Išskleisti meniu

Gruzija

Gruzijos svajonės pabaiga?

Gruzijos svajonės pabaiga?

| 2 komentarai

2012 m. spalio 1 d. rinkimus Gruzijoje laimėjo romantiškai pavadinta koalicija “Gruzijos svajonė”. Vedama milijardieriaus, šešto pagal turtingumą Prancūzijos gyventojo (Gruzijos pilietybės jis neturėjo), Rusijoje turtus susikrovusio Bidzinos Ivanišvilio, ji rėmėsi populistiniais pažadais. Bet kitos dalies gruzinų svajonės įgyvendinimas jau ir taip buvo toli pažengęs. 40 proc. jų balsavo už iki tol valdžiusį Vieningąjį nacionalinį judėjimą – Micheilo Sakašvilio partiją, per Rožių revoliuciją 2003 m. sutriuškinusią (post)sovietinę stagnaciją.

Gruzijoje lankiausi prabėgus dviems mėnesiams po rinkimų,va kuriuose triumfavo Ivanišvilis. Miestuose ir kalnuose tvyrojo Sakašvilio valdymo dešimtmečio rezultatai. Pamačiau, ko nesitikėjau – vykdamas į buvusią Sovietų Sąjungą už Pabaltijo ribų tikiesi kelionės atgal laiku, bet po to Rožių revoliucijos dešimtmečio Gruzija toli gražu ne tokia vienareikšmiška. Nors ir skurdesnė kai kuriais atžvilgiais ji lenkia ir Lietuvą, kitais apskritai yra unikali.

Suvokti kelią, kurį per dešimtmetį nuėjo Gruzija, visai atsitiktinai padėjo “Lonely Planet” kelionių vadovas. Apie politiką jis rašo mažai – tiesiog ta knyga išleista 2004 metais (vos metai po Rožių revoliucijos). Kontrastas tarp ten aprašytų griuvėsių, nusikaltėlių irštvų, sovietinių viešbučių, kuriuose turistams tebetarnauja vos po kelis kambarius (kituose dienas leisdavo 1993 m. iš Abchazijos ištremti gruzinai), ir šiandieninės Gruzijos tikrovės – milžiniškas. Bet viena liko taip pat: į klausimą, kokiam regionui priskirti Gruziją – Europai, Azijai, Artimiesiems Rytams ar Postsovietinei erdvei – atsakyti tebėra sunku.

Tbilisio viešųjų paslaugų rūmai. Mažinant biurokratiją čia vienoje vietoje sutelktos piliečiui reikalingos valdžios paslaugos. Tokie pastatai pastatyti visoje Gruzijoje - visi jie unikalūs ir postmodernūs lyg stengiantis atsigriebti už nykios sovietinės architektūros dešimtmečius.

Moderni ir atvira Gruzija

Dauguma lėktuvų Tbilisyje leidžiasi naktį – iš didžiųjų Europos oro uostų kyla vakare, o grįžta ryte, siūlydami geras jungimo galimybes į Vakarus. Kai ketvirtą ryto nusileido mūsiškis modernus Tbilisio oro uostas knibždėjo žmonių. Gruzija pasitiko šviesų gausa. Seni ir nauji pastatai ryškiai, bet meniškai žiba. Įvažiuojant į beveik du milijonus gyventojų turinčią sostinę stūgso nauji valdžios pastatai. Taip, jie iškelti į miegamuosius rajonus. Brangus miesto centras paliktas komercijai. Ministerijos pribloškia šviesomis ir postmodernia architektūra, tačiau ne prabangia vieta.

Gatvės švyti ir nuo švyturėlių. Naktį Gruzijos policija visada patruliuoja šitaip: iš lėto, raudonai ir mėlynai žibėdama, bet be sirenų. Užlipęs vakarėjant į kokią aukštesnę vietą visuomet matysi kur nors toli – gal pasijusi saugiau. Dar vienas unikalus Gruzijos sprendimas. Kaip ir kitas: kovodama su visą postsovietinę policiją pjaunančia korupcija M. Sakašvilio valdžia atleido visus kelių policininkus ir priėmė naujus. Ir – korupcija pasidavė. Kaip sakė mums mašiną išnuomavęs vyras pasiūlyti kyšį už eismo taisyklių pažeidimą – paprasčiausias būdas papulti į Gruzijos kalėjimą, o teisėsauga pasitikima tiek, kiek bažnyčia. Su Gruzijos policija vėliau teko susidurti ir tiesiogiai: kitas vairuotojas atbulomis atsitrenkė į mūsų automobilį. Problemų nebuvo, pareigūnai atvyko per keliolika minučių. Tiesa, įvykio aprašymas, fotografavimas užtruko gerokai virš valandos, bet vykti į nuovadą nereikėjo.

Tipinė neonais žibanti Gruzijos policijos nuovada (Anaklijos miestelis).

Policijos gausu ne tik patruliuojančios. Šalia kelių stovi daugybė naujų jos postų. Skaidrūs ir tiesiogine prsme – jų sienos stiklinės, o vidinės pertvaros pridengia tik tualetus. Reketas, siūlymas apsidrausti nuo pagrobimo “išpirkos draudimu” ir kiti 2004 m. “Lonely Planet” gąsdinimai šiandieninei Gruzijai visiškai nebetinka.

Ir (stebuklas!) mokesčius gruzinai pradėjo mokėti – į Pajamų tarnyba pavadintos Mokesčių inspekcijos sąskaitas bei galybę jos mokesčius priimančių automatų. Tarifai sumažėjo, o biudžetai išaugo. Už mokesčių nemokėjimą realiai baudžiama ir tradiciniu kyšiu ar pažintimis išsisukti, matyt, tapo sunku.

Gruzijos Aukso amžiaus palikimas ir Boržomis

Žymusis kurortas Boržomis laike dar kiek atsilieka. Bet jo mineralinių vandenų parkas aptvarkytas ir šalimais darbininkai uoliai remontuoja devynioliktojo amžiaus vasarnamius. Matyt, užsienio investicijos: jų gausu, mat per “Sakašvilio dešimtmetį” Gruzija apsikuopė ir čia, suduodama smūgį biurokratijai, veikiančiai kaip “rankinis stabdys” investicijoms. Puošniame paviljone nemokamą šiltą (ir be angliarūgštės) Boržomį tebepilsto senutės – kai kurie dalykai nesikeičia.

Boržomio centras.

Vakarėjant apankėme Vardzią – 13 aukštų vienuolyną, iškaltą olose. Kadaise čia gyvenę 50 tūkstančių žmonių, kažkiek ir dabar leidžia dienas, skriemuliniais keltuvais į savo natūralias celes užsikeldami malkų šildymui. Vieta alsuoja gamtos ir žmogaus vienybės didybe. Tai – Gruzijos aukso amžiaus palikimas. Tas laikas buvo XII a., kuomet karaliaus Dovydo Statytojo vedama šalis valdė ir Armėniją, Azerbaidžaną, šiuolaikinių Turkijos bei Rusijos dalis. Daug bažnyčių, pilių yra iš to laikmečio. Yra ir senesnių – Gruzija 337 m. tapo antra pasaulyje krikščioniška šalimi (po Armėnijos) tuo metu kai Romos imperatoriai dar tebepersekiojo Kristaus sekėjus ir meldėsi Jupiteriui ar Merkurijui.

Vardzios vaizdas nuo įėjimo koplyčios. Nuo pat papėdės čia lipama pėsčiom.

Gruzijoje pagrindiniai keliai driekiasi upių slėniais, o kalnų perėjos žiemai uždaromos. Greičiausias kelias – ne visada tiesiausias, tad į Vardzią vykome per Achalcichę. Čia laukė dar vienas nusistebėjimas – šio miesto “Aukso amžiaus” laikų pilies griuvėsiai dabar nuostabiai atstatyti. Kaip vėliau sužinojau, būtent čia tuo metu jau buvo nufilmuotas lietuvių realybės šou “Pilis”. Galingi bokštai, mūrai, fontanai, baseinai, cerkvė, bažnyčia, sinagoga, muziejus, moderni kavinė/vyninė – teritorija daug didesnė už mūsų Valdovų rūmus, o atkūrimas truko vos 10 mėnesių. Vienas minusas – dabar įėjimas mokamas (~10 Lt), o 2004 m. ten karstydavosi kas norėjo.

Achalcichės įtvirtinto miesto vaizdas iš pilies.

Pakeliui ant aukštų skardžių rymojo ir daugiau pilių, o taip pat – dešimtys kryžių. Naktimis jie šviečia, rodydami šios religingos šalies (kurioje pasitikėjimas Patriarchu – 93%) kalvų viršūnes.

Šalia XXI a. spindesio ir nykstančio XX a. sovietizmo Gruzijoje yra ir dar senesnio laikmečio dvasia. Šalikelėse (ar ant kelio) ganosi bandos palaidų karvių, ožkų, avių ir net kiaulių – idant nelandžiotų pro tvoras “papuoštų” specialiomis medinėmis apykaklėmis. Iš to ano laikmečio ir Gruzijos virtuvė, tebedominuojanti prirūkytose pakelės kavinėse: koldūnai chinkali (valgomi rankomis paėmus už neišvirusio galo), įvairių rūšių sūrio pyragai chačapuri ir kiti patiekalai (pavalgyti įmanoma ir už 5 Lt).

Kutaisis ir jo vienuolynai

Antrasis pagal dydį šalies miestas Kutaisis (300 tūkst. gyv.) paliko gana slogų įspūdį, nors ir čia laikas vietoje nestovi. Į vakarinį miegamąjį rajoną atkeltas parlamentas – naujas stiklinis kupolas (nežinia, kiek jis ten dar išbus, nes tai, kas Sakašviliui atrodė dalies valdžios priartinimas prie ne tbilisiečių, Ivanišviliui – parlamento sumenkinimas). Greta miesto – oro uostas, o didžiulė Bagračio katedra, 2004 m. aprašyta kaip per vieną begalės rusų-turkų karų apgriauti XI a. griuvėsiai, vėl spindi didmiesčio horizonte. Bet centras skurdus, daug elgetų, o vietos čigonų vaikai išmokyti kitur nematyto pinigų kaulijimo būdo – tvirtai įsikabina į praeivio koją ir mėgina nepaleisti tol, kol negauna larių. Kai mane taip “puolė” palaukiau minutę ir gruzinės praeivės sudrausmintas berniukas pats atsikabino. Beje, berniukai apsiveja vyrų, o mergaitės – moterų kojas.

Atstatytoji Bagračio katedra. Jos interjeras dar gana skurdus.

Įspūdingesni už patį Kutaisį yra jo apylinkių vienuolynai kalvotoje teritorijoje. Irgi iš Aukso amžiaus. Kartu su Gruzijos stačiatikių bažnyčios (atskira nuo rusų stačiatikių) vienuoliais čia – ir jaunavedžiai. Tebepopuliaru rengtis tautiniais rūbais, kurių privaloma dalis – durklas prie šono (net jaunikiai taip kartais apsirėdo). Tuoktuves lydi ir naujesnės tradicijos: laikstymas automobiliais iki pusės išlindus pro langus ar stoglangius. Vienoje mašinoje taip kyšo jaunieji, o iš paskos važiuojančioje – fotografas ar operatorius.

Vestuvių kortežas.

Visa Gruzija, net Kutaisis su savo apgriuvusiomis gamyklomis, kai kuo išsiskiria nuo postsovietinės erdvės (išskyrus Pabaltijį). Rusiškų užrašų čia beveik nelikę. Visi kelio ženklai ir oficialios iškabos parašytos dviem kalbomis: gruziniškai (ypatingu ir niekur kitur nenaudojamu raidynu) bei angliškai. Taip, būtent angliškai, o ne tiesiog lotynišku raidynu: rašomi ir žodžiai “river” (upė), “bishopric” (vyskupija), “museum” (muziejus), “street” (gatvė) bei visi kiti. Todėl vakariečiui Gruzijoje susivokti lengva. Patys gruzinai, kaip ir lietuviai, nebe visi kalba rusiškai, o jaunimas (tiesa, tikrai ne visas) moka angliškai. Ir pačių rusų Gruzijoje labai mažai – vos 1,5% (Lietuvoje 5,8%).

Batumis – Juodosios jūros Las Vegasas

Gruzijos keliuose pasitaiko rodyklių į vietas, kurių Gruzija seniai nebevaldo – ten nuo 1993 m. ar 2008 m. karų dominuoja rusai ir jų remiami abchazai bei osetinai, o gruzinai išvaryti, nors anksčiau daug kur sudarė daugumą. Tai, pavyzdžiui, Achalgoris, 2008 m. jį užėmusių rusų su osetinais pervadintas Leningoru (Lenino garbei). Tarp “prarastų” kraštų – ir Suchumis, kadaise žymus “Tarybinės Rivjeros” kurortas.

Gruzija bando atsigriebti Batumyje. Pajūrio miestas iš tolo spindėte spindi visomis vaivorykštės spalvomis. Sakašvilį įkvėpia JAV, tad Batumį – turbūt Las Vegasas. Tik jei toje lošimų Mekoje yra šviesų kakafonija tai čia, atrodo, apšvietimą parinko vienas architektų biuras.

Ši gatvė palei uosto įlanką veda link Batumio centro.

Vakarinis pasivaikščiojimas atskleidžia, kad tada atlekiant pajūrio plentu matėsi ne miražas. Pakrantėje stiebiasi dangoraižiai ir panašaus aukščio monumentas gruzinų raštui. Pagrindinėse gatvėse kiekviena palmė apšviesta sodria spalva, o sovietinių daugiabučių fasadai sumoderninti. Pajūrio parke pagal muziką šoka didžiuliai fontanai, atstatomas medinis teatras, gražūs suoleliai, skulptūros ir net nemokami vieši treniruokliai. Taip, gausu ir kičo – bet tai manau geriausia kryptis, kurią galėjo pasirinkti šis kurortas, kurio istorinę dvasią jau sovietai smarkiai apgadino. Galbūt šiuo keliu reikėjo tvirtai eiti ir mūsų Palangai, paliekant autentiką Neringai.

Atstatomas medinis teatras 17 km ilgio Batumio pajūrio bulvare. Tolumoje - klasicistinis naujas Sheraton viešbutis.

Plakatai cituoja D. Trampą žadėjusį padaryti Batumį didingiausiu pasaulio miestu. Jo garbei pavadintas dangoraižis turėtų stovėti kur 2004 m. plane tebepažymėtas Adžarijos parlamentas. Batumis – Adžarijos sostinė; šis autonominis regionas įkurtas musulmonams gruzinams (kurių dėl atsivertimų į “gruziniškesnę” stačiatikybę čia belikę 30%). 2004 m. jį tebevaldė savotiškas buvusios valdžios vasalas A. Abašidzė, turėjęs net kariuomenę, o šiandien autonominiu statusu taikiai naudojamasi kuriant mažų mokesčių zoną. Į Batumį Sakašvilio valdžia atkėlė ir Gruzijos konstitucinį teismą.

Naujovėmis nepiktnaudžiaujama. Štai XIX a. pastatas perstatomas į daugiaaukštį. Bet apatinis fasadas liks, koks buvęs, o nuo gatvės labiau atitraukta aukštybinė dalis bus to paties XIX a. istoristinio stiliaus. Tokių “stiklainių” kaip Kauno Laisvės Alėjoje niekas nestato.

Batumio aukštieji pastatai (iš kairės į dešinė): monumentas gruzinų raštui, apsivytas žaliai švytinčių raidžių spirale; statomas dangoraižis su apžvalgos ratu pritaisytu šone; laikrodžio bokštas centrinėje aikštėje.

Į pietus nuo Batumio yra romėnų Gonio tvirtovė, didžiosios imperijos rytinis pasienis. Iš jos likusios tik sienos, bet dar tvirtos. Vėliau šiuos kraštus valdė Osmanai (šitaip Adžarija ir tapo musulmoniška), bet didžioji Gruzijos dalis liko nepriklausoma iki pat XIX a., kuomet atėjo rusai. Turkijos siena ir dabar šalia ir dauguma Batumio poilsiautojų – turkai.

Gruzijos pakrantė Batumiu neapsirboja. Šiauriau yra Kopuletis – skurdesnis ir paprastesnis kurortas. O šiaurėje, prie Abchazijos ribos, buvusi rusų karo bazė perstatoma į Anaklijos kurortą. Ten nakvojome, jis – dar gana tuščias ir pasiekiamas tik žvyrkeliu, o oras, lyginant su Batumiu, buvo vėsesnis, košė vėjai. Bet pakrantės bulvaras, pavadintas M. Sakašvilį rėmusio Valdo Adamkaus garbei – įspūdingas, ir, aišku, visą naktį nuostabiai tviskantis. Ir vakarą, ir rytą ten vaikštinėjome beveik vieni, tik iš didžiulio pakrantės viešbučio girdėjosi šventės aidai.

Valdo Adamkaus bulvaras Anaklijoje.

Goris – tremtinių ir Stalino miestas

Chaotiškas Gorio miestas atrodo liūdnokai, nors postmodernus teismas jau stūgso ir jo centre. Šį miestą 2008 m. buvo okupavę rusai. Karo žaizdų nebematėme, bet priemiesčiai pilni ištisų rajonų iš vienodų mažų namelių. Ten dienas leidžia tremtiniai – iš Abchazijos ir Pietų Osetijos išvaryti gruzinai sudaro 10% visų šalies gyventojų. Jų net daugiau, nei iš viso yra abchazų ir osetinų.

Goris – Jozifo Stalino gimtinė. Tebeveikia didingas bokštuotas TSRS diktatoriaus muziejus. Tamsus, slegiantis jo vidus primena Aušvico konclagerio Lenkijoje atmosferą. Turbūt specialiai muziejus paliktas toks, koks buvo, tik nuspręsta pasipelnyti iš sovietinės ideologijos gerbėjų – suvenyrai parduotuvėlėje patys brangiausi (marškinėliai – 100 Lt), o lyginant su 2004 m. bilietų kainos pakeltos net 10 kartų (brangesnio muziejaus Gruzijoje nemačiau).

Niūri Stalino muziejaus salė

Demokratija atsiranda svečių knygoje prie išėjimo – dauguma angliškų komentarų apie Staliną čia neigiami, kupini pasipiktinimo. Tik vienas žmogus iš „DPRK“ (Šiaurės Korėjos trumpinys) padėkojo už „objektyvų požiūrį į istoriją“. Korėjos komunistų partija tebeveža ten ekskursijas?

Netoli Gorio aplankėme Mcchetą – UNESCO pripažintą senąją Gruzijos sostinę, turinčią ir religinę reikšmę. Jos sutvarkytas senamiestis pilnas senutėlių cerkvių, o jaunavedžiai eina tiesiog konvejeriu.

Mccheta nuo kalno, ant kurio - VI a. Džvario vienuolynas ir bažnytėlė.

Modernus ir senas Tbilisis

Po minėtos avarijos aptrankytu automobiliu pasiekti Tbilisį nebuvo paprasta, mat apdaužytas jis nebegalėjo lengvai sukti į kairę (žieduose kartais tekdavo pavažiuoti atbuliems).

Tbilisio Metechio rajoną ant aukšto šlaito pradeda XIII a. cerkvė.

Sostinėje prieš išvykimą praleidome dieną. Mieste jautėsi nuolatinis atgimimas – statybų daugiau nei kur kitur. Aplūžę ir modernu – vienas šalia kito. Taip įmanoma tik Rytų Europoje, nes kitur (ypač Amerikoje) apgriuvę rajonai paprastai labai nesaugūs, ir miesto elito ten nė varu nenuvarysi.

O čia Baltuosius rūmus primenanti naujoji prezidentūra stikliniu kupolu bei milžiniška (105 m kupolas) anoniminėmis aukomis finansuota 2004 m. Švč. Trejybės katedra – aplūžusio armėnų rajono apsupty. Senamiestyje greta iščiustytų gatvių ar rekonstruoto viduramžių pirčių kvartalo irgi yra sukiužusių vietų, o ir XIX a. Naujamiestyje trūnijanti senovė ir modernybė greta.

Naujamiesčio kvartalai lipant aukštyn į kalną gana aplūžę.

Paupyje driekiasi švarios gatvės su restoranais ir suvenyrų parduotuvėlėmis, kurių asortimentą nuo vakarietiško skiria nebent po 2008 m. karo išleisti „Stop Russia“ motyvo atvirukai. Maistą gruzinai irgi perka pirmų aukštų krautuvėlėse, o du didžiausi jų tinklai priklauso lietuviams, pilni mūsiškų prekių ir su trispalvėmis ant vitrinų. Tuo tarpu vieninteliame prekybos centre (pastatytame arabų lėšomis) – gal pusė ploto neišnuomota.

Šalia kalno ant kurio naktį žibėte žiba televizijos bokštas yra Vilniaus skveras – dar vienas modernybės inkliuzas sename rajone. Jo grindinyje – ir plytelė „Stebuklas“, sienoje – visokios smulkios Vilniaus detalės, gruziniška Užupio konstitucija. Deja skveras jau kiek aptrūnijęs. Heidaro Alijevo, Džordžo Bušo garbei pavadintos vietos irgi mena Sakašvilio „gatvių diplomatiją“.

Einant Taikos tiltu.

Bet didžiausi projektai – kitapus kažkodėl dvokiančios Mtkvario upės. Per ją driekiasi analogų neturintis dengtas Taikos tiltas, kurio lenkto stogo per tūkstantį švieselių seka praeivius, Morzės abėcėle perduoda periodinę cheminių elementų lentelę ir kitokias žinutes. Anapus – parkas ir į kosmodromą panašus teatras, projektuotas iš Lietuvos kilusio pasaulinio garso architekto Maksimiljano Fukso. Lynų keltuvas iš čia kelia į Tbilisio tvirtovę.

Ar Gruzijoje išliks demokratija?

Deja, viso to ateitis – neaiški. B. Ivanišvilis, remiamas sovietinės inteligentijos, siūlo griauti modernios architektūros statinius. Tai tik dalis jo politikos, kurios tikslas – 180 laipsnių kampu apgręžti Gruziją. Nors atėjo į valdžią per rinkimus, „Gruzijos svajonė“ elgiasi kaip po revoliucijos: „Diktatorius neperrinktas“ skelbia jie, kad ir kaip vienas kitam prieštarautų šie du žodžiai. Ne vienas buvusios vyriausybės narys ir Vieningo nacionalinio judėjimo parlamentaras suimtas, o B. Ivanišvilis tiesiai šviesiai sako, kad skundų prokurorams sumažės jeigu Sakašvilio partija nustos „isteriškai kritikuoti“ naująją valdžią. Didžiulei daliai kalinių padaryta amnestija (pirmiausia Rusijos šnipams, paskui kriminaliniams nusikaltėliams), atstatinėjamos Stalino skulptūros, prezidentūrą rengiamasi parduoti ir vienintelės jos nuostabusis apšvietimas man lankantis Tbilisyje buvo simboliškai išjungtas. Sakašvilis – dar prezidentas, bet jo kadenciją siūloma trumpinti, o galias atimti; politiškai izoliuotam jam draudžiama net perskaityti metinį pranešimą parlamente.

Vaizdas iš senamiesčio į prezidentūrą Tbilisyje.

Tikrai nesakau, kad Vieningasis nacionalinis judėjimas buvo ideali valdžia. Kai kurie jų projektai turbūt nepamatuotai stambūs, kai kur perlenkta lazda. Tokiu atveju nauja valdžia turėtų juos peržiūrėti, įvertinti iš ekonominės pusės – panašus procesas įprastas Europoje ar Amerikoje. Tačiau „Gruzijos svajonė“ nori ne tik pasukti valstybės vairą į šoną, o ir žada sugriauti tai, kas sunkiai gruzinų rankomis ir pinigais statyta.

Ir, be abejo, reikia pripažinti, kad nuo 2004 m. Gruzija nuėjo didžiulį kelią ir padėjo pamatus ekonominiam augimui. Jeigu nebūčiau apsilankęs Gruzijoje nebūčiau patikėjęs, kad postsovietinėje šalyje galima išnaikinti korupciją policijoje ar padaryti, kad žmonės legaliai mokėtų mokesčius. Vieningasis nacionalinis judėjimas atrodė padarė neįmanoma. Greta šių ypatybių, būtinų moderniai šaliai, jie sukūrė ir trečiąją – demokratinę sistemą, kur valdžia gali pasikeisti per rinkimus. Kelis rinkimus laimėjęs Judėjimas po dešimtmečio krito – nesmarkiai, 54% balsų prieš 40%. Dabar estafetė perduota kitiems.

Kaip ten bebūtų ir čia Gruzija unikali. Turbūt niekur kitur, kur demokratiškos pagarbos opozicijai šitaip trūksta, valdžia, visų pirma, nebūtų pralaimėjusi rinkimų (t.y. būtų jų nerengusi arba suklastojusi rezultatus). Tokia „demokratijos iliuzija“ yra didžiojoje buvusios Tarybų Sąjungos dalyje. Tačiau JAV mokslus baigęs M. Sakašvilis su savo partija atrodė kaip keistas implantas į Gruzijos ir visos postsovietinės erdvės politinę sistemą ir jo požiūris į politinę tvarką – kitas.

Galbūt todėl Sakašvilio taip nekentė Rusijos valdžia, pratusi savo „Artimajame užsienyje“ turėti reikalų tik su lengvai manipuliuojamais ir paperkamais nomenklatūros veikėjais (kuriems rūpi asmeninis turtas, o ne padėtis šalyje). Galbūt tai viena priežasčių, kodėl Vieningas nacionalinis judėjimas galiausiai ir turėjo pripažinti labai paprasto ir labai postsovietinio populizmo pranašumą – kaip teko skaityti vieno apžvalgininko mintis, „Gruzinams tiesiog pabodo mokėti mokesčius“.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Gruzijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš kelionių po Užkaukazę

ĮŽANGA: Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas – Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija – Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Wow, super apžvalga.

    Ar pritari Abchazijos/P. Osetijos valstybingumui?

    • Pritariu tautų teisei apsispręsti dėl nepriklausomybės. Nėra priežasties išlaikyti buvusias valstybių sienas, jei jos neatitinka daugumos vietos gyventojų interesų. Be to, mažesnės etniškai vienalytės valstybės statistiškai patiria daug mažiau kruvinų vidinių konfliktų (terorizmo, pilietinių karų, riaušių) nei didesnės etniškai margos (pastarosiose konfliktai paprastai ir kyla ten, kur gyventojų dauguma skiriasi nuo vyraujančios tautybės).

      Pagrindinė problema Abchazijos ir Pietų Osetijos atveju yra etninis valymas – didelėje dalyje dabar Abchazijos ir Pietų Osetijos valdomų žemių gyventojų daugumą sudarė gruzinai (iki buvo išvaryti per karus). Etniniu valymu pasiektų pokyčių pripažinti nereikėtų, tai skatintų ir kitus elgtis taip pat.

      Mano supratimu, idealus sprendimas būtų suteikus teisę tremtiniams grįžti skelbti referendumą kuriame kiekvienas rajonas galėtų atskirai apsispręsti, ar būti Gruzijos, ar naujų valstybių sudėtyje. Aišku, toks sprendimas šiuo metu sunkiai nepasiekiamas, nes, be kita ko, demokratijos tradicijų nėra.

      Daugiau rašau šiame straipsnyje (lyginu Abchazijos, Pietų Osetijos ir Kosovo atvejus tarptautinės teisės požiūriu) ir diskusijoje po juo.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kosovas, Abchazija ir tarptautinė teisė

Kosovas, Abchazija ir tarptautinė teisė

| 4 komentarai

Tarptautinis teisingumo teismas 2010 m. liepą pripažino, kad Kosovo nepriklausomybė neprieštarauja tarptautinei teisei. Sprendimas nebuvo keistas. Tačiau keista, kaip jį bando išnaudoti Abchazijos nepriklausomybės šalininkai. Esą jei jau Kosovas nepriklausomas, tai turėtų būti ir Abchazija.

Tarp Kosovo ir Abchazijos yra vienas esminis skirtumas. Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai. Taip, karo pabėgėliai iš dalies pakeitė gyventojų sudėtį. Tačiau ir prieš 1999 m. Kosovo karą regione tvirtą daugumą sudarė albanai (remiantis 1991 m. Jugoslavijos surašymu (tiesa, jo rezultatais albanai abejoja) – 81,6%, dabar – apie 90%).

Abchazijos situacija – kardinaliai priešinga. 1989 m., prieš Abchazijos karą, kurio metu Abchazija atskilo nuo Gruzijos, 45,7% teritorijos gyventojų sudarė gruzinai, ir tik 17,8% – abchazai. Karo metu dauguma gruzinų išvaryta, o Abchazijos gyventojų sumažėjo nuo 525 tūkstančių iki vos 200 tūkstančių. Dabar abchazų čia – 43,8%, o gruzinų – 21,3%.

Gyventojų trėmimai ar užimtų teritorijų kolonizavimas yra draudžiami tarptautinės teisės. Nenuostabu. Jeigu tai daryti būtų leista, tai tarptautinė teisė išvis netektų prasmės – visada būtų galima tiesiog išvaryti ar išžudyti užimtos šalies gyventojus, ir taip įteisinti okupaciją. Prie ko tai priveda matėme per Bosnijos karą (kurio šalys būtent trėmimais ir žudynėmis bandė „išvalyti” teritoriją), matome Palestinoje.

Niekas neginčijo, kad tarptautinė teisė numato tautų apsisprendimo teisę. Teisę tautai sukurti nepriklausomą valstybę – bent jau tada, kai tautai nesuteikiama autonomija ar kitoks ją tenkinantis sprendimas, kai vykdomos represijos.

Tačiau Kosovo nepriklausomybės priešininkai naudoja vieną keistą argumentą – esą albanai kartą jau pasinaudojo tautos apsisprendimo teise – turi nepriklausomą šalį Albaniją – tad neturi jokios teisės į kitą valstybę.

Šis argumentas keistas, nes daugybėje nepriklausomomis pastaraisiais dešimtmečiais tapusių šalių dominuoja tautybė, kurios žmonės jau ir seniau turėjo bent vieną savo valstybę. Nepriklausomomis tapo dešimtys arabų šalių, dvi malajų šalys (Malaizija ir Brunėjus). Dar daugiau nepriklausomomis tapo valstybių, kur jokia tautybė nesudaro daugumos – tai didžioji dalis Afrikos, Indija, Pakistanas, Indonezija…

Painiavos čia įneša žodis „tauta”. Vakaruose jis nėra vartojamas kaip „tautybė”, bet kaip tam tikra žmonių grupė, gyvenanti vienoje teritorijoje ir suvokianti save kaip tautą. Todėl indai, nigeriečiai ar egiptiečiai – tautos. Nors indai gali būti įvairių tautybių, o egiptiečių dauguma – arabai. Būtent ta tauta ir apsisprendžia – o ne tautybė.

Juk jeigu istorinės aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip ir Klaipėdos kraštas būtų tapęs nepriklausomu anksčiau nei Didžioji Lietuva – ar tai reikštų, kad visi likę lietuviai prarastų teisę į savo šalį? Jei taip būtų, šalims užgrobusioms daug teritorijų, būtų labai paprastas būdas šiuos užgrobimus „įteisinti”: paskelbti nepriklausomomis nedideles tam tikrų tautybių gyvenamas teritorijas, likusias jų žemes pasiliekant sau ir tuomet skelbiant, kad tos tautybės jau yra realizavusios savo teisę į tautos apsisprendimą. Panašiu keliu bandė eiti Pietų Afrika apartheido laikais, suteiktdama nepriklausomybę juodaodžių tautybių šalims – bantustanams. Tiksliau, tik dalims tų teritorijų, kuriose istoriškai gyveno atitinkamos juodaodžių tautos. Nepavyko – pasaulis to nepripažino. 1994 m. žlugus apartheidui bantustanai vėl tapo Pietų Afrikos dalimi.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


    4 komentarai

  1. Straipsnis demagogiškas. Yra esminių nutylėjimų. Išvados daromos praleidžiant tai kas nutylėta. Citata: “Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai.” Taip. Tačiau paminėję Kosovo albanus, jūs nepaminite kaip atsidūrė abchazai Abchazijoje. Kodėl? Jie gi iš niekur neatsikraustė, gyvena savo žemėje tūkstančius metų. Gyvena net seniau, nei indoeuropiečiai, taigi ir lietuviai, dabartinėse žemėse. Taigi pripažįstat Kosovo albanų teisę apsispręsti, kuri apsigyveno esamose žemėse tik prieš ~700 metų, tuo tarpu nepripažįstate abchazų teisės apsispręsti kurie gyvena savo žemėje tūkstančius metų?

    Dėl procentinės abchazų dalies. Taip, išties į tarybinių metų pabaigą abchazai sudarė mažumą Abchazijos ATSR. Tačiau jūs nutylite kaip tai atsitiko. O atsitiko taip, kad Rusijai nukariavus Abchaziją 19 amžiuje, dalis abchazų buvo priversti trauktis į Turkiją. Emigruodavo laivais, mirę buvo išmetami už borto, todėl po šiolei abchazai nevalgo žuvies. Reikia priminti, kad iki 1918 Abchazija net nebuvo Gruzijos dalis, pačios Gruzijos kaip tokios nebuvo. Laikinai gyvavusi nepriklausoma Gruzija (1918-1920) prijungė Abchaziją. vėliau ši prijungta Achazija tuo pretekestu buvo įjungta į Gruzijos TSR. Dar nuo Rusijos imperijos laikų į šią aptuštėjusią žemę kėlėsi gruzinai, rusai, armėnai. Kėlimosi tendencija nesustojo ir tarybiniais metais. Taigi pripažįstate teisę Gruzijai valdyti Abchaziją, kuri jai tepriklausė 1918-1993?

    Pavyzdys su Klaipėdos kraštu nesuprantamas. Jį okupavo Lietuva 1923 metais. Jokio sukilimo nebuvo, istorikai įrodė.

    Tai nereiškia, kad aš pateisinu gruzinų išvarymą iš Abchazijos įvykusį 1993. Bet faktas tuometis Gruzijos prezidentas, tai Gruzijos valstybė pridarė daugybę klaidų. Ėjo konfrontacijos, o ne dialogo keliu. Šiaip visi kaukaziečiai karštakošiai, būtų ramesni laimėtų žymiai daugiau. Dar kaukaziečiai ilgaamžiai – jie ilgai atsimena skriaudas.

    • Dėkui už įdomų atsakymą.

      Klaipėdos krašto pavyzdys niekaip nesusijęs su 1923 m. įvykiais. Šiame pavyzdyje lygiai taip pat galėtų būti Sūduva, Žemaitija, Dzūkija ar bet kuri kita lietuvių gyvenama teritorija. Pavyzdžio esmė tokia: jei viena kažkurios tautybės gyvenama teritorija taptų nepriklausoma, tačiau yra ir kitų didelių teritorijų, kur ta tautybė sudaro daugumą, ar tai reiškia, kad šių teritorijų tautos (ne tautybės) netenka teisės į savo apsisprendimą tapti nepriklauosmomis?

      Akivaizdu, kad taip nėra: Saudo Arabijos buvimas nesutrukdė tautos apsisprendimo teise pasinaudoti dešimtims arabų šalių (įskaitant kare gimusį Alžyrą), Malaizijos buvimas nesutrukdė Brunėjui, Kinijos – Singapūrui. Tačiau daugumos šiandienių valstybių atžvilgiu išvis negalėtume kalbėti apie vieną tautybę. Tai – ir “imigrantų/kolonistų dominuojami kraštai” kaip Australija ar Amerika, ir kraštai, apimantys daugybės tautybių teritorijas (dauguma Afrikos šalių, Indija, Indonezija, Pakistanas…). Pastarosios valstybės irgi pasinaudojo tautos apsisprendimo teise (tiesą pasakius, tik mažumoje XX a. atsiradusių valstybių, kaip Lietuvoje, daugumą sudaro vienos tautybės žmonės ir ši tautybė nesudaro jokioje ženklesnėje teritorijoje kitur). Todėl, kad yra kaip jau minėjau – “tauta” tautos apsisprendimo teisėje nėra “tautybė”, o tik tam tikros teritorijos žmonės. Taigi, nepriklausomos Albanijos buvimas nedaro jokios įtakos Kosovo nepriklausomybės teisėtumui.

      Todėl tarptautinė teisė negali pripažinti apsisprendimo teisės nei Kosovo albanams, nei abchazams – bet gali Kosovo gyventojams bei Abchazijos gyventojams. Tam, kad realizuoti tautos apsisprendimo teisę į nepriklausomybę, šios turi siekti dauguma krašto gyventojų, nepriklausomai nuo tautybės. Aišku, jei viena tautybė regione vyrauja, tos tautybės žmonės sprendimui turės stipriausią įtaką. Bet ne lemiamą – nebent vien iš tos tautybės narių, palaikančių nepriklausomybę, susidarytų 50% *visų* tos teritorijos gyventojų.

      Kitas svarbus teisės principas – “iš neteisės negimsta teisė”. Jį būtina taikyti, antraip būtų paprasta tikslų pasiekti neteisėtomis priemonėmis ir todėl tarptautinė teisė išvis netektų prasmės. Trėmimai bei kolonizavimas šiandieninės tarptautinės teisės yra draudžiami. Taigi, jeigu teritorijos gyventojų sudėtis iš esmės pakeista trėmimais, persekiojimais ir/ar kolonizavimu (kaip Abchazijoje), po šitų neteisėtų veiksmų negali tautos apsisprendimo teise pasinaudoti vien po trėmimų ir kolonizacijos likę gyventojai. Kitaip apsimokėtų valstybėms elgtis neteisėtai – tremti, kolonizuoti. Užgrobi teritoriją, nepalankius gyventojus ištremi ir surengi referendumą, kuriame “neišvytieji” pasisako už nepriklausomybę ar perėjimą į kitą valstybę. Kad taip neatsitiktų ištremtieji nepraranda tarptautinės teisės atžvilgiu ryšio su regionu, iš kurio buvo ištremti: jie irgi turi teisę pasisakyti dėl to regiono bei ten grįžti (t.y. jie tebėra to krašto tautos dalis); savo ruožtu, neteisėti kolonistai neįgyja teisės pasisakyti dėl regiono, kurį kolonizavo, jie netampa to regiono tautos dalimi. Referendumai, kuriuose į visa tai neatsižvelgiama, nelaikomi teisėtu pagrindu tautos apsisprendimo teisei.

      Taip, nei abchazai, nei Kosovo albanai neatvyko į tas teritorijas prievarta (kolonizuojant). Bet Kosovo atveju nebuvo ir gyventojų sudėtį pakeitusių trėmimų, o štai Abchazijos atveju – buvo.

      Istorinės aplinkybės tarptautinėje teisėje nėra aktualios. Juk kiekviename krašte gyveno daugybės skirtingų tautybių žmonės, kiekvienas regionas priklausė ne vienai valstybei. Jeigu į tai atsižvelgtume, būtų nuolatinis konfliktas, nes į kiekvieną vietovę galėtų teisėtai pretenduoti ne viena šalis. Todėl tarptautinėje teisėje aktualūs tik pastarieji valdančiosios valstybės pasiketimai: jeigu jie buvo teisėti, tuomet dabartinė situacija irgi teisėta ir teisės ginama nuo neteisėtos kaitos; o jei šitie pasikeitimai buvo neteisėti – tai dabartinė padėtis neteisėta ir neturi būti pripažįstama. Kas buvo prieš šimtus metų, kuri tautybė seniau gyveno teritorijoje ir pan. tarptautinėje teisėje – neaktualu.

      Beje, aš čia rašau pozicijas iš tarptautinės teisės, o ne savo nuomonę. Mano nuomonė šiek tiek kitokia: mano asmenine nuomone, tiek Kosovas, tiek Abchazija galėtų būti nepriklausomomis valstybėmis, tačiau su kitokiomis sienomis, nei yra dabar. Turėtų būti daromi referendumai ne visos teritorijos mastu, tačiau atskiruose rajonuose (Serbijos, Gruzijos, Kosovo, Abchazijos), šiuose referendumuose leidžiant balsuoti ir žmonėms, seniau priverstiems išsikelti iš tų regionų. Tuomet kiekvieno rajono likimas būtų sprendžiamas atskirai. Tokiu būdu ateityje būtų mažiau konfliktų, nes kiekvienoje valstybėje liktų mažiau prieš ją iš principo nusistačiusių žmonių ir ištisų jai priešiškų teritorijų. Savo ruožtu būtų mažiau žmonių, priverstų gyventi šalyje, kurioje nenori gyventi (kaip pvz. šiaurinės Mitrovicos apylinikių serbai). Bet pastaroji nuomonė, kurią čia išdėsčiau, dabar nepalaikoma tarptautinės teisės dėl tarptautinėje teisėje vyraujančio “uti possidetis juris” principo, kuris sako, jog nepriklauosmu galėtų tapti nebent tik visas administracinis vienetas, o ne atskira jo dalis.

  2. Argumentus komentare perskaičiau, tik klausimas kodėl jų nėra pagrindiniame tekste? Tuomet būtų aiškesnė argumentacija. Tačiau tai ką parašte iš esmės prieštarauja ką pats teigiate.

    Dėl Klaipėdos krašto ir Dzūkijos, ir Suvalkijos niekaip nesuprantu. Klaipėdos krašte lietuviai negyveno, dauguma vokiečiai, toliau memelanderiai, dar mažiau – lietuvininkai. 1923 prieš gyventojų valią buvo prijungtas prie Lietuvos. Šio krašto gyventojai daugumoje gelbėdami gyvybės 1944 pasitraukė į vakarus. Pokary buvo pagrinde kolonizuotas LTSR gyventojais, dar trupučiu kitų TSRS respublikų gyventojais. Na ir kaip čia su apsisprendimu ir kolonizacijos draudimu? Galai nesueina.

    Teiginys, kad “Kosovo atveju nebuvo ir gyventojų sudėtį pakeitusių trėmimų” neatitinka tikrovės, daug serbų pasitraukė iš Kosovo, kai šalį užėmė Nato pajėgos, vengdami Kosovo albanų susidorojimo. Apie albanų sprogdinamas cerkves girdėjote?

    “Uti posseditis juris” – būtų neblogas principas, bet jis taikomas selektyviai, be to jis senai tapo karų pateisinimo priemonė. Suprantu čia jūsų nuomonė. Principas atsirado 19 amžiaus pradžioje Lotynų Amerikoje, kai ką tik atsiskyrusios nuo Ispanijos teritorijos, įsikūrė buv. administraciniuose vienetuose, bet pasižiūrėkite nėra nei vienos Lotynų Amerikos valstybės kurios teritorijos sutaptų su pradinėmis jų teritorijomis.

    • Apie po Kosovo karo pasitraukusius serbus jau rašiau, pateikdamas gyventojų statistiką. Turėjau omenyje, ne kad ten *išvis* nebuvo jokio karo nulemto etninės sudėties pokyčio. Tiesiog pokytis mažai pakeitė proporcijas. Albanų dalis Kosove pakilo nuo 81% iki maždaug 90% – tą rašau ir pirmame įraše.

      Abchazijoje, kaip jau minėjau, abchazų ir gruzinų santykis prieš karą buvo 17,8% ir 45,7% (gruzinų naudai), o po karo – 43,3% ir 21,3% (abchazų naudai).

      T.y. Kosove buvo ir liko ženkli albanų dauguma. 10% gyventojų pokytis iš esmės negalėjo paveikti daugumos visų teritorijos gyventojų nuomonės (kurioje dauguma albanų pasisakė už, dauguma serbų – prieš nepriklausomybę).

      Abchazijoje, tuo tarpu, dauguma pasikeitė kardinaliai, dabartinė etninė sudėtis yra prieš tai buvusios priešingybė. Jei laikysime, kad gruzinai pasisako prieš, abchazai – už nepriklausomybę (paprastai taip ir yra), tai pagal buvusią etninę sudėtį šalis pasisakytų tvirtai prieš nepriklausomybę, pagal pokarinę – tvirtai už.

      Tai,ką parašysiu toliau, nėra susiję su tautos apsisprendimo teise, o labiau su žmogaus teisėmis.

      Pastebėsiu, kad tam tikros dalies senesnės valdančiosios tautybės žmonių pasitraukimas būdingas visiems nepriklausomybės paskelbimams, net ir kur nebūta persekiojimų. Lietuvoje štai 1989 m. buvo 9,4% rusų, 2001 m. – 6,3%. T.y. išvyko apie 30% rusų, nors Lietuva, priešingai nei Latvija ir Estija, visiems pasiūlė pilietybę, nebuvo čia ir etninių neramumų kaip Kaukaze. Panašiai buvo ir po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tuo tarpu, pavyzdžiui, lenkų mažuma po 1990 m. nesumažėjo. Ta pati situacija pastebima ir kitur. Tokia natūrali kaita susidaro išvykstant buvusio režimo valdininkams, kariuomenei, daliai žmonių, kurie turi šeimas ir gimines kitoje šalyje, taip pat žmonėms, nenorintiems būti mažuma kai gali gyventi kultūriškai jiems artimesnėje šalyje.

      Jei laikysime, kad 30% yra natūralus sumažėjimas tokiais atvejais, tai, aišku, Kosovo 50% serbų pasitraukimas yra didesnis, sąlygotas ir etninių neramumų (nors ir neprilygsta Abchazijos 80% gruzinų sumažėjimui, nuo 240 000 iki 46 000, sąlygotam rimto etnino valymo).

      Tai nėra gerai, bet pasekmes bandoma gerinti. Serbiškosios vienuolynai ir cerkvės, kurios buvo veikiančios prieš Kosovo karą ir jo metu padegtos, dabar jau atstatytos (pats mačiau šiemet lankydamasis Kosove, plačiau rašau čia). Be to, pagal Kosovo konstituciją albanams skirta tik 80% vietų Kosovo parlamente, 20% paliekant mažumoms. T.y. mažumoms užtikrintas toks procentas mandatų, kiek jos sudarė iki karo, kad įvykęs konfliktas nelemtų sumažėjusios mažumų politinės įtakos.

      Tarptautinė teisė visa taikoma selektyviai. Kadangi 5 valstybės turi veto teisę JT saugumo taryboje, faktiškai jos ir jų artimiausi sąjungininkai nėra JT ribose spaudžiami vykdyti daugumos priimtus sprendimus. Tai matome Kosovo atveju, kuriam priešinasi Serbiją remianti Rusija, taip pat Palestinos atveju, kuriai priešinasi Izraelį remianti JAV, ir daug kitų atvejų, kurių ypač daug būta šaltojo karo metu, bet ir dabar jie nesibaigė. Kad ir 2011 m. Libijos bei Sirijos atvejai, kur prieš Libiją buvo panaudota jėga su JT leidimu, o geresnius santykius su Rusija ir Kinija palaikiusi Sirija išvengė net sankcijų.

      JT saugumo tarybos sudėtis atspindi artimojo pokario realijas, kuomet Vokietija, Japonija buvo nugalėtos ir sugriautos, Sovietų Sąjunga buvo daug galingesnė už šiandieninę Rusiją, Prancūzija ir Britanija turėjo begalę kolonijų, o Indija buvo dar neiškilusi ir net ne nepriklausoma. Šiandien iš šių 5 valstybių tik dvi (JAV ir Kinija) tebepatenka į didžiausių ekonomikų penketuką (likusias tris vietas jame užima Japonija, Indija, Vokietija).

      Kita vertus, dažnai (nors ne visada) valstybės atsižvelgia ir į susiklosčiusias tarptautinės teisės normas. Būtent tarptautinės teisės, o ne supervalstybių politinės naudos, požiūriu, Kosovo ir Abchazijos situacijas čia analizavau.

      Dėl Klaipėdos krašto, tai buvo Mažojoje Lietuvoje ir nemažai žmonių, pasisakiusių už susijungimą su Lietuvos Respublika, kitaip juk nebūtų buvę Tilžės akto, Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto, kitų to meto reiškinių. Koks procentas buvo šitaip maniusių, dauguma ar mažuma, dabar nebesužinosime – referendumų, visuomenės nuomonės apklausų tada nebuvo rengiama. Todėl ir pasakiau galbūt geresnį pavyzdį su Suvalkija (turbūt neprieštarausite, kad tai lietuvių tautos dalis, nors ir buvusi XIX a. priskirta Naujajai Rytų Prūsijai, paskui – lenkiškosioms Rusijos gubernijoms). Kad nenukryptų diskusija į Klaipėdos krašto istoriją, nes čia tai tik pavyzdys, o ne esmė.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *