Azija – kelionių vadovai

Kas nematė sikhų?.. Vyrai su tiurbanais, nesiskutantys ir nekerpantys plaukų bei privalantys nešiotis durklą… Bet už to „nuožmaus“ įvaizdžio slypi vienas unikaliausių ir mažiausiai pažintų pasaulio tikėjimų.

Visų sikhų tėvynė viena – Pendžabo valstija Indijoje. Tik čia jie sudaro gyventojų daugumą, čia jiems nereikia kovoti už teisę rengtis pagal tikėjimą, čia nieko negąsdina spalvingi Viduramžių karių rūbai ir kasdien dėvimi kardo dydžio kirpanai, čia stūkso jų švenčiausioji Auksinė šventykla, įspūdžiu pranokstanti daugybę garsiausių katedrų, sinagogų ir mečečių…

Atvykau pažinti sikhų kultūros į Pendžabą, Indijos valstiją – tačiau savitenę, nei daugelis pasaulio valstybių…

Amritsaras, šventasis sikhų miestas

Šventieji didžiųjų religijų miestai – tiesiog kitokie! Meka, Medina, Jeruzalė, Varanasis, Roma (su Vatikanu)… Kiekvienas jų neišvengiamai plaka savojo tikėjimo ritmu, tarsi susiliejęs su juo į amžiną santuoką.

Sikhų Amritsaras – irgi „to paties kalibro“ tikėjimo užtaisas! Net ir atokiame Amritsaro priemiestyje, kur gyvenome, kasryt 4 valandą pažadindavo giesmės iš gretimos gurdvaros – sikhų šventyklos. Anksti atsikėlę tiurbanuoti rajono vyrai, atnešę iš šventą knygą Guru Grant Sahib iš jos “miegamojo”, vieną po kito giedojo jos tekstus, vėduodami ją iš viršaus, kaip kokį maharadžą, kad nesukaistų. Nes Guru Grant Sahib visad gerbiama kaip žmogus – vienuoliktasis sikhizmo guru. Pirmieji dešimt guru ir buvo žmonės, bet dešimtasis guru Gobindas Singhas ~1700 m. pasakė, kad po jo mirties vienintelis sikhų vedlys liks ši knyga.

Kiekvieną dieną ta knyga, kaip dera Indijos guru, duoda atsakymus ieškantiesiems: atverčiama ir perskaitoma atstitiktinė jos giesmė (šabadas) ir, tų žodžių įkvėpti, sikhai priima dienos sprendimus.

Kuo arčiau centro, tuo daugiau tikėjimo. Gurdvarų kupolai, trikampės sikhų vėliavos (nišan sahib). Restoranų televizoriuose, paskui – ir milžiniškuose gatvių monitoriuose nuolat rodomi vaizdai iš šventų švenčiausios sikhų pasaulio vietos – Auksinės šventyklos. Karta iš kartos paveldimos parduotuvėlės – ką ten parduotuvėlės, ištisos turgaus gatvės – skirtos prekėms, kurių nepamatysi niekur kitur, bent jau XXI a. Kirpanai (durklai, kardai), kuriuos čia sikhai nešiojasi atvirai, net gali pasiimti į “Air India” skrydžius. Aišku, tiurbanai. Kangha šukos, paprastai įsmeigtos į plaukus po tiurbanu. Senoviniai sikhų karių rūbai, kuriuos iki šiol dėvi sikhai nihangai, sekantys savo giminių tradicijomis. Metaliniai indai – nes sikhai valgo iš tokių.

Turgų netrukus pakeičia neindiškai tvarkingos pėsčiųjų gatvės iščiustytais fasadais. Religingiausi sikhai čia jau eina basi – Šventykla taip arti, už kampo jau matosi jos komplekso kupolai, baltos sienos už kurių jau tuoj-tuoj-tuoj laukia tas iš ežero kylantis auksinis rūmas!

Turistai (daugelis jų – iš kitų Indijos valstijų), paklausę prekijų „Kitaip jūsų neįleis į šventyklą“, perka skareles.

Bet iš tikro skareles prie šventyklos skolina nemokamai, ir batus pasaugo, ir vandens gerti duoda. Ir net pamaitina! Ir mes pavalgėme ten, Langare, „didžiausioje pasaulio valgykloje“, toks maisto konvejeris: nusiplovėm rankas, davė metalinį padėklą su įgilinimais, sėdomės ant žemės į eilę, pro kurią vienas po kito ėjo sikhai, kiekvienas su kitu maistu. Kas šliopteli dalio, kas meta į rankas indiškos duonos, kas įberia ryžių. Tada rankomis, kaip visi, valgėme. Pavalgę stojomės, ėjome pro milžinišką virtuvę kur niekad nepaliauja savanorių darbas, pro užpirktų maisto produktų sandėliais virtusius didingus koridorius – o sikhai vandens žarnomis nuplovė nubyrėjusį maistą, nes į tą kambarį jau veržėsi kiti šimtai valgytojų, ir taip nuolat, diena iš dienos. Švelniai primena kokį kalėjimą – bet be galo efektyvu, maistas nešvaistomas, pamaitinami šimtai tūkstančių…

Jei skaitant šitą jums kyla noras klausti, „Ar negėda valgyti labdaros valgykloje?“ arba „Taigi jūs kito tikėjimo“, tai tik rodo, kiek skiriasi mūsų ir sikhų kultūros… Tai, kad visi čia valgo kartu, ir yra Langaro esmė! Tikslas – ne tik pavalgydinti vargšus, bet kad ir tie vargšai (ir jokia visuomenės grupė) nesijaustų atstumta, kaip atstumti neliečiamųjų kastų atstovai hinduizme (kuriems net valgyti tekdavo iš atskirų indų). Todėl sikhų langare kartu tą patį maistą ant žemės valgo vargšai ir turtingi, sikhai ir kitatikiai – pagal vieną pasakojimų, kai pas sikhų trečiąjį guru Amar Das atvyko musulmonų mogolų imperatorius Akbaras, sikhai visų pirma jam liepė sėstis kartu su visais ant žemės valgyti langare…

Ir mes, kai paskome sutiktiems pendžabiečiams, kad buvome Amritsare, sulaukiame klausimų: „Ar buvote Auksinėje šventykloje? Ar valgėte langare?“.

Sikhizmas gimė iš dalies kaip atsakas Pendžabą supančioms hinduistų ir musulmonų kultūroms. Hinduizme yra kastos, o sikhams visi lygūs. Hinduizme daug dievų, o sikhizme – tik vienas (nors ir ar jis Dievas, ar Deivė, ar tiesiog Jėga – diskusijų dalykas, nes pendžabių kalba čia daugiaprasmė). Musulmonai turi kelias žmonas, o sikhai – tik vieną. Musulmonai valgo tik halal mėsą, o sikhams toks skerdimo būdas atrodo pernelyg žiaurus.

Jei hinduistų šventyklos kyla viršum miestų – jų mitologinėm skulptūrom išdabintas vimanas ar gopuramus pamatai iš tolo – tai Auskinę šventyklą gali išvysti tik nusileidęs laiptais į didelį jos kiemą, nes ji stūkso net žemiau Amritsaro žemės lygio, ežero centre, iš visų pusių užstota baltų komplekso pastatų… Jokia kita religija neturi panašių šventovių… Ir visgi sikhizmas vystėsi Pietų Azijos fone, tad religijos ir pynėsi: tai, kaip sikhai neria į ežerą aplinkui Auksinę šventyklą, labai jau primena tai, kaip hinduistai neria į jiems šventą Gangą. Ir tie, ir tie atitinkamą vandenį semia, vežasi namo… Jei indai tuoktuvių metu vaikšto aplink ugnį, tai sikhai – aplink Guru Grant Sahib knygą.

Aplink Auksinę šventyklą, sikhizmo paslaptingas šydas vis labiau prasiskleidė. Atvykėliams Guru Grant Sahib giesmės čia subtitruojamos hindi bei anglų kalbom. Ir tos giesmės – kažkokios savos, bendros, apie visatą ir gyvenimą, apimančios Alachą ir Krišną – net kiti tikėjimai čia savaip apimami, suvokiant viską kaip alternatyvas ar metaforas.

Net keista, kad sikhizmas, priešingai kokiam krišnaitų išpopuliarintuam vaišnavizmui, beveik neturi sekėjų anapus pendžabių tautos – gal tie tiurbanai gąsdina… Tiesa, visų „penkių K“ (nekirpti plaukai, specialūs durklas, apyrankė, šukos ir apatiniai) ir pendžabe laikosi tik religingesnieji, mačiau daug žmonių, kurie, pavyzdžiui, nusikirpę plaukus, bet nešioja kirpaną ar metalinę apyrankę karą, tarnaujančią ir kaip kastetas.

Mums jie be galo įdomūs, o mes įdomūs jiems, nes turistų iš užsienio ten dar labai mažai. Atrodo, kaip čia paprašyti kokio tradiciniais rūbais vilkinčio sikho nuotraukos, o štai jis pats paprašo nusifotografuoti su tavim…

Tačiau todėl ten viskas pritaikyta saviems: koks Centrinis sikhų muziejus pilnas tiurbanuotų lyderių paveikslų, o taip pat mūšių ar kankinimų – religinių ir istorinių – scenų, kurias, net kai parašyti jų pendžabiški pavadinimai, užsieniečiui perprasti labai sunku.

Tačiau Auksinės šventyklos atmosfera įkvėpė perskaityti knygą apie sikhų tikėjimą, kuri viską – ir dar daugiau, sudėjo į savo vietas. Kiek ten unikalių tradicijų! Štai visų sikhų vyrų pavardė Singh, o moterų – Kaur (tai suvienodinta, nes antraip Indijoje iš pavardės matosi kasta).

Indijos-Pakistano kruvino padalijimo atgarsiai – ir kasdieniame šou

Viena tema Pendžabo memorialuose, muziejuose, mene kartojasi ir kartojasi labiau nei bet kur kitur Indijoje. Karas, žiaurumai… Centrinio sikhų muziejaus paveiksluose. Milžiniškame Indijos karo muziejuje su didžiausia pasaulyje kardo statula. Gobind Ghar forto „gyvajame muziejuje“ kur, be visos Indijos širdis užkariavusios pendžabių bhangros šokių, nuolat rodomas 7D filmas apie sikhų kruvinas kovas su afganais ir britais (kažin ar būtų pavykę suskaičiuoti, kiek žmonių nužudoma per tas keliolika minučių). Kovas vedė nacionalinis didvyris maharadža Randžitas Singhas. Jo milžiniška statula pradeda pėsčiųjų gatvę Auksinės šventyklos link. Jis valdė vienintelę sikhų valstybę, sugebėjo trumpam „atmušti“ britus, jo karinių triumfų laikai sikhams – aukso amžius.

Ech, kaip smarkiai sikhizmas skiriasi nuo pacifistinių Indijos religijų, kaip džainistų, kurių vienuoliai pasišluoja priešais save taką, kad šiukštu vabalėlio nenumintų…

Sikhai dėl to ir gerbiami, ir nesuprasti. Kitataučiams jie – „nuožmūs kariai“. Kaip tokius juos samdė britai savo Indijos kolonijinėms armijoms, ir šiais laikais visoje Indijoje pilna sikhų apsaugininkų ar policininkų. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų Amerikoje sikhai buvo tapę „keršto išpuolių“ taikiniais, nes su savo tiurbanais, ūsais, barzdom, jie atrodė dar panašesni į „stereotipinius teroristus“, nei daugelis musulmonų.

Kita vertus, girdėjome posakį – „Jei kur Indijoje patenki į bėdą, ieškok vyro su tiurbanu“. Sikhai myli teisingumą ir už jį visada kovoja. Ir, kai traukinyje į Amritsarą kažkokie indai „zuikiai“ buvo užėmę mūsų išpirktas traukinio vietas, bemat bendrakeleivis ginkluotas tiurbanuotas sikhas susodino visus į savo vietas. Pagalbos iš sikhų sulaukėme ir daugiau – tarkime, keliskart teko klausinėti, kur reikiamas autobusas, tai kiti indai (net bilietų pardavėjas!) tiesiog atsakydavo „nežinau“, o „žmonės su tiurbanais“ palydėjo kur reikia, patys išsiaiškindavo, kad paaiškintų mums, nors pagal pareigas jiems nepriklausė.

Bet kartais kas vienam kova už tiesą, kitam – kova už blogį. Tarp tokių kontroversijų – kova už nepriklausomą sikhų šalį Chalistaną. Nepriklausomybės šalininkai 1982 m. įsitvirtino Auksinėje šventykloje, tuomet ją šturmavo ir apgriovė Indijos valdžia, pražudydama šimtus religingų sikhų.

Bet pačios skaudžiausios istrorijos – iš 1947 m. abipusio genocido, vaizdžiai parodyto Padalijimo muziejuje Amritsare. Sikhai žudė musulmonus, o musulmonai – sikhus. Ne tik žudė: degino namus, prievartavo moteris.

Kai britai nusprendė suteikti nepriklausomybę savo Indijos kolonijai, jie suprato, kad nauja šalis bus pasmerkta amžinam pilietiniam karui, tad nutarė prieš laisvės suteikimą koloniją padalinti į musulmonų Pakistaną bei hinduistų Indiją. Kitur dalinti buvo paprasčiau, nes vienos tautos (kaip sindžiai ar balučai) buvo musulmoniškos, o kitos – hinduistinės. Bet pendžabių būta įvairių tikėjimų: musulmonai, hinduistai, sikhai. Taigi, Pendžabas „perpjautas“, musuloniškas Pendžabas šiandien – Pakistano provincija, o sikhiškas – Indijos vasltija.

Bet iš pradžių padalinimas tik dar labiau atsuko „kraujo kranus“. Vyko pogromai prieš „ne savo pusėje gyvenančius“, prasidėjo didžiausias pasaulio istorijoje pabėgėlių judėjimas – 10 ar 20 milijonų nusprendė bėgti iš savo namų, kuriuos Indijos-Pakistano sienos nustatymo komisija paliko „kitos religijos tėvynėje“. Bet net ir pabėgti daugeliui nepavyko. Daugybė traukinių į galutines „saugias stotis“ atriedėdavo sausakimši nuo lavonų: vyrų, moterų, vaikų. Nes sikhai puldinėdavo musulmonų traukinius ir pabėgėlių vilkstines, o musulmonai – sikhų ir hinduistų. Visi skelbėsi taip kovojantys už tiesą – tik keršijantys už tai, ką „priešai“ daro su tikėjimo broliais. Bet kas ir kaip visa tai pradėjo iš tikro – nebepasakysi. Matyt, viskas įsisuko po truputį: gerokai supaprastinius, už vieną nužudytą kiti nužudė du, už tuos du – keturis ir t.t. Itin tragiška, kai visa tai vienas su kitu darė ta pačia kalba kalbantys tautiečiai pendžabiai.

Kita vertus, jei ne tos tragedijos, sikhai neturėtų „savo“ krašto, nes seniau jie buvo pasklidę po daug didesnes žemes ir net šventajame Amritsare nesudarė gyventojų daugumos.

Indijos-Paksitano konfliktas Pendžbe justi iki šiol. Dangų raižė naikintuvai, o viena keisčiausių pramogų, be paliovos reklamuojama Amritsaro gatvėse turistams – Atario-Vagos pasienio punkto uždarymas. Tai kažkas siurrealaus – kas vakarą Indijos ir Pakistano pasieniečiai teatrališkai „konkuruoja“, nuleisdami vėliavas, o visa tai nuo milžiniškų amfiteatrų stebi tūkstančiai žiūrovų, mėgindami „priešų sirgalius“ perrėkti savo patriotiniais šūkiais. Užvedinėtojas – „Indija motina“, visi – „Tegyvuoja“, užvedinėtojas – „Šlovė“, visi – „Tėvynei“. O kitoje sienos pusėje rėkiama tas pats, tik vietoj Indija – Pakistanas („India Zindaban“ / „Pakistan Zindaban“…). Nes net pagrindinės abiejų šalių kalbos – hindi ir urdu – iš esmės nesiskiria (tik urdu rašoma arabų raštu, o hindi – devanagariu). Grėsmingai atrodantys pasieniečiai šoka, žygiuoja kojas pakeldami iki nosies, mėtosi ginklais. „Gąsdina priešus“, bet, kita vertus, ir savaip parodo bendrą istoriją, kultūrą, nes kur kitur dvi priešų šalys galėtų susitarti dėl tokio spektaklio kas vakarą?

Greta didžiojo Indijos pusės amfiteatro, tarp visų už rupijas išdažyiti veidą Indijos vėliavomis siūlančių prekijų, stūkso paminklas „neapdainuotoms Padalijimo aukoms“… Tarp aukų – net muziejinės vertybės! Štai būta archeologinių radinių, iškastų priešistoriniame Mohendžo Daro mieste, kurie tiesiog padalinti Indijai ir Pakistanui perpus.

Čandigarhas – modernios architektūros “šedevras”?

1947 m. Pendžabas padalintas. Senoji jo sostinė Lahoras, iš kurio didingų rūmų valdė maharadža Randžitas Singas, liko Pakistane. Indijos pusėje atsikliuvę miestai sprogte sprogo nuo pabėgėlių lūšnynų ir nė vienas neatrodė vertas sostinės vardo…

Ką daryti? Pastatyti naują miestą ir valdžiai, ir pabėgėliams! Taip iš kilo Čandigarhas, į kurį dabar dabar plūsta modernios architektūros piligrimai. Mat tą miestą išplanavo garsusis Le Korbiuzjė, dėl to Čandigarhas net įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą…

Atvykusiam iš Vidurio/Rytų Europos, šedevrą ten sunku įžvelgti. Ten kaip sovietinė architektūra kvadratu. Kvadratiniai mikrorajonai neturintys net pavadinimų (tik numerius), pilni vienodų brutalistinių betoninių daugiabučių… Bet ilgai pakeliavęs po Indiją jau galėjau suprasti, kuo Čandigarhas indams – magiškas, numylėtas pensijon išeinančių turtuolių… Žaliais plačiais pėsčiųjų kiemais eidavau didelius atstumus nebijodamas, kad partrenks autorikša ar motociklas. Daugiau tvarkos, daugiau turto: vienas didžiausių Indijoje prekybos centrų – it perkeltas iš Vakarų pasaulio (Nexus Elante Mall), įvairių virtuvių restoranai.

Viską „išlaiko“ biurokratų armija, mat padalinus indiškąją Pendžabo valstiją – į sikhišką Pendžabą ir hinduistinę Harjaną – dabar čia nebe vienos, o dviejų valstijų sostinė! Jau vien šis faktas niekais pavertė dalį Le Korbiuzjė utopijos: dabar vienu parlamento pastatu turi dalintis dviejų valstijų deputatai, abi valstijas aptarnauja vienas aukštasis teismas. Daugybės Čandigarho vietų realybė kitokia, nei atvaizduota Architektūros muziejaus nuotraukose, maketuose, planuose… Štai Le Korbiuzjė baseinas, kurio vandeny atsispindėdavo Aukštasis teismas, tuščias: „Ten veisdavosi uodai, skrisdavo į teismo sales, platindavo ligas“ – aiškino nemokamas gidas, vedžiojęs po valdžios kompleksą, kurio šiaip iš miesto net pamatyti negali, nes jis uždengtas dirbtiniu kalnu.

„Suplanuotas“ Čandigarho simbolis – valdžios komplekse stūksantis rankos paminklas, simbolizuojantis taiką, vienybę ir atvirumą. Bet gyvo miesto istorijos į ateities tolius nenumatysi, ir dar populiaresne lankytina vieta staiga tapo Uolų sodas [Rock Garden], kurį, su dirbtiniais kriokliais ir lėlių muziejais, savom rankom sukūrė valstybės tarnautojas Nekas Čandas, rinkęs reliktus iš Čandigarho vietoje kadais stovėjusių Pendžabo kaimų. Jaunavedžiai geriau fotografuojasi prie tų dirbtinių krioklių ir uolų, o ne bedvasiuose parkuose, aikštėse, sankryžose…

Šimla – kalnų oras ir britiškosios Indijos sostinė

Į Čandigarhą gal nė nebūtume užsukę, jei ne Kalkos priemiestis. Dar nykesnis – bet būtent ten prasideda „žaisliniu traukiniu“ vadinamo siauruko kelionė aukštyn į Himalajus, į legendinę Šimlą, britų Indijos „vasaros sostinę“. Kiekvieną pavasarį, Delį sukausčius karščiui, visas britiškasis elitas riedėdavo ten, į Šimlą, kur bent kiek vėsiau. Iš tikro Šimla buvo net tikresnė sostinė, nei Delis, nes Indija iš Šimlos valdyta 7 mėnesius per metus, kai iš Delio – tik 5!

Atstumas nu Kalkos iki Šimlos – tik 85 km, grįždami taksi įveikėme per 2:30 val., bet traukinys, kaip senais laikais, pūškavo net 5:20 val. Tačiau kelionė turistiniais vagonais (ar persisvėrus pro atdaras duris) neprailgo: anapus didelių langų slinko stotelės su mojojuojančiais vėliavėlėmis viršininkais, maisto pardavėjais bei vis didesniais aukštį nurodančiais skaičiais, 100 tamsių tunelių, o paskui prasidėjo ir vaizdai žemyn, kol galiausiai traukinukas įriedėjo į senovinę stotį viršūnėje. Aukštis – 2276 m, iki Himalajų viršūnių dar labai toli, bet ir siaurasis geležinkelis toliau jau nebenutiestas – lieka tik keliai, iš pradžių dar pravažiuojami visus metus, o paskui, link Ladakho, jau užpustyti kasmet iki pat vėlyvo pavasario…

Šimla – toks keistas Europos bastionas Himalajų priekalnėse, su didingais pastatais, tarsi perkeltais iš kokio Britanijos užmiesčio. Teatras, bažnyčia, Britanijos vicekaraliaus rūmai, kuriuose, beje organizuotas Indijos kolonijos padalijimas į Indiją ir Pakistaną… Pagrindinė Mall gatvė – visiškai pėsčiųjų, kaip ir Ridge aikštė pačioje to kalno viršūnėje, iš kur galėjau dairytis į abi puses. Aišku, senstančią Britaniją vis labiau supa šiuolaikinė Indija: ech, kaip reikėjo grūstis į liftą tarp skirtingų Šimlos terasų, kiek daug palaikių namelių supa prieškario ir tarpukario didybę ir kokie įkyrūs rikšų vairuotojai prie stoties (taip buvo ir Pendžabe). Ir virš bažnyčios ant kalvos pasiekiama lynų keltuvu – milžiniška beždžionių dievo Hanumano skulptūra.

Tačiau Šimla vis tiek vienas europietiškiausių Indijos miestų. Siauruku kartu atvažiavo senyvų britų pora, kurių sena svajonė buvo pamatyti kur gyveno XXX, XXX, XXX – bet juk Europą europiečiai gali rasti ir Europoje, tad didžiausi Šimlos angliškai-indiškų saulėlydžių mylėtojai šiandien – patys indai čia randantys Europos aidus savoje šalyje…

Šimla buvo Pendžabas – bet dabar irgi nebėra, ji – dar vienos naujos Himačal Pradešo valstijos sostinė. Sikhų tiurbanų dar matėsi – bet kuo toliau nuo Pendžabo, tuo jų mažiau, o dar toliau, į rytus, Utarakande, iš ženklios daugumos sikhai vėl virto egzotiška mažuma, Pendžabo atsiminimai teliko tarsi kokia skaityta pasaka.

Pendžabas – kaip sikhų Izraelis

Sikhų istorija ir padėtis kažkuo panaši į žydų. Unikali kultūra ir tikėjimas – bet kartu ir trintys su kaimynais, persekiojimai. Net žodį “holokaustas” sikhai vartoja savoms istorinėms tragedijoms… Tik nors sikhų pasaulyje – net daugiau nei žydų, informacijos apie juos – labai maža.

Esu įsitikinęs, kad, jei Pendažabas, kaip koks Izraelis, būtų atskira valstybė, šį unikalų kraštą trokštų pažinti milijonai užsieniečių: toks unikalus tikėjimas, įdomios tradicijos, atskira tauta, kalba, net sava rašto sistema… Bet dabar Pendžabas žemėlapiuose vaizduojamas tik kaip Indijos kampas. Keliautojai Indijoje aplanko Delį, Džaipūrą, Agrą, Varanasį – savaitės-dviejų atostogos baigiasi ir jie skrenda namo, kitais metais ieškodami kitų krypčių atostogoms, nes „Juk Indijoje jau buvo“. Tad Pendžabu grožisi daugiausiai keliautojai iš kitų Indijos valstijų.

Tačiau jei tau, kaip man, rūpi ne „užspalvinti“ nukeliautų valstybių žemėlapį ar siekti kažkokio aplankytų valstybių rekordo – o norisi pamatyti ką unikalaus, neatrasto – tai Pendžabas tam tikrai puiki vieta ir dabar puikus metas, kol dar kiti neatrado Pendžabo.

Komentuoti

Laukinis Indijos Radžastanas! Spalvoti mietai, balti mauzoliejai tarsi iš rytų pasakų. Kalnų fortai tokie milžiniški, kad atrodo kompiuterine grafika išdidinti kokiam “Žiedų valdovo” tęsiniui. Vis dar turtingos karingų maharadžų radžputų dinastijos. Plačiosios dykumos, kuriom žygiuodami kupranugarių karavanai su prieskonių ir šilko kroviniais į dabartinį Pakistaną, kuris – čia pat, anapus fronto.

Radžastanas – Indija, bet visai kita, nei Varanasio ghatai, Tadž Mahalis ar Goa paplūdimiai. Leidomės traukiniais, džipais ir kupranugariais gylyn į Radžastaną.

Džaipuras, jo rožinės pilys ir balti kapai

Džaipuras – didžiausias Radžastano miestas, bet tuo pačiu paskutinis, kurį dar pasiekia daugelis keliautojų į Šiaurės Indiją. Jis – dalis garsiojo “Auksinio trikampio” su Deliu, Tadž Mahaliu. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis Radžastano miestas, turi savo spalvą. Džaipūras – rožinis, visi pastatai taip dažomi, toks įstatymas.

Pasakiškiausi tų pastatų – Amerio [Amber] fortas, baltieji Gaitore Ki Chhatriyan kenotafai, maharadžų Miesto rūmai. Fortas pribloškia savo dydžiu, kapai – radžputų architektūrinių raižinių kruopštumu, o rūmai, kuriuose ligi šiandien gyvena maharadžos – ir tuo, ir tuo.

Unikaliausi Džaipūro brangakmeniai – Jal Mahal rūmai, it plūduriuojantys ant ežero paviršiaus. Ir sunkiai nusakomas Hawa Mahal pastatas, primenantis kokį rožinį tortą: iš už jo langų-širmų miesto gyvenimą stebėdavo pernelyg viešai rodytis negalėdavusios kilmingos damos. Ir Džantar Mantar gigantiškų (iki 27 m aukščio!) atsronominių prietaisų kompleksas, kurį įkūrė XVII a. žvaigždėmis domėjęsis radžputas Džai Singas.

Kai į Indiją keliavome pirmą kartą, Radžastane irgi apsiribojome Džaipuru. Bet – net specialiai neieškodamas – internete, avialinijų žurnaluose, viktorinų klausimuose vis išvysdavau ir išvysdavau nuostabių pasakiškų kitų Radžastano miestų. Auksinis Džaisalmeris, žydrasis Džodpūras, Udaipūras, Puškaras, Bikaneris… Kai į Indiją grįžau trims mėnesiams buvau apsisprendęs daug daugiau laiko skirti Radžastanui.

Džodpuras – žydrasis miestas superforto papėdėje

350 km – arba viena naktis traukinyje – į vakarus nuo Džaipuro pasitiko “mėlynasis miestas” Džodpuras. Kaip visur Radžastane (ar net Indijoje) laukė du pirmi įspūdžiai: blogas ir geras.

Blogesnis įspūdis – traukinių stotyje. Su besistumdančiom miniom, ant žemės išsidrėbusiom vėluojančių traukinių laukiančiom šeimom. Anapus stoties vartų šiukšlių jūroje vienas per kitą rėkė autorikšų vairuotojai, mums pagaliau susiradus iškviestąjį “Uber” dar mėginę apgaulingai gąsdinti “Su jais nevažiuokit, tik rikša jus nuveš kur reikia, kitaip jus apiplėš”. Taip, ir Džaipure to buvo, tik nerašiau: didesnės nei sutarta kainos, miesto centre šiukšlių krūvoj gyvenančios kiaulės. Radžastanas – irgi Indija, bet dabar, “po visko”, atmintyje prisiminus Radžastaną stoja tik geri vaizdai, taip smarkiai jie nustelbia visus minusus!

Džodpūras pirmąsyk pritrenkė užlipus ant mūsiškio, rodos, tokio neypatingo, siaurų šiukšlinų ir laukinių šunų pilnų gatvių supamo viešbučio stogo (kambariai ten kainavo 8 eurus). Staiga visos grožybės iškilo prieš akis! Galingas XXXX fortas, it įaugęs į kalną. Kitoje pusėje toli tarsi koks Tadžmahalas spindėjo iš miglos – ten 1928-1943 m. statyti Umaid Bhawan rūmai, kurių trečdalyje ir šiandien gyvena Džodpūro maharadžos (likę du “trečdaliai” – muziejus ir prabangus viešbutis).

Ir čia dar ne viskas – pasivaikščiodami nuėjome ir prie Džasvant Tada maharadžų kapų, ir prie rajono anapus forto su džodpūrietiškais mėlynais indigo dažais dažytais namais (“Kad būtų šviesūs ir neįkaistų, bet ir akių neerzintų”), ir prie puošnaus baodžio (senovinės vandens kaupyklos) miesto centre. O pasivaikščiojimas forte ir maharadžų rūmuose kaip niekur atskleidė unikalią Radžastano istoriją: anksčiau šiame rgeione buvo dešimtys šalių, kiekviena jų turėjo sostinę kokiame nors Džodpūre, kiekvienos jų maharadžos-radžputai ir brahminų bei priklių elitas lobo iš prekybos, bet kartu nuolat jautė kitų Indijos valdovų keliamą pavojų, tad statėsi neįveikiamus fortus.

Viskas atėjo į pabaigą XIX a. Indijoje įsivyraujant britams. „Garbingus“ durklus radžputai pakeitė šautuvais, o galiausiai vienas po kito sutiko su britų sąlygomis: jie ir toliau turės savo šalis, bet tų šalių užsienio politiką, saugumą kontroliuos britai. Tai turėjo ir pliusų: „amžinas tarpusavio karas“ Radžastane baigėsi ir maharadžos galėjo statyti architektūrinius stebuklus it Europoje bet su indišku prieskoniu, kaip Džodpuro laikrodžio bokštas ir aplinkinis turgus, galėjo išsikelti iš storų forto sienų į didingus modernius rūmus. Galutinai valdžią maharadžos-radžputai prarado tik 1947 m. Indijai tapus nepriklausoma ir vieninga valstybe – tačiau turtai iš jų niekad nebuvo atimti, kaip ir miestelėnų pagarba jiems ir greta oficialaus mero Džodpūras ligi šiol turi ir savo „karalių“.

Pagarba valdovams pagrįsta ir tikėjimu, kastomis, kurias daugelis čia mums pasakydavo jau pirmo pokalbio metu. Bet „tikėjimas“ čia nevienalytis: maharadžos-radžputai – hinduistai, atlaikę musulmonų antpuolius; bet kai sėdėdavau ant Džodpuro stogo, Indijos dievybių šlovninimo dainos (raga) nuolat mainydavosi su muedzinų šauksmais maldai ir penktadieninias islamiškais pamokslais, o keisčiausios patirtys laukė priemiesčiuose, pas Bišnojų tikėjimo atstovus. Jie vadinami pirmaisias pasauly radikaliais ekologijos aktyvistais: ne tik nevalgo mėsos (Indijoje daugelis nevalgo), bet ir tiki, kad po mirties reinkarnuosis į elnius, tad juos gerbia, jie laisvai laigo aplink bišnojų kaimus. Tokius kaip Kedžarlis, kurio pažiba – memorialas 363 kankiniams. Tuos kankinius nužudė, kai jie prisirišo prie medžių, kad maharadža jų nenukirstų.

Kuo tolyn į Radžastaną, tuo labiau ore tvyro vieno aršiausių šiuolaikinių tarptautinių konfliktų dvasia. Indija prieš Pakistaną… Gal kas dvidešimtas Džodpūro gyventojas – Indijos karys. Anapus maharadžų rūmų – švytinčių karinių bazių miestas, paženklintas šūkiais kaip “Jei mirtis ateitų pas mane kol dar neįrodžiau savo vertės, aš nužudysiu pačią mirtį”.

Į vakarus nuo Džodpūro geležinkelio bėgiai driekėsi per Pokraną, garsėjantį kaip Indijos branduolinių bandymų vieta (sakoma, ten iki šiol gausu vėžio susirgimų), o viršum traukinio vis dažniau girdėdavosi viršgarsinių naikintuvų dundesys. Į Pakistaną bėgiai neveda – jie baigiasi Džaisalmeryje, stebuklingame „auksiniame mieste“, paskutinėje stotelėje prieš „fronto“ dykumą.

Džaisalmeris – turtinga Radžastano pabaiga

Džaisalmerio uola-fortas vadinamas „Didžiausia pasaulyje smėlio pilimi“. Čia ne muziejus – čia ištisas gyvenamas miestas, pradėtas statyti dar XII a. Fortas pilnas tradicinių namų havelių nuostabiais raižiniais.

Mes gyvenome 400 metų senumo havelyje, „įaugusiame“ į miesto sienas – įtvirtinto kambario langelis atsivėrė į Džaisalmerio forto papėdę, naujesnius rajonus, kuriuose anais „dykumų prekybos posto“ laikais gyvendavo – ir ne mažiau įspūdingus havelius pasistatė – turtingi džainų pirkliai.

Kaip ir daugelį, forto havelį karta iš kartos paveldi brahminai, kadaise gyvenę forte „arti maharadžos“, kurio rūmai – įspūdingiausias forto pastatas. Tiesa, havelio šeimininkai šiandien gyvena kažkur kitur, o savo tėvoniją užleido turistams, palikę ją prižiūrėti kšatrijui tarnautojui.

Kartais apie vietą daugiau pasako ne tai, kas joje yra, o tai, ko nėra – ir štai Džaisalmerio forte nėra tos Indijai būdingos „netvarkos“, kažin kaip jis paverstas jaukiu, gana švariu miesteliu, su nuostabiom kavinėm ant havelių stogų – ir mūsų havelio-viešbučio kambarys buvo jaukus. Bet ir vietos dvasia niekur nepasitraukė – „vieši kvietimai į vestuves“ su drambliagalviu dievu Ganeša, puošiantys havelius. Senos džainistų šventyklos, į kurias – apsaugotas sienomis – jie lipdavo iš papėdės. Praeities tragedijų atgarsiai – kaip raudoni rankų įspaudai ant maharadžų rūmų, palikti žuvusių žmonų. Anais radžputų tarpusavio ir radžputų-musulmonų karų laikais buvo įprasta, kai miesto apgultis tapdavo nepakeliama, visoms moterims kartu susideginti skambant muzikai džauhare – kad užėję priešai jų neišprievartautų. Tuomet miesto vyrai leisdavosi į bevilitišką lemiamą puolimą.

Kaip ten bebūtų, po kiekvieno džauharo Džaisalmeris atgimdavo vėl, vedamas dykumose slėptų žuvusio maharadžos giminių. Pernelyg svarbi jo vieta ant nematomų smėlėtų prekybos magistralių!.. Bet tada atėjo britai. Kupranugarių karavanus pakeitė laivai, traukiniai, Radžastano maharadžos pamažu pripažino taiką garantuojančio Britanijos karaliaus viršenybę. O galutinį tašką padėjo Britų Imperijos žlugimas. Didžioji Indijos valda virto dviem atskirom priešiškom valstybėm – Indija ir Pakistanu – o jų siena – prekėms neįveikiamu amžinu frontu. Džainistai ir kiti pirkliai apleido Džaisalmerio fortą, bet tikriausiai tai jį ir išgelbėjo: havelių niekas negriovė, neperstatė moderniais namais. Iki išaušo turizmo era – ir šiandien tiek Džaisalmerio maharadžų palikuonims, kildinantiems save iš dievo Krišnos (tai “įrodo” genealoginis medis jų rūmuose), tiek forto havelius paveldėjusiems brahminams aišku: paveldą saugoti pelninga, net nauji namai statomi senovinės architektūros.

Kelionė gylyn į Radžastano dykumą

Džaisalmeris daugybei turistų – ir tarpinė stotelė kelionėje gilyn į Didžiąją Indijos (taro) dykumą. Prekijai verčiasi per galvą siūlydami visokiausias ekskursijas – nuo „turistinių“ su šokiais ir nakvyne palapinėje iki „neturistinių“ kur, pasigaminus valgyti, tiesiog miegama ant žemės dykumoje.

Radžastano šokius jau matėme Džaipure, taip pat Džaisalmeryje apsilankėme tradiciniame Katputli lėlių teatre, tad dykumoje pasirinkome būti vieni. Laukė važiavimas automobiliu, paskui – džipu iki tokio menko kaimelio, paskui – virš valandos jojimo kupranugariais, kol pasiekėme smėlio kopas ir tarp jų sulaukėme saulėlydžio, praleidome naktį.

Aišku, „atokumas“ Indijoje visada sąlyginis. Tolumoje nuo smėlio kopos matėsi kaimų šviesos, dangumi vis skraidė naikintuvai. Pakistanas jau tik už 20 km… Radžastano plotas ir gyventojų skaičius – panašus kaip Vokietijos, gyventojų tankumas Radžastane net keturiskart didesnis, nei Lietuvoje. Bet indams Radžastanas – vienintelis „savas“ dykumos skonis, o būti „visai be kitų žmonių“ jie ir nepratę. Pakeliui į dykumą gausu alkoholio parduotuvių, o dykumoje primėtyta butelių, kitų šiukšlių. „Tai turistai iš Gudžarato“ – pasakojo vietiniai. Toje valstijoje draudžiamas alkoholis, tad gudžaračiai keliauja išgerti į Radžastano dykumas…

Indijos dykumos patirtis gal kiek kitokia, nei tikėjausi – bet įdomi!

Tai, ką aprašiau, tik maža dalelė Radžastano, ir dar tikiuosi kada į šią valstiją grįžti.

Juk dar liko neaplankytas Puškaras su garsiuoju kupranugarių festivaliu, Bikaneris su Karni Matos „žiurkių šventykla“ (ten laisvai ganosi žiurkės į kurias, tikima, įsikūnijusios protėvių sielos) ir dar visa eilė kitų „maharadžų fortų“ miestelių, kiekvienas savaip gražus ir romantiškas…

Komentuoti

Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – jis smogia visiems penkiems pojūčiams iš karto…

Bet Delis ne šiaip sau Indijos sostinė, jis – ištisos civilizacijos sostinė! Civilizacijos, davusios pasauliui keturias didžias religijas, ištisas filosofijas, imperijas…

Kiekviena jų pastatė savą Delį, todėl Delyje ne vienas senamiestis – o septyni. Visur pilna „akmeninių praeities šmėklų“ – mauzoliejų, mečečių ir šventyklų, tūkstantmečio senumo išminčių kapų. O tarp jų – gyva, chaotiška, bet sava, visų Indijos pakampių dvasia.

Daugelis turistų Delyje stabteli tik trumpam ir lekia gilyn į Indiją – bet aš pasirinkau pažinti šį miestą giliau, skyręs daugiau nei savaitę.

Skeletas spintoje: pirmieji Delio įspūdžiai…

AŽ kelionių vadovus mėgstu pradėti nuo geriausių dalykų, gražiausių vaizdų, bekraštės didybės – ir Delis jos pilnas! Bet iki tų grožybių čia tenka stumtis pro minias, grūstis sausakimšuose autobusuose, riedėti birbiančiais geltonai-žaliais autorikšom, kedenant šaltam žiemiškam vėjui arba kepinant vasaros saulei…

Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – ir jau po šito pirmo įspūdžio dalis keliautojų taria „daugiau niekada“. Tai toks „skeletas spintoje“, jei nepradėčiau nuo šito, straipsnis apie Delį atrodytų kažkoks netikras…

Kai į Delį atvykau pirmą kartą, akimirką suabejojau, ar tai tikrai ta pati skurdi Indija: oro uostas modernus, metro linija į centrą, atrodytų, perkelta iš kokio Europos didmiesčio… Bet paskutinėje stotelėje pabaigoje, ties Naujojo Delio stotimi, miesto realybė smogė su kaupu. Apsupę autorikšų vairuotojai, vienas per kitą rėkiantys beprotiškas kainas. Purvinas „viešbučių centras“ Pahargandžo gatvė, kur nakvynės ieškojome žengdami per šiukšlių krūvas ir apeidami palaidus šunis, vieną kurių štai kažkoks vietinis daužė lazda. Bet didžiausias „kultūrinis šokas“ laukė Naujojo Delio stotyje. Ant grindinio miegojo tiek žmonių, kad, atrodo, ištisą miestelį žemės drebėjimas būtų nugriovęs. Neįmanoma atskirti, kurie jų – benamiai, o kurie tiesiog laukia vieno tų traukinių, apie kuriuos stoties pranešėjas skelbė „Vėluoja 5 valandom“, „Vėluoja 7 valandom“… Viską karūnavo bilietų kasa: ant jos staliuko, tarp mūsų ir pardavėjo, staiga atėjo didelė žiurkė. Pardavėjas tiesiog nustūmė ją lazda ir, kaip niekur nieko, kalbėjo toliau…

Kai keliavau į Delį antrą kartą, iš oro uosto važiavau su pavėžėjais: visokių „Uber“ ir „Ola“ dėka taksistai-apgavikai pagaliau pastatyti į vietą… Aplamdytas, kaip visi ten, automobiliukas riedėjo pro surūdijusia spygliuota viela įtvirtintas gyvenamųjų namų kolonijas, pro ne mažiau nutriušusias karines bazes grėsmingais užrašais „Užėję be leidimo bus sušaudyti“, pro sausros iškamuotus apdžiūvusių medžių bulvarus, pro šiukšles ėdančias “šventas karves”, pro tiesiog miesto gatvėje besišlapinančius taksi vairuotojus. Vienoje sankryžoje vaikai neprašyti puolė plauti langus, kitoje jau daug „indiškesnė“ patirtis: pinigus rinko hidžros, moterimis persirengę vyrai, tiksliau, „trečioji lytis“: indai jiems moka už palaiminimus, kviečia juos laiminti jų naujagimius. „Beautiful“ – man sako, o taksistas vengdamas tų „kabinimų“ užsidarė langą.

Eismą sunku apibūdinti žodžiais: per pypimus sunku susikalbėti, trijose eismo juostose visi vairuotojai kažkodėl įžvelgia 4 ar 5 – nors iš tikrųjų neįmanoma pasakyti kiek, nes tas skaičius nuolat keičiasi, priklausomai nuo to, ar tą „laikiną juostą“ tuo metu „pasiėmę“ automobiliukai, ar siauresni autorikšos, ar motociklai – o gal rieda koks ištisas dviaukštis miegamasis autobusas… Visa tai – vien per tą valandą kelio iš oro uosto iki išnuomoto buto, kuriame tąsyk praleidom savaitę. Nes, nepaisant viso chaoso, į Delį po pirmo vizito norėjosi grįžti ilgesniam laikui!

Septyni Deliai arba Delio didybė

Delį sunku „įpakuoti“ į turistinius bukletus, daugeliui keliautojų jis tik trumpa neišvengiama stotelė pakeliui prie Tadž Mahalio (Agros), šventojo Varanasio, jogų numylėto Rišikešo ir kitų Šiaurės Indijos grožybių.

Bet Delis turtingas nuostabių dalykų – problema tik, kad jie it karoliukai pabirę po visą 20+ mln. gyventojų didmiestį. Kelionė nuo vieno prie kito trunka ir daugiau valandos: tik renkiesi ar sėdėsi eismo kamščiuose, arba žingsniuosi per šiukšlių ir purvinų balų (kas ten per skysčiai?) pilnas gatves iki metro stotelės, kurios kažin kodėl pastatytos ir po kilometrą ar daugiau nuo tų garsių objektų, kurių garbei pavadintos, o susikertančios linijos dažnai neturi stotelių persėdimui.

Mat Delis neturi vieno senamiesčio, mat Delyje miestų buvo net septyni – viena kitą keitusios dinastijos ir valstybės pastatydavo po naują Delį. Gyvenamieji pirmųjų penkių Delių namai virtę dulkėmis, šeštojo Delio kai kurie riogso apleisti, bet štai net 1000 metų senumo valdovų ir didikų kapai pasiekė mūsų dienas ir dabar styro tarp chaotiškų Delio rajonų tarsi kokios akmeninės buvusių miestų šmėklos…

Nuostabiausias – Humajūno kapas, turistinių bukletų pramintas „Mažuoju Tadž Mahalu“, met jį pastatė ta pati mogolų dinastija 60 metų iki garsiojo kapo Agroje (XVI a.). Bet Humajūno kapas to palyginimo vertas! Jį supa mažesni kapai, kaip Isa Chano ar Humajūno kirpėjo. Yra daugiau tokių kapų zonų, virtusių gražiais parkais – Lodžių kapai ar Khas Hauz aplinkui tvenkinį. Be Firozo Šacho kapo (XIV a.) ten ir apleista medresė. Tuos griuvėsius labiausiai myli jaunimo porelės, kapuose randančios vietą be pašalinių akių apsikabinti, net pasibučiuoti: konservaus Delio gatvėse tai neįsivaizduojama. Khas Hauz kiekvienoj tamsioj akmeninėj salėj sutikdavom po tokią porą… Visų kapų nė nesuskaičiuosi, jie visad džiugina akį kai važiuoji Delio lėtaisiais greitkeliais ar virš miesto iškeltom metro linijom, jie suteikia miestui tokios mistinės auros… Paslaptingas ir vandens rezervuaras, tokie puošnūs laiptai skradžiai į žemę.

Bet paslaptingiausia iš „akmeninių šmėklų“ turbūt – Kutb minar, XIV a. statytas iki šių dienų aukščiausias plytinis minaretas pasaulyje, ir gretima geležinė kolona – tokios grynos geležies, kad šiandieninis mokslas nežino, kaip tai sukurta prieš 800 metų, Delio sultonato laikais, ar galbūt net dar anksčiau, nes galvojama, kad musulmonai Delio sultonai tą koloną atsigabeno iš kokios dvigubai anksčiau statytos hinduistų šventyklos, 27 kurių nugriovė ir panaudojo Qutb Minar minaretui mūryti.

Seniausias tebegyvas Delis – šeštasis, paprastai vadinamas Senuoju Deliu, pastatytas XVII a. mogolų (ne mongolų!), musulmoniškos valstybės, valdžiusios visą šiaurės Indiją. Mogolai karaliavo iš Raudonojo forto, pasirodydavo kasdien jo balkone savo valdiniams (Džaroka Daršan). Siaurų it kokioj Venecijoj gatvelių labirintai priešais tą fortą iki šių dienų – pagrindinis Delio turgus, kur gali nusipirkti visko ir „smūgis pojūčiams“ didžiausias. Šūkauja rikšos-dviratininkai ir kviesliai į restoranus, štai vienas vyras šlapinasi netoli ant žemės sukrautų nelegalių prekijų prekių. Vieni elgetos kabinasi į skverną, kiti demonstruoja nupuvusias kojas. Jei neturėsi psichologinio šarvo, žlugsi, nes visiems nepadėsi, o atskirti apgavikus nuo nelaimėlių neįmanoma. Štai ką regėjau per vieną eilinį pasivaikščiojimą senajame Delyje: rankomis „vaikšto“ kojas ant galvos užsidėjęs elgeta (trauma, apsigimimas ar tiesiog akrobatika?), ant žemės guli išdvėsęs, paraudonavęs šuo (gyvas ar nugaišęs?), už kokio šimto metrų voliojasi vyras, seilėmis tepdamas purviną grindinį – o visi aplink vaikšto lyg niekur nieko, beveik peržengdami tuos gatvių herojus (na, ankšta gatve kitaip nepraeisi). Bet vien „sušaldyti širdį“ nepakaks, Senasis Delis ir kūno ramybėje nepaliks! Štai kartą siaurose gatvėse ant galvos nukrito cemento gabalai – pasirodo, juos į mane metė beždžionės, kurių ištisos gaujos čia karstosi laidų špūlėm, šokinėja nuo stogo ant stogo. O kai ėjau per prieskonių turgų įprastinį „čiaudulio priepuolį“ staiga „papildė“ netikėtas skausmas vienoj aky – kažką aštraus, matyt, įpūtė. Trintis ar nesitrinti purvinom rankom? Laimė, po kelių minučių skausmas atlėgo.

Užtat septintajame Delyje – Naujajame Delyje – jaučiuosi kaip visai kitam mieste. Jį tarpukariu pastatė britai, kurių kolonijos sostine Delis tada buvo. Pagrindinis Kartavya kelias, besidriekiantis nuo Parlamento iki Indijos vartų, triumfo arkos Pirmajame pasauliniame kare už Britaniją žuvusiems indams, išvis – kaip iš kokio Paryžiaus. Tik pastatai visai kitokie, architektas Lutjensas juose subtiliai supynė XX a. pradžios imperinės Europos didybę, art deko, musulmonišką mogolų, hinduistinę radžputų architektūras -, sukūrė naują indosaracėnų stilių…

Paėjus plačiu bulvaru tarp pageltusių medžių iki Connaught ir Radživo žiedų – komericnė Naujojo Delio širdis, žibančios reklamos, pasauliniai tinklai nuo „McDonald‘s“ (dėl draudimo valgyti jautieną Big Mac‘ą čia pakeitęs Maharaja Mac) iki Hard Rock Cafe.

Į Delį britai perkėlė savo kolonijos sostinę dar 1911m., perkėlė su neregėra pompastika, viena didžiausių švenčių pasaulyje iki tol: Durbaru. 250 000 žmonių. Visi indų maharadžos ir nizamai turėjo čia atvykti nusilenkti britų valdžiai.

Bet legenda sako „Kas Delyje pastato naują miestą – tuoj pat jį praranda“, ir britai nepasidžiaugė Naujuoju Deliu nė 20 metų, jau 1947 m. Indija tapo nepriklausoma.

Karūnavimo parkas, kur vyko legendinis durbaras, šiandien toks pusiau apleistas, britų didikų statulų nosys nudaužytos, lentelės su jų vardais ir titulais kažkur dingusios…

Delis – gyvos civilizacijos sostinė!

Delis – Indijos sostinė, o Indija – ne šiaip šalis, tai tarsi ištisas žemynas, ištisa civilizacija… Indijoje – 780 kalbų, iš jų 16 kalba daugiau žmonių nei lietuviškai. Nors iš tikrųjų net nepasakysi, kiek kalbų ten yra, kur brėžti ribą tarp kalbų ir dialektų – ne lengviau pasakyti ir kiek religijų, bet viską, kaip sakė pirmasis Indijos premjeras Džavavrhalalas Nehru, kažkokie nematomi siūlai tarsi laiko surišę…

Ir Delis – viso to sostinė. Jis kalba hindi (neįtikėtina, kiek mažai Delio gyventojų moka angliškai, žinant, kad tai buvo britų kolonija…), bet sutraukia žmones iš visos Indijos. Nuo politikų iki maisto išvežiotojų ar pavėžėjų, čia besitikinčių bent truputį geresnio gyvenimo. Štai vienas tų, kurie moka angliškai, išsipasakojo: „Atvykau iš Biharo, žmona bengalė. Bihare nėra darbo. Čia vairuoju Uber nuo 7 valandos ryto iki 10 vakaro kasdien, nes išlaikau 12 žmonių šeimą – du vaikus, tėvus, senelius, brolį, kuris studijuoja, seserį“. Tipinė, tipinė Delio istorija…

Bet kiekvienas lakhas (100000) į Delį atvykusių indų atsiveža ir savo kultūras, tikėjimus, ir tai „Indijos civilizacijos sostinėje“ man buvo gražiausios patirtys.

Čia aplankiau Gandž Sahib sikhų gurdvarą – aišku, reikėjo prisidengti plaukus (sikhai, kurių širdis Pendžabo valstija, jų išvis nesikerpa, vaikšto su tiurbanais). Prisidėjome prie maisto gaminimo masinei valgyklai, kur, pagal sikhų papročius, sėdėdami ant žemės maitinami ir vargšai, ir turtuoliai (tokiu būdu pabrėžiant lygybę). Ši gurdvara pastatyta ten, kur musulmonų mogolų valdžios nužudytas devintasis sikhų guru Tah Bahaduras: draugiška taika ir tarpreliginė trintis Indijoje per amžius keičia viena kitą ar net būna šalia viena kitos.

Delyje aplankiau ir Šri Digambar džainistų šventyklą, kur ties kiemo vartais tenka palikti ne tik batus ir kojines, bet ir odinius rūbus. Gyvūnus myli ir hinduistai, nemedžioja (todėl Delyje žmonių jie nebijo ir, pavyzdžiui, kai prisėdau ant suolelio pavalgyti, voverės tiesiog kopė mano kūnu, kad pavogtų maistą). Bet džainistai čia neprilygstami. Jie net svogūnų ar bulvių nevalgo, kad nepakenktų “žemėje gyvenantiems organizmams”, o jų vienuoliai vaikšto nuogi ir pasišluoja prieš save povo plunksnom (nes jas patys povai nusimeta), kad nenumintų kokio vabaliuko… Šri Digambar šventykloje jie turi paukščių ligoninę, kur gydomi sužeisti miesto paukšteliai.”

Delyje buvau didžiausioje Indijoje Džamė mečetėje – musulmoniškoje, bet visgi labai indiškoje, nes batus teko nusiauti ne, kaip pas arabus ar persus, žengiant ant švaraus kilimo, o jau vaikštant purviname, paukščių pridergtame kieme. Buvome ir prie Hazrato Nizamudino, sufijų „šventojo“, kapo, kur „batų saugotojai“ mėgino įtikinti batus nusiauti turguje ir palikti pas juos (iš tikro aunamasi tik prie kapo, bet dažnas užsienietis pasiduoda, nesuprasdamas tos civilizacijos papročių!).

Delyje lankiau bahajų Lotoso žventyklą kur parymoti kviečiami visų tikėjimų žmonės, bet daugelis labiau nori pasigerėti tvarkingu sodu ir modernia architektūra (kaip retai kur, ji čia įdomi).

Delyje pusę dienos praleidau Aškardame, vienoje didžiausių pasaulyje hinduistų šventyklų, vietomis primenančioje kažkokį „religinį Disneilendą“ – stebėtinai kokybiški animatronai, šokantys fontanai, IMAX kino teatras čia atskleidė gyvenimą ir mintis Nilkanto – Švaminaraino – vieno nesuskaičiuojamos gausybės jogių, iškeistusių materialų gyvenimą į dvasinį. Dar paauglystėje jis leidosi pėsčiom per Indiją. Būtent juo seka Aškardamo statytojai, jo sekėjų pasaulyje apie 5 milijonai – didysis hinduizmas susideda iš gausybės tokių grupių, grupelių ir, kai kurių „šiuolaikiškų“ Delio politikų siaubui, kastų ir subkastų, kur „kaip turėtum gyventi“ tau nurodo tai, kokioje šeimoje esi gimęs. Yra Indijoj vietų, kur jau pirmame ilgesniame pokalbyje vietinis ir neklaustas tau pasakys savo kastą, bet Delyje daug kas nori „pakilti virš to“.

Delis juk – didžiausios pasaulio demokratijos sostinė. Pusantro milijardo žmonių (šeštadalis visos žmonijos!) balsuoja tuose pačiuose rinkimuose, kad išrinktų “gyventojus” Naujojo Delio britiškai indiškiems rūmams. Kai stebi kokius už smėlio maišų ar parūdijusių metalinių skydų įsitvirtinusius kariškius prie strateginių objektų, tos demokratijos dvasios gal nelabai jauti – bet gerai ją pajutau Madžnu Ka Tila tibetiečių rajone, kur, po Antrojo pasaulinio karo Kinijai užėmus Tibetą, prieglobstį gavo tūkstančiai tibetiečių. Ir jų jaunosios kartos tuokiasi vienas su kitu, niekur neišsikelia – nors rajonas toks ankštas, kad priešingų pastatų balkonai susiliečia, o gatvės primena koridorius… Ir jis vis tiek neatrodo kaip lūšnynas, jis pilnas viešbutėlių, tibetietiškų kavinių su tibetietiškais užrašais. Gatvėe prasilenkinėja vienuolyno vienuoliai ir tą Kinijoje jiems uždarytą dvasią norintys pajusti turistai… Dalai Lama, tiesa, Delyje neapsigyveno, jis įsikūrė Indijoje arčiau Tibeto.

Aštuntasis Delis: dangoraižiai, porelės

„Yra septyni Deliai“ – iškaltus senus faktus sako gidai, bet man norisi nesutikti. Jau yra aštuoni. Aštuntasis kyla į pietus – Noidos, Gurugramo priemiesčiuose. Su prekybos centrais, su dangoraižiais, su hipsterinėmis barų-restoranų zonomis…

Tik, kaip visur Delyje, „importuotas modernumas“ ir „savas chaosas“ – šalia. Štai kartą apsistojome Supernova komplekse su vienais aukščiausių Delio dangoraižių, 25 aukšte. Modernūs liftai su iškvietimo ekranais – bet nors pastatams vos 5 metai, apdaužutos, atsilupusios laiptinės, buto sienos. Šeimininkas pasakė patekimo kodą – bet jį reikėjo įvesti ne į telefonspyne, o kas kartą žodžiu pasakyti apsaugininkams. Dangoraižių prieigos tvarkingos – bet į metro reikėjo eiti per statybvietę prasispraudžiant pro tarpelį užkabintuose vartuose. Greta komplekso laukė šiukšlių pilna gatvė, niekad neišdžiūstančios paplavų balos. Vaizdas iš 25 aukšto balkono į miestą, į šventąją Jamunos upę – nuostabus. Bet ta upė laikoma užterščiausia pasaulyje, kartais net putojaa, vietos portalai pranešė apie 6400 kartų normas viršijančius fekalijų kiekius. O kiek toli matydavome priklausydavo nuo to, koks tądien smogas. Jis niekad niekur nesitraukė – ko norėti, kai žmonės net, kartą patys matėme, gatvėse degina šiukšles – orų prognozė visuomet rodė „miglą“.

Kartais ryškiai matydavosi tik amžinai užsikišęs automobilių tiltas per Jamuną (ir „strigusios“ greitosios su nieko nepadedančiais švyturėliais). O kartais galėdavome matyti net Lotoso šventyklą už beveik 5 kilometrų, nors ir tom „migla“ saulę pakankamai prigesindavo, kad stebėtume saulėlydžius plika akimi. Laimė, nesame jautrūs – kiti užsieniečiai ir su kaukėm vaikščiojo, ir sakė, kad nuolat graužia gerklę – man tik būdavo keista, kad išėjus į balkoną ryte, skambant tolimam muedzino šauksmui į priešaušrio maldą, pasitikdavo dūmų kvapas – tarsi kur netoliese vyktų gaisras. Keista ir kad dingdavo elektra (bet mažiau nei dyzelgeneratoriais apsiginklavuose pigiuose Pahargandžo viešbutėliuose), ir kad kartais pelių bijančiai mano žmonai ramybės neduodavo turbūt ventiliacijos angom zujančios žiurkės… Užtat savininkas sunkiai suprato, kodėl nenorime, kad butą kasdien tvarkytų tarnaitė, o gretimame prabangiam restorane padavėjas pasibaisėjo, kai atsidariau kolos skardinę pats – juk turėjo patarnauti jis…

Daugeliui keliautojų tai ir būna visa „Delio chaoso dozė“ – nes nuo vienos „turistinės salos“ prie kitos jie važiuoja taksi. Daugiau pamatai jei, kaip mes, judi ir metro, ir sausakimšais miesto autobusais, ir vaikštai kilometrus pėsčiomis. Taip supranti, kokios mažos yra tos „aštuntojo Delio salelės“, nors jos nuolat auga. Štai didžiąją kelio dalį nuo Saket metro stoties iki Čampa Gali „modernios restoranų zonos“ žmona klausinėjo, „Kur ir kodėl čia išvis atvažiavome?“, bet tikrai, štai paskutinis garažas ir jau dega šviesos, meniški grafičiai, skamba gyva muzika – galėtų būti ir koks Balis, na gal užgesusių neoninių raidžių ar mozaikas imituojančių linoleumų per daug.. Na ir Balyje padavėja nebūtų rodžiusi kažkokio atsitiktinio Europos didžėjaus nuotraukos ir rimtai klaususi, ar čia kartais nebūsiu aš…

Dar didesnis, gražesnis panašus rajonas – Khas Hauz Village. Vieni tą „Vakarų tvarką“ imituoja tiksliau, kitur prasišauna daugiau vietinės realybės… Štai viename Noidos prekybos centrų reikėjo žengti per kažin kodėl koridoriuose išvedžiotus vamzdžius, užtat koks Citywalk jau galėtų visai identiškas stovėti ir Vilniuje, tik išėjus į lauką tiek elgetų nebūtų…

Bet keliaudamas į Delį turi būti tolerantiškas ir kelti klausimus sau. Taip, yra dalykų, kurie ten – dėl skurdo. Bet kartu ir kultūros tiesiog skiriasi – ir net turtingiausi netampa ir nenori tapti „kaip europiečiai“. Visoks ten iščiustijimas, „ką svečiai pagalvos“ tvarkymasis namie ir aplink juos vietiniams tiesiog ne tokia svarbi, numesta šiukšlė ar užgesusi iškaba akių nebado – jei kažką gali apeiti, peržengti, neproblema… Užtat yra „europiečiams menkniekių“, kurie ten be galo svarbūs – kas ką valgo (priklauso ir nuo kastos, ir nuo tikėjimo), kas su kuo, kada ir kaip tuokiasi, kokius dievus ir kaip garbina…

Tiesiog Delis – kitoje civilizacijoje. Nedaug pasauly didmiesčių, apie kuriuos šiais supanašėjimo laikais gali pasakyti šiuos žodžius – bet Delis neabejotinai vienas jų. Ir jis ne šiaip kitos civilizacijos miestas – jis tos civilizacijos sostinė, daugybę šimtmečių. Kiek tik kas bandydavo sostinę iškelti iš Delio – tiek kartų ją paskui ir vėl grąžino. Ir todėl, nepaisant visų ypatumų, į Delį norisi grįžti, kas kartą vis atrandu jame ką naujo, netikėto – nors gyventi Delyje visą laiką manau tikrai nenorėčiau.

Beje, Delyje tu – svečias iš kitos civilizacijos – vietiniams ne ką mažiau įdomus, nei jie tau. Vien prie Humajūno kapo keturios skirtingos vietinių grupelės prašė nusifotografuoti su jais ar jų vaikais, tas pats kartojosi prie Indijos vartų: atrodo, šitokios turistinės vietos, jau viską turėtų būti matę? Bet daugelis turistų ten vietiniai, daug europiečių Delio dar prisibijo – ypač dėl smogo, higienos… Tame yra tiesos: kartą Delyje jau pirmą dieną gavau vieną baisiausių apsinuodjimų savo kelionių metu (viduriavimas, vėmimas…). Bet tai ir sėkmės reikalas – kitus kartus praleidau mieste daug ilgiau be viso to… Ir ne, tikrai nėra „nevalgyk gatvės maisto ir viskas bus gerai“, nes kaip tik apsinuodijau pasauliniame „Nando‘s“ tinkle, o pigesniuose buvo gerai. Savotiška „rusiška ruletė su maistu“, kurią žaidžia ir vietiniai: jų vemiančių gatvėse ar atsidarius automobilio dureles irgi matydavau.

Važiuodamas į Delį turi susitaikyti, kad važiuoji kitus, į kitokį miestą, kad tai bus kelionė, kokiom prieš 100 metų gal buvo visos, bet dabar tokios jau yra tik nedaugelis, nes daug kur pasauly lengva norint gauti viską „kaip namie“… Ir visgi Delis tėra Indijos, bent jau šiaurės Indijos, vartai, o mažesniuose miestuose nuo to, kas įprasta, nutoli dar labiau.

Komentuoti

Maldyvai. Jei kur yra rojus žemėje, tai čia! Plačiausi negyvenamų salų paplūdimiai, žydresnis nei svajonėse vanduo ir vilos ant vandens, kurių kopėtėlėmis iš privataus baseino leidiesi tiesiai tarp vandenyno žuvų… Kainos – didžiulės, bet lengvai suprantu, kodėl tiek daug poilsiautojų šitiek moka!

Bet tos „koralinio rojaus“ privačios salos – tik vienas Maldyvų veidų.

Apkeliavęs dešimt Maldyvų salų supratau, kad tai – viena savičiausių pasaulio šalių. Nesvarbu, ar keliausi į privačias atostogų salas, ar į atokius „vietinių“ atolus, ar į „koralų Manheteną“ – sostinę Malę, ar į naujai statomus „pigius“ Maldyvų kurortus – kelionė bus unikali, o šiame straipsnyje rasite visą informaciją apie Maldyvus.

Maldyvų rojus: privačios negyvenamos salos-kurortai

Išgirdus žodį Maldyvai, daugeliui prieš akis stoja privačios jų salos-kurortai. Apklausose “Kur praleistumėte svajonių medaus mėnesį?” Maldyvai kurortai visada laimi be konkurencijos.

Nes Maldyvuose įprasta atostogauti visai kitaip, nei kitur pasaulyje: privačiose negyvenamose salose, kiekvienoje kurių pastatyta tik po vieną vienintelį viešbutį, tiksliau – žaviausių nuomojamų vilų kompleksą.

Kiekviena privati sala patyrusių architektų komandos paversta tikru atostogų rojumi – švari, jauki. Ir labai mažytė. Kitur pasauly geriausios atostogų vilos – tos, kur stovi paplūdimyje („beach villa“). O Dhigufaru privačioje saloje, kurioje gyvenome, tokios kaip tik buvo pačios pigiausios. Geresnės vilos – su privačiais paplūdimiais („semi-water villa“), bet tikra Maldyvų klasika – vilos ant polių virš vandens („water villa“), gi pačios geriausios ant tų polių dar turi ir baseinus („water villa with pool“)… Aišku, privačioje saloje yra ir spa, barai, restoranai, na ir iš visų pusių – platūs paplūdimiai, o aplink juos – nuostabios lagūnos, koraliniai rifai. Kas plaukia nardyti prie „savo rifo“ (house reef), kas išplukdomi prie garsesnių rifų toliau, o kas prie kokio specialiai tam nuskandinto laivo.

Ne, čia nėra tik vienas kurortas toks, jie visi labai panašūs. Maldyvai seniai nebėra tik šalis. Maldyvai – prekės ženklas. Kurioje privačioje saloje (angl. Maldivian Resort) beatostogautum, visa tai gausi. Na, tiesa, prabangai lubų beveik nėra: vila ant vandens brangesniuose kurortuose gali būti ir kelių šimtų kvadratinių metrų ploto, su keliais baseinais, su „drambliuku“ į vandenyną vietoje kopėtėlių, o būna net vilų su “povandeniniu rūsiu”, kur pro langus matai žuvis…

Kainoms irgi stogo nėra. Kurortas, kur nakvynė kainuoja 1000 eurų – gana pigus. „Rimtesniuose“ diena atsieina ir 5000 eurų. Sutiktas maldyvietis, ilgus metus dirbęs privačioje saloje, pasakojo, kad jo kurorte brangiausia vila kainavo 65000 dolerių nakčiai, jis pats matė ten apsistojant Madoną, Rovaną Atkinsoną, Formulės 1 lenktynininkus ir, aišku, visą eilę privačiais lėktuvais atskridusių rusų oligarchų…

Kita vertus, ir vienoje pigiausių Maldyvų privačių salų jautėmės it atostogų rojuje: vandenynas arčiau nei kada turėjome, paplūdimiuose nesunku rasti vietų be kitų žmonių, visiems užtenka gultų, baro staliukų su nuostabiausiais saulėlydžių vaizdais… Tie saulėlydžiai taip numylėti, kad daugybėje Maldyvų privačių salų tokia pati vila su langais į vakarus („Sunset villa“) brangesnė, nei su langais į rytus („Sunrise villa“)! Viskas subtiliai priderinta prie turistų: daug privačių salų net įvedusios savo atskirą laiko juostą, kad tas saulėlydis ateitų valanda vėliau…

Transportas, maitinimas, sezonas: kaip pasirinkti atostogas privačiose salose?

Visgi yra kas Maldyvų privačias salas skiria vieną nuo kito ir tai svarbu suprasti.

1.Kaip patenkama į salą. Praktiškai visi Maldyvų privačių salų mylėtojai niekur kitur Maldyvuose nė nestato kojos: vos atskridusius į Malės oro uostą, juos pasitinka privačių salų atstovai ir gabenasi pas save, o parvežami turistai tik prieš skrydį atgal. Tačiau būdai patekti į privačias salas yra trys: salos arčiau Malės svečius parsiplukdo privačiais greitaisiais laivais (“speedboat transfer”), o plytinčios nuo sostinės šimtų kilometrų atstumu – skraidinasi hidroplanais (“seaplane transfer”) arba visų pirma viešu vietiniu reisu į artimiausią oro uostą, o tada privačiu laivu (“domestic flight transfer”). Kai kurie kurortai siūlo kelis variantus, gal už skirtingą kainą. Specialiai rinkausi kurortą, į kurį keliaujama hidroplanu: man tai buvo vienos įspūdingiausių kelionės akimirkų: pakilimas nuo vandens, nuostabiausi koralų ir rifų vaizdai, kurių nematęs netikėtum, kad tokie egzistuoja… Skristi vietiniu skrydžiu irgi buvo nuostabu, bet ne tas pats: “įprastas” lėktuvas skrido 5 km aukštyje, o hidroplanas – 2 km, tad visi salų kaimai „vidury niekur“, lagūnos, vandens vilomis aplipę kurortai matėsi iš daug arčiau. Tiesa, kiti turistai hidroplanais skundžiasi: štai vienos vokietės sakė „prisibijančios mažų lėktuvėlių“, be to, hidroplanai kyla tik iki saulėlydžio, todėl jei tavo tarptautinis lėktuvas į Malę atskris vakare, o į kurortą bus galima skristi tik hidroplanu, privalėsi naktį praleisti Malėje. Itin nesinorėtų pavėlavus skrydžiui šitaip prarasti ištisos dienos kurorte…

2.Kas įeina į kainą. Tinkamą variantą („tik pusryčiai“, „dalinis maitinimas“, „all inclusive“ ir pan.) čia išsirinkti daug svarbiau nei kur kitur pasaulyje. Juk nors ir pasirinksi „be maitinimo“, vis tiek privalėsi valgyti savo privačioje saloje. Ir salų šeimininkai tuo naudojasi: kainos (net kokios „Coca Cola“ skardinės ar riešutų pakelio) buvo kone didžiausios, kokias apskritai kada nors regėjau kur pasaulyje. Todėl net jei už „all inclusive“ priemoka atrodo milžiniška, paskaičiavęs supratau, kad ji apsimoka. Kita vertus, Maldyvų „all inclusive“ gali būti kiek apgaulingas: pvz. mūsiškiame į kainą įėjo tik kai kurie gėrimai (kone „atsitiktine tvarka“), valgis tik viename restorane. O štai ant mūsų vilos stalo gulėjo keturi vandens buteliai ir paslaugus patarnautojas mums parodė: „Štai šie įeina į kainą, o šie Bonaqua – mokami [ir labai brangūs]“. Svarbu išsiaiškinti už ką moki!

Privačios salos „pigiausios vilos kainos ir kokybė“ nebūtinai koreliuoja su bendru lygiu. Jeigu, kaip mes, norėtumėte išbandyti „vandens vilą“ (kas gali būti Maldyvatostogiškiau?), tai verta tikrinti daug salų, nes kur pigiausios ir geriausios paplūdimio vilos, nebūtinai tokios bus ir vandens vilos. Priemokos už maitinimą irgi labai skiriasi.

Na ir dar yra visa gausybė „specializuotų privačių salų“. Štai trumpam buvau nusileidęs Ifuru saloje – ten stūkso pirmasis Maldyvuose kurortas parašiutininkams (jie gali kristi stebėdami salas). Yra privačių salų su golfo aikštynais, su povandeniniais restoranais, netoli serfingui tinkamų paplūdimių ir t.t.

Taip pat svarbu turizmo sezonai, kurie Maldyvuose kaip niekur susipynę. Maldyvuose temperatūra beveik nesikeičia: oras kiaurus metus apie +30 dieną ir +26 naktį, o šalčiausia naktis visoje Maldyvų istorijoje buvo +19 laipsnių… Sezonus kažkiek lemia lietingumas – bet vieninteliai sausesni mėnesiai – vasaris ir kovas (gąsdintis nereikia: liūtys Maldyvuose „stiprios, bet trumpos“). Kur kas labiau turizmo švytuoklę įsiūbuoja oras ir šventės šalyse, iš kurių keliaujama į Maldyvus. Taigi, brangiausia Maldyvuose – apie naujus metus, svarbus sezonas sausis-kovas (kai europiečiai bėga nuo žiemos), taip pat – liepa-rugpjūtis (indai ar arabai bėga nuo savo vasaros karščių). Rugsėjis, kai keliavome mes – vienas mažiausiai populiarių, o jei būtume apsistoję vos viena diena vėliau (spalį), už tą pačią vilą būtų tekę mokėti brangiau: čia ir 10% pabrangimas juk reiškia šimtus eurų…

Negi tikrieji Maldyvai – uždaryti turistams?

Maldyvų privačios salos tapusios šitokiu šalies turistiniu veidu, kad daugelis žmonių nė nežino, kad po Maldyvus galima keliauti ir kitur, ir kitaip! Net nepriklausomiems keliautojams skirtos „Lonely Planet“ knygos apie Maldyvus didžiausią dalį sudaro skyrius „Kaip pasirinkti privačią salą?“…

Iš tiesų, ilgą laiką po Maldyvus kitaip keliauti ir nebuvo įmanoma! „Atvirukinius atostogų Maldyvus“, galima sakyti, „iš nieko“ sukūrė vienas vienintelis žmogus: diktatorius Maumūnas Abdul Gajūmas. 1972 m. jo valia pirmoji negyvenama sala paversta koraliniu rojumi Europos turistams (ta privati sala – Kurumba prie pat Malės oro uosto – veikia iki šiol). Šį „modelį“ Maumūnas kartojo ir kartojo, ir šiandien jau ~150 iš ~1000 Maldyvų negyvenamų salų tapo privačiomis – palyginimui, gyvenamų salų Maldyvuose ~200!

Maumūnas „eksportavo“ saulę ir koralų grožį, praturtindamas šalį pasakiškais pinigais – bet tuo pačiu turistų jis bijojo. Taip bijojo, kad draudė jiems patekti į gyvenamas Maldyvų salas (išskyrus Malę, prie kurios – oro uostas). Gal todėl, kad maldyviečiai – konservatyvūs musulmonai ir turistų bikiniai ar alkoholis galėjo kaip reikiant juos supykdyti. O gal tiesiog diktatūrai nesinorėjo kontakto tarp savo valdinių ir „laisvaminčių“ turistų. Gerai pamenu straipsnį, iš kurio dar vaikystėje pirmąkart sužinojau apie Maldyvus: „Tai šalis, kurią kasmet aplanko šimtai tūkstančių turistų, bet iš tikrųjų keliauti po ją negali nė vienas“.

Viskas pasikeitė 2008-2009 m., kai į Maldyvus atėjo demokratija. Draudimų neliko, o salelių gyventojai „griebė jautį už ragų“ viešbutėliais ir restoranėliais kviesdami turistus į savuosius „tikruosius Maldyvus“. Ir visgi iki pat šiol turistų ten tiek mažai, kad nesijaučiau kaip turistinėje šalyje: kartais būdavome vieninteliai nevietiniai ištisose salose! O juk ten irgi yra daug kas iš to, kas Maldyvuose nuostabiausia, ir dar daugiau – ir už vienos dienos kainą kai kuriose Maldyvų privačiose salose „vietinių salose“ gali praleisti ir visą mėnesį!

Sostinė Malė – ankštas koralų Manhetenas

Vienintelė vieta anapus žydrai-žalių kurortinių lagūnų grandinių, kurią dar pamato daugelis turistų – Malė. Tiesa, pamato paprastai tik pro iliuminatorių – pradžioje besileidžiančio Velanos oro uoste lėktuvo, paskui hidroplano į kurortą… Nebent jų lėktuvas iš Europos atvyksta vakarop ir tenka pasilikti Malėje nakčiai. Tada dar mato ir iš oro uosto viešbučio balkono.

Malė kyla iš žydro vandenyno it miražas. Mažytė – kaip visos Maldyvuose – sala, pilna aukštų 10-25 aukštų pastatų. Net nuplaukus 25 km į šalį jų viršūnės dar matėsi ties horizontu tarsi toks „liliputinis Niujorkas“. Gyventojų Malėje – kaip Šiauliuose (~110 000), bet jie visi išsitenka ne ką didesnėje teritorijoje už Vilniaus Vingio parką (190 ha). Ir čia jau po visų salos „išplėtimų“ į jūrą.

Iš visų pasaulio vietų, kuriose buvau, Malė neabejotinai – pati ankščiausia! Daugelyje gatvelių čia net nėra vietos šaligatviams: žmonės, motoroleriai, mažos mašinėlės grūdasi ta pačia vienintele juosta. Išeinant iš savo laiptinės duris reikėdavo apsidairyti: juk iš karto galėjo „nukirsti“ motoroleris. O mano žmona nusidegino koją į išmetamąjį vamzdį – nes kitaip prasigrūsti tarp priparkuotų motorolerių buvo neįmanoma. Ankšta visur, visur: krantinė tokia siaura, kad prireikus grūstis pro į eilinį maršrutinį laivą lipančius žmones būdavo baisoka neįvirsti į vandenį, prasilenkti sunku net prekybos centruose, kur atstumai tarp lentynų bent perpus mažesni, nei Lietuvoje…

Iš pradžių jaučiausi kiek nejaukiai – bet įdomiai. Bet netrukus supratau ir gerąsias to ankštumo puses! Malės saloje absoliučiai visur galėjau nueiti pėsčiom per 10-15 min.: iki krantinių ir paplūdimių į visas keturias pasaulio puses (gražiausi – rytuose), iki seniausios Maldyvuose Penktadienio mečetės (1658 m.), iki kinų pastatyto Nacionalinio muziejaus su eksponatais nuo „altoriaus“ islamą į Maldyvus atnešusiam Abu al-Barakatui al-Barbariui iki pirmojo Maldyvuose kompiuterio. Ar iki Sultono parko (Rasrani Bagyča), kur į kiemo dydžio plotą sugrūsta viskas nuo žuvelių tvenkinių iki lajų tako: kadaise ten būta sultono rūmų, bet Malėje tiesiog nėra vietos „saugoti paveldą“ – kiekvienas kvadratinis metras turi tarnauti žmonėms.

Lengva nueiti iki bet kurios miesto parduotuvės ar restorano, daug kurių dirba 24 val. per parą (apsimoka kai šalia gyvena tiek žmonių). 24 val. per parą važinėja ir miesto autobusai, plaukia keltai į gretimas salas.

Nuo salos-aerouosto iki salos-sąvartyno: „koralinė Venecija“ aplink Malę

Nors dauguma žmonių tebegyvena Malės saloje, Malės miestą sudaro ištisa salų grandinė. Hulhulė – tai oro uosto sala, Vilingilis – „kaimiška sala“ atsipalaiduoti nuo Malės chaoso, o Hulhumalė – vietos politikų išsvajota „naujoji Malė“, 2 metrus dirbtinai pakelta virš vandenyno, kad “nepaskęstų klimato kaitoje”. Nepabuvęs Malėje nė nebūčiau supratęs, kas ten tokio nuostabaus: ~2010 m. statyta „Hulhumalės 1 fazė“ priminė eilinį kokios Pietryčių Azijos miestą, o naujesnė „Hulhumalės 2 fazė“ – Vilniaus miegamąjį rajoną. Na bet ten juk yra šaligatviai, Centrinis parkas, vaikų žaidimų aikštelės, laisvos vietos automobiliams, plačios krantinės laivams vakaruose ir dar platesnis kilometrinis paplūdimys rytuose. Galbūt praleidus gyvenimą Malėje tai atrodo nemažesnis rojus, nei turistams Maldyvų privačios salos…

Yra dar visa aibė kitų salų su konkrečia paskirtim: štai Funadū [Funadhoo] yra degalų cisternų sala (parinkta taip, kad sprogimo atveju nenuniokotų pastatų), Thilafušyje į lagūną pilamos šiukšlės taps pagrindu pramoniniams pastatams, tuo tarpu Gulhi Falu – tarptautinis uostas. Tradiciškai tarp Malės salų gali keliauti maršrutiniais laivais, bet vis daugiau jų sujungia tiltai ir dviaukščiai autobusai (tikrai verta sėdėti antro aukšto priekyje!). Vieną didžiųjų tiltų statė Kinija, kitą Indija: iš „šaltojo karo“ tarp šių dviejų Azijos supervalstybių Maldyvai gerokai pelnosi, „labiau draugaudami“ tai su vienais, tai su kitais (priklausomai nuo to, kuri partija tąkart laimėjo dainingus ir spalvingus Maldyvų rinkimus).

Ką man primena Malė? Iš pradžių kažkuo priminė ankštąsias Maroko medinas, tik anos statytos Viduramžiais, o Malėje beveik visi pastatai – šiuolaikiniai. Priminė ir Veneciją: zuja policijos laivai, laivai-greitosios. Bet paskui radau vis daugiau sąsajų su… Niujorku. Tik sumažintu tarsi koks 1:5 mastelio maketas: vietoje 50 aukštų dangoraižių – 10 aukštų, vietoje aveniu – skersgatviai. Bet, kaip ir Niujorkas, Malė nemiega, Malėje visi gerai moka angliškai, Malės stogai pilni vakarietiškų kavinių (tiesa, be alkoholio), o iš Malės oro uosto lėktuvai kyla be paliovos. Ne tik „įprastiniai“: Malėje yra didžiausias pasaulio hidroplanų uostas. Regėjau, kaip jame vienu metu pakilimo į privačias salas laukė net 6 hidroplanai… Žavu buvo nuo Hulhumalės paplūdimio stebėti besileidžiančias jų virtines.

Įdomu, ką jaučia eiliniai maldyviečiai, kas kelias minutes matydami juos pro savo ankštokų butų langus ir žinodami, kad daugelis tų turistų už atostogas susimoka vidutinę metinę Maldyvų algą? Bet priešingai Niujorkui ar Vakarų Europai, Maldyvuose nesigirdi skundų, kad turistai „užima butus“ ar „sukelia kainas“. Nes per kelių mėnesių „pamainas“ privačiose salose maldyviečiai uždirba daugiau, nei jų žvejai tėvai ar seneliai išvis galėjo svajoti, o Malė iš sunkiai pasiekiamo užkampių miestelio virto tikru mikrometropoliu. Tokiu „koralų Dubajumi“, tik pinigus jam sunešė ne požemių nafta, o (po)vandeninės grožybės. Beje, dirbtinės salos Malės plotą išplėtė gerokai daugiau kartų, nei Dubajaus plotą jo garsiosios „palmės“! Na, Malė primena daug ką – ir kartu neturi analogų išvis! O gretimą Indiją ekonominėse lenktynėse ji paliko toli už nugaros. Galimą turizmo žalą riboja ir įstatymai: privačios salos neturi teisės “imti” elektros ar geriamo vandens iš gyvenamų, turi gamintis pačios dyzeliniais generatoriais ar desalinizacija.

Bet, kaip ir privačios salos, Malė – tik vienas Maldyvų veidų. Maldyvų šaknų leidausi ieškoti giliau, į atokias salas….

Kelionė į Maldyvų širdį – atokiausias salas (Hanimadū)

Maldyvų archipelagas Indijos vandenyne driekiasi 800 kilometrų, bet gamtiškai ir kultūriškai jis labai vienodas. Visur – žydros lagūnos ir mažytės koralinės salos (aukščiausias visos šalies „kalnas“ – 2,4 metro!). Kone 100% piliečių yra musulmonai, kalba maldyviečių kalba (dhivehi) ir rašo unikaliu maldyviečių raštu, kuriame balsės rašomos virš priebalsių arba po jais, tad viena eilutė teksto atrodo tarsi trys…

Tačiau Maldyvai – be galo įvairi šalis, tik čia skiriasi ne regionai, o salų tipai: yra privačios atostogų salos, yra Malės metropolio salos, ir yra virš 100 atokių gyvenamų salų, kokiose gyvena du trečdaliai maldyviečių: ir kol nematei ir vienos tokios, nematei visų Maldyvų.

Keliauti tarp Maldyvų salynų nepriklausomai galima dvejopai. Galima patogiai, bet brangiai: net į atokias kelių tūkstančių gyventojų salas lėktuvai iš Malės skrenda kelis kartus į dieną, užtat kainuoti toks skrydis gali kaip Vilnius-Tenerifė ar Vilnius-Dubajus. Arba galima keliauti pigiai, bet be galo lėtai: valstybiniai keltai kai kuriais maršrutais plaukia tik kartą per savaitę, o iš Malės į tolimesnes salas plaukimas jais gali užtrukti ir visą parą.

Visa tai sudėjus supratau, kad geriausia bus aplankyti vieną atokesnį atolą. Pasirinkau Hanimadū [Hanimaadhoo] salą, nes šalia jos yra Utimu [Utheemu], Maldyvų kultūrinė širdis, kur gimė nacionalinis didvyris Mahometas Tukurufanu, dar 1573 m. išvijęs iš Maldyvų portugalų kolonistus ir taip užtikrinęs, kad Maldyvai niekada nebūtų pilnai kolonizuoti ar okupuoti jokios Europos imperijos (1887-1965 m. jie buvo tapę tik Britų protektoratu, tačiau vidinę tvarką visada nustatė vietiniai sultonai).

Lėktuvo bilietą pirkau per viešbutį, kuriame ketinau apsistoti: taip išėjo pigiau, nei oficialiai iš avialinijų. O pinigus prieš skrydį išsikeičiau ne keitykloje, bet Malės AirBnB: Maldyvuose skyrėsi „oficialus“ ir „neoficialus“ kursai ir išsikeitus „neoficialiu“ man viskas kainavo 10% pigiau.

Hanimadū tėra 286 km nuo Malės, bet atrodė, kad išlipau kitoje pasaulio pusėje. Gatvėse dažniausiai nematydavau nė vieno kito praeivio. Tušti platūs paplūdimiai. Užeinant į parduotuvėles privaloma nusiauti – ir pravertė tikrinti produktų galiojimo laikus. Viešbučiai keli maži ir jie priklauso vietiniams. Pastatų sienas dabina visokie raginimai gyventi dorai musulmoniškai: “Gimdos ryšys yra tikėjimo dalis”, “Neprasivardžiuokite: kaip blogai yra būti pavadintam blogu, kai esi tikintis”. Daugelis moterų užsidengusios veidus nikabais, o kavinėse sėdi vieni vyrai: žmona specialiai šiai kelionei įsigijo suknelę, dengiančią kelius ir pečius, bet nuvykusi į atokias Maldyvų salas suprato, kad ir tokia traukia žvilgsnius!

Bet labiausiai Hanimadū pribloškė tempo skirtumas: kavinėse maisto tekdavo laukti kone valandą, registracija į viešbutį truko gal pusvalandį… Malėje žmonės skuba, pluša it pasauliniame didmiestyje, o atokiose salose viskas lėčiau kartais…

Iš pradžių atrodė nepatogu, bet netrukus „įsigyvenome“ ir į šį tempą: štai atrodo nieko nenuveikėme, o, pasirodo, vaikščiojome keturias valandas… Na, paragavome maldyvietiškų patiekalų skambant šauksmui į maldą, aplankėme salos kapinaites, stebėjome grįžtančius žvejų laivus nuo molo, paplūdimio smėlyje skaičiavome šimtus visokiausių dydžių ir spalvų krabelių, o užvertę akis į dangų laukėme didžiausių pasaulio šikšnosparnių. Jų, vadinamų skraidančiomis lapėmis, per kelionę į Maldyvus mačiau daugiau nei anksčiau gyvenime. Kitur turi laukti išskrendančių šikšnosparnių kur specialiai prie olos, o Maldyvuose jie skrajoja visur, net dienomis, net Malėje – žiūrėk koks pasikabina ant medžio, paskui vėl pakyla.

Ir, aišku, kaip vietiniai, „pailsėjome“ tradicinėse džoli ir undholi tinklinėse kėdėse. Džoli stovi ant žemės eilėmis po kelias, undholi kabo ant medžio it hamakas (sūpuodamasis gauni ir dozę vėjelio, padedančio Maldyvų karštyje). Tų kėdžių daug ir viešų – jos pakeičia suolelius. Dar vienas Maldyvų ypatumas!

Kas patiko mažiau: susidūrėme ir su „vedžiojimu už nosies“, būdingu Egiptui ar Indijai, bet beveik „išgyvendintu“ iš Malės ar privačių salų. Štai nuo pat pradžių el. paštu su Hanimadū viešbučiu derinau, kaip plauksiu į Utimu salą ir jų rūmus – vien tam, kad jau atvykus viešbučio savininkas man pasakytų, kad „Deja dabar šventė ir rūmai nedirba“! O juk nesunkiai galėjau į Hanimadū vykti kitom dienom… Be to, šeimininkas davė suprasti, kad pavežimas į oro uostą – nemokamas, bet paskui teko susimokėti (o juk galėjome nueiti ir pėsti…).

Į Utimu salą vis tiek nuplaukėme – Utheemu Ganduvaru rūmus (žodis tinkamas tik mažoje Maldyvų saloje!) buvo įdomu pamatyti ir iš išorės, bet dar įdomiau buvo tiesiog atsidurti vos 300 žmonių saloje, kur nėra jokio oro uosto ir beveik nėra reisinių laivų. Ten nėra nė vienos asfaltuotos gatvės; salos skersmuo vos 500 metrų, taigi, mašinų nereikia, nebent kelių triračių sunkvežimukų nuvežti prekėms iš uosto į parduotuvėles…

Tokios buvo visos atokios Maldyvų salos. Toks buvo ir Hanimadū, bet jis sparčiai keičiasi: oro uostas plečiamas ir viešbučio šeimininkas vylėsi, kad čia skraidys daugybė tiesioginių reisų iš Europos ar bent Dubajaus, Hanimadū virs „šiaurės Male“. Išties, daug gatvių jau išgrįsta… O laukinėje salos šiaurėje pastatytas „tarptautinis“ viešbutis, gyvenantis „Maldyvų kurortų laiku“: ten turistų jau daugiau.

Bet gyvenamų salų Maldyvuose daugybė ir net jei kelias jų „praris“ civilizacija ir turizmas, visada rasi dar atokesnių.

Beje, jeigu nori pamatyti „daugiau Maldyvų“ sąlyginai pigiai ir patogiai, yra būdas – tiesa, ne nepriklausomai. Maldyvuose „išbujojo“ vadinami safarių laivai (safari boat): tokie tarsi kruizai, bet dydžiu labiau kaip jachtos (gali būti mažos kajutės, bendri tualetai). Akcentas, be salų lankymo – nardymas. Maldyvų turizmas nuolat plečiasi į naujus vandenis!

Mafušis: kiek “pigūs“ masiniai Maldyvų kurortai?

Kai Maldyvai pagaliau leido turistams laisvai keliauti į gyvenimas salas, tai smarkiai pasijuto tik dviejuose atoluose aplinkui Malę: Pietiniame Malės atole ir Šiauriniame Malės atole. Nes keliauti toliau turistams liko brangu arba nepatogu: o į šiuodu salynus tuoj pat iš Malės ėmė gabenti maršrutiniai greitaeigiai laivai (62 km/h). Pusvalandis plaukimo tokiu – ir štai mes jau lipame Mafušyje [Maafushi] 26 km nuo Malės, didžiausiame „pigiame“ Maldyvų kurorte!

Tas pigumas, aišku, sąlyginis: sakyčiau, vis tiek gerokai brangiau, nei kokiame Tailande ar Balyje, ypač viešbučiai – na bet panašiai, kaip Lietuvoje. O už dviejų naktų kainą Dhigufaru privačioje saloje savo „eiliniame vietinių viešbutyje Maafušyje“ būtume galėję gyventi… 40 dienų! Aišku, kartais pigesnės ir visokios ekskursijos laivu, vandens pramogos. Gi prekės ženklas „atostogos Maldyvuose“ – tas pats!

Aišku, po teisybei, gauni visai ką kitą. Mafušio paplūdimiuose rasi šiukšlių ar užuosi jų dūmus, paplavos pilamos į vandenyną, gatvės negrįstos ir palijus jas greitai perkirto nedžiūvančios balos. Turizmas čia „masinis“: kol kas toli gražu ne toks masinis, kaip Balyje ar Pukete, bet vis kyla nauji daugiaaukščiai viešbučiai, o šalimais jau supilta ir nauja sala.

Kita vertus, vietos dvasios Mafušyje daug daugiau, nei privačiose salose. Restoranai čia tiekia netikėtai įdomią Maldyvų virtuvę. Nesu žuvies mėgėjas, bet maldyviečių „tuno paruošimo išmislai“ tikrai sužavėjo: nuo „tipinių pusryčių“ mas huni tuno gabaliukų iki rihaakuru aštraus padažo iš tuno nuoviro. Be to, eilinis Maldyvų restoranas vienu metu tiekia kokių 6 virtuvių patiekalus, ir jie tikrai skanūs. Kone kiekviename meniu – indonezietiškas nasi goreng, šri lankietiški kotu roši, itališki makaronai ir picos, amerikietiški burgeriai, indiški kariai… Ir dar užsieniniai patiekalai su maldyvietišku skoniu: „valhomas picos“, „valhomas spagečiai“, „valhomas kotu roši“ ir t.t. – viskas su Maldyvuose numylėtu valhomas rūkytu tunu. Tikrai viskam tinka!

Tiesa, kai kurie turistai skundžiasi, kad „vietos dvasia“ riboja. Nors „menkai apsirengusių turisčių“ Mafušyje jau gausu, su glaudėmis ar maudymosi kostiumėliais ir čia galima maudytis vos viename salos paplūdimyje (bikini beach). Kitur į jūrą gali lįsti tik pilnai apsirengęs, tad maudosi tik vietiniai. Be to, kaip ir visose gyvenamose salose, Mafušyje draudžiamas alkoholis. Bet kaip ir kitose turistinėse salose maldyviečiai rado „išminitngą sprendimą“: lagūnoje netoli Mafušio prišvartuotas brangus laivas-baras, kuriame „sausas įstatymas“ negalioja. Link jo zuja motoriniai laiveliai.

Mafušyje išbandėme ir dar vieną „Maldyvų klasiką“ – Robinzono Kruzo patirtį – laivelis mus nuplukdė į „negyvenamą salą“ ir ten paliko porai valandų. Tiesa, tas vidury vandenyno iškilęs smėlio kauburėlis išvis neatrodė kaip sala: didesnės bangos jį persirisdavo, taigi, vienam maudantis, kitam reikėjo laikyti visus drabužius rankose, antraip būtų nuplovę! O bangos dar ir ištisą rają „užnešė“! Savaip įdomu, savaip nejauku pasijusti stichijos įkaitu. Ypač kai paskui šniojo galinga audra ir kruša, o vienintelis, kas žinojo, kur mus nuplukdė, buvo to laivelio kapitonas… Laimė, jis grįžo, viskas baigėsi gerai! Ta salelė vadinasi Furafathi, bet Mafušio turistinių bukletų kūrėjai, abejodami, ar užsieniečiai ištars, ją perkrikštijo „Sexy Beach“… Bet analogiškomis salelėmis „išdabintos“ visos Maldyvų lagūnos.

Tie, kas atostogauja tik Mafušyje, myli dar vieną pramogą: dienos išplaukimą į vieną gretimų privačių salų. Susimoka kokį 100-200 eurų ir gauni tos išsvajotos Maldyvų patirties: pietų bufetą, kokteilius ir, aišku, stebuklingus fonus instagraminėms nuotraukoms… Tiek žmonių į Maldyvus skrenda visų pirma dėl nuotraukų ir vežasi visokiausią techniką, kad daugelis kurortų net uždraudė dronus, antraip nuolat zvimbtų ištisi jų spiečiai…

Išskyrus tokias ekskursijas, atskirtis tarp „eilinių turistų“ ir „privačių salų svečių“ Maldyvuose – totalinė. Net iš oro uosto ta pačia kryptimi jie privalomai plaukia skirtingais laivais (privačių salų svečiai už tą patį susimoka 10 kartų brangiau). Esu įpratęs pasauly matyti socialinę atskirtį tarp vietinių žmonių, bet niekur kitur nemačiau šitaip „pagal kišenę“ dar oro uoste išskirstomų turistų!

Mes labiau norėjome iš Mafušio aplankyti kitas gretimas „pigias“ salas, kaip Gulhi – bet, nors jos greta, laivai plaukė pernelyg retai. Beveik visas patogus susisiekimas Maldyvuose – tik per Malę.

Maldyvai – viena savičiausių šalių

Maldyvai mane maloniai nustebino daugeliu prasmių!

Nors nemėgstu kelionėse leisti ilgų dienų prie baseino ar jūros, iš privačios Maldyvų salos ir man nesinorėjo išskristi – ir galiu suprasti tuos poilsiautojus, kurie visus metus dirba, kad įpirktų atostogas Maldyvuose. Jeigu kam pagrindinis kelionių tikslas – kurortinis poilsis, tai Maldyvų privačios salos – kozirinis tūzas!

Bet Maldyvus į savą savičiausių pasaulio šalių sąrašą įtraukiu tikrai ne vien dėl kurortų… Analogų neturi ir Malė, tas ankštas bet žavus metropolis ant mažos salos. Atokios nuostabios koralinės salos. Hidroplanų gausa. Islamas, koralai, aukščiausio lygio turizmas – viskas čia persipynę kaip niekur…

Tiesa, Maldyvai nėra vienintelis pasaulyje koralinis salynas. Esu lankęs daugiau tokių: pavyzdžiui, Maršalo salas. Gamta ten irgi nuostabi, bet dvasia visai kitokia: ore tvyranti baimė, kad salos paskęs, nesistengiant kaip nors “apgauti likimą”; vos keli tūkstančiai turistų per metus ir jokios infrastruktūros; skrydžiai net ne kiekvieną dieną. Turistinį rojų Maršalo salose sukurti būtų gal net lengviau, nei Maldyvuose (nėra ribojimų aprangai, alkoholiui), bet niekas neapsiėmė, niekas nesugebėjo! O Maldyvai padarė, rodos, neįmanoma: atokias saleles be jokių resursų pavertė tokiu prekės ženklu, kad net pasaulio žymiausi ir turtingiausi svajoja, kaip ten atveš milijonus, užuot gabenę juos į visokias Prancūzijas, Italijas ar Majamius. Aišku būta ir kontroversijų, korupcijos, bet dabar Maldyvai – turtingiausia Pietų Azijos šalis – ir be galo įdomu buvo savo akim išvysti tokią sėkmės istoriją, kryptingo darbo vaisius.

Tiesa, reikia pasakyti, kad ir pigiausioje privačioje saloje nakvynė buvo bent tris kartus brangesnė, nei esu kada gyvenime mokėjęs kur nors kitur!

Komentarai

Filipinai yra milžiniška šalis (110 mln. žmonių). O tokiose superdidelėse šalyse, net kai jos pačios gerai žinomos, „atrastos“, yra vietų, kur netgi didmiesčiuose, viešbučiuose ir kurortuose žmonės matę mažai užsieniečių.

Mindanao sala – būtent tokia. Plotu ji didesnė už Lietuvą, gyventojų ten – 25 milijonai, ten aukščiausi Filipinų kalnai ir daug paplūdimių, įvairios tautos ir kultūros, tikras filipinietiškas gyvenimas – bet mažai kas ten užsuka iš svetur. Bent kol kas.

Štai kaip atrodo ši viena 20 didžiausių pasaulio salų.

Tai straipsnis apie Mindanao salą. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Davao didmiestis garsėja Samalo sala ir saugumu

Mindanao „sostinė“ Davao – trečias pagal dydį Filipinų miestas. Dydžio sulig Varšuva, gyventojų 2 milijonai. Bet jei paprašytumėte įvardyti kokį „vieną įspūdingą pastatą“ – negalėčiau. Užtat gyvybės Davao netrūksta. Garsiausia miesto vieta – Rošas [Roxas] naktinis trugus, kur kone iki vidurakčio žmonių minios tiesiog ant šaligatvio valgo įvairiausią Filipinų maistą, vaisius.

Mindanao ypač garsėja pigiais vaisiais, jo vaisių karalius – „dvoklusis“ durianas. Daugelyje pietryčių Azijos šalių durianus draudžiama neštis į viešbučius, į transportą – net autonuomos sutartyse už jų valgymą automobilyje numatytos baudos, juk kvapas lieka. Bet štai „Air Asia“, suprasdama, kad kiekvienas juk norės iš Davao parsigabenti pigių durianų, savo reklamose skelbia, kad „nuo šiol į Air Asia lėktuvus durianus neštis galima“…

Ir apskritai Mindanao kainos – itin žemos. Suvenyrai kainuoja centus. Čia daug lemia būtent tai, kad Mindanao nėra turistų: vietiniai neišmokę jų apgaudinėti, dėl baltos odos sakyti dvigubų ar penkiagubų kainų. Visi taksistai Davao patys siūlėsi įjungti taksometrą, kai Maniloje kai kurie, būdavo, aiškino, kad „kaina fiksuota“ ir sakydavo „Londono kainas“…

Turistų čia yra, bet jie – iš kitų Filipinų salų. Samalo sala priešais Davao vadinama didžiausiu Filipinų kurortu. Besitikintiems plačių paplūdimių ar milžiniškų viešbučių kompleksų teks nusivilti: čia vyrauja nedideli kompleksėliai į kuriuos vietiniai eina ne vien nakvoti, bet ir tiesiog susimokėję dienos mokestį pagulėti prie baseino, daug jų nė restorano neturi. Bet jeigu nori atostogauti ne tarp kitų europiečių europiečiams pritaikytose sterilizuotose ir hipsterizuotose zonose, o „tikroje“ vietoje, Mindanao kurortai puikiai tinka.

Samalo salos pažiba – Monforto šikšnosparnių olos, kur per įkritusias lubas gali išvysti tūkstančius kybančių, krutančių, lakiojančių tų padarėlių (ar, tiksliau, padarų – tai vaisėdžiai šikšnosparniai, kurie gerokai didesni už Lietuvoje įprastus vabzdžiaėdžius).

Gamta Davao visai žavi – visas miestas stūkso aukščiausio Filipinų kalno Apo (2954 m) papėdėje, nuo aukštesnių vietų, tokių kaip Jack‘s Ridge restoranų kompleksas, atsiveria gražūs vaizdai žemyn.

Bet Mindanao žmonės – o ir apskritai filipiniečiai – neišlepę. Vietiniai ypač patarė lankyti Krokodilų parką. Krokodilų šokis (kitur būtų vadinamas šėrimu), šiek tiek cirko su paukščiais aptriušusiame amfiteatre. Dar galima paragauti krokodilienos ir “krokodilų ledų”. Ugnies šokis vakare jau buvo kažkas įdomesnio. Bet šiaip kaip 2 mln. gyventojų didmiesčio „pagrindinei pramogai“ – mažoka. Ir, aišku, buvome vieninteliai nevietiniai, Aistę net ant scenos pakvietė, kad gyvatę uždėtų.

Daugeliui vietinių ir apsilankymas prekybos centre (kurie Filipinuose ne pagal skurdą didžiuliai) ar piknikas ant tvarkingos žolytės netoli Krokodilų parko – jau savaitės pramoga. Jei atvyktum į Davao tiesiai iš Europos to niekada nesuprastum, bet kai nuvykau ten pakeliavęs po Filipinus supratau, kodėl miestas laikomas itin tvarkingu. Ir itin saugiu – gausu visokių saugumo patikrinimų, o norint patekti į Rošas turgų reikėjo nusifotografuoti kameroms su veido atpažinimo technologijomis.

Mieste daug kur išvysi „Duterte“ pavardę. Rodrigo Dutertė buvo Davao meras, o jo reputacija kaip „sutvarkiusio Davao“ paskatino jį 2016 m. išrinkti prezidentu – kur jis pradėjo bene rimčiausią pasaulyje karą su narkotikais (daugelis sutiktų filipiniečių jį už tai šlovina). Daug kitų Dutertės giminaičių iki šiol vyrauja miesto ir regiono politikoje – Filipinuose „politinės dinastijos“ taisyklė, ne išimtis. Rodrigui Dutertei 2016 m. išėjus į prezidentus, Davao mere tapo jo dukra Sara Dutertė. 2022 m. Sara Dutertė išrinkta viceprezidente, o Davao meru tada išrinktas… kitas Rodrigo Dutertės sūnus Sebastianas Dutertė.

Kagajanas – šiauriniame Mindanao krante ir gabalėlis Vilniaus

Kitoje Mindanao pusėje – Kagajan de Oro miestas – panašus į Davao, tik mažesnis (ir su gražesne katedra).

Vietoje Samalo salos čia – Opolo viešbučių ruožas palei paplūdimį. Kaip įprasta Filipinuose, patys viešbučiai sutvarkyti, su mandagiu aptarnavimu ir gražiais vaizdais, bet jie – tik tvarkos oazės vietiniame chaose. Užsienio turistams, matyt, trukdytų, jie lekia į kokį Borakajų, kur viskas pritaikyta jiems be lūšnų ir elgetų aplinkui (nors ir brangiau), bet vietiniai taip įpratę.

Įspūdingiausia tame regione gal Dievo gailestingumo statula. Įdomi ir dėl to, kad ją įkvėpė Dievo gailestingumo paveikslas, kabantis Vilniuje, Dievo gailestingumo šventovėje. To paveikslo kopijų yra visame pasaulyje, jis laikomas stebuklingu. Bet filipiniečiai žengė dar vieną žingsnį toliau – pradėjo statyti pagal jį statulas. Atrodo, kaipgi – Vilniuje, mieste, kur atsirado Dievo gailestingumo kultas, nieko panašaus Dievo gailestingumui nesukūrėme, o čia pastatė filipiniečiai ~10000 km nuo Vilniaus? Bet filipiniečių 110 mln., vien Mindanao 25 mln. Ir katalikybė jiems nėra tik kultūra, prisimenama tik per Kalėdas ar Velykas – tai yra gyvenimo būdas. Jie negaili savo menkų pajamų aukoms idant būtų pastatyta kas didingo. Kagajane, Davao ir kitur atėjęs į didesnę bažnyčią beveik visada rasi vykstant mišias… Ir kiekvienam kirkščioniškam kultui, tokiam kaip Dievo gailestingumas, užteks pasekėjų, lėšų.

Kagajan de Oro statula stūkso ant kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai. Vilniškiame paveiksle nutapyti iš Jėzaus širdies sklindantys spinduliai čia paversti laiptais, kuriais piligrimai gali pakilti į Jėzaus širdį. Ne šiaip sau statula, o ir įdomus architektūrinis sprendimas. Aplink – žavus parkas, dar viena oazė skurdžiame chaose.

Atokesnis Mindanao: begalinis medinis kalnų kaimas

Tarp Davao ir Kagajano važiavome autobusu. Atstumas – 280 km. Kiek užtruks? Buvo pilna skirtingos informacijos. AirBnB šeimininkė sakė, kad apie 6 val., kitur rašė 7, 8. Užtruko 9 val., bet ko tik neprisižiūrėjau pro langus!

Tai tas tikrasis Mindanao, kuriam jau ir Davao ar Kagajanas – turtinga svajonė. Palaikiai namai – visas namas tai vienas nedidelis kambarys, kuriame gyvena ištisa šeima, o priekis dar tarnauja kaip parduotuvė. O pravažiuojančių autobusų keleiviams jie dar gali siūlyti ir tualetą už kelis pesus – netoli lopšyje miegančio vaiko… Kitur pasaulyje taip atrodytų lūšnynas, o kažkur būtų „elito namai“, bet Mindanao tų skirtumų nemačiau: visa sala, bent jau anapus miestų, atrodo panašiai skurdžiai.

Įvairiausias filipinietiškas transportas – nuo spalvingų džipnių (maršrutinių pailgintų visureigių) iki motorelų (maršrutinių motociklų, ant kurių ir priekaba uždėtas kėbulas žmonėms sėdėti) ar tiesiog triračių (keleiviai vežami prie motociklo šono prikabintoje priekaboje). Gražūs kalnų, slėnių, laukų vaizdai. Raityti, užsikišę kalnų keliai.

Mindanao didelis. Toks didelis, kad, tikriausiai, galėtum keliauti po jį ir mėnesį, po kalnus ir paplūdimius, kurių kai kurie (Kamiginas) garsėja serfingo bangom.

Mindanao – net ne sala, o salynas. Tradiciškai Filipinai skirstomi į tris salų grupes, iš kurių viena – Mindanao grupė, susidedanti iš Mindanao salos ir daugybės mažesnių. Nors dauguma Mindanao žmonių – katalikai, daugybė tų mažesnių salų – musulmoniškos. Kaip taisyklė, anapus Mindanao sutikti filipiniečiai patardavo ten nekišti nosies – juk būta kovos už nepriklausomybę, turistų grobimų. Bet islamas visur Mindanao šalia: vis praeidavo moterys su hidžabais, o rytais Davao iš kažkur toli atsklisdavo muedzino šauksmas maldai. Tai skiria šią salų grupę nuo likusių Filipinų. Ir daro ją kitiems filipiniečiams tokia mistiška, “svetima”: išskyrus tuos, kurie patys gyveno ar gimė Mindanao, joks Filipinų gyventojas, su kuriuo bendravau, apie Mindanao nesakė nieko tegiamo…

Savaip įdomu pamatyti tą neatrastą Filipnų užnugarį, gyvą šiuolaikinių Filipinų dvasią, kur krikščioniška ir musulmoniška Azijos – šalia. Apskritai Filipinai – labai sparčiai užsieniečių atrandama šalis. Dar 2011 m. vos 3,9 mln. turistų per metus lankydavo Filipinus, 2019 m. (COVID pandemijos išvakarėse) jau 8,3 mln. Manau, laiko, klausimas, kada atras ir Mindanao. Tad, turbūt, iškils ir superviešbučiai, o krokodilų parką pakeis rimti šou. Bet tai priklauso ir nuo Mindanao konflikto rezultatų: aišku, kai tai 25 mln. žmonių regionas, rizika nedidelė, bet kai kam Mindanao vardas siejasi su pavojais.

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Palavaną aplankiau savo 2 mėnesių kelionės po Filipinus pabaigoje.

Visus tuos du mėnesius kai tik paklausdavau kokio filipiniečio „Kas Filipinuose gražiausia?“ visi kaip vienas atsakydavo „Palavanas“.

Tad lūkesčiai buvo aukšti, bet Palavanas juos pateisino.

Tai straipsnis apie Palavaną. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Gamtos stebuklai ir paskutinė Filipinų riba

Iš visų Filipinų, būtent Palavane sutikau daugiausiai užsienio turistų. Juos į šią salą traukia du „gamtos stebuklai“.

Puerto Princesos požeminė upė – ilga laiką manyta, kad ilgiausia pasaulyje.

Ir – ypač – nuostabi uolinių salų grandinė prie El Nido, kur gali dienų dienas praleisti leisdamasis į vis kitus laivų maršrutus, po vis kitas „slaptas lagūnas“, uolų įrėmintus „neatrastus paplūdimius“ ar „pamirštas olas“. El Nido jau seniai tapo užsieniečių keliautojų „bastionu“, kokio kitur Filipinuose nėra.

Bet filipiniečius Palavanas žavi ir dar kai kuo – tai supranti tik pabuvojęs Filipinuose ilgai. Važiuojant ilgais raitytais Palvano keliais nuo Puerto Princesos iki El Nido keliavome pro laukinius miškus, namais neapstatytas kalvas, palmių eiles ir gamtovaizdžius be pastatų. O Sabange, netgi netoli Puerto Princesos požeminės upės, laukė didelis tuščias paplūdimys, greta – mangrovės. Ir tai vien šiaurinis Palavanas, kuris dar kažkiek apgyvendintas. Pietūs „atrasti“ dar mažiau.

Ne, Palavanas nėra „tuščias“. Palavano plotas – kaip ketvirčio Lietuvos, o gyventojų – milijonas. Reiškia – gyventojų tankumas netgi šiek tiek didesnis, nei Lietuvoje. Filipinuose, kur gyventojų tankumas šiaip – 336 žmonės į kvadrtinį kilometrą (7 kartus didesnis, nei Lietuvoje), tai – tikras stebuklas. Kitur Filipnuose nesvarbu, ar būtų kalnai, ar džiunglės, ar pakrantės – be perstojo važiuoji pro miestelius ir kaimus, motociklų ir džipnių kamščius, parduotuvėles ir gatvės maisto restoranus, vaikų barkadas. Todėl Palavanas vadinamas „Paskutiniu Filipinų užkampiu“ (Final frontier). Kita vertus, matyt, jei atskrisi tiesiai iš kokios dar “tuštesnės” šalies, šio filipiniečius žavinčio Palavano stebuklo nė nepastebėsi…

Puerto Princesos požeminė upė – masinė, bet įdomi vieta

Puerto Princesos požeminė upė įrašyta tarp 7 „Naujųju gamtos stebuklų“. Tiesa, tas sąrašas kelia tam tikrų abejonių: juk balsavimas vyko internetu ir todėl kaip niekad gerai pasirodė vietos iš šalių, turinčių daugiausiai žmonių. Na o Filipinuose gyvena 110 mln…

Visgi, Puerto Princesos požeminė upė pranoko lūkesčius. Stalagtitai ir stalgamitai jos „Katedroje“ didesni nei mačiau kur kitur urvuose. O juk dar žinai, kad laivelis per 40 min. tenuplaukia 1 km iš ~8 km viso ilgio – giliausios urvo vietos sunkiai pasiekiamos, labai trapios. Be to, niekur kitur pasaulyje nebuvau urve su šitiek šikšnosparnių. Ten yra ištisa jų ekosistema, jie skraido aplink ir cypsi, o prieš lipant į laivelį pataria nekalbėti ir nekelti galvos aukštyn, juoba išsižiojus – gali apdergti.

Be to, pati požeminė upė yra tik dienos trukmės kelionės apogėjus. Ji yra ~1,5 val. kelio mikroautobusu į vieną pusę nuo nykios Palavano sostinės ir „vartų“ – Puerto Princesos miesto. Greta upės – toks pusiau laukinis Sabango kurortas su žaviu paplūdimiu, mangrovės praplaukėme pamatydami gyvates, beždžiones. Iš Sabango iki požeminės upės pradžios dar reikia plaukti tradiciniu laivu su autrigeriais bangka, paskui laukti laipinimo džiunglių aikštelėje.

Aišku, tai jau tokia “masinė pramoga” ir nėra to betarpiško ryšio su gamta. Upės prieigose dar reikia gerokai luktelti, kol atsiranda vieta laivelyje. Laiveliu plauki su audiogido ausinėmis – kad nebūtų pašalinių garsų.

Mes, kaip ir daugelis, keliavome su dienos ekskursija iš Puerto Princesos, tačiau kiti bendrakeleiviai pasiliko ilgiau Sabange, spartietiškuose namuose ant Pietų Kinijos jūros kranto.

El Nido – stebuklingų salų ir salelių grandinė

El Nido – gražiausias akiai Filipinų kurortas. Jis žavi ne tiek paplūdimiais, kiek vaizdais iš jų – į visą Bakuito salyną, kupiną stačių salų ir salelių, olų ir lagūnų, paplūdimių, pasiekiamų tik iš vandens.

Kone kiekvienas, atkeliavęs į El Nido, trokštą tą salyną patirti iš arčiau. Todėl kiekvieną rytą dešimtys – o gal ir virš šimto – laivų, naktį rymančių priešais pagrindinį El Nido paplūūdimį, susisodina daugybės prekybos agentų jiems surinktus klientus ir leidžiasi į A, B, C ir D turus po salyną. Turai – standartizuoti ir alterntyvų nėra, turizmo pramonė čia, kaip ir Puerto Princesoje, „įsukta“ kaip reikiant, ir savivaldybė nori, kad, užuot per dieną aplankęs „perliukus“ iš visų archipelago regionų, pasiliktum bent keturias dienas… Šiaip ar taip, net ir taip „dirbtinai“ paskirsčius turistus, turizmo sezonu, savaitgaliais, populiariausių turų stotelėse yra labai ankšta: plaukdami kajakais po Miniloko salos Didžiąją lagūną ne kartą atstrenkėme į kitus turistus (buvo savaitgalis)…

Šiaip turas turui nelygu, o kaip geriausi paprastai įvardijami A ir C turai. C labiau skirtas paviršinio nardymo (snorkelinimo) mėgėjams, o A įvairesnis. Jį ir pasirinkome. Ten laukė aukštų uolų supami, tik iš vandens pasiekiami Septynių komandosų ir Šimizu salos paplūdimiai (pastarajame ir pietavome), Didžioji lagūna, kur įplaukimas per siauras didiesiems laivams ir todėl reikėjo plaukti kajaku, bei unikaliausia vieta Slaptoji lagūna, į kurią patenkama tik per siaurą landą.

Paradoksas, bet dauguma salynų gyventojų filipiniečių nemoka plaukti. „Juk daugelis gyvename miestuose“ – paaiškino vietinės. Todėl vandens pramogos prie El Nido atrodo neįprastai: netgi nubridę nuo kranto į kokį 1,5 m gylį sąsiauryje be bangų filipiniečiai plūduriuoja su gelbėjimosi liemenėmis. „Iki slaptosios lagūnos reikės plaukti“ – paaiškina gidas. Čia pat klausia, ar mokate. Kad vilkėsi gelbėjimosi liemenę, nėra jokių klausimų, bet, jei nemoki, tai gidas dar ir nuvelka iki lagūnos (nes gal ir rankomis ir kojomis mojuoti nemoki). Kai kuriuose laivuose nemoka daugelis – tai gidai velka tokius susikabinusių žmonių „traukinius“ ir garvežiai. „Ar moki irkluoti?“ klausia duodami kajaką – jei ne, irgi irkluoja už tave.

Kadangi El Nido kraštovaizdžiai pritraukia tūkstančius užsieniečių – tiek turistus, tiek tokius, kurie, įsigiję viešbutį ar restoraną pasiliko čia su visam – miestelio gyvenimo ritmas „užsienietiškas“. Priešingai nei įprasta Filipinuose, naktinis gyvenimas čia – tikrai naktinis. O šiaip ritmą diktuoja A, B, C ir D turai. Viešbutyje pusryčiai buvo nuo 7 iki 8 val. (prieš turus), daug restoranų atsidaro maždaug grįžtant turams.

Tiesa, norint išsimaudyti jūroje ne salose, reikia pavažiuoti toliau nuo El Nido. Artimiausias gražesnis paplūdimys (nepilnas laivų) yra Maremegmeg, kur ir nuostabūs vaizdai bei daugybė labai jau vakarietiškų barų saulėlydžių stebėjimui (filipinietiškos dvasios nėra išvis, yra tarptautinė “atogrąžų kurorto dvasia”).

Toliau paplūdimiai dar įspūdingesni, kaip didžiulis Nakpano paplūdimys. Tiesa, El Nido beveik „per naktį“ išaugo nuo užkampių miestelio, kur važiuoja tik „nuotykių ieškotojai“, iki tarptautinio kurorto, todėl daug kas tebėra chaotiška. Štai kelias į Nakpano paplūdimį, į įspūdingus prabangius jo privačius kurortus, vietomis negrįstas, iš pažiūros dėl gilių balų po lietaus pravažiuojamas tik visureigiais (nors iš tikro mus pravežė ir triratis). El Nido elektra jau yra visą parą, kaip ir internetas (nors ir prastesnis, nei kitur), tačiau visame El Nido nėra švaraus vandens iš krano, o kelionių vadovų knygos bei įspėjimai viešbučiuose ragina šiukštu net dantų nesivalyti su tuo vandeniu. Sutapimas ar ne, bet būtent čia ir mano skrandis El Nido rimtai sustreikavo, vėmiau.

Užmirštas likęs Palavanas

Bet Filipinų verslininkai, apžavėti El Nido grožio, jau įsivaizduoja kitokį El Nido. Jų užmojų širdis – Lio paplūdimys. Jis apstatytas prabangiais kurortais, į jį nutiesti geri keliai. O, svarbiausia, prie jo pastatytas jaukus oro uostas, o tame oro uoste įsteigta „Air Swift“ aviakompanija, kad iš El Nido skraidytų į kitus Filipinų miestus.

Kodėl tai svarbu? Bemat supratau nuvažiavęs į El Nido „tradiciniu būdu“. Iš anksčiau artimiausio oro uosto – Puerto Princesos – į El Nido autobusu tenka važiuoti 8 valandas. Teoriškai greičiau mikroautobusu – 5-6 valandos. Bet tada privalai laukti, kol prisirinks pilnas mikroautobusas, kol pririš prie stogo krovinius – viskas užtruko apie 3 valandas! Ir patogumo nesitikėk – mikroautobuse įrengta papildoma sėdynių eilė, įrengtos „laikinos“ sėdynės net ten, kur įprastai būna praėjimai (kai visi sulipa į galines kėdes, praėjimus uždengia papildomomis sėdynėmis). Ir visą ilgą kelią važiavome kartu su višta…

Akivaizdu, kad jokie keliautojai, išgalintys mokėti už prabangius Lio kurortus, tokiu būdu į El Nido nevažiuotų. El Nido palikome jau naujuoju būdu – trumpu skrydžiu iš jo naujojo oro uosto į Manilą. Tiesa, skrydžiai nepigūs, pritaikyti turtingiems Lio paplūdimio svečiams. Ir ne tik jiems – El Nido vystytojai pastatė ir eilę viešbučių Bakuito salyne, iki kurių galima tik plaukti ar skristi. Yra tokių, kur naktis kainuoja ir 1000 eurų. El Nido oro uoste būtent tų viešbučių svečiams – atskira prabangesnė laukiamoji salė. El Nido keičiasi… Ir visgi dabar dar daugelis kurorto svečių, kaip po senovei, vakariečiai „nuotykių ieškotojai“, 6 ar 8 valandas prasikratę Palavano keliais ir dar tiek besikratysiantys pakeliui atgal…

Puerto Princesa ir El Nido yra tik Palavano viršūnė. Į šalį nuo pagrindinio kelio, kuriuo juda autobusai ir mikroautobusai, yra nutolusių miestelių, kurortėlių, kur elektra dar tiekiama nebūtinai visą dieną, kur gali atitrūkti nuo civilizacijos ir turizmo. Paskutinis Filipinų užkampis!

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti