Andai – aukščiausi pasaulio kalnai anapus Azijos… Ir niekur kitur jie nėra tokie įvairūs, kaip Argentinoje!
Vienu garsiausių pasaulio kelių – 5000+ km ilgio Argentinos 40-uoju – čia važiavome ir jūros lygyje, ir 5 km aukštyje. Asfaltu ir vos pravažiuojamu žvyru. Pro indėnų kaimus ir pro vynuogių plantacijas. Pro laukinius gvanakus ir naminių karvių rančas. Per drėgnas „beveik džiungles“, per išdžiūvusius druskos ežerus ir sausas vėjuotas dykumas…
Šiaurės Vakarų Argentinoje
Akonkagvos kalnas – Andų širdis
Kai kurie keliautojai Argentinos Andus pravažiuoja išsyk, nuo šiaurės iki pietų. Bet aš pasirinkau „skelti“ į dvi keliones: vieną kartą į pietus, o kitą kartą į šiaurę nuo pačios aukščiausios Andų viršūnės – Akonkagvos kalno.
Akonkagvos viršūnė ir takas link jos iš apžvalgos aikštelės
6961 m aukščio Akonkagva aukštesnė už viską šioje žemėje, išskyrus Himalajų ir aplinkines viršukalnes! Pradedantys alpinistai džiaugiasi, kad į šitokį aukštį gali įkopti per „eilinį žygį“, įsigiję pigų leidimą. Akonkagva – ne Everestas – specialių priemonių, šerpų, dešimttūkstantinių sumų nereikia! Bet vargas tiems, kas ją nuvertina: sėkmingai įkopia tik trečdalis, pradėjusių žygį, o kai kurie ir padeda galvas… Netoli Akonkagvos papėdės plyti ištisos Andinistų kapinės. Iš pradžių palei tą simbolinį kalnelį alpinistai laidoti „iš reikalo“ – šitaip sunku ir brangu buvo „išsiųsti lavonus namo“. O dabar jau dažno kalnų mylėtojo paskutinė valia atgulti ten, tarp likimo brolių, po antkapiu, kur vietoj gėlių kažkas paliks kalnų batus ar kirtiklius…
Andinistų kapinių viršūnėje
Dar iki alpinistų tose kapinaitėse laidoti geležinkelio statybininkai, kurių „gyvenimo darbas“ Transandinis geležinkelis 1910 m. prakirto Andus, pirmąsyk sujungdamas Argentiną su Čile. Bet geležinkelis žuvo kaip ir šimtai ar tūkstančiai jo kūrėjų: tik aplūžę bėgiai boluoja palei Andus kertantį -ąjį kelią, joks traukinys ten nuo pat 1977 m. nevažiavo… Nes tada Argentina ir Čilė susipyko. Ir Andų Kristaus statulos, 1904 m. pastatytos 3832 m aukštyje kad simbolizuotų taiką tarp abiejų šalių, neišvydome: kelia, atrodo, buvo nuplautas.
Sunykęs Transandinis geležinkelis
Daug ko Argentinoje nebėra. Kadaise ši šalis buvo tarp pasaulio turtingiausių, o paskui grimzdo vis giliau ir giliau į skurdo liūną. Paandės apmirusiuose „kurortuose“ kaip Barealis sunkoka buvo rasti ir nakvynę, ir kur pavalgyti: dirba viskas trumpai, informacija internete smarkiai pasenusi, šeimininkai-verslininkai „žongliruoja“ keliais darbais, verslais. Kai pašaukia vienas jų – kitas „užrakinamas“.
Tokiais automobiliais dar važinėjama….
Šiaip ne taip Barealyje radome restoraną-piceriją, be ženklų, išdaužytais langais, bet veikiantį, užkrimtome sūriu turtingos argentinietiškos picos. Radome ir namelį apsistoti – aplaupytais čiužiniais, pripustytą smėlio. Be namelių, ten populiarūs kupolai – bet tokie nepermatomi, tarsi „glampingo“ parodija… Ir visada turi būti pasiruošęs argentinietiškai biurokratijai: štai į taką prie Akokagvos bilietų nepardavė, liepė užsakyti internetu (nors toje vietoje nėra mobilaus ryšio), o apmokėti vėliau mieste kasoje grynais, ir čia tik vienas pavyzdėlis…
Andų vaizdas nuo Barealio
Kas ten tikrai amžina, neprilygstama, nenugalima – tai Andų vaizdai! Jie čia prieš akis visada – kaip ir ryškios žvaigždės naktimis. Nes giedra ten nuolatos: vėjas pučia iš Vakarų ir debesys „stringa“ Čilėje, užsikabinę už Andų. Tad Akonkagvą – priešingai daugeliui legendinių pasaulio kalnų – gali pamatyti kada be atkeliautum! Belieka pasirinkti tinkamą paros metą: link Akonkagvos važiavome ryte, kai saulė šviečia tiesiai į ją ir jos mažesnius „brolius milžinus“. Pakeliui pažiūrėjome natūralų Inkų tiltą, sraunias raftingo upes…
Raftingas
Kelias gražus, tvarkingas, lygus, bet pavojų pamiršti neleidžia geltonos žvaigždės: Argentinoje po vieną tokią išbraižoma kiekvienai kelių aukai. Netoli užsukimo prie tako į gražiausią Akonkagvos vaizdą – 19 žvaigždžių. Autobuso katastrofa…
Inkų tiltas
Mendosa – vynuogynų turtai ir mistinių dykumų skurdas
Akonkagva tokia didžiulė, kad matosi ne tik nuo prie Andų besiglaudžiančio 40 kelio, bet ir iš Mendosos ketvirtojo pagal dydį Argentinos milijoninio miesto, ir jį supančių vynuogynų, vyno ragavimo „punktų“, kuriuos turistai metodiškai lanko dviračiais ir net specialiais autobusais. Mendosa (o tiksliau jos priemiestis Maipu) – neabejotina Argentinos vyno sostinė!
Mendosos vynuogyne
Mendosos pėsčiųjų gatvėse ir didingose universalinėse parduotuvėse sunkiai tikisi, kas laukia greitai išvažiavus iš miesto. Tušti keliai, greitai virstantys žvyrkeliais. Dykumos. Lūšnynus primenantys iš molio drėbti kaimai – tai skurdžiausi Argentinos regionai. Visur šmėruoja pakelės „altoriai“ Argentinos „liaudies šventiesiems“. Daugumos jų centre – kūdikį žindančio moters lavono statulėlė. O aplink – plastikiniai vandens buteliai. Pilni. Nes tai ne šiukšlės, o aukos Negyvėlei Korėjai (Difunta Correa).
Negyvėlės Korėjos šventyklėlė pakeliui
Mat Negyvėlė Korėja, pasak labiausiai paplitusio legendos varianto, išėjo su kūdikiu į paandės dykumas ieškoti savo į Argentinos pilietinį karą ~1840 m. paimto vyro. Pasiklydo, mirė iš troškulio. Bet – stebuklas! – pienas jos krūtinėje neišdžiūvo ir kūdikis išgyveno čiulpdamas lavono krūtį. Milijonai argentiniečių tuo tiki, sunkvežimių vairuotojai stoja melstis prie altorėlių, bet net mane nustebino ką radau Valjesito kaime, kur esą rastas Negyvėlės Korėjos lavonas. Ištisas kalnas ten nusėtas namų maketais, automobilių numeriais, vaikų nuotraukomis – viskuo, ko meldė argentiniečiai, ir Korėja išpildė. Aišku, ir nuotraukos su Argentinos pergale 2022 m. Pasaulio futbolo čempionate pakabintos!
Negyvėlės Korėjos pagrindinėje šventykloje Valjesite
Įsijautus į tų vietų atokumą, bergždumą, supančios gamtos dydį ir žmogaus menkumą, ir amžinai žemyn riedančią ekonomiką, nesunku suprasti, kodėl tokių „liaudies šventųjų“ ten gausu. Stebuklas kartais atrodo labiau tikėtinas, nei kad kas nors pasikeistų be jo!
Palaikis kaimas pakeliui
Indėniški ir drėgni Argentinos Šiaurės Vakarai
Tolyn į šiaurę nuo Akonkagvos viskas keičiasi – aišku, iš lėto, nes atstumai čia skaičiuojami kelionės dienomis. Dykumose sukasi „smėlio viesulai“, paskui 40-ą kelią ima supti didžiuliai kaktusai – cardones – šitaip gąsdindavę ispanų kolonistus – paskui didelės druskos lygumos kaip Salinas Grandes.
Kelias link Salinas Grandes
Asfaltą be jokių perspėjimų pakeičia žvyras, jo kokybė gali kristi netikėtai. „Paskambinkite policijai ir paklauskite, ar 40-o kelio atkarpos, kuriomis norite važiuoti, pravažiuojamos“ – rašo kelionių vadovų knygose. Skambinti neteko, nes prie aukščiausio Argentinos miestelio San Antonio de Los Kobreso (3775 m) mus sustabdę pareigūnai patys įspėjo – prie aukščiausio 40-o kelio taško Abra del Acay (4972 m aukštyje) galime privažiuoti, bet toliau riedėti šiukštu nebandykime. Ne vienam „overlanderiui“ ten teko suktis, važiuoti per aplinkui. Ir eina kalbos, kad ta atkarpa buvo uždaryta jau kelis metus…
San Antonijo de Los Kobres miestelis
Argentinos Šiaurės Vakaruose visi keliai – laikini! Mat vėjai ten pučia nebe iš Vakarų, o iš Rytų, ir debesys „stringa“ Argentinos pusėje, Junguose vadinamuose drėgnuose kalnuose. Važiuojant jais link Saltos miesto laukė tirštesnis rūkas, nei kada gyvenime regėjau, laukė tiesiog per kelią tekantys upeliai su kriokliais. O štai kai grįžinėjome nuo spalvomis garsėjančio Serranias de Hornocal spalvoto kraštovaizdžio, smogė tokia liūtis ir kruša, kad vienintelį kelią atgal tiesiog… išplovė. Kai apėjau pėsčiom nejudantį automobilių kamštį išvydau vaizdą, po kurio sau pasakiau – „visą naktį čia nepravažiuosime“. Atrodė, tarsi milžiniška upė per kelią pasileido, tarsi reiktų tilto, o jo nėra. Priėjus pernelyg arti, vietiniai liepė trauktis – ta upė nuolat plovė vis naujus ir naujus krantus.
Kamštis prie išplauto kelio grįžtant nuo Serranias de Hornacal
Bet išvažiavome gal po valandos. Radosi kas ėmėsi kastuvų, sukasė naują kelią „iki kitos liūties“, o ir lietus baigėsi, stebėtinai greitai išdžiovindamas kebradą. Andų upės galingos ir tūžmingos, bet trumpalaikės!
Pirmieji drąsuoliai kerta upę
Bet Jungose lyja keliskart daugiau nei Lietuvoje (ypač vasarą) ir žmogus – tik gamtos žaislas. Ir dažnai dėsnis toks: žingsnis pirmyn, du atgal… Kadaise Argentinos Šiaurės Vakarai garsėjo „Padebesų traukiniu“ (Tren a las Nubes), veždavusiu iš Saltos ir San Antoniją ar net į Čilę per Polvarilos viaduką 4200 m aukštyje… Iš viso maršruto beliko keliasdešimt kilometrų ruožas San Antonio de Los Kobres-Polvarila. Pasiliko ir Pačamamai – Žemei motinai – besimeldžiantys „iš maršruto ištrintų“ teritorijų žmonės, kad traukinys ir turistų pinigai grįžtų į jų kaimus.
Rūke paskendęs kelias Jungose ir per jį besiverčiantis krioklelis
Balti veidai Argentinos Šiaurės Vakaruose pamažu išnyksta, juos pakeičia indėnai. Priešingai likusiai Argentinai, čia valdė Inkų imperija, po savęs paliko Tilkaros tvirtovę, kelių tinklą, ir gausybę palikuonių. Ilgus metus niekinti, Argentinos indėnai atgimsta: plazda indėnų vėliavos, jų kultūrą atspindi freskos ant jaukių kavinių, barų ir hostelių tokiuose miesteliuose kaip Tilkara ar Purmamarka ar Kačis. Meniu argentinietišką jautieną nustelbia lamiena.
Tilkaros miestelyje
Praeities, aišku, neištrinsi: štai Tilkaros tvirtovė atstatyta negrabiai, visai nesuprantant indėnų kultūrų, paminklas archeologams ten – meksikietiškos piramidės formos… Ir skurdo daug: anapus „turistinių kelių“ miesteliai gerokai liūdnesni (kaip Humahuaka). Bet kažkaip Argentinos Šiaurės Vakaruose jaučiausi geriau, gyviau nei Akonkagvos prieigose.
Argentinos ir indėnų (dešinėje) vėliava pakeliui į Tilkaros inkų tvirtovę (Pukarą)
Argentinos Šiaurės Vakarai panašesni į ispaniškai-indėniškąją Boliviją, nei likusią Argentiną. Regiono širdis – kepinantis ir drėgnas Saltos miestas – garsėja Aukštumų archeologijos muziejuje demonstruojamomis inkų mumijomis: aukščiausių Andų kalnų viršūnėse paaukotais vaikais. Garsėja jis ir penjos muzika, tokiu argentinietišku kantri, kurio norėdami paklausyti garsioje Casona del Molino vietoje laukėme virš valandos eilėje: kaip tango Buenos Airėse, taip penja Saltoje, Buenos Airių jaunimėlis lekia jos klausyti… Garsėja Salta ir ispanų kolonijine architektūra – kitur Argentinoje to labai mažai, nes likusią Argentiną statė ne tiek ispanai ir indėnai, kiek vėlesni imigrantai iš Europos.
Penjos muzika Casera del Molino
Bet Bolivijoje
O štai Bolivijoje laukė nakvynės ir 4350 m aukščiuose, o tie San Antonijo 3775 m buvo visiška norma, net žemuma! Argentina turi aukščiausią Andų viršūnę, bet Bolivijoje milijonai gyvena tokiuose aukščiuose, kur Argentinoje stūkso nebent vos privažiuojami kaimai.
Polvarilos geležinkelio viadukas prie San Antonijos de los Kobreso (paskutinė Padebesių traukinio stotelė)
40 keliu iki pietinio pasaulio galo
Į priešingą pusę – pietus – nuo Akonkagvos – laukė visiškai kita „istorija“. Klimatas pamažu šalo, šalo – kremą nuo saulės teko keisti striukėmis.
Sausos atokios žemės ten leido išlikti dinozaurų fosilijoms, suakmenėjusių medžių miškams ir tūkstančių metų senumo uolų tapybai.
Paskui atvykome į žalią Bariločės kurortą, kurį supa vieni gražiausių pasaulio ežerų. Ten tokia butaforinė Europa: Šveicarijos kalnų architektūra, šokoladai, niufaundlendai ir… matrioškos suvenyrų parduotuvėse. Argentiniečiai save vadina „Pietų Amerikos europiečiais“ ir jiems tokia aplinka – prabangi svajonė.
Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą
Anapus Bariločės, kiekvienas kitas miestelis atrodė vis menkesnis, vis mažiau civilizacijos paveiktas, vis galingesnio šalto vėjo gairinamas. Galiausiai ir keliasdešimties žmonių kaimas jau būdavo didžiausias „miestas“ šimtų kilometrų atstumu, aplinkui ganėsi didžiulės gvanakų kaimenės, o danguje spindėjo daugiau žvaigždžių nei kada įsivaizduotum jei buvai tik Europoje. Degalų pylimąsi, nakvynes čia reikėjo kruopščiai planuoti: net kito automobilio galėjai nesusitikti ir valandą-kitą.
Pamačius ženklą ‘degalinė’ iš tolo, atrodo tuoj galėsi sustoti, atsigaivinti. Tada pamatai atstumą – 130 km. Tada sustoji tiesiog kelyje – juk vis tiek niekas nevažiuos, o jei važiuos, pamatysi iš labai toli.
Dažną tų miestelių kūrė imigrantai iš Europos, kuriems Argentina XIX a. dovanojo „niekieno žemių“ Patagonijos vėjuose. Tarp tokių buvo ir lietuviai, kūrę Sarmiento miestą, o Eskelio mieste stūkso lietuviškas kaimas-muziejus. Vėliau į Patagoniją traukėsi ir hipiai (Bolsonas), nes argi rasi tam liūdnai romantiškesnę vieną? O šiandien ją numylėję žygeiviai, pavyzdžiui, Anduose ties Čaltenu.
Eskelio lietuvių muziejus
Galutinis kelionės 40 keliu į pietus tikslas daugeliui – nebe kalnai, o ledynai tarp jų. Ypač Perito Moreno, vienas garsiausių pasaulyje, kurį nuo pasivaikščiojimo tako galėjom beveik ranka pasiekti, stebėdami lėtą jo tirpimą. El Kalafatės mieste prie jo turistų jau tikra gausybė – tik daugelis atskrenda lėktuvu iš Buenos Airių. Ir tie, kurie visą 40 kelią pervažiavo automobiliais, kemperiais, motociklais klijuodami pakeliui ekspedicijų lipdukus gali pasijusti tikri didvyriai.
Perito Moreno ledynas
Anapus El Kalafatės, kur 40-as kelias pasuka link Atlanto vandenyno, jie vėl lieka vieni. Kelio pabaiga – netoli Rio Galjegoso miesto, garsėjančio vienais didžiausių pasaulyje potvyinių ir atoslūgių: kur naktį mačiau esant akmenuotą lygumą, grįžęs dieną radau tekant upę. Jei tokia vieta būtų netoli kokio didmiesčio, daug kas važiuotų pažiūrėti, bet su Patagonijos masteliais tik atkakaliausi ratuoti keliautojai ją pasiekia.
Rio Galjegosas per atoslūgį. Per potvynį laivas būna vandeny
Kaip ten bebūtų Argentinos Patagonija – jau visai kitokia žemė ir Andų kalnai ten – tik fonas atšiauriai didybei. Yra ir kitų kelių, kitų maršrutų. Todėl apie Patagoniją parašiau atskirą straipsnį, kuriame ir daugiau informacijos apie Patagonijos Andus.
Andų pietinė pabaiga – ne pabaiga?!
Andai Argentinoje nesibaigia Patagonija. Jų galas, sakoma, Ugnies Žemės saloje. Toje pačioje, kurioje piečiausias pasaulio kelias, geležinkelis, miestas, prekybos centras ir dar galai žino kas.
Ušuajos, piečiausio pasaulio miesto, peizažas Andų papėdėje
Bet kiti sako, kad Andai nepasibaigia nė ten, kad panyra į vandenyną ties Dreiko sąsiauriu ir vėl iškyla jau Antarktidos pusiasalyje. Ten jokiu keliu nebenuvažiuosi – ten plaukėme laivu. Ten – lyg kita planeta: be valstybių, be uostų, be žmonių – tik ledkalniai, pingvinai, ruoniai, banginiai. Argentina laiko, kad ta Antarktidos dalis priklauso jai, žymi ją savo žemėlapiuose, bet niekas to nepripažįsta… Bet tai jau irgi kita istorija.
Aukščiausi Antarktidos pusiasalio kalnai
Kur benubrėžtum jų pabaigą, Andai – ilgiausia tokia kalnų grandinė ir vienintelė, palei (per) kurią keliaudamas automobiliu gali pasiekti šitokius aukščius ir „pervažiuoti“ kone visą pasaulio geografiją, geologiją, visą Amerikos kultūrinę įvairovę… Vien Argentinoje jau kiek pamatai, o Andų šalių Pietų Amerikoje – bent septynios.
Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai
1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje
Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje
Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.
Naujausi komentarai