2012 m. spalio 1 d. rinkimus Gruzijoje laimėjo romantiškai pavadinta koalicija “Gruzijos svajonė”. Vedama milijardieriaus, šešto pagal turtingumą Prancūzijos gyventojo (Gruzijos pilietybės jis neturėjo), Rusijoje turtus susikrovusio Bidzinos Ivanišvilio, ji rėmėsi populistiniais pažadais. Bet kitos dalies gruzinų svajonės įgyvendinimas jau ir taip buvo toli pažengęs. 40 proc. jų balsavo už iki tol valdžiusį Vieningąjį nacionalinį judėjimą – Micheilo Sakašvilio partiją, per Rožių revoliuciją 2003 m. sutriuškinusią (post)sovietinę stagnaciją.

Gruzijoje lankiausi prabėgus dviems mėnesiams po rinkimų,va kuriuose triumfavo Ivanišvilis. Miestuose ir kalnuose tvyrojo Sakašvilio valdymo dešimtmečio rezultatai. Pamačiau, ko nesitikėjau – vykdamas į buvusią Sovietų Sąjungą už Pabaltijo ribų tikiesi kelionės atgal laiku, bet po to Rožių revoliucijos dešimtmečio Gruzija toli gražu ne tokia vienareikšmiška. Nors ir skurdesnė kai kuriais atžvilgiais ji lenkia ir Lietuvą, kitais apskritai yra unikali.

Suvokti kelią, kurį per dešimtmetį nuėjo Gruzija, visai atsitiktinai padėjo “Lonely Planet” kelionių vadovas. Apie politiką jis rašo mažai – tiesiog ta knyga išleista 2004 metais (vos metai po Rožių revoliucijos). Kontrastas tarp ten aprašytų griuvėsių, nusikaltėlių irštvų, sovietinių viešbučių, kuriuose turistams tebetarnauja vos po kelis kambarius (kituose dienas leisdavo 1993 m. iš Abchazijos ištremti gruzinai), ir šiandieninės Gruzijos tikrovės – milžiniškas. Bet viena liko taip pat: į klausimą, kokiam regionui priskirti Gruziją – Europai, Azijai, Artimiesiems Rytams ar Postsovietinei erdvei – atsakyti tebėra sunku.

Moderni ir atvira Gruzija

Dauguma lėktuvų Tbilisyje leidžiasi naktį – iš didžiųjų Europos oro uostų kyla vakare, o grįžta ryte, siūlydami geras jungimo galimybes į Vakarus. Kai ketvirtą ryto nusileido mūsiškis modernus Tbilisio oro uostas knibždėjo žmonių. Gruzija pasitiko šviesų gausa. Seni ir nauji pastatai ryškiai, bet meniškai žiba. Įvažiuojant į beveik du milijonus gyventojų turinčią sostinę stūgso nauji valdžios pastatai. Taip, jie iškelti į miegamuosius rajonus. Brangus miesto centras paliktas komercijai. Ministerijos pribloškia šviesomis ir postmodernia architektūra, tačiau ne prabangia vieta.

Gatvės švyti ir nuo švyturėlių. Naktį Gruzijos policija visada patruliuoja šitaip: iš lėto, raudonai ir mėlynai žibėdama, bet be sirenų. Užlipęs vakarėjant į kokią aukštesnę vietą visuomet matysi kur nors toli – gal pasijusi saugiau. Dar vienas unikalus Gruzijos sprendimas. Kaip ir kitas: kovodama su visą postsovietinę policiją pjaunančia korupcija M. Sakašvilio valdžia atleido visus kelių policininkus ir priėmė naujus. Ir – korupcija pasidavė. Kaip sakė mums mašiną išnuomavęs vyras pasiūlyti kyšį už eismo taisyklių pažeidimą – paprasčiausias būdas papulti į Gruzijos kalėjimą, o teisėsauga pasitikima tiek, kiek bažnyčia. Su Gruzijos policija vėliau teko susidurti ir tiesiogiai: kitas vairuotojas atbulomis atsitrenkė į mūsų automobilį. Problemų nebuvo, pareigūnai atvyko per keliolika minučių. Tiesa, įvykio aprašymas, fotografavimas užtruko gerokai virš valandos, bet vykti į nuovadą nereikėjo.

Policijos gausu ne tik patruliuojančios. Šalia kelių stovi daugybė naujų jos postų. Skaidrūs ir tiesiogine prsme – jų sienos stiklinės, o vidinės pertvaros pridengia tik tualetus. Reketas, siūlymas apsidrausti nuo pagrobimo “išpirkos draudimu” ir kiti 2004 m. “Lonely Planet” gąsdinimai šiandieninei Gruzijai visiškai nebetinka.

Ir (stebuklas!) mokesčius gruzinai pradėjo mokėti – į Pajamų tarnyba pavadintos Mokesčių inspekcijos sąskaitas bei galybę jos mokesčius priimančių automatų. Tarifai sumažėjo, o biudžetai išaugo. Už mokesčių nemokėjimą realiai baudžiama ir tradiciniu kyšiu ar pažintimis išsisukti, matyt, tapo sunku.

Gruzijos Aukso amžiaus palikimas ir Boržomis

Žymusis kurortas Boržomis laike dar kiek atsilieka. Bet jo mineralinių vandenų parkas aptvarkytas ir šalimais darbininkai uoliai remontuoja devynioliktojo amžiaus vasarnamius. Matyt, užsienio investicijos: jų gausu, mat per “Sakašvilio dešimtmetį” Gruzija apsikuopė ir čia, suduodama smūgį biurokratijai, veikiančiai kaip “rankinis stabdys” investicijoms. Puošniame paviljone nemokamą šiltą (ir be angliarūgštės) Boržomį tebepilsto senutės – kai kurie dalykai nesikeičia.

Vakarėjant apankėme Vardzią – 13 aukštų vienuolyną, iškaltą olose. Kadaise čia gyvenę 50 tūkstančių žmonių, kažkiek ir dabar leidžia dienas, skriemuliniais keltuvais į savo natūralias celes užsikeldami malkų šildymui. Vieta alsuoja gamtos ir žmogaus vienybės didybe. Tai – Gruzijos aukso amžiaus palikimas. Tas laikas buvo XII a., kuomet karaliaus Dovydo Statytojo vedama šalis valdė ir Armėniją, Azerbaidžaną, šiuolaikinių Turkijos bei Rusijos dalis. Daug bažnyčių, pilių yra iš to laikmečio. Yra ir senesnių – Gruzija 337 m. tapo antra pasaulyje krikščioniška šalimi (po Armėnijos) tuo metu kai Romos imperatoriai dar tebepersekiojo Kristaus sekėjus ir meldėsi Jupiteriui ar Merkurijui.

Gruzijoje pagrindiniai keliai driekiasi upių slėniais, o kalnų perėjos žiemai uždaromos. Greičiausias kelias – ne visada tiesiausias, tad į Vardzią vykome per Achalcichę. Čia laukė dar vienas nusistebėjimas – šio miesto “Aukso amžiaus” laikų pilies griuvėsiai dabar nuostabiai atstatyti. Kaip vėliau sužinojau, būtent čia tuo metu jau buvo nufilmuotas lietuvių realybės šou “Pilis”. Galingi bokštai, mūrai, fontanai, baseinai, cerkvė, bažnyčia, sinagoga, muziejus, moderni kavinė/vyninė – teritorija daug didesnė už mūsų Valdovų rūmus, o atkūrimas truko vos 10 mėnesių. Vienas minusas – dabar įėjimas mokamas (~10 Lt), o 2004 m. ten karstydavosi kas norėjo.

Pakeliui ant aukštų skardžių rymojo ir daugiau pilių, o taip pat – dešimtys kryžių. Naktimis jie šviečia, rodydami šios religingos šalies (kurioje pasitikėjimas Patriarchu – 93%) kalvų viršūnes.

Šalia XXI a. spindesio ir nykstančio XX a. sovietizmo Gruzijoje yra ir dar senesnio laikmečio dvasia. Šalikelėse (ar ant kelio) ganosi bandos palaidų karvių, ožkų, avių ir net kiaulių – idant nelandžiotų pro tvoras “papuoštų” specialiomis medinėmis apykaklėmis. Iš to ano laikmečio ir Gruzijos virtuvė, tebedominuojanti prirūkytose pakelės kavinėse: koldūnai chinkali (valgomi rankomis paėmus už neišvirusio galo), įvairių rūšių sūrio pyragai chačapuri ir kiti patiekalai (pavalgyti įmanoma ir už 5 Lt).

Kutaisis ir jo vienuolynai

Antrasis pagal dydį šalies miestas Kutaisis (300 tūkst. gyv.) paliko gana slogų įspūdį, nors ir čia laikas vietoje nestovi. Į vakarinį miegamąjį rajoną atkeltas parlamentas – naujas stiklinis kupolas (nežinia, kiek jis ten dar išbus, nes tai, kas Sakašviliui atrodė dalies valdžios priartinimas prie ne tbilisiečių, Ivanišviliui – parlamento sumenkinimas). Greta miesto – oro uostas, o didžiulė Bagračio katedra, 2004 m. aprašyta kaip per vieną begalės rusų-turkų karų apgriauti XI a. griuvėsiai, vėl spindi didmiesčio horizonte. Bet centras skurdus, daug elgetų, o vietos čigonų vaikai išmokyti kitur nematyto pinigų kaulijimo būdo – tvirtai įsikabina į praeivio koją ir mėgina nepaleisti tol, kol negauna larių. Kai mane taip “puolė” palaukiau minutę ir gruzinės praeivės sudrausmintas berniukas pats atsikabino. Beje, berniukai apsiveja vyrų, o mergaitės – moterų kojas.

Įspūdingesni už patį Kutaisį yra jo apylinkių vienuolynai kalvotoje teritorijoje. Irgi iš Aukso amžiaus. Kartu su Gruzijos stačiatikių bažnyčios (atskira nuo rusų stačiatikių) vienuoliais čia – ir jaunavedžiai. Tebepopuliaru rengtis tautiniais rūbais, kurių privaloma dalis – durklas prie šono (net jaunikiai taip kartais apsirėdo). Tuoktuves lydi ir naujesnės tradicijos: laikstymas automobiliais iki pusės išlindus pro langus ar stoglangius. Vienoje mašinoje taip kyšo jaunieji, o iš paskos važiuojančioje – fotografas ar operatorius.

Visa Gruzija, net Kutaisis su savo apgriuvusiomis gamyklomis, kai kuo išsiskiria nuo postsovietinės erdvės (išskyrus Pabaltijį). Rusiškų užrašų čia beveik nelikę. Visi kelio ženklai ir oficialios iškabos parašytos dviem kalbomis: gruziniškai (ypatingu ir niekur kitur nenaudojamu raidynu) bei angliškai. Taip, būtent angliškai, o ne tiesiog lotynišku raidynu: rašomi ir žodžiai “river” (upė), “bishopric” (vyskupija), “museum” (muziejus), “street” (gatvė) bei visi kiti. Todėl vakariečiui Gruzijoje susivokti lengva. Patys gruzinai, kaip ir lietuviai, nebe visi kalba rusiškai, o jaunimas (tiesa, tikrai ne visas) moka angliškai. Ir pačių rusų Gruzijoje labai mažai – vos 1,5% (Lietuvoje 5,8%).

Batumis – Juodosios jūros Las Vegasas

Gruzijos keliuose pasitaiko rodyklių į vietas, kurių Gruzija seniai nebevaldo – ten nuo 1993 m. ar 2008 m. karų dominuoja rusai ir jų remiami abchazai bei osetinai, o gruzinai išvaryti, nors anksčiau daug kur sudarė daugumą. Tai, pavyzdžiui, Achalgoris, 2008 m. jį užėmusių rusų su osetinais pervadintas Leningoru (Lenino garbei). Tarp “prarastų” kraštų – ir Suchumis, kadaise žymus “Tarybinės Rivjeros” kurortas.

Gruzija bando atsigriebti Batumyje. Pajūrio miestas iš tolo spindėte spindi visomis vaivorykštės spalvomis. Sakašvilį įkvėpia JAV, tad Batumį – turbūt Las Vegasas. Tik jei toje lošimų Mekoje yra šviesų kakafonija tai čia, atrodo, apšvietimą parinko vienas architektų biuras.

Vakarinis pasivaikščiojimas atskleidžia, kad tada atlekiant pajūrio plentu matėsi ne miražas. Pakrantėje stiebiasi dangoraižiai ir panašaus aukščio monumentas gruzinų raštui. Pagrindinėse gatvėse kiekviena palmė apšviesta sodria spalva, o sovietinių daugiabučių fasadai sumoderninti. Pajūrio parke pagal muziką šoka didžiuliai fontanai, atstatomas medinis teatras, gražūs suoleliai, skulptūros ir net nemokami vieši treniruokliai. Taip, gausu ir kičo – bet tai manau geriausia kryptis, kurią galėjo pasirinkti šis kurortas, kurio istorinę dvasią jau sovietai smarkiai apgadino. Galbūt šiuo keliu reikėjo tvirtai eiti ir mūsų Palangai, paliekant autentiką Neringai.

Plakatai cituoja D. Trampą žadėjusį padaryti Batumį didingiausiu pasaulio miestu. Jo garbei pavadintas dangoraižis turėtų stovėti kur 2004 m. plane tebepažymėtas Adžarijos parlamentas. Batumis – Adžarijos sostinė; šis autonominis regionas įkurtas musulmonams gruzinams (kurių dėl atsivertimų į “gruziniškesnę” stačiatikybę čia belikę 30%). 2004 m. jį tebevaldė savotiškas buvusios valdžios vasalas A. Abašidzė, turėjęs net kariuomenę, o šiandien autonominiu statusu taikiai naudojamasi kuriant mažų mokesčių zoną. Į Batumį Sakašvilio valdžia atkėlė ir Gruzijos konstitucinį teismą.

Naujovėmis nepiktnaudžiaujama. Štai XIX a. pastatas perstatomas į daugiaaukštį. Bet apatinis fasadas liks, koks buvęs, o nuo gatvės labiau atitraukta aukštybinė dalis bus to paties XIX a. istoristinio stiliaus. Tokių “stiklainių” kaip Kauno Laisvės Alėjoje niekas nestato.

Į pietus nuo Batumio yra romėnų Gonio tvirtovė, didžiosios imperijos rytinis pasienis. Iš jos likusios tik sienos, bet dar tvirtos. Vėliau šiuos kraštus valdė Osmanai (šitaip Adžarija ir tapo musulmoniška), bet didžioji Gruzijos dalis liko nepriklausoma iki pat XIX a., kuomet atėjo rusai. Turkijos siena ir dabar šalia ir dauguma Batumio poilsiautojų – turkai.

Gruzijos pakrantė Batumiu neapsirboja. Šiauriau yra Kopuletis – skurdesnis ir paprastesnis kurortas. O šiaurėje, prie Abchazijos ribos, buvusi rusų karo bazė perstatoma į Anaklijos kurortą. Ten nakvojome, jis – dar gana tuščias ir pasiekiamas tik žvyrkeliu, o oras, lyginant su Batumiu, buvo vėsesnis, košė vėjai. Bet pakrantės bulvaras, pavadintas M. Sakašvilį rėmusio Valdo Adamkaus garbei – įspūdingas, ir, aišku, visą naktį nuostabiai tviskantis. Ir vakarą, ir rytą ten vaikštinėjome beveik vieni, tik iš didžiulio pakrantės viešbučio girdėjosi šventės aidai.

Goris – tremtinių ir Stalino miestas

Chaotiškas Gorio miestas atrodo liūdnokai, nors postmodernus teismas jau stūgso ir jo centre. Šį miestą 2008 m. buvo okupavę rusai. Karo žaizdų nebematėme, bet priemiesčiai pilni ištisų rajonų iš vienodų mažų namelių. Ten dienas leidžia tremtiniai – iš Abchazijos ir Pietų Osetijos išvaryti gruzinai sudaro 10% visų šalies gyventojų. Jų net daugiau, nei iš viso yra abchazų ir osetinų.

Goris – Jozifo Stalino gimtinė. Tebeveikia didingas bokštuotas TSRS diktatoriaus muziejus. Tamsus, slegiantis jo vidus primena Aušvico konclagerio Lenkijoje atmosferą. Turbūt specialiai muziejus paliktas toks, koks buvo, tik nuspręsta pasipelnyti iš sovietinės ideologijos gerbėjų – suvenyrai parduotuvėlėje patys brangiausi (marškinėliai – 100 Lt), o lyginant su 2004 m. bilietų kainos pakeltos net 10 kartų (brangesnio muziejaus Gruzijoje nemačiau).

Demokratija atsiranda svečių knygoje prie išėjimo – dauguma angliškų komentarų apie Staliną čia neigiami, kupini pasipiktinimo. Tik vienas žmogus iš „DPRK“ (Šiaurės Korėjos trumpinys) padėkojo už „objektyvų požiūrį į istoriją“. Korėjos komunistų partija tebeveža ten ekskursijas?

Netoli Gorio aplankėme Mcchetą – UNESCO pripažintą senąją Gruzijos sostinę, turinčią ir religinę reikšmę. Jos sutvarkytas senamiestis pilnas senutėlių cerkvių, o jaunavedžiai eina tiesiog konvejeriu.

Modernus ir senas Tbilisis

Po minėtos avarijos aptrankytu automobiliu pasiekti Tbilisį nebuvo paprasta, mat apdaužytas jis nebegalėjo lengvai sukti į kairę (žieduose kartais tekdavo pavažiuoti atbuliems).

Sostinėje prieš išvykimą praleidome dieną. Mieste jautėsi nuolatinis atgimimas – statybų daugiau nei kur kitur. Aplūžę ir modernu – vienas šalia kito. Taip įmanoma tik Rytų Europoje, nes kitur (ypač Amerikoje) apgriuvę rajonai paprastai labai nesaugūs, ir miesto elito ten nė varu nenuvarysi.

O čia Baltuosius rūmus primenanti naujoji prezidentūra stikliniu kupolu bei milžiniška (105 m kupolas) anoniminėmis aukomis finansuota 2004 m. Švč. Trejybės katedra – aplūžusio armėnų rajono apsupty. Senamiestyje greta iščiustytų gatvių ar rekonstruoto viduramžių pirčių kvartalo irgi yra sukiužusių vietų, o ir XIX a. Naujamiestyje trūnijanti senovė ir modernybė greta.

Paupyje driekiasi švarios gatvės su restoranais ir suvenyrų parduotuvėlėmis, kurių asortimentą nuo vakarietiško skiria nebent po 2008 m. karo išleisti „Stop Russia“ motyvo atvirukai. Maistą gruzinai irgi perka pirmų aukštų krautuvėlėse, o du didžiausi jų tinklai priklauso lietuviams, pilni mūsiškų prekių ir su trispalvėmis ant vitrinų. Tuo tarpu vieninteliame prekybos centre (pastatytame arabų lėšomis) – gal pusė ploto neišnuomota.

Šalia kalno ant kurio naktį žibėte žiba televizijos bokštas yra Vilniaus skveras – dar vienas modernybės inkliuzas sename rajone. Jo grindinyje – ir plytelė „Stebuklas“, sienoje – visokios smulkios Vilniaus detalės, gruziniška Užupio konstitucija. Deja skveras jau kiek aptrūnijęs. Heidaro Alijevo, Džordžo Bušo garbei pavadintos vietos irgi mena Sakašvilio „gatvių diplomatiją“.

Bet didžiausi projektai – kitapus kažkodėl dvokiančios Mtkvario upės. Per ją driekiasi analogų neturintis dengtas Taikos tiltas, kurio lenkto stogo per tūkstantį švieselių seka praeivius, Morzės abėcėle perduoda periodinę cheminių elementų lentelę ir kitokias žinutes. Anapus – parkas ir į kosmodromą panašus teatras, projektuotas iš Lietuvos kilusio pasaulinio garso architekto Maksimiljano Fukso. Lynų keltuvas iš čia kelia į Tbilisio tvirtovę.

Ar Gruzijoje išliks demokratija?

Deja, viso to ateitis – neaiški. B. Ivanišvilis, remiamas sovietinės inteligentijos, siūlo griauti modernios architektūros statinius. Tai tik dalis jo politikos, kurios tikslas – 180 laipsnių kampu apgręžti Gruziją. Nors atėjo į valdžią per rinkimus, „Gruzijos svajonė“ elgiasi kaip po revoliucijos: „Diktatorius neperrinktas“ skelbia jie, kad ir kaip vienas kitam prieštarautų šie du žodžiai. Ne vienas buvusios vyriausybės narys ir Vieningo nacionalinio judėjimo parlamentaras suimtas, o B. Ivanišvilis tiesiai šviesiai sako, kad skundų prokurorams sumažės jeigu Sakašvilio partija nustos „isteriškai kritikuoti“ naująją valdžią. Didžiulei daliai kalinių padaryta amnestija (pirmiausia Rusijos šnipams, paskui kriminaliniams nusikaltėliams), atstatinėjamos Stalino skulptūros, prezidentūrą rengiamasi parduoti ir vienintelės jos nuostabusis apšvietimas man lankantis Tbilisyje buvo simboliškai išjungtas. Sakašvilis – dar prezidentas, bet jo kadenciją siūloma trumpinti, o galias atimti; politiškai izoliuotam jam draudžiama net perskaityti metinį pranešimą parlamente.

Tikrai nesakau, kad Vieningasis nacionalinis judėjimas buvo ideali valdžia. Kai kurie jų projektai turbūt nepamatuotai stambūs, kai kur perlenkta lazda. Tokiu atveju nauja valdžia turėtų juos peržiūrėti, įvertinti iš ekonominės pusės – panašus procesas įprastas Europoje ar Amerikoje. Tačiau „Gruzijos svajonė“ nori ne tik pasukti valstybės vairą į šoną, o ir žada sugriauti tai, kas sunkiai gruzinų rankomis ir pinigais statyta.

Ir, be abejo, reikia pripažinti, kad nuo 2004 m. Gruzija nuėjo didžiulį kelią ir padėjo pamatus ekonominiam augimui. Jeigu nebūčiau apsilankęs Gruzijoje nebūčiau patikėjęs, kad postsovietinėje šalyje galima išnaikinti korupciją policijoje ar padaryti, kad žmonės legaliai mokėtų mokesčius. Vieningasis nacionalinis judėjimas atrodė padarė neįmanoma. Greta šių ypatybių, būtinų moderniai šaliai, jie sukūrė ir trečiąją – demokratinę sistemą, kur valdžia gali pasikeisti per rinkimus. Kelis rinkimus laimėjęs Judėjimas po dešimtmečio krito – nesmarkiai, 54% balsų prieš 40%. Dabar estafetė perduota kitiems.

Kaip ten bebūtų ir čia Gruzija unikali. Turbūt niekur kitur, kur demokratiškos pagarbos opozicijai šitaip trūksta, valdžia, visų pirma, nebūtų pralaimėjusi rinkimų (t.y. būtų jų nerengusi arba suklastojusi rezultatus). Tokia „demokratijos iliuzija“ yra didžiojoje buvusios Tarybų Sąjungos dalyje. Tačiau JAV mokslus baigęs M. Sakašvilis su savo partija atrodė kaip keistas implantas į Gruzijos ir visos postsovietinės erdvės politinę sistemą ir jo požiūris į politinę tvarką – kitas.

Galbūt todėl Sakašvilio taip nekentė Rusijos valdžia, pratusi savo „Artimajame užsienyje“ turėti reikalų tik su lengvai manipuliuojamais ir paperkamais nomenklatūros veikėjais (kuriems rūpi asmeninis turtas, o ne padėtis šalyje). Galbūt tai viena priežasčių, kodėl Vieningas nacionalinis judėjimas galiausiai ir turėjo pripažinti labai paprasto ir labai postsovietinio populizmo pranašumą – kaip teko skaityti vieno apžvalgininko mintis, „Gruzinams tiesiog pabodo mokėti mokesčius“.

Visi straipsniai iš kelionių po Užkaukazę

ĮŽANGA: Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas – Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija – Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Tarptautinis teisingumo teismas 2010 m. liepą pripažino, kad Kosovo nepriklausomybė neprieštarauja tarptautinei teisei. Sprendimas nebuvo keistas. Tačiau keista, kaip jį bando išnaudoti Abchazijos nepriklausomybės šalininkai. Esą jei jau Kosovas nepriklausomas, tai turėtų būti ir Abchazija.

Tarp Kosovo ir Abchazijos yra vienas esminis skirtumas. Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai. Taip, karo pabėgėliai iš dalies pakeitė gyventojų sudėtį. Tačiau ir prieš 1999 m. Kosovo karą regione tvirtą daugumą sudarė albanai (remiantis 1991 m. Jugoslavijos surašymu (tiesa, jo rezultatais albanai abejoja) – 81,6%, dabar – apie 90%).

Abchazijos situacija – kardinaliai priešinga. 1989 m., prieš Abchazijos karą, kurio metu Abchazija atskilo nuo Gruzijos, 45,7% teritorijos gyventojų sudarė gruzinai, ir tik 17,8% – abchazai. Karo metu dauguma gruzinų išvaryta, o Abchazijos gyventojų sumažėjo nuo 525 tūkstančių iki vos 200 tūkstančių. Dabar abchazų čia – 43,8%, o gruzinų – 21,3%.

Gyventojų trėmimai ar užimtų teritorijų kolonizavimas yra draudžiami tarptautinės teisės. Nenuostabu. Jeigu tai daryti būtų leista, tai tarptautinė teisė išvis netektų prasmės – visada būtų galima tiesiog išvaryti ar išžudyti užimtos šalies gyventojus, ir taip įteisinti okupaciją. Prie ko tai priveda matėme per Bosnijos karą (kurio šalys būtent trėmimais ir žudynėmis bandė „išvalyti” teritoriją), matome Palestinoje.

Niekas neginčijo, kad tarptautinė teisė numato tautų apsisprendimo teisę. Teisę tautai sukurti nepriklausomą valstybę – bent jau tada, kai tautai nesuteikiama autonomija ar kitoks ją tenkinantis sprendimas, kai vykdomos represijos.

Tačiau Kosovo nepriklausomybės priešininkai naudoja vieną keistą argumentą – esą albanai kartą jau pasinaudojo tautos apsisprendimo teise – turi nepriklausomą šalį Albaniją – tad neturi jokios teisės į kitą valstybę.

Šis argumentas keistas, nes daugybėje nepriklausomomis pastaraisiais dešimtmečiais tapusių šalių dominuoja tautybė, kurios žmonės jau ir seniau turėjo bent vieną savo valstybę. Nepriklausomomis tapo dešimtys arabų šalių, dvi malajų šalys (Malaizija ir Brunėjus). Dar daugiau nepriklausomomis tapo valstybių, kur jokia tautybė nesudaro daugumos – tai didžioji dalis Afrikos, Indija, Pakistanas, Indonezija…

Painiavos čia įneša žodis „tauta”. Vakaruose jis nėra vartojamas kaip „tautybė”, bet kaip tam tikra žmonių grupė, gyvenanti vienoje teritorijoje ir suvokianti save kaip tautą. Todėl indai, nigeriečiai ar egiptiečiai – tautos. Nors indai gali būti įvairių tautybių, o egiptiečių dauguma – arabai. Būtent ta tauta ir apsisprendžia – o ne tautybė.

Juk jeigu istorinės aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip ir Klaipėdos kraštas būtų tapęs nepriklausomu anksčiau nei Didžioji Lietuva – ar tai reikštų, kad visi likę lietuviai prarastų teisę į savo šalį? Jei taip būtų, šalims užgrobusioms daug teritorijų, būtų labai paprastas būdas šiuos užgrobimus „įteisinti”: paskelbti nepriklausomomis nedideles tam tikrų tautybių gyvenamas teritorijas, likusias jų žemes pasiliekant sau ir tuomet skelbiant, kad tos tautybės jau yra realizavusios savo teisę į tautos apsisprendimą. Panašiu keliu bandė eiti Pietų Afrika apartheido laikais, suteiktdama nepriklausomybę juodaodžių tautybių šalims – bantustanams. Tiksliau, tik dalims tų teritorijų, kuriose istoriškai gyveno atitinkamos juodaodžių tautos. Nepavyko – pasaulis to nepripažino. 1994 m. žlugus apartheidui bantustanai vėl tapo Pietų Afrikos dalimi.