Išskleisti meniu
Iranas – nesuprastas, bet unikalus

Iranas – nesuprastas, bet unikalus

| 29 komentarai

Stereotipai, sukurti apie Iraną, neatėmė noro nepriklausomai pakeliauti po šią persų civilizacijos tėvynę. Tikrovė tikrai pranoko lūkesčius – Irano įdomybės – pasaulinio lygio, o keliauti gana paprasta. Tiesa, būnant Irane reikia nuolat juo gyventi: nebus vakarietiškų oazių, kuriose viskas kaip namie.

Bet ir pats Iranas – moderni šalis, kur gimstamumas per mažas, raštingumas arti 100%, nusikaltimų nedaug; kurios menas pripažintas pasaulyje, o pramonė gamina viską nuo saldainių iki automobilių. Kur nėra įkyrių prekeivių, o vietiniai padeda be atlygio. Kur valdžia renkama tikruose rinkimuose, o vizą gali gauti nesiųsdamas paso ambasadon.

Didingi Irano miestai (Isfahanas, Jazdas, Širazas), antikiniai griuvėsiai (Persepolis) grožiu tikrai nenusileidžia žymioms Prancūzijos ar Italijos vietoms, bet yra visiškai kitokie. Ir vakarietiškų veidų juose be galo mažai. Iš visų mano lankytų šalių Irane didžiausias skirtumas tarp palankumo turizmui ir Vakarų turistų skaičiaus.

Susirinkimų mečetės Isfahane kiemas. Masyvūs plytelėmis puošti pastatai su arkinėmis nišomis ivanais, mažais minaretais ant stogų - tik vienas daugelio Irano miestų veidų

Kitas Azerbaidžanas: Pirmoji pažintis su Irano miestais

Pirmuoju langu į Iraną man tapo Azerbaidžanas. Ne, ne ta nepriklausoma valstybė – kitas Azerbaidžanas yra Irane. Būtent čia gyvena dauguma pasaulio azerbaidžaniečių, jie sudaro net 24% Irano žmonių (51% – persai).

Gamta visame Irane panaši, tik pakrantėse drėgna ir vešlūs miškai.

Kiekvieno Irano miesto širdis – turgus. Centrinė turgų dalis nuo saulės dengta šimtamečiais skliautais. Tarp kilometrinių pasažų it akys žiojėja karavansarajai – kiemai, kadaise glausdavę kupranugarių vilkstines, kurioms kelią rodydavo minaretai-švyturiai.

Didžiausias Azerbaidžano regiono turgus – Tabrize. Buvusiems Egipte ar Maroke gali pasirodyti kaip stebuklas, bet per kelias jame praleistas valandas nė sykio niekas nepasiūlė ko nors pirkti. Gali užeiti į parduotuves, ramiai apžiūrinėti prekes. Tiesa, pora užkalbino – bet nė žodžio apie prekes. Irane užsieniečių mažai ir kiekvienas dar traukia dėmesį, norą paspausti ranką. Kartais praeiviai siūlosi padėti, bet nieko mainais nesitiki; “Čia ne Egiptas ir ne Indija – žmonės čia padeda dykai” – vėliau sakė vienas tokių pašnekovų. Nebuvo ir elgetų: beveik visi iraniečiai musulmonai šiitai, o jie 20% kasmetinių santaupų atiduoda vargšams – gatvėse daug aukų dėželių, o pardavėjai nakčiai ant durų rankenų palieka duonos kepalus.

Tabrizo turgus. Kiekvienas turgus - tai ištisas miesto rajonas po stogu.

Nors Tabrizo turgus jau UNESCO sąraše, paveldosaugos mada Irane nauja: didžioji jo dalis – begalinės vitrinos, nakčiai paslepiamos langinių metalu, dieną žibančios neonais ir prigrūstos vienos rūšies prekių. Autentiški ne langų rėmai, o pati esmė: prekyba čia taip vyko daugybę amžių. ~1500 m. Tabrizas turėjo 250 000 gyv. ir dydžiu lenkė visus tiek Irano, tiek Europos miestus.

Bet tikroji Irano miestų pažiba, tikrasis tūkstantmetės persų civilizacijos grožis – tai milžiniški išdabinti viešieji pastatai. Jie priklauso aibei architektūros stilių, kuriuos gali išvysti tik čia. Mečetės, valdovų rūmai, dvasiškių kapai-šventovės. Fasadus puošia plytelės su kaligrafiniais raštais, augalų motyvais. Viduje spindinti begalė mažyčių veidrodėlių atrodo nenusakomai. Pirmąsyk juos išvydau Zandžano Sejid Ibrahim šventovėje. Kaip įprasta prie žymaus dvasiškio kapo ten vyrai prieina iš vienos pusės, moterys – iš kitos. Visgi įspūdingiausias Azerbaidžano mauzoliejus – Šeicho Safi-Al-Dino Ardabile (XVII a.).

Šeicho Safi-Al-Dino mauzoliejaus Ardabile viena iš menių. Angos skliautuose - Irano architektų būdas gerinti akustiką, o šiose angose eksponuotas prabangus porcelianas, rusų armijų vėliau išvežtas į Ermitažą Sankt Peterburge.

Dar daugybės architektūrinių stebuklų gatvėse nepamatysi. Išoriškai kuklūs namai slepia šimtamečius puošnius kiemus ir kambarius. Niūrūs laiptai į požemius atveria ištaigingas pirtis, nūnai daug kur pertvarkytas į restoranus. Su tuo pirmąsyk susipažinau Kazvine, vienoje iš 31 buvusių šalies sostinių, dauguma kurių turi kuo pasigirti iš savo “Aukso amžiaus”.

1773 m. Amino privatūs rūmai Kazvine. Visų kambarių grindys klotos kilimais, o baldų nėra. Ir šiandien iraniečiai daug ką daro ant žemės; pasitiesus staltiesę kambarys tampa valgomuoju, pakeitus ją čiužiniu - miegamuoju. Net restoranuose kartais nebūna kėdžių ir stalų.

Turtingi iraniečiai gyvena priemiesčiuose, o Vilniaus Perkūnkiemio tipo Valiasr rajonas Tabrize prabangesnis už centrą. Turistui gerai – viešbučiai ir restoranai senamiesčiuose yra pigūs. Sotūs pietūs kartą atsiėjo 1 litą, dvivietis kambarys su patogumais kainuodavo ~75 Lt. Tik lankytinos vietos nepigios (~10 Lt), mat užsieniečiai moka brangiau.

Irano Azerbaidžanas – ne vien miestai. Įspūdingas Kandovanas, “Irano Kapadokija“, kur žmonės tebegyvena olose. Romantiški Tacht-E-Soleiman griuvėsiai buvo švenčiausia Persijos vieta prie Sasanidų (~IV a. po Kr.), kuomet valstybinė religija buvo zoroastrizmas. Apvalus ežeras ir iš jo čiurlenantis nuodingas vanduo, vulkano vaizdas tebealsuoja harmonija.

Kandovane olų būstai kyla virš tradicinių namų. Į olas daiktus teužvilksi asilais.

Paskui (VII a.) arabai įvedė islamą. Bet tai bene vienintelis tvarus užkariautojų pasiekimas Persijoje. Iraną buvo nukariavę ir graikai, mongolai, turkai – bet ne persai asimiliuodavosi, o užkariautojai supersėdavo. Didžiausias pasaulio plytų kupolas Soltanijos kaime statytas mongolų – bet jo išorė grynai persiška. Ir Irano mečetės visai kitokios nei Stambule ar Kaire.

Irane kitaip ir tai, kas kitur vienoda

Irano skirtumai nuo likusio pasaulio akivaizdžiausi prekyvietėse. Ne tik užrašų raidės kitokios (arabiškos), bet ir skaitmenys kainose (rytų arabiški). Produktų galiojimo laikas žymimas metais nuo Mahometo išvykimo į Mediną (dabar – 1392-ieji). Dėl sankcijų mūsiškės kredito kortelės bevertės, atsiskaitoma ~40% per metus nuvertėjančiais rialais. Benzinas pigesnis už stalo vandenį (litro kaina 30-60 ct). Kone visos prekės lentynose pažymėtos “Made in Iran”, o jas atveža iranietiški automobiliai (Saipa, Samand, Paykan) zujantys gatvėmis be jokių atstumų ir taisyklių. Alkoholis ir kiauliena nelegalūs.

Čia ne paveikslai, o įrėminti kilimai. Tai - vienas senų persiškų menų.

Užsieniniai prekių ženklai reti, bet pilna naivių jų kopijų: “Starbucks Costa Coffee” kavinė su tirpia kava, tikro Big Mac’o nuotrauka greito maisto restoranų vitrinose, persiški kilimai su Peliuku Mikiu. Neverta tikėtis kinų, indų, japonų virtuvių: “tikras maistas” čia tik kebabai, nuo mėsa nelaikomos vištienos ir daržovių būdavau atkalbinėjamas kaip nuo patiekalų vargšams.

Irane nepadoru dėvėti aptemptus rūbus, apnuoginti blauzdas. Moterims papildomas reikalavimas – skarelė. Kai kurie vakariečiai čia regi diskriminaciją, bet tada Teherano metro diskriminuojami vyrai, nes ten yra moterų vagonai (apytuščiai) ir bendri vagonai (perpildyti). Iraniečiai tokiomis sąvokomis nemąsto: jie siekia ne lytis vienodinti, bet atsižvelgti į natūralius jų skirtumus. Ypač nepagarbiu moterims iraniečiai laiko vakarietišką jų seksualumo akcentavimą (reklamose, madoje, popmuzikoje): Irano konstitucija reikalauja “(…)kad moteris nebūtų objektu ar instrumentu vartotojiškumui bei išnaudojimui skatinti”. Irano miestuose daug moterų dirba, vairuoja; yra TV laidų vedėjos ir net viceprezidentė; universitetuose studenčių daugiau nei studentų. Grožį dažna pabrėžia ryškiu makiažu, o nosies “parietimo” operacijos tapo visuotiniu reiškiniu, mėgiamu ir vyrų (gatvėse išvysi nemažai užklijuotų nosių).

Dvi merginos Teherano parke. Kairioji vilki juodu apsiaustu - čadra (tai neprivaloma), dešinioji - atsistūmusi spalvingą skarelę atgal kiek įmanoma. Čadrų daugiau, ypač už Teherano ribų. Dar kitos rengiasi spalvingai, bet pilnai dengia plaukus. Veido persės neslepia - tai kitų šalių tautinė tradicija.

Kiek Irane reiškia šeima supratau, kai vietinė mergina pasisiūlė palydėti iki mano ieškomos armėnų bažnyčios Isfahane. Sužinojusi, kad esu su žmona, ji iškart pakvietė mus eiti greta, o pati kiek atsitraukė.

Iraniečiai myli gamtą, nors ji čia monotoniška – begalinė sausa plynaukštė (dykumos, stepės), kur tik palei jūrą aukštis žemesnis nei 1 km. Rodos, savaitgaliais kiekviena Irano šeima iškylauja. Negalintys išvykti iš miesto pasitiesia kilimus parkuose, net ant šaligatvių. Pasidalina maistu su praeiviais, ypač užsieniečiais: ir pats ragavau arbatos, saldainių.

Iraniečių giminių piknikai Isfahano senamiestyje.

Ekologija – viena Irano nepasiekusių vakarietiškų madų. Butelių ar servetėlių vežti į šiukšliadėžes nieks nesivargina.

Isfahanas – klasikinės Persijos širdis

Isfahanas buvo sostine XVII a. valdant Safavidams. Jo centrinė aikštė – antra pagal dydį pasaulyje po Pekino Tiananmenio (160×508 m). Tik už šią daug įspūdingesnė – nes visi pastatai čia statyti prieš 400 metų, pagal vieną planą. Dvi didžiulės mečetės, rūmai su terasa, portalas. Ratu zuja karietos, o aplink, aišku, turgus. Nėsyk neišlįsdamas iš jo skliautuotų gatvių nuėjau 2 km iki Susirinkimų mečetės – dar vieno Isfahano stebuklo. Turistų daug, bet beveik visi – iraniečiai ir arabai. Elgetų, prekių siūlytojų ir smulkių apgavysčių ėmė rastis, bet nedaug.

Dalis didžiosios Isfahano aikštės

Atokesni Čehel Sotun rūmai – tradicinis paviljonas su sosto mene, kurioje šachas priimdavo svečius. Pastatėlis apsuptas klasikinio sodo su fontanais – ir vėl senutėlė persiška tradicija, nes seniausio žinomo pasaulio sodo liekanos yra greta Kyro didžiojo rezidencijos Pasargaduose netoli Širazo (statyta 546 m. pr. kr.).

Freskos Čehel Sotun pavilijone: šachas priima užsienio valdovą.

Piečiau senamiesčio driekiasi aibė V a. – XVII a. keliaaukščių tiltų. Už upės – armėnų rajonas, kur greta 1664 m. katedros yra vakarietiškų restoranų. Irane visad gyveno religinės mažumos. Virš miestų be minaretų pasitaiko ir kupolų su kryžiais; kitatikiams (išskyrus bahajus) rezervuota daugiau vietų parlamente nei proporcingai priklausytų, jie gali laisvai užeiti į mečetes (priešingai pvz. Marokui).

Chadžu tiltas per Zajanderudą; iš puošnios menės (dešiniau) šachas stebėdavo vandens tėkmę. Man lankantis nereikėjo nei jos, nei paties tilto: sausros, pramonė ir žemės ūkis upę išdžiovino. Dugnas sueižėjęs, o valtys rūdija greta jau želiančių augalų.

Isfahanas tikrai galėtų būti savaitgalinio turizmo Meka, kaip Roma, Stambulas, Paryžius. Džiugu, kad pamačiau jį kol dar tokiu netapo.

Jazdo dykumose persų architektai pakinkė stichijas

Į rytus nuo Isfahano plyti dykuma, ir tik geniali architektūra leido čia statyti miestelius ir didmiesčius kaip beveik Vilniaus dydžio Jazdas.

Vasaros karštį ištverti padeda badgyrai – masyvūs bokštai, vėją kreipiantys žemyn į patalpas. Daugybė šių “viduramžių kondicionierių” vėsina ir vandenį kūginiuose rezervuaruose. Šis atičiurlena iš kalnų požeminiais kanalais – kanatais – kuriuos persai kasė dar iki Kristaus gimimo. Kiekvienam kaimui ir atskirai šeimai buvo numatytos vandens proporcijos, ir kanatai tebereglamentuojami Irano civiliniame kodekse. Autentiškus juos išvydau Jazdo vandens muziejuje. Šis įrengtas XIX a. rūmuose – per didįjį kolonializmą Iranas gebėjo likti laisvas; Kadžarų dinastijos valdžioje turtuoliai namus statėsi naujai, bet savaip: arkinės lubos su nuotraukomis, nišos su veidrodžiais, balto gipso puošyba.

Dolat Abad rūmai Jazde su didžiausiu Irano badgyru (38 m). Viduje atsistojus po tuo iš aštuonių badgyro kanalų, kuris atitinka tos dienos vėjo kryptį, jauti gaivią vėsą, o pažvelgus viršun apsisuka galva.

Kiti masyvūs senoviniai kūgiai – ledainės. Irano dykumoje žiemą būna speigo; tada galima užsišaldyti tiek vandens iš kanatų, kad ledainėse neištirptų per vasarą. Visų trijų tipų “dykumų pastatų” prisižiūrėjau gretimame Meibodo miestelyje.

Meibodo vaizdas iš pilies. Visi seni regiono pastatai - rusvi, nedegto molio. Toks ir Jazdo senamiestis.

Čakčakas yra zoroastristų religijos centras. Sunku piligrimams, liepą čia plūstantiems į šventę, nes ir spalio dienos karštyje lipti į tą kalną lengva nebuvo. Greta šlaite “kabančio” pastatų komplekso – šventovė, kur subtiliai susilieja stichijos: smilksta mediena, kapsi pro uolas prasisunkęs vanduo, pro langus spindi didžiuliai toliai. Kaip diena ir naktis skiriasi nuo mečečių ar bažnyčių. Regione daug kur išvysi pranašo Zaratustros atvaizdus; praeityje buvo visko, bet šiandien tai toleruojama. Amžinoji ugnis dar nuo V a. dega ir pačiame Jazde. Priemiesčio kalvose dunkso dachmės, kur idant neužterštų ugnies ir žemės zoroastristai grifams palikdavo savo numirėlius (iki ~1960 m.).

Zoroastristų šventovė Čakčake prigludusi prie olos.

Viena įdomiausių patirčių Irane – zurchanė (pažodžiui: “stiprybės namai”), kur susilieja sportas, šokis, gimnastika ir filosofija. Ji populiari šiandien kaip ir prieš 2000 metų kuomet partų kariai šitaip ruošdavosi karams su romėnais. Pagal XIV a. poeto Hafezo dainas vyrai čia sukasi it dervišai (sulieja sielą su poezija), čia mojuoja vėzdais ar metalinėmis grandinėmis.

Zurchanė nebenaudojamame vandens rezervuare Jazdo centre. Žodžiai ir nuotraukos toli gražu neperteikia ore tvyrojusios jėgos.

Širazas – poetų ir Antikos žemė

Jei Irane poezija – “antroji religija”, Hafezas – jos Dievas. Širaze aplink jo kapą įrengtas didingas parkas. Saulei nusileidus per garsiakalbius čia skamba jo dainos, o “piligrimai” spontaniškai gieda menininkų kapinaitėse. Dienomis lankytojai atsitiktinai verčia eilėraščius tikėdamiesi išvysti pranašystes.

Hafezo kapas Širaze (1935 m.) tik viena iš 'šventovių' poetams.

Kitokią muziką – šauksmą maldai – girdėjau Šach Čeraho – septintojo imamo sūnų kapo-šventovės – kieme. Šiitams imamai buvo dvylika teisėtų Mahometo pasekėjų, paskutinis kurių vėl ateis. Tik vienas iš to tuzino palaidotas Irane, tad miesto pasididžiavimas gali būti ir kokio imamo giminaičio amžino atilsio vieta – Širaze yra ir kito septinto imamo sūnaus kapas (Imamzadeh Hamza). Sunitams šitas kultas – stabų garbinimas.

XIV a. Imamzadeh Hamza viduje - daugybė viens į kitą nukreiptų mažų veidrodėlių kuria pasakišką blizgesį. Tokia grynai persiška prabangos išraiška buvo populiari šventovėse bei rūmuose iki pat XX a.

Širazas irgi buvo sostinė (XVIII a.) ir turi to meto mečetes, turgų, pilį, rūmus. Bet labiausiai čia vilioja griuvėsiai 50 km už istorinių miesto Korano vartų. Tai – Persepolis, kadais (550-330 m. pr. Kr.) didžiausios pasaulyje imperijos valdovų rūmai.

Persepolis iš viršaus. Kolonos remdavo milžiniškų kilimais išklotų menių stogus.

Aleksandras Makedonietis Persepolį sudegino; ironiška, bet kaip tik todėl, kad tūkstantmečius buvo niekam nereikalingi, griuvėsiai puikiai išsilaikė. Iš tolo kolonos ant didžiulės lygios platformos primena Romos ar Graikijos civilizacijas. Iš arti – viskas kitaip. Kapiteliai čia – bulių, liūtų ir žmonių galvos. Bet įspūdingiausi – bareljefai, tiksliai perteikiantys kas čia vykdavo prieš tūkstantmečius. Dešimčių imperijos tautų atstovai neša duokles: štai juodaodžiai nubiai su dramblio kaulu, graikai su vynu, aštriakepuriai skitai, babiloniečiai, indai…

Viršum Persepolio ir aplink olose iškalti valdovų kapai. Dar šiauriau stūgsantys Pasargadai sunykę labiau, daugumą griuvėsių grožiu čia lenkė rusvai žalsvi stepių toliai.

Iš kairės į dešinę: bareljefas, valdovo kapas ir Persepolio vartai

Teherano gatvėse – atspindžiai šachų saulėlydžio…

Teheranas yra milžiniškas. Galima ginčytis, ar ten gyvena 12 milijonų, ar 15 milijonų žmonių, bet vis tiek daugiau nei Paryžiuje ar Londone. Jis nėra gražus, bet jo betoniniuose pastatuose atsispindi visa prieštaringa naujausioji Irano istorija.

Tada mažą miestelį sostinę 1795 m. paskelbę Kadžarai centre pastatydino puošnius Golestano rūmus. Jų įspūdį šiandien gadina nykūs aplinkiniai XX a. vyriausybiniai daugiaaukščiai, apkabinėti ženklais “nefotografuoti”. Čia nemažai policijos ir karių, bet nuo stereotipinio Irano vaizdinio vis tiek toli. Patys Kadžarai, paskutinės tradicinės Irano dinastijos atstovai, kaltinti parsidavimu užsieniečiams ir galiausiai nuversti 1925 m.

Pusiau atvira Golestano rūmų menė, kurioje būdavo karūnuojami šachai. Kai kritulių šitaip mažai net dalies mečečių maldų salės it teatro scena neturi priekinės sienos.

Teheranas stovi ant kone begalinio švelnaus šlaito – jei tenka lipti į viršų, reiškia eini į šiaurę. Pačioje aukštumoje – turtingas Tadžrišo priemiestis, iškilęs virš karščių bei išmetamųjų dujų. Kainos čia jau kone lietuviškos, restoranai modernūs.

Čia Niavarano rūmuose gyveno ir paskutinieji Irano šachai – Pahlavių dinastija. 1925 m. valdžią paėmęs karininkas Reza Chanas Pahlavis lyg Napoleonas sau užsidėjo karūną. Rūmai neleidžia pamiršti, kaip Pahlaviai mylėjo Vakarus. Gyvenamasis pastatas modernus (1968 m.) – tradicinių papuošimų imitacijos interjere kontrastuoja su metaliniu stogu ir Druskininkų sanatorijas primenančiais langais, o vietoje fortepijono stovi sintezatorius. Darbo pastatas dar Kadžarų, bet iš jų veidrodinės salės durys nūnai veda į labai eilinius Pahlavių tualetus (su unitazais) ir posėdžių sales.

Niavarano rūmų gyvenamasis pastatas. Pahlaviai tapo pirmaisiais Persijos valdovais, perėmusiais užsieninę architektūrą.

Šachų meno kolekcija – vakarų modernizmas (P. Pikaso, S. Dali, A. Varholas…) ir priešistorinės vertybės. Visi musulmoniškos Persijos šimtmečiai kone praleisti, nes Pahlaviai įkvėpimo sėmėsi tik iš Antikos bei šiuolaikinių Vakarų. “Įkvėpimas” per švelnus žodis – musulmoniškas tradicijas bandyta išrauti su šaknimis: vienu metu iranietėms net drausta dėvėti skareles, dėl ko daugybė jų metų metus nėjo iš namų. Šachas stengėsi būti pavyzdinis “Europos monarchas”: vilkėjo kostiumus, mylimai žmonai nepagimdžius įpėdinio prieš vėl vesdamas išsiskyrė. Palaikė puikius santykius su JAV ir Izraeliu ir skelbėsi kuriantis “Didžiąją civilizaciją”.

Eiliniai iraniečiai tai vadino “apsinuodijimu Vakarais” ir niršo vis labiau. Ne ką mažiau piktino šacho išlaidumas: automobilių kolekcija, du užsakyti “Concorde” lėktuvai, pompastiškas užsienio vadovų sukvietimas Persepolin Persijos imperijos 2500 m. sukakčiai paminėti (iraniečiai tegalėjo stebėti per televizorių)… Pirmąsyk šachui teko bėgti iš šalies dar 1953 m., bet CŽV padėjo jam grįžti į valdžią. Tačiau 1979 m. islamiška revoliucija buvo jau nebesustabdomas potvynis.

Teherano metropolis žvelgiant iš centro kalnop.

…ir islamo revoliucijos aušros

Revoliuciją įkvėpė religingas asketas Ajatola Ruhola Chomeinis. Jam buvo 75 m., bet Vakarai per naiviai tikėjosi, kad Ajatola bus pernelyg išvargintas ilgametės tremties. Pirmoji pasaulyje Islamo respublika sukurta pagal jo viziją. Parama buvo milžiniška, 1989 m. Chomeinio laidotuvės tapo didžiausiomis pasaulio istorijoje. Iki 10 milijonų (penktadalis visų iraniečių) minia skandavo “imamas”, tarsi priskirdami Chomeiniui šį šventą titulą. Šiandien Imamui Chomeiniui statomas didžiulis kapas-šventovė prie Teherano. Lankiausi ten penktadienį, arčiau savo įkvėpėjo norintys pabūti iraniečiai stovyklavo palapinėse aplink. Pastatai milžiniški, bet plyni it sandėlis.

Islamiška revoliucija Šaltojo karo metais buvo unikalus reiškinys, nes jos lyderiai vienodai nemėgo ir JAV, ir TSRS bei užtikrintai atmetė ir globalaus komunizmo, ir kapitalizmo idealus. Kai 1980 m. Iraną užpuolė Sadamo Huseino Irakas, siekdamas atsiplėšti sau arabiškas Irano žemes, kone visas pasaulis stovėjo už Irako nugarų. Jungtinės Tautos aiškiai nepasmerkė net prieš iraniečius panaudoto cheminio ginklo. Karas truko 8 metus, žuvo milijonas žmonių. Kaip visi musulmonai mirę gindami tikėjimą, tėvynę, šeimą ar turtą jie vadinami kankiniais (šahid) ir jų nuotraukos žvegia nuo tūkstančių stulpų kiekviename mieste. Gražus atminimas – aukos nėra vien statistika. Didžiausios kankinių kapinės – Behešt-e-Zahra – Teherane, šalia Chomeinio kapo-šventovės. Antkapiai čia – stiklinės dėžutės ant polių su žuvusių karių nuotraukomis ir asmeniniais daiktais.

Kankinių veidai Teherano kapinėse. Po jais daug kur žvelgia ajatolos Chomeinis ir dabartinis šalies Vadovas Ali Chameni.

JAV nuoskaudos ant Irano irgi matosi Teherane. Tai – buvusi JAV ambasada, ištapyta antiamerikietiškais grafičiais. Reikalaudami išduoti Amerikon pabėgusį šachą ją 1979 m. užgrobė Teherano universiteto studentai. Diplomatus įkaitais pralaikė 444 dienas, o vaduoti slaptai skridę JAV sraigtasparniai patyrė avariją dėl blogo oro. “Dievas, ne mes juos sustabdėme” – pakomentavo Chomeinis. Irano gebėjimas ištverti supervalstybių spaudimą išties galėjo atrodyti nežemiškas.

Ironiška, kad Iranas, kurio žmonės bene draugiškiausi pasaulyje užsieniečiams, kaip valstybė bičiulių neturi. Daug Vakarų kairiųjų ir konservatorių stebėtinai sutaria kai tema pasisuka apie islamą: jis neva atgyvenęs, necivilizuotas. Tuo tarpu arabai ir kiti musulmonai laiko Irano šiitus schizmatikais (Irano piligrimai žudyti net Mekoje). Vienintelė kita šiitų šalis yra Azerbaidžanas – bet ten, buvusioje TSRS, religija atskiesta komunistinio ateizmo. Politiniai skirtumai tarp Irano ir JAV irgi sunkiai išsprendžiami: dėl Amerikos žydų įtakos JAV niekad neatsisakys paramos Izraeliui, o Iranas to niekada nesupras: juk Izraelis, o ne Iranas, vienašališkai įgijo branduolinę bombą, puolė kaimynines šalis, okupavo jų žemes ir ištrėmė šimtus tūkstančių palestiniečių; “Kad išsaugotų prestižą JAV turi neberemti Izraelio” skaičiau “Tehran Times”. Reti Irano sąjungininkai (Sirija, Venesuela) tokiais tapo dėl politinio išskaičiavimo, o ne ideologinio artumo.

Politiniai atsišaukimai Irano gatvėse nereti. Dešiniajame kaklaraištis JAV vėliavos spalvom ištapytas neatsitiktinai: Irane jie tapo Vakarų simboliu ir prie kostiumo paprastai nedėvimi.

Be istorinių žymių vietų Teheranas garsėja ir muziejais (kilimų, nacionaliniu), bet šie gana nedideli.

Valdžia, islamas ir Vakarai

Ir visgi nepaisant šimtų čadruotų moterų Chomeinio kape-šventovėje Teheranas yra ta vieta, kur valdžios kritikų daugiausia. Tarp čia sutiktų pašnekovų – inteligentiškas pensininkas, prisistatęs nacionalistu, ir turėjęs neigiamą požiūrį į kone kiekvieną valdžią (politinę ir religinę, JAV, arabų, paties Irano), jas visas kaltino sąmokslu. Mus pasveikino išsivadavus nuo Sovietų ir pasidžiaugė, kad likome katalikais, nors pats, sakė, tiki tik tuo, ką mato. Pašnekesys, prasidėjęs meno galerijoje, užtruko gal 4 valandas, ir tai puikus būdas pažinti Irano žmones – kam nors pašnekinus tiesiog likti drauge.

Unikaliame Masulės pašlaitės kaime (kur vienų namų stogai kitiems yra gatvės) iškylautojų iš Teherano apranga buvo atviresnė nei regėta kituose miestuose, o miškuose prie niūrių Kaspijos paplūdimių (teheraniečiai juos myli dėl… dažno lietaus) regėjau ir porą merginų atvirais plaukais ar flirto.

Masulėje kiekviena gatvė - žemesnio namo stogas.

Bet įsivaizduoti, kad tokių žmonių Irane dauguma, matyt, reikštų apgaudinėti save. Islamas čia be galo svarbus. Parduotuvėlės ir sunkvežimiai išdabinti religiniais šūkiais, ir net nešiojamo kompiuterio “wallpaper’į” “I love Allah” matėme. TV vedėjai vis ištaria “Bismilach rachman rachim” (“Vardan Dievo, gailestingo ir maloningo”), kiekviename viešbučio kambaryje yra rodyklė į Meką ir maldos kilimėlis su akmenėliu galvai. Imamo dukters kapu garsėjančiame milijoniniame Kome vietos nakvynei šventadienį neradau išvis.

Išvysti visą socialinį Irano paveikslą trukdo kalbos barjeras: Irano mokyklose pirmoji užsienio kalba – arabų, angliškai supranta gal kas penkiasdešimtas, neretai – vakarietiškesnieji. Tiesa, angliškų nuorodų gatvėse netrūksta.

Huseinija Jazde. Huseinijos - specialūs maldos namai gedėti trečiojo imamo Huseino, nužudyto Karbalos mūšyje

Islamas yra ir Irano teisės pagrindas. Nuo mūsiškės ji skiriasi labiau vertybėmis nei politine sistema. Parlamentas ir prezidentas renkami. Įstatymų atitiktį Islamo teisei (pagal referendumu priimtą Konstituciją) prižiūri Sargų taryba – Konstitucinio teismo atitikmuo. Daug “vakariečiams baisių šariato istorijų” yra ištrauktos iš konteksto, nes įstatymai tiesiog visiškai kitokie. Nesantuokinis seksas Irane tikrai baudžiamas – bet šiitai pripažįsta laikinąsias santuokas, kai dėl trukmės sutariama iš anksto: galima vesti/ištekėti kad ir mėnesiui, jei patiko – pratęsti. Už moters nužudymą teoriškai mokama mažiau nei už vyro – bet praktiškai šios “baudos” retos, nes aukų ir žudikų šeimos sutaria dėl kompensacijos. Tarp bausmių yra plakimas rykštėmis – bet ar tikrai už smulkius nusikaltimus tai blogiau nei mūsiškiai kalėjimai (su nusikaltėlių patirties dalijimusi, kastomis, sunkia integracija po bausmės ir brangiu išlaikymu)?

Įstabiais vitražais žymioje Nasir-al-Molk mečetėje Širaze iranietis turistas pozuoja žmonai paeiliui užimdamas visas musulmoniškos maldos pozas.

Nesupratimas kyla, nes daugybė vakariečių mąsto: “Aš nenorėčiau taip gyventi; reiškia, ir iraniečiai nenori”. Bet žmonės, jų kultūros ir įpratimas skirtingi. Prie Pahlavių persai atsikando Vakarų – ir triukšmingai patys juos atmetė. Kad ir ką apie jį bemanytume, Iranas jau trečias tūkstantmetis eina savo keliu, “prarydamas” visus užkariautojus ir daugumą reformatorių. Ir todėl jis unikalus – pastatais ir menais, religija ir literatūra, gyvenimo būdu ir draugiškumu, skaitmenimis ir kalendoriumi…

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Irano turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

    29 komentarai

  1. Puikus straipsnis, ačiū! “Prarijau” vienu kartu su malonumu. Beskaitant ir pats pasijutau ten buvęs 🙂 Puikus gidas ir kartu kelia norą ten apsilankyti kada nors. Iki šiolei buvau sutikęs vieną iranietį, bet iš jo pasakojimų apie iraniečius buvau susidaręs būtent tokį ispūdį – vadinasi neperspaudė 🙂

  2. Nuostabiai perteikei salies dvasia. Aciu! Rodos, dar karta ten pabuvau..

  3. Labai ačiū už straipsnį. Tikrai sudomino.

  4. Labas Augustinai,
    Mano vardas Akvilė, studijuoju Turizmą Alborgo Universitete (Danijoje) ir rašau magistrinį darbą apie Iraną.

    Perskaičiau Tavo blogą ir norėčiau pasikalbėti apie Tavo kelionę į Iraną (per Skype). Tiesiog norėčiau paklausinėti daugiau apie Tavo įspūdžius. Labai pagelbėtum man, jei sutiktum skirti 30-60 minučių savo laiko 🙂 Atsidėkojant galiu atsiųsti atviruką arba mažą suvenyrą iš Danijos.

    Galime suplanuoti pokalbį bet kurią dieną ir bet kurio laiku nuo kovo 28 dienos (tau tinkamu laiku). Kadangi laikas spaudžia, norėčiau pasikalbėti maždaug 2 savaičių laikotarpyje, ir kuo greičiau tuo geriau… Gali parašyti man e-mail’ą (azunda12@student.aau.dk) arba pridėti prie Skype (nickname: donore).

    Laukiu žinių!
    Pagarbiai,
    Akvilė

    • Labas,

      Atsakiau el. paštu.

  5. Labas Augustinai, labai prasyciau pasidalinti informacija apie kaip gauti Irano viza internetu.
    Jeigu nesunku gal galetum nukopijuoti teksta, tikiu ta pati rasei ir Akvilei.

    • Labas.

      Gavau vizą Teherano oro uoste. Tiesa, tam perėjau vieną išankstinę procedūrą internetu – gavau patvirtinimo kodą. Šiai procedūrai nereikai siųst paso ar pan., pakanka pervesti internetu pinigus šitą tvarkančiai Irano kelionių agentūrai. Agentūrų yra daug, prieš naudodamasis patikrink Google nes kai kuriomis daug kas skundžiasi.

      Pats naudojausi TouranZamin, problemų nebuvo. Gavau patviritnimo kodą ir tada jį parodžius oro uoste davė vizą.

  6. Sveiki, ar galima būtų daugiau sužinoti apie Irano vizą. Kaip galima ją gauti pasienyje. Ačiū

    • Labas.

      Dėl pasienio abejoju, ar galima, kai aš keliavau ir ieškojau informacijos, buvo galima tik oro uostuose gauti.

      Pats, kaip jau rašiau, gavau vizą Teherano oro uoste. Tiesa, tam perėjau vieną išankstinę procedūrą internetu – gavau patvirtinimo kodą. Šiai procedūrai nereikai siųst paso ar pan., pakanka pervesti internetu pinigus šitą tvarkančiai Irano kelionių agentūrai. Agentūrų yra daug, prieš naudodamasis patikrink Google nes kai kuriomis daug kas skundžiasi.

      Pats naudojausi TouranZamin, problemų nebuvo. Gavau patviritnimo kodą ir tada jį parodžius oro uoste davė vizą

      • Viza gavau Batumije per 2 dienas.Vaziavau autobusu per Turkija.

  7. Sveiki,
    norėjau pasitikslinti dėl Irano vizos, ar gavus patvirtinimo kodą iš agentūros dar reikia mokėti Teherano oro uoste už vizą? Ir kuriam laikui išduoda viza oro uoste?
    Ačiū.

    • Sveika,

      Taip, reikėjo mokėti ~50 eurų. Išdavė vizą 15 dienų.

  8. Laba,
    gavom patvirtinimo kodus, tai skrendam i Irana 🙂 darantis visa oro uoste reikejo draudimo ir viešbučio rezervaciją rodyti? o kokiam viešbutyje gyvenai Teherane? Kokios kainos? Galima vietoje rasti viešbutį, nerezervavus iš anksto? Ačiū už info.

    • Ieškoti viešbučių vietoje ne tik galima, bet ir labai rekomenduotina. Tie viešbučiai, kuriuos galima užsakyti iš Vakarų per internetą, tai tik patys brangiausi – aišku, “patys brangiausi” Irane tai ne Norvegijoje, bet mokėsite daugmaž vakarietiškas kainas.

      Tuo tarpu vietoje galima rasti normalių dviviečių numerių už 40-60 Lt. Pays buvom užsirezervavę veišbutį Teherane (Laleh International) trims naktims, bet išėjo brangu, tad jo nepatarčiau; likusias naktis ieškojom vietoje (buvom išsinuomavę automobilį ir važinėjom po šalį). Visgi pirmai nakčiai gal reiktų ką nors užsirezervuoti, nes adresą kažkokį reikia įrašyti ant anketos įvažiuojant į šalį ir gali būti, kad tikrins rezervaciją. Ar man tikrino nepamenu, bet tai daug ir nereiškia, nes būna, kad tikrina selektyviai: pvz. Libane iš manęs rezervacijos neprašė, o iš mano žmonos, kuri praėjo tą patį pasienietį vėliau, prašė (bet ten pakako pirmos nakties, paprastai visur pakanka).

  9. Augustinai, geras aprašymas. Kilo klausimas, o kaip gavai vizą, ar Varšuvoje, ar atvykęs į oro uostą. Internete skiriasi gavimo tvarkos skirtinguose šaltiniuose, Lietuvos nėra tarp tų šalių, kurios gali gauti Visa on Arrival, tačiau kai kurie sako, kad gavo.

    • Gavau atvykęs į oro uostą. Tačiau tam reikėjo per Irano agentūrą gauti patvirtinimą (kas irgi kainavo, bet pigiau, nei gauti vizą eiline tvarka, be to patogiau). Agentūrą susiradau per internetą (bet girdėjau, kad ne visos patikimos, todėl gerai pagooglint pavadinimus).

  10. Sveiki,Augustinai,

    Kadangi pati ruosiuosi keliauti i Irana po poros menesiu, noreciau daugiau ir issamesnes informacijos.
    Kadangi vienas is reikalavimu gauti viza yra iskvietimas is salies, ar galima ji gauti asmeniniais ‘kanalais’ (per pazistamus ir pan.), gal esat apie tai girdejes? Ar tai tvarko tik agenturos?
    Jei ne paslaptis, kiek kainavo visu formalumu sutvarkymas?
    Pries kiek laiko patartumet pradet tvarkytis vizos reikalus, kaip su jos pratesimu Irane? Kuriam laikui galima prasitesti (jeigu isvis galima)?
    Ar visus formalumus tvarketes e-budu ar paciam teko vykti i artimiausia Irano ambasada? Ar imanoma viska susitvarkyti TIK elektroniniu budu visus ‘popierius’ siunciant – persiunciant registruotais laiskais?
    Labai aciu uz atsakymus.

    • Iš viso, jei gerai pamenu, mokėjau 100 eurų už vizą, iš kurių 50 eurų buvo Irano agentūrai (TouranZamin) už iškvietimą (tiksliau, patvirtinimo kodą) ir dar tiek oro uoste už vizą. Tai sutvarkiau pilnai elektroniškai: nereikėjo nei niekur eiti, nei siųsti pasų ar nieko kito paštu. Per internetą suradome agentūrą ir susirašėme dėl iškvietimo (patvirtinimo), jį gavome, o pačią vizą tada davė Teherano oro uoste specialiame langelyje (tik turintiems patvirtinimo kodą).

      Tai buvo jau prieš keletą metų, todėl kainos gali būti pasikeitusios. Be to, tais laikais dar buvo oficiali informacija, kad reikalinga pasidaryti pasines nuotraukas ir vežtis (moterims – su skarelėmis), bet bent mums tų nuotraukų į vizas neklijavo.

      Dėl gavimo asmeniniais kanalais nežinau (pats pažįstamų Irane neturiu, tai šiuo keliu nėjau) – jei turite iraniečių pažįstamų, geriausia, matyt, klausti jų, nes jiems bus prieinama informacija surašyta persų kalba, jie galės paskambinti paklausti į valstybės įstaigas (kas nekalbant persiškai sunku).

      Dėl laiko, geriausia nerizikuoti ir užsiimti anksčiau; kai kuriomis agentūromis (parūpinančiomis patvirtinimo kodus) yra nusiskundimų, esą tvarko lėtai (verta internete pažiūrėti atsiliepimų), tiesa, man viskas buvo ok. Oficiali sutvarkymo trukmė (mano atveju jos buvo laikomasi): nuo 7 iki 10 darbo dienų (t.y. realiai iki 2 sav.). Pats pradėjau rūpintis maždaug prieš 2-3 mėn.

  11. Puikus straipsnis, kitąmet ruošiuosi į Iraną savu automobiliu, ieškausi įvairiausios informacijos

    • Dėkui. Sėkmės susiorganizuojant įdomią kelionę!

  12. Ačiū už puikų straipsnį. Ypač patinka Jūsų pagarbus neeuropocentristinis požiūris į kitų šalių žmones ir jų gyvenimo būdą. Deja, Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau daugėja ideologinių chunveibinų, kurie visus nori atversti į “tikrąsias” neva vertybes…

    • Labai dėkui ir labai džiugu, kad tai vertinate! Labai stengiuosi kiekvieną šalį pristatyti be jokių išankstinių nuostatų. Iš tiesų liūdna, kai skaitau pasakojimus apie užsienio šalis parašytus su požiūriu “Jei kas nors šalyje yra ne kaip Vakaruose, reiškia, jie ten atsilikę”.

      Manau, kad technologijos iš tiesų gali būti tobulesnės, ekonomika gali būti turtingesnė. Tačiau viena kultūra negali būti geresnė ar blogesnė už kitą kultūrą, nes tai subjektyvu, ir kiekvienam, užaugusiam tam tikroje kultūroje, subjektyviai ji gali atrodyti pati tinkamiausia/artimiausia, bet, reikia suprasti, kad kitiems yra kitaip, kiti užaugo kitokioje kultūroje ir jiems būtent ta kultūra artimiausia. Ir tikrai yra ko vieniems iš kitų išmokti, suprasti, kad įmanoma gyventi ir kitaip – ir tai man vienas geriausių dalykų, kuriuos suteikia kelionės.

      Aišku, ne kiekviena kelionė link to veda. Deja, daug žmonių keliauja tik po kitas panašios kultūros šalis (pvz. tik po Vakarų šalis), o jei keliauja į kitokias šalis, tai lieka “savose zonose” (pvz. užsieniečiams skirtuose kurortuose ar ekskursiniuose autobusuose), nebendrauja su “tikrais” vietiniais. Viliuosi, kad šitie straipsniai paskatins giliau pažinti ir pasinerti į kitas kultūras ir tradicijas, bei vertinti jas ne “iš aukšto”.

      • Ačiū dar kartą. Taip, pastebėjau, kad Jūs keliaudamas išties stengiatės pažvelgti į autentiškus, giluminius dalykus, o ne bindzinėti vakariečių pramintais takeliais. Aš asmeniškai nesu toks drąsus, nors norėčiau… Yra kelios šalys, kurios domina, bet pats turbūt artimiausiu metu nenuvyksiu. Viliuos, kad galbūt Jūs nuvažiuosit ir papasakosit apie “Žaliojo Kyšulio salas” (Kabo Verde) ar Mianmarą 🙂

        • Kaip tik po trijų dienų skrendu į Kabo Verdę 🙂 . Aprašymo, aišku, dar reiks palaukti, bet jis bus. Mianmaras, manau, irgi labai įdomus, bet kol kas nebuvau.

          Patyrus, kad kitos kultūros nėra kažkokios blogos ar atsilikusios, o tiesiog jų žmonės kitais keliais eina prie tų pačių dalykų (laimės, sotumo, gyvenimo prasmės ir kt.), didelės drąsos keliauti nebereikia. Visokie “ekscesai” (neapykanta, karai ir pan.) irgi pasireiškia visose kultūrose (įskaitant mūsiškę), bet visur visa tai yra gana reta, nors žvelgiant iš toli, matant tik baisiausius žiniasklaidos pranešimus, ir gali atrodyti kitaip. Dauguma musulmonų šalių – taikios ir saugios, o ir daugelyje tų vietų, kur šiuo metu neramu, taip nebuvo ir nebus amžinai. Pvz. kai keliavau po Siriją, ten buvo ramu, tada buvo keli labai kruvini metai, dabar gal vėl kiek taikiau, nors dar viskas ir “kabo ore”.

          Ir, deja, kruviniausias karas šiuo metu vyksta Europoje, mūsų pašonėje, o ne kur Afrikoje, Lotynų Amerikoje ar Artimuosiuose Rytuose…

          • Gerai sakot. Kruviniausia dalykai dažniausiai šalia, bet prie jų priprantam ir lyg nebepastebim…
            O dėl Kabo Verdės tai čia kažkokia mistika! Nekantriai lauksiu Jūsų įspūdžių. Atvirai sakant, mane labiausiai domina ne turistų nusėstos šitos valstybės pietinės salos, o gerokai į šiaurę esanti Šv.Antano sala. Jeigu turėsit laiko ir noro ją aplankyti ir dar papasakoti savo įspūdžius, tai džiaugsiuos be galo 🙂
            Laimingos ir malonios kelionės!

  13. Kaip visuomet įdomus straipsnis apie savitą valstybę, kurį galiu skaityti vėl ir vėl, atrasdamas/prisimindamas ką nors naujo. Ateityje tikiuosi matyti tai aprašytą dar ne vieną panašią šalį. Turiu kelis bendro pobūdžio pastebėjimus:

    1. Kelintais metais keliavote? Šiaip galėtų būti funkcija, kad ties kiekvienu straipsniu pradžioje būtų užrašoma data, kad lengviau orientuotis, apie kurį laikotarpį kalbama. Tai galioja apie visas lankytas šalis.
    2. Gal teko domėtis, kokios galimybės nuvykti į Iraną iš Lietuvos su automobiliu, vykstant per rytinį Europos pakraštį ir Turkiją? Seniau domindavo skrydžiai, dabar atrandu, kad į visas Eurazijos šalis turi ir gali būti įmanoma nuvykti žemės transportu, tad ieškau žmonių, kurie galėtų papasakoti apie tokių egzotiškesnių šalių pasiekiamumą žemės transportu. Ambasadų tinklapiuose lengviausiai pateikiama informacija apie tvarką, atvykstant per oro uostus, nes tai populiariausia. Tačiau man įdomiausia kelionės dalis būtų visos pakeliui pravažiuotos šalys. Ar pats nesate tokių kelionių mėgėjas? Juk overlandingui nebūtinas itin prabangus džipas (aišku tik jei neplanuoji nukrypti nuo asfaltuotų kelių) tinka ir paprasta lengvoji mašina. Tiesa, Iranas jau kiek kitokia šalis tuo, kad jie savo automobilių numeriuose naudoja ne lotyniškas raides, bet savo rašmenis, tad įdomu, ar pagal panašų principą jie įsileistų transporto priemonę iš Europos, ar nepareikalautų “Automobilio paso” ir kt. dokumentų.
    3.Kitas dalykas- kiek teisybės tame, kad persai iš tiesų svetingiausi keliautojams žmonės, žinant, kad jie yra prieš JAV ir Izraelį, kurį Europa remia, pas juos vyksta kasmetinės “užgavėnės”, kur deginamos šių 2 valstybių vėliavos ir viešai svajojama apie jų sunaikinimą, kur sutraukiamos minios žmonių?

    • Taip, iraniečiai labai svetingi. Niekur kitur pasaulyje negavau tiek nuoširdžių kvietimų, pavyzdžiui, kartu pavalgyti jų maisto, kurį jie valgo piknikuose ir kt. Noriai ir padeda, pasakoja apie vietas, aiškina. Niekada nesitikėdavo už tai pinigų, priešingai nei Egipte, Indijoj ir pan.; nesusidūriau ir su apgavystėmis.

      Aišku, taip yra ir dėl to, kad Irane mažai turistų. Deja, dažnai turistai patys ir „sugadina“ vietinius, greitai „išsidurdami“ ar apipildami vietinius ten dideliais pinigais (kurie turistui gal ir nedideli), nesiderėdami. Tada vietiniai ima galvoti, kad turistai kvaili, privalo jiems kažką mokėti. Su tuo susidūrę Maroko, Egipto žmonės pripranta iš turistų ko prašinėti, siūlyti jiems didesnes kainas, įkyriai brukti paslaugas – nes apsimoka, turistai tam „neatsparūs“. Irane to nėra. Bet nėra ir kitose neturistinėse islamo pasaulio vietose, nors iraniečių svetingumui visgi tos vietos neprilygsta.

      Iraniečiai, kaip ir daug žmonių, atskiria konkretų žmogų, su kuriuo bendrauja, nuo jo šalies valdžios / politikos. Aišku, jei kas nors pats Irane reikštų paramą Izraeliui Palestinos klausimu, manau, į jį žiūrėtų panašiai, kaip Lietuvoje daug kas žiūrėtų į žmogų, reiškiantį paramą Rusijai Ukrainos klausimu (abu šie klausimai/karai savo regionuose panašiai skaudūs). Tačiau kaip Lietuvoje žmonės nežiūri neigiamai į kitą žmogų vien dėl to, kad jis rusakalbis (bet nepropaguojantis Rusijos politikos), taip ir iraniečiai nežiūri neigiamai į žmogų vien todėl, kad jis iš Vakarų šalių, palaikančių Izraelį.

      Mes skridome į Iraną lėktuvu per Stambulą, tačiau taip, nuvažiuoti automobiliu galima į beveik visas Europos, Azijos, Afrikos šalis. Tiesa, kai kuriose šalyse biurokratiniai reikalavimai tokie, kad automobiliu važiuoti tiesiog nepasimoka. Ar važiuoti automobiliu, ar skristi, sprendžiu priklausomai nuo situacijos – ar bus ką pamatyti pakeliui, koks nuotolis / benzino kainos, kokios alternatyvos (ar yra patogių, nebrangių skrydžių).

      Patys esame automobiliu nuvažiavę iki Turkijos (Kapadokijos, Antalijos), galvojome tada užsukti ir į Iraką, bet pritrūko laiko. Daugiau apie keliones automobiliu čia: Kelionės automobiliu – viskas, ką reikia žinoti. Dėl konkrečių šalių, situaciją verta tikrinti prieš keliaujant, nes ji keičiasi. Anglų k. yra specializuotų overlandingui skirtų svetainių, kurios renka tą informaciją. Internete matau informaciją, kad reikia Carnet de Passage Iranui, bet užsieniečiai tikrai važiuoja automobiliais ar motociklais.

      Datų prie straipsnių nėra todėl, kad straipsniai atnaujinami. Į daug šalių keliavau daug kartų, po kiekvienos kelionės atnaujinu, o taip pat atnaujinu ir sužinojęs papildomos informacijos iš kitų šaltinių ar kitų keliautojų (pvz. per COVID pandemijos ribojimus „nunyko“ kai kurios turistinės vietos, jas išėmiau). Į Iraną pastarąjį (šio 2023 m. komentaro rašymo metu, vienintelį) kartą keliavau senokai, 2013 m., tačiau įdomus faktas, kad perskaitęs šį straipsnį į Iraną keliavo vienas draugas (lietuvis) ir ten susipažino su savo būsima žmona iraniete. Susipažino irgi per iraniečių svetingumą – būsimos žmonos šeima pakvietė kartu pavalgyti piknike. Su draugu ir jo iraniete žmona paskui kartu keliavome po kitas šalis, tad Irano realijas žinau ir toliau.

      Palyginus su 2013, 2023 m. Irane mažiau demokratijos. Anksčiau valdžia buvo renkama demokratiškai, piliečiai išrinkdavo tai vieną, tai kitą politinę jėgą. Bet 2021 m. rinkimuose daugelį kandidatų „išbrokavo“ Sargų taryba (mūsų Konstitucinio teismo atitikmuo), liko vienas realus kandidatas Raisis. Sargų taryba “išbrokavo” jo konkurentus “iš abiejų pusių” – tiek “konservatyvius”, tiek “liberalius”. Daug kas gadino biuletenius, bet, aišku, Raisį išrinko. Iranas viena ne tokio ir mažo šalių skaičiaus, kur demokratija „sumenko“ per COVID pandemiją.

      Visų kelionių datas galima pamatyti čia – http://augustinas.net/visos-az-keliones.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *