Išskleisti meniu

Vigano senamiestis

Lusonas – ryžių terasos, Manila, Filipinų širdis

Lusonas – ryžių terasos, Manila, Filipinų širdis

| 0 komentarų

Lusonas – didžiausia, gyviausia Filipinų sala!

Atrodo, kaip gi vienoje saloje gali sutilpti ir vienas didžiausių pasaulio miestų (Manila), ir kaimai, į kuriuos gali nueiti tik pėsčiomis per brūzgynus?

Kaip ji gali būti ir 10 kartų tankiau gyvenama už Lietuvą, ir neatrasta, pilna gamtos, nuostabių ryžių terasų ir „genčių“ keistais papročiais?

Kaip vienoje saloje gali tilpti dešimtys skirtingų kalbų – o kartu ir kultūrų, religinių tradicijų?

Sunku patikėti, bet Lusonas – tokia sala.

Vigane, beveik be konkurencijos gražiausiame Filipinų mieste

Vigane, beveik be konkurencijos gražiausiame Filipinų mieste

Lusono kalnus kūrė ir žmonės

Paradoksas, bet Lusonas itin žavi savo gamta. Bet ne „laukine gamta“. Laukinės čia būti negali: juk Lusone žmonių gyvena 52 mln., o salos plotas – kaip pusantros Lietuvos!

Lusone žavi gamta, kurią per tūkstantmečius kūrė ir perkūrė jos apsupty gyvenę darbštūs žmonės. Ištisų kaimų ir miestų gyvenimas čia persipynęs su kalnais, uolomis, olomis…

Kelias per Lusono kalnus

Kelias per Lusono kalnus

Didžiausią įspūdį man paliko Lusono ryžių terasos salos centriniuose kalnuose. Per tūkstantmečius filipiniečių giminės nepraeinamus kalnų šlaitus pavertė derlingomis ryžių plantacijomis – ir štai net kalnuose visi turi ką valgyti!

Batado ryžių terasos

Batado ryžių terasos

Didžiausias „terasų stebuklas“ – Batadas. ~1500 žmonių kaimas, į kurį net neveda kelias. Nuo paskutinės džipnio stotelės eini pėsčias taku, laiptais, vėl taku su nuostabiais vaizdais, iki staiga takas jis atsiremia į tokį milžinišką „ryžių terasų amfiteatrą“. Ten, apačioje, tarp visų terasų – dar vienas kaimas. Vietiniai neturi ne tik technikos, bet net ir asilų: dirba ir viską atsineša rankomis. Tokius „organiškus ryžius“ šiandien noriai perka net amerikiečiai.

Kaimas terasų amfiteatro 'dugne'

Kaimas terasų amfiteatro ‘dugne’

Kai jau ėjome iš Batado atgal iki kelio, prasilenkėme su tikra minia prekėmis nešinų žmonių. Iš Banaue miestelio atvyko džipnis. Kokias 2 val. iš artimiausio Banaue turgaus juo kratęsi žmonės pagaliau gavo išlipti – vien tam, kad viską sunkiai tįstų į savo namus… Be ryžių, dabar jie turi naują verslą: atidaro kavines, viešbutėlius, dirba vedliais po terasas turistams. Reiškia, reikia neštis ne tik sau, o ir visiems klientams.

Batado gyventojai tįsia prekes namo

Batado gyventojai tįsia prekes namo

Kitaip su gamta susigyveno Sagados žmonės – jie savo mirusiųjų karstus kabina tieisog „ant uolų“ arba deda į olas. Makabriškas vietas irgi lanko turistai, kartu pasidomėdami ir baugiom istorijom: štai prie uolos pakabintos kėdės buvo tos, kuriomis nešti lavonai. Bontoko muziejuje gali pamatyti ir nuotraukų… Ten – ir mumijų nuotraukos; dar kiti žmonės lavonus mumifikuodavo, dėdavo olose (pvz. Timbako olos).

Prie kabančių Sagados karstų

Prie kabančių Sagados karstų

Ko tik nepamatysi per žygį po Lusono kalnus! Tiesa, pasiekti tai ne taip ir paprasta: skrydžių į regioną nėra, o keliai garsėja kaip „vieni pavojingiausių pasaulyje“. Iš tiesų, vietomis ant jų tiesiog liejasi kriokliai, keliai virsta upėmis. Kitur pusė kelio nuvirtusi į tarpeklį arba pusę užvirto akmenys – ir niekas nė nesirūpina tvarkyti. Juk dar liko viena juosta, važiuokit ja! Tai kas, kad ten susitikus kokį sunkvežimį prasilenkti neįmanoma, susidaro kamštis… Nuorodų irgi beveik nėra, o GPS sistemomis vietomis „grybauja“: „Google Maps“ ne kartą nukreipė į nepravažiuojamus kelius, kur akmenys daužė automobilio dugną: jei kyla įtarimas, reikia klausinėti vietinių, kurie čia tikrai paslaugūs, nors pagal tai, kiek trauki žvilgsnių, gali pasijusti tarsi ateivis iš kosmoso. „Open Street Maps“ kiek geriau.

Lusono kalnų kelias per liūtį

Lusono kalnų kelias per liūtį

Nepaisant to, važiavome nuomotu automobiliu – viskas baigėsi gerai! Nes viešasis transportas čia „suėda“ dar daugiau laiko: į kai kuriuos miestelius tėra vienas ar keli reisai per dieną, grafikai neaiškūs, gerą savaitę ar dvi kelionės reiktų skirti vien Lusono kalnams ir nemažą dalį laiko „suėstų“ visokie laukimai tarpinėse stotelėse. Bet važiuoti ant džipnio stogo, tvirtai laikantis ir gėrintis kalnų tarpeklių, ryžių terasų vaizdais – „nereali“ pramoga (bet saugumo negarantuoju).

Turistai ant džipnio stogo grįžta iš Batado ryžių terasų

Turistai ant džipnio stogo grįžta iš Batado ryžių terasų

Viganas – gražiausias Filipinų miestas

Daugelis Lusono miestų ir miestelių – tokie labai vienodi. Skubiai suręsti augant gyventojų skaičiui: juk 1960 m. Lusone gyveno ~13 mln. žmonių, dabar – 52 mln. Kai tik smogia eilinis žemės drebėjimas, taifūnas, nuošliauža, gaisras, daug tų namelių griūva tarsi būtų statyti iš kortų…

Tipinis pakelės miestelis

Tipinis pakelės miestelis Lusone

Bet yra Lusone vienas tikrai įspūdingas, didingas senas istorinis miestas: gražiausias miestas visuose Filipinuose! Viganas. Tai buvo svarbus Ispanijos imperijos uostas. Jo tiesiose senamiesčio gatvėse, pastatų architektūroje susiliejo Ispanijos, Meksikos, Kinijos dvasios. Mat Filipinus Ispanija valdė iš savo Mekskikos kolonijos. O daugelis turtingiausių pirklių Vigane buvo kinai. Kito tokio miesto nėra: pavyzdžiui, senųjų pastatų langai vietoj stiklų čia turi nelabai permatomą dangą iš austrių kriauklių.

Tradicinės karietos Vigano gatvėje

Tradicinės karietos Vigano gatvėje

Kitų tokių miestų buvo aplink, bet iš jų beliko pavieniai pastatai – kaip Paoajaus bažnyčia ar Laoago bažnyčios bokštas. Kitkas griuvo per Antrąjį pasaulinį karą. O iš Vigano japonai 1945 m. pasitraukė taikiai – ir taip miestas išgelbėtas. Tobulai išgelbėtas – senamiesčio gatvėse, kaip Crisologo, beveik nepamatysi modernių pastatų…

Paoajaus bažnyčia, įtvirtinta idant atlaikytų žemės drebėjimus

Paoajaus bažnyčia, įtvirtinta idant atlaikytų žemės drebėjimus

Filipiniečiai myli Viganą. Mėgsta atvykti su šeimomis vaikščioti jo gatvėmis, valgyti Ispanijos įvėptas empanadas jo lauko kavinėse, nakvoti viešbučiais paverstuose senuose rūmuose, važinėti ekskursinėmis karietomis, švęsti, pasijusti grįžę laiku atgal muziejais paverstuose turtingų vietos šeimų namuose (Krisologų).

Krisologų šeimos name

Krisologų šeimos name

Filipiniečiai taip myli Viganą, kad net sugebėjo jį įrašyti į Septynių naujų pasaulio stebuklų-miestų sąrašą: na, kai balsavimas vyko internetu ir vieningai balsavo 110 mln. žmonių tauta, nieko keisto! Mums vaikštinėjant centrine Crisologo gatve netgi matėme kaip vyras pasipiršo savo draugei – na, ar rasi Filipinuose romantiškesnę vietą tam?

Pasipiršo Vigano pagrindinėje gatvėje

Pasipiršo Vigano pagrindinėje gatvėje

Viganas plyti prie Pietų Kinijos jūros, bet jis – ne kurortas. Gražių krantų daugiau į pietus nuo jo: San Chuanas, kurio banguotas paplūdimys buvo tiek pilnas banglentininkų, kad jie tiesiog trankėsi vienas į kitą. Ne ką mažiau klientus medžiojančių banglenčių instruktorių: sakoma, tai pigiausia pasaulyje vieta išmokti serfingo! Daug tuštesnės yra kopos netoli Paoajaus. Visi žmonės, kuriuos sutikau – filipipniečiai. Kalti, turbūt, ir keliai, atstumai: iš Manilos į Viganą reikia važiuoti 8 valandas, alternatyvų (skrydžių) nėra. Paprasčiau jau nuskristi iš Manilos į kokį Borakajų nei važiuoti per Lusoną.

Paoajaus kopos

Paoajaus kopos

Anchelesas – vakariečių seneliai, sekso pramonė ir JAV kariai

Didžiausias Filipinuose kultūrinis šokas ištiko Anchelese. Tai irgi kurortas – bet jokios jūros ten nėra, kalnai – toli! Ancheleso esmė – jo „Pasivaikščiojimų gatvė“ Walking Street. Pirmąsyk ten prasiėjus buvo sunku patikėti tuo ką matau. Žmonės – dviejų tipų. Seksualiai apsirengusios filipinietės. Ir vakariečiai vyrai – jaunesnieji apie 50 metų, daugybė – apie 80, kai kurie sunkiai paeina. Ir baltaodžio-filipinietės ar juodaodžio-filipinietės porelės, kur vidutinis amžiaus skirtumas turbūt kokie 30 metų.

Anchelese (Aistei už nugaros baras "Lucipher")

Anchelese (Aistei už nugaros baras “Lucipher”)

Na, tokių porų pamatai ir kitur Filipinuose. Retkarčiais. Bet Anchelese yra vien tai. Užsieniečių čia daugiau, nei regėjau kur kitur Filipinuose. Bet tik vyrai. Per 5 dienas matėme vos dvi baltaodes moteris…

Ancheleso merginos Walking Street

Ancheleso merginos Walking Street

O vakare „Walking Street“ tampa tokia sekso zona, sušvinta visos reklamos „Liuciferis“, „Bad Boys“ ir kt., po kuriom iškabintos reklamos „Ieškoma terapeutė iki 35 metų amžiaus“… Marširuoja merginos, viltingai kalbindamos senus, bet, matyt, pinigingus (Filipinų mastais) vyrus. Marširuoja ir vyrai, žvilgsniais ieškodami „tos vienintelės“ – dažniausiai nakčiai, rytui, savaitei, bet kartais ir visam likusiam gyvenimui. Štai vienas vilki marškinėliais „Jei nori gero sekso – imk filipinietę, jei nori meilės – susirask supistą šunį“… Prisėdę viename daugelio restoranų su vaizdu į gatvę stebėjome jos kasdienybę: specialūs mikroautobusai iš viešbučių atveža klientus, po 10 ar 20 minučių šie grįžta jau su merginomis…

Vyrukai sėdi bare stebėdami Walking Street

Vyrukai sėdi bare stebėdami Walking Street

Anchelesas – Filipinų sekso turizmo sostinė (ir vienas pasaulinių centrų). Prostitučių (ir prostitutų – aptarnaujančių ir vyrus, ir moteris) čia dirba apie 10000. Niekur gyvenime nebuvau panašioje vietoje: na, yra kokia Tailando Pataja, kur irgi sekso turizmo Walking Street, bet juk ten yra ir paplūdimiai, juose atostogauja šeimos, jaunimas, o Anchelesas išimtinai „klyno kurortas“…

Rytas Anchelese ant mūsų viešbučio stogo

Rytas Anchelese ant mūsų viešbučio stogo

Ir nors iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, jautėmės „ne vietoje“, pamažu supratome ir kitką: Anchelesas labiausiai iš visų Filipinų prisitaikęs prie užsieniečių ir tai neapsiriboja tik moterimis. Neįtikėtina, bet būtent „Walking Street“, prostitučių, sutenerių ir viešnamių apsaugininkų apsuptyje, valgėme skaniausias Filipinuose picas, burgerius, kesadiljas. Dideliuose barų televizoriuose spindėjo Vakarų (ypač Australijos) sportas. Mūsų laukė gražus viešbutis su nuostabiu vaizdu nuo stogo į kalnus ir nemažu kambariu, normalus internetas, „paprastas“ parkingas automobiliui, lygios gatvės. Jei keliauji į Filipinus savaitei ar dviem, gal ne to sieki, bet jei, kaip mes, leidi ten mėnesius – po keleto savaičių Lusono atokybėse visai norisi trumpam vėl grįžti į įprastesnę civilizaciją ir Ancheleso „Walking Street“ apylinkės čia – nepamainomos.

Ancheleso bare Walking Street

Ancheleso bare Walking Street

O viskas prasidėjo nuo Amerikos karių. Prie Ancheleso buvo didžiausia JAV karo bazė užsienyje, iš čia kariai vyko į Vietnamo karą bei kitur. 1991 m. išsiveržė Pinantubo ugnikalnis. Išsiveržimo būta tokio galingo, kad net naujai ugimęs Mapanuepe ežeras paskandino kaimus (iš jo iki šiol styro bažnyčios bokštas). Išsiveržimas smarkiai apgriovė ir JAV karo bazę, be to, ir Šaltasis karas baigėsi. Filipinai tuomet išprašė JAV karius. JAV už bazę mokėjo daug, bet socialinės bėdos buvo dar skaudėsnės: prostitucija, lytiškai plintančios ligos, 50000 Amerikos karių „padarytų“ ir paliktų vaikų, vadinamų „amerazijiečiais“ (tarp jų, beje, ir „Black Eyed Peas“ vokalistas apl.de.ap). Kai kurios mamos iš nevilties ar neapykantos savo vaikus pardavinėdavo. Dabartinis „Walking Street“ – jau tik šešėlis to, kas čia buvo JAV bazės laikais (~100000 prostitučių).

Sena iškaba Anchelese

Sena iškaba Anchelese

Buvusiose JAV karo bazės teritorijose – toks nefilipinietiškai tvarkingas naujas miestas Klarkas su geru muziejumi, pasakojančiu viso regiono istoriją. Aplink ir gausu memorialų: kai Japonija 1941 m. užėmė Filipinus – tuomet JAV koloniją – JAV kariai pasitraukė į Batano pusiasalį, kur kovėsi dar kelis mėnesius. Likę be maisto, šaudmenų, galiausiai pasidavė. Japonai karo belaisvių niekada negerbė – jų nuomone, „tikras karys kariauja iki mirties“. Jie vertė amerikiečius ir filipiniečius belaisvius eiti pėsčiom ~100 km – be maisto, gėrimo, kamuojant ligoms. Iš ~70000 net ~10000 mirė pakeliui. Tai vadinama „Batano mirties žygiu“ – viena liūdnesnių JAV istorijų. Jį atmena didelis kryžius ant Samato kalno, muziejėlis San Chosė miesto mokykloje (kur buvo japonų štabas).

Kryžius Batano mirties žygiui

Kryžius Batano mirties žygiui

Ancheleso Velykos: religija, kraujas ir žaizdos

Anchelesas giliai įsirėžė į atmintį kaip miestas, kurio pusė yra tarsi „pragaras“ (Walking Street apylinkės), o pusė – rojus, be galo religingas. Mat specialiai ten keliavau per Velykas, o kapampanganų tauta, kuri vyrauja Anchelese, jas švenčia kaip niekas kitas.

Ancheleso centre

Ancheleso centre

Aišku, yra bažnyčios, yra 2 valandų, net 3 valandų mišios. Yra įvairiausios procesijos. Kaip „Kristaus laidotuvės“ Didžiojo penktadienio vakare (švytintį stiklinį kristaus karstą vedė ir lydėjo šimtai žmonių su stulpais rankose, simbolizuojančiais įvairias Kristaus paskutinių dienų akimirkas. Kaip Salubong – kai Velykų naktį minios išeina į gatves nešinos žvakėmis paskui Jėzaus, Marijos statulas, kurios paskui susitiko priešais bažnyčią.

Kristaus laidotuvės

Kristaus laidotuvės

Yra „Pabasa“ – nuo pat Verbų sekmadienio (savaitgalis prieš Velykas) ištisos giminės susirinkusios prieš šeimos altorių ar kokioje koplyčioje gieda „Pasjoną“ (tokia XVIII a. filipiniečių poema apie Jėzaus gyvenimo galą). Eini kokio rajono gatvelėmis ir girdi iš koplyčios skambant Pasjoną…

Nukryžiuotuoju paverstas žibintas

Nukryžiuotuoju paverstas žibintas

Yra „Visita Iglesia“, septynų bažnyčių lankymas: apie Diįjį ketvirtadienį masės plūsta į kiekvieną bažnyčią, meldžiasi, ir plūsta atgal, kad spėtų aplankyti septynias (pamaldesni lanko keturiolika), kiekvienoje sukalbėdami po dvi kryžiaus kelio stotis.

Kiekvieną šventosios savaitės dieną per mišias reikia rengtis vis kita spalva. Didįjį penktadienį reikėjo baltai.

Kiekvieną šventosios savaitės dieną per mišias reikia rengtis vis kita spalva. Didįjį penktadienį reikėjo baltai.

Na bet religingiausiems to negana. Jie savo kaltes nori atpirkti per skausmą. „Visita Iglesia“ jie atlieka nešdami kryžių. Kiti žygiuoja be perstojo plakdamiesi nugaras. Bažnyčių prieangiuose griūva kryžiumi. Po kažkelintos bažnyčios nugaros virsta tokia kraujo ir mėsos koše. Prieš pradėdami ritualą, nugarą dargi susipjausto – kad kraujas labiau tykštų. Nors nebuvome priėję artyn tų flageliantų, Aistės kojos kažin kaip apsitaškė krauju. Po miestą važinėjo kruvini automobiliai.

Prie pabasos koplyčios, kurioje giedamas pasjonas, eilinė flagelantų grupė per Didįjį penktadienį griuvo išsiplakti

Prie pabasos koplyčios, kurioje giedamas pasjonas, eilinė flagelantų grupė per Didįjį penktadienį griuvo išsiplakti

O visa ko viršūnė – senakulo vaidinimas. Ar gal labiau karnavalas – gatvės užplūsta pėsčiais ir raitais „romėnų kariais“, pykčio spalvom išsidažiusiais veidus. Jie „veda kalinius“, tranko žemę gąsdindami juos sekančias minias. Skamba „siete palabras“ (paskutiniai Kristaus sakiniai). Ir galiausiai viskas baigiasi nukryžiavimu. Tikru! Kai kuriems kapampanganams ir nusiplakti negana: savo maldas ir padėkas Dievui jie „paremia“ paprašę, kad juos prikaltų prie kryžiaus, kaip Kristų. Garsiausi nusikryžiavimai – San Fernando mieste greta Ancheleso.

Senakulo fragmentas

Senakulo fragmentas

Pasistengėme sudalyvauti visose tradicijose. Ir buvo taip siurrealistiška kas kartą motociklu-taksi iš kokio kilniai didingo ritualo Kristaus šlovinimui, po ilgų maldų pargrįžti į savąjį „pragarą“, kur gyvenome greta viešnamio „Lucipher“.

Aistė šalia jojančio "romėno"

Aistė šalia jojančio “romėno”

Rojus? Pragaras? Kur kuris yra Anchelese? Požiūrio reikalas. Walking Street klientams, besidžiaugiantiems, kad jų gatvėje bene vienintelėje net per Didįjį penktadienį viskas veikia, turbūt atrodo kitaip, nei man. Į Ancheleso centrą jie nevažiuoja. Ancheleso centre turistų žmonės taip nematę, kad su manimi paprašė nusifotografuoti Senakulo sauganti SWAT komanda!

Išdraskyta nugara

Išdraskyta nugara

Manila – begalinis chaoso miestas

Filipinuose daugelis kelių – žemės, oro, jūros – veda į sostinę Manilą. Juk tai vienas iš penkių didžiausių planetos miestų, ten gyvena 25 mln. žmonių! Maniloje anksčiau ar vėliau atsiduria ir daugelis keliautojų (kad ir dėl persėdimo ar skrydžio namo), o aš praleidau kelias savaites.

Vaizdas pro vieno butų langą Maniloje

Vaizdas pro vieno butų langą Maniloje

Bet Manilą pamilti sunku. Tai – tokia begalinė jūra iš skurdžių barangajų (rajonų). Siauros, šlamštu užkištos gatvės, paplavų upės, palei namus pririšti koviniai gaidžiai ir slampinėjantys benamiai šunys. Maži iš šiferio, skardos suręsti namai, kurių keliolikoje kvadratinių metrų glaudžiasi ištisa giminė – ir dar prie gatvės turi kokį versliuką. Birbiantys motociklai, ant kurių važiuojama keturiese ar penkiese. Spalvingi džipniai. Šen bei ten – elgetos, balose besiprausiantys žmonės, gatvės masažistai.

Maniliečiai prausiasi gatvėje

Maniliečiai prausiasi gatvėje

Tarp viso to styro „vidutiniai“ dangoraižiai. Ir prekybos centrai. Šie, ypač SM tinklo – tikrai įspūdingi: 3 iš 15 didžiausių planetos prekybos centrų stūkso Maniloje (SM Mall of Asia, SM Megamall, SM City North EDSA)! Patogu, jei reikia apsipirkti, paragauti įvairių virtuvių maisto, bet ir tiek. Sunku patikėti, kai eini štai kokia barangajaus gatvele, aplinkui pilna parduotuvėlių, pardavinėjančių saldainius ar cigaretes „po vieną“. Ir staiga prieš akis išnyra koks dviejų ar keturių Vilniaus „Akropolių“ dydžio milžincentris su visais pasauliniais prekės ženklais! Skurdas ir turtas, globalus pasaulis ir vietos dvasia Maniloje visada šalia. Maniloje nėra „getų“ ar turtuolių rajonų, nėra ir tautinių zonų – yra tik begalinis vienodas Miestas. Tiksliau, oficialiai yra net 17 miestų, suaugę į vieną, kiekvienas su savo savivaldybe, merais – bet niekaip neatpažintum, kuriame jų esi…

Robinson's prekybos centre (vos keli šimtai metrų nuo aukščiau darytos nuotraukos)

Robinson’s prekybos centre (vos keli šimtai metrų nuo aukščiau darytos nuotraukos)

Bet kokios įdomesnės, išskirtinesnės vietos Maniloje – toli viena kitos. Tarp jų reikia važiuoti valandas: lėtu ir mažai kur pastatytu metro, paskui, atsidūrus artimiausioje stotelėje, motociklu iki ten, kur reikia iš tikrųjų. Arba strigti kamščiuose su autobusais. Jei nori šį miestą ištryinėti plačiau, gal verta apsistoti keliuose rajonuose.

Manilos metro EDSA bulvare, sukančiame aplink centrą

Manilos metro EDSA bulvare, sukančiame aplink centrą

Tarp įdomesnių rajonų – aišku, Intramuros, senamiestis, teoriškai pastatytas ispanų daug šimtmečių atgal. Rašau „teoriškai“, nes jį visą Antrojo pasaulinio karo metais sugriovė Amerikos bombonešiai – išskyrus vieną Šv. Augustino bažnyčią ar Santiago fortą. Bet jį po karo atstatė senu stiliumi, kai ką iki šiol atstatinėja – todėl jis žavus, kitoks.

Intramurose

Intramurose

Netoliese – Eskolta gatvė, tarpukario Manilos centras, o nūnai eilinis užkampis. Seni Art Deco pastatai, glaudę kino teatrus ar džiazo barus, nesaugomi griūva, nors dar daug liko. Gretimas Kinų rajonas jau seniai nuo likusio miesto skiriasi nebent tuo, kad jo turguje šiek tiek daugiau nei kitur kiniškų prekių (ir dar stovi kiniški vartai). Dar styro viena-kita sena bažnyčia Šv. Lorenzo Ruizo, Juodojo Nazariečio.

Pastatas Eskolta gatvėje

Pastatas Eskolta gatvėje

Į kitą pusę – Roxas gatvės pajūrio promenada, Rizalio parkas, pavadintas garsiausio Filipinų poeto garbei. Saulėlydžiai nuo pakrantės gražūs, bet parką vertini tik suvokęs, kiek mažai Maniloje žalių erdvių. Beje, daug tų erdvių temstant uždaromos, o metro nustoja važinėti apie 22 val. Manila ir Filipinai eina miegoti gana anksti – užtat ir nubunda be galo anksti.

Saulėlydis žvelgiant iš Manilos

Saulėlydis žvelgiant iš Manilos

Kaip ir daugelis Azijos didmiesčių, turi Manila ir savo „vakariečių rajonus“, kuriuose tradiciškai gyvena visokie ekspatai iš tarptautinių kompanijų ir ten gauna šiek tiek europietiškos dvasios. Tai – Makatis ir Fortas (Bonifacio). Abu jie tvarkingesni už likusius, turi vakarietiškų barų, privačių galerijų ir muziejų (pvz. Ajala), o Forto garsiausia vieta – Amerikiečių karių kapinės – iš viso kaip vakarietiškos tvarkos oazė.

Bonifacio rajone žvelgiant nuo amerikiečių kapinių

Bonifacio rajone žvelgiant nuo amerikiečių kapinių

Bet net ir tuose rajonuose „nevietiniai“ tėra menkutė vos matoma mažuma. Taip „vos matoma“, kad Maniloje vietiniai mūsų netgi prašė kartu nusifotografuoti! Deja, jau pakankamai pastebima, kad į užsieniečius būtų nusitaikę apgavikai. Visuose Filipinuose vien tik Maniloje sulaukėme visos eilės mėginimų apgauti – nuo eilinių taksistų schemų su „prisuktu“ ar „neveikiančiu“ taksometru iki karto, kai paklausėme policininko, „Kur krepšinio arenos bilietų kasa?“ (juk Filipinai, kaip ir Lietuva, krepšinio šalis, ir beveik visos lygos varžybos vyksta Maniloje!). Policinkas(!) atrėžė „Bilietų nėra“ ir neprašytas ėmė ieškoti kažkokio perpardavinėtojo, kuris bilietų „dar turi“. Aišku, perpardavinėtojas užgiedojo už NBA varžybas didesnę kainą. Maža to, bilietų iš tikrųjų buvo, o bilietų kasą radome už kampo, pilną perspėjimų nesinaudoti perpardavinėtokų-bilietų padirbinėtojų paslaugomis… Pirmas įspūdis apie Filipinus buvo labai nekoks – bet bemat pasitaisė iš Manilos išvykus.

Vienos jaukiausių vietų Maniloje man – barai ant dangoraižių stogų, kurių ten daug. Iš jų atsiveria nuostabios to nelabai jaukaus ir patogaus, bet labai gyvo ir savito miesto panoramos.

Restorane Makatyje ant dangoraižio stogo

Restorane Makatyje ant dangoraižio stogo

Ir dar kapinės su daugiaaukštėmis turtingų šeimų kriptomis, kuriose – ir privalomas tualetas, poilsio zona. Išgalintys samdo prižiūrėtojus, kurie kasdien prižiūri giminaičių kapus. Įspūdingiausios – Kinų kapinės, o gretimos Šiaurinės kapinės virtusios savotišku miestu rajonu: kriptose gyvena ištisos šeimos (neretai kapinių prižiūrėtojų, duobkasių ir pan.). Na, juk jos ne mažesnės už eilinio filipiniečio namą…

Manilos kinų kapinėse

Manilos kinų kapinėse

Bet už Manilą gražesnės jos aplynkės, ypač Talio ugnikalnis ežero saloje, kurį gali stebėti nuo aplinkinių šlaitų su restoranais ir lunaparkais Tagaitajaus mieste. Netoli Manilos – ~65 km, bet važiuoti pusantros valandso ar ilgiau. Tokia jau Lusono realybė.

Prie Talio vulkano

Prie Talio vulkano

Lusonas – tai lyg visas žemynas

Lusonas – viena įdomiausių pasaulio salų. Tiksliau, tai beveik žemynas – juk Lusone gyvena daugiau žmonių, nei visame Australijos žemyne, yra daugybė kalbų (Viganas, kalnai, Manila, Anchelesas – visi kalba skirtingomis kalbomis). Paplūdimiai ir kalnai, unikalios tradicijos ir šventės.

Bet Lusonas primena vaisių. Yra žievė – nelabai skani, užtat lengvai pamatoma ir pasiekiama. Tai – chaotiška Manila. Bet pralupk tą žievę – nuvažiuok 2 val., 5 val., 9 val. nuo sostinės – ir atrasi „skaniausius“ Filipinų perliukus. Jie – irgi Lusone.

Tautiniais rūbais vilkintis Filipinų 'kalnietis'

Tautiniais rūbais vilkintis Filipinų ‘kalnietis’

O dėl to, kad važiuoti užtrunka, anie skanėstukai mažai atrasti: Filipinų ryžių terasos juk tikrai įspūdingesnės, nei Balio, bet kai nuo Balio terasų vos 40 km iki didelio tarptautinio oro uosto, kartais gali atrodyti, kad kiekvienai terasai tenka po kelis turistus. Ir dar kiti turistai ten sūpuojasi šlaituose virš terasų ant „instagraminėms“ nuotraukoms pastatytų sūpynių… To Lusone (dar) nėra. Ir net kavinės su gražiausiais vaizdais į terasas – labai vietinės, su vietos virtuve.

Skyline View Deck pakeliui į Sagadą su suoliukais, nusuktais nuo vaizdo (fotografijoms) jau žingsnis "Balio kryptimi", bet šiaip to dar nedaug

Skyline View Deck pakeliui į Sagadą su suoliukais, nusuktais nuo vaizdo (fotografijoms) jau žingsnis “Balio kryptimi”, bet šiaip to dar nedaug

Kita vertus, yra ir kita medalio pusė: kartais Lusone lydi jausmas „Tiek važiavus, tikėjausi kažko daugiau“. Pavyzdžiui, taip jautėmės Sagadoje – na, karstai ant uolų įdomūs, bet kokiame Indonezijos toradžų krašte dar įspūdingesnės laidojimo tradicijos ir lengviau pasiekiamos, ir aiškiau pristatomos. O čia dar visą dieną teko važiuoti į Sagadą, paskui dieną važiuoti iš jos…

Tradicinis laidojimas (Bontoko muziejaus eksponatai)

Tradicinis laidojimas (Bontoko muziejaus eksponatai)

Kiekvienam savo!

Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *