Pasaulio karnavalai

Dauguma pasaulio turistų lanko tai, kas nejuda: pastatai, kalnai, jūros ir ežerai… Tačiau iš tikro bene įspūdingiausios pasaulyje yra įvairios šventės ir ceremonijos. Tiesa, svarbiausios jų vyksta tik kasmet ar rečiau – ir todėl jų aplankymą reikia specialiai planuoti. Bet tai padaręs gali patirti įspūdingiausias gyvenimo akimirkas!

Čia aprašau įspūdingiausias pasaulio tradicijas, kurias visas regėjau savo akimis.

 

---

Rio de Žaneiro karnavalas

Vieta ir laikas: Brazilija, kasmet (aplink užgavėnes)

Rio de Žaneiro karnavalas vadinamas didžiausiu šou planetoje. Sunku ginčytis: 5-6 milijonai dalyvių, 500 gatvės koncertų ir „karūnos deimantas“ – sambos paradai su 30 000 atlikėjų (masteliais viršija net Olimpiados atidarymus).

Net ir besitikintį stebuklo, Rio de Žaneiro karnavalas mane nustebino. Rio de Žaneiro karnavalo žymiausia dalis – sambos mokyklos paradai, kurių fragmentėlius parodo net Lietuvos TV žinių laidos. Būtent „fragmentėlius“. Neįmanoma parado įspūdžio sukišti į trumpus vaizdelius ar sakinius ir nerasi su kuo palyginti. Tai – net labiau sportas nei šventė (nes yra vertinimai, kurie ne mažiau svarbūs Brazilijoje už futbolo rezultatus, savotiški mokyklų ultros ir t.t.), tad aprašiau jį tarp įspūdingiausių sporto šakų.

Bet sambos mokyklų pasirodymai tai tik maža karnavalo, kaip šventės, dalis. pat metu vyksta ir šimtai gatvės koncertų, paradų.

Vienas įspūdingiausių dalykų karnavale – net ne jo renginiai, o milijonų eilinių rio de žaneiriečių apranga. Daugelis tiesiog rengiasi kuo iššaukiančiau, kuo seksualiau. Itin daug vyrų, persirengusių moterimis, moterų vaikštančių gatvėmis vien su liemenėlėmis (viena ėjo net be jos) ir pan. Populiaru persirengti policininkais, angelais, velniais, bet pasitaiko ir ypatingesnių herojų – pavyzdžiui, robotas.

Šeštadienį-pirmadienį taip apsirengę žmonės nėra mažuma – jie yra dauguma. Tokių žmonių daug pamatysi ir aplinkinėmis savaitėmis – ypač vakarais, savaitgaliais.

Seksuali ne tik apranga. Kaip pasakojo pažįstama brazilė, devyni mėnesiai po karnavalo išauga Brazilijos gimstamumas. Todėl net prie sambodromo nemokamai dalijami prezervatyvai (kurie, panaudoti, paskui visur sumėtomi). Oraliniu seksu užsiimančią porą po eilinio gatvės mačiau net paplūdimyje, kokią 18 val., po eilinio gatvės parado aplink šmirinėjant praeiviams. Ilgi vieši bučiniai – išvis norma.

Skaityti daugiau:
Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

 

---

Velykų savaitė Filipinuose

Vieta ir laikas: Filipinai, nuo katalikų Verbų sekmadienio iki Velykų sekmadienio

„Velykų savaitė“, o ne Velykos todėl, kad Filipinuose pagrindinė metų šventė… Didysis penktadienis! Tai – vienintelė diena metuose, kai Filipinuose beveik niekas nedirba, net daug televizijos kanalų stabdo transliacijas. Visi gedi tądien prieš daugiau nei 2000 metų nukryžiuoto Jėzaus – ir gedi labai ypatingais, netgi „baisiais“ būdais.

Didžiojo penktadienio viršūnė – Senakulo, arba gatvės spektaklis, imituojantis paskutinę Kristaus gyvenimo dieną. Per viso pasaulio žinias rodo tų spektaklių kulminacijas – tikrus nukryžiavimus. Kristų ir kitus kalinius vaidinantys miestelėnai tikrai prikalami prie kryžiaus! Aišku, senakulo gerokai ilgesnis, ir mums, stebint jį Angeles miesto gatvėse, ne kartą teko trauktis atatupstiems kai Kristų vedantys „romėnai“ bambukiniais rimbais vaikė mūsų, žioplių, minią…

Bet tai net nėra kruviniausia Didžiojo penktadienio dalis! Baugiausia – visita iglesia arba Septynių bažnyčių lankymas. Dauguma filipiniečių po Didžiojo ketvirtadienio mišių (ar bet kada per Velykų savaitę) eina pasimelsti į septynias bažnyčias, kiekvienoje jų sukalbėdami po dvi kryžiaus kelio stotis: į bažnyčias ir iš bažnyčių nuolat plūsta minios. Bet tarp visų šeimų, vaikų, Angeles is išvysdavome ir daugybę kitokių žmonių. Tų, kurie mano, kad nuodėmės atperkamos tik rimtai prisikentėjus, nuėjus Kristaus keliu. Kai kurie jų per septynias bažnyčias vilko kryžius: ateina prie bažnyčios vartų, padeda kryžių, prie bažnyčios durų patys griūva kryžiumi, meldžiasi. Kiti per septynias bažnyčias eidavo mediniais rimbais nuolat plakdami nugarą. Prieš tai dar specialiai ją susipjausto, kad labiau skaudėtų. Po poros bažnyčių visos jų nugaros jau būna virtusios tokia kraujo ir mėsos koše. Daugelis vaikšto basi, tai ir kojos supjaustytos asfalto, stengdavosi pamirkyti jas į kiekvieną balą. Kraujas tikras, jo daug: Aistė lyg ir nebuvo priėjusi visai šalia tų falgeliantų, bet kažkaip pastebėjo, kad ir jos kojos, ir batai, ir rankinukas aptaškyti krauju. Nemažai automobilių aplink irgi važinėjo kruvini…

Nereikia manyti, kad Velykų savaitė Filipinuose – kažkokia baugi. Tiesiog Filipinai yra bene katalikiškiausia pasaulio šalis, religija čia – gyvenimo dalis – ir tradicijų gausu. Kas be ko, daugybė Šventų mišių bažnyčiose – kad ir kiek bebūtų Mišių, bažnyčios perpildytos, daug žmonių lauke. Mišios papildytos vietinėmis tradicijomis: pavyzdžiui, kasdien reikia rengtis tam tikra spalva. Štai per Verbų sekmadienį Vigane matėme, kaip kunigą, it į Jeruzalę prieš 2000+ tądien ant asilo atjojusį Kristų, tikintieji šventoriuje pasitiko šiurendami verbomis (kai kuriose parapijose, sako, kunigas į bažnyčią netgi pats atjoja!), o po Mišių laukė estacion general paradas su įvairiomis šventų statulų platformomis po miestą, po kurį visą pristatyta Kryžiaus kelio stočių maldoms.

Procesijų ten gausybė. Didžiojo ketvirtadienio (paskutinės vakarienės) mišios Angelese prasidėjo nuo simbolinio avinėlio atnešimo. Didžiojo penktadienio vakare laukė Kristaus laidotuvių procesija, kuomet po miestą važiavo Kristaus kapas, vedamas apie 200 žmonių, kurių kiekvienas nešė po polių su kokiu Kristaus mirties simboliu (lentelėmis su žodžiais, maišeliu Judo auksiniamsų ir pan.). Naktį iš šeštadienio į sekmadienį būna Salubong – Biblijoje neaprašytas, bet filipiniečiams itin svarbus Jėzaus ir Marijos susitikimas Jėzui prisikėlus. Tai irgi ilga procesija – dalis perpildytos bažnyčios nešini žvakėmis išėjo į gatves paskui Jėzaus statulą, dalis analogiškai ėjo paskui Mariją, kol galiausiai po valandos klajonių gatvėmis abi statulos susitiko priešais bažnyčią.

O kur dar Pabasa, daugiadienis filipiniečių XVIII a. veikalo „Pasyon“ apie Jėzaus gyvenimą giedojimas- jis skamba iš daugybės koplytėlių Filipinų gatvėse nuo Verbų sekmadienio iki Didžiojo penktadienio. Siete Palabras, septyni paskutiniai Kristaus žodžiai (sakiniai).

P.S. Specialiai čia miniu miestus ir vietoves, nes Velykų tradicijos Filipinuose įvairuoja. „Stipriausios“ jos aplink Angeles miestą, bet dažnas regionas turi savas tradicijas.

Skaityti daugiau:
Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

 

---

Saulėlydis prie Gango Varanasyje

Vieta ir laikas: Indija, kasdien

Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų (pagrindiniai: kūrėjas Brahma, globėjas Višnus ir griovėjas Šiva), bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant joje maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai.

Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš. Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.

Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Stebėti visą tą gyvenimo ir tikėjimo spektaklį – visam gyvenimui įstringantis vaizdas. Ypač išplaukus Gangu valtimi vakare.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių

 

---

Full Moon Party

Vieta ir laikas: Tailandas, kas mėnesį (per pilnatį)

Nedaug renginių taip jaudina keliautojų vaizduotę, kaip Full Moon Party kiekvieną mėnesį sudrebinantis Tailandą.

Tada, dangų nutvieskus mėnulio pilnačiai, iš viso pasaulio į vieną idilišką tropinį paplūdimį atokioje saloje suplūsta dešimtys tūkstančių jaunų žmonių iš viso pasaulio ir nepaliaudami šėlsta iki saulėtekio.

“Šėlsta” per paprastas žodis. “Full Moon party” nėra tiesiog naktinis klubas ar muzikos festivalis: jis neturi vieno organizatoriaus ar scenų. Jį kuria patys dalyviai, “atleidžiantys vadžias” ir besielgiantys visiškai laisvai. Smagiausi toje laisvės dvasioje užgimę užsiėmimai po to kartojami ir kitą mėnesį, ir dar kitą, kol galiausiai tampa naujomis Full Moon Party tradicijomis.

Kaip žaidimai su ugnimi, gėrimas iš smėlio kibirėlių, švytinčiais dažais dažyti veidai… Kiekvienas pardavėjas ir pajūrio baras, kiekvienas pramogų ištroškęs lankytojas iš užjūrių įneša savo smagybių saują į vakarėlio dvasią.

Ugnys – viena kontraversiškiausių Full Moon Party tradicijų. Dar Pilnaties vakarėlio išvakarėse Hat Rino Saulėtekio paplūdimyje triukus rodė fakyrai ir kvietė prisijungti visus norinčius: kas turėjo praeiti po vis žemyn leidžiamu liepsnojančiu skersiniu (limbas), kas šokinėjo per ugnies apimtą šokdynę. Vakarėlio dieną liepsnojo ir vis keičiami ugniniai užrašai.

O “linksmos, bet pavojingos” ugnies pramogos, nakčiai bėgant, pavirto į tiesiog beprotiškas: per liepsnojančią šokdynę pramogautojai šokinėjo visiškai be tvarkos: štai vienas gal geriau šokinėja, bet tada įlenda koks dar girtesnis, užkliūva, ir tuojau pat virvė apdegina abu, ir dar kokį per arti priėjusį žiūrovą. Tačiau visi juokdamiesi grįžta prie “chebrų“, stoja į eilę vėl. Kitą dieną gal gailėsis, bet Full Moon Party atmosferoje viskas labai linksma.

Skaityti daugiau:
Full Moon Party – linksmiausia Tailando naktis!?

 

---

Oruro karnavalas

Vieta ir laikas: Oruras, Bolivija, kasmet (savaitgalis prieš Užgavėnes)

“Oruro karnavalas – antras pagal dydį Lotynų Amerikoje po Rio de Žaneiro!” – skelbia reklamos ir visi sutikti boliviečiai kaip vienas aiškina, tai – tikra Bolivijos grožio viršūnė. Iš pradžių buvau skeptiškas – na, kiek pasaulyje tų “aštuntųjų pasaulio stebuklų”, ir kiekvienas juos mato savo tėvynėje… Juk jei Oruro karnavalas būtų *toks* įspūdingas, jau būčiau apie jį seniai daug girdėjęs, juk domiuosi šventėmis… Bet kaip tik keliavom karnavalo metu – tad pasirinkom susimokėti 5 kartus didesnę nei įprasta sumą už viešbučius Orure tą savaitgalį ir išvysti savo akimis.

Oi, nepasigailėjom! Tegul kalba skaičiai: dvi dienas-naktis(!) be sustojimo čia 50000 muzikantų ir šokėjų įspūdingom kaukėm ir aprangom atlieka visą eilę spalvingų Bolivijos tautinių šokių.

Priešingai seksualizuotiems ar komercializuotiems karnavalams, Orure pagrindinė prasmė tebėra religinė. Pagrindinis šeštadienis čia vadinamas „piligrimystės diena“, o visi šokėjai ir muzikantai – piligrimai. Jie keliauja paskutinius 4 kilometrus iki Šachtų Marijos (Virgen del Socavon) šventovės, o jų šokiai ir muzika – tarsi auka Marijai.

Auka nemaža: juk Oruras stūkso 3735 m aukštyje, o daugybė piligrimų atvykę iš žemiau, kai kurie – iš boliviečių diasporos JAV ir kitur. Kokiais negalavimais tik nesiskundė pakalbinti atvykėliai, bet tik vos kelis mačiau nutraukiančius savąją piligrimystę, kiti sutelkę valią šoko, grojo, dainavo iki galo… Juk tai auka! Metai iš metų ta pati, vienoda, bet jos visos kartu tokios įvairios…

Stebėdamas visa tai iš vienos maršrutą apsupusių tribūnų mačiau tarsi stebuklą. Begalinės piligrimų minios, spalvingiausiais drabužiais, kai kurios net su šviesom, ugnim, eina to paties tikslo link. Per dvi dienas praleidau tribūnose gal 30 valandų ir nenusibodo. Įsijaučiau į tokią įdomią, bet mažai žinomą Bolivijos kultūrą, pradėjau atpažinti jos šokius – kurių 52 milžiniškos trupės atliko 23. Tobas, kurio dalyviai persirengia indėnų kariais. Diablada su šv. Mykolu, velniais ir velnėmis. Morenada, atspindinti ūkininkus ir vynuoges mindančius juodaodžius vergus. Negritai su savo ritmišku švilpavimu. Suri Sukuri – strudčių medžiotojų šokis su plunksnų karūnomis ant galvų. Inkai, perpasakojantys Inkų Imperijos žlugimo istoriją. Lamerada, atspindinti kaip lamų augintojai eidavo parduoti vilnų. Kiekviename šokyje – eilė skirtingų herojų, kiekvienas su savo stiliumi, judesiais, prasme…

Ketvirtadienį aukas neša ūkininkai (Anata Andina), penktadienį į vakarą ima rinktis piligrimų grupės, šeštadienį – pagrindinė piligrimystė, sekmadienį „kartojamas šeštadienis“ – tik be kaukių ir ne šventu, o linksmybių tikslu. Tada pirmadienį – šokio spektakliai, antradienį jau pavargusiame nuo karnavalo mieste prie namų ir verslų žmonės kūrena aukas Žemei Motinai – Pačamamai. Pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos Bolivijoje visad greta.

Priešingai daugeliui karnavalų, „eiliniai žmonės“ (nepiligrimai) Orure nepersirenginėja, kaukių nesideda – tai daro tik dalyviai. Tačiau štai „putų kare“ dalyvauja beveik visi… Ir vaikai, ir jų tėvai, ir senutės auksiniais dantim, ir net neįgalusis iš ratukų, mačiau, nusipirkę putų flakonus, purškė vienas kitą „iš pasalų“… Tokie karai apie 3 dienas vyksta visur Bolivijoje, o kai kuriuose miestuose jie net „žiauresni“ nei Orure: štai Santa Kruze mačiau, laistėsi ir dažais, ir guminėm žarnom, ir mėtėsi vandens pilnais balionais, o po miestą važinėjo tankais paversti pikapai, iš kurių bagažinių „kovotojai“ mėtė vandens, dažų ir putų ginklus į praeivius, o praeiviai atgal. Orure – švelnesnė versija, bet šūvio į nugarą ar net į veidą lauk iš bet kur, ypač jei pats nešiesi flakonėlį ir taip visiems parodai, kad esi vienas „karių“!

Skaityti daugiau:
Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!

 

---

Velykų savaitė Sevilijoje

Vieta ir laikas: Ispanija, nuo katalikų Verbų sekmadienio iki Velykų sekmadienio

Visoje Ispanijoje Velykų savaitė yra „kažkas tokio“, bet visa ko viršūnė – Sevilija!

Diena iš dienos visą savaitę miesto gatvėmis nepaliaujamai žygiuoja brolijų procesijos: vienose šimtai žmonių, kitose – tūkstančiai. Ne šiaip žmonių: kiekvienas su savo ypatinga role ir apranga, kuriai paruošti skyrė daug laiko ir pinigų.

Veidus aštriais gobtuvais užsidengę nazarėnai, atgailaujantys už metų nuodėmes. Muzikantai būgnininkai, užduodantys tempą maršais ar net Ispanijos himnu – tikrai profesionaliai. Vėliavnešiai su brolijos vėliavomis, šventųjų relikvijų nešiotojai, kunigai su smilkytuvais. O sunkiausias darbas nešikų kostalerų, kurie ant savo pečių ir sprando tįsia tonas sveriančias platformas (paso) su kiekvienos brolijos pasididžiavimu – jų bažnyčios šventosiomis statulomis. Jokių ratų ten nėra! Kiekvienam nešikui tenka ~50 kg svoris ir, kai pamatydavau kurį pasikeitimui išlindusį iš platformos, negalėdavau neatkreipti dėmesio į paraudusius, nutrintus sprandus: kiekvieną šventą savaitę, sakoma, Sevilijos ligoninės sulaukia susižalojusių kostalerų…

Šventosios Jėzaus, Marijos statulos – tai tie patys 200 metų, 300 metų religinio meno šedevrai, kurie šiaip jau puošia Sevilijos bažnyčias. Šventąją savaitę jas parapijų brolijos nuima, uždeda ant išpuoštų ir iščiustytų platformų, ir su visu ceremonialu, tūkstantinėmis palydomis neša iki katedros. Nustatytu laiku šiaip ne taip su visom platformom įspraudžia per duris į vidų ir tada eina atgal į savo bažnyčią (grafikai skelbiami iš anksto, tik kartais pro pareigūnus prasiveržusios minios sutrukdo jų laikytis). Pro šalį einant statuloms (tinkamas išsireiškimas!), daug aplinkinių žegnojasi, mėgina paliesti platformas; daug „eilinių žmonių“ gatvėmis vaikšto pasipuošę, vyrai su kostiumais: Sevilijoje tai nėra tik brolijų šventė.

Vienu metu Sevilijos centre gali judėti net ir devynios tokios procesijos – su visom spalvom, būgnais, muzika, šimtais nazarėnų ir šventom statulom. Eismas paralyžiuojamas net galimybės pereiti gatvę reikėdavo laukti: visa Sevilija plaka šventosios savaitės ir jos procesijų ritmais. Svarbiausiu laikoma naktis į Didįjį penktadienį, kuomet procesijos juda nepaliaujamai visą naktį. Šeštadienį – Kritaus laidotuvės, sekmadienį – prisikėlimas. Visa ko širdis – Sevilijos katedra, nes ją galiausiai „kiaurai pereina“ visos procesijos, bet jeigu pavykdavo „pagauti“ kokią procesiją toliau nuo katedros tai galėdavau pamatyti iš arčiau, nes jos nesupo minios.

Procesijas stebėjome ir tiesiog gatvėse, bet dar įspūdingesnį vaizdą išvydome iš balkono priešais katedrą. Tie sevilijiečiai, kuriems pasisekė turėti butus su nuostabiausiais vaizdais į procesijų gatves, kaip reikiant „įsuko“ tokį verslą: pardavinėja bilietus į savo butų balkonus! Bet tikrai verta, nes tik iš viršaus, matydamas iš katedros viena po kitos „lendančias“ platformas, begalines gobtuvuotų nazarėnų eiles su žvakėmis, suvokiau visa ko mastelių didybę. Alternatyva – nuomojamos kėdės žiūrovams „ant žemės“, bet jas gauti irgi nelengva, dar kiti nešasi sulankstomas kėdes ar sėdasi ant šaligatvių ir žymiausių procesijų laukia iš anksto.

 

---

Phi ta Khon

Vieta ir laikas: Tailandas, kasmet (vasarą, datos keičiasi)

Jei planuojate kelionę į Šiaurės Tailandą, būtinai pažiūrėkite kalendorių. Kone kiekvieną šiaurės Tailando regioną sykį į metus sudrebina neregėtų mastų visuotinė šventė, į kur suplūdę dešimtys tūkstančių tajų “pametę galvas” daro keisčiausius dalykus: šaudo į dangų bambukines raketas (Jasotono miestas, gegužė), jodinėja drambliais (Surino miestas, lapkritis), leidžia į orą dangaus žibintus, pilstosi vandeniu, laukia virš Mekongo pasirodant “nagų liepsnų” (Nong Khajus ir ryčiau, spalis), gamina ir nešioja nuostabias vaško skupltūras (Ubon Račatanio miestas, vasara).

Visą savo kelionę į Tailandą derinome prie žymiausios iš tų švenčių – Phi Ta Khon, dar vadinamos dvasių festivaliu, ir nepasigailėjome. Prasidėjo viskas kaip kilni religinė ceremonija. Ketvirtą valandą ryto baltai vilintys šventikai žygiavo procesija, šaukdami vietinio upelio dvasią: užkalbėjimai, gongai, fejerverkų šūviai, lazeriniai vaizdai.

Švintant, šventyklos vartai atsidarė ir kiemą užlūdo “dvasios”: panašiais, bet labai įvairiais stiliais vilkintys persirengėliai, šoko ir šėlo, pavergdami visų dėmesį. Nė nepastebėjau, kur dingo šventikų procesija… Tikslios istorijos, kaip atsirado Phi Ta Khon, neradau, bet turbūt iš miestelio jaunuolių pokšto prieš šimtmetį ar kelis: “kvietėte dvasias, šventikai? Štai mes!”.

Religinė šventės pusė irgi tęsėsi – miestelio centre tajai vienuoliams aukojo specialiai nupirktus “lauknešėlius” – bet linksmybės greitai paskandino visą rimtumą. Centrinė gatvė tuoj virto turgumi, persirengėliai plūdo šimtais, turistai (daugiausiai tajai – juk kurortai toli) – tūkstančiais. Dažno vietinio rankose sužibo mediniai peniai, seksą imituojančios lėlės, o kostiumus dabino visokios krūtys ir vaginos: Phi Ta Khon – ir vaisingumo šventė, o Tailande požiūris į tai kas padoru – daug laisvesnis. Štai pasiėmusi kokia močiutė žaislinį penį ir smaigsto juo praeivius vaikus…

Pirmosios dienos kulminacija – visų persirengėlių paradas, kuriame – ir milžiniškos karnavalo platformos it kokiame Rio De Žaneiro karnavale. Phi Ta Khon klubai visus metus ruošiasi, gaminasi kostiumus ir mašinas šioms dviems dienoms. Jau prieš valandą teko užsiimti vietą stovėjimui palei gatvę, paradas truko tris valandas – bet buvo tikrai verta.

Užėjus tamsai, religinė šventės kilmė jau visai pasimiršo, Dansajus virto tarsi nemokamu muzikos festivaliu. Trys scenos – viena net miestelio šventyklos kieme (ten šoko apynuogės moterys). Gatvėse – muzika, plyšaujanti iš pikapų, ir nuolatinis metalo džeržgesys. Dvasių garsai: persirengėliai paskui save velka skardines. Kostiumų jie nenusivilko net naktį, tad šokome kartu su jais. Vakariečių ten jau nebuvo išvis. Vietiniams prireikė laiko, kol įsidrąsino pakalbinti: “Iš kur jūs?”, “Gražiai šokat”. Moterys kalbino žmoną, vyrai mane: padorumo supratimas ten keli šviesmečiai nuo pašėlusių Tailando kurortų.

Ir visa tai – tik pirma Phi Ta Khon diena. Laukė dar dvi. Antrąją – per miestą nešami ir į orą mėtomi vienuoliai, vyko kaukių festivalis, bambukinių raketų šūviai į dangų. Didžiulis “kosmodromas” joms suręstas, o išvydus pirmąjį startą iš tolėliau sunkiai galėjau patikėti savo akimis: garsas ir vaizdas tikrai priminė, kad kažkur netoli į kosmosą paleista raketa. Priėjus artyn pamačiau, kad viskas daug paprasčiau ir nežinia, ar labai saugu: kai kurios “raketos” sudegė ant žemės, kitos pakrypusios lėkė į gretimą pievą.

Trečia diena – labiau religinė, budistiniai pamokslai. Nemokėdami tajų kalbos, palikome Dansajų.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

 

---

Budos gimtadienio žibintų festivalis

Vieta ir laikas: Pietų Korėja, kasmet apie mėnesį (~balandį)

Budos gimtadienis skirtingose budistų šalys švenčiamas skirtingu metu ir labai skirtingai.

Viena įspūdingiausių švenčių – Pietų Korėjoje. Panašiai kai Vakarų šalys pasipuošia Kalėdoms gerokai iš anksto, taip Korėja pasipuošia Budos gimtadieniui.

Svarbiausias papuošimas – visokiausi žibintai. Jais nukabinama kiekviena šventykla. Ant kiekvieno žibinto užrašyti maldavimai. Balti žibintai skirti mirusiems, spalvoti (jų gerokai daugiau) – gyviesiems. Jau ir dieną jie atrodo įspūdingai, bet naktimis, kai visi įžiebiami – tikrai magiškai. Žibintai prasideda dar gerokai iki šventyklos – kelią į šventyklas atpažinsi pagal tai, kad jis išpuoštas žibintais, ir naktimis švyti iš toli.

Kai kurios šventyklos itin garsėja savo žibintais, jų pasižiūrėti važiuoja korėjiečiai iš visų šalies regionų, ten fotografuojasi.

Būna net visokie judantys žibintai, tarsi švytintys robotai (tiksliau drakonai ir pan.), o Seule, paties gimtadienio metu – žibintų paradai.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Helovynas JAV

Lietuvoje į Helovyną žiūrime kiek skeptiškai: na, kvailoka šventė, kur kokie studenčiokai apsirengia baisiais rūbais vakarėlio metu. Ir dar svetima šventė.

Visai kitaip JAV! Net ir žinodamas, kad JAV Helovynas – savas, sunkiai galėjau tikėtis *tokių* mastelių: savo mastais, jam skiriamu dėmesiu JAV Helovynas primena Kalėdas. Jau nuo spalio pradžios ar net rugsėjo pradedami puošti namai, kiemai. Didžiausi Helovyno fanai susiperka ar pasigamina šimtus dekoracijų. Važiuoji eiline Amerikos gatve ir štai greta eilinių namų ne tik šviečiantys moliūgai, bet ir tikroviški skeletai, vėjyje plazdantys pakaruokliai, kapai su lendančiomis rankomis. Kai kurios dekoracijos dargi juda! Kai kurios linksmos, bet dalis primena siaubo filmą, dalis – abai išmoningos, nepasikartojančios: štai vienas namas aprašinėtas „krauju“ HELP. „Nenorėčiau nakvoti šiame name“ – dažnai sakydavo žmona.

O visa ko kulminacija – pats Helovynas, tiksliau, spalio 31 d. vėlyva popietė / ankstyvas vakaras. Ne tik vaikai, bet ir ištisos šeimos eina „prašyti saldainių“. Šiame rituale dalyvauja daugelis. Pilnos gatvės visokių šmėklų, pamėklių ar dar išradingesnių kostiumų (štai viena mergina apsirengė taip, kad atrodytų, kad ją pačią pagrobusi pabaisa)… Kitoms šeimoms smagiau saldainius dalinti: jie irgi pasitinka praeivius apsirengę visokiais baisiais personažais, kai kurie pasistato ištisus saldainių dalinimo punktus, tarkime, tokiu paversdami savo garažą. Nerašyta taisyklė: jei namas yra papuoštas Helovynui, jo savininkai bus paruošę ir saldainių, o tikėtina ir baisius rūbus ar kokią kitą gąsdinimo programėlę.

Tądien mačiau ir „eilinių žmonių“ vienai dienai savo kieme įrengtą siaubo kambarį, kur užėję „prašinėtojai“ gąsdinami (gale, aišku, visi gauna saldainių), ir sklypą su šimtais tikroviškų siaubingų statulų, daugybė kurių juda (kai kurios rankose laikė saldainius – bet pabandžius paimti gąsdino!).

Helovynas, kaip ir Kalėdos, ne vienos dienos, o viso mėnesio ar dviejų reikalas, kuriam daugybė amerikiečių šeimų atkakliai ruošiasi. Ir keliaujant į Ameriką spalio 31 d., ypač su vakais, tikrai verta tame sudalyvauti. Bet net ir keliaujant bet kada spalį verta pasigėrėti pastatų dekoru, sudalyvauti įvairiose Helovyno pramogose, siaubo kambariuose, kurių daug.

 

---

Calgary Stampede Kanadoje

Calgary Stampede neturi pasaulyje lygių – bent dviem aspektais.

Visų pirma, tai yra „galingiausias pasaulyje“ vesterno stiliaus festivalis. Dvi savaites diena iš dienos čia vyksta svarbiausi pasaulio rodeo dienomis ir karietų (chuckwagon) lenktynės vakarais – dešimčių tūkstančių žiūrovų akivaizdoje, vienu kurių buvau ir aš. O kur dar visoks arklių traukimas, poniai, žemės ūkio gyvulių parodos. Savo tradicijas prie tradicinių tipių demonstruoja Kanados indėnai, o daugelis iš daugiau nei milijono(!) kasmetinių svečių ateina su kaubojiškais batais ir skrybėlėmis.

Tačiau kartu Calgary Stampede tikriausiai pati „galingiausia“ miesto šventė pasaulyje apskritai. Jos teritorija 81 hektaro dydžio ir kas tik ten nevyksta! Mūsų laukė ir milžiniška meno paroda, ir motociklininkų-akrobatų pasirodymai, ir kelios scenos su vis kitais atlikėjais tarsi muzikos festivalyje (ne vien kantri), ir lunaparkas, ir kasdieniai iliuzionisto bei cirko pasirodymai, o kiekvieną dieną užbaigė galingas daugybės atlikėjų vakaro šou su superfejerverkais. Be to, Calgary Stampede teritorijoje yra ir ištisa arena, kurioje kasdien – vis kiti pasaulinio lygio renginiai (pvz. aš lankiau AEW amerikietiškas imtynes). Ir taip 14 dienų iš eilės – ne veltui į Calgary Stampede važiuoja žmonės iš visos Kanados ir ne tik! Vietomis net buvo sunku prasilenkti – šitiek daug žmonių.

Į daugelį renginių patekti galima susimokėjus tik už patekimo į Calgary Stampede zoną bilietą. Toje zonoje – gausybė pastatų: nuo arenos iki hipodromo, nuo pramogų parko iki parodų erdvių. Papildomai tenka mokėti tik už rodeo, vakaro šou (su karietų lenktynėmis) ar specialius pasaulinio lygio renginius.

Calgary Stampede turi ir gilias tradicijas, vyksta nuo 1912 m., laikų, kai Kalgaryje tegyveno 40000 žmonių. Jei gali per gyvenimą aplankyti tik vieną užsienio miesto šventę ir/arba tik vieną „kaubojišką“ šventę – tai turi būti Calgary Stampede!

Skaityti daugiau: Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

 

---

Įdomiausių švenčių, festivalių ir ceremonijų žemėlapis

 

---

Kitos įdomios šventės ir ceremonijos

Njepis Balyje (kasmet kovo mėn.)

Balio nauji metai prasideda kilniomis apeigomis – aukų nešimu į jūrą. Kitą dieną juos pratęsia papjkė mašė “monstrų” – ogoh-ogoh statybos. Galiausiai šie monstrai sueginami, išvejant iš Balio piktas dvasias. O kad tos jėgos tikrai neužpultų, dieną po ogoh-ogoh kūrenimo Balis apsimeta mirusiu: negalima eiti iš namų. Šis draudimas galioja ir turistams, jo rimtai paisoma, ir visas Balis tą dieną atrodo it po apokalipsės: tik šunys, voverės šmirinėja, medžiai šlama ir nė gyvos dvasios. Tai pati ypatingiausia Balio naujų metų diena, nes niekur kitur pasaulyje nėra nieko panašaus. Bet kad ją patirti reikia susirasti vieną retų Balio viešbučių su vaizdu į miestą nuo stogo: antraip nė nesuprasi, kad viskas užsidarė, nepamatysi naktį dėl išjungtos elektros kaip niekad ryškių žvaigždžių.
Plačiau: Balis – įvairi it visas žemynas sala

Paskutinis budėjimas Kanberoje, Australijoje (kasdien)

Prasmingiausias mano matytas pagarbos atidavimas žuvusiems kariams. Įspūdingais vitražais ir kupolu puoštame tarpukario memoriale, tarp lentelių su visų už Australiją žuvusių karių vardais ir pavardėm, kas vakarą, po niūriai pompastiškos įžangos (himno, škotiškos alegorinės “Miško gėlių” dainos), perskaitoma vis kito žuvusiojo gyvenimo istorija, taip suteikiant žmogišką veidą visai baisiai statsitikai. Tai – tarsi paskutinis to kario budėjimas, kuris nebepasikartos, nes žuvusiųjų tiek daug, kad skaitant kasdien susipažinimas su visais užtruks šimtmečius.
Plačiau: Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės

Hafezo kapas Irane (nuolat)

Hafezo kapas – poezijos, “antrosios Irano religijos”, svarbiausia šventovė. “Tautos dainiaus” Hafezo eilės jau 700 metų džiugina visų kartų iraniečių ausis. Jo eiliuotos dainos čia kas vakarą skamba iš garsiakalbių ir iš “piligrimų” lūpų, o dienomis iraniečiai buriasi sau ateitį atversdami atsitiktinę Hafezo eilėraščių eilutę.
Plačiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

Nepriklausomybės diena JAV (kasmet liepos 4 d.)

JAV nepriklausomybės diena kažkuo primena lietuvių Naujuosius metus – kulminacija yra superįspūdingi miestų fejerverkai ir masinis jų šaudymas eilinių amerikiečių kiemuose (tikrieji Nauji metai JAV yra paprastesni). Bet liepos 4 d. šventimas prasideda dar dienos metu: tradiciniais draugų susitikimas, barbekiu. Tai tikrai nėra eilinė nuobodžiai oficiali patriotinė šventė, kokios yra nepriklausomybės dienos daug kur Europoje!

Albukerkės oro balionų fiesta JAV (kasmet spalio pradžioje)

Didžiausia pasaulyje oro balionų šventė – ištisą savaitę kasdien čia kyla ir koks 1000 oro balionų, nuspalvindami Albukerkės dangų. Viskas prasideda dar tamsoje: balionai švyti, pučiasi, žiūrovai prieina itin arti, bendrauja su balionų šeimininkais, aplink pilna kavinių: tai – Albukerkės oro balionų parkas.

Ad Dafros dykumų festivalis JAE (kasmet vis kitos datos aplink naujuosius metus)

Šio savaitės trukmės festivalio Abu Dabio dykumoje esmė – kupranugarių grožio konkursas. Kupranugarių dalyvauja dešimtys tūkstančių, brangiausi parduodami už milijonus eurų. Na, jei atstumas iki pilvo aukštas, atstumas tarp priekinių ir galinių kojų didelis, lūpa atvėpusi ir kt. – visa tai grožio ženklai. Kiekvieną dieną vedamos vis kitokų (amžių, spalvų) kupranugarių bandos. Grožio konkursas ten – tik visa ko dalis. Yra ir kitų konkursų – avių grožio, arabiškų šunų salukių. Yra suvenyrų turgus. Yra tradicinių pramogų – pvz. “pargriauk kupranugarį patempęs už uodegos”. Modernūs ekranai skaičiuoja sekundes, kada kupranugaris grius, tarsi kokiam rimtam sporte… Yra koncertai vakare – jau tradicinės muzikos. Jau be jokių vakariečių. Kur vyrams ir moterims yra atskiros zonos – ir mums su žmona teko koncertą stebėti atskirai. Ir kavinėse atskiros zonos lytims. Šoko tik vyrai – moterims juk nepadoru – tokį tradicinį šokį su lazdom. Galvojate “kaimiečių pramogos”? Ne, daug tų žmonių milijonieriai, atvykę, atvedę daugelio milijonų vertės kupranugarių bandas – neretai po kelias, į įvairias kategorijas.
Plačiau: Abu Dabis – dykumų tradicijos ir nauji rekordai

Kadiso karnavalas Ispanijoje (kasmet karnavalo metu)

Vienas spalvingiausių karnavalų Europoje, bet turistai jį dar mažai atradę. Paradas čia yra, bet esmė ne jis. Esmė: šventė gatvėse kurios, ypač pagrindinį šeštadienį, virsta tarsi kokia filmavimo aikštele, nes persirengia kone visi ir dažniausiai – šeimos ir draugų kompanijos vienodai. Štai Adamsų šeimynėlė, štai karių būrys, štai viduramžių lankininkai, štai visi „Sucide Squad“ herojai… Kitas akcentas – gatvės muzikos konkursas. Visą miestą užplūsta muzikos grupės ir visų jų nariai irgi vilki pagal vieną stilių. Tiesa, tai ir vienas labiausiai „pašėlusių“ Ispanijos renginių, kai žmonės „nutrūksta nuo grandinės“: tiek šiukšlių, viešai besišlapinančių, girtų ar apkvaišusių žmonių vienoje vietoje kitur Europoje nemačiau.

Trys karaliai Ispanijoje (sausio 5 d.)

Ispanijoje dovanos dalinamos ne per Kalėdas, o per Tris karalius. Sausio 5 d. (ne 6 d.) į Ispanijos miestus išeina paradai milžiniškom spalvingom platformom, šokėjais ir visokiais herojais. Visi jjie ne šiaip sau šoka – jie svaido žiūrovams saldainius! Vaikai su ištisais maišais ateina. Aišku, daugiausiai saldainių meta patys trys karaliai, tokių paradų pažiba.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!