 m. hipis būtų tikėjęsis. Senasis, krikščioniškai konservatyvus Amerikos “istablišmentas” ~1980-1990 m. išties vis labiau ėmė gerbti įvairovę. Ta įvairovė ir leido “išeiti į viešumą” Kastro: nors daugumai homoseksualai ir nepatiko, toje “laisvės atmosferoje” amerikiečiai natūraliai toleravo tokį rajoną, kur mažuma tapo dauguma ir gyveno savaip.

Tačiau dar po poros dešimtmečių JAV iškilo naujas “istablišmentas”, priešingas tam ankstesniam, pavadinamas kultūriniu marksizmu. Ir jis įvairovės negerbė. Panašiai, kaip kažkada seniai laikyti homoseksualius ryšius moraliais buvo tabu, tai dabar tapo tabu jas laikyti nemoraliais. Ir jokių rajonų, kur galėtų klestėti ši alternatyvia tapusi nuomonė, San Franciske nebeliko. Jei senasis krikščioniškas “istablišmentas” buvo pradėjęs gerbti savo moralinių vertybių kritikus kaip besinaudojančius žodžio ir sąžinės laisve, tai naujasis kultūrinio marksizmo “istablišmentas” savo kritikai prigalvojo daugybę paniekinamų terminų – “neapykantos kalba”, “mikroagresija” – taip “pateisindamas” jų persekiojimą (savo esme šios sąvokos atitinka dar senesnių laikų terminus “erezija”, “šventvagystė””). “Tolerancija” dabar reiškė tik toleranciją “naujajai moralei”, o ne jos alternatyvoms.

Tačiau moralė visada subjektyvi ir kintanti – todėl man visuomet smagu matyti jos įvairovę, idėjų konkurenciją, o ne minčių diktatą. Deja, jei kada vėl nuvyksiu į San Franciską, to tikriausiai matysiu vis mažiau ir mažiau. Vien skaitydamas JAV spaudą regiu daug labai mane neraminančių tendencijų…

Puošni merija – San Francisko politinė širdis

Namo – tiksliau į viešbutį – grįžome tramvajumi. Jį radome ne iš karto – pasirodo, čia jie rieda požemiu kaip metro, o bėgiai paviršiuje, ties kuriais lietui vėl krapnojant veltui laukėme – nenaudojami. Prieš grįždami ilsėtis – juk rytoj teks keltis labai anksti – dar praėjome centrinę Civic Center aikštę, apsuptą didingų pastatų – merijos ir kitų, kadaise ženklinusių miesto atgimimą po visa griaunančio žemės drebėjimo ir gaisro 1906 m. Būtent šią didingą politinę didmiesčio širdį regėjome ir vakar, vos išlipę iš centran atvežusio BART.

San Francisko merijos istoristinis fasadas

 

Vasario 18 d.


Labai ankstyvą rytą, dar neprašvitus, iš įvairių viešbučių keleivius surenkančiu mikroautobusu išvykome į tarptautinį oro uostą. Tuščias centro gatves prieš akis pakeitė sparčiai pilnėjanti magistralė – ja į darbus skubėjo priemiesčių gyventojai. O mūsų laukė skrydis į visai kitokią JAV dalį.


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

| 8 komentarai

Meksikoje stebina du dalykai.

Pirmasis – praeities didybė. Seniai išnykusių civilizacijų apleisti piramidžių miestai ligi šiol dabina jos laukus ir džiungles. Už indėnų auksą ispanų kolonistų išmūrytos barokinės bažnyčios net Europoje puošnumu turi mažai lygių.

Antrasis – dabarties “tamsumas”. Mirtis meksikiečiams – ir pramoga, ir menas, ir net religija, o ypatingas ritualizuotas žiaurumas – jos gatvių kasdienybė.

Bet pažvelgus giliau, abu šie dalykai susiję. Šiandieninė Meksika yra autentiškiausias senųjų Amerikos kultūrų tęsinys. Tokią Meksiką kelionės metu išvysta tie, kas nori pamatyti daugiau nei vien karštus pakrantės kurortus, ir tokią ją išvydau aš.

Spalvingas istorinis Gvanachuato sidabrakasių miestas turi ir gražių, ir tamsių pusių

Meksikos piramidės

Kone kiekvieno Meksiką lankančio turisto lankytinų vietų sąraše – bent vienas iš garsiųjų Meksikos piramidžių miestų. Visus juos pastatė čia klestėjusios indėnų civilizacijos. Geriausiai žinome actekus – bet tik todėl, kad ši imperija kaip tik buvo šlovės viršūnėje, kai indėnus užpuolė ir sutriuškino ispanai. Actekai po savęs mažai ką paliko, o visas grožybes pastatė ankstesnės valstybės.

Meksikos piramidės – tai šventyklos. Kiekvieną jų karūnuodavo nedidelis namelis, kur, įkopę tokiais stačiais laiptais, kad net šiandieniniams aukštesniems žmonėms lipti sunku, tegalėdavo užeiti šventikai.

Senovės Meksika niekad nebuvo vientisa šalis. Kiekvienu momentu ten gyvavo daugybė civilizacijų, jos keitė viena kitą, turėjo savo architektūrinius stilius. Viena garsiausių pastatė Teotihuakaną prie Mechiko, su ištisa piramidžių alėja – jis net actekams, jau pamiršusiems jo istoriją, atrodė baugiai paslaptingas. Sapotekai išlyginę kalno viršūnę sukūrė Monte Albaną, toltekai – Tulą, garsėjančią skulptūromis, mištekai – Mitlą.

Didžiosios piramidės Teotihuakane prie Mechiko

Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – dar kita civilizacija. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus: Čičen Ica proskynoje, Ušmalis (Uxmal), Palenkė viduryje džiunglių.

Be šių pagrindinių vietovių gausu mažesnių ar labiau sugriuvusių, tokių kaip Čolulos – didžiausia pasaulyje piramidė (400×400 metrų), kol neužeini į vidų labiau primenanti kalną (viršūnėje net pastatyta bažnyčia), Sajilas.

Šiame majų Sajilo miesto pastate, spėjama, ir gyveno aukštuomenė - tai vienas nedaugelio išlikusių gyvenamųjų pastatų

Be piramidžių likę ir kitokių pastatų: observatorijos, “žaidimo kamuoliu” (populiaraus sporto, kažkiek primenančio krepšinį) stadionai. Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo. Jei spręsti pagal likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net pralaimėjusios “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę.

Seniausia Meksikos civilizacija, kurios liekanos pasiekė šias dienas – olmekai, gyvavę panašiu metu, kaip Antikos civilizacijos Europoje. Jų didelius akmenis primenančios galvų skulptūros eksponuojamos La Ventoje Meksikos įlankos pakrantėje.

Olmekų galva, kuriai jau apie 3000 metų

Meksikos miestai, žmonės ir kultūra

Šiais laikais gyvenami Meksikos miestai su piramidėmis neturi nieko bendro. Atvykę ispanai pastatė savas gyvenvietes. Daugelio jų centre – kvadratinė aikštė-parkas, vadinama zocalo. Joje – itin puošni barokinė bažnyčia ar katedra. Senamiesčiuose pramaišiui seni ir nauji namai (paveldas nelabai saugomas). Aplinkui – vienaukštės parduotuvės, restoranai. Toliau – lūšnynai, pastatyti XX a. viduryje iš kaimų priplūdusių meksikiečių, tačiau juose nėra nieko įdomaus ir eilinis keliautojas į Meksiką jų tiesiog nemato.

Centrinė Mechiko aikštė ir katedra. Tai - vienas retų 'zocalo', kurie yra tikros aikštės, o ne parkai

Didžiausias, lygių neturintis miestas – sostinė Mechikas (~20 mln. gyventojų). Jame – ir nemažai XX a. grožybių: juk ten vyko olimpiada, o didžiuosius pastatus ištapė monumentalių freskų meistrai tokie kaip Diego Riviera (tokius kūrinius ketinę padaryti Meksikos nacionaliniu menu). Mechikas didžiuojasi ir puikiu ikikolumbinio meno muziejumi, tačiau actekų sostinės Tenočtitlano griuvėsiai ir ją puošęs ežeras atsidūrė giliai po šiandieniniu didmiesčiu.

Kiti Meksikos miestai gerokai mažesni, bet dėl to tik geriau išsilaikę. Puošniausia kolonijinė architektūra – Oachakoje, Taske, Gvanachuate. Visur dauguma gyventojų – metisai, turintys ir indėniško, ir baltojo kraujo, tačiau kalbantys ispanų kalba.

Nedidelis Tasko miestas, praturtėjęs iš sidabro kasybos, ir jo ypatingai puošnaus baroko ('čurigeresko') bažnyčia

Grynų indėnų yra ~10% – daugiausia jų pietryčiuose, kur gyvena majų palikuonys. Čiapaso valstijoje net klestėjo indėniškas Sapatistų karinis judėjimas, vedamas kaukėto subkomandantės Markoso, siekęs apdėti metisų miestus mokesčiais seniesiems šeimininkams indėnams. Atmosfera anuose skurdžiuose kraštuose kitokia nei Meksikos širdyje: vietoje autobusų ten žmones vežioja pikapai-furgonai, o džiunglėse vienoje vietoje kelią grandine mums blokavo indėnai, už jos patraukimą reikalaudami pinigų.

Turistų ten mažai, ir net patys meksikiečiai į tą savo šalies pakraštį žiūri kreivokai. Tačiau ryčiausias Meksikos galas – Kankuno kurortas ir jo nerija – jau vėl kitoks. Ten – saulėje besikaitinančių turistų žemė, itin pamėgta amerikiečių, mat temperatūra visad gera, o kainos – žemos. Visi žino, kad į JAV yra pasitraukę net 9 milijonai meksikiečių, bet migracija vyksta ir atvirkščia kryptimi: Meksikoje apsigyveno milijonas amerikiečių, dauguma jų “užsieniečių kolonijomis” pasipildžiusiuose miestuose, tokiose kaip Kankunas ar San Migelis de Aljendė, kur daug Meksikos pliusų ir mažai minusų.

Kaimo namas skurdžiose indėniškose Meksikos žemėse

Didžioji dalis Kankuno lankytojų “į šalies gilumą” važiuoja daugiausiai iki Čičen Icos – žvilgtelti į piramides ir grįžti. Daug kas iš to, ką jie mano esant “tikra Meksika”, yra tik amerikiečių romantizuoti Meksikos vaizdiniai. Pavyzdžiui, načios ir panašūs patiekalai – tai ne Meksikos, o Teksaso valstijos virtuvė. Iš tikrosios Meksikos virtuvės geriausiai įsiminė tamsių pupų garnyras, siūlomas prie kone kiekvieno patiekalo. Ir dainininkai mariačiai, vaikštinėjantys po restoranus siūlydamiesi už pesus pagroti.

Kai kurios kitos Meksikos tradicijos išvis mažai žinomos, kaip lučadorai – kovotojai-aktoriai spalvingomis kaukėmis, kurie, pasistatę ringą viename kaime, mačiau, linksmino vietos gyventojus (kažkuo primena amerikietiškas imtynes, tik aplinka kita).

Meksikos dainininkai, gavę iš lankytojų pesų, groja restorane. Pagroti kai kur siūlosi ir ištisos uniformuotos mariačių grupės

Daugelio Meksikos apraiškų nenori matyti ne tik turistai, bet ir vietiniai. Štai viešbučių kambarių langai įprastai “atsiveria” į koridorius. Registratūros darbuotojai nustebdavo mums paprašius vaizdo į gatvę. Šiaip ar taip, nuo ten tvyrančio smogo per naktį kartais įskausdavo gerklę.

Meksikos mafija ir flirtas su mirtimi

Bet labiausiai Meksikos įvaizdį pasaulyje gadina nusikaltėliai. Istorijos iš narkomafijos grupuočių, primenančių “pogrindines valstybes”, karų ir egzekucijų, negali nepriblokšti. Aukų kasmet – 20 000 (palyginimui karas Ukrainoje per du metus tenusinešė trečdalį tiek gyvybių). Pasaulio žiniasklaidą pasiekia tik siaubingų istorijų ledkalnio viršūnė: šešios Akapulke išsyk išžagintos ispanės (surišus jų vyrus), 43 “dingę” studentai protestuotojai (jų žmogžudystes pas narkomafijozus esą užsakė vietos meras, kad politiniai oponentai nekvaršintų galvos), “perspėjimui” miestų centruose paliekamos nupjautos apie narkomafiją rašiusių tinklaraštininkų galvos, nudiriama oda, badomos akys… Vietinis advokatas, geranoriškai pavežiojęs mus po Mechiką, sakė, kad dažnas Meksikos teisininkų darbas – derėtis dėl išpirkų su pagrobėjais (į policiją tokiais atvejais retai kreipiamasi).

Gana tikroviškas Kristaus 'lavonas' stikliniame karste (kairėje) guli dažnoje Meksikos bažnyčioje. Jam meksikiečiai grūda lapelius su savo norais

Didingas, beveik ritualinis žiaurumas, be kurio neįsivaizduojama Meksikos mafija – dalis gilios kultūrinės tradicijos. Jokioje kitoje šalyje nemačiau kasdieniame gyvenime šitiek aliuzijų į mirtį. Pradėsiu nuo nekalčiausių: Vėlinės Meksikoje švenčiamos tris dienas, o švytinčios karstų parduotuvės kiekviename miestelyje veikia kiaurą parą.

Sankryžose prekeiviai pardavinėja itin populiarią “Raudonąją spaudą” – laikraščius ir žurnalus, kurių “vinis” – žiauriai sumaitotų lavonų nuotraukos. Jų žurnalistai klausydamiesi policijos radijų lenktyniauja su teisėsaugininkais: nori pirmieji pamatyti narkomafijozų darbelius ar avarijų pasekmes bei nufotografuoti iš kuo arčiau. Jokie įstatymai Meksikoje to neriboja; “Dar niekas nėra mūsų padavęs į teismą” – dokumentiniame filme gyrėsi liūdnai pagarsėjusio savaitraščio “Alarma!” vyr. redaktorius. Beje, kitokių, meniškesnių, negyvėlių nuotraukų parodą mačiau net Mechiko meno muziejuje.

Skeletai suvenyrų parduotuvėje

Labiausiai pribloškianti akistata su mirtimi Meksikoje – Gvanachuato mumijų muziejus. “Panteone” ant kalvos sukrautos ne kokios actekų mumijos, tačiau iš vietinių kapinių surinkti kažkodėl nesupuvę lavonai. Tų numirėlių, kurių šeimos laiku nesusimokėdavo mokesčių už “kapo nuomą”. Istorinės reikšmės Gvanachuato mumijos neturi, bet turistai vis tiek plūsta miniomis (vedini vaikais) žiūrėti tokių eksponatų kaip mažiausia pasaulio mumija, vaikų mumijos su karūnomis, gyvos palaidotos moters mumija… Mirtis meksikiečiams – ir pramoga.

Visgi keisčiausia tūlam lietuviui Meksikos tradicija tikriausiai – Šventoji Mirtis (Santa Muerte). Jai dedikuotus altorius pasistato dažnas visuomenės paribyje esantis žmogus (gėjai, elgetos, padirbtų prekių pardavėjai). Dar pridėkime Chėsų Malverdę (Jesus Malverde) – “šventąjį narkomafijos globėją” (kurio, aišku, joks popiežius nekanonizavo) – ir bus visai sunku patikėti, kad pagrindinė religija Meksikoje visgi – katalikybė, ir, kaip rodo milžiniškos šventovės Gvadalupės mergelei (indėnės pavidalu apsireiškusiai Marijai) Mechike, į tai žiūrima rimtai. Tačiau priešingai daugeliui Lotynų Amerikos šalių, krikščionybė Meksikoje nuolat susidurdavo su iššūkiais, dažnai – labai tiesioginiais (pvz. ateistais prezidentais, kurie taip “atskyrė bažnyčią nuo valdžios”, kad kunigai net buvo netekę teisės balsuoti rinkimuose).

Viena Gvanachuato mumijų. Fotografuoti jas buvo laisvai galima (priešingai, tarkime, net kokiam Ermitažui, kur vienintelę laikomą Egipto mumiją, kad ir suvyniotą, fotografuoti draudžiama).

Tamsi ar šviesi Meksika?

Tai, kas Europoje yra “tamsioji visuomenės pusė” Meksikoje – neatskiriama kasdienybės dalis. Ar tai būtų kaukolių kopijos ir nacistinės svastikos eilinėse turistinių suvenyrų parduotuvėse, ar aibė šalikelių “motelių” tokiais pavadinimais kaip “Orgazmas”, kur klientus aptarnauja teisėtos prostitutės (ir neretai labai jaunos: daugelyje Meksikos valstijų seksas su 12 metų vaikais – jau teisėtas).

Ta “tamsioji pusė” Meksikai – jokia naujovė. Ji paveldėta iš senųjų Amerikos civilizacijų (tiesa, savaip modifikuota). Tų pačių, kurių “žiaurios tradicijos” šitaip šiurpino baltaodžius kolonistus. Ir tų pačių, kurių paliktos piramidės šiandien taip džiugina baltaodžius turistus.

Majų piramidės Palenkės apleistame mieste, Meksikoje. Tai šventyklos, kuriose buvo praktikuojama šiuolaikinio Vakarų pasaulio akimis žiūrint kruvina religija

Meksika iki Kolumbo buvo ne tiesiog atskira civilizacija, tačiau kitas pasaulis, visai neturėjęs ryšių su Europa, Azija ar Afrika. Todėl ten absoliučiai viskas buvo kitaip – ne tik architektūra, menai ar raštas, bet ir suvokimas, kas “šviesu”, o kas “tamsu”. Ir nors ispanų kolonistai tą pasaulį sugriovė, įdiegė krikščionybę, būtent Meksikoje indėniškos civilizacijos atspindžių išliko daugiausiai. Ne vien dūlančių piramidžių šlaituose, bet ir populiariojoje kultūroje.

Ar juos pažinti, ar pažvelgti į visapusišką Meksiką – kiekvieno turisto pasirinkimas. Mano nuomone, tai tikrai įdomiau (nors gal ir mažiau komfortiška) nei tūnoti “saugiame autobuso ir viešbučio burbule”.

Meksikos žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis ir įdomybėmis, kurias lankiau, ir mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Čikaga – Amerikietiškos svajonės miestas

Čikaga – Amerikietiškos svajonės miestas

| 1 komentaras

Per pustrečios savaitės aplankiau penkias Amerikas, o namo išvykau iš šeštosios: Čikagos. Šitas JAV veidas geriausiai žinomas: turtai ir dangoraižiai, milijardiniai verslai, šimtų tautų ir tautelių imigrantai.

Visi epitetai, sukurti Čikagai, jai puikiai tinka. “Dangoraižių miestas”, lenktynėse į aukštį lenkdavęs Niujorką. “Dvidešimtojo amžiaus gimtinė” – net nesusimąstome, kiek mūsų kasdienybės detalių gimė ~1900 m. Čikagoje: nuo parduotuvinės mėsos iki liftų. “Amerikos lietuvių sostinė“, kur prieškariu mūsų gyveno daugiau, nei bet kuriame Lietuvos mieste. Amerikos lenkų, ukrainiečių, dar galybės tautybių centras, “rajonų miestas”, kurio kiekvienas pakraštys alsuodavo kokios tolimos Europos šalies aidais.

Čikagos centras. Artimesni dangoraižiai - seni, už nugaros stovi naujesni stikliniai

Čikagos dangoraižiai alsuoja istorija

Su Čikagos centru pažintis laukė tamsiai. Tiesias plačias gatves supa didžiuliai pastatai – seni puošnūs ir nauji stikliniai. Tarp jų oro koridoriumi kartą prabirbė sraigtasparnis. Nuolat žviegė “Elevated” traukiniai, kurių trasos 1892 m. iškeltos viršum gatvių. Kiek daug kartų klausė to spengiančio garso!

Gal keista, bet Čikagos centre jaučiau, kad mane supa pasaulio istorija. Taip, Čikaga neturi gotikinių ar barokinių bažnyčių, bet ar pas mus jų šitaip daug? Net Vilniaus senamiestis gana mažas ir jo namai mažyčiai. O Čikagos centrinė “Kilpa” (Loop) net XXI a. masteliais – sunkiai pranokstama. Daugybei čionykščių pastatų jau apie 100 metų ir jie alsuoja ta gražesnių “Amerikietiškos svajonės” laikų dvasia. Kai Čikaga buvo penktasis pagal dydį pasaulio miestas.

Tai - ne rūmai, o Chicago Tribune laikraščio administracinio daugiaaukščio apačia Čikagos pagrindinėje gatvėje, pravardžiuojamoje 'Šlovingąja mylia'.

Užvertęs galvą aukštyn vis pasijusdavau priblokštas. Seniausios pasaulyje opcionų biržos daugiaaukštis karūnuotas triaukšte deivės Cereros skulptūra (1930 m.), “Chicago Temple” biurų dangoraižio (1924 m.) stogas virsta į bažnyčios bokštą (mat jame veikia ir metodistų šventykla). Įkišau nosį į “Chicago Tribune” dienraščio būstinę (1925 m.) – senovinį dangoraižio vestibiulį puošia žiniasklaidą šlovinančios citatos (“Vien tik spaudai – kad ir kokia netikusi ji kartais būtų – pasaulis yra skolingas už visus žmonijos triumfus, kuomet protas ir humaniškumas įveikė klaidas ir priespaudą.”). Keista regėti šitokia senovine didybe alsuojančius biurus, o ne rūmus ar bažnyčias. Bet juk Čikaga dar 1870 m. sukosi verslininkų ir pramonininkų ritmu, kai Europoje galo nesimatė karaliams ir bajorams.

1870 m. Čikagos, tiesa, nebemačiau, mat 1871 m. miestas sudegė. Atgimė it Feniksas – gaisrą atlaikęs 42 m vandens bokštas, tada buvęs aukščiausiu Šlovingojoje mylioje, dabar atrodo it žaisliukas. Pakilau į vieną jį pranokusių dangoraižių, 100 aukštų Džono Hankoko centrą. Ten po kojomis driekėsi užburiantis begalinių šviesų kilimas. Kaip įprasta Amerikos miestui dangoraižių kalvą supa žemų priemiesčių jūra. Garsieji etniniai rajonai. Kažkur ten – ir Amerikos lietuvybės širdys, lietuvių muziejus ir bažnyčios (kadaise buvo 14, šiandien likusios vos kelios), lietuviškų teatrų liekanos ir vis rečiau sutinkami cepelinų restoranai.

Naktinė Čikaga iš Džono Hankoko centro

Šiuolaikiniai Čikagos perlai

Rytą pradėjau pusvalanduką pasėdėdamas Granto parke – Čikagos “Kilpos” plaučiuose, nepaisant visų verslininkų norų amžiams pašvęstuose būti gamtos oaze. Parką kerta prospektai, supa dangoraižių eilės, ir vis tiek fauna ten lyg užmiestyje – prie manęs netruko prieiti kiškutis.

Granto parkas remiasi į didžiulį Mičigano ežerą, kurio, it jūros, kito kranto nesimato. Kadaise tas ežeras sėmė ir parką, dar vėliau jis buvo užterštas, iki Valdo Adamkaus, tada JAV Aplinkos apsaugos agentūros regiono vyr. administratorius, pastangomis buvo išvalytas. Iš likusių trijų pusių “Kilpą” rėmina pakeliamaisiais tiltais perdengta Čikagos upė. Jos tekėjimo kryptis kadaise pakeista, kad miesto purvą neštų gilyn į žemyną.

Čikagos upė - aišku, supama dangoraižių

Po Antrojo pasaulinio karo Čikaga perdavė pasaulio pirmūnės estafetę Azijai, bet “Kilpa” – priešingai nei Detroitas – netgi labai gyva. Nauji dangoraižiai kartais vis pastatomi, kaip “Willis bokštas“, 1973-1998 m. aukščiausias pasaulyje (442 metrai), brutalistiniai “Marina Bay” daugiabučiai su jachtų prieplauka (1964 m.) ar naujoji Donaldo Trampo turtuolių apartamentų kolonija (2009 m., 423 metrai). Man nauji pastatai atrodė nuobodesni. Juk kiekvienas miestas šiandien stiebiasi į dangų, o prieškarinių art deco ir beaux arts stilių aukštuolių yra vos keliuose.

Tarp dangoraižių – daug šiuolaikinio meno. “Debesų vartai” it milžiniškas veidrodinis vikšras atspindi pastatus ir dangų. Savo dalelę paliko ir Miro, Šagalas. Spindi tearai ir kupoluota biblioteka. Ją padovanojo užsieniečiai po didžiojo Čikagos gaisro, kad čikagiečiai vėl galėtų skaityti knygas. Jie nė nepagalvojo, kad vienas didžiausių Amerikos miestų iki gaisro… išvis neturėjo bibliotekos. Čikaga buvo pramonės, ne kultūros žemė. Bet tie laikai seniai praėjo, o kultūrinius objektus, kaip Fyldzo gamtos istorijos muziejų, fundavo būtent senstantys pramonininkai.

Debesų vartai atspindi senuosius Čikagos dangoraižius, supančius Grant parką

Čikagos “Kilpa” vienodai žavi visus turistus – jos didybė tautybės neturi. Bet už “Kilpos” ribų europiečiai turistai staiga išsiskirsto, ieškodami kažko artimesnio savo šaknims. Aš patraukiau į pietus, kur tarp taisyklingai tiesių gatvių būta daugybės lietuvių rajonų.

Mirštantis Čikagos lietuvių miestelis

Neabejotinai žymiausias lietuvių rajonas pasaulyje – Marquette parkas. Tai buvo unikali vieta, tikra Lietuva už Lietuvos ribų. Apie 1960 m. iš 45 000 rajono gyventojų (tiek, kiek Marijampolėje) apie 30 000 buvo lietuviai. Daug dipukų, nuo sovietų represijų pabėgusio elito. Jie pritapo ir Amerikoje, užėmė svarbias pareigas, gyveno pasiturinčiai. Tai buvo lietuvių Šlovingoji mylia.

Virš rajono tebekyla Mergelės Marijos gimimo bažnyčia – didžiausia lietuvių šventovė bet kur užsienyje. Šalia plazdena trispalvė, o mozaikos rusvo mūro sienose (pavyzdžiui, “Mindaugo karūnavimas”) kelia abejonę, Dievui ar prarastai Tėvynei dedikuota ši šventovė. Mišios čia – tik lietuviškos. Bet vidaus, turbūt irgi persmelkto ilgesiu, neleido išvysti užraktas.

Mergelės Marijos gimimo lietuvių bažnyčia Marquette Park Čikagoje

Netoliese, toje pat Lithuanian Plaza gatvėje – siena ištapyta trispalve ir Vyčiu, priešais bažnyčią – kavinė “Antano kampas”. Užkaltais langais ir su skelbimu “išnuomojama”. Iš dešimčių čia buvusių lietuvių restoranų, kredito unijų, kelionių agentūrų, parduotuvių ir kirpyklų neliko nieko. Beveik nebėra ir lietuvių. Unikalus Amerikos lietuvių “miestas” ~1970 m. atsidūrė ne vietoje ir ne laiku.

Į pietus nuo Marketės tada driekėsi juodaodžių rajonai. Į darbo kupiną Čikagą šie suplūdo XX a. pradžioje bėgdami nuo vis dar gajaus rasizmo pietuose. Oficialios segregacijos Vėjų mieste nebuvo, bet faktiškai miesto centras buvo baltas, o pietūs – juodi. 1970 m. kilęs pilietinių teisių judėjimas paskatino juoduosius judėti šiauryn. Grupė jų įsteigė palapinių miestelį tiesiog Marketės parke. Jiems tai buvo eilinis baltųjų rajonas pakeliui į miesto centrą. Pakilo nusikalstamumas, nešvara, kilo rasiniai nesutarimai ir lietuviai nenoriai ėmė trauktis. Viskas truko ne vieną dešimtmetį, ~2000 metus rajonas dar šiek tiek alsavo lietuvybe, bet dabar iš jos beliko keli seneliai. Net vienai cepelininei rinka jau per maža, o juodaodžiai lietuviško maisto taip ir nepamėgo.

Uždarytas vienas ilgiausiai atsilaikiusių lietuvių restoranas 'Antano kampas' (kairėje). Šiaip Marquette Park atrodo kaip eilinis Čikagos ar bet kurio JAV didmiesčio rajonas už centro ribų: vienaukščių-dviaukščių namų eilės palei tiesias gatves.

Tas pats mažasis tautų kraustymasis, kaip ir kituose JAV didmiesčiuose. Ironiška, bet susiskirstymas rasėmis neišnyko – tik pasislinko. Marketės parkas dabar – juodaodžių rajonas. Viena mergina, mačiau, vilkėjo trispalviais rūbais (geltona-žalia-raudona). Sutapimas. Juk tai (kartu su juoda) ir Afrikos spalvos.

Ilgiausiai atlaikė religija. Be bažnyčios dar ir moterų vienuolynas. Jo įkūrėjos, sesers iš Ramygalos Marijos Kaupas (Kaupaitės) garbei pavadinta gretima gatvė. Tiesa, tai tik antrasis, “garbės” pavadinimas (tokius Čikagoje turi daug gatvių). Parko kampe mačiau paminklą Dariui ir Girėnui, į kurio atidarymo iškilmes 1935 m. susirinko 60 000. Į žūties metines teateina keli šimtai.

Paminklas Dariui ir Girėnui Marquette Parke

Lietuviškas paveldas pasklidęs po visą Čikagą

S. Darius ir S. Girėnas skrydžiui ruošėsi kitame Čikagos rajone – Bridžporte. Nė vienas rajonas Čikagoje ar apskritai užsienyje neprilygo Marquette Park, bet lietuvių rajonų Čikagoje buvo daugybė, kiekvieno jų centre – po lietuvišką bažnyčią, pastatytą iš menkų darbininkų algų. Jų čia buvo daugiau nei bet kuriame Lietuvos mieste iki pat 1995 m., kuomet atgautose Vilniaus šventovėse imtos laikyti lietuviškos mišios. Bridžporto Šv. Jurgio buvo seniausia, bet jos didingas neogotikinis bokštas rajono nebepuošia. Bažnyčia uždaryta 1990 m. ir nugriauta. Senus laikus mena tik gatvės pavadinimas “Lituanica”.

Įspūdingiausia išlikusi lietuvių šventovė – 1913 m. Šv. Kryžiaus, įtraukta net į Čikagos kelionių vadovus. Lietuviškas mišias čia pakeitė ispaniškos, o puošnų neobarokinį fasadą aptrankė laikas. Gretimoje aikštėje vyko ispanakalbių imigrantų vaikų šventė, lietuvybe dvelkiantis vidus užrakintas. Ano meto mada vietoj metalinių atminimo lentų iškalti sunkiai sunaikinamus užrašus leido suprasti, kad bent vietą radau tinkamą: archaiška ikijablonskine lietuvių kalba buvo parašyta “Lietuviu Rymo kataliku bažnyčia”.

Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje

Čia, Back of the Yards rajone, buvo ir garsiosios Čikagos skerdyklos, industrializavusios mėsos pramonę, kuriose lietuvius skerdėjus skaičiumi lenkė tik lenkai. Šiandien jos jau nugriautos, apylinkėse dūlėja masyvūs apleisti pramoniniai pastatai. Kaip greitai Amerikoje viskas keičiasi!

Ano meto lietuviai atgulę kapinėse. Šv. Kazimiero lietuvių kapinės atrodė tarsi čia būtų palaidotas didelis miestas. Visur lietuviški užrašai. Kapinėse laidojami ir meksikiečiai, bet jų plokštelės nė iš tolo neprilygsta akmeniniams lietuviškiems antkapiams. Sutikome automobilyje rymančią seną Čikagos lietuvę iš dar kito lietuvių rajonėlio aplink tebealsuojančią Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčią. Pasakojo, kad dažnai atvyksta čia pamąstyti, o jos aplinka jau pasikeitusi, kaimynai meksikiečiai vis švenčia. Nuvežė mane parodyti kenotafo Romui Kalantai, papasakojo apie įvairius palaidotuosius aplink: šitas buvo aktorius, o čia vienuolių kapai. Klausė, ar Kaune Jėzuitų bažnyčia jau baigta remontuoti – Lietuvoje buvo seniai.

Romo Kalantos kenotafas Čikagoje, supamas senųjų lietuvių antkapių

Visų Čikagos lietuvių rajonų apvažiuoti nespėjome, ką jau kalbėti apie visas Amerikos kultūras ir regionus, o jau vykome į Čikagos O’Hare oro uostą. Bet ir amerikiečiams savoje šalyje dar daug siurprizų. Ji per didelė ir per įvairi, kad pažintum ją visą. Amerikoje keliauti paprasta – tiesa, brangu. Bet manau kada nors dar pratęsiu pažintį ten sugrįžęs.


Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Naujoji Meksika – molio miestai, lotyniška dvasia

Naujoji Meksika – molio miestai, lotyniška dvasia

| 0 komentarų

Esame įpratę manyti, kad JAV neturi gilios istorijos, bet Naujojoje Meksikoje šį požiūrį tenka keisti. Čia iš prabėgusių šimtmečių – moliniai namai bei bažnyčios, valstijos sostinė Santa Fe, o taip pat indėnų kaimai, vadinami pueblais. Kai kurie jų gyvuoja ir po tūkstantį metų: Naujosios Meksikos indėnų niekas netrėmė į rezervatus.

Ir žodis “Meksika” valstijos pavadinime – ne atsitiktinis. Net 45% jos gyventojų – lotynų amerikiečiai. Ne vien imigrantai – Naujoji Meksika iki 1848 m. Teksaso karo priklausė Meksikai ir kai kurių vietinių šeimų genealoginiai medžiai tebesiekia anuos laikus. Ispanakalbių kultūra čia – kaip niekur kitur JAV sava.

Prie senųjų gyventojų ilgainiui prisijungė įvairūs “keistuoliai” – nuo ateivių ieškotojų iki radikalių ekologų. Dažnas toks naujakurys (ar jų protėviai) atvyko žymiuoju 66 keliu, dar viena Amerikos legenda.

Savo kelionės metu pamėginau pažinti visus šiuos Naujosios Meksikos veidus.

Tarpeklis į šiaurę nuo Taoso. Apačioje teka Rio Grandė

Paslaptingi misionierių ir indėnų kaimai

Jau pirmas Naujosios Meksikos miestelis į kurį nukeliavome – Taosas – atspindėjo visą valstiją. Kompaktiškas iš molio drėbtas centras. Daug ispanakalbių metisų, vadinamų lotynais arba hispanikais.

Ir, aišku molinės katalikų bažnytėlės į išorę prasišaunančiomis medinėmis sijomis, laikančiomis stogą. Tokias turi daugybė miestelių ir kaimų – miesionieriai jas statė indėnams dar tada, kai čia buvo Meksika. Garsiausia – El Santuario de Chimayó kasmet pritraukianti 300 000 katalikų piligrimų.

Molinė Naujosios Meksikos bažnytėlė

Dalyje Naujosios Meksikos kaimų ligi šiol gyvena beveik vien indėnai. Vadinami pueblais, jie turi tokią savivaldą, kaip rezervatai, tik mažiau žemės. Pasisekė tiems, kurių pakraščių sklypus išpirko tarpvalstijinėms magistralėms: ne dėl sumokėtos kainos, bet todėl, kad dabar jų lošimo namus lanko pakeleiviai. Santa Ana Pueblo savo kazino dėka vadinamas turtingiausia indėnų žeme.

Turizmas – dar vienas jų verslas, bet į Acoma pueblą išgirdę kainą (40 dolerių žmogui) nėjome. O į žymųjį pueblą Taoso pašonėje neįleido. Vietinis policininkas nepakėlė šlagbaumo – kasmetis ramybės periodas. Tik mažytis kazino ten visuomet laukia klientų.

Taoso miestelio centras

Naujoji Meksika – keistuolių valstija

Be ispanakalbių metisų Naujoji Meksika pritraukė ir gerą būrį žmonių, kuriuos kitur vadintų keistuoliais: Vandenio eros šauklių, fanatiškų “žaliųjų”, hipių, NSO stebėtojų ar pirmojo privataus kosmodromo statytojų. Atstumai dideli, tad Rosvelo (kur 1947 m. esą sudužo ateivių laivas) nelankėme. Neprivažiavome ir Truth or Consequences miestelio, kur neva susikerta galingos geomagnetinės žemės linijos ir kurio pavadinimas, reiškiantis “Tiesa arba Pasekmės” yra sukurtas pagal radijo laidą – mat pastarosios didžėjus pažadėjo sekančią transliaciją iš pirmojo JAV miesto, kuris šitaip pasivadins. Taip būna tik Amerikoje…

Užtat prie Taoso užsukome į “žemėlaivių” (“earthships”) kaimą. Gamtosaugos fanatikai šių namų laikančiąsias sienas stato iš panaudotų padangų, vidines pertvaras – iš tuščių skardinių. Vanduo čia panaudojamas keturis kartus (buičiai, vidaus gėlėms, tualetui, lauko gėlėms). Idėjos kūrėjas ir “apaštalas” Maiklas Reinoldsas savo projektus reklamuoja konferencijose visame pasaulyje, o vietinis aktyvistas išsamiai viską pasakoja, rodo filmus. Pasirodo, tokių gyvenviečių valstijoje – jau ne viena, o Naujoji Meksika pasirinkta dėl klimato ir todėl, kad įstatymai čia leidžia statyti iš atliekų. Pasekėjai aplink patys “mūrija” pikapais atvežtas padangas. Viename “žemėlaivių” galima net apsistoti.

Žemėlaiviai prie Taoso

Beje, Taosas garsėja ir paranormaliu reiškiniu. Dalis miestelio gyventojų teigia girdintys keistą, nepaaiškinamą garsą, pramintą “Hum”, nuo kurio niekaip negali pabėgti. “Hum” vadinasi net vietinio žurnalo skiltis. Man jo išgirsti nepavyko.

Santa Fe: molinė sostinė

Naujosios Meksikos sostinė Santa Fe (67 947 gyv.) mus pasitiko netikėtomis krentančiomis snaigėmis. Platuma čia – lyg Afrikos, bet aukštis – 2 km ir dienos-nakties temperatūros skiriasi beveik 20 laipsnių. Tai – išblizgintas molio miestas. Čia pilna meno galerijų, o viešbutyje pasiteiravęs, kur galima rasti “McDonald’s” ar “Subway” likau nesuprastas. Centre jų nėra arba anksti užsidaro: Santa Fe gyvena turtingieji ir vakarienėms valgo brangų gurmanišką maistą.

Dėl nuo namo vertės priklausančių turto mokesčių seniesiems gyventojams teko kraustytis lauk. Molis patiko pasiturintiems amerikiečiams: nauji individualių namų rajonai priemiesčiuose statomi tokiais pat fasadais. Istorija tikrai verta pagarbos: Santa Fe ispanai įkūrė 1607 m. JAV mastais tai – labai seniai, juk tik tais metais britai įsteigė pirmąją koloniją Amerikoje.

Naujas 'molinis' pastatas Santa Fe

“McDonald’s” radome kiek už centro. Viduje sėdėjo, regis, nuo narkotikų apsvaigęs storas juodaodis ir dainavo. Lotynui padavėjui priėjus jo išprašyti “dainininkas” išsiplūdo visais hiphopo dainose girdėtais keiksmais. Vaizdas priminė filmus apie gatvės gaujas, rodėsi, tuoj jau ginklą išsitrauks. Bet ne – išėjo, pagrasinęs pardavėją vis tiek užmušti. Bežengiant lauk kelnės nusmuko visiškai. Po sekundės netoliese sėdėjusi atsitiktinė baltaodė senutė juokdamasi ėmė mūsų klausinėti, ar matėme tą vaizdą. Gatvės banditai ir ekstravertai. Amerika.

Albukerkė: lotyniškas dykumų didmiestis

Vilniaus dydžio Albukerkė – didžiausias Naujosios Meksikos miestas, bet kartu ir mažiausiai autentiškas. Centre – nuobodūs XX a. vidurio daugiaaukščiai, tik mažytis senamiestis saugo “molio eros” unikalumą. Centrinė aikštė čia primena Taosą ar Santa Fe, su tradicine bažnytėle.

Nuobodokas Albukerkės vaizdas

Albukerkė didžiuojasi lotyniška kultūra. Juk čia ji yra sava, o ne atvežta nelegalių migrantų. Nacionalinis lotynų kultūros centras, tiesa, apsiriboja vietinės reikšmės meno kūriniais. Išskyrus Torreoną: šio bokštelio vidų vietos menininkas Frederikas Vigilas ištisą dešimtmetį tapė 4000 kv. m ploto freska, kuria atskleidė JAV lotynų istoriją. Tai artimiausia Viduramžių “totaliniam menui” ką mačiau šiuolaikinėje Amerikoje.

O vakare prie viešbučio netikėtai išvydau eilinių čikanų (JAV meksikiečių) hobį: lauraiderių (lowrider) subkultūrą. Vyrai ir ryškiai prisidažiusios merginos, pasikeitę savo automobilių ratus į kuo mažesnius, ilga kolona iš lėto važinėja gatvėmis – pirmyn, apsisuka, atgal, vėl iš naujo… Turėtų jaustis panašiai, kaip stovėdami kamščiuose. Kai kurių važiuoklės perdarytos rimčiau: mašinos šokinėja pagal melodiją, vyksta jų “šokių konkursai”. Taip lauraideriai tarsi suvienija JAV būdingą meilę automobiliams su lotynų amerikiečių polinkiu į šventes ir šokius.

Lauraideriai keliauja Albukerkės gatvėmis

66 kelias – tik romantiška istorija

Kas yra negirdėjęs 66 kelio? Jis apdainuotas ir filmuotas, net cigaretės taip vadinasi. Šiandien sunku suprasti, kodėl būtent šis toks garsus, pravardžiuojamas “Pagrindine Amerikos gatve” ar “Keliu-motina”. 66 kelias, kertantis Albukerkę ir visą Naująją Meksiką atrodo labai ilgas (4000 km nuo Čikagos iki Los Andželo). Tik kad… iš tikro jo net nėra. Tai šimtų kelių ir keliukų rinkinys. Kaip Vilnius-Paryžius, Vilnius-Roma ar Vilnius-Pekinas.

Dar viena Amerikos vieta, kur prieš keliaudamas tiesiog privalai peržiūrėti senus atvirukus. XX a. pradžioje asfaltuotų kelių JAV buvo mažai; tokie projektai, kaip 66-asis, pagaliau sujungė naciją į visumą, atvėrė šalį tūkstančiams miestelių, kaimų ir kaubojų fermų. Juo į vakarus nuo dulkių audrų (Dust Bowl) bėgo derlius praradę ūkininkai, Ameriką automobilizavus keliavo “laisvi it vėjas” autostopininkai, pakelėse vešėjo moteliai ir barai.

Galupo miesto El Morro kino teatras, įkurtas 1928 m., greitai po Route 66 atidarymo netoliese

Automobilizacija, pagimdžiusi 66 kelio legendą, ją ir nužudė: mašinų vis gausėjant, dviejų juostų plentas, besidriekiantis per šimtus gyvenviečių, pasirodė lėtas ir nepatogus. Prezidento Eizenhauerio laikais (~1960 m.) JAV išvagojo greitkeliai, palikdami 66-ąjį tik vietiniam susisiekimui ir romantikams. 1985 m. 66 kelias oficialiai ištrintas iš žemėlapių.

Žinodamas šią praeitį plačioje Galupo [Gallup] pagrindinėje gatvėje palei geležinkelį galėjau įsivaizduoti 1950 m. Ševroletus, Fordus ir Kraislerius. Bet šiandien miesto šlovė jau praeityje, nedaug mašinų čia važiuoja, jį garsinančias freskas mažai kas pasižiūri. Galupo barus užplūdę ne pakeleiviai, o nusigėrinėjantys navahų rezervato indėnai (rezervate, kaip rašiau – prohibicija). Blogai tik iš pirmo žvilgsnio: kiti 66 kelio pakelės kaimai išvis apleisti. Šiuolaikiniai JAV greitkeliai miestelius aplenkia, o visas paslaugas keliautojai gauna didžiuliuose pakelės paslaugų centruose, kiekviename kurių – visų žymiausių tinklų restoranai ir moteliai.

Indėnus vaizduojančios Galupo freskos

Be to, didžiuosius atstumus amerikiečiai dažniausiai skraido lėktuvais. Būtent reisu į Čikagą ir mes palikome Naująją Meksiką.

Naujosios Meksikos turistinis žemėlapis ir mano nuomonė apie Naujosios Meksikos kelionės metu matytas lankytinas vietas. Gal tai padės jums susiplanuoti savo kelionę


Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


JAV indėnų žemės – rezervatas, didesnis už Lietuvą

JAV indėnų žemės – rezervatas, didesnis už Lietuvą

| 0 komentarų

Indėnus mėgstama romantizuoti. Ir Lietuvoje seniau buvo populiarios Karlo Majaus apysakos vaikams apie vadą Vinetu. Bet jas rašydamas K. Majus net nebuvo lankęsis Amerikoje, o ir vandens nuo to XIX amžiaus nutekėjo begalės.

Kelionė į didžiausią išlikusį indėnišką JAV regioną sudaužė iliuzijas tiems iš mūsų, kas jų turėjo. Šiandien indėnai vilki paprastais rūbais, daug jų skurdūs ir prasigėrę, o nuo atvykėlių slepiama tradicinė religija atrodo kaip kažkoks dar vos alsuojantis rudimentas.

Tačiau tuos tikėjimus įkvėpusi gamta – tebegyva. Ji tokia pat didinga ir beveik tokia pat laukinė, kaip prieš 100 ar 500 metų, nes “baltosios Amerikos” dangoraižiai, verslas ir didmiesčiai nuo ten – už šimtų kilometrų. Tai – lyg valstybė valstybėje, kur kultūra ir istorija kitokios nei aplink. Važiavau ten be iliuzijų ir man buvo įdomu išvysti realybę.

Saulėlydis indėnų Navahų autonominiame krašte. Toli nuo miestų taršos jie - itin ryškūs.

Iš JAV civilizacijos – į Navahų tautą

Tuščia magistralė nešė į rytus, o aplinka vis labiau stokojo augalijos. Saulėlydžio saulė blausiai apšvietė kaktusų ir uolų pilnas plynes. Kaimų reta, o tie, kur buvo, savo esybe kažkiek priminė civilizacijos avanpostus. Štai Montiselas (Monticello), pagal mormonišką planą išdėstytas namelių rinkinys. Turi savo šventyklą, bet mažytę – tik tolimas atspindys Solt Leik Sičio ar net Provo didybės. Labai monotoniškas vaizdas auksiniam angelui Moroniui nuo bokšto turėtų atsiverti! Ir lankytojų mažiau, nes šitame Jutos paribyje mormonas tik kas antras.

Paskui – nakvynė Blandinge, “paindėnės” miestelyje, kur atvykome dar nesutemus. Čia gyvena 3 000 gyv. (mažiau, nei kiekviename iš 54 Lietuvos savivaldybių centrų). Vakarienė “Subway”, kur dirba vietos jaunimas. Dar baltaodžiai, ne indėnai. Net tokie užkampiai JAV turi svarbiausius greito maisto tinklus. Kedrų pakraščio parkas Blandinge pristatė kas laukė: indėnų kultūrą, jų simbolius. Kopetėlės vedė į požeminę maldų salę kivą (tokias naudoja visos apylinkių indėnų religijos).

Blandingo Kedrų pakraščio parko-muziejaus teritorijoje.

Pagaliau San Chuano upelis skiria amerikiečių žemę nuo navahų. Restorane-krautuvėje ant aukšto kranto, išdidžiai pavadintame “prekybos postu” (kaip laukinių vakarų laikais), užvalgėme navahų takų (Navajo Taco) ir kirtome tiltą.

Navahai yra didžiausia JAV indėnų tautybė. Jų 300 000, bet jų rezervatams priklauso plotas, didesnis nei visa Lietuva ir besidriekiantis per tris valstijas (Jutą, Naująją Meksiką, o daugiausiai – Arizoną). Navahams pasisekė, nes tai ir yra jų tikroji tėvynė. Daugybę kitų indėnų tautų (“genčių”) XIX a. ištrėmė iš gimtinių, suvarė į mažus nederlingus sklypus. Bet navahų žemės ir šiaip buvo prastos, niekas jų nesigviešė. Tiesa, kartą jie buvo priversti pėsčiom nužygiuoti 500 kilometrų ryčiau, bet pati JAV valdžia netrukus atšaukė šį nepopuliarų planą. Apsaugoti didelio skaičiaus ir plačios tėvynės, navahai savo kultūrą išsaugojo geriau nei dauguma JAV indėnų, bet ir jiems nelengva: pavyzdžiui, jau trečdaliui navahų gimtoji kalba yra anglų. Tiesa, kitur situacija daug liūdnesnė: vos 10% “senųjų amerikiečių” tebemoka savo tautų kalbas.

Smėlio audra virš Monumentų slėnio

Oras vis prastėjo, vėjas vis labiau gairino. Kiekvienąsyk išlipęs Natūralių tiltų nacionaliniame monumente kiek sušaldavau. “Natūralūs tiltai” nuo labai panašių natūralių arkų skiriasi tuo, kad apačioje teka upelis. Neilgas žiedinis plentas leidžia aplankyti maždaug penkis šiuos netikėtus gamtos kūrinius.

Natūralių tiltų Nacionalinio monumento vaizdas

Asfaltuotas 261-asis kelias į pietus keliems kilometrams virsta žvyrkeliu. Tai – legendinis Moki Dugway, nusileidimas nuo didžiulės mesos. Mesomis (isp. “stalas”) čia vadinami plokščiakalniai – kol esi jų viršuj nė neatrodo, kad esi ant kalno, tik staiga privažiuoji kraštą, tarsi bedugnę. Mesa baigiasi stačia uola – žemės lygis staiga krenta. Apsidairęs išvydau, kad mesos išorinė “siena” tęsėsi iki pat horizonto. Niekur nesimatė nė mažiausio kaimo. Jau buvome Arizonoje, didžiausiame Amerikos indėnų rezervate – Navahų Tautoje (Navajo Nation).

Dairytis į tolius darėsi vis sunkiau, nes tūžmingi vėjai vis smarkiau pustė pažeme smėlį ir viskas pagelto. Laimė, kai atvykome į Monumentų slėnį – gigantiškų uolų, tarsi išdygusių kiaurai dykumos paviršių, žemę – dar galėjome regėti tą grožį. Kiekvienas stabtelėjimas čia buvo ne vien šaltas, bet ir skausmingas (smiltys plakėsi į veidą). Paskutiniame, kur ne visi iš mūsų lipo laukan, dar ir gerą gūsį smėlio į mašiną įpustė.

Monumentų slėnis. Tarsi iš žemės gelmių išdygusiuos milžiniškos uolos džiugina visame indėnų krašte, bet čia jų - itin daug. Kai gyventojų taip mažai įstabiausia indėnų krašte - gamta.

Be manęs ten, uolos teikiamoje užuovėjoje, stoviniavo būrelis žmonių su racijomis. Kalbėjo apie sraigtasparniu ryte atskrisiantį VIP, apie filmavimo aikštelių aptvėrimą. Vienoje laukymėje vos regima pro smėlio audrą stūksojo jų bazė, į kurią pikapas po pikapo vėžlio greičiu vilko kilnojamąsias studijas, autobusai su vardų lentelėmis gabeno antraplanius aktorius, o ties išvažiavimu susitikome žirgais pakrautų sunkvežimių virtinę. Holivudas ruošėsi filmavimui. Kino ekrane čia bus laukiniai vakarai.

Dabar ir man šios žemės juos jau priminė. Per geltoną pūgą matomumas buvo itin prastas, dangus su žeme maišėsi. Kajentoje, pakelės miestelyje, nebuvo elektros – neveikė nei “McDonald’s”, nei degalinės. Gerai, kad turėjome kuro, mat laukė 120 km kelionė į Tuba City, didžiausią navahų miestelį. Pakeliui – tik kelias per tyrlaukius su retkarčiais boluojančiomis šalikelių būdelėmis.

Šalikelės namelis smėlio audroje

Tuba City – Didžiausias indėnų miestas

Tuba City (9000 gyv.), kur nakvojome, nedaug skyrėsi nuo kokio Blandingo. Gatvėse pasitiko Amerikai būdingų verslo tinklų reklamos – ir pas indėnus jie yra. Tik kainos didesnės – romantiškai nusiteikę turistai turbūt ir šiaip važiuoja, tad galima užsidirbti. Kiekviename viešbučio kambaryje ant lovos laukia vietinio augalo lapai. Alkoholis neparduodamas – Navahų Tautoje, kaip ir daugelyje kitų rezervatų – absoliuti prohibicija. Su girtuoklyste kova nelengva, kaip rodo klestintys “paindėnės” kaimų barai. Gyvenimas čia nykus, bedarbystė – 50 procentų. JAV remia indėnus išmokomis, bet pakelti gyvenimo lygį iki aukštos amerikietiškos kartelės nei jos, nei šioks toks turizmas nepadeda.

Greta viešbučio stovėjo peraugusį tradicinį navahų tipį primenantis namas. Tai – muziejus, įvardijamas kaip modernus. Iki JAV standartų jam toli, bet nedidelėje patalpėlėje galima sužinoti apie navahus, paklausyti jų pasaulio sutvėrimo mito. Paslaugi jauna darbuotoja bendravo atvirai ir labai skyrėsi nuo šiaip tylių, nesišypsančių indėnų. Žiūrėti į akis toje kultūroje nemandagu.

Tuba City. Nuotraukos centre - Navahų muziejus.

Tuose kraštuose keliaudamas laikrodžio rodykles vos spėji sukinėti – jei susigaudai, kad laikas keičiasi. Ten susiduria dvi JAV laiko juostos – Ramiojo Vandenyno (Nevada, Juta) ir Kalnų (Koloradas, Naujoji Meksika). Maža to, Arizona nuolat migruoja iš vienos laiko juostos į kitą, nes nesukinėja vasaros/žiemos laiko. Bet Navahų Tauta, nors yra Arizonoje, laikrodžius suka. Na ir paskutinė anomalija – hopių rezervatas (6 000 gyventojų), pilnai apsuptas Navahų Tautos, bet laiko nekaitaliojantis.

Hopiai: liūdno vaizdo rezervatas rezervate

Hopiai, nors yra navahų apsuptyje, nuo jų skiriasi iš esmės. Straipsnis navahų laikraštyje rašė net apie rezervatų teritorinį ginčą. Navahai buvo klajokliai, o hopiai – sėslūs. Gidė sakė, kad hopių būdas primena pueblų indėnų Naujojoje Meksikoje (irgi sėslių). Sutampa ir jų tradiciniai klanai (man paklausus, ar sutampa hopių ir navahų klanai, gidės veidas persimainė, bet ji atsakė, kad navahai irgi turi klanus, bet jie kitokie). JAV indėnai-žemdirbiai – unikalus šitų teritorijų reiškinys. Navahai, tik XX a. persikėlę iš palaikių tipių, jokio architektūrinio paveldo neturi, o hopių Oraibio kaimas skelbiasi esantis seniausia JAV gyvenviete.

Tiesa man jis labiau priminė trečiojo pasaulio lūšnyną. Namai šiuolaikiškai nuobodūs ir aplūžę, tik viename jų įsikūrusi parduotuvė turistams, prekiaujanti tradicine duona su pelenais. Tos mesos papėdėje aplankėme hopių muziejų kuris irgi atrodė it perkeltas iš Afrikos ar Lotynų Amerikos.

Vienos daugelio mesų pakraštys beprasidedant smėlio audrai.

Įdomesnis buvo Valpis, kaimas ant antrosios iš trijų hopių šalį sudarančių mesų. Įspūdingiausia čia pati vieta, kurioje jis stovi, į plynas apylinkes atsiveriantys vaizdai. Tūkstantmetį skaičiuojantis Valpio senamiestis apleistas, tik apeigoms vietiniai dar grįžta į jo kivas (turistams uždaras). Vaikščioti ten galima tik su vietine gide. Ji pasakoja, kaip seniau moterys tįsdavo vandenį ant mesos iš papėdės, kad visi “Senamiesčio” namai čia paveldimi, nors ir nenaudojami. Pakeliui į senąjį Valpį ėjome per šiuolaikinę gyvenvietę, kur prekijai iš tarpdurio siūlo didžiules lėles kačinas (vietos religijoje tai – įvairių reiškinių personifikacijos, kurių yra 400 rūšių). Fotografuoti, filmuoti ir net (indėnų kraštams būdinga) užsirašinėti į užrašų knygelę visuose hopių kaimuose griežtai draudžiama.

Dabar nebe visi hopiai gyvena ant mesų, papdėse mačiau ir įvairių krikščionybės atmainų bažnytėles, mormonų susitikimų namus. Ir hopiškai nebevisi moka – ta kalba juk net nerašytinė.

Navahų sostinėje – ir savas prezidentas

Pravažiavę per niekuo neišsiskiriančią hopių sostinę trečiojoje mesoje grįžome pas navahus. Palyginus su hopiais Navahų Tauta – eilinė JAV provincija. Jos sostinėje Vindau Roke (Window Rock) – kompaktiškas, gamtos neužgožiantis valdžios namų kompleksėlis natūralios arkos papėdėje (yra net savas prezidentas). Ir už Ameriką paguldžiusių galvas navahų kapinaitės, kur prie kiekvieno antkapio plaikstosi vėjo nudrengta vėliava. Navahai itin pasižymėjo per Antrąjį pasaulinį karą kuomet tarnavo vietoj šifravimo mašinų: kiekvienas dalinys turėdavo po savo navahą ir jie per radiją tiesiog kalbėdavosi savo kalba, kurios nei japonai, nei vokiečiai nesuprato. Įsivaizduokite: XX a. pirmojoje pusėje, kai pasaulis su pasimėgavimu rijo “knygas apie indėnus”, visoje Europoje ir Azijoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris bent kiek suprastų populiariausią JAV indėnų kalbą. Eilinis įrodymas, kad užsieniečiai domėdavosi ne tikraisiais indėnais, o kažkokia įsivaizduojama mitologine civilizacija, sukurta XIX a. baltaodžių romantikų.

Navahų karių kapai Vindau Roke

Indėnų rezervatai turi didelę autonomiją, o navahai dėl savo dydžio yra lyg valstybė valstybėje. Už dar 200 km, jau Kolorado valstijoje, indėnų šalis su mumis atsisveikino ryškiais kazino žiburiais. JAV aukščiausiasis teismas 1986 m. sprendimu leido rezervatams legalizuoti lošimus net kai aplinkinėje valstijoje jie uždrausti. Šitaip indėnams duota ilga meškerė lošėjų pinigams surinkti. Navahai ir hopiai ja nesinaudoja, bet čia jau buvo učių genties rezervatas.

Mesa Verdė: indėniška Atlantida

Pažintis su indėnais nesibaigė, nes dar laukė Mesa Verdė – bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. XIX a. pabaigoje olose pastatytus namus atradę tyrinėtojai įsivaizdavo, kad ši civilizacija, pakrikštyta anasaziais, mįslingai išnyko – it Atlantida. Dabar manoma, kad anasaziai buvo hopių ir pueblų protėviai, apie 1200 m. kažkodėl apleidę Mesa Verdę.

Vienas daugybės apleistų anasazių kaimų Mesa Verdės uolų šlaituose. Vien iš vietos, kur daryta ši nuotrauka, apsidairęs galėjau pamatyti tris.

Mesa Verdė ispaniškai – “Žalias stalas”. Vietoj dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Klimatas gana atšiaurus, tad vienintelis JAV istorinis (o ne gamtinis) nacionalinis parkas žiemai uždaromas, o ir balandį dar ne visas veikė.

Gyvenimas kadais čia virdavo olose – mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus. Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas. Kivos neleidžia suabejoti, kad tai – pueblų-hopių kultūra, o šių požeminių šventyklų vidus simbolizuoja lipimą per tris pirmus pasaulius, kol pasiekiamas šis, ketvirtasis. Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų papasakojo reindžeris, pusiau indėnas, užpildęs žinių spragas, likusias po šykščios informacijos hopių krašte. Jis atrodė jau pilnai įsiliejęs į šiuolaikinių JAV kultūrą. Greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Cliff Palace - viena apleistų Mesa Verdės gyvenviečių.

Jei į Cliff Palace siaurais kopčias primenančiais laipteliais galima eiti tik su grupe, tai Spruce Tree House aplankėme jau atskirai. Dar ne vieną anasazių gyvenvietę regėjome iš tolo nuo viršaus, bet ir taip jos atrodė žaviai. Pranoko bet ką, matytą šiuolaikiniuose rezervatuose – todėl atradėjai ir spėjo, kad anasaziai paslaptingai išnyko. Jei 1000 metais po Kristaus indėnai būtų atradę Europą, turbūt panašiai būtų kalbėję apie romėnus.

Vaikštinėjant po Durango miestą – kažkuo priminusį kaubojų postą miškuose – pamažėle sutemo. Pasukome į pietus – į Naująją Meksiką. Indėnai nesibaigė, bet ten viskas jau vėl kitaip. Labai meksikietiški nedegto molio miestai supa savavaldžius indėnų kaimus “pueblus”, o ispanų kalba girdisi nuolat. Penktasis JAV veidas per vieną kelionę.

Indėnų žemių turistinis žemėlapis ir mano nuomonė apie kelionės metu lankytas įdomybes


Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Juta – gamtos ir tikėjimo didybė

Juta – gamtos ir tikėjimo didybė

| 0 komentarų

Visų Jungtinių Valstijų žmonės plūste plūsta grožėtis Jutos kanjonais, natūraliomis arkomis ir beribiais toliais. Ne ką mažiau keliauja čia atlikti religinės piligrimystės. Mat Juta yra mormonų tikėjimo žemė, o valstijos sostinė Solt Leik Sitis – jų šventasis miestas.

Mūsuose mormonus įprasta laikyti sekta. Bet pasauyje jų jau didesnis skaičius nei žydų ir dauguma jutiečių – mormonai. Dar XIX a. persekiotojų išvaryti iš turtingųjų valstijų jie arklių kinkomais vežimais patraukė į šią tada “niekieno žemę”, “laukinius vakarus”. Iki pat šiandien nuostabieji Jutos kalnai ir slėniai tebėra pilni tos unikalios kultūros.

Gamta ir tikėjimas – šie du ypatingi Jutos veidai man pasirodė vienodai įdomūs.

Provo miestelio mormonų šventykla Jutoje tipinės gamtos fone

Rytietiškas pažinimo džiaugsmas Vakaruose

Juta – tai JAV, bet dar kitokia. Su baltomis šventyklomis ir puošniais tabernakuliais, keistais religiniais vietovardžiais ir unikaliomis tradicijomis. Tai – didžiausios Vakarų pasaulyje užgimusios religijos šventi namai. Gal dėl savo vakarietiškumo mormonybė mažiau vilioja žingeidžius nuotykių ieškotojus nei Tibeto budizmas, judaizmas ar Islamo sufijai, todėl yra savaip neatrasta. Bet nuo eilinio amerikiečio gyvenimo mormono būtis skiriasi ne ką mažiau, nei religingo žydo.

Jutos pasienio miestas Sent Džordžas (reikšmė: Šv. Jurgis) mane pasitiko iščiustytomis pievomis ir tvarkingais nameliais, pilnais naujakurių pensininkų iš šiaurinių valstijų. “15000 vakarai” – skelbė lentelės. Centras dar toli. Mormonišką matematinę adresų sistemą (pagrįstą pranašo Džozefo Smito utopiniu “Siono miesto planu”) lengva perprasti, bet sunku išaiškinti. Pagrindinė gyvenvietės sankryža tarsi žymima nuliu, o gatvės – skaičiaus 100 kartotiniais. Adresas “300 pietūs 155 vakarai” reiškia, kad namas yra trečiojoje vakarų-rytų krypties gatvėje į pietus nuo centrinės sankryžos, tarp pirmosios ir antrosios šiaurės-pietų krypties gatvių į vakarus nuo centrinės sankryžos.

Plaukiant laivu Antilopių kanjonu Pauelio ežere. Netoli Sent Džordžo (JAV mastais ~250 km yra arti) - gausu gamtos stebuklų

Šalia centrinės sankryžos ant suolelio sėdėjo metalinis Brihamas Jangas, kadaise ir atvedęs Juton mormonus, o viršum fontanuose žaidusių vaikų stūgsojo 1876 m. tabernakulis. Taip vadinasi mormonų renginių namai. Pensininkas misionierius lėtai pravedė nemokamą ekskursiją, rodė simbolinius laiptus, statytus tuometinio kandidato į prezidentus Mito Romnio senelio ir minėjo, kad esą tapčiau geru mormonu. Erdvioje tabernakulio salėje miestelėnai rinkosi pasiklausyti į mormonybę atsivertusio musulmono liudijimo.

Jutos nacionalinių parkų grožis

Į Jutą turistus ypač traukia jos gamta. Didžiuliai ir didingi nacionaliniai parkai. Siono parkas medžiais apaugusiame kanjone. Tas tarpkelis vis siaurėja: aklakelio pradžioje dar išsitenka ištisos poilsiavietės, o gale išgirdus tolimą audrą geriau apsisukti, nes siaurutė upės vaga aukštais šlaitais tuoj virs pavojinga, viską plaunančia srove.

Siono slėnio apačioje driekiasi kelias, kur retkarčiais pravažiuoja maršrutiniai elektrobusai (automobiliai draudžiami). Nuo daugumos stotelių prasideda vaizdingi takeliai - dėl žygių jais amerikiečiai ir myli savo nacionalinius parkus. Šis vaizdas - nuo vieno tokių takelių; matėme ir laukinių gyvūnų.

Religinių vietovardžių gausa neleidžia pamiršti, kur esi. Greta Izaoko, Jokūbo ir Abraomo kalvų yra ir Moronio – angelo, pranašui Džozefui Smitui davusio auskines lenteles (“Mormono knygą”, esą aprašančią prieš Kristaus gimimą iš Izraelio į JAV perplaukusių žmonių istorijas ir svarba prilygstančią Biblijai). Jos originalas buvęs sukurtas išnykusia kalba ir raštu, ir Jutos miestų žemėlapis pilnas mistiškai skambančių pavadinimų: “Manti”, “Nephi”…

Paskui laukė Braiso kanjonas, atšiauresnis ir šaltesnis, ne be reikalo lyginamas su Didžiuoju kanjonu. Kai 1862 m. čia atvyko mormono Ebenzerio Braiso šeima tai buvo viena paskutinių neištirtų JAV vietų. JAV nacionaliniai parkai subtiliai derina gamtos viršenybę (ten negyvena joks žmogus) su civilizuotomis pažinimo programomis. Štai ir tąnakt parko reindžeris per galingus teleskopus rodė žvaigždes.

Braiso kanjono nacionalinio parko platėjančios uolos vadinasi hūdū. Aukštis čia 2500 m., tad naktinės šalnos balandį dar neleido sniegui ištirpti

Toliau – Pauelo ežeras. Hidroelektrinės paskandintas tarpeklis, toks milžiniškas, kad po užtvankos pastatymo prisipildė tik per 11 metų. Čia plukdomos ekskursijos, o amerikiečiai polsiauja gyvenamuosiuose laivuose: ištisi jų miesteliai plūduriuoja ežere su kopetėlėm ir “drambliukais” į vandenį. Skirtingų spalvų uolienos aplink atskleidžia milijonus istorijos metų.

Pauelo ežeras prasideda ties šia hidroelektrine. Populiaru pasivaikščioti jos viršumi, bet dėl tokio stipraus vėjo, kad net kėlė aukštyn tvenkinio vandenį, man lankantis tai buvo uždrausta.

Ir toliausiai rytuose – Arkų nacionalinis parkas. Arkos čia ne pastatai, o gamtos tvariniai, gimstantys pamažu dūlant apatinėms uolienoms. Ir jų ten daugybė, per kiekvieną trumpą žygį pažymėtais takais gali išvysti po kelias.

Viena iš arkų Arkų nacionaliniame parke.

Šventasis miestas Solt Leik Sitis

Juta gyvenama retai, maži kaimeliai pabirę jos slėniuose. Dalis, kaip Tintiko slėnis, pusiau apleisti, suręsti kadaise sidabro kasėjų. Gyventojų valstijoje mažiau nei Lietuvoje (2,8 mln.), o plotas – keturis kartus didenis. Bet Jutos galva ir širdis šiaurėje, Solt Leik Sitis – kitoks. Tai – ekonomiškai galingas milijoninis didmiestis.

Ant kalvos viršum Solt Leik Sičio stūkso didingas Kapitolijus (valstijos vyriausybė ir parlamentas), bet miesto “nulinė sankryža” – ne ten. Ji – ties Šventyklos aikšte. Nuo baltos 1893 m. Šventyklos bokšto žvelgia auksinė angelo Moronio statula. Vidun neužeisi – net ne visi mormonai tą gali padaryti. Šventykloje, atitinkančioje Saliamono Šventyklą Izraelyje, jie tik atlieka svarbiausias apeigas (tuokiasi, krikštijasi), o mišios (su vandeniu vietoje vyno) laikomos kukliuose Susitikimų namuose. Šventyklų pasaulyje jau per 140, bet Solt Leik Sičio – tai mormonų Meka ar Švento Petro bazilika.

Solt Leik Sičio šventykla (centre), tabernakulis (kairėje) ir didžioji auditorija (dešinėje). Vaizdas iš senojo viešbučio.

Kaip atrodo jos vidus išvydau makete lankytojų centre. Daugiaaušktis, prabangus, pilnas įvairių simbolinių salių skirtingiems tikslams. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus mormonų pavadinimas) štabas yra gretimame dangoraižyje, o buvusiame prabangiame viešbutyje nuolat rodomas puikiai pastatytas filmas apie šios religijos gimimą. Netoliese – didžiausia pasaulyje auditorija (20 000 vietų) – ten vyksta visuotiniai mormonų susitikimai. Ant stogo veši sodas, o viduje gausu mormoniškos dailės: ryškiaspalvių bibliškų scenų meksikietiškų piramdžių fone. Absoliučiai viskas čia nemokama, net asmeninės ekskursijos. Reik manyti, tai siūloma siekiant gerinti bažnyčios įvaizdį, bet savo tikėjimo Solt Leik Sityje niekas nepiršo.

Mormonų dailė - labai spalvinga

Seniausias pastatas aikštėje – 1867 m. ovalus tabernakulis. Tai – visoje JAV žymaus mormonų choro namai. Teko laimė išvysti jo pasirodymą kitą rytą, per Velykas. Tarp žiūrovų buvo ir mormonų prezidentas bei Dvylikos apaštalų kvorumo narys. Per koncerto repeticiją vos užgiedojus “Aleliuja” visa salė staiga atsistojo – sunku įsivaizduoti ką nors panašaus Lietuvoje ne mišių metu. Pranešėjai atsiprašydami prašė žiūrovų per patį koncertą taip nedaryti – mat šis bus tiesiogiai transliuojamas į visą Ameriką, o stojimasis sukelia didelį triukšmą. Be savo ypatingų tradicijų mormonai tiki ir Biblija, todėl parengė stiprią programą, tinkamą bet kuriam krikščioniui.

Mormonų tabernakulio choras vadinamas geriausiu Amerikos choru.

Aplink Šventyklos aikštę – istorinė Solt Leik Sičio širdis. Keli ankstyvo XX a. dangoraižiai, prabangūs anuomečiai namai. Po sunkios kelionės girgždančiais vežimais Brihamas Jangas ištarė “Čia toji vieta!”, pakvietė visus mormonus ir kūrė teokratiją. Ant teatro tebekaba jo frazė “Šalia religijos žmonėms reikia ir pramogų”, o ant Siono banko, kaip ir ant Šventyklos, puikuodavosi užrašas “Šventumas Viešpačiui. Viešpaties namai”. 1896 m. mormonų šaliai nusprendus tapti JAV valstija religiją nuo valdžios teko atskirti, kaip ir atsisakyti poligamijos – ji liko tik keliuose “fundamentalistiniuose” kaimuose, kurie buvo pernelyg atokūs, kad aplankyčiau. Dabar turtingoje Jutoje vis gausėja imigrantų, o mormonų procentas mąžta (šiuo metu ~60%). Tačiau multikultūrinėje Amerikoje ir tiek yra daug: Juta – vienintelė JAV valstija, kur daugiau nei pusė gyventojų išpažįsta vieną tikėjimą.

Druskos ežeras ir konservatyvūs priemiesčiai

Solt Leik Sitis pavadintas gretimo Didžiojo Druskos ežero garbei. Paplūdimių ten yra, bet ežeras atrodo purvinas ir vietom dvokia. Saloje įsteigtas Valstijos parkas su buivolų aptvaru.

Bingamo kanjono duobė – jau žmogaus, ne gamtos darbo vaisius. Antra pagal dydį pasaulio atvira kasykla mormonams nepriklauso – jie specialiai neeksplotavo šio vario telkinio nenorėdami pritraukti godžių amerikiečių dėmesio. Stebėjau kaip giliai iš lėto – it kirmėlės – juda milžiniški sunkvežimiai.

Bingamo duobės kasykla. Nuotrauka sunkiai gali perteikti jos dydį - pakaks pasakyti, kad brūkšnelis apatiniame dešiniame kampe yra milžiniškas agregatas, o apačioje kairėje rieda ne šiaip sunkvežimiai, bet vieni didžiausių pasaulio automobilių (plotis - 9 metrai).

Aplink šventąjį mormonų didmiestį spiečiasi mažesnių istorinių miestelių žiedas. Virš namų kyla tradiciniai “susitikimų namų” (atitinka bažnyčią) bokšteliai. Logane lankėme kapines. Mormonų antkapiuose – šventyklų, kurioje jie susituokė, raižiniai, ir ilgi vaikų sąrašai. Jie tiki, kad su brangiais žmonėmis susitiks ir po mirties. Todėl Jutos miestuose pilna “Genealoginių tyrimų” įstaigų: ištyrinėjus savo šeimos medį galima atlikti protėvių pomirtinį krikštą ir viltis su jais susipažinti Danguje. Šiame reikale sukaupta tokia patirtis, kad ir kitatikiai amerikiečiai savo šaknų ieškoti eina į mormoniškas skaityklas ir interneto svetaines.

Mormonų kapas Logano kapinėse.

Provas yra konservatyviausias JAV miestas ir kartu, pasak tyrimų, laimingiausias. Čia – Brihamo Jango universitetas, 35 000 studentų vienijanti mormoniška aukštoji mokykla, kurios garbės kodekse be nusirašinėjimo smerkiamas ir nesantuokinis seksas bei alkoholio vartojimas (beje, mormonai negeria ir kavos bei arbatos). Greta – misionierių rengimo centras. Kiekvienas mormonas privalo dvejus metus skirti tikėjimo skleidimui svetur. Šiuos kostiumuotus, poromis vaikštančius misionierius kartais matome ir Lietuvos gatvėse. Prove būsimieji misionieriai skubiai mokomi jų laikinosios šalies kalbos, taip pat oratorystės ir elgesio manierų. Grupelė absolventų kaip tik fotografavosi prie modernios Provo šventyklos – jų laukia labai sunkūs, bet ir įdomūs bei naudingi metai. Galėjau tik įsivaizduoti, ką jaučia atokios Jutos provincijos jaunuolis, staiga gavęs galimybę du metus pagyventi Polinezijos saloje, Paryžiuje ar Japonijoje. Juo džiaugiasi ir miestelis: regioniniai laikraščiai turi skiltį “Misionierių žinios”, prekybos centruose pilna užsienyje tikėjimą skleidžiantiems giminaičiams skirtų atvirukų, o grįžusiems rengiamos įspūdingos sutiktuvės.

Misionieriai atsisveikina su Provo Šventykla.

Daugumai nemormonų Solt Leik Sičio pavadinimas turbūt pirmiausiai primena ten vykusią 2002 m. Žiemos olimpiadą. Prie slidinėjimo trasų buvau – tiesa, balandį jos jau neveikė, rymojo apsuptos buvusio olimpinio kaimelio. Park Sitis – slidinėjimo kurortas garsėjantis “Sundance” kino festivaliu – buvo net labai gyvas, žibėjo pilnas žmonių, gaubiamas kažkokios prabangos auros.

Park Sityje - iščiustyti laukinių vakarų nameliai...

...o Tintiko slėnio vadinamuosiuose 'vaiduoklių miestuose' - panašūs apleisti. Kasyklos ten užsidarė, o turizmas neatėjo

Atėjo laikas sukti į pietus. Tankų šiaurinės Jutos didmiestį pakeitė vis tuštėjanti magistralė, žolėtus kalnus ėmė stumti dykumos. Mormonai pamažu liko už nugaros, priekyje – didžiausias išlikęs indėnų kraštas, plotu sulig dviem Lietuvom. Dar vienas Amerikos veidas, dar viena daugybės JAV kultūrų.

Jutos turistinis žemėlapis ir mano nuomonė apie Naujosios Meksikos lankytinas vietas


Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,