Vakarų Europa – kelionių vadovai

Atėnai – vienas garsiausių pasaulio miestų, pakeitęs viso pasaulio istoriją!

Ar jis tikrai vertas šios etiketės? Kas ten yra dar be senovės stebuklų ir Akropolio?

Ir kaip atrodo „juodoji Atėnų pusė“?

Mano žvilgsnis į Atėnus, kur keliavau daug kartų.

Tai – straipsnis apie Atėnus. Straipsnis apie visą Graikiją, jos kultūrą ir istoriją yra čia

Atėnai – didingas demokratijos ir filosofijos lopšys

Atėnų Akropolis – jo vaizdą atpažįsta net tie, kurie ten niekada nebuvo ir nekeliaus. Virš Atėnų iškilusi didžiulė uola, o tos uolos viršūnėje – šventyklos graikų dievams, statytos dar prieš ~2500 metų! Didysis Partenonas nekaltajai Atėnei. Mažesnis, bet svarbesnis Erechtejonas, puošta moterų statulomis kariatidėmis. Viskas pastatyta Atėnų aukso amžiuje ~500 m. pr. Kr., kai graikai buvo ką tik sutriuškinę persus, ir Atėnų valdovas Periklis, pasinaudodamas taika ir turtais, perstatė nuniokotus Atėnus į tikrą graikiško pasaulio sostinę.

Į Akropolį nepaliaudamos lipa minios ir minios ir minios turistų – istorijos piligrimų. Gėrisi vaizdais žemyn, mėgindami pajusti prabėgusius tūkstantmečius. Ne ką mažiau nuostabūs vaizdai atsiveria į Akropolį. Nuo gretimo Filopappou kalno, iš 3 km ilgio pėsčiųjų alėjos Akropolio papėdėje restoranų ir iš daugybės Atėnų centro daugiabučių bei viešbučių viršutinių aukštų. Rasti butą ar kambarį su balkonu į Akropolį – juokų darbas! Ir net nebūtinai labai brangu.

Bet tikroji Atėnų magija – ne pastatuose, o mintyse, kurios iš šio tada nedidelio miesto išplito po visą visą pasaulį. Atėnuose atsirado demokratija – tokia Demokratija, kad senovės atėniečiams, tikriausiai, jokia šiandienos šalis neatrodytų demokratiška…

Senovės Atėnuose demokratija buvo tiesioginė: sprendimus priimdavo visi atėniečiai, susirinkę drauge. O pareigūnai vietoje rinkimų būdavo skiriami burtų keliu (nes, senovės atėniečių požiūriu “rinkimai reiškia nelygybę: jie naudingi oligarchams, kadangi tik jie turi pinigų ir laiko rinkimų kampanijoms”). Valdininko dalią išmėgindavo daugelis: pavyzdžiui, faktinio Atėnų “mero” kadencija buvo 24 val., ir per gyvenimą juo galėdavai dirbti tik kartą: taigi, apie pusę visų piliečių vyrų sulaukdavo savosios “valdžios dienos”.

Senovės Atėnuose klestėjo ir filosofai – Sokratas, Platonas, Aristotelis. Be jų raštų iki šiol neapsieina joks universitetinis filosofijos kursas.

Deja, anų didžiaminčių dvasios geriau ir ieškoti jų knygose, o ne Atėnuose. Atėnuose iš Aristotelio filosofijos licėjaus beliko, na, kažkokios gal grindys, pamatų liekanos. Akmenys pasirodė mažiau tvarūs nei išmintingi žodžiai!

Atėnai pasaulio kultūrą gal nulėmė ne ką mažiau, nei Roma, bet Roma klestėjo ~500 metų vėliau ir buvo daug didesnė. Kai pirmąkart keliavau į Atėnus, tikėjausi „antros Romos“, todėl pradžioje Atėnais gal net šiek tiek nusivyliau. Štai iš didžiausios Dzeuso šventyklos belikusios vos kelios kolonos, šen ar ten dar stypso koks senas paminklas, nors ir tie dažnai romėnų statyti. Tik Hefaisto šventykla beveik sveika – tačiau tik todėl, kad ji ištisus amžius naudota kaip cerkvė. Tad nebuvo apleista ir „tąsoma po akmenį“ naujiems namams statyti.

Graikams jų antikinė istorija – ne šiaip pasididžiavimas, tai – jų tautos esmių esmė. Tad, nuo pat tada, kai Graikija iškovojo nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos ir 1834 m. Atėnai tapo jos sostine, archeologai nenuilstamai atkasinėja senųjų Atėnų didybę. Ištisus senamiesčio Plakos rajonus graikai išgriovė, kad atidengtų Graikiškąją Agorą, prieš 2300+ metų tarnavusią kaip miesto centras. Bet, jeigu ne puikios paaiškinamosios lentos, iš tų pavienių vėl pakeltų kolonų, nebūdamas archeologas, mažai ką tesuprastum…

Paprasčiau senųjų Atėnų didybę buvo pajusti muziejuose. Akropolio muziejuje, kur suvilkti visi Akropolyje iškasti šedevrai, nuo vazų iki didžiulių skulptūrų iki Partenono frizų bareljefų. Ir Archeologijos muziejuje, kur supervertybės vežamos jau iš visos Graikijos. Daugelyje šalių „Archeologijos muziejus“ asocijuojasi su visokiom surūdijusiom sagom, kurios žavi tik tuo, kad yra labai senos. O Atėnų muziejų skulptūros, net jei būtų nulietos šiandien, žavėtų meno gurmanus! Tiesą pasakius, žiūrint kai kuriuos laiko nepaveiktus šedevrus, kartais net sunku patikėti, kad tai sukurta 500 m. pr. Kr., o ne, tarkime, kokiais 1800 m. po Kr. Nes ir dar “visai neseniai” visa Europa kūrė panašiai, sekdama senovės graikų menininkų pėdomis.

O šiaip – kokioje gausybėje gyvenimo sričių iki šiol nejučia sekame anų laikų Atėnais! Pavyzdžiui, teatras. Kurti spektaklius pagal atėniečio Sofoklio pjeses iki šiol – režisierių garbės reikalas. Tikriausiai buvo statomos jo pjesės ir 161 m. po Kr. romėniškame Herodo Atiko teatre Akropolio pašonėje. Jis iš dalies atstatytas, pritaikytas nūdienos teatrų festivaliams. Gerėdamasis Atėnų panoramomis viršum jo akmeninių kėdžių, iš kurių tomis pat Sofoklio dramomis džiaugėsi mano pro(x74)senelių kartos atstovai, kaip niekur pajutau kokie tie Senovės Atėnai vis dėlto mums artimi…

Kita vieta pajusti prabėgusių amžių trumpumą – Panatėnų stadionas, kur vykdavo Panatėnų žaidynės, panašios į olimpines (be atletų varžybų, buvo ir religinė šventė bei meno renginiai). Tiesa, stadionas atstatytas iš naujo, naudotas XIX a. atgaivintoms olimpinėms žaidynėms (dar viena erdvė, kur šių dienų pasaulis imituoja senovės Graikiją). Tik 2004 m. Atėnų olimpiadoje jame tegalėjo vykti šaudymo iš lanko rungtis, mat visoms kitoms šiuolaikinio sporto šakoms stadionas per siauras. Dar vienas skirtumas: sportininkai šiais laikais nebe nuogi. Kas praeina, kas pasilieka, kas vėl sugrįžta…

Atėnų istorija nesibaigė ir miestą užėmus romėnams (86 m. pr. Kr.) – romėnai pastatė Romėnų agorą, o Hadriano arka simboliškai skiria „graikiškuosius“ Atėnus nuo „romėniškų“. Vienoje jos pusėje iškalta “Čia yra Atėnai, senasis Tesėjo miestas”, kitoje – “Čia yra Hadriano miestas – o ne Tesėjo”. Minotaurą nukovęs Tesėjas ir kiti graikų didvyriai romėnams imponavo ne mažiau, nei patiems Atėnų graikams…

Kodėl Atėnai neturi senamiesčio, arba „kinų sienos su terasų piramidėm“

Šitokiame sename mieste tikėtumeis stebuklų iš visų visų prabėgusių amžių: ir Viduramžių, ir Naujųjų laikų. Bet vėlgi – Atėnai ne Roma. Ir ne Stambulas. Būtent Stambulas – tada Konstantinopolis – 476 m. po Kr. tapo naująja graikiškos civilizacijos sostine. Ta „Naujoji Graikija“ – Bizantijos Imperija – jau buvo krikščioniška. O aršokiems to meto krikščionims neįtiko ne tik graikų dievų šventyklos ar statulos, bet ir klasikiniai spektakliai, ir Atėnų „karūnos deimantas“ – filosofijos mokyklos.

Viskas pamažu uždaryta – Atėnų „širdys“ išplėštos. Miestas nyko, nyko iki tokio beveik kaimo. Galiausiai, 1458 m., jį užvaldė musulmonai Osmanai, laisvos graikų šalies pasaulyje nebeliko išvis. 1833 m. Atėnuose tegyveno vos 4000 žmonių: iš esmės testovėjo vien dabartinis Plakos rajonas.

Tik 1822 m., kai Graikija vėl iškovojo nepriklausomybę, Atėnų šlovė, it bumerangas, ėmė grįžti. Stambulas pasiliko anapus Graikijos sienų, ir laisvoje Graikijoje nebuvo miestų, garsesnių už Atėnus. „Miestelis palei Akropolį“ skubiai paverstas sostine: nutiesti platūs bulvarai, pastatyti didingi Nacionalinio universiteto, Atėnų akademijos, parlamento, prezidentūros rūmai.

Ir daugybė nuostabių puošnių vilų, kurių… seniai neliko. Dažnai jusdavau, kad Atėnuose vertinama tik ta istorija, kuriai 2000 metų ir daugiau. 100, 200 metų senumo namai trūnija, griūva ir griaunami, išskyrus cerkves.

Bet labiausiai Atėnus kitu miestu pavertė pokariu išsikerojusi antiparochi programa: visiems Atėnų namų šeimininkams leista atiduoti savo namus nugriovimui ir perstatymui į daugiabučius polykatoikijas, mainais tuose daugiabučiuose gaunant po keletą butų.

Keli dešimtmečiai – ir visi Atėnų rajonai virto tokiom masyvaus betono jūrom. Vienas prie kito prilipdytos 6-9 aukštų polykatoikijos be jokių pretenzijų į architektūrą sudaro tokias „kinų sienas“ su balkonais. Siaurų gatvių nepasiekia jokie saulės spinduliai, automobiliai vietomis vos prasigrūda, ir tikras Heraklio žygdarbis rasti parkingą… Laimė, metro pastatytas.

Atėnai gimė iš naujo be jokių ten miestų architektų, jokių zonavimų, jokių sklypų užstatymo tankio limitų, jokių statybų kokybės kontrolių… Grūdi kuo daugiau butų, kad kuo daugiau parduotum, ir koks skirtumas ar liks normalus šaligatvis ar dviračių takas! Jei kas skundžiasi „chaotiška“ kokio Vilniaus ar Kauno plėtra, senamiesčių „stiklainiais“, gal pasijus lengviau (ar kaip tik išsigąs?) pamatę, kas liko iš Atėnų…

Ir visgi tie „chaoso Atėnai“ savaip sužavėjo! Dvasios jiems suteikė vienas vienintelis statybų reikalavimas, kuris visgi buvo įrašytas į įstatymų knygas: „Jeigu pastatas aukštesnis nei šeši aukštai, kiekvienas kitas aukštas turi būti vis labiau atitrauktas nuo gatvės“. Rezultatas: polykatoikijų viršūnės – tarsi piramidės. „Piramidžių“ atsitraukimai dovanojo viršutinių aukštų butams terasas: kai kurios jų dabar tarnauja kaip šeimininkų sodeliai, kitos – vietos ramiam vakaro pasibuvimui gėrintis ryškiai apšviesto Akropolio vaizdais.

Kaip sakoma, drugelio sparno plazdėjimas vienoje pasaulio pusėje gali lemti tornadą kitoje… Taip ir ta trumputė įstatymo eilutė perkeitė visą Atėnų dvasią. Privalomos terasos reiškė, kad kiekvienoje polykatoikijoje bus ir brangesnių, geresnių butų – taigi, viršutiniuose aukštuose „nusėdo“ turtingieji, o dabar jie traukia ir AirBnB ieškančius turistus. Viduriniuose aukštuose kūrėsi „eiliniai graikai“, na o apačioje, prie purvinų, siaurų, nūnai benamių nugultų šaligatvių – iš pradžių apsigyveno studentai iš kaimų, vėliau savo smulkmenų parduotuvėles atvėrė Atėnus užplūdę imigrantai iš Bangladešo, Indijos, Afrikos.

Taigi, kiekvienas Atėnų pastatas – it socialinė piramidė! Skaičiau ir kritikos tokiai „socialinei atskirčiai aukštais“. Bet kiti kaip tik teigia, kad Atėnai beveik „miestas be atskirties“: juk skirtingų socialinių grupių žmonės gyvena tuose pat pastatuose, dalinasi problemomis, laiptinėmis, senais liftais, nustojančiais veikti kai kas nors bet kuriame aukšte pamiršta uždaryti duris. Kaip ten bebūtų, Atėnai tikrai smarkiai skiriasi nuo Vakarų Europos didmiesčių, kur “elitas” ir “vargšai” labiau pasiskirstę rajonais!

Atėnų rajonai ir jų skirtingi naktiniai veidai

Itin tankus gyvenimas Atėnų centre turi ir kitą „šalutinį poveikį“. Visur daugybė žmonių. Tragedija, kai turi važiuoti automobiliu, nardyti tarp pėsčiųjų ir nelegaliai pastatytų motociklų. Tačiau tikra komedija, kai esi pėsčias ir ieškai kur apsipirkti ar pavalgyti.

Rinka didžiulė, pasiūla didžiulė! Ir tavasis Deus Ex Machina nebrangaus graikiško (ir ne tik) maisto pavidalu – visada už kampo.

Turistai per amžius keliaudavo į Atėnus pasigrožėti jų senoviniais stebuklais. Paskui sėsdavo į autobusus ir vykdavo toliau – į Delfus, Mikėnus, Epidaurą… Pirmosiose savo kelionėsė į Graikiją taip dariau ir aš – bet kuo toliau, tuo labiau Atėnuose norisi pasilikti ilgiau.

Didžiulė konkurencija gimdo vis didesnę įvairovę: restoranai, barai, privatūs muziejai, suvenyrų prekijai ir menininkai vienas kitam per galvą lipa mėgindami pasiūlyti ką įdomesnio, spalvingesnio. Norisi trumpam prisėsti, pasinerti į vietos dvasią. Pagaliau kiekvienas iš polykaoikijų rajonų turi kažką savito: romantikai aplūžęs grafičiais ištepliotas Psyri ir žavi Monastirakio aikštė, imigrantų iš Pietų Azijos turgumi virtęs Metaksougerijas. Ir net senovės Graikiją turistams sumanūs verslininkai atskleidžia įvairiai: štai vieni įkūrė Herakleidono muziejų, kur pristatomi senovės graikų išradimai, kiti siūlo sudalyvauti spektaklyje-detektyve apie nužudymą senovės Atėnuose. Atėnų tradicija – vasaros kino teatrai po atviru dangumi; anapus ekrano iš daugybės jų matosi Akropolis.

Kitame atėnietiško gyvenimo būdo gale – Omonijos aikštės šiaurinės prieigos su narkomanais gatvėse. Ir Eksarchija. Kraštutinių kairiųjų rajonas, supantis Atėnų politechnikumą. Ir centrinė Sintagmos aikštė priešais parlamentą. Gerais laikais ten vyksta garbės sargybos keitimosi spektakliai. O blogais – bet tikrai neretais – ten atsiveria tokia Pandoros skrynia, kad baisėdamosis viską tuoj rodo viso pasaulio žinių laidos.

Na, o aš ir tai pamačiau gyvai…

Žiaurieji Atėnai: radikalų riaušės ir nebaudžiami žudymai

Pastarąjį kartą Atėnuose praleidau iš viso keturias dienas. Nusileidus oro uoste, skambėjo pranešimai „Dėl priemiestinių geležinkelių streiko traukiniai į miestą nevažiuos“. Laimė, nuomojomės automobilį, išvažiavome… Vėliau sulaukiau giminių žinučių – „Ar viskas gerai, Atėnuose šaudo?“. Tąsyk vaikščiojome po Olimpinį rajoną, toli nuo Sintagmos aikštės. 2004 m. Olimpiada, tasai Atėnų Ikaro skrydis „ne pagal kišenę“, praskolinęs Graikiją… Šiandien olimpinis rajonas atrodo toks pusiau apleistas.

Antrąją dieną taip ir nepamatėme garbės sargybos pasikeitimo Sintagmos aikštėje – trukdė netoliese šūkavusios ir atsišaukimus mėčiusios anarchistų ir komunistų grupės.

Kai į Atėnus vėl grįžome apkeliavę visą Graikiją, darėsi dar „gražiau“. Paskelbtas visuotinis streikas: metro vežė žmones tik į Sintagmos aikštę, kad šie galėtų protestuoti. Visi skrydžiai atšaukti.

Į Sintagmos aikštę nuėjau jau „po visko“. Tarsi koks konfeti išberti komunistų ir anarchistų atsišaukimai. Prabangaus viešbučio darbuotojai trumpam pakėlė galingas metalines žaliuzes, kad įleistų svečius vidun – ir čia pat vėl užsibarikadavo. Protestuotojai jau buvo išsiskirstę, bet eiliniai žmonės dengėsi veidus. Tuoj supratau kodėl: visur tvyrojo ašarinių dujų tvaikas, ėmė perštėti gerklę… Ką tik vyko riaušės.

Toliau ėjau centrine Stadiou gatve. Vaizdai siaubingi: visos be išimties šiukšliadėžės padegtos, atvira liepsna skubiai gesinama ugniagesių. Štai išdaužyta marmurinė siena, lauko kavinės tvorelių stiklas, apverstas viešasis tualetas, iš išverstų šiukšlių konteinerių pastatytos barikados. Nuostoliai būtų daug didesni, jei visi į Sintagmos aikštę vedančių gatvių verslai ir pastatai neturėtų pirmuosiuose aukštuose galingų it sienos metalinių langinių. Jos uždengia visą fasadą it skydas – belieka nebent išpaišyti komunistiniais šūkiais.

Visur pilna skydais ir bananais ginkluotos policijos. Žurnalistai nešini ne tik kameromis, o ir dujokaukėmis: jau ruošdamiesi tokiam reportažui žino, kas laukia. Kur pareigūnai nežiūri, laksto paauglių gaujos, Medūzos žvilgsniais dairosi ką čia dar sudaužius. Katės ir pelės. Šen bei ten praeina vorelė plakatais nešinų demonstrantų, šūkauja skanduotes, ir tuoj prie jų prisijungia simpatizuojantys praeiviai.

Ir tokie dalykai Atėnuose vyksta na, daug kartų į metus. Rimtesniais atvejais yra buvę ir kelis mėnesius be perstojo kasdienės riaušės. Koks Sizifo darbas remontuoti tuos šviesoforus palei Sintagmos aikštę, kuriuos vis viena per kitą streiką išdaužys!

Dar gražiau paskaičius žinių portalą vakare: „Niekam nepareikšti kaltinimai“. Lietuvoje metų metus prisimename, kaip kažkas daužė Seimo langus, už kur kas menkesnius dalykus pradedamos bylos – o čia pusę Atėnų centro vidurį dienos viešai išdaužė ir nieko. Tai kaip galima būtų tikėtis, kad tai nesikartos?

Apie tokias „smulkmenas“, kaip sienų teplionės, raginančios paleisti kokius JAV įkalintus kraštutinius kairiuosius, arba skelbiama „Turistai – lauk! Pabėgėliai laukiami!“ jau net nekalbu.

„Darbo žmonėm“ save vadinantys raudonieji komunistai ir „dykaduoniais“ jų pravardžiuojami juodieji anarchistai sutarimą randa tik kai reikia rėkauti prieš valdžią Sintagmos aikštėje. Be jų seniau Atėnuose dar taip marširuodavo ir fašistinė „Auksinė aušra“. Tiesa, 2020 m. ji uždrausta, jos lyderiai patupdyti į kalėjimus. Negi valdžia ėmėsi kirsti visą tą „politinių vandalų“ Gordijaus mazgą? Nė velnio, viską daužyti Atėnuose leidžiama, bet tik jeigu esi kairysis. Tada net ir už nužudymus liksi nebaudžiamas. Štai 2013 m. kraštutiniai kairieji tiesiog Atėnų gatvėje sušaudė du „Auksinės aušros“ narius – niekas tos bylos neištyrė. Užtat kai „Auksinės aušros“ šalininkas mirtinai subadė komunistuojantį reperį, visą organizaciją uždraudė, o lyderius – net (eks)parlamentarus – nuteisė nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo ką bendro su nužudymu. Charibdė mirė, tegyvuoja Scilė!

Na bet labiausiai Atėnų „raudonai juodas puvėsis“ išgąsdino, kai sekiau 2010 m. Marfin banko tragedijos istoriją. Protestuodami prieš valdžios taupymą anarchistai sviedė Molotovo kokteilius į atsitiktinį banką. Kilo didžiulis gaisras, bet gaisrinė negalėjo privažiuoti: anarchistai blokavo kelius. Gelbėtis mėginusiems banko darbuotojams minia skandavo „Dekit! Dekit!“. Rezultatas: trys banko darbuotojai žuvo, 21 sužeistas. Už šį nusikaltimą 5-10 m. kalėjimo bausmėmis nuteisti… banko vadovai! Už tai, kad neišleido darbuotojų anksčiau laiko namo, nors gi „turėjo suprasti, kad bus riaušės“. O štai įtariamieji padegimu anarchistai visi išteisinti!

Nelikus ideologinių priešų fašistų, Eksarchijos grafičiuose kairieji radikalai ginčijasi vieni su kitais. Štai vienas grafitistas savo „gatvės mene“ AirBnB simbolį prilygino makščiai, AirBnB butus – „skylėms“, o butų nuomos verslą – prostitucijai. O kažkas po apačia parašė: „Galėtum protestuoti prieš AirBnB ir nebūdamas seksistas!“. Net nusišypsojau!

Bet nemaloniausia turbūt suvokti, kad čia nėra kažkokie pavieniai marginalai – panašių pažiūrų partijos rinkimuose iškovoja milžiniškas frakcijas. Fašistai, kol gyvavo, rinkdavo beveik 10%, o visokio plauko marksistai gauna ir ~40%. „Spjovimas į tvarką“ Atėnuose prasismelkia į aukščiausius valdžios kabinetus. Štai 2011 m. Graikija nusprendė tiesiog negrąžinti 100 milijardų dolerių paskolų, o iš Europos Sąjungos reikalavo dar ne tiek paramos. Gynėsi, kad Graikijai sunku gyventi. Bet kad jie gyveno turtingiau už kone 85% pasaulio, tuo metu ir už Lietuvą. O daug neturtingesnės šalys savo skolas mokėjo, paramos tiek negavo…

Laimė, atėjus laikui skristi namo, jokio streiko nebuvo. Kitas streikas nusimatė po trijų dienų. Streikuoti suplanavo archeologai – tai atsakas į tai, kad vieną archeologą Atėnų gatvėje sumušė. Atėnuose streikams priežasčių toli ieškoti nereikia. Jais ne tik darbuotojai kovoja dėl teisių – jais ir pagerbia žuvusiuosius ar sužeistuosius, jais daro politinį spaudimą, o jei streikuoja viena darbuotojų grupė, kita, nors ir neturinti savo reikalavimų, gali prie jų prisidėti surengdama „solidarumo streiką“…

Grąžinus automobilį, autonuomos darbuotojas tarstelėjo: “Turime nuostabią praeitį, bet jokios ateities”.

Pabaigai: ar Atėnai tikrai pasikeitė?

Kai regėdavau tuos „pilietinius Atėnų gatvių karus“ ir degančius automobilius Lietuvos žinių ekranuose, visada kirbėdavo klausimas. „Kaip gi šitoks miestas, kurio žmonės kadais parodė visam pasauliui civilizacijos ir mokslo kelią, galėjo šitaip žemai pulti? Argi tie patys graikai, nugalėję persus, pabalnoję Pegasus ir draugavę su mūzom, čia dabar gyvena į skolą, gaudo kiekvieną pretekstą vengti darbo ir, geriausiu atveju, tesiekia Herostrato šlovės?“.

Kai pabuvau Atėnuose ilgiau atrodo, kad atsakymai du.

Pirmas atsakymas – Atėnai turi du veidus ir antrasis veidas visai kitoks. Kad netoli namų vyksta riaušės galėjau nujausti, kai išėjęs į terasą girdėjau kažkokius šauksmus. Bet nusileidęs žemyn į savo gatvę iš pradžių nė nesupratau, kad Graikiją apėmęs visuotinis streikas: gera pusė parduotuvių, restoranų veikė, žmonės sau gėrė kavutę kavinėse… Tik jau priėjęs Sintagmos aikštę ir tas pagrindines gatves, kuriom lėkę įtūžę komunistai ir anarchistai būtų daužę „streiklaužių langus“, kiekvieną langą ar vitriną radau uždarytą sunkiomis metalinėmis langinėmis – tarsi vartais… Bet net Atėnų archeologijos muziejus streiko metu dirbo, tik į dalį salių neįleido. „Priklauso nuo konkrečių darbuotojų“ – mums paaiškino. O gatvėmis – be jaunų vandalų Medūzos žvilgsniais – vaikščiojo ir stačiatikių vienuoliai su olimpine ramybe veiduose: jų religinguose Atėnuose visad daug…

Antrasis atsakymas turbūt, kad ir tie senieji Atėnai, kaip įsivaizduojame juos mes, priklauso labiau Platono idėjų pasauliui, nei kada nors buvusiai realybei. Taip, trečdalis Atėnų vydomosios valdžios valdininkų budėdavo Agoroj kiaurą naktį, „valdžia nemiegodavo“ – bet ar tikrai nebūdavo konfliktų, ar atsitiktinai išrinkti veikėjai tryško kompetencija? Ar lototronus primenančiais aparatais paskirti prisiekusieji visada spręsdavo teisingai? Bet dar iškalbingesni man visi graikų mitai. Jei apie svarbiausią dievą Dzeusą pasakojama, kaip jis išžagino visą eilę deivių, tai argi galima būtų manyti, kad eiliniai Dzeusu tikėję ir mitus apie jį kūrę graikai taip nesielgdavo? Tikriausiai jei galėčiau grįžti laiku į senovės Atėnų gatves jas regėčiau labiau kaip Augėjo arklides, o ne kaip Parnasą ar Eliziejaus laukus…

Daug ko, aišku, nebesužinosi. Daug kas išnyko. Net iš kokio Aristotelio raštų vos 20% pasiekė mūsų dienas; vos septynios iš daugiau nei šimto Sofoklio pjesių. Senovės Atėnai mums pažįstami geriau, nei bet koks kitas tokio laikotarpio miestas, bet kartu jie ir mįslių laukas, kurių niekada neįminsime.

Ir todėl taip žavu pamatyti Atėnus. Išlikusios istorijos tau parodys kažkokią kryptį tarsi Ariadnės siūlas – bet vaizduotei vietos visada irgi liks daug.

---

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Graikija maža, bet siūlo šitiek daug! Svarbiausia pasaulio istorija, nuostabios salos, vienuolynai uolų viršūnėse…

Pasirinkti kaip ir kur keliauti į Graikiją gali būti sunku. Tad po daugybės savo kelionių sudėjau patirtį į šį kelionių vadovą.

Kur, kaip ir kada keliauti, kas įdomiausia, ar bus brangu? Kuo unikali Graikijos kultūra, kokios kainos, pliusai, minusai? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – žemiau.

Graikijos žemynas ir salos

Graikija susideda iš dviejų labai skirtingų dalių: Graikijos žemyno ir salų grandinių. Į jas daugelis keliauja atskirai.

Graikijos žemynas garsėja vienais didžiausių senovės pasaulio stebuklų: Atėnų Akropoliu, senovės graikų miestais ir šventovėmis. Taip pat – 1000 metų senumo Viduramžių vienuolynais (Atonas, Meteora) ir vienas įspūdingiausių Europoje gamtinių peizažų (Meteoros uolos, Vikoso tarpeklis). Žemyne – ir visi didžiausi Graikijos miestai.

O Graikijos salos žavi linksma kurortine atmosfera, jaukiais kaimais, amžinu jūros artumu. Salų Graikijoje ~6000 ir pagal jų skaičių Graikija patenka į pasaulinį penkioliktuką, nusileidžia tik gerokai didesnėms šalims! Jos čia sudaro kelis ištisus salynus, plyti iš įvairių Graikijos pusių, tad net ir „apkeliauti pagrindines salas“ vienos kelionės metu dažnai misija-neįmanoma, bet keletą gretimų galima. Populiariausios kelionei Graikijos salos: didžiausia ir svarbiausia Kreta, žavių miestukų ir saulėlydžių Santorinis, kryžininkų-riterių Rodas, pramoginis Mikonas, Hidra be automobilių, Kerkyra (angl. Corfu), Kosas, Zakintas.

Aišku, iš tikrųjų visur yra visko: ir Graikijos žemynas turi kurortų, ir Graikijos salos istorinių vietų ar didingos gamtos. Bet, visgi, norintiems kurortų ir žavaus poilsio labiau rekomenduočiau Graikijos salas, o siekiantiems kvapą gniaužiančių istorinių ir gamtinių pasaulio stebuklų – Graikijos žemyną.

Senovės Graikijos stebuklai ir miestai

Didžiausias Graikijos koziris – jos istorija. Sena, sena istorija, laikai prieš ~2500 metų, kai Graikija davė pradžią demokratijai, filosofijai, teatrui ir dar daugybei smulkmenų, apie kurių kilmę nė nebesusimąstome. Nuo mūsų prekybos centrų pavadinimų („Akropolis“) iki maratono distancijos (nes būtent 42,195 km skyrė Maratono mūšio lauką nuo Atėnų, ir šį atstumą turėjo bėgti karys Filipidas, kad praneštų apie graikų pergalę prieš persus). Nuo žodžių mono/stereo garso sistemose (graikiškai mono – „vien tik“) iki bažnytinės eucharistijos (graikiškai evcharistou – „ačiū“). Nuo visos eilės posakių („Achilo kulnas“, „Prokrusto lova“…) iki seniausių išlikusių pjesių, kurios iki šiol statomos ir Lietuvos teatruose (Aischilas, Sofoklis, Euripidas…). Ir net Vilniaus arkikatedros architektūros stilius „nukopijuotas“ nuo senovės graikų šventyklų. Aleksandras Makedonietis ir Dzeusas, Heraklis ir Odisėja – ech, kiek daug šitos mažytės Graikijos istorijų ir legendų ir po 2500 metų žinomos viso pasaulio išsilavinusiems žmonėms!

Bet turistams Graikijos istorija – tai, visų pirma, antikinių miestų griuvėsiai. Tiesa, Graikija civilizacijos viršūnę pasiekė kokiais 500 metų ankčiau, nei Romos Imperija, kuri paskui, 146 m. pr. Kr., Graikiją ir nukariavo. Taigi, išliko mažiau kas, nei kokioje Italijoje: iš daugelio įspūdingiausių šventyklų vos po keletą kolonų ir t.t.

Tačiau pasivažinėjęs po svarbiausius Senovės Graikijos miestus vis dar gali po kruopelytę surinkti vaizdą, kaip kadaise atrodė kiekvienas jų. Štai Epidaure (Rytų Peloponesas) supermilžiniškas IV a. pr. Kr. teatras išliko taip gerai, kad iki šiol ten vyksta spektakliai. Atėnuose, aišku, laukia Akropolis, aukštutinis miestas su didžiulėmis šventyklomis.

Instinktas sakytų Antikos sporto dvasios ieškoti Olimpijoje, kur vykdavo pirmosios Olimpiados. Deja, Graikijoje taip dažnai būna: garsiausi pavadinimai nereiškia, kad šiandien ten yra daugiausiai ką pamatyti. Iš Olimpijos olimpiadų stadiono belikusi tokia žolėm apaugusi dauba… O geriausiai išlikęs stadionas – Delfuose, kur irgi kas 4 metus vykdavo svarbios Pitijos žaidynės. Tiesiog, jos neatkurtos mūsų laikais, todėl mažiau garsios…

Tiesa, ir kas atrodo išlikę, nebūtinai tikra. Daug statulų, frizų, bareljefų ir kito Graikijoje išgabenta į muziejus. Į graikiškus (pvz. Akropolio ar archeologijos muziejai Atėnuose) arba, neblėstančiam graikų pykčiui, į visokių tuometinių Europos imperijų sostinių (pvz. Britų muziejų). „Tikrosiose“ vietose išgabentosios vertybės geriausiu atveju pakeistos kopijomis.

Taigi, Graikijoje tiesiog būtina užsukti į archeologijos muziejus – net jei šiaip jų nemėgstate. Nes jų virtinose rasite ne kokius ten surūdijusius kardus ar papuošalus – bet ir už žmogų gerokai didesnes skulptūras, kurios paskui įkvėpė ištisų tūkstantmečių skulptorius. Stipriausi, mano nuomone, Graikijos muziejai:
*Atėnų archeologijos muziejus, kur suvežti visos Graikijos didžiausieji šedevrai.
*Atėnų Akropolio muziejus, kur laikomi garsiausio Graikijos Akropolio meniniai šedevrai.
*Delfų muziejus, nes pas Delfų orakules visos Senovės Graikijos elitas veždavo dovanų didžiausius turtus, mat jie tikėjo, kad šių šventikių lūpomis kalba – ir ateitį pasako – pats dievas Apolonas.

Graikų „Ausko amžius“ neatsirado lygioje vietoje. Iki jo Graikijos pusiasalyje klestėjo Mikėnų civilizacija (1750-1050 m. pr. Kr.), apdainuota Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, o Kretoje – Minoanų (2000-1100 m. pr. Kr.). Galingi pilki „ciklopiniai“ Mikėnų mūrai, apvalus požeminis valdovų(?) kapas (viskas – rytų Peloponese), ir iš dalies atstatyti Kretos Knoso rūmai po kuriais, pasak legendos, gyveno Minotauras, irgi – vienos įdomiausių Graikijos vietų. Iš trečiosios, Kikladų civilizacijos, 3200-1010 m. pr. Kr. metais dominavusios Ėgėjo Jūros salose, išliko įspūdingos skulptūros, primenančios modernų meną: tiesą pasakius, jos net įkvėpė Pablo Pikaso.

Graikijos pilys ir amžina kova dėl Graikijos

Graikijos istorija, aišku ir nesibaigė tada, kai Senovės Graikiją nukariavo Roma. Paskui buvo nuostabias cerkves palikusi graikiškos Bizantijos era (IV a. – Xi a. po Kr.), vėliau – musulmonų Osmanų valdžia (1422 m. – XIX a.), kuri dėl Graikijos nuolat kariavo su katalikais kryžininkais ir paskui venecijiečiais. Ir tie, ir anie, statė galingas pilis-tvirtoves, tokias, kaip Akrokorintas, Nafplijo pilys ar kryžinininkų centras Rodo saloje.

Galiausiai 1821 m. startavo Graikijos sukilimas už nepriklausomybę. Pirmasis toks Europoje: galima sakyti, lietuviai, lenkai ir visi kiti, paskui siekę laisvės nuo didžiųjų Europos imperijų, tiesiog ėjo graikų pramintais takais…

Apžavėti Antikos, padėti kariauti graikams už laisvę važiavo helenofilai iš visos Europos, kaip anglų poetas lordas Baironas. 1928 m. pagaliau nuo Osmanų išvaduota pietinė Graikija. Užtruko dar virš 100 metų, kol pavyko įgyvendinti „Megale Idea“ – suvienyti visas graikų žemes (Kreta ir Šiaurės Graikija prijungtos 1913-1919 m., Rodas ir aplinkinės salos – tik 1947 m.). Graikų nuomone, Megale Idea taip ir liko tik svajonė: nes 1922 m. bandymas užkariauti graikiškas Turkijos žemes baigėsi visišku fiasko (1,5 mln. graikų iš ten išvaryti į Graikiją, o 500 000 turkų mainais ištremti iš Graikijos į Turkiją). 1950 m. nepavyko ir Enosis (susijungimas) su graikų gyvenamu Kipru: ši sala 1974 m. padalinta perpus, šiaurę užvaldė Kipro turkai.

Dėl šių priežasčių turkai graikams iki šiol – priešai. Gatvėse gausu atsišaukimų prieš Turkiją, o turkiška kava Graikijoje po Kipro karo oficialiai pervadinta „graikiška kava“. Ir turkiška istorija nevertinama: daug mečečių, Osmanų eros namų tiesiog nugriauti. O kadangi Osmanų Imperija valdė Graikiją nuo pat Viduramžių, daugybėje miestų turkai sudarė daugumą gyventojų, išeina, kad žymi dalis išlikusios neantikinės senovės paversta dulkėmis…

Kaip ten bebūtų, turkai 1922 m. išvaryti, žydus išžudė naciai 1941-1944 m., ir amžina „kultūrų kryžkelė“ Graikija staiga tapo vienataute šalimi. Aišku, iki ~2000 m., kai Graikiją užplūdo imigrantai iš Afrikos ir Azijos, per ją norėdami imigruoti į Europą, bei juodadarbiai iš Albanijos ir Sakartvelo. Bet, išskyrus Atėnus ar Salonikus, tautinės įvairovės Graikijoje justi mažiau, nei Vakarų Europoje, dominuoja graikiška virtuvė, kalba ir kita.

Graikijos tikėjimas ir nuostabieji Viduramžių vienuolynai

Graikija – stačiatikių šalis, ir čia nėra “tik istorija”. Graikai – viena pačių religingiausių Europos tautų. Miestuose tave supa cerkvės, užmiestyje – vienuolynai. O šalikeles dabina tokios tarsi žaislinės cerkvytės ant kotų. Graikai jas stato ne tik žuvusiems keliuose – bet ir tiems, kurių gyvybes Dievas išgelbėjo, ir tiesiog norėdami pranešti vairuotojams, jog už posūkio laukia ir didelė cerkvė…

Du iš didžiausių Graikijos stebuklų – irgi religinės prigimties. Jei esi tipiškesnis keliautojas, labiausiai priblokš Meteora. Į tą ikoninį Graikijos vaizdą – tą stebuklingą uolų mišką – nieko panašaus pasaulyje nerasi! Man, daug mačiusiam, jis įsirėžė giliai atmintin… Šeši galingi vienuolynai stovi aukštų uolų viršūnėse. Kadaise juos galėdvai pasiekti tik virvėmis. Nurimus konfliktams su musulmonais, uolose iškalti ir laiptai – bet kroviniai iki šiol gabenami lynų keltuvais…

Tačiau pasaulį išragavusius keliautojus, siekiančius ko nors visai kitokio, neatrasto, netikėto, gal net labiau nei Meteora sužavės Atonas, oficialiai – Šventasis Kalnas. Tai – atskira vienuolių respublika, ploto beveik sulig Vilniaus miestu. Tai – stačiatikių Vatikanas, kur nevalgoma mėsa, draudžiama filmuoti ir maudytis jūroje, kur visi turistai (tikintys ar ne) vadinami piligrimais, nakvoja dvidešimtyje 1000 metų senumo vienuolynų ir gyvena pagal jų regulas. Nakčiai galingi vienuolynų vartai užsiveria, o dieną galima vaikščioti gražiais takais. Bet visa tai prieinama tik vyrams – moterys ir net gyvūnų patelės Šventąjį Kalną gali stebėti nebent iš laivų, kurie nepriplaukia arčiau nei puskilometris nuo stačių Atono krantų. O ir vyrų Atonas įsileidžia labai ribotą kiekį: leidimo reikia prašyti iš anksto, bet tikrai verta. Praleidęs Atone dvi neeilines dienas, parašiau atskirą straipsnį.

Graikijos gamta ir kurortai

Daugelį keliautojų iš Lietuvos Graikijos gamta vilioja visų pirma krantais. O kaipgi! Lietuva turi vos 90 km kranto 3 milijonams žmonių (3 cm žmogui), o Graikija – 15000 km krantų 9 milijonams žmonių (1600 cm žmogui)! „Kaltos“ ne tik salos-salelės, o ir visos raitytos Graikijos žemyno įlankos. Viešbutis ant jūros kranto su vaizdu į nuostabius saulėtekius ar saulėlydžius, restorano staliukai tiesiog paplūdimyje Graikijoje yra visiška norma, ir niekas negalėtų išvardyti visų Graikijos kurortų.

Tiesa, užsieniečiai koncentruojasi mažesnėje jų dalyje: Chalkidikės pusiasauliuose prie Salonikų ir keliose iš tūkstančių salų: Kretoje, Rode, Santorinyje, Kose, Korfu.

Likusi begalybė Graikijos kurortų daugiausiai tarnauja kokių atėniečių savaitgalių pramogoms. Ten viskas paprasčiau, pigiau, graikiškiau ir ne taip masiška. Išdidink „Google Maps“ kone bet kurį Graikijos kranto fragmentą – visur rasi pajūrio viešbučių, restoranų ir galėsi pralesti kelias gražias dienas ir vakarus.

Nors Dievas apdovanojo graikiją Viduržemio jūros krantais, gerų paplūdimių pagailėjo. Dauguma jų siauri, akmenuoti, išlepintam gelsvo smėliuko bristi į jūrą nelabai traukia.

Užtat nepagailėjo stačių kalnų! Vikoso tarpeklis net pavadinamas giliausiu pasaulyje – bent jau tarp tokio pločio tarpeklių (gylis iki 1350 m, plotis iki 2500 m)! Keista, kad jis mažokai žinomas – nes stovėti viename tų akmeninių Zagorohorios regiono kaimų ar vienuolynų, žiūrėti į prarają žemyn ir tuo pačiu aukštus kalnus į viršų, stebuklingas jausmas. Kaip daug kur Graikijoje, gamta „tuokiasi“ su istorija, nes regiono kaimai – vieni jaukiausių Graikijos žemyne.

Šiuolaikiniai Graikijos miestai

Jau svajojate kaip šmirinėsite po nuostabius Graikijos didmiesčių senamiesčius? Teks labai nusivilti. Nei 3 mln. Gyventojų sostinėje Atėnuose, nei 1 mln. gyventojų Salonikuose, senamiesčių praktiškai nėra! Antikinius griuvėsius it kokios kinų sienos supa nykių betoninių daugiabučių eilės.

Viena priežastis – nuo Antikos laikų Graikijos miestai buvo gerokai apnykę (pvz. Atėnuose 1832 m. tegyveno 5000 žmonių). Bet dar didesnė – antikinės senovės išlepintiems graikams atrodo, kad jei pastatui nėra 2000 metų, tai nėra čia ko jo saugoti. Tik senosios cerkvės paliktos pamaldžioje ramybėje: Atėnuose yra net tokia, virš kurios pastatytas daugiaaukštis, bet ji liko nepaliesta…

O pavienės kokių 100-200 metų amžiaus vilos dažnai stypso apleistos, mačiau jas griūvant. O dauguma jų seniai virto dulkėmis: pagal valdžios programą, įgalinusią tokių namų savininkus atiduoti juos nugriovimui mainais į kelis butus daugiabutyje, kuris stovės tame pat sklype…

Graikijos didmiesčių centrai tad užstatyti taip tankiai, kad net normaliems daugiaaukščiams parkingams Salonikuose vietos mažai: mašinos keliamos liftais. Bet dėl tos žmonių jūros miestai labai gyvi, visad šalia bus parduotuvė, graikiškas gyros ar suvlaki, naktinis gyvenimas…

Kitas naujos architektūros pliusas: balkonai, terasos. Graikams jie būtinybė ir net iš daugybės pigiausių viešbučių atsiveria pribloškiami vaizdai į jūrą, kalnus, miestų panoramas. Užsakinėjant viešbutį kartais rašoma ne „Yra balkonas“, bet „Nėra balkono“ jei, dėl kažkokių priežasčių, tavo numeris „išskirtinis“. Tarsi „Nėra tualeto“…

Graikijos miestai nykūs, užtat kaimų ir miestelių Graikijoje išliko stačiau nuostabių ir įvairių. Vikoso tarpeklio regione (Zagorohoria) jie pilki akmeniniai, Santorinyje – baltai-melsvi. Gražus Nafplijo miestelis su pilimi viršūnėje – jis buvo pirmąja atkurtosios Graikijos sostine (1823-1834 m.).

Graikijos kultūra: kiek teisingi stereotipai apie graikus?

Graikai turi nekokią tinginių reputaciją. Ilgą laiką visa šalis gyveno „į skolą“ ir nesiteikė tų skolų grąžinti. Ginčijosi: „ir taip Graikija gyvena skurdžiai, nebeturi kur spaustis diržus“, kai iš tikro tuo metu graikai gyveno turtingiau, nei skolas ir palūkanas pareigingai mokėjusi Lietuva… O kur dar visi Graikijos komunistai, anarchistrai, jų riaušės, karts nuo karto parodomos viso pasaulio žinių laidose. „Ar jums viskas gerai, Atėnuose šiandien šaudė protestuotojai“ – tokias žinutes iš artimųjų gavom vienos kelionių metu.

Ir tame yra tiesos. Pastarąjį kartą keliaudamas Graikijoje per 10 dienų patyriau du streikus (viešojo transporto ir visuotinis, kai užsidaro kas tik nori), taip pat ir riaušes, teko pauostyti jau besisklaidančių ašarinių dujų, regėti padegtas šiukšliadežės, išvartytus tualetus, išdaužytus langus, radikaliausius grafičius, plakatus su kūjais ir pjautuvais. Čia dar nieko, nes per tokius protestus kartais būna ir žuvusiųjų ir sužeistųjų ir daugelis tų nusikaltimų vykdytojų lieka nenubausti. Graikų gausūs anarchistai, komunistai, fašistai (pastarųjų „Auksinė aušra“, tiesa, uždrausta) tarpusavy sutaria ne ką geriau, nei su nekenčiama valdžia, į kurią jie irgi neretai išrenkami.

Bet, toks jausmas, kiekvienam kokiam „tinginiui smurtaujančiam radikalui biurokratui“, kuris tik ir siekia preteksto skelbti streiką ar eiti siaubti gatvių, tenka bent keli labai darbštūs graikai, besišypsantys, maloniai aptarnaujantys. Graikijoje net mažiau nei kokioje Ispanijoje visokių siestų, darbo laikai ilgesni, žmonės turistams malonesni. Ir angliškai mokosi, geri kalba.

Graikija – kontrastų šalis. Na kaip gi – viena religingiausių Europoje ir kartu viena komunistiškiausių? Tai skirtingi žmonės, bet visų jų Graikijoje yra daug. Net toje pat darbovietėje: štai visuotinio streiko metu dalis Atėnų Archeologijos muziejaus salių dirbo, dalis ne: „Priklauso nuo salės darbuotojo požiūrio į streiką“.

Visgi, viską sudėjus Graikijoje tikrai jaučiausi daug, daug maloniau, nei galima būtų tikėtis pasižiūrėjus graikų radikalų atsišaukimų. Graikija labiausiai iš visų Europos šalių man primena Lotynų Ameriką: ten irgi didžiuliai kontrastai, radikalai ir darbštieji, turtuoliai ir elgetos, nykūs miestai ir puošnios bažnyčios.

Graikijos kainos, maistas, nakvynės

Graikija – viena pigiausių šalių tarp tų, kurių nevaldė komunistai ir patogi keliauti.

Restoranai Graikijoje gerokai pigesni nei Lietuvoje – bent jau vietinio maisto, tarp kurio dominuoja gyros ir souvlaki: lėkštėje ar pitoje pateikiama mėsa su daržovėmis ir bulvytėmis fri (norisi lyginti su turkiškais dioner kebabais, bet geriau nereikia). Pigus ir vynas, alkoholis. Dirba jie ilgai, visokių „virtuvė jau užsidarė“ negirdėjau.

Viešbučių kainos kiek didesnės, bet kokybė gera: daug variantų su nuostabiais vaizdais, balkonais. Daugelis viešbučių gana nedideli, labiau kaip šeimos verslas. Įdomu apsistoti ir AirBnB, pajusti, kaip gyvena patys graikai. Viešbučių kainos priklauso nuo sezono ir itin išbrangsta vasarą, ypač „vasarinėse“ vietose (Santorinis ir pan.).

Beje, Graikijoje rūkoma daugiau kur, nei esame įpratę. Kai keliavau į Graikiją pirmą kartą, būdavo rūkoma net „McDonald‘s“ (niekur kitur pasaulyje to nemačiau)…

Lankytinų vietų kainos priklauso nuo sezono. Jei nėra tikslo gulėti prie jūros, verta atvykti žiemą (iki kovo): tada ne tik daug vietų perpus pigesnės, bet būna net ir „nemokamų dienų“ (pvz. keliaudami kovo mėnesį tokias „pagavome“ net dvi). Be to, ir turistų tada mažiau, nors kokį Atėnų Akropolį, aišku, vis tiek „užkemša“. Bet štai prie Delfų pėsčiųjų take net juostos išbraižytos, kad minios nesusidūrusios prasilenktų – tai kas būna vasaros savaitgaliais?

Verta atkreipti kelionę po Graikiją planuoti ir pagal lankytinų vietų darbo laiką, antraip gali tekti „pabučiuoti duris“. Nors viskas dirba nuo ankstyvo ryto (dažnai 8 val.), daug vietų užsidaro jau 14:30 ar 15:30, ypač nesezono metu.

Jei mokate angliškai, Graikijoje bus lengva: kalbą moka neįtikėtinai daug graikų. Nespėliosiu, kur kiaušinis, kur višta, bet Graikijoje daugiau nei kitur pietų Europoje sutikau ir anglakalbių turistų (iš JAV, Didžiosios Britanijos).

Kaip keliauti po Graikiją

Jei keliauji į žemyninę Graikiją, pagrindiniai šalies vartai – Atėnų oro uostas, į kur skrenda daug aviakompanijų. Antras variantas – Salonikai. Kai kas atvažiuoja ir automobiliu, bet atstumas iš Lietuvos ~2500 km. Kažin ar verta, nes autonuma pačioje Graikijoje gali būti pigi, ypač nesezonu.

Na o kaip keliauti po Graikijos salas atsakymų tiek, kiek Graikijoje salų… Daug salų turi savo oro uostus, į kurias yra tiesioginiai reisai iš kitur Europoje. Tarp salų kelia ir keltai. Į daugelį salų yra keltai iš Pirėjo uosto prie Atėnų. Iš Atėnų siūlomi ir vidiniai skrydžiai.

Graikijos žemyninę dalį išvagojusios puikios automagistralės, yra ir autobusų ir traukinių tinklai. Tiesa, viešojo transporto darbuotojai Graikijoje gana dažnai streikuoja, o jei kelionė suplanuota padieniui, ir dienos streikas gali sugriauti visus planus…

Kitas niuansas: priešingai maistui, transportas Graikijoje nėra pigus. Dėl nemažų viešojo transporto (autobusų, traukinių) kainų pasirinkau keliauti nuomotu automobiliu, išėjo pigiau. Bet be benzino išlaidų dar laukė ir mokamos nepigios automagistralės. O vidinis skrydis iš Atėnų į netolimą salą nesunkiai gali atsieiti brangiau, nei skrydis iš kokio Londono į Atėnus…

Taip pat didmiesčiuose – problemos su parkavimu, jis brangus. Taigi, nors Graikijos užmiestį geriausiai patirti automobiliu, po Atėnus verta keliauti kokybišku metro.

Brangiausias, bet visgi labai populiarus kelionės po Graikiją būdas – jachtos. Na, kur kitur turtingoje ir saugioje Europoje rasi tokią tam palankią geografiją: nedidelis paplaukimas ir jau kita sala, kiti vaizdai, kitos istorijos, bet visur yra kokybiška infrastruktūra.

---

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Komentuoti

Gibraltaras toks mažas, kad visą gali apeiti pėsčiomis – o kiek ten visko telpa!

Gibraltare – ir didžiulis status kalnas, pilnas urvų, senų tvirtovių, neprilygstamų vaizdų į du žemynus ir… vienintelių Europoje beždžionių.

Gibraltare – ir labai angliškas miestelis palei Uolos šlaitus – su mūrine siena, senamiesčio gatvelėmis, britiškomis smuklėmis, bet karštu Viduržemio jūros klimatu.

Net oro uostas Gibraltare telpa – tik, taupant vietą, kai neskrenda lėktuvai, pakilimo taku galima net pasivaikščioti!

Svarbiausia, Gibraltaras – atskira šalis, bet ne valstybė. Jis – viena paskutinių tokių kolonijų pasaulyje. Ir jis – šalia pat Malagos, tad ten nesunkiai gali nukeliauti dienai iš Ispanijos pietų. Bet kartą nukeliavus gali norėtis sugrįžti!

Gibraltaro Uola – galinga Gamtos tvirtovė

Uola yra Gibraltaro širdis ir esmė. Masyvus 426 m aukščio aštrus kalnas ima matytis dar už daugybės dešimčių kilometrų, kai leki Ispanijos pajūrio greitkeliais. Ir tik jau priartėjęs visai artyn pradedi suprasti, kad prie Uolos apačioje dar prigludęs ir toks britiškas miestelis.

Uola turi viską. Vienus nuostabiausių vaizdų į Viduržemio jūrą apskritai – ten matai Gibraltaro sąsiaurį, į Ispaniją ir Maroką. Stalagtitų ir stalagmitų pilnus urvus, kaip Šv. Mykolo ola. Keliolika kilometrų kokybiškų žygių takų ir laiptų.

Uoloje – ir istorija. Antrojo pasaulinio karo tuneliai ir gausybė apleistų bunkerių, įtvirtinimų, artilerijos baterijų, gynusių Gibraltarą tada, kai visi, kas netingi, gviešėsi jį atimti iš britų ar sugriauti: ir ispanai, ir naciai, ir net argentiniečiai (Folklandų salų karo metu). Yra ir arabų tvirtovė iš dar senesnių laikų, Uolą žinojo – ir Heraklio stulpu vadino – net senovės graikai. Laimei, dabar Vakarų Europa gerokai taikesnė, britams pakanka laikyti kelis mažus karo laivus, kurie nuo Uolos irgi tarsi ant „delno“.

Uola nestovi vietoje: Gibraltaras savo pasididžiavimą dabina vis naujom ir naujom modernybėm, nuo kurių gamtos grožis atsiveria naujai: Skywalk galėjome pavaikščioti stiklinėmis grindimis, pereiti Windsor kabančiu tiltu, o Šv. Mykolo urvo grožybes „atgaivino“ šviesų šou.

Bet turistų fotoaparatus užvis labiausiai traukia Uolos gyventojos: vienintelės Europoje beždžionės (neskaičiuojant zoologijos sodų). Jų gyvūniškai-žmogiškas gyvenimas, jų draugystės, kovos, meilė, akrobatika karstantis rudomis uolomis… Tik fotografuoti reikia atsargiai: matėme, kaip vieno turisto neatsargiai padėką kuprinę bandė nutįsti, laimė, buvo per sunki Perspėjimai saugotis „beždžionių vagilių“ skambėjo dar lynų keltuve į Uolą… Jos išdaigininkės tarsi vaikai: gali ir ant pečių užšokti, ir pablusinėti…

Daugybei turistų Uola – ir vienintelis dalykas Gibraltare, kurį jie ten pamato. Užsikėlę lynų keltuvu, to aštraus kalno aukštumose nesunkiai praleidome pusdienį, o galima ir visą dieną.

Yra net toks bilietas, į kurį įeina pavėžėjimas autobusu nuo Gibraltaro sienos iki lynų keltuvo, pasikėlimas lynų keltuvu į Uolą ir visos lankytinos vietos Uolos viršuje. O paskui – nusileidimas žemyn ir parvežimas iki sienos.

Tą bilietą pirkome, bet atgal iki sienos nevažiavome. Nes Gibraltaras nėra tik Uola ir tikrai verta ten stabtelti ilgiau.

Gibralatras – Britanija, Ispanija ar kita šalis?

Gibraltaro mieste Uolos papėdėje kartais turi įsignybti, kad patikrintum, ar nesapnuoji. Skamba švari britiška šneka, važinėja dviaukščiai raudoni londonietiški autobusai, Gibraltaro senamiesčio Main Street ar Kazematų aikštės jaukių angliškų namelių pirmuose aukštuose siūlomas „geriausias fish and chips“, o jaunuoliai garsiai serga už Britanijos lygos komandas.

Bet juk aplink – Afrikos pašonės karštis, butus nuo saulės kaitros saugo masyvios langinės, o žydra Viduržemio jūra visada yra už nepilno kilometro! Na ir dar beždžionės…

Gibraltaras didžiuojasi būdamas Britanijos dalimi taip smarkiai, kad kartais ten jaučiausi it papuolęs į kažkokį Britanijos tematikos gyvąjį muziejų. Na, pačioje Britanijoje suvenyrų parduotuvėse nerasi tiek suvenyrų su britų karališkąja šeima, kiek Gibraltare, nepamatysi tiek daug „Į šitą pačią panoramą 1954 m. žiūrėjo karalienė“ tipo atminimo lentų…

Turbūt todėl, kad Gibraltarui visada yra grėsmė „mamos Britanijos“ netekti. Ispanija reikalauja Gibraltarą atiduoti jai. 1969-1982 m. Ispanija netgi buvo Gibraltarui paskelbusi blokadą, uždarė sieną: vienintelis būdas patekti į Gibraltarą tada buvo arba lėktuvu iš Britanijos, arba laivu iš Maroko. Norėdamas nuvykti į Gibraltarą iš Ispanijos turėdavai plaukti į Maroką, o iš ten atgal! „Pagalius į ratus“ ispanai Gibraltarui kaišioja ir toliau: Gibraltaro kova už teisę turėti savo oficialią futbolo rinktinę ispanų „dėka“ truko ~17 metų (1999-2016 m.).

Britanija seniai nebėra ta žemes grobianti imperija ir ji sutiktų atiduoti Gibraltarą ispanams – juoba, tas Gibraltaras toks menkas (~30 000 žmonių teritorijoje, nedaug didesnėje už Vilniaus senamiestį). Bet Britanija – demokratija, ji neatiduos jokių savo piliečių prieš jų valią. O gibraltariečiai perdavimo nenori nieku gyvu: per du referendumus už pasilikimą Britanijoje balsavo sunkiai suvokiami 99,6% ir 98,9% gibraltariečių. Ispanų Gibraltare mažai: kai 1713 m. Uola po Ispanijos įpėdinystės karo atiteko britams, čia pasiliko vos ~70 ankstesnių gyventojų. Gibraltarą tada apgyvendino žmonės iš Britanijos, kitų jos kolonijų Europoje (Maltos, Menorkos), Italijos, Portugalijos; Gibraltaras tapo saugiu prieglobsčiu kitur persekiotiems žydams, atvyko ir marokiečių.

Nė nesuseksi, kas kokio kraujo turi, bet kai ką išduoda Gibraltaro pavardės: tik 27% gibraltariečių turi britiškas pavardes, 24% – ispaniškas, 19% – itališkas, 11% – portugališkas, 8% – maltietiškas, 3% – žydiškas, 2% – menorkietiškas. Vos 5% žmonių – anglikonai, stovi graži mečetė, sinagogos, įvairiausios bažnyčios.

Bet beveik visi gibraltariečiai kaip vienas kumštis – už Britaniją. Reta pavyzdinė šalis tiems, kas palaiko imigraciją ir tiki, kad per kelias kartas imigrantai gali masiškai tapti ištikimiausiais iš piliečių…

Gibraltaras – unikali kelionė į keistą praeitį

Ir visgi Gibraltaras nėra kažkokia Britanijos atplaiša palei Viduržemio jūrą. Ne vienas čia atvažiuoja tik „užsidėti varnelę“ – na, bus dar viena aplankyta šalis, „Bet juk ir Ispaniją, ir Britaniją jau mačiau, tai kas čia bus naujo?“ – galvoja.

Kiti išvis atvyksta tik apsipirkti: dėl gerų mokesčių, pirkdamas Gibraltare brangią elektroniką ar drabužius gali sutaupyti, tad vitrinos spindėte spindi nuo prabangių prekių.

Bet daugelis Gibraltare randa daugiau. Po pirmo apsilankymo, į Gibraltarą sugrįžau ir antrąsyk.

Unikali ne tik Gibraltaro Uola. Gibraltaras – tai ir garsusis Gibraltaro sąsiauris šalimais. Kas dešimtas pasaulio laivybos maršrutas praplaukia Gibraltaro sąsiaurį. Pro jį gabenamos prekės ne tik į Viduržemio jūrą, bet net ir iš Azijos į Ameriką (per Sueco kanalą ir tada Gibraltaro sąsiaurį). Nuo pietinio Gibraltaro galo, Europa Point, buvo gražu stebėti tą laivybos magistralę, kur laivai niekada nesibaigę, jų nuolat regi daugybę.

Ragavusius visko ir trokštančius to, „ko niekur kitur nėra“, sužavi Gibraltaro oro uostas. Pakilimo takui nebuvo vietos – tad jis tiesiog kerta vienintelę gatvę į Ispaniją! Ta gatve per pakilimo taką galima važiuoti automobiliu, dviračiu, net eiti pėsčiam, košiant skersiniams vėjams ir stebint pareigūnams.

„Kas bus kai atskris lėktuvas?“ – galvoju. Laukiu, žiūriu. Tada prasideda unikali procedūra. Visų pirma suskamba aliarmas ir pareigūnai nustoja leisti taku eiti žmonėms – nes jie lėčiausi. Už kelių minučių nusileidžia šlagbaumai it geležinkelio pervažoje, užsidega raudonos šviesos – jau stabdomi ir automobiliai. Specialus automobilis nuo kilimo tako valo žmonių gal primėtytas šiukšles, o pareigūnai kelią pertiesia padangas naikinančiais dygliais. Kai „ant kortos“ – lėktuvas ir juo skrendantys žmonės, negali rizikuoti, kad koks kvailys sugalvos apvažiuoti užtvarą, arba koks praeivis buvo numetęs šiukšlę, kurią įsiurbs variklis… Viskas taip stoja kokioms 15 minučių – nes gatvė uždaryta dar tada, kai nė lėktuvo švieselės dangaus tolumoje nesimatė, nes atidaryta tik po to, kai lėktuvas ne tik nusileido, bet ir nuvažiavo prie terminalo. Mat riedėdamas link terminalo irgi turi kirsti tą pačią gatvę… Susidarė didelė automobilių, dviračių, pėsčiųjų eilė.

Apvažiuoti, apeiti pakilimo tako neįmanoma, tad net Gibraltaro autobusų grafikai „su žvaigždute“: „gali keistis, jei kelią pastos lėktuvas“. Aišku, vieninteliai skrydžiai iš Gibraltaro – į Britanijos miestus; į Londoną – kelis kartus per dieną… Tiesa, kai stebėjau, nusileido privatus lėktuvas. Ar gibraltariečiai kaip reikiant keikia tokius turtinguosius, kai dėl vieno ar kelių žmonių stoja „pusė miesto“?.. O gal oro uostas jiems toks įprastas, kad apie jį nė nemąsto?

Pakeliui į Gibraltarą laukė ir kadaise labai įprasta, bet Vakarų Europoje beveik pamiršta. Tikra valstybių siena! Tokia, kur rodai pasą pirma ispanams, paskui – gibraltariečiams, eini per muitinės „žalią koridorių“, o grįždamas vėl taip pat. Tokia, prie kurios nusidriekė kilometrinė automobilių eilė. Todėl, kaip daugelis trumpalaikių turistų, pasirinkome palikti automobilį aikštelėje Ispanijos La Linea mieste iš karto anapus sienos, o į Gibraltarą eiti pėsčiomis. Na, ir pinigas Gibraltare kitas (svaras sterlingų), nors mokėjimo kortelių eroje tai ne tiek svarbu. Tiesa, Gibraltare vairuojama dešine puse (ne kaip Britanijoje), bet tie, kurie ką tik atskrido iš Londono, ties perėjomis įspėjami: „Look left“ („Žiūrėk į kairę“).

Kelionė į Gibraltarą daugeliu atžvilgiu – kelionė į praeitį. Į laikus, kai Europoje gyveno beždžionės (prieš 110 000 metų). Į laikus, kai palei viso pasaulio krantus klestėjo šitokie Europos imperijų prekybiniai miestai-kolonijos (kokius 1914 m.). Į laikus, kai į skrydžius ir jų saugumą buvo žiūrima paprasčiau ir oro uostai nebuvo aptverti neperlipamomis ir videokamerų stebimomis sienomis (na, gal į ~1960 m.).

Ir ta keista praeitis yra vos 1-2 val. kelio nuo didžiųjų pietų Ispanijos Costa del Sol kurortų.

Komentarai

Ženeva – vienas svarbiausių pasaulio miestų, nors jis net nėra Šveicarijos sostinė!

Nes „neutraliojoje“ Ženevoje – daugelio iš svarbiausių pasaulio tarptautinių organizacijų „širdys“. Nuo Raudonojo kryžiaus iki CERN dalelių greitintuvo, nuo Reformatų bažnyčios iki Jungtinių Tautų.

Keliautojus Ženeva žavi ir savo ežeru, fontanu, miestą supančiais kalnais, pilis primenančiais didingais pastatais.

Be to, Ženeva – ir vienas brangiausių, prabangiausių pasaulio miestų, kuriame dėl turtingų užsieniečių dėmesio varžosi šveicariški bankai ir šveicariški laikrodžiai.

Čia – mano žvilgsnis į Ženevą iš visų trijų pusių.

Ženeva – tarptautinė sostinė

Šveicarija šimtus metų yra neutrali šalis, didžiųjų supervalstybių konkurencijoje – tokia „niekieno žemė“. Todėl prisėjus kuriant kokią pasaulinę ar europinę organizaciją ir sprendžiant, kur turėtų būti jos štabas, Ženeva – vienas logiškiausių kompromisų.

Kažin kiek iš dešimčių tūkstančių tų organizacijų tarnautojų gebėtų išvardyti jas visas… Bent 42 tarptautinės organizacijos turi štabus Ženevoje!

Daugelis jų įsikūrusios „tarptautiniame rajone“ aplink Tautų Sąjungos rūmus. Pačios Tautų Sąjungos seniai nebėra: ją įkūrė 1919 m., po Pirmojo pasaulinio karo, ji turėjo „užbaigti visus karus“, bet netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir Tautų Sąjunga tyliai „mirė“, o vietoje jos nugalėtojai įsteigė Jungtines Tautas.

Jungtinėms Tautoms atiteko ir Tautų Sąjungos rūmai. Nors pačių Jungtinių Tautų štabas Niujorke, daugelio JT organizacijų – Ženevoje.

Iš pirmo žvilgsnio Ženevos „Tarptautinis rajonas“ gali pasirodyti kaip eilinis Europos didmiesčio verslo kvartalas: stikliniai biurų daugiaaukščiai, plačios gatvės… Bet paskui atkreipi dėmesį į detales. Paminklai visokioms kituose pasaulio kampuose vykusioms tragedijoms (kėdė nulūžusia koja minų aukoms, akmuo Srebrenicos genocido Bosnijoje aukoms, paminklas Ruandos genocidui…). Prie daugybės pastatų – valstybių vėliavos (reiškia tame pastate – tų valstybių atstovybės prie visų Ženevos tarptautinių organizacijų, tokių atstovybių 182). Net mažyčių parduotuvių lentynose suguldytos viso pasaulio „etninės“ prekės (nuo halal iki kimči).

Yra ir viena kita galimybė turistams užeiti į tų štabų vidų, sužinoti daugiau: ekskursijos, muziejėliai. Vienas geriausių „organizaicinių muziejų“ – Raudonojo kryžiaus, kur eksponatų nėra labai daug, bet jie „striprūs“, parodo visas Raudonojo kryžiaus misijas nuo žmogaus teisių apsaugos iki pagalbos šeimoms rasti savo gyvus ar mirusius giminaičius po karų ar katastrofų. Tačiau didelė dalis tų organizacijų darbo vyksta tyliai, nematomai – bet rezultatus jaučiame kasdien: ISO standartai, PINO patentų ir prekių ženklų nuostatai, Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos…

Dar galvojau parašyti, kad Ženevos tarptautiniame rajone pilna visokiausių rasių, tikėjimų žmonių. Bet kad ir visoje Ženevoje du trečdaliai žmonių – imigrantai ar kiti užsieniečiai. Ir tarptautinės organizacijos – tik vienas iš magnetų jiems…

CERN ir reformacija: kaip Ženeva pakeitė ir mokslą, ir religiją

Net jei visa „tarptautinė politika“ jums atrodo tarsi suaugusių žmonių žaidimai, o tokių organizacijų, kaip “Tarptautinė kampanija už branduolinių ginklų panaikinimą”, vien pavadinimai skatina šyptelti, Ženevoje rasite ir tarptautinę organizaciją, kuriančią mokslą, įkurtą tam, kad „Europa vėl moksle pasivytų Ameriką“. Tai – CERN su didžiausiais pasaulyje dalelių greitintuvais ir vienais geriausių visos Europos mokslininkų. Ten buvo atrastas Higso bozonas. Jei ne CERN‘e 1989 m. sukurtas WWW – ir šio tinklapio nebūtų. Juk WWW – viso dabartinio interneto pagrindas!.. Būna ekskursijų, yra ir muziejus.

Ženeva dar 1536 m. pakeitė ir Europos kultūrą, mat čia veikė Žanas Kalvinas, vienas protestantizmo lyderių. Pagrindinė Ženevos Šv. Pjero katedra stokoja visokių auksinių papuošimų, stebuklingų paveikslų ir šventųjų skulptūrų, nes tokia ir yra reformacijos esmė: Žanas Kalvinas visa tai laikė stabmeldyste, tad kai reformatai perėmė vietinę katedrą, tuoj pat viską nuplėšė. Taigi, gražiausias toje bažnyčioje šiandien – vaizdas į Ženevą ir jos ežerą iš bokštų

Reformatai iš Ženevos paplito ir daug kitų šalių – Škotijoje, Olandijoje, turime jų ir Lietuvoje. Ženeva didžiuojasi savo reformatoriška istorija, turi didžiulį Reformacijos muziejų, o Bastionų parką su paminklais ir bareljefais visiems svarbiausiems reformatoriams.

Likimo ironija, kad reformatų bažnyčiai Ženevoje sekasi sunkiai. Jų šiandien čia gerokai mažiau ir negu katalikų, ir negu netikinčių. Na, bet tokia Šveicarija: šimtmečius čia susiduria skirtingos religijos, skirtingos kalbos ir tautos (vien oficialių kabų – keturios), ir, nepaisant to, nuo pat 1847 m. klesti taika, o visi svarbiausi sprendimai priimami demokratiniais referendumais. Gal ir dėl to Ženeva pasirinkta tarptautinių organizacijų štabams – deja, pasaulis kaip netapo „taikia ir neutralia“ Šveicarija, taip ir netapo…

Ženeva – tarp ežero ir kalnų

Pašalinus visas tarptautines organizacijas, Ženeva būtų gražus jaukus miestas palei didelį ežerą. Aukšti, pilaites primenantys senamiesčio pastatai. Žavūs ežero krantai, prie kurių prišvartuoti seni garlaiviai. Fone, jei tik debesys aukščiau pakyla – snieguoti kalnai. Tiesa, visos viršūnės – jau Prancūzijoje. Ji supte supa Ženevą ir daugelis Ženevos gyventojų kalba prancūziškai.

Ežere ir didysis Ženevos simbolis – Ženevos fontanas (Jet d’Eau). 140 m aukščio čiurkšlė, tokia aukšta, kad net iš tolimesnių miesto rajonų gali ją matyti, tarsi kylančią virš keturaukščių ar penkiaauščių pastatų stogų. „Čiurkšlė“ gimė netyčia – 1886 m. kaip hidroelektrinės dalis. Bet 1891 m. jau buvo toks miesto simbolis, kad, gimnastikos festivalio proga, ją perkėlė į dabartinę vietą ir paaukštino iki 90 m, 1951 m. – paaukštino iki 140 m, nuo 2003 m. jis veikia nuolat (kai nėra didelio vėjo).

Ech, kiek miestų pasaulyje paskui paleido iš savo vandens telkinių panašias čiurkšles (net ir mūsų Druskininkai). Džida Saudo Arabijoje Ženevą „apšovė“ ir dydžiu. Ir vis tiek jokia čiurkšlė nepranoksta Ženevos fontano įspūdžiu: juk svarbu ne pati srovė, o ir visa aplinka, kalnai, ežeras, garlaiviai, senamiestis….

Ženeva – vienas brangiausių ir prabangiausių pasaulio miestų

Ženeva – brangus miestas. Be galo brangus. Daugybė dalykų čia brangesni nei Lietuvoje net ne procentais, o kartai. Už kokį šveicarišką fondiu palikome tiek, už kiek paprastai Lietuvos restoranuose pavalgau penkis-šešis kartus, o jauki, bet eilinė, Ženevos picerija atsiėjo kokius 3-4 kartus brangiau nei Lietuvoje. Daug brangesnės ir pramogos, lankytinos vietos. Kiek mažesnis kainų skirtumas tarp prekių parduotuvėse, bet vis tiek.

Tačiau daugybei keliautojų Ženevoje kainos ne minusas, tai – pliusas! Visokius „naujuosius rusus“ ir kitų pasaulio kraštų turtinguosius jau oro uoste pasitinka maždaug tokių reklamų serija: brangūs šveicariški laikrodžiai, Šveicarijos bankai, advokatų paslaugos Šveicarijoje, Švaicarijos „family office“ (turtingų žmonių turto valdymo paslauga) ir t.t.

Ženevos centre mačiau net į lauką ištįsusią eilę prie „Rolex“ laikrodžių parduotuvės! Prabangūs prekės ženklai Ženevoje – norma. Bet ten nerasi iššaukiančio puikavimosi turtais, kaip kokiame Dubajuje ar Majamyje: Šveicarija tuos turtus turi seniai, prie jų pripratusi, tame nuosaikiame ežerų ir kalnų fone ir apsipirkti atvykę „pasaulio užkampių turtuoliai“ kažkaip neišsišoka.

Aišku, daug ir kitokių imigrantų – juk aukštos Šveicariškos kainos reiškia ir vienas didžiausių pasaulyje algų net už nekvalifikuotus darbus. Didžiausia „juodadarbių“ mažuma Ženevoje net ne afrikiečiai ar rytų europiečiai, o portugalai. Pagal Ženevą ir Portugalija – labai skurdi šalis. Apsistojome Ženevoje studijoje, kurią išsinuomavome iš imigranto iš Kongo Demokratinės Respublikos. Šveicaras turbūt taip padieniui savo buto nenuomotų – tos pajamos neatrodytų jam didelės, bet Afrikoje tai galėtų būti ir mėnesio alga… Pasirodė, kad daug imigrantų, laikinų gyventojų ir turistų Ženevoje sunku prisitaikyti prie to kainų lygio, norisi taupyti ar „griebti“, rodos, už smulkmenas mokamas dideles pinigų sumas. Nes vis tiek visada galvoji, „o kiek už tai galėčiau nusipirkti savo šalyje!“.

Ženevos paežerėse susitinka besivaikantys tarptautinių karjerų, turistai gamtos mylėtojai ir prabangos ieškotojai, atvykę apsirūpinti „Rolex‘ais“.

Kažkaip jie čia dera tarpusavy ir visi kartu sudaro šio tarptautinio, prabangaus, bet visfi istorinio ir jaukaus miesto veidą.

Komentuoti

Galisija yra šiaurės Ispanijoje. Bet ten jautiesi kaip visai kitoje šalyje!

Galisija labai žalia, lietinga ir vėsi, o jos pakrantės miestai neatrasti turistų.

Galisija net turi savo kalbą – panašesnę į portugalų, nei ispanų. Ten – unikali architektūra, savita virtuvė ir senovės keltų legendos.

O Galisijos sostinė – religingai spindintis Santiago de Kompostelos miestas – garsėja visame pasaulyje. Šimtai tūkstančių piligrimų, žygeivių, nuotykių ieškotojų ar šiaip turistų kasmet pėsti leidžiasi į Camino Santiago, daugiadienį žygį į Galisiją. Jokia kita pasaulio žemė negali pasigirti niekuo panašiu!

Galisija – ne Ispanija?

Kone visi žino, kad Ispanijoje dar gyvena katalonai ir baskai. Dvi atskiros tautos, kurių aktyvistai siekia nepriklausomybės…

Bet trečiasis toks „neispaniškas“ Ispanijos regionas, Galisija, nepelnytai primirštas – nors tai milžiniška tauta, net 2,5 mln., arba 5%, Ispanijos piliečių, yra galisai (daugiau nei baskų)! Pasaulio dėmesio Galisija neatkreipė turbūt todėl, kad neturėjo savo partizanų ar teroristų, nerengė referendumų dėl laisvės. Tačiau „Nepriklausomos Galisijos“ vėliavų ar atsišaukimų „Laisvę Galisijos Respublikai“ pabuvęs Galisijoje išvydau ištisas dešimtis.

Na, bet Galisijoje ir šiaip jaučiausi tarsi man naujoje Europos šalyje. Štai kas ją skiria nuo Ispanijos:

*Kalba. Užrašai Galisijoje dviem kalbom – ispanų ir galisų. Kaimuose ir miesteliuose aplinkiniai žmonės kalbės vien ta „niekur kitur negirdėta“ kalba. Didmiesčiuose galisų kalbos jau kiek mažiau: imigrantai ar atvykėliai iš kitų Ispanijos regionų moka ar mokosi tik ispaniškai. Galisijos aktyvistai visaip stengiasi stabdyti tą kalbos traukimąsi ir kol kas galisų kalba labai gyva, ja rodomos TV programos, leidžiami laikraščiai, knygos… Galisų kalba – tai savotiškas portugalų ir ispanų kalbų mišinys; kadaise galisai kalbėjo portugališkai, bet jau nuo 1095 m. juos valdo ispanai: taigi, jų kalba „apispanėjo“.

*Klimatas ir gamta. Galisijoje teko mesti šalin visus stereotipus apie „karštąją Ispaniją“! Čia lyja beveik 200 dienų per metus, o žiemą lyja net penkis kartus daugiau nei Lietuvoje! Tik vasaros kiek sausesnės (panašios į lietuviškas). Klimatas labai permainingas. Galinga liūtis su vėjais, trumpas atokvėpis su žiupsneliu saulės, vėl galinga liūtis, ilgas lengvas lietus, tada vėl liūtis. Vieną dieną net tris kartus smogė kruša… Viskas labai žalia, o seni pastatai nuo drėgmės bemat apauga samanom, kerpėm. Nuolatinėje drėgmėje išskalbti rūbai niekaip nedžiūvo… Galisijoje itin mažas gimstamumas (vienas mažiausių Europoje), gyventojų skaičius krenta. Valdžia bando privilioti naujų žmonių, bet, kiek pasakojo vietiniai, vos pamato, koks Galisijoje klimatas, dažnas bemat atsisako planų čia įsikurti. Geriau jau renkasi sausras: štai tą kartą, kai ėjau šv. Jokūbo keliu ir nakvynės vietas ateidavau permirkęs, Ispanijos žinisklaida liūdnai rašė, kad „Barselonoje dėl sausros tenka riboti vandens tiekimą“… Tiesa, Galisijoje bent jau šilčiau, nei Lietuvoje – rugpjūčio dienomis Santiage vidutiniškai +25, naktimis +13, o sausio dienmomis – atitinkamai +11 ir +4.

*Architektūra. Ji padiktuota klimato. Senieji miestų pastatai su ilgomis lodžijomis viršutiniuose aukštuose: padeda saugoti vidų nuo drėgmės ir vėjo. Akmeniniuose kaimuose ant polių pastatyti „kluonai“, vadinami horreo. Akmeniniai kryžiai-stulpai kruzeirai, per visus drėgnus šimtmečius užaugę samanų miškais. Aišku, daug Galisijoje ir to, kuo stebina visa Ispanija: didingų bažnyčių, pilių, senų vienuolynų, miestų sienų.

*Virtuvė. Daugelyje miestelių restoranėlių rasi galisiškus patiekalus:
Pimiente padron: pipirų „rusiška ruletė“: daugelis saldoki, pavieniai – aštrūs.
Pulpo a feira: sukapotas ir aštriai įtrintas aštuonkojis.
Caldo gallego: galisiška sriuba.
Bet užvis keisčiausias – „raganų gėrimas“ queimada. Perskaičius šio gėrimo sudėtį gali atrodyti, kad vien paragauti reikia drąsos (sudėtyje – alkoholis, kavos pupelės, citrinų lupynos, cukrus, cinamonas). O dar visa mistinė jo prasmė: jį gaminant skaitoma galisiškų užkeikimų serija, besibaigianti prašymu, kad ir „išėjusių draugų dvasios“ kartu su visais susirinkusiais dalinsis ta queimada.

*Keltiška priešistorė. Galisiją iki mūsų eros valdė keltai (škotų ir airių giminaičiai). Iš anų laikų – dūdmaišių muzika, skambanti didmiesčių aikštėse. Iš anų laikų ir daug priešistorinių gyvenviečių, dolmenų, kuriais nusėtos žaliosios Galisijos kalvos.

Santiagas de Kompostela ir visos grožybės šventame kelyje į jį

Galisijos sostinė – Santiago de Kompostelos miestas – unikalus ne tik Ispanijoje, bet ir visame pasaulyje. Kasmet pusė milijono žmonių į šį miestą eina pėsti – kas nueina 100 kilometrų per 5 dienas, kas 1000 kilometrų per pusantro mėnesio nuo pat Prancūzijos sienos, o kas žygiuoja mėnesių mėnesius nuo pat savo namų.

Tai – garsusis Camino Santiago arba Šv. Jokūbo kelias. Jį pradėjo Viduramžių piligrimai, kurie eidavo per kančias idant išvystų Santiago de Kompostelo katedrą, tiksliau, Šv. Jokūbo kapą joje, pasimelstų prie jo ir gautų nuodėmių atleidimą. Tai buvo laikai, kai daugelis nekeliaudavo išvis – o į šį žygį pėsčiomis net ir tada išsileisdavo kokie 250 000 žmonių kasmet.

Ir šiandien daug einančių – religingi krikščionys, bet eina visokiausio plauko žmonės: „save išbandyti“ mėginantys aistringi žygeiviai, dvasinėse paieškose po gyvenimo sukrėtimų paskendę vidutinio amžiaus žmonės, pensijos laisve besimėgaujantys senoliai… Aš irgi ėjau Camino Santiago, ir ta patirtis atsidurti tarp tų viena kryptimi geltonas rodykles sekančių piligrimų, eiti per akmeninius kaimus, pro Viduramžių pilis ir bažnyčias, bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio – su niekuo nepalyginama.

Apie Šv. Jokūbo kelią esu parašęs atskirą straipsnį – jis to tikrai vertas, ir ne visas jis eina per Galisiją. Bet Galisijoje yra jo tikslas, prasmė, pabaiga. Tiksliau, *visų Šv. Jokūbo kelių* pabaiga – šiandien piligrimai į Santiagą eina skirtingais maršrutais, bet visi jie pažymėti geltonomis kriauklėmis ir rodyklėmis, pilni nakvynės namų ir piligrimų vakarienes siūlančių restoranų, bažnyčiose laikomos piligrimų mišios, parduotuvės pilnos pleistrų nuo nuospaudų, kurie sudėti prie saldainių palei kasas… Ir net jei neini šv. Jokūbo keliu, verta pasinerti į tą „pakelės“ atmosferą užsukus į tokius pakelės miestelius netoli „finišo“, kaip Portomarinas ar Sarija .

Sarijoje savo Camino Santiago pradeda daugiau piligrimų, nei bet kur kitur: jie įsilieja į „piligrimų upę“ it gyvatė vingiuojančioje centrinėje gatvėje. Portomarino senamiestis paskendo didžiulėse mariose, bet naujas miestelis ant kalno pastatytas tik jaukesnis: su jaukiom alėjom, nuo paskendimo išgelbėta Portomarino bažnyčia.

Pabuvę ten, gal bent vienos dienos atstumą Camino Santiago susigundysite nueiti? Arba grįžti kitais metais ir žygiuoti rimtai?

Bet, aišku, užvis nuostabiausia vieta Camino Santiago – jo finišas, pats Santiagas, su nuostabia ištisus šimtmečius plėsta katedra ir centrine aikšte, kurioje tiesiog griuvę ant asfalto piligrimai gėrisi katedros bokštais, su visa eile didingų vienuolynų, su 1501 m. statyta piligrimų ligonine, dabar paversta viešbučiu. Jis kartais laikomas seniausiu veikiančiu viešbučiu pasaulyje, nes Viduramžiais nebuvo didelio skirtumo tarp ligoninės ir viešbučio: tai buvo vieta piligrimams kelias dienas pailsėti, atsigauti: kai kam pakakdavo pavalgyti ir pamiegoti, bet daugelio ir sveikata būdavo sušlubavusi. Viduje, kaip muziejuje, gali apeiti, tarkime, patalpas, kur mirštantys piligrimai būdavo guldomi, kad galėtų girdėti šv. Mišias ligoninės koplyčioje…

Santiage – ir nuostabus senamiestis su aukštais namais, siauromis gatvelėmis. Miestas mane taip pribloškė gal ir todėl, kad jo nesitikėjau: daugelyje pasakojimų apie „Camino Santiago“ patirtį miestui skiriama mažai dėmesio, nes piligriminio žygio kančios ir džiaugsmai tai užgožia.

Laukinės Galisijos pakrantės – legendinis „pasaulio galas“

Ispanija garsėja ilgomis pakrantėmis – ir Galisija ne išimtis. Bet vietoje visų Viduržemio kurortų čia – laukiniai, kalnuoti krantai, į uolas dūžtančios didžiulės bangos.

Viena labiausiai „apdainuotų“ Galisijos pakrančių – vakarinė, vadinama „Mirties krantu“ (Costa da Morte) dėl daugybės čia sudužusių laivų (rūkai, audros…). Tenai stūkso Finisterre švyturys. Pavadinimas reiškia „Žemės galas“ – nes iki buvo atrasta Amerika, iki buvo įrodyta, kad žemė – apvali, žmonijai atrodė, kad Finisterė – paskutinė žemė prieš begalinį vandenyną… Sakoma, kad tai buvo šventa vieta pagonims, vėliau čia eidavo Viduramžių katalikai piligrimai (daugelis jų čia pirmąkart pamatydavo vandenyną), o ir dabar dažnas, praėjęs Camino Santiago žygį, dar prasitęsia savo „gyvenimo patirtį“ ėjimu į Finisterę.

Dar žavesnis pasirodė krantas ties Mušija [Muxia]. Pasak vienos daugybės legendų, kurias tikriausiai sukūrė iš Santiago grįžtantys Viduramžių piligrimai, kai Šv. Jokūbas apaštalavo Galisijoje, Mušijoje jį aplankė Mergelė Marija, atplaukusi akmeniniu laivu… Jai pastatyta bažnyčia. Istorija mažai įtikima, abejojama net ar apskritai Šv. Jokūbas buvo Galisijoje – bet ar ne žavu būti žemėje, apie kurią sukurta tiek legendų? Gal tik Izraelis/Palestina ar Roma lenkia Galisiją „šventom istorijom“…

Legendomis neapipinti – bet ne mažiau gražūs – krantai Galisijos šiaurės rytuose, Rias Altas regione. Žaviausias ten man buvo važiavimas Mirador keliu. “Rias”, beje, vadinamos G|alisijai būdingos įlankos, kiek primenančios fjordus. Apjungus tai su vėsiu ir lietingu klimatu, Galisijoje ne taip retai jausdavausi, tarsi būčiau Norvegijoje…

Galisijos didžiausias uostamiestis La Korunja kur kitur pasaulyje turbūt žavėtų savo senamiesčiu – bet išlepintam Santiago didybės, man atrodė, kad La Korunjai kažko trūko. Užtat viską atpirko Heraklio bokštas [Torre de Hercules] pakrantėje. Tai yra pagal paskirtį be pertraukos naudojamas pastatas visame pasaulyje! Šį švyturį pastatė dar romėnai ir iki pat šių dienų – jau ~2000 metų(!) – jis padeda pro Mirties krantą praplaukusiems laivams. Deja, į romėnišką vidų man užeiti nepavyko: „laikinai neveikia dėl vėjo“…

Lugo romėnų sienos ir kiti Galisijos stebuklai

Galisijos istorija – labai gili. Daugybėje epochų tai buvo svarbi žemė, ir tų epochų paveldas šiandien dažnai stovi greta. Pavyzdžiui, Lugo miestas, aptvertas romėnų statyta miesto siena. Ji stovi jau beveik 1800 metų ir iki šiol galėjome apeiti visą senamiestį jos viršumi! Netoliese – Lugo katedra iš laikų, kai Ispanija buvo radikaliai katalikiška (karai su kitatikiais, vėliau – inkvizicija). Visur aplink – XIX a., XX a. namai ilgomis stiklinėmis lodžijomis. O kur dar keltų kultūra…

Šiandien Galisija kiek pasitraukė į antrą planą. Jei būtų nepriklausoma šalis, tikriausiai jos vardas skambėtų garsiai, daug kas ten keliautų. Bet dabar, be Camino Santiago piligrimų, ten užsuka tik maža dalis tų, kas keliauja į Ispaniją. Jie galvoja „Ispaniją jau mačiau, dabar vyksiu dar kur“ arba „Jei jau keliauti į Ispaniją, tai ten, kur šilčiausia – Andalūziją ar Kanarus“.

Bet Ispanija labai įvairi. Kai kurie jos regionai, kaip Galisija – tarsi atskiros šalys. Ir sunkiai gali sakyti pažinęs Ispaniją, jei nematei šitos jos pusės: žalios, lietingos, laukinės, šventos, istorinės, jau virš tūkstantmečio traukiančios šimtus tūkstančių „kitokių“ keliautojų.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Apie garsųjį Šv. Jokūbo kelią (Camino de Santiago) prirašyta begalės tekstų: vien lietuviškai penkios knygos, o kur dar visi tinklaraščiai, filmai! Bet ruoštis savai kelionei nuo to lengva netapo: daugelis šaltinių labai asmeniški, ilgi. Kažkaip trūko vieno bendro straipsnio „apie viską“.

Todėl po kelionės čia tokį parašiau pats. Jame – visi praktiniai dalykai, įspūdinga kelio istorija ir religinė reikšmė, fizinės ir dvasinės patirtys, neigiamos pusės ir kaip jų išvengti. Bei kas tie žmonės, pamilę šį kelią.

Šv. Jokūbo kelių – daug. Kaip pasirinkti?

„Šv. Jokūbo kelias“ iš tikro – tai daugybė kelių. Tačiau visus juos vienija du dalykai. Pirma, visi jie veda į vieną vienintelę šventą vietą – Kompostelos Santiago [Santiago de Compostela] miesto Ispanijoje katedrą. Antra, visais jais einama pėsčiomis. Dienų dienas. Net savaičių savaites. Žygiuojama šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

Kai kas, tiesa, dar važiuoja dviračiais, joja arkliais – taip irgi galima. Bet nuvažiavęs panašų maršrutą automobiliu, autobusu ar motociklu nebūsi laikomas Jokūbo kelio piligrimu. Jokūbo kelią reikia „iškentėti“. „Išgyventi“ lėtai.

Yra kas eina į Santiagą net iš savo namų. Pavyzdžiui, sutikome porą, kuri į Santiagą keturis mėnesius ėjo pėsčiomis iš Šveicarijos. Jokūbas Vilius Tūras nuėjo net iš Vilniaus (virš 4000 km) ir apie tai sukūrė filmą bei knygą.

Tačiau daugelis į savo žygio pradžios tašką nuskrenda ar nuvažiuoja. Todėl „tikrieji“ Šv. Jokūbo keliai, sakyčiau, prasideda kažkur ties Ispanijos-Prancūzijos siena. Nes Kelias – tai ir visi juo einantys žmonės, tavo bendrakeleiviai. Ir tik Ispanijoje ar arti jos pavienius piligrimus jau pakeičia šimtai, tūkstančiai kasdien. Be to, visoje Ispanijoje yra aiškiai pažymėtos ėjimo kryptys, atstumai (nepasiklysi ir be GPS!), įrengta gausybė tradicinių piligrimų nakvynės namų (albergų) ir klesti gausybė tradicijų, kurias kūrė ir kuria patys piligrimai-žygeiviai.

Bet net ir pačioje Ispanijoje yra daug Šv. Jokūbo kelių. Kiekvienas gali pasirinkti savąjį Camino pagal turimą laiką, fizinį pasirengimą ir norus.

Iš visų maršrutų populiariausias Prancūziškasis kelias (Camino Frances), taip pavadintas ir todėl, kad kadaise Ispanijoje visus užsieniečius vadino prancūzais. Pilnas jo ilgis – 790 km, bet apie pusė jį pasirinkusių eina tik paskutinius 115 km nuo Sarijos miestelio. Todėl, kad 100 km – tai trumpiausias atstumas, kurį nuėjęs gali gauti išsvajotąją Kompostelą (apie šį sertifikatą – žemiau). Todėl, kad tokį atstumą nueini per 5-7 d.: taigi, „su viskuo“ pakanka savaitės atostogų. Ir todėl, kad čia kelias vaizdingas, bet paprastas: nėra kalnų, eina ir senukai, sako, ir neįgaliojo vežimėliu galima įveikti. Jokio fizinio pasirengimo nereikia – tad „abejojantiems savo jėgomis“, nežinantiems, ar Kelias jums, tai – puiki pradžia, o jei „užsikabinsite“ – galėsite eiti ir kitus maršrutus.

Vasaromis Prancūziškas kelias, ypač ta paskutinė atkarpa Sarija-Santiagas, labai „užsigrūda“: kam nepatinka masės arba jų sukeliamos problemos (pvz. sunku gauti vietą nakvynei), renkasi kitus Camino. Antrasis pagal populiarumą – Portugališkas kelias iš Portugalijos. Kam reikia didesnio fizinio iššūkio, renkasi Camino Primitivo per kalnus (Prancūziško kelio pradžioje ir viduryje kalnų irgi yra).

Lapkritį, kai ėjome mes, ir Prancūziškame kelyje žygeivių pertekliaus tikrai nebuvo (o vietoje, kur į Prancūziškąjį kelią įsilieja Camino Primitivo, sutiktas piligrimas pasakojo, kad Camino Primitivo tokiu metu ištisuose alberguose jis, būdavo, išvis nakvodavo vienas, tesutiko kelis kitus piligrimus).

Kas tie žmonės, kurie eina Camino de Santiago?

Vienas žaviausių Camino dalykų yra jo bendrakeleiviai, ypač todėl, kad čia, atrodo, susirenka visas pasaulis. Ne tik kad žmonės iš įvairiausių šalių, tautybių, rasių, amžiaus grupių, turtinių padėčių. Camino sugeba pavilioti pačių įvairiausių kelionių mėgėjus. Neįtikėtina, kaip visiškai skirtingai jie pergyvena tą patį Camino!

Patyrę ir puikiai pasiruošę žygeiviai, testuojantys savo galimybių ribas (60 km per dieną? 80 km?): jie pralėkdavo pro mus lyg pro stovinčius… Ir senoliai, kuriems ir 15 km kasdien jau didelis pasiekimas (kaip abiturientai turi „gap year“ po mokyklos baigimo, tarp kai kurių šalių senjorų populiaru vos išėjus pensijon leistis į Camino)…

Ir „Tikrieji“ krikščionių piligrimai, einantys į Šventąjį Tikslą, apaštalo Jokūbo kapą: juos vienintelius vakarais sutikdavome pakelės bažnytėlių Piligrimų mišiose. Ir visokių naujųjų ezoterinių tikėjimų sekėjai, kuriems Šv. Jokūbo kelias – galinga energetinė linija, o “naiviuose” pakelės bažnytėlių lipdiniuose jie sakosi randantys slaptų mistinių simbolių.

Ir jaunuolių pramogautojų kompanijos, kurioms Camino – pretekstas kartu pašėlti, susirasti draugų, išgerti pigaus vyno pakelės kavinukėse. Ir vieniši, tylūs žmonės, kuriems Šv. Jokūbo kelias – kelionė į save, apmąstymo laikas, neretai po visokių sukrėtimų (skyrybos, netektis ir pan.).

Ir turistai, žygį Camino nusipirkę kaip eilinį „kelionių paketą“: jie nakvoja agentūros užsakytuose viešbučiuose, o daiktų nesinešioja: nuo vienos nakvynės vietos iki kitos jų kuprines veža specialūs mikroautobusai (net nustebau, kiek tokių daug: kas rytą registratūras nugula ištisos krūvos pervežimui paruoštų krepšių). Ir išsileidusieji į pirmą „tikrą savarankišką ilgą kelionę“, todėl „dėl viso pikto“ susikrovę į milžiniškas kuprines „devynias galybes ir dar truputį“ daiktų ir, beviltiškai nuskaudus pečiams, palikinėjantys kiekviename alberge po vieną-kitą taip ir nepanaudotą rakandą.

Camino tu gali sutikti visus juos, visus juos išklausyti ir pats jiems išsipasakoti – nes laiko užtenka viskam. Tiesa, daugelis didžiąją dalį Camino eina tylomis. Tyli, net jeigu žygiuoja keliese, kaip aš su žmona. Nes per tiek valandų, dienų, kilometrų kartu, ateina metas, kai viskas, rodosi, jau iškalbėta…

Tos begalinės tylinčių, tarsi užkerėtų žmonių „upės“, judančios viena kryptimi ir niekuomet atgal – vienas stipriausių mano prisiminimų iš Camino.

Net rodyklių daug kur nebereikia: įsilieji į tą upę, seki einančiais prieš tave, o tavim seka kiti, ir taip per amžių amžius.

Visi eina skirtingais tempais, bet vis susitinki tuos pačius žmones. O kitų nebesusitinki, nors atsisveikinai „Iki greito“ tikėdamasis greitai pašnekėti vėl. Kaip gyvenime!

Kaip atsirado (ir beveik išnyko) Šv. Jokūbo kelias?

Šv. Jokūbo kelias egzistuoja jau virš 1000 metų! Dar Viduramžiais, sakoma, kasmet juo keliaudavo 250 000 žmonių per metus – tai yra ~700 kasdien, dienos metu – po piligrimą kas minutę. Susidarydavo kamščiai, apie Jokūbo kelią dar ~1138-1145 m. parašytas pirmasis pasaulyje kelionių vadovas „Codex Calixtinus“…

O juk tai buvo visai kiti laikai. Visame pasaulyje žmonių tegyveno 500 mln. Keliauti buvo be galo sunku ir neįprasta. Visi, kas leisdavosi į Jokūbo kelią, eidavo nuo pat savo namų, grįždavo irgi pėsčiomis, viskas užtrukdavo ir kelis metus (tik turtingi turėjo arklius).

Anais religingais amžiais visus juos viliojo vienas tikslas. Šv. Jokūbo kapas, kurį, sakoma, 813 m. atrado atsiskyrėlis Pajus, „sekdamas žvaigždėmis“. Katalikams labai svarbūs šventųjų kaulai (relikvijos) – o čia juk ne šiaip koks šventasis, o vienas Jėzaus apaštalų, aprašytas Biblijoje. Piligrimai prie jo kapo tikėdavosi stebuklo, nuodėmių atleidimo. Kai kurie eidavo finansuojami kokio turtingo aristokrato (jei jau anas pats pabūgo eiti, pasijusdavo geriau bent jau kokį vargšą savo vardu išsiuntęs į Santiagą). Net kai kuriems banditams leisdavo tokią kelionę pasirinkti vietoje kalėjimo bausmės!

Nieko keisto: kelionė buvo tokia sunki, kad prieš leisdamiesi į kelią piligrimai rašydavo testamentą. Bet visgi ne tokia rizikinga, kaip į kokią Jeruzalę ar Betliejų, kuriuos valdė musulmonai ir ten eiti mažiau kas drįsdavo. Visą Šv. Jokūbo kelią valdė krikščionių valstybės, ir ilgainiui jų valdovai ir vyskupai visaip stengėsi palengvinti sunkią piligrimų dalią: pakelėse statė nakvynės namus, ligonines paliegusiems, riterių tvirtoves pakelės banditų „sutvarkymui“, akmeninius tiltus upių kirtimui, bažnyčias ir kryžius kasdieninėms maldoms…

Visa ta istorija, visi tie tūkstančio metų senumo pastatai – kartu su įspūdingais gamtos vaizdais – iki šiol sudaro nuostabų Camino de Santiago foną, dėl kurio Camino atsidūrė UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Tiesa, nustebau, kaip daug kas trupa, apleista, sugriuvę…

Dabar jau sunku patikėti, bet Šv. Jokūbo kelias buvo beveik visai išnykęs. Didžiausią smūgį sudavė Reformacija: protestantai prieštaravo tokioms piligrimystėms ir „šventųjų kaulų kultams“, laikė tai kažkokiu stabų garbinimu.

Pusei Europos XVI a. tapus protestantiška, sumažėjo ne tik potencialių piligrimų: neliko ir piligrimams padėjusių vienuolių, kelią saugojusių riterių… Taip Kelias tapo dar pavojingesnis, nemalonesnis, o dėl to piligrimų ėjo tik dar mažiau. Užburtas ratas, kurį XIX-XX a. dar stipriau “įsuko” mažėjantis Europos religingumas. ~1950 m. Šv. Jokūbo keliu tepraeidavo keli piligrimai per metus… Atrodė, iš Camino teliko tik istorija.

Kaip atgimė Šv. Jokūbo kelias

Camino, koks jis yra dabar, pradėjo kurtis apie ~1982 m., ir didžiausias „atgimimo“ nuopelnas tenka O Cebreiro parapijos kunigui Eliasui Valinjai: sakoma, jis pats ieškojo senųjų Camino maršrutų, vežiojosi automobilio bagažinėje geltonus dažus ir tapė dabar taip įprastas geltonas rodykles. Parašė ir ispanišką kelionių vadovą po Camino.

Savo darbo vaisių nesulaukė – 1989 m., kai jis mirė, Šv. Jokūbo keliu tepraėjo 5760 piligrimai. Bet tada Camino jau populiarėjo beveik geometrine progresija… Kelyje pasirodė pirmi užsieniečiai, jie parašė savo kelionių vadovus ir knygas savo kalbomis, kurių apžavėti Kelią išbandė vis nauji ir nauji žmonės. Turbūt jokia kita kelionė neįkvepia daugiau žmonių aprašyti, nufilmuoti, parodyti savo patirtis, kaip Šv. Jokūbo kelias! Vien lietuviškai kiek turime knygų, filmų. Šv. Jokūbo kelią Vakaruose ypač išpopuliarino 2010 m. Holivudo filmas „The Way“ – jo autoriams filmo idėja, aišku, irgi gimė einant Camino.

1990 m. keliu nuėjo ~5 000 piligrimų, 2000 m. – ~50 000, 2009 m. – ~146 000, 2019 m. (pandemijos išvakarėse) – ~348 000. Populiariausi būna „Šventieji metai“ (kai Jokūbo vardadienis išpuola sekmadienį), bet praėjus nepilnam dešimtmečiui po kiekvienerių šventųjų metų jau ir eiliniais metais Jokūbo kelio piligrimų skaičius pralenkia pastaruosius šventuosius metus.

Šiuolaikinė Jokūbo kelio patirtis nebūtinai religinė – bet turi savyje kažką stebuklingo net ir ateistams. Visi jie čia vadinami piligrimais. Visi dalyvauja vietos tradicijose ir pamažu gimdo naujas. Gal neša akmenį „su savo nerimais ir kančiomis“ ir palieka jį Cruz De Ferro krūvoje, gal Iračės fontane prisipila nemokamo vyno į kriauklę – tradicinį Šv. Jokūbo keliu einančio simbolį. Gal klijuoja savo lipdukus pakelėse. Gal prie pakelės kryžių palikinėja velionio artimojo, kurio garbei ir išėjo į Šv. Jokūbo kelią, nuotraukas. Eidamas Šv. Jokūbo keliu vis matai ir matai tuos pačius prieš tave ėjusiųjų paliktus ženklus, „išmintingus tekstus“: ima atrodyti, kad tuos žmones jau pažįsti, nors niekada jų nebuvai sutikęs.

Visi greitai perpranta Kelio simbolius, kodus: ko vertas vien tas visur girdimas „Buen camino“. Tie žodžiai ispaniškai reiškia „Gero kelio“, bet Jokūbo kelyje jie gali reikšti ir „Labas“, ir „Viso gero“, ir „Atsiknisk, jau nusibodo su tavimi šnekėti“, ir „Norėčiau pakalbėti, bet nemoku tavo kalbos“.

Viena labiausiai matomų „naujojo Camino tradicijų“ – štampai. Savojo kelio pradžioje piligrimai įsigija „piligrimo pasus“ (jie parduodami kiekvienam pakelės miestelyje, alberguose ir pan.). Jei nori Santiage gauti Kompostelą – piligrimystės sertifikatą – privalo kas dieną tame pase gauti bent po du štampus į tą pasą (einantys ilgesnį maršrutą – bent po vieną). Įvairiausius savo štampus pasidarę kas tik netingi: kadangi žiemą daug bažnyčių buvo užrakintos, išėjo, kad mūsų pasuose po Camino dominuoja štampai iš visokių pakelės parduotuvėlių ar kavinių…

Iš pradžių viskas atrodė juokingai komerciška, net disneilendiška. Štai priklaupiu maldai pakelės bažnyčioje, o prižiūrėtojas rėkia „Štampas čia!“, nes ko gi dar čia tas piligrimas užeitų, jei ne išsvajoto štampo? Bet gal tie pasai ir neblogas būdas patikrinti, ar tikrai žmogus ėjo: teoriškai pabaigoje turėtų būti žiūrima, ar štampai sudėti eilės tvarka, ar jų datos atitinka žygio logiką (nėra pvz. „nueita“ 150 km per dieną). Apgauti sistemą, aišku, galima, na, bet judėti automobiliu 20-30 km per dieną greičiu vien tam, kad per apgaulę susiveikti pažymą, kvaila. Be to, tokie štampai – pramoga šiuolaikiniams žmonėms, dalį kurių į Camino nebe Jokūbo kapas traukia.

O šiaip tai yra nuostabu, kaip Šv. Jokūbo kelyje susiduria dvi šitokios skirtingos epochos! „Tamsieji“ Viduramžiai, iš kurių – visos akmeninės bažnyčios, tiltai, ligoninės, „kruzeirai“, tvirtovės. Ir XXI a., iš kurio – visi albergai, barai, rodyklės, motyvaciniai grafičiai, pardavimo automatai nykstančiuose akmeniniuose kaimuose.

Ir šimtai tūkstančių žmonių abiem tom epochom žygiavo (žygiuoja) tais pačiais keliais ir ta pačia kryptim; ir dabar, kaip ir prieš 1000 metų, daugeliui tai – „gyvenimo patirtis“!

Kiek sunkus yra Jokūbo kelias? Ką turėti su savimi?

Šv. Jokūbo kelias daugumai piligrimų – pirma tokia kelionė, ir todėl kyla daug praktinių klausimų. Pamėginsiu į juos atsakyti.

„Ar pajėgsiu fiziškai?“. Taip, manau 98% žmonių pajėgūs, tik svarbu pasirinkti tinkamą maršrutą ir tempą. Nežinant savo galimybių, verta pasilikti dieną ar kelias dienas rezervui „dėl visa ko“ (jei neprireiks, tas dienas iki skrydžio atgal galėsi įdomiai praleisti Santiage). Nustatant tempą, reikia turėti omenyje, kad iš tikro kiekvieną dieną nukulniuosi daugiau, nei atrodytų pagal žemėlapį: juk bus visokie judėjimai pirmyn-atgal į parduotuvę, ieškant nakvynės, gal užsukimas prie kokio gražaus vaizdo pakeliui ir pan. (tarkim, dieną, kai „ant popieriaus“ nuėjome 25 km, realybėje suvaikščiojau 32 km, ~42000 žingsnių). Aš nesu pratęs prie daugiadienių žygių: iš pradžių pasidarė kiek neramu, kai jau pirmą dieną prisitryniau kokias keturias nuospaudas, antrą dieną radosi nepatirti skausmai ties klubo sąnariu („Kas toliau?“). Bet paskui, įsiėjus, niekas nebeblogėjo, klubo skausmai išnyko, pripratau, ir tai būdinga daugeliui: sunkiausia diena paprastai nebūna paskutinė, ji – viena pirmųjų. Psichologinis sunkumas gali būti didesnis, nei fizinis: Kelyje juk esi be modernių technologijų ir šiuolaikinio pasaulio greičių.

“Koks tas Šv. Jokūbo kelias? Kokia danga, įkalnės ir pan.?”. Jokūbo kelias nėra specialiai įrengtas piligrimams ar žygiams, kaip kokie nacionalinių parkų takai. Atvirkščiai: piligrimai ėmė vaikščioti jau egzistuojančiais keliais. Tačiau tuomet šie keliai piligrimų vardan kai kur pagerinti, išplėsti, be to, iš kelių galimų kelių ta pačia kryptimi parinkti “maloniausios” trasos. Taigi, Jokūbo keliai dažnai eina:
1.Vietinės reikšmės keliukais per kaimus, kur važiuoja tik kaimo gyventojai ir retai. Šie keliukai dažnai būna asfaltuoti.
2.Negrįstais pėsčiųjų takais per miškus, laukus.
3.Didesniais automobilių keliais – bet tokiu atveju svarbesniuose Camino maršrutuose piligrimams būna pastatytas specialus negrįstas “šaligatvis”.
4.Miestų gatvėmis, bet, kur piligrimų daug, tos gatvės dažnai skirtos tik pėstiesiems.
Įkalnės priklauso nuo maršruto ir atkarpos, jų gali ir visai nebūti, ir būti gana daug. Tačiau joks Jokūbo kelias nėra alpinizmas ar rimti aukštikalnių žygiai.

“Ką pasiimti su savimi?“ Daugelis pasiima gerokai per daug ir paskui gailisi: kai eini šimtus kilometrų, kiekvienas kuprinės kilogramas ima jaustis. Sutikome net vyrą, kuris su savimi kuprinėje tąsėsi… kavos aparatą. Aišku, gailėjosi, „kiek šlamšto prisiėmė“.

Mes pasirinkome radikaliai priešingą kelią: kuprinių neėmėme išvis, nešėmės tik kas tilpo į kišenes! Ir nesigailime; kelias mums buvo ir poilsis nuo prisirišimo prie nuosavų daiktų. Bet toks variantas irgi ne kiekvienam: na, kitą gali demoralizuoti buvimas taip ilgai nesiskutus, be atsarginių drabužių ir batų.

Bet kuriuo atveju, reikia suprasti, kad Camino nėra kopimas į Himalajus, čia didžiąją dalį kelio būsi civilizacijoje, niekada ilgam iš jos neišklysi. Visi pakelės verslai dirba piligrimams. Eiliniame pakelės miestelio supermarkete prie kasos, ten, kur guli visokios kramtomos gumos ir šokoladukai, radau padėtus ir „Compeed“ pleistrus nuospaudoms, „žygeivines kojines“… Ir maisto, gėrimų tikrai įsigysi pakeliui, „rezervai“ reikalingi tik kai kuriose atkarpose.

Taigi, tikrai neverta tąsytis ko „galbūt kada prireiks“ ar kas tik „dėl viso pikto“ – greičiausiai neprireiks, o jei prireiks – nusipirksi (pvz. eigoje pakeičiau beviltiškai peršlapusias ir dėl drėgmės ir šalčio neišdžiūstančias kojines).

Kada ir kaip pradėti žygį Jokūbo keliu? (klimatas, paslaugos)

“Kokiu metų laiku keliauti?“. Nuo metų laiko priklauso trys dalykai: žmonių kiekiai, atidarytos vietos ir klimatas. Prancūziškame kelyje vasarą, sako, tokios masės, kad reikia keltis 4 val. ryto, idant ateitum į finišą kokią 14 val., kai dar yra lovų alberguose (jei nerezervuoji, bet rezervacijos galimos ne visur). 2019 m. vien rugpjūtį kelią nuėjo 62814 žmonių, lapkritį 8237, sausį 1651. Tai viena priežasčių, kodėl lapkritį pasirinkom kaip „Aukso vidurį“ tarp minių ir vienatvės. Tiesa, lapkritį jau daug vietų pakeliui buvo uždaryta, kai kurie kaimai buvo be galimybės įsigyti maisto (kur vasarą ji būna) ir pan., bet nakvynę lengvai rasdavome net ir atėję prieš saulėlydį. Klimatas priklauso nuo maršruto. Ten, kur sueina visi keliai, Santiage ir aplink, viskas, kas ne vasara, yra labai drėgna, ten lyja kelis kartus daugiau, nei drėgniausią mėnesį Lietuvoje; tokios beveik tropinės liūtys, tik šaltos. Bet su neperšlampamais rūbais, striuke, skrybėle, net ir trys krušos per dieną nesutrukdė. Temperatūra ten pliusinė, nors ir vėsi (pvz. išeinant į kelią ryte būdavo ir +5, bet dieną kartais pakildavo iki +15). Kalnuose žiemą būna ir sniego, bet tų maršrutų nėjome. Vasarą, tuo tarpu, laukia dideli karščiai – bent jau žemesnėse Jokūbo kelio atkarpose.

“Kaip atvykti į starto poziciją?“. Jei, kaip daugelis, eini ne nuo savo namų, logiškiausia nuskristi į artimiausią starto pozicijai oro uostą, į kurį yra tinkamų skrydžių, ir iš ten į starto vietą važiuoti žemės transportu. Vienas dalykas, ko patarčiau nedaryti – neskristi į patį Santiagą, net jei eitumėte tik paskutinę Jokūbo kelio atkarpą ir būtų patogiausia šitaip. Santiagas bus magiškesnis, jei iki ateidamas į jį nebūsi jo matęs. Nebe Viduramžiai, nebepavyks pajusti to, ką pajusdavo į centrinę Santiago aikštę atėjęs piligrimas iš medinės pirkios, bet kai po eilės varginančių dienų mažuose kaimuose išvydau Santiago didybę, dar galėjau pajusti žiupsnelį anos magijos… Na, jei jau skrisite į Santiagą, bent jau nevažiuokite iš oro uosto į patį miestą, pasilikite tai Šv. Jokūbo kelio finišui…

Kur nakvoti ir ką valgyti Jokūbo kelyje?

“Kur nakvoti Šv. Jokūbo kelyje?“ Variantų daug. „Klasikinis“ – albergai, kur miegama didelėse dviaukščių lovų pilnose patalpose, tarsi hosteliuose.

Pigiausi albergai – valstybiniai ar religiniai. Į juos įleidžia tik su piligrimo pasais, ten neretai duoda tik paklodę ir, norint užsikloti, reikia miegmaišio. Tokių albergų neįmanoma užsakyti iš anksto. Brangesni (50% ar dvigubai) – privatūs albergai, kur dažniau duoda ir užklotą (miegmaišis net žiemą nebebūtinas), neprivalomas ir piligrimo pasas. Apsistojant alberguose kai kurie siūlo turėti ausų kamštukus (knarkimas…) bei tikrinti lovas, ar nėra blakių.

Yra Jokūbo kelyje ir viešbučių, irgi įvairių: nuo kambarių su bendra vonia iki prabangių viešbučių. Neretai privatūs albergai kartu yra ir viešbučiai: turi ir atskirų kambarių. Kambariuose yra visa patalynė. Kai ėjome dviese, kainos skirtumas tarp dviejų lovų privačiuose alberguose ir pigiausių atskirų kambarių buvo labai nedidelis, o miegant vienoje lovoje buvo galima apsikabinti, kas žiemą nešildomose patalpose padėdavo nesušalti. Bet keliaujant vienam lova išeis gerokai pigiau.

“Kur ir ką valgyti?“ Galima įsigyti maisto ir gėrimų parduotuvėse, kai kur – automatuose. Yra ir daug kavinių, restoranų, tiesa, jie gana nepigūs, vyrauja vietinės virtuvės maistas. Populiarios (bet brangokos) „piligrimų vakarienės“ iš kelių patiekalų ir vyno.

Apskritai, daug kas palei Jokūbo kelią, bent jau populiariausias atkarpas, įžūlokai komercializuota. Akis bado visokie šūkiai „Jokūbo kelią būtinai eikite su šia apyranke“, geltonos rodyklės į „Piligrimų banką“, alaus reklamos su piligrimais… Dar pasirodė, kad kai kuriems vietiniams trūksta svetingumo: pavyzdžiui, ne vienas išvijo piligrimus iš kavinės į baisią liūtį, nes atėjo laikas siestai; ne vienoje nakvynės vietoje šildymas būdavo įjungtas tik tol, kol piligrimai rinkdavosi nakvynės vietą – greitai po to, kai visi susimokėdavo, šildymą išjungdavo.

Nors gal toks vietinių požiūris nieko keisto: ne kiekvienam turbūt, patiktų, kad per jo kaimą nusikreiptų nesustojanti „piligrimų-žygeivių upė“. Ten, kur piligrimų mažiau, vietiniai buvo daug malonesni: pakeliui į kelio pradžią vienas viešbučio tarnautojas net pusryčius nupirko.

Beje, viešų tualetų palei Kelią nėra; verta turint progą pasinaudoti albergų ar restoranų tualetais, bet šiaip dažniausiai, kaip ir Viduramžiais, tam tarnauja miškai, pievos ir t.t.

Santiagas, Jokūbo kelio finišas

Daugelis knygų ir filmų apie Jokūbo kelią tiesiog nusikalstamai mažai dėmesio skiria jo finišui – Santiago miestui. Todėl nebuvau pasiruošęs šitokiai didybei! Ne tik Santiago katedros, bet ir visos eilės kitų milžiniškų Viduramžių pastatų: vienuolynų, piligrimų ligoninės, dabar paverstos viešbučiu-muziejumi. Ir apskritai senamiesčio: kai Ispanija liko neutrali per abu pasaulinius karus, ten išliko visi seni pastatai, siauros, pėstiesiems skirtos gatvelės. Yra ten ir pilgrimysčių muziejus.

Net ir nereligingiems verta sudalyvauti katedros mišiose: jos čia irgi ypatingos, jų metu skaitomas sąrašas šalių, iš kur per pastarąsias 24 val. atvyko piligrimai, o per šventines mišias virš maldininkų aštuoni vyrai įsiūbuoja botafumeiro – pasaulyje analogų neturintį milžinišką smilkytuvą.

Santiagui tikrai verta pasilikti bent pora dienų, kad ir tam, kad besiilsėdamas centrinėje Obradoiro aikštšėje stebėtum šimtus kitų piligrimų, kurie ten ateina, visa širdimi džiūgauja, įgyvendinę savo tikslą. Šypsodamiesi kaip gal niekad gyvenime gulasi tiesiog ant aikštės grindinio, ant kuprinės tarsi pagalvės, ekstatiškai žiūrėdami į didingosios katedros bokštus, klausydamiesi jos varpų ir gatvės muzikantų dūdmaišių.

Kad ir koks žavus tas momentas, daugybė nori jį atidėti. Ne vienas kalbintas piligrimas nutarė vakare į Santiagą neiti – paskutinį kartą dar nakvoti pakeliui, vos 5 km iki Santiago, kur ant Monte do Gozo kalno, nuo kurio pirmąkart pamatai Santiago katedros bokštus, įrengtas milžiniškas 1500 lovų albergas ir „turistinis miestelis“.

Šiaip ar taip įeidamas į Santiagą išeini iš to „Camino burbulo“ kuriame gyvenai savaitę, mėnesį ar ilgiau. Nebesi įstrigęs aname keistame pasaulyje iš nesibaigiančių žygių per leisgyvius religingus Viduramžius.

Santiage pasitiko vaivorykštinės vėliavos, „transfeminisčių“ atsišaukimai, o galiausiai, artėjant prie tos vietos, kur šv. Jokūbo kelias įsilieja į Santiago senamiestį, grafitis su kūju ir pjautuvu bei šūkiu „Tourists go home“ – visi „gyvenimo kelionę“ įgyvendinę piligrimai vietos komunistams tėra nepageidaujami turistai… Priešingai konservatyviems Ispanijos kaimams, Santiage kraštutinių kairiųjų – daug. Tiesa, aną komunistinį grafitį kažkas mėgino nutrinti: nežinia, ar todėl, kad mylėtų piligrimus, ar todėl, kiek pelno jie miestui atneša.

Aišku, „išėjimas iš Camino burbulo“ turėjo ir savo pliusų. Kol ėjom Šv. Jokūbo keliu, galėjome jaustis tokie šiek tiek nevykėliai: daugelis ėjo greičiau už mus, kasdien nueidavo ilgesnius atstumus, pradėjo savo žygius iš toliau. O Santiage staiga tapome didvyriais: dauguma ten sutiktų turistų į miestą atvažiavo ar atskrido, žygis Šv. Jokūbo keliu jiems atrodė kaip nepasiekama svajonė – „Abejoju, ar drįsčiau ir pajėgčiau“. Taip ir man atrodė, kai apie Jokūbo kelią išgirdau pirmąsyk… Dabar visi jie, išgirdę, kiek nuėjome, sveikino mus, žavėjosi, tarsi būtume padarę kažkokį eiliniam žmogui sunkiai prieinamą žygdarbį… Jokūbo kelias turi tokią aurą.

Dalis piligrimų Santiage nenori tos auros paleisti. Jie renkasi eiti toliau – ~90 km į Finisterę ar Mušiją, „Pasaulio galą“, Atlanto vandenyno krantą, kur, esą, į savas piligrimines keliones dar iki atsirandant krikščionybei eidavo pagonys, o pagal „naujuosius ritualus“ piligrimai ten sudegina savo smirdinčias kojines ar batus (socialinės reklamos ant šiukšlių konteinerių ragina verčiau patausoti gamtą ir tai išmesti).

Tiems, kas nori pamatyti Finisterę, bet jau turi atgalinius skrydžio bilietus ar yra pernelyg pavargę, pilnas Santiagas siūlymų „vienos dienos ekskursijai autobusu“…

Piligrimai išskrenda namo, bet ne vienas pasižada dar grįžti į Jokūbo kelią. Kai kurie „su visam“: įkurs kokį restoranėlį ar albergą palei kelią ir gyvens tame piligrimų pasaulyje…

Mes į kai kurias Šv. Jokūbo kelio vietas irgi paskui grįžome, tiesa, trumpam ir kitaip – automobiliu. Kaip keista tada buvo kokį “savaitės žygio kelią” nuvažiuoti per valandą… Ech, kaip modernios technologijos “sumažino pasaulį”! Bet eidamas Camino dar gali pajusti koks jis didžiulis kliaujantis tik savom kojom, koks jis milžiniškas atrodė kiekvienam iki automobilių, traukinių, lėktuvų išradimo.

Vietoje pabaigos. Ar Jokūbo kapas tikras?

Prieš pradėdami žygį porai dienų apsistojome butuke šalia Jokūbo kelio. Buvo žavu stebėti tą piligrimų upę, į kurią netrukus turėjome įsilieti ir mes, dalyvauti piligrimų mišiose.

Bet kartu kamavo ir klausimas – kiek tikra visa tai, kuo pagrįstas Camino? Šv. Jokūbo kapas? Nėra jokių įrodymų: atsiskyrėlis Pajus „sekė žvaigždėmis“, rado kažkokias puošnias romėniškas kriptas, ir čia pat nusprendė, kad tai Šv. Jokūbo kapas, vien todėl, kad, kaip teigė legendos, Jokūbas apaštalavo Ispanijoje. Tačiau šios legendos nepagrįstos Biblija, atsirado gerokai vėliau, o Jokūbas nužudytas Izraelyje.

Ilgainiui legendos vis „gražėjo ir gražėjo“. Iš pradžių manyta, kad Jokūbo kūnas buvo parplukdytas iš Izraelio į Ispaniją. Vėliau jau pradėta pasakoti, kad Jokūbo kūnas parskraidintas skraidančiu laivu, kurį dangumi tempė angelai. O kol Jokūbas dar buvo gyvas, jį Ispanijoje aplankė pati Mergelė Marija, atplaukusi į Mušiją akmeniniu laivu…

Tas istorijas greičiausiai kūrė ir „tobulino“ patys piligrimai. Viduramžiais buvo įprasta, kad piligrimai mainais už maistą ar nakvynę pasakodavo visokiems niekad savo kaimo nepalikusiems ūkininkams apie kelionę: ką matė, ką girdėjo, ką sužinojo. Niekas negalėjo nieko patikrinti, tad kodėl neapžavėjus klausytojų kokiom įspūdingom pasakaitėm?

Tačiau nuėjus Camino, tokios mintys dingo. Gal ne tiek svarbu, ar ten Jokūbo kapas, ar kokio šiaip garbingo romėno. Svarbu, ką tas kapas įkvėpė. Valdovai ir architektai čia sukūrė pasaulinės reikšmės šedevrus. Čia pasikeitė ir toliau keičiasi milijonų piligrimų gyvenimai. Žmonės jaučiasi pagiję, atradę gyvenimo prasmę. Visuotinė Kelionė, į kurią panašių pasaulyje nėra…

Kaip pasakytų dažnas šių laikų krikščionis, bažnyčia – tai ne paauksuoti paveikslai ar sarkofagai, tai – žmonės, bendruomenė. Ir kurgi pasaulyje daugiau žmonių kartu darė ką nors tikėjimo vardan, nei Camino de Santiago? Ir čia eina net ne tik Bažnyčia, čia kažkokia sunkiai apibrėžiama žmonijos dalis, kurią kažkaip suvienijo ir tuo pačiu keliu siunčia tas pats vienas vienintelis įvykis, atsitikęs jau prieš daugiau nei 1200 metų – kai atsiskyrėlis pasakė vietiniam vyskupui radęs Šv. Jokūbo kapą.

Kai pagalvoji – argi čia ne stebuklas?

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai