Išskleisti meniu
Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

| 2 komentarai

Filipinai – 7614 tropinių kalnuotų salų grandinė žydrose karštose jūrose Ramiojo vandenyno pakraštyje.

Filipinai lengvai gali pasirodyti pati “saviausia” iš visų Azijos šalių. Barokinės katalikų bažnyčios, meilė krepšiniui, anglų kalba…

Bet Filipinai – ir labai kitokie. Į autobusus virtę kariniai džipai. Taifūnai, ugnikalniai, žemės drebėjimai ir besišypsantis susitaikymas su Dievo valia. Šimtai tautų, begalė tradicijų. Kruvinai švenčiamos Velykos ir gaidžių kovos. Ir čia – tik Filipinų paviršius.

Per pora mėnesių apkeliavome visus Filipinus – laivais, automobiliais, džipniais, lėktuvais. Taigi, kuo Filipinai ypatingi, kas ten gražiausia?

Prie džipnio Lusono kalnuose

Prie džipnio Lusono kalnuose

Keturi Filipinų salynai

Tradiciškai Filipinai skirstomi į tris (ar keturias) salų grupes, kurių kiekvienoje gamta ir atmosfera smarkiai skiriasi:

Lusonas yra didžiausia Filipinų sala (didesnė už Lietuvą) ir jos gamta – pati didingiausia. Salos centre – didelis kalnynas su žygių takais, pietuose iš ežero styro Talo vulkanas. Tiesa – Lusone žmonių gyvena 52 mln. ir tankumas milžiniškas (10 kartų didesnis, nei Lietuvoje), tad “laukinės gamtos” nelabai yra, o prie garžiausių gamtos vietų sukūrimo irgi prisidėjo žmogus. Tai – nuostabieji ryžių terasų “amfiteatrai” ar uolos, aplipdytos karstais (taip laidojama Lusono kalnuose). Kai kuriuose kalnų regionuose žmonės labai “tradiciški”: rengiasi tautiniais rūbais, tiki į pagoniškus dievus. Tačiau Lusone – ir Filipinų sostinė Manila, 20+ mln. gyventojų superdidmiestis. Taip pat Lusone ir Viganas – gražiausias Filipinų miestas.

Kabantys karstai Lusono kalnuose

Kabantys karstai Lusono kalnuose

Visajai – tai vidutinio dydžio ir mažyčių salų grandinė, kurias skiria sąsiauriai. Sėdėdamas vienos salų smėlėtame paplūdimyje (ar ant kalno) horizonte visuomet matai dar vieną ar kelias kitas salas – gali ten nuplaukti keltu, pesiversti per kalnus – ir vėl kitas sąsiauris, kita sala, kitoks saulėlydis į jūrą. Visajuose yra beveik visi pagrindiniai Filipinų kurortai: Borakajus, Boholas, Moalboalis ar Bantajanas, čia populiarus nardymas. Regiono širdis – Sebu didmiestis (3 mln. žmonių).

Sebu miesto panorama Visajuose

Sebu miesto panorama Visajuose su salelėmis iki horizonto

Mindanao – piečiausia ir mažiausiai užsieniečių atrasta Filipinų sala. Dydžiu ji primena Lusoną, žmonių ten – 25 mln. Yra ir kalnų (aukščiausias Filipinų kalnas – ten), ir milijoninių miestų, ir kurortų, bet kažkaip nėra nieko, kas būtų geriau, nei Lusone ar Visajuose, o keliautojų laikas ribotas, tai dauguma Mindanao ir nepasiekia… Be to, keliautojus atgraso istorijos apie terorizmą (apie ketvritis Mindanao žmonių – musulmonai ir dalis jų siekia nepriklausomybės). Tačiau jei norisi pamatyti “neatrastus Filipinus”, tiesiog pagyventi šios šalies ritmu, nepritaikytu užsieniečiams – tai Mindanao yra gera vieta tam. Salos “sostinė” – Davao (2 mln.).

Tautiniai šokiai Mindanao

Tautiniai šokiai Mindanao

Palavanas kartais priskiriamas Lusonui, bet šiaip tai – kitas pasaulis. Tai – “Paskutinis Filipinų užkampis”, kur gyventojų tankumas – tarsi Lietuvoje ir todėl dar pilna “laukinių” miškų, mangrovių, palmių giraičių ir paplūdimių, kur būnant nesimato jokių namų, kelių ar žmonių. Ne visuose kaimuose net nuolat tiekiama elektra. Daugelis sutiktų filipiniečių sakydavo, kad Palavanas jiems – gražiausia Filipinų sala. Tokią nuomonę daugiausiai lemia dvi garsiausios Palavano vietos: El Nido salų archipelagas ir viena ilgiausių pasaulyje Puerto Princesos požeminė upė. Pastaruosiuose Filipinų gamtos stebukluose, tiesa, jau “tiršta” nuo turistų.

Septynių komandosų paplūdimyje su visais čia sustojusiais laiveliais. Po trumpos viešnagės plaukėme į kitas salas

Paplūdimyje prie El Nido

Filipinų gamta

Labiausiai Filipinų gamtoje žavi tas ryšys tarp uolėtų kalnų ir urvų, smėlėtų paplūdimių, žydros žydros jūros su koralais dugne ir žmonių pastangų šitokį nepatogų peizažą pritaikyti gyvenimui.

Įspūdingiausios gamtinės vietos Filipinuose (iš visų salų), mano nuomone, yra:

*Lusono kalnai ir ryžių terasos, ypač Batado ryžių terasos. Tūkstančius metų ūkininkai lygino kalnų šlaitus, kad galėtų auginti ryžius. Ištisi kalnai paversti plantancijomis. Į jas atsiveria nuostabūs vaizdai, po jas vyksta žygiai, jų apsupty stovi kaimai, daugybė kurių pasiekiami tik pėsčiomis (vietiniai taip tįsia ir prekes, baldus, viską). Ten gali pailsėti nuo civilizacijos.

Batado ryžių terasos

Batado ryžių terasos

*El Nido pakrantė ir gretimas aukštų uolinių salų archipelagas Palavane, pilnas slaptų lagūnų, urvų, tik iš jūros pusės pasiekiamų paplūdimių uolomis įrėmintų. Itin smagu ten plaukioti laivu, kajaku ir kitaip.

El Nido krantai

El Nido krantai

*Puerto Princesos požeminė upė Palavane. 8 km ilgio viena ilgiausių pasaulyje požeminių upių, pilna milžiniškų stalagmitų, stalagtitų ir cypsinčių didelių šikšnosparnių.

Plaukiam Puerto Princesos požemine upe

Plaukiam Puerto Princesos požemine upe

*Talio vulkanas Lusone – tiesiog nepakartojamas vaizdas stebėti nuo aplinkinių kalnų šlaito tą apvalų ežerą, o jo centre – salą su ugnikalniu.

Talo vulkanas žvelgiant nuo gretimų kalnų (kur - restoranai, lunaparkai ir kt.)

Talo vulkanas žvelgiant nuo gretimų kalnų (kur – restoranai, lunaparkai ir kt.)

Gyvūnai Filipinuose nedideli, bet įdomūs: krabukai paplūdimiuose, šikšnosparniai pakylantys iš olų, taryrai, nemaži driežai.

Filipinų miestai

Filipinų gamta turtinga, bet miesteliai ir miestai – skurdžiai vienodi. Iš pastatų vaizdo niekad nepasakysi, ar esi Lusono šiaurėje, ar Mindanao pietuose. Mažyčių namų barangajai, pastatyti be jokių architektų iš to, kas tik papuolė po ranka: medienos plokštės, šiferis, skarda, jei pasisekė – plytos. Viskas aptriušę, pažeista drėgmės. Keturių, šešių, aštuonių asmenų šeimos gali glaustis viename kambarėlyje, o antras kambarėlis būti šeimos parduotuvėlė, pardavinėjanti saldainius ir cigaretes po vieną ar 195 ml kolos buteliukus. Arba kavinukė, kur už eurocentus gali nusipirkti “neribotai ryžių” (unli rice). Ar geriamo vandens automatas. Atrodo, kas antra filipiniečių šeima turi kokį smulkų versliuką… Rajonus kerta upeliai, kuriuose plūduriuoja į tiltus atsimušę dvokiantys šiukšlių kalnai. Šaligatviai baigiasi, atsiremia į duobę ir tenka išeiti ant važiuojamosios kelio dalies. O virš rajonų driekiasi susimazgiusios “laidų špūlės”. Jos nukrenta, jas užkabina sunkvežimiai ir štai koks rajonas lieka be elektros…

Tipinis Filipinų didmiesčio rajonas (Sebu)

Tipinis Filipinų didmiesčio rajonas (Sebu)

Kokioje Lotynų Amerikoje taip atrodo lūšnynai, pamatęs panašų vaizdą nosies ten nekiši (nesaugu) – bet Filipinuose tai eiliniai rajonai. Išskyrus didžiausius didmiesčius, Filipinuose socialinės atskirties nesimato: visi gyvena “paprastai”, “vienodai”. Štai galvojome, kad kalbame su viešbučio tvarkytoju, o pasirodo tai – viso nemažo viešbučio savininkas. Pagal aprangą neatskirsi. Filipiniečiai didžiuojasi savo rajonais: “Sveikiname atvykus į Barangajų nr. 450” – skelbiama nuo pastatytos gražios arkos.

Nelegalių lūšnynų Filipinuose irgi yra, bet jie atrodo dar liūdniau.

Susivijusios laidų špūlės Sebu

Susivijusios laidų špūlės Sebu

Su tokia skurdžia realybe kaip niekur pasaulyje kontrastuoja prekybos centrai. Ne šiaip sau kokie – Lietuvoje tokių didelių ir puikių neturim. Jie – tvarkingi, švarūs, didžiausieji jų – ištisi kompleksai su parkais ant stogo ar net bažnyčiomis. Iš 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų net 4 stūkso Filipinuose (trys Maniloje, vienas Sebu)! Štai net ir koks už Vilnių ne taip smarkiai didesnis Kagajan de Oro miestas turi 33-iąjį pagal dydį pasauly prekybos centrą, dydžio sulig trim Vilniaus “Akropoliais”, ir tai net nėra vienintelis prekybos centras tame mieste… Filipiniečiai prekybos centrus, sako, labiausiai myli dėl kondicionierių: juk namie daugelis neturi, temperatūra siekia +35, o prekybos centruose tvyro prabangi vėsa. Bet ne tik pasivaikščioti ten ateina: perkančių tiek, kad šeštadienį prie didžiausių prekybos centrų restoranų susidaro eilės. Ir prekės ten jau “mūsiškos”, pakuotės didelės. Vietiniai sako, kad daug ten išleidžiamų pinigų atsiveža ar atsiunčia užsieniuose dirbę filipiniečiai. Keista matyti tokius spindinčius prekybos centrus kur aplink būriuojasi ir gatvėse prausiasi elgetos!

Sebu Seaside City, vienas 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų, su apžvalgos bokštu, parku ant stogo ir t.t.

Sebu Seaside City, vienas 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų, su apžvalgos bokštu, parku ant stogo ir t.t.

Iš senesnių įdomesnių pastatų geriausiu daugelyje miestų geriausiu atveju likusi kokia katalikų bažnyčia, na dar vienas kitas apgriuvęs medinukas (kiek laiko dar stovės?). Kaltininkų čia daug. Antrasis pasaulinis karas – Filipinuose tada susirėmė Amerikos ir Japonijos pajėgos. Visokiausi žemės drebėjimai, taifūnai, gaisrai. Ir žmonių požiūris: Filipinuose normalu girdėti “Čia stovėjo XVIII a. rūmai, bet juos nugriovė ir pastatė šitą”.

Į UNESCO paveldą įrašyta Miagao bažnyčia, šiaip jau supama nykių šiuolaikinių pastatų (prie Iloilo, Visajai)

Į UNESCO paveldą įrašyta Miagao bažnyčia, šiaip jau supama nykių šiuolaikinių pastatų (prie Iloilo, Visajai)

Ilgiau pabuvęs Filipinuose, miestus po truputį pradėjau skirti. Ne pagal gatves ar pastatus. Pagal transportą. Štai viename mieste “autobusai” – tai prailginti ir visaip išdažyti kariniai visureigiai (klasikiniai džipniai), kitame – tam tikro modelio sunkvežimukai, trečiame – jau kito modelio ir labai ilgi, ketvirtame – prailginti mikroautobusai, penktame – motorelos (motociklas su prikabintu keleivių kėbulu gale), šeštas jau, žiūrėk, mėgina diegti “modernius kiniškus” autobusus. Tiesa, visų jų esmė ta pati, visi liaudyje vadinami “džipniais”, sėdima išilgai, o įlipus reikia per visus kitus keleivius “pasiųsti” mokėjimą vairuotojui.

Iloilo mieste kursuoja štai tokie modernizuoti džipniai (važiuoja pro išlikusį tarpukario kino teatrą)

Iloilo mieste kursuoja štai tokie modernizuoti džipniai (važiuoja pro išlikusį tarpukario kino teatrą)

Skiriasi miestuose ir “lengvieji taksi” (triračiai): paprastai tai motociklai su priekabomis šone, bet kiekviename mieste tos priekabos skiriasi, nes gaminamos kažkur vietiname garažiuke. Kai kur vežiojama ir paprastais motociklais ar net karietomis.

Spalvingas triratis-taksi Sebu priemiesčiuose

Spalvingas triratis-taksi Sebu priemiesčiuose

Didžiausi miestai (Manila – ~24 mln., Sebu – ~3 mln., Davao – ~2 mln.) panašiai vienodi, kaip ir mažesni. Tik pačiuose didžiausiuose tarp tų mažyčių namų rajonėlių šen bei ten styro ir daugiaaukščiai – kuo didesnis miestas, tuo daugiau. Daugiaaukščiai daugiabučiai, tiesa, tokie lyg aviliai iš mažiausių butų, kokius tik esu kur nors matęs. 23 kv. m butas čia gali būti pristatomas kaip “erdvus”, o į 32 kv. m tilpti trys kambariai (ir, aišku, didelė šeima). Keliaudamas ilgesnį laiką paprastai ir dirbu iš tų šalių, ieškau kiek didesnių butų, bet Filipinuose tokių nėra arba brangūs: tiesą pasakius, viešbučių kambariai dažnai net didesni už butus.

Sebu balkone. Matosi atstumai iki gretimų butų

Sebu balkone. Gretimi balkonai jau kitų butų

Tačiau taip yra visur Filipinų miestuose. Tokie pat užgrūsti oro uostai, stotys, viskas. Tiesa, pabuvęs Filipinuose supranti, kad gal tos milžiniškos erdvės žmogui ir nėra būtinos: na, kiek gi reikia, prisėsti, atsigulti… Kiekvienas save gerbiantis barangajus turi krepšinio aikštelę, gal net dengtą, apšviestą, ir ten visuomet kas nors žaidžia. Filipiniečiai krepšinį myli net labiau nei lietuviai, o elitinė lyga žaidžia arenose, gerokai didesnėse už mūsų Žalgirio areną ir serga ne mažiau aršiai (buvau pasižiūrėti vieno iš trijų kasmetinių sezonų ketvirtfinalio). Atrodo, kodėl būtent krepšinis? Jų ūgis – žemas, tad net turėdami 110 mln. pasaulinėj sferoj nieko nepasiekė. Teko girdėti teoriją, kad čia irgi kaltas erdvės trūkumas: krepšinio aikštelė užima mažiau vietos, nei futbolo stadionas, o “žemiausiame lygyje” pakanka pakabinti krepšį skersgatvyje.

Krepšinis skersgatvyje

Krepšinis skersgatvyje – futbolo tokioj erdvėj niekaip nepažaisi

Visuose Filipinuose tėra vos keli verti dėmesio, “kitokie”, miestai ar didmiesčių rajonai.

Tai – Viganas, kurio per stebuklą nesumbombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą (nes japonai patys pasitraukė). Jo senamiestis – tikras ispaniškai-kiniškos architektūros lobynas su langų “stiklais” iš kriauklelių. Jis – visad pilnas filipiniečių turistų, juk daugeliui tai – vienintelis būdas pamatyti “istorinį vakarietišką miestą”.

Centrinė Vigano gatvė

Centrinė Vigano gatvė

Tai – keli Manilos rajonai, ypač Manilos senamiestis Intramuros (jis buvo sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, bet vienintelis Filipinuose pilnai atsatytas) ir visų Filipinų komercinės širdys Makati bei Bonifacio, kuriuose gyvena daugelis į Filipinus atsiųstų vakariečių darbuotojų, yra tarptautinių kompanijų atstovybės, ambasados ir atmosfera vietomis tokia japoniškai-korėjietiška.

Vakarienė ant stogo Makatyje

Vakarienė ant stogo Makatyje

Tai – Anchelesas, gimęs šalia buvusios JAV karo bazės. Jis garsėja savo prostitutėmis: niekur kitur pasaulyje nemačiau vietos, kur sekso turizmo šitiek daug, turistai – tik vyrai, moterys – tik vietinės… Tiesa šį “raudonųjų žibintų rajoną” supa labai tikintis miestas, pilnas bažnyčių ir įspūdingai (kruvinai) švenčiantis Velykas (su tikru “Jėzaus” nukryžiavimu). Sunku patikėti, kad paprastu triračiu motociklu gali per keliolika minučių nuvažiuoti tarp tokių dviejų skirtingų pasaulių.

Ancheleso merginos

Ancheleso merginos

Kažkiek išskirtinis ir Iloilo su savo trupančios didybės cukraus magnatų dvarais.

Dvaras Iloilo

Dvaras Iloilo

Filipinų kurortai ir klimatas

Kiekvienas žino Indonezijos Balį ar Tailando kurortus, bet filpinietiški kol kas ne tokie žymūs. Manau tai laiko klausimas. Temperatūra Filipinuose kiaurus metus panaši: šalčiausia sausį +30 dieną ir +24 naktį, o karščiausia balandį +34 dieną ir +27 naktį. Liūčių sezonas – nuo birželio iki spalio.

Iš čia plukdoma prie Puerto Princesos požeminės upės (Palavanas)

Iš čia plukdoma prie Puerto Princesos požeminės upės (Palavanas)

Štai geriausi Filipinų kurortai:

Borakajus (Visajai) – pats masiškiausias Filipinų kurortas. Nedidelės salos širdis yra 4 km ilgio idiliškas Baltasis paplūdimys, kuris kartu – ir pagrindinė gatvė. Į jį atsiveria parduotuvių, restoranų fasadai, čia pinamos kaselės ir kviečiami turistai į galybę vandens pramogų: nardymą, šalminį nardymą (kur tiekiamas deguonis iš viršaus), plaukimą tradiciniais taškančiais paraw laivais (ypač saulėlydžio stebėti), vandens motociklus, irklentes, valtis stikliniu dugnu, skrydį paskui laivą su parašiutu ir t.t.

Saulėlydis Borakajuje

Saulėlydis Borakajuje

Panglao (Visajai) – viena šios salos dalis lyg miniborakajus (Alona Beach), o toliau – atokesni viešbučiai ir paplūdimiai, į kuriuos tegali nuvažiuoti triračiu ar motociklu. Panglao sala tiltu sujungta su didesniu Boholu, kuriame – šiek tiek “nekurortinių” lankytinų vietų (fotogeniškų formų Šokolado kalnai, mažiausių pasaulio primatų tarsyrų gyvenamoji vieta).

Kiek atokesniame Boholo paplūdimyje

Kiek atokesniame Panglao paplūdimyje

El Nido (Palavanas) – gražiausias savo gamta ir labiausiai pagyromis apipintas Filipinų kurortas. Čia žaviausias ne pats miestelis (nors naktinis gyvenimas ten smagus) ir ne jo paplūdimiai, tačiau nuostabių, uolėtų salų salynas aplink: su “slaptomis lagūnomis”, tik iš vandens pasiekiamais paplūdimiais ir t.t. Tas salas gali matyti nuo kranto, bet dar smagiau ten plaukti laivu. Iš visų Filipinų kurortų būtent El Nido daugiausiai neazijiečių. Na, paplūdimius ar vandens pramogas gali rasti ir arčiau Europos ar Amerikos, bet būtent tokio kranto, salų kitur nėra.

Plaukiant kajaku El Nido

Plaukiant kajaku El Nido

Moalboalis (Visajai) mėgstamiausias tarp nardytojų, o ypač garsėja čia paukiančiomis sardinių masėmis, kurios matosi ir paviršiniams nardytojams. Matėme ir vėžlius. Su paplūdimiais čia sunkiau.

Bantajanas (Visajai) turi idilišką paplūdimį, kuriame dar turistų beveik nėra, bet tai gali pasikeisti.

Bantajane prie atoslūgių metu susiformuojančios nerijos Kota paplūdimyje

Bantajane prie atoslūgių metu susiformuojančios nerijos Kota paplūdimyje

Filipinų kurortuose būna trys didelės atostogautojų grupės. Patys filipiniečiai, kiti azijiečiai (kinai, korėjiečiai), bei vakariečiai (europiečiai, amerikiečiai). Jų įpročiai ir pamėgti kurortai skiriasi. Kaip atostogauja europiečiai, aiškinti nereikia: maudynės, deginimasis, įspūdingos gamtos paieškos, naktinis gyvenimas. O štai dauguma filipiniečių mėgsta šviesų kūną (paplūdimiuose sėdi pavėsyje ar naudoja juos tik praėjimui į laivą), jiems itin svarbu fotografuotis (net ant kokios irklentės, rodos, lipa vien dėl to), taip pat daugelis jų, salyno gyventojų… nemoka plaukti. Todėl kone visos pramogos orientuotos į nemokančius plaukti: plaukiama su gelbėjimosi liemenėmis ir, jei reikia, plaukikas patempia, analogiškai vyksta ir paviršinis nardymas. Net giluminis nardymas visur reklamuojamas “Neprivaloma mokėti plaukti!”. Kai aš pats nemoku plaukti, o žmona savo plaukimo jėgomis nepasitiki – mums labai patiko. Bet filipiniečius nustebinome irgi prašydami gelbėjimo liemenių: jie įpratę, kad “baltaodžiai plaukti moka”.

Anapus priplaukiančio prekijo matosi plaukiko tempiamos plaukti nemokančių turistų grandinės El Nido - tempia į slaptąją lagūną

Anapus priplaukiančio prekijo matosi plaukiko tempiamos plaukti nemokančių turistų grandinės El Nido – tempia į slaptąją lagūną

Skirtingų turistų pamėgti kurortai plaka skirtingais ritmais. Europiečių numylėtame El Nido, pavyzdžiui, barai atsidaro gerokai po pietų, o dirba per naktį. Tuo tarpu azijiečių ir filipiniečių pamėgtame Borakajuje jau ir 21-22 val. gyva muzika tilo, užtat nuo pat ankstyvo ryto viskas ūžė. Tokiu ritmu gyvena visi Filipinai: kai kurioms Azijos šalims būdingo “naktinėjimo” čia mažai.

Fotosesijai kartu su valtininku-fotografu išsinuomota valtis stikliniu dugnu

Fotosesijai kartu su valtininku-fotografu išsinuomota valtis stikliniu dugnu. Supintos spalvingos kaselės – dar viena Filipinų kurortų tradicija (ir vyrai pinasi, dažnai kad spalva ir stilius sutaptų su jų merginos)

Filipinų kultūra ir istorija

Filipinai – savotiškai dirbtinė valstybė. Juose gyvena daugybė tautų, kalbama daugiau nei 120 kalbų (didžiausios: tagalų – 25%, sebuanų – 23%, ilokų – 9%, hiligainonų – 8%, varajų – 4%, kapampanganų – 3%). Filipinai yra viena šalis tik todėl, kad juos kolonizavo – ir į vieną koloniją apjungė – Ispanija (valdė nuo 1565 m.).

Ilokanų velykinė procesija Vigane

Ilokanų velykinė procesija Vigane

Ispanija Filipinuose pasėjo ir katalikybę, pristatė barokinių bažnyčių, įtvirtintų taip, kad atlaikytų žemės drebėjimus. Išskyrus pačius pietus (musulmoniški) ir atokius kalnų kaimus (pusiau pagoniški), Filipinai nėra tiesiog “dar viena katalikų šalis” – šiandien tai pati katalikiškiausia šalis pasaulyje apskritai. Katalikybė čia nėra tik tradicija, kaip Europoje: bažnyčiose nuolat vyksta vienos sausakimšos mišios po kitų, gatves ar džipnius puošia reklamos “Kalbėk su manim. Dievas”, “Ką tau duoda Dievas [sąrašas]”, “Kasdien kalbėk rožančių” ir panašios (jas kabina religingi katalikai), politikai savo rinkimų agitacijose prisistato kaip “dievobaimingi” (rinkėjui tai svarbu), o per Gavėnią restoranai siūlo pasninko meniu.

Reklama Maniloje

Reklama Maniloje

Įprasti mano regėti Filipinų vaizdai ir garsai: pravažiuodamas bažnyčią, džipnio vairuotojas persižegnoja; prieš skrydį keleivis gretimoje kėdėje meldžiasi; autobusų stotyje per garsiakalbius paleidžiama malda; prie bažnyčių kabo kelio ženklai “Mišių metu nesignalizuoti”; žiūrėtame Filipinų filme “auksinis jaunimas” kviečia į savo vakarėlius kunigą Biblijos skaitymui; mums išnuomotas automobilis buvo iš karto su pakabintu kryželiu ant veidrodėlio. Gausu milžiniškų naujų bažnyčių, religinių skulptūrų (beje, daug Kristaus skulptūrų, pastatytų pagal Vilniuje kabantį Dievo gailestingumo paveikslą). Religinės skulptūrėlės (kurioms žmonės noriai meta aukas) stovi ir prekybos centruose ar laivuose. Esame įpratę prie tokio religingumo musulmonų kraštuose – o čia katalikų!

Dievo gailestingumo kalnai Mindanao Mindanao

Dievo gailestingumo kalnai Mindanao (2008 m. skulptūra pagal Vilniuje esantį paveikslą. Paskui prie Manilos pastatyta dar didesnė)

Filipiniečiams labai svarbūs religiniai ryšiai, kurie kuria šeimų aljansus. Kai kurie vaikai turi daug krikštatėvių, o “rimti veikėjai” gali turėti ir tūkstantį krikšto vaikų, kuriems padės, tarkime, rasti darbą, mainais tikėdamiesi tam tikro lojalumo. Svarbi giminystė, draugų kompanijos (barkados) – filipiniečiai nemėgsta būti vieni ir normalu, kad padeda saviškiams. Kas mums gali atrodyti korupcija, čia – norma: pavyzdžiui, kiekvienas miestas ir regionas turi savo “politines dinastijas”. Tas pačias pavardes matai savivaldybės, merų, senatorių sąrašuose, garsiausios giminės net turi savo muziejus. Juose – net apie kontroversiškesnes šeimas pasakojama taip, tarsi visi jų atstovai būtų buvę utopijoje gyvenę šventieji (pvz. apie Markosų šeimą, iš kurios kilęs diktatorius Ferdinandas Markosas). Savame mieste, regione, saloje, savomis lyderių šeimomis tikima, pasitikima ir nebent laikinai nusivylus išrenkamas koks “politikas iš šalies”, o paskui, žiūrėk vėl grįžta tos pačios pavardės, tik gal jau iš kitos kartos (štai 2022 m. prezidentu išrinktas Ferdinando Markoso sūnus). Iki šiol Filipinuose gimstamumas nemažas – dabar nukritę iki ~2,5 vaikų vienai mamai, bet apie ~1990 m. dar buvo ~4,5, tad jaunų žmonių labai daug.

Rinkiminė agitacija Davao mieste - net trys kandidatai iš tos pačios Duterčių šeimos.

Rinkiminė agitacija Davao mieste – net trys kandidatai iš tos pačios Duterčių šeimos. Jau kelintas Davao meras iš eilės yra Dutertė.

Iš katalikybės Filipinuose gimė ir tokios tradicijos, kurios jau net pačiai katalikų bažnyčiai atrodo per radikalios. Po Filipinus keliavome Velykų savaitės metu. Bet Filipinuose svarbiausia šventė ne Velykos, o didysis penktadienis – tada niekas nedirba. Kai kuriuose regionuose (ypač Pampangoje aplink Ancheleso miestą) tada vyksta senakulo Kristaus kančios vaidinimai – Kristų vaidinantis aktorius iš tikrųjų nukryžiuojamas! Be to, ištisos minios vaikšto nuo bažnyčios prie bažnyčios basomis karštu asfaltu plakdamiesi sau nugaras iki šios virsta kruvina mase (atgailauja už nuodėmes). Katalikų bažnyčia tai kritikuoja, tad “save kankinantieji” tądien į bažnyčias nelenda: griūva kryžiumi, meldžiasi prie durų. Dalyvavome ir nuosaikesnėse tradicijose: Kristaus laidotuvių procesijoje, Kristaus ir Marijos susitikime (salubong), kai jųdviejų statulos klajoja (su ištisom miniom iš paskos) miesto gatvėmis, kol susitinka priešais bažnyčią. Mišiose kiekvieną šventosios savaitės dieną buvo vis kitoks aprangos kodas (spalva). Kalbamas kryžiaus kelias einant per 7 bažnyčias. Taip pat kolyčiose visą savaitę dieną-naktį skaitomas filipinietiškas veikalas apie Kristaus gyvenimą Pasyon.

Save plakantys per Didijį penktadienį priklaupė prie koplyčios Ancheleso mieste

Save plakantys per Didijį penktadienį priklaupė prie koplyčios Ancheleso mieste

Beje, nors šalis religinga, čia itin gausu vadinamųjų ladyboy – “trečiosios lyties”, vyrų, besirengiančių kaip moterys, bet dažniausiai nelaikančių savęs moterimis ir nesikeičiančių lyties “pilnai”. Jų Filipinuose regėjau daug daugiau, nei Tailande, kuris jais garsėja, ar bet kur kitur pasaulyje. Visokie vestuvių fotografai, dizaineriai, grožio salonų darbuotojai – beveik vien jie/jos.

Ladyboy (dešinėje) pakeliui į El Nido salas

Ladyboy (dešinėje) pakeliui į El Nido salas

Savitos ir Filipinų laidojimo tradicijos: kas išgali čia pastato savo mirusisiems ištisus namus su tualetais, net antrais aukštais. Ten patys atvyksta per Vėlines, praleidžia naktį. Kitu metu kapą prižiūri samdytas prižiūrėtojas: pas skurdesnius gal ateina kartą per savaitę, o pas turtingesnius, būna, ir tikrąja to žodžio prasme gyvena kape-name.

Daugelio filipniečių ir pavardės ispaniškos, nes ispanai jas teikė taip: konkrečiam miestui priskirdavo ispaniškas pavardes iš tam tikros raidės ir gyventojai turėdavo rinktis. Vardai, tuo tarpu, filpinuose dažnai keisti, be to, prisiimamos ir keistos pravardės, kurios tarsi pakeičia vardus. Štai Filipinų prezidentas Markosas visur pasirašinėja kaip Bongbongas.

Manilos kinų kapinės

Manilos kinų kapinės (bet filipiniečių tokios pat). Kiekviename name palaidota po vieną-du žmones, kiekviename yra atskiras tualetas ir kriauklė ar net dušas

XIX a. pabaigoje Filipinai ėmė siekti nepriklausomybės, bet nebuvo lemta: 1898 m. Filipinus iš Ispanijos tiesiog nukariavo JAV. Mėgstama sakyti, kad “Filipinai kelis šimtmečius gyveno vienuolyne, o tada kelis dešimtmečius – Holivude”. Iš JAV Filipinai perėmė universitetų brolijas, masonus, Rotary: šitų organizacijų simbolių ir šūkių Filipinuose dabar daugiau nei pačiose JAV.

Po “Holivudo” prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, atėjo japonai (1941-1942 m.), tada vėl JAV (1944-1945 m.). Bet tuo metu imperializmas pasaulyje jau nyko ir JAV pagaliau suteikė Filipinams nepriklausomybę.

Sugriauti Filipinai amerikiečiams atsiimant savo koloniją (nuotrauka iš muziejaus)

Sugriauti Filipinai amerikiečiams atsiimant savo koloniją (nuotrauka iš muziejaus)

Nepriklausomi Filipinai pagrindine kalba pasirinko tagalų kalbą, nors šiaip ja kalbėjo tik 25% žmonių (aplink Manilą Lusone). Sebuanų kalba kalba panašiai tiek ar net daugiau filipiniečių. Realybėje liko svarbi anglų kalba, atėjusi iš kolonistų amerikiečių: Filipinuose labiau nei kur kitur Azijoje vietiniai ją moka ir, tiesą pasakius, tikriausiai angliškai lengviau susikalbėti nei bet kuria viena Filipinų kalba (tagalų irgi ne visi gerai moka anapus tagalų tėvynės). Korėjiečiai netgi masiškai važiuoja į Filipinus pigiai mokytis anglų kalbos.

Net kalbėdami savo kalbomis filipiniečiai nuolat “persijunginėja” į anglų kalbą ir atgal. Ne tai, kad įterpia žargoninį žodį: tiesiog gali būti trys ištisi sakiniai angliški, tada trys – tagalų kalba. Tiesa, filipiniečiai tada galvoja, kad visi taip šneka, ir gali taip kalbėti net ir su užsieniečiais. Pvz. “angliškos mišios”, kurias lankiau Pampangos regiono bažnyčioje atrodė taip: angliškas mišiolas, pamokslas – tagalų kalba (bet jei cituojamas Jėzus – tai anglų kalba), giesmės – kapampanganų kalba, bet “Aukojame” tagalų kalba. Taip kalbama Filipinuose!

Filipinietiškai-angliškas 'Grab' (atitinka Uber) vairuotojo atrašymas. 'Po' žodelis išreškia pagarbą ir yra kišamas visur, kartais verčimas kaip 'sir', net kai kalbama su moterimi...

Filipinietiškai-angliškas ‘Grab’ (atitinka Uber) vairuotojo atrašymas. ‘Po’ žodelis išreškia pagarbą ir yra kišamas visur, kartais verčimas kaip ‘sir’, net kai kalbama su moterimi…

Anglų kalba ir darbštumas suteikė Filipinams galimybę eksportuoti… pigią darbo jėgą. Vieni dirba užsieniečiams pačiuose Filipinuose, kur pasaulinės kompanijos steigia skambučių centrus anglakalbėms šalims aptarnauti, buhalterinės apskaitos padalinius, iš Filipinų veikia daugybė virtualių kazino. Kiti dirba užsienyje: tarnaitės Singapūre ir Honkonge; statybininkai Persijos įlankos šalyse; artistai Japonijoje; manikiūrininkės JAV. Ir, turbūt, svarbiausia – jūreiviai. 30-40% visų pasaulio jūrininkų – filipiniečiai.

Pamatęs daugybės filipiniečių sąlygas supranti, kodėl jie nori emigruoti. Čia prie Sebu autonuomos vaikai perrinkinėja šiukšles.

Pamatęs daugybės filipiniečių sąlygas supranti, kodėl jie nori emigruoti. Čia prie Sebu autonuomos vaikai perrinkinėja šiukšles.

“Filipinietis emigrantas” (balikbajanas) yra tapęs tikru nacionaliniu didvyriu – juk tiek siunčia pinigų savo šeimoms, tėvams, paliktiems Filipinuose vaikams. Pamenu, EXPO 2020 parodoje Dubajuje Filipinų paviljonas vienintelis koncentravosi ne į technologijas ar turizmą, o į savo emigrantus. Jiems oro uostuose yra atskiros eilės (dar suskirstytos į “emigrantai jūrininkai” ir “emigrantai, dirbantys žemėje”), muziejuose ar kai kuriuose viešbučiuose – atskiros nuolaidos. Balikbajanams leidžiama be mokesčių parsivežti tam tikro dydžio dėžę daiktų – tai vadinama balikbajano dėže ir net tapo bendriniu žodžiu (“mūsų spintoje telpa dvi balikbajanų dėžės”). Filipinų kine didžiulė dalis filmų yra apie emigrantus. Lietuvą vadiname emigrantų šalim, bet pagal tai, kaip tai matoma viešumoje, mums toli iki Filipinų. Filipiniečius imigrantus myli ir juos priimančios šalys. Jie darbštūs ir dirba, jie dažniausiai emigruoja teisėtai ir nemėgina apsimesti pabėgėliais. Visiems išeina į gera: filipiniečiai uždirba daug daugiau, nei pas save, o užsieniečiai moka daug mažiau, nei mokėti “savam”.

Su Norvegijos piliete, kuri, po karjeros Norvegijoje, grįžo į Filipinus pradėti smulkų verslą. Lietuvius ji žino, sakė, kartu dirbo

Su Norvegijos piliete, kuri, po karjeros Norvegijoje, grįžo į Filipinus pradėti smulkų verslą. Lietuvius ji žino, sakė, kartu dirbo

Neretai būna taip: palikusi savo vaikus seneliams, filipinietė važiuoja dirbti aukle į kokį Dubajų arabų vaikams, kad siųstų namo pinigus, už kuriuos jos pačios vaikai gaus geresnį išsilavinimą ir išvažiuos jau ne kaip juodadarbiai, o kaip kokie daktarai į JAV…

Dar viena filipiniečių “žmonių eksporto” rūšis – žmonos. Niekur kitur pasaulyje nemačiau daugiau tokių porų – ~50-70 m. baltaodis vyras ir ~20-40 m. filipinietė moteris. Dalis jų išvažiuoja į Europą ar Ameriką, bet nemažai ir vyrų atvažiuoja į Filipinus, “žmonos tėvynę”, pavyzdžiui, pigiai pensijai. Kai kurie pabuvę santykiuose metus-kitus išvažiuoja toliau. JAV kariai (tiek baltaodžiai, tiek juodaodžiai) taip Filipinuose paliko ~50000 “maišytos rasės” vaikų, dabar vadinamų amerazijiečiais.

Vyras šioje poroje, su kuria kartu keliavome į Puerto Princesos požeminę upę, daugiau nei dvigubai vyresnis už žmoną

Vyras šioje poroje, su kuria kartu keliavome į Puerto Princesos požeminę upę, daugiau nei dvigubai vyresnis už žmoną

Populiariausia Filipinų sporto šaka – krepšinis (ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena yra Filipinuose). Tiesa, jis čia savitas – dalis taisyklių kaip NBA, dalis – kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos (pvz. klubai atstovauja ne miestus, o kompanijas, ir visi žaidžia paeiliui tose pat arenose). Filipinų lyga – antra pagal senumą pasaulyje profesionali krepšinio lyga po NBA.

Mall of Asia krepšinio arenoje

Mall of Asia krepšinio arenoje

Sportui prilygsta ir grožio konkursai – čia jie be galo rimtas reikalas, yra ištisos tarpusavy konkuruojančios “piramidės” (miestų, regionų, šalies konkursai), tačiau bet kuriame rimtesniame nugalėjusi moteris gali tikėtis iki gyvenimo galo turėti “grožio karalienės” titulą, kuris stums ją į priekį karjeroje ir gyvenime.

Miestelyje vyksta grožio konkursas ir iškabintos didžiulės misių nuotraukos, renkasi minios

Miestelyje vyksta grožio konkursas ir iškabintos didžiulės misių nuotraukos, renkasi minios

Antra pagal populiarumą Filipinų sporto šaka – gaidžių peštynės. Kiekvienoje savivaldybėje yra gaidžių arena, kur žmonės atveda savo ilgai augintus kovinius gaidžius. Šiuos matai visur – gryname ore narvuose palei kelio. Štai vienas parištas prie pikapo, štai koks turtuolio kapo prižiūrėtojas atsivedė dienai savo gaidį į kapą… Pagrindinė esmė ten – lažybos (atėjusius visi skatino lažintis), jos trunka dar ilgiu nei pati kova. Daug lemia sėkmė: gaidžiai “apginkluojami” “durklais” ir vienas kuris greit paskerdžia kitą. Skamba žiauriai, bet iš tikro viskas taip greita, kad ne ką tesiskiria nuo tiesiog paskerdimo. Pralaimėtoją šeimininkas suvalgo: Filipinai nėra tokia turtinga šalis, kad čia kas būtų tik “dėl pramogos”, greičiau gal iš poreikio turėti vištienos žmonės kažkada dar sau pasidarė pramogą. Žmogui iš Europos turbūt atrodo keista, kaip filipiniečiai myli, popina gaidį it naminį gyvūnėlį, myli ir juo didžiuojasi, o paskui lengvom rankom atneša į mirtiną kovą.

Gaidžių peštynės (pirmame plane - lažybos)

Gaidžių peštynės (pirmame plane – lažybos)

Na, bet Filipinuose mirtis visada arčiau, nei pas mus. Net ir žmonių mirtis. Ji surprantamesnė.

Filipinų nelaimės

“Bahala na” – populiarus fatalistiškas filipiniečių posakis (“Kas bus tas”).

Ir kaip kitaip, kai Filipinai – šitokia nelaimių talžoma šalis. Ugnikalniai, žemės drebėjimai, taifūnai, milžiniški gaisrai, transporto nelaimės – girdėjau gerą mintį, kad “atsigavimas po nelaimių” yra tiesiog populiariausia žinių tema, nes bent kelios Filipinų dalys nuolat atsigauna po kokios nelaimės.

Taifūno žala

Taifūno žala

Štai kas įvyko Filipinuose per du mėnesius 2022 m., kai buvome tenai:
*Smogė tropinė audra Megi/Agaton (~300 žuvusiųjų, iš kurių nemaža dalis nuo 210 namų palaidojusios nuošliaužos, be to, audra pradangino elektrą dienų dienoms ne vienoje saloje).
*Veržėsi Talio vulkanas, dėl ko evakuoti aplinkiniai kaimai.
*Sudegė maršrutinis laivas iš Polilo į Lusoną (7 žuvusieji, 23 sužeistieji).
*Sudegė miesto kvartalas Maniloje (8 žuvusieji, vietos laikraščio straipsnyje minimi skaičiai “sudegė 10 namų, 20 žmonių liko benamiais, nuostolis 20000 pesų [400 eurų]” puikiai atskleidė, kiek mažai turto turi daugelis filipiniečių).
*Sugriuvo svarbus automobilių tiltas Bohole dėl dar 2013 m. per žemės drebėjimą patirtų pažeidimų (4 žuvusieji, 23 sužeistieji, tarp jų – turistai; greta buvo statomas naujasis, bet taip ir nespėta atidaryti laiku).

Be to, visur kur regėjau buvusių nelaimių ženklus. 2021 m. gruodį praūžęs uraganas Odetė buvo daug ką apgriovęs – nors nuo jo jau buvo prabėgęs pusmetis. Ir prie krioklių tako nebuvo, ir Sipatano tiltų Bohole. Net Sebu didmiestyje buvo daug pastatų nuplėštais fasadais, įskaitant mūsų viešbutį. Atsistatymas lėtas. “Telefonas ir internetas iki šiol neveikia” – sakė muziejaus Sebu šeimininkė. Kitur buvo vietų be elektros. Dažno Filipinų gyventojų Facebook gali rasti vaizdus, kaip taifūnas siaubia jų ne itin kokybiškai pastatytą namą. Straipsniai apie kiekvieno miesto istoriją pasakoja apie katastrofas.

Prie taifūno Odetės prieš pusmetį apgriauto viešbučio. Jis veikia, jame buvome apsistoję, vidus sutvarkytas

Prie taifūno Odetės prieš pusmetį apgriauto viešbučio. Jis veikia, jame buvome apsistoję, vidus sutvarkytas

Mačiau ir kitų nelaimių palikimą: sudegusį kvartalą Iloilo (tie tankiai sustatyti degių medžiagų namai pleška taip smarkiai ir niekuomet nesudega tik vienas).

Filipinų žiniasklaida netgi nekreipia į tai daug dėmesio – katastrofai su kokiais 10-20 žuvusiųjų, kuri mūsuose sukeltų rezonansą metų metams (teismai ir t.t.), čia skiria tik nedidelį straipsnelį. Tik didžiausios gamtinės nelaimės sulaukia kažkiek daugiau dėmesio. Neįtikėtina, bet apie daug nelaimių informaciją pastebėdavome Lietuvos ar JAV žiniasklaidoje, o ne iš Filipinų žiniasklaidoje, kurią irgi keliaudamas sekiau.

Išdegęs rajonas Iloilo

Išdegęs rajonas Iloilo

Kalbintas triračio taksi vairuotojas baisiai peikė savo kolegą, kuris važinėja su savo žmona: “Tai patekę į avariją abu užsimuš, kas vaikus augins?”, tarsi tai būtų laiko klausimas. Paskui rodė savo randus ir pasakojo, kad tiek jis, tiek keleivis buvo smarkiai sužaloti – bet pasidžiaugė, kad nelaimės kaltininkas nuostolius atlygino. Į saugumą Filipinuose tiesiog nekreipiamas dėmesys: štai važiuoja vienu motociklu penkių asmenų šeima, su vaiku, pasodintu ant vairo. Kartą motociklininkas-taksistas gale vežė mus abu. Kai pamatė policiją, paprašė Aistę užsidėti šalmą – nes turėjo tik vieną. Man sakė: “Tau, kadangi sėdi per vidurį, nereikia”.

Taip važiuojant avarijos metu sunkiai gali tikėtis geros pabaigos...

Taip važiuojant avarijos metu (ar tiesiog prireikus staigiai pasukti ir nuvirtus) sunkiai gali tikėtis geros pabaigos…

Filipinuose įvyko ir kai kurios didžiausių istorinių nelaimių. Daugiau nei 4500 žmonės 1987 m. žuvo nuskendus laivui “Dona Paz” – tai didžiausia jūrų nelaimė istorijoje (trys “Titanikai”!). 2012 m. taifūnas Bofa pražudė ~2000, 2013 m. Haijanas ~7000 ir t.t.

Bent jau nusikalstamumo atžvilgiu Filipinuose situacija nebloga, nors tai nėra supersaugi šalis. Tiesa, atskridęs į Manilą, per pirmas pora dienų susidūriau su keliais iš eilės apgavikais: nuo metrą jungti atsisakiusių (ar greičiau besisukusį metrą turėjusių) taksistų iki policininko, kuris, paklaustas “Kur čia bilietų kasa į krepšinio areną?” ėmė organizuoti nelegalų bilietų pardavimą už keliagubą kainą (atsisakėme ir patys paskui radome kasą). O palei kelius Maniloje puikuojasi užrašai “Šis sklypas neparduodamas”, nes būna apgavikų, kurie mėgina “parduoti” atsitiktinius sklypus geroje vietoje.

Motociklai Filipinuose tarnauja ir kaip sunkvežimiai

Motociklai Filipinuose tarnauja ir kaip sunkvežimiai

Bet, pasirodo, tokie dalykai apsiriboja vietomis, kur baltaodžių daug, o tokių vietų Filipinuose dar labai mažai. Kitur filipiniečiai labai sąžiningi – taksistai jungdavo metrą, o skurdaus rajono kavinėje palikus daiktą vietiniai atbėgo iš paskos jį nešdami. Ir kainos atvykus iš Europos juokingos, ir tik mažai kur jos specialiai pakeliamos užsieniečiui. Anuose kraštuose su užsieniečiais filipiniečiai išvis nesusidūrę – kai kurie prašo kartu nusifotorgafuoti, bet šiaip, palyginus su kokia Indonezija, dauguma baikštūs ir tik stebi iš tolo (kurorte mačiau netgi ženklą “Nesistebeilykite į turistus”).

San Chuanas (Lusone), sako, pigiausia vieta pasaulyje mokytis serfingo

San Chuanas (Lusone), sako, pigiausia vieta pasaulyje mokytis serfingo

Sakoma, kad vakariečiai sąžiningesni žodžiu, nei raštu (meluoti į akis nenori, o pvz. visokios reklamos nebūtinai sako tiesą), o filipiniečiai – atvirkščiai. Jie labai nenori pasakyti į akis nieko galimai nemalonaus ir kartais geriau meluos “ne iš piktos valios”.

Taip pat, Filipinuose įprasta viską tikrinti, kad neapgaudinėtum. Viešbučiuose po išsiregistravimo prieš atiduodami užstatą patikrins, ar nepaėmei kokio rankšluosčio. Paimdami mokėjimą garsiai pasako, kiek paima (kad nekiltų ginčas). O norint Manilos metro naudotis nėščiųjų vietomis, rašo, “reikia parodyti ultragarso nuotrauką”. Iš pradžių gali atrodyti keista, bet kelias apgavystėms užkardomas.

Drąsesni filipiniečiai mėgsta fotografuotis su turistais. Čia manęs paprašė kartu nusifotografuoti SWAT komanda... Pasidarėme nuotrauką ir sau.

Drąsesni filipiniečiai mėgsta fotografuotis su turistais. Čia manęs paprašė kartu nusifotografuoti SWAT komanda… Pasidarėme nuotrauką ir sau.

Viena Filipinų saugumo išimtis – politika. Filipinuose gausu politinių nužudymų. Net Manilos oro uostas pavadintas Ninojaus Akino garbei – politiko, kuris nužudytas… tame oro uoste. Iki Rodrigo Dutertės prezidentavimo (2016-2022) filipiniečiai skundėsi narkomanų keliamais nusikaltimais, tačiau šis politikas sudavė narkotikams neregėtą smūgį ir dauguma filipiniečių juo itin didžiuojasi. Tiesa, Vakarų “žmogaus teisių aktyvistams” tas karas nepatiko, nes tai ir buvo karas: per policijos operacijas nužudyta daugiau nei 6000 narkoprekeivių, narkomafijozų ar eilinių narkomanų. Bet Filipinai – kita kultūra ir žmogaus teisės suprantamos kitaip.

Visgi Filipinai – labai demokratinė šalis, tą tradiciją “paveldėjusi” iš JAV. Ir ten tikrai nėra visokių diktatūroms įprastų ribojimų: žmonės noriai kalba apie politiką ir bet kokiom kitom temom, visur galima fotografuoti ir filmuoti, nėra rimtų ribojimų dronams (apskritai Filipinuose gal mačiau daugiau dronų nei kur kitur).

Vigano Krisologų šeimos muziejuje - bažnyčioje nužudyto jų senatoriaus nuotrauka

Vigano Krisologų šeimos muziejuje – bažnyčioje nužudyto jų senatoriaus nuotrauka

Kaip keliauti po Filipinus?

Keliavimas po Filipinus yra labai lėtas. Atrodo, atstumai žemėlapyje nedideli – bet, kaip bevažiuotum, užtruks ilgai. Tik aplink Manilą yra magistralių (mokamų ir brangių), o kitur nelygūs keliai sukinėjasi per begalinius miestelius, pilnus džipnių, motociklų, triračių, kurie gali būti užstatę pusę kelio, vaikšančių žmonių ir laukinių šunų. Dar lėčiau, jei kelias vingiuoja serpantinais per kalnus, kur pusę kelio gali būti prieš daug mėnesių užvirtus nuošliauža ir niekas nieko nedaro, nes kita pusė – laisva (ką daryti susitikus automobilį iš priekio, reikia spręsti patiems). Vietomis kelias gali “dingti”, pasidaryti negrįstas – kaip parodė patritis, verta tikrinti keliose GPS programose, nes ne visi keliai pažymėti.

Kelias link Batado ryžių terasų

Kelias link Batado ryžių terasų

Automobilis yra greičiausias būdas keliauti, nors ir ne “silpnų nervų vairuotojams” (be to, autonuoma Filipinuose brangi). Taip apvažiavome Lusoną ir Sebu salą. ~300 km nuo Ancheleso iki Vigano juo gali nuvažiuoti per ~6 val., bet kalnuose blogiau: nuo Sagados iki Batado ryžių terasų 80 km važiuojama apie 3 val.

Dar lėčiau autobusais. Autobusas iš Kagajano de Oro į Davao (Mindanao sala) 280 km (arčiau nei Vilnius-Klaipėda) įveikė per… 9 val. 20 min. (laiko pridėjo ir stabčiojimai stotyse). Autobusai šiaip būna kelių rūšių – brangiausi (nors vis tiek pigūs) kondicionuojami, pigesni atidarytais langais. “Vietiniai autobusai” (iki kelių val. atstumams) – tai paprastai džipniai (prailginti džipai, kuriems pradžią davė JAV armijos per Antrąjį pasaulinį karą palikta technika). Užsipildžius vidui, jais važiuojama net ant stogo.

Kelionė ant džipnio stogo

Kelionė ant džipnio stogo

Tarp salų kursuoja laivai. Lėčiausi keltai, gabenantys ir automobilius (tiesa, juose smagu sėdėti denyje stebint praplaukiamas salas). Dvigubai greitesni ir brangesni keleiviniai laivai, kur sėdima viduje salone. Dar yra bangkos – mažesni tradiciniai laivai su autrigeriais vietiniam susisiekimui. Kai važiuojama iš miesto vienoje saloje į miestą kitoje, būna galima nusipirkti “bendrą autobuso bilietą”, kur autobusas kelsis keltu. Taip ne visada apsimoka: ne tik dėl kainos, bet ir dėl laiko (yra buvę, kad autobusas nepateko į keltą ir laukė autobusų eilėje, kai tiesiog pėsčias būtum įlipęs).

Kelte iš Sebu į Bantajaną

Kelte iš Sebu į Bantajaną

Štai kelionė iš Borakajaus kurorto į Sebu (“oro keliu” vos 285 km ir į priekį nuskridome per mažiau nei valandą) atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus.

Naktiniame kelte

Naktiniame kelte

Tokiom aplinkybėm nieko keisto, kad turistui norisi negaišti laiko ir skristi lėktuvu. Tai paprasta iš Manilos, kažkiek – Sebu, bet šiaip oro kelių tinklas nėra labai geras. Jeigu žemės transportu gali nukeliauti per kokias 7-8 val., tai skrydžio, deja, nebus išvis (pvz. Manila-Viganas). O tarp mažesnių miestų dažnai tenka skristi per Manilą ar Sebu, kas labai gaišta laiką. Manilos oro uostas nepatogiausiai sutvarkytas iš visų tokio dydžio oro uostų, kokiuose buvau: keturi jo terminalai stovi toli vienas nuo kito, praktiškai tai tarsi skirtingi oro uostai: tarp jų, būna, tenka važiuoti taksi, prieš tai atstovėjus taksi eilę (nuo pirmojo iki trečiojo terminalų – 5 km, t.y. toliau nei nuo Vilniaus oro uosto iki Vilniaus senamiesčio). Taigi, persėdimui Maniloje reikia pasilikti laiko, jei teks keisti terminalą, o ir skrydžiai linkę vėluoti.

Sudėtingas transportas turi ir vieną pliusą – vietos, į kurias nuvažiuoti sunkiau, nėra “užgultos” turistų. Na, pvz., Viganas – būtų vertas dėmesio, bet gaišti 10 val. kelionei autobusu iš Manilos į vieną pusę daug kas nesiryžta (realiai pirmyn-atgal “sudegintum” dvi atostogų dienas). Tad ten vyrauja filipiniečiai, kurie kelionėms po savo šalį turi daugiau laiko.

Autonuomos salonas Manilos oro uoste

Autonuomos salonas Manilos oro uoste

Miestų viduje viešojo transporto tvarka visur skirtinga, bet beveik niekur jokios informacijos nėra (reikia klausinėti žmonių ar žinoti, kur yra vairuotojo nuolat kaitaliojamose krypčių lentelėse esančios vietos). Tik Maniloje pastatytas metro (nors linijos eina toli gražu ne visur ir nėra patogios: pvz. norint važiuoti į kitą pusę dažnai reikia perbėgti judrią gatvę).

Kitur viešojo transporto pagrindas – džipniai ar sumodernintos jų versijos, galbūt motorelos. Greita taksi (su taksometrais) yra “mažieji taksi” motociklai su priekabomis (reikia sutarti dėl kainos). “Uber” nėra, bet yra panašus “Grab” – tačiau jis tiesiog brangesnė taksi versija.

Džipnio viduje

Džipnio viduje

Filipinų maistas, parduotuvės ir nakvynės

Filipinų virtuvė, priešingai daugybei “didžiųjų” Azijos virtuvių, beveik nežinoma anapus Filpinų. Iš pradžių atrodė nieko keisto: patiekalai tokie skirti “užkimšti skrandį”. Valgomi visi organai, snukiai ir t.t., ant visko pilama daug acto ir sojos padažo, o pagrindas, aišku, ryžiai. Porcijos nedidelės – kai rašo “3-4 žmonėms” suvalgydavome dviese – o juk Lietuvoje ar ypač Amerikoje žmonės jau sako, kad mes nedaug valgome.

Gatvės maistas

Gatvės maistas

Kita vertus, ilgainiui radau įdomesnių patiekalų. Įdomūs jų ryžiai su česnaku, “adobo” paruošimas (su česnaku ir actu). Kai kurie patiekalai keisti – balutas (apvaisintas kiaušinis su pusiau išsivysčiusiu paukšteliu, kuris valgomas visas) ar lečonas (ant prekystalio guli visas paršelis ir tavo akyse tau atpjauna norimą dalį). Šiaip sako, kd filipiniečiai valgo viską, ir kai kuriuose regionuose rasi ir šunienos, katienos, šikšnosparnienos, žiurkienos – bet tai jau rečiau ir akivaizdžiai nemačiau.

Lečonas

Lečonas

Be to, Filipinai didžiulė rinka, ir turi savo greito maisto tinklus, kurių garsiausias “Jolibee”. Vien restoranų Filipinuose pakanka, kad jis patektų į didžiausių pasaulio restoranų tinklų šimtuką!

Taip pat Filipinuose itin išplitę korėjiečių restoranai – net kaimuose jų būna. Tai Filipinuose, atrodo, antra virtuvė po pačių filipiniečių ir niekur kitur pasaulyje (išskyrus Korėją) nemačiau jos tiek daug.

Valgysim neriboto korėjietiško barbekiu Borakajuje

Valgysim neriboto korėjietiško barbekiu Borakajuje

Filipinuose nėra paplitusios mokėjimo kortelės – net kai kuriuose parduotuvių, degalinių, restoranų tinkluose jų neima, o “užkampiuose” gali nebūti ir bankomatų. Verta apsirūpinti grynais pinigais didmiesčių (Manilos, Sebu) nemokamuose bankomatuose, arba vežtis grynus JAV dolerius (eurų kursas prastas).

Ieškant nakvynės, galima patikrinti kelias interneto svetaines. Bet netgi ir taip pamatysite tik nedidelę dalį viešbučių: daugybės Filipinų viešbučių, ypač pigiausių, nėra internete išvis, jie reklamuojasi tik gatvės reklamomis (kartais galima gauti geresnį pasiūlymą už 12 val. nei 24 val.).

Uolų prislėgtas El Nido kurortas

Uolų prislėgtas El Nido kurortas

“Paprastą” viešbutį galima gauti itin pigiai – ten bus lova, kambarys, retsykiais – vaizdas pro langą. Bet augant poreikiams kaina gali augti greitai. Tarp poreikių – ne tik didesnis kambario plotas. Kai kuriuose pigiausiuose viešbučiuose gali nebūti šilto vandens, kondicionieriaus, mažas vandens spaudimas, taip pat daug kur Filipinuose, būna, dingsta elektra, o vėl paleista gali “sudeginti” prietaisus (mums sudegė vienas telefono pakroviklis). bet, jei užsakai numerį vietoje, gali nueiti pažiūrėti (pvz. ar yra vanduo).

Nuo filipinietiško elektros tiekimo sudegęs akumuliatorius

Nuo filipinietiško elektros tiekimo sudegęs akumuliatorius

Filipinus verta atrasti!

Prieš keliaujant į Filipinus, apie šią šalį žinojau mažiau, nei apie daugelį 100 mln. gyventojų turinčių šalių. Ir daug kam taip: kažkaip skrydžiai į Filipinus dažnai brangesni, nei į kokį Tailandą, Malaiziją ar Balį, o ir vietoje keliauti ilgiau užtrunka, tai europiečiai Filipinus pasilieka “rezervui”, kuris nebūtinai kada ateina. O Filipinuose tad vyrauja turistai iš Azijos. Tiesą pasakius, nemažai Filipinuose kalbintų europiečių ten ir patraukė tai, kad Filipinai “mažiau atrasti ir nuvalkioti”.

Romėnais persirengę vyrai Didįjį penktadienį Ancheles pozuoja prie Pabasos koplyčios, kur visą Didžiąją savaitę giedamas Pasjonas (filipiniečių veikalas apie Kristaus gyvenimą)

Romėnais persirengę vyrai Didįjį penktadienį Ancheles pozuoja prie Pabasos koplyčios, kur visą Didžiąją savaitę giedamas Pasjonas (filipiniečių veikalas apie Kristaus gyvenimą)

Tačiau Filipinai tikrai turi savo dvasią, “pasaulinio lygio” lankytinų vietų, ir, todėl, manau laiko klausimas, kada jie bus atrasti. Tai ir vyksta – nuo 2013 m. iki 2019 m. (pandemijos išvakarės) turistų išaugo daugiau nei dvigubai.

Paoajaus bažnyčia styro iš žalių laukų Lusone

Paoajaus bažnyčia styro iš žalių laukų Lusone

Jeigu esate Azijos mylėtojai – tikrai verta atrasti Filipinus, unikalią vietą, kur susiduria Azijos, Amerikos ir Ispanijos kultūros. Kur susiduria uolos, vandenys, kalnai ir sugebanti tame išgyventi žmonija. Kur tvirčiausia pasaulyje katalikybė pagimdė net ir “kruvinas” tradicijas. Kur dėl lėtų kelių dar yra atokių kultūrų ir kaimų – ir atradimo džiaugsmo.

Filipinų salų grupių žemėlapis su svarbiausiomis lankytinomis vietomis

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,

    2 komentarai

  1. Visiška tiesa, kad yra daug filipiniečių jūreivių. Teko netiesiogiai susidurti su šia sfera, nustebino, kad net Lietuvoje / per Lietuvą į laivus vyksta nemažai Filipinų piliečių (nors dominuoja, aišku, lietuviai, ukrainiečiai, rusai ir kt.). Atrodo, toks tolimas atstumas, brangūs skrydžiai atvykti…

    • Tiesa, nustebino, kad atrodo, bent kažkiek judėjimas yra “į abi puses”. Manilos oro uoste išgirdom kalbant lietuviškai. Pakalbinom tuos vyrus – sakė, grįžta po darbo savaičių laivuose.

      O su filipiniečiais taip pat daug susidūręs ir kruiziniuose laivuose, kur jie irgi sudaro didelę dalį kiekvienos įgulos.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *