Išskleisti meniu

Gilio salos Indonezijoje

Gilis – malonumų, laisvės ir gamtos rojus

Gilis – malonumų, laisvės ir gamtos rojus

| 0 komentarų

Trys Gili salelės – tarsi miražas pietų jūrose. Jos priklauso Indonezijai, tačiau su ja turi mažai bendro. Nuo civilizacijos pabėgę australai ir kiti vakariečiai čia įkūrė Kurortus iš didžiosios K – tokius, kokių kitur pasaulyje neteko matyti. Kur kiekvienas viešbutis, kiekvienas paplūdimys – unikalus, išradingas. Kur nėra nė vieno automobilio, o viešasis transportas – karietos. Kur nėra prieplaukų, o atplaukęs laivu iki kranto brendi jūra. Kur dar 1970 m. buvo tik negyvenamos salos.

Ir nors kiekvieną salelę gali apeiti ratu maždaug per valandą, jose išsitenka ir utopiški paplūdimiai, ir vaizdai nuo kalvų, ir pašėlę vakarėliai, ir visokios alternatyvios subkultūros. Ir tik pirmą dieną atrodo keista, kad turistės su bikiniais smėlėtose gatvėse nuolat prasilenkinėja su čadromis vilkinčiomis vietinėmis, o regio, hiphopo ar 70-ųjų muzikos melodijos konkuruoja su kaip reta ilgais muedzinų šauksmais.

Gilio Travangano pagrindinėje gatvėje - karietos, dviračiai, 'Pub Crawl' reklamos

Gilio Travangano pagrindinėje gatvėje – karietos, dviračiai, ‘Pub Crawl’ reklamos

Šis straipsnis apie Gilį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Travanganas – amžinas vasaros festivalis

Travanganas – didžiausioji Gilio salelė – geriausiai atspindi Gilio dvasią. Ji – lyg koks amžinas muzikos festivalis. Kiekvieną metų vakarą į aibę pajūrio scenų išėjusios muzikantų grupės atleika dainas kiekvienam įmanomam skoniui. Liepsnoja laužai, tūkstančius sutraukia kasvakarinės saulės palydos, kai ji neria į vandenį greta Balio salos ir šventojo Agungo kalno, pakyla vakarinis vėjas.

Saulėlydžio laukimas Gilio Travangano vakaruose

Saulėlydžio laukimas Gilio Travangano vakaruose

Tik, priešingai festivaliams, vietoje laikinų „palapinių miestelių“ Travangane suręsti nuolatiniai poilsio bungalų kaimai (nakvoti daugybėje jų pigiau, nei Europos kempinguose). Yra ir gausybė kitokių viešbučių – tik nė vieno nuobodaus betoninio pastato. Visi vienas kitą perspjauna architektūriniais sprendimais, atodaira gamtai. Daugelio savininkai – visokie australai ar vakariečiai panorę išeiti „šilton pensijon“. Jiems nepakanka tiesiog turėti viešbučio ar restorano verslą – jiems tas viešbutis ar restoranas ir gyvenimo prasmė, meno kūrinys, kuriame jie mėgina sukurti „rojų žemėje“ sau ir svečiams.

Vieno Gilio viešbučių interjeras

Vieno Gilio viešbučių interjeras

Pavyzdžiui, visi patiekalai, kuriuos valgiau Gilyje, labai skanūs. Nesvarbu, indonezietiški, itališki, meksikietiški, indiški, burgeriai, picos, pigūs ir nepigūs: jokiame kitame kurorte gyvenime šitaip nesisekė su maistu. Ir nors buvau sezono metu, niekuomet netrūko stalelio restorane, vietos masažo salone, ką jau kalbėti apie paplūdimius (daugelis beveik tušti). O viešbučiai ir bungalai tik statomi, statomi.

Indiškos tematikos pajūrio restoranas

Indiškos tematikos pajūrio restoranas

Gilis – rojus pavojuje?

Bent kol kas Gilį atrado dar gana mažai turistų (beveik nėra rusų, kinų), bet jau šimtai investuoja(?) ofiso rutinoje uždirbtus pinigus tame tropikų rojuje. Nuo to turistams tik lengviau: konkurencija didesnė, kokybė aukštesnė, kainos žemesnės.

Gilio restoranuose tuščių vietų pakanka - net per saulėlydį vakarinėje Travangano pusėje

Gilio restoranuose tuščių vietų pakanka – net per saulėlydį vakarinėje Travangano pusėje

Tiesa, „senieji“ Gilio gerbėjai man paprieštarautų: jiems Gilis – ypač Travanganas – jau sugadintas, sunaikintas. „Per 10 metų nuo 2009 m. turistų skaičius išaugo nuo 35 000 per metus iki milijono“ – rašo vienas toks. Tikrai taip – per 10 dienų dabar atvyksta tiek turistų, kiek seniau per metus. Aišku, per tą laiką geometrine progresija augo ir viešbučių, restoranų skaičiai. Travanganas jau beveik visai užstatytas – rytinė pakrantė tankiau (ten – miestelis, pajūrio promenada su restoranais), vakarinė pakrantė – skysčiau, ten atmosfera dar prabangiai (bet nelabai brangiai) kaimiška, daugiau erdvės.

Nuomojamų namelių kompleksas Gilio Travangano vakarinėje pakrantėje

Nuomojamų namelių kompleksas Gilio Travangano vakarinėje pakrantėje

Tačiau tokį kelią nuėjo daug pietryčių Azijos kurortų. Iš pradžių kokie laukinės gamtos mylėtojai „atranda“ kokią „idealią laukinę pakrantę“ (pažiūrėkite filmą „Paplūdimys“). Garsas apie ją sklinda iš lūpų į lūpas, ar, šiais laikais, iš Facebook/Instagram paskyros į Facebook/Instagram paskyrą, „atradėjų“ vienetai virsta šimtais. Atsidaro pirmosios kavinės, viešbutėliai. Prie laukinės gamtos mylėtojų tuomet prisijungia kitokie turistai – tie kuriems reikia ir mažumėlės komforto. Šimtai atvykėlių greitai virsta tūkstančiais. Kavinių, viešbučių dar daugėja, randasi prabangesni, įvairesni – ir tuoj jau į kurortą važiuoja dešimtys ir šimtai tūkstančių „masinių turistų“. Galiausiai kai kur jie virsta milijonais, išdygsta viešbučių dangoraižiai ir daugiabučių kompleksai.

Vienas daugelio klubų Gilio Travangano rytinio kranto promenadoje

Vienas daugelio klubų Gilio Travangano rytinio kranto promenadoje

Gilis nuėjo kažkur pusę to kelio, Balis – gerokai toliau, Tailando Pataja – jau dangoraižių kurortas. Kai Indonezijoje per 17 000 salų, jų užteks visiems: yra poilsiautojas, kuriam patinka Balis, yra kuriam Gilis, yra kuris nė nenori išduoti jo mylimos salos pavadinimo, kad gink Dieve jos neatrastų kiti lietuviai ar europiečiai.

Saulėlydžio kokteiliai Gilio Travangane - patirtis, kurios tiesiog neturėsi laukinės gamtos kurorte

Saulėlydžio kokteiliai Gilio Travangane – patirtis, kurios tiesiog neturėsi laukinės gamtos kurorte

Travanganą padengė kavinės ir viešbučiai, bet vaizdai į paplūdimius, žydrą-žydrą nuo dugno koralų jūrą ir šiandien – tarsi iš kokio krikščioniško filmo apie rojų. Rytuose horizonte – kitos Gili salos ir Lombokas, pietuose į rifus dūžta didelės atviros jūros bangos, vakaruose – tolimo Balio vaizdai ir nuostabūs saulėlydžiai, šiaurėje – daugiausiai saulės. Kitur pasaulyje turi ilgokai važiuoti automobiliu, kad išvystum šitokius skirtingus pribloškiamus vaizdus: Gilyje pakanka pasivaikščioti pėsčiomis ar pravažiuoti dviračiu.

Rytinė Gilio Travangano pakrantė

Rytinė Gilio Travangano pakrantė. Maža sala kairėje – Gili Meno, o kalnai – jau Lomboko saloje

Vienintelė išimtis iš rojaus vaizdinio: maudynės jūroje. Vos įbrendi – ir kojas pjauna suakmenėję koralai, geriau maudytis su basutėmis. „Senieji Gilio fanai“ ir čia niurzga: girdi, koralai išmirė nuo žmonių veiklos. Gal ir taip, bet čia tik aplink pačias saleles (na, tiesiog neįmanoma, kad koralai vešėtų uoste). Niekur pasaulyje nemačiau tiek daug nardymo reklamų, nardymo mokyklų (su balionais, vienu įkvėpimu, su vamzdeliu ir kt.), laivų stikliniais dugnais, net GoPro „povandeninių videokamerų“ nuomos agentūrų ir t.t.: tik paplauk toliau ir koralai – nuostabūs.

Narų treniruotė specialiame giliame baseine Gilio Travangane

Narų treniruotė specialiame giliame baseine Gilio Travangane

Gili Air ir Gili Meno – kitokios Gilio salos

Visos trys Gili salos labai skirtingos. Gili Meno, plytininti per vidurį, turi mažiausiai „veiklos“ ir užtat „laukiniausius“ paplūdimius.

Gili Air, arčiausiai Lomboko, labiausiai jį ir primena. Jei Travangane kiekvienas darbuotojas, su kuriuo bendravau, paklaustas iš kur atsakydavo maždaug „Vakar atplaukiau iš Lomboko, padirbsiu kelias dienas ir vėl grįšiu namo“, tai Gili Air turi savą „vietinių“ kaimą, daugiausiai gyventojų.

Gili Air vietinių kaimas

Gili Air vietinių kaimas

Ten jau rytietiškas chaosas konkuruoja su vakarietiška tvarka: kelias aplink salą negrįstas („Kam šioje saloje nuomoja dviračius, kai per smėlį nepavažiuosi?“ – skundėsi sutiktos turistės), požiūris į tvarką ir švarą paprastesnis. Visgi, viskas daug vakarietiškiau, nei gretimame Lomboke, ir jei kas nors norėtų „švelniai paragauti“ Indonezijos, bet nenerti į ją stačia galva, Gili Air – pats tas.

Gili Air negrįsta pajūrio promenada

Gili Air negrįsta pajūrio promenada

Apsistojus vienoje saloje, galima aplankyti ir kitas: tarp salų kursuoja brangesni greitieji laivai ir pigesni bangų sūpuojami vietiniai. Pastarieji plaukia tik ryte ir dieną, todlė vieną dieną galima nuplaukti tik į vieną iš kitų Gili salų ir sugrįžti.

Turistai išlipa Gili Air saloje atplaukę iš Gili Travangano. Kaip ir visur Gilyje, nėra prieplaukų, brendama jūra

Turistai išlipa Gili Air saloje atplaukę iš Gili Travangano. Kaip ir visur Gilyje, nėra prieplaukų, brendama jūra

Gilio kultūrą kūrė ir turistai – sūpynės, grybukai ir kt.

Gilio salos labai skirtingos, bet turi ir savą bendrą kultūrą, savas tradicijas. Jos – labai naujos, bet kartu labai įsišaknijusios, ir jas kūrė ne tiek indoneziečiai, o įvairiataučiai atvykėliai. Mat iki ~1970 m. Gili salos buvo negyvenamos: tada ten atsikėlė pavieniai žvejai, o netrukus Travangane juos užgožė hipiuojantys vakariečiai atvykėliai.

Vietinė su skarele (kairėje) ir kur kas atviriau apsirengę turistai

Vietinė su skarele (kairėje) ir kur kas atviriau apsirengę turistai

Viena Gilio tradicijų – sūpynės jūroje, puoščiančios dažno viešbučio ar restorano krantą. Kita – povandeninės skulptūros, viliojančios nardytojus. Trečia – „laimės valandos“ prieš saulėlydį, kurių metu poilsiautojai užima vietas ant gultų prieš svarbiausią dienos „spektaklį“.

Turistų prie laivų laukia karietos. Jos - gana brangios ir nebūtinos, nes visur nesunkiai gali nueiti pėsčias, bet tai Gilio atsmosferos dalis

Turistų prie laivų laukia karietos. Jos – gana brangios ir nebūtinos, nes visur nesunkiai gali nueiti pėsčias, bet tai Gilio atsmosferos dalis

Bet turbūt garsiausia Gilio tradicija – „magiški grybukai“, paplūdimių baruose čia reklamuojami viešai. Tokie į „Sprite“ ar „Coca Cola“ „suplakami“ grybai Vakarų pasaulyje (ir Lietuvoje) uždrausti kaip narkotikas. Tiesa, prie jų neįmanoma priprasti – tačiau jie, sakykim, kokioms 6 valandoms pakoreguoja pasaulio suvokimą.

Magiškų grybukų kioskas Gilio Travangano šiaurės rytuose

Magiškų grybukų kioskas Gilio Travangano šiaurės rytuose

Mane, nerūkantį ir niekada gyvenime nebuvusį girtu, grybukai paveikė smarkiau: Travanganas nušvito naujomis įspūdingesnėmis spalvomis, pirmą kartą gyvenime šitaip gerėjausi gamta ir žvaigždynais, pasijutau it kokioje negyvenamoje priešistorinėje saloje. Vyną mėgstančią mano žmoną, tuo tarpu, Travangano grybukai tiesiog supykino, atėmė jėgas. „Plytelių raštai šiek tiek juda, ir viskas“ – sakė. „Kam gi dar šiame rojuje dar ieškoti kažkokių nenatūralių potyrių?“ – pyko ji ant mano noro savo kailiu išbandyti (ir šiame tinklaraštyje aprašyti) viską, kas turistus vilioja į kiekvieną šalį, miestą ar salą.

Išgėrę grybukų kokteilį turistai pradeda 'kelionę' žiūrėdami panašius vaizdus. Kai kurie aplink, atrodo, jau buvo kitame pasaulyje

Išgėrę grybukų kokteilį turistai pradeda ‘kelionę’ žiūrėdami panašius vaizdus. Kai kurie aplink, atrodo, jau buvo kitame pasaulyje, šoko, šėlo

Rimtesni narkotikai Gilyje viešai nereklamuojami ir tikrai nelegalūs, bet ir jų rasti lengva: ne kartą ir ne du „praeiviai“ gatvėje ar paplūdimyje siūlė pirkti žolės, berods net kokaino: policininkai netoli, bet nieko nedaro. Paradoksalu: Indonezijoje narkodileriams juk numatyta (ir net užsieniečiams vykdoma) mirties bausmė, mūsų lėktuvui leidžiantis Balyje net pilotas du kartus apie tai perspėjo. Bet Giliui padaryta nebyli išimtis. Tai, kaip ir musulmoniškame krašte turistų dėvimi ultraseksualūs apdarai, nesukelia kontroversijų todėl, kad Gilis yra niekieno tėvynė: kai salos apgyvendintos tik neseniai, indoneziečiai jose tokie patys atvykėliai, kaip ir turistai. Kiek jie atmena, tiek Gilis buvo labiau „pašėlusių turistų“, o ne „padorių musulmonų“, žemė. Australai atplaukia į Gilį pailsėti ir pašėlti, indoneziečiai – iš jų užsidirbti. Abiems pusėms gerai, kaip yra.

Gilio parduotuvėse vietiniai neretai nusiauna batus, bet ne visi turistai to paiso. Visgi, tokie dalykai čia nesukelia kultūrų konflikto

Gilio parduotuvėse vietiniai neretai nusiauna batus, bet ne visi turistai to paiso. Visgi, tokie dalykai čia nesukelia kultūrų konflikto. Beje, “Gili” Lomboke paplitusia sasakų kalba reiškia tiesiog ‚salelė‘ ir visos koralinės salelės aplink Lomboką vadinamos Gili. Tad vadinti šį salyną ‚Giliu‘ ar ‚Giliais‘ – neteisinga. Bet indoneziečiai nemoko vakariečių, jie prisitiaiko: ir patys savo bukletuose Travanganą, Meno ir Air jau vadina Giliais, todėl taip vadinu ir šiame straipsnyje. Tiesą pasakius, Gili Travanganą net vadina Giliu T – kad būtų paprasčiau ištarti viseims

Gerai ir tiems, kurie net į grybukų pusę pažiūrėti nenorėtų. Mačiau paplūdimyje šokantį vyrą ar žvaigždžių pasižiūrėti ant smėlio sugulusią kompaniją – bet jokių ekscesų, muštynių, niekada nesijaučiau nesaugiai. Gilis per toli, kad jį siektų „degradavę narkomanai“ – atskrenda ir paskui atplaukia nebent hipiuojantis, auksinis ar dar koks jaunimas.

Šiukšlių ryklys. Net šiukšliadėžės Gilyje meniškos

Šiukšlių ryklys. Net šiukšliadėžės Gilyje meniškos

Kaip nuvykti į atokųjį Gilį

Mėgstu aktyvias keliones, o ne poilsį. Kurortai man po dienos-dviejų pasidaro nuobodūs: jūra, baseinas, „eilinė“ gamta ir „eiliniai“ viešbučiai – kiek gi galima?

Tačiau Gilis vis tiek mane pavergė, netgi pasilikau ten ilgiau, nei planavau, ir neabejodamas įrašysiu jį į įspūdingiausių pasaulio kurortų sąrašą. Nežinau pasaulyje kito kurorto, kuriame viskas taip gerai: pigumas, kokybė, gamtos didybė, paslaugų pasiūla, atmosfera, nepergrūsta turistais aplinka.

Bangos plakasi į Gilio krantus. Kiekvienoje salos pusėje - kitokie vaizdai

Bangos plakasi į Gilio krantus. Kiekvienoje salos pusėje – kitokie vaizdai

Kiekvieną valandą Gilyje klausiau savęs, kodėl dar kas poilsiauja kokiuose brangiuose ir pergrūstuose Kanaruose, kai yra toks Gilis: daug pigesnis ir daug kokybiškesnis?

Pajūrio restorane su gyva muzika Gilyje pavalgyti atsieis pigiau, nei gana eiliniame Lietuvos restorane, ką kalbėti apie Vakarų Europą ar juoba jos pajūrį sezono metu

Pajūrio restorane su gyva muzika Gilyje pavalgyti atsieis pigiau, nei gana eiliniame Lietuvos restorane, ką kalbėti apie Vakarų Europą ar juoba jos pajūrį sezono metu. Ir minios Gilyje mažesnės

Atsakymas, matyt – Gilis toli ir į Gilį patekti nėra taip jau paprasta. Dauguma keliautojų į Gilį visų pirma skrenda į Balį (jau ir tai su 1-2 persidimais), tada „gaudo“ internete ar Balio gatvėse (taip pigiau) „kelionės į Gilį“ pasiūlymus: ~1 val. autobusu iki Padang Bajaus uosto, paskui ~1,5 val. sūpuojančiu greituoju laivu į Travanganą ar Air salelę. Internetinės apžvalgos nenuteikė gerai: daugelis laivų kompanijų įvertintos 2 ar 2,5 balo, interneto komentatoriai kaltina jas apgavystėmis (dažniausia: „žadėjo parvežti atgal į viešbutį Balyje, bet tik parplukdė iki uosto“) ir net vagystėmis iš laivo denyje sukrautų lagaminų. O kelių geriau įvertintų kompanijų bilietų kainos prilygsta lėktuvo bilietams Vilnius-Londonas.

Kelionė į Gilį supančiu greituoju laivu daug kam sudėtingai ištveriama be pykinimo

Kelionė į Gilį supančiu greituoju laivu daug kam sudėtingai ištveriama be pykinimo

Nors plaukėme viena pigesnių ir prasčiau įvertintų kompanijų, viskas buvo gerai: svarbu būti nepatikliems, kuo daugiau klausinėti kuo daugiau žmonių kas ir kaip, vengti visokių aiškinimų „privalote pirkti iš manęs, antraip(…)“. Dauguma apsigavusiųjų nukentėjo per nepatyrimą, patiklumą. O Gilio pusėje apgavystės, įkyrumas baigėsi – tarsi išlipus kitoje šalyje. Kai paprašėme pratęsti nakvynę „už tą pačią kainą“, viešbučio šeimininkai mums kainą be jokių derybų nuleido.

Baras kuriame sėdima baseine Gilio Travangane

Baras kuriame sėdima baseine Gilio Travangane

Iš Gilio galima plaukti ir į Lomboką (taip išplaukėme), kas pigiau, bet į Lomboką iš Europos sunkiau nusigauti nei į Balį. Taigi, kelionė į Gilį daugeliui Gilio lankytojų – tai ne tiesiog kelialapio nusipirkimas: reikia ja pasirūpinti, pasistengti. Bet gal taip ir geriau: Gilyje susirenka įdomesni turistai ir jų mažiau. Ilgainiui sudėtingesnes tolimas keliones išmoks organizuotis dar daugiau žmonių ir, matyt, Gilis dar pildysis, persipildęs – brangs. Gal Gilis taps nauju Baliu, bet tuo pačiu kažkur toliau Indonezijoje atsiras naujas Gilis.

Mes Gilyje leidžiantis saulei. Tolumoje - Balis ir jo šventas Agungo kalnas

Mes Gilyje leidžiantis saulei. Tolumoje – Balis ir jo šventas Agungo kalnas

O kol kas Gilis bent man yra optimalus kurortas, keliuose kvadratiniuose kilometruose kone stebuklingai apjungiantis kultūrą ir gamtą, tradicijas ir naujoves, pigumą ir kokybę, poilsį ir pramogas.

Gilio salų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gilį.

Gilio salų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gilį.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *