Pietų Amerika. Viena galutinių keliautojų svajonių: tolima, egzotiška, visom prasmėm karšta. Su didžiausiomis džiunglėmis, upėmis, ledynais, kriokliais, egzotiškais indėnų griuvėsiais ir tradicijomis.
Tačiau dažną keliautoją gąsdina brangūs skrydžiai, nesaugumas.
Aplankęs daugelį Pietų Amerikos valstybių pristatau šį žemyną iš visų pusių: įdomiausios šalys, lankytinos vietos, praktiniai patarimai kaip nuskristi ir kaip keliauti po Pietų Ameriką, kultūra, saugumas ir kita.
kKiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika
Straipsnio turinys
Pietų Amerikos gamta
Pietų Amerikos žemyno koziris – gamta. Ypač – menkai civilizacijos paliestos teritorijos, prilygstančios kokiam trečdaliui Europos, kur gyvūnai, augalai nustelbia žmoniją ir dešimtis kilometrų aplink gali nebūti jokio kito žmogaus – tik didingiausia gamta. Kiekviena šių teritorijų driekiasi per daugiau nei vieną šalį ir todėl, norint jas aplankyti, nėra būtina keliauti į konkrečia valstybę. Šios teritorijos:
Amazonija, užimanti trečdalį Pietų Amerikos žemyno, yra didžiausios pasaulyje džiunglės ir didžiausia pasaulyje upių sistema. Ten gyvena bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių. Pamatyti gyvūnus per tankias džiungles nėra taip paprasta. Tačiau pačios džiunglės, besišakojančios milžiniškos upės ir jų santakos (kur susilieja skirtingų spalvų vandenys), kilometriniai jų potvyniai, ilgos kelionės lėtais upėlaiviais prisirišus hamaką – viso to niekur kitur pasaulyje nerasi. Didžioji dalis Amazonijos yra Brazilijoje, kur Manauso miestas tapęs tikrais Amazonijos vartais. Tačiau po savą gabalą Amazonijos turi dauguma žemyno šalių (Peru, Venesuela, Kolumbija, Gajana, Surinamas, Prancūzų Gviana, Ekvadoras).
Patagonija – pietinis viso gyvenamo pasaulio pakraštys, kur žmonija pamažu užleidžia vietą vėjuotai ir šaltai gamtai. Patagonijos pietuose jau gali jaustis beveik kaip Antarktidoje: į ežerus stumiasi ir tirpsta vieni didžiausių pasaulio ledynų, pingvinų daugiau nei žmonių. Be pingvinų dar gyvena aibė kitų tik Amerikoje sutinkamų žvėrių – gvanakų, nandu, šarvuočių – ir jų tiek daug, kad piečiau Patagonijoje kasdien važiuodamas keliu dykuose laukuose išvysdavau šimtus. Patagonija priklauso Čilei ir Argentinai.
Andai – antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais, nuostabiomis kalnų panoramomis, daugybe kurių gali gerėtis nuo vandens: iš Ramiojo vandenyno, milžiniškų Andų ežerų. Anduose gausu atokių vietų, bet kelionė į Andus kartu ir kultūrinė patirtis, mat Anduose verda ir gyvenimas. Aukščiuose, į kuriuos Europoje įkopia tik alpinistai (3-5 km) ten rangosi keliai, važinėja traukiniai, stovi miestai ir didmiesčiai, vyksta tarptautiniai futbolo mačai ir net laivyba ežeruose. Andai driekiasi per visą Pietų Ameriką ir pusė žemyno valstybių valdo savąjį Andų fragmentą: Čilė, Bolivija, Peru, Argentina, Ekvadoras, Kolumbija.
Bene populiariausia Pietų Amerikos gamtinė lankytina vieta – ir tikrai viena nuostabiausių pasaulyje – tiesa, yra už visų šių trijų teritorijų. Tai – galingieji Igvasu kriokliai, patys savaime sudarantys ištisą krioklių pasaulėlį, kurį gali patirti visokeriopai: pėsčiom, iš bokštų, iš laivo, iš sraigtasparnio.
Ne mažiau populiari ir Rio de Žaneiro pakrantė. Nors Rio – didmiestis, būtent gamta (įspūdingi kalnai, pakrantės) suteikia jam didžiąją dalį jo žavesio.
Tarp mažesnių, bet vis tiek nuostabių regionų – Pantanalis, didžiausias pasaulio pelkynas, itin žavintis amerikinių gyvūnų gausa.
Pietų Amerikos indėnų griuvėsiai
Pietų Amerikos Andų gamtą papildo Andų (Inkų) civilizacijos griuvėsiai kalnuose ir slėniuose. Inkų Imperija buvo didžiausia Pietų Amerikos imperija, plotu prilygusi Romos Imperijai. Inkų Imperiją galiausiai užkariavo, nugriovė, išplėšė Europos kolonistai, bet nuo to šiandien jos (ir jos pirmtakių) paveldas tik žavesnis, nes paslaptingesnis.
Inkų civilizacija išsivystė visiškai nepriklausomai nuo Europos ir todėl buvo visai kitokia: vietoje rašto pynė mazgelius, vietoje jojikų žinutes nešė bėgūnai. Tačiau ji buvo labai išsivysčiusi: turėjo gerų kelių sistemą, jungusią didelius, stebėtinai sunkiomis sąlygomis pastatytus akmeninius miestus, pilnus šventyklų, sandėlių, tvirtovių ir terasų, įgalinusių auginti kukurūzus net stačiuose Andų kalnuose.
Šiandien viskas prieinama turistams: žygiai inkų keliais ir pintais tiltais, įspūdingos sugriuvusių miestų panoramos. Garsiausia jų – Maču Pikču, bet ten pilna turistų, nors ir yra kvotos. Ne mažiau smagu atrasti kitus griuvėsius – tik šiek tiek mažiau įspūdingus, bet daug daug tuštesnius.
Buvusios Inkų Imperijos širdis – Peru, bet Imperija apėmė ir Boliviją, dalį Argentinos.
Likusioje Pietų Amerikoje indėnai gyveno paprastesnėmis gentimis, o pačiuose pietuose buvo klajokliai, tad ten jų paliktas paveldas gerokai menkesnis, nors savaip žavus: uolų piešiniai ir pan.
Pietų Amerikos kultūra
Šiuolaikinė Pietų Amerikos kultūra užkariavusi pasaulį: lotynų šokiai ir muzikos ritmai, muilo operos…
Ji – aistringai tolima, bet kartu ir artima europiečiui, todėl suprantama. Nes didžioji jos dalis “paveldėta” iš Ispanijos ir Portugalijos, kuros dar XV a. dalinos Pietų Ameriką. Ten, kur buvo Portugalijos valdos, dabar – Brazilija ir kalbama portugališkai. Visose kitose didesnėse Pietų Amerikos šalyse kalbama ispaniškai, nes tai buvo Ispanijos kolonijos. Visur vyraujanti religija – katalikybė ir pietų amerikiečiai gerokai uolesni katalikai nei juos kažkada apkrikštiję europiečiai (neveltui ir popiežiumi išrinktas argentinietis).
Senieji Pietų Amerikos gyventojai indėnai vienur išnaikinti, kitur tam tikruose regionuose tebėra, bet jų kultūros ir kalbos nustumtos į antrą planą – ir toliau nyksta, stelbiamos ispanakalbio ar portugalakalbio elito ir iš Europos atvežtų tradicijų.
Pietų Amerikoje nebepasinersi į autentišką vietos kultūrą, kaip gali Azijoje ar Afrikoje, bet indėnai neabejotinai paliko Pietų Amerikos kultūroje gilų įspaudą. Paliko ir juodaodžiai, kuriuos į daugelį Pietų Amerikos valstybių kolonistai atvežė kaip vergus. Tame kultūrų mišinyje ir gimė vienos įspūdingiausių pasaulio tradicijų. Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalai – viena vertus, krikščioniška Gavėnios pradžia, kita vertus, aistra, aprangomis, sambos muzika labiau primenantys kokią genties šventę. Bet masteliais – Olimpiados atidarymą.
Visos Pietų Amerikos šalys, buvusios Ispanijos kolonijomis, kultūriškai savaip panašios, bet skirtumus lemia tai, kiek šalyje indėnų kilmės žmonių: kuo jų daugiau, tuo labiau kultūra nutolusi nuo ispaniškosios. Bolivijoje, Peru, Paragvajuje indėnų kultūros įtaka didžiausia.
Argentinoje ir Urugvajuje, tuo tarpu, beveik visi žmonės – baltaodžiai kolonistų ir imigrantų palikuonys, tad ten jautiesi beveik kaip Europoje.
Afrikos kilmės žmonių daugiausiai yra Brazilijoje.
Pietų Amerikos kolonijos vienos pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Europos imperijų – tai įvyko dar XIX a. pradžioje – ir nuo to laiko susiformavo naujų vietos tradicijų. Aistringai švenčiamos nepriklausomybės dienos, vietinė virtuvė ir šokiai, pagarba libertadorams – žemyno išvaduotojams, vedusiems vietines armijas prieš Ispanijos pajėgas. Jų garbei pavadinta, tikriausiai, milijonai gatvių, šimtai miestų, ir daugelis Pietų Amerikos šalių turi savo panteoną su savo pagrindiniu libertadoru viršūnėje (Argentinoje – San Martinas, Čilėje – Bernardo O’Higinsas, Urugvajuje – Artigas ir pan.) bei daugybe tik kiek mažiau pagerbtų generolų, pulkininkų to panteono viduryje ir apačioje.
Pietų Amerikos miestai
Pietų Amerikos miestuose žaviausi yra senamiesčiai, kuriuose kolonijinių valstybių vienuolių ordinai statė didingas visus priblokšti turėjusias barokines katedras ir vienuolynus, o turtingi kolonistai – savo rūmus.
Ne mažiau įspūdingi gali būti ir ~1900-1940 m. “naujieji” didmiesčių centrai, kuriuos pasistatė jau nepriklausomybę gavusios Pietų Amerikos šalys. Su puošniais daugiaaukščiais, teatrais, muziejais. Kai kurie Pietų Amerikos miestai tada buvo tarp turtingiausių pasaulyje ir grožiu pranoko Europos didmiesčius. Ypač Buenos Airės, bet ir San Paulas, Rio de Žaneiras, Montevidėjas.
Deja, Pietų Amerikoje neįprasta saugoti paveldą, todėl seni pastatai griaunami, statomi nuobodūs nauji. Mažai belikę Pietų Amerikos didmiesčiuose vietų, kur gali “pasinerti į praeitį” tarsi Europos senamiesčiuose nematydamas jokių stiklinių ar betoninių naujų pastatų. Tai paprasčiau kai kuriuose mažesniuose miestuose: tuose, kurie prieš 100 ar 200 metų buvo turtingais savo laikmečio didmiesčiais, bet tada išseko gretimų kasyklų auksas ar deimantai, ir miesteliai “įstrigo laike”, nieko naujo ten statyti neapsimokėjo. Tokių yra, pvz., Brazilijos Minas Žeraiso valstijoje.
Gyventi ne tik senuose pastatuose, bet ir apskritai miesto centre Pietų Amerikoje – joks prestižas. Tai ir tai, kad Pietų Amerika nėra turtinga, lėmė, kad ten gerokai geriau nei Europoje išsaugoti pastatų interjerai. Turtingi žmonės išsikėlė į priemiesčius, o likę gyventi centruose neišgali pasikeisti nei durų, nei baldų. To nesunaikino ir okupacijos, karai: tiesiog nuo pat išsivadavimo, Pietų Amerikoje jie beveik nevyko. Tad apsistojęs kokiame Pietų Amerikos miesto centro viešbutyje ar AirBnB, bemat pasineri į 50, 100, o, jei pasiseks, ir 150 metų istoriją (aišku, prabangos nesitikėk, bet kaip įdomu kilti 100 metų liftu ar kokiame pigiame viešbutyje rasti nutriušusioje lentynoje XIX a. knygas, tiesiog šiaip padėtas!).
XX a. viduryje Pietų Amerikos didmiesčiai apaugo lūšnynais, kiekvienoje šalyje vadinamais kitaip (Brazilijoje – favelos, Argentinoje – villa miseria ir t.t.). Juos savom rankom svetimoje žemėje nelegaliai pasistatė kaimiečiai, troškę gyventi mieste, bet neturėję tam pinigų. Valdžia lūšnynus toleruoja – toleruoja net ir tai, kad jų gyventojai vagia elektrą, vandenį ir kita. O jei valdžioje kairieji, valdžia ir pati daug ką dovanoja lūšnyniečiams tikėdamasi, kad, keičiantis kartom, jie pasikeis. Bet akis badanti socialinė atskirtis, į kurią net panašios Europos miestuose nerasi, niekur nenyksta. Į lūšnynus turistams eiti nerekomenduojama dėl nesaugumo, o ir nalabai yra ko (nors dabar jau yra lūšnynų, pamažu virtsančių menininkų rajonais, Brazilijoje populiarios ekskursijos po favelas).
Pietų Amerikos kurortai
Pietų Amerika turi ilgus ilgus saulėtus – čia nuostabiai uolėtus, čia idiliškai smėlėtus – krantus, tačiau, priešingai nei Pietryčių Azija, ji negarsėja pasauliniais kurortais. Didžiulis atstumas nuo Europos, nesaugumas, ne tokios ir mažos kainos daro savo.
Labiausiai tarptautinis turizmas išvystytas šiaurės rytų Brazilijoje, bet kurortų (balneario) juosta driekiasi palei visus žemyno krantus. Kai kurie jų yra milžiniški, nes ten masiškai atostogauja gretimų didmiesčių gyventojai (panašiai, kaip Palanga gyvena iš vilniečių ar kauniečių). Keliauti ten gali tik nepriklausomai (beveik niekas nesiūlo atostogų paketų), bet jei nukeliausi, išsinuomosi kokį kambarį daugiabutyje, tai galėsi pasinerti ir į vietos kultūrą bei turizmo papročius. Tarp tokių “vasaros sostinių” yra Mar Del Plata Argentinoje, Vinja Del Mar Čilėje ir kt. Aplinkui jas – mažesni kurortai kiekvienam skoniui.
Urugvajaus Punta Del Estė, tuo tarpu, tampa ir visos Pietų Amerikos vasaros sostine, sutraukia televonvelių aktorius ir lotyniškos muzikos dainininkus. Tik ir kainos atitinkamos.
Visgi įspūdingiausias Pietų Amerikos “kurortas” – Rio de Žaneiras. Žinau, kad tai ne kurortas, o didmiestis – bet jis turi tiek paplūdimių, tokią poilsio ir pramogų kultūrą, kad lengvai “nukerta” visus kurortus. Ir pakrantė nuostabi.
Tačiau patys rio de žaneiriečiai dažnai iš jo bėga į “kurortesnius” kurortus, kurių aplink du didžiausius Brazilijos didmiesčius pilna: nuo salų be automobilių iki pramogų Mekų iki Balneario Kamboriu, kuris dangoraižiais lenkia visus Pietų Amerikos didmiesčius. Ten – saugiau nei Rio.
Pietų Amerikos klimatas
Pietų Amerika yra karštas žemynas – tačiau ne visa.
Ten, kur Pietų Ameriką kerta pusiaujas (žemyno šiaurėje), visus metus temperatūra yra vienoda, amžina vasara. Jei tai žemumos – temperatūra yra vidutiniškai virš +30 dienomis, jeigu Andų kalnai – ji priklauso nuo aukščio. Su kiekvienu 1000 m aukščio prarandami 6-7 laipsniai, taigi, kokioje Kolumbijos sostinėje Bogotoje, stovinčioje Anduose 2640 m aukštyje (bet netoli pusiaujo) kiaurus metus dienos temperatūra yra 18-19 laipsnių.
Toks vienodas pusiaujo klimatas yra šiaurės Brazilijoje, Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Gajanoje, Suriname, Prancūzų Gvianoje. Iš šių šalių kalnus turi (taigi, ir vėsesnį orą) Peru, Ekvadoras ir Kolumbija.
Kuo toliau Pietų Amerikoje į pietus, tuo labiau ryškėja metų laikai – tiesa, jie atvirkšti, nei Lietuvoje (žiema būna nuo birželio iki rugpjūčio, vasara – nuo gruodžio iki vasario). Be to, ir ne tokie stiprūs – net pačiame Pietų Amerikos pietiniame gale žiemomis temperatūra paprastai krenta tik iki minus kelių laipsnių, rečiau – iki minus keliolikos, ir tik Andų kalnuose būna žvarbuma “kaip Lietuvoje” ar baisesnė. Apskritai ryškesnė žiema ir vasara visame Pietų Amerikos žemyne yra tik Argentinoje ir Čilėje, kažkiek dar – Urugvajuje ir pačiuose Brazilijos pietuose.
Keliaujant į Andų kalnus, problemų gali sukelti deguonies trūkumas – turistiniuose viešbučiuose net būna deguonies aparatų, nors man niekad nieko panašaus neprireikė.
Didelėje dalyje Pietų Amerikos svarbūs ir liūčių bei sausasis sezonai – lietingumas jų metu skiriasi daugybę kartų, o didžiosios upės, tokios kaip Amazonė, gali patvinti kelis kartus. Jei nemėgstate lietaus prieš keliaudami pažiūrėkite vietų, kurias lankysite, lietingumą.
Pietų Amerikos ekonomika ir kainos
Šiandien visa Pietų Amerika yra neturtingesnė už Lietuvą ir beveik visa – pigesnė. Kiek neturtingesnė ir kiek pigesnė, priklauso nuo vietos. Argentina, Čilė ar Urugvajus pragyvenimo lygiu nedaug atsilieka nuo Lietuvos: ten gražūs tvarkingi miestai, sutvarkyta turistinė infrastruktūra. Neturtingumą išduoda tik lūšnynai (lengva jų nepastebėti), daugiau elgetų ar prastesni keliai.
Peru, Brazilijoje ekonominė situacija prastesnė, bet ir ten yra tvarkingų vietų.
Tuo tarpu Bolivija ar Paragvajus jau – beveik trečiasis pasaulis, kur baisūs žvyrkeliai po lietaus plaukia upėmis, nes nėra drenažo. Kita vertus, skurdesnėse vietose ir turistų mažiau, vietiniai ne taip pripratę kaulyti iš jų pinigų, viskas gerokai autentiškiau.
O juk buvo laikai, kai kai kurios Pietų Amerikos šalys buvo tarp turtingiausių pasaulyje: iš pradžių Peru ir Bolivija (~XVI a.), paskui – Argentina ir Urugvajus (XX a. pradžioje). Tas “prabėgusių amžių didybės” jausmas Pietų Amerikoje toks nostalgiškas, bet ir žavus. Nuostabios katedros ir rūmai čia (išskyrus kelis turtingesnius miestus ir šalis) neiščiustyti, kaip Europoje, jų fasaduose matai prabėgusių šimtmečių paliktus randus. Yra didžiulis kontrastas tarp praeities didybės ir niūresnės dabarties (tuo Pietų Amerika skiriasi nuo, tarkime, Afrikos, kuri visais laikais buvo pasaulio užkampis).
Tiesa, turtuolių Pietų Amerikoje yra ir dabar. Ir visuose didmiesčiuose rasi puikius prekybos centrus, tokius brangius restoranus, kad ir lietuviams jie labai brangūs. Nes Pietų Amerikoje didžiulė socialinė atskirtis. Daugelis šalių turi savo “aukštąjį luomą”, pažįstamą iš muilo operų, kuris gyvena taip turtingai, kaip Vakarų Europa, yra ne mažiau išsilavinęs, persmelktas vakarietiškos kultūros (bet galutinai neatsisakęs savos).
Bendrai, Pietų Amerikoje paprastai kainos tame pat mieste skiriasi labiau, nei Lietuvoje: brangiausios vietos gali būti gerokai brangesnės, nei Lietuvoje, o pigiausios – pigesnės.
Kaip nuvykti į Pietų Ameriką ir keliauti po ją
Keliauti į Pietų Ameriką yra brangu, nes ji labai toli – iš visų žemynų, tik Australija toliau nuo Lietuvos. Į kai kurias Pietų Amerikos sostines vien skrydis pirmyn-atgal kainuos nemažiau 1000 eurų.
Laimė, skrydžiai į kai kuriuos didesnius Pietų Amerikos miestus paprastai yra pigesni, nei į kitur. Tarp tokių – San Paulas, kartais – Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Lima. Net jei norėtumėte keliauti į kitus Pietų Amerikos miestus ar kitas šalis, paprastai labiausiai apsimoka visų pirma nuskristi į kažkurį iš šių pagrindinių miestų, o jau iš jų skristi ar nusigauti kitais būdais į vietą. Pavyzdžiui, jei lankyste Patagoniją, paprastai verta pirkti bilietą iš Vilniaus į Buenos Aires, o tada jau vidinį skrydį Argentinoje; o jei vykstate prie Igvasu krioklių, verta skristi į San Paulą ir jau iš ten į Igvasu.
Keliauti po pačią Pietų Ameriką patogiausia vidiniais skrydžiais – atstumai dideli net kai abu miestai toje pat šalyje. Iki labai neseniai skrydžiai Pietų Amerikos viduje buvo labai brangūs: suskraidyti ten-atgal kokioje Argentinoje užsieniečiui kainuodavo nedaug pigiau, nei į Lotynų Ameriką ir atgal. Dabar jau kai kuriose Pietų Amerikos šalyse vidiniai skrydžiai tik kažkiek brangesni, nei Europoje. Visgi, skrydžiai tarp skirtingų Pietų Amerikos šalių dar yra brangūs.
Alternatyva skrydžiams – autobusai. Jie kiek pigesni nei Lietuvoje (pagal atstumą), bet dėl milžiniškų atstumų vis tiek nepigūs, be to, lėti. Traukiniai gi daug kur nunykę (keleiviniai reisai uždaryti), kitur geležinkeliai nė nepastatyti.
Kita alternatyva – autonuoma. Verta gerai pasidomėti, kur kokie keliai, nes Pietų Amerikoje daug žemėlapiuose pažymėtų kelių pravažiuojami tik džipais, ypač po lietaus (paprastai jie veda ne į didmiesčius, bet į lankytinas vietas).
Pirkti organizuotą kelionę iš Lietuvos į Pietų Ameriką paprastai labai neapsimoka – pačiam galima susiorganizuoti tokios pat kokybės kelionę už pusę ar trečdalį kainos.
Jei keliausite po Pietų Ameriką ilgiau, didelę nusigavimo ten kainą kažkiek kompensuos pigesni viešbučiai, maistas vietoje (jei nemėginsite to, kas skirta “aukštiesiems luomams”).
Keliauti po Pietų Amerikos miestus sudėtingiau, nei tikėtumeis: kai šalys skurdžios, metro daug kur nepastatytas arba pasiekia toli gražu ne kiekvieną įdomų rajoną. Autobusų maršrutus ir grafikus, tuo tarpu, surpasti gali būti sunku. Jei šalyje yra Uber keliaujant keliese gali apsimokėti naudotis juo – taksistai neretai mėgina apgauti.
Ką valgyti ir kur apsistoti Pietų Amerikoje?
Pietų Amerika kartu ir egzotiškas, ir neegzotiškas žemynas. Net skurdesnėse šalyse ten lengva rasti Europos virtuvę ar amerikietiškus greito maisto restoranų tinklus – tačiau verta išmėginti ir vietinę virtuvę, vietines valgymo tradicijas (pvz. Brazilijoje rodizio, kai patiekalai nešiojami ratu ir kiekvienas svečias gali įsidėti ko nori). Europos virtuvės restoranai gali kainuoti panašiai, kaip Lietuvoje (skurdesnėse šalyse) ar brangiau (turtingesnėse), kai vietinės užeigos, tikėtina, bus gerokai pigesnės ir įdomesnės.
Su apsistojimu situacija panaši, kaip Europoje, išskyrus šiuos niuansus:
*Motelis (Motel) daugybėje Pietų Amerikos šalių – tai ne vieta šalia greitkelio kur nakvoja ratuoti turistai, o vieta, kur porelės gauna ramią valandą ar naktį pasimylėti. Visas interjeras į tai orientuotas, dažnas motelis be langų, užtat siūloma užsisakyti įvairių sekso žaisliukų ir pan. Šiais laikais moteliai, siekdami pasididinti pelną, noriai priima ir turistus (ir kainos/kokybės santykis ten dažnai geras), bet ten būsite retas svečias iš užsienio.
*Daugybės viešbučių dar neįmanoma užsakyti per internetą, ypač mažesniuose miestuose ir netokiose turistinėse šalyse. Reikia ieškoti vietoje. Tarkime, patikrinus internete kokį vidutinio dydžio Paragvajaus miestą ten nerodys jokių viešbučių, o realybėje ten bus penki ar šeši viešbučiai.
Taip pat žr. “Pietų Amerikos ekonomika ir kainos” aukščiau.
Pietų Amerikos saugumas (nesaugumas)
Norą keliauti į Pietų Ameriką be kainų gali “atmušti” šio žemyno nesaugumas. Tiesa tokia: pagal nužudymų skaičių 100000 žmonių, Pietų Amerika – pats nesaugiausias pasaulio žemynas, lenkiantis net Afriką. Analogiškai smarkiai gausiau nei pas mus Pietų Amerikoje vagių, plėšikų: ir pats ne kartą nuo jų nukentėjau, o iš vietinių girdėjau daug baisesnių istorijų apie pagrobimus, apiplėšimus įsmeigus ginklą ir t.t.
Nesaugumas skirtingose Pietų Amerikos šalyse skirtingas. Nesaugiausia yra Venesueloje ir Brazilijoje, saugiausia – Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje. Tačiau net ir pastarosiose šalyse nesaugiau nei Lietuvoje.
Aišku, nereikia įsibaiminti per daug: kad ir kokia Pietų Amerika nesaugi, tikimybė, kad užpuls būtent jus per jūsų trumpas 2 ar 3 savaičių atostogas nėra labai didelė. Svarbu būti atsargiam. Vietiniams atsargumas įaugęs į kraują: turtingesni namus įsitvirtina elektrifikuotom tvorom ir sargais, o ir eiliniai žmonės nuolat žvalgosi per petį, pinigus laiko kelnaitėse ar batuose, bei pamoko fotoaparatą ar telefoną išsitraukusį praeivį tuč tuojau jį slėpti ir t.t. (viską mačiau savo akimis daugybę kartų). Mums toks atsargumas gali atrodyti paranojiškas, bet Pietų Amerikoje taip nėra: nesaugesnėse jos vietose mažai žmonių, kurie metus ištveria neapvogti ar neapiplėšti. Kai mane patį apiplėšė, laikiausi beveik visų saugumo priemonių, 11 val. dienos judriame Rio de Žaneiro centre – užpuolė šešiese ir viskas. Vienintelė saugumo priemonė, kurios nesilaikiau – fotografavau telefonu. Jį pamatę plėšikai pamėgino atimti.
Taip pat verta žinoti, kad saugumas labai priklauso nuo vietos ir laiko. Nesaugu eiti vienam į daug lūšnynų, o vakare, kai viskas užsidaro, ir daugelio didmiesčių centrai tampa tuščiomis ir pavojingomis zonomis (nes ten mažai kas begyvena, tik dirba). Saugiau yra turtingų žmonių rajonuose, taip pat mažesniuose miesteliuose. Ir vis tiek ne taip saugu, kaip Lietuvoje.
Prieš keliaudami į Pietų Ameriką, daug lietuvių manęs teiraujasi ir “kaip su ligomis?”. Išties, daug Pietų Amerikos žemių – ypač Amazonija – yra visokiuose “pavojingų šalių sąrašuose”, siūloma skiepytis. Tačiau pasižiūrėjus statistiką pasidaro akivaizdu, kad, palyginus su Afrika, tikimybė užsikrėsti baisiausiomis ligomis, pvz. maliarija, – beveik nulinė. Tarkime, mirusių nuo maliarijos Brazilijoje per metus – 0,04 iš 100 000 žmonių, kai, palyginimui, turistų irgi pamėgtoje Gambijoje – 14,07, arba 500 kartų(!) didesnė tikimybė. Brazilijoje mažesnė tikimybė mirti nuo maliarijos, nei Lietuvoje – nuo gripo. Ir tarp užsikrėtusių Pietų Amerikoje paprastai visi – džiunglių gyventojai, einantys naktį į lauko tualetus džiunglėse ir pan. Keliaudamas į daugelį Pietų Amerikos šalių nuo nieko iš kelioninių ligų dar nebuvau skiepijęsis ir problemų nepatyriau.
Visi mano kelionių vadovai po Pietų Ameriką žemėlapyje!
Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Pietų Amerikos šalis.
Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.
Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.
Naujausi komentarai