Vakarų Europa – kelionių vadovai

Briuselis galėjo būti tik nedidelės valstybės sostinė su nuostabia centrine aikšte.

Bet 1951 m. miestas paverstas Europos Sąjungos širdimi – ir tai pakeitė jo likimą.

Senų kuklių sublokuotų namelių vietoje iškilo tikri biurokratijos monstrai, o belgiškus simbolius papildė žodžiai, vėliavos, net pastatų miniatiūros iš visų Europos pakampių. Jau pusė briuseliečių – atvykėliai.

Kadangi Europos Sąjunga – didžiausią biurokratinę mašiną ir įtaką valstybėms narėms turinti tarptautinė organizacija visame pasaulyje, “ES sostinė” nėra tik gražus titulas. Briuselis jo dėka tapo ypatingu miestu, kelionė į kurį, turbūt, įdomesnė politikos mėgėjui, nei senosios istorijos fanui.

Europos parlamentas, pastatytas išgriovus istorinių namų rajoną. Vieno istorinio namo fasadas priekyje paliktas kaip pavyzdys ko neliko.

Briuselis – Viduramžių pirklių miestas

Europos sostine Briuselis pasirinktas ne šiaip sau. Jis stovi centre žiedo, kurį sudaro svarbiausi Vakarų Europos didmiesčiai (Londonas, Paryžius, Rūro aglomeracija, Frankfurtas, Amsterdamas). Dėl tokios puikios vietos čia dar nuo Viduramžių klestėjo prekyba, amatai, dailė. Briuselio Centrinė aikštė su aukšta rotuše ir puošniais gildijų rūmų fasadais pasaulyje turi mažai lygių.

Tiesa, didžiausia Briuselio Senamiesčio įžymybė – Sisiojančio berniuko fonatanas (Maneken Pis) – tikriausiai viena labiausiai nuvylusių pasaulio lankytinų vietų. Gal jis ir stebino prieš 300 metų, kai jau vien tai, kad toks nepadorus dalykas puošė miestą, skatino visokių iš kaimų ir miestelių atvykusių pirklių apkalbas. Bet kai šiais laikais kas antras meno kūrinys žengia “šokiravimo keliu”, priežasties ieškoti tos vos 61 cm statulėlės nematau (išskyrus tokią, kad “visi eina jo pažiūrėti”). Visgi, per šimtmečius sukaupto įvaizdžio nenubrauksi, ir Briuselis jį tęsia – 1987 m. netoliese dar pastatė “sisiojančią mergaitę”.

Centrinė Briuselio aikštė su Rotuše (kairėje). Gražiuosius pastatus pastatė Briuselio pirklių gildijos.

Ilgėjantys slegiančių Euroinstitucijų koridoriai

Vienas didžiausių norų pirmą kartą vykstant į Briuselį man, kaip ir tikriausiai dažnam turistui, buvo pamatyti Europos Sąjungos štabus. Visgi, Briuselis – Sąjungos sostinė, o Sąjungai priklauso ir Lietuva: ten dirba mūsų europarlamentarai, eurokomisaras, ir visa galybė brangiai apmokamų padėjėjų, vertėjų, diplomatų ir šiaip biurokratų.

Deja, ES štabai smarkiai nuvylė. Sostinėms būdingos didybės ten nerasta. Viskas statyta XX a. viduryje ir kažkiek primena sovietinius pastatus. Tik masteliai didesni: koridoriai ilgesni, kabinetų ir vienodų langų daugiau, ir žmonių-sraigtelių sukasi didesnės minios, nei Lietuvos ministerijose ar įstaigose prie ministerijų.

Europos komisijos pastatas prie Europos rajono centru esančio Šumano žiedo - vienas gražesnių ir įdomesnių. Dabartinė išvaizda jam suteikta per 824 milijonus eurų kainavusią renovaciją - anksčiau pastato fasadas buvo visiškai neišskirtinis

Dar liūdniau, kad ne vienas tų “Euromonstrų” pastatytas specialiai išgriovus daug delikatesnius ir gražesnius senovinius dviaukščius gyvenamuosius namus, Leopoldo rajoną. O kur dabar stovi Europos komisija (Berlaymont pastatas, 1959 m.), 300 metų gyventojų ir turistų akį džiugindavo gražus vienuolynas.

Slegiančio sovietmečio vaizdus priminė ir visokie ant pastatų iškabinėti lozungai. Kokių tik nesusigalvoja veiklos krypčių tie eurobiurokratai, dėliodami parašus ant ištisų milijonų A4 blankų! Štai viena per pirmąjį apsilankymą Briuselyje plačiai reklamuotų kampanijų buvo nukreipta prieš antibiotikų vartojimą, kita skelbė: “Etiška žurnalistika, kokybiška informacija, tikra demokratija” (kaip tai užtikrins lozungų kabinimas?). Aišku, standartiniai priminimai apie “tautų draugystę” (tiksliau, išvertus vieną naujakalbę į kitą – “tautinę toleranciją”) – daug populiaresni.

Atvirkščiai pakabinta Lietuvos trispalvė tarp kitų ES šalių vėliavų.

“Tolerancijos ir Eurointegracijos dar per mažai” – kažkas sako. Ir atidaromos naujos agentūros, joms samdomi darbuotojai, statomi pastatai, renkami pinigai. Uždarytos jos niekada nebus, nes negi kenksi Europos integracijai? Tai būtų tikra šiuolaikinė šventvagystė! Kyla nauji ir nauji šimtai tūkstančių kvadratinių metrų pastatų. Senieji neparduodami ir negriaunami: augančios biurokratų armijos užtenka ir jiems.

Ir Briuselis netgi nėra vienintelė ES sostinė: ES institucijos pasklidusios po daugybę Europos miestų. Net Europos parlamentas, ir tas be milžiniškų rūmų Briuselyje (Leopoldo rūmai) turi ne mažesnius Strasbūre, Prancūzijoje. Ir parlamentarai už mokesčių mokėtojų pinigus nuolatos keliauja tarp šių dviejų miestų, užuot dirbę viename. Galima įsivaizduoti, kokia būtų reakcija, jei Lietuvos Seimo nariai skraidytų tarp Vilniaus ir Klaipėdos, ir abiejuose miestuose stovėtų po parlamento rūmus. O ES iššvaistomos sumos – tūkstančius kartų didesnės, nei ką kada svajojo išgrobstyti koks nors Lietuvos politikas. Bet tos sumos nerūpi eiliniams europiečiams, nes tai taip toli nuo jų, nes tai jiems nesuprantama, nes tikriausiai nė vienas eilinis žmogus nė nežino, kiek ES ir jos institucijoms tiesiogiai ir netiesiogiai mokesčių sumoka Lietuva. Valstybių, tokių kaip Lietuva, politikams Europos parlamentas – puikiai apmokama ir patogi politinė pensija (jei kada prarastų populiarumą ar susikompromituotų).

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Jame - 350 narių (neskaičiuojant visų padėjėjų, vertėjų, administracinio personalo). Devyni nariai atstovauja Lietuvą. Jau ir apie europarlamentarų darbą Lietuvoje mažai ką išgirsi, o tuo tarpu apie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 'reikalus' žiniasklaida išvis tyli: įrašius jo pavadinimą į Google, vieninteliai šaltiniai - valdžios ir pačios ES tinklapiai su oficiozine informacija. O gi šis komitetas, pasak angliškos Vikipedijos (lietuviškoje straipsnio apie jį nėra) 'kasmet pareiškiantis 170 nuomonių apie ES integraciją', dar laikomas viena svarbiausių ES institucijų. Mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma daugybė dar mažiau svarbių.

O labiausiai kaip Džordžo Orvelo kūrinyje kažkodėl pasijutau, kai suskambus senos Briuselio katedros varpams supratau, kad net jie skambina Europos Sąjungos himną.

Europos simboliai Briuselio rajonuose

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad toliau Briuselio centro yra žavesnių ES simbolių. Vienas tokių – Mini-Europos parkas, kuriame kiekviena ES šalis pasistatydavo po keleto žymiausių savo objektų sumažintas kopijas. Tiesa, naujausioms ES narėms, kaip Lietuvai, neliko vietos – tegalėjo pastatyti po vieną miniatiūrą. Lietuva pasirinko Vilniaus universitetą, o Latvija ir Estija dar menkesnius objektus: Talino pilies bokštą, Rygos laisvės paminklą. Visus tris jungia “Baltijos kelias” iš mažų, jau aplaužytų, žmogeliukų.

Vilniaus universitetas Briuselio mini Europos parke.

Netoli Mini-Europos – Atomiumas, 1958 m. pasaulinei parodai statytas vienas įdomiausių Briuselio pastatų, primenantis atomą.

Tiek centre, tiek priemiesčiuose Briuselis visaip mėgina priminti, kad yra Europos sostinė. Gausu ES šalių vėliavų, frazių jų kalbomis. Ir lietuviškai. Tiesa, neretai viskas daroma tik kad “pasidėti paukščiuką”, pernelyg nesigilinant. Lietuvos vėliavą mačiau pakabintą atvirkščiai. Tariami lietuviški tekstai, atrodo, išversti su “Google Translate”. Štai “Welcome” išversta ne kaip “Sveiki atvykę”, o tiesiog bendratimi: “Pasveikinti”.

Atomiumas.

Didingas ir žiaurus Belgijos Imperijos palikimas

Paradoksalu, tačiau kur kas mažiau svarbios prieškario Belgijos Imperijos laikų pastatai – daug kartų didingesni nei bet kas, kas Briuselyje pastatyta ES vardan.

Tarp jų – milžiniški teismai ant kalno (1883 m.), Karalių rūmai (1904 m.), Jėzaus širdies bazilika atokiau centro (1935 m.), statyta kaip nacionalinė bažnyčia. Belgija tradiciškai – katalikiška šalis, nors ES laikais ir suka į ateizmo pusę.

Briuselio Jėzaus širdies bazilika.

Taip pat – Penkiasdešimtmečio parkas (Parc du Cinquantenaire), įrengtas Belgijos nepriklausomybės jubiliejui (1880 m.) su triumfo arka, senų ginklų ir technikos kupinu Karo muziejumi rytietišku paviljonu. Pastarasis, daugėjant musulmonų imigrantų, paverstas mečete.

Gražūs ir eiliniai to laikmečio Briuselio rajonai, pavyzdžiui, suprojektuoti garsaus architekto Hortos – verta nueiti į paties Hortos namą. Šen bei ten atviras ugniasienes dabina komiksų “kadrai” – juk komiksai laikomi “devintuoju Belgijos menu”.

Eilinė sena Briuselio gatvė.

Belgijos Imperija, beje, nebuvo tokia maža. Iš Briuselio valdyta “Kongo Laisvoji Valstybė” – pusei Europos Sąjungos prilygęs plotas vidurio Afrikoje.

Belgijos Imperija nebuvo ir tokia šviesi, kaip atrodytų pagal didingus jos pastatų mūrus. Valdant karaliui Leopoldui II, “Kongo Laisvojoje Valstybėje” ~1900 m. “išmirė” apie 7 milijonus žmonių – mat kolonijinė valdžia skyrė vietiniams labai sunkius, vergovę priminusius darbus džiunglėse. Kai kuriais vertinimais, Konge gyventojų sumažėjo ketvirčiu, nepaisant milžiniško to meto gimstamumo.

Briuselio karalių rūmai.

Nepaisant to, karaliaus Leopoldo II garbei Briuselyje iki šiol vadinasi gatvė, metro stotis. Dvigubi standartai. Milijonų Vakarų europiečių žudikai – pavyzdžiui, naciai – viešai ir atvirai smerkiami. O mažai balso turinčias kolonijų tautas myriop siuntę “savi” Imperijų eros aristokratai, atrodo, tebešlovinami.

Tuo tarpu patys didžiausi XX a. žudikai – komunistai – nei pakarti, nei paleisti. Stengiasi, stengiasi rytų ir vidurio europiečiai išimti net ES institucijose karts nuo karto pasirodančius kūjus su pjautuvais, bet daugelis belgų kaip nemato čia problemos, taip nemato, ir dažnas Briuselio stulpas komunistiniais simboliais aplipdytas. Juk ne įtakingus vakariečius komunistai žudė, o kažkokius “nevykusius nuskurėlius iš ES pakraščių”… Ir naujajame Europos Sąjungos įkurtame muziejuje – Europos istorijos namuose – nacizmas maišomas su žemėmis kaip absoliutus blogis, o komunizmas – kaip kažkokia “alternatyvi sistema”. Ant vienos sienos – kapitalistinės reklamos – ant priešingos – Sovietų Sąjungos propaganda, tai iliustruojama lyg taiki “idėjų konkurencija”. Bet ir šiaip tame muziejuje daug kas “biurokrtiškai apie nieką” – jei iš anksto Europos istorijos nežinotum, iš tų aprašų ar audiogidų ne ką liktum tesupratęs.

Penkiasdešimtmečio parkas.

Europos Sąjunga – Briuselio dvasia

Briuselis stovi maždaug Belgijos centre. Ties juo susikerta abi šalies kultūros: olandiškoji (flamandiškoji) ir prancūziškoji (valoniškoji). Briuselis jau olandiškoje zonoje, tačiau kalba prancūziškai. “Suprancūzėjo” tuo metu, kai Vilnius sulenkėjo, mat prancūziškai ilgą laiką Europoje kalbėjo elitas. Dalis Belgijos gyventojų daugumą sudarančių flamandų norėtų atsiskirti, tačiau kultūriškai tebedominuojantys prancūzakalbiai jų siekius vadina “kraštutiniais”. Šiuo atžvilgiu pati Belgija primena Europos Sąjungą.

Ir tikriausiai dėl to Briuselis stokoja šarmo. Jis – visų. Flamandų ir valonų, eurobiurokratų ir eurolobistų, galybės imigrantų iš prancūzakalbių Afrikos kolonijų. Taigi, jis ir niekieno.

Komikso kadras ant Briuselio ugniasienės.

Tiesa, Europos Sąjungos dėka, tą “visų, taigi niekieno” frazę galima pasakyti apie vis daugiau ir daugiau Europos, ypač Vakarų, miestų. Ir čia paradoksas: ta pati Europos Sąjunga, kuri daugybę kitų miestų ir šalių suvienodino, Briuseliui, savo sostinei, suteikė ypatingos dvasios. Tokios slegiančios, bet kartu unikalios.

Europos Sąjunga teikia miestui ir didžiulę ekonominę naudą: kiek jame sumažėtų brangių restoranų ar parduotuvių, staiga patraukus visus eurobiurokratus. Gal todėl Briuselis taip įsikibęs laikosi ES. Ir net teko girdėti minčių, kad jei Belgija kada subyrėtų į Flamandiją ir Valoniją, Briuselis neturėtų tekti nė vienai iš šių naujų valstybių. Turėtų likti pavaldus tik Europos Sąjungai.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Salos, jūros bangų atskirtos nuo žemyno, yra tiesiog kitokios – nesvarbu, kuriai šaliai bepriklausytų. Kitokie jų žmonės, kitokia istorija, kitokia atmosfera.

Pietų Europos salos tapo šiltų atostogų rojumi. Bet didžioji milijonų turistų dalis ten nemato daugiau viešbučio, paplūdimio, kurortinių pramogų ir kelių vietinių įdomybių pro autobuso langą.

Paplūdimys Kipre. Jie privilioja daugiausiai keliautojų į pietų salas, tačiau toli gražu nėra vienintelis įdomus dalykas Europos salose. Beje, pietų salose platūs smėlėti paplūdimiai - retenybė, dauguma krantų - uolėti.

Likę Europos salynai nesulaukia net tokio dėmesio, į juos patekti ne taip paprasta.

Dažna sala verta daugiau. Todėl Pietuose mėginu praskleisti vietinius nuo turistų skiriantį šydą, o į Šiaurės salas – žvilgtelti apskritai.

Keturi Europos salų tipai

Iš viso esu buvęs keliolikoje Europos salų. Dažniausias klausimas, kurio apie jas sulaukiu – į kurias verta keliauti, kurios įdomiausios. Vieno atsakymo nėra, mat vienos salos “blizga” beveik amžina saule ir paplūdimiais, kitos – istorinėmis grožybėmis, trečios – gamtos didybe. Be to, skiriasi kainos jose ir galimybės paprastai ten nuvykti.

Vienodi pajūrio viešbučiai ir daugiabučiai, būdingi Viduržemio jūros saloms, tokiuose gyvena dauguma turistų. Tiesa, šioje nuotraukoje nufotografuotieji paprasti tik iš pirmo žvilgsnio: jie stovi Varošoje, Kipro kurorte, kuris apleistas nuo 1974 m. karo, nes tebėra sustingusiame turkų-graikų fronte. Į visa tai galima pažvelgti tik iš toli. Dėl dažnos Europos salos ištisus amžius vyko konfliktai, o ginčas dėl Kipro nesibaigė iki šiol.

Todėl prieš apsisprendžiant kur keliauti verta nuspręsti, ko siekiate, kokį biudžetą skiriate.

Europos salas suskirstyčiau į keturias grupes, kurios tinka skirtingiems turistams. Tai – Atlanto vandenyno salos, Viduržemio jūros salos, Baltijos/Šiaurės jūrų salos bei Poliarinės salos.

Seni pastatai Sardinijos sostinėje Kaljaryje. Europos imperializmo eroje Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno salas valdžiusios didžiosios imperijos ten statė puošnus rūmus ir bažnyčias.

Atlanto vandenyno salos (Makaronezija): atoki šiluma

Europai pavaldžios Atlanto vandenyno salos (Kanarai, Madeira, Azorai) yra toli nuo krantų, todėl klimatas ten – gana švelnus. Vasaros nėra tokios karštos, kaip galėtų atrodyti pažiūrėjus į jų vietą žemėlapyje, o žiemos – nedaug vėsesnės. Kanaruose vidurtinės dienos temperatūros svyruoja nuo +21 sausį iki +28 liepą, Madeiroje – nuo +20 iki +26, Azoruose – nuo +16 iki +25.

Visose šiose salose gyvena ispanų ir portugalų kolonistų, pradėjusių kurtis ~XV a., palikuonys (anksčiau ten vienur niekas negyveno, kitur – vietiniai gyventojai išnaikinti). Jos iki šiol priklauso Ispanijai ir Portugalijai. Taigi, žilos senovės pastatų ten nėra, bet stovi kukliai gražių kelių šimtų metų amžiaus bažnyčių ar rūmų. Pagrindinės grožybės – gamtoje. Kiekvienos salos centre – po ugnikalnį, yra karštųjų versmių.

Kalnuotas Madeiros salos krantas. Toks peizažas dominuoja visose vulkaninėse Makaronezijos salose.

Iki Europos Atlanto vandenyno salų nuo Lietuvos beveik taip pat toli, kaip iki Dubajaus, todėl nuskristi kainuoja brangiai, nors gali pasitaikyti neblogų pasiūlymų “viskas įskaičiuota” tipo kelionėms. Maisto ir nakvynės kainos kiek didesnės nei Lietuvoje.

Esu buvęs Tenerifėje, Gran Kanarijoje, Fuerteventuroje, Lanzarotėje, El Hierro (Kanarai), Madeiroje ir San Migelyje (Azorai). Kanarai ir Madeira pasirodė labiau masinio turizmo kraštai, kur dažniausiai skrendama į milžiniškus viešbučius. Tačiau kiekvienoje saloje gilyn nuo pagrindinių kurortų likę žavių kaimelių, senų pastatų, pastatyta ir naujų objektų turistams vilioti. O Azorai – toks labiau nutolęs kraštas, kur tinka važiuoti pasigerėti atokia gamta.

Bažnyčia Sardinijoje. Daug Pietų Europos salų religingesnės, nei žemynas. Pavyzdžiui Maltoje bažnyčių tankumas - 1 į kvadratinį kilometrą

Viduržemio jūros salos: paplūdimiai ir istorija

Viduržemio jūros salose (Kipras, Malta, Sardinija, Maljorka, Rodas, Kosas, Santorinis…). klimatas irgi karštas, bet turi ryškesnius sezonus (laikas maudynėmis ar kaitinimusi saulutėje trunka pavasarį-rudenį). Pavyzdžiui, Maltoje sausį dienos temperatūros vidurkis – +15, liepą – net +31.

Dauguma didesnių salų didžiuojasi savo istoriniais paminklais. Visų pirma tai – antikiniai graikų ir romėnų miestai. Rytinėje Viduržemio jūros dalyje (ypač Kipre, Rode, Maltoje) dar ir kryžininkų tvirtovės, mat iš ten katalikai organizuodavo kryžiaus žygius siekdami atsiimti Šventąją Žemę. O Sardinija ir Malta dar didžiuojasi seniausiais išlikusiais žemės pastatais, statytais civilizacijos, gyvavusios maždaug 3000-1000 m. pr. Kr.

Nurago - daugiaaukštės priešistorinės Sardinijos tvirtovės - viduje. Tokių ten išlikę ~7000 ir jiems apie 3000 metų.

Į Viduržemio jūros salas nuvykti paprasčiau nei į kitas Europos salas, yra net tiesioginių nebrangių reisų iš Lietuvos. Maisto ir nakvynės kainos kiek didesnės nei Lietuvoje, bet yra išimčių (turkų Kipras, kur tikrai pigu).

Aš esu keliavęs Kipre, Maltoje, Sardinijoje ir Kretoje. Malta – neabejotinai unikaliausia kultūriškai: turi savitą arabiškai-itališką kalbą, kryžininkų pilis ir miestus, priešistorines šventyklas. Kipre yra įdomių Antikos paminklų, cerkvių, bet įdomiausi, turbūt, musulmonų-krikščionių, paskui – graikų-turkų konflikto aidai: mečetėmis virtusios bažnyčios, salą pusiau dalijanti apleista “neutrali zona”. Sardinija ir Kreta – panašios į žemynines Italiją ir Graikiją. Skiria tik senosios kultūros: nuragai Sardinijoje, minai (su garsiųjų Knoso rūmų griuvėsiais) Kretoje.

Kryžininkų įtvirtinimai Maltoje. Šią salą ilgus šimtmečius valdė hospitaljerų ordinas, pavertęs ją neregėta krikščionybės tvirtove.

Baltijos ir Šiaurės jūrų salos: pamirštos žemės

Šiaurės jūros ir Baltijos jūros salos (Alandai, Menas, Džersis, Gersnis, Farerai…). Pernelyg vėsios, kad net vasaromis neskristų “saulės turistai” ir kartu nepakankamai atšiaurios, kad keliautų “poliarinės egzotikos” mėgėjai. Tai – turbūt mažiausiai pažintos ir žinomos Europos salos.

Tikriausiai ne kiekvienas žino, kad Alandai, Menas, Džersis, Gersnis ir Farerai yra atskiros šalys (nors ir ne valstybės), turinčios didelę autonomiją, kai kurios – net savo kalbas. Tačiau tie, kieno nedomina subtilus itin senų, žemynuose jau nunykusių, vietos papročių tyrinėjimas, šiose salose daug įdomaus tikriausiai neras.

Baltijos keltai atplaukia į Mariehamno uostą Alanduose

Ir nukeliauti ten sudėtinga: tiesioginių skrydžių nėra, o ir su persėdimu kainuos brangiai. Galima nebent mėginti kombinuoti skirtingų aviakompanijų skrydžius arba dalį kelio skristi, dalį važiuoti automobiliu ar plaukti laivu (pastaruoju atveju sugaišite daug laiko).

Esu buvęs tik Alanduose. Jie arčiausiai Lietuvos – įmanoma nuvažiuoti per dieną (automobiliu ir keltais). Kaip ir apie kitas Baltijos/Šiaurės salas, apie juos žinių internete ar knygose mažoka – bet jie stebina įdomia nežinomos šalies atmosfera. Taip pat esu buvęs Saremoje, bet ji per arti žemyno, kad esmingiau skirtųsi nuo likusios Estijos.

Poliarinės salos: atšiauri didybė

Iš Europos poliarinių salų (Islandija, Svalbardas, Grenlandija…) apgyvendintos tik pačios didžiausios, ir tai labai retai. Ten klimatas – subarktinis ar arktinis, neauga medžiai, net vasaromis gali snigti. Nuo kaimelio iki kaimelio tenka važiuoti dešimtis ar šimtus kilometrų. Arba skristi – nes didžiojoje dalyje tų žemių keliai nenutiesti (arba yra skirti tik visureigiams / motorogėms). Vidutinė dienos temperatūra Islandijos sostinėje – tarp +2 sausį ir +13 liepą, Svalbardo sostinėje – tarp -13 ir +6.

Vatnajiokulio ledynas Islandijoje.

Gamta labai įspūdinga (stebina ne vien pats atšiaurumas – yra ir įspūdingų ledynų, fjordų, kalnų), o be gamtos žiūrėti nelabai ką yra. Dauguma turistų keliauja vasarą, kuomet saulė nenusileidžia visą ar beveik visą parą, daugiau ir skrydžių. Tačiau žiemomis, kai stoja tamsa, šen bei ten prasklaidoma šiaurės pašvaisčių – atmosfera dar savotiškesnė.

Skrydžio kaina į šias salas, nors ir nemaža, gali nesudaryti liūto dalies kelionės išlaidų, nes tiek pat ar daugiau atsieis itin brangus pragyvenimas vietoje: tiek nakvynė, tiek maistas ar transporto išlaidos.

Svalbardo sostinė Longjyrbienas poliarinėje naktyje.

Esu lankęsis Islandijoje (vasarą) ir Svalbarde (žiemą). Islandija – “ugnies ir ledo žemė” – neabejotinai didžiuojasi vienais gražiausių pasaulio peizažų, su didžiausiais Europos kriokliais, geizeriais, galimybe šiltai mirkti karštosiose versmėse kai lauke ką tik praūžė pūga. Svalbarde paviliojo unikali atmosfera: ten – šiauriausi pasaulyje miesteliai ir kaimai, ir norintiems prie to prisitaikyti vietiniams teko gyvenimo būdą keisti iš esmės.

Žemyninės Europos salos stokoja išskirtinumo

Europoje, aišku, yra daugiau salų. Tarp jų – pačios didžiausios: Didžioji Britanija ir Airija. Tačiau jose tiek daug žmonių, kad jose savijauta – kaip žemyne (Britanijoje – 60 mln., Airijoje – 6 mln.). Ten – vienas darbščiojo pasaulio centrų, o ne “ramus užkampis”, apie kokius čia rašau. Manau, kad ta unikali salų atmosfera išlieka tik jei gyventojų yra iki ~1,5 mln.

Neįtraukiau į šį straipsnį ir tų salų, kurios su žemynine savo šalies dalimi sujungtos tiltais arba greitais keltais. Tarkime, Stokholmo ar Helsinkio miestų salos, Vokietijos Riugenas ar Usedomas, Italijos Sicilija. Mat šios salos tapusios žemyno tęsiniais: vietos gyventojai nuolat (dažnas – kasdien) važinėja į žemyną ir atgal, turistai jas irgi lanko kartu su gretimu žemynu. Todėl ten irgi trūksta tos “salų atmosferos”.

Senovės graikų miestas Kipre. Visą Viduržemio jūrą prieš ~2000 m. valdė graikų-romėnų antikinė civilizacija.

Platesni straipsniai ir žemėlapis su patarimais

Platesni straipsniai apie kai kurias mano aplankytas salas:
Islandija: keturių stichijų šėlsmas
Svalbardas: Šiauriausias žmonijos forpostas
Madeira: visad šlta Europos pabaiga
Malta: Arabų-kryžiuočių sala
Sardinija: ramioji Italijos sala
Alandų salos – pamirštoji Baltijos širdis
Kitokia kelionė į Kiprą
Maljorka – nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo
Kanarų salos: Afrikos klimatas, Europos dvasia
Gran Kanarija: Kanarų salų širdis
Fuerteventura: Kanarų sala-dykuma
Lanzarotė: ugnikalniai ir menas
El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
Tenerifė – Kanarų milžinė

O žemiau – žemėlapis su mano nuomone apie tai, kurias Europos salas iš tų, į kurias keliavau, labiausiai verta lankyti atitinkamai gamtos, istorijos ir tiesiog pasikaitinimo saulutėje mėgėjams.

Europos salos ir jų įdomybės kelionės į vieną jų planavimui

Svalbardas – dažniausias pavadinimas kiekviename sąraše “Šiauriausi pasaulyje”. Šiame vos 2600 gyventojų turinčiame salyne – šiauriausias miestelis, šiauriausias muziejus, šiauriausias viešbutis, aukštoji mokykla, ligoninė, paštas, bankomatas… Ir šiauriausias pasaulyje keleivinis oro uostas – jo dėka Svalbardas yra artimiausia ašigaliui vieta, į kurią dar galima nuvykti be ekspedicijos.

Svalbardas – Norvegijos valda, bet ne Norvegija. Į jį turi teisių 42 valstybės (tarp jų – Lietuva), o rusai net pastatę savo gyvenvietes. Karingiausias pretenzijas į salyną reiškia pati Gamta: už miestelio ribų išeiti leidžiama tik nešinam šautuvu, nes gali užpulti baltieji lokiai.

Tokiuose ekstremaliuose planetos toliuose gyvenimo ritmas visai iškreiptas. Net liepą termometras retai rodo daugiau +7. Keturis vasaros mėnesius saulė nenusileidžia, o žiemomis tiek pat ilgai neaušta. Keliaudamas į Svalbardą pasirenki, ar jį nori pamatyti šviesiai, ar tamsiai.

Poliarinė naktis ir pūga Svalbardo sostinėje Longjyrbiene. Ją sunku nufotografuoti - reikia pajusti

Mes nusprendėme išjausti poliarinę naktį. Kalėdas, kurios čia, amžinojo įšalo žemėje, visuomet snieguotos, bet niekuomet baltos. Ten, kur pustomas snaiges apšviečia reti miestelio žibintai jos – gelsvos, kur žiba vien mėnulio pilnatis – pilkšvos, o kai danguje suplevena šiaurės pašvaistės – stebuklingai spalvotos.

Tuščia, šalta ir tamsi poliarinė naktis

Kituose šiaurės kraštuose poliarinė naktis tik šitaip vadinasi, mat apie vidudienį vis tiek tampa šviesiau. Saulė priartėja prie horizonto, dangus valandai-dviems pravaiskėja – įmanoma net be elektros skaityti. Paskui vėl sutemsta. Bet Svalbardo sostinėje Longjyrbiene gamta šitaip nebeapgaudinėja. Gruodžio pabaigoje ten tamsu nors į akį durk kiaurą parą. Mat miestelis plyti net 78 laipsniai šiaurės platumos. Palyginimui Oslas yra ties 59 laipsniais, Vilnius – ties 54. Svalbardas yra tiek pat šiauriau nuo Lietuvos, kiek Lietuva – šiauriau karštųjų Egipto kurortų.

Lėktuvas gruodžio 26 d. vidurdienį blaškomas vėjo leidžiasi Trumsėje, kur išlaipins daugumą keleivių prieš tęsdamas skrydį į Svalbardą. Trumsėje - irgi poliarinė naktis, bet daug šviesesnė. Nuo Trumsės į Longjyrbieną dar laukia toks atstumas 'gaubliu aukštyn', kaip nuo Krymo iki Vilniaus

Longjyrbiene gyventojų – maždaug 2000. Iš viso Svalbarde – 2600. O salyno plotas – kaip Lietuvos. Dėl rečiausiai gyvenamos šalies statuso jis konkuruoja su Grenlandija. Čia, kaip ir Antarktidoje, išvis gyventų tik mokslininkai – jei ne anglis. Būtent šachtininkams XX a. pradžioje įkurtas Longjyrbienas ir Svalbardo kaimai.

Šiandien Longjyrbieno kasyklos beveik tuščios – mediniai nebenaudojamo lynų keltuvo stulpai, bakūžės palei aplinkines kalvas virto savotišku praeities paveldu. Darbas persikėlė į Svegruvą. Ji – vos už 44 kilometrų, bet šachtininkai iš sostinės ten skraidinami. Visiškai neapsimoka tiesti kelių krašte, kurį gyventojams padalinus po lygiai kiekvienas gautų po 25 kvadratinius kilometrus(!) žemės.

Lankytojas vienoje keletos viso Svalbardo maitinimo įstaigų

Longjyrbienas – istorinis šachtininkų miestelis

Šiandien Svalbardas vis labiau gręžiasi į turizmą. 1995 m. įkurtas pirmasis viešbutis, 2006 m. renovuotas šiauriausias pasaulio muziejus. Jame – salyno istorija, jo sąsajos su idealistais skandinavų poliariniais tyrinėtojais. Štai švedas S. A. Andrė 1897 m. mėgino iš čia oro balionu kirsdamas šiaurės ašigalį pasiekti Kanadą (žuvo pakeliui). Iki pat 1920 m. Svalbardas oficialiai buvo niekieno žemė – tai paskutinis žmonijos įsisavintas pasaulio kraštas prieš “Didžiųjų užkariavimų” eros saulėlydį.

Užeidamas į viešuosius pastatus privalai nusiauti – ši tradicija liko nuo kasybos dienų, kai visa kas lauke būdavo padengta suodžiais, bet ir neprinešti sniego ji padeda.

Žmogus nusiauna viešbučio prieangyje. Batus palikti ant specialių lentynų tenka ir muziejuje, bažnyčioje, valdžios įstaigose

Kitas vietines keistenybes norvegų valdžia pamažu naikino mėgindama paversti “privačią kasybos gyvenvietę” tiesiog labai atšiauriu miesteliu. Prieš porą dešimtmečių Longjyrbiene visus viešuosius klausimus tvarkė “Didžioji norvegų Špicbergeno anglies kompanija”; muziejuje net galima išvysti jos spausdintų Svalbardo banknotų. Dabar jau valdo renkama valdžia, atsiskaitoma Norvegijos kronomis. Tiesa, alkoholio talonai mums lankantis dar buvo likę.

Šachtų įmonės saviems darbininkams leistos Špicbergeno kronos (Špicbergenas - tai sala, kurioje stovi Longjyrbienas, Svalbardo salyno dalis)

Daugeliui Svalbardą pakelti sunku

Svalbardas yra šiauriausia žemė, turinti nuolatinių gyventojų. Bet retas čia pasilieka nuo mažens iki senatvės. Vidutiniškai norvegai Svalbarde praleidžia šešerius metus, kitataučiai – ketverius. Vos ketvirtis svalbardiečių salyne gyvena dešimtmetį ir daugiau. Ne kiekvienas išvis psichologiškai pakelia buvimą čia: mums pasakojo apie dirbti atvykusią mokytoją, kuri, vos išlipusi iš lėktuvo į naktinę Longjyrbieno pūgą, apsisprendė tuoj pat skristi atgal į Norvegiją.

Teoriškai bet kurios Svalbardo sutarties šalies pilietis gali čia imigruoti be vizos – net egiptietis ar afganas. Realybėje dauguma gyventojų norvegai, keli šimtai – rusai (konkuruodami dėl Arkties jie įkūrė atskiras gyvenvietes – vienoje net stūkso Lenino paminklas). Ir net dažnam jų čia per atšiauru. Tiesa, apie 3% gyventojų atvyko… iš Tailando. Kai žmonių taip mažai, pakanka atsikelti kelioms didelėms giminėms su draugais – ir tautybių statistika keičiasi iš esmės. Beje, sutikome ir lietuvę padavėją.

Svalbarde negimstama ir beveik nemirštama: nėščiosios devintąjį mėnesį praleidžia žemyne, sunkūs ligoniai irgi skraidinami tenai. Jei kas Svalbarde ir išleidžia paskutinį kvapą, jo kūnas vis tiek amžinojo poilsio skraidinamas svetur. Nes baltų kryžių kapinaitės vienos Longjyrbieną supančių kalvų papėdėje neveikia dar nuo 1950 m. – kažkam pasirodė nenormalu laidoti ten, kur lavonai dėl įšalo nepūva.

Vienas iš 44 vienodų Longjyrbieno kapinačių kryžių, apšviestas mano žibintuvėliu. Poliarinę naktį bandydamas įskaityti epitafijas jaučiausi panašiai kaip Bleiro raganos filme. Dauguma palaidotųjų iš 1920 m., kai šachtoje įvyko nelaimė, ir 1918 m., kai siautė ispaniškasis gripas

“Šiauriausias” – tai ištisa atmosfera

Jei nekreipti dėmesio į titulus “Šiauriausias”, Longjyrbiene tradicinių įdomybių mažai. Bažnyčia primena gyvenamąjį namą (jos priemenėje – kavinukė), prekybos centras – kelias parduotuvėles (atgyjančias tik apie vidurdienį), dar yra priemiesčio kasykla, meno galerija.

Tačiau epitetas “šiauriausias” nėra tik žodis. Tai – ištisa atmosfera. Kiekviena tų įstaigų, kiekvienas vietos žmogus visa savo esybe prisitaikę prie Šiaurės.

Svalbardo bažnyčia-kavinė. Šito paties kambario priekyje - suolai, paskui - altorius. Brangus šildymas ir mažas gyventojų skaičius verčia taupyti plotus.

Čia – paskutinis žmonijos forpostas prieš dykas užšalusias arktines jūras, ir gamta neleidžia to pamiršti. Štai klampodamas per gilų šalikelės sniegą nuo vieno pastato prie kito, pakeliui sutikau du šiaurinius elnius (miestelyje!), mėginančius kanopomis pradaužyti įšalą ir rasti ten užsilikusios žolytės. Tarsi Dievas čia būtų sukryžminęs stebuklinę pasaką su tamsia distopija.

Pasiūlymai turistams taip pat paprasti, bet sykiu labai ypatingi. Sėdėjau priemiesčio trobelėje palei židinį, klausantis pasakojimų iš Svalbardo gyvenimo ir skanaujant elnienos sriubos, už medinių durų siaučiant pūgai. Klausiausi paskaitos apie šiaurės pašvaistes, vedama vietinio arktinių mokslų fakulteto studentės (deja, tikros auroros nesiplaikstė ore, nors Svalbardas – viena geriausių vietų jas pamatyti). Kitomis dienomis buvo siūloma pasivažinėti motorogėmis, vikšriniais autobusais, haskių kinkiniais. Kaip ir viskas, pramogos kardinaliai priklauso nuo sezono; žiemomis turistų iš viso labai mažai.

Šiauriniai elniai - vieni vos keturių Svalbarde gyvenančių žinduolių rūšių. Dar yra poliarinės lapės, pelėnai ir baltieji lokiai. Pastarieji gali pulti žmones, jais gąsdina net kelio ženklai. O elniai į mane nekreipė jokio dėmesio.

Svalbardo speigas saugo viso pasaulio augalų rūšis

Visgi viena Svalbardo vieta yra pasaulinės reikšmės. Ji aprašyta knygoje “100 vietų, kurių niekada neaplankysite”. Taigi, prašalaitis mato tik mistiškas žaliai švytinčias duris į kalną. Viduje – viso pasaulio sėklų saugykla. Jei kokia nelaimė ar liga sunaikintų ištisą augalų rūšį, pakaktų vėl pasodinti jos pavyzdžius iš Svalbardo saugyklos (amžinojo įšalo dėka čia jie šimtmečius ar net tūkstantmečius išliks nesugedę). Nuo 2006 m. jau sukaupta 4000 rūšių ir jų vis daugėja (mums lankantis 2008 m. buvo 187 000 sėklų pavyzdžių, dabar – beveik milijonas). Beje, įkurti šią saugyklą svariai padėjo Bilo Geitso labdara.

Svalbardas turi privalumų ir žmonėms. Vienas jų – saugumas. Longjyrbieniečiai nerakina nei namų, nei automobilių. Kur gi važiuotum nusivaręs kaimyno mašiną? Gal kils klausimas “Kam apskritai automobilis, jei juo niekad nenuvažiuosi daugiau ~7 kilometrų nuo namų, o miestelyje atstumai ne didesni 2 km” – bet net pusė šeimų automobilius turi. Tiesa, motorogių Longjyrbiene išvis beveik tiek pat, kiek žmonių.

Taip pat Svalbarde nereikia mokėti milžiniškų Norvegijos valstybinių mokesčių – tiesa, tai vos kompensuoja antkainius dėl atokumo: prekių kainos – vis viena norvegiškai didžiulės. Turistams dar viena kliūtis – reti skrydžiai. Kai kuriomis savaitės dienomis žiemą joks reisas išvis nenumatytas, o kitomis oro uoste leidžiasi tik vienas SAS (iš Trumsės) ar Norwegian (iš Oslo) lėktuvas. Galima tik įsivaizduoti, kokie izoliuoti tada jaučiasi vietiniai.

Svalbardo meno galerija-inkubatorius vienoje Longjyrbieno gatvių. Keistos vietos menininkus visad traukia - jie čia ir dirba, ir eksponuoja kūrinius

Beje, tiems, kurie apsisprendė likti Svalbarde, pats klimatas visai priimtinas: keista buvo matyti, kad vietinis restoranas turi ir… užsnigtus staliukus lauke. Taip, viduržiemis. Bet viduržiemis Longjyrbiene nėra toks tragiškai šaltas, kaip atrodytų pažiūrėjus į žemėlapį. Termometrų stulpeliai krenta iki beveik pastovaus -18, o visų laikų šalčio rekordas – nedaug baisesnis, nei Lietuvoje (-46, o pas mus -40). Viską lemia jūrinis klimatas ir šiltoji Golfo srovė. Jeigu ne ji, turbūt net didžiausi anglies telkiniai nebūtų verti brangiai ištveriamos žvarbos. Juk pietų pusrutulyje, kur šių klimato veiksnių nėra, būtent 78 platumoje užfiksuotas pasaulinis šalčio rekordas: -89 (vidutiniškai ten vasaromis būna -37, žiemomis -67).

Kalėdoms papuošta apie 12 val. dienos atgijusi centrinė Longjyrbieno gatvė

Viena ypatingiausių pasaulio vietų

Po kelių dienų Svalbarde lipome atgal į lėktuvą. Virš pakilimo tako vėjas kone horizontaliai pūtė geliančiai šaltas snaiges. Toks šalto pragaro vaizdas.

Jis įsirėžė į atmintį ilgam. Kaip ir prabudimai rytais spartietiškoje dviaukštėje viešbučio lovoje, kai tik laikrodžio rodyklė ir retsykiais prabirbiančios motorogės liudydavo “išaušus” naują dieną. Ir suvokimas, kad nei tądien, nei rytoj kitaip nebus. O vietiniams tai ne “tamsos dienos”, tačiau “tamsos mėnesiai”.

Paveikslai meno galerijoje ir vaizdo įrašai muziejuje - tik tokie būdai išvysti Svalbardą dienos metu, jei atskrendi viduržiemį.

Saulę išvydome dar negreitai – ir į Oslą, ir Rygą atskridome naktį. Kai kitą rytą, jau Vilniuje, pamačiau už lango šviesą, buvo net keista. Longjyrbieniečiai saulę išvydo tik kitų metų kovo pradžioje. Neabejotinai Svalbardas viena ypatingiausių aplankytų vietų – ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Malta tėra taškelis Viduržemio jūroje. Nei plotu, nei gyventojais ji neprilygsta net… Vilniaus miestui. Regint Maltos vardą ilguose “viskas įskaičiuota” kelionių kataloguose lengva įsivaizduoti, kad be geltono smėliuko, ryškios saulės ir žydros jūros ten nieko daugiau nėra.

Ilgasis savaitgalis Maltoje leido įsitikinti, kad stereotipas klaidingas. Salelė tiesiog sprogsta nuo ženklų, koks svarbus Centras kadaise ji buvo. Maltos priešistorinės šventyklos – seniausi žemės pastatai, amžiumi toli pralenkę Egipto piramides. Kryžininkų tvirtovės ir miesteliai mena jų klestėjimo šimtmečius arabams atsiėmus Šventąją Žemę. Gilios Antrojo pasaulinio karo katakombos – mažytės ir strategiškai svarbios Maltos taip ir nepalaužė Musolinio bombonešiai.

Uolėtas Maltos krantas ir 1637 m. kryžininkų bokštas.

Valeta – kryžininkų miestas-tvirtovė

Maltos sostinė Valeta – ne miestas, o rajonas, kurio masyvūs barokiniai pastatai padengę įtvirtintą kyšulį. Bet jo istorinės svarbos pakanka, kad vadinti miestu. Tai – pirmasis nuo Antikos laikų Europoje miestas, pastatytas “nuo nulio”. Gatvės čia tiesios, skersvėjų vėsinamos, tolumoje nuolat boluoja jūra. Nuo kitų rajonų skiria aukšta siena – visa Malta perpildyta rusvais senais įtvirtinimais, o Valeta atrodo it iš jūros kyšanti tvirtovė. Centre – Ordino Didžiojo magistro (faktiškai – salos karaliaus) rūmai ir puošni Šv. Jono kokatedra. Jos grindys ištisai nuklotos riterių antkapinėmis plokštėmis – tų pačių, kurie pastatė Valetą ir įsteigė Maltą kaip atskirą šalį. Juos mena ir aštuoni barokiniai rūmai (auberge), kiekvieni kurių tarnaudavo kaip atskiros tautybės (gimtosios kalbos) riterių bazė – juk Kryžiaus nešėjai iš visos Europos čia suplaukdavo. Tautybės turėjo ir nuosavas koplyčias.

Kalėdoms papuošti italų riterių rūmai Valetoje. Italų riterių vadas tradiciškai visad buvo ir Ordino laivyno admirolas.

Katedros ir rūmai yra kiekviename Europos didmiestyje, bet prabangi požeminė Viduramžių ligoninė – kažkas visiškai unikalaus. Riterių ordinas, kurį musulmonai atvijo iki Maltos, buvo hospitaljerai – prieš tapdami kariais jie rūpindavosi į Jeruzalę keliavusių piligrimų sveikata. Maltoje piligrimų nebuvo, bet prestižo reikalas jiems ir naujojoje bazėje įrengti savo “broliams riteriams” ligoninę – puikesnę už visas kitas.

Čia gydydavęsi riteriai turėjo ir tualetus, ir kiemelį pasivaikščiot. Šiandien ligoninė – konferencijų centras.

Į ligoninės bilieto kainą įėjo filmo apie Maltą “Malta Experience” peržiūra specialiame kino teatre. Tokia pramoga ten labai populiari: daug miestelių turi savo “turistinį kiną”. Nors apie Maltą jau daug žinojau, gerai paruoštas filmas sudomino.

Hospitaljerams Malta turėjo priminti Palestiną: maltiečiai kalba arabiškai. Tik istorija juos pavertė krikščionimis, o iš paskos žengė lotynų raštas, šimtai itališkų žodžių. Bet krikščioniškų tradicijų maltiečiai laikosi su musulmonišku uolumu. Bažnyčių čia 356 (viena į kvadratinį kilometrą, arba viena 1168 gyventojams). Tik neseniai įteisintos skyrybos. Kultūriškai Malta – irgi sala tarp Europos ir Šiaurės Afrikos.

Eilinė tiesi Valetos gatvė.

Europos pakraščiuose kadaise buvo daug kryžininkų šalių (ir Lietuvą dvi tokios – kryžiuočių ir kalavijuočių – puldinėjo), bet tik vienintelę Maltą riteriai išlaikė šitaip ilgai – iki pat 1798 m.

Vienintelis Maltos didmiestis

Už storos Valetos sienos driekiasi Floriana – gražus XIX a. “Naujamiestis” – o toliau kiti rajonai, kiekvienas vadinamas miestu. Iš tikro jau labai seniai jie susijungė į vieną didmiestį, daugiau nei pusės maltiečių namus.

Žymiausi rajonai-miestai plyti anapus įlankos: Isla, Birgu / Vitoriosa ir Kalkara. Čia buvo hospitaljerų štabas iki jie užsakė statyti Valetą. Čia gatvės susivijusios, pilnos šimtamečių bažnyčių ir skulptūrų. Jų niekas negriovė: nors hospitaljerus ištrėmė Napoleonas (iš valstybės jie tapo labdaringu Maltos ordinu), paskui salą valdė britai, jie visi buvo vakarų krikščionys ir nė nemanė naikinti paveldo, kaip rusai/sovietai pas mus. Maltiečiai net rimtai svarstė tapimą tokia pat Britanijos dalimi, kaip Anglija ar Škotija. Pasirinko nepriklausomybę, bet anglų kalba liko viena oficialių. Tai masina britų pensininkus ir ofšorinių kompanijų šeimininkus.

Vaizdas į Valetą iš Vitoriosos. Vitoriosos forte dešinėje nuo 1991 m. susitaręs su Maltos valdžia vėl bazuojasi Maltos ordinas. Tiesa, jokių politinių galių nebeturi.

Šiauriau pilna modernesnių rajonų su didžiuliais viešbučiais, o pačiame gale – Pačevilis, pagarsėjęs striptizo klubais. Vakarėjant ėjau jo gatvė; siautė būsimi jaunikiai ir nuotakos, o iš daugiaaukščio viešbučio rūsio aidėjo nešvankūs angliški riksmai.

Kokia mažytė yra Malta supratau skaitydamas vietinį anglišką dienraštį. Iš ministro žurnalistas ėmė interviu apie… vienos Didmiesčio gatvės remonto aplinkiniams gyventojams keliamus trukdžius. Kai salos plotis 10 kilometrų, kiekviena vietinė problema yra ir nacionalinė.

Smėlis ir jūra

Dauguma Maltos turistų Valetą aplanko tik per vienadienę ekskursiją. Jų tikslas – žydra jūra ir saulė. Lapkritį, kai keliavome mes, tam “juodas” nesezonas ir kainos juokingos. Erdvus dvivietis viešbučio kambarys ant jūros kranto teatsiėjo 50 Lt į dieną. Balkonas atsivėrė į Šv. Pauliaus įlanką, kurioje, kaip spėjama, sudužo į Europą plaukusio Apaštalo laivas (tai aprašyta Biblijos Apaštalų darbų knygoje).

Šv. Pauliaus įlanka, vienas Maltos kurortų.

Bet ir maži pajūrio kaimeliai iš dviaukščių privačių namelių turi savo paslapčių. Po Melieha užsukau į katakombų tunelius. Čia slėpdavosi maltiečiai per Antrąjį pasaulinį karą, kai šią britų koloniją iš paskutiniųjų puolė Musolinis. Neužėmė. Gal net ir karas būtų kitaip pasisukęs, jei ne ši Sąjungininkų salelė vidury vokiečių ir italų jau valdyto Viduržemio.

Šv. Pauliaus įlankoje stovi ir galingas rusvas mūrinis bokštas. Tokiais kryžininkai XVII a. apjuosė visą salą – kad matytų, ar neartėja turkų laivynas, o šiam priplaukus – pašaudytų bei dūmais perduotų žinią apie puolimą į Valetą. Ordino gynyba nebuvo juokas: 1565 m. per didžiąją apgultį 9 000 kryžininkų atlaikė 40 000 turkų. Apie tą mūšį, sunaikinusį turkų nenugalimumo iliuziją ir pakeitusį Europos istoriją, anuomet visas žemynas kalbėdavo net labiau, nei šiandien apie Antrąjį pasaulinį karą. Ir po 200 metų prancūzų filosofas Volteras rašė: “Nieko nėra garsesnio už Maltos apgultį”.

Pilaitė netoli kranto.

Pietinėje Maltos pakrantėje gražios uolos ir Mėlynoji grota, kur plaukėme valtele. Gražus ramus vakaras. Maltos gamtos masteliai nėra superdidingi, bet smagiai išvykai grota tinka.

Malta – tai dar ne visa Malta. Skamba keistai? Gal, bet iš tikro Maltos sala yra tik 78% valstybės. Antroji sala – Gozas; ten kėlėmės keltu. Būtent jo vakarinė pakrantė turbūt gražiausia Maltoje – ar bent taip atrodė nuo gelsvų uolų stebint iš lėto artėjančią audrą.

Audra artėja į Gozą.

Senosios Maltos šventyklos

Maltos civilizacija amžiumi toli lenkia kryžininkus ir arabus. Galbūt ji lenkia ir Afriką, Europą, Aziją: būtent Maltoje išliko seniausi žemės pastatai. Iš šventyklų – tokių kaip Taršieno Didmiestyje, Agar Čimo pietuose, ar Džgantijos Gozo saloje belikę griuvėsiai. Stori mūrai, tiesa, vis dar aukštesni už žmones; matosi bareljefų, “altorių” liekanos, geometriniai raštai, pusapvaliai kambariai, pagal bažnyčias praminti “apsidėmis”, nors, aišku, dėl tikrų patalpų paskirčių archealogai tegali spėlioti.

Ir nors šventyklų stogų vietose žiojėja skylės, dar galima išvysti, kaip jos atrodė. Mat jų kopiją senovės maltiečiai įrengė po žeme. 1902 m. požeminių vandens cisternų kasėjai turėjo be galo nustebti, kai po gyvenamuoju namu aptiko šitaip puikiai išlikusį daugiatūkstantmetį Hal Saflienio požemį. Čia, manoma, buvo laidojami žmonės – prieš tai supūdžius, kad liktų kaulai. Vieta gležna ir be galo branginama, tad turistų skaičiai griežtai ribojami iki vos 60 per parą: pirkome bilietus internetu prieš mėnesį. Tikrai verta – jei šventyklų griuvėsiai įdomūs todėl, kad labai seni, tai keliaaukštis Hal Saflienio požemis gniaužia kvapą ir pats savaime. Čia žemė išsaugojo viską kaip prieš 5000 metų: nenuskilę aštrūs kampai, ryškūs dažai, siaurėjančios lubos. Niekur kitur pasauly neišvysi tokio gyvo tokios žilos senovės vaizdo.

Deja, požemyje fotografuoti draudžiama, tad čia mažiau įspūdingi Agar Čimo megalitai.

Rusvi Maltos kaimai

Maltos kaimai – mažytės Didmiesčio kopijos. Kaip ir visa Malta jie stokoja spalvų. Išskyrus šventus bažnyčių paveikslus viskas rusva/pilkšva: ir žemė, ir senieji namai, ir net rūmai. Tiesa, dar balkonai ryškūs ir net naujuose namuose meniškai raižyti.

Salos gilumoje stūkso senoji sostinė Mdina (vos 300 gyv.), arabiškai siauromis gatvelėmis be automobilių, į kurias žvelgia tylūs barokiniai ir romaniniai fasadai. Kaip ir ne vienas Maltos miestelis ji įtvirtinta, o nuo aukštų sienų mūrų gali regėti visas salos įžymybes. Tarp jų – Mostos kaimo bažnyčios kupolą, dydžiu pralenkusį Romos panteoną.

Mostos kupolas kyla virš maltietiškai rusvų namų.

Gozo salos sostinei Vitorijai pasisekė daug mažiau: tenykščiai žmonės savo barokinės bažnyčios kupolui pinigų išvis nesurinko, tad nupiešė ant lubų. Aišku, tinkamas efektas susidaro tik žiūrint iš tam tikro taško. Ten dar aplankėme seną kalėjimą, parapijos muziejų, ir, aišku, nuo miesto sienos stebėjome tolius.

Pačios Mdinos bažnyčia – kokatedra. Niekas nedrįso katedros perkelti į Valetą, tad dabar abu miestai dalinasi Vyskupijos centro šlove. Kaip ir Valetoje grindys čia klote nuklotos meniškomis antkapinėmis lentomis.

Meniškos antkapinės lentos – įprasta Maltos bažnyčių grindų danga. Garbiausiose šventovėse jos driekiasi nuo sienos iki sienos, nuo įėjimo iki altoriaus.

Pabaigai

Pažintinės ir poilsinės kelionės dažnai būna atskiros, mat įdomybės nuo atokių kurortų smarkiai nutolusios. O Maltoje galima viską puikiai suderinti, nes nuo bet kurio viešbučių iki visų salyno grožybių – ne daugiau keleto valandų kelio.

P.S. Čia leidau sau dėl istorinės-kalbinės kilmės įvardyti Maltą arabų sala. Tačiau maltiečiai, su kuriais esu bendravęs, nemėgsta būti siejami su Afrika. Konfrontaciją lemia ir didžiulė imigracijos problema: 2004 m. Maltai prisijungus prie ES Valeta tapo artimiausia Afrikai ES sostine. Nuo tada kasmet ~2000 žmonių iš Afrikos nelegaliai ten išsilaipina – palyginus su šalies gyventojų skaičiumi Maltai tenka daugiausiai prieglobsčio prašytojų visoje Europoje.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Maltos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia