Išskleisti meniu

Kelionių aprašymai

Antinepriklausoma valstybė – Padniestrė

Antinepriklausoma valstybė – Padniestrė

| 0 komentarų

1990 – 1991 m. buvusios sovietinės imperijos valdos viena po kitos didino autonomiją, skelbė nepriklausomybę. Kad tvarkytųsi kitaip. Kad policinę valstybę pakeistų grįstoji asmenine laisve ir užuot dirbtinai kūrus bendrą Maskvos diriguojamą kultūrą kiekviena tauta eitų savo keliu.

Bet pokyčių troško ne visi. Padniestrė, kurioje šiemet lankiausi, 1990 m. paskelbė kitokią nepriklausomybę. Antinepriklausomybę. Nepriklausomybę nuo sovietizmą ką tik atmetusios Moldovos tam, kad galėtų tęsti sovietinį gyvenimo būdą.

Šiandien Padniestrė nebėra įstrigusi laike. Kaip teko patirti, vakarų naujovės su sovietinėm realijom čia pinasi lyg niekur kitur. Bet kaip ir 1990 m. Padniestrės žemėlapiuose nerasite: jos nepripažįsta niekas, net rėmėja Rusija.

Rekonstruojama viduramžiška Benderų tvirtovė sovietinio fabriko fone.

Muitinė – valstybės veidas

Nepaisant neaiškaus statuso šis žemės lopinėlis rytiniame Dniestro krante turi visus valstybės požymius. Dauguma moldavų karių išvyti dar 1992 m., yra sava valdžia, valiuta (Padniestrės rublis), automobilių numeriai, pasai…

Iš Ukrainos pusės muitinės pastatas modernus ir patikrinimas kruopštesnis. Europos Sąjungos finansuoti mėginimai užtvenkti ginklų kontrabandos srautus.

Ir visgi pas padniestriečių muitininkus, ant kurių krūtinių žvilga lentelės “KGB”, užtrukau ilgiau. Sovietinė biurokratija. Vykau vienai dienai, nakvoti neplanavau – o atvykimo kortelėje reikia įrašyti “Adresą Padniestrėje”. Pasivaikščioję nuo langelio prie langelio iš skyriaus vyresniojo išgirdome – “Rašykite bet kokį viešbutį”. Svarbu, kad grafa būtų užpildyta.

Padniestrės vėliava (kairėje) bene paskutinioji pasaulyje su kūju ir pjautuvu. Tiesa vėliavėlė automobilių numeriuose - jau be šio simbolio. Be to dėl valstybės nepripažinimo tenka klijuoti lipduką MD.

Komunistiškai kapitalistiškai krikščioniškas gyvenimas

Į Lietuvą tilptų dvidešimt Padniestrių. Ji – ilga ir siaurutė, o gyventojų ten mažiau nei Vilniuje (~500 000). Per visą šalį driekiasi vienas trijų juostų kelias (vidurinė – lenkimui iš abiejų pusių).

Automobilių mažoka (dauguma – seni), saulėgrąžų laukai spindi geltonai. Šalikelėse dūlantys postamentai su kūjais ir pjautuvais, miestų centrinėse aikštese – paminklai Leninui, jo gyvenimą primena ir atminimo lentos atsitiktinėse vietose. Milicininkų uniformos nesikeitusios nuo pat TSRS iširimo.

Tik kad greta seno sukirpimo šūkių “Padniestrė gyvuoja žmonėms” ar “Mano fabrikas – mano pasididžiavimas” naujuose reklaminiuose stenduose spindi ir “Jėzui Kristui garbė” erškėčių vainikų fone. O tarp blokinių daugiabučių pasitaiko neblogų privačių restoranų (beje, priklausančių Moldovos tinklams).

Padniestrės stendai: komunizmas, patriotizmas, religija ir seksualumas greta.

Toks jausmas, kad Padniestrė nusprendė išsaugoti sovietinės provincijos atmosferą pamažu nusikratydama svarbiausių ideologinių pagrindų, kuriems braškant TSRS ir griuvo: ateizmo ir socializmo. Trečiasis pagrindas – rusiškasis nacionalizmas – liko. “Rusija yra taikos ir stabilumo garantas” – skelbė šūkis ant sienos Benderuose. Jei ne prorusiška sovietinė politika ir kolonizacija net poreikio Padniestrei nebūtų – 1926 m. čia moldavų-rumunų dar buvo penkis kartus daugiau, nei rusų. Jei ne šiandieninis Rusijos noras karine galia išsaugoti paskutinius savo galios placdarmus “Artimajame užsienyje” Padniestrė veikiausiai būtų integruota į Moldaviją.

Šiandien rusai Padniestrėje sudaro 30% gyventojų (32% – moldavai/rumunai, 29% – ukrainiečiai). Formaliai oficialios visos trys kalbos, bet vienintelė nuolat girdima ir matoma – rusų. Moldavų mokykloms 2004 m. panorėjus mokyti savo kalbos lotynų raštu – taip ji dabar rašoma visame pasaulyje – valdžia pareikalavo grįžti prie Stalino laikais primestos kirilikos.

Benderų tvirtovė iš lėto atgimsta

Žymiausia Padniestrės vieta – Benderų tvirtovė. Viduramžiais tai buvo dalis pilių žiedo, gynusio išorines Osmanų Imperijos sienas. Po Poltavos mūšio čionai net lankėsi Švedijos karalius Karolis XII.

Tvirtovė yra aptvertoje teritorijoje, į kurią patenkama pro sunkius metalinius vartus. Po to, kai bilietų pardavėjas įleidžia vidun, laukia dar geras gabalas kelio pro pramoninius griuvėsius. Gretimoje karo bazėje tebepatruliuoja Rusijos kareiviai. Dėl visa ko fotoaparato į tą pusę nesukau, nors iš pilies bokšto viskas kaip ant delno.

Benderų tvirtovė nuo aukščiausio bokšto. Gamyklos ir karo bazė ją supa iš trijų pusių

Masyvi tvirtovė palaipsniui atstatoma. Įrengti kankinimų ir karo istorijos muziejėliai, nauji paminklai Suvorovui, baronui Miunhauzenui ir kitiems susijusiems ar nelabai asmenims. Užrašai – rusiški, rumuniški ir angliški. Su oficialiomis kalbomis nebežaidžiama – vietiniai turi mokėti rusiškai, o kitos informacinės lentos – turistams.

Nuo rusų karo bazės pusės statomos kasos. Kada nors tvirtovė bus pirmasis Padniestrėje vakarietiškas turistinis objektas. Kada – nedrįsčiau spėti.

Virš rusų karo bazės spindi naujos cerkvės kupolas. Religijos atgimimas sovietiškiausiose buvusios sovietinės imperijos vietose - turbūt visuotinis. Ir mūsų Visagine tarp 2001 ir 2011 m. surašymų nereligingųjų sumažėjo nuo 25% iki 9%.

Sovietiniai Padniestrės didmiesčiai

Du Padniestrės didmiesčiai – Tiraspolis ir Benderai – talpina pusę krašto gyventojų (~250 000). Jie taip arti vienas kito (~10 km), kad net jų troleibusų tinklas bendras. Tai – tipiniai socialistiniai miestai. Senesni namai sudaro salas XX a. betono jūroje. Virš erdvių stačiakampių aikščių iškilę nuobodūs valstybinių įstaigų pastatai.

Benderų rotušė, užstojanti seną cerkvę. Bet cerkvėje vykusios mišios per garsiakalbius girdėjosi didelėje dalyje aikštės.

Tarp abiejų miestų – “Šerif” stadionas (14 300 vietų, 2002 m.). Geriausias Moldavijos lygoje, kurioje stokodamas pajėgių vietinių oponentų žaidžia Tiraspolio klubas (dažniausiai laimi). “Šerif” vardo pilna visa Padniestrė. Šiam koncernui pavaldžios maisto parduotuvės ir degalinės, užsieninių automobilių dileriai, gamyklos, televizija ir mobiliojo ryšio tinklas, yra net arbata “Šerif”. Pirminis jo galios šaltinis – saugos tarnyba, o įkūrėjai Viktoras Gušanas ir Ilja Kazmalis “prie sovietų” dirbo specialiosioms tarnyboms – iš čia ir įmonės pavadinimas.

Tiraspolis – sostinė. Centrinė gatvė čia išplatėja apsupta didžiulių žibintų ir parkų. Senamiesčio liekanos, funkcionalistinis parlamentas, parkas ir paminklas rusų karvedžiui Suvorovui, kurio veidas puikuojasi ant daugumos banknotų. Yra dvi ambasados – Pietų Osetijos ir Abchazijos.

Stalininiai kultūros rūmai Tiraspolio plačiojoje centrinėje gatvėje

Benderai, priešingai likusiai Padniestrei, jau anapus Dniestro. Greta tradicinių sovietinių Antrojo pasaulinio memorialų čia yra ir naujas – Padniestrės karui. Senu stiliumi ant postamento užvilktas beveik šiuolaikinis šarvuotis liudija, kad 1990-1992 m. žuvo ~600 karių, dauguma – Benderų fronte.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Kuba – Mirštančios revoliucijos žemė

Kuba – Mirštančios revoliucijos žemė

| 4 komentarai

Mažai yra šalių vertinamų prieštaringiau už Kubą. Didžiausia Karibų sala susilaukia ir romantizuotų pagyrų, ir maišymo su žemėmis. Kiekviena kelionė į Kubą tam tikra prasme – „ideologinis turizmas“. Pamatai gyvenimo sistemą labai skirtingą nuo to, prie ko įpratęs eilinis vakarietis. Ir man tai buvo įdomiau už gana paprastus provincijos miestelius ar neitin įspūdingą gamtą.

1959 m. „revoliucijos didvyriai“ greitai sensta. Fidelis, tapęs ilgiausiai valdžiusiu visų laikų valdovu nemonarchu, perdavė valdžią broliui Rauliui. Bet ir šis gestas duos nebent papildomus keletą metų – juk Raulis, gimęs 1931 m., vos penkeriais metais jaunesnis. Pamažu įsiriedančių didžiųjų Pokyčių tempas vis greitėja.

Monumentas Če Gevarai Santa Klaroje. Iš visų jo revoliucijų pavyko tik kubietiškoji. Vėliau mėgindamas tai pakartoti Bolivijoje jis ir žuvo, o palaikai galiausiai atgabenti čia, į vienintelę šalį, kur jis valdžios šitaip gerbiamas ir į tą miestą, kurio užėmimas užbaigė Kubos revoliuciją.

Socializmas su Lotynų Amerikos prieskoniu

Kubos sistemos dviem žodžiais neapibūdinsi. Rytų europiečiams ją suvokti lengviau, bet ne trivialu. Jau oro uoste tarp visų rymančių darbuotojų darbščiausias atrodė narkotikų ieškojęs šunelis. Jokių parduotuvių. Valiutos keitykla – tik išvykimo sektoriuje, autonuomos reikia ieškoti siaurame koridoriuke, į kurį patenkama per niekaip nepažymėtas duris iš lauko. Kam ta reklama – visas stambus verslas juk priklauso valstybei.

Nuomojami automobiliai modernūs europiniai ir azijiniai, turistiniai autobusai – kiniški. Bet šiaip Kubos keliai – istorijos knygos. Žiguliai, moskvičiai, nivos, volgos. Dar senesni, bet triskart brangesni iki 1959 m. importuoti amerikiniai “plentų kreiseriai”. Jie – paskutinis atspindys ikirevoliucinių Batistos laikų, kai Kuba buvo amerikiečių lošimų Meka. Paradoksas, bet pati revoliucija tai ir išsaugojo: tik ikirevoliucines mašinas galima legaliai pardavinėti. 1959 m. kubiečiai, rodos, turėjo begalę (tiems laikams) automobilių, o šiandien daugiabučių kiemai tuštoki. Šalikelėmis žmonės mina sunkius dviračius be atšvaitų, vežimus tempia arkliai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo užsisukus pigaus benzino čiaupams jie daug kur pakeitė autobusus.

Dvispalvis Detroito baroko pavyzdys. Tokie automobiliai čia vadinami jankių tankais.

Smulkus verslas – jau teisėtas. Pilna paladarų – privačių riboto dydžio restoranų. Aptarnavimas ten geresnis, kainos didesnės, bet maistas neskanus. Mat produktai tiekiami centralizuotai, tad visa mėsa – itin sprangi. Grįžęs išgirdau, kad Kuba legalizavo privačią didmeninę prekybą – gal dabar jau yra kitaip. Propagandiniai plakatai skelbia: “Pokyčiai reiškia daugiau socializmo”.

Spekuliacija niekur neišnyko. Kubiečiai kaulija iš turistų ne vien pinigų, o ir parkerių, šampūnų, kosmetikos – ne sau, pardavimui. Vienai tušinukų prašiusiai prekeivei pasiūlėme pakeisti savo daiktus į jos – “Kam?” – paklausė – “Man turistai ir šiaip duoda” – ir parodė galybę rašymo priemonių.

Būdų išviliot pinigus daug, viliotojai vadinami “chineterais” (“prostitutais”). Dauguma jų tiesiog seka paskui kviesdami į legalius privatininkų verslus. Kiti įžūlesni: vienas apsimetė policininku ir bandė “skirti baudą” už ne vietoje pastatytą automobilį. Paprašytas pažymėjimo parodė asmens tapatybės kortelę. Antras melavo, kad gretimas muziejus uždarytas ir siūlė (nelegalią) ekskursiją. Dar gražiau, kad muziejaus darbuotojos, besitikėdamos savo dalies(?), irgi staiga apsimetė, kad nedirba – iki bakstelėjome pirštu į darbo laiką (“Gerai, specialiai jus įleisime” – pasakė, bet gražą “pamiršo”). Ir pagaliau mergaitės mokyklinėmis uniformomis, kalbėjusios apie badą, o paskui sutiktos leidžiančios išmaldą ledams turistų restorane.

Chineterai šoka turistams Havanoje.

Kubiečiai skurdūs, bet skurdas čia – ne Afrikos badas. Kiekvienas turi “libretą” (knygelę) pagal kurią beveik nemokamai išduodamas mėnesinis reikalingiausių daiktų racionas. Ne tik maistas ar dujų balionai, bet dar visai neseniai ir… cigaretės. Nėra mokesčių už butą, mokslą ar mediciną. Tiesa, mėnesio alga – 40 litų. Kitaip sakant kubietis gauna tą, ką valstybė nusprendžia jam duoti. Nerūkai – tavo problema, nieko kito vietoj cigarečių nebūtum gavęs, o jas gavus parduoti būtų nusikaltimas.

Turizmas – naujasis Kubos cukrus

Kai Sovietų Sąjunga žlugo – ir nustojo nelogiškai brangiai supirkinėti kubietišką cukrų, palaikydama Kubą kaip pavyzdinį komunizmo avangardą Amerikoje – Fideliui verkiant reikėjo naujo pajamų šaltinio. Kad užbaigtų “Periodo Especial” – ypatingą padėtį, kai Kubos ekonomika pasuko tiesiai žemyn, mažėjo atlyginimai ir racionai.

Muzikantai atlieka kubietišką muziką į turistus orientuotame restorane Trinidade.

Fidelis prisiminė, ką darė Batista: turizmas. Saulė juk liko ta pati (vasarį temperatūra sukosi apie +30) ir įvaizdį sala turi. Bet turizmas yra kitoks eksportas – čia ne prekes išveži, o pirkėjai atvyksta. Daug pavojų: kas bus, kai kubiečiai, kuriems drausti mobilieji telefonai ir internetas, ims bendrauti su turtingais kanadiečiais ir europiečiais? Turistai nevažiuos kur deficitai, bet deficitus panaikintum tik kartu su socializmu… Taip atsirado “Turistinis apartheidas”. Į atvykėliams paskirtus kurortus kubiečiai tegalėjo patekti su leidimais, ten apsistoti jiems drausta, o pabandžiusius pabendrauti su turistais pačius tuoj “užkalbindavo” policija.

Turistai Varadere laukia, kol atsidarys telekomo biuras, kur galima pasinaudoti internetu. Internetas legalizuotas neseniai ir tebėra labai lėtas. Vos keli procentai kubiečių juo naudojasi.

Tai jau sušvelnėjo. Bet “Turistinio apartheido” apraiškų – daugybė. Ant “tarptautinių vaistinių”, kuriose didesnis vaistų pasirinkimas, tebekaba užrašai “Įeiti tik užsieniečiams”. Atvykęs į Kubą turi pirkti dvi valiutas. Viena – konvertuojamasis pesas – formaliai skirta turistams ir kainos ja – europietiškos, kita – nacionaliniais pesais – atlyginimus gauna kubiečiai. Teoriškai už nacionalinius pesus galima apsipirkti labai pigiai, bet ten lentynos tuštokos, o daugybės dalykų išvis negausi. Ne tik viešbučių numerių ar maisto restoranuose, bet ir jautienos ar tam tikrų žuvų. Jas sužvejoję žvejai privalo parduoti valstybei už nacionalinius pesus, kad ši prekiautų už konvertuojamuosius.

Restoranas Havanoje, prekiaujantis maistu išsinešimui už nacionalinius pesus. Jei tokios vietos priimtinos, tuomet ir turistas Kuboje gali valgyti labai pigiai.

Nereikia nė sakyti, prie ko tai priveda: juodosios rinkos ir naujo tipo Kubos elito. Tų, kurie gauna konvertuojamųjų pesų. Tai – barmenai ar kambarinės, kuriems turistai palieka arbatpinigių. Daktarai eina dirbti taksistais. Aišku, už tokią puikią darbovietę dar tenka susimokėti kyšį.

Išsvajotosios darbovietės – Kubos kurortai – aptriušę. Išgirtasis Varaderas pilnas betoninių monstrų, kurių klientai – provincijos rusai. Žaviausios ten kelios ikirevoliucinės oazės: pirmojo Varadero vystytojo vila su golfo aikštynu, tvenkiniuotas Chosonė parkas. Dar Ambrozijo ola, reklamuojama dėl indėnų petroglifų, bet žavesni ten pasirodė tūkstančiai šikšnosparnių – tokios gausybės dar niekur nebuvau matęs. Mažesni nebijo šviesos, didesni jos vengia ir tik cypsenimas (ar infraraudonųjų spindulių kamera) išduoda juos skraidant aplink.

Chosonė parkas – viena gražiausių Varadero vietų.

Dar niūresnė Gvardalavaka rytuose prie Holgino. Greta jos – indėnų kaimas. Netikras, nes tikrieji Kuboj sunaikinti. Tegalima išvysti jų kaulus. Ir pigius muliažus. Dabar kubiečiai – juodieji ir baltieji, o daugiausiai įvairių odos spalvų mulatai, nes tarprasiniai santykiai niekad nebuvo tabu. Dauguma (70%) per surašymus pasivadina baltaisiais, nes taip prestižiškiau.

Vienaukščiai miesteliai Kubos lygumose

Kubos miestelių padangėse bažnyčių bokštai nedominuoja. Senos, kartais apleistos šventovės gana mažos – net švenčiausia Kubos vieta, Cobre bazilika prie Santiago (kur – stebuklinga jūroje rasta Marijos skulptūra) dydžio sulig eilinio Lietuvos miestelio bažnyčia. Ji bent jau suremontuota ir atrakinta, o priegose pardavinėjami geltoni vainikai. Tarp votų viduje – beisbolo kamuoliukai ir revoliucionierių mementai. Taip, 1959 m. revoliucija pradžioje nebuvo komunistinė – senąjį diktatorių F. Batistą vertė net ir kunigai. Tik per kelis metus valdžią konsolidavo buvusius bendražygius pašalinę komunistai.

Viena priežastis bažnyčių menkumui – vietiniai tikėjimai Santerija, Palo Monte, Abukua, savaip vienijantys krikščionybę su afrikietiška pagonybe. Mūsų šventieji čia prilyginami Afrikos dievybėms tarsi romėnų dievai graikų dievams Senovės Romoje. Šventyklų šiems tikėjimams nereikia. Antra priežastis – komunistų vykdytas katalikų persekiojimas, dėl kurio iš ne vienos bažnyčios teliko griuvėsiai.

Trinidado centrinė aikštė.

Bet valdžios požiūris į religiją dramatiškai keitėsi. 1998 m. Kuboje apsilankė popiežius Jonas Paulius II, komunistų partija ėmė priimti krikščionis. F. Kastro jau imponuoja katalikų kova prieš skurdą. Dabar Kubos gatvėse net mačiau prekiaujant knygomis “Jėzus Kristus – revoliucionierius”.

Kuboje daug keistų trūkumų ir deficitų, bet vienas įdomiausių – langų stiklai. Veik visuose šalies namuose (net blokiniuose daugiabučiuose) – tik metalinės langinės, tad yra du variantai: arba jos atlapos skersvėjui, arba viduje visiškai tamsu.

Tipiškas Kubos senamiestis. Už metalinių grotų – tik langinės.

Kubos gamta monotoniška. Lygumos, kolūkiai. Kai kur ji įdomesnė: kaip kalvotame Baconao nacionaliniame parke rytuose. Ten išlikusios senos kavos plantacijos, kur iki nacionalizacijos verslavo iš Haičio atsikėlę prancūzai. Paskutinį kilometrą teko eiti pėsčiomis: kelias nebepravažiuojamas. “Turistų nedaug” konstatavo prižiūrėtojai (nematėm nė vieno). Atokus dvarelis su senais baldais žavus, bet pristatymas ideologizuotas: pasakojama apie vergovę (panaikinta 1886 m.) ir nė žodžio apie laimingesnį periodą tarp jos ir 1959 m. Revoliucijos. Nežinantiems pasirodytų, kad vergovę Kuboje užbaigė Kastro.

Baconao nacionalinio parko vaizdai.

Planingi provincijų centrai

Miestai Kuboje vystomi planingai ir visi provincijų centrai turi nuo 100 000 iki 300 000 gyventojų. Tokių aplankėme daug, nes “Carratera Central” kelias driekiasi per daugumą. Senamiesčiai – vienaukščiai. Ant laiptų sėdi ir gatvę stebi žmonės. Kai langų nėr beveik niekur, o durys – atlapos, tad visas gyvenimas ir darbas viduje – kaip ant delno.

F. Kastro stebi cigarų fabriko darbininkus kadaise svarbaus Gibaros uostamiesčio centrinėje aikštėje, alsuojančioje buvusių laikų didybe.

Štai klasėje vyksta pamoka, o šachmatų mokykloje turnyras. Štai cigarų fabrikas, kur žmonės lenkia nugaras stebimi didžiulės Fidelio nuotraukos. Štai biblioteka ar šeima, namie žiūrinti muilo operą. Tik masonų ložė įsikūrusi antrame aukšte ir iš lauko teregėjau laiptus. O iškabomis pažymėtų ložių Kuboje daug – jos rėmė nepriklausomybę, tad net komunistai jų nenušlavė. Daug namų išgriuvę, pažymėti “Peligro! Derrumbe!”. Kasmet tokiose griūtyse būna žuvusiųjų; iš lūpų į lūpas kalbama apie daugiau aukų, nei praneša žiniasklaida.

Toliau nuo centro – standartinių projektų socialistiniai daugiabučiai. Kur nors tarp jų būtinai yra didelė plyna erdvė su gigantomaniškom skulptūrom – Revoliucijos aikštė. Propagandos pilna ir kitur: nuo Gevaros, Kastro ar Cienfuegoso nuotraukų bei citatų iki grėsmingo šūkio “Socializmas arba mirtis!”.

Penki kubiečiai, JAV suimti už ten emigravusių opozicionierių šnipinėjimą ir nužudymą, Kuboje – didvyriai. Plakatų su šiuo penketu daugybė (nuo centrinių aikščių iki bankų).

Kiekviename mieste – Casa de la Cultura (Kultūros namai) ir Casa de la Trova (Tradicinės dainos namai). Ir didelis valstybinis viešbutis besieniais koridoriais. Kokybė menka, keleto žmonių eilėje tekdavo stovėti ir pusvalandį (viename klientus aptarnavo tik viena darbuotoja, o antroji prastovėjo įsmeigusi akis į nusidriekusią eilę). Bet visad žinai, ko tikėtis – net ir kainos vienodos – ~45 konvertuojamieji pesai už dvivietį numerį ir Havanoje, ir atokioje provincijoje.

Mažos raiškos vaizdeliuose valstybiniai viešbučiai gražesni nei tikrovėje (Holginas).

Alternatyva viešbučiui – apsistoti žmonių namuose (casa particular). Tai legalu nuo 1997 m. ir kambarių siūlytojų – jau begalė. Jie lūkuriuoja viešbučiuose. Registratūros jiems talkina: vieno Santiago viešbučio registratūros darbuotojas tiesiai šviesiai pasakė, kad geriau nakvoti pas privatininkus, kito net laikinai apsimetė, kad neturi numerių (iki išgirdome alternatyvius casa particular siūlymus). Pas privatininkus pigiau (25-30 pesų), bet ten dėl nieko nesi tikras: štai kartą žadėtoji vieta keturiems žmonėms pasirodė besanti du dviviečiai kambariai skirtinguose namuose ir kvartaluose. “Pažadas” Kuboje daug nereiškia, svarbu atvesti klientą.

Ryčiausiai buvome Santiage, antrame pagal dydį Kubos mieste. Tai ir juodųjų kubiečių centras. Žymus karnavalu – deja, jis liepos mėn., bet visa spalvingą aprangą regėjome muziejuje. Ten – ir kinų drakonas ar iš šiukšlių daryti rūbai iš Periodo Especial laikų.

Centrinė Kubos Santiago aikštė.

Santiage vietoj autobusų ir panaikintų tramvajų kursuoja sunkvežimiai – keleiviai vežami kėbuluose. Jokių maršrutų neparašyta, bet žmonės juos žino. Vėliau, pakeliui į vakarus, miestai atrodė vis tvarkingesni, transportas “civilizuotesnis”. Gražiai sutvarkyti Bajamo, Sanktu Spiritu centrai. Kamagvėjus išgirtas, tačiau chaotiškas.

Keleiviniai sunkvežimiai ir vilkikų puspriekabės iš Havanos neseniai išnyko, bet rytuose tebėra dažni.

Itin didingas Cienfuegosas, kurio senamiestis ir Punta Gorda iškyšulys pilni cukraus magnatų rūmų, o dvejos senovinės kapinės – iš Italijos XIX a. gabentų balto marmuro paminklų. Šalimais – Trinidadas, irgi buvęs “cukraus miestas” – jo gatvės grįstos akmenimis ir atiduotos pėstiesiems. Iš pačių plantacijų mažai kas belikę – tik aukštas bokštas, kur kadaise vergus darbui šaukdavo varpai.

Senosios kapinės Cienfuegose. Dabar aplink jas – šiukšlinas laukas, bet įspūdis tebėra didžiulis.

Kaip nacionalinį sportą beisbolą stebėjau

Beisbolo lazdomis nešinų paauglių būrelių Kuboje bijoti nereikia. Mat šis sportas – Kubos “antroji religija”. Sovietų Sąjungoje jis buvo uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.

Kai viešėjome Bajame ten trims padieniui vyksiančioms rungtynėms buvo apsistoję ir lygos čempionai iš Ciego de Avilla. Nusipirkome bilietus – už nacionalinius pesus, tad geriausios vietos už tinklo atsiėjo 10 lietuviškų centų. Dėl siaunčiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu.

Beisbolo rungtynės Bajame.

Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Klubas ir provincija vadinasi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis atplaukė kelti revoliucijos.

Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).

Havana – griūvantis baroko miestas

Į Kubos sostinę atvykome jau po saulėlydžio. Pirmą jos vaizdą išvydome iš kitapus įlankos esančios Šv. Petro tvirtovės. Miesto centras tamsus, net Kapitolijaus kupolas neapšviestas. O tvirtovė, viena daugelio gynusių didmiestį, pilna žmonių – mat kasdien devintą vakaro uniformuoti „senovės kareiviai“ čia iššauna patranką. Suvežami turistai, atvažiuoja ir daug havaniečių, kuriems ši pramoga pigesnė (muziejų ir istorinių vietų bilietai – vienintelis dalykas, už kurį turistai moka konvertuojamaisiais, o vietiniai – nacionaliniais pesais).

Ir kirtus tunelį po sąsiauriu naktinė Havana neatrodė viliojančiai. Kadaise didžiausias ir didingiausias Amerikos žemyno uostas dabar aplūžęs ir šiukšlinas. Kaip ir kiti Kubos miestai, tik viskas padauginta kelis kartus: ir plotas, ir pastatų masteliai. Namai čia daugiaaukščiai, didingi. Tik kuris gyvenamas, kuris apleistas iš išvaizdos sunku atskirti…

Pusiau apleisti pastatai Havanos centre.

Naujamiesčio arterija – Prado gatvė. Čia – Kapitolijus, didesnis už Vašingtono, Revoliucijos muziejus (kadaise prezidentūra), nacionalinio teatro skulptūros. XX a. pradžios didybė.

Ir istorinis cigarų fabrikas, prie kurio durų išgirdome pasaką, kad darbininkams atlyginimus moka cigarais, kuriuos kartą per mėnesį leidžia turguje pardavinėti turistams (ta diena šiandien). “Turgus” pasirodė besąs butas gretimam name.

Kubos kapitolijus. Net tokiuose reprezentaciniuose pastatuose iš arti pamatai, kad dalis langų išdaužyti ar pakeisti fanera.

Į vakarus nuo ten – senamiestis, remontuojamas “plėmais”. Ilgas žygis purvinomis gatvėmis žvalgantis į nacionalinių pesų parduotuves ir daugybę rinkiminių apylinkių (vyko rinkimai iš vieno kandidato) staiga atsirėmė į “Plaza Vieja“. O ten vien išblizginti fasadai, lauko kavinės, ant kojūkų žygiuoja muzikantai. Tarsi Europoje.

Suremontuotuose kvartaluose ir įspūdingas barokinis Havanos katedros fasadas, Romo muziejus-parduotuvė, buvę ispanų Vicekapitono rūmai. Ir restoranai su vakarietiškom kainom, bet kubietišku maistu ir aptarnavimu.

Havanos katedra.

Gyvenome prie pakrantės – Malecon. Į ją dūžtančios bangos, tykštančios ant kelio ir (kartais) praeivių – klasikinis Havanos vaizdas. Tolumoje matėsi Vedado. Cuba Libre viešbutis, neįtikėtinai masyvus Edificio Focsa daugiabutis, Revoliucijos (anksčiau Piliečių) aikštė – paskutiniai Batistos eros kūriniai. Greta jų – senosios XIX a. vilos. Kažin, kaip viskas atrodytų, jei ne revoliucija: gal visur būtų pilna šviesų, kazino, lyg Las Vegase.

Dabar Revoliucijos aikštėje tamsoje švyti tik F. Kastro ir Č. Gevaros veidai stebintys tuščius parkingus ir 109 m aukščio ikirevoliucinį poeto Chosė Marti monumentą. Vedado pakrantėje ant stulpų surašyti “Kovotojai už laisvę” – nuo Čikagos anarchistų iki J. Arafato. Aišku, tik kairieji, tad Landsbergio ieškoti neverta.

Pakrantė ir Vedado tolumoje (didžiausias pastatas – Edificio Focsa).

Aplink Vedadą – spalvingai išpaišytas Hamelio skersgatvis, siejamas su Santerijos tikėjimu, bei didžiulės stačiakampės “Kolumbo kapinės” su restauruojamais puošniais paminklais.

Dar toliau į Vakarus – Miramar rajonas. Jo nacionalizuotose vilose šiandien įsikūrę daug kas: nuo darželių iki ambasadų. Yra net konvertuojamųjų pesų prekybos centras “Naujiesiems kubiečiams”. Kaip ir kitur garbingiausioje vietoje guli “Pringles” traškučiai, čia dvigubai brangesni nei Lietuvoje. Šiaip užsieninių prekės ženklų beveik nėra, kubietiškų atitikmenų irgi.

Havanoje ilgai gyveno Ernestas Hemingvėjus. Jo priemiesčio namas dabar – muziejus. Vidų, sutvarkytą kaip po rašytojo mirties – su knygomis, medžioklių trofėjais – galima stebėti tik pro langus.

Ernesto Hemingvėjaus namai turi atmosferą.

Pabaigai

Kai Santiago viešbutyje ryte pravėręs fanera užkaltą langą išvydau virš miesto lėtai birbiančius 1948 m. laidos An-2 “kukurūznikus” supratau, kodėl vakariečiams Kubą lengva idealizuoti: praeitis ir dabartis čia sumišusios kaip niekur kitur. Ir viskas tiesiog kitaip.

Bet tas “kitaip” čia ne amžius besiformavusios tradicijos, kaip pas indus, japonus ar arabus, o būrelio revoliucionierių skubus kūrinys. Būdamas iš šalies, patyrusios panašų eksperimentą, romantikos čia matau mažai. Nemato jos ir kubiečiai, masiškai traukiantys į JAV, kur jau išvyko kas šeštas. O emigracija jiems – ne Ryanair’u į Londoną nuskristi. Tai pavojingas žygis “susikombinuota” valtimi per audrų ir ryklių kupiną vandenyną. Dalis žūva, dalis sugaunami ir už tai atkenčia, bet vis tiek atsiranda mėginančių laimę.

An-2 virš Santiago.

Išskridau. Dauguma kubiečių niekad neišskridę. Net 80% jų gimę jau po Revoliucijos. Atsirandanti savotiška laisvė, Vakarų skonis jiems ir laimė, ir išbandymas. Jei dar kada gįršiu, rasiu kitokią Kubą: pelnai iš suvenyrų su Če Gevara pardavimų tik augs, bet jo kurtos sistemos nebebus. Keli šešiasdešimtmečiai fordai ir čeviai vežios turistus, bet dauguma tūnos sąvartynuose ar užsieniečių kolekcijose. Įdomu buvo pamatyti Kubą tokią, kokia yra dabar.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Kubos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Gruzijos svajonės pabaiga?

Gruzijos svajonės pabaiga?

| 2 komentarai

2012 m. spalio 1 d. rinkimus Gruzijoje laimėjo romantiškai pavadinta koalicija “Gruzijos svajonė”. Vedama milijardieriaus, šešto pagal turtingumą Prancūzijos gyventojo (Gruzijos pilietybės jis neturėjo), Rusijoje turtus susikrovusio Bidzinos Ivanišvilio, ji rėmėsi populistiniais pažadais. Bet kitos dalies gruzinų svajonės įgyvendinimas jau ir taip buvo toli pažengęs. 40 proc. jų balsavo už iki tol valdžiusį Vieningąjį nacionalinį judėjimą – Micheilo Sakašvilio partiją, per Rožių revoliuciją 2003 m. sutriuškinusią (post)sovietinę stagnaciją.

Gruzijoje lankiausi prabėgus dviems mėnesiams po rinkimų,va kuriuose triumfavo Ivanišvilis. Miestuose ir kalnuose tvyrojo Sakašvilio valdymo dešimtmečio rezultatai. Pamačiau, ko nesitikėjau – vykdamas į buvusią Sovietų Sąjungą už Pabaltijo ribų tikiesi kelionės atgal laiku, bet po to Rožių revoliucijos dešimtmečio Gruzija toli gražu ne tokia vienareikšmiška. Nors ir skurdesnė kai kuriais atžvilgiais ji lenkia ir Lietuvą, kitais apskritai yra unikali.

Suvokti kelią, kurį per dešimtmetį nuėjo Gruzija, visai atsitiktinai padėjo “Lonely Planet” kelionių vadovas. Apie politiką jis rašo mažai – tiesiog ta knyga išleista 2004 metais (vos metai po Rožių revoliucijos). Kontrastas tarp ten aprašytų griuvėsių, nusikaltėlių irštvų, sovietinių viešbučių, kuriuose turistams tebetarnauja vos po kelis kambarius (kituose dienas leisdavo 1993 m. iš Abchazijos ištremti gruzinai), ir šiandieninės Gruzijos tikrovės – milžiniškas. Bet viena liko taip pat: į klausimą, kokiam regionui priskirti Gruziją – Europai, Azijai, Artimiesiems Rytams ar Postsovietinei erdvei – atsakyti tebėra sunku.

Tbilisio viešųjų paslaugų rūmai. Mažinant biurokratiją čia vienoje vietoje sutelktos piliečiui reikalingos valdžios paslaugos. Tokie pastatai pastatyti visoje Gruzijoje - visi jie unikalūs ir postmodernūs lyg stengiantis atsigriebti už nykios sovietinės architektūros dešimtmečius.

Moderni ir atvira Gruzija

Dauguma lėktuvų Tbilisyje leidžiasi naktį – iš didžiųjų Europos oro uostų kyla vakare, o grįžta ryte, siūlydami geras jungimo galimybes į Vakarus. Kai ketvirtą ryto nusileido mūsiškis modernus Tbilisio oro uostas knibždėjo žmonių. Gruzija pasitiko šviesų gausa. Seni ir nauji pastatai ryškiai, bet meniškai žiba. Įvažiuojant į beveik du milijonus gyventojų turinčią sostinę stūgso nauji valdžios pastatai. Taip, jie iškelti į miegamuosius rajonus. Brangus miesto centras paliktas komercijai. Ministerijos pribloškia šviesomis ir postmodernia architektūra, tačiau ne prabangia vieta.

Gatvės švyti ir nuo švyturėlių. Naktį Gruzijos policija visada patruliuoja šitaip: iš lėto, raudonai ir mėlynai žibėdama, bet be sirenų. Užlipęs vakarėjant į kokią aukštesnę vietą visuomet matysi kur nors toli – gal pasijusi saugiau. Dar vienas unikalus Gruzijos sprendimas. Kaip ir kitas: kovodama su visą postsovietinę policiją pjaunančia korupcija M. Sakašvilio valdžia atleido visus kelių policininkus ir priėmė naujus. Ir – korupcija pasidavė. Kaip sakė mums mašiną išnuomavęs vyras pasiūlyti kyšį už eismo taisyklių pažeidimą – paprasčiausias būdas papulti į Gruzijos kalėjimą, o teisėsauga pasitikima tiek, kiek bažnyčia. Su Gruzijos policija vėliau teko susidurti ir tiesiogiai: kitas vairuotojas atbulomis atsitrenkė į mūsų automobilį. Problemų nebuvo, pareigūnai atvyko per keliolika minučių. Tiesa, įvykio aprašymas, fotografavimas užtruko gerokai virš valandos, bet vykti į nuovadą nereikėjo.

Tipinė neonais žibanti Gruzijos policijos nuovada (Anaklijos miestelis).

Policijos gausu ne tik patruliuojančios. Šalia kelių stovi daugybė naujų jos postų. Skaidrūs ir tiesiogine prsme – jų sienos stiklinės, o vidinės pertvaros pridengia tik tualetus. Reketas, siūlymas apsidrausti nuo pagrobimo “išpirkos draudimu” ir kiti 2004 m. “Lonely Planet” gąsdinimai šiandieninei Gruzijai visiškai nebetinka.

Ir (stebuklas!) mokesčius gruzinai pradėjo mokėti – į Pajamų tarnyba pavadintos Mokesčių inspekcijos sąskaitas bei galybę jos mokesčius priimančių automatų. Tarifai sumažėjo, o biudžetai išaugo. Už mokesčių nemokėjimą realiai baudžiama ir tradiciniu kyšiu ar pažintimis išsisukti, matyt, tapo sunku.

Gruzijos Aukso amžiaus palikimas ir Boržomis

Žymusis kurortas Boržomis laike dar kiek atsilieka. Bet jo mineralinių vandenų parkas aptvarkytas ir šalimais darbininkai uoliai remontuoja devynioliktojo amžiaus vasarnamius. Matyt, užsienio investicijos: jų gausu, mat per “Sakašvilio dešimtmetį” Gruzija apsikuopė ir čia, suduodama smūgį biurokratijai, veikiančiai kaip “rankinis stabdys” investicijoms. Puošniame paviljone nemokamą šiltą (ir be angliarūgštės) Boržomį tebepilsto senutės – kai kurie dalykai nesikeičia.

Boržomio centras.

Vakarėjant apankėme Vardzią – 13 aukštų vienuolyną, iškaltą olose. Kadaise čia gyvenę 50 tūkstančių žmonių, kažkiek ir dabar leidžia dienas, skriemuliniais keltuvais į savo natūralias celes užsikeldami malkų šildymui. Vieta alsuoja gamtos ir žmogaus vienybės didybe. Tai – Gruzijos aukso amžiaus palikimas. Tas laikas buvo XII a., kuomet karaliaus Dovydo Statytojo vedama šalis valdė ir Armėniją, Azerbaidžaną, šiuolaikinių Turkijos bei Rusijos dalis. Daug bažnyčių, pilių yra iš to laikmečio. Yra ir senesnių – Gruzija 337 m. tapo antra pasaulyje krikščioniška šalimi (po Armėnijos) tuo metu kai Romos imperatoriai dar tebepersekiojo Kristaus sekėjus ir meldėsi Jupiteriui ar Merkurijui.

Vardzios vaizdas nuo įėjimo koplyčios. Nuo pat papėdės čia lipama pėsčiom.

Gruzijoje pagrindiniai keliai driekiasi upių slėniais, o kalnų perėjos žiemai uždaromos. Greičiausias kelias – ne visada tiesiausias, tad į Vardzią vykome per Achalcichę. Čia laukė dar vienas nusistebėjimas – šio miesto “Aukso amžiaus” laikų pilies griuvėsiai dabar nuostabiai atstatyti. Kaip vėliau sužinojau, būtent čia tuo metu jau buvo nufilmuotas lietuvių realybės šou “Pilis”. Galingi bokštai, mūrai, fontanai, baseinai, cerkvė, bažnyčia, sinagoga, muziejus, moderni kavinė/vyninė – teritorija daug didesnė už mūsų Valdovų rūmus, o atkūrimas truko vos 10 mėnesių. Vienas minusas – dabar įėjimas mokamas (~10 Lt), o 2004 m. ten karstydavosi kas norėjo.

Achalcichės įtvirtinto miesto vaizdas iš pilies.

Pakeliui ant aukštų skardžių rymojo ir daugiau pilių, o taip pat – dešimtys kryžių. Naktimis jie šviečia, rodydami šios religingos šalies (kurioje pasitikėjimas Patriarchu – 93%) kalvų viršūnes.

Šalia XXI a. spindesio ir nykstančio XX a. sovietizmo Gruzijoje yra ir dar senesnio laikmečio dvasia. Šalikelėse (ar ant kelio) ganosi bandos palaidų karvių, ožkų, avių ir net kiaulių – idant nelandžiotų pro tvoras “papuoštų” specialiomis medinėmis apykaklėmis. Iš to ano laikmečio ir Gruzijos virtuvė, tebedominuojanti prirūkytose pakelės kavinėse: koldūnai chinkali (valgomi rankomis paėmus už neišvirusio galo), įvairių rūšių sūrio pyragai chačapuri ir kiti patiekalai (pavalgyti įmanoma ir už 5 Lt).

Kutaisis ir jo vienuolynai

Antrasis pagal dydį šalies miestas Kutaisis (300 tūkst. gyv.) paliko gana slogų įspūdį, nors ir čia laikas vietoje nestovi. Į vakarinį miegamąjį rajoną atkeltas parlamentas – naujas stiklinis kupolas (nežinia, kiek jis ten dar išbus, nes tai, kas Sakašviliui atrodė dalies valdžios priartinimas prie ne tbilisiečių, Ivanišviliui – parlamento sumenkinimas). Greta miesto – oro uostas, o didžiulė Bagračio katedra, 2004 m. aprašyta kaip per vieną begalės rusų-turkų karų apgriauti XI a. griuvėsiai, vėl spindi didmiesčio horizonte. Bet centras skurdus, daug elgetų, o vietos čigonų vaikai išmokyti kitur nematyto pinigų kaulijimo būdo – tvirtai įsikabina į praeivio koją ir mėgina nepaleisti tol, kol negauna larių. Kai mane taip “puolė” palaukiau minutę ir gruzinės praeivės sudrausmintas berniukas pats atsikabino. Beje, berniukai apsiveja vyrų, o mergaitės – moterų kojas.

Atstatytoji Bagračio katedra. Jos interjeras dar gana skurdus.

Įspūdingesni už patį Kutaisį yra jo apylinkių vienuolynai kalvotoje teritorijoje. Irgi iš Aukso amžiaus. Kartu su Gruzijos stačiatikių bažnyčios (atskira nuo rusų stačiatikių) vienuoliais čia – ir jaunavedžiai. Tebepopuliaru rengtis tautiniais rūbais, kurių privaloma dalis – durklas prie šono (net jaunikiai taip kartais apsirėdo). Tuoktuves lydi ir naujesnės tradicijos: laikstymas automobiliais iki pusės išlindus pro langus ar stoglangius. Vienoje mašinoje taip kyšo jaunieji, o iš paskos važiuojančioje – fotografas ar operatorius.

Vestuvių kortežas.

Visa Gruzija, net Kutaisis su savo apgriuvusiomis gamyklomis, kai kuo išsiskiria nuo postsovietinės erdvės (išskyrus Pabaltijį). Rusiškų užrašų čia beveik nelikę. Visi kelio ženklai ir oficialios iškabos parašytos dviem kalbomis: gruziniškai (ypatingu ir niekur kitur nenaudojamu raidynu) bei angliškai. Taip, būtent angliškai, o ne tiesiog lotynišku raidynu: rašomi ir žodžiai “river” (upė), “bishopric” (vyskupija), “museum” (muziejus), “street” (gatvė) bei visi kiti. Todėl vakariečiui Gruzijoje susivokti lengva. Patys gruzinai, kaip ir lietuviai, nebe visi kalba rusiškai, o jaunimas (tiesa, tikrai ne visas) moka angliškai. Ir pačių rusų Gruzijoje labai mažai – vos 1,5% (Lietuvoje 5,8%).

Batumis – Juodosios jūros Las Vegasas

Gruzijos keliuose pasitaiko rodyklių į vietas, kurių Gruzija seniai nebevaldo – ten nuo 1993 m. ar 2008 m. karų dominuoja rusai ir jų remiami abchazai bei osetinai, o gruzinai išvaryti, nors anksčiau daug kur sudarė daugumą. Tai, pavyzdžiui, Achalgoris, 2008 m. jį užėmusių rusų su osetinais pervadintas Leningoru (Lenino garbei). Tarp “prarastų” kraštų – ir Suchumis, kadaise žymus “Tarybinės Rivjeros” kurortas.

Gruzija bando atsigriebti Batumyje. Pajūrio miestas iš tolo spindėte spindi visomis vaivorykštės spalvomis. Sakašvilį įkvėpia JAV, tad Batumį – turbūt Las Vegasas. Tik jei toje lošimų Mekoje yra šviesų kakafonija tai čia, atrodo, apšvietimą parinko vienas architektų biuras.

Ši gatvė palei uosto įlanką veda link Batumio centro.

Vakarinis pasivaikščiojimas atskleidžia, kad tada atlekiant pajūrio plentu matėsi ne miražas. Pakrantėje stiebiasi dangoraižiai ir panašaus aukščio monumentas gruzinų raštui. Pagrindinėse gatvėse kiekviena palmė apšviesta sodria spalva, o sovietinių daugiabučių fasadai sumoderninti. Pajūrio parke pagal muziką šoka didžiuliai fontanai, atstatomas medinis teatras, gražūs suoleliai, skulptūros ir net nemokami vieši treniruokliai. Taip, gausu ir kičo – bet tai manau geriausia kryptis, kurią galėjo pasirinkti šis kurortas, kurio istorinę dvasią jau sovietai smarkiai apgadino. Galbūt šiuo keliu reikėjo tvirtai eiti ir mūsų Palangai, paliekant autentiką Neringai.

Atstatomas medinis teatras 17 km ilgio Batumio pajūrio bulvare. Tolumoje - klasicistinis naujas Sheraton viešbutis.

Plakatai cituoja D. Trampą žadėjusį padaryti Batumį didingiausiu pasaulio miestu. Jo garbei pavadintas dangoraižis turėtų stovėti kur 2004 m. plane tebepažymėtas Adžarijos parlamentas. Batumis – Adžarijos sostinė; šis autonominis regionas įkurtas musulmonams gruzinams (kurių dėl atsivertimų į “gruziniškesnę” stačiatikybę čia belikę 30%). 2004 m. jį tebevaldė savotiškas buvusios valdžios vasalas A. Abašidzė, turėjęs net kariuomenę, o šiandien autonominiu statusu taikiai naudojamasi kuriant mažų mokesčių zoną. Į Batumį Sakašvilio valdžia atkėlė ir Gruzijos konstitucinį teismą.

Naujovėmis nepiktnaudžiaujama. Štai XIX a. pastatas perstatomas į daugiaaukštį. Bet apatinis fasadas liks, koks buvęs, o nuo gatvės labiau atitraukta aukštybinė dalis bus to paties XIX a. istoristinio stiliaus. Tokių “stiklainių” kaip Kauno Laisvės Alėjoje niekas nestato.

Batumio aukštieji pastatai (iš kairės į dešinė): monumentas gruzinų raštui, apsivytas žaliai švytinčių raidžių spirale; statomas dangoraižis su apžvalgos ratu pritaisytu šone; laikrodžio bokštas centrinėje aikštėje.

Į pietus nuo Batumio yra romėnų Gonio tvirtovė, didžiosios imperijos rytinis pasienis. Iš jos likusios tik sienos, bet dar tvirtos. Vėliau šiuos kraštus valdė Osmanai (šitaip Adžarija ir tapo musulmoniška), bet didžioji Gruzijos dalis liko nepriklausoma iki pat XIX a., kuomet atėjo rusai. Turkijos siena ir dabar šalia ir dauguma Batumio poilsiautojų – turkai.

Gruzijos pakrantė Batumiu neapsirboja. Šiauriau yra Kopuletis – skurdesnis ir paprastesnis kurortas. O šiaurėje, prie Abchazijos ribos, buvusi rusų karo bazė perstatoma į Anaklijos kurortą. Ten nakvojome, jis – dar gana tuščias ir pasiekiamas tik žvyrkeliu, o oras, lyginant su Batumiu, buvo vėsesnis, košė vėjai. Bet pakrantės bulvaras, pavadintas M. Sakašvilį rėmusio Valdo Adamkaus garbei – įspūdingas, ir, aišku, visą naktį nuostabiai tviskantis. Ir vakarą, ir rytą ten vaikštinėjome beveik vieni, tik iš didžiulio pakrantės viešbučio girdėjosi šventės aidai.

Valdo Adamkaus bulvaras Anaklijoje.

Goris – tremtinių ir Stalino miestas

Chaotiškas Gorio miestas atrodo liūdnokai, nors postmodernus teismas jau stūgso ir jo centre. Šį miestą 2008 m. buvo okupavę rusai. Karo žaizdų nebematėme, bet priemiesčiai pilni ištisų rajonų iš vienodų mažų namelių. Ten dienas leidžia tremtiniai – iš Abchazijos ir Pietų Osetijos išvaryti gruzinai sudaro 10% visų šalies gyventojų. Jų net daugiau, nei iš viso yra abchazų ir osetinų.

Goris – Jozifo Stalino gimtinė. Tebeveikia didingas bokštuotas TSRS diktatoriaus muziejus. Tamsus, slegiantis jo vidus primena Aušvico konclagerio Lenkijoje atmosferą. Turbūt specialiai muziejus paliktas toks, koks buvo, tik nuspręsta pasipelnyti iš sovietinės ideologijos gerbėjų – suvenyrai parduotuvėlėje patys brangiausi (marškinėliai – 100 Lt), o lyginant su 2004 m. bilietų kainos pakeltos net 10 kartų (brangesnio muziejaus Gruzijoje nemačiau).

Niūri Stalino muziejaus salė

Demokratija atsiranda svečių knygoje prie išėjimo – dauguma angliškų komentarų apie Staliną čia neigiami, kupini pasipiktinimo. Tik vienas žmogus iš „DPRK“ (Šiaurės Korėjos trumpinys) padėkojo už „objektyvų požiūrį į istoriją“. Korėjos komunistų partija tebeveža ten ekskursijas?

Netoli Gorio aplankėme Mcchetą – UNESCO pripažintą senąją Gruzijos sostinę, turinčią ir religinę reikšmę. Jos sutvarkytas senamiestis pilnas senutėlių cerkvių, o jaunavedžiai eina tiesiog konvejeriu.

Mccheta nuo kalno, ant kurio - VI a. Džvario vienuolynas ir bažnytėlė.

Modernus ir senas Tbilisis

Po minėtos avarijos aptrankytu automobiliu pasiekti Tbilisį nebuvo paprasta, mat apdaužytas jis nebegalėjo lengvai sukti į kairę (žieduose kartais tekdavo pavažiuoti atbuliems).

Tbilisio Metechio rajoną ant aukšto šlaito pradeda XIII a. cerkvė.

Sostinėje prieš išvykimą praleidome dieną. Mieste jautėsi nuolatinis atgimimas – statybų daugiau nei kur kitur. Aplūžę ir modernu – vienas šalia kito. Taip įmanoma tik Rytų Europoje, nes kitur (ypač Amerikoje) apgriuvę rajonai paprastai labai nesaugūs, ir miesto elito ten nė varu nenuvarysi.

O čia Baltuosius rūmus primenanti naujoji prezidentūra stikliniu kupolu bei milžiniška (105 m kupolas) anoniminėmis aukomis finansuota 2004 m. Švč. Trejybės katedra – aplūžusio armėnų rajono apsupty. Senamiestyje greta iščiustytų gatvių ar rekonstruoto viduramžių pirčių kvartalo irgi yra sukiužusių vietų, o ir XIX a. Naujamiestyje trūnijanti senovė ir modernybė greta.

Naujamiesčio kvartalai lipant aukštyn į kalną gana aplūžę.

Paupyje driekiasi švarios gatvės su restoranais ir suvenyrų parduotuvėlėmis, kurių asortimentą nuo vakarietiško skiria nebent po 2008 m. karo išleisti „Stop Russia“ motyvo atvirukai. Maistą gruzinai irgi perka pirmų aukštų krautuvėlėse, o du didžiausi jų tinklai priklauso lietuviams, pilni mūsiškų prekių ir su trispalvėmis ant vitrinų. Tuo tarpu vieninteliame prekybos centre (pastatytame arabų lėšomis) – gal pusė ploto neišnuomota.

Šalia kalno ant kurio naktį žibėte žiba televizijos bokštas yra Vilniaus skveras – dar vienas modernybės inkliuzas sename rajone. Jo grindinyje – ir plytelė „Stebuklas“, sienoje – visokios smulkios Vilniaus detalės, gruziniška Užupio konstitucija. Deja skveras jau kiek aptrūnijęs. Heidaro Alijevo, Džordžo Bušo garbei pavadintos vietos irgi mena Sakašvilio „gatvių diplomatiją“.

Einant Taikos tiltu.

Bet didžiausi projektai – kitapus kažkodėl dvokiančios Mtkvario upės. Per ją driekiasi analogų neturintis dengtas Taikos tiltas, kurio lenkto stogo per tūkstantį švieselių seka praeivius, Morzės abėcėle perduoda periodinę cheminių elementų lentelę ir kitokias žinutes. Anapus – parkas ir į kosmodromą panašus teatras, projektuotas iš Lietuvos kilusio pasaulinio garso architekto Maksimiljano Fukso. Lynų keltuvas iš čia kelia į Tbilisio tvirtovę.

Ar Gruzijoje išliks demokratija?

Deja, viso to ateitis – neaiški. B. Ivanišvilis, remiamas sovietinės inteligentijos, siūlo griauti modernios architektūros statinius. Tai tik dalis jo politikos, kurios tikslas – 180 laipsnių kampu apgręžti Gruziją. Nors atėjo į valdžią per rinkimus, „Gruzijos svajonė“ elgiasi kaip po revoliucijos: „Diktatorius neperrinktas“ skelbia jie, kad ir kaip vienas kitam prieštarautų šie du žodžiai. Ne vienas buvusios vyriausybės narys ir Vieningo nacionalinio judėjimo parlamentaras suimtas, o B. Ivanišvilis tiesiai šviesiai sako, kad skundų prokurorams sumažės jeigu Sakašvilio partija nustos „isteriškai kritikuoti“ naująją valdžią. Didžiulei daliai kalinių padaryta amnestija (pirmiausia Rusijos šnipams, paskui kriminaliniams nusikaltėliams), atstatinėjamos Stalino skulptūros, prezidentūrą rengiamasi parduoti ir vienintelės jos nuostabusis apšvietimas man lankantis Tbilisyje buvo simboliškai išjungtas. Sakašvilis – dar prezidentas, bet jo kadenciją siūloma trumpinti, o galias atimti; politiškai izoliuotam jam draudžiama net perskaityti metinį pranešimą parlamente.

Vaizdas iš senamiesčio į prezidentūrą Tbilisyje.

Tikrai nesakau, kad Vieningasis nacionalinis judėjimas buvo ideali valdžia. Kai kurie jų projektai turbūt nepamatuotai stambūs, kai kur perlenkta lazda. Tokiu atveju nauja valdžia turėtų juos peržiūrėti, įvertinti iš ekonominės pusės – panašus procesas įprastas Europoje ar Amerikoje. Tačiau „Gruzijos svajonė“ nori ne tik pasukti valstybės vairą į šoną, o ir žada sugriauti tai, kas sunkiai gruzinų rankomis ir pinigais statyta.

Ir, be abejo, reikia pripažinti, kad nuo 2004 m. Gruzija nuėjo didžiulį kelią ir padėjo pamatus ekonominiam augimui. Jeigu nebūčiau apsilankęs Gruzijoje nebūčiau patikėjęs, kad postsovietinėje šalyje galima išnaikinti korupciją policijoje ar padaryti, kad žmonės legaliai mokėtų mokesčius. Vieningasis nacionalinis judėjimas atrodė padarė neįmanoma. Greta šių ypatybių, būtinų moderniai šaliai, jie sukūrė ir trečiąją – demokratinę sistemą, kur valdžia gali pasikeisti per rinkimus. Kelis rinkimus laimėjęs Judėjimas po dešimtmečio krito – nesmarkiai, 54% balsų prieš 40%. Dabar estafetė perduota kitiems.

Kaip ten bebūtų ir čia Gruzija unikali. Turbūt niekur kitur, kur demokratiškos pagarbos opozicijai šitaip trūksta, valdžia, visų pirma, nebūtų pralaimėjusi rinkimų (t.y. būtų jų nerengusi arba suklastojusi rezultatus). Tokia „demokratijos iliuzija“ yra didžiojoje buvusios Tarybų Sąjungos dalyje. Tačiau JAV mokslus baigęs M. Sakašvilis su savo partija atrodė kaip keistas implantas į Gruzijos ir visos postsovietinės erdvės politinę sistemą ir jo požiūris į politinę tvarką – kitas.

Galbūt todėl Sakašvilio taip nekentė Rusijos valdžia, pratusi savo „Artimajame užsienyje“ turėti reikalų tik su lengvai manipuliuojamais ir paperkamais nomenklatūros veikėjais (kuriems rūpi asmeninis turtas, o ne padėtis šalyje). Galbūt tai viena priežasčių, kodėl Vieningas nacionalinis judėjimas galiausiai ir turėjo pripažinti labai paprasto ir labai postsovietinio populizmo pranašumą – kaip teko skaityti vieno apžvalgininko mintis, „Gruzinams tiesiog pabodo mokėti mokesčius“.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Gruzijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš kelionių po Užkaukazę

ĮŽANGA: Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas – Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija – Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kosovas gimė iš naujo (kelionė į Kosovą)

Kosovas gimė iš naujo (kelionė į Kosovą)

| 5 komentarai

Vykdamas į Kosovą tikėjausi ko kito. Maniau, kad tai – itin skurdžiai atrodysianti žemė. Juk šalis tapo nepriklausoma tik 2008 m. ir tik 1999 m. čia pasibaigė rimtas išsivadavimo karas, į kurį įsikišo ir NATO bombonešiai.

Masinės statybos keičia Kosovo veidą

Kai važiavau nuo Serbijos penktojo miesto Nišo link Kosovo sienos, vaizdai išties nežadėjo nieko gero: apleistų, apgriuvusių namų pilni kaimai (anksčiau gyventi albanų?) ir plentas, keliems kilometrams staiga virtęs žvyrkeliu. Paskui – ne itin gražus muitinės postas, primenantis ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės metus. Iš Serbijos pusės – net ne muitinės, o tiesiog policijos. Juk Serbija Kosovo nepriklausomybės taip ir nepripažino – tad ir muitininkų čia būti negali.

Kosovo miesteliuose statybos užgydė karo žaizdas

Kosovo miesteliuose statybos užgydo karo žaizdas

Už kelių šimtų metrų pasitiko Kosovo vėliavos. Mūsų akiai neįprastos: geltonas valstybės žemėlapis mėlyname fone, padabintas šešiomis žvaigždėmis, žyminčiomis šešias didžiausias šalies etnines grupes. Albanai čia sudaro per 90% gyventojų, serbai – apie 5%, o likusios bendruomenės egzotiškais pavadinimais (pvz., “egiptiečiai”, turintys daugiau bendro su romais, nei su Egiptu) – itin mažos. Bet Kosovo valdžia, prižiūrima tarptautinių organizacijų, stengiasi, kad nė vieni nesijaustų atstumti. Todėl net ir Kosovo himnas neturi žodžių – juk jeigu jis būtų giedamas viena kalba, kitataučiai galėtų jaustis diskriminuojami.

Už Kosovo muitinės vaizdai, matyti Serbijoje, staiga pasikeičia. Tuščios pakelės užleidžia vietą begalei statybų. Visas Kosovas jų pilnas: baigtų ir nebaigtų. Baigtosios – tai modernūs namai stikliniais fasadais. Čia – ne Dubajus ir ne Baku. Nėra nė vieno dangoraižio ar kitokių įspūdingų statinių. Pakelės apstatomos ir miestai užpildomi kur kas žemiškesniais – trijų, keturių aukštų – namais. Tarp jų gausu spindinčių viešbučių, motelių, kavinių, parduotuvių ir net baseinų. Todėl Kosovas turizmui – itin palankus, priešingai nei kai kurios kitos rytų Europos šalys.

Sostinė Priština jau gimė iš naujo

Perstatoma Priština

Perstatoma chaotiška Priština

Visa Priština panaši į statybų aikštelę. Deja – ir architektūrinio chaoso žemę. Greta naujų namų – senos gatvės, o patys pastatai – įvairių stilių, dydžių. Kažin, ar mieste yra vyriausiasis architektas? Seni namai griaunami – net ir tie, kurie, rodos, statyti XIX a. ar XX a. pradžioje. Paliekamos tik istorinės mečetės.

Karo žaizdų Prištinoje nebesimato. O juk net Serbijos sostinės Belgrado širdyje dar tebestovi subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai… Palyginus su aplinkinėmis šalimis Kosovo sostinėje ir beveidžių socialistinių daugiabučių – mažai.

Per karą dingusių albanų nuotraukos ant Kosovo vyriausybės komplekso sienos.

Per karą dingusių albanų nuotraukos ant Kosovo vyriausybės komplekso sienos.

Įtemptos padėties pamiršti neleidžia nuotraukos and vyriausybės sienos. Iš jų žvelgia daugybės žmonių veidai – čia ryškūs, čia išblukę. Per karą dingę be žinios albanai. Šiame kare (kurį 1999 m. užbaigė NATO intervencija) Serbija, vadovaujama Slobodano Miloševičiaus, bandė išnaikinti, išvyti iš Kosovo albanus. 750 000 albanų tada buvo ištremti, bent 600 civilių – nužudyti. Juk Kosovas, pasak serbų, yra kultūrinė jų šalies širdis. XIV a. būtent Kosove, Pečo mieste veikė serbiškasis stačiatikių patriarchatas. Vėliau visus Balkanus užkariavo turkai Osmanai. Pergalė Kosovo lauko mūšyje prieš serbus Osmanams atvėrė seniau uždarytus kelius. Albanai serbų istorijos vadovėliuose – tik imigrantai, itin išplitę dėl didelio gimstamumo. O albanų vadovėliuose jau albanai – tikrieji kosoviečiai, mat kilę tiesiogiai iš ilyrų, čia gyvenusių dar Romos Imperijos laikais. Serbai tuo tarpu atsikraustė vėliau. Albanams Kosovas – irgi brangus, juk tai jame 1878 m. susikūrė Prizreno lyga, albanų tautinio atgimimo židinys.

Taip ir neužbaigta statyti cerkvė šviesioje suremontuotoje aikštėje (Priština)

Taip ir nepabaigta statyti serbų stačiatikių cerkvė sutvarkytoje Prištinos aikštėje

Netolimą praeitį, jau kitaip, primena ir didžiulė raudonų plytų cerkvė Prištinos širdyje. Ji – nenaudojama, apaugusi žolėmis. Serbijos valdžia taip ir nesuspėjo pabaigti jos statyti, kai 1999 m. miesto kontrolę perėmė Jungtinės Tautos. Dabar cerkvė nebereikalinga – dauguma Prištinos serbų po karo išsikėlė. Jos užbaigti nėra priežasčių, o griauti ar pritaikyti kitai paskirčiai niekas nesiryžtų. Taip ji ir stūgso kaip paskutinis praėjusių laikų pranašas Kosovo sostinės širdyje, išvalyta nuo šiukšlių, apsupta gražios aikštės. Tuščia, taip ir nenutinkuotomis sienomis, ji, rodos, laukia čia sugrįžtančių serbų. Bet serbai negrįžta.

Internete, beje, galima rasti duomenų, kad dar apie 2004 m. šioje aikštėje buvo įsikūręs čigonų taboras. Šiandien jau niekas to nebeprimena.

Kosoviečiai patys kelia užsienio šalių vėliavas

Šiandieninė Kosovo sostinė – tarptautinis miestas. Bet visiškai kitaip nei Londonas ar Paryžius. Prištinoje gausu naujų ir švarių tarptautinių organizacijų atstovybių: Pasaulio banko, USAid ir daugybės kitų. Pilna čia ir šių įstaigų bei misijų darbuotojų – ir lietuvį vieną, jau paskui, išvykstant iš Kosovo, sutikau dirbantį muitinėje. Tikrų imigrantų Kosove mažai, užtat yra daug sugrįžusių albanų, važinėjančių automobiliais įvairių Europos šalių numeriais. Juk tuomet, kai buvo persekiojami serbų, daugybė albanų emigravo.

Virš Kosovo miestų plazda daugybė užsienio vėliavų. Ypač Albanijos, Europos Sąjungos, JAV, Jungtinių Tautų, NATO. Ne tarptautinės organizacijos jas kabina, tačiau patys žmonės, dėkingi už indėlį į nepriklausomybę. Įvairiaspalvėms vėliavoms atliepia gatvių pavadinimai, tarsi nužengę iš 15 metų senumo žinių laidų: “Bilo Klintono bulvaras”, “Madlenos Olbrait gatvė”. Mačiau net restoraną “Klinton”.

Kosovo valiuta – euras. Jis įvestas vienašališkai – todėl Kosovas neturi teisės dalyvauti Europos centrinio banko veikloje. Kainos – daug mažesnės nei tikrojoje euro zonoje. Pirmas patiekalas restorane (miesto centre) – du eurai, antrasis – trys ar keturi.

Pakelėse daug paminklų kariams

Statula Kosovo karo didvyriui, apsupta naujų lauko kavinių (Prizrenas)

Statula Kosovo karo didvyriui, apsupta naujų lauko kavinių. Greta - Albanijos vėliava. (Prizrenas)

Iš Prištinos važiavau į Prizreną, garsėjantį savo senamiesčiu. Aplinkui vėl statybos – prekybos centrai, autosalonai – o ir kelio pradžia paversta keturių juostų greitkeliu. Be statybų Kosovą nuo Serbijos iškart atskirsi ir pagal kaimus. Juk serbų miesteliuose dominuoja cerkvės, o kosovietiški turi po mečetėlę su minaretu. Vyraujanti religija čia – Islamas. Bet jei įsivaizduojate čadromis vilkinčias moteris ar barzdotus vyrus – klystate. Islamas čia – kitoks, paveiktas ir socialistinės Jugoslavijos dešimtmečių. Prištinoje mačiau vos dvi plaukus prisidengusias kosovietes. Prizrene ir mažesniuose miesteliuose tokių – truputį daugiau, bet vis tiek labai mažai.

Kitas neabejotinas Kosovo ženklas – nauji paminklai karo didvyriams pakelėse ir miesteliuose. Pakelėse tai – tarsi mažesni ar didesni antkapiai, miestuose – natūralaus dydžio žmonių skulptūros. Nesenos taip pagerbtųjų mirties datos (XX a. paskutinis dešimtmetis) kaip ir šiandieninio stiliaus apranga, ekipuotė neleidžia pamiršti, kad vos prieš 12 metų šiandien iščiustytose gatvėse vyravo tikras pragaras. Esame įpratę prie paminklų kariams, bet tik tokių, kur vaizduojami raiteliai ir riteriai, arba bent jau 1940 m. laidos tankai…

Prizreno senamiestis – Kosovo perlas

Prizreno senamiestis - Kosovo perlas

Prizreno senamiestis - Kosovo perlas

Prizreno senamiestis, išsidėstęs palei upelį – išties gražus. Nesuniokotas chaotiškų statybų, atrestauruotas. Matyti vos vienas sudegęs namas – bet juk toks jau dešimtmetį stovi kad ir Palangos širdyje (kurhauzas). O 2009 m., vos prieš du metus, išleistas “Lonely Planet” kelionių vadovas dar piešia liūdnesnį vaizdą. Stačiatikių cerkvė, kurią “Lonely Planet” įvardija kaip nusiaubtą per neramumus, šiandien jau suremontuota ir saugoma. Dėl saugumo jos neleidžiama fotografuoti.

Balkanuose religinių radikalų daug mažiau, nei Artimuosiuose Rytuose, bet mečetės, bažnyčios ir cerkvės čia tapusios atitinkamų tautybių simboliais. Per karus jos, tarsi svetimos vėliavos, tampa taikiniais. Serbai degino mečetes, albanai – cerkves. Taip darė toli gražu ne vien tikintieji. Čia – nacionalinis, o ne religinis klausimas. Bet tautų ribos regione glaudžiai susijusios su religijomis: albanai ir bosniai – musulmonai, serbai, juodkalniečiai ir makedonai – stačiatikiai, o kroatai bei slovėnai – katalikai.

Kitas, serbiškas Kosovas

Pečo patriarchatas, saugomas NATO karių

Pečo patriarchatas, saugomas NATO karių

Iš Prizreno nuvykau į Peją (serb. Pečas). Greta šio albanų gyvenamo miesto viduramžiais buvo minėtasis serbų patriarchatas. Dabar toje vietoje – moterų stačiatikių vienuolynas, saugomas NATO karių. Nežinau, ar jis buvo pažeistas per karą – šiandien visi vienuolyno pastatai gražūs ir švarūs. Kai ten lankiausi atvyko popas, lydimas dar didesnio įvairiataučių kariškių skaičiaus. Serbijos stačiatikių bažnyčia turi labai daug vienuolynų – Kosove jų irgi ne vienas ir ne du. Tai – grynai serbiškos salos, kuriose nerasi nė vieno albaniško užrašo (tačiau aptiksi angliškus ar vokiškus). Jos dar viduramžiais aptvertos didžiulėmis mūrinėmis sienomis, itin derančiomis ir šiandien.

Paskutinis iš aplankytų Kosovo didmiesčių – Mitrovica, arba Mitrovicė. Tai – padalintas miestas, nors čia ir nėra sienos kaip kadaise Berlyne. Miestą į dvi nesupainiojamas dalis skiria Ibaro upė. Pietinėje dalyje gyvena albanai, ji primena bet kurią kitą šalies vietą. O šiaurinė – Kosovo serbų viešpatija. Vos kirtus tiltą, tyliai stebimą NATO kario, pasitinka begalinė gausybė Serbijos vėliavų. Visi vaizdai sako, kad čia – jau Serbija. Naujų statybų beveik nėra, visi užrašai – serbiški. Ir jeigu tikrojoje Serbijoje jie rašomi tiek lotynų raštu, tiek kirilika, čia dominuoja kirilika, tokiu būdu dar padidinanti skirtumą nuo albaniškai kalbančios Kosovo dalies. Net KFOR (NATO Kosovo pajėgų) plakatuose, kurių daug šiuose kraštuose, esantys šūkiai čia serbiški, o ne albaniški. Dar daugiau – pardavėjai iš principo reikalauja Serbijos dinarų ir atsisako eurų. Čia užsienio kariai jau albanus saugo nuo serbų.

Kitapus upės Mitrovicoje, už tyliai saugomo tilto, pasitinka Serbijos vėliavos

Kitapus upės Mitrovicoje, už tyliai saugomo tilto, ant kiekvieno stulpo kabo Serbijos vėliavos.

Kad esame Kosove primena tik kelio ženklai, kuriuose miestų pavadinimai skelbiami dviem kalbom: serbiškai ir albaniškai. Bet šitoje Kosovo dalyje albaniškus pavadinimus vietos gyventojai aprašo, uždažo ir net išdegina. Vos viename skyde mačiau, kad albaniškas tekstas būtų nepažeistas – tas skydas buvo visiškai naujas. Beje, albaniškojoje dalyje irgi yra uždažytų serbiškų pavadinimų – bet tokių “sužalotų ženklų” ten mažiau, nei serbiškoje.

Kosovo pasienio postas pasitinka tik dar už kelių dešimčių kilometrų. 2008 m. po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo šį postą serbai buvo supleškinę. Dabar čia dirba daug užsieniečių, tarp jų – ir lietuvis. Atrodo, šiandien Kosovas nebando įtvirtinti savo valdžios zonoje nuo Mitrovicos tilto iki šiaurinės sienos. Kai Kosovo nepriklausomybę pripažino dar ne visos šalys bet kokia, net ir visiškai teisėta bei logiška, intervencija, galėtų būti panaudota prieš kosoviečius – esą štai, tapę nepriklausomais Kosovo albanai diskriminuoja serbus. Tad serbai kantriai skatinami jungtis prie Kosovo Respublikos taikiai – nors jie sudaro vos 5% šalies gyvenojų, jiems rezervuota 10% vietų Kosovo parlamente, o serbų kalba turi statusą, lygiavertį albanų kalbai. Net oficialus tarptautinis šalies pavadinimas yra serbiškasis “Kosovo”, o ne albaniškas “Kosova”.

Bet kol kas niekas nesikeičia – paties šiaurinio Kosovo galo serbai nė neketina dalyvauti rinkimuose į Kosovo parlamentą.

Kosovo problema – išspręsta, bet Mitrovicos apylinkių – ne

Tokie ženklai, tik su neužklijuotais tanko piešinėliais, stovi prieš kiekvieną tiltą

Tokie ženklai, tik su neužklijuotais tanko piešinėliais, stovi prieš kiekvieną tiltą

Stebint visą šią situaciją neišvengiamai kyla klausimas – o kodėl iš viso šiaurines Mitrovicos apylinkes reikėjo įtraukti į Kosovo Respublikos sudėtį? Juk jei ten gyvena beveik vien serbai, jie nori likti Serbijoje, taip galėtų ir būti. Viskas galėtų būti įtvirtinta referendumu.

Bet kaltas čia tarptautinės teisės principas, vadinamas lotyniškai – “uti possidetis juris”. Jis sako, kad naujai sukuriamų šalių sienos turi sutapti su prieš tai buvusių administracinių vienetų (regionų, provincijų…) ribomis. Ši doktrina taikyta ir Lietuvoje – juk dabartinės Lietuvos sienos atitinka Lietuvos TSR, o ne tarpukario Lietuvą. Tad ir Kosovo ribos – tokios pačios, kaip Jugoslavijos laikų Kosovo autonominės provincijos.

Kitur “uti possidetis juris” doktrina padeda išvengti neramumų, ginčų, kurturėtų eiti valstybių sienos. Tačiau Kosove yra kitaip – ji naujai valstybei įkišo karčią piliulę, kurią sunku suvirškinti, o Mitrovicos apylinkių serbus pasmerkė gyventi šalyje, kurioje jie gyventi nenori.

XIV amžius negrįš ir negali grįžti. Tą turi suprasti ir serbai. Jeigu visos tautos žiūrėtų į tokius senus laikus, pasaulis taptų tokia konflikto zona, kokia yra Balkanai. Juk ir lietuviai tada galėtų pretenduoti į “pirmųjų lietuviškų knygų miestą” Karaliaučių ar Tilžę. O į šituos pačius kraštus, prisimindami kiek kitus laikus, pretenduotų ir vokiečiai. Lenkai reikštų oficialias pretenzijas į Vilnių, nes juk dar XX a. pradžioje didžioji vilniečių dalis kalbėjo lenkiškai. Beveik kiekvienas pasaulio kraštas skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingoms šalims, kalbėjo skirtingomis kalbomis ir tikėjo skirtingais dievais.

Dar vienas Prizreno senamiesčio vaizdas

Dar vienas Prizreno senamiesčio vaizdas

Šiandieninis Kosovas tvirtai stojasi ant kojų, palaikomas tarptautinių organizacijų ir ypač musulmoniškų šalių paramos. Jis netapo nusikaltėlių irštva ar ekonomiškai žlugusiu kraštu, kaip pranašavo pikti liežuviai – po nepriklausomybės padėtis čia tik gerėja. Paties Kosovo problema – jau išspręsta. Net jeigu šio fakto dar ilgai nepripažins tokios šalys, kaip Ispanija ar Rusija, kurios pačios turi problemų su nepriklausomybės siekiančiomis tautomis. Kosovą pripažįstančių šalių, šiaip ar taip, daugėja kasmet. Šiandien 76 valstybės, tarp jų Lietuva, pripažino šalį oficialiais dokumentais, o dar daugybė tiesiog nedalyvauja geopolitikoje ir neužsiima oficialiais pripažinimais, bet faktiškai neprieštarauja Kosovo nepriklausomybei, priima turistus su kosovietiškais pasais.

Bet problema Mitrovicos apylinkėse dar liko. Ją reikės vienaip ar kitaip išspręsti norint, kad čia nesusiformuotų eilinio Balkanų konflikto židinys.


Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,