Daugelis apie “privalomus skiepus” kelionėse pirmą kartą sužinojo per COVID pandemiją, tačiau reikalavimai skiepytis su pandemija neprasidėjo ir nepasibaigė. Tiesiog anksčiau jų nebūdavo Europoje, bet tie, kas keliaudavo į “egzotines” šalis, su klausimais, nuo kokių ligų reikia skiepytis ar užsiimti profilaktika, susidurdavo seniai.

Informacijos internete apie tai, kur kokių skiepų reikia, kaip tuos skiepus gauti, kiek jie galioja – mažai. Vienur rašoma vienaip, kitur – kitaip. Be to beveik visus straipsnius surašė arba komerciniai skiepų pardavėjai (suinteresuoti, kad skiepytumeis), arba menkai su tuo susidūrę keliautojai, rašę iš nuogirdų.

Nusprendžiau pasidaryti “visus reikalingus skiepus” – ir ne tik pasidaryti, bet išmėginti įvairius kelius tam ir išsiaiškinti, kas būtina, o kas ne, kokios rizikos nepasiskiepijus. Visa tai sudėjau į šį straipsnį.

Tarptautinis skiepų pasas, į kurį surašomi visi skiepai

Privalomi skiepai – ne visada privalomi

Privalomų skiepų – tai yra, tokių, kurių nepasidarius jūsų gali neįleisti į šalį – labai mažai.

Daugelyje straipsnių apie skiepus kelionėse žaidžiama sąvokomis – rašoma “būtina pasiskiepyti”, kai jie iš tikrųjų tik rekomenduojami, rašoma “rekomenduojami skiepai”, kai tikimybės užsikrėsti beveik nėra, nebent pusmetį savanoriautum kur kaimo ligoninėje.

Yra tik vienas skiepas, kuris iš tikrųjų privalomas dideliame skaičiuje valstybių. Tai – skiepas nuo geltonojo drugio. Tiesa, dažniausiai nėra taip, kad jis būtų privalomas visiems, atvažiuojantiems į tas šalis. Paprastai yra taip, kad skiepas nuo geltonojo drugio privalomas tik tada, jei į šalį atvykstate iš kitos šalies, kurioje yra geltonasis drugys.

Taip yra todėl, kad nustatydamos reikalavimą skiepams nuo geltonojo drugio, šalys rūpinasi ne jumis, bet savimi: kad jūs neatvežtumėt papildomų geltonojo drugio bacilų iš kitų šalių. Jei būsite paskiepytas – reiškia, nesirgsite ir neatvešite. Aišku, jei būsite nesiskiepijęs, pats toje šalyje užsikrėsti galėsite – ir paskui pervežti tas bacilas į kitą šalį. Todėl jūsų galės neįleisti jau ta kita šalis.

Žemėlapis parodo, kur privalomis skiepai nuo geltonojo drugio. Tamsiai geltonose šalyse privalomi visada. Šviesiai geltonose – tik jei atvyksti iš kitos rizikingos šalies. Tamsiai geltonos iš esmės – tik labai neturistinės šalys

Todėl, iki pasiskiepydamas nuo geltonojo drugio, aš sugebėjau aplankyti 110 šalių – tarp jų daug tų, kuriose yra geltonasis drugys. Tiesiog į tas šalis atvykdavau iš tokių šalių, kuriose geltonojo drugio nėra – ir todėl iš manęs nereikalaudavo skiepų. Tarkime, į Mauritaniją, kur yra geltonasis drugys, atskridau iš Ispanijos (Kanarų salų), kur geltonojo drugio nėra.

Jeigu būčiau atvažiavęs į Mauritaniją iš gretimo Senegalo – Mauritanijos pasieniečiai galėjo reikalauti įrodyti, kad esu skiepytas nuo geltonojo drugio, o neįrodžius – neįleisti į šalį.

Jeigu būčiau atvažiavęs į Senegalą iš Mauritanijos – jau Senegalo pasieniečiai galėjo neįleisti į šalį (nes būčiau atvykęs į Senegalą iš kitos šalies, kur yra geltonasis drugys).

Todėl kol keliaujate tik į vieną šalį iš Lietuvos ar Europos, tol problemų nekyla. Tačiau jei norėtumėte, tarkime, pravažiuoti kelias Afrikos šalis per vieną kelionę – problemų greitai atsiras.

Be to, visko nenumatysi. Atmintyje įstrigo Lietuvos moterų krepšinio rinktinės pavyzdys 2006 m. Pasaulio krepšinio čempionate: jų lėktuvas pakeliui į Braziliją neplanuotai nusileido Prancūzų Gvianoje. Prancūzų Gvianoje yra geltonasis drugys, o krepšininkės buvo nesiskiepijusios. Todėl kai rinktinę perskraidino į Braziliją, Brazilija nebenorėjo jos įsileisti. Galiausiai reikalas spręstas net politiniu lygmeniu – tačiau kol buvo išspręstas, prasidėjo čempionatas ir Lietuvos rinktinė patyrė techninį pralaimėjimą.

Taigi, aplankęs 110 šalių ir matydamas, kad vis dažniau keliauju po egzotines šalis ir ten praleidžiu daugiau laiko, 2020 m. nutariau nuo geltonojo drugio pasiskiepyti. Kad būtų rami galva, nereikėtų sekti, kurioje šalyje yra drugys, kurioje nėra, kuri šalis reikalauja atvykstant iš šalies, kurioje yra drugys, turėti skiepą. Nes geltonojo drugio skiepas galioja visą gyvenimą.

Ir pačiu laiku pasidariau. Dar tais pačiais metais pirmą kartą iš manęs pareikalavo vakcinos nuo geltonojo drugio įrodymų. Panamoje, kai atskridau ten iš Brazilijos. Jei būčiau atskridęs tiesiai iš Europos – to nebūtų reikėję.

Šiaip geltonasis drugys yra baisi liga (mirtingumas – ~5-15%), tačiau labai reta: net ir nepasiskiepijus tikimybė ja užsikrėsti be galo menka. Visame pasaulyje kasmet nuo geltonojo drugio miršta tik 5000 žmonių ir vos keli turistai. Daugeliui keliautojų didesnė tikimybė žūti aviakatastrofoje nei mirti nuo geltonojo drugio, nepaisant to, kad lėktuvai tokie saugūs. Ką jau kalbėti apie autoavarijas.

Be geltonojo drugio skiepų, kai kuriose šalyse reikalauja įrodymų, kad esate gavęs “vaikystės skiepus” (žr. skyrių “Vaikystės skiepai” žemiau).

Po daugelio skiepijimų skiepų instrukcijas ir dėžutes atidavė man. Čia – geltonojo drugio skiepų dėžutė

Rekomenduojami skiepai ir reali rizika susirgti

Skiepijatės ne tik dėl biurokratijos, o ir dėl savęs – kad nesusirgtumėte. Galvodami, verta skiepytis ar ne, turite atskirti pelus nuo grūdų.

Nes atsidarę bet kokį “rekomendacijų turistams” straipsnį apie skiepus, galite būti lengvai priblokšti: į kiekvieną šalį bus prirašyta gana daug skiepų, neva rekomenduojamų. Net keliaujant į šalis, turtingesnes ir “sveikesnes” nei Lietuva.

Visų pirma “atsijokite” ir pamirškite tas ligas, nuo kurių jau esate paskiepyti ir skiepai galioja visą gyvenimą. Net jei nepamenate, nuo daug ko turbūt esate paskiepyti, nes skiepijami visi Lietuvos vaikai (žr. Skyrelį “vaikystės skiepai”).

Likusiomis sąraše ligomis pasidomėkite – “Google” paieška atsakys, kiek jomis toje šalyje serga žmonių 100 000 gyv., koks mirtingumas. Galite palyginti statistiką su Lietuva. Jei kažkur sergamumas toks, kaip Lietuvoje, ar nežymiai didesnis, o Lietuvoje gyvenate be skiepų – tai nėra reikalo skiepytis ir keliaujant ten (antraip kaip nebijote gyventi Lietuvoje nepasiskiepiję?). Aktualu tik jei sergamumas labai didelis, arba jei būsite zonose, kur būsite ypatingesniame pavojuje nei daugelis (higienos trūkumas ir pan.).

Pavojingų zonų užsikrėsti įvairiomis ligomis žemėlapiai, kabantys poliklinikoje menkai teatskleidžia realų pavojaus lygį. Kiek skiriasi realus pavojus skirtingose vietose, žr. skyrelyje apie maliariją žemiau

Aišku, jei keliaujate daug ir į įvairias šalis, o galimi skiepai galioja visą gyvenimą – tai gali būti verta kartą “sutvarkyti tą reikalą”, kaip nusprendžiau aš, ir pasiskiepyti nuo to, nuo ko įmanoma pasiskiepyti visam gyvenimui.

Vienas pagrindinių tokių “viso gyvenimo skiepų”, nuo kurio daugelis lietuvių neskiepyti ir kurį aš pasidariau – hepatitas A (reikalingi du skiepai kas pusmetį ir galios visą gyvenimą). Jis plinta dėl prastos higienos ir dėl to paplitęs Azijoje, Afrikoje.

Kiek daugiau abejonių dėl skiepų, galiojančių trumpiau: pavyzdžiui vidurių šiltinės ar pasiutligės, kurie galioja po 5 metus. Kokia rizika susirgti priklauso ir nuo jūsų pomėgių: ar dažnai keliaujate į trečiąjį pasaulį, ar ten valgote nehigieniškose vietose (vidurių šiltinė), ar ten glostote laukinius/valkataujančius gyvūnus (pasiutligė).

Po trijų skiepų. Skiepijama gali būti iš karto nuo daugiau ligų, tik reikia badyti toliau nuo buvusio skiepo

Aišku, skiepų minusų – nedaug.

Pagrindinis – kaina: 20 ar 30 eurų gali atrodyti dar nieko, bet tai juk tik viena liga: skiepijantis nuo visko greitai “prisisuks” šimtai.
Antras – laikas: skiepijantis nuo daug ko vienu metu, galima jo sutaupyti. Daugelį skiepų galima daryti kad ir tą pačią dieną.
Trečias – skausmas ir šalutinis poveikis: nuo kai kurių skiepų paskui skauda rankas, o kai kuriems žmonėms, sako, net temperatūra pakyla. Man viskas apsiribojo skausmu bicepsuose ir tai priminė tarsi būčiau išvakarėse sunkiai treniravęsis. Mano žmonai skaudėjo ilgiau, skausmas sklido į pažastį, krūtį.

Tiesa, lengva pasakyti, kad “visa tai niekis, palyginus su liga”. Bet, kaip sakiau, 110 šalių aplankiau papildomai nesiskiepijęs – ir nesusirgau jokia liga, nuo kurios skiepijama. Ir nesu kažkoks “superlaimingas”: reikalas tas, kad tikimybė susirgti šitomis ligomis be galo menka. Čia ne koks vėžys ar gripas, kuriuo suserga tikrai daug kas. Net jei nuvyksite į baisiausias endemines zonas, juk būsite turistas, tik kelias savaites, tikėtina, daug geresnėje aplinkoje, nei vietiniai (neisite naktį į lauko tualetą per uodų pilną mišką, miegosite po tinkleliu ir pan.). Dėl šių priežasčių daug keliautojų (ir aš ligi šiol) ignoruoja papildomus skiepus.

Vaikystės skiepai – verta juos žinoti

Nuo kai kurių ligų beveik visi lietuviai (ar visi lietuviai nuo tam tikro amžiaus) yra paskiepyti vaikystėje. Tarkime, mane skiepijo nuo tymų, raudonukės, poliomielito, difterijos, stabligės. Paauglystėje – nuo hepatito B (vyresni nei ~1990 m. gimimo nuo hepatito B gali būti neskiepyti).

Nuo to, nuo ko jau esate paskiepytas vaikystėje ar paauglystėje privaloma tvarka, vėl skiepytis nereikia: skiepai galioja visą gyvenimą.

Išimtis – difterijos-stabligės skiepas, kurį rekomenduojama pasikartoti kas 10 metų. Tai kompensuoja valstybė, skiepas nemokamas (nepaisant to, apie tai sužinojau tik pradėjęs domėtis, šeimos gydytoja nieko nesakė).

Jei nesate tikras, nuo ko jau esate paskiepytas, savo poliklinikoje galite paprašyti skiepų išrašo, kur viskas bus surašyta. Neišlikus šiems duomenims įmanoma padaryti specialų kraujo tyrimą, kuris rodytų, nuo ko esate paskiepytas (antikūnius).

Pažyma apie visus skiepus, kurie man padaryti vaikystėje, kurią gavau poliklinikoje. Matyti, kad buvau skiepytas nuo tymų, parotito (radonukės), poliomielito, hepatito-B

Ligos, nuo kurių skiepijama vaikystėje, Lietuvoje praktiškai išnaikintos – tačiau užsienyje dar yra šalių, kur jos paplitusios. Todėl, jei nesate pasiskiepijęs ir visą laiką gyvenate Lietuvoje, tikimybė užsikrėsti tokiom ligom absoliučiai minimali, tačiau keliaujant po egzotines šalis gali būti didesnė. Todėl net ir skiepai nuo kadaise Lietuvoje paplitusių “eilinių ligų” dabar, galima sakyti, visų pirma yra “kelioniniai skiepai”, kurių realiai gali prisireikti tik kelionėse.

Kai kuriose retose šalyse, pvz. Jamaikoje, reikia pateikti pasieniečiams įrodymus, kad esate gavę “vaikystės skiepus” (poliomelitas, raudonukė, tymai). Čia lietuviško išrašo iš poliklinikos nepakaks – reikia tarptautinio skiepų paso (žr. žemiau).

Pažyma, kad buvau paskiepytas. Privati ‘skiepykla’ Endemik ją išdavė, kad nuneščiau į savo polikliniką ir ten įrašytų šį skiepijimą nuo geltonojo drugio į mano skiepų pasą

Kur pasiskiepyti ir kiek kainuoja?

Nuo visų aktualių kelioninių ligų ir ne tik galima pasiskiepyti savo poliklinikoje. Kai kurie skiepai poliklinikoje nemokami (pavyzdžiui, pakartotinis nuo difterijos-stabligės), kai kurie – mokami – kainuoja keliasdešimt eurų.

Tačiau, net jei ir mokami, poliklinikoje jie vis tiek pigesni – tarkime, mano poliklinikoje skiepas nuo geltonojo drugio kainavo net 20 eurų pigiau, nei komercinėje įstaigoje. Skiepas nuo geltonojo drugio poliklinikoje kainavo 32 eurus, komercinėje įstaigoje – 52; nuo hepatito A – atitinkamai 22 ir 42 eurus.

Čekis už skiepus Centro poliklinikoje Vilniuje. Nors tai valstybinė poliklinika, kai kurie skiepai laikomi nebūtinais ir todėl nekompensuojami, reikia mokėti pačiam. Tai skiepai nuo ligų, kurių iš esmės Lietuvoje nėra ir skiepijamasi tik dėl kelionių

Tiesa, poliklinikoje yra sudėtingiau su laiku: reikia visų pirma nueiti pas šeimos daktarę, kad parašytų siuntimą. O gali būti, kad pas šeimos daktarę vietą gausite ir tik po dviejų savaičių (priklausomai nuo poliklinikos). Todėl labai svarbu dėl skiepų “anksti susizgribti”, jeigu žinote, kad kelionės metu jų reikės. Tuo tarpu komercinėse įstaigose paprasta pasiskiepyti kad ir tą pačią dieną. Deja, dėl geltonojo drugio susizgribau per vėlai ir teko permokėti komercinėje įstaigoje.

Mat, svarbu žinoti, kad nėra taip, kad svarbu tik “pasiskiepyti iki kelionės”. Imunitetas susiformuoja ne iš karto – todėl jei būsite pasiskiepijęs nuo geltonojo drugio kelionės išvakarėse, tai nesiskaitys. Skirtingi šaltiniai nurodė skirtingas imuniteto atsiradimo datas – 7 dienas, 10 dienų, ar net 21 dieną.

Deja, daugybė šalių, kur reikalaujama skiepų, yra neturtingos ir liūdnai pagarsėjusios korupcija. Gausu keliautojų istorijų, kad net ir darant viską formaliai teisingai, kabinėjasi: pvz. gali sakyti, kad pasiskiepijote per vėlai. Todėl, vengiant bereikalingų ginčų ir trukdžių, manau verta viską daryti “teisingiau nei teisingai” ir, jeigu galite pasiskiepyti 21 dienas iki kelionės, geriausia taip ir daryti.

Tarptautinis skiepų pasas ir skiepų surašymas į jį

Tam, kad įrodytum, jog esi pasiskiepijęs (ne COVID skiepais), reikia turėti tarptautinį skiepų pasą. Jį gali išduoti jūsų poliklinika (nemokamai). Gali išduoti ir komercinės įstaigos, bet tai kainuos kelis eurus.

Tarptautinio skiepų paso puslapis apie geltonojo drugio skiepus

Į tarptautinį skiepų pasą reikia perrašyti visus skiepus, kuriais buvote skiepytas. Poliklinika turėtų perrašyti tuos skiepus, kuriais esate skiepytas vaikystėje.

Jei, tarkime, nuo geltonojo drugio skiepijotės kitoje įstaigoje, tai turite nunešti pažymą apie skiepą į įstaigą, kuri išduoda skiepų pasą. Taip dariau aš, nes skiepijausi komercinėj įstaigoje, o skiepų pasą atsiėmiau poliklinikoje nemokamai.

Tarptautinio skiepų paso puslapis su likusiais skiepais

Maliarija ir kitos ligos, nuo kurių skiepų nėra

Skiepai išnaikino (bent jau iš Europos) daug baisių ligų. Tačiau tikrai neįmanoma pasiskiepyti “nuo visų ligų”. Nuo daugelio ligų skiepų nėra. Nuo kai kurių (kaip gripo) jie yra, bet galioja labai trumpai (pvz. metus), yra visokių tų ligų versijų ir skiepai galioja tik nuo kai kurių. Išeina, kad norėdamas pasiskiepyti nuo visko turėtum mokėti daug šimtų eurų, badytis daugybę kartų ir dažnai. Gerai pamenu, kad tais metais, kai vienintelį kartą skiepijausi nuo gripo, pirmą kartą po 10 metų pertraukos susirgau gripu (kita atmaina, nei buvau skiepytas) ir paskui dar plaučių uždegimu (kaip komplikacija).

Dar nuo kitų ligų vietoje skiepų vartojami “profilaktiniai vaistai”. Čia garsiausia yra maliarija. Vaisus reikia nuolat vartoti visos kelionės metu, prieš ją ir po jos. Jie gali sukelti daug šalutinių poveikių, dėl kurių kelionė bus ne tokia smagi. Šių vaistų nevartoju. Daugelyje vietų jie rekomenduojami be reikalo: išsiaiškinkite, kokia rizika būtent vietose, į kurias keliaujate, būtent tuo metų laiku. Deja, “Rekomenduojama vartoti antimaliarines tabletes” vienodai rašoma ir kelionių vadovuose į Braziliją, ir į Keniją. Tačiau Kenijoje yra vietų, kur 40% žmonių kasmet suserga maliarija, o Brazilijoje išvis temiršta keli žmonės per metus iš 200 milijonų… Brazilijoje nuo maliarijos miršta ne ką didesnis procentas žmonių, nei Lietuvoje, kur turistai ją parsiveža.

Tokį žemėlapį galite rasti internete paieškoję, kur verta vartoti profilaktinius vaistus nuo maliarijos. Neva visose raudonose šalyse yra maliarijos rizika.

Tikras maliarijos žemėlapis: kaip matyti, daugelyje ankstesniame žemėlapyje raudonai pažymėtų vietų rizikos iš esmės nėra. Brazilijoje ir Afrikoje rizika skiriasi ir 700 ar daugiau kartų, bet rekomendacijos, nepaisant to – vienodos. Baltose žemėlapio zonose maliarijos iš esmės nėra, pilkose zonose – beveik nėra ir tik spalvotose zonose pavojus realesnis (didžiausias – geltonose zonose).

Reikia suprasti, kad antimaliarinių vaistų jokie vietiniai niekur nevartoja ir išgyvena: tokie vaistai tėra siūlymas turistams, norintiems “apsidrausti per kraštus”.

Yra ligų, nuo kurių nėra ir profilaktinių vaistų, pavyzdžiui dengė karštinė (gali būti it bjauri gripo versija, bet daugelis atvejų besimptomiai – esu persirgęs Brazilijoje), zika virusas (pavojingas nėščiųjų kūdikiams).

Tiek maliarija, tiek dengė karštinė, tiek zika virusas, kaip ir daug kitų ligų, platinamos uodų. Todėl vienas pagrindinių būdų apsisaugoti – tinkleliai nuo uodų, visą kūną dengiantys drabužiai, purškalai su DEET.

Išskleistas tinklas nuo uodų Kenijoje. Kenijoje buvo, kad nepasirinkau nakvoti viešbutyje vien todėl, kad neturėjo tinklelio, o skraidė uodai: daugelis viešbučių tinklelius ten turi.

Kitos “pagrindinės” ligos sukeliamos prastos higienos – nuo to kai kur pasaulyje visai apsiginti nepavyks, bet galima negerti vandens iš krano, neimti purvinom rankom maisto ir rinktis padoresnius restoranus, kad būtų mažesnė tikimybė, jog maistą rankomis ėmė kiti. Ir vis tiek – keliaujant į šalis be “švaros kulto”, pavojus didesnis.

Kai kuriomis ligomis užsikrėsti labai sunku, bet jos labai bjaurios ar mirtinos, todėl – labai garsios. Tarp tokių – ŽIV, kuriuo užkrečiama tik per kraują ar lytinius santykius. Lietuvoje poliklinikose nemokamai daromi ŽIV testai. Skiepų nuo ŽIV nėra.