Ramusis vandenynas. Jo dydis sunkiai suvokiamas. Trečdalis žemės paviršiaus ploto, plačiausiame taške – pusė ilgio!

Ramusis vandenynas nėra tik žydra tuščia žuvų ir banginių karalija. Vandenyne – tūkstančiai salų. Vienos jų tebevaldomos iš nutolusių buvusių imperijų. Tapusios europiečių, amerikiečių ar azijiečių atostogų rojumi.

Kitos – vienos paskutinių planetos vietų, kur dar gali pasijusti tyrinėtoju, o ne tiesiog turistu. Džiunglėmis apaugusios valstybėlės, kurių gyventojai skaičiuojami vos dešimtimis tūkstančių, o lėktuvai bangų taškomuose sostinių oro uostuose tupia ne kasdien.

Kvadžaleino atolo (Maršalo salos) fragmentas iš besileidžiančio lėktuvo. Sunku net suprasti, kur baigiasi vandenynas ir prasideda dangus

Daug Ramiojo vandenyno salų turi ką nors išskirtinio: nepaliaujantys veržtis ugnikalniai, didžiausi koralų atolai, paslaptingi akmeniniai mūrai, giliai nugrimzdę Antrojo pasaulinio karo laivynai.

Deja, Ramusis vandenynas toli, skrydžiai brangūs. Ypatingoms kelionėms yra ypatingos progos – į septynias Ramiojo vandenyno salas leidausi per savo medaus mėnesį. Proga – asmeniška. O pati kelionė: didžiausia mano avantiūra. Visiškai nepriklausomai lankiau unikalias šalis, į kurias per metus teatskrenda po kelis tūkstančius turistų, o informacijos net internete mažai. Be to, „siurprizų“ nepagailėjo ir likimas: priverstinė nakvynė automobilyje Havajuose, liūčių išplauta JAV viza, sulaužytas kojos pirštas ir į gripą panaši liga atokiausiose salose. Ir pabaigai – didysis Sendajaus žemės drebėjimas (tas pats, kur „susprogdino“ Fukušimą) Tokijuje…

Japonai viršutiniame dangoraižio aukšte žemės drebėjimo metu - kaip privaloma, priklaupę ant žemės, bet bando pamatyti pro langus, kas vyksta

Todėl šis aprašymas bus kiek kitoks – asmeniškesnis – nei dauguma „AŽ Kelionės ir mintys“ pasakojimų.

Didžioji dalis teksto parašyta iš karto po kelionės 2011 m., tačiau paredaguota 2016 m.

Kodėl Ramiojo vandenyno salos?

Nuvykti į Ramiojo vandenyno salas svajojau jau seniai. Nemėgstu kaitintis saulutėje, o jūroje maudausi retai: didysis Okeanijos regionas, ketvirtadalis gaublio paviršiaus, mane domino labiausiai pažintine prasme. Tai – atskira kultūra su savo tradicijomis ir istorija. Ji – mažiau nuvalkiota, nei Islamo kraštai ar egzotiškoji Indija, bet dėl to savaip įdomesnė. Dar paauglystėje skaičiau apie akmeninius Ramiojo vandenyno kraštų paminklus. Geriausiai žinomos Velykų salos statulos, bet jų yra daugiau.

Ant Nan Madolo priešistorinių dirbtinių akmeninių salų Ponpėjoje (Mikronezija)

Ten vyko Antrojo Pasaulinio Karo svarbūs mūšiai, kur JAV kovėsi su Japonija. Ten gausu gamtos grožybių, kaip nuolat besiveržiantys Havajų ugnikalniai ar ilgos siaurutės koralinės salos. Ir nors galimybė viduržiemį patirti vasaros karštį man nėra būtinybė, daugumai potencialių bendrakeleivių ji labai svarbi.

Šios salos – toli ir skrydžiai ten brangūs. Todėl kartą nuskridusiam tokį atstumą norėjosi pamatyti kuo daugiau. Ne leisti dienas viename archipelage, bet aplankyti kuo įvairiausius kraštus.

Nuolat rūkstantis Kilauea vulkano krateris didžiojoje Havajų saloje

Geriausia išeitis – skrydis aplink pasaulį

Pasiteiravęs galimybių aplankyti Ramųjį vandenyną aviacijos gerbėjų forume airliners.net iš pradžių neturėjau kuo džiaugtis. Ne tik skrydžiai į Okeaniją, bet ir skrydžiai tarp salų kainuoja tūkstančius. Laimė, vienas dalyvis pateikė idėją: kodėl nepasinaudojus programa „Skrydis aplink pasaulį?“. Pagal ją galima įsigyti daug bilietų, leistis ir kilti keliolika kartų. Jos ribojimas: turi nuolat skristi į tą pačią pusę (išvykęs į vakarus, sugrįžti iš rytų). Su šiuo pavieniu draudimu iš pažiūros galimybių – aibės (tiesa, dar yra skrydžių skaičiaus ir nuotolio limitai, bet jei nepoilsiausite kelis mėnesius, juos pažeisti sunku). Kadangi tokius bilietus siūlo trys didieji aviakompanijų aljansai, riboja ir aljansų narių įtakos zonos. Štai „Star Alliance“ stiprus Europoje bei JAV, bet turėjo mažai narių Afrikoje ar Kinijoje. Tokiose vietose skraidyti galėtum nebent su gausybe persėdimų.

Ramiajame vandenyne silpni visi aljansai. Juk į juos priimamos tik galingos oro bendrovės, o ne mažos salų įmonėlės, teturinčios po kelis lėktuvus. vandenyno pietuose – kur Fidžis, Taitis ar Velykų sala – šitaip kelionės nesusidėliosi. Bet šiaurėje daugybę salų tebejungia unikalus „United Airlines“ (tada dar „Continental“) skrydis, pravardžiuojamas salų šokliu – Havajus, JAV koloniją Guamą, Mikroneziją, Maršalo salas. Tai – vienas reisas, pakeliui iš Honolulu į Guamą it autobusas besileidžiantis visose mažose salose. Ir „United Airlines“ priklauso „Star Alliance“ – taigi, galioja siūlymas „Aplink pasaulį“.

Galimybė stebėti koralus, žuvis ir nuskendusius laivus vienija daugelį Ramiojo vandenyno salų. Šitas vaizdas - pro specialios 'povandeninės observatorijos' Guame langą, kur po vandeniu nusileidi laiptais. Greta nardo ir narai.

Aną kartą idėja taip ir liko tik pasvarstymu. Bet prabėgus metams susiruošęs tuoktis prisiminiau ją kaip puikią idėją medaus mėnesio kelionei. Ir labai įdomu, ir šilta (tai buvo labai svarbu mano tada dar sužadėtinei Aistei). Ir poilsis, ir nuostabi pažintinė kelionė.

Kelionė aplink pasaulį su tradiciniais sustojimais labai skirtingose vietose – pavyzdžiui, Niujorke, Delyje ir Pekine – manęs nelabai domintų. Nemėgstu trumpam stabtelėti vietose, kurias reikėtų tyrinėti savaites – keliaujant patinka įsigilinti į vietos kultūras. O Ramusis vandenynas, nors ir didelis, atstovauja vieną civilizaciją. Melaneziečiai, polineziečiai ir mikroneziečiai – trys jo kultūrinės grupės – pasklido tomis pačiomis vandenynų kanojomis.

Polinezijos kultūros centre Oahu (Havajuose) visa diena kupina įviairų Polinezijos kultūrų pristatymų, kaip šie šokiai ant kanojų

Kaip išsirinkome salas?

Tačiau salų kelius išskyrė skirtingi kolonistai bei įvairaus intensyvumo kolonizavimo programos. Havajuose polineziečių mažai belikę, o Mikronezijoje ar Maršalo salose tebevyrauja senieji jų gyventojai, Guamas – kažkur per vidurį. Tuos skirtumus pamatyti irgi buvo labai įdomu – to paties kamieno medis žydi skirtingais žiedais.

Kelionės planavimas užtruko ilgai. „Star Alliance“ turi internetinę sistemą, leidžiančią susidėlioti tokius skrydžius. Bet tame tinklapyje buvo klaidų, rodyti ne visi skrydžiai. Pasirinkome praleisti 10 dienų Havajuose. Įdomiausios salos pasirodė Didžioji (Havajus) ir Oahu. Pirmajai skyrėme 6 dienas, antrajai – 4. Buvo planų aplankyti raupsuotųjų koloniją Molokajuje (dar vienoje Havajų archipelago saloje), bet geriau nutariau pabūti ilgiau likusiose salose, apžiūrinėti įdomybes lėtesniu tempu. Tarp Havajų salų „Star Alliance“ lėktuvai neskrenda, tad užsisakėme vietinį reisą. Laimė, Havajuose yra pigių skrydžių bendrovių, todėl bilietų kainos niekad neviršija šimto eurų.

Geriausių pasaulio observatorijų miestelis ant Mauna Kea, aukščiausio pasaulio skaičiuojant nuo papėdės, viršūnės. Didžioji Havajų sala.

Iš likusių salų labiausiai domino Ponpėja, kur yra įžymieji Nan Madolo griuvėsiai. Šis miestas ant dirbtinių akmeninių salų – antra žymiausia Ramiojo vandenyno paslaptis po Velykų salos. Žavėjo ir Madžūras – 40 km ilgio siaurutis atolas. Juk koralinėje saloje dar niekad nebuvau buvęs. Neišvengiamai turėjome sustoti ir Guame, kaip tarpinėje stotelėje pakeliui į Aziją. Būčiau norėjęs jį apžiūrėti ir šiaip – šitą JAV koloniją prie Azijos krantų pirmąsyk pamačiau paauglystėje vieno kompiuterinio žaidimo žemėlapyje – ir nuo tada atrodė įdomu, kaip gi ten susilieja Azijos, Amerikos ir vietinė čamorų kultūros.

Kiekvienai atokiųjų salų turėjome galimybę skirti dvi-tris dienas, nes kas tiek laiko tuose mažyčiuose oro uostuose tupia lėktuvai. Salos mažos, taigi laiko turėjo pakakti (didžiausia iš mūsų aplankytų, Havajus, yra šeštadalio Lietuvos dydžio, o Madžūro dydis – kaip Vilniaus centro). Planavome, kad atostogos truktų nuo vasario 16 d. iki kovo 13 d., šitokiu būdu apimtų dvi šventes ir susieikvotų mažiau darbo dienų. Pagal tokį grafiką dar liko laiko vienai salai aplankyti. Įdomiausias turbūt būtų buvęs Japas, kuriame guli garsieji akmeniniai „riestainiai“, didžiausi pasaulio pinigai – bet čia būtų tekę papildomą sykį skristi su persėdimu („salų šoklys“ ten neužsuka), o ir bilietų sistema nenorėjo šių skrydžių rodyti.

Turint mažai informacijos apie šalis, nuskridus laukė daug siurprizų. Vienas tokių - visur laisvai besiganančios kiaulės. Ši nuotrauka daryta Guame, bet situacija panaši ir Mikronezijoje, Maršalo salose

„United Airlines“ skrenda ir į nepriklausomą Palau valstybę – bet čia irgi papildomas persėdimas. Dar vienas variantas – Kosrajė. Šioje Mikronezijos saloje yra griuvėsiai, panašūs į Nan Madolą – Lelu. bet lėktuvai ten leidžiasi rečiau, nei kitur – vos dusyk į savaitę. Atsižvelgiant į datas, į Kosraję būtume galėję skristi nebent penkioms dienoms. „Salų šoklys“ dar leidžiasi Kvadžaleine, bet šis milžiniškas atolas priglaudė JAV karo bazę ir ten gali išlipti ne bet kas. Ką gi, liko paskutinė galimybė – Čiukas, Mikronezijos turizmo agentūros reklamuojamas kaip japonų karo reliktų vieta (rinkdamas informaciją kelionei daug sužinojau ir apie jo nusikalstamumą bei netvarką).

Skrydis tiesiai į Okeaniją užtruktų ilgai ir būtų su bent dviem persėdimais. „Aplink pasaulį“ bilietas įgalino sąlyginai pigiai pridėti papildomų tarpinių stotelių, tad nutarėme tiek skrisdami į priekį, tiek atgal sustoti porai dienų kokiame didmiestyje. Į priekį pasirinkome San Franciską, atgal – Tokiją. Abiejuose jau buvau buvęs, bet Aistė – ne. Smagu buvo sugrįžti į seniai matytas vietas ir jas parodyti savo žmonai.

Galutinis mūsų medaus mėnesio kelionės lėktuvu aplink pasaulį nusileidimų Ramiajame vandenyne planas.

Apie daugelį salų net internete – informacijos badas

Kai nutarėme, kur skrisime, pradėjau įnirtingai planuoti. Visuomet keliauju savarankiškai. Kad galėtume tinkamai pajusti lankomų vietų dvasią ir reikšmę, mėginome į ją įsijausti žiūrėdami dokumentinius filmus bei laidas. Apie savižudžius, šokusius nuo Aukso vartų tilto San Franciske; apie įžymiąsias observatorijas ant Mauna Kea kalno Havajuose, apie Havajų istoriją…

Daug skaičiau kelionių vadovuose bei internete apie tas vietas. Ieškojau ne tik turistams skirtos informacijos, bet ir į vietinius žmones orientuotus. Taip sužinojau apie kai kuriuos įdomius reginius Havajuose. Apie Maršalo salas ir Mikroneziją informacijos internete mažai, o kelionių vadovų knygų išvis nėra. Visgi, yra po forumą skirtą šioms šalims, ten aktyviai dalyvauja ir vietiniai bei emigrantai – skaitinėjau diskusijas juose. Užduoti klausimų pačiam, deja, nepavyko – Maršalo salų forumas, pakrikštytas „Yokwe“ (http://www.yokwe.net/ – maršaliečių k. „Labas“) turėjo techninių problemų, o Mikronezijos MicSem (http://www.micsem.org/ ) patvirtino mano registraciją tik… grįžus iš kelionės.

Kiekvieną Ramiojo vandenyno atolą sudaro daug salelių, o tarp jų vietiniai nuolat plaukioje valtimis ir kateriais. Ši nuotrauka daryta Čiuke, Mikronezijoje

Teko pasitenkinti turistams skirtais forumais, kaip Lonely Planet. To nepakako, nes man įdomu ne vien tai, kas domina daugumą turistų (įspūdingos vietos ir žavus poilsis), bet ir įvairios politinės, kultūrinės ar kitos gyvenimo salose detalės. Bet netrukus visa tai išvydau pats…

Prašiau JAV vizos. Susirašymas su JAV ambasada bei Maršalo salų turizmo biuru parodė, kad į likusias šalis vizų lietuviams tikrai nereikia. Nors tarp Lietuvos ir JAV galioja bevizis režimas, tam būtinas naujo pavyzdžio pasas. Atrodė paprasčiau pasidaryti vizą nei keistis pasą, o paskui dar pildyti anketą vienkartiniam leidimui atskristi į JAV gauti. Juoba, kad į JAV įskristi planavome du kartus: į San Franciską, paskui į Guamą. O Guamas net ne JAV dalis, bet faktiškai kolonija – ypatingas statusas.

Tafalofo kriokliai Guame, virš kurių driekiasi lynų kelias. Lankytinos vietos ten nėra pasaulio stebuklai, tačiau iš to, ką turi, ši JAV kolonija išspaudžia tikrai daug

Kaip ten bebūtų, JAV vizos gavimui reikia daug įvairių dokumentų – pažymų iš darbovietės, banko. Visa tai gavau lengvai. Sužinojęs, kad skrisiu medaus mėnesio, konsulinis darbuotojas labai amerikietiškai garsiai pasveikino. Tas „Congratulations!“ pliurzos padengtame Vilniuje jau įkvėpė man gerą žiupsnį Amerikos dvasios. Beje, šiandien JAV ambasadoje dauguma vizų prašytojų – ne lietuviai.

Viešbučius užsakydavome tik mažiausiose salose

Mėgstame keliauti nepriklausomai, todėl viešbučių iš anskto užsakinėjome mažai. Tik itin atokiuose kraštuose, kaip Maršalo salos, kur baugino mintis – o jei nuskridus paaiškės, kad visi viešbučiai užimti, juk jų skaičius – labai ribotas. Dar labiau nei viešbučių trūkumas gąsdino imigracijos pareigūnų elgesys – šalyje, apie kurią internete informaciją tenka rinkti kruopelytėmis, juk gali būti pasielgta biurokratiškai, reikalaujama viešbučio užsakymo talono. O “Aplink pasaulį” bilietus būtina išnaudoti nurodyta tvarka, todėl šitoks neįleidimas į šalį būtų galėjęs pridaryti milžiniškų problemų.

Vienas viešbučių, surastų vietoje, didžiojoje Havajų saloje. Havajuose viešbučiai buvo didžiausi, kitur - mažesni. Bet visur jie pasirodė gana tvarkingi, nes priklauso vakariečiams, taigi, orientuoti į turistus iš Vakarų, supami jūros ar gamtos, turintys restoranus su gražiais vaizdais

„Aiškesnės tvarkos“ Havajuose nakvynės vietų ieškodavome išimtinai jau vietoje. Tokiu būdu matydavome realią situaciją: deja, dažnai paaiškėja, kad per internetą užsakytas viešbutis „nuostabioje vietoje ant jūros kranto“, iš tiesų yra, pavyzdžiui, greta statybų. Be to, šitaip kasdien rinkdavomės, kuriame mieste nakvoti: spėję greitai viską apžiūrėti galėdavome važiuoti toliau. O jei kuri nors vieta labiau apžavėdavo – pasilikti ten dar vienai nakčiai.

Daugelyje kraštų nuomojomės automobilį – nuo to jautėmės tik laisvesni. JAV, pasaulio automobilių sostinėje (ten 1000 gyventojų tenka 828 automobiliai, kai Lietuvoje – tik apie 500), kur vairavimas net paaugliui atrodo būtinybė, išsinuomoti automobilį – ne sudėtingiau, nei apsistoti viešbutyje. Specialūs nemokami autonuomos agentūrų autobusai nuolat suka ratus tarp kiekvieno didesnio oro uosto ir tų agentūrų aikštelių. Kainos irgi labai įvairios – maži automobiliukai pigūs. Šiek tiek juos pabrangindavo antkainis jauniems vairuotojams. Aistei kelionės metu buvo 24 metai – trūko iki 25, kai nuomojimas tampa pigesnis. Bet, kaip sakė havajietė „Alamo“ nuomos darbuotoja Oahu saloje – dėl to tikrai neturėtume skubėti pasenti.

Tarp vietų, dažniausiai pasiekiamų tik nuosavu transportu - imperijų tarpusavio kovos dėl Ramiojo vandenyno paveldas. Čia - ispanų fortas Guame. Dėl šių salų kovėsi ir Vokietija, o žymiausios lankytinos vietos - iš Antrojo pasaulinio karo JAV ir Japonijos dvikovos dėl viso vandenyno

Kaip jau supratote, vairuodavo Aistė. Aš “dirbau” šturmanu – nuolat stebėjau kur važiuoti pagal žemėlapius. Be to, vakarais, per pietus ir šiaip laisvą minutę vis skaitydavau, ką pamatyti artimiausiomis valandomis bei dienomis, pasirinkdavau maršrutą. Paskui tarsi gidas viską pasakodavau Aistei. Ji ilgai skaityti apie lankytinas vietas bei planuoti keliones mėgsta mažiau. Filmuodavau irgi aš. Visuomet iš kelionių parsivežame daugiau filmuotos medžiagos nei nuotraukų.

Kainų ir kokybės skirtumai – dideli, kaip pats Vandenynas

Keliavimą automobiliu labai atpigino ir kuro kainos. JAV nėra plėšikiškų europietiškų degalų akcizų, tad degalinių displėjai ten rodo draugiškesnius skaičius. Pavertus dolerius už galoną mūsų akiai įprastais matais, benzinas ten kainavo maždaug 2,5 lito už litrą. Štai kodėl Amerikoje taip populiaru važinėti milžiniškais “plentų kreiseriais”.

Mikronezijoje ar Maršalo salose autonuoma kiek brangesnė, o automobiliai – nebe tokie puikūs, kaip JAV, kur nuomojamos vien naujutėlės mašinos (nuvažiavusios keliasdešimt tūkstančių kilometrų jos jau parduodamos). Bet ir antkainių jauniems vairuotojams čia nebėra, o į apibraižymus žiūrima pro pirštus. Tose salose automobilius nuomojomės vietoje, o Havajuose – užsisakėme iš anksto.

Kiautėtas padarėlis Maršalo salų paplūdimyje. Jis gana greitai vaikšto savo 'koja'. Panašios paplūdimių faunos regione - daug.

Priešingai nei Havajuose, kur viskas pritaikyta turistams, Ramiojo vandenyno gilumoje lankytinas vietas rasti sunkiau.

Didmiesčiuose, kaip Tokijas ar San Franciskas, aišku, patogiausia vaikščioti pėsčiomis ar keliauti viešuoju transportu. Tokijuje puikiai išvystyta metro ir vietinių geležinkelių sistema, San Franciske tenka kliautis autobusais. Taksi kelionėse vengiame – deja, taksistai užsieniečius dažnai apgaudinėja. Net ten, kur ši paslauga pigi, už ją tenka mokėti be galo daug, arba įsivelti į ilgus ginčus.

San Francisko kalvotas peizažas nuo vienos kalvų viršūnėje stovinčio Koit bokšto. Tolumoje - garsusis Aukso vartų tiltas, ties kurių prasideda Ramusis vandenynas. Pėsčiomis kalvomis lipti nėra lengva, bet smagu

Na o su tarpmiestiniu viešuoju transportu JAV – sunku (išskyrus tarp pačių didžiausių miestų). Kai mažne kiekvienas amerikietis turi automobilį autobusai reti ir jų maršrutų tinklas nepakankamas turistui. Daugybės vietų aplankyti viešuoju transportu neįmanoma arba tektų paaukoti visą dieną tam, ką su automobiliu galima apžiūrėti per kelias valandas. Be to, viešasis transportas ir gerokai brangesnis nei Lietuvoje, nepaisant pigaus kuro – todėl autonuoma labai apsimoka.

Šiaip JAV brangu viskas, kam reikia darbo – juk atlyginimai ten didesni nei Lietuvoje. Todėl labai brangios paslaugos, ekskursijos, nepigūs ir restoranai. Pastaruosiuose jei aptarnavimas nebuvo tragiškas laikoma būtina palikti dar 15% arbatpinigių (neskaičiuodavome, tačiau kažkiek palikdavome: kai kuriose valstijose net minimalus atlyginimas „profesijoms kurios gauna arbatpinigių“ mažesnis). Tiesa, JAV populiaru siūlyti ir nemokamas pramogas: tai daro savanoriai, pasireklamuoti (nelabai įkyriai) norinčios kompanijos, net valdžia: pakanka pasiieškoti. O pigiai pavalgyti geriausia greito maisto restoranuose.

Sukietėjusi lava ten, kur buvo kelias didžiojoje Havajų saloje (kairėje matosi kelio ženklas)

Mikronezijoje ir Maršalo Salose turistinių paslaugų mažai, tad jos irgi nepigios, ypač Čiuke. Prekių galima įsigyti ir pigiau. Be to, už apsilankymą jų žemėse ten renka mokesčius žemvaldžiai. Kone visa žemė ten privati, įskaitant ir kultūrines-istorines vertybes, jų šeimininkai renka didelius pinigus už lankymą (kai kur net po 10 dolerių). Kokybė ten daug žemesnė, nei JAV, daug kas aplūžę, aptriušę. Tiesa, Maršalo salose pati valdžia nelabai žino, ką daryti su turistais, kai ką siūlo ir nemokamai (tiesa, tai atrasti nėra juokų darbas). Mikronezijoje, o ypač Čiuke, to jau nėra. Čiuke dar ir labai pavojinga – mums ir kitiems uristams į daugelį vietų išvis patarė nekišti nosies. Maršalo salose ir Ponpėjoje taip nesaugiai nesijaučiau, nors pastarojoje vietomis nebuvo jauku.

Taip atrodė pagrindinė Čiuko gatvė po eilinio lietaus - kanalizacijos ten nėra. Beje, daug mašinų - apdaužytos, kaip mums pasakojo - įtūžusių vietinių

Tokijuje, tuo tarpu, labai saugu, o brangiausia yra erdvė: taigi, ir viešbučiai, erdvesni restoranai. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nepigus ir metro ar traukiniai, bet iš tikro jis nėra brangus, tik labai prigrūstas. Be to, žmonės ten labai linkę padėti šalies svečiams nemokamai ir jokių arbatpinigių ten niekas nesitiki. Tiesa, susikalbėti angliškai ten – sunkiausia.

Švytintis Ginzos rajonas Tokijuje, paskutinėje ir jau azijietiškai perpildytoje mūsų kelionės saloje - Honšiū


Tęsiniai iš kelionės po Ramųjį Vandenyną


1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.
Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai