Kita

Rumunų virtuvė, kaip lietuvių, pasaulyje iš esmės nežinoma, bet Rumunijoje man buvo malonus atradimas.

Virtuvės esmė – pigu ir sotu, bet patiekalai gerų skonių.

Mămăligă

Angliškuose meniu įvardijama ir kaip polenta. Patiekalas paprastai iš kelių sluoksnių, viršutinis kurių, tarkime, sūris, o vidurinis ir pagrindinis – kukurūzų košė. Apačioje ar pačioje košėje gali būti ir kito maisto, pavyzdžiui mėsos ar dešrų gabaliukų. Kai kada su mamaliga tanešama ir grietinė, kurią galima valgyti kartu. Mamaliga gali būti ir garnyras prie kitų patiekalų, šiuo atveju ji gali būti patiekama paprasta (be sūrio, dešros ar grietinės). Šis patiekalas yra atėjęs dar iš romėnų laikų – tik tada košė būdavo ne kukurūzų, nes kukurūzai Europoje neaugdavo.

Ciorbă de perișoare

Rūgštoka ir aštroka sriuba su plaukiojančiais mėsos rutuliukais. Rutuliukai nėra jos stiprioji pusė – labiau patiko srėbti skystimą, o rutuliukams skonio kiek trūksta.

Ciorbă de burta

Rūgšti sriuba su plaukiojančiais žarnokais. Žarnokai pasirodė beskoniai, bet pati sriuba – skaniai rūgšti. Valgoma su daug grietinės.

Sarmale

Šis valgis primena balandėlius. Mėsa yra susukta į rūgščius vynuogių lapus. Greta patiekama mamaliga.

Tochitură

Šis valgis – tai įvairios mėsos, patiekiamos kartu su mamaliga. Jis vadinamas nacionaliniu rumunų virtuvės valgiu – t. y. turi statusą panašų į cepelinus Lietuvoje.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentarai

Turkų virtuvės įvaizdį Lietuvoje ir Europoje gerokai pagadinusios įvairios kebabinės, dažnai nė neturinčios nieko bendro su turkais. Nueinu ten kartais, bet visą kelionę vien tokiose maitintis tikrai nenorėčiau. Tačiau Turkijoje įvairiausių skanių patiekalų yra tiek, kad nė nesinorėjo ten būnant valgyti jokios kitokios virtuvės, kaip tik turkų.

Taip, vienas turkų virtuvės pagrindų – kebabai, bet čia jie reiškia daug daugiau, nei Europoje. Į mūsiškius panaši tik viena jų rūšis – dioner. Ir apskritai jei kebabas suvyniotas į duoną (pitą) jis nevadinamas kebabu, o diuriumu. Kebabai patiekiami lėkštėje ir iš esmės jie atitinka visokiausius mėsiškus patiekalus – nuo filė iki šašlyko. Yra nusistovėję kebabų pavadinimai, miestų ar išradėjų garbei, kurie padeda įsivaizduoti, koks mėsos patiekalas laukia.

Šalia kebabų ir kitų patiekalų atnešamos užkandžių lėkštelės (daug kur – nemokamai), vadinamos mezze. Ypač tinka ir skanūs smarkiai marinuoti daržovių valgiai turšu (Lietuvoje taip smarkiai marinuotų daržovių negausi). Galima paprašyti kokių užkandžių norite.

Turkijos virtuvė – toli gražu ne vien kebabai. Vertos dėmesio pailgos „turkiškos picos“ pide, pasirinktiniai įdarais prifarširuotos keptos bulvės kumpir, taip pat turkiški natūralūs saldumynai baklava

Adanos ir Urfos kebabai

Maltos avienos „lazdelė“. Aštri šito kebabo versija vadinasi Adanos kebabas, neaštri – Urfos kebabas. Čia aštrus yra pats kebabas (mėsa) – padažai bei garnyrai, tiek aštrūs, tiek ne, patiekiami atskirai, galima paprašyti, kokių norite.

Dioner kebabas

Tai, ką kebabu vadiname Lietuvoje ir didžioje pasaulio dalyje: malta, nuo didelio besisukančio gabalo skusta mėsa. Jei vadinama „kebabas“, patiekiama lėkštėje, jei „diuriumas“ – pitoje.

Vietinės reikšmės kebabai

Dažnas Turkijos miestas turi savo kebabą, kurio galima paskanauti tame regione. Pavyzdžiui, padažu užpiltas Manisos kebabas ar Kapadokijos kebabas, kuris yra moliniame inde: vos atnešus, indo viršus nudaužiamas.

Kumpir

Turkų greitas maistas – kepta milžiniška bulvė, prapjauta pusiau. Jos viduriai išplakami su sūriu ir dar užpildomi išsirinktais garnyrais (pasirinkimų – gausybė). Paprastai kumpir prekiaujama atskiruose tam skirtuose restoranuose.

Pide

Pailga aštriais galais „picukė“. Padas storokas, taip pat storokas sūrio sluoksnis. Viršuje – įvairūs patiekalai, kaip ir ant itališkos picos.

Baklava

Natūralūs turkiški saldėsiai daromi iš visa ko ir atrodantys ne prasčiau, nei skanūs. Turkai juos valgo ne kaip desertą, tačiau labiau kaip papildomą patiekalą, su karčia arbata, tarp pietų ir vakarienės.

Biorekai

Duona, įdaryta sūriu, mėsa ir dar daug kuo. Paprastai patiekiama specializuotuose restoranuose ir sveriama bei supjaustoma. Perkama tiek valgyti vietoje, tiek išsinešimui.

Giozleme

Paplotėliai su sūriu viduje. Kiek sūrūs.

Ezogelin sriuba

Raudona aštri sriuba. Stiprus, bet man skanus skonis. Pateikiama su citrina, kurią galima išspausti į sriubą ir gauti rūgštumo.

Salepas (gėrimas)

Karštas saldus gėrimas iš orchidėjų ir cinamono. Saldus, cinamono skonio.

Airanas (gėrimas)

Konservatyvesnių turkų vadinamas nacionaliniu gėrimu – tradiciškai geriamas prie kebabo.

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Argentinos virtuvės pagrindas yra mėsa, mėsa ir darkart mėsa, ypač jautiena. Jaučių Argentinos pampose niekad netrūko. Dar XIX a., kai Lietuvoje mėsa valgyta tik ypatingomis progomis ar turtingųjų, argentiniečiai išgalėdavo ją valgyti triskart į dieną. Be to, kone visa mėsa Argentinoje itin aukštos kokybės – neverta eiti į brangų restoraną, nes greičiausiai mėsa bus ne ką mažiau kokybiška ir pačiame pigiausiame.

Argentinos mėsos

Ne tik patiekalas, bet ir ritualas Argentinoje yra asado – mėsos ruošimas vakare ant specialių barbekiu aparatų. Tai vyksta ir restoranuose, ir namuose. Mėsa Argentinoje patiekiama pilnai iškepta – noro valgyti mėsą su krauju argentiniečiai dažnai nesupranta.

Restoranuose mėsa atnešama be garnyro (kartais – su bulvėmis, bet be daugiau daržovių). Tradiciniai padažai prie mėsos – čimičuri (chimichuri) arba krioža (criolla); pastarasis labiau primena smulkiai pjaustytas daržoves nei padažą. Brangesniuose restoranuose padažo atneša mažai, o kai kuriuose pigesniuose yra galimybė užsipilti kiek nori iš buteliukų ar pakelių. Bet, bendrai paėmus, padažai argentiniečiams nėra būtinybė, dažnai jie prie mėsos neatnešami.

Populiarūs mėsos patiekalai – lomo (primena steiką), lomito (primena burgerį, kartais irgi vadinama lomo). Dažnai su mėsa, ypač lomito, pateikiamas kiaušinis – argentiniečiai laiko, kad su mėsa jis labai dera.

Taip pat Argentinoje populiari ir paprastai pigesnė milanesa – karbonadą primenantis patiekalas, dažniausiai daromas iš vištienos, rečiau – iš jautienos. Milanesos versijos yra napolitana, suprema.

Chorizo Argentinoje – ne tas pats, kas Ispanijoje. Argentinoje tai labiau kaip kepsnys, o ne kaip dešra. Su chorizo daromas ir choripan – hot dogą primenantis patiekalas su čimičuri padažu.

Empanados ir argentinietiški kepiniai

Argentiniečiai valgo ir kepinius. Populiariausios – empanados, primenančios Lietuvos kibinus su įvairias įdarais. Kiekvieno skonio empanada kitokios formos ar su kitokiais pagražinimais, kad būtų paprasčiau atskirti. Empanados dažnai perkamos tuzinais (docena) – šiaip tuzinas yra “dvylika”, bet dažnos akcijos, kad “pas mus tuzinas = 14”.

Argentinos saldumynai

Kepiniai nėra valgomi rytais – tai yra kaip patiekalais; rytais dažniausiai valgomi saldumynai – net viešbučių švediškuose staluose neretai būna praktiškai vien saldumynai.

Tradiciškiausias Argentinos saldumynas / desertas yra dulce de leche, primenantis kondensuotą pieną. Jis dedamas į saldžius sausainius, vadinamus al fachor. Šiuos galima nusipirkti parduotuvėse ar degalinėse panašiai kaip šokolado batonėlius. Daugelis jų labai saldūs.

Argentiniečiai taip pat myli ledus – net mažuose miesteliuose pilna ledainių, kur pardavinėjama daugybė ledų rūšių. Ypač vasaros dienos metu ledainės gali būti atidarytos tada, kai visi restoranai uždaryti, tad ne kartą teko jose ir “pietauti”. Ledainėse galima užsakyti įvairių skonių ledus vafliuose, taip pat skirtingų dydžių induose – 250 g, 500 g, 1 kg ir pan.

Argentinietiškos picos

Kadangi į Argentiną iki Antrojo pasaulinio karo imigravo daug žmonių iš Europos, o didžiausias skaičius tarp tų imigrantų buvo iš Italijos, Argentinoje „kaip sava“ ir italų virtuvė – makaronai, o ypač picos. Tiesa, Argentinietiškos picos – kitokios. Storesnio pado, su gerokai daugiau sūrio nei įprasta (kuris dengia ir kraštus), visos vienodo dydžio (paklausti „kokio dydžio pica?“ padavėjai sako ne centimetrus o „keturi gabaliukai“ ar „aštuoni gabaliukai“, nes kokio dydžio tie gabaliukai visiems daugmaž aišku). Galima pirkti picas ir po gabaliuką.

Taip pat italų virtuvę argentiniečiai interpretavo savaip – ant paprasčiausių picų („Margaritų“, Argentinoje vadinamų „Mucarela“) dar neretai uždeda fainą, iš avinžirnių padarytą paplotėlį. Yra nusistovėję picų pavadinimai, kitokie, nei Italijoje. Pvz. “Fugazzeta” – pica su sūriu ir svogūnais, “calabreza” – su dešra. Daugelis picų turi tik vieną-kitą ingredientą. Argentiniečiai taip pripratę prie savo picos, kad teko girdėti minčių, kad ji – geriausia pasaulyje (“nuvykęs į Italiją nesupratau, kaip gali būti tokia pica”).

Regioninė Argentinos virtuvė

Šiaurės vakarų Argentinoje, kur didelę gyventojų dalį sudaro indėnai ir gyvenama kalnuose, populiari lamiena – iš jos daroma viskas, net picos, spagečiai. Savo ruožtu, pietinėje Argentinos dalyje galima gauti patiekalų su laukinio lamos giminaičio gvanako mėsa. Abi šios mėsos skanios, minkštos, primena jautieną, bet, vietinių teigimu sveikesnės.

Kitas populiarus šiaurės vakarų patiekalas – Locro troškinys su mėsa, kukurūzais – sakoma, kad jis aštrus, nors tai turbūt labiau pagal itin neaštrią Argentinos virtuvę; man pasirodė ganėtinai prėskas.

Šiaurės vakarų Argentinoje populiarios ir bolivinė balanda.

Argentinos restoranai

Argentinos restoranai, ypač ne didmiesčiuose, pasižymi “laisvu” darbo laiku – gali veikti tik kai kuriom valandom, tik kai kuriom dienom, net jei parašytas darbo laikas – nedirbti, todėl reikia “neprisirišti” prie minties valgyti būtent ten. Sudėtingiausia gali būti pavalgyti dienos metu, bet siesta nėra tokia visuotinė, kaip Ispanijoje. O štai vakarais pavalgyti lengviau – restoranų virtuvės dirba ilgai, nors tikslaus uždarymo laiko dažnai nėra (“kai klientai pradeda skirstytis”) arba parašytojo nesilaikoma (“ateina mažai žmonių, negi dirbsiu iki galo”). Šis unikalus argentiniečių bruožas neturėti aiškaus darbo laiko net “traukiamas per dantį” suvenyrais, tokiais kaip “iškaba” “Kai esu restorane restoranas dirba, kai nesu – nedirba”.

Įprasta, kad Argentinos restoranuose, ką beužsakytum, iš pradžių atnešamas neužsakytas pirmasis patiekalas – duona su kokiu skaniu užtepu.

Patiekalai Argentinoje labai dideli ir dažnai vieno patiekalo pakanka dviems žmonėms, ypač jei yra mėsa su bulvėmis (tačiau kainos irgi atitinkamos). Dienos pietūs susideda ne iš sriubos ir patiekalo, bet iš patiekalo, deserto ir gėrimo. Gali būti galima užsakyti “pusę patiekalo”, ypač picos, net jei to nėra meniu.

Itin gausu mėsos, palyginti su garnyru: net šiaip jau visur tą patį siūlantis “McDonald’s” Argentinoje turi specialų patiekalą “Triple Mac”, kuris yra tas pats “Big Mac” su papildomu mėsos paplotėliu, o norint galima prisidėti ir dar ketvirtąjį mėsos paplotėlį. Pagrindinis vietinis greito maisto tinkas Mostaza siūlo dar mėsingesnius ir didesnius mėsainius (aišku, yra ir mažesnių, bet ne tokių mažų, kaip gali gauti Lietuvoje).

Argentinoje įprasta be patiekalų kainos imti papildomą mokestį „cubierto“, oficialiai aprašomą kaip mokestis už naudojimąsi įrankiais. Cubierto mokamas už kiekvieną valgantįjį ir nemokamas, jei patiekalai imami išsinešimui. Kai kurie restoranai reklamuojasi „neimame cubierto“.

Apskritai dažnai būna, kad restorane yra ne visas meniu, reikia valgyti tai, ko yra. Daugiau problemų mažesniuose miesteliuose, kur gali būti, kad, tarkime, iš trijų restoranų du kažkodėl nedirba (nors turėtų dirbti), o trečiasis neturi trijų ketvirčių meniu. Ypač sunku vegetarams – bet didesniuose miestuose paprasčiau, ten darbo laikas “tvirtesnis”, o jei vienas kas ir nedirba, kiti dirbs.

Mažesniuose miesteliuose restoranai dažnai aplūžę, seniai remontuoti – atsiliepia Argentinos krizė. Tačiau kartu galima rasti itin didingų restoranų iš senų laikų, “Argentinos aukso amžiaus”, kurių interjeras nebuvo sugriautas ir pakeistas, kaip būna būdinga turtėjančioms šalims. Itin daug tokių Buenos Airėse.

Argentinos gėrimai

Argentina pasižymi ne tik itin pigia mėsa, bet ir itin pigiu vynu – vyno ir Coca Cola kainos panašios.

Be mažesnių kainų, vyno į taurę paprastai įpilama daugiau, be taurės galima užsakyti ir didesnius indus, neretai vadinamus pingvinais (pingvino formos). Geriausi vynai yra iš Mendosos provincijos, malbec rūšies.

Tradicinis argentinietiškas kokteilis – fernet con coca – kartus fernet gėrimas, maišytas su Coca Cola.

Tačiau gėrimas, labiausiai siejamas su Argentinos kultūra – matė. Tai itin stipri ir karti arbata iš atitinkamų žolelių – klasikinėje matėje žolelių daugiau, nei vandens. Ji geriama per metalinį šiaudelį bombillą. Yra ištisas matės gėrimo ritualas – į indą, pilną žolelių, įpilama šiek tiek vandens, vienas žmogus jį išgeria per šiaudelį – ir tada perduoda indą kitam. Kitas žmogus irgi įsipila vandens ir geria per tą patį šiaudelį. Žiūrint iš šalies neatrodo higieniška, bet argentiniečiams tai ir savotiškas “susibroliavimas”. Matę gaminasi, nešiojasi patys žmonės, restorane tikros matės gauti praktiškai neįmanoma. Ten galima gauti “suarbatintą” matę iš maišelių, bet tai ne tas pats.

---

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

---

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Rio de Žaneiro karnavalas vadinamas didžiausiu šou planetoje. Sunku ginčytis: 5-6 milijonai dalyvių, 500 gatvės koncertų ir „karūnos deimantas“ – sambos paradai su 30 000 atlikėjų (masteliais viršija net Olimpiados atidarymus).

Net ir besitikintį stebuklo, Rio de Žaneiro karnavalas mane nustebino.

Deja, karnavalas nėra paprastas renginys turistams. Beveik visa informacija yra tik portugališkai, užsieniečiams mėginama bilietus parduoti keleriopai brangiau (ir nebūtinai tikrus), o dar siaučia banditai (deja, apiplėšė ir mane).

Praleidau Rio de Žaneiro karnavale visą savaitę, pasistengiau suprasti daugiau: parado taisykles, karnavalo kultūrą, o taip pat praktinius dalykus. Supratau, kad Karnavalas – labai rimtas renginys su šimtais taisyklių ir tradicijų ir pasidarė keista, kiek mažai apie visa tai žinome.

Todėl jaučiuosi beveik įpareigotas tai aprašyti ir lietuviškai.

Pribloškiami Rio de Žaneiro karnavalo masteliai

Rio de Žaneiro karnavalo žymiausia dalis – sambos mokyklos paradai, kurių fragmentėlius parodo net Lietuvos TV žinių laidos.

Būtent „fragmentėlius“. Neįmanoma parado įspūdžio sukišti į trumpus vaizdelius ar sakinius.

Skaičiai kalba už save. Į specialiai šiems renginiams pastatytą 700 metrų ilgio sambodromą prieš 90 000 žiūrovų tribūnas vienu kartu išeina 3000-4000 atlikėjų, pasidabinusių fantastiškiausiais kostiumais: jie šoka, muša būgnus ir, svarbiausia, stumia platformas, kiekviena kurių – kokių 9 metrų aukščio ir 30 m ilgio meno kūrinys su savais šokėjais, muzikantais, aktoriais… Ir visa tai per 65-75 minutes perteikia vieną konkrečią – bet paprastai rimtą ir labai brazilišką – temą. Nuo literatūros kūrinių iki gyvenimo prasmės, nuo politinės satyros apie į miesto tarybą išrinktą ožį iki protestų prieš sambos komercializaciją.

Ir tai – tik viena sambos mokykla (klubas)! Per vieno vakaro paradą mokyklų pasirodo septynios, kiekviena su savo tema, istorija, platformom ir tūkstančiais atlikėjų: nuo 9 val. vakaro jos žygiuoja iki 4-5 val. ryto (iš pradžių galvojau, gal tai klaida, gal tiesiog pasirodymas gerokai vėluos: bet ne, jis tęsiasi visą laiką be jokių pertraukų). Net ir be galo priblokštus turistus, būna, po kokių keturių-penkių mokyklų „užlaužia“ miegas, jie prasiskirsto. O brazilų sektoriai lieka perpildyti, jie visus pasirodymus žiūri stovėdami, šoka, dainuoja numylėtų mokyklų dainas.

Ir tokių kiaurą naktį trunkančių paradų – ne vienas ir ne du! Dviejuose pagrindiniuose, sekmadienį ir pirmadienį, žygiuoja 14 „aukščiausios lygos“ mokyklų – ten aukščiausias lygis, brangiausi bilietai, į ten krypsta visos Brazilijos akys, ausys ir televizijų kameros. Tačiau tokių lygų – penkios. Pagal sporto principus kasmet žemesnių lygų lyderiai perkeliami į aukštesnes lygas, o aukštesnių pralaimėtojai – iškrenta į žemesnes. Savaitę po karnavalo dar pražygiuoja „nugalėtojų paradas“ – į sambodromą sugrįžta geriausios mokyklos. Iš viso kiekviename Karnavale taip pasirodo šimtai tūkstančių atlikėjų, dažnas rio de žaneirietis priklauso kokiai sambos mokyklai, ilgus mėnesius repetuoja.

Kaip patekti į Rio de Žaneiro karnavalą

Pirmą kartą karnavalo poskonį pajutau dar pora metų iki jame apsilankydamas. Keliaudami po Braziliją, Rio de Žaneire nuėjome į vienos garsiausių sambos mokyklų Salgeiro repetciją. Tokios repeticijos, vykstančios kas savaitę kone pusmetis iki Karnavalo parado – įspūdingos tarsi geri šokio pasirodymai. Tada žmona man ir pasakė, kad būtinai nori aplankyti ir patį karnavalą.

Prisiruošėme po poros metų. Tada ir pastebėjau, kad apie karnavalą ne tik lietuviškos, bet ir angliškos informacijos beveik nėra – net kaip įsigyti bilietus. Keli egzistuojantys puslapiai – perpardavinėtojų reklamos, siūlančios „Karnavalo paketus“ už kainas, panašias į 400 eurų – ir į tai įeina tik paprastas vieno vakaro bilietas į tribūną ir nuvežimas į sambodromą.

Realybė kur kas smagesnė: bilietas į geriausių sambos mokyklų pasirodymą kainuoja 40-60 eurų. Brangiausi – ties parado centru (tiesa, kai sambodromas toks ilgas, ir parado pradžios, ir pabaigos, vis tiek nematysi, bet iš ten matosi geriau). Be šių bilietų, kokius perka daugelis, dar yra gerokai brangesnių bilietų į ložes ar kėdes prie pat karnavalo trasos. Ne vienas pažįstamas rio de žaneirietis bent kartą gyvenime žygiavęs su kuria mokykla sambodromu: turistams neišeis pusmetį prieš karnavalą reguliariai repetuoti, bet daug mokyklų prisiduria pajamų siūlydamos nedideliam skaičiui turistų teisę pražygiuoti sambodromu kartu su jomis (tam reikia pirkti iš jų brangų kostiumą).

Iš paprastų tribūnų, brangiausias 9 sektorius, dar vadinamas „turistų sektoriumi“ – tačiau turistams neprivaloma pirkti bilietus į jį, o, dalies karnavalo gerbėjų nuomone, ir nerekomenduotina – atmosfera ten ne ta.

Kad gautum įvardytas kainas, pirkti reikia iš oficialios su LIESA sambos lyga bendradarbiaujančios svetainės. Aišku, pirkimo porcesas portugališkas. Tai lengva perprasti, bet yra problema – prašė Brazilijos mokesčių mokėtojo numerio. Su vienu numeriu galima įsigyti tik 4 bilietus – taip organizatoriai kovoja su perpardavinėtojais, kurie, būdavo, akimirksniu išpirkdavo visus bilietus ir paskui „stumdydavo“ kelis kartus brangiau. Deja, apie turistus nepagalvota. Mums bilietus nusipirkti padėjo kodą turinti Brazilijos gyventoja, bet vėliau skaičiau, kad kodą kiekvienas užsienietis gali nemokamai gauti Brazilijos ambasadoje ar konsulate.

Tiesa, bilietų internetu neatsiunčia – prieš karnavalą juos reikėjo atsiimti atstovėjus eilutę nustatytoje vietoje Rio de Žaneire. Padavė gražiai įpakuotus, prigrąsino saugoti kaip savo akį – dar pavogs, perparduos. „Ingreso!“ („Bilietai!“) šaukiančių perpardavinėtojų gausu ir prie oficialios parduotuvės, ir prie sambodromo, bet gausu ir istorijų, kad parduoda netikrus bilietus.

Be dviejų pagrindinių („specialiosios grupės“) pasirodymų sekmadienį-pirmadienį, pigesni bilietai į „antros lygos“ („pretendentų grupės“) paradus dienomis prieš tai – tačiau, jei perki bilietus oficialiomis kainomis, parado bilietai sudaro tik mažą dalį kelionės į Rio de Žaneirą kainos, tad, turbūt, taupyti 20-30 eurų šioje vietoje neverta, geriau matyti patį įspūdingiausią reginį.

Dar svarstėme pirkti bilietus į „Nugalėtojų paradą“ savaitę po oficialaus karnavalo: jie pigesni, o kokybė – pati aukščiausia, juk pasirodo tik geriausiai įvertintos mokyklos. Tačiau sambodromo pasirodymai juk – tik dalis Karnavalo, o kitų renginių tą savaitgalį jau mažiau, nuotaikos nebe tokios šventiškos. Tačiau jei „masinė beprotybė“ nežavi, o norite tik „civilizuočiau“ pamatyti „kas įspūdingiausia“, „nugalėtojų paradas“ – geras pasirinkimas.

Turint bilietą į pagrindinius paradus, verta ateiti anksčiau (durys atsidaro apie 3 val. iki pradžios) – išskyrus brangiausią turistinį 9 sektorių, vietos ant bilietų nesužymėtos (tik tribūnos), galioja principas „kas pirmesnis – tas gudresnis“ (nors visos vietos neblogos).

Ėjome į abudu geriausių mokyklų paradus. Pirmą vakarą atėjome vos 20 minučių iki renginio (ir teko tenkintis vietomis gale). Planavome anksčiau, bet metro buvo toks sausakimšas, kad prie stotelių įėjimų būriavosi ištisos minios, jas savo kūnais blokavo pareigūnai, įleisdami į stotelę tik atvykus traukiniui (kad nebūtų pavojingų susistumdymų perone), bet vienas-kitas prasiverždavo ir šiaip. Grūstynės traukiniuose – sunkiai įsivaizduojamos, orą teko gaudyti nuo ventiliacinės angos. Traukiniai vis stojo ir stojo, ne vien stotelėse: įlipimas, išlipimas, grūdimasis, durų uždaryms trukdavo ilgai, tad visa linija ženkliai vėlavo. Dar ir išlipome ne toje stotelėje: sambodromas milžiniškas ir gatvės aplink jį karnavalo metu uždaromos, tad į pusę sektorių patenkama išlipus vienoje stotelėje, į pusę – kitoje (nes apeiti aplink trunka ilgai).

Patirtis – įdomi, bet nors metro karnavalo metu kursuoja 24 valandas, visi pažįstami brazilai patarė verčiau važiuoti „Uber“ – ypač atgal namo, ypač dėl saugumo. Ypač naktį aplink sambodromą gausu apsvaigusių vietinių, vagių, plėšikų. Mane tuo metu jau buvo apiplėšę (žr. žemiau), tad bendrakeleivis, antrąją dieną į karnavalą atvykęs vėliau, net nedįso lipti iš „Uber“ automobilio.

Geriausia grįžti paryčiais, jau švintant, viskam besibaigiant, su minia – tik tam būtina gerai išsimiegoti dieną prieš (pirmą dieną neišsimiegojau – buvo sunku).

Rio karnavalo taisyklės – kaip rimto sporto

Mačiusiems tik Karnavalo paradų fragmentus per televiziją gali atrodyti, kad tai – kažkokia kakafoniška ekstravagancija, kurioje vieni kitus tiesiog stengiasi „pranokti“ spalvomis, ryškumu ir nuogybėmis.

Tačiau iš tikro Rio de Žaneiro karnavalas yra sportas – bent jau tiek pat, kiek dailusis čiuožimas ar šuoliai nuo tramplino. „Mokyklos“ yra komandos, turinčios rėmėjus, net savo ultras, mojuojančius vėliavomis ir dainuojančius oficialias dainas. 36 teisėjai jų pasirodymus vertina už konkrečius 9 elementus, kurie privalo būti kiekviename pasirodyme.

Visų pirma, tema ir jos išpildymas (enredo). Temos – rimtos, aktualios: pavyzdžiui, gyvenimo prasmė, miesto istorija, kandomblės religija, žmonių polinkis meluoti. Pilnas filosofinis temos aprašymas gali užimti kelis puslapius – deja, jie LIESA puslapyje teprieinami portugalų kalba, bet labai verta juos išsiversti (kad ir automatiškai) – tada Karnavalą žiūri kitaip. Mąstai, ką norima pasakyti kiekvienu elementu, ir peno mąstymams ten ne mažiau, nei žiūrint rimtą spektaklį (aišku, jei nenori, gali ir nemąstyti: pasirodymas priblokš ir taip).

Antra, daina (samba-enredo). Viso pasirodymo metu skamba viena ir ta pati tos mokyklos tiems metams parengta daina. Dainos tekstas irgi atspindi pasirodymo temą. Dainą dainuoja visi, bet labiausiai skamba mokyklos vokalisto, žygiuojančio kartu su paradu, balsas – nes jis leidžiamas per garsiakalbius. Daugelis vokalistų save vadina „sambos interpretuotojais“, nes nuo jų dainavimo priklauso ir žygio tempas, žiūrovų įsitraukimas.

Trečia, harmonija: kaip tarpusavyje dera skirtingi pasirodymo elementai.

Ketvirta – evoliucija. Mokyklos sambodromu nežygiuoja tiesiog tam, kad jas geriau pamatytų visi žiūrovai. Dalis kiekvieno pasirodymo elementų kartojasi, bet pasirodymas kartu yra ir pasakojimas, jis turi „evoliucionuoti“: štai kodėl geriausios tribūnos yra ties viduriu, kur gali bent kažkiek matyti ir pradžią, ir pabaigą.

Penktas-devintas elementai – tai visokie privalomi kiekvieno pasirodymo dalyviai.

Avangardas – žengia priešais visus kitus mokyklos atstovus ir “užveda” palaikyti mokyklą.

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris – vyras ir moteris, kurie šoka duetu, pagerbdami ir pademonstruodami sambos mokyklos vėliavą. Tokių porų gali būti ir kelios, bet vertinama tik pirmoji.

Fantazijos – taip vadinami įspūdingieji karnavalo kostiumai. Vienodomis fantazijomis apsirengusių žmonių būriai sudaro sparnus. Iš sparnų svarbiausiu (ir privalomu) laikomas Bahjiečių sparnas – iš bent 70 vyresnių moterų sudarytas sparnas, simbolizuojantis Bahjos valstijos vergus, tarp kurių ir gimė samba.

Platformos ir rekvizitai – turbūt pati įspūdingiausia karnavalo pasirodymų dalis – milžiniškos, meniškai pagamintos, judančios platformos (kiekviena mokykla jų turi apie šešias), ant kurių irgi vaidina/šoka aktoriai-šokėjai. Jų plotis ir aukštis – iki maždaug 9 m.

Baterija – bent 200 būgnininkų komanda, mušanti ritmą. Priešais eina baterijos meistras (dirigentas), o solo priešais bateriją šoka baterijos karalienė. Šie žmonės laikomi vienais svarbiausių ir jų vardai skelbiami pasirodymo metu ekranuose, būna, jie tampa žvaigždėmis. Kai kurios mokyklos turi ir baterijos karalių, krikštamotę, princesę ir t.t.

Be oficialiai vertinamų elementų, yra ir neprivalomi, bet taip pat dažni: pavyzdžiui, senoji gvardija – vyresni mokyklos nariai, apsirengę kiek paprastesniais rūbais.

Viskam vadovauja karnavaleskas, „pasirodymo režrisierius“. Brazilijoje šios specialybės net mokoma universitetuose.

Milijoniniai Rio de Žaneiro gatvės paradai

Kas vyksta sambadarome – įspūdingiausia, garsiausia, bet tik nedidelė karnavalo dalis. Sambodromo paradai išaugo iš populiariausiųjų gatvių paradų – jie taip išpopuliarėjo, kad iš pradžių (~1960 m.) imta į juos pardavinėti bilietus, paskui (1984 m.) pastatytas sambodromas – tiesią gatvę supančios tribūnos – kuris neseniai dar išplėstas.

Tačiau gatvių paradai (o taip pat nejudantys koncertai) išliko ir jie – nemokami kaip visuomet. Jų, vadinamų bloco, kasmet vyksta apie 500, jie įsišurmuliuoja dar kelios savaitės iki karnavalo ir baigiasi pora savaičių po jo. Aišku, apogėjus, kuomet paradų daugiausia – karnavalo savaitgalis, bet paradai būna ir karnavalo ketvirtadienį-penktadienį, pirmadienį-antradienį, o taip pat savaitgaliais prieš ir po.

Kiekvienas gatvės paradas turi savo įprastinį maršrutą, simboliką, pavadinimą, tradicijas, istoriją, bei dainą, kuri skamba viso jo metu (ir skamba ausyse dar ilgai po to). Paradai kartojasi kasmet – dešimtmečius, net šimtmetį. Pavyzdžiui, „Karmelitų“ paradas neva prasidėjo vienai vienuolei pasprukus pro celės langą idant prisijungtų prie šventinės beprotybės. „Bola preta“ paradas – pats populiariausias, ten ateina apie milijoną žmonių ir jis laikomas oficialiu karnavalo atidarymu. Rengimosi stilius – juodi taškai. „Banda do Ipanema“ – greta įžymiojo Ipanemos paplūdiimio žygiuojantis pučiamųjų orkestras. Vis atsiranda nauji paradai – pvz. vienas užsieniečių labiausiai pamėgtų „Sargento pimenta“ sambos ritmu atlieka „The Beatles“ dainas.

Verta pasižiūrėti gatvės renginių grafiką, bet neverta prie jo labai prisirišti: parašyta renginio pradžia gali būti 1 ar 2 valandom ankstesnė, nei reali, o vienas renginys, kur ketinome eiti, nė neįvyko. „Karmelitų“ paradas vėlavo apie valandą, bet jau iš jo išeidami matėme, kad į tą gatvę plūsta ir plūsta nauji žmonės – matyt, tikėjosi, kad vėluos dar labiau. Karnavalo savaitgalį nereikia ieškoti bloco – tiesiog vaikščiok po miestą ir rasi jį savo kelyje.

Rio karnavalo apranga – seksuali ir iššaukianti

Vienas įspūdingiausių dalykų karnavale – net ne jo renginiai, o milijonų eilinių rio de žaneiriečių apranga. Daugelis tiesiog rengiasi kuo iššaukiančiau, kuo seksualiau. Itin daug vyrų, persirengusių moterimis, moterų vaikštančių gatvėmis vien su liemenėlėmis (viena ėjo net be jos) ir pan. Populiaru persirengti policininkais, angelais, velniais, bet pasitaiko ir ypatingesnių herojų – pavyzdžiui, robotas.

Šeštadienį-pirmadienį taip apsirengę žmonės nėra mažuma – jie yra dauguma. Tokių žmonių daug pamatysi ir aplinkinėmis savaitėmis – ypač vakarais, savaitgaliais.

Seksuali ne tik apranga. Kaip pasakojo pažįstama brazilė, devyni mėnesiai po karnavalo išauga Brazilijos gimstamumas. Todėl net prie sambodromo nemokamai dalijami prezervatyvai (kurie, panaudoti, paskui visur sumėtomi). Oraliniu seksu užsiimančią porą po eilinio gatvės mačiau net paplūdimyje, kokią 18 val., po eilinio gatvės parado aplink šmirinėjant praeiviams. Ilgi vieši bučiniai – išvis norma.

Mieste veikia karnavalo kostiumų parduotuvės, pigiau apsipirkti siūloma „Uruguaiana“ stotelės turguje (tiesa, labai daug gerų karnavalinių dalykų ten neradome). Pasiruošti drabužius tikrai verta – taip galėsi jaustis karnavalo dalimi, be to, kada gi daugiau gali taip paišdykauti su savo išvaizda (ir nebūti laikomas idiotu)?

Liūdonoji Rio karnavalo pusė – nusikaltėliai, nuo kurių nukentėjau ir aš

Rio de Žaneiro karnavalas turi ir liūdnąją pusę. Tai – neabejotinai nesaugiausiais renginys, kuriame buvau. Policija – ant kiekvieno kampo, net skraido sraigtasparniais, stovi po dešimt, bet, kaip pasakojo vietiniai, iš to mažai naudos, nes Brazilijos įstatymai labai silpni, ypač prieš nepilnamečius: jie iškart paleidžiami ir vėl grįžta gaujomis plėšikauti.

Mane šešių banditų gauja užpuolė tiesiog minios centre. Pastojo kelią, griebė už kišenių. Man ištrūkus, parvertė ant žemės, toliau plėšė, o atsistojus blokavo kelią. Kai pasitraukiau kiek toliau, mėgino apiplėšti mano žmoną, kuriai suklykus tarsi pastraukė, vėliau bandė plėšti vėl. Dešimtys ar šimtai aplinkinių viską matė ir nereagavo, tik džiaugėsi, kad ne juos plėšia (viena paskui man pakomentavo: „koks nesaugus mūsų miestas!“).

Tos pačios dienos vakare mačiau ir dar vieną apiplėšimą, muštynes, o turistinės policijos nuovada buvo pilna užsieniečių panašiomis istorijomis: indai, rusė, ispanai… Jie skundėsi, kaip bejausimiškai ir biurokratiškai policija viską „tvarko“ ir nė nesistengia ko nors tirti: pasakė ispanai policininkams gatvėje, kad „penkiolikos banditų gauja štai ten plėšia paplūdimio lankytojus“, o jie tik linktelėjo galva ir tiek. Bet Brazilijoje gyvenanti vokietė pamokė, kad jų kančios menkos.

Brazilus aptarnaujančios nuovados esą tokios perpildytos, kad ten tenka laukti valandų valandas, kol užpildysi pareiškimą. Jei policija nieko nepamato savo akimis, nesulaiko vagies nusikaltimo metu – tai nieko ir nedaro, kad ir kiek daug policininkų – ženkliai mažiau nei nusikaltėlių.

Iš tikro, sunku kažką patarti. Man kažkiek padėjo, kad turėjau daug kišenių, o svarbiausius daiktus laikiau gilesnėse – todėl pavogė ne tokius svarbius (ne piniginę, pasą ar telefoną). Greičiausiai stebėjo mane kurį laiką, nes išplėšė kišenę esančią virš tos, į kurią nufotografavęs aplinką dėjausi mobilųjį telefoną.

Be abejo, karnavale gali ir nieko neatsitikti – bet šiaip tai yra anarchijos laukas, kuriame ir banditai daro ką nori.

Būna patarimų, tarkime, nesinešti fotoaparatų ar telefonų – na, bet juk norisi turėti iš karnavalo prisiminimą. Tad teko pasitenkinti kitais patarimais, kurie nepadėjo: nei šviesus paros metas (apie 11 val.), nei miesto centras, nei minios aplinkui, nei policija netoliese, nei du bendrakeleiviai (tiesiog, plėšikų buvo daugiau). Pažįstama brazilė vėliau išreiškė apgailestavimą, kad neatsiuntė mums “saugesnių gatvės paradų sąrašo” – nors, kai kurių nusikaltimų aukų, su kuriomis bendravau, nuomone, ir tas saugumas tėra iliuzija: kai kurie rajonai, kaip Ipanema, atrodo saugesni, nes turtingesni, bet nusikaltėliai ten siaučia lygiai taip pat.

Rio karnavalas – būtinas keliautojo atradimas

Net ir su šia liūdna patirtimi, ne tik kad nesigailiu aplankęs Rio de Žaneiro karnavalą, bet ir rekomenduoju ten apsilankyti kiekvienam, kuris tik gali.

Norisi lyginti šį renginį su garsiausiais pasaulio renginiais. Žmona palygino su Eurovizija (taškų skyrimas, rodomas per televiziją, panašus). Bet karnavalo masteliai didesni šimtus kartų, dainų (ir pasirodymų) temos daaaaaug rimtesnės. Gal karnavalas arčiau kokio sporto pasaulio čempionato, Olimpiados, bet ir tai tik iš dalies…

Su kuo belygintum – kažko panašaus pasaulyje už Brazilijos ribų tiesiog nėra. Taip, karnavalai yra daug kur – bet tik ta masinė dalis, gatvių paradai. Tik Brazilijoje tai apjungė sportą, teatrą, cirką ir dar daug ką, atsirado kovos ir čempionatai. Ir Rio karnavalo aukščiausioji lyga, pagal pasirodymų lygį, skiriamas lėšas, mastelius ir dėmesį jam – tarsi tokio renginio pasaulio čempionatas.

Visa tai žinant, dar nuostabiau, kiek mažai pasaulis apie tai žino. Į kiekvieną karnavalą teatvyksta dešimtys tūkstančių turistų iš svetur, ir tie patys dažniausiai tepasigėri spalvomis ir garsais. Tai tas pats, kas žiūrėti futbolą ar krepšinį, nežinant jo taisyklių. Anglų kalba net karnavalo rezultatų niekur nerasi. Net Vikipedijos straipsniai apie konkrečius karnavalus tik portugalų kalba…

Bet nuo to karnavalą aplankyti tik žaviau. Tai vis dar yra atradimas, kokių domėdamasis pasauliu, jo renginiais, jau nebesitiki atrasti. Atrodo, vyksta globalizacija, jau viską visi žino, įdomiausiose vietose turistai seniai užgožė vietinius ir nebent kur Afrikos gilumoje dar gali atrasti ką nors nesuprasto. Bet štai dar imi ir atrandi ką naujo 12 milijonų gyventojų mieste. Visi žino faktą, kad būna toks karnavalas – bet nuo to jis nepasidaro atrastas ar nuvalkiotas.

Komentarai

Korėjiečių virtuvė – viena mano mėgstamiausių. Nenuvalkiota, kaip kinų, bet įdomi ir unikali.

Be to, ji labai turtinga – mėnesius gyvendamas Korėjoje vis atrasdavau ir atrasdavau naujų patiekalų. Košės (čok), troškiniai (čigė), blynai (čeon), sriubos (guksu), “sušiai” (kimbap) ir t.t. – yra dešimtys kiekvieno šių patiekalų variantų, kuriuos rasi tik Korėjoje ar korėjiečių restoranuose.

Kaip ir kur valgoma Korėjoje

Visų pirma, Korėjoje skiriasi ne tik patiekalai, tačiau ir jų patiekimo tradicijos. Korėjiečių restoranuose užsakęs pagrindinį pateikalą kartu gauni ir visą eilę mažų garnyro lėkštučių (įvairios salotos, dumbliai, grybai ir kt., bendrai vadinami bančan), ryžių (jei jie nėra patiekalo sudėtinė dalis), o taip pat – sriubos. Kuo geresnis restoranas, tuo daugiau bančanų rūšių: 1, 3, 6, 9 ar net 20.

Korėjoje valgoma taip: imamas kąsnis pagrindinio patiekalo, tada kąsniai garnyro ir sriūbtelima sriubos (taigi, sriuba nėra pirmas patiekalas, o irgi kaip užkandis/garnyras).

Iš patirties sakau – dažnai kuris nors garnyras ir būna pati skaniausia pietų ar vakarienės dalis: net jei su patiekalu nepataikysite, nusivylę neliksite. Mat garnyrų būna labai įvairių: aštrių, rūgščių, švelnių. Nuo įvairiai marinuotų agurkų/kopūstų/ridikų iki dumblių ar mažų žuvelių, nuo šaltų makaronų iki padažų.

Netgi su vakarietišku maistu – pica ar burgeriais – atnešami “vakarietiški bančanai”, kaip juos įsivaizduoja korėjiečiai: marinuoti agurkai ar jalapenai. Klasikinis korėjietiškas valgymas, beje, – tik ryžiai ir bančanai. Restoranuose tai jau pernelyg paprasta, tačiau budistinėse šventyklose tokio maisto dar gausu.

Garnyrų taupyti tikrai nereikia: pasibaigus bet kuriai lėkštelių, ji bus papildyta nemokamai (arba, pigesniuose restoranuose, pats galėsi nueiti prie bančanų bufeto pasipildyti). Bent jau pačioje Korėjoje – prastesni korėjiečių restoranai už Korėjos ribų šitos tradicijos atsisakė, taigi, prieš valgydami pasiklauskite. Nuo to, kiek rūšių bančanų atnešama, priklauso restorano lygis. “Eiliniuose”, kur eini pigių pietų, paprastai duoda trijų rūšių bančanus (nors mažame miestelyje yra tekę gauti ir tik vieną bančano lėkštelę). Geresniuose – šešis, dar geresniuose – devynis. Į tokį, kur duoda dvylika, eiti neteko. Kai bančanų daug ir jie neribotai pildomi, teoriškai galima nuo jų ir pavalgyti. Dėl to kai kuriuose restoranuose yra nustatytas ribojimas, kad kiekvienas klientas privalo užsakyti bent po vieną patiekalą – šitaip išvengiama piktnaudžiavimo, kad, tarkime, trys klientai teužsako vieną patiekalą, bet realiai pavalgo visi, nes vis pildo ir pildo bančanų lėkšteles. Tiesa, korėjiečių restoranuose gausu ir patiekalų, kurie brangesni ir jau iš karto skirti dviems ar trims žmonėms – kai kur net sunku rasti, ką pavalgyti, jei esi vienas, nes, šiaip ar taip, korėjiečiai po vieną į restoraną dažniausiai neina.

Beje, tradiciniuose Pietų Korėjos restoranuose, nors tiekiamas alkoholis, gaivieji gėrimai, kava, arbata – reti. Jei nenorima gerti alkoholio, paprastai užsigeriama paprastu vandeniu, kurio galima įsipilti nemokamai ir neribotai iš specialių aparatų ar iš didelių indų ant stalų (arba, geresniuose restoranuose, įpila ir atneša padavėjai). Tiesa, būna restoranų, kur alkoholį užsakyti privaloma – buvau iš vieno tokio išprašytas (jie pažymėti atitinkamai, pvz. “Pica ir alus”).

Pietų Korėjoje restoranai yra nedideli, paprastai kiekvienas yra šeimos verslas. Kai kurie išvis – labiau kioskai gatvėse. Daugelio jų meniu – labai trumpas: pvz. viename restorane tiekiama tik žuvis (kokie 5-10 patiekalų iš jos), kitame – tik košės, trečiame – “korėjietiška kiniška virtuvė”. Todėl jau prieš sėsdamas turite pasidomėti, kokie ten patiekalai ir, jei norite ko nors kito – tiesiog eiti kitur. Yra netgi ištisi tam tikro maisto rajonai – visame rajone beveik vienodi restoranai, tad kartais net rajoną vakarienei tenka rinktis pagal tai, ką valgysi. “Vieno patiekalo” ar “Kelių patiekalų” kultūrą perėmė ir vakarietiški restoranai: teko valgyti restorane, kur, tarkime, tesiūlomas vienos rūšies burgeris (beje, skanus).

Korėjiečiai valgo pagaliukais, bet sriubai duoda šaukštą. Dažnai įrankiai būna stalo stalčiuje ir juos išsiimi pats. Tradiciniuose restoranuose privaloma nusiauti.

Už Korėjos ribų korėjiečių restoranai paprastai siūlo daug platesnį meniu, “padengiantį” visą virtuvę. Vakaruose ir Lietuvoje daug ir bendrų “Azijos restoranų”, kuriuose kai kurie patiekalai neva korėjietiški – bet iš tikro dažniausiai ten korėjietiški nebent pavieniai ingredientai. Pačioje Korėjoje irgi yra tokių “plataus pobūdžio” restoranų, pvz. veikiančių 24 val., bet jie daug retesni, nei specializuoti.

Dažnas užsakymo būdas – “vienkartiniai meniu”. Lapeliai, kuriuose surašyti visi patiekalai ir duodamas tušinukas, kad pažymėtum tuos, kuriuos nori užsakyti, bei atiduotum tą meniu padavėjai. Pietų Korėjoje visi tokie meniu korėjietiški; aš išmokau korėjiečių raštą, bet nemokant galima paprašyti padavėjo. Korėjietiškų patiekalų pavadinimus gana paprasta suprasti (jei bent kažkiek išmoksti korėjietiškai), nes paprastai jie yra tiesiog paeiliui išvardinti ingredientai ar paruošimo būdai. Tai yra, tarkime, jei pavadinimas baigiasi “bap” – bus su ryžiais, jei “čeon” – keptas ant keptuvės, “guksu” – sriuba ir pan. “kimčikimbap” bus kimbapas su kimči, “čidžukimbap” – kimbapas su sūriu, o “kimčičidžukimbap” – kimbapas su sūriu ir kimči. Na o pats žodis “kimbap” tai ne kas kita kaip “kim” (dumblis) ir “bap” (ryžiai) – du būtini šio sušius primenančio patiekalo ingredientai. Todėl nėra būtina mokėti visų korėjietiškų patiekalų pavadinimų mintinai (kai jų tiek daug, tai ir sunkiai įmanoma) – pakanka įsiminti kelis mėgstamiausius ingredientus ar paruošimo būdus ir žiūrėti, į kuriuos pavadinimus įeina tie žodžiai.

Įrankiai dažnai pasiimami iš stalo šono, kur yra specialus stalčius. Įrankiai – tai šaukštas (sriubai, ryžiams) ir metaliniai pagaliukai (kitkam). Taip pat kartais žirklės – jos yra vietoje peilio, jomis karpomi blynai, makaronai, mėsa. Valgant įprasta leisti garsus, sriaubti – tai mandagumo ženklas (priešingai Europai), tad Korėjos restorane nuolat aplink girdi sriaubimą, čepsėjimą.

Be restoranėlių, korėjiečiai dažnai valgo ir parduotuvėse. Net mažytės parduotuvės paprastai turi staliukus – dažnai ir viduje, ir lauke. Jose parduodamos visokių patiekalų dėžutės, kurias galima čia pat pasišildyti mikrobangų krosnelėje, makaronus užpilti virtintu vandeniu ir pan. (visa tai yra parduotuvėse). Tiesa, taip valgyti nėra pigiau, nei restoranėliuose, o kartais net brangiau (atsižvelgiant į tai, kad parduotuvėse dažniausiai bančanus tenka pirkti atskirai, arba maisto dėžutėje yra ribotas jų kiekis).

 

---

Kimči ir ryžiai – Korėjos virtuvės pagrindas

---

Kimči

Aštrūs rauginti kopūstai (ar kitos panašiai raugintos daržovės), kuriuos korėjiečiai tiek valgo vienus su ryžiais, tiek kaip garnyrą, tiek naudoja kaip žaliavą begalei patiekalų (korėjiečių restorano meniu tiesiog kimči nerasite, tačiau jis įeis į daugybės patiekalų sudėtį). Dažnai sakoma, kad prie kimči skonio reikia priprasti – bet mane jis sužavėjo nuo pirmo paragavimo. Sunku jį su kažkuo palyginti, nes kitose virtuvėse nieko panašaus neteko ragauti. Tačiau kimči verta pirkti iš tikrų korėjiečių, nes “kopijos” yra nuvylusios (per aštru/rūgštu arba nepakankamai aštru/rūgštu).

Ryžiai

Korėjietiškas maistas nėra korėjietiškas maistas, jei į jį neįeina ryžiai. Pigesniuose restoranuose paprastai tai balti ryžiai, brangesniuose – įvairūs ypatingesni. Priešingai Kinijai, Korėjoje ryžiai valgomi šaukštu, o ne pagaliukais.

 

---

Žymiausi korėjietiški patiekalai

---

Bibimbap

Garsiausias korėjiečių patiekalas. Jį užsakius, atneš bliūdelį su ant ryžių suverstais ir neišmaišytais skirtingais ingredientais (bimbimbapo rūšių – begalė). Tačiau prieš valgant reikia išmaišyti: bibimbapas taip patiekiamas tik todėl, kad įsitikintumėte visų daržovių šviežumu. Taip pat galėsite įsimaišyti kiek nori raudono padažo (kuo bus daugiau, tuo bus aštriau). Bibimbapas – šaltas patiekalas.

Kimbap

Kimbapas – tarsi japoniški sušiai, tik be žuvies ir šiltoki, dažnai didesni. Į dumblius ir ryžius įvyniotos daržovės, o ypač skanu ir tradciška su kimči (kimči kimbap). Patiekalas išpopuliarėjo XX a. pradžioje, kai Korėją valdė Japonija. Dažnai tai – vienas pigiausių korėjietiškų patiekalų. Yra gausybė jų versijų – tai, kas paminėta prieš “kimbap”, nusako įdarą, pvz. sūrio kimbapas, kimči kimbapas. Būna ir variantų su mėsa – pvz. kiaulienos kimbapas. Tačiau kad ir koks įdaras būtų paminėtas meniu, jis nebus vienintelis: kiekviename kimbape įdarai įvairūs.

Kimbapų galima nusipirkti paruoštų ir parduotuvėse, ten populiarūs ir trikampiai kimbapai.

Mandu (korėjietiški koldūnai)

Kaip ir čeon (korėjietiški blynai), mandu yra daug versijų ir daugybė jų mažiau panašūs į lietuvišksu koldūnus ir visgi skiriasi nepakankamai, kad šis patiekalas būtų visiškai mums nepažįstamas. Jei norisi tikrai korėjietiško skonio į kurį panašaus kitur nerasi, tada, kaip visuomet, verta imti kimčimandu – koldūnus (mandu) su kimči viduje. Taip pat daug mandu besispecializuojančių restoranų siūlo rinkinius iš skirtingų mandu.

Bokumbap

Kepti ryžiai su visokiais priedais. Pvz. kimčibokumbap – su kimči ir taip pat mėsa, pvz. iš konservų, bei, kai kuriuose variantuose, sūriu (tarkime, kimčičičubokumbap). Yra skaniau nei skamba.

Čuk (korėjietiškos ryžių košės)

Korėjietiškos košės laikomos sveiku maistu, tinkamu seneliams ar ligoniams, taip pat pusryčiams – tačiau jos pakankamai populiarios, kad būtų ištisi vien košėms skirti restoranai. Košių pagrindas – ryžiai, kurie visose sudaro žymią dalį ingridientų, o likę ingridientai skiriasi (košių restorane gali būti net 10 ar 20 košių rūšių). Palyginus su didele dalimi korėjietiškos virtuvės, jos kiek prėskos, nors gali būti aštrios.

Tteokbokki

Korėjietiški ryžių paplotėliai patys yra praktiškai beskoniai (panašiai, kaip makaronai), o didžiąją dalį skonio suteikia padažas. Įprastai jis būna aštrus ir saldus – kas yra gana unikalus, retai pasitaikantis skonių derinys. Tai – vienintelis patiekalas, kuris Korėjoje kartais ir man būdavo per aštrus (nors šiaip aštrų maistą mėgstu), bet taip yra ne visada.

Tofu (tubu)

Tofu (sojų pupelių sūris) yra ne tiek patiekalas, kiek ingredientas, nes iš jo gaminami įvairūs patiekalai. Bet tai daugiau nei ingredientas, nes yra daug atskirų tofu restoranų. Pats tofu yra beveik beskonis.

 

---

Korėjietiški blynai ir kotletai

---

Dažnai juos parduodantys restoranai būna užkampiuose, pvz. prie paskutinės autobuso stotelės, dažnai po kelis iš karto. Kartais – specialiose turgų zonose. Jų beveik nerasi, tarkime, prekybos centruose. “Bendro pobūdžio” korėjietiški restoranai retai tiekia čeon, nebent užsienyje.

Čeon / budžimgė

Čeon verčiama kaip “korėjietiškas blynas”, bet iš tikro ta sąvoka apima visokius vienas į kitą nelabai panašius patiekalus, sukeptus ant keptuvės, paprastai sudėjus ten įvairių skirtingų ingredientų. Kai kurie “čeon” labiau primena kotletus, kiti – kiek panašesni į mums įprastus blynus, bet visgi kitokie. Pvz. kamčačeon – bulvinis blynas, tačiau jis šviesesnis, “žalesnis” nei mums įprasta.

Bene korėjietiškiausias yra kimčičeon su įkeptu kimči (žr. aukščiau) ir kitomis daržovėmis. Būna ir versijų su jūros gėrybėmis (hėmul pačon).

Pindetokas

Pupų blynai. Jausmas juos valgant panašesnis į „tikrus“ lietuviškus blynus, jei palyginti su čeonais, bet vis tiek kitoks. Kaip ir čeonai, pindetokai (bindaetteok) gali būti su įvairiais įdarais – pvz. kimči.

Memildžeon

Maži supjaustyti suvynioti blyneliai su aštriu grikių ir mitų įdaru.

Tonkatsu (kiaulienos kotletas)

Sausas kiaulienos kotletas, kažkiek primenantis karbonadą. Pats vienas man būtų per sausas, bet kartu su bančanais ir ryžiais gali būti skanus.

 

---

Korėjietiški troškiniai / sriubos

---

Kimči troškiniai (kimčičigė, kimčičongol, kimčičim)

Vienas man skaniausių korėjiečių patiekalų: aštrus ir kartu rūgštus, tarsi sriuba su kimči, mėsa ir dar daug kuo. Patiekiama su ryžiais. Dažniausiai verčiama “troškinys” nors pagal konsistenciją tai labiau yra sriuba, tačiau su daug ingredientų.

Populiariausia versija vadinama Kimčičigė – tia turbūt vienas populiariausių (daugiausiai restoranų tiekiamų) korėjietiškų patiekalų apskritai.

Kimčičongol panašu kaip kimčičigė, tik dar su makaronais ir paprastai verdamas ant stalo.

Kimčičim panašu į Kimčidžigė, tačiau patiekiamas su nepjaustyta mėsa, tofu ir kimči. Juos galima susikarpyti žirklėmis. Galima virtis tiek, kiek nori.

Budečigė (karo bazės troškinys)

Šis patiekalas atsirado iš skurdo po Korėjos karo. Turėdami mažai ką valgyti, korėjiečiai į troškinį mesdavo, ką rasdavo: iš vienos pusės, savo įprastus patiekalus (pvz. kimči), iš kitos (tai unikalu budedžigė) ką gaudavo iš JAV karo bazių (iš čia ir pavadinimas). Tai – visokie pigūs maistai kareiviams maitinti: pieniškos dešrelės, “spam” žuvies konservai (tie patys, dėl kurių pigumo/prastumo amerikiečiai “spam” pavadino nepageidaujamus laiškus). Nepaisant tokios liūdnos patiekalo istorijos, ir Pietų Korėjai praturtėjus jis išliko ir net yra jame besispecializuojančių restoranų, siūlomas jis ir daugelyje paprastų restoranų. Tačiau man nepavyko jo pamėgti: išties, kaip patiekalas aprašytas čia, taip ir man ir jautėsi: kad valgai atliekas.

Dvedžangdžigė

Pupų sriuba / troškinys. Papildomas ingredientas – jūros gėrybės.

Šuniena (gėgogi) ir bošintang

Kontroversiškiausias vakariečių tarpe korėjiečių patiekalas (siekiant jų nepykdyti kai vyko Pasaulio futbolo čempionatas korėjiečiai netgi sustabdė prekybą ja, o 2024 m. nutarė palaipsniui išvis uždrausti). Korėjiečiams, kuriems valgyti šunieną – sena tradicija, vakariečiai atrodo veidmainiai: kodėl jie gali valgyti kiaulę ar jautį, kurie irgi protingi žinduoliai, bet šitaip pliekia tuos, kurie valgo šunis? Kaip ten bebūtų, netyčia šunienos jums tikrai niekas Korėjoje nepatieks: reikia nueiti į šunienos restoraną, kurio ieškojau ilgai.

Šuniena – minkšta, lengvai sukramtoma, kone tirpstanti burnoje mėsa. Pagrindinis šunienos patiekalas yra Bošintang sriuba, tradiciškai laikoma afrozdiziaku. Be šunienos gabalų joje pilna žolelių – vietinių teigimu, skirtų užmušti kvapą, nes šunienos jis labai aitrus; tos žolelės dažniau patenka į burną, nei šunienos gabalėliai. Pačios sriubos skonis nėra labai stiprus, bet rūgštumo/aštrumo priduoda bančanai.

Samgjetang (vieštienos su ženšeniu sriuba),

Kaip ir šunienos bošintang, laikoma labiau vaistu nei maistu ir paprastai tiekiama tuose pat restoranuose (taigi, jei kas nors iš jųs šeimos ar draugų grupės Korėjoje nenorėtų valgyti šunienos, o kiti norėtų, jie galėtų užsakyti samgjetang).

Ši sriuba irgi savotiškas kulinarinis eksperimentas, mat joje plaukioja pilnas viščiuko gabalas. Greta sriubos atnešama druskos, nes šiaip ji gana prėska. Valgoma kartu su ryžiais, kurie yra sriuboje.

 

---

Korėjietiškos mėsos ir barbekiu

---

Paprastai mėsos, jeigu yra kaip atskiras patiekalas, gaminamos restorane ant stalo, kurio centre yra speciali vieta keptuvei. Jas užsisakai pagal svorį (arba porcijomis, bet kiekviena porcija būna numatyto svorio). Tai yra tik mėsos svoris – greta to dar bus galima imti neribotą kiekį bančanų. Kartais duodama salotų lapų (ssam) – valgant reikia mėsos gabalėlius įvynioti į juos, prieš tai patepus aštriu padažu.

Tačiau analogiškos mėsos gali įeiti ir į kitų patiekalų sudėtį (pvz. burgerių) ir nebūti gaminamos ant stalo. Aišku, tai bus aiškiai nurodyta meniu.

Samgjeopsalas

Populiariausias iš korėjietiško barbekiu patiekalų, nors ir vienas naujesnių, išpopuliarėjęs tarp šachtininkų XX a. Tai – kiaulės pilvo mėsa su nemažai lašinių, tačiau skani.

Von galbi

Jautienos šonkauliukų mėsa, paminkštinta perpjaudinėjant sausgysles. “Prabangiausias” iš korėjietiško barbekiu patiekalų.

Bulgogi

Virta marinuota saldoka mėsa. Jeigu tiesiog “Bulgogi” paprastai tai yra jautiena, bet gali būti ir “Kiaulienos bulgogi” ar pan. Kadangi panašiai kitur mėsa nėra ruošiama, “Bulgogi” dažnai laikomas korėjietiškiausiu iš mėsos paruošimo būdų.

Saldumą suteikia paruošimo metu naudojami vaisiai.

Dakgalbi

“Galbi” šiaip jau reiškia “kaulas”, bet “Dakgalbi” yra vištiena, patiekiama be kaulų, paprastai ant dar kepančios keptuvės su tam tikrais prieskoniais. Garsiausias Dakgalbi yra Čunčeono miesto dakgalbi. Būna versijų su sūriu aplinkui, į kurį reikia dažytis.

Čejuk Bokeum

Skani aštroka kepta kiauliena patiekiama smulkiais gabaliukais. Ši patiekiama jau paruošta, ne kaip barbekiu.

Korėjietiška dešra (sundė)

Dešra su makaronais, ryžiais ir kitais priedais viduje. Skonis lengvai aštrus, ji labai lengva – tarsi tirpsta burnoje – ir smarkiai skiriasi nuo mums įprastų „sunkių“ dešrų. Prie dešros patiekiamas garnyras. Ji patiekiama paruošta, ne kaip barbekiu.

 

---

Korėjietiški makaronai

---

Čadžangas ir tangsujuk (korėjietiška kinų virtuvė)

Korėjos kinai sukūrė savo virtuvę, kurios svarbiausias patiekalas yra čadžangas – ypatingo skonio saldžiu juodų pupų padažu užpilti makaronai (čadžangmjon) arba ryžiai čadžangbap). Paprastai ši virtuvė tiekiama specialiuose “Korėjos kinų restoranuose”.

Kitas korėjietiškos kinų virtuvės patiekalas – saldžiarūgštė kiauliena tangsujuk, panaši į kokią galima rasti Lietuvos kinų restoranuose (tačiau gana reta pačioje Kinijoje).

Mjon ir udon (makaronai)

Panašūs į japonišką rameną, mjon paprastai valgomi iš parduotuvėse nusipirktų vienkartinių paketų. Mūsuose tai siejame su pigiu, nerimtu pavalgymu, studentų maistu, bet Pietų Korėjoje mjon pasirinkimas labai gausus, ištisi prekystaliai jais nukrauti net mažiausiose parudotuvėse. Tai – ir vienas pigiausių būdų pavalgyti. Dažnai mjon gali pasigaminti pačioje parduotuvėje ir suvalgyti ten prie specialių staliukų.

 

---

Gatvės maistas

---

Daugelis korėjietiškų patiekalų gali būti kaip gatvės maistas (ir pvz. blynai, kimbapai), bet kai kurie patiekalai praktiškai visuomet yra gatvės maistas, parduodami kioskuose be kėdžių prisėsti.

Hatteok

Blyno formos tuščiavidurė bandelė su šiek tiek saldaus įdaro. Paprastai parduodama turguose ar gatvės kioskuose įvyniota į servetėlę ir skirta suvalgyti einant.

Šilkverpių kokonai (bondeogi)

Pardavinėjami kaip užkandžiai. Kartą gavau kaip bančaną, pardavinėjami gatvės prekeivių, o taip pat – konservų dėžutėse parduotuvėse. Kartu su šuniena, tai vienas kontroversiškiausių vakariečių tarpe korėjiečių virtuvės patiekalų. Šito kažkaip nesinorėjo ragauti.

Dakoči (mėsa ant pagaliuko)

Ant pagaliuko pasmeigtos dešrelės, kotletukai ir kita – pigu ir patogu užkąsti einant. Gali būti apkepta, užpilta padažu.

Kjongdžu duona

Kepinys su be galo saldžiu juodu įdaru.

 

---

Parduotuvių “restoraninis” maistas

---

Korėjoje net mažytės maisto prekių parduotuvės tarnauja ir kaip restoranai – turi staliukus, kėdes. Taip pat ir mikrobangų krosneles, kur galima pasišildyti maistą. Atsirado ištisa tokio “restoraninio” parduotuvių maisto pasiūla: tai būna taip įpakuotas maistas, kad jį iš karto gali dėti į krosnelę ir valgyti. Dalis valgo prie parduotuvės staliukų, dalis – lauke ar nešasi namo.

Dalis tokio parduotuvinio maisto yra nekorėjietiška (pvz. sumuštiniai), dalis – gatvės maistas (pvz. dešros ant paagliukų), bet susiklostė ir kelios rūšys parduotuvinio-restoraninio maisto, kuris būtų pernelyg nepatogus gatvėje ir pernelyg paprastas restorane, bet tinkamas parduotuvei.

Parduotuvėse pavalgyti nėra pigiau, nei restoranuose – kita vertus, jei esi brangiame rajone, bus pigiau, be to, anksti ryte tam tikrose vietose tai gali būti vienintelis pasirinkimas.

Bento

Dežutės su iš anksto sudėtais įvairiais patiekalėliais ir bančanais. Minusas, kad maža tikimybė, kad viskas bus skanu – priešingai korėjiečių restoranams, čia negali nei pasirinkti, nei pasipildyti bančanų.

Tobap

Ryžiai su ant viršaus uždėtu tam tikru maistu (pvz. kimčitobap – su uždėtu kimči).

Makaronų paketai

Juos turime ir Lietuvoje ir kai kas (pvz. mano žmona) į juos žiūri iš aukšto kaip į vargšų maistą. Bet paragavęs jų Korėjoje nesunkiai gali pakeisti nuomonę – Korėjos parduotuvėse ištisos spintos skirtos jiems, jų variacijų gausybė ir nors taip valgyti pigu, nėra prasta ar neskanu. Juos Korėjoje valgo ir vargšas, ir turtuolis.

Trikampiai kimbapai

Kažkodėl ši kimbapų rūšis būdinga tik parduotuvėms. Į trikampį dumblį įvyniotas ryžių pundas, o jame – kažkoks įdaras (būna įvairūs). Pakuotė būna tokia, kad dumblį nuo ryžių skiria celofanas – tikras menas ištraukti tą celofaną taip, kad kartu neištrauktum ir dumblio (palikti celofano negali, nes valgyti celofano nesinori). Man skanesni įprastiniai kimbapai, bet parduotuvėse dažnai nebūna tokio pasirinkimo.

 

---

Korėjietiški gėrimai

---

Pietų Korėjoje alkoholizmas yra problema – alkoholis čia pigus ir yra įprasta, tarkime, po darbo gerti. Tiesa, užuot gėrę Lietuvoje įprastus degtinę, vyną ar alų (nors pastarasis ir populiarėja), korėjiečiai turi savų gėrimų: Sodžu, Magoli. Jie pardavinėjami pigiai, prekyba jais nėra kontroliuojama, netgi į greito maisto restoranų pusryčių meniu gali įeiti alkoholiniai gėrimai (dažniau sidras).

Sodžu

Švelnią degtinę primenantis alkoholinis gėrimas, kurį Korėjoje geria ir vargšas, ir milijonierius, ir visi tų pačių rūšių. Nėra prabangaus ar pigaus sodžu – kainos skiriasi nedaug ir tai vienija. Populiariausias pasaulyje alkoholio prekės ženklas, beje, irgi yra sodžu. Tiesiog tik „vienijančiam“ sodžu toks rekordas įmanomas, o ne „diskriminuojančiam“ vynui, kur visi geria „pagal kišenę“, ar alui su visom „craft“ madom.

Makgoli

Ryžių pagrindo alkoholinis gėrimas, dažnai geriamas kartu su korėjietiškais blynais.

Gaivieji gėrimai

Tarp gaiviųjų gėrimų populiarūs alavijų gėrimai – nemaža dalis tų, kurie pardavinėjami Lietuvoje, irgi importuoti iš Pietų Korėjos. Pas mus jie brangesni nei, tarkime, kokakola, o ten kaina panaši. Kola brangesnė nei Lietuvoje, alavijų gėrimai – pigesni.

Restoranuose nealkoholinių gėrimų gali išvis nebūti, o įprasta užsigerti vandeniu.

Maisto papildai

Korėjos parduotuvėse daug visokių nykštukinių gėrimų buteliukų (100 ml ir pan.). Šie gėrimai suvokiami labiau kaip maisto papildai, pvz. vitaminų, ir jų yra visokiausių kainų – net ir po 10 eurų.

 

---

Kur paragauti korėjiečių maisto?

---

Geriausia, aišku, Pietų Korėjoje. Korėjiečių virtuvės nekorėjiečiai dar nėra atradę, todėl geri korėjiečių restoranai už Korėjos ribų veikia tik ten, kur gyvena daug korėjiečių: Uzbekijoje (ten korėjiečius trėmė Stalinas), Australijoje, JAV, Japonijoje, Kinijoje.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentarai

Ar žinojote, kad Niujorko centre stovi paminklas Jogailai? Kad Amerikos lietuviai architektai sukūrė “modernų lietuvišką” architektūros stilių, kurio pastatų yra tik JAV? Kad Pensilvanijoje yra miestelių, kur 10% ar 30% gyventojų – lietuviai? Kad JAV miškuose galima rasti Mindaugo pilį? Kad dar galima apsistoti viešbutyje, kuriame A. Škėma parašė “Baltą drobulę”? Kad JAV veikia tautinė lietuviška bažnyčia, atsiskyrusi nuo Vatikano, milžiniški lietuvių klubai ir muziejai didingais tautiniais interjerais? O Meino pajūryje plyti ištisas lietuviškas parkas-vienuolynas-kurortas?

Mane pribloškė lietuviškų JAV vietų didybė. Norėdamas ją pristatyti daugeliui, surengiau “Tikslas – Amerika 2017” ekspediciją į 11 rytinių JAV valstijų, kur lietuviško paveldo daugiausia. Aplankėme per 300 lietuviškų vietų, susitikome su daugiau nei 200 žmonių ir išklausėme jų istorijas, ir viską sužymėjau interaktyviame žemėlapyje.

Jūsų dėmesiui – “Tikslas – Amerika 2017” ekspedicijos dienoraštis, kuriame – ir svarbiausios lankytos vietos, jų nuotraukos, jas kūrę ir puoselėjusių žmonių gyvenimo istorijos, šios prasmingos kelionės metu kilę pamąstymai apie Lietuvą, Ameriką, lietuviško paveldo likimą. Tikiuosi, dienoraštis įkvėps kelionių į JAV metu greta “standartinių” lankytinų vietų aplankyti ir lietuviškąsias – nes jos naujai atskleidžia tiek Ameriką (imigrantų sukurtą valstybę), tiek ir Lietuvos istoriją, o kai kurios jau pamėgtos netgi nieko bendro su lietuviais neturinčių amerikiečių turistų.

Šis dienoraštis taip pat buvo spausdintas JAV lietuvių laikraštyje “Draugas”.

Skaityti toliau…

Tikslas – Amerika ekspedicijų dienoraščiai persikėlė! Visi straipsniai iš ekspedicijos dabar yra svetainėje “Gabalėliai Lietuvos. Istorijos“:

Skaityti pilną ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2017” dienoraštį

Komentuoti