Amerikos indėnų civilizacijas vos per kelis dešimtmečius sugriovė europiečiai ir jų užvežtos ligos. Bet tokia staigi jų mirtis išsaugojo itin daug ištisų miestų griuvėsių. Kai kuriems tūkstančiai metų, kitiems – tik šimtai, bet apie visus juos žinoma labai mažai, o tai kursto įvairias paslaptingas teorijas.

Bet dar įdomiau kitkas. Kadangi iki pat XIV-XV a. Amerikos civilizacijos neturėjo jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, visi tie miestai tiesiog kitokie. Kitokios pastatų formos, menai, raštai, kultūra, religijos ir jų šventovės.

Čia aprašau įdomiausią matytą Amerikos civilizacijų paveldą per savo keliones į turtingiausias savo istorija žemyno šalis: Meksiką, Peru, JAV.

 

---

Tikalis

Vieta: Gvatemala

Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų – ir Amerikoje, ir pasaulyje. Jei stovėtų ne „pamištoje“ Gvatemaloje, o Meksikoje, tikriausiai jis būtų daug garsesnis.

Iš pradžių netikėjome, kad pusdienio aplankyti neužteks, bet paskui grįžome į Tikalį ir antrą dieną. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Didžioji Tikalio dalis išvis plyti po žeme: prieš 1000 metų tai buvo 60 000 žmonių miestas, kas tiems laikams reta.

Tai buvo miestas, pastatytas visiškai be jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, ir todėl gyvenimas ir architektūra ten tokie skirtingi ir mums „nežemiški“, kad pilna sąmokslo teorijų apie visa tai neva pastačiusius ateivius.

Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) – mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Na, daugiau nereikėjo, nes didžioji dalis gyvenimo (net maisto gaminimas) vykdavo lauke.

Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Majai vienintelė indėnų tauta, turėjusi tikrą raštą, bet ispanai beveik visas knygas sunaikino ir reikėjo laukti XX a., kol majų raštas vėl iššifruotas: tiesiog jis buvo pernelyg kitoks ir žinios apie Europos ar Azijos kalbas, rašto sistemas ne ką galėjo padėti jo perpratimui.

Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”. Į daugelį galima įlipti.

Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą – 70 m – nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Visi pavadinimai ispaniški ar net graikiški, nes tikrieji nebežinomi.

Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestas, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Bet dar prieš 1000 metų viską prarijo džiunglės.

Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” – mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Tik tai ir išgelbėjo Tikalį: kadangi miestas buvo jau apleistas, ispanai jo nerado, negriovė “pagoniškų šventyklų”.

Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Čia rašau tik tuos gyvūnus, kuriuos ten pats mačiau savo akim. Štai žiūriu į piramidę – o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas. Vietinis sakė, kad kartą ir jaguarą ten matė…

Skaityti daugiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

 

---

Čičen Ica

Vieta: Meksika

Čičen Ica – bene žymiausias majų miestas. Jis yra laukymėje, todėl jo piramidės, žaidimo kamuoliu arenos puikiai atsiveria turistams. O jų daug, mat tai – arčiausi tokio dydžio indėniško miesto griuvėsiai nuo Kankuno kurorto. Turistų kiekiai kartais vargina, dėl tokių masių nebeleidžiama kopti į piramides, tačiau miestas vis viena įspūdingas.

Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – kita civilizacija, nei likę Meksikos indėnai. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Palenkė

Vieta: Meksika

Palenkė – majų miestas valstybė. Įspūdingiausia jo vieta – viduryje džiunglių, apspistas medžiais. Todėl sunykusios, gamtos beatsiimamos žmonijos praeities atsmosfera Palenkėje – gaji kaip niekur.

Džiunglėse – aptakios majų piramidės, žavūs raštai.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Inkų šventasis slėnis (Maču Pikču)

Vieta: Peru

Visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai stovi šventajame slėnyje, ~100 km spinduliu aplink Kusko miestą. Laikas nuo jų “nurinko” tik stogus ir ryškius dažus. Gaila ir to: tegalima įsivaizduoti, kaip atrodė anie mūrai – ryškiai raudonai-balti – žydro Andų dangaus ir rudų kalnų fone.

Iki žymiausio Inkų miesto – Maču Pikču – nuo Kusko 112 km. Turistinis miestelis slėnyje prie jo pasiekiamas geležinkeliu (ištvermingiausi eina pėsčiomis senuoju inkų keliu, o automobilių plentų nėra išvis), paskui autobusai veža serpantinu į kalną. Trumpas takas – ir atsiveria “atvirukinis” vaizdas į miestą, į dar vieną paslaptį. Mat savo tobuliausią inžinerijos pasiekimą Inkai apleido patys – ispanai apie jį nė nesužinojo. Vėl jis atrastas tik prie nepriklausomos Peru 1911 m.

Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę – didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Vanduo atiteka vamzdžiais iš aukštesnių šaltinių, o visi pastatai – iš tiksliai iš anksto nugludintų akmenų, kiekvienas kurių “pagamintas” tai vienai vietai, kurioje taip įsikabina, kad nereikia skiedinio.

Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų. Bet atmosferą gadino turistų minios. Arčiau Kusko Inkų šventajame slėnyje yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas [Pisac] – ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojom beveik vieni. Žavus ir Olantaitambas [Ollantaytambo], rodosi, vertikaliai pastatytas palei uolą, bei Saksahuamanas [Saksaywaman] (manyta, kad tvirtovė, bet gal šventykla).

Visa tai – griuvėsiai. Marasas (balti baseinai, kuriuose išgarinus vandenį pasilieka druska) – vienintelė apylinkių senovės Andų civilizacijų pastatyta vieta, kuri ir šiandien naudojama pagal paskirtį.

Aplink Inkų miestus – akmenimis sutvirtintos terasos, kuriose auginti kukurūzai. Kaip savo “Pasaulio istorijoje” rašo Džiofris Blainis [Geoffrey Blainey], būtent jiems indėnai turėtų būti labiausiai dėkingi už savo civilizacijas. Kukurūzai maistingesni ir reikalauja mažiau priežiūros nei europiniai ar azijiniai javai. Kai žemės ūkyje triūsti reikėdavo trumpiau, darbininkų užteko ir prekių pervežimui (be rato ir žirgų tai buvo sunkiau), ir mūrijimui aukštikalnėse. Morajuje inkai, spėjama, turėjo net “eksperimentinių terasų”, atrodančių it graikų teatrai – agronomai stebėdavo, kaip augalai auga skirtingai apšviestose pusėse.

Pats Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė. Tačiau ispanai jį pavertė sava Andų širdimi ir perstatė: kolonijinis senamiestis nuo daugumos Peru miestų skiriasi tik savojo baroko puošnumu ir kasdieniu Inkų kultūros pristatymu (su tautiniais šokiais bei Inti Raymi saulėgrįžos festivalio fragmentais).

Skaityti daugiau: Peru – Inkų Imperijos širdis

 

---

El Miradoras

Vieta: Gvatemala

Daugybė majų miestų plyti giliai giliai džiunglėse, bet sudėtingumu patekti tarp didžiausių miestų neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Po to, kai 2006 m. jos viršūnė atkovota nuo džiunglių, kas naktį gretimoje stovykloje, būna, nakvoja ir 100 žygeivių, o sraigtasparnių aikštelėje stovi 5 sraigtasparniai, tačiau vis tiek gali ten jaustis beveik vienas: tokia didelė erdvė, taip toli tai yra.

Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens). Beje, kaip įprasta majų pasaulyje, tyrinėtojai įkvėpti ne vien mokslo, bet ir mistifikuotų tikėjimų: vadovas – mormonas, o mormonai tiki, kad Centrinės Amerikos miestuose gyveno Jėzus Kristus, tad jie ne mažiau svarbūs, nei biblinės žemės Izraelyje.

Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji – lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija! Pasirodo, ir Tikalyje būta ne 6000 pastatų, o 10000.

Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba – tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų. Gibsonas, beje, buvo Miradoro svečias ir kasinėjimų rėmėjas.

Skaityti daugiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

 

---

Naskos linijos

Vieta: Peru

Naskos linijos – milžiniškos figūros, prieš 2000 metų (gerokai iki Inkų) išraižytos žemės paviršiuje: 800 linijų, 300 geometrinių raštų, 70 gyvūnų ir augalų. Turistams šiandien jos dar įspūdingesnės, nei buvo statytojams: juk jie gali linijomis gerėtis iš vienas po kito oran kylančių apžvalginių skrydžių. Tiems, kurių galvų nesusuka pilotų viražai (lėktuvą guldo kone ant šono), kirba klausimas “Kam tos linijos?”.

Tikriausiai dėl religijos. Bet jei tikrąją tiesą inkai dar gal žinojo, užkariavimų audros ją pasiuntė į amžiną užmarštį, todėl visada bus “alternatyvių paaiškinimų”, tarp kurių – magai ir ateiviai. Gidai aitrina vaizduotę, vieną figūrų net įvardindami “astronautu”. Man tokia kriptoistorija šiek tiek atsiduoda kolonijiniu požiūriu – neva “indėnai patys savo protu nieko sudėtingo nebūtų galėję suprojektuoti”.

Naskos kultūra dar paliko Čaučilos kapines, kurių atvertuose kapuose – griaučiai su dar regimais mėsų gabalais. Ten – sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Ir toks klimatas puikiai saugo tai, kas mirę (jeigu ne jis – nebebūtų ir linijų). Tačiau gyvenimui reikia vandens, ir jį senovės indėnai atsigabendavo pasistatę ištisas požemines sistemas. Naskiečių Kantaloko vamzdžiai tebeveikia ir šiandien, pasiekiami akmenimis sutvirtintais platėjančiais šuliniais.

Skaityti daugiau: Peru – Inkų Imperijos širdis

 

---

Monte Albanas

Vieta: Meksika

Monte Albanas – Sapotekų civilizacijos piramidžių miestas. Jis stūkso pačioje kalno viršūnėje, kuri visa ir “nupjauta”, kad būtų didžiulė ceremonijų aikštė.

Kaip ir kitur Meksikoje, išlikusios piramidės (šventyklos), viešieji pastatai.

Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo.

Jei spręsti pagal Monte Albane likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net pralaimėjusios “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Teotihuakanas

Vieta: Meksika

Kai Ameriką atrado ispanai, Teotihuakanas jau buvo apleistas ir tuometinių indėnų apipintas legendomis.

Šis senovės piramdžių miestas, o ypač – pagrindinė jo alėja – išties gali mistiškai bauginti. Statytas jis prieš maždaug 1500 metų, kai Europoje dar klestėjo Romos imperija, turėjo ~250 tūkstančių gyventojų.

Piramidžių viršūnėse kadaise ritualus atlikdavo žyniai, o šiandien jomis galima vaikščioti visiems.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Mesa Verdė

Vieta: JAV

Mesa Verdė – bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. XIX a. pabaigoje olose pastatytus namus atradę tyrinėtojai įsivaizdavo, kad ši civilizacija, pakrikštyta anasaziais, mįslingai išnyko – it Atlantida. Dabar manoma, kad anasaziai buvo šiuolaikinių hopių ir pueblų indėnų protėviai, apie 1200 m. kažkodėl apleidę Mesa Verdę.

Mesa Verdė ispaniškai – “Žalias stalas”. Vietoj Laukiniams Vakarams įprastų dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Klimatas gana atšiaurus, tad vienintelis JAV istorinis (o ne gamtinis) nacionalinis parkas žiemai uždaromas, o ir balandį dar ne visas veikė.

Gyvenimas kadais čia virdavo olose – mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus. Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas. Religines apeigas atlikdavo kivose – požeminėse šventyklose, kurių vidus simbolizuoja lipimą per tris pirmus pasaulius, kol pasiekiamas šis, ketvirtasis.

Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų papasakojo reindžeris, pusiau indėnas, užpildęs žinių spragas, likusias po šykščios informacijos hopių krašte. Jis atrodė jau pilnai įsiliejęs į šiuolaikinių JAV kultūrą. Greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Jei į Mesa Verdės Cliff Palace siaurais kopčias primenančiais laipteliais galima eiti tik su grupe, tai Spruce Tree House aplankėme jau atskirai. Dar ne vieną anasazių gyvenvietę regėjome iš tolo nuo viršaus, bet ir taip jos atrodė žaviai. Pranoko bet ką, matytą šiuolaikiniuose rezervatuose – todėl atradėjai ir spėjo, kad anasaziai paslaptingai išnyko. Jei 1000 metais po Kristaus indėnai būtų atradę Europą, turbūt panašiai būtų kalbėję apie romėnus.

Skaityti daugiau: JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

 

---

Šiame straipsnyje išvardytos vietos žemėlapyje:

 

---

Kitos įdomios Amerikos civilizacijų paveldo vietos

Tula (Meksika)

Tula labiausiai garsėja ne savo piramdiėmis, o skulptūromis.
Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Mitla (Meksika)

Kiek užgožta gretimo Monte Albano, Mitla taip pat gali nustebinti savo Mesoamerikos civilizacijų architektūra.

Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Sajilas (Meksika)

Daugelyje Amerikos civilizacijų miestų gerai išlikę tik viešieji pastatai: šventyklos-piramidės, rūmai. Sajile galima išvysti ir gyvenamąjį pastatą, pamatyti, kur gyveno tų laikų indėnai. Tiesa, tik aukštųjų luomų – žemųjų luomų pastatai buvo mediniai, neišliko.
Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Tambo Koloradas (Peru)

Inkai garsėjo savo kelių sistema, kuriais žinias nešė bėgūnai, o krovinius – lamos. Kas tam tikrą atstumą palei kelius būdavo tokie postai-miesteliai, vadinami tambo: poilsiui. Tambo Koloradas – vienas geriausiai išlikusių tambų Peru.
Plačiau: Peru – Inkų imperijos širdis

Jėzuitų misijos (Paragvajus)

Tai, galima sakyti, buvo paskutinės indėnų valstybės. Jas prižiūrėjo vienuoliai Jėzuitai – bet klestėjo indėnų gvaranių kultūra, kalba. Tikra priešingybė daugeliui nukariautų indėnų žemių. Deja, Jėzuitus išvijo, su indėnais pradėjo elgtis žiauriau, ir Jėzuitų misijos – net jų katalikų bažnyčios – pačios virto griuvėsiais – kaip ir visos indėnų valstybės.
Plačiau: Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

Jašcha (Gvatemala)

Antras pagal atkariavimą nuo džiunglių majų miestas Gvatemaloje – su daugybe piramidžių, žaidimo kamuoliu arenomis, rūmais ir nuostabiais saulėlydžio vaizdais nuo piramidžių viršūnių. Toks minitikalis.
Plačiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

Agvateka (Gvatemala)

Vienas tų atokių džiunglių majų miestų, į kuriuos kelionė yra pusė smagumo: reikėjo virš valandos plaukti upe, ežeru, vėliau patekti į upės ištakas, brautis per žoles. Galiausiai išlipti, atrodo, vidury niekur, lipti į kalną per šnarančias (driežai), geliančias (uodai) ir staugiančias (staugūnai) džiungles – kol galiausiai pasirodė griuvėsiai, rūmai, piramidė, tarpeklis…

Plačiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Peru – Inkų žemė. Kelionių bukletai neperdeda: Inkų imperijos miestai Maču Pikču, Kuskas ar Pisakas, it stebuklingai išmūryti aukštikalnėse, visame pasaulyje neturi analogų.

Tačiau Inkai buvo tik paskutinis etapas vienos seniausių pasaulio civilizacijų, tūkstantmečius valdžiusios Andų kalnyną, nubraižiusios Naskos linijas, stačiusios tvirtoves ir kelius. Tai turbūt ir unikaliausia civilizacija, nes ji nepalaikė ryšių su kitomis ir todėl daug ką darė savaip. Vietoje rašto rišdavo reikšmę turėjusius mazgelius, vietoje raitelių žinias nešiodavo bėgikai.

Ispanų kolonizacija tai sunaikino, bet ant griuvėsių irgi pastatė daug gražaus: didžiules barokines katedras, vienuolynus ir aikščių arkadas. Abi epochas vienija Andų kalnai. Tokiuose aukščiuose, į kuriuos kitur teįkopia alpinistai (3300-5100 m), Peru jau daugybę amžių stovi miestai, keliai ir net vyksta laivyba.

Lima: vargšų senamiestis ir nauji turtuolių rajonai

Peru sostinė Lima – vienas didžiausių Lotynų Amerikos miestų (~9 mln. gyv.). Ištisą žiemą jis praleidžia paskendęs vėsiame rūke, kylančiame nuo šaltosios Humbolto srovės gaivinamo vandenyno. Saulė čia neaušta. Todėl Lima pasirodė pilka ir niūroka.

Jei ne tas ant miesto nusileidęs debesis, Limos senamiestis turėtų spindėti. Juk tai – viena milžiniškos Ispanijos kolonijinės imperijos sostinių, kuriai Madridas negailėjo iš indėnų prigrobto aukso. Centrinėje aikštėje – didžiulė katedra, aplink – irgi barokiniai namai. Tik, priešingai Europai, Peru senamiesčiai – neprestižinė vieta: chaotiška, skurdoka, vakarais ištuštėjanti ir nesaugi. Dėl to pastatai labiau aplūžę. Bet taip kur kas geriau išsaugotas tikrasis, “neišlaižytas”, paveldas.

Štai gyvenome viešbutyje, tariamai projektuotame Gustavo Eifelio. Europoje tokį būtų seniai nupirkęs koks “Kempinski” ir iš seno pastato tepalikęs fasadą. O nebrangaus Limos viešbučio savininkai niekada negalėjo sau leisti panašios rekonstrukcijos. Jie tik šen bei ten paremontuoja aplink įspūdingus koridorius stiklinėmis lubomis išsidėsčiusius kambarius. Bendrose patalpose – seni baldai, XIX-XX a. knygos. Ne kruopščiai supirktas antikvaras, o dešimtmečių dešimtmečiais natūraliai sukauptas turtas.

Gal Amerika ir “Naujasis pasaulis”, bet daug kas ten seniau nei mūsuose, ir pokyčiai lėtesni. Naujausias šalies žemėlapis, kurį pavyko nusipirkti kioske – 1976 m. leidimo (ir per visą kelionę tik vienoje vietoje išvydau, kad nuo to laiko pastatytas papildomas kelias). Daug lemia skurdas: plano permaketavimui taip pat trūksta lėšų kaip ir moraliai pasenusių baldų pakeitimui. Bet dažnas tų senų daiktų neprastesnis už naujus ir atmosfera jų apsuptyje net žavesnė. Tai privertė susimąstyti, ar ne per daug mes visko išmetame, vadovaudamiesi visokiais trumpalaikiais mados vėjais. Aišku, pas mus labai daug sunaikino ir okupacijos – to Peru nebuvo nuo 1821 m. nepriklausomybės.

Tarp Limos senamiesčio įdomybių – kitos bažnyčios, kaip Šv. Pranciškaus vienuolynas su kaulų pilnomis katakombomis.

Limos turtingųjų centre – Miraflorese – senų daiktų turbūt mažiau. Naujas ir prekybos centras “Larcomar“. Jis neturi stogo – koridoriai it amfiteatras atsiveria į Ramųjį vandenyną. Juk Limoje visad šilta. Kai 2010 m. temperatūra nukrito iki +9, įvesta nepaprastoji padėtis.

Trečioji Lima – tai menininkų pamiltas Barankas [Barranco], su nedideliais XIX a. namais, aukštu pasivaikščiojimų taku ant pakrantės uolų ir laiptais žemyn link paplūdimių.

Aplinkui Limą – “jaunieji miestai”, tiksliau – lūšnynai. Jų palaikius namus įprasta dabinti įvairių politikų reklamomis, bet kam beatėjus į valdžią situacija negerėja.

Tarp rajonų neturintieji automobilių važinėja perpildytais neaiškių maršrutų autobusiukais. Lima buvo didžiausias Pietų Amerikos miestas, stokojantis metro (tiesa, 2014 m. viena linija atidaryta).

Peru pakrantė: kolonijiniai miestai ir Inkų aidai

Pakeliui iš sostinės į pietus daug miestų atrodo it sumažinta Lima: Činča [Chincha], Ika [Ica]. Visoje Ispanijos Amerikoje, plotu XVIII a. beveik prilygusioje šių dienų Rusijai, miestai buvo statomi pagal vieną kurpalių: daugybė kvadratinių kvartalų, vienas kurių centre užleistas parkeliui, vadinamam Ginklų aikšte (Plaza de Armas). Ten per priešų apgultis miestelėnams dalindavo ginklus, ten stovi didžiausios ir seniausios bažnyčios.

Ika dar garsėja Hvakačinos kopa, ant kurios važiuojama pasiausti bagiais, o Pisko pakrantės miestelis (mums lankantis atstatinėtas po žemės drebėjimo) – to paties pavadinimo alkoholiniu gėrimu.

Ispanai, atplaukę iš užjūrių, didžiausius miestus statė pakrantėse, kad būtų patogiau išplukdyti Amerikos turtus. Inkai, tuo tarpu, valdydavo iš Andų kalnų. Neturėdami nei žirgų, nei rato jie pusės Romos Imperijos dydžio žemes kontroliavo remdamiesi siaurais, bet puikiai įrengtais keliais, kurie it arterijos net šiandien vagoja atokias Peru provincijas. Kas 10-45 km būdavo pastatyti miesteliai, vadinami tambais: žygiuojančios armijos ten pernakvodavo, o pranešimus nešantys bėgūnai perduodavo juos dar nenuvargusiems kolegoms, bėgsiantiems sekantį ruožą (šitaip “konvejerio principu” žinios sklisdavo daug greičiau). Tambo Colorado pakeliui iš Inkų sostinės Kusko link vandenyno sauso klimato dėka išlikusios net dažų liekanos.

Naskos linijos – religija ar ateiviai?

Europiečių žinios apie Amerikos istoriją paprastai prasideda nuo ten, kur šį žemyną atranda jų protėviai. Todėl taip gerai ir žinome Inkus. Juk kaip tik šią imperiją jos šlovės viršūnėje išvydo (ir sugriovė) konkistadoras Fransiskas Pisaras. Inkų imperija buvo didžiausia kada gyvavusi Andų valstybė, tačiau ji gimė vos 100-200 metų iki pasirodant ispanams. Inkai nepastatė visų kelių ir tambų nuo nulio – jie daug ką perėmė iš senesnių valstybių (kaip romėnai iš graikų ar barbarai iš romėnų). Kaip ir Europoje, pirmosios Andų valstybės atsirado dar ~1000-2000 m. pr. Kr., vėliau epocha keitė epochą, vienos imperijos – kitas.

Ta pamiršta Andų istorija skirstoma į tris “horizontus” ir du “tarpinius laikotarpius”. “Horizontų” metu Andus valdydavo viena-dvi didelės valstybės (Inkų era – trečiasis toks horizontas), o tarpiniais laikotarpiais – daug mažų. “Mažos” nereiškia “prastos”, nes būtent vienos pirmojo tarpinio laikotarpio valstybėlių palikimas šiandien labiausiai žavi į mistiką linkusius Peru lankytojus.

Tai – Naskos linijos. Milžiniškos figūros, prieš 2000 metų išraižytos žemės paviršiuje: 800 linijų, 300 geometrinių raštų, 70 gyvūnų ir augalų. Turistams šiandien jos dar įspūdingesnės, nei buvo statytojams: juk jie gali linijomis gėrėtis iš vienas po kito oran kylančių apžvalginių skrydžių. Tiems, kurių galvų nesusuka pilotų viražai (lėktuvą guldo kone ant šono), kirba klausimas “Kam tos linijos?”. Tikriausiai dėl religijos. Bet jei tikrąją tiesą Inkai dar gal žinojo, užkariavimų audros ją pasiuntė į amžiną užmarštį, todėl visada bus “alternatyvių paaiškinimų”, tarp kurių – magai ir ateiviai. Gidai aitrina vaizduotę, vieną figūrų net įvardindami “astronautu”. Man tokia kriptoistorija šiek tiek atsiduoda kolonijiniu požiūriu – neva “indėnai patys savo protu nieko sudėtingo nebūtų galėję suprojektuoti”.

Naskos kultūra dar paliko Čaučilos kapines kurių atvertuose kapuose – griaučiai su dar regimais mėsų gabalais. Ten – sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Ir toks klimatas puikiai saugo tai, kas mirę. Tačiau gyvenimui reikia vandens, ir jį senovės indėnai atsigabendavo pasistatę ištisas požemines sistemas. Kantaloko vamzdžiai tebeveikia ir šiandien, pasiekiami akmenimis sutvirtintais platėjančiais šuliniais. O tarp baltų Kahuačio sienų naskiečiai, manoma, švęsdavo šventes.

Arekipa – didmiestis pakeliui į kalnus

Dar 400 km piečiau kelias nuo pajūrio pasuko į Andus. Pusiaukelėje, 2335 m aukštyje – Arekipa, antrasis pagal dydį Peru miestas (800 000 gyv.), kalvotas ir supamas snieguotų vulkanų. Jo UNESCO pripažintame senamiestyje – barokinės katedra ir Jėzuitų bažnyčia (Jėzuitai buvo pakviesti indėnams apkrikštyti ir savo darbą padarė: pagonybės Peru beveik nebėra), Ginklų aikštė su parduotuvių ir kavinių pilnomis arkadomis, Santa Katalinos vienuolynas, kurio storasieniuose pastatuose kadaise šventumo siekdavo turtingų šeimų dukterys.

Arekipoje prasidėjo artimesnė pažintis su aukštikalnių kultūra. Apylinkių laukuose gyvena guanakai ir vikunijos, o fermose ganosi jųdviejų “naminės” veislės lamos ir alpakos. Andų civilizacijai tai būdavo ir maistas, ir nešuliniai gyvuliai. Parduotuvėse prekiaujama kokos lapais, esą dar Inkams padėdavusiems ištverti išretėjusį orą (parsivežti tokį suvenyrą į Lietuvą būtų nelegalu). Deguonies trūkumo aš nejaučiau – bet greitai lipdamas į bokštą pavargau greičiau, nei įprastai.

Netikėčiausias Inkų tradicjas atskleidė Andų kapų muziejus, kurio vienintelis tikras eksponatas – stiklinis šaldytuvas su paauglės mergaitės, pramintos Chuanita, lavonėliu. Ją, kaip ir daugybę kitų vaikų, XVI a. inkai paaukojo aukštikalnėse, viename iš keturių jų imperijos kraštų. Ten nuo puvimo jau gelbėjo nuolatinis šaltis.

Titikaka – aukščiausias pasaulio ežeras

Už Arekipos ženklai palei Carretera Interoceanica kelio serpantinus rodė vis didesnį ir didesnį aukštį. Rekordas buvo 4528 m. Beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną – aukščiausią Alpių viršūnę. Persivertę per priešakinę Andų juostą truputį nusileidome – Titikakos ežeras plyti 3800 m virš jūros lygio.

Susivokti sunku, mat ten – plynaukštė (altiplano). Plačios lygios pievos, aplinkui – bukos “kalvos”, iš tikro siekiančios 5 km ir daugiau. Kažkur tarp jų – aukščiausia pasaulio gyvenvietė La Rinkonada [La Rinconada] (5100 m – ten nekilome). Kaip aukštai esi priminė viešbučiuose siūlomi deguonies balionai, kai kuriems įskaudusios galvos.

Titikaka vadinama “aukščiausiu pasaulio ežeru”, bet tirpstančio sniego kriokleliais suneštų ežerėlių pasitaiko ir aukščiau. Tačiau Titikaka tarsi jūra, kurios kito kranto kai kur nesimato, o išėjimo į tikrą vandenyną per karus netekusi kaimyninė Bolivija šiame ežere net laiko savo laivyną.

Titikaka pilna gyvenamų salų. Nuplaukėme į dvi – Takilę, kurios vyrai garsėja kaip puikūs ryškių raštų mezgėjai ir urų tautybės plaukiojančių salų kaimą
. Pastarosios “salos” – surištos iš šiaudų, ant jų – šiaudiniai nameliai ir tvarteliai jūrų kiaulytėms. Peru jos – mėgstamas patiekalas, esantis ir restoranų meniu (cuy). Salų gyventojai pasitinka turistus, demonstruoja savo tradicijas – atrodo, kad tai seniai tapę jų pagrindiniu užsiėmimu, todėl mintyse nuolat kirbėjo klausimas, kiek iš to, ką matau – tik spektaklis.

Grynakraujų indėnų Andų plynaukštėse daug, jie tebekalba kečujų kalbomis, kaip ir Inkai. Apskritai Peru indėnų yra 32%, baltaodžių – 20%, o dauguma gyventojų maišytos rasės metisai – 45%. Pastarieji beveik visi įsilieję į ispanakalbę kultūrą ir net išsikėlusios į pakrančių miestus indėnų šeimos su vaikais bendrauja ispaniškai: 1960 m. kečujiškai kalbėdavo ~35% perujiečių, dabar – tik 13%. Tačiau Peru didžiulė šalis (kaip 20 Lietuvų ar 4 Vokietijos), ir Anduose tebėra kaimų, kurių gyventojai išvis ispaniškai nemoka.

Šalia Titikakos – Siljustanio bokštai, kuriuose laidota Inkų nukariautos kolų kultūros aukštuomenė. Toliau, pasukus stebėtinai tiesiu (žinant jo aukštį) keliu į Kuską indėnų paveldas, kaip Pikilaktos miesto [Pikillacta] griuvėsiai (Vario civilizacijos, valdžiusios pusę Andų per antrąjį horizontą), vis labiau stelbė kolonijinį. Nors pastarasis niekur neišnyko – kaip Šv, Petro bažnyčia Andahualiljo [Andahuaylillas] miestelyje, “Andų Siksto koplyčia” tokiomis nuostabiai ištapytomis lubomis, kad sunku patikėti, kokiame užkampyje esi. Skleisti krikščionybę pačioje pagoniškų Inkų tradicijų širdyje buvo turbūt svarbiausia ir sunkiausia. Pavyko: kolonistų ekonomiendoms priskirti indėnai netrukus atsivertė ir net patys dalyvavo tolimesniame krikščionybės skleidime – tapė paveikslus, supažindinančius beraščius tautiečius su Kristaus žinia. Taip gimė Kusko tapybos mokykla, su rausvai-gelsvomis spalvomis ir be perspektyvos; jos darbų pilna vietos vienuolynuose ir muziejuose.

Aišku, nieko toliau gimtinės neregėję indėnai krikščionybę interpretavo ir savaip. Apaštalai per paskutinę vakarienę vietiniuose paveiksluose kartais valgo jūrų kiaulytes. Sakoma, kad per Kuską kasmet nešiojamos šventųjų statulos stebėtinai primena Inkų procesijas, kai minios taip pat garbindavo mirusių valdovų mumijas.

Kuskas ir kvapą gniaužiantis “Inkų šventasis slėnis”

Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė. Ispanai jį pavertė sava Andų širdimi ir kolonijinis senamiestis nuo daugumos Peru miestų skiriasi tik savojo baroko puošnumu ir kasdieniu Inkų kultūros pristatymu (su tautiniais šokiais bei Inti Raymi saulėgrįžos festivalio fragmentais).

Užtat Kusko apylinkių “šventajame slėnyje”, ~100 km spinduliu – visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai. Laikas nuo jų “nurinko” tik stogus ir ryškius dažus. Gaila ir to: tegalima įsivaizduoti, kaip atrodė anie mūrai – ryškiai raudonai-balti – žydro Andų dangaus ir rudų kalnų fone.

Iki žymiausio Inkų miesto – Maču Pikču – 112 km. Turistinis miestelis slėnyje prie jo pasiekiamas geležinkeliu (ištvermingiausi eina pėsčiomis senuoju inkų keliu, o automobilių plentų nėra išvis), paskui autobusai veža serpantinu į kalną. Trumpas takas – ir atsiveria “atvirukinis” vaizdas į miestą, į dar vieną paslaptį. Mat savo tobuliausią inžinerijos pasiekimą Inkai apleido patys – ispanai apie jį nė nesužinojo. Vėl jis atrastas tik prie nepriklausomos Peru 1911 m.

Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę – didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Vanduo atiteka vamzdžiais iš aukštesnių šaltinių, o visi pastatai – iš tiksliai iš anksto nugludintų akmenų, kiekvienas kurių “pagamintas” tai vienai vietai, kurioje taip įsikabina, kad nereikia skiedinio.

Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų. Bet atmosferą gadino turistų minios. Artimesniame Kuskui “Inkų žiede” yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas [Pisac] – ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojom beveik vieni. Žavus ir Olantaitambas [Ollantaytambo], rodosi, vertikaliai pastatytas palei uolą, bei Saksahuamanas [Saksaywaman] (manyta, kad tvirtovė, bet gal šventykla).

Visa tai – griuvėsiai. Marasas (balti baseinai, kuriuose išgarinus vandenį pasilieka druska) – vienintelė kelionės metu regėta senovės Andų civilizacijų pastatyta vieta, kuri ir šiandien naudojama pagal paskirtį.

Aplink Inkų miestus – akmenimis sutvirtintos terasos, kuriose auginti kukurūzai. Kaip savo “Pasaulio istorijoje” rašo Džiofris Blainis [Geoffrey Blainey], būtent jiems indėnai turėtų būti labiausiai dėkingi už savo civilizacijas. Kukurūzai maistingesni ir reikalauja mažiau priežiūros nei europiniai ar azijiniai javai. Kai žemės ūkyje triūsti reikėdavo trumpiau, darbininkų užteko ir prekių pervežimui (be rato ir žirgų tai buvo sunkiau), ir mūrijimui aukštikalnėse. Morajuje inkai, spėjama, turėjo net “eksperimentinių terasų”, atrodančių it graikų teatrai – agronomai stebėdavo, kaip augalai auga skirtingai apšviestose pusėse.

Andų civilizacija žlugusi, bet paslaptingai žavi

Mano kelionė į Peru buvo pažintis su viena didžiųjų pasaulio civilizacijų. Ją pradėjau dar Madride (per šį miestą vis dar patogiausia skristi į visas buvusias Ispanijos valdas), Amerikos muziejuje. Nuostabiausi Andų dirbiniai, suvežti konkistadorų – tai ne “pirmykščių kultūrų” archeologinės iškasenos, o Europos ir Azijos šedevrams prilygstantys unikalūs meno stiliai.

Deja, Andų civilizacija žlugo – ir nuo kardo, ir nuo ligų. Išlikę jos mūrai, žemėje išraižytos figūros, inžineriniai stebuklai tik kelia klausimus, dažnam kurių aiškaus atsakymo nėra.

Viena aišku: tiems, kam išnykusių kultūrų griuvėsiai romantiški ar žavūs, Peru – viena įdomiausių vietų kelionei, greta Italijos, Graikijos, Egipto ir Meksikos. O iš pažiūros nesvetingi, bet vietos indėnų puikiai prisijaukinti kalnai – puikiausias fonas apleistiems miestams ir šventovėms.