Išskleisti meniu
Suomija – ežerų ir salų šalis

Suomija – ežerų ir salų šalis

| 3 komentarai

Suomija… Prieš akis iškyla ramūs ežerai, salų „karoliai“, nesibaigiantys pušynai ir mediniai miesteliai.

Suomija kažkuo primena Lietuvą, tik viskas padidinta kokius kelis ar keliasdešimt kartų! Ir miškai su ežerais, ir jūros krantų ilgis, ir vasaros dienų šviesa bei žiemos naktų gūdumas. Pagaliau ir pati šalis 5 kartus didesnė už Lietuvą, nors žmonių daugiau tik dvigubai. Daug erdvės!

Ta Suomija ir labai toli, ir labai arti. Arti, nes per dieną gali nuvažiuoti automobiliu. Toli, nes tikrai neapsimoka ten keliauti tik savaitgaliui.

Suomijos salos su daugybėje jų stūksančiais vasarnamiais

Suomijos salos su daugybėje jų stūksančiais vasarnamiais

Suomijos esmė – nesuskaičiuojami ežerai ir salos

Suomija – tarsi pasakiška šachmatų lenta, kurioje vietoje juodų langelių – mėlyni (vanduo), o vietoje baltų – žali (miškai).

Pušynais apaugusi žemė ir ramūs vandenys čia pinasi tarpusavyje it gyvatės ar labirintų trasos. Ilgai reikia tyrinėti žemėlapį kol supranti, kur baigiasi vienas ežeras ir prasideda kitas; ar tai dar ta pati sala, ar jau kita.

Ežerų Suomijoje 188 000, o salų juose – 98 000. Daugelis ežerų tyvuliuoja šalies pietryčiuose, Ežerų regione. Daugybė jų dešimtis kartų didesni už didžiausius Lietuvos ežerus. Bet to dydžio vienu žvilgsniu nuo kokio ten apžvalgos bokšto neaprėpsi: ežerai taip raityti, tokie pilni salų, kad nuo tavojo kranto iki kito beveik niekad nebus daugiau nei kokie 5 km. Net kai žvelgiau į Saimos ežerą didžiausią Suomijoje ir ketvirtą pagal dydį Europoje, lygiai 100(!) kartų didesnį už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius, atrodė, kad tas dydžio skirtumas mažesnis.

Saimos ežeras

Saimos ežeras

Todėl populiariausias būdas pajusti Suomijos ežerų dvasią – laivai. Nuo nuomojamų valčių ar kajakų ir kone kiekviename didesniame ežere reklamuojamų ežero kruizų čia moderniais laivais, čia senais garlaiviais plukdančių valandų valandas visokiomis ežerų šakomis ir šakelėmis. Kadaise tai buvo pagrindinis transportas, dabar – labiau pramoga.

Savaip ežerų kraštą atskleidžia net važiavimas automobiliu: gerais, asfaltuotais keliais, kurie čia priliečia vieno superežero „liežuvį“, čia kito, čia vėl to paties. Paskui kerti kokį ežerą sankasa ar tiltu, šonuose pasirodant ir pranykstant vis naujoms žalioms saloms.

Automobiliu važiuojant per Punkuharju ozą, kurio abiejose pusėse - ežerai

Automobiliu važiuojant per Punkaharju ozą, kurio abiejose pusėse – ežerai

Nėra Suomijos ežerų krašte kokių pasaulinės reikšmės lankytinų vietų, kur pakaktų „atsižymėti“ dieną ar dvi ir galėtum pasakyti „matęs viską“ – reikia pasinerti į atmosferą, o ji yra panaši prie daugelio ežerų.

Tačiau vienos gražiausių vietų – Savonlina. Ežero, kuris teka tarsi upė ir todėl neužšąla, saloje ten stūkso Viduramžiška Olavinlinos pilis, XV a. pastatyta švedų, o dabar paversta tokiu pusiau teatru: kasmet vyksta operos festivaliai.

Olavinlinos pilis Savonlinoje

Olavinlinos pilis Savonlinoje. Aplinkinių ežerų srovės tokios galingos, kad jie niekada neužšąla ir net viduržiemį priešai negalėdavo ateiti ledu.

Netoliese – Punkaharju ozas, kurio viršūne driekiasi senas pašto traktas supamas dviejų ežerų, didžiausia pasaulyje medinė bažnyčia Kerimaki (kur jau statyti medinius namus, jei ne Suomijoje!).

Su gamta suaugę suomiai: saunos, grybai, vasarnamiai nuosavose salose

Suomiai myli savo gamtą. Ji paprastų, bet žavių medinių vasarnamių, kuriuose daugelis suomių praleidžia po kelias vasaros savaites. Kai kurie net galimybes atostogauti užsienyje iškeičia į kokią nuosavą atokią gryčią, kartais be elektros ir vandens, su kūrenama sauna.

Namai vienoje Suomijos salų

Namai vienoje Suomijos salų

Kaitintis ten nuogiems tylomis, lįsti į ledinį ežero vandenį – tikras „suomiškas ritualas“, o elektrinės saunos būna kone kiekviename miesto viešbutyje, kempinge ir net… Suomijos keltuose. Smagu buvo grįžus po lietingos lapkričio dienos išnaudoti savąją nemokamą valandą eilinio Helsinkio viešbučio saunoje.

Bet Suomijos dvasia ne miestuose. Kai ir turėti nuosavą salą ežere ar net jūroje suomiams – ne pasaka – ką ten miestai?

Nuoroda į sauną kelte Talinas-Helsinkis. Prie tokių nuorodų Suomijoje greitai pripranti: juk Suomijoje yra 5,5 mln. žmonių ir 2,3 mln. saunų

Nuoroda į sauną kelte Talinas-Helsinkis. Prie tokių nuorodų Suomijoje greitai pripranti: juk Suomijoje yra 5,5 mln. žmonių ir 2,3 mln. saunų

Suomijos gamtos nežaloja jokios tvoros, o ženklai „privati žemė“ tik informaciniai, bet ne draudžiamieji. Pagal Suomijos įstatymus net ir privačioje žemėje turi teisę statytis palapinę, uogauti, grybauti. Taip, suomiai tai mėgsta gal net labiau nei lietuviai. Tos emigrantų ar turistų į kai kurias Vakarų Europos valstybes pasakojamos istorijos, kad į uogaujančius ar grybaujančius ar sužvejotą žuvį suvalgančius lietuvius ten žiūri kaip į laukinius, tikrai nenutiktų Suomijoje.

Keliu per Suomijos mišką

Keliu per Suomijos mišką

Suomijos pajūryje – ramus vanduo, ramūs kurortai

Salų karoliais puošta Suomijos Baltijos jūros pakrantė – tarsi veidrodinis Suomijos Ežerų regiono atspindys. Šalies rytuose miškų daugiau nei vandenų, o vakaruose – atvirkščiai. Bet pamatęs atsitiktinę Suomijos nuotrauką net negalėčiau atskirti, ar joje – ežeras, ar koks jūros užutėkis, eilinis sąsiauris nesibaigiančiame Suomijos pakrančių salyne. Jūroje Suomijai priklauso 80 000 jūrinių salų – daugiau, nei turi Tailandas, Filipinai ir Indonezija kartu paėmus.

Hanko kurortas nuo apžvalgos bokšto

Hanko kurortas nuo apžvalgos bokšto

Taigi, Baltijos jūros krantas Suomijoje bene labiausiai skiriasi nuo Lietuvos. Jokių smėlėtų paplūdimių besidriekiančių iki horizonto, aukštų tarsi kalvos kopų, kurias plaktų nenuilstančios jūros bangos.

Hanko kurorto paplūdimys - siauras smėlio ruožas supamas akmenų

Hanko kurorto paplūdimys – siauras smėlio ruožas supamas akmenų

Net plaukdamas keltu į didesniąsias Suomijos salas niekad nesijaučiau išplaukęs į atvirą jūrą: atrodė tarsi būčiau kokiose mariose. Krantai irgi panašūs, apaugę žole.

Nantalio miestelyje. Suomijoje itin populiarūs laivai

Nantalio miestelyje. Suomijoje itin populiarūs laivai

Nėra Suomijos pajūryje ir trankių spindinčių vasaros kurortų, tačiau mediniai pajūrio miesteliai – labai žavūs. Hanko pilna medinių XIX a. vilų, į kurias poilsiauti traukdavo Sankt Peterburgo elitas (Suomiją, kaip ir Lietuvą, tuo metu valdė Rusija). Raseborgas, Porvoo, Nantalis. Ir Rauma – didžiausias Suomijos medinis senamiestis, kur vietomis pasijauti grįžęs šimtmečiu atgal. Tik labai jau viskas švaru, iščiustyta, langai puošti tradiciniais nėriniais.

Įspūdinga Raumos medinė architektūra

Įspūdinga Raumos medinė architektūra

Suomijos ir Lietuvos istorijos – vienodi keliai išsiskyrė

Didžiojoje Suomijos pakrantės dalyje kalbama švediškai. Mat švedai Suomiją valdė ~500 metų – nuo XIII a. iki XIX a. Jie Suomijos istorijoje suvaidino panašų vaidmenį, kaip Lietuvos istorijoje – lenkai.

Suomių kalba ir kultūra pasiliko kaimams, o „elitas“ prabilo švediškai (5% Suomijos gyventojų – švedakalbiai). Lietuvos ir Suomijos istorija ir paskui klostėsi labai panašiai: ~1800 m. abidvi šalis užėmė Rusijos Imperija. XIX a. viduryje abiejose abiejose sužibo tautiniai atgimimai: išsilavinę suomiai vėl atrado „suomybę“, o lietuviai – „lietuvybę“ (bet kaip Lietuvoje dalis liko su lenkų kultūra, taip ir Suomijoje – su švedų). Suomija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos 1917 m., o Lietuva – 1918 m.

Suomių profesoriaus Aukusti Niemi kapas Helsinkio Hietaniemio kapinėse - su Rūpintojėliu ir lietuvišku užrašu. Nes jį 1933 m. pastatė tarpukario Lietuva. Mat Aukusti Niemi dar prieškariu surinko ~3600 lietuvių liaudies dainų, tokiu būdu suvienydamas lietuvių ir suomių tautinius atgimimus

Suomių profesoriaus Aukusti Niemi kapas Helsinkio Hietaniemio kapinėse – su Rūpintojėliu ir lietuvišku užrašu. Nes jį 1933 m. pastatė tarpukario Lietuva. Mat Aukusti Niemi dar prieškariu surinko ~3600 lietuvių liaudies dainų, lygino lietuvių ir suomių folklorą, tokiu būdu suvienydamas lietuvių ir suomių tautinius atgimimus

Bet tuomet Suomijos ir Lietuvos istorijos pradėjo skirtis. Jei nepriklausoma Lietuva buvo įtrauktą į konfliktą su Lenkija ir triukšmingai atmetė lenkų kalbą, tai nepriklausoma Suomija švedų kalbą paskelbė antra oficialia, o Alandų salose – vienintele oficialia (Alandai net laikomi atskira šalimi). Iki pat šiol visi pakrantės miestų pavadinimai kelio nuorodose rašomi dviem kalbom: suomių ir švedų. Tie pavadinimai gali skirtis labai smarkiai (pvz. suomiškai „Turku“, švediškai „Åbo“) ir, jeigu žinai tik vieną, o tavo knygoje ar tinklapyje parašytas kitas – gali paklysti. Laimė, Suomijoje angliškai puikiai kalba net ir daugelis senų žmonių: paprasta pasiklausti.

Suomiškas ir švediškas gatvių pavadinimai

Suomiškas ir švediškas gatvių pavadinimai

Bet ne todėl Suomija šiandien yra turtingesnė už Lietuvą. Taip yra dėl drąsos, kurią suomiai parodė 1939 metais. Sovietų Sąjunga tada Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Suomijai pateikė panašius ultimatumus: „įsileiskite sovietų karius“. Pirmosios trys šalys nusileido – ir galiausiai baigė sovietų okupuotos. Suomija nepabūgo eiti Žiemos karą ir ginklu apgynė nepriklausomybę.

Tiesa, negalima sakyti „Suomija laimėjo“. Ji neteko labai daug. Sovietai užkariavo dalį Suomijos žemių – Vipuris, Pėtsaris ir daug kitų Suomijos miestų tikriausiai jau visiems laikams atiteko Rusijai. Žuvo 25 000 suomių, bet ir 100 000 sovietų, daug jų nuo šalčio, o ne kulkų (turbūt vienintelis karas, kuriame rusai sušalo!). Nors Suomija nebuvo priversta tapti komunistine, jai ir po Antrojo pasaulinio karo teko pataikauti sovietams: mokėti ~6 mlrd. šiandieninių JAV dolerių vertas duokles laivais ir kitomis prekėmis. Politinę karjerą nepriklausomoje pokario Suomijoje daryti galėjai tik jei tau leisdavo sovietai. Suomijoje buvo draudžiama bet kokia neigiama informacija apie Sovietų Sąjungą – pvz. filmai, knygos, laikraščių straipsniai apie komunizmo siaubus. Eiliniai suomiai su tuo susitaikė, nes visą laiką bijojo, kad juos ištiks Čekoslovakijos ar Vengrijos likimas: atvažiuos sovietų tankai ir nepriklausomybė išnyks kaip dūmas.

Paminklas Hanko mieste. Jis buvo statytas padėkoti vokiečių kariams, kurie Pirmajame pasauliniame kare išvadavo nuo Rusijos. Tačiau kai Suomija pralošė Antrąjį pasaulį karą Sovietų Sąjungai, paminklas buvo pakoreguotas: dabar jis yra tiesiog 'Suomijos nepriklausomybei' neminint kada, kaip ir nuo ko

Paminklas Hanko mieste. Jis buvo statytas padėkoti vokiečių kariams, kurie Pirmajame pasauliniame kare išvadavo nuo Rusijos. Tačiau kai Suomija pralošė Antrąjį pasaulį karą Sovietų Sąjungoje, paminklas buvo pakoreguotas: dabar jis yra tiesiog ‘Suomijos nepriklausomybei’ neminint kada, kaip ir nuo ko

Gal susiteršė sąžinę, bet susikrovė turtus: ~1990 m. Suomija buvo daugiau nei dvigubai turtingesnė už bet kurią valstybę, kurią Sovietai buvo okupavę ar privertę eiti pražūtingu komunistinės ekonomikos keliu. Kai iš socialistinio sąstingio išsivadavusio Lietuva ir Rytų Europa tik mokėsi vakarietiško verslo, Suomija jau turėjo įsivažiavusius “Nokia”, “Hesburger” ir kitus prekės ženklus. Kai lietuviai masiškai emigravo į Vakarus, Suomija jau traukė imigrantus – iš Estijos, Rusijos, arabų šalių ir… Somalio (sakoma, kad pirmieji buvo Maskvos universitetų studentai, neturėję kur dėtis kai sugriuvo Sovietų Sąjunga).

Apskritai Suomijoje labiau nei kur kitur pasaulyje supranti, kokia absurdiška yra ta Rusijos Vakarams įpiršta istorijos versija, neva Sąjungininkų „gėris“ kariavo su Ašies (“fašistų”) blogiu. Suomija didžiąją karo dalį kovėsi būtent Ašies (nacistinės Vokietijos) pusėje, o Sovietų Sąjunga – Sąjungininkų. Tačiau taip atsitiko tik todėl, kad Sovietai be jokios priežasties užpuolė Suomiją, atėmė jos žemes, žudė jos žmones. Tai Sovietų Sąjunga buvo totalitarinė diktatūra, o Suomija – demokratinė šalis. Ir viskas baigėsi žiauriu ir nelogišku sovietų primestu Helsinkio procesu, kuomet demokratiniai Suomijos politikai buvo nuteisti už „pagalbą fašistams“, kuri apsiribojo tuo, kad jie nesutiko atiduoti Sovietų Sąjungai Suomijos ar jos žemių, neįsivedė pragaištingos socialistinės sistemos. Nepasidavė taip, kaip tąsyk pasidavė Lietuva, Latvija ir Estija.

Kuo baigėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikams, kurie pasidavė sovietams, bei apskritai lietuvių, latvių ir estų tautoms – puikiai žinome. 1939 m. Lietuvoje gyveno beveik tiek žmonių, kiek Suomijoje, o šiandien Lietuvoje – perpus mažiau, nei Suomijoje.

Antrojo pasaulinio karo suomių kapai Hietaniemio kapinėse Helsinkyje. Centre - generolo Manerheimo kapas.

Antrojo pasaulinio karo suomių kapai Hietaniemio kapinėse Helsinkyje. Centre – generolo Manerheimo kapas.

Turku ir Tamperė, arba iš kur Suomijos miestuose sovietiški patatai

Mėgstu miestus, architektūrą, bet Suomijos didmiesčių kažkaip nepamilau.

Turbūt todėl, kad žaviausi man miestai, atspindintys kokį nors vieną laikotarpį, stebinantys arba senais ir didingais, arba supermoderniais pastatais, klestinčia kultūra. Antrajam pagal dydį Turku ir trečiajam pagal dydį miestui Tamperei to trūksta: keli įspūdingesni seni pastatai, tarpukario bankai ar gamyklos, paskęsta tarp nuobodžių „dėžučių“.

Turku centre, pasistengus nufotografuoti gatvės fragmentą, kad nepapultų nykūs naujesni pastatai. Rasti tokių nelengva

Turku centre, pasistengus nufotografuoti gatvės fragmentą, kad nepapultų nykūs naujesni pastatai. Rasti tokių nelengva

Daugybė tų daugiabučių, kultūros centrų ar dar ko atrodo it perkelti iš… tarybinių miegamųjų rajonų. Tai ne atsitiktinumas! Tik kad iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai: tai Sovietų Sąjungos – taigi ir sovietinės Lietuvos – architektai prireikus „daug ir pigiai“ pristatyti naujų mikrorajonų įkvėpimo sėmėsi „draugiškoje, bet turtingoje“ Suomijoje bei gana tiksliai viską kopijavo (išskyrus gal medžiagų kokybę).

Nors funkcionalizmas – tasai architektūros stilius be jokių pagražinimų – Suomijoje gimė dar tarpukariu, tikriausiai ne iš gero gyvenimo taip išplito: po Antrojo pasaulinio karo suomiams reikėjo kažkur apgyvendinti 410 000 pabėgėlių iš sovietų okupuotos rytinės Suomijos.

Suomijos jaunimas Turku mieste

Suomijos jaunimas Turku mieste

Kaip ten bebūtų, tikriausiai esu pernelyg sugadintas sovietinio palikimo – ir niekaip negaliu įžvelgti jokio grožio netgi suomių liaupsinamo tokių pastatų architekto Alvaro Alto kūryboje. Matyt todėl, kad tokio tipo pastatai man iškart asocijuojasi su pro langus košiančiais žieminiais vėjais, žodis-žodin girdimais rusiškais kaimynų pokalbiais, išlaužytomis pašto dėžutėmis ir prišlapintomis laiptinėmis. Tai kas, kad Suomijoje tvarkingiau ir, tikriausiai, viso to nėra. „Gal nenakvojam šitų daugiabučių kieme“ – pakalbėjom su žmona kai keliavome miegamuoju automobiliu – „jie atrodo taip, tarsi tuoj išeitų govėda girtuoklių“. Architektūriniai stereotipai!

Sovietų Sąjungos mikrorajonus įkvėpę pastatai Suomijoje

Sovietų Sąjungos mikrorajonus įkvėpusi architektūra Suomijoje

Visgi, gražių vietų Suomijos didmiesčiuose yra – nors ne tiek, kad skirti kiekvienam jų daugiau nei pusdienį. Turku labiausiai patiko Turku pilis (XIII a.), Tamperėje naujam gyvenimui prikelti tekstilės fabrikai ir – jeigu vaikystėje tie kūriniai žavėjo – Trolių mumių muziejus. Rašytojos Tuvės Janson sukurti mumiai – tikras Suomijos kultūros prekės ženklas, puošiantis kavines ir turintis ištisą tinklą vien jam skirtų parduotuvių.

Turku pilis

Turku pilis

Beje, Tamperėje ligi šiol tebeveikia Lenino muziejus. Paskutinis už Rusijos ribų. Pastate kuriame Leninas susipažino su Stalinu. Įkurtas 1946 m., po to, kai Suomija faktiškai pralošė karą sovietams.

Tekstilės fabrikai Tamperėje su simboliškai iškabintais drabužiais

Tekstilės fabrikai Tamperėje su simboliškai iškabintais drabužiais

Helsinkis – šiuolaikinės suomių kultūros širdis

Helsinkis – žaviausias iš didžiųjų Suomijos miestų. Platūs tarpukario ar prieškario bulvarai čia nustelbia nykius pokario daugiabučius. Gražus Suomijos simbolis Senato aikštė su Tuomiokirkko liuteronų katedra, o netoliese – panašaus dydžio Uspenskio stačiatikių katedra. Nes vakarų suomiai perėmė liuteronišką tikėjimą iš švedų, o rytų suomiai – iš rusų.

Uspenskio soboras Helsinkyje

Uspenskio soboras Helsinkyje

Visgi, galbūt Helsinkiui trūksta senovinio kozirio. Tokio, kaip barokinės Vilniaus bažnyčios, kaip Rygos art nouveau ar Talino įtvirtintas gotikinis senamiestis.

Bet Helsinkyje rasi grožybių, dėl kurių verta ten stabtelėti dienai. Įspūdingiausia pasirodė Suomenlina – Švedijos statyta, Rusijos išplėsta sala-tvirtovė: kas valdė ją, valdė Helsinkį ir Suomiją. Jeigu tokios vietos kaip Kauno fortai kelia susidomėjimą, tiesiog būtina persikelti laiveliu į Suomenliną.

Atplaukiant į Suomenlinos salą-tvirtovę

Atplaukiant į Suomenlinos salą-tvirtovę

Savo namais žavi Katajanokos sala, nacionalinio romantizmo veidais – Helsinkio traukinių stotis, o įdomios modernios architektūros pažiba – Tempeliaukio bažnyčia. Požeminė, iškalta uolose, ant kurių pastatytas visas Helsinkis ir didžioji pietinės Suomijos dalis. Helsinkio metro stotelėse irgi matai tas nuogas uolienas.

Tempeliaukio bažnyčia

Tempeliaukio bažnyčia

Nors Helsinkis nėra daug didesnis už Vilnių, jo pastatų masteliai didesni ir todėl dažnai jame filmuojamas Sankt Peterburgas. Helsinkis net surengė 1952 m. olimpiadą (išlikęs Olimpinis stadionas su bokštu) ir tai žymėjo šalies atgimimą po Antrojo pasaulinio karo.

Būtent Helsinkyje stipriausia ir “šiuolaikinė suomių kultūra”, kurios vienas kertinių pagrindų – įvairios jaunimo subkultūros, o ypač – metalo muzika. Metalą vadina “Suomijos popmuzika”, nes ten jis populiaresnis už popsą. Net Euroviziją suomiai laimėjo su gerokai sunkesne nei konkursui įprasta “Lordi” daina. Beje, daugelis suomių kalbą panorusių išmokti užsieniečių, negyvenančių ir neturinčių nieko bendro su Suomija, paprastai yra metalo muzikos gerbėjai. Aišku, tikrosios “metalo muzikos bažnyčios” – įvairūs vasaros festivaliai. Suomiai myli festivalius – įvairiausių stilių.

Suomijos jaunimas mėgsta stipriai 'neformalią' aprangą, tatuiruotes ir pan.

Suomijos jaunimas mėgsta stipriai ‘neformalią’ aprangą, tatuiruotes ir pan.

Laplandija, arba žieminė Suomija

Daugelis šalių turi turistinį sezoną: laiką, kai klimatas geriausias, keliauti – populiariausia ir viskas brangiausia. Daugelyje šalių tai – vasara.

Suomija irgi klesti vasarą, kai viskas žalia, dienos ilgos.

Bet šiluma greitai baigiasi. Kai kurios lankytinos vietos veikia tik nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio, tada pradeda pigti ir viešbučiai. Tačiau kai jau, atrodo, kad šalis užmigs giliu žiemos miegu ir pradeda plisti suomiams būdinga sezoninė depresija, staiga Vasarinės Suomijos vietoje užgimsta nauja – Žiemos Suomija.

Saulėlydis Suomijos mediniame miestelyje

Saulėlydis Suomijos mediniame miestelyje (Porvoo)

Su visiškai naujom lankytinom vietom. Kiekvieną rudenį iš naujo pastatomais sniego ar ledo viešbučiais ar be galo ilgomis žiemos naktimis suplevenančia šiaurės pašvaiste.

Aišku, Žiemos Suomijos sostinė nebe užšalę ežerai ar pašalusios Baltijos krantai, bet Suomijos šiaurė. Suomija – viena vos 7 pasaulio valstybių, valdančių teritorijas, kuriose per Kalėdas išvis nepakyla saulė (o per vidurvasarį – nenusileidžia). Tai – Laplandija su savo unikalia tautybe samiais (išlikusia pagonimis dar ilgiau, nei lietuviai) ir Kalėdų senelio kaimu, kažkaip sugebėjusiu įtikinti pasaulį, kad jis – pats tikriausias. Žieminės Suomijos atmosfera tam tinka!

Medinė vila Suomijoje

Medinė vila Suomijoje

Deja, kol kas tos Žiemos Suomijos dar nesu lankęs ir tos žemės, kur Suomijos miškai perauga į taigą pilną prijaukintų, bet laisvai besiganančių šiaurės elnių – mano ateities planuose.

Kaip keliauti po Suomiją

Į Suomiją kartais pasitaiko pigių skrydžių iš Lietuvos, pirmąkart į Helsinkį būtent skridau.

Bet kitą kartą net pats nustebau, kaip greitai ten galima nuvažiuoti savo automobiliu. Kai atėjo laikas grįžti, pernakvojęs Helsinkyje ir įsėdęs į 9:00 išplaukiantį rytinį keltą Helsinkis-Talinas, Vilniuje buvau apie 20:00 – nors pakeliui ir valgiau restorane, stojau degalinėse. Atrodo, į Lenkijos miestus anapus Varšuvos neretai ilgiau užtrunka.

Kelte Helsinkis-Talinas. Įprastinis kelias automobiliu į Suomiją - iki Talino, tada keltu. Šie keltai dydžio beveik su kruiziniais laivais, net gyva muzika groja. Daugybė estų kasdien jais rytais plaukia į darbą Helsinkyje, vakarais grįžta.

Kelte Helsinkis-Talinas. Įprastinis kelias automobiliu į Suomiją – per Latviją iki Talino, tada keltu. Šie keltai dydžio beveik su kruiziniais laivais, net gyva muzika groja. Daugybė estų kasdien jais rytais plaukia į darbą Helsinkyje, vakarais grįžta.

Automobilis Suomijoje labai praverčia, nes atstumai ten dideli, o pagrindinės lankytinos vietos – ne miestuose. Automobiliai svarbūs vietinei kultūrai: daugelyje miestų ir miestelių nemokamas parkavimas (arba mokamas tik trumpai), tiesa, benzinas vienas brangiausių Europoje. Žavu stebėti senovinius automobilius, kuriuos Suomijoje itin populiaru puoselėti.

Na o viešasis transportas Suomijoje ne tik, kad retas (toliau nuo miestų), bet ir nepigus. Kaip ir visa kita: viešbučiai, restoranai. Tai brangi šalis. Todėl gali būti logiška važiuoti kemperiu. Aišku, didžiausias taupymas jei neužsuki į kempingus – tai irgi nepigu. Bet kiekvienoje gražioje paežerės aikštelėje Suomijos vasaromis pilna “nakvojančių” kemperių – tai saugu, nes Suomija saugi šalis.

Suomiai su senu automobiliu ir priderinta gyvenamąja priekaba laukia eilės į keltą

Suomiai su senu automobiliu ir priderinta gyvenamąja priekaba laukia eilės į keltą

Kai yra dvi šalys – “Vasaros Suomija” ir “Žiemos Suomija” – niekaip negali visos Suomijos aplankyti per vieną kartą. Iš pradžių turėjau tokią mintį, bet perskaitęs, kiek šiaurės Suomijos įdomybių prieinama tik žiemą, pasirinkau vasarą keliauti tik į pietų Suomiją, na o šiaurės Suomija manęs dar laukia.

Suomijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Suomiją

Suomijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Suomiją

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

    3 komentarai

  1. “demokratiniai Suomijos politikai buvo nuteisti už „pagalbą fašistams“, kuri apsiribojo tuo, kad jie nesutiko atiduoti Sovietų Sąjungai Suomijos ar jos žemių, neįsivedė pragaištingos socialistinės sistemos.”

    Čia reiktų papildyti tuo, kad vien Žiemos karo galbūt nebūtų tam užtekę. Bet pynėsi raizgalynė, sovietai tikėtinai ruošėsi galutinai užimti Suomiją, nebetekusią Manerheimo linijos, Suomija priėmė vokiečių karių, Vokietijai užpuolus sovietus šie bombardavo Suomiją ir ši įsiveržė į TSRS, bet neapsiribojo atsiimdama savo prarastas teritorijas, bet ir užėmė šiek tiek anksčiau ankstesnės sovietų teritorijos, taip padėdama blokuoti Leningradą. Blokada buvo baisus dalykas, bet suomių garbei reikia pripažinti, kad Leningradui sentimentus jautęs Manerheimas nesutiko jo pulti ir spaudžiamas vokiečių. Net ir patys rusai, panašu, nėra vieningi kaip vertinti, “ar stiklinė pustuštė ar puspilnė”: 2016 m. Manerheimui Sankt Peterburge pakabino atminimo lentą (dalyvavo Rusijos prezidento administracijos vadovas, kultūros ministras), bet ją vandalai vis sulaistydavo dažais, grupuotės protestuodavo, tai po kelių mėnesių nuėmė.

    • Dėkui už papildymą, jis teisingas.

      Kadangi straipsnis nesikoncentruoja į būtent istoriją, kad būtų glausčiau, sutraukiau tai į sakinį “nesutiko atiduoti Sovietų Sąjungai Suomijos ar jos žemių” su ta mintim, kad tai apima ir Suomijos nesusitaikymą su tuo, kad Sovietų Sąjunga 1940 m. jėga atplėšė jos žemes (ir gynybinę Manereheimo liniją), taigi, vos atsirado galimybė 1941 m. tas žemes atsiimti dėl Sovietų Sąjungos užimtumo kitame fronte prieš Vokietiją, Suomija tą ir padarė (tas karas Vakarų pasaulyje “Pratęsimo karu”, nes buvo kaip Žiemos karo tęsinys, tik jei 1939-1940 m. Sovietų Sąjunga aiškiai buvo stipresnė už Suomiją nes tai buvo vienintelis jos karas, tai jau 1941-1942 m. buvo priešingai, nes Sovietų Sąjunga kovojo nebe vienu frontu su daug priešų).

      Sunku pasakyti “kas būtų jeigu būtų”, bet abejoju, ar ką būtų keitę tai, jei Suomijos kariuomenė būtų sustojusi tiksliai ties 1939 m. “senosiomis sienomis” ir neužėmusi strategiškai lengviau apginamos pozicijos tarp Ladogos ir Onegos ežerų. Manau, sovietai vis tiek būtų reikalavę iš karą pralaimėjusių suomių elgtis atitinkamai – atiduoti teritorijas, mokėti reparacijas, teisti lyderius už “agresiją” (nes juk esą naujosios 1940 m. sienos jau buvo įtvirtintos Maskvos sutartimi, kurią sovietai jėga privertė suomius pasirašyti po Žiemos karo ir prieš Pratęsimo karą) ir t.t.

  2. Beje, Helsinky labai norėčiau aplankyt Manerheimo muziejų. Vienintelį kartą kai tam mieste buvau, negalėjau – buvo Velykos, šventinės dienos.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *