Išskleisti meniu
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas

Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas

| 7 komentarai

Gdanskas, Sopotas ir Gdynė – trys Lenkijos miestai, suaugę į vieną. Visus tris galima aplankyti per vieną dieną – bet iš tikro kiekvienas vertas viso savaitgalio. Nes kiekviename – visiškai skirtinga dvasia ir laikmetis.

Gdanskas – Viduramžių prūsų didmiestis, kruopščiai atstatytas po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų. Sunkiai rasi Europoje kitą tokį miestą: kur senamiestyje beapsidairai – visi pastatai lyg prieš 200 ar 300 metų, jokių naujovių.

Sopotas – didžiausias Lenkijos kurortas. Jis alsuoja pramogų ir prieškario dvasia. Būtent tada išmūrytos daugelis prabangių Sopoto vilų. Pasaulyje mažai kurortų, kur būtų šitiek daug įspūdingų senovinių pastatų.

Na o Gdynės uostamiestis „įstrigęs“ tarpukaryje, kada jis ir pastatytas „nuo nulio“.

Lyg to būtų maža, šie miestai dar turi pajūrį ir įkūrė tris supermuziejus – tokius modernius, kokių visoje Europoje mažai, o Lietuvoje nieko net panašaus nėra.

Sopoto 'Grand Hotel'

Sopoto ‘Grand Hotel’, statytas dar tarpukariu

Gdansko senamiestis – be analogų visoje Europoje

Europoje gražių senamiesčių daug. Daugelis turi gražias bažnyčias, rūmus – bet tik apsidairyk aplink ir akis badys nuobodūs modernūs pastatai, per karus išgriautos laukymės. Tik ne Gdanske. Pagrindinės senamiesčio gatvės – ypač Karalių kelias – atrodo tarsi prieš 200-300 metų. Ne tik gotikinės raudonos bažnyčios ar visi miesto vartai – bet ir kiekvienas namas, kokiuose kažkada gyveno, prekiavo, prekes krovė turtingi vokiečių pirkliai.

Gdansko Karalių kelyje. Tolumoje - Gdansko rotušės bokštas

Gdansko Karalių kelyje. Tolumoje – Gdansko rotušės bokštas

Ne, joks stebuklas Gdansko neišgelbėjo nuo istorijos audrų. Priešingai – Antrojo pasaulinio karo metais šis miestas buvo vienas labiausiai sugriautų (~90%). Tačiau tada Lenkijos valdžia priėmė sprendimą viską atstatyti kaip buvo, sukvietė tūkstančius meistrų, architektų, inžinierių. Jie atkūrė Gdanską netgi ne koks jis buvo prieš karą, o koks buvo dar seniau – ir nieko panašaus Rytų bei Vidurio Europoje daugiau nėra.

Gdansko centro atstatymas pokariu. Nuotrauka iš Rotušėje veikiančio Gdansko muziejaus

Gdansko centro atstatymas pokariu. Nuotrauka iš Rotušėje veikiančio Gdansko muziejaus

Kai kurie komunistai norėjo visus tuos „buržuazinius pastatus“ griauti ir atstatyti bet kaip – kaip buvo padaryta Kaliningrade. Bet aktyvistai sugebėjo įtikinti suremontuoti net bažnyčias. Didžiąją Marijos katedrą, vieną didžiausių pasaulyje plytinių pastatų, Rotušę su aukštu bokštu (galima įlipti), Artūro dvarą, kuriame rinkdavosi reikalų aptarti pirkliai. O ten, kur gatvės buvo karo „sulygintos su žeme“, pastatai pastatyti iš naujo, bet „kaip kadaise“: Karalių kelias, Marijos gatvė.

Gdansko Artūro dvaras (baltas pastatas viduryje)

Gdansko Artūro dvaras (baltas pastatas viduryje)

Tiesa, įspūdingiausias Gdansko senamiestis iš lauko. Pastatų interjerai atkurti tik kai kur. Išlikusios nuostabios Rotušės pasitarimų salės lubos (jos – tikros, išsaugotos per karą), bet, tarkime, Marijos katedros viduje – baltos sienos, tik vienas vitražas spindi. „Eilinių namų“ viduje irgi – ne žila praeitis, o XX a. butai. Kai kurie kvartalai išvis neatstatyti: jų vietoje įveisti parkai, kad gyventojams būtų daugiau erdvės. Bet nepamatęs senų nuotraukų sunkiai suprasi, kad to ar kito parko istoriškai nebuvo: aplinkiniai pastatai atkurti taip, tarsi parkas būtų buvęs visados.

Gdansko Rotušės pasitarimų salė

Gdansko Rotušės pasitarimų salė

Taigi, Gdansko senamiestis iš išorės – žaviai senovinis, bet viduje – gana šiuolaikiškas. Žvelgiant iš Rotušės bokšto Gdanskas net toks truputį it „žaislinis“, netikras, Viduramžių miestui – per tvarkingas. Bet vis tiek be galo įspūdingas: ir be perstojo plūstančios turistų, keliautojų, kruizinių laivų keleivių minios, paliekančios didelius pinigus senamiesčio restoranuose ar gintaro parduotuvėse, rodo – ne man vienam.

Gdanskas iš Rotušės bokšto. Dešinėje - Marijos katedra

Gdanskas iš Rotušės bokšto. Dešinėje – Marijos katedra

Kituose Gdansko rajonuose atstatyti svarbiausi pastatai

Pilnai atstatytas tik Gdansko senamiestis arba, tiksliau „Didysis miestas“ palei Stara Motlawa kanalą, į kurį kažkada suplaukdavo pirklių laivai. Iš Rotušės bokšto matosi: štai senamiestis it „nupjautas“ ir jau kyla šiuolaikiški pastatai, nebent koks vienas kitas senas bažnyčios bokštas dar styro.

Vaizdas iš Gdansko rotušės bokšto žvelgiant į pietus. Anapus Stara Motlawa kanalo - jau modernūs pastatai

Vaizdas iš Gdansko rotušės bokšto žvelgiant į pietus. Anapus Stara Motlawa kanalo – jau modernūs pastatai

Mat kituose Gdansko rajonuose atstatyti tik pavieniai įspūdingiausi objektai – pavyzdžiui, Didysis malūnas, buvęs didžiausiu Europoje. Atliepia Senamiesčio Didžiajam kranui, kuriuo kadaise iškraudinėti laivai. Jis veikdavo nuo žmonių raumenų jėgos: viduje darbininkai bėgdavo tarsi žiurkių rate ir kranas kildavo. Niekur kitur Europoje nepamatysi tokio dalyko.

Didysis Gdansko kranas - vienas miesto simbolių

Didysis Gdansko kranas – vienas miesto simbolių

Pirklių sandėliai buvo anapus kanalo. Keli didžiuliai išlikę, apleisti, boluojančiomis langų kiaurymėmis. Šalimas kyla nauji pastatai. Reikalavimų statyti „kaip po senovei“ nebėra, bet ir naujausių pastatų formos – it tų senųjų pirklių sandėlių.

Šiuolaikiniai Gdansko pastatai anapus kanalo

Šiuolaikiniai Gdansko pastatai anapus kanalo

Nuo Viduramžių Gdanskas nuėjo ilgą, tragišką kelią. Tais laikais mieste vyravo vokiečiai, vadinę jį Dancigu, bet gyveno ir didelė lenkų mažuma. Miestas buvo vienas svarbiausių turtingoje Hanzos pirklių miestų sąjungoje. Iki 1793 m. jį valdė Lenkija, 1793-1918 m. Prūsija/Vokietija.

Gdansko vartai pietiniame Karalių kelio gale

Gdansko vartai pietiniame Karalių kelio gale

Po Pirmojo pasaulinio karo, lenkai ir vokiečiai kaip reikiant susipliekė dėl miesto. Sprendžiant konfliktą, jis paskelbtas nepriklausomu Dancigu, o lenkams suteiktos ypatingos teisės – pavyzdžiui, turėti Dancige savo karių. Vokietija su tuo nesusitaikė ir Adolfas Hitleris reikalavo Gdansko atgal – kaip ir Klaipdėos. Būtent Gdanske iššauti pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai – vokiečiai apšaudė lenkų karius. Būtent Gdanske įvyko pirmasis to karo nusikaltimas Europoje – vokiečiai išžudė paštininkus, gynusius lenkų paštą.

Dabar Vesterplatėje, kur prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ramus parkas ir ištaškytų lenkų bunkerių griuvėsiai.

Lenkų bunkeriai Vesterplatėje - pirmasis Antrajame pasauliniame kare užpultas objektas. Muziejus tik kuriamas - dabar tik galima paskaityti Vesterplatės gynybos istorijų lauke ir palandžioti po išsprogdintą betoną

Lenkų bunkeriai Vesterplatėje – pirmasis Antrajame pasauliniame kare užpultas objektas. Muziejus tik kuriamas – dabar tik galima paskaityti Vesterplatės gynybos istorijų lauke ir palandžioti po išsprogdintą betoną

Galiausiai lenkai laimėjo. Visi vokiečiai iš Gdansko išvaryti ar išžudyti, jų kultūra niekinta. Liuteronų bažnyčios virto katalikiškomis, į vokiečių apleistus butus atsikėlė iš rytinės Lenkijos sovietų išvaryti lenkai, su Gdansku neturėję nieko bendro. Dėl to tik dar nuostabiau, kad užuot viską sugriovę, lenkai Gdanską atstatė – tiesa, ištrynę vokiškiausias detales.

Wijslouce tvirtovė, saugodavusi įplaukimą į Gdansko uostą

Wijslouce tvirtovė, saugodavusi įplaukimą į Gdansko uostą

Beje, yra Gdanske ir baltiškų detalių. Prie miesto muziejaus stovi Prūsų bobos – vieninteliai žinomi senovės prūsų sukurti paminklai. Juk iki lenkų ir vokiečių netoli Gdansko gyveno senovės prūsai – tie patys, kuriuos į sukilimą vedė Herkus Mantas.

Prūsų bobos Gdanske

Prūsų bobos Gdanske. Jos yra lauke ir matosi nuo krantinės – eiti į muziejų nebūtina

Sopotas – linksmybių ir prieškario kurortas

Sopotas – didžiausias Lenkijos kurortas, jo vardas savaime garsus beveik kaip Gdansko. Mano žmona labai nustebo, kai į Sopotą iš Gdansko nuvažiavome per 10 minučių – „Ką, čia jau Sopotas? Galvojau dar Gdanskas“. Iš tikro šiedu miestai suaugę į vieną.

Sopoto paplūdimyje

Sopoto paplūdimyje

Kurortuose esu įpratęs nesitikėti išvysti daug istorijos. Senos vilos šluojamos nuo žemės paviršiaus. Komunistinėse šalyse jos pakeistos monstriškomis sanatorijomis, kapitalistinėse – prabangiais viešbučiais, restoranais, prekybos centrais… Keliautojai nori vis naujo, naujo, ir nebent keli pavieniai rūmeliai ar bažnyčios, kaip Palangoje ar Druskininkuose, lieka žavėti turistų šiuolaikinių kavinių-barų ir turgelių jūroje.

Sopoto centre

Sopoto centre

Bet Sopotas kitoks! Dauguma jo pastatų – tai autentiškos didžiulės prieškario vilos, į kurias ~1900 m. keliaudavo poilsiauti Gdansko ir kitų vokiškų miestų turtuoliai. Centre – ~100 metų senumo viešbučiai. Garsiausias Grand Hotel Sopot dabar priklauso pasauliniam „Sofitel“ tinklui, bet atrodo lygiai kaip tada, kai buvo pastatytas nepriklausomame Dancigo mieste kaip kazino ir viliojo žmones iš Vokietijos ir Lenkijos ten palikti savo sunkiai uždirbtus pinigėlius.

Istorinė vila Sopote

Istorinė vila Sopote

Pagrindinė Sopote Monte Casino gatvė savo dvasia primena Palangos Basanavičiaus g.: spindesys, kavinės, į naktinius klubus užeiti kviečiančios „gražuolės“ ir vakarykščių „aptirčių“ aptarimai rytais. Net ir lietuviški: lietuvių k. Sopote vasarą išgirsi ne taip jau ir retai.

Monte Casino gatvė ir retas Sopote naujas intarpas - postmodernus kreivasis namas

Monte Casino gatvė ir retas Sopote naujas intarpas – postmodernus kreivasis namas

Monte Casino gatvė atsiremia į Sveikatos aikštę su nuostabiais pastatais ir Sopoto jūros tiltą, esą ilgiausią Europoje, prie kurio švartuojasi ir jachtos, į ekskursijas jūroje plukdantys laivai. Vakarais ten rodomas kinas. Tiltas, beje, mokamas. Sopoto paplūdimys turbūt nėra stipriausioji kurorto pusė – už nugaros tik miestas (nėra kopų ar pušyno), priekyje matosi Gdansko uosto laivai. Bet jis pakenčiamas, smėlėtas.

Fotografijos ant Sopoto jūros tilto

Fotografijos ant Sopoto jūros tilto

Tik paeik nuo Monte Casino gatvės kelis kvartalus į šoną ir iš viso nebesuprasi, kad esi kurorte: tylu, vakarais tamsu, jokių kavinių, parduotuvių. Nustebino, kad didžioji dalis Sopoto – šitokia ramybės zona, gali sau vaikščioti ir gerėtis visais vilų bokšteliais.

Viena ramių šoninių Sopoto gatvių

Viena ramių šoninių Sopoto gatvių

Gdynė – tarpukario Amerika Lenkijoje

Lietuvoje mėgstame pabrėžti Kauno tarpukario architektūros unikalumą – ji išties žavi. Tačiau Gdynei tarpukario dvasia sunkiai gali prilygti ne tik Kaunas, bet gal ir joks pasaulio miestas. Centrinė virš 2 km ilgio Swętojanska gatvė visa apstatyta vien tarpukario pastatais!

Pagrindinė Gdynės Swętojanska gatvė

Pagrindinė Gdynės Swętojanska gatvė

Nes Gdynės miestas ir įkurtas tarpukariu. 1920 m. lenkai kariavo su sovietais, ant plauko kybojo Lenkijos ir visos Euroipos likimas, o Gdansko uosto vokiečiai darbininkai sustreikavo – „nekrausime lenkams ginklų“. Lenkija suprato, kad su Gdansku nieko nebus: nepaisant visų prancūzų ar britų patikinimų, kol miestas bus nepriklausomas, tai niekad nebus lenkų uostas.

Tarpukariu statytas Gdynės uosto pastatas (dabar - Emigracijos muziejus)

Tarpukariu statytas Gdynės uosto pastatas (dabar – Emigracijos muziejus)

Ir lenkai pastatė Gdynę. Nuo nulio iki 127000 gyventojų (beveik kaip to meto Vilnius) ji užaugo per 17 metų. Kai kurie lenkai į Gdynę važiuodavo tam, kad plauktų į Ameriką, bet kiti „Ameriką rado“ Gdynėje. Jei neversi galvos į viršų (dangoraižių visgi nėra) Gdynės centrinė gatvė išties kažkuo panašesnė ne į Lenkijos, o į Amerikos miesto arteriją. Amerikos miesto prieš 100 metų, ne dabar.

Vaizdas iš buto, kuriame nakvojome, į panašaus stiliaus pastatus su terasomis viršutiniame aukšte

Vaizdas iš buto, kuriame nakvojome, į panašaus stiliaus pastatus su terasomis viršutiniame aukšte

Tiesa, ne architektūros mėgėjams Gdynė, tikiu, didelio įspūdžio nepaliks: visgi, tarpukario architektūra – tai ne prieškario Sopoto ar Viduramžių Gdansko puošnumas.

Trys Trimiesčio supermuziejai

Ilgus dešimtmečius eiti į muziejų Rytų ar Vidurio Europoje apsimokėjo tik labiausiai užkietėjusiems meno ar istorijos fanams. Muziejuose laukė tik stiklinių stendų su eksponatais eilės ir ilgi aprašymai – dažnai tik vietos kalba.

Lietuvoje iki šiol yra taip, bet Gdansko-Gdynės-Sopoto „trimiestyje“ tokius „klasikinius muziejus“ gali išvis pamiršti. Ten įkurti trys „supermuziejai“, kur kiekviena istorija papasakojama vis kitaip: nuotraukos, video, garsai, išmoningi sprendimai. Geriau mažiau teksto, bet svarbūs, įdomūs faktai, kurie išliks atminty ilgam, o ne išgaruos čia pat išeinant pro muziejaus duris.

Šis kambarys Solidarumo centre staiga virsta tuo kambariu, kur vyko derybos tarp komunistų valdžios ir opozicijos - sienos virsta ekranais, pasigirsta pasakojimas. Tai tik viena salių, per kurias visas perėjęs  supranti komunizmo ir jo žlugimo Lenkijoje istoriją

Šis kambarys Solidarumo centre staiga virsta tuo kambariu, kur vyko derybos tarp komunistų valdžios ir opozicijos – sienos virsta ekranais, pasigirsta pasakojimas. Tai tik viena salių, per kurias visas perėjęs supranti komunizmo ir jo žlugimo Lenkijoje istoriją

Kas nemažiau svarbu – daugelis muziejuose pasakojamų istorijų aktualios ir Lietuvai. 50% viso to, kas tenai pristatoma, lygiai taip galėtų būti pristatyta ir Lietuvoje. Deja, Lietuvoje nėra net nieko panašaus. Atrodo, galėtų iš Lietuvos būti vežamos ekskursijos į Gdansko muziejus su gidais, kurie tiesiog „pildytų“ retas spragas papasakodami, kas Lietuvoje kitaip nei Lenkijoje.

Antrojo pasaulinio karo muziejuje - ėjimas iš abiejų pusių slegiančio totalitarizmo koridoriumi. Iš vienos pusės vokiečių naciai, iš kitos - rusų komunistai.

Antrojo pasaulinio karo muziejuje – ėjimas iš abiejų pusių slegiančio totalitarizmo koridoriumi. Iš vienos pusės vokiečių naciai, iš kitos – rusų komunistai. Panašūs eksponatai susideda iš 40% žinių ir 60% atmosferos. Bet patyrus atmosferą ir žinios išlieka.

Turbūt svarbiausias Trimiesčio muziejus – Solidarumo Europos centras Gdanske. Būtent iš Gdansko laivų statyklos darbininkų streikų gimė profsąjunga „Solidarumas“ – pirmoji demokratinė organizacija anapus Geležinės uždangos, kurią pripažino net valdžia. Ir būtent „Solidarumas“ (tarsi „Sąjūdis“ Lietuvoje) sugriovė Lenkijoje komunizmą, o netrukus po to tai atsitiko ir gretimose šalyse, Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Ir Solidarumo centras pasakoja viską: apie komunistinę sistemą, jos žlugimą – ypač svarbu jaunimui, to nesuvokiantiems užsieniečiams. Štai pavyzdžiui ekranas su propagandinėmis komunistinėmis nuotraukomis – palieti kiekvieną ekrane ir pasirodo realybė. Propagandoje – milijonai naujų automobilių, realybėje – perkišti troleibusai; propagandoje – visa ko perteklius, realybėje – eilės prie tuščių lentynų ir pan. Daug archyvinių kadrų. Pabaigoje – išlipimas ant pastato stogo, nuo kurio matosi ir visos laivų statyklos, ir paminklas 1970 m. kritusiems streikuotojams – kol dairaisi, tau viską papasakoja apie kiekvieną pastatą privalomas audiogidas. Kitame muziejuje būtų tiesiog nuotrauka su aprašymu ir viskas…

Propagandinės nuotraukos, virstančios realybe, Solidarumo centre

Propagandinės nuotraukos, virstančios realybe, Solidarumo centre

Ne mažiau aktualus Lietuvai ir Gdynės Emigracijos muziejus – nes šimtų tūkstančių senųjų lietuvių emigrantų patirtis buvo labai panaši į lenkų, net emigracijos kryptys tos pačios. Čia pamatysi, išgirsi (ne tik perskaitysi!), kaip būdavo keliaujama paskutinėmis transatlantinių laivų klasėmis ieškant „gero gyvenimo“ Amerikoje. Kokią tą Ameriką rado imigrantai. Kaip triūsė, pavyzdžiui, Čikagos skerdyklose. Kaip įsigalėjus komunizmui traukėsi „dipukai“.

Šiandien prie krantinės, kur švartuodavosi emigrantus į Ameriką gabendavę laivai, į Trimiestį turistus išlaipina kruiziniai laivai

Šiandien prie krantinės, kur švartuodavosi emigrantus į Ameriką gabendavę laivai, į Trimiestį turistus išlaipina kruiziniai laivai. Šiandien Gdanskas – viena populiariausių turistinių Rytų Europos vietų ir vienas populiariausių Baltijos jūros kruizinių uostų

Pats kontroversiškiausias – bet ir populiariausias (eilės it prie sovietinių parduotuvių!) – Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejus. Jam įrengti lenkai nusamdė užsieniečius. Deja, šie menkai tesusivokė Rytų Europos istorijoje ir pridėjo į ekspoziciją visokiausių sovietinės propagandos klišių. Lenkijos valdžia sakė, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų neišlaikys antilenkiško muziejaus ir atidėjo atidarymą. Galiausiai ekspozicija pakoreguota, muziejus atvėrė duris. Dabar Lenkijos istoriją Antrojo pasaulinio karo metais ir bendrus faktus apie karą jis pristato gerai, išradingai: slegiančių propagandos plakatų kambarys, holokausto aukų veidų kambarys, kino salė kur rodomi sugriautos Varšuvos vaizdai, muziejaus viduje pastatytas realaus dydžio gražus tarpukario (prie muziejaus įėjimo) ir sunaikintas pokario miesto kvartalai (prie išėjimo) ir t.t.

Sunaikintas pokario Lenkijos miesto rajonas Antrojo pasaulinio karo muziejuje

Sunaikintas pokario Lenkijos miesto rajonas Antrojo pasaulinio karo muziejuje

Deja, aplinkinių valstybių – tarp jų Lietuvos – istorija tebėra pristatoma naiviai niekingai supaprastintai, vietomis it iš kokio rusiško vadovėlio. Štai Lietuva kaltinama kartu su Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalinusi Lenkiją, nes „1939 m. užėmė Vilniaus kraštą“ (nė žodžio apie tarpukario konfliktą dėl Vilniaus). O jau pats pirmasis(!) sakinys apie Pabaltijo šalių pokario partizanus skamba maždaug „Dalis jų buvo nacių kolaborantai“.

Tik nedidelis fragmentas eilės prie Antrojo pasaulinio karo muziejaus įėjimo. Kai atvykome vos po atidarymo ir teko stovėti pusvalandį, nervinomės, bet išėję supratome, kad stovėjome labai neilgai

Tik nedidelis fragmentas eilės prie Antrojo pasaulinio karo muziejaus įėjimo. Kai atvykome vos po atidarymo ir teko stovėti pusvalandį, nervinomės, bet išėję supratome, kad stovėjome labai neilgai

O juk gretimame Solidarumo Europos centre Lietuvos „miško broliai“ pristatomi kaip vieni daugelio kovotojų fronte prieš komunizmą… Solidarumo centre visos Rytų-Vidurio Europos tautos – it sesės bendroje kovoje ir tragedijose, kurių žiaurūs masteliai neabejotinai užgožė bet kokius tarpusavio konfliktus. Panašaus muziejaus reikėtų ir apie Antrąjį pasaulinį karą – ypač užsieniečiams, kaip atsvaros visam Rusijos „skaldyk ir valdyk“.

Solidarumo muziejuje kiekvienai Rytų Europos šaliai skirta po kompiuterinį stendą. Lietuvos stende - ir žymiausių partizanų, Sąjūdžio veikėjų biografijos, sausio 13 d. vaizdai

Solidarumo muziejuje kiekvienai Rytų Europos šaliai skirta po kompiuterinį stendą. Lietuvos stende – ir žymiausių partizanų, Sąjūdžio veikėjų biografijos, sausio 13 d. vaizdai

Na, bent jau lenkų istorija tais skaudžiais laikais Gdanske pristatoma deramai. Žodį „Lenkija“ pakeisk į „Lietuva“ ir daugelis faktų tiks. Lietuvoje net paminklų anų laikų didvyriams nesugebame pastatyti – tad tokio muziejaus vis tiek niekada nebus.

Gdansko laivų statyklos, kuriose gimė "Solidarumas", žvelgiant nuo Solidarumo centro stogo. Čia tikros laivų statyklos tampa tarsi įrėmintu eksponatu, apie kurį pasakoja audiogidas

Gdansko laivų statyklos, kuriose gimė “Solidarumas”, žvelgiant nuo Solidarumo centro stogo. Čia tikros laivų statyklos tampa tarsi įrėmintu eksponatu, apie kurį pasakoja audiogidas

Aplink Gdanską – nerijos, pilys, nacių pabūklai ir žudykla

Į abi puses nuo Gdansko-Sopoto-Gdynės trimiesčio driekiasi nerijos, žemėlapyje panašios į Kuršių neriją. Garsesnė – Helo nerija, į kurią iš Sopoto, Gdynės, Gdansko plukdo „vandens tramvajai“ (laivai). Tiesa, gamtos ten daug mažiau, nei Kuršių nerijoje. Nėra kopų – užtat gausiau pastatų, miestelių, kempingų laukų, važinėja net traukiniai, vasaromis susidaro dideli kamščiai: keliuose – automobilių, kurortų pajūrio promenadose – žmonių. Toliau nuo kurortų visgi paplūdimiai kur kas tuštesni, nei Sopote.

Helo Nerijos marių pakrantėje - ilgas dviračių takas

Helo Nerijos marių pakrantėje – ilgas dviračių takas

Pagrindinė lankytina vieta Helo nerijoje – fokariumas (ruonių „zoosodas“), bet man įdomiesnis pasirodė Antrojo pasaulinio karo paveldas: didžiausio priešlaivinio pabūklo liekanos, galybė bunkerių. Gamtos atribotas Helo pusiasalis buvo ilgiausiai 1939 m. atsilaikiusi Lenkijos vieta ir viena ilgiausiai 1945 m. atsilaikiusių Vokietijos valdų.

Vieno didžiausių pasaulyje Antrojo pasaulinio karo priešlaivinio pabūklo liekanos Hele

Vieno didžiausių pasaulyje Antrojo pasaulinio karo priešlaivinio pabūklo liekanos Hele. Aišku, čia jau ne koks Gdansko supermuziejus, viskas paprasčiau, išlaikoma karo istorijos mėgėjų: daug senos technikos, įdomus filmas apie pabūklo šaudymą, bet ir tiek. Kiek nusivyliau, nes lūkesčius Gdansko ir Gdynės supermuziejai išaugino nejuokais – o juk tikriausiai Pabūklo muziejus vis tiek geresnis už daugelį Lietuvos muziejų

O prie įvažiavimo į antrąją, Aistmarių neriją – Štutovo miestelis, žinomesnis vokišku Štuthofo vardu. Būtent ten veikė koncentracijos stovykla, kurioje kalėjo Balys Sruoga ir parašė „Dievų mišką“, daugybė kitų lietuvių. Priešingai daliai kitų nacių stovyklų, Štuthofas nebuvo skirtas visų pirma žydams – žydai ten sudarė tik mažumą kalinių. Užtat buvo gausu lenkų, lietuvių, latvių, estų ir kitų Vokietijos okupuotų tautybių žmonių. Dabar koncentracijos stovykla tokia graži, tvarkinga, bet kartu slogi. Palyginus su trimiesčio supermuziejais, kažko labai trūksta, bet, aišku negalima ten pastatyti ko tik nori: tai krauju sutepta žemė (iš 110000 kalinių 65000 žuvo stovykloje).

Štuthofo koncentracijos stovykloje

Štuthofo koncentracijos stovykloje

Savaip keista įsivaizduoti Antrojo pasaulinio karo laikų, kokių 1942 m., Gdanską. Vieni poilsiavo Sopote, art nouveau restoranuose klausėsi klasikinės muzikos, lošė kazino ir eidavo ant jūros tilto vakarais. Kiti kalėjo Štuthofe, iki mirties dirbdami nepakeliamus darbus. Treti dienų dienas ir mėnesių mėnesius laukė priešų laivų prie Helo nerijos pabūklo. Ketvirti tiesiog triūsė dar nesugriautame Reicho mieste Gdanske, gotikiniuose jo sandėliuose. O vos už 200 km (Europos mastais nedaug) buvo Vilko irštva – paties Adolfo Hitlerio bunkeris, karo vadavietė. Dabar visa tai žinome, visos tos istorijos parašytos visokiose atminimo lentelėse. Eilinis tų laikų žmogus, aišku, nežinojo beveik nieko: nei kur konclageris, nei kur karo įtvirtinimai, nei kur Hitleris… Įdomu, ką ateinančios kartos dar sužinos apie mūsų laikmetį.

Hitlerio vadavietės liekanos Vilko irštvoje - puiki vieta stabtelti, jei iš Lietuvos į Gdanską važiuoji automobiliu (pakeliui;  155 km nuo Lietuvos sienos, 200 km iki Gdansko)

Hitlerio vadavietės liekanos Vilko irštvoje – puiki vieta stabtelti, jei iš Lietuvos į Gdanską važiuoji automobiliu (pakeliui; 155 km nuo Lietuvos sienos, 200 km iki Gdansko)

Gdanskas – verta sugrįžti vėl

Gdanske buvau lankęsis prieš keliolika metų, todėl pastarąjį kartą planavau tik „užsukti į šį miestą“, trumpai parodyti jį žmonai ir tada važinėti toliau po Lenkiją, į Čekiją, Prahą. Trumpas „užsukimas į Gdanską“ išvirto keturiomis turiningomis dienomis Trimiestyje, iš kurių tik trečiąją apskritai atsidūrėme Gdanske – pakako veiklos ir Sopote, Gdynėje.

Pirmąkart lankydamas Sopotą tik stabtelėjau paplūdimyje, o dabar nuodugniai ištyrinėjau architektūrą

Pirmąkart lankydamas Sopotą tik stabtelėjau paplūdimyje, o dabar nuodugniai ištyrinėjau architektūrą

Lenkjos Trimiestį atradau naujai, o ir jis pats atnaujėjo – anksčiau nebuvo visų supermuziejų, Gdansko senamiestį apaugo nauji pastatai, įsikūrė nauji restoranai, pramogų vietos, viskas dar labiau iščiustyta.

Taigi, jei „kažkada jau buvote Gdanske“, gal laikas ten nuvažiuoti vėl. Ir ne tik į Gdanską, o į visą trimiestį. Net ir neketinančiam poilsiauti ar pramogauti bus žavus Sopotas, o Gdynė yra šis tas daugiau, nei vien XX a. miestas.

Gdansko, Gdynės ir Sopoto lankytinų vietų žemėlapis (su įvertinimais). Viliuosi, kad jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Gdansko, Gdynės ir Sopoto lankytinų vietų žemėlapis (su įvertinimais). Viliuosi, kad jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)


Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

    7 komentarai

  1. Ačiū! Jau planuojame kelionę į trimiestį.

  2. Labai ačiū už taip gražiai, informatyviai ir emocionaliai aprašytą trimiestį. Jūsų pastebėjimai, akcentai ir rekomendacijos vidada labai vertingi.
    Keliaukite ir toliau dalinkitės

  3. Labai ačiū.Padėjo Jūsų patarimas.

  4. Sveiki,
    Ar verta vykti į Gdanską gruodžio 24-26 dd.Ar dirbs parduotuvės, mugės,kavinės,restoranai ar vyksta renginiai ?

    • Į šį klausimą visada labai sunku atsakyti, nes kiekvienais metais ir kažkiek skiriasi, kas bus atidaryta, o informaciją, kad nedirbs per šventes, ne visi paskelbia internete (o pvz. tik pakabina lapelį ant durų, kurį pamatai tik jau ten nuėjęs). Taip yra visose šalyse, kartais tenka “pabučiuoti duris” nors atrodė, kad dirba. Todėl, jei domina lankytinos vietos (pvz. muziejai) ir nesinori nieko praleisti, geriau rinktis kitą metą.

      Kita vertus, jei norisi senamiesčio atmosferos – ji tikrai bus, kalėdinė. Ir nebus taip, kad “visai niekas neveikia”, tačiau, aišku, veiks mažiau kas, priklausomai nuo dienos.

      Plačiau apie keliones per šventes rašau čia, tai galioja ir Gdanskui – Kaip keliauti per šventes? – viskas, ką reikia žinoti.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *