Azija – kelionių vadovai

Filipinų kurortai žinomi pernelyg menkai!

Daugelis jų – Visajų salų grandinėje, Filipininų archipelago viduryje. Čia – žalios, kalnuotos salos. Čia – geltono smėlio paplūdimiai iš kurių tolumoje, anapus ramių sąsiaurių vandenų, matosi kitos salos – toliau – dar kitos. Čia – povandeninio pasaulio stebuklai, kurių pažinimui net nereikia… mokėti plaukti.

Kuo Filipinų kurortai tokie ypatingi?

Tai straipsnis apie Visajus ir Filipinų kurortus. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Borakajus – garsiausias Filipinų kurortas

Indonezija turi Balį, Tailandas – Puketą, o Filipinai – Borakajų!

Filipinų superkurorto esmė – jo „pagrindinė gatvė“. Ta gatvė – tai 4 km ilgio Baltasis paplūdimys! Iš visų restoranų, parduotuvių, viešbučių čia išeini tiesiai ant geltono smėliuko. Ant paplūdimio ir lauko įvairiausių pasaulio virtuvių restoranų staliukai, palmių pavėsyje dirba masažuotojos, kaselių pynėjos (Borakajuje ir vyrai, ir moterys jas pinasi). Vakarais – ir net dienomis – girdisi gyva muzika iš barų, keli žingsniai – ir laukia koncertai, turgūs, fakyrai.

Aistė, mano žmona, pasigailėjo pasiėmusi aukštakulnius – kur su jais eisi, kai jau pirmas žingsnis anapus viešbučio durų – į paplūdimį. Kito išėjimo „į gatvę” nėra – juk paplūdimys tai ir didysis prospektas! Daug kurortų esu buvęs pasaulyje, bet nieko panašaus nemačiau: na, būna viena kita kavinė paplūdimyje, bet kad visas gyvenimas ten virtų, kad visas miesto centras būtų „ant smėlio“?

O dar tas paplūdimys toks idiliškas. Su nuostabiais nuostabiais saulėlydžiais. Populiariausia pramoga ten ne kaitinimasis saulutėje (azijiečiai nemėgsta įdegti) ir net ne maudynės. Populiariausia pramoga – fotosesijos. Draugių kompanijos, šeimos, vaikinai ir merginos pozuoja ir fotografuoja, pozuoja ir fotografuoja tame garsiausiame Filipinų fone: būdavo, tie, kuriuos rasdavome atėję valandžiukei, ir mums išeinant dar fotografuodavosi. Prekijai nuomoja irklentes, valtis stikliniu dugnu – bet „irklenčių pamokos“ daugeliui irgi yra visų pirma gražus fotografijų fonas. Jei ateini vienas ir neturi, kas tave fotografuotų, tai instruktorius dirba labiau kaip fotografas…

O toliau nuo paplūdimio, Panajaus salos uolų fone, jau zuja rimtesnės vandens pramogos. Dešimtys laivų tempia parašiutus, kiti – pripučiamus bananus. It konvejeriu į jūrą ir atgal plukdomi nardytojai. Saulėlydžio stebėjimo „kruizai“, pasipilantys 4 ar 5 val. vakaro. Ypač smagu buvo praplaukti tradiciniu paraw burlaiviu: keleiviai ten sėdi ant į šoną atsikišusių tinklų, „ir laive, ir nelaive“. Kaip reikiant pataškė plaukiant per motorlaivių sukeltas bangas!

Neįtikėtina, bet daugelis filipiniečių, to 7641 salų salyno žmonių, nemoka plaukti! Tad eilės prekijų, palei palūdimį „stumdančių“ pramogas, net neklausti šaukia „Žinokit, nardymui su balionais nereikia mokėti plaukti!“. Visur – gelbėjimosi liemenės, daugybė pramogų apskritai orientuotos į nemokančius plaukti. Pavyzdžiui, šalminis nardymas: į jūrą buvome nuleisti su 35 kg šalmais, į kuriuos iš paviršiaus pumpuojamas suslėgtas oras neleido jų užpilti vandeniu – ir galėjome vaikščioti dugnu tarp koralų, žuvyčių.

Kadangi ir aš nemokėjau plaukti, o Aistė, nors ir lankė baseiną, bet savimi nepasitiki, mums šis požiūris labai patiko, čia ne kokia Brazilija, kur, būdavo, laivas sustodavo beveik atviroje jūroje ir visi šokdavo plaukti į krantą, o mes likdavome it musę kandę. Tiesa, Borakajaus baltojo paplūdimio atabradas – kur ir kokį šimtą metrų nubridus vanduo neapsemia, bangų nėra – ir puiki vieta saugiai mokytis plaukti, net aš kažkiek pramokau. Dėl to tik dar keisčiau, kad daug vietinių nemoka…

Tiesa, supergyvas, bet superidiliškas Borakajus turi savo kainą: tai turbūt brangiausia vieta Filipinuose (aišku, nereikia išsigąsti – Lietuvos kainų maistas ir viešbučiai smarkiai nelenkia). Bet ji to verta! Be to, masinės pramogos čia kaip tik nebrangios – visas šalminis nardymas su nuplukdymu motoraiviu iki plūduro, nuotruakomis, teatsiėjo keliolika eurų.

Be to, Borakajaus tvarka griežta. Jei myli ekologiją, o tirpstantys šiaudeliai ir viešąjį transportą atstojantys triračiai elektromobiliai skamba žaviai, Borakajus bus puki vieta atsigauti nuo aplinkinių šalių šiukšlių ir netvarkos. Bet jei norėtum nerūpestingai sėdėti kavinėje prie staliuko palei pat jūrą, leisti „pasiganyti“ savo droną ir naudotis kitomis Pietryčių Azijos chaotiškomis laisvėmis – tai Borakajaus tvarkdariai nepatiks.

Borakajus – mažytė, siaurutė pailga sala. Vos už 500 m anapus garsiojo Baltojo paplūdimio – jau kita salos pusė, Bulabog paplūdimys. Dar kitokie salos pietūs, kur gyvena vietiniai. Ir šiaurė, kurios žalios kalvos aplipdytos vilomis, o pačiam gale Puka kriauklelių paplūdimys, kurio nuostabūs vaizdai kažkam pasirodė dar nepakankamai fotogeniški, tad pristatė visokių medžio ir smėlio skulptūrų.

Visgi džiaugiausi, kad neapsistojau salos šiaurėje: iki „gyvybės centro“ eiti toli, o jei norisi atokumo, gal geriau išvis rinktis ne Borakajų. Visajuose alternatyvų gausu!

Panglao (Bohola) – ramesnė ir didesnė kurortinė sala

Antroji pagal populiarumą Visajų „kurortinė sala“ – Panglao. Jos Alona Beach paplūdimys – tai toks „miniborakajus“. Su savo baltuoju paplūdimiu-gatve, kavinėmis. Bet viskam svarbu laikas. Jei būtume atvykę į Panglao tiesiai iš kokių Lusono kalnų ar Mindanao kaimo, būtume kaip reikiant apžavėti „modernia gyvybe“. Tačiau į Panglao keliavome jau po Borakajaus, ir joks abiejų paplūdimių palyginimas mintyse nebuvo Panglao naudai. Panglao Alona paplūdimys siauresnis, ten mažiau pramogų, gyvos muzikos ir t.t. – nors sėdėti stebint tolimus Sebu ir Sikichoro kalnus žavu.

Tačiau jei Borakajaus gera pusė jau yra ta pramogų, masių ir triukšmo zona, tai Panglao 90% vis dar yra palmių miškai, o nuo daugybės viešbučių ar restoranų net iki artimiausios normalesnės parduotuvės reikia važiuoti automobiliu, motociklu ar triračiais taksi (net viešojo transporto nelabai yra). Likusieji Panglao paplūdimiai irgi tokie „kaimiški“.

Ir ši „tropinio kaimo“ atmosfera sužavėjo neįtiktinai daug europiečių: mažai Filipinuose vietų, kur jų mačiau šitiek daug. Daugelis – vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrai su filipinietėmis žmonomis. Kiek pasakojo, dauguma verslų (viešbučių, restoranų) Panglao priklauso jiems. Nakvojome, beje, lietuviams priklausančiame viešbutyje, pas tautiečius, kuriuos irgi pritraukė lėtas ir šiltas Panglao ritmas (aišku, viešbutis toliau nuo Alona Beach).

Be to, prieš Borakajų Panglao turi didelį išskirtinumą: ši salelė sujungta tiltu su didesne Boholo sala, kurioje – keli atvirukiniai salos vaizdai. Tarsyrų „draustinyje“ (sanctuary) galima stebėti šiuos mažiausius pasaulyje primatus (žmogaus giminaičius), kurie, rodos, ne ką didesni už kai kuriuos milžiniškus filipinų vabzdžius ar driežus…

Šokoklado kalnai – tokie piliakalnius primenantys kūgiai – yra garsiausias salos peizažas, nors jei plytėtų ne pusantros valandos kelio nuo kurortų, turbūt, turistų minios ten būtų gerokai menkesnės. Populiari ir Loboko upė, kur plauioja laivai-restoranai bet du garsius „beždžionių tiltus“ per ją mums lankantis buvo nugriovęs taifūnas (įdomu, ar atstatys?). O tarsyrų draustinyje nerodė žadėto – nes nuo pat taifūno, praūžusio prieš keturis mėnesius, nebuvo elektros.

Bohole, vos ~10-15 km nuo Panglao viešbučių – ir Tagbilaranas, didžiausias salos miestas (100 000 gyv.), kuriame ir prekybos centrai bei kitokie „civilizacijos džiaugsmai“.

Sebu ir kiti nykoki Visajų miestai

Visajų vartai – Sebu didmiestis, antras pagal dydį Filipinuose. Jame gyvena 3 mln. žmonių, iš čia yra net tiesioginių skrydžių į Europą. Deja, miestas labai nykus – subombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą, kai Filipinus, savo koloniją, atsiiminėjo iš juos užėmusių japonų. Vos keli įdomesni pastatai belikę, kaip Šv. Kūdikio bažnyčia (pastarosios statulos kopijos Sebu visur – net prekybos centruose, viešajame transporte), ar menkas ispanų fortas, ar šimtus metų vienos šeimos išlaikytas Jap-Sandiego namas.

Visas Sebu kadaise buvo tokių pilnas, bet dabar aplink – tik skurdesni rajonai, suręsti iš kartono, OSB plokščių, skardos ir šiferio lakštų. Juos kerta šiukšlių pilnos paplavų upės, gatvės ir gatvelės, kurių kai kurios per siauros pravažiuoti automobiliais. Šen bei ten „prasišauna“ šiuolaikiškesni daugiabučiai kurių didelėms šeimoms skirtuose butukuose ne ką daugiau vietos, nei skardos ir šiferio „lūšnelėse“) bei milžiniški prekybos centrai, į kuriuos turtingi ir vargšai eina atsivėsinti po stebuklingais kondicionieriais. Juk Sebu, kaip ir visuose Visajuose klimatas pastoviai karštas: dienom nuo +30 iki +32, naktim nuo +23 iki +24. Ir kas europiečius žavi, vietiniams dažnai tik trukdo: „Kai dirbau JAV, man daug labiau patiko Niujorkas, nei Florida“ – pasakojo vienas – „Ten būna ir pavasariai, rudeniai, žiemos, o Florida tai kaip Filipinai…“.

Beje, Sebu yra ir keturioliktas pagal dydį pasaulio prekybos centras (2022 m. duomenimis) – SM Seaside City – kurio stogas paverstas parku ir yra vienintelė tokia didelė ir tvarkinga Sebu „žalia erdvė“. Parkų mieste taip trūksta, kad viena garsiausių jo vietų yra Osmenjos fontanas (Fuente Osmena) – atvykus iš Europos, atrodo, eilinis parkelis su augalais ir suoleliais vidury… transporto žiedo.

Visi Visajų miestai panašūs į Sebu, skiriasi tik dydžiai. Pats Sebu, galima sakyti, „žmoniškesnio dydžio Manila“ (25 mln. gyv. Filipinų sostinė), na o visokie Bakolodai ar Toledo – „žmoniškesnio dydžio Sebu“. Ar turi miestai ką išskirtinio? Taip, nors tai pastebi tik pabuvęs daugybėje jų. Kiekvieno miesto „vėliava“ – savadarbiai „autobusai“ ir „taksi“. Spalvingi prailginti džipai? Vestuvinių limuzinų ilgio „Toyota“ minivenai? Motociklai su priekabomis ir bagažinėmis? Autobusai užtrauktomis užuolaidomis, kuriuose keleiviai sėdi šonu? Kiekvienas miestas turi savo transporto variantą, kuriuos kokiame nors vietos garažiuke „štampuoja“ nagingi filipiniečiai, pardavinėja vairuotojams ar verslininkams, kurie nuomoja vairuotojams. Tikiu, kad Filipinuose yra žmonių, kurie iš motociklo-taksi ar džipnio nuotraukos gali iškart apažinti miestą…

Išskyrus Filipinų kurortus, vienintelė įdomesnė išimtis tarp Visajų miestų – Iloilo miestas (~1 mln. gyv.), kurio įspūdingi cukraus magnatų rūmai ir iš tos cukraus pramonės pelno prieš 100 metų pastatyti sandėliai, valdžios įstaigos, kino teatrai, o taip pat ispaniškos barokinės bažnyčios sulaukė mūsų dienų. Deja, ir ten tie didingi pastatai, kurių nenusipirko kokie Filipinų superverslininkai (tokie, kaip SM prekybos centrų tinklo savininkai, įsigiję ir restoranams bei parduotuvėms užleidę Molo dvarą), pamažu apleisti trupa, virsta dulkėmis.

„Čia stovėjo ispanų laikų rotušė, bet valdžia nugriovė, pastatė naują daugiaaukštį“ – pasakojo Iloilo gidas. Paveldas čia nesaugomas… Ir visgi jau vien tai, kad po Iloilo vedamos architektūrinės ekskursijos, daug pasako: kitur Visajuose to nerasi.

Naujieji Sebu salos stebuklai

Sebu sala – apie 200 km ilgio. Filipinuose tai reiškia ką kitą, nei Europoje – vidutinis važiavimo greitis nesibaigiančių miestelių gatvėmis (pakrantėse) ir kalnų serpantinais (salos viduryje) – ~35 km/h. Tad per dieną ir norėdamas visko neapvažiuosi, o pamatyti tikrai yra ką!

Grožybės prasideda jau šalia Sebu miesto pasukus į kalnus – Tops apžvalgos aikštelė, nuo kurios Sebu kaip ant delno, ir Lėjos šventykla, kurią 2012-2020 m. gedintis vyras Teodorikas Adarna pastatė savo žmonai Lėjai. Ji vadinama „Sebu Tadž Mahaliu“ ir abejingų turbūt nepaliks: vieniems tai bus gražiausias Sebu pastatas (negalėčiau ginčytis) ir nuostabus „nemirtingos meilės liudijimas“, kitiems – kažkoks susireikšminimo ir kičo koktelis. Šventyklos, primenančios kokius neoklasicistinius Europos rūmus, centre – Lėjos statula, aplinkinuose kambariuose – pagal temas išdėlioti Lėjos daiktai. Mylimiausių jos knygų biblioteka, iš kelionių parsivežti suvenyrai…

„Sebu-Kordova tiltas – Sebu pasididžiavimas!“ – skelbė reklamos man keliaujant 2022 m. per tilto iš Sebu į Kordovą atidarymą. JAV, Kinijoje, Europoje tokių tiltų daug – bet išvysti tą 9 km ilgio „stebuklą“ tarp pavargusios ir perpildytos Filipinų infrastruktūros Sebu miesto fone – irgi žavu. Matyt, jau tapo nauju Sebu miesto simboliu.

Visajai, kaip ir visi Filipinai – be galo katalikiškas kraštas. Vairuotojai puošia savo automobilius religinėmis citatomis, paveikslėliais, skulptūrėlėmis. Sekmadieniais mišios vyksta kone kas valandą įviriausiomis Visajų kalbomis (jų čia gausybė! Sebu žmonės kalba sebuanų, Borakajuje aklanonų, Iloilo – hiligainonų kalba, o dvi valstybinės kalbos dar kitos: tagalų ir anglų). Net autobusų stotyje staiga tylą petraukė garsiai leidžiama krikščioniška malda Jėzui Kristui, o Sebu saloje išsinuomavę automobilį gavome jį iš karto su ant veidrodėliu pakabintu kryželiu.

Svarbiausia, tai reiškia, kad čia netrūksta pinigų ir naujoms įspūdingoms bažnyčioms, o viena įspūdingiasuių tokių – pilį primenanti Simala parapijos bažnyčia Sebu salos pietuose.

Sebu apylinkės irgi turi kurortų (Moalboalis, Bantajanas)

Pagrindinis Sebu salos kurortas – Moalboalis, ypač žavintis nardytojus. Kaip ir visur Filipinų kurortuose, itin didelis dėmesys nemokantiems plaukti: įprasta pramoga čia yra paviršinis nardymas su gelbėjimosi liemenėmis įsikabinus į plūdurą, kurį tempia naras. O pažiūrėti yra į ką: jau prie pat kranto tūkstančiai sardinių, vėžliai… Plaukiojančių „laisvai“ beveik nesimatė, nes, po COVID pandemijos, užsieniečių dar beveik nebuvo. Bet vietinius nustebinome, kad paėmėme liemenę: jie įpratę, kad plaukti nemoka tik filipiniečiai, o europiečiai į tokias pramogas žiūri „iš aukšto“.

Kitos Moalboalio regiono grožybės – Kavasano krioklių, kurių papėdės baseinėliuose galima smagiai mirkti – nepavyko pasiekti. „Takas uždarytas po pastarojo taifūno“ – sakė žmogus netoliese, nors tas taifūnas buvo keturi mėnesiai iki mums lankantis. Daug kas Moalboalyje irgi buvo sugriauta, aplaužyta. O knygos apie Visajus, išleistos dar iki smogiant tam taifūnui, rašė apie „neseno žemės drebėjimo sugriovimus“… Deja, Filipinų kurortai yra gaivalinių nelaimių zonoje ir nors pakliūti į tokią tikimybė ne tokia ir didelė, kad atostogos bus kažkiek sutrikdytos – kiek didesnė. Gal aprašyta lankytina vieta neveiks? Kelias bus nepravažiuojamas? Gal dėl kokios nuošliaužos sutriks elektros tiekimas į viešbutį?

Už Moalboalį dar gražesnis idiliškas Bantajanas, 1 val. kelionė keltu nuo šiaurinių Sebu krantų. Jo Kota paplūdimys yra „dvigubas“: giliau jūroje tokia sekli Nerija, iki kurios galima nubristi. Potvynių metu ji praktiškai atsiduria po vandeniu, o atoslūgių metu paplūdimys pasidaro tokia smėlio aikšte.

Ten – irgi yra barų, restoranų, bet dar nedaug, dar gali turėti Bantajaną sau. Neaišku, kiek ilgai: pastatytas Bantajano oro uostas. Visajų infrastruktūra plečiasi neįtikėtinais tempais. Gerai tai ar blogai? Verslininkai – tiek vietiniai, tiek užsieniečiai – džiaugiasi išaugusiais turistų srautais, padidėjusiomis žemės vertėmis. Bet tie, kurie atvyko gyventi į Filipinų kurortus seniau ar čia pirmą kartą lankėsi prieš 10, 20, 30 metų kartais apie pokyčius kalbėdavo liūdnai: „Sala sunyks“. Na, bet Visajai didžiuliai, salų juose – tūkstančiai, ir visada kažkur bus mažai atrastų kurortų ir paplūdimių…

Daugiadienės kelionės į Filipinų kurortus: nuotykis ar kančia?

Nepaisant infrastruktūros progreso, Visajų kurortai vis dar – atokūs. Turbūt todėl daugelis turistų Filipinų kurortuose – filipiniečiai ir kiti azijiečiai (kinai, japonai, korėjiečiai).

Sumanius keliauti į Filipinų kurortus, laukia nedidelis (ar nemažas) nuotykis. Tarkime, greičiausias kelias į Borakajų iš Europos toks: skristi į Manilą, Maniloje pervažiuoti į kitą oro uosto terminalą (tai užtrunka ne trumpiau nei kitur pervažiuoti į kitą oro uostą!), iš ten skristi į Katiklaną, tada važiuoti motociklu-taksi iki Katiklano uosto ir, sumokėjus tris mokesčius skirtinguose langeliuose, persikelti laiveliu į Borakajų, kur maršrutinis elektromotociklas nuveš artyn viešbučio (bet galiausiai per paplūdimį-gatvę lagaminus vis tiek turėsi neštis pats, smėliu niekas nevažinėja).

Žemėlapyje atrodo, kad atstumai nuo Sebu didmiesčio iki įvairių kurortų – maži, tad gal gali skristi į jį? Bet tai apgaulinga: Filipinuose žemės transportas labai lėtas, ypač kai reikia persėdinėti iš autobuso į keltą, iš kelto į autobusą. Visi kalnų keliai, laukimai autobusų stotyse…

Tarkime, nuo Sebu iki Borakajaus „oro keliu“ vos 285 km, arčiau nei nuo Vilniaus iki Palangos. Į vieną pusę nuskridome lėktuvu – skrydis vos 40 minučių!

Bet atgal keliavome žemės keliu. Tai atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus. Gal ir gerai: bent jau pagauti miego valandėlę galima, nes autobusas kratė taip, kad kur „padėta galva“ prie eilinės duobės bemat atšokdavo.

Kita vertus, nors Aistė ir sakė, kad daugiau tokių važiavimų nebenori, aš džiaugiuosi, kad virš Visajų salynų ne tik skraidžiau lėktuvais. Juk tokiose kelionėse – Filipinų dvasia. Sustoti prie kokios vietinės turistinės įdomybės, kaip per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų rūmų Bakolode griuvėsiai, ir bemat nukreipti didžiąją dalį vietinių dėmesio į save (žiūri, žiūri, bet vos pagauni jų žvilgsnį – susinepatoginę nusisuka). Užkąsti kiaulienos adobo kokioje negrįstoje miestelio autobusų stotyje, kur aplink autobusus ganosi ožiai. Nusipirkti mažą „Coca Cola“ buteliuką ar po vieną pardavinėjamus saldainius kiosko dydžio iš skardos suręstoje kaimo parduotuvėje. Sėdėti ant suolo virš eilinio kelto denio, stebėti bangas ir lėtai artėjantį iš horizonto aukštą kitos salos krantą. Sėdėti kelte tarp hamakų, kuriuose naktimis ne pamainų metu miega kelte gyvenanti jo įgula, bet kartais įsigudrina įsliūkinti koks keleivis. Uoste, kurio prieš kelionę išvis nežinojai, derėtis su keisčiausių perdarytų motociklų šeimininkais dėl važiavimo iki sekančio kelto, kitos autobusų stoties.

Talpinti lagaminus ant tokio motociklo stogo – kur neįsivaizdavai, kad jie galėtų tilpti, o, pasirodo, dar telpi ir tu pats, iškišęs galvą iš priekabos kėbulo po lietumi. Pajusti, kaip, vairuotojui jį netinkamai pakrovus, toks savadarbis motociklas pusiau apsiverčia su tavimi viduje – ir lipti lauk, kelti motociklą kartu su atsiprašinėjančiu vairuotoju, prisiminus fizikos žinias persėsti į priekį ir taip pakeisti svorio centrą, džiaugtis, kad motociklas važiuoja toliau. Stebėti pakelės žmones, turtingesnius namus ir lūšneles, kurie visada greta. Nesibaigiančius krepšinio mačus kaimų krepšinio aikštelėse, kurios, su nemažomis tribūnomis ir – neretai – stogais – investicijomis tarp viešų pastatų nusileidžia tik bažnyčioms. Matyti, kaip pakelės parduotuvės užmiega jau 9 ar 10 valandą, bet pradeda busti 3 val. nakties (toks Filipinų gyvenimo ritmas: net Borakajaus naktinis gyvenimas apie 10-11 val. vakaro baiginėjasi, gatvėse vyrauja užsieniečiai).

Tokia švelniai pavargusio rojaus dvasia…

Kitus Filipinų kurortus pasiekti paprasčiau, bet vis tiek: tarkim Sebu-Moalboalis buvo 3 val. važiavimo nuomotu automobiliu, nors atstumas vos 100 km (per dieną suvažinėti pirmyn-atgal jau nesinorėjo). Panašiai užtrunka ir važiuoti Sebu-Bantajanas, o dar laukia valandos trukmės keltas. Keltų grafikų, deja, internete dažnai nėra, arba jie pasenę: dėl to neretai pasitaikydavo, kad į uostą atvykdavome valanda-kita iki sekančio kelto. Kai kurių planų teko atsisakyti (pvz. plaukimo iš Bantajano į Negroso salą), nes vieni šaltiniai teigė, kad keltai ten yra, kiti – kad nėra ar kad plaukia ne kasdien.

Filipinų kurortai – Azijos turizmo ateitis?

Indonezija turi Balį, Tailandas Puketą, o Filipinai – Borakajų – rašiau. Bet šiaip tiek Borakajus, tiek kiti Filipinų kurortai, anapus Filipinų ir Azijos žinomi mažai.

Aistei Borakajus atrodė „kurortų kurortas“, bet sumaniusi iš jo nusipirkti kokį suvenyrą, ieškojo tokio, kur būtų parašytas ir šalies pavadinimas „Filipinai“. „Juk niekas nežino, kur tas Borakajus…“.

Tai gali keistis. Iki COVID pandemijos, Filipinų šuolis pasaulio turizmo reitinguose buvo užburiantis – nuo vos 3,9 mln.turistų per metus 2011 m. iki net 8,3 milijonų 2019 m.! Tolimesniam augimui labiausiai trūksta infrastruktūros – na, savaitės ar dviejų atostogoms skrendantys europiečiai tikrai nesirinks kelionės į kurortą, į kurį nusigauti į vieną pusę nukeliauti užtrunka parą.

Bet tai keičiasi. Besileidžiantis lėktuvai – jau dažno Filipinų kurortų fonas ir gal vis daugiau tų lėktuvų tuoj skris iš kur toliau, nei Manila ar Sebu. Ir iš mažai atrasto Azijos turizmo užkampio Filipinai atsidurs viso pasaulio dėmesio centre – greta Tailando, Balio. Gal bus ir Patajos lygio superšou, o filipiniečių tautinės tradicijos Balio stiliumi bus „supakuotos turistams“. Ir restoranai bei barai nebeužsidarinės 9, 10 ar 11 val. vakaro.

Gamta Visajus ir visus Filipinus apdovanojo, kultūra irgi yra – belieka žmonėms visa tai „įsisavinti“, bet – kam tai patinka, kam ne – Visajai ir Filipinai jau eina ta kryptimi.

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Lusonas – didžiausia, gyviausia Filipinų sala!

Atrodo, kaip gi vienoje saloje gali sutilpti ir vienas didžiausių pasaulio miestų (Manila), ir kaimai, į kuriuos gali nueiti tik pėsčiomis per brūzgynus?

Kaip ji gali būti ir 10 kartų tankiau gyvenama už Lietuvą, ir neatrasta, pilna gamtos, nuostabių ryžių terasų ir „genčių“ keistais papročiais?

Kaip vienoje saloje gali tilpti dešimtys skirtingų kalbų – o kartu ir kultūrų, religinių tradicijų?

Sunku patikėti, bet Lusonas – tokia sala.

Tai straipsnis apie Lusono saląb ir Manilą. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Lusono kalnus kūrė ir žmonės

Paradoksas, bet Lusonas itin žavi savo gamta. Bet ne „laukine gamta“. Laukinės čia būti negali: juk Lusone žmonių gyvena 52 mln., o salos plotas – kaip pusantros Lietuvos!

Lusone žavi gamta, kurią per tūkstantmečius kūrė ir perkūrė jos apsupty gyvenę darbštūs žmonės. Ištisų kaimų ir miestų gyvenimas čia persipynęs su kalnais, uolomis, olomis…

Didžiausią įspūdį man paliko Lusono ryžių terasos salos centriniuose kalnuose. Per tūkstantmečius filipiniečių giminės nepraeinamus kalnų šlaitus pavertė derlingomis ryžių plantacijomis – ir štai net kalnuose visi turi ką valgyti!

Didžiausias „terasų stebuklas“ – Batadas. ~1500 žmonių kaimas, į kurį net neveda kelias. Nuo paskutinės džipnio stotelės eini pėsčias taku, laiptais, vėl taku su nuostabiais vaizdais, iki staiga takas jis atsiremia į tokį milžinišką „ryžių terasų amfiteatrą“. Ten, apačioje, tarp visų terasų – dar vienas kaimas. Vietiniai neturi ne tik technikos, bet net ir asilų: dirba ir viską atsineša rankomis. Tokius „organiškus ryžius“ šiandien noriai perka net amerikiečiai.

Kai jau ėjome iš Batado atgal iki kelio, prasilenkėme su tikra minia prekėmis nešinų žmonių. Iš Banaue miestelio atvyko džipnis. Kokias 2 val. iš artimiausio Banaue turgaus juo kratęsi žmonės pagaliau gavo išlipti – vien tam, kad viską sunkiai tįstų į savo namus… Be ryžių, dabar jie turi naują verslą: atidaro kavines, viešbutėlius, dirba vedliais po terasas turistams. Reiškia, reikia neštis ne tik sau, o ir visiems klientams.

Kitaip su gamta susigyveno Sagados žmonės – jie savo mirusiųjų karstus kabina tieisog „ant uolų“ arba deda į olas. Makabriškas vietas irgi lanko turistai, kartu pasidomėdami ir baugiom istorijom: štai prie uolos pakabintos kėdės buvo tos, kuriomis nešti lavonai. Bontoko muziejuje gali pamatyti ir nuotraukų… Ten – ir mumijų nuotraukos; dar kiti žmonės lavonus mumifikuodavo, dėdavo olose (pvz. Timbako olos).

Ko tik nepamatysi per žygį po Lusono kalnus! Tiesa, pasiekti tai ne taip ir paprasta: skrydžių į regioną nėra, o keliai garsėja kaip „vieni pavojingiausių pasaulyje“. Iš tiesų, vietomis ant jų tiesiog liejasi kriokliai, keliai virsta upėmis. Kitur pusė kelio nuvirtusi į tarpeklį arba pusę užvirto akmenys – ir niekas nė nesirūpina tvarkyti. Juk dar liko viena juosta, važiuokit ja! Tai kas, kad ten susitikus kokį sunkvežimį prasilenkti neįmanoma, susidaro kamštis… Nuorodų irgi beveik nėra, o GPS sistemomis vietomis „grybauja“: „Google Maps“ ne kartą nukreipė į nepravažiuojamus kelius, kur akmenys daužė automobilio dugną: jei kyla įtarimas, reikia klausinėti vietinių, kurie čia tikrai paslaugūs, nors pagal tai, kiek trauki žvilgsnių, gali pasijusti tarsi ateivis iš kosmoso. „Open Street Maps“ kiek geriau.

Nepaisant to, važiavome nuomotu automobiliu – viskas baigėsi gerai! Nes viešasis transportas čia „suėda“ dar daugiau laiko: į kai kuriuos miestelius tėra vienas ar keli reisai per dieną, grafikai neaiškūs, gerą savaitę ar dvi kelionės reiktų skirti vien Lusono kalnams ir nemažą dalį laiko „suėstų“ visokie laukimai tarpinėse stotelėse. Bet važiuoti ant džipnio stogo, tvirtai laikantis ir gėrintis kalnų tarpeklių, ryžių terasų vaizdais – „nereali“ pramoga (bet saugumo negarantuoju). Žr. mūsų tinklalaidę apie tuos kelius iš ciklo “Automobiliu per pasaulį”.

Viganas – gražiausias Filipinų miestas

Daugelis Lusono miestų ir miestelių – tokie labai vienodi. Skubiai suręsti augant gyventojų skaičiui: juk 1960 m. Lusone gyveno ~13 mln. žmonių, dabar – 52 mln. Kai tik smogia eilinis žemės drebėjimas, taifūnas, nuošliauža, gaisras, daug tų namelių griūva tarsi būtų statyti iš kortų…

Bet yra Lusone vienas tikrai įspūdingas, didingas senas istorinis miestas: gražiausias miestas visuose Filipinuose! Viganas. Tai buvo svarbus Ispanijos imperijos uostas. Jo tiesiose senamiesčio gatvėse, pastatų architektūroje susiliejo Ispanijos, Meksikos, Kinijos dvasios. Mat Filipinus Ispanija valdė iš savo Mekskikos kolonijos. O daugelis turtingiausių pirklių Vigane buvo kinai. Kito tokio miesto nėra: pavyzdžiui, senųjų pastatų langai vietoj stiklų čia turi nelabai permatomą dangą iš austrių kriauklių.

Kitų tokių miestų buvo aplink, bet iš jų beliko pavieniai pastatai – kaip Paoajaus bažnyčia ar Laoago bažnyčios bokštas. Kitkas griuvo per Antrąjį pasaulinį karą. O iš Vigano japonai 1945 m. pasitraukė taikiai – ir taip miestas išgelbėtas. Tobulai išgelbėtas – senamiesčio gatvėse, kaip Crisologo, beveik nepamatysi modernių pastatų…

Filipiniečiai myli Viganą. Mėgsta atvykti su šeimomis vaikščioti jo gatvėmis, valgyti Ispanijos įvėptas empanadas jo lauko kavinėse, nakvoti viešbučiais paverstuose senuose rūmuose, važinėti ekskursinėmis karietomis, švęsti, pasijusti grįžę laiku atgal muziejais paverstuose turtingų vietos šeimų namuose (Krisologų).

Filipiniečiai taip myli Viganą, kad net sugebėjo jį įrašyti į Septynių naujų pasaulio stebuklų-miestų sąrašą: na, kai balsavimas vyko internetu ir vieningai balsavo 110 mln. žmonių tauta, nieko keisto! Mums vaikštinėjant centrine Crisologo gatve netgi matėme kaip vyras pasipiršo savo draugei – na, ar rasi Filipinuose romantiškesnę vietą tam?

Viganas plyti prie Pietų Kinijos jūros, bet jis – ne kurortas. Gražių krantų daugiau į pietus nuo jo: San Chuanas, kurio banguotas paplūdimys buvo tiek pilnas banglentininkų, kad jie tiesiog trankėsi vienas į kitą. Ne ką mažiau klientus medžiojančių banglenčių instruktorių: sakoma, tai pigiausia pasaulyje vieta išmokti serfingo! Daug tuštesnės yra kopos netoli Paoajaus. Visi žmonės, kuriuos sutikau – filipipniečiai. Kalti, turbūt, ir keliai, atstumai: iš Manilos į Viganą reikia važiuoti 8 valandas, alternatyvų (skrydžių) nėra. Paprasčiau jau nuskristi iš Manilos į kokį Borakajų nei važiuoti per Lusoną.

Anchelesas – vakariečių seneliai, sekso pramonė ir JAV kariai

Didžiausias Filipinuose kultūrinis šokas ištiko Anchelese. Tai irgi kurortas – bet jokios jūros ten nėra, kalnai – toli! Ancheleso esmė – jo „Pasivaikščiojimų gatvė“ Walking Street. Pirmąsyk ten prasiėjus buvo sunku patikėti tuo ką matau. Žmonės – dviejų tipų. Seksualiai apsirengusios filipinietės. Ir vakariečiai vyrai – jaunesnieji apie 50 metų, daugybė – apie 80, kai kurie sunkiai paeina. Ir baltaodžio-filipinietės ar juodaodžio-filipinietės porelės, kur vidutinis amžiaus skirtumas turbūt kokie 30 metų.

Na, tokių porų pamatai ir kitur Filipinuose. Retkarčiais. Bet Anchelese yra vien tai. Užsieniečių čia daugiau, nei regėjau kur kitur Filipinuose. Bet tik vyrai. Per 5 dienas matėme vos dvi baltaodes moteris…

O vakare „Walking Street“ tampa tokia sekso zona, sušvinta visos reklamos „Liuciferis“, „Bad Boys“ ir kt., po kuriom iškabintos reklamos „Ieškoma terapeutė iki 35 metų amžiaus“… Marširuoja merginos, viltingai kalbindamos senus, bet, matyt, pinigingus (Filipinų mastais) vyrus. Marširuoja ir vyrai, žvilgsniais ieškodami „tos vienintelės“ – dažniausiai nakčiai, rytui, savaitei, bet kartais ir visam likusiam gyvenimui. Štai vienas vilki marškinėliais „Jei nori gero sekso – imk filipinietę, jei nori meilės – susirask supistą šunį“… Prisėdę viename daugelio restoranų su vaizdu į gatvę stebėjome jos kasdienybę: specialūs mikroautobusai iš viešbučių atveža klientus, po 10 ar 20 minučių šie grįžta jau su merginomis…

Anchelesas – Filipinų sekso turizmo sostinė (ir vienas pasaulinių centrų). Prostitučių (ir prostitutų – aptarnaujančių ir vyrus, ir moteris) čia dirba apie 10000. Niekur gyvenime nebuvau panašioje vietoje: na, yra kokia Tailando Pataja, kur irgi sekso turizmo Walking Street, bet juk ten yra ir paplūdimiai, juose atostogauja šeimos, jaunimas, o Anchelesas išimtinai „klyno kurortas“…

Ir nors iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, jautėmės „ne vietoje“, pamažu supratome ir kitką: Anchelesas labiausiai iš visų Filipinų prisitaikęs prie užsieniečių ir tai neapsiriboja tik moterimis. Neįtikėtina, bet būtent „Walking Street“, prostitučių, sutenerių ir viešnamių apsaugininkų apsuptyje, valgėme skaniausias Filipinuose picas, burgerius, kesadiljas. Dideliuose barų televizoriuose spindėjo Vakarų (ypač Australijos) sportas. Mūsų laukė gražus viešbutis su nuostabiu vaizdu nuo stogo į kalnus ir nemažu kambariu, normalus internetas, „paprastas“ parkingas automobiliui, lygios gatvės. Jei keliauji į Filipinus savaitei ar dviem, gal ne to sieki, bet jei, kaip mes, leidi ten mėnesius – po keleto savaičių Lusono atokybėse visai norisi trumpam vėl grįžti į įprastesnę civilizaciją ir Ancheleso „Walking Street“ apylinkės čia – nepamainomos.

O viskas prasidėjo nuo Amerikos karių. Prie Ancheleso buvo didžiausia JAV karo bazė užsienyje, iš čia kariai vyko į Vietnamo karą bei kitur. 1991 m. išsiveržė Pinantubo ugnikalnis. Išsiveržimo būta tokio galingo, kad net naujai ugimęs Mapanuepe ežeras paskandino kaimus (iš jo iki šiol styro bažnyčios bokštas). Išsiveržimas smarkiai apgriovė ir JAV karo bazę, be to, ir Šaltasis karas baigėsi. Filipinai tuomet išprašė JAV karius. JAV už bazę mokėjo daug, bet socialinės bėdos buvo dar skaudėsnės: prostitucija, lytiškai plintančios ligos, 50000 Amerikos karių „padarytų“ ir paliktų vaikų, vadinamų „amerazijiečiais“ (tarp jų, beje, ir „Black Eyed Peas“ vokalistas apl.de.ap). Kai kurios mamos iš nevilties ar neapykantos savo vaikus pardavinėdavo. Dabartinis „Walking Street“ – jau tik šešėlis to, kas čia buvo JAV bazės laikais (~100000 prostitučių).

Buvusiose JAV karo bazės teritorijose – toks nefilipinietiškai tvarkingas naujas miestas Klarkas su geru muziejumi, pasakojančiu viso regiono istoriją. Aplink ir gausu memorialų: kai Japonija 1941 m. užėmė Filipinus – tuomet JAV koloniją – JAV kariai pasitraukė į Batano pusiasalį, kur kovėsi dar kelis mėnesius. Likę be maisto, šaudmenų, galiausiai pasidavė. Japonai karo belaisvių niekada negerbė – jų nuomone, „tikras karys kariauja iki mirties“. Jie vertė amerikiečius ir filipiniečius belaisvius eiti pėsčiom ~100 km – be maisto, gėrimo, kamuojant ligoms. Iš ~70000 net ~10000 mirė pakeliui. Tai vadinama „Batano mirties žygiu“ – viena liūdnesnių JAV istorijų. Jį atmena didelis kryžius ant Samato kalno, muziejėlis San Chosė miesto mokykloje (kur buvo japonų štabas).

Ancheleso Velykos: religija, kraujas ir žaizdos

Anchelesas giliai įsirėžė į atmintį kaip miestas, kurio pusė yra tarsi „pragaras“ (Walking Street apylinkės), o pusė – rojus, be galo religingas. Mat specialiai ten keliavau per Velykas, o kapampanganų tauta, kuri vyrauja Anchelese, jas švenčia kaip niekas kitas.

Aišku, yra bažnyčios, yra 2 valandų, net 3 valandų mišios. Yra įvairiausios procesijos. Kaip „Kristaus laidotuvės“ Didžiojo penktadienio vakare (švytintį stiklinį kristaus karstą vedė ir lydėjo šimtai žmonių su stulpais rankose, simbolizuojančiais įvairias Kristaus paskutinių dienų akimirkas. Kaip Salubong – kai Velykų naktį minios išeina į gatves nešinos žvakėmis paskui Jėzaus, Marijos statulas, kurios paskui susitiko priešais bažnyčią.

Yra „Pabasa“ – nuo pat Verbų sekmadienio (savaitgalis prieš Velykas) ištisos giminės susirinkusios prieš šeimos altorių ar kokioje koplyčioje gieda „Pasjoną“ (tokia XVIII a. filipiniečių poema apie Jėzaus gyvenimo galą). Eini kokio rajono gatvelėmis ir girdi iš koplyčios skambant Pasjoną…

Yra „Visita Iglesia“, septynų bažnyčių lankymas: apie Diįjį ketvirtadienį masės plūsta į kiekvieną bažnyčią, meldžiasi, ir plūsta atgal, kad spėtų aplankyti septynias (pamaldesni lanko keturiolika), kiekvienoje sukalbėdami po dvi kryžiaus kelio stotis.

Na bet religingiausiems to negana. Jie savo kaltes nori atpirkti per skausmą. „Visita Iglesia“ jie atlieka nešdami kryžių. Kiti žygiuoja be perstojo plakdamiesi nugaras. Bažnyčių prieangiuose griūva kryžiumi. Po kažkelintos bažnyčios nugaros virsta tokia kraujo ir mėsos koše. Prieš pradėdami ritualą, nugarą dargi susipjausto – kad kraujas labiau tykštų. Nors nebuvome priėję artyn tų flageliantų, Aistės kojos kažin kaip apsitaškė krauju. Po miestą važinėjo kruvini automobiliai.

O visa ko viršūnė – senakulo vaidinimas. Ar gal labiau karnavalas – gatvės užplūsta pėsčiais ir raitais „romėnų kariais“, pykčio spalvom išsidažiusiais veidus. Jie „veda kalinius“, tranko žemę gąsdindami juos sekančias minias. Skamba „siete palabras“ (paskutiniai Kristaus sakiniai). Ir galiausiai viskas baigiasi nukryžiavimu. Tikru! Kai kuriems kapampanganams ir nusiplakti negana: savo maldas ir padėkas Dievui jie „paremia“ paprašę, kad juos prikaltų prie kryžiaus, kaip Kristų. Garsiausi nusikryžiavimai – San Fernando mieste greta Ancheleso.

Pasistengėme sudalyvauti visose tradicijose. Ir buvo taip siurrealistiška kas kartą motociklu-taksi iš kokio kilniai didingo ritualo Kristaus šlovinimui, po ilgų maldų pargrįžti į savąjį „pragarą“, kur gyvenome greta viešnamio „Lucipher“.

Rojus? Pragaras? Kur kuris yra Anchelese? Požiūrio reikalas. Walking Street klientams, besidžiaugiantiems, kad jų gatvėje bene vienintelėje net per Didįjį penktadienį viskas veikia, turbūt atrodo kitaip, nei man. Į Ancheleso centrą jie nevažiuoja. Ancheleso centre turistų žmonės taip nematę, kad su manimi paprašė nusifotografuoti Senakulo sauganti SWAT komanda!

Kaip Anchelesas švenčia Velykas, esame nufilmavę šiame video.

Manila – begalinis chaoso miestas

Filipinuose daugelis kelių – žemės, oro, jūros – veda į sostinę Manilą. Juk tai vienas iš penkių didžiausių planetos miestų, ten gyvena 25 mln. žmonių! Maniloje anksčiau ar vėliau atsiduria ir daugelis keliautojų (kad ir dėl persėdimo ar skrydžio namo), o aš praleidau kelias savaites.

Bet Manilą pamilti sunku. Tai – tokia begalinė jūra iš skurdžių barangajų (rajonų). Siauros, šlamštu užkištos gatvės, paplavų upės, palei namus pririšti koviniai gaidžiai ir slampinėjantys benamiai šunys. Maži iš šiferio, skardos suręsti namai, kurių keliolikoje kvadratinių metrų glaudžiasi ištisa giminė – ir dar prie gatvės turi kokį versliuką. Birbiantys motociklai, ant kurių važiuojama keturiese ar penkiese. Spalvingi džipniai. Šen bei ten – elgetos, balose besiprausiantys žmonės, gatvės masažistai.

Tarp viso to styro „vidutiniai“ dangoraižiai. Ir prekybos centrai. Šie, ypač SM tinklo – tikrai įspūdingi: 3 iš 15 didžiausių planetos prekybos centrų stūkso Maniloje (SM Mall of Asia, SM Megamall, SM City North EDSA)! Patogu, jei reikia apsipirkti, paragauti įvairių virtuvių maisto, bet ir tiek. Sunku patikėti, kai eini štai kokia barangajaus gatvele, aplinkui pilna parduotuvėlių, pardavinėjančių saldainius ar cigaretes „po vieną“. Ir staiga prieš akis išnyra koks dviejų ar keturių Vilniaus „Akropolių“ dydžio milžincentris su visais pasauliniais prekės ženklais! Skurdas ir turtas, globalus pasaulis ir vietos dvasia Maniloje visada šalia. Maniloje nėra „getų“ ar turtuolių rajonų, nėra ir tautinių zonų – yra tik begalinis vienodas Miestas. Tiksliau, oficialiai yra net 17 miestų, suaugę į vieną, kiekvienas su savo savivaldybe, merais – bet niekaip neatpažintum, kuriame jų esi…

Bet kokios įdomesnės, išskirtinesnės vietos Maniloje – toli viena kitos. Tarp jų reikia važiuoti valandas: lėtu ir mažai kur pastatytu metro, paskui, atsidūrus artimiausioje stotelėje, motociklu iki ten, kur reikia iš tikrųjų. Arba strigti kamščiuose su autobusais. Jei nori šį miestą ištryinėti plačiau, gal verta apsistoti keliuose rajonuose.

Tarp įdomesnių rajonų – aišku, Intramuros, senamiestis, teoriškai pastatytas ispanų daug šimtmečių atgal. Rašau „teoriškai“, nes jį visą Antrojo pasaulinio karo metais sugriovė Amerikos bombonešiai – išskyrus vieną Šv. Augustino bažnyčią ar Santiago fortą. Bet jį po karo atstatė senu stiliumi, kai ką iki šiol atstatinėja – todėl jis žavus, kitoks.

Netoliese – Eskolta gatvė, tarpukario Manilos centras, o nūnai eilinis užkampis. Seni Art Deco pastatai, glaudę kino teatrus ar džiazo barus, nesaugomi griūva, nors dar daug liko. Gretimas Kinų rajonas jau seniai nuo likusio miesto skiriasi nebent tuo, kad jo turguje šiek tiek daugiau nei kitur kiniškų prekių (ir dar stovi kiniški vartai). Dar styro viena-kita sena bažnyčia Šv. Lorenzo Ruizo, Juodojo Nazariečio.

Į kitą pusę – Roxas gatvės pajūrio promenada, Rizalio parkas, pavadintas garsiausio Filipinų poeto garbei. Saulėlydžiai nuo pakrantės gražūs, bet parką vertini tik suvokęs, kiek mažai Maniloje žalių erdvių. Beje, daug tų erdvių temstant uždaromos, o metro nustoja važinėti apie 22 val. Manila ir Filipinai eina miegoti gana anksti – užtat ir nubunda be galo anksti.

Kaip ir daugelis Azijos didmiesčių, turi Manila ir savo „vakariečių rajonus“, kuriuose tradiciškai gyvena visokie ekspatai iš tarptautinių kompanijų ir ten gauna šiek tiek europietiškos dvasios. Tai – Makatis ir Fortas (Bonifacio). Abu jie tvarkingesni už likusius, turi vakarietiškų barų, privačių galerijų ir muziejų (pvz. Ajala), o Forto garsiausia vieta – Amerikiečių karių kapinės – iš viso kaip vakarietiškos tvarkos oazė.

Bet net ir tuose rajonuose „nevietiniai“ tėra menkutė vos matoma mažuma. Taip „vos matoma“, kad Maniloje vietiniai mūsų netgi prašė kartu nusifotografuoti! Deja, jau pakankamai pastebima, kad į užsieniečius būtų nusitaikę apgavikai. Visuose Filipinuose vien tik Maniloje sulaukėme visos eilės mėginimų apgauti – nuo eilinių taksistų schemų su „prisuktu“ ar „neveikiančiu“ taksometru iki karto, kai paklausėme policininko, „Kur krepšinio arenos bilietų kasa?“ (juk Filipinai, kaip ir Lietuva, krepšinio šalis, ir beveik visos lygos varžybos vyksta Maniloje!). Policinkas(!) atrėžė „Bilietų nėra“ ir neprašytas ėmė ieškoti kažkokio perpardavinėtojo, kuris bilietų „dar turi“. Aišku, perpardavinėtojas užgiedojo už NBA varžybas didesnę kainą. Maža to, bilietų iš tikrųjų buvo, o bilietų kasą radome už kampo, pilną perspėjimų nesinaudoti perpardavinėtokų-bilietų padirbinėtojų paslaugomis… Pirmas įspūdis apie Filipinus buvo labai nekoks – bet bemat pasitaisė iš Manilos išvykus.

Vienos jaukiausių vietų Maniloje man – barai ant dangoraižių stogų, kurių ten daug. Iš jų atsiveria nuostabios to nelabai jaukaus ir patogaus, bet labai gyvo ir savito miesto panoramos.

Ir dar kapinės su daugiaaukštėmis turtingų šeimų kriptomis, kuriose – ir privalomas tualetas, poilsio zona. Išgalintys samdo prižiūrėtojus, kurie kasdien prižiūri giminaičių kapus. Įspūdingiausios – Kinų kapinės, o gretimos Šiaurinės kapinės virtusios savotišku miestu rajonu: kriptose gyvena ištisos šeimos (neretai kapinių prižiūrėtojų, duobkasių ir pan.). Na, juk jos ne mažesnės už eilinio filipiniečio namą…

Bet už Manilą gražesnės jos aplynkės, ypač Talio ugnikalnis ežero saloje, kurį gali stebėti nuo aplinkinių šlaitų su restoranais ir lunaparkais Tagaitajaus mieste. Netoli Manilos – ~65 km, bet važiuoti pusantros valandso ar ilgiau. Tokia jau Lusono realybė.

Lusonas – tai lyg visas žemynas

Lusonas – viena įdomiausių pasaulio salų. Tiksliau, tai beveik žemynas – juk Lusone gyvena daugiau žmonių, nei visame Australijos žemyne, yra daugybė kalbų (Viganas, kalnai, Manila, Anchelesas – visi kalba skirtingomis kalbomis). Paplūdimiai ir kalnai, unikalios tradicijos ir šventės.

Bet Lusonas primena vaisių. Yra žievė – nelabai skani, užtat lengvai pamatoma ir pasiekiama. Tai – chaotiška Manila. Bet pralupk tą žievę – nuvažiuok 2 val., 5 val., 9 val. nuo sostinės – ir atrasi „skaniausius“ Filipinų perliukus. Jie – irgi Lusone.

O dėl to, kad važiuoti užtrunka, anie skanėstukai mažai atrasti: Filipinų ryžių terasos juk tikrai įspūdingesnės, nei Balio, bet kai nuo Balio terasų vos 40 km iki didelio tarptautinio oro uosto, kartais gali atrodyti, kad kiekvienai terasai tenka po kelis turistus. Ir dar kiti turistai ten sūpuojasi šlaituose virš terasų ant „instagraminėms“ nuotraukoms pastatytų sūpynių… To Lusone (dar) nėra. Ir net kavinės su gražiausiais vaizdais į terasas – labai vietinės, su vietos virtuve.

Kita vertus, yra ir kita medalio pusė: kartais Lusone lydi jausmas „Tiek važiavus, tikėjausi kažko daugiau“. Pavyzdžiui, taip jautėmės Sagadoje – na, karstai ant uolų įdomūs, bet kokiame Indonezijos toradžų krašte dar įspūdingesnės laidojimo tradicijos ir lengviau pasiekiamos, ir aiškiau pristatomos. O čia dar visą dieną teko važiuoti į Sagadą, paskui dieną važiuoti iš jos…

Kiekvienam savo!

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Filipinai – 7614 tropinių kalnuotų salų grandinė žydrose karštose jūrose Ramiojo vandenyno pakraštyje.

Filipinai lengvai gali pasirodyti pati “saviausia” iš visų Azijos šalių. Barokinės katalikų bažnyčios, meilė krepšiniui, anglų kalba…

Bet Filipinai – ir labai kitokie. Į autobusus virtę kariniai džipai. Taifūnai, ugnikalniai, žemės drebėjimai ir besišypsantis susitaikymas su Dievo valia. Šimtai tautų, begalė tradicijų. Kruvinai švenčiamos Velykos ir gaidžių kovos. Ir čia – tik Filipinų paviršius.

Per kelias keliones apkeliavome visus Filipinus – laivais, automobiliais, džipniais, lėktuvais. Taigi, kuo Filipinai ypatingi, kas ten gražiausia?

Keturi Filipinų salynai

Tradiciškai Filipinai skirstomi į tris (ar keturias) salų grupes, kurių kiekvienoje gamta ir atmosfera smarkiai skiriasi:

Lusonas yra didžiausia Filipinų sala (didesnė už Lietuvą) ir jos gamta – pati didingiausia. Salos centre – didelis kalnynas su žygių takais, pietuose iš ežero styro Talo vulkanas. Tiesa – Lusone žmonių gyvena 52 mln. ir tankumas milžiniškas (10 kartų didesnis, nei Lietuvoje), tad “laukinės gamtos” nelabai yra, o prie gražiausių gamtos vietų sukūrimo irgi prisidėjo žmogus. Tai – nuostabieji ryžių terasų “amfiteatrai” ar uolos, aplipdytos karstais (taip laidojama Lusono kalnuose). Kai kuriuose kalnų regionuose žmonės labai “tradiciški”: rengiasi tautiniais rūbais, tiki į pagoniškus dievus. Tačiau Lusone – ir Filipinų sostinė Manila, 20+ mln. gyventojų superdidmiestis. Taip pat Lusone ir Viganas – gražiausias Filipinų miestas.

Visajai – tai vidutinio dydžio ir mažyčių salų grandinė, kurias skiria sąsiauriai. Sėdėdamas vienos salų smėlėtame paplūdimyje (ar ant kalno) horizonte visuomet matai dar vieną ar kelias kitas salas – gali ten nuplaukti keltu, pesiversti per kalnus – ir vėl kitas sąsiauris, kita sala, kitoks saulėlydis į jūrą. Visajuose yra beveik visi pagrindiniai Filipinų kurortai: Borakajus, Boholas, Moalboalis ar Bantajanas, čia populiarus nardymas. Regiono širdis – Sebu didmiestis (3 mln. žmonių).

Mindanao – piečiausia ir mažiausiai užsieniečių atrasta Filipinų sala. Dydžiu ji primena Lusoną, žmonių ten – 25 mln. Yra ir kalnų (aukščiausias Filipinų kalnas – ten), ir milijoninių miestų, ir kurortų, bet kažkaip nėra nieko, kas būtų geriau, nei Lusone ar Visajuose, o keliautojų laikas ribotas, tai dauguma Mindanao ir nepasiekia… Be to, keliautojus atgraso istorijos apie terorizmą (apie ketvirtis Mindanao žmonių – musulmonai ir dalis jų siekia nepriklausomybės). Tačiau jei norisi pamatyti “neatrastus Filipinus”, tiesiog pagyventi šios šalies ritmu, nepritaikytu užsieniečiams – tai Mindanao yra gera vieta tam. Salos “sostinė” – Davao (2 mln.).

Palavanas kartais priskiriamas Lusonui, bet šiaip tai – kitas pasaulis. Tai – “Paskutinis Filipinų užkampis”, kur gyventojų tankumas – tarsi Lietuvoje ir todėl dar pilna “laukinių” miškų, mangrovių, palmių giraičių ir paplūdimių, kur būnant nesimato jokių namų, kelių ar žmonių. Ne visuose kaimuose net nuolat tiekiama elektra. Daugelis sutiktų filipiniečių sakydavo, kad Palavanas jiems – gražiausia Filipinų sala. Tokią nuomonę daugiausiai lemia dvi garsiausios Palavano vietos: El Nido salų archipelagas ir viena ilgiausių pasaulyje Puerto Princesos požeminė upė. Pastaruosiuose Filipinų gamtos stebukluose, tiesa, jau “tiršta” nuo turistų.

Filipinų gamta

Labiausiai Filipinų gamtoje žavi tas ryšys tarp uolėtų kalnų ir urvų, smėlėtų paplūdimių, žydros žydros jūros su koralais dugne ir žmonių pastangų šitokį nepatogų peizažą pritaikyti gyvenimui.

Įspūdingiausios gamtinės vietos Filipinuose (iš visų salų), mano nuomone, yra:

*Lusono kalnai ir ryžių terasos, ypač Batado ryžių terasos. Tūkstančius metų ūkininkai lygino kalnų šlaitus, kad galėtų auginti ryžius. Ištisi kalnai paversti plantancijomis. Į jas atsiveria nuostabūs vaizdai, po jas vyksta žygiai, jų apsupty stovi kaimai, daugybė kurių pasiekiami tik pėsčiomis (vietiniai taip tįsia ir prekes, baldus, viską). Ten gali pailsėti nuo civilizacijos.

*El Nido pakrantė ir gretimas aukštų uolinių salų archipelagas Palavane, pilnas slaptų lagūnų, urvų, tik iš jūros pusės pasiekiamų paplūdimių uolomis įrėmintų. Itin smagu ten plaukioti laivu, kajaku ir kitaip.

*Puerto Princesos požeminė upė Palavane. 8 km ilgio viena ilgiausių pasaulyje požeminių upių, pilna milžiniškų stalagmitų, stalagtitų ir cypsinčių didelių šikšnosparnių.

*Talio vulkanas Lusone – tiesiog nepakartojamas vaizdas stebėti nuo aplinkinių kalnų šlaito tą apvalų ežerą, o jo centre – salą su ugnikalniu.

Gyvūnai Filipinuose nedideli, bet įdomūs: krabukai paplūdimiuose, šikšnosparniai pakylantys iš olų, tarsyrai, nemaži driežai.

Filipinų miestai

Filipinų gamta turtinga, bet miesteliai ir miestai – skurdžiai vienodi. Iš pastatų vaizdo niekad nepasakysi, ar esi Lusono šiaurėje, ar Mindanao pietuose. Mažyčių namų barangajai, pastatyti be jokių architektų iš to, kas tik papuolė po ranka: medienos plokštės, šiferis, skarda, jei pasisekė – plytos. Viskas aptriušę, pažeista drėgmės. Keturių, šešių, aštuonių asmenų šeimos gali glaustis viename kambarėlyje, o antras kambarėlis būti šeimos parduotuvėlė, pardavinėjanti saldainius ir cigaretes po vieną ar 195 ml kolos buteliukus. Arba kavinukė, kur už eurocentus gali nusipirkti “neribotai ryžių” (unli rice). Ar geriamo vandens automatas. Atrodo, kas antra filipiniečių šeima turi kokį smulkų versliuką… Rajonus kerta upeliai, kuriuose plūduriuoja į tiltus atsimušę dvokiantys šiukšlių kalnai. Šaligatviai baigiasi, atsiremia į duobę ir tenka išeiti ant važiuojamosios kelio dalies. O virš rajonų driekiasi susimazgiusios “laidų špūlės”. Jos nukrenta, jas užkabina sunkvežimiai ir štai koks rajonas lieka be elektros…

Kokioje Lotynų Amerikoje taip atrodo lūšnynai, pamatęs panašų vaizdą nosies ten nekiši (nesaugu) – bet Filipinuose tai eiliniai rajonai. Išskyrus didžiausius didmiesčius, Filipinuose socialinės atskirties nesimato: visi gyvena “paprastai”, “vienodai”. Štai galvojome, kad kalbame su viešbučio tvarkytoju, o pasirodo tai – viso nemažo viešbučio savininkas. Pagal aprangą neatskirsi. Filipiniečiai didžiuojasi savo rajonais: “Sveikiname atvykus į Barangajų nr. 450” – skelbiama nuo pastatytos gražios arkos.

Nelegalių lūšnynų Filipinuose irgi yra, bet jie atrodo dar liūdniau.

Su tokia skurdžia realybe kaip niekur pasaulyje kontrastuoja prekybos centrai. Ne šiaip sau kokie – Lietuvoje tokių didelių ir puikių neturim. Jie – tvarkingi, švarūs, didžiausieji jų – ištisi kompleksai su parkais ant stogo ar net bažnyčiomis. Iš 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų net 4 stūkso Filipinuose (trys Maniloje, vienas Sebu)! Štai net ir koks už Vilnių ne taip smarkiai didesnis Kagajan de Oro miestas turi 33-iąjį pagal dydį pasauly prekybos centrą, dydžio sulig trim Vilniaus “Akropoliais”, ir tai net nėra vienintelis prekybos centras tame mieste… Filipiniečiai prekybos centrus, sako, labiausiai myli dėl kondicionierių: juk namie daugelis neturi, temperatūra siekia +35, o prekybos centruose tvyro prabangi vėsa. Bet ne tik pasivaikščioti ten ateina: perkančių tiek, kad šeštadienį prie didžiausių prekybos centrų restoranų susidaro eilės. Ir prekės ten jau “mūsiškos”, pakuotės didelės. Vietiniai sako, kad daug ten išleidžiamų pinigų atsiveža ar atsiunčia užsieniuose dirbę filipiniečiai. Keista matyti tokius spindinčius prekybos centrus kur aplink būriuojasi ir gatvėse prausiasi elgetos!

Iš senesnių įdomesnių pastatų geriausiu daugelyje miestų geriausiu atveju likusi kokia katalikų bažnyčia, na dar vienas kitas apgriuvęs medinukas (kiek laiko dar stovės?). Kaltininkų čia daug. Antrasis pasaulinis karas – Filipinuose tada susirėmė Amerikos ir Japonijos pajėgos. Visokiausi žemės drebėjimai, taifūnai, gaisrai. Ir žmonių požiūris: Filipinuose normalu girdėti “Čia stovėjo XVIII a. rūmai, bet juos nugriovė ir pastatė šitą”.

Ilgiau pabuvęs Filipinuose, miestus po truputį pradėjau skirti. Ne pagal gatves ar pastatus. Pagal transportą. Štai viename mieste “autobusai” – tai prailginti ir visaip išdažyti kariniai visureigiai (klasikiniai džipniai), kitame – tam tikro modelio sunkvežimiukai, trečiame – jau kito modelio ir labai ilgi, ketvirtame – prailginti mikroautobusai, penktame – motorelos (motociklas su prikabintu keleivių kėbulu gale), šeštas jau, žiūrėk, mėgina diegti “modernius kiniškus” autobusus. Tiesa, visų jų esmė ta pati, visi liaudyje vadinami “džipniais”, sėdima išilgai, o įlipus reikia per visus kitus keleivius “pasiųsti” mokėjimą vairuotojui.

Skiriasi miestuose ir “lengvieji taksi” (triračiai): paprastai tai motociklai su priekabomis šone, bet kiekviename mieste tos priekabos skiriasi, nes gaminamos kažkur vietiname garažiuke. Kai kur vežiojama ir paprastais motociklais ar net karietomis.

Didžiausi miestai (Manila – ~24 mln., Sebu – ~3 mln., Davao – ~2 mln.) panašiai vienodi, kaip ir mažesni. Tik pačiuose didžiausiuose tarp tų mažyčių namų rajonėlių šen bei ten styro ir daugiaaukščiai – kuo didesnis miestas, tuo daugiau. Daugiaaukščiai daugiabučiai, tiesa, tokie lyg aviliai iš mažiausių butų, kokius tik esu kur nors matęs. 23 kv. m butas čia gali būti pristatomas kaip “erdvus”, o į 32 kv. m tilpti trys kambariai (ir, aišku, didelė šeima). Keliaudamas ilgesnį laiką paprastai ir dirbu iš tų šalių, ieškau kiek didesnių butų, bet Filipinuose tokių nėra arba brangūs: tiesą pasakius, viešbučių kambariai dažnai net didesni už butus.

Tačiau taip yra visur Filipinų miestuose. Tokie pat užgrūsti oro uostai, stotys, viskas. Tiesa, pabuvęs Filipinuose supranti, kad gal tos milžiniškos erdvės žmogui ir nėra būtinos: na, kiek gi reikia, prisėsti, atsigulti… Kiekvienas save gerbiantis barangajus turi krepšinio aikštelę, gal net dengtą, apšviestą, ir ten visuomet kas nors žaidžia. Filipiniečiai krepšinį myli net labiau nei lietuviai, o elitinė lyga žaidžia arenose, gerokai didesnėse už mūsų Žalgirio areną ir serga ne mažiau aršiai (buvau pasižiūrėti vieno iš trijų kasmetinių sezonų ketvirtfinalio). Atrodo, kodėl būtent krepšinis? Jų ūgis – žemas, tad net turėdami 110 mln. pasaulinėj sferoj nieko nepasiekė. Teko girdėti teoriją, kad čia irgi kaltas erdvės trūkumas: krepšinio aikštelė užima mažiau vietos, nei futbolo stadionas, o “žemiausiame lygyje” pakanka pakabinti krepšį skersgatvyje.

Visuose Filipinuose tėra vos keli verti dėmesio, “kitokie”, miestai ar didmiesčių rajonai.

Tai – Viganas, kurio per stebuklą nesumbombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą (nes japonai patys pasitraukė). Jo senamiestis – tikras ispaniškai-kiniškos architektūros lobynas su langų “stiklais” iš kriauklelių. Jis – visad pilnas filipiniečių turistų, juk daugeliui tai – vienintelis būdas pamatyti “istorinį vakarietišką miestą”.

Tai – keli Manilos rajonai, ypač Manilos senamiestis Intramuros (jis buvo sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, bet vienintelis Filipinuose pilnai atsatytas) ir visų Filipinų komercinės širdys Makati bei Bonifacio, kuriuose gyvena daugelis į Filipinus atsiųstų vakariečių darbuotojų, yra tarptautinių kompanijų atstovybės, ambasados ir atmosfera vietomis tokia japoniškai-korėjietiška.

Tai – Anchelesas, gimęs šalia buvusios JAV karo bazės. Jis garsėja savo prostitutėmis: niekur kitur pasaulyje nemačiau vietos, kur sekso turizmo šitiek daug, turistai – tik vyrai, moterys – tik vietinės… Tiesa šį “raudonųjų žibintų rajoną” supa labai tikintis miestas, pilnas bažnyčių ir įspūdingai (kruvinai) švenčiantis Velykas (su tikru “Jėzaus” nukryžiavimu). Sunku patikėti, kad paprastu triračiu motociklu gali per keliolika minučių nuvažiuoti tarp tokių dviejų skirtingų pasaulių.

Kažkiek išskirtinis ir Iloilo su savo trupančios didybės cukraus magnatų dvarais.

Filipinų kurortai ir klimatas

Kiekvienas žino Indonezijos Balį ar Tailando kurortus, bet filipinietiški kol kas ne tokie žymūs. Manau tai laiko klausimas. Temperatūra Filipinuose kiaurus metus panaši: šalčiausia sausį +30 dieną ir +24 naktį, o karščiausia balandį +34 dieną ir +27 naktį. Liūčių sezonas – nuo birželio iki spalio.

Štai geriausi Filipinų kurortai:

Borakajus (Visajai) – pats masiškiausias Filipinų kurortas. Nedidelės salos širdis yra 4 km ilgio idiliškas Baltasis paplūdimys, kuris kartu – ir pagrindinė gatvė. Į jį atsiveria parduotuvių, restoranų fasadai, čia pinamos kaselės ir kviečiami turistai į galybę vandens pramogų: nardymą, šalminį nardymą (kur tiekiamas deguonis iš viršaus), plaukimą tradiciniais taškančiais paraw laivais (ypač saulėlydžio stebėti), vandens motociklus, irklentes, valtis stikliniu dugnu, skrydį paskui laivą su parašiutu ir t.t.

Panglao (Visajai) – viena šios salos dalis lyg miniborakajus (Alona Beach), o toliau – atokesni viešbučiai ir paplūdimiai, į kuriuos tegali nuvažiuoti triračiu ar motociklu. Panglao sala tiltu sujungta su didesniu Boholu, kuriame – šiek tiek “nekurortinių” lankytinų vietų (fotogeniškų formų Šokolado kalnai, mažiausių pasaulio primatų tarsyrų gyvenamoji vieta).

El Nido (Palavanas) – gražiausias savo gamta ir labiausiai pagyromis apipintas Filipinų kurortas. Čia žaviausias ne pats miestelis (nors naktinis gyvenimas ten smagus) ir ne jo paplūdimiai, tačiau nuostabių, uolėtų salų salynas aplink: su “slaptomis lagūnomis”, tik iš vandens pasiekiamais paplūdimiais ir t.t. Tas salas gali matyti nuo kranto, bet dar smagiau ten plaukti laivu. Iš visų Filipinų kurortų būtent El Nido daugiausiai neazijiečių. Na, paplūdimius ar vandens pramogas gali rasti ir arčiau Europos ar Amerikos, bet būtent tokio kranto, salų kitur nėra.

Moalboalis (Visajai) mėgstamiausias tarp nardytojų, o ypač garsėja čia paukiančiomis sardinių masėmis, kurios matosi ir paviršiniams nardytojams. Matėme ir vėžlius. Su paplūdimiais čia sunkiau.

Bantajanas (Visajai) turi idilišką paplūdimį, kuriame dar turistų beveik nėra, bet tai gali pasikeisti.

Filipinų kurortuose būna trys didelės atostogautojų grupės. Patys filipiniečiai, kiti azijiečiai (kinai, korėjiečiai), bei vakariečiai (europiečiai, amerikiečiai). Jų įpročiai ir pamėgti kurortai skiriasi. Kaip atostogauja europiečiai, aiškinti nereikia: maudynės, deginimasis, įspūdingos gamtos paieškos, naktinis gyvenimas. O štai dauguma filipiniečių mėgsta šviesų kūną (paplūdimiuose sėdi pavėsyje ar naudoja juos tik praėjimui į laivą), jiems itin svarbu fotografuotis (net ant kokios irklentės, rodos, lipa vien dėl to), taip pat daugelis jų, salyno gyventojų… nemoka plaukti. Todėl kone visos pramogos orientuotos į nemokančius plaukti: plaukiama su gelbėjimosi liemenėmis ir, jei reikia, plaukikas patempia, analogiškai vyksta ir paviršinis nardymas. Net giluminis nardymas visur reklamuojamas “Neprivaloma mokėti plaukti!”. Kai aš pats nemoku plaukti, o žmona savo plaukimo jėgomis nepasitiki – mums labai patiko. Bet filipiniečius nustebinome irgi prašydami gelbėjimo liemenių: jie įpratę, kad “baltaodžiai plaukti moka”.

Skirtingų turistų pamėgti kurortai plaka skirtingais ritmais. Europiečių numylėtame El Nido, pavyzdžiui, barai atsidaro gerokai po pietų, o dirba per naktį. Tuo tarpu azijiečių ir filipiniečių pamėgtame Borakajuje jau ir 21-22 val. gyva muzika tilo, užtat nuo pat ankstyvo ryto viskas ūžė. Tokiu ritmu gyvena visi Filipinai: kai kurioms Azijos šalims būdingo “naktinėjimo” čia mažai.

Filipinų kultūra ir istorija

Filipinai – savotiškai dirbtinė valstybė. Juose gyvena daugybė tautų, kalbama daugiau nei 120 kalbų (didžiausios: tagalų – 25%, sebuanų – 23%, ilokų – 9%, hiligainonų – 8%, varajų – 4%, kapampanganų – 3%). Filipinai yra viena šalis tik todėl, kad juos kolonizavo – ir į vieną koloniją apjungė – Ispanija (valdė nuo 1565 m.).

Ispanija Filipinuose pasėjo ir katalikybę, pristatė barokinių bažnyčių, įtvirtintų taip, kad atlaikytų žemės drebėjimus. Išskyrus pačius pietus (musulmoniški) ir atokius kalnų kaimus (pusiau pagoniški), Filipinai nėra tiesiog “dar viena katalikų šalis” – šiandien tai pati katalikiškiausia šalis pasaulyje apskritai. Katalikybė čia nėra tik tradicija, kaip Europoje: bažnyčiose nuolat vyksta vienos sausakimšos mišios po kitų, gatves ar džipnius puošia reklamos “Kalbėk su manim. Dievas”, “Ką tau duoda Dievas [sąrašas]”, “Kasdien kalbėk rožančių” ir panašios (jas kabina religingi katalikai), politikai savo rinkimų agitacijose prisistato kaip “dievobaimingi” (rinkėjui tai svarbu), o per Gavėnią restoranai siūlo pasninko meniu.

Įprasti mano regėti Filipinų vaizdai ir garsai: pravažiuodamas bažnyčią, džipnio vairuotojas persižegnoja; prieš skrydį keleivis gretimoje kėdėje meldžiasi; autobusų stotyje per garsiakalbius paleidžiama malda; prie bažnyčių kabo kelio ženklai “Mišių metu nesignalizuoti”; žiūrėtame Filipinų filme “auksinis jaunimas” kviečia į savo vakarėlius kunigą Biblijos skaitymui; mums išnuomotas automobilis buvo iš karto su pakabintu kryželiu ant veidrodėlio. Gausu milžiniškų naujų bažnyčių, religinių skulptūrų (beje, daug Kristaus skulptūrų, pastatytų pagal Vilniuje kabantį Dievo gailestingumo paveikslą). Religinės skulptūrėlės (kurioms žmonės noriai meta aukas) stovi ir prekybos centruose ar laivuose. Esame įpratę prie tokio religingumo musulmonų kraštuose – o čia katalikų!

Filipiniečiams labai svarbūs religiniai ryšiai, kurie kuria šeimų aljansus. Kai kurie vaikai turi daug krikštatėvių, o “rimti veikėjai” gali turėti ir tūkstantį krikšto vaikų, kuriems padės, tarkime, rasti darbą, mainais tikėdamiesi tam tikro lojalumo. Svarbi giminystė, draugų kompanijos (barkados) – filipiniečiai nemėgsta būti vieni ir normalu, kad padeda saviškiams. Kas mums gali atrodyti korupcija, čia – norma: pavyzdžiui, kiekvienas miestas ir regionas turi savo “politines dinastijas”. Tas pačias pavardes matai savivaldybės, merų, senatorių sąrašuose, garsiausios giminės net turi savo muziejus. Juose – net apie kontroversiškesnes šeimas pasakojama taip, tarsi visi jų atstovai būtų buvę utopijoje gyvenę šventieji (pvz. apie Markosų šeimą, iš kurios kilęs diktatorius Ferdinandas Markosas). Savame mieste, regione, saloje, savomis lyderių šeimomis tikima, pasitikima ir nebent laikinai nusivylus išrenkamas koks “politikas iš šalies”, o paskui, žiūrėk vėl grįžta tos pačios pavardės, tik gal jau iš kitos kartos (štai 2022 m. prezidentu išrinktas Ferdinando Markoso sūnus). Iki šiol Filipinuose gimstamumas nemažas – dabar nukritę iki ~2,5 vaikų vienai mamai, bet apie ~1990 m. dar buvo ~4,5, tad jaunų žmonių labai daug.

Iš katalikybės Filipinuose gimė ir tokios tradicijos, kurios jau net pačiai katalikų bažnyčiai atrodo per radikalios. Po Filipinus keliavome Velykų savaitės metu. Bet Filipinuose svarbiausia šventė ne Velykos, o didysis penktadienis – tada niekas nedirba. Kai kuriuose regionuose (ypač Pampangoje aplink Ancheleso miestą) tada vyksta senakulo Kristaus kančios vaidinimai – Kristų vaidinantis aktorius iš tikrųjų nukryžiuojamas! Be to, ištisos minios vaikšto nuo bažnyčios prie bažnyčios basomis karštu asfaltu plakdamiesi sau nugaras iki šios virsta kruvina mase (atgailauja už nuodėmes). Katalikų bažnyčia tai kritikuoja, tad “save kankinantieji” tądien į bažnyčias nelenda: griūva kryžiumi, meldžiasi prie durų. Dalyvavome ir nuosaikesnėse tradicijose: Kristaus laidotuvių procesijoje, Kristaus ir Marijos susitikime (salubong), kai jųdviejų statulos klajoja (su ištisom miniom iš paskos) miesto gatvėmis, kol susitinka priešais bažnyčią. Mišiose kiekvieną šventosios savaitės dieną buvo vis kitoks aprangos kodas (spalva). Kalbamas kryžiaus kelias einant per 7 bažnyčias. Taip pat kolyčiose visą savaitę dieną-naktį skaitomas filipinietiškas veikalas apie Kristaus gyvenimą Pasyon.

Beje, nors šalis religinga, čia itin gausu vadinamųjų ladyboy – “trečiosios lyties”, vyrų, besirengiančių kaip moterys, bet dažniausiai nelaikančių savęs moterimis ir nesikeičiančių lyties “pilnai”. Jų Filipinuose regėjau daug daugiau, nei Tailande, kuris jais garsėja, ar bet kur kitur pasaulyje. Visokie vestuvių fotografai, dizaineriai, grožio salonų darbuotojai – beveik vien jie/jos.

Savitos ir Filipinų laidojimo tradicijos: kas išgali čia pastato savo mirusisiems ištisus namus su tualetais, net antrais aukštais. Ten patys atvyksta per Vėlines, praleidžia naktį. Kitu metu kapą prižiūri samdytas prižiūrėtojas: pas skurdesnius gal ateina kartą per savaitę, o pas turtingesnius, būna, ir tikrąja to žodžio prasme gyvena kape-name.

Daugelio filipniečių ir pavardės ispaniškos, nes ispanai jas teikė taip: konkrečiam miestui priskirdavo ispaniškas pavardes iš tam tikros raidės ir gyventojai turėdavo rinktis. Vardai, tuo tarpu, filpinuose dažnai keisti, be to, prisiimamos ir keistos pravardės, kurios tarsi pakeičia vardus. Štai Filipinų prezidentas Markosas visur pasirašinėja kaip Bongbongas.

XIX a. pabaigoje Filipinai ėmė siekti nepriklausomybės, bet nebuvo lemta: 1898 m. Filipinus iš Ispanijos tiesiog nukariavo JAV. Mėgstama sakyti, kad “Filipinai kelis šimtmečius gyveno vienuolyne, o tada kelis dešimtmečius – Holivude”. Iš JAV Filipinai perėmė universitetų brolijas, masonus, Rotary: šitų organizacijų simbolių ir šūkių Filipinuose dabar daugiau nei pačiose JAV.

Po “Holivudo” prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, atėjo japonai (1941-1942 m.), tada vėl JAV (1944-1945 m.). Bet tuo metu imperializmas pasaulyje jau nyko ir JAV pagaliau suteikė Filipinams nepriklausomybę.

Nepriklausomi Filipinai pagrindine kalba pasirinko tagalų kalbą, nors šiaip ja kalbėjo tik 25% žmonių (aplink Manilą Lusone). Sebuanų kalba kalba panašiai tiek ar net daugiau filipiniečių. Realybėje liko svarbi anglų kalba, atėjusi iš kolonistų amerikiečių: Filipinuose labiau nei kur kitur Azijoje vietiniai ją moka ir, tiesą pasakius, tikriausiai angliškai lengviau susikalbėti nei bet kuria viena Filipinų kalba (tagalų irgi ne visi gerai moka anapus tagalų tėvynės). Korėjiečiai netgi masiškai važiuoja į Filipinus pigiai mokytis anglų kalbos.

Net kalbėdami savo kalbomis filipiniečiai nuolat “persijunginėja” į anglų kalbą ir atgal. Ne tai, kad įterpia žargoninį žodį: tiesiog gali būti trys ištisi sakiniai angliški, tada trys – tagalų kalba. Tiesa, filipiniečiai tada galvoja, kad visi taip šneka, ir gali taip kalbėti net ir su užsieniečiais. Pvz. “angliškos mišios”, kurias lankiau Pampangos regiono bažnyčioje atrodė taip: angliškas mišiolas, pamokslas – tagalų kalba (bet jei cituojamas Jėzus – tai anglų kalba), giesmės – kapampanganų kalba, bet “Aukojame” tagalų kalba. Taip kalbama Filipinuose!

Anglų kalba ir darbštumas suteikė Filipinams galimybę eksportuoti… pigią darbo jėgą. Vieni dirba užsieniečiams pačiuose Filipinuose, kur pasaulinės kompanijos steigia skambučių centrus anglakalbėms šalims aptarnauti, buhalterinės apskaitos padalinius, iš Filipinų veikia daugybė virtualių kazino. Kiti dirba užsienyje: tarnaitės Singapūre ir Honkonge; statybininkai Persijos įlankos šalyse; artistai Japonijoje; manikiūrininkės JAV. Ir, turbūt, svarbiausia – jūreiviai. 30-40% visų pasaulio jūrininkų – filipiniečiai.

“Filipinietis emigrantas” (balikbajanas) yra tapęs tikru nacionaliniu didvyriu – juk tiek siunčia pinigų savo šeimoms, tėvams, paliktiems Filipinuose vaikams. Pamenu, EXPO 2020 parodoje Dubajuje Filipinų paviljonas vienintelis koncentravosi ne į technologijas ar turizmą, o į savo emigrantus. Jiems oro uostuose yra atskiros eilės (dar suskirstytos į “emigrantai jūrininkai” ir “emigrantai, dirbantys žemėje”), muziejuose ar kai kuriuose viešbučiuose – atskiros nuolaidos. Balikbajanams leidžiama be mokesčių parsivežti tam tikro dydžio dėžę daiktų – tai vadinama balikbajano dėže ir net tapo bendriniu žodžiu (“mūsų spintoje telpa dvi balikbajanų dėžės”). Filipinų kine didžiulė dalis filmų yra apie emigrantus. Lietuvą vadiname emigrantų šalim, bet pagal tai, kaip tai matoma viešumoje, mums toli iki Filipinų. Filipiniečius imigrantus myli ir juos priimančios šalys. Jie darbštūs ir dirba, jie dažniausiai emigruoja teisėtai ir nemėgina apsimesti pabėgėliais. Visiems išeina į gera: filipiniečiai uždirba daug daugiau, nei pas save, o užsieniečiai moka daug mažiau, nei mokėti “savam”.

Neretai būna taip: palikusi savo vaikus seneliams, filipinietė važiuoja dirbti aukle į kokį Dubajų arabų vaikams, kad siųstų namo pinigus, už kuriuos jos pačios vaikai gaus geresnį išsilavinimą ir išvažiuos jau ne kaip juodadarbiai, o kaip kokie daktarai į JAV…

Dar viena filipiniečių “žmonių eksporto” rūšis – žmonos. Niekur kitur pasaulyje nemačiau daugiau tokių porų – ~50-70 m. baltaodis vyras ir ~20-40 m. filipinietė moteris. Dalis jų išvažiuoja į Europą ar Ameriką, bet nemažai ir vyrų atvažiuoja į Filipinus, “žmonos tėvynę”, pavyzdžiui, pigiai pensijai. Kai kurie pabuvę santykiuose metus-kitus išvažiuoja toliau. JAV kariai (tiek baltaodžiai, tiek juodaodžiai) taip Filipinuose paliko ~50000 “maišytos rasės” vaikų, dabar vadinamų amerazijiečiais.

Populiariausia Filipinų sporto šaka – krepšinis (ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena yra Filipinuose). Tiesa, jis čia savitas – dalis taisyklių kaip NBA, dalis – kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos (pvz. klubai atstovauja ne miestus, o kompanijas, ir visi žaidžia paeiliui tose pat arenose). Filipinų lyga – antra pagal senumą pasaulyje profesionali krepšinio lyga po NBA.

Sportui prilygsta ir grožio konkursai – čia jie be galo rimtas reikalas, yra ištisos tarpusavy konkuruojančios “piramidės” (miestų, regionų, šalies konkursai), tačiau bet kuriame rimtesniame nugalėjusi moteris gali tikėtis iki gyvenimo galo turėti “grožio karalienės” titulą, kuris stums ją į priekį karjeroje ir gyvenime.

Antra pagal populiarumą Filipinų sporto šaka – gaidžių peštynės. Kiekvienoje savivaldybėje yra gaidžių arena, kur žmonės atveda savo ilgai augintus kovinius gaidžius. Šiuos matai visur – gryname ore narvuose palei kelio. Štai vienas parištas prie pikapo, štai koks turtuolio kapo prižiūrėtojas atsivedė dienai savo gaidį į kapą… Pagrindinė esmė ten – lažybos (atėjusius visi skatino lažintis), jos trunka dar ilgiu nei pati kova. Daug lemia sėkmė: gaidžiai “apginkluojami” “durklais” ir vienas kuris greit paskerdžia kitą. Skamba žiauriai, bet iš tikro viskas taip greita, kad ne ką tesiskiria nuo tiesiog paskerdimo. Pralaimėtoją šeimininkas suvalgo: Filipinai nėra tokia turtinga šalis, kad čia kas būtų tik “dėl pramogos”, greičiau gal iš poreikio turėti vištienos žmonės kažkada dar sau pasidarė pramogą. Žmogui iš Europos turbūt atrodo keista, kaip filipiniečiai myli, popina gaidį it naminį gyvūnėlį, myli ir juo didžiuojasi, o paskui lengvom rankom atneša į mirtiną kovą.

Na, bet Filipinuose mirtis visada arčiau, nei pas mus. Net ir žmonių mirtis. Ji surprantamesnė.

Filipinų nelaimės

“Bahala na” – populiarus fatalistiškas filipiniečių posakis (“Kas bus tas”).

Ir kaip kitaip, kai Filipinai – šitokia nelaimių talžoma šalis. Ugnikalniai, žemės drebėjimai, taifūnai, milžiniški gaisrai, transporto nelaimės – girdėjau gerą mintį, kad “atsigavimas po nelaimių” yra tiesiog populiariausia žinių tema, nes bent kelios Filipinų dalys nuolat atsigauna po kokios nelaimės.

Štai kas įvyko Filipinuose per du mėnesius 2022 m., kai keliavome ten pirmąjį kartą:
*Smogė tropinė audra Megi/Agaton (~300 žuvusiųjų, iš kurių nemaža dalis nuo 210 namų palaidojusios nuošliaužos, be to, audra pradangino elektrą dienų dienoms ne vienoje saloje).
*Veržėsi Talio vulkanas, dėl ko evakuoti aplinkiniai kaimai.
*Sudegė maršrutinis laivas iš Polilo į Lusoną (7 žuvusieji, 23 sužeistieji).
*Sudegė miesto kvartalas Maniloje (8 žuvusieji, vietos laikraščio straipsnyje minimi skaičiai “sudegė 10 namų, 20 žmonių liko benamiais, nuostolis 20000 pesų [400 eurų]” puikiai atskleidė, kiek mažai turto turi daugelis filipiniečių).
*Sugriuvo svarbus automobilių tiltas Bohole dėl dar 2013 m. per žemės drebėjimą patirtų pažeidimų (4 žuvusieji, 23 sužeistieji, tarp jų – turistai; greta buvo statomas naujasis, bet taip ir nespėta atidaryti laiku).

Be to, visur kur regėjau buvusių nelaimių ženklus. 2021 m. gruodį praūžęs uraganas Odetė buvo daug ką apgriovęs – nors nuo jo jau buvo prabėgęs pusmetis. Ir prie krioklių tako nebuvo, ir Sipatano tiltų Bohole. Net Sebu didmiestyje buvo daug pastatų nuplėštais fasadais, įskaitant mūsų viešbutį. Atsistatymas lėtas. “Telefonas ir internetas iki šiol neveikia” – sakė muziejaus Sebu šeimininkė. Kitur buvo vietų be elektros. Dažno Filipinų gyventojų Facebook gali rasti vaizdus, kaip taifūnas siaubia jų ne itin kokybiškai pastatytą namą. Straipsniai apie kiekvieno miesto istoriją pasakoja apie katastrofas.

Mačiau ir kitų nelaimių palikimą: sudegusį kvartalą Iloilo (tie tankiai sustatyti degių medžiagų namai pleška taip smarkiai ir niekuomet nesudega tik vienas).

Filipinų žiniasklaida netgi nekreipia į tai daug dėmesio – katastrofai su kokiais 10-20 žuvusiųjų, kuri mūsuose sukeltų rezonansą metų metams (teismai ir t.t.), čia skiria tik nedidelį straipsnelį. Tik didžiausios gamtinės nelaimės sulaukia kažkiek daugiau dėmesio. Neįtikėtina, bet apie daug nelaimių informaciją pastebėdavome Lietuvos ar JAV žiniasklaidoje, o ne iš Filipinų žiniasklaidoje, kurią irgi keliaudamas sekiau.

Kalbintas triračio taksi vairuotojas baisiai peikė savo kolegą, kuris važinėja su savo žmona: “Tai patekę į avariją abu užsimuš, kas vaikus augins?”, tarsi tai būtų laiko klausimas. Paskui rodė savo randus ir pasakojo, kad tiek jis, tiek keleivis buvo smarkiai sužaloti – bet pasidžiaugė, kad nelaimės kaltininkas nuostolius atlygino. Į saugumą Filipinuose tiesiog nekreipiamas dėmesys: štai važiuoja vienu motociklu penkių asmenų šeima, su vaiku, pasodintu ant vairo. Kartą motociklininkas-taksistas gale vežė mus abu. Kai pamatė policiją, paprašė Aistę užsidėti šalmą – nes turėjo tik vieną. Man sakė: “Tau, kadangi sėdi per vidurį, nereikia”.

Filipinuose įvyko ir kai kurios didžiausių istorinių nelaimių. Daugiau nei 4500 žmonės 1987 m. žuvo nuskendus laivui “Dona Paz” – tai didžiausia jūrų nelaimė istorijoje (trys “Titanikai”!). 2012 m. taifūnas Bofa pražudė ~2000, 2013 m. Haijanas ~7000 ir t.t.

Bent jau nusikalstamumo atžvilgiu Filipinuose situacija nebloga, nors tai nėra supersaugi šalis. Tiesa, atskridęs į Manilą, per pirmas pora dienų susidūriau su keliais iš eilės apgavikais: nuo metrą jungti atsisakiusių (ar greičiau besisukusį metrą turėjusių) taksistų iki policininko, kuris, paklaustas “Kur čia bilietų kasa į krepšinio areną?” ėmė organizuoti nelegalų bilietų pardavimą už keliagubą kainą (atsisakėme ir patys paskui radome kasą). O palei kelius Maniloje puikuojasi užrašai “Šis sklypas neparduodamas”, nes būna apgavikų, kurie mėgina “parduoti” atsitiktinius sklypus geroje vietoje.

Bet, pasirodo, tokie dalykai apsiriboja vietomis, kur baltaodžių daug, o tokių vietų Filipinuose dar labai mažai. Kitur filipiniečiai labai sąžiningi – taksistai jungdavo metrą, o skurdaus rajono kavinėje palikus daiktą vietiniai atbėgo iš paskos jį nešdami. Ir kainos atvykus iš Europos juokingos, ir tik mažai kur jos specialiai pakeliamos užsieniečiui. Anuose kraštuose su užsieniečiais filipiniečiai išvis nesusidūrę – kai kurie prašo kartu nusifotografuoti, bet šiaip, palyginus su kokia Indonezija, dauguma baikštūs ir tik stebi iš tolo (kurorte mačiau netgi ženklą “Nesistebeilykite į turistus”).

Sakoma, kad vakariečiai sąžiningesni žodžiu, nei raštu (meluoti į akis nenori, o pvz. visokios reklamos nebūtinai sako tiesą), o filipiniečiai – atvirkščiai. Jie labai nenori pasakyti į akis nieko galimai nemalonaus ir kartais geriau meluos “ne iš piktos valios”.

Taip pat, Filipinuose įprasta viską tikrinti, kad neapgaudinėtum. Viešbučiuose po išsiregistravimo prieš atiduodami užstatą patikrins, ar nepaėmei kokio rankšluosčio. Paimdami mokėjimą garsiai pasako, kiek paima (kad nekiltų ginčas). O norint Manilos metro naudotis nėščiųjų vietomis, rašo, “reikia parodyti ultragarso nuotrauką”. Iš pradžių gali atrodyti keista, bet kelias apgavystėms užkardomas.

Viena Filipinų saugumo išimtis – politika. Filipinuose gausu politinių nužudymų. Net Manilos oro uostas pavadintas Ninojaus Akino garbei – politiko, kuris nužudytas… tame oro uoste. Iki Rodrigo Dutertės prezidentavimo (2016-2022) filipiniečiai skundėsi narkomanų keliamais nusikaltimais, tačiau šis politikas sudavė narkotikams neregėtą smūgį ir dauguma filipiniečių juo itin didžiuojasi. Tiesa, Vakarų “žmogaus teisių aktyvistams” tas karas nepatiko, nes tai ir buvo karas: per policijos operacijas nužudyta daugiau nei 6000 narkoprekeivių, narkomafijozų ar eilinių narkomanų. Bet Filipinai – kita kultūra ir žmogaus teisės suprantamos kitaip.

Visgi Filipinai – labai demokratinė šalis, tą tradiciją “paveldėjusi” iš JAV. Ir ten tikrai nėra visokių diktatūroms įprastų ribojimų: žmonės noriai kalba apie politiką ir bet kokiom kitom temom, visur galima fotografuoti ir filmuoti, nėra rimtų ribojimų dronams (apskritai Filipinuose gal mačiau daugiau dronų nei kur kitur).

Kaip keliauti po Filipinus?

Keliavimas po Filipinus yra labai lėtas. Atrodo, atstumai žemėlapyje nedideli – bet, kaip bevažiuotum, užtruks ilgai. Tik aplink Manilą yra magistralių (mokamų ir brangių), o kitur nelygūs keliai sukinėjasi per begalinius miestelius, pilnus džipnių, motociklų, triračių, kurie gali būti užstatę pusę kelio, vaikštančių žmonių ir laukinių šunų. Dar lėčiau, jei kelias vingiuoja serpantinais per kalnus, kur pusę kelio gali būti prieš daug mėnesių užvirtus nuošliauža ir niekas nieko nedaro, nes kita pusė – laisva (ką daryti susitikus automobilį iš priekio, reikia spręsti patiems). Vietomis kelias gali “dingti”, pasidaryti negrįstas – kaip parodė patirtis, verta tikrinti keliose GPS programose, nes ne visi keliai pažymėti.

Automobilis yra greičiausias būdas keliauti, nors ir ne “silpnų nervų vairuotojams” (be to, autonuoma Filipinuose brangi). Taip apvažiavome Lusoną ir Sebu salą. ~300 km nuo Ancheleso iki Vigano juo gali nuvažiuoti per ~6 val., bet kalnuose blogiau: nuo Sagados iki Batado ryžių terasų 80 km važiuojama apie 3 val.

Dar lėčiau autobusais. Autobusas iš Kagajano de Oro į Davao (Mindanao sala) 280 km (arčiau nei Vilnius-Klaipėda) įveikė per… 9 val. 20 min. (laiko pridėjo ir stabčiojimai stotyse). Autobusai šiaip būna kelių rūšių – brangiausi (nors vis tiek pigūs) kondicionuojami, pigesni atidarytais langais. “Vietiniai autobusai” (iki kelių val. atstumams) – tai paprastai džipniai (prailginti džipai, kuriems pradžią davė JAV armijos per Antrąjį pasaulinį karą palikta technika). Užsipildžius vidui, jais važiuojama net ant stogo.

Tarp salų kursuoja laivai. Lėčiausi keltai, gabenantys ir automobilius (tiesa, juose smagu sėdėti denyje stebint praplaukiamas salas). Dvigubai greitesni ir brangesni keleiviniai laivai, kur sėdima viduje salone. Dar yra bangkos – mažesni tradiciniai laivai su autrigeriais vietiniam susisiekimui. Kai važiuojama iš miesto vienoje saloje į miestą kitoje, būna galima nusipirkti “bendrą autobuso bilietą”, kur autobusas kelsis keltu. Taip ne visada apsimoka: ne tik dėl kainos, bet ir dėl laiko (yra buvę, kad autobusas nepateko į keltą ir laukė autobusų eilėje, kai tiesiog pėsčias būtum įlipęs).

Štai kelionė iš Borakajaus kurorto į Sebu (“oro keliu” vos 285 km ir į priekį nuskridome per mažiau nei valandą) atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus.

Tokiom aplinkybėm nieko keisto, kad turistui norisi negaišti laiko ir skristi lėktuvu. Tai paprasta iš Manilos, kažkiek – Sebu, bet šiaip oro kelių tinklas nėra labai geras. Jeigu žemės transportu gali nukeliauti per kokias 7-8 val., tai skrydžio, deja, nebus išvis (pvz. Manila-Viganas). O tarp mažesnių miestų dažnai tenka skristi per Manilą ar Sebu, kas labai gaišta laiką. Manilos oro uostas nepatogiausiai sutvarkytas iš visų tokio dydžio oro uostų, kokiuose buvau: keturi jo terminalai stovi toli vienas nuo kito, praktiškai tai tarsi skirtingi oro uostai: tarp jų, būna, tenka važiuoti taksi, prieš tai atstovėjus taksi eilę (nuo pirmojo iki trečiojo terminalų – 5 km, t.y. toliau nei nuo Vilniaus oro uosto iki Vilniaus senamiesčio). Taigi, persėdimui Maniloje reikia pasilikti laiko, jei teks keisti terminalą, o ir skrydžiai linkę vėluoti.

Sudėtingas transportas turi ir vieną pliusą – vietos, į kurias nuvažiuoti sunkiau, nėra “užgultos” turistų. Na, pvz., Viganas – būtų vertas dėmesio, bet gaišti 10 val. kelionei autobusu iš Manilos į vieną pusę daug kas nesiryžta (realiai pirmyn-atgal “sudegintum” dvi atostogų dienas). Tad ten vyrauja filipiniečiai, kurie kelionėms po savo šalį turi daugiau laiko.

Miestų viduje viešojo transporto tvarka visur skirtinga, bet beveik niekur jokios informacijos nėra (reikia klausinėti žmonių ar žinoti, kur yra vairuotojo nuolat kaitaliojamose krypčių lentelėse esančios vietos). Tik Maniloje pastatytas metro (nors linijos eina toli gražu ne visur ir nėra patogios: pvz. norint važiuoti į kitą pusę dažnai reikia perbėgti judrią gatvę).

Kitur viešojo transporto pagrindas – džipniai ar sumodernintos jų versijos, galbūt motorelos. Greita taksi (su taksometrais) yra “mažieji taksi” motociklai su priekabomis (reikia sutarti dėl kainos). “Uber” nėra, bet yra panašus “Grab” – tačiau jis tiesiog brangesnė taksi versija.

Filipinų maistas, parduotuvės ir nakvynės

Filipinų virtuvė, priešingai daugybei “didžiųjų” Azijos virtuvių, beveik nežinoma anapus Filipinų. Iš pradžių atrodė nieko keisto: patiekalai tokie skirti “užkimšti skrandį”. Valgomi visi organai, snukiai ir t.t., ant visko pilama daug acto ir sojos padažo, o pagrindas, aišku, ryžiai. Porcijos nedidelės – kai rašo “3-4 žmonėms” suvalgydavome dviese – o juk Lietuvoje ar ypač Amerikoje žmonės jau sako, kad mes nedaug valgome.

Kita vertus, ilgainiui radau įdomesnių patiekalų. Įdomūs jų ryžiai su česnaku, “adobo” paruošimas (su česnaku ir actu). Kai kurie patiekalai keisti – balutas (apvaisintas kiaušinis su pusiau išsivysčiusiu paukšteliu, kuris valgomas visas) ar lečonas (ant prekystalio guli visas paršelis ir tavo akyse tau atpjauna norimą dalį). Šiaip sako, kd filipiniečiai valgo viską, ir kai kuriuose regionuose rasi ir šunienos, katienos, šikšnosparnienos, žiurkienos – bet tai jau rečiau ir akivaizdžiai nemačiau.

Be to, Filipinai didžiulė rinka, ir turi savo greito maisto tinklus, kurių garsiausias “Jolibee”. Vien restoranų Filipinuose pakanka, kad jis patektų į didžiausių pasaulio restoranų tinklų šimtuką!

Taip pat Filipinuose itin išplitę korėjiečių restoranai – net kaimuose jų būna. Tai Filipinuose, atrodo, antra virtuvė po pačių filipiniečių ir niekur kitur pasaulyje (išskyrus Korėją) nemačiau jos tiek daug.

Filipinuose nėra paplitusios mokėjimo kortelės – net kai kuriuose parduotuvių, degalinių, restoranų tinkluose jų neima, o “užkampiuose” gali nebūti ir bankomatų. Verta apsirūpinti grynais pinigais didmiesčių (Manilos, Sebu) nemokamuose bankomatuose, arba vežtis grynus JAV dolerius (eurų kursas prastas).

Ieškant nakvynės, galima patikrinti kelias interneto svetaines. Bet netgi ir taip pamatysite tik nedidelę dalį viešbučių: daugybės Filipinų viešbučių, ypač pigiausių, nėra internete išvis, jie reklamuojasi tik gatvės reklamomis (kartais galima gauti geresnį pasiūlymą už 12 val. nei 24 val.).

“Paprastą” viešbutį galima gauti itin pigiai – ten bus lova, kambarys, retsykiais – vaizdas pro langą. Bet augant poreikiams kaina gali augti greitai. Tarp poreikių – ne tik didesnis kambario plotas. Kai kuriuose pigiausiuose viešbučiuose gali nebūti šilto vandens, kondicionieriaus, mažas vandens spaudimas, taip pat daug kur Filipinuose, būna, dingsta elektra, o vėl paleista gali “sudeginti” prietaisus (mums sudegė vienas telefono pakroviklis). bet, jei užsakai numerį vietoje, gali nueiti pažiūrėti (pvz. ar yra vanduo).

Filipinus verta atrasti!

Prieš keliaujant į Filipinus, apie šią šalį žinojau mažiau, nei apie daugelį 100 mln. gyventojų turinčių šalių. Ir daug kam taip: kažkaip skrydžiai į Filipinus dažnai brangesni, nei į kokį Tailandą, Malaiziją ar Balį, o ir vietoje keliauti ilgiau užtrunka, tai europiečiai Filipinus pasilieka “rezervui”, kuris nebūtinai kada ateina. O Filipinuose tad vyrauja turistai iš Azijos. Tiesą pasakius, nemažai Filipinuose kalbintų europiečių ten ir patraukė tai, kad Filipinai “mažiau atrasti ir nuvalkioti”.

Tačiau Filipinai tikrai turi savo dvasią, “pasaulinio lygio” lankytinų vietų, ir, todėl, manau laiko klausimas, kada jie bus atrasti. Tai ir vyksta – nuo 2013 m. iki 2019 m. (pandemijos išvakarės) turistų išaugo daugiau nei dvigubai.

Jeigu esate Azijos mylėtojai – tikrai verta atrasti Filipinus, unikalią vietą, kur susiduria Azijos, Amerikos ir Ispanijos kultūros. Kur susiduria uolos, vandenys, kalnai ir sugebanti tame išgyventi žmonija. Kur tvirčiausia pasaulyje katalikybė pagimdė net ir “kruvinas” tradicijas. Kur dėl lėtų kelių dar yra atokių kultūrų ir kaimų – ir atradimo džiaugsmo.

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Vieniems Saudo Arabija – Viduramžių šalis. Karalius ten turi absoliučią galią, oficiali religija (islamas) apibrėžia viską nuo aprangos iki parduotuvių darbo laiko, o bausmės vykdomos viešai nusikaltėliams „kapojant“ galvas ar nupjaunant rankas.

Bet Saudo Arabija asocijuojasi su ateitimi. Pasakiški turtai, superaukšti dangoraižiai ir visa tai atnešusi naftos pramonė.

Saudo Arabija taip pat ir islamo ir arabų tautos gimtinė, kurioje stūkso šventasis Mekos miestas ir senųjų civilizacijų griuvėsiai begalinėse nuostabiose dykumose. Jų niekada neužkariavo jokie okupantai.

Iki pat 2019 m. turistai nemusulmonai beveik neturėjo teisės patekti į Saudo Arabiją. Tuomet naujas Saudo Arabijos kronprincas užsimojo iš peties: jau 2030 m. Saudo Arabija gyvens (ir) iš turizmo!

2022 m. tapome vienais pirmesnių turistų, savarankiškai apvažiavusių automobiliu Saudo Arabiją: ar „uždraustoji karalystė“ tikrai keičiasi ir kaip ji atrodo iš vidaus?

Rijadas – arba kas ta Saudo Arabija?

Saudo Arabijos sostinė Rijadas – antras pagal dydį viso arabų pasaulio miestas! Jame – net 7 mln. žmonių. Tokiuose „pasauliniuose supermiestuose“ neretai lieka mažai vietinės dvasios, bet tik ne Rijade! Iš karto pasijutome patekę į kitą pasaulį, prie kurio vertėjo skubiai pratintis, nes „gilyn į Saudo Arabiją“ viskas ėjo tik „keistyn“.

Visų pirma, religija. Saudo Arabija nėra tiesiog „musulmoniška šalis“: tai tarsi „islamo Vatikanas“. Islamas Saudo Arabijoje nėra „tiesiog religija“, tai – Vienintelė Tiesa, kiekvienas gyvenimo aspektas persmelktas ja. Saudo Arabijoje uždrausta statyti bažnyčias, netgi nešioti kryželius. Užtat joks miesto pastatas negali būti nutolęs daugiau kaip 800 metrų nuo mečetės. Todėl garsus muedzinų šauksmas maldai – nuolatinis palydovas dieną ir naktį – kietai miegu, bet neįmanoma naktį nenubusti. O jam nuskambėjus dienos metu, visos parduotuvės staiga užsidaro – tiek istoriniame turguje aplink Masmako tvirtovę, tiek kelių „Akropolių“ dydžio prekybos centruose. Maldos įrašas paleidžiamas ir prieš kiekvieną Saudo Arabijos avialinijų skrydį. Modernaus Rijado Nacionalinio muziejaus ekspozicija prasideda nuo videoinstaliacijos pasaulio sutvėrimui. Gamtos istorijos aprašuose ten rašoma: „Tektoninės plokštės juda Alacho valia“, „Skirtingomis epochomis Alachas sutvėrė skirtingus gyvūnus, kad užimtų tas pačias ekologines nišas“. O penktadienį – musulmonams šventą dieną – apie vidurdienio maldą netyčia atsidūrę Rijado senamiestyje, greitai supratome kaip reikiant „įkliuvę“: nebeliko kur eiti, nes visas gatves staiga užtvėrė į mečetes netelpantys vyrai, maldos kilimėlius pasitiesę tiesiog ant asfalto. Teko laukti, kol maldos ir imamų pamokslai baigsis!

Antra, lytys. Jos Saudo Arabijoje turi konkrečias roles – ir į moterį neretai žiūrima tarsi į vaiką. Keliavome dviese su žmona Aiste, bet aplinkiniai kalbėdavo tik su manim. Net Aistės paso, būdavo, dažniausiai neprašydavo. Pavyzdžiui, paklausdavo manęs „Koks jos vardas?“. Kartą Aistė atsisėdo, kur negalima, o pastabą gavau aš – maždaug, prižiūrėk savo žmoną. Iki 2018 m. moterims Saudo Arabijoje net drausta vairuoti – dabar, tiesa, Rijade matėme ne taip ir mažai vairuojančių moterų. Nuomotu automobiliu virš 4000 km aplink visą Saudo Arabiją nuvairavo būtent Aistė – ir sulaukė nebe *tiek* daug kreivų žvilgsnių. Tik mažuma vyrų turi po kelias žmonas, bet pakankamai, kad atkreiptum dėmesį. Tai atsispindi ir parduotuvių lentynose: yra superdideli pakeliai superdidelėms šeimoms (juk ne po vieną vaiką kiekviena žmona pagimdo).

Trečia, apranga. Negalima rengtis taip, kad matytųsi nuogi keliai ar pečiai. Beveik visos moterys iš viso rengiasi vienodai: juodomis abajomis iki pat žemės, juodomis skarelėmis. Daugelis dar ir dengia veidą nikabais – matosi tik akys. Prieš nuvykdama į Rijadą Aistė manė, kad gal, kaip kokiame Dubajuje, taip rengiasi tik musulmonės – bet išvydusi aplinkines bei pajutusi žvilgsnius į bet kokį „atvirumą“, visą kelionę po Saudo Arabiją pati vilkėjo abaja ir skarele, galiausiai įsigijo ir nikabą (tiesa, šį rišosi tik šalies „užkampiuose“, kur moterų be nikabo beveik nėra, o ne sostinėje). Juk dar 2017 m. už pernelyg atvirą aprangą galėjai sulaukti religinės policijos smūgių.

Ketvirta, restoranai ir paslaugos. Daugybėje restoranų yra atskiros zonos „viengungiams“ (suprask, vyrams) ir „šeimoms“ (tai apima ir moteris be vyrų). „Šeimų zonose“ kiekvienas staliukas yra atskiroje kabinoje su užuolaidomis, kad joks vyras – išskyrus šeimos narius – nepamatytų moters veido, kai ši nusiima nikabą valgymui. Na, įspūdinga ateiti į kokį, atrodo, „visur gi vienodą“ „McDonald‘s“ ir staiga patekti į tokią šeimų zoną! Dar labiau „segreguoti“ sporto klubai, kirpyklos, grožio salonai: jie lytims atskiri, moterims skirtieji be langų, su grėsmingais užrašais „Užeiti tik damoms!“.

Penkta, viešbučiai ir butai. Daugelyje jaučiausi tarsi kokiose Viduramžių pilyse: langų mažai ir jie nedideli, su kokiom neatsitraukiančiom užuolaidom, grotom ir/ar matiniais stiklais: kad tik niekas neišvystų moterų be abajų viduje! Net nesupranti, kad išaušo rytas. Daug ir numerių su tradiciniais baldais: madžliu ar bent moderniu jo aitikmeniu – sofų pusračiu. Kai kurie su „azijiniu tualetu“ (skyle).

Šešta, valdžia ir įstatymas. Valstybė Saudo Arabijoje – tai karalius ir karališkoji šeima. „Saudas“ – tai ne kas kita, kaip karaliaus pavardė! Saudų dinastija – didžiausia pasaulyje: juk šalies įkūrėjas Abdul-Azizas Saudas, gyvenęs 1875-1953 m., turėjo ~22 žmonas ir 45 sūnus (dukterų niekas neskaičiavo) bei ~1000 anūkų!!! Valdovų nuotraukos puikuojasi ant pastatų, o įstatymų nėra išvis: yra tik valdovų dekretai ir Koranas, sunos. Vagims gali būti nupjautos rankos ir kojos, o mirties bausmės vykdomos viešai (iš anksto nepraneštu laiku): kaip buvo keista stovėti, atrodo, prie tokios ramios Rijado Al Safa aikštės, žinant, kad bet kada čia gali būti atvesdintas nuteistasis, o budelis nukirsti jam galvą kardu! Vos lėktuvas nutūpė Rijade nuskambėjo įspėjimas apie mirties bausmę už narkotikų įvežimą, o dėl alkoholio irgi turistams išimčių nėra: „Mūsų šalimi galima džiaugtis ir be alkoholio“ skelbia Saudo Arabijos reklama turistams. Na, Saudo Arabija jau ir taip daug prisitaikė: matant Rijado prekybos centrų „multipleksus“, sunku patikėti, kad iki „atsivėrimo“ (2017 m.) kinas Saudo Arabijoje buvo apskritai nelegalus.

Saudo Arabija gimė iš musulmonų šventiko Mahometo Abdul Vahabo, gyvenusio 1703-1792 m., tiesų. Jis teigė, kad islamas – sugadintas ir reikia grįžti prie jo ištakų. Jo idėjos davė pradžią vahabizmui (salafizmui): pačiai tradiciškiausiai ir griežčiausiai islamo formai, kurios daugelis vakariečių prisibijo, tapatina su terorizmu.

Saudų šeima – ištikimi Vahabo sekėjai – dar 1727 m. ir 1824 m. pabandė įvairias arabų gentis suvienyti į pirmąją vahabistinę valstybę. Abusyk nepavyko: juos įveikė nuosaikiai musulmoniška Osmanų Imperija, itin bijojusi anų „sukilusių radikalų“ – tarsi šiuolaikinis pasaulis bijo Islamo valstybės.

Trečias kartas Saudams nemelavo: karalius Abdul-Azizas Saudas, 1902 m. užėmęs Rijadą, pasinaudojo pasaulio panirimu į Pirmąjį pasaulinį karą, kad įtvirtintų valstybingumą. Dirija miestas, kur gimė pirmoji Saudo valstybė, man lankantis buvo uždarytas turistams, bet Masmako tvirtovę pačiame Rijado centre pavyko aplankyti: ten ir pasakojimai apie Abdul-Azizą, ir Rijado vaizdai iš apie 1940 m. Tada, pavyzdžiui, dantistai traukdavo dantis tiesiog aikštėse, Masamko fortą supo drėbto molio namai (jų, apgriuvusių, atokiau pagrindinių gatvių dar likę). Viską pakeitė nafta. Ir šiandien Rijado simboliai – jau dangoraižiai, tokie kaip Kingdom Center (Karalystės centras) su „dangaus tiltu“.

Europos sostinėse turime daugybę senų pastatų – bet gyvenimo būdas visur modernus, „tarptautinis“. O Rijade senų pastatų likę mažai – užtat visa kultūra „senovinė“, vietinė!

Ar gal ne tokia jau ir senovinė! Čia tik mes įpratę galvoti, kad „Saudo arabai labai konservatyvūs, senamadiški“, o vakarietiškos žmogaus teisės palyginus – „nauja ir modernu“. Bet tiesa ta, kad ir vakarietiškas požiūris į žmogaus teises, ir Saudų vahabizmas – panašiai naujos tradicijos! Abi atsirado prieš kokius 200 metų, o rimčiau ėmė plisti po Antrojo pasaulinio karo. Abidvi siekė reformuoti savas visuomenes (atitinkamai krikščionišką ir islamo pasaulius). Vahabizmo naujumą gerai suvoki muziejuje išvydęs kokio 100 metų senumo beduinių moterų apdarus – jie irgi uždari, bet labai spalvingi. Juodos abajos atėjo po Saudų užkariavimų, prasidėjusių Rijade, o po islamo pasaulį ši mada plito ir Saudo Arabijos naftos pinigų dėka.

Kaip ten bebūtų, tikroji Saudo Arabijos dvasia dabar – ne blankokame Rijade. Ji – dykumose, kurios supa Rijadą.

Laukinės Saudo Arabijos dykumos ir apleisti senamiesčiai

Rijadas, kaip ir kiti Saudo Arabijos miestai – tik civilizacijos salelės milžiniškoje dykumoje, kur gali važiuoti šimtus kilometrų nepamatydamas nė vieno namo, nė vienos degalinės. Juk Saudo Arabija – dvylikta pagal dydį pasaulio valstybė, dydžio sulig visa vakarų Europa!

Nustebino, kokia Saudo Arabijos dykuma įvairi: vienur ji pilna nuostabių raudonų uolų (Al Ula), kitur ruda ir kalvota, dar kitur ir lygi ar išvis kaip savana su retais medžiais. O jei norisi „atvirukinės“ geltono smėliuko kopų dykumos, verta patyrinėti į nuotraukas iš palydovo: ten, kur geltoni ar raudoni ruožai, dykuma bus tokia. Saudo Arabijos keliai puikūs, per valandą nuleki kokius 130 km – todėl peizažai nuolat keičiasi, kelionė neprailgsta. Iš viso nuvažiavome 4200 km – gaila, kad kilometrai autonuomose riboti, teko primokėti.

Važiuodamas per dykumą nuolat mačiau kupranugarių kaimenes, asilus, ožius laukinėje gamtoje. Ir džipus, kuriais nuvažiavę nuo kelio vietiniai kur nors piknikauja palei didingas uolas. Jei tik nepakyla vėjas, o kartu su juo – smėlio audra. Vietiniai prisitaikę ir prie to: moterų veidai uždengti, vyrai savo languotom skarom gali juos čia pat užsidengti.

Turi Saudo Arabija ir kalnų (Taifo miestas 1879 m aukštyje), ir kraterių (ypač nuostabus Vabos krateris baltu druskingu dugnu).

O vienas romantiškiausių ir žaviausių dalykų Saudo Arabijos platybėse man – dykumų miestelių senamiesčiai. Jais Saudo Arabija nesigiria, apie juos prieš kelionę išvis nieko nežinojau. Nes jie – visiškai apleisti, griūvantys, nė vieno sveiko namo! Kai kur tik sienos belikusios, kai kur, atrodo, šeimininkai tik vakar išsikėlė. Vaikštai visiškai vienas siauromis gatvelėmis. Medinės durys baugiai plazda vėjyje. Į daugelį namų gali užeiti, užlipti trupančiais laiptais, pamąstyti apie šimtmečius ten virusius gyvenimus. Tikras digerių rojus! Vaizdas šiek tiek primena siaubo filmą ar istorijas apie pasaulį po apokalipsės. Mintyse gimė ištisi scenarijai, ypač ten vaikštant vakarais – o kas jei pakliūtum į tokį apleistą miestą, tarsi į Bleiro raganos mišką, ir kur beeitum jis niekada nesibaigtų?

Ušaikeras, 200 km nuo Rijado, sena piligrimų stotelė pakeliui į Meką, dar kažkiek pareklamuotas – nors ir ten jei kryptingai eini nuo centro, visų pirma dingsta suremontuoti namai, paskui išnyksta griuvėsius tarsi Potiomkino kaimai slepiančios sienos, galiausiai ir durys ar spynos ant namų, o pačiame gale jau ir iš namų belikusios sienos, ir taip miestas nejučia perauga į dykumą.

O štai gretima Šakra buvo totalus atradimas: tiesiog užsisakėme viešbutį pakeliui iš Rijado, o pasirodo tas viešbutis – tai bokštas senamiesčio vidury su nuostabiais vaizdais į didžiulį apleistą rajoną. Apie tą senamiestį internete beveik jokios informacijos nėra, nors valdžia ten kažką mėgino tvarkyti: iškabino užrašus „Šiame name gyveno ir mirė XXX“ ir pan. Tai buvo pirmas mums toks senamiestis, tad dar bergždžiai mėginome klausti viešbučio šeimininko “O kada ir kodėl šitas rajonas apleistas?”. Jis nė nesuprato klausimo – kaip mes nesuprastume jei mūsų klaustų “O kodėl Vilniaus senamiestis vis dar gyvenamas?”. Saudo Arabijoje savaime suprantama, kad seni namai, kaip seni baldai, “išmetami”, apleidžiami.

Tiesą pasakius, daug kur anapus Europos paveldas nesaugomas: tik kitur (pvz. Amerikoje) tai reiškia, kad, tiesiog, seni namai griaunami ir pakeičiami naujais. O kodėl Saudo Arabijoje nauji rajonai pastatyti *šalia*, o ne *vietoj* nereikalingų senamiesčių? Atrodo, paaiškinimas toks: ~1960 m. Saudo Arabijai sparčiai turtėjant iš naftos, vietiniai gavo pinigų naujiems, moderniems namams. Dykuma begalinė – tad, užuot griovę savo senus namus, naujus statydavo naujuose sklypuose. Tuo tarpu savo senus namus išnuomodavo: tuo metu į Saudo Arabiją kaip tik plūdo imigrantai, dirbę statybose, naftos pramonėje ir kitur – trūko gyvenamojo ploto. Bet dar po kelių dešimtmečių ir tie imigrantai apgyvendinami kitur – ir tada senamiesčiai galutinai apleisti.

Tuo „atsiverianti uždrausta karalystė“ Saudo Arabija labiausiai žavi: čia pilna vietos atradimams!

Ir paskutinis Saudo Arabijos dykumų akcentas – fortai, gynę šeichų dykumų valdas nuo priešiškų genčių. Vien Hailo miestas šiaurėje turi tris fortus ar pilis. Nuo Arabų Kalifatų laikų prieš 1000 metų iki pat XX a. Saudo Arabija niekada nebuvo nei suvienyta, nei visa užkariauta. Įvairios imperijos (pvz. turkai-Osmanai) valdė jos fragmentus, bet Saudo Arabijos širdis visada likdavo su dykuma ir jos kupranugariais „susiliejusių“ arabų genčių valdžioje.

Tai gal Saudo Arabiijos sprendimas „sukti į turizmą“ labai išmintingas, gal pakanka pasistengti ir Saudo Arabija pritrauks dešimtis milijonų turistų kasmet? Deja, deja, visą laiką Saudo Arabijoje lydėjo jausmas: šalis žaviausia ten, kur valdžia pernelyg nesistengė. O ten, kur įsijungė kronprinco „total(itar)inio turizmo mašina“, ji tik viską sugadino: autentika keičiama dirbtine pseudoprabanga, kelionės apsunkinamos aibe biurokratijos (privalomi gidai ir pan.), daugybė vietų uždaryta „buldozerinėms rekonstrukcijoms“ kurios niekada nesibaigia ir, atrodo, net nevyksta, bet nė nesivarginama pranešti apie atidarymo laikus ar datas, moderniuose turizmo informacijos centruose negausi jokios informacijos ir t.t.

Ir tas „totalinio turizmo plentvolis“ važiuoja vis toliau: naujos ir naujos vietos aptveriamos, uždaromos. Kokia gali būti visų Saudo Arabijos grožybių ateitis supratau Al Uloje, nuostabiausioje Saudo Arabijos dykumų vietoje – iš kurios, nepaisant viso gamtos ir istorijos grožio, išvykau su nemenku kartėliu.

Al Ula – nuostabiausia Saudo Arabijos vieta…

Al Ula yra Saudo Arabijos stebuklas! Uolose iškalti 2000 nabatėjų kapai-rūmai. Tų pačių, kur sukūrė Jordanijos Petrą. O dar įspūdingos įvairiausių formų uolos, gamta, dykuma… Tai – vienintelė nereliginė Saudo Arabijos vieta apie kurią kažką girdėjau dar iki šalis atvėrė duris turistams, nors ir neturėjau anuomet daug vilčių kada ten atsikliūti.

Nieko keisto, kad Saudo Arabija Al Ulą stato į pirmą planą savo prabangiuose bukletuose ir Holivudo žvaigždžių pilnuose reklaminiuose filmuose.

Ir Al Ula turi viską: gamtą, kultūrą, istoriją. Madajin Saleh (Hegra) nabatėjų kapų olose lauką, ne ką tenusileidžiantį Jordanijos Petrai. Įvairiausias uolas, kaip Dramblio uola su skyle, raudonus peizažus, dykumas. Apleistą Al Ulos miestelio senamiestį, per kurį piligrimų karavanai keliaudavo į Meką ir Mediną: jis pamažu atstatomas.

Sunku apsakyti jausmą, kai eini štai palei kokią raudoną uolą-sieną, pasuki už kampo, o ten – prieš 2000 metų iškaltas kapas su romėniškom kolonom, graikų Medūzos ar Gilgamešo epo herojaus veidu, egiptietiškom formom. Nabatėjai savus menus rinko iš visų, su kuriais prekiavo prabangiais Jemeno smilkalais, garbino visų jų dievus…

Ir visa tai gali patirti vienas. Vieninteliai kiti reti turistai – arabų vyrai baltomis skraistėmis ir languotomis skaromis, į juodas abajas susiautusios moterys, kurių daugelio nei veidų nesimato.

Deja, nedaug trūko, kad Al Uloje nebūčiau nieko pamatęs išvis…

Saudo Arabijos turizmas primena… Sovietų Sąjungą

Pirmoji, dar įveikiama, kliūtis Al Uloje – viešbučiai. Saudo Arabija Al Uloje nutiesė puikius kiaurą parą apšviestus kelius, iš vietinio oro uosto paleido tiesioginius reisus į Dubajų ar Beirutą – bet kur nakvoti Al Uloje nelabai yra. Yra kelios „gražių palapinių stovyklos“ raudonų uolų apsupty, kur kaina… 1000 eurų už naktį. Yra kambariai be tualeto už 150 eurų. Na, radome pas vietinius tradiciškai įrengtą butelį už ~100 eurų, kas Saudo Arabijos mastais daug.

Sėdėdamas madžlyje domiuosi, kaip rytoj reiks patekti į Hegrą (Madajin Saleh). Žiūriu, „Saudo Arabijos stebuklas“ internete kažkodėl labai prastai įvertintas „Google“ ir pan. sistemose. Skaitau komentarus – „Vieta verta 5 balų, bet patekimas ten – 1 balo“. Pasirodo, jei kas nuvažiuoja prie įėjimo, jiems sakoma „Čia bilietai neparduodami, važiuokite į Žiemos parką“. Tas parkas 30 km atgal. O ten nuvykusiems žmonėms sakoma, kad „Bilietų jau nėra, reikėjo pirkti iš anksto internetu“…

Skubiai registruojuosi jų sistemoje internete, žiūriu, belikęs vienas bilietas rytoj – tik 9 val. ryto – paskui kelioms dienoms viskas rezervuota. Griebiu jį, bet juk keliaujame dviese. Dar prieš 8 val. nuvykstame į žiemos parką, lankytojų centrą. „Nieko negaliu padėti, bilietų nėra“ – sako moteris. „O jei kas iš nusipirkusių bilietus neateis?“ – klausiam. „Nieko nebus, vis tiek į autobusą jūsų žmonos neįleisime“ „Tai gal galime savo automobiliu važiuoti?“ „Ne, įleidžiami tik atvažiavę valdiškais autobusais nuo Žiemos parko“.

Laimė, internete buvau matęs, kad siūlomas ir kitas bilietas į Hegrą „Ekskursija su archeologine programa 10:00“.
„O kaip šitas bilietas?“ – klausiu.
„Nieko nežinau, jei matot internete, tai ir pirkit“ – sako darbuotoja, kuri, matau, kompiuterio ekrane atsivertusi ne tą puslapį.
Nuperku. Vairuotojas nežiūri laiko – tiesiog įleidžia autobusan mus abu kartu. Autobuse tik apie 10 žmonių. Kiti turėję bilietus gal nerado Žiemos parko, o gal neperskaitė, kas parašyta mažomis raidelėmis: „Autobusas į 9:00 ekskursiją iš Žiemos parko išvažiuoja 8:30“. Nes oficialus ekskursijos pradžios laikas – tai laikas, kada tas autobusas kerta Hegros parko ribą! Nesusipratimai, aišku, tęsėsi – nuvežus į vietą iš pradžių išlaipino ir nieko nepaaiškino, vieni tarnautojai sakė eiti vienur, kiti kitur ir t.t. Nuvežė tik prie kai kurių kapų, o kitus pralėkė. Laimė, tie gidai, kurie pasakojo apie vietas, puikiai kalbėjo angliškai. Šiaip Saudo Arabijoje angliškai moka gerokai daugiau žmonių, nei tikėjausi, nors ne visi.

Liūdniausia, kad tokia pati tvarka – su daugeliu lankytinų vietų Al Uloje! Įėjimas – tik su ekskursijom nuo Žiemos parko. Atvažiuojam štai į Dadaną, kur skurdesnių nabatėjų kapai olose, viską galėtum lengvai apeiti pėsčias. Ten – nė vieno (neperdedu) lankytojo, milžiniškas parkingas tuščias, darbo metas, darbuotojų bent trys. „Ar galime užeiti?“ – klausiu. „Ne, važiuokite į Žiemos parką, pirkite bilietus. Bet šiandienai bilietų jau nėra“. Nėra ir rytdienai, ir porytdienai – nes tų bilietų be galo mažai, vos kelios ekskursijos per dieną. Tas pats Mahlib Al Naka, kur nabatėjų šventyklos griuvėsiai. Laimė, kažkiek pamatėme pro tvoras…

Visos ekskursijos – „valdiškos“. Saudo Arabija tarsi bando vilioti milijonierius: todėl visas tas ekskliuzyvumas, stovyklos po 1000 eurų ir magnetukai suvenyrų krautuvėse po 7 eurus. Kas dvi savaites – tarptautinių žvaigždžių koncertai vietinėje 500 vietų salėje. Kai keliavome mes, tuoj turėjo atskristi Alicia Keys, ką tik sudainavo Andrea Bocelli…

Bet, tarkim, privačių ekskursijų nėra išvis, o kažkokios ekskliuzyvesnės (pvz. „senoviniu atviru džipu“ kur telpa mažiau žmonių arba sraigtasparniu) irgi valdiškos, su konkrečiais laikais ir tvarka. Važiuodami pro Dadaną matėme stovinčius nenaudojamus džipus, nieko neveikiančius jų vairuotojus. Bet jokie pinigai nieko nepakeis: „Bilietų šiandienai nebėra“ ir viskas…

Betvarkė kartojasi visur. Al Ulos fortas „Uždarytas“, nors matome, kad ten kažkas fotografuojasi. Prie Dramblio uolos neįleidžia, nors turėtų – „Uždaryta, grįžkite 4 val.“. Grįžus apie 6 val., temstant, pasitiko didžiulė „sukalidintų“ mašinų eilė – „Uždaryta“ tas pats darbuotojas kartojo visiems. „Sakėte 4 val. atidarysite“ „Atsiprašome, neatidarėme“ „O rytoj atidarysite?“ „Gal. Gal ir šiandien po 2 val. atidarysime“. Teko per dykumą suktis atgal… O pasirodo Dramblio uola puikiai matėsi nuo gretimo parkingo, bet niekas to nepasakė: matėme, kad vietiniai ten nurūko, tad pasekiau jų pavyzdžiu. Prie išreklamuotos Maraja koncertų salės (didžiausio pasaulyje pastato veidrodiniu fasadu – jame nuostabiai atsispindi raudonos Al Ulos uolos) važiuoti nė nebandėme: internetas lūžta nuo komentarų, kad apsaugininkai pasitinka iš labai toli ir neleidžia net pamatyti pastato, nebent tuo metu salėje kas vyktų ir turėtum rezervaciją.

Man dar pasisekė. Paskutinę dieną Al Uloje sutikome britų porą, kuri ir Hegros nabatėjų kapų liko nepamačiusi: jų ekskursiją tiesiog atšaukė, nes prie Žiemos parko vyko dviračių lenktynės, taigi, autobusas negalėjo išvažiuoti…

Saudo Arabija, atrodo, galvoja, kad pakanka reklamos, žvaigždžių, didelių kainų – ir net turtuoliai prie visko prisitaikys. Bet kol kas prisitaiko, atorodo, tik Saudo Arabijos piliečiai ir vienas kitas taupus „užsigrūdinęs“ keliautojas…

Al Ula – magiška, bet pasauly daug nuostabių vietų, kur keliaudamas nesijauti kaip „kupranugariui penkta koja“.

Esu įpratęs, kad pasaulyje lankytinos vietos būna dviejų rūšių. Yra tos labai populiarios, kur pilna ekskursijų, nakvynės vietų ir kito – užtai gali trūkti bilietų, daug kas užtverta tvorelėmis. Ir yra tos neatrastos – kur gali keliauti vienas, užtai ir paslaugų pasiūla mažesnė, viską susižinoti sunkiau. Bet tik vienintelė Saudo Arabija sugebėjo susirinkti viską, kas blogiausia, iš abiejų variantų… Tikriausiai Saudo Arabija dar gali suprasti, kad, tarkim, vakarietės nemėgsta skarelių, tą vieną taisyklę panaikina (nors būti be skarelės, kai visos aplink su nikabais vis tiek nelabai jauku) – bet čia pat turistams randasi naujų taisyklių, varžymų, nes tai glūdi kur kas giliau.

Saudo Arabija metė milžiniškas lėšas Al Ulos reklamai. Videoklipai rodo per dykumą jojančias moteris besiplaikstančiais plaukais, medituojančias ant smėlio. Viskas, aišku, parengta kokių nors prestižinių Vakarų pasaulio reklamos agentūrų „kad paneigtų stereotipus“. Ech, kaip kontrastuoja su realybe! Al Uloje mus išprašė iš „hipsteriškai“ atrodančios burgerinės – nes ten nepriimamos moterys. Per visą pasaulį 2020 m. Saudo Arabija išplatino žinią, kad „Dabar vyrai ir moterys gali valgyti restorane kartu net jei ir nėra atskirų šeimos zonų už širmų“. Tačiau restoranams tai neprivaloma ir konservatyvioje šiaurėje (ir Al Uloje) daug kur „nesegreguotuose“ restoranuose ar kavinėse valgyti leidžiama tik vyrams, o jei yra moterų, tenka imti maistą namo ar „piknikauti“ ant žolytės (gal todėl Saudo Arabijoje itin populiarios vietos, dirbančios tik išsivežimui).

Medina, šventasis miestas

Į Meką – švenčiausią islamo miestą, į kurį atsisukę meldžiasi visi musulmonai ir privalo bent kartą gyvenime į jį nuvykti – kitatikiai neįleidžiami. Tikėjausi, gal bent aplenkdamas miestą akies krašteliu ką pamatysiu – bet kitatikiai nukreipiami į tolimiausią penktąjį aplinkkelį, kuris Meką apsuka 20 km spinduliu per dykumą… Tik kartą per metus naudojamus „piligrimų autobusus“ supermilžiniškuose parkinguose išvydau.

O kaip su antruoju pagal šventumą musulmonų miestu Medina, po kurio centrine mečete palaidotas pats pranašas Mahometas? Kaip ir daug kas Saudo Arabijoje, neaišku. Vienur internete rašoma, kad nemusulmonai neįleidžiami į „visą Mediną“, kitur tik „Medinos centrą“ (kurio ribos niekur neapibrėžtos), dar kitur – „Centrinę aikštę ir mečetę“ ar tik „Centrinę mečetę“.

„Švelnesni“ variantai dominavo: tad, pasirinkę į aikštę ar mečetę neiti, išsirinkome viešbutį su vaizdu į jas: bent jau pamatysime pro stiklą. Kad būtų užtikrinčiau, pasirinkome tarptautinio tinklo viešbutį. Tai nepadėjo: „Jūs ne musulmonai, tad šiame rajone apsistoti negalite“ – griežtai tarė registratorė ir išvijo. Tuomet nuėjome į gretimą „vietinį viešbutį“, kur mus priėmė. Ar todėl, kad į pirmą ėjau vienas, o į antrą – su Aiste, kuri vilkėjo abaja ir skarele? O gal antrasis viešbutis laikėsi savotiško „Don‘t ask, don‘t tell“ varianto religijos klausimu? Ne, manau tiesiog ir vietiniai nežino, kokios ir kur yra ribos, sprendžia pagal save: kitas registratorius ir į pirmą viešbutį būtų įleidęs. Internete galima paskaityti, kad, tarkime, keliautojai bandė prisistatę kaip turistai patekti į aikštę – prie vieno įėjimo budėjęs sargas neįleido, prie kito – įleido. Į aikštę galiausiai netyčia užėjome ir mes – tiesiog vienintelis išėjimas iš centro parkingo buvo per ją…

Dėl nakvynės su vaizdu į Medinos aikštę tikrai vertėjo stengtis. Kokia ten atmosfera! Nuostabūs it operinis koncertas šaukimai maldai, plūstančios ir puolančios ant žemės minios, keičiančios maldos pozas po kiekvieno šūkio „Alachas didis!“ per garsiakalbius. Nesu musulmonas, bet tom akimirkom būtų buvę lengva patikėti, kad Dievas šalia. Ir visas Medinos centro gyvenimas – maldų ritmu: nuo viešbučio registravimosi laiko iki parkingo darbo laiko. Ir tikrai jau jokios maldos nepramiegosi.

Kai buvo neaišku, kur tiksliai galime užeiti, o kur ne, miestą pasirinkome apvažiuoti ekskursija dviaukščiu autobusu. Tokios ten vyksta kas pusvalandį, jos – privačios ir „be nesąmonių“: juk Medina yra viena nedaugelio vietų Saudo Arabijoje, kur turizmas neprasidėjo „vakar“, jis tęsiasi virš tūkstančio metų. Keliauja piligrimai, bet piligriminės vietos kartu ir istorinės: mūšių vietos, kur Mahometas kovojo su priešais, galėjusiais islamą užgniaužti dar “vystykluose”: Uhudo kalnas, Apkasų mūšio vieta. O ir apie tai, kas, atrodo, su religija neturi nieko bendro, gidė rado ką papasakoti iš religinės pusės: „Geriausia Medinos datulių veislė yra Chudry. Pranašas Mahometas – tesiilsi jis ramybėje – labai mėgo šias datules ir net yra sakęs, kad kas ryte suvalgys septynias, tai bus saugomas nuo nuodų ir užkeikimų“.

Tik… nieko seno Medinoje nerasi. Štai “seniausia pasaulyje” Kubos mečetė statyta… 1986 m. Gi Kiblataino mečetė, kurioje Mahometas nurodė visiems melstis veidu į Meką – 1987 m. O Al Baki kapinėse, kur palaidoti Mahometo bendražygiai, vietoje senųjų didingų paminklų – plynas laukas.

Nes Saudo Arabija nugriovė beveik viską, kas mena Mahometo laikus! Ir griauna toliau! Vahabizmas tokiam paveldui negailestingas: „Žmonės ima garbinti tokius pastatus tarsi stabus“. O juk Dievas (Alachas) tėra vienas. Jei koks pastatas tampa stabu – jis griaunamas, perstatomas iš naujo. Svarbiausia musulmonui – mintis, ritualas, Dievo garbinimas – o ne pastatas ar paminklas. Todėl Meka ir Medina – tarsi visai nauji miestai. Centrinė Medinos mečetė irgi daug kartų perstatyta, plėsta, ir man lankantis vyko statybos. Buvęs senamiestis aplink ją seniai paverstas daugiaaukščių viešbučių zona.

Kitos musulmonų šalys dėl to pyksta. „Kaip galima šitaip negerbti Mahometo bendražygių kapų?“ – sako Iranas. O dar daugiau kontraversijų kelia nuolatinės piligrimų iš svetur žūtys. Štai 2015 m. ant piligrimų užgriuvo kranas – žuvo 111, o paskui dar virš 2400 piligrimų buvo sutraiškyti, kai Saudo Arabijos pareigūnai vieną prieš kitą nukreipė dvi jų minias. Daugiau žūčių nei per rugsėjo 11 d. atakas! Kitų musulmonų šalių spauda rašė, kad viso to priežastis – Saudo Arabijos kronprincas Mahometas Bin Salmanas, sumanęs pravažiuoti per piligrimų palapinių gyvenvietę. Kad jam kuo skubiau užleistų kelią, tūkstančiai piligrimų nukreipti į mirtį. Aišku, tyrimo nebuvo ir nebus – bet praleidęs Saudo Arabijoje kelias savaites, manau, kad tai iliustruoja šalį: socialinę hierarchiją, neaiškią tvarką ir kita.

Pamenu, Mauritanijoje vietinis mums sakė: „Nenoriu dabar važiuoti į Meką, nenoriu remti Saudo Arabijos, kol valdo tas Mahometas Bin Salmanas, kuris žudo kitus musulmonus Jemene“. Jau nuo 2015 m. Saudo Arabija bombarduoja Jemeną, ir palyginus su aukom ten net Hadžo tragedijos nublanksta: žuvo dešimtys tūkstančių. Skeptikai sako, kad ir turizmo, ir staiga įvesto bei padidinto PVM, Saudo Arabijai reikia visų pirma tam, kad „apmokėtų sąskaitas“ už karinę techniką: juk Saudo Arabijos karinis biudžetas – panašus, kaip Rusijos – vienas didžiausių pasaulyje.

Džida ir Saudo Arabijos kurortai

Džida (Džeda) – antras pagal dydį Saudo Arabijos miestas (4 mln. žmonių) garsėja kaip „liberaliausias“. Kadangi į jį atvykau pačiame kelionės gale, puikiai tą supratau: karts nuo karto ten jau pamatai moterį be skarelės ar vyrą su šortais, radau – nors ir sunkiai – viešbutį su dideliais langais ir gražiu vaizdu į miestą, o „McDonald‘s“ viengungiai ir šeimos eina per vieną įėjimą! Aišku, jei būčiau atskridęs tiesiai iš Dubajaus, savijauta būtų buvusi priešinga. „Liberalumas“ – reliatyvi sąvoka!

Džida – ir pats įdomiausias iš Saudo Arabijos didmiesčių. Džida yra Mekos vartai: šimtmečius piligrimai visų pirma atplaukdavo į Džidos uostą, o dabar – atskrenda į Džidos oro uostą, specialų hadžo terminalą.

Džidos senamiestis tad pribloškia didybe: keturių, penkių aukštų pastatai su mediniais balkonų raižiniais – mašrabijomis. Daug kas sugriuvę, trupa – bet daug kas ir tvirtai stovi. Gyvi turgūs, seni turtingų pirklių šeimų namai, po kurių puošnias sales ir balkonus gali vaikščioti. Mekos vartai, piligrimysčių pradžia. Kiek toliau centro – Tajebat muziejus, geriausias šalyje, pribloškiantis tradiciniu ir šiuolaikiniu menu, nuotraukomis, atkurtais madžlių interjerais.

Džidą Saudo Arabija mėgina mesti į konkurenciją su Emyratais. Prie Džidos pakrantės trykšta aukščiausias pasaulio fontanas (250 ar 300 m aukščio), pastatytas aukščiausias pasaulio vėliavos stiebas (171 m), kurį, tiesa, 2021 m. aplenkė Egiptas.

Bet Džidos „Karūnos deimantas“ turėtų būti statomas Džidos bokštas (buv. Kingdom Tower), pirmasis pasaulio pastatas, aukštesnis nei kilometras – turėjo nukarūnuoti Dubajaus Burž Chalifa.

Deja. 2018 m. dangoraižio statytojas pateko į kronprinco nemalonę ir buvo sulaikytas, o už paleidimą, sako, turėjo susimokėti milijardinę išpirką. Dangoraižio statybos tada įstrigo – ir štai stūgso toks pastatas-lavonas penkerius metus Džedos priemiesčiuose kaip paminklas nepamatuotiems užmojams. Aplink dangoraižį užtvertas plotas sulig kokiais šešiais kvadratiniais kilometrais.

Ir tai Saudo Arabijoje kartojasi, kartojasi, kartojasi iš naujo ir iš naujo. Saudų vizijose Raudonosios jūros pakrantė bus pasaulinės reikšmės kurortų zona – „Egiptas gali, kodėl ne mes?“. Užsimota iš peties – štai žadama statyti NEOM, 170 km ilgio linijos formos miestą be automobilių, o šalia dar pusiau apsemtą aštuonkampį miestą. Tai ne pirma tokia vizija – jau nuo 2005 m. statomas KAEC, Karaliaus Abdula Ekonominis Miestas, jis jau įtrauktas į turizmo bukletus. Realybėje ten – beveik vien plyni laukai, tik greitojo geležinkelio traukiniai stoja modernioje stotyje vidury dykumos. Istorija visad ta pati: milijardai išmesti infrastruktūrai vidury niekur, nuo grafiko atsiliekama metų metais, galiausiai grafikus nustojama skelbti.

Bet čia dar neblogiausia. Pusė gražaus Vadžho koralinio akmens senamiesčio, Janbu kurorto senamiestis tiesiog užtverti – esą rekonstrukcijai, bet jokie darbai nevyksta. O vaizdai šalia Džidos senamiesčio užgniaužė kvapą: ten pasitiko tarsi kokia Hirošima ar Nagasakis! Valdžia išsprogdino ištisus miesto rajonus, ekskavatoriai renka griuvėsius. Spauda (aišku, ne Saudo Arabijos) rašė, kad benamiais palikti pusė milijono žmonių, žadamos kompensacijos neišmokėtos (2022 m.), apie būsimus griovimus nepranešta iš anksto: tiesiog „pasmerkti“ namai išterlioti raudonais dažais, kad šeimininkai susiprastų, jog jau laikas sprukti.

Kam visa tai? Kaip perskaičiau užsienio žinių portaluose (Saudo Arabijoje užblokuotuose), valdžia nori pastatyti sporto stadionų kompeksą, operą. Vizija 2030. Turizmas. Reikia, kad būtų šalia Džedos senamiesčio, o ten nebuvo vietos…

Niekas nieko nesakė garsiai, bet Saudo Arabijoje nesujaučiau labai laukiamas. Šiaip jau, nepaisant stereotipų, daugelis islamo šalių labai svetingos – Irane, Sirijoje vietiniai noriai bendraudavo, siūlydavo pagalbą, kviesdavo į savo būrį – bet ne Saudo Arabijoje. Galiu juos suprasti. Saudo Arabija turtinga, bet daug kas ten gyvena ir skurdžiai. Milijardai valstybės pinigų nei iš šio, nei iš to mesti turistams traukti, visokiems uždarymams, griovimams, perstatymams – o naudos kol kas nelabai matosi, kaip su „Chruščiovo kukurūzais“. Net pačioje Saudo Arabijoje iškabinėtos angliškos reklamos turistams su „nepadoriai apsirengusiais“ žmonėmis, nemusulmoniškomis meditacijomis – neva Saudo Arabija tokia. Na, kažkiek primena, kaip Vilnius reklamavosi kaip „Europos G taškas“, o Lietuvos turizmo departamentas – pirktinėmis Suomijos fotografijomis. Tik Saudo Arabijoje viskas x10 – ir ten joks skandalas nekils, nes jei kas jį keltų – lėktų galva. Tikrąją tų žodžių prasme.

Atrodo, kad Saudo Arabijos nuostata tokia: „Svarbiausia – gera reklama, visai nesvarbu, kiek ji turi bendro su realybe“. Bėda ta, kad suviliotas dokumentinių filmų su Džeremi Aironsu ar Džonu Travolta, nuvykęs į Saudo Arabiją gali jaustis švelniai apgautas. Man gerai, nes man įdomu autentiškos kultūros, to tikėjausi ir džiaugiuosi tą (dar) radęs. Bet juk reklamos akcentuoja visai ne tą, pasak reklamų – Saudo Arabija tai Maldyvai, Jordanija ir Dubajus viename, ir dargi labai liberalus, „progresyvus“ kraštas… Visgi, netiesos kojos trumpos. 2018 m. Vakarų pasaulis buvo trumpam „apakintas“ kronprinco vykdomų reformų: moterims leista vairuoti, vaikščioti vienoms be vyro ar tėvo leidimo. Patiklūs Vakarų šalių „žmogaus teisių aktyvistai“ džiūgavo ir aiškino, kad jau tuoj Saudo Arabija bus beveik demokratija… Bet tada Saudo Arabijos smogikų komanda nužudė kronprinco politiką kritikavusį „Washington Post“ žurnalistą Džamalį Chašogį tiesiog… Saudo Arabijos konsulate Stambule, kai šis ten užėjo tvarkytis dokumentų. Kiek tokių „nepritarusiųjų valdovams“ nužudyta pačioje Saudo Arabijoje – nesiryšiu spėlioti, kaip ir kiek vaikų per karą Jemene mirė iš bado, kurį sukėlė ir Saudo Arabijos blokada ir bombardavimai. Dabar jau kiekvienai Vakarų žvaigždei, priimančiai milžiniškus atlygius iš Saudo Arabijos, tenka raudonuoti prieš gerbėjus, bet kol kas naftos pinigai visgi dažniau laimi: Saudo Arabija „perėmė“ Dakaro ralį, pasiėmė Formulės 1 varžybas ir t.t.

Turistams Saudo Arabija sukūrė begalę interneto svetainių – visitsaudi.com, sta.gov.sa, saudiarabiatourismguide.com, experiencealula.com, welcomesaudi.com ir t.t. Kad atrodytų, kad Saudo Arabija madinga, apie ją rašo daugelis – bet iš tikro po skirtingu dizainu slypi ta pati informacija. Deja, dažniausiai ji atspindi ne tai, kas yra, o kas Saudo Arabija norėtų, kad būtų. Pavyzdžiui, Umludžas kiekvienoje pristatomas kaip „Saudo Arabijos Maldyvai“, gal dėl žydros jūros spalvos – bet ten tėra siauras paplūdimys su aplūžusia tuščia promenada, o būsimos kurortų eilės – tik popieriuje. Kur kas gražiau sutvarkytas Janbu kurortas toliau į pietus, ir jūra ne mažiau žydra – bet oficialioje angliškoje informacijoje jo nėra, nes jis orientuotas į vietinius.

Jei nori išvysti Saudo Arabiją – geriau paskubėti

Įdomu rašyti apie neatrastas, nepažintas šalis. Tiesa, savaip nemėgstu rašyti apie tas, kurios sparčiai keičiasi. Daugelis „AŽ kelionės“ straipsnių tarsi „amžini“: po kokią Romą juk ir po 20 metų gali keliauti su tuo pačiu kelionių vadovu. Tuo tarpu kokiais 2030 m. – tai oficiali Saudo Arabijos pasikeitimų programos pabaigos data – veikiausiai, viskas jau bus kitaip, nei aš patyriau 2022 m.

Saudo Arabija keisis, tik tikrai nesilažinčiau, į kurią pusę: kai visa šalies istorija priklauso nuo vieno ar kelių žmonių, sunku ką ir bespėlioti.

Kiek iš didžiųjų Saudo Arabijos projektų bus realizuoti? NEOM „linijinis miestas be automobilių“? Aukščiausias pasaulio pastatas Džedoje? Kažkodėl pabuvojus Saudo Arabijoje pažadais tikėti sunku. Kita vertus, kai 2003 m. pirmą kartą keliavau po Dubajų, būtų buvę sunku patikėti, kad aukščiausių pastatų lenktynėse Dubajus „nukirs“ Ameriką ir Rytų Aziją, o dirbtinių salų „Palmių“ išvis nė įsivaizdavęs nebūčiau…

Kur sustos Saudo Arabijos reformos: ar bus legalizuotas alkoholis, užsieniečiai įleidžiami į Meką? O gal reformos nugriaus dabartinę Saudo Arabiją išvis – ir statys tokią, kuri kuo labiau tiktų turistams iš Vakarų?

Jei taip, ar tai nesukels pilietinio karo, revoliucijos, išpuolių prieš turistus? Net ir kai buvo gerokai mažesnė, Vakarų įtaka jau buvo pažadinusi kai kurių Saudo Arabijos žmonių pyktį. 1979 m. sukilėliai net užėmė Mekos mečetę – būtent tada, siekdami įtikti žmonėms ir išvengti revoliucijos, Saudo Arabijos valdovai ir įvedė griežčiausius ribojimus, kuriuos dabar panaikino Mahometas Bin Salmanas (uždraustas kinas, iš moterų atimta teisė vairuoti). Revoliucijos išvengta, bet pavienių „džihadistų“ liko per akis. Osama Bin Ladenas ir net 15 iš 19 rugsėjo 11 d. teroristų buvo Saudo Arabijos piliečiai – o viena išpuolio priežasčių – kerštas JAV už jų įtaką Saudo Arabijoje. Ar reformos nepažadins to „primigusio slibino“?

Jei visgi išliks taika (ne taip ir lengva įveikti šeštą pagal dydį pasaulio kariuomenę, stebėjimo sistemas) – tai kokią Saudo Arabiją galėsi pamatyti? Ar vis dar liks bent kiek autentikos, ar visas grožis atsidurs už aukštų tvorų, „turistiniuose miesteliuose“ su „valdišku“ aptarnavimu, bet milžiniškomis kainomis?

Bet kuriuo atveju, tokios Saudo Arabijos, kokia yra dabar, neužilgo tikrai nebebus.

Komentarai

Bahreinas. Sala-dykuma, išvagota rūdijančių naftotiekių, pilna linguojančių naftos gręžinių.

Bahreinas kartu – ir vienas svarbiausių Artimųjų Rytų ekonominių centrų, traukiantis turistus ir verslininkus, viena tankiausiai gyvenamų šalių.

Daug visko kaip salai, kurios plotas tik kiek didesnis, nei Vilniaus miesto!

Kaip Bahreinas iškilo? Ir kaip jis tapo užmirštas, užgožas turtingesnių arabų šalių? Ir ką ten pamatyti?

Bahreinas – pirmoji arabų naftos šalis

Bahreiną šiandien visiškai užgožęs Dubajus, Abu Dabis, Kataras: labai panašios šalys, tik turtingesnės, didesnės, pilnos pasaulio stebuklų…

Bet Bahreinas tarp Persijos įlankos šalių – tarsi vyriausias brolis. Būtent Bahreine pirmąkart arabų pasaulyje atrasta nafta! Tiesa, tai šiandien primena tik senas mažas gręžinys, pažymėtas ženklu „Atradimo gręžinys Bahreine ir Įlankos teritorijoje“ ir ne ką didesnis pastatėlis – Naftos muziejus – tik, kai lankiausi, tas jau kelis metus stovėjo uždarytas, pamirštas.

Pirmąjį Bahreino naftos gręžinį sekė šimtai, tūkstančiai kitų. Linguoja, linguoja jie. Visa Bahreino dykuma dabar tokia. Naftos gręžiniai, prakirtę kopas. Surūdijusių naftotiekių „špūlės“, paguldytos ant smėlio. „Amžinosios ugnys“, „nudeginančios“ kartu su nafta išgaunamas nereikalingas dujas. Lentlės, lentelės, lentelės: “Gręžinys nr. 234”, “Grėžinys Manifold 7”, “Dujotiekis” ir t.t.

Vaizdelis iš žaliųjų ekologų košmaro. Ar puiki filmavimo aikštelė distopiniam filmui apie „besotės pramonės nualintą žemės planetą“: nereikėtų nė dekoracijų ar samdytų statistų.

Bet bahreiniečiai, kaip ir visi regiono arabai, myli dykumą. Net ir tokią. Kas vakarą, kas penktadienį (šventa diena) važiuoja džipais ir eilinėmis mašinomis ant smėlio. Piknikauja. Kūrena laužus palei naftotiekius. Pavasarį ir rudenį – kai temperatūra nei tragiškai karšta, nei (arabams) per šalta, prasideda „dykumų stovyklų sezonas“: iš butų bahreiniečiai persikelia į palapines.

Nuvažiuojame ir mes su savo maistu į tokią piknikų zoną (prie Riffa Walk Park). Tvyro naftos kvapas. Linguoja eilinis naftos gręžinys. Išlipame. Per garsiakalbius nuolat skamba pranešimas arabų ir anglų kalbomis: „Esate uždraustoje zonoje! Tuč tuojau išvažiuokite!“. Galvojame, gal mus per kameras pamatė. Nusigąstame, užvedame variklį – jau važiuosime. Bet žiūrime aplinkui pilna žmonių, šeimos, juodai apsirengusios moterys! Piknikai. Atvažiuoja ledus pardavinėjantis sunkvežimukas, apsuka naftos gręžinį. Vaikai nusiperka ledus. Niekas į perspėjimus nereaguoja. Jie įrašyti, jie skamba nuolat, visų pamiršti. Jokie sargai, aišku, taip ir nepasirodo.

Bahreino dykumos distopija! Man ta Bahreino „naftos dykuma“ – įspūdingiausias, giliausiai įstrigęs šalies vaizdas. Nes kitur to nerasi. Didžioji dalis arabų naftos juk apskritai išgaunama toli jūroje. Anose šalyse gyvenimas – sau, nafta – sau.

Turtingasis Bahreinas – arba ką Bahreinui davė nafta

Kitas Bahreinas. Šalies sostinė Manama. Naktimis švytintys dangoraižiai, įdomi architektūra. Štai Bahreino Pasaulio prekybos centro komplekse tarp dviejų dangoraižių nuolat sukasi trys vėjo jėgainių propeleriai…

Manama nuolat plečiasi į šonus. Ypač į jūrą – į Persijos įlanką. Kada bekeliautum, kur nors išvysi didžiulius agregatus purškiant smėlį į naujai atribotą įlankos plotą: tuoj bus sausuma. Bahreino sala vis auga ir auga, o greta pilamos dar naujos ir naujos salos. Juk tai – trečia pagal gyventojų tankumą pasaulio šalis, vietos reikia. O į dykumą miestas plėstis negali – ją seniai užėmė naftos pramonė…

Manamos simbolis Bahreino vartai kadaise stovėjo ant kranto, greta jo būdavo iškraunami tradiciniai arabiški laivai. Dabar jokios įlankos iš ten nesimato, ji už kelių kilometrų, anapus naujųjų dangoraižių, milžiniškų prekybos centrų, taisyklingų gatvių. Uostas išvis kažkur toli.

Štai kur eina Bahreino naftos pinigai!

Gal nafta atėmė iš Bahreino laukinę dykumą. Bet be naftos Bahreinas tik tą dykumą ir turėtų! Juk 1940 m. saloje gyveno mažiau nei 100 000 žmonių, o 2020 m. – jau 1,5 milijono. Gera pusė jų, tiesa, imigrantai. Jie pastatė naująją Manamą, jie ją prižiūri, valo, tvarko, dirba bahreiničių tarnais, pardavėjais, naftos pramonės darbininkais, o gyvena kur „Darbo ministerijos stovykloje“, užkanda kokių falafelių iš gatvės restorano. Iš naftos pinigų Bahreinas išgali tiek jų samdyti.

Bahreinas samdo ir kitokius imigrantus. Specialistus iš turtingų Europos šalių, Amerikos: stambiųjų verslų vadybininkus, dangoraižių architektus. Moka jiems net daugiau, nei gautų savo šalyse – kas gi kitaip važiuotų į „šį užkampį“? Jiems – ištisos dirbtinės salos su sargybiniais prie įvažiavimo, alkoholio pilni barai. Populiarios pramogos: vakarai bei penktadienio pietūs (brunch) prabangiuose restoranuose: kiekvienas toks tuo metu siūlo savo ultrabrangų patiekalų komplektą ir gyvą atlikėjų muziką. Už tą patį, ką gatvės restorane gali gauti už kokius 5 eurus, ten susimoki 50 ar 70 – bet anie „turtingi imigrantai“ neklausia ar verta. „Mums taip priklauso“ – mano ir daugelis nė nesvarstytų apie pikniką dykumoj. Na, paplūdimyje dar galbūt. Nuosavo rajono paplūdimyje arba viename tų su įėjimo bilietais, kaip Al Dar sala Bahreino rytuose ar Džazaer paplūdimys Bahreino pietvakariuose.

Bahreine daugelis gyvena savo socialiniuose burbuluose, savo pasauliuose ir nebando pažinti kitokių, esančių greta.

Nustebau, kad 2014 m. net buvo įkurtas Bahreino lietuvių tinklapis. Mėgstu keliaudamas susitikti su vietos lietuviais, tad parašiau tais adresais. „Aš jau seniai ten nebegyvenu“ – sulaukiau atsakymų ir siūlymų kreiptis į tuos, kas „dar pasiliko“. O šie tuoj pat irgi atrašydavo – „Mes nebe Bahreine“. Nieko keisto, kad lietuvių bendruomenės „Facebook“ nebėra įrašų nuo 2015 metų… Bet taip jau yra: imigrantams iš Europos Bahreinas – pereinamas kiemas. Užsidirbi, važiuoji toliau. Tas amžinas laikinumas tiesiog tvyro ore.

Yra vietų, kur dar gali pamatyti, kaip atrodytų Bahreinas be naftos. Manamos turgus, dar vadinamas „Mažąja Indija“. Muharako, senosios Bahreino sostinės, siauros chaotiškos gatvės. Pilnos abajų salonų, pilnos Šovaiterių šeimos saldumynų krautuvėlių: „Jamal Showaiter“, „Mohammed Hossain Showaiter“, „Hussain Hamad Showaiter“, “Yousif Showaiter”: chalva ir kitkuo jie prekiauja virš 100 metų. Viskas nebe taip, kaip kokiu tarpukariu, kurio parduotuvėlės atkurtos Bahreino Nacionaliniame muziejuje, bet dvasia dar ta.

Bahreinas pagaliau ima didžiuotis tuo, kas sena. Kelios Muharako senamiesčio gatvės sutvarkytos, geriausiai išlikusiuose XIX-XX a. sandūros namuose įrengta visa eilė muziejų. Daugelis tų namų statytojų gyveno iš perlų. Dar ~1920 m. bahreiniečiai nardydavo segtukais užsikišę nosis, rinko, rinko kriaukleles, tikėdamiesi, kad bent vienoje jų bus perlas. Toks būdavo vienoje iš 10 000. Tuomet japonai išmoko perlus auginti kriauklių fermose ir visa Bahreino perlininkystė žlugo. Jei ne naftos atradimas tikriausiai net toks Muharakas būtų nunykęs, kaip ne vienas nūnai smėliu užpustytas Persijos įlankos perlų uostas…

O žaviausias „senojo Bahreino atspindys“ – fortai: puikiai sutvarkyti, naktimis apšviesti. Rifos fortas (1812 m.), kur XIX a. gyveno Bahreino valdovas – kuklus, bet jaukus, su žavia kavine, kur itin smagu buvo praleisti saulėlydį klausiantis muedzinų šaksmo maldai. Arado fortas prie jūros. Ir pats didžiasuias Bahreino fortas, kurį pastatė portugalai, XVI a. valdę Bahreiną kaip dalį savo pasaulinės kolonijinės imperijos.

Bahreinas norėtų didžiuotis ir dar gilesne istorija: dar 4000 metų atgal jame klestėjo Dilmuno civilizacija, prekiavo su senovės Asirija ir Babilonu. Juk kokiame Dubajuje nieko panašaus nebuvo! Tiesa, iš Dilmuno beliko kapai-kauburėliai (Aali kapinynas) ir menki šventovių griuvėsiai, iki kurių žymiausių (Saar) net nepavyko prieiti – kelias nepravažiuojamas, o dar pasitiko ištisa piktų šunų banda.

Gražiausia, kas susiję su Dilmunu turbūt – meno dirbiniai nacionaliniame muziejuje. Sukurti ne dilmuniečių, o kokių babiloniečių prekiavusiu su Dilmunu. Ne Bahreine parašyti ir daugelis Koranų, eksponuojamų viename geriausių šalies muziejų – Korano namuose. Bet Bahreino naftos pinigai apie leido surinkti jų kolekciją: nuo nuostabiausiai išpieštų iki parašytų pagal kokius geometrinius principus.

Lėtas Bahreino smukimas užmarštin

Jaukiai apšviestoje japoniškoje prabangaus bušido restorano salėje tą suprasi dar gana sunkiai. Regint tuščios dykumos sklypus jau prieš gerą dešimtmetį supiltose dirbtinėse salose, iš besileidžiančio lėktuvo atrodančiose kaip beprasmiai geltoni plėmai, jau paprasčiau. O išvydęs „numirusias“ prekybos centrų restoranų zonas, baigiančius nuplyšti „Tuoj bus išnuomota“ užrašus prekybos centruose, kurių ištisi aukštai uždaryti, be nė vienos parduotuvės pasidaro daug aiškiau.

Bahreino legenda grimzta.

Seniai praėję laikai, kai jis buvo Artimųjų Rytų ekonominė širdis, ~1970 m.perėmusi šį titulą iš karuose paskendusio Libano. Vėliau naftą atradę „jaunesnieji Bahreino broliai“ ne tik pavijo Bahreiną – jie jį paliko toli už nugaros.

Puikiausia iliustracija – avialinijos. 1970 m. Bahreino „Gulf Air“ turėjo tiesioginius skrydžius po visą Europą, Aziją, net į Australiją – o iš Dubajaus net į Londoną lėktuvai anuomet neskraidė. Dubajus, Abu Dabis, Omanas iš viso neturėjo savų avialinijų: visi iš „tų užkampių“ skraidė „Gulf Air“. Bet vienas po kito anie emyratai turėtdami įsteigė savo aviakompanijas, išaugino jas iki vienų didžiausių pasaulyje. Dubajaus „Emirates“, Abu Dabio „Etihad“, „Qatar Airways“ vardus šiandien žino kiekvienas, daugelis jomis ir skridęs, o tuo pačiu užsukęs ir jų „tėvynes“. Bahreino „Gulf Air“ neišnyko, bet ir toliau skraido maždaug tiek, kiek skraidė prieš kelis dešimtmečius. Tuštoku Bahreino oro uostu kasmet naudojasi 9 mln. Keleivių, kai Dubajaus – 89 mln., Dohos – 35 mln., Abu Dabio – 22 mln…

Kai pažiūrėjome šį archyvinį filmą apie Bahreiną 1970 m., Aistė, mano žmona, buvo negailestinga: „Dubajus per tą laiką vystėsi, o Bahreinas stovėjo vietoje“. Ne, tai ne tiesa. Bahreinas vis dar turtingesnis už Lietuvą. Jei būčiau atvykęs tiesiai iš Lietuvos, turbūt būtų stebinę, kad kokį „Lamborghini“ ar „Ferrari“ Bahreine pamatai beveik kasdien. Bet atskridau iš Dubajaus, kur vieną kartą per maždaug 20 minučių išvydau keturis „Lamborghini“ – ir vertinau kitiap. Pagal tuos tempus, kuriuos ~1980-2010 m. šuoliavo Dubajus, atrodo, kad Bahreinas stovėjo vietoje.

O dar visas nestabilumas. Bahreino valdančioji Al Chalifų dinastija – musulmonai sunitai, o „senųjų“ gyventojų dauguma (apie 70%) – šiitai. Šiitai kaltina valdžią diskriminacija, kad ji nesamdo šiitų į valstybės tarnybą, kuri yra daugelio Bahreino piliečių svajonių darbas (geros algos, sąlygos). 2011 m. per Arabų pavasarį bahreiniečiams išėjus į gatves skambėjo neįsivaizduojamas Persijos įlankoje dalykas – raginimai nuversti valdovus! Bahreino valdovams į pagalbą skubiai stojo Saudo Arabija, JAE, sukilimą numalšino jėga. Gi joks arabų monarchas nenorėtų „pirmosios kregždės“, pirmosios revoliucijos, kuri parodytų „tai įmanoma!“.

Iki sukilimo Bahreinas visuomenės bruzdėjimus mėgino raminti „meduoliais“ – įkūrė parlamentą, leido opoziciją, nors ir ribotą. Po sukilimo Bahreinas nuėjo „lazdos“ keliu: opozicija uždrausta, net Perlo statula, prie kurios vyko didžiausi 2011 m. protestai, nugriauta, o jos vietoje įrengta aikštė pavadinta musulmonų šiitų nekenčiamo veikėjo vardu. Ekskursijoje po didžiausią Bahreine Al Fateh mečetę, funduotą Al Chalifų dinastijos, greta įprastinių tokioms vietoms pasakojimų „Islamas – tai taika“, iš gidės išgirdau ir daug neigiamų žodžių apie šiitus. Esmė tokia: „Jie meldžiasi ne tik Dievui, bet ir Mahometui, jo anūkui Huseinui. O į rojų pateks tik tie, kas garbina tik vieną Dievą, nesudievina jokių žmonių. Net kai kurie krikščionys pateks į rojų – jei meldžiasi vienatiniam Dievui, o ne šventiesiems – bet tie musulmonai, kurie meldžiasi Mahometui ar Huseinui, į rojų nepateks… Šioje mečetėje laukiami visi, bet čia galima melstis tik Dievui, o ne Mahometui“.

Bahreine jautėsi, kad sunitų elitui šiitai nėra kažkokia „mažuma“ ar „kitokių pažiūrų žmonės“, bet „klystantieji nesusipratėliai“, kuriems būtų *patiems* geriau, jei atrastų tiesą (juk tik taip pateks į rojų). Kadangi keliavau pandemijos metu, 2022 m., kažkuo priminė požiūrį į antivakserius Europoje…

Per didelio šiitų skaičiaus „problema“ sprendžiama ir suteikiant pilietybę imigrantams iš kitų arabų šalių – bet tik jei jie sunitai, tuo tarpu iš šiitų aktyvistų pilietybė atimama. Dėl tokių manevrų dabar jau apie 50% Bahreino piliečių gali būti sunitai.

Saudo Arabijos kariuomenė išgelbėjo Bahreino valdžią, bet Bahreinas lieka silpniausia arabų monarchijų “karolių” grandis. Tokio visuotinio lojalumo savo valdovams, koks vyrauja tarp JAE ar Kataro piliečių, Bahreine nerasi. Ten tokia „amžina mažumos vyriausybė“.

Saudo Arabija tebėra Bahreino „gyvybės šaltinis“ ir ekonomine prasme. Koks kas dešimtas automobilis Bahreino gatvėse – Saudo Arabijos numeriais. Saudo arabų pilni bahreino prekybos centrai, prabangieji restoranai. Bahreinas yra artimiausia kita šalis nuo Saudo Arabijos sostinės Rijado (7 mln. gyv), didmiesčio Damamo (1,2 mln. gyv.). Ir nuo senų senovės Saudo arabai iš savo ultrakonservatyvios šalies keliaudavo į „laisvesnį“ Bahreiną: jų kasmet į Bahreiną atvyksta daugiau, nei turistų į Lietuvą iš viso. Tik Bahreine Saudo Arabijos verslininkai skirdavo susitikimus su verslo partneriais iš užsienio (na, kaip gi būtum galėjęs kviesti kokią Švedijos įmonės direktorę į Saudo Arabiją, kai moteris ten be vyro globėjo net negalėjo laisvai judėti?). O eilinės mažiau religingos šeimos Bahreine „džiaugdavosi laisve“, tiesa, tikrai ne taip, kaip įsivaizduotų koks europietis studentas: na, Bahreine kažkur rasi legalaus alkoholio (priešingai nei Saudo Arabijoje), sako, yra ten ir rusių prostitučių (nors tai nelegalu), bet tai matosi daug mažiau nei Vakaruose ar kokiame Dubajuje. Gali gyventi Bahreine ir to nematyti išvis, jei nežinotum.

Bet laikai ir čia keičiasi. Nuo 2019 m. Saudo Arabija laisvai išduoda vizas užsieniečiams, panaikinti griežčiausi ribojimai (pvz. moterims ten leista vairuoti automobilį, nebūtina dengtis plaukų). Aišku, iš incercijos Bahreinas dar važiuoja – bet kaip bus toliau?

Paskutinį kartą Bahreinas „rodė kelią“ kitiems monarchams 2004 m. Tada atidarė Sachiro Formulės 1 trasą, pasirašė sutartį, kad Bahreine vyktų pirmasis Grand Prix arabų kraštuose. Bet prabėgus 16 metų savo Formulės 1 etapus jau turi ir JAE, ir Kataras, ir Saudo Arabija… Kai įkurtas 1976 m., įspūdingai turėjo atrodyti ir Al Aryn gyvūnų parkas greta Formulės 1 trasos – bet dabar daug kas ten jau apnykę.

Dabar Bahreinas, pradžioje buvęs pavyzdžiu kitiems „naftos emyratams“, pats vis dažniau seka Dubajaus pėdomis. 2017 m. atidarytas The Avenues prekybos centras, kur parduotuvių fasadai primena senąją Europos architektūrą – labai jau „dubajietiškas“, tik mažesnis. O Durrat Al Bahrain dirbtinis salynas Bahreino pietuose dydžiu ir įdomiom formom labai jau primena Dubajaus Džumeiros Palmę. Tik kad Durrat Al Bahrain net aš sužinojau tik… pamatęs kontūrus šalies žemėlapyje. Net kelionių vadovuose po Bahreiną jo nėra. Ir į vidų patekti sunku: kelius užkerta šlagbaumai. Tik gyventojams.

Taip jau yra – pastatyti kartais gal net lengviau, nei išreklamuoti. O štai įvaizdžio prasme Bahreinas atsilieka nuo Dubajaus dar labiau, nei realybės.

Na, bet keliautojui tai turi ir pliusų. Bahreine turistų – bent jau ne arabų – mažai, tad kelionė ten – atradimai. Jei Emyratų piliečiai „užsidarę savame burbule“ (daugeliui jų užsieniečiai gal jau švelniai pabodę), tai bahreiniečiai – svetingi, paslaugūs, siekia kontakto. Štai dykumoje einant pasisveikino, štai vaikštinėjant po mažiau turistinius Muharako rajonus pasiteiravo, ar nepaklydau, ar nereikia parodyti kelio.

Aišku, yra ir minusų. Daugiau biurkratijos. Atvykimo anketoje įrašęs darbą „teisininkas“ buvau pakviestas į atskirą kambarėlį aiškintis – ar nedribsiu Bahreine (gal dar kažkokiu žmogaus teisių gynėju?). Pirmą kartą gyvenime pasienio pareigūnai mane net „gūglino“ – „Tai buvote daugiau kaip 100 šalių?“. Žmoną praleido greitai iš paskos man, nors ji advokatė, o aš tik baigęs teisę. Na, bet Bahreine moteris tebėra savotiškas “vyro priklausinys”: jei jau vyras nekels problemų, tai nekels ir žmona. ~1970 m. gimusios legendos apie „Artimųjų Rytų vakarėlių centrą Bahreiną“, „barus ant kiekvieno kampo, kitaip nei kitur islamo kraštuose“. Bet tada nebuvo Dubajaus, kur (bent jau kai kuriuose rajonuose) *tikrai* barai ant kiekvieno kampo! Atskridusiam iš Dubajaus Bahreinas atrodė labai konservatyvus: daug moterų užsidengusios veidus, o kartą trumpą sijoną apsivilkusi Aistė pasijuto padariusi rimtą klaidą: niekas nieko nesakė, bet daug smerkiančių žvilgsnių gavo (vėliau įsigijo abają).

Daugiau Bahreine ir „užmirštų vietų“ – nebedirbančių muziejų, kurių niekas nepasivargino pažymėti kaip tokių.

Ir yra Bahreine tiesiog to, kas vieniems patiks, kitiems – ne. Naftos dykuma – apšnerkšta, bet distopiškai romantiška. Kupranugariais ir arkliais tiesiog per miestą jojantys žmonės. Gyvybės medis – toks vienišas didelis medis, styrantis dykumoje, į kurį, kaip į didžiausią lankytiną vietą, ženklai veda ir iš už 30 km. Atvykus iš miškingos Lietuvos buvo sunku suprasti, ko ten bahreiniečiai renkasi… Bet tada pagalvojau, kad bahreiniečiui būtų ne ką lengviau suprasti, kodėl mes didžiuojamės Kuršių Nerijos kopomis! Bahreinas savitas.

Komentarai

Kataras – turtingiausia pasaulio valstybė ir gyva arabų pasaulio svajonė.

Ar ne stebuklai? Kataras – dykumos lopinėlis ploto sulig šeštadaliu Lietuvos, bet jis gavo teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą! Nepaisant kitų arabų šalių pykčio, būtent Kataras diktuoja viso arabų pasaulio madas! Ši šalis kartu ir viena religingiausių, ir viena laisviausių arabų pasaulyje.

“Kaip kokia šalis norėtum, kad atrodytų tavo tėvynė ateityje?“, pamenu, paklausiau mauritaniečio. Ir jis nedvejodamas atsakė – Kataras. Ne Europa ar JAV, ir ne Dubajus ar Saudo Arabija. Ir dešimtys milijonų arabų mąsto panašiai.

Kaip gi išsvajotasis Kataras atrodo iš vidaus? Man pavyko pamatyti ne iš karto. Kataras – vienintelė pasaulio šalis, kur pirmuoju mėginimu net… negavau vizos. Dabar Kataras lietuviais jau pasitiki pakankamai, kad vizų išvis nereikalautų, tad įgyvendinau seną svajonę ištyrinėti šią šalį.

Doha – viso arabų pasaulio sostinė

Tasai stebuklingasis spindintis Kataras iš tikro – tai tik Doha. Kataro sostinė. Ir, jei Kataro emyro planai pavyks – viso arabų pasaulio sostinė.

Priešingai nei Dubajus ar Abu Dabis, Doha nenori priblokšti pasaulio rekordais – aukščiausiais dangoraižiais, didžiausiais gėlynais. Todėl Doha netaps *pasaulio* turizmo sostine. Bet ji nenori bet kokia kokia kaina pritraukti milijonus bet kokių turistų ir aplenkti Londoną su Niujorku!

Verčiau Kataras eina kitu – kultūros ir mokslo – keliu. Ir todėl dešimtims ar šimtams milijonų pasaulio arabų būtent Doha, o ne “parsidavęs” Dubajus, yra pavyzdys, kaip turėtų atrodyti jų šalis, jei kada nors praturtės.

Dohos koziris – ne koks “naujas Luvras” ar “naujas Gugenheimas”, “godžiai išsinuomavęs” Vakarų meną idant rodytų vakariečiams turistams, o didžiausias visame pasaulyje Islamiško meno muziejus. Savojo meno. Ir nieko keisto, kad būtent Kataras “padirbėjo”, idant į arabų pasaulį atvežtų didžiausią kada nors jame vykusį renginį – Pasaulio futbolo čempionatą. Bandys atvežti ir olimpiadą…

Doha plečiasi neįtikėtinais tempais. Dar 2000 m. visame Katare gyveno 600 000 žmonių (tiek, kiek viename Vilniuje), o 2020 m., kai keliavau – 2,7 mln. (tiek, kiek visoje Lietuvoje). Doha kartu – ir milžiniška statybų aikštelė. Į šiaurę auga jos dangoraižių rajonai, į pietus – pramonės, o keliai virsta daugiaaukštėmis estakadomis. Viskas – tolimai ateičiai. Palyginus su kitais pasaulio didmiesčiais ir dabar Kataro ryškiai apšviestos magistralės – beveik tuščios. O 2019 m. atidarytas trijų linijų Dohos metro išvis, atrodo, neaišku kam degina katarietišką naftą: pro nuomoto automobilio langus nėsyk nemačiau, kad į įspūdingas modernistines jo stoteles kas išvis kada nors eitų. Kam, kai keliai tušti, parkavimas net miesto centre – mokamas vos keliose vietose ir ten labai pigus?

Bet Doha statoma ne dabarčiai, o ateičiai. Artimesnei, nei galėtum tikėtis. Bijau net spėti, kiek milijonų žmonių ten gyvens, tarkime, 2040 m., jei Kataro emyro vizijos pasiteisins. Juk musulmonų pasaulio sostinė turi būti didelis miestas! Ir puikiai pamenu, kaip buvo tame pačiame Dubajuje: kai ten lankiausi 2003 m., atrodė, kad platieji jo keliai pasipuikavimui tik ir nutiesti, kokie tušti. O 2015 m. jau pakliuvau į kamščius. Gyventojų skaičius Dubajuje per tą laiką išaugo dvigubai…

Ir visgi kai matau 2 mln. gyventojų mieste statomus ar jau pastatytus aštuonis milžiniškus Pasaulio futbolo čempionato stadionus, kuriuos vieną nuo kito skiria keli ar keliolika kilometrų, galva “neišneša”, kam gi viso to reikės po čempionato. Kitur pasaulyje juk čempionatas vyksta daugelyje miestų, todėl ir stadionų daug (ir tai būna problemų juos paskui panaudoti), o čia viskas – Dohoje.

Pažiūrėsim. Prieš 20 metų juk nebūčiau nuspėjęs, kaip šiandien atrodys Dubajus.

Trys Kataro pasauliai

Kaip ir kitos Persijos įlankos šalys, Kataras yra tarsi trys nesusikertantys pasauliai. Jie neaprašyti kelionių vadovuose, kai kurių jų Kataras net gėdinasi, bet idant perprastum šią šalį, turi pamatyti visus.

Pirmasis Kataras – “tikrųjų” Katariečių, Kataro piliečių. Per vieną kartą iš trečiojo pasaulio vargšų jie tapo milijonieriais. Tas pokytis buvo per greitas, kad jie “globalizuotų” savo tradicijas ar gyvenimo būdą: milijonus jie panaudojo tęsti tą patį, kas žavėjo jų protėvius dykumų klajoklius – tik viską padauginti kelis kartus ir įvilkti į naujų technologijų rūbą.

Štai Dohoje, greta Emyro rūmų jie pastatė… naują Dohos senamiestį. Nes iki ~1970 m. Doha juk tebuvo menkas perlų žvejų kaimas dykumos pakraštyje, sunykęs kai japonai atrado pramoninę perlų žvejybą, tad ir jokio senamiesčio ji neturėjo. Taigi, Dohos “senamiestį” įkvėpė kiti, didesni ir didingesni, musulmoniški miestai. Tik, aišku, jis tvarkingesnis, saugesnis (be karų, teroro), švaresnis, modernesnis, pilnas parduotuvių, restoranų.

Bet jo širdis – Sakalų turgus. Berniukas tampa vyru, kai tėtis ten jį atveda nusipirkti pirmojo sakalo, o medžioklė su sakalais – gerbiama katariečių tradicija. Karta-kita atgal medžiota iš reikalo, o dabar sakalai kainuoja ir po 300 000 dolerių, net Sakalų ligoninė greta turgaus įkurta. Šalimais – tradicinių laivų davų uostas. Laiveliai plukdo nebe krovinius, o gražios vakarienės ištroškusius vietinius ir turistus.

Tikri katariečiai gyvena Dohos priemiesčiuose, milžiniškų individualių namų, dažni kurių primena rūmus, rajonuose. Kiekvienam katariečiui valdžia dykai duoda dykumos lopinėlį ir jis ten stato savo šeimos namus.

Dohos priemiesčiuose – ir Šeicho Faisalo Bin Kasimo Al Tanio muziejus, šio emyro giminaičio kolekcija, kur matai, ką gali ir nori padaryti staigiai praturtėjęs arabų šeichas.

Dohos priemiesčiuose – ir kupranugarių lenktynių trasa. Iš beduinų bernų pramogos šios lenktynės tapo “milijoniniu sportu”. Bėgančius kupranugarius seka ne tik televizijos kameros, bet ir žiūrovai su baltais džipais, ir kupranugarių savininkų mašinos. Juk kupranugariais varžybų metu seniai nebejoja jojikai. Joja lengvučiai robotai. O robotus savininkai valdo distancinio valdymo pagalba iš kondicionuotų savo automobilių…

Štai taip Viduramžių beduinų tradicijos staiga atėjo į XXI a. Šitas “tikrasis katariečių Kataras” – įdomiausias kultūrą mylinčiam turistui, bet (išskyrus Dohos senamiestį) sunkokai randamas, nes jis tiesiog kitoks. Apie jį mažoka duomenų internete, viskas jame dar sklinda iš lūpų į lūpas – paprastai arabų kalba.

Antrasis Kataras – “ekspatų” šilta svajonė

Kataro piliečiai tesudaro vos 12% Kataro gyventojų. Nes Kataras – tai ne tauta, Kataras – tai, visų pirma, emyras, ir siekdamas paversti Dohą regiono sostine jis šaukia naujus ir naujus šimtus tūkstančių imigrantų.

Dalis tų imigrantų – išsilavinę specialistai. Tokie vadinami “ekspatais”. Jie padėjo suplanuoti naująjį Katarą: juk iš dykumos beduinų nebūtų atsiradę gerų direktorių ir buhalterių, architektų ir inžinierių, dėstytojų ir mokslininkų. O be šių specialistų nebūtų ir naujojo Kataro.

Beveik visi jie iš pradžių pakviesti iš užsienio. Kai kurie jų “usžirekomendavę” Vakarų pasaulyje, kiti – seniau išsivysčiusiose musulmoniškose šalyse. Jie gyvena dideliuose naujų Dohos daugiaaukščių butuose su vaizdais į Persijos įlanką. Kai kurie svajoja kada nors grįžti namo, kiti apie tai nebegalvoja. Nors ir supranta, kad Kataro piliečiais niekada netaps: nenorėdamas “atiduoti” šalies dauguma tapusiems imigrantams, emyras taiko labai griežtas natūralizacijos taisykles.

Doha jiems – šiluma (temperatūra sausį – +22 laipsniai dieną). Jie leidžia laiką vis statomuose ir statomuose prekybos centruose. Pavyzdžiui, Villagio prekybos centras – lyg po stogu pakišta Venecija. Net kai be galo karšta dykumos vasara “išmarina” visą gyvenimą lauke (vidurinė temperatūra liepos dienomis +42), Villagio gali sau plaukti kanalu su gondola.

Ekspatai myli ir Dohos paplūdimius, tokius kaip naujasis Katara su Dohos dangoraižiais fone. O ekspatiško gyvenimo viršūnė tikriausiai The Pearl dirbtinių salų kompleksas su Ferrari salonais, brangiomis parduotuvėmis ir restoranais. Ten vaikščiodamas mačiau beveik vien baltaodžius iš Europos ar JAV: nė vieno vietinio tradiciniais drabužiais.

Ir pasivaikščiojimo kelius, tokius kaip Dohos centro pakrantės promenada, darbo dienos pabaigoje užsipildanti šviesiaodžiais bėgikais tarsi koks centrinis Niujorko parkas.

Skurdesnieji ekspatai iš kitų musulmoniškų šalių kuriasi aplink Dohos senamiestį, kur chaotiški turgeliai.

Tarp ekspatų dominuoja ne arabų, o anglų kalba ir, tiesą pasakius, nors ji neoficiali, net Dohos gatvėse jos matai jau daugiau, nei arabų k.

Bet laikai keičiasi. Kataras nori išmokslinti ir savus, ir kitus arabus. Ir pastatė Kataro universitetų miestą – didžiausią arabų pasaulyje. Dabar tenykščiai pasaulinių universitetų padaliniai jau užima 12 kv. km teritoriją, ten mokosi tūkstančiai studentų. Daugelis – ne iš Kataro, bet ir ne iš Vakarų. Musulmonai, bet kitokie, jauni ir trokštantys mokslo, žinių, gabensiantys jas į savo tėvynes. Dar viena detalė Dohos gyventojų mozaikoje.

Trečiasis Kataras – prakaituotas juodadarbių Eldoradas

O kas gi savo prakaitu stato Katarą? Šimtai tūkstančių juodadarbių. Jų daugiau, nei visų likusių Kataro gyventojų kartu sudėjus (vien indų imigrantai – 25% šalies, bengalų – 12%, filipiniečių – 10%). Bet jų beveik nesimato. Na, matai juos statybose. Rytais ar vakarais pro tamsius tūkstančių autobusų langus – vežamus į darbą ar namo. Darbą kokiam prekybos centre, statybose, naftos verslovėje. Namo į milžiniškus “darbininkų kompleksus”, ironiškai tiesmukai vadinamus “darbo stovyklomis”, kažkur dykumoje toli nuo Dohos centro.

Kokas indas, pakistanietis ar bengalas užsirašo “tarnauti Katare” ir viskas padaroma už jį: jam sutvarkoma viza, jis atskraidinamas, apgyvendinamas su bendradarbiais darbo stovykloje, maitinamas, ryte nuvežamas į darbą, vakare – namo, o pasibaigus visuomet terminuotam kontraktui – parskraidinamas į tėvynę. Kataro gyvenime jis iš esmės nedalyvauja. Algą pasaulio mastais gauna nedidelę (pvz. 300 – 400 JAV dolerių), bet gerokai didesnę, nei gautų tėvynėje (ypač atsižvelgiant į tai, kad nakvynė, maistas, transportas nekainuoja). Siunčia didelę jos dalį namie likusioms šeimoms. Dauguma juodadarbių – vyrai. Todėl Katare kiekvienai moteriai tenka 3-4 vyrai…

Kai kurie užsienio žmogaus teisių aktyvistai grūmoja Katarui dėl “blogų darbo sąlygų”, Kataras šią savo pusę net kiek slepia, bet manau jis puolamas nepelnytai. Nes tų darbininkų gyvenimas Katare geresnis, nei būtų tėvynėje ar dar kur. Nes tokie Indijos ar Bangladešo kaimų beraščiai, kokie gali įsidarbinti Katare, juk tikrai nesugebėtų emigruoti į Europą – ten ne viskas būtų už juos padaryta.

To trečiojo, juodadarbių Kataro nėra nei kur, nei kaip pažiūrėti, o ir neįdomu – bet verta žinoti, kad toks yra, kad ne it medžiai dangoraižiai dygsta, o daugybė vos matomų Kataro skruzdžių-darbininkų juos stato, ir tų skruzdžių daugiau, nei tų, kurie naudojasi jų darbo vaisiais (tarp pastarųjų – ir visi turistai).

Kataro užmiestis

Nuomotu automobiliu dienai išvykę anapus Dohos, atrodo, grįžome laiku 30 metų atgal. Apie turtingiausią pasaulio šalį ten primena tik keliai – pavyzdžiui, į ~5000 gyventojų miestelį Ruajisą iš Dohos veda šešių juostų 100 km ilgio magistralė, nuo pradžios iki galo naktį apšviečiama.

Nyki dykuma – didžioji jos dalis akmenuota, be tų ikoninių smėlio kopų iš filmų apie dykumas. Na, galima rasti ir jų, pvz. Prie Chor Al Adaido, kur populiarios ekskursijos per smėlį baltais džipais. Bet tiesiog atsitiktinai važiuodamas per Kataro užmiestį aplinkui kelius tematysi dyką, dyką peizažą.

Šen bei ten tolumoje bokštuose degs liepsnos – naftos, dujų verslovės. Būtent jų dėka Kataras tapo turtingiausia pasaulio šalimi ir plotu bei darbininkų skaičiais jos primena ištisus miestus. Štai važiuojame magistrale į Dohą – kelią pastoja patikrinimo punktas. Pasirodo, ta magistralė kerta naftos verslovę ir ten galima pravažiuoti tik darbuotojams. Mus pasiunčia kitu keliu.

Pagrindinės turistinės vietos Kataro dykumoje (be pačios dykumos) – fortai, tokie kaip Zubaros fortas. Jei išgirdus žodį “fortas” prieš akis stoja kokia didinga viduramžių tvirtovė ar bent jau koks Kauno fortas, nusivilsite, nes šie pastatėliai menkučiai ir statyti palyginus neseniai – pvz. Zubaros fortas net tarpukariu.

Tačiau stebėdamas tuos menkučius pastatėlius, kadaise atrodžiusius tikrais civilizacijos bastionais visoms beduinų ir perlų žvejų gentims, lengvai supratau, koks neįtikėtinai didingai galingas buvo Kataro proveržis pastaraisiais dešimtmečiais iš visiško užkampio į arabų pasaulio sostinės kandidatus.

Iš dar senesnių laikų, pvz. XIX a., Katare praktiškai nieko neišliko. Net mečečių. Viskas buvo taip menka ir laikina tada. Niekingi dykumų kaimeliai.

Net ir XX a. gyventi kaimeliai kai kur jau apleisti, kaip Al Džumailis, susiliejęs su akmenuota dykuma. Tik džipais pravažiuojamais keliais ar nusukimais ten rieda tie, kam “neatrasti praeities liudininkai” žavesni už turistams iščiustytas promenadas. Tiesa, už Dohos ribų rodyklės, turizmo informacijos, angliški aprašai spėriai išnyksta: Al Džasisijos petroglifų taip ir neradau (ten, kur pažymėti žemėlapyje, jų nebuvo).

Kataro laisvė ir tikėjimas

Persijos įlankos karalystės (Kataras, Dubajus, Abu Dabis, Bahreinas, Kuveitas ir kitos) yra tarp kūjo ir priekalo: iš vienos pusės, jų vietiniai – labai konservatyvūs, religingi. Kita vertus, jų megalomaniškiems užmojams reikia milijonų imigrantų ir turistų. O daugybė tų užsieniečių visai kitokie: ne musulmonai, gal net visai netikintys (ypač europiečiai). Kas vietiniams – dorybė ir teisingas gyvenimo būdas, atvykėliams tik trukdo (pvz. alkoholio draudimas, aprangos ribojimai).

Viena vertus, Kataras pasirinko eiti konservatyvumo ir tradicijų keliu. Išskyrus nebent kelis prabangius viešbučius, čia nerasi alkoholio. Prekybos centruose skamba muedzinų šauksmas maldai, o penktadieniais, šventą dieną, prekybos centrai laikinai užsidaro (“eikite klausytis imamo pamokslo”). Paplūdimių stendai rodo, kaip negalima juose rengtis: moterims draudžiami bikiniai, vyrams – aptemptos glaudės ar net kelnės. Visoje šalyje blokuojami nepadorūs interneto tinklapiai – pornografija, homoseksualizmas, netgi pažinčių svetainės. Ir net tarptautinė internetinė telefonija (Skype, Whatsapp ir pan.) – juk gali ten nepadoriai bendrauti koks vaikinas su mergina.

Kita vertus, Kataro konservatyvumui yra griežtos ribos. Kataras – ne Saudo Arabija ar Iranas, kad būtų draudžiama, tarkime, moterims vaikščioti nepridengtais plaukais, ar dėvėti šortus. Vakariečiui Katare gali būti truputį nuobodu (jei jis pripratęs prie naktinių klubų, barų), tačiau jis (ar ji) tikrai neturėtų jaustis suvaržyta(s).

O svarbiausia Kataras yra laisviausia visos Persijos įlankos šalis žodžio laisvės atžvilgiu. Būtent Kataro emyras įkūrė “Al Jazeera” – vienintelį nepriklausomą viso regiono kanalą. Kol kitur regione žurnalistai persekiojami ir net žudomi (kaip Dž. Kašrogis Saudo Arabijos konsulate), tai Katare jie laisvi kritikuoti netgi patį emyrą. Eiliniai arabai įsimylėję Al Jazeera: tai beveik vienintelė galimybė jiems gauti žinias be jokios vietinių vadukų propagandos, bet kartu ir ne iš Vakarų pasaulio.

Dėl šitos laisvės Kataro nekenčia jos kaimynės: Saudo Arabija, JAE, Bahreinas ir Egiptas 2017 m. Katarui paskelbė blokadą, draudė į jį skrydžius (ir netgi skraidyti Qatar Airways savo oro erdvėje), o mainais į blokados panaikinimą, be kita ko, reikalavo Kataro uždaryti “Al Jazeera”. Kad niekas nebetemptų į dienos šviesą jų pačių klaidų ir žiaurumų, ypač – Saudo Arabijos ir Egipto valdovų, kur tų žiaurumų daugiausia. Kataras nepasidavė, nesutiko – ir 2020 m. pandemijos bei žemų naftos kainų iškankintos kaimynės blokadą tyliai panaikino.

Štai tas senųjų tradicijų ir žmogaus teisių, religijos ir mokslo kokteilis manau ir yra tai, dėl ko arabų pasaulis dievina Katarą.

Arabai, kaip ir visi, nori laisvės reikšti nuomonę, nori žinoti tiesą, o ne išcenzūruotą melą. Daugybė jų trokšta mokytis, siekti žinių.

Kita vertus, daugeliui jų nesuprantamos kai kurios “naujos ir nuolat pildomos” žmogaus teisės, kurias šiuolaikinis Vakarų pasaulis, atrodo, laiko net svarbesnėmis nei žodžio laisvė: tarkime, teisė į abortą ar teisė į LGBT paradus. Jiems nesuprantama, kodėl, tarkime, Vakarų pasaulis draudžia narkotikus, bet alkoholio draudimą laiko atsilikimu, jei dėl alkoholizmo daugelyje šalių kenčiama net labiau. Jiems nesuprantama, kodėl, nors Vakarų pasaulis irgi turi savo aprangos ribojimus ir dress code’us, vakariečiai taip niekina tradicinę musulmonišką aprangą. Ir jau visai nesuvokiama, kaip kokioje Prancūzijoje uždrausta viešai melstis ar dėvėti religinius simbolius mokykloje – ir jau toks *draudimas* aiškinamas kažkokių kažkieno teisių gynimu.

Kad ir kiek Vakarų pasaulis aiškintų apie savojo žmogaus teisių modelio “visuotinumą” ir “prigimtinumą”, faktas, kad tos tariamai pasaulinės teisės iš tikro yra grįstos Vakarų kultūra ir nebūtinai tinka kitur, be to, net ir pačiuose Vakaruose jos nuolat keičiasi. Toks teisių modelis šitiek pasekėjų įgijo tik dėl to, kad Vakarų šalys buvo turtingiausios ir galingiausios ir jų įtaka didžiausia.

Ir čia pasirodo Kataras: turtingas kaip Vakarai ir gerbiantis tas svarbiausias žmogaus teises ir siekius, kuriomis remiantis prieš 50-150 metų pastatytas modernusis pasaulis. Žodžio laisvę, žinių laisvę, mokslo laisvę, teisę į gyvybę.

Bet kartu Kataras gerbia ir savo tradicijas, savo kultūrą ir tikėjimą. Puikiai skiria, kas yra moderni būtinybė, o kas – tiesiog arabų ir Vakarų pasaulio kultūriniai skirtumai. Katare pamatai, kaip atrodo moderni musulmoniška šalis! Ir labai moderni, ir labai musulmoniška.

Komentarai