Vakarų Europa – kelionių vadovai

Paryžiuje yra viskas, kuo buvo pertekusios Europos Imperijos prieš 100-200 metų. Gausybė didžiulių puošnių pastatų, tiesių bulvarų ir meno šedevrų (turbūt daugiau, nei bet kuriame kitame pasaulio mieste).

Prancūzijai tai buvo didybės amžius, vedęs į “gražiąją epochą”. Prancūzijos Imperija valdė kolonijas daugelyje žemynų, Prancūzija dominavo pasaulio kultūroje – net Rusijos ponai samdė savo vaikams prancūzes aukles.

Paryžiaus vardas amžiams susipynė su ten kūrusių menininkų pavardėmis – ir nors visa tai praeitis, nors šiandienė Prancūzija tėra anos turtingos Imperijos šešėlis, kelionė į Paryžių tebėra dažno turisto svajonė. Kaip nenusivilti išgirtuoju Paryžiumi, ką ten pamatyti labiausiai verta?

Paryžius iš Eifelio bokšto. Puikiai matosi paryžietiška simetrija: pastatai nėra pavieniai objektai, jie sudaro vieną didingą visumą.

Pribloškiamas Paryžiaus gatvių tiesumas

Vienas įspūdingiausių dalykų Paryžiuje – ilgos, plačios ir tiesios gatvės, specialiai nutiestos taip, kad pažvelgęs į tolį gatvės tolumoje išvystum kokį didingą pastatą. Pavyzdžiui, Triumfo arką, skirtą paminėti Napoleono užkariavimams. Ji stovi prie Eliziejaus laukų, garsiausio – bet tikrai ne vienintelio – iš tų Paryžiaus tiesiųjų bulvarų.

Paryžiaus Eliziejaus laukų bulvaras su Triumfo arka tolumoje

Visos plačiosios gatvės apstatytos gražiais ir didingais pastatais. XIX a. juk niekas nestatė “tiesiog daugiabučių”, kiekvienas pastatas projektuotas it savotiški rūmai. Tačiau senamiesčio Paryžiuje ieškotume bergždžiai. Siauros Viduramžių gatvelės atrodė nevertos Prancūzijos Imperijos, taigi prieš 150 metų išgriautos. Architektas Hausmanas jų vietoje pastatė naujus pastatus: aukštesnius, didesnius ir, svarbiausia, puikiai derančius tarpusavy.

Garsiosios Dievo Motinos katedros masteliai gėdos nedarė, tačiau net ji sulaukė “patobulinimų”: jos šonus išpuošė baisios gorgonos, o centre pastatytas papildomas, aukščiausias bokštas. Net Viduramžių didybė XIX a. Prancūzijos valdovams atrodė pernelyg menka…

Triumfo arka. Iš visų pusių surašyti skambiausi Prancūzijos mūšiai

O tikrasis aukso amžius į Paryžių atėjo XIX a. pabaigoje. Prancūzai tą laiką vadina “Gražiąja epocha” (Belle Epoque). Nepaisant Prancūzijos Imperijos dydžio, 43 metus (1871-1914 m.) Paryžiuje nevyko joks karas, jokia revoliucija. Turtėjantys, laisvo laiko įgijantys paryžiečiai pasuko į saviraišką, menus, sukurdami tą gražųjį Paryžiaus veidą ir Paryžiaus legendą. Prancūzų kalba tuo metu buvo pirmoji pagal svarbą pasaulyje (kaip dabar anglų), į prancūzų kultūrą kitataučiai žiūrėjo nusižeminę. Architektai, dailininkai, rašytojai (tarp jų – ne vienas žymus lietuvis) keliavo į Paryžių ieškoti įkvėpimo.

Gražiojoje epochoje Paryžių toliau pildė vienas už kitą gražesni pastatai, tokie kaip Palais Garnier opera (1875 m.), senieji metro stočių įėjimai ar baltoji Šv. širdies bazilika (1914 m.), aplink kurią į Monmartro rajoną ir susikėlė visi menininkai (nuo tada žodis “Monmartras” – menininkų rajono sinonimas visame pasaulyje).

Šv. Širdies bažnyčia ant Monmartro kalvos

Garsiausias Gražiosios epochos kūrinys – Eifelio bokštas (1889 m.), pažymėjęs vieną iš mieste vykusių pasaulinių parodų, kur visos šalys demonstravo savo pasiekimus. Jis tapo aukščiausiu pasaulio statiniu – iki tol pirmavusį Vašingtono monumentą aplenkė beveik dvigubai (300 m ir 178 m) ir karaliavo 42 metus. Pradžioje Eifelio bokštas vertintas kontroversiškai, tačiau tapo svarbiausiu Paryžiaus simboliu: nors ir metalinis, jis grakštus kaip visa Gražioji epocha, ir dovanojo Paryžiui dar vieną “urbanistinę ašį”.

Gražiojoje epochoje, palyginus su šiais laikais, gražu buvo viskas (bent jau išoriškai). Turistai masiškai traukia ir į Perlašezo bei Montparnaso kapines ieškodami ano meto įžymybių kapų (ir džiaugdamiesi puošniais antkapiais). Perlašezas, beje – lankomiausios kapinės pasaulyje.

Paryžiaus Perlašezo kapinių kriptos, daugelį kurių pastatė XIX a. Prancūzijos elitas

O kai kurie užsuka net į Kanalizacijos muziejų. Jo viduje atsidūriau požemyje, palei dvokiančias “upes”. Bet ir čia Paryžius turi kuo pasigirti: kanalizaciją, kartu su miesto perstatymu, projektavo tasai pats Hausmanas, ji tuomet visame pasaulyje neturėjo lygių.

Viename didingų plačių Paryžiaus centro prospektų. Perspektyvoje – Napoleono kolona

Paryžius – meno muziejų sostinė

XIX a. menininkus į Paryžių traukė ir galimybė pasižiūrėti meną. Juk nuotraukos tada tebuvo nebent nespalvotos, filmai neegzistavo išvis – iš senųjų tapybos meistrų mokytis tegalėjai muziejuje.

O koks pasaulio meno muziejus garsesnis už Luvrą? Jis – ir pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Nuvertę karalių revoliucionieriai 1793 m. valdovų rūmus atvėrė “liaudžiai”, leido gėrėtis monarchų sukauptais šedevrais. Vėliau kolekcija plėtėsi ir dabar Luvras – tarsi gyva meno enciklopedija, kur yra kiekvienos meno srovės pavyzdžių nuo neatmenamų laikų iki XVIII a.

Vienas man patikusių paveikslų Luvre

Garsiausias darbas Luvre – tikriausiai Leonardo Da Vinčio “Mona Liza”, tačiau tai – dydžiu gana menka drobė. Geriausia į Luvrą eiti ne pamatyti konkrečių šedevrų, o tiesiog dairytis, džiaugtis – tikėtina, labiausiai sužavės ne tie meno kūriniai, kurie labiausiai išlinksniuoti meno vadovėliuose.

Luvras ilgainiui plėstas, rūmų kieme pastatyta net stiklinė piramidė, dalis patalpų perkelta po žeme. Bet meną Prancūzija kaupia greitai (mat nusigyvenusių aristokratų šeimos priverstos meno kūriniais mokėti paveldėjimo mokesčius) ir Luvre jis ilgainiui vis tiek netilpo. Tad XIX a. menui (impresionizmui ir kt.) pritaikyta Orsi buvusi geležinkelio stotis, o šiuolaikiniam (XX-XXI a.) menui pastatytas supermodernus Pompidu centras, pats panašus į modernaus meno kūrinį.

Paryžiaus Pompidu centras, kurio visos konstrukcijos - anapus išorinių sienų

Prancūzijos karaliai turėjo ir kitus, dar garsesnius rūmus – Versalį vakariniuose priemiesčiuose. Juose neveikia dailės muziejus, tačiau jie patys – didingas parkas, puošnios menės – jam prilygsta. Juk Versalį pastatė “Karalius saulė” Liudvikas XIV a. sakęs “Valstybė – tai aš”: šalies iždo jis tikrai netaupė.

Pagrindiniai muziejai Paryžiuje brangūs (tiesa, jaunimui – nemokami). Tačiau meno šedevrų Prancūzija prikaupė tiek, kad ir mažiau svarbūs meno muziejai ten sprogsta nuo pasaulinio lygio kūrinių, kokių Lietuvoje išvis nerastum. Vienas tokių “atradimų” – Petit Palais muziejus, kurio pagrindinė ekspozicija nemokama visiems.

Petit Palais meno muziejaus vidus. Šie rūmai statyti 1900 m. pasaulinei parodai, vykusiai Paryžiuje ir puošnumu turėjo priblokšti svečius iš viso pasaulio

Visi paryžiečiai – prancūzai?

XX a. viduryje Prancūzijos Imperija subyrėjo. Buvusios kolonijos pasuko savo keliais, tačiau ne viena jų paskendo skurde ir karuose. Tenykščiai žmonės – jau kaip imigrantai – užplūdo Prancūziją. Kai kuriuose rajonuose, būna, apsidairęs neišvystu nė vieno šviesiaodžio.

Tačiau Prancūzija nepripažįsta turinti tautinių mažumų. Prancūzijai visi yra tik prancūzai – tiek afrikiečiai imigrantai, tiek tūkstantmečius Prancūzijoje gyvavusios atskiros baskų ar bretonų tautos. Prancūzams atrodo, kad tai – aukščiausia tolerancijos forma: kiekvienas ten – savas, nėra svetimų. Tačiau tokį požiūrį galima suvokti ir kaip aukščiausio laipsnio diskriminaciją: juk jis nepalieka jokios vietos atskirai mažumų kultūrai. Paryžiuje tikimasi, kad, kaip dera prancūzui, niekas nebus “pernelyg” religingas (mieste draudžiama viešai melstis, į kai kurias įstaigas negali patekti vilkėdamas religiniais rūbais), kad visi kalbės prancūziškai (priešingai Lietuvai, ten nėra tautinių mažumų mokyklų, mažumos neturi teisės į vertėjus teisme ir t.t.).

Turistai fotografuojasi su Eifelio bokštu fone. Smulkioji prekyba turistams po Eifelio bokštu – iš esmės vien iš buvusių kolonijų kilusių žmonių užsiėmimas

Net su turistais dažnas paryžietis “iš principo” nekalba kitomis kalbomis. Juodaodis ledų pardavėjęs, užkalbintas angliškai, puolė niurzgėti: “Tu tai nekalbi afrikietiškai, kodėl aš angliškai turiu kalbėti?”. Tarsi man pačiam gimtoji kalba būtų anglų…

Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad imigrantas persisunkė prancūzišku “kalbiniu šovinizmu”. Tačiau juk visose buvusiose kolonijose prancūzų kalba išlikusi elito ir mokslo kalba. Taigi, atvykėlius iš tų “kolonijų”, kokios jie rasės ar tautybės bebūtų, vienija geras prancūzų kalbos mokėjimas. Jie nuo mažens matė: kiekvienas išsilavinęs žmogus moka prancūziškai. Tarsi XIX a.

Paryžiečiai Gare Du Nord stotyje. Metro ir RER traukiniai – pagrindiniai būdai keliauti po Paryžių. Metro stoja dažniau, taigi, kelionė juo – kiek lėtesnė. Visi važiavimai Paryžiaus centre kainuoja vienodai, o į priemiesčius – priklausomai nuo zonos

Nelinksmi naujieji Paryžiaus rajonai

Kad ir kaip to nenorėtų pripažinti Paryžiaus elitas, skirtumų tarp “senųjų” ir “naujųjų” prancūzų visgi daugiau nei panašumų. Vienas skausmingiausių – polinkis nusikalsti. Dažnas XX a. “modernių vienodų namų” rajonas, statytas “eilinių prancūzų” šeimoms, spėriai pavirto nesaugia imigrantų zona, kurioje etniniai prancūzai gyventi nė nebesvarsto. Vieną iš kartų, kai lankiausi Paryžiuje, kaip tik buvo praūžusios masinės riaušės, kai “Afrikos kilmės prancūzai” kas dieną sudegindavo šimtus automobilių protestuodami prieš “Europos kilmės prancūzų” dominuojamą valdžią ir policiją.

Nors Paryžiaus daugiabučių kompleksai turi prastą reputaciją, kai kuriuos jų (kaip Orgues de Flandre nuotraukoje) architektai mėgino statyti kažkiek išsiskiriančius nuo kitų ir tokie šiandien traukia modernios architektūros mėgėjus

XX a. apskritai nebuvo gailestingas Paryžiui. Paryžius neteko beveik visų užjūrių valdų ir iškrito iš didžiausių pasaulio miestų dešimtuko (net su priemiesčiais dabar tėra 29-as). Jis nebėra netgi didžiausias prancūzakalbis pasaulio miestas – aplenkė buvusios kolonijos Kongo DR sostinė Kinšasa… Daugeliu atžvilgiu Paryžius “važiuoja iš inercijos”. Turistus atvykti įkvepia klasikinė literatūra (“Pamatyti Paryžių ir numirti”) apie tą, senąjį Paryžių. Dažnas nusivilia neradęs, ko tikėjosi – ypač turistai iš Azijos. Atsirado net terminas “Paryžiaus sindromas” apibūdinti tam jų nuovyliui šiandieniu, palyginus su turtingaisiais Azijos didmiesčiais nesaugiu, netvarkingu, nelabai mandagiu Paryžiumi, kur grafičiais išterlioti traukiniai vėluoja, o mašinistai streikuoja. Ir, svarbiausia, kurio senąjį bohemišką miesto veidą vis labiau trina globalizacija.

Mulin Ružo kabaretas, vienas XIX a. gražiosios epochos simbolių

Aišku, XX a. Paryžiuje pastatyta ir kai kas gražaus. Tai – Le Defanso arka (keistas “tuščiaviduris” dangoraižis), Montparnaso bokštas, sudarę naujas urbanistines ašis. Tai – Paryžiaus Disneilendas, netgi tapęs populiariausiu miesto turistiniu objektu. Visgi, pastarasis faktas kaip tik puikiai rodo Paryžiaus sąstingį. Mat Disneilendas tėra gerokai mažesnė Floridos “Disnėjaus pasaulio” kopija. Dangoraižių svetur irgi yra aukštesnių, įspūdingesnių – tiek Azijoje, tiek Amerikoje, tiek kitur Europoje. O paryžiečiai per 130 metų nieko aukštesnio už Eifelio bokštą taip ir nepastatė…

Garsusis Paryžiaus Mulin Ružo kabaretas teberodo šou panašius į tuos, jaudindavusius “Gražiosios epochos” menininkus. Tačiau šių dienų “Cirque du Soleil” stebuklų kontekste tie pasirodymai atrodė pasenę, įdomūs labiau istoriškai…

Ledefanso verslo rajonas su baltąja 'arka'-dangoraižiu

Bet pavadinimų vertė su metais, su kiekvienu paminėjimu literatūroje ir žiniasklaidoje, tik auga ir auga. Jei daugely šalių turtingiausi žmonės – tie, kas valdo “verslus masėms”, tai Paryžiaus milijardieriams didžiausius pinigus suneša madingi prabangos prekių ženklai. Eliziejaus laukuose prie Louis Vuitton parduotuvių eilės būna tarsi prie kokių sovietmečio deficitų. Nuostabaus “Gražiosios epochos” interjero Galeries Lafayette universalinėje parduotuvėje sutikau daugiau kinų, nei prancūzų. Paryžius neturtingesnių šalių elitui pats tapo prekės ženklu. Apsipirkinėti čia – neprilygstamas statuso simbolis.

Eilė prie prabanos prekių parduotuvės Eliziejaus laukuose

XIX a. – Paryžiaus koziris

Jeigu visus šiandieninius paryžiečius perkelti gyventi į kokį kitą miestą esu tikras – tas miestas tikrai neišgarsėtų. Paryžiaus šlovė šiandien – nebe jo žmonėse, kaip prieš 100-200 metų, tačiau iš ano šlovės meto “paveldėtuose” pastatuose, gatvėse, paveiksluose.

To iš Paryžiaus niekas neatims. Ir tai pamatyti – daugiau nei verta. Paryžiaus mūrai – tikras XIX a. Europos imperijos sostinės atvirukas. Jokiame kitame didmiestyje toji epocha neužsifiksavo šitaip puikiai.

Gatvės menininkas Monmartre tapo praeivį

Jei vertinsite Paryžių blaiviai, jis nenuvils. Jis – ne šiandieninio pasaulio centras. Jis pasaulio, egzistavusio užpraeitame amžiuje, širdis. Taip, tos epochos gyvų pėdsakų pėdskaus dar gali atrasti kavinėse ar kabarete.

Bet gal verčiau ieškoti sustingusių jos liekanų: architektūros, dailės. Nes pastatai ir paveikslai, priešingai nei kultūra, tikrai nė kiek nepasikeitė.

Dievo Motinos katedros Viduramžių fasadas

P.S. Kaip Paryžius moka parodyti savo praeities šlovę, geriausiai supratau praleidęs mieste 2024 m. olimpiadą… Vietos, kuriose vyko varžybos, buvo parinktos taip, kad pasukęs galvą į šoną (ar net varžybų fone) matydavau tai Eifelio bokštą (paplūdimio tinklinis), tai Versalio parką (šiuolaikinė penkiakovė), tai obeliską Concorde aikštėje (3×3 krepšinis), tai Luvrą (atidarymas). Turbūt joks kitas pasaulio miestas neturėtų nė pusės tiek pasaulinio garso “fonų”, kad užtektų daugeliui sporto šakų!

Eifelio bokštas Paryžiaus olimpiados paplūdimio tinklinio varžybų fone

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Roma – amžinasis miestas. Čia – ne šiaip sau šūkis turistams.

Kiti miestai klesti laikinai – o paskui keliauja užmarštin, sumenksta iki miestelių. Tik ne Roma. Roma jau virš 2000 m. – vienas pasaulio centrų.

Kiekvienoje Romos gatvėje – nenutrūkstamos istorijos didybė. Greta didingų Romos Imperijos griuvėsių, šventyklų pagonių dievams – gausybė puošnių barokinių bažnyčių, paminklų, fontanų ir Naujųjų laikų monumentų.

Romos Imperija griuvo, bet ne Romos svarba. Imperatorių pakeitė popiežius, vėliau dar prisidėjo Italijos valdžia – bet pasaulio akys ir toliau krypsta į Romą.

Viena centrinių Romos kalvų - Kapitolijaus. Apačioje - romėniškos kolonos, viršuje - jau Viduramžiškas didingas pastatas.

Senovės Roma: žymiausi didūs pastatai

Dar prieš ~2000 metų Roma, manoma, buvo milijoninis miestas. Vienintelis toks pasaulyje. Gyvenimo būdas ten, kiek tik leido technologijos, priminė šiandieninį – žmonės gyveno daugiabučiuose, eidavo į parduotuves, pramogaudavo teatruose ar sporto varžybose.

Prie Romos koliziejaus, kur vykdavo gladiatorių kovos

Kad sutalpintų šitokią žmonių gausybę, Romos pastatai buvo stačiai milžiniški. Tokie milžiniški, kad net laikas bei po plytą juos nešioję neišsilavinę Viduramžių žmonės negebėjo visko sugriauti. Šen bei ten Romoje boluoja ne pavieniai griuvėsiai, tačiau ištisi gerai išsilaikiusių pastatų kompleksai.

Žymiausias tarp didingųjų senovės Romos pastatų – Koliziejus, kur vykdavo gladiatorių kautynės iki mirties (mušdavosi tiek vergai, tiek savanoriai, tiek iš požemių paleidinėti gyvuliai).

Karakalos pirčių kompleksas.

Tačiau Romos Imperijos sportų karalius buvo ne jos, o arklių su vežimais lenktynės. Jų pasižiūrėti į Romos Circus Maximus stadioną susirinkdavo ir po 150 tūkstančių žmonių (daugiau nei į šiuolaikinius stadionus).

Deja, Circus Maximus neišlikęs, tačiau žvelgdamas į ligi šiol tuščią 621 metrų ilgio erdvę, kurioje jis stovėjo, lengvai galėjau pajusti Senovės Romos didybę.

Circus Maximus šonas.

Populiarus laisvalaikis Senovės Romoje – pirtys, kurių didžiausios – Karakalos pirtys. Tai – ištisas miesto kvartalas, kurio pastatuose kadaise veikė įvairių temperatūrų salės, baseinai, juos supo kiemai. Šiandien telikę griuvėsiai, tačiau milžiniškos sienos neleidžia abejoti vietos svarba.

Roma pastatyta ant septynių kalvų. Tarp dviejų pagrindinių kalvų – Palatino ir Kapitoliaus – Forumas, miesto politinė širdis. Ten išlikę daug kadaise svarbių pastatų, šventyklų – ilga “griuvėsių gatvė”, į kurią perkamas bendras bilietas.

Romos forumas.

Kiekvienas Romos kampas alsuoja istorija

Be šių pagrindinių vietų po visą Romą išsibarstę menkesnių griuvėsių. “Menkesnių” tik Romos mastais – bet kuriame kitame mieste tai būtų pagrindinės įžymybės. Cezario ir Augusto forumai (kur vykdavo prekyba), Konstantino ir Tito triumfo arkos (statytos grįžtančioms iš pergalingų mūšių kariuomenėms pagerbti).

Romos centre

Kai kurie Senovės Romos pastatai naudojami (beveik) iki šių laikų – aišku, pakeitus paskirtį. Štai imperatoriaus JHadriano mauzoliejus paverstas Šv. Angelo tvirtove. O Panteonas, visų dievų šventykla, virto katalikiška bažnyčia. Jos pažiba: betoninis kupolas, ilgus šimtmečius buvęs didžiausiu pasaulyje. Diokleciano pirtys irgi tapo bažnyčia, dabar ten veikia ir senovės Romos muziejus, pilnas senovinių statulų, antkapių. Marcelijaus teatro viršuje – Viduramžių gyvenamasis namas.

Antikinis Marcelijaus teatras Viduramžiais perstatytas į tvirtovę, vėliau - kilmingos giminės rezidenciją, dar vėliau - į butus.

Į senovės Romą iš visų pusių vedė gausybė tiesių ir patogių kelių (“visi keliai veda į Romą”), kurių dėka ir galėjo iškilti šis miestas (antraip niekaip nebūtų spėta suvežti pakankamai maisto milijonui gyventojų). Prie vieno jų, Apijaus kelio (Via Appia) pietuose, išlikę didingų turtingų romėnų kapų. Ten – ir kuklios, tačiau milžiniškos krikščioniškos katakombos, kuriose laidoti pirmieji, dar valdžios persekioti, krikščionys.

Romos panteonas

Visgi daugiausiai žmonių ir turto į Romą tuomet atplaukdavo laivais. Tiksliau ne į Romą, o į gretimą Ostijos uostą (Ostia Antica). Dabar jis – vientisas apleistų griuvėsių laukas, kuriame nerasi nė vieno šiuolaikinio pastato. Jeigu pačioje Romoje iš senovės teišlikę didingi visuomeniniai pastatai ir negali pamatyti, kur senovės romėnai gyvendavo, kur jie pirkdavo maistą – tai tuo tarpu Ostijoje tebegali užeiti ir į daugiabučius (insula), ir į parduotuvėles.

Ostija, senovės romėnų uostamiestis.

Romos griuvėsiai saugomi nuo tolesnio nykimo, tačiau ir neatstatinėjami. Ištisoms kartoms jie gražūs, romantiški savaime. Pasaulio kilmingieji net statydavo dirbtinius “Romos griuvėsius” savo rūmų parkuose, o XVIII a. dailininkai, kaip Roberas, savo drobėse “paversdavo” klestinčius jų pačių laikmečio rūmus “romėniškais griuvėsiais”.

Pačioje Romoje griuvėsiai tiesiog įaugę į gyvą miestą. Štai koks senovės Romoje iš Egipto parsivežtas obeliskas aikštėje, štai senovės Romos vartai automobilių žiedo centre, štai romėnų akvedukas kerta šiuolaikinę gatvę (tiksliau – atvirkščiai).

Obeliskas Romoje

Viduramžių Roma – bažnyčių miestas

Romos Imperija 476 m. po Kr. pražuvo. “Ją nukariavo barbarai” – skelbiama istorijos vadovėliuose. Tai nebuvo kažkokia vienkartinė tragedija, o ilgas procesas. Ir tie barbarai buvo ne užkariautojai, o imigrantai: juos Roma priėmė, nevarė, nors, aišku, paskui dėl šito pati smarkiai nukentėjo. Tačiau barbarai miestą ne vien griovė, jie žvelgė į Romą ir kaip į idealą. Patys perėmė didelę dalį romėnų kultūros. Svarbiausia – jie tapo krikščionimis (krikščionybė tuo metu jau buvo romėnų pagrindinė religija).

VIII a. Santa Maria de Cosmedin bazilika Romoje. Nors tie laikai vadinami tamsiaisiais amžiais, Romos imperija ką tik buvo žlugusi, statybos Romoje niekad nebuvo nutrūkusios.

Kadangi Romoje gyveno popiežius, šis miestas Viduramžiais įgijo gal net daugiau įtakos, nei imperijos laikais. Juk į krikščionybę atsivertė ne tik buvusiose romėnų žemėse apsigyvenę barbarai, tačiau ir visos likusios Europos, o vėliau – ir Amerikos, Australijos – tautos.

Tais susiskaldymo ir konfliktų laikais popiežius turėjo daugiau galios, nei dažnas karalius ar imperatorius. Pastarieji keliaudavo Romon audiencijų. Ir remdavo Amžinąjį miestą savo pinigais. Tada pastatyta gausybė bažnyčių – rodos, po vieną kiekvienoje Senamiesčio gatvėje, viena už kitą įspūdingesnės. Daug jų – barokinės, o pirmoji pasaulio barokinė bažyčia – Gesu bažnyčia lietuviams artima ir tuo, kad ten palaidotas kardinolas Radvila, vienas tų įvairiataučių Viduramžių didžiūnų, padariusių religinę karjerą Romoje. Dalyvavau Jėzaus ir Marijos bažnyčios mišiose – jos ten laikomos lotyniškai, ta pačia tvarka, kaip būdavo Viduramžiais (pvz. kunigas kalba nusisukęs nuo žmonių).

Laterano bažnyčia, viena svarbiausių Romoje.

Daug bažnyčių – labai senos, tačiau nuolat perstatinėtos. Mat svarbiausi ten ne mūrai, o jų vieta. Jos stovi ten, kur žuvę ir palaidoti svarbūs katalikų bažnyčios šventieji. Štai Šv. Pauliaus bažnyčia stūkso už miesto, kur po mirties bausmės atvežtas Šv. Pauliaus kūnas (dabartinė statyta 1823 m.). Kitos žymios bažnyčios – Šv. Jono Laterane, Santa Maria Maggiore.

Vatikanas, pasaulio katalikų sostinė

Romos – ir viso katalikų pasaulio – religinė širdis – Vatikanas. Kur gyvena, Urbi et Orbi į miestą ir pasaulį kreipiasi pats popiežius. Šv. Petro bazilika – viena didžiausių pasaulio bažnyčių, statyta 1626 m. ant šv. Petro kapo ir pilna pasaulinio garso religinio meno. Jos prieigose – aikštė, per svarbiausias šventes sklidina piligrimų; jos viršūnėje – kupolas (137 m), į kurį galima įlipti dėl vaizdų.

Šv. Petro bazilika

Dar daugiau pasaulinės reikšmės meno – Vatikano muziejuje kur eksponuojama viskas, kas per tūkstantmečius padovanota Romos katalikų bažnyčiai ar jos nusipirkta. Tačiau bene įspūdingiausi ten – interjerai, ypač Mikelandželo sukurta Siksto koplyčia, kurioje renkami nauji popiežiai. Jei eisite į Vatikano muziejų, pasilikite laiko, mat visas sales būtina pereiti paeiliui, be to, eilės prie bilietų – nemažos.

Šv. Petro aikštė.

Vatikanas oficialiai yra valstybė, tačiau netipinė. Jos plotas – tik 0,44 kv. km, jos piliečiai – bažnyčios darbuotojai ir kunigai (pilietybė nepaveldima, laikina). Į didžiąją dalį Vatikano eiliniam žmogui negalima laisvai užeiti.

Vatikano muziejus Romoje.

Seniau popiežius valdė ne tik Vatikaną, bet ir visą Romą, ir dar aplink. Ir dabino ją ne vien bažnyčiomis. Iš tų laikų – balti puošnūs Trevi fontanai, vieni gražiausių pasaulyje, Navonos aikštės paminklai. Daugiabučiai namai gerokai didesni, nei Viduramžiais buvo įprasta Lietuvoje, ir dažnas jų padabintas kokia Marijos ar šventojo skulptūrėle ant sienų kampo.

Trevi fontanas Romoje, žavintis keliautojus į Romą jau tris šimtus metų.

Šiuolaikinė Roma – Italijos sostinė

XIX a., po Didžiosios prancūzų revoliucijos, katalikų bažnyčios rolė Europoje pamažu ėmė menkti. Tačiau Romos nepribaigė ir tai. Nes kaip tik tuo metu skirtingos regiono šalelės vienijosi į didelę vieningą valstybę – Italiją. Pastaroji vėliau tapo viena galingiausių Europos imperijų. Nuo 1870 m. jos sostinė – Roma.

Norėdami parodyti, kad ir jų tautinė imperija gali sukurti kažką didingo, italai Kapitolijaus kalvą karūnavo Monumentu Viktorui Emanueliui, Italijos karaliui (altoriumi Tėvynei, 1911 m.). Jis primena rūmus, gal parlamentą, bet iš tikro tai labiau skulptūra, nei pastatas.

Altorius tėvynei, dedikuotas Viktorui Emanueliui II.

Italijos sienos plėtėsi, iš Romos valdyta vis daugiau ir daugiau žemių: ~1890 m. užimti Somalis ir Eritrėja, 1912 m. užkariauta Libija, 1918 m. kai kurios Viduržemio jūros salos, 1936 m. – Etiopija, 1939 m. – Albanija. Tarpukariu valdžioje buvęs fašistas Benitas Musolinis įsivaizdavo kuriantis naują Romos Imperiją, daugiausia Rytų Afrikoje.

Jis irgi Romoje paliko savo ženklų – EUR rajoną, kurio širdis – Darbo civilizacijos rūmai, “kvadratinis koliziejus”. Tiesa, stebėdamas jį ir aplinkinius pastatus pamaniau, kad Romos imperija buvo atgimusi nebent Musolinio fantazijose: nors praėjo 2000 metų, technologijos patobulėjo, tų paprastų fašistinių pastatų nė iš tolo negalėjau palyginti su Senovės Romos didybe ir masteliais.

Kvadratinis koliziejus - Darbo civilizacijos rūmai.

Po Antrojo pasaulinio karo Romos padėtis tik blogėjo: Italijos ekonominis centras pasislinko į Milaną, o Italijos sostinė liko savotiškame nuošalyje. Ten nedygo įspūdingi nauji pastatai, nestatyti dangoraižiai. Kita vertus, turistams taip gal tik geriau – naujienos neužgožė senovės. Kartą gyvenome šiek tiek aukštesniame bute ir galėjome matyti visą Romos panoramą – Šv. Petro baziliką, koliziejų, net EUR rajoną – nes neužstojo jokie nauji pastatai. Ir XX amžiaus tragedijos Romos pasigailėjo, mat per pasaulinius karus Roma išvengė bombardavimų (kalbama, kad jokia kariavusi valstybė nenorėjo netyčia užmušti popiežiaus).

Romos panorama be dangoraižių (pirmame plane virš gatvės – romėnų akvedukas)

Amžinojoje Romoje ir kelionės – amžinos

Roma – amžinasis miestas. Tačiau tai, kas dovanojo jam klestėjimą, keitėsi: imperija, krikščionybė, Italija…

Švento Angelo tvirtovė, gynusi Popiežiaus valdas. Ji statyta dar Romos Imperijos kaip imperatoriaus Adriano mauzoliejus

Viena išliko per amžius: kelionės. Imperijos laikų patricijai, religingi pėsti Viduramžių piligrimai, išsilavinę apšvietos amžiaus didikai ir šiuolaikiniai masiniai turistai – visi traukė į Romą.

Kadaise daugeliui tai apskritai būdavo vienintelis užsienio miestas, į kurį per visą gyvenimą išsiruošdavo keliauti.

Karietas pakeitė traukiniai, paskui – lėktuvai. Žmogus dabar gali aplankyti daug daugiau ir nukeliauti toliau. Tačiau neabejoju, kad vienas taškų, kurį verta pamatyti kiekvienam, ir šiandien turėtų būti Roma.

Saulėlydžio pasitikimas nuo Ispanijos laiptų. Turistai čia eina šimtus metų

Kai Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, pirmasis lietuviškas kelionių vadovas parašytas būtent apie Romą. Apie Vakarų pasaulį dar numanėme nedaug, tačiau Romą, Imperiją, popiežių juk žinojo kiekvienas…

Dar po 30 metų nuo išleidimo tą knygelę mačiau pardavinėjamą Romos gatvėse. O ką? Nebūtų sunku po Romą vaikštinėti ir su 100 metų amžiaus knyga apie miestą. Nes į Romą nekeliaujama pažiūrėti, kas naujo. Romoje XXI a. žmones žavi lygiai tas pats, kas žavėjo jų tėvų, senelių, prosenelių, proproproprosenelių kartas.

Teisybės burna, pasak legendos, nukandanti ranką melagiams. Niekniekis šių dienų akimis, bet visi laukia eilėje.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Berlynas kaip joks kitas Europos miestas trykšte trykšta gyvybe, šviesom ir muzika. Čia – Europos jaunimo sostinė, kur susirinkusios visos rasės, tautos ir subkultūros netgi nykiausias ir apleisčiausias gamyklas geba paversti “supersuperinėmis” vakarėlių zonomis…

Tačiau šitas Berlynas gimė ką tik. Buvo daug Berlynų. Visi labai svarbūs. Ir visi staiga išnyko. Bet visų jų didybės liekanos tebeslypi kažkur anapus barų ir kebabinių kėdžių – ir kiekvienas gali jas rasti!

Reichstagas

Buvo Berlynas didinga, puošni Vokietijos Imperijos sostinė su vienais geriausių pasaulio muziejų ir puošniausių pastatų – bet 1918 m. Imperija griuvo. Buvo nacių Berlynas, kurį Hitleris žadėjo paversti pasaulio centru – bet Antrasis pasaulinis karas 1945 m. visą jį sutrynė į griuvėsius. Buvo Padalintasis Berlynas, kai vienoje Sienos pusėje klestėjo demokratija, o kitoje valdė žiaurūs komunistai, aptvėrę savo pusę tarsi kalėjimą: pabėgti per Berlyno sieną buvo mirtina svajonė. 1989 m. siena griuvo ir daugelis berlyniečių savo svajonę įgyvendino – išvažiavo. Miestas tapo nebereikalinga tuščių daugiabučių dykuma… Dabar prisikėlė – eilinį kartą vėl kitoks.

Bet viskas susiję. Jei ne tos spalvingos istorijos nuolaužos, kažin ar visi hipsteriai ir reiveriai Berlyną būtų taip pamilę.

Grafičiai Berlyne netoli išlikusio Berlyno sienos fragmento.

Berlyno centras: imperinis miestas

Gražiausias (įprastine prasme) Berlyne – miesto centras. Tai nėra ankštas “Senamiestis”, kokį mes jį įpratę matyti, mat Berlynas Viduramžiais nebuvo svarbus miestas. Jis išaugo tik Prūsijai vienijant Vokietiją tapęs jos sostine. Ir dauguma didingiausių pastatų centre statyti tokie didingi ir puošnūs, kad būtų verti naujosios imperijos, ketinusios dalintis pasaulį su britais ir prancūzais.

Ne mažiau pribloškia ir monumentai, tokie kaip Brandenburgo vartai (1791 m.), iš tikrųjų niekad nenaudoti miesto gynyboje, ar Pergalės kolona (1873 m., atmenanti Vokietijos vienijimo karus).

Brandenburgo vartai. Kai pastatyti, ties jais rinkti muitai už prekių įvežimą į miestą. Šaltojo karo metais jie tapo vartais tarp Rytų ir Vakarų Berlyno

Vokietijos politinė širdis – Reichstagas (bundestagas). Pusę šimtmečio 1945-1989 m. jis praleido apleistas palei kapitalizmo ir komunizmo frontą, o šiandien, padabintas stikliniu kupolu, vėl glaudžia Vokietijos parlamentą.

XIX a. imperijoms labai buvo svarbus ir eilinių žmonių švietimas. Kad jie suvoktų, kiek jų “narsūs tautiečiai” pasaulio tolybėse “gerų dalykų” atrado. Taigi, Imperija Šprė upės salą Berlyne pavertė Muziejų sala, kurios didinguose pastatuose – viskas nuo tapybos iki tikrų iš Babilono atgabentų miesto vartų.

Prancūzų ir vokiečių bažnyčių beveik identiški kupolai Berlyno centre. XVIII a. daug prancūzų protestantų paliko savo katalikišką šalį išvykdami į protestantišką Vokietiją

Rytų Berlynas – didelis miegamasis rajonas virto dideliu “tūsų” širdimi

1945 m. okupavę Rytų Berlyną sovietai daugelį “imperinių” rajonų išgriovė ir pastatė naują “socialistinį miestą”. Pasidairęs į pastatus Rytų Berlyne pasijauti lyg atsidūręs toli Europos rytuose, kokiame Rusijos užkampyje. Beveik pačiame centre ten – dūlantys miegamieji rajonai iš blokinių daugiabučių. Šen bei ten koks senesnis pastatas – bet irgi nykus, nes buvo projektuotas stovėti kur kiemo užkampy, o dabar, išgriovus viską aplinkui, atsidūręs palei kokį svarbų prospektą…

Sovietiniai daugiabučiai (dabar renovuoti) ir virš šaligatvių besidriekiantys vamzdžiai Berlyne

Dar kokiais 2005 m. tūkstančių butų Rytų Berlyne stovėjo tušti ir niekam nereikalingi – po Vokietijų susijungimo 1989 m. rytų berlyniečiai, vos gavę galimybę, persikėlė gyventi į Vakarų Vokietiją arba bent jau į šiuolaikiškesnius būstus. Negyvenami butai tapo tokiu dideliu Berlyno savivaldybės galvos skausmu, kad net Lietuvos laikraščiai rašydavo apie tą problemą.

Sovietinis rajonas Rytų Berlyne su kino teatru 'Internacionalas'. Gretimas kinas tebesivadina 'Maskva'.

Ech, kaip sunku tuo patikėti šiandien! Iš praždių ištuštėjusį Rytų Berlyną atrado menininkai kuriems trupanti tarybinė pramonė, virš gatvių besidriekiantys vamzdžiai ir be jokių ribojimų paišomi grafičiai atrodė romantiškai įkvėpiantys. Senuose bunkeriuose suskambo alternatyvi muzika, studijas steigė tapytojai ir fotografai, “niekam nereikalinguose cechuose” pradėjo veikti savadarbiai naktiniai klubai. Visokiausių subkultūrų minios traukė to lankyti ir iki šiol Berlyne gal daugiau nei kur kitur Europoje gali išvysti visokių keisčiausių “mama lieptų taip nesirengti” aprangos stilių, tatuiruotes, šukuosenas.

Berlyniečiai viename tankaus U-Bahn ir S-Bahn metro tinklo traukinių

Bet paskui “neformalus” pasekė ir masinė kultūros pramonė, ir visokie startuoliai, ir kietuoliai. Berlynas tapo “cool”, “geil”, “güzel”! Kai Berlyną lankiau 2013 m., dar rašiau – “Rytų Berlyną sunku pamilti”. Sugrįžęs 2022 m. pamilau. Tuščius laukus per tą laiką užpildė modernūs stiklo ir plieno daugiaaukščiai, tuščius šaligatvius net žiemą buvo okupavę viso pasaulio virtuvių restoranų ir trankių barų staliukai, tuščias grafičiais išterliotas sienas papuošė keisčiausių klubų ir renginių reklamos.

Viena daugybės lauko kavinių

Ir net Alexanderplatz, toji sovietų “išprievartauta” Berlyno centrinė aikštė, kur buldozeriais išgriovę visą Vokietijos Imperijos didybę komunistai “prištampavo” vienodų daugiabučių, dabar jau atrodo visai žavi! Ne dėl pastatų – dėl gyvybės. Šitiek žmonių, šitiek gatvės muzikos, šitiek (alternatyvių) madų, šitiek šviesų vakare!

Alexanderplatz aikštė naktį

Butai senuosiuose tarybiniuose daugiabučiuose vėl ištirpo – ir už juos mokama tarsi už prabangos rojų. Ne, jie, net ir renovuoti, atrodo liūdnokai – tikroji prabanga yra gyventi Berlyne, kur “viskas vyksta!”.

Renginių reklamos

Bet, kaip visuomet Berlyne, praeities atmosferos gali paragauti su kaupu. Prospekte, kruis tebesivadina Karlo Markso Alėja. Stalininio stiliaus, pilkais, slegiančiais, tačiau puošniais fasadais. Statyta kaip pagrindinė Rytų Berlyno ir visos komunistinės Rytų Vokietijos arterija. Stovint po jos medžiais hipsterinė Berlyno dabartis atrodo kažkur toli toli…

Karlo Markso gatvė Rytų Berlyne.

Netoli Karlo Markso alėjos – “tamsiausia” Berlyno vieta. Štazi muziejus. Milžiniškas štabas, kuriame veikė ši KGB atitinkanti Rytų Vokietijos spectarnyba. Tik preciziškai sekė ji dar didesnį procentą žmonių, nei KGB Sovietų Sąjungoje. Ir griūvant komunizmui rytų vokiečiai šturmavo Štazi archyvus, ieškodami informacijos apie save. Laimė, vokiečiai tvarkingi, patalpų jie nesugriovė ir iki pat šiol jos – tokios, kokias paliko paskutinis direktorius.

Štazi štabas (dabar muziejus) Rytų Berlyne.

Totalitarinis Berlyno paveldas

Nepaisant to, kad yra viena labiau nuo komunizmo nukentėjusių tautų (sovietai išžudė ~2 mln. vokiečių civilių, išprievartavo šimtus tūkstančių moterų), vokiečiai nekeičia visų gatvių pavadinimų, negriauna sovietinių “pergalės” paminklų. Jų, milžiniškų, yra du – vienas Tirgartene, kitas – Treptoverio parke. Pastarajame neva pastatyta po sarkofagą visoms 16 tuomečių tarybinių respublikų (ir Lietuvos TSR), bet “lietuviškasis” niekuo nesiskiria nuo likusių. Memorialą puošia gausybė Stalino citatų. Net Rusijoje tokių mažai berasi. Viską sutvarkė, suremontavo Vokietijos valdžia. Ir tai viena nedaugelio Berlyno vietų, kur nemačiau jokių grafičių – turbūt valyti dažnai tenka, kai Berlyne šitiek rusų išprievartautų vokiečių moterų palikuonių, šitiek pabėgėlių iš Ukrainos. Naivus aprašas prie paminklo skelbia, kad šiuolaikinė Vokietija, savo lėšomis suremontuodama(!) paminklą, “siekė susitaikymo su Rusija ir kitomis postsovietinėmis tautomis”. Tarsi tos “postsovietinės tautos” džiaugtųsi tuo paminklu, pačios tokius pat pas save seniai nugriovusios…

Treptoverio parko memorialo fragmentas Berlyne

To šaknys – propagandos kampanijoje, kurią ne tik sovietai, bet ir vakarų Sąjungininkai pokariu vykdė Vokietijoje. Ji ne tik išmokė vokiečius nekęsti nacių (denacifikacija) tačiau – o tai kur kas kontroversiškiau – paskatino traktuoti visus Sąjungininkus “išvaduotojais”. O juk tarp Sąjungininkų buvo ne vien demokratiškosios JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija, o ir Sovietų Sąjunga, baisiausias to meto totalitarinis režimas, pražudęs daugiau žmonių, nei visos fašistinės-nacistinės diktatūros kartu paėmus. Tačiau iki pat šiol vokiečiai nesugeba su vienoda atjauta žvelgti į komunizmo ir nacizmo aukas. Iki pat šiol Rytų Berlyne tebėra populiari ir VDR Komunistų partija (tiesa, persivadinusi tiesiog “Linke” – “Kairė”).

Vienas iš Berlyno sovietinių paminklų, 'padabintų' kūjais su pjautuvais.

Jokiame kitame Vakarų Europos mieste neregėjau ir negirdėjau tiek prosovietinių, prorusiškų dalykų, kiek Berlyne. Nuo Rusų muziejaus, kur pasakojama apie “vokiečių pražudytus rusų karius”, bet beveik nieko apie tai, kiek karių ir civilių pražudė rusai. Iki šiuolaikinių Karlo Markso seminarų reklamų su kūjais ir pjautuvais. Tokia mintis Berlyne tiesiog ore tvyro: “Vokiečiai/naciai buvo blogi, rusai/komunistai buvo tik nekaltos vokiečių aukos, ir dabar vokiečiai turi amžinai atgailauti remdami bet kokius jų veiksmus”. Kartais atrodydavo, kad net Minske ar Sankt Peterburge žmonės kritiškiau žiūri į Sovietų Sąjungos rolę, nei Berlyne!

Rusiškas propagandinis menas Berlyne

Na gerai, suprasčiau dar, jei vokiečiai kažkaip atleistų rusams už skriaudas jiems patiems, nes “patys vokiečiai pradėjo karą”. Aišku, ir tai tokia savo seneles ir proseneles niekinanti užmarštis dvelktų absurdu: juk milijonai nužudytų, išžagintų vokiečių buvo civiliai, daug jų nebuvo naciai, su naciais siejo tik bendra tautybė… Bet kai Berlyno muziejuose ir atminimo lentose “negalima” plačiai rašyti net apie kitų nekaltų tautų, kurias Hitleris dalinosi su Stalinu, aukas – jei tik tas aukas nužudė ne vokiečiai, o rusai – tai jau labai “neskanu”. Deja, kuo ilgiau buvau Berlyne, tuo labiau neapleido jausmas, kad kažkokio ruso kario, pakeliui į Berlyną 1944 m. žudžiusio ir plėšusio lietuvius, lenkus ir kitus, gyvybė čia vertinama nesuskaičiuojamą kartų daugiau, nei visų tų aukų gyvybės. Po to, kai bendrakeleivis 2022 m. nuėjo į eilinę kavinę, o vokietis šeimininkas, išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, ėmė pasakoti, kad kare palaiko Rusiją, nes ji vėl kovoja su Vakarų imperializmu, jau ir “neutraliais” Berlyno barais, įkurtais kokių ten meksikiečių imigrantų, darėsi sunku džiaugtis. Aišku, ta “sovietiškiausio Vakarų Europos miesto” atmosfera pritraukė ir daug rusų – jie sudaro ~3% berlyniečių. Vieną iš kartų, kai lankiausi Berlyne, viešbučio darbuotojas rusas, išvydęs lietuvišką pasą, “persijungė” į rusų kalbą ir puolė klausinėti “Kaip tai jūs prastai mokat rusiškai? Taigi Lietuvoje net parlamente visi posėdžiai vyksta rusiškai!”.

Kvietimas į Karlo Markso seminarą

Nors menantieji nacizmą, priešingai nei menantieji komunizmą, jau sparčiai atgula kapuose, ta atmintis iki šiol formuoja Vokietijos politiką. Štai šiandienos Vokietijoje antisemitizmo mažiau nei daugelyje kitų valstybių – tačiau prie visų sinagogų, vis plečiamų žydų muziejų mačiau dieną-naktį budint policininkus. “Sunaikinta įvairovė” – per vieną mano apsilankymų visame Berlyne pasitikdavo tokie nacių laikotarpį atmenantys laikini paminklai.

Nacistinė architektūra, visgi, turi savo gerbėjų – tegul jie ir nesireiškia taip garsiai, kaip įvairaus modernizmo šalininkai. Ji – kažkuo panaši į stalininę, tik, sakyčiau, dar didingesnė, nepaisant to, kad ir paprastesnė. Didybė kuriama masteliais, o ne puošnumu. Tarp jos pavyzdžių – Berlyno olimpinis stadionas, kuriam, tiesa, ruošiantis 2006 m. Pasaulio futbolo čempionatui uždėta moderni “karūna”.

Berlyno Olimpinis stadionas.

“Šventa įvairovė”: naujoji Berlyno ideologija

Šiaip ar taip dabartinėje Vokietijoje įvairovė idealizuojama nepaisant nieko, o bet kokia kritika jai “maišoma su žemėmis” it koks nacizmo atgimimas. Lygiai taip, kaip nacių laikais idealizuota priešingybė – tautinis grynumas, o bet kokia kritika jam maišyta su žemėmis kaip bolševizmas ar kosmopolitizmas… Kaip tada kitataučiai, nepaisant logiškų argumentų, “varyti lauk”, taip dabar, nepaisant logiškų argumentų, milijonais kviečiami iš įvairiausių Afrikos ar Azijos kraštų, teikiant politinį prieglobstį net be realaus pagrindo. Visuomet gaila, kai panašiai įsivyrauja “vienintelis teisingas požiūris”…

Berlyno bare

Bet, kaip ir su sovietiniais simboliais, berlyniečiai, atrodo, visokeriopai siekia “išpirkti kaltę” elgdamiesi priešingai nei ~1940 m. Kad atleistų patys sau – nes likęs pasaulis Berlynui jau seniai atleido…

Taip, totalitariniai režimai “ravėjo” Berlyną nuo jiems nepageidaujamų žmonių ir taip, tai buvo labai žiauru. Bet, kita vertus, galbūt toksai radikalizmas, “neapykanta kaimynui” apskritai galėjo sudygti tik ten, kur buvo tautinė įvairovė? Kad ir kiek multikultūralizmas būtų idealizuojamas šiandienos Vokietijoje – tautiškai margos visuomenės statistiškai daug nestabilesnės, būtent jose kyla dauguma pasaulio konfliktų, pogromų, genocidų ir kitų neapykantos proveržių…

Pokariu, po denacifikacijos, buvo sunku įsivaizduoti, kad Berlyne vėl kada galėtų vykti žudymai tautiniu ar religiniu pagrindu. Tačiau, specialiai užauginus “įvairovę”, tokie išpuoliai ir konfliktai grįžo į realybę (terorizmo pavidalu).

Holokausto memorialas Berlyne, pastatytas 2004 m. suvienijus Berlyną. Šį, didįjį, skirtą žydams, vėliau papildė mažesni, skirti čigonams bei gėjams

Įvairovė pasaulio mastu (skirtingos kultūros skirtingose šalyse) bus visuomet, ir tokia įvairovė yra visokeriopai naudinga, tačiau įvairovė viename mieste, kaip prieškario Berlyne ir kaip šiandienos Berlyne – labai jau problemiškas, nevienareikšmis dalykas. Galbūt siekis, kad visi labai skirtingų kultūrų žmonės visuotinai draugiškai sugyventų kaimynystėje, lygiai taip pat prieštaraujantis žmonijos prigimčiai, kaip ir jau pamirštas Rytų Berlyno valdžios troškimas pastatyti komunizmą? Na, Berlyne, aišku, net tokios minties negalėčiau kelti, kaip ir daugybės kitų… “Ribos” “laisvės mieste” kartais net arčiau, nei daugelyje kitų.

Kaip ten bebūtų, suprantu kodėl ERASMUS studentui toji Berlyno įvairovė tiesiog nuostabiai žavi. Visų šalių maistas! Visų šalių muzika! Visų šalių šokiai! Visų šalių vaikinai ir merginos! Linksmiausiuose rajonuose – už kiekvieno kampo. Kas bus ateity, kitam rajone – ne tiek svarbu. Tada jau gyvensi kitur.

Grafičiai ir lipdukai uždengia Berlyno ženklus

Nugriautoji Siena ir Vakarų Berlynas

Iš garsiausio Berlyno statinio – Berlyno sienos – šiandien telikęs politiniais grafičiais apipaišytas fragmentas Rytų pusės galerija. Griūvant komunizmui 1989 m. žmonės entuziastingai išgriovė tą nekenčiamą statinį. Juk net 139 žuvo, mėgindami pabėgti iš komunistiniu kalėjimu tapusios Rytų Vokietijos į laisvesnius Vakarus.

Aišku, Rytų Vokietijos valdžia aiškino priešingai. Neva pas juos buvo rojus, o Vakarų Vokietijoje – kapitalistinis pragaras. Tačiau Berlyno siena (oficialiai: “Antifašistinė siena”) – didžiausias jų melo įrodymas. Mat kol jos nebuvo, žmonės “balsavo kojomis” – tiek daug jų persikėlė iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną, kad Rytų Vokietijai ėmė trūkti darbininkų. Štai tada 1961 m. per savaitę tarybiniai kariai ir pastatė tą 155 km ilgio betoninę sieną, “uždarydami kalėjimą”. Net metro linijas perkasė, “pernelyg arti sienos” stovėjusių namų langus užmūrijo (juk kai kas bandydavo šokti per Sieną pro juos).

Berlyno sienos fragmentas Bernauerio gatvėje. Pati siena - tik dalis visos konstrukcijos, kurią sudarė ir atviri plotai, skirti šaudyti į emigrantus

Vakarų Berlynas tapo kapitalizmo sala, iš visų pusių apsupta (ir aptverta) komunizmo jūros. Jam išsilaikyti padėjo tik amerikiečių suorganizuotas “oro tiltas” – būtiniausių dalykų skraidinimas. Tokiomis sąlygomis miestas negalėjo normaliai gyvuoti ir Vakarų Vokietija sava sostine paskelbė Boną. Daug Vakarų Berlyno pastatų palei naująją sieną riogsojo nenaudojami, įskaitant Reichstagą. Dabar dauguma jų suremontuoti, o tuščios, sovietų išgriautos erdvės užstatytos šiuolaikiškai: nuo modernių Potsdamo aikštės dangoraižių iki Holokausto memorialo.

Modernus pastatas 'Sony Center' Potsdamo aikštėje.

Vietomis išgriautų erdvių dar likę, o atminimo lentos primena, kas ten buvo anksčiau. Štai bažnyčios prie Bernauer gatvės memorialo bokštas išstovėjo iki pat 1985 m., o sovietų kariai iš varpinės mėgdavo žvalgytis į Vakarų pusę. Visgi, galiausiai šventovę jie susprogdino. Dabar toje vietoje – tik menka koplyčia. Bažnyčios nereikia, mat Rytų Vokietijoje, priešingai daugeliui ekskomunistinių šalių, sovietams pavyko išplatinti ateizmą: dauguma žmonių ten – netikintieji.

Garsiausia buvusios sienos vieta – Checkpoint Charlie, arba “Perėjimo punktas C”. Ten, kur kadaise buvo viena keleto vietų, kur, su labai sunkiai gautais leidimais, kai kurie žmonės galėdavo kirsti Rytų/Vakarų sieną – nedidelis muziejus, dar vienos sugriautos bažnyčios metaliniai kontūrai.

Tarp Rytų Berlyno daugiabučių pilna gyventojų sodų

Nors Vakarų Berlyno niekas specialiai negriovė dėl ideologijos, ir jo karas nepasigailėjo. Todėl daug pastatų ten – paprasti, skubiai sumūryti pokariu. Tik šen bei ten pamatai kokią didingą bažnyčią, rūmus ar tiltą. Tik tada supranti, kad iki karo Berlynas tikriausiai grožiu nenusileido Paryžiui. Štai iš Kaizerio Vilhelmo bažnyčios teliko bokštas – užtat koks didelis (113 m), koks puošnus. Jis tapo paminklu senajam Berlynui, vienam įspūdingiausių Europos miestų, teišlikusiam atvirukuose ir bombų kažkaip išvengusiuose fragmentuose. Kaip ir Oberbaumo tiltas, Šarlotenburgo rūmai…

Puošnus prieškarinis Oberbaumo tiltas Berlyne, statytas 1898 m. Vokietijos imperijai esant aukščiausiame taške.

Keistumas – Berlyno privalumas?

Dabar Berlynas – labiau keistas ir gyvas nei gražus. Bet grožis nebėra būtinas, kad miestas trauktų turistus ar “įdomesnėje vietoje” gyventi nusprendusius hipsterius. Žmonės keliauja daug ir gražių miestų Europoje kiekvienas pamato dešimtis. O Berlynas – tik vienas.

Vienas dalykų, pagal kuriuos dar atskirsi Rytų ir Vakarų Berlynus – šviesoforai. Vakarų Berlyne jie kaip visur, o Rytų Berlyne – štai tokie

Vienintelis toks įvairus. Nekalbu apie tautinę įvairovę – jos dabar kupina visa Vakarų Europa. Kalbu apie istorinę įvairovę. Nėra pasaulyje kito miesto, kur dalis senųjų gyventojų būtų praleidę Šaltąjį Karą kapitalizmo pusėje, o dalis – komunizmo. Kur netoli sovietinio paminklo galėtum išvysti modernius korporacijų biurų pastatus – tų pačių metų statybos. Kur pro tas pačias grafičiais išpaišytas sienas vaikščiojo šitiek šnipų ir agentų. Dėl kurio vos nekilo atominis karas. Kuris per 100 metų tris kartus buvo tapęs svarbios valstybės sostine, lėmusia milijonų likimus, ir tris kartus – žlugusiu ar net sugriautu miestu, kurio likimą sprendė svetimi.

Eiliniai gyvenamieji namai ir geležinkelio linija Vakarų Berlyne. Pokariu Vakarų Berlynas atstatytas kiek gražesniais pastatais, nei Rytų Berlynas, tačiau su istorija jį sieja nebent tų pastatų formos, šlaitiniai stogai: jokie papuošimai anuo sunkmečiu neatkurti

Tokios “sūpynės”, aišku, lėmė, kad net šių laikų istorija Berlyne nėra akivaizdi: nauji vėjai juk “nutrina” senuosius. Berlyne tikrai nebeišvysi nė vienos svastikos, o reikšmingiausi pasaulio istorijai miesto pastatai – Kaizerių rūmai, Hitlerio Reicho kanceliarija ar Berlyno siena – pasikeitus politinėms aplinkybėms specialiai nugriauti (tiesa, rūmai, vėl pasikeitus aplinkybėms, 2020 m. iš dalies atstatyti). Todėl tuos, kam maga viską “gauti ant lėkštutės”, Berlynas tikriausiai nuvils. Užtat jeigu patinka ieškoti istorijos giliau pasikapsčius – tai puikus miestas.

Štai tas kalnas miesto šone supiltas iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių – jais užpilta nebaigta statyti milžiniška nacių karių mokykla, o nūnai apleistą bokštą “kalno” viršuje naudojo JAV šnipai. Toifelsbergas, pamažu tapęs alternatyvių barų ir grafičių zona…

Baras prie vakariečių šnipų štabo ant Toifelsbergo

Štai tame didžiuliame pastate veikė Luftvafės ministerija, Hermanas Gėringas iš jo siuntė lėktuvus bombarduoti Londono.

Tokių istorijų gali papasakoti apie žymią dalį Berlyno. Tačiau tik retą jų primena aiškios atminimo lentos.

Šarlotenburgo rūmai Vakarų Berlyne, priešingai daugeliui pastatų, pokariu pilnai suremontuoti.

Na, bet daugeliui Berlyno svečių ir nereikia tų lentų. Jie čia trokšta elektroninės muzikos ir meilės, trumpalaikio šokių šėlsmo. Kiek dar metų gyvuos šitas Berlynas? Koks kitas Berlynas gims vietoj jo? Ar ateities digeriai ieškos niekam nebereikalingo šiuolaikinio meno apleistuose šiuolaikiniuose naktiniuose klubuose panašiai, kaip šių dienų digeriai ieško pamirštų karo, komunizmo ar nacizmo liekanų?

Kitame mieste tokios mintys nekiltų. Bet Berlyne, kai tave visur aplink supa griuvėsiai dalykų, kurie dar neseniai buvo statyti amžiams, netrunki virsti amžinybės skeptiku.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Madeira – viena piečiausių ir šilčiausių žiemomis Europos salų.

Jei pažiūrėti į žemėlapį tai Madeira labiau Afrika nei Europa. Ir geografiškai, ir pagal šiltas žiemas ji artimesnė Marokui, nei Portugalijai, kuriai priklauso. Ir atstumas nuo Lietuvos bei skrydžių kainos – tarsi į Afriką.

Tačiau gyvena Madeiroje portugalai, atsiskaitoma ten eurais ir kultūra – europietiška. Todėl tie, kam tegu ir brangūs, bet gerai apgalvoti pasiūlymai turistams labiau prie širdies, nei derybos rytietiškuose turguose, atostogauja Madeiroje, o ne Maroke.

Aš Madeiroje ne tiek poilsiavau, kiek domėjausi lankytinomis vietomis. Štai ką ten mačiau įdomiausio.

Portugališkas Madeiros kaimas (Fajelis) su bažnytėle prie didžios uolinės pakrantės

Funšalis – kurortas ant vulkano šlaitų

Madeira, kaip ir dauguma Makaronezijos salų – vulkaninė. Ir jos sostinė Funšalis lipa gana stačiai nuo vandenyno į kalną. Aišku, ir tai panaudota turistams – pagridniniam Madeiros pajamų šaltiniui. Į viršų pakilome lynų keliu, žemyn nusileidome toboganais.

Toboganai – savotiškos rogės kurioms nereikia sniego – kadaise buvo tradicija. Galimybė nusileisti greitai nuo kalno, slystant negrįstais keliais. Tačiau dabar keliai asfaltuoti ir “rogės” slysta prasčiau. Todėl turistai (niekas daugiau nebevažinėja) kur nuokalnė mažiau stati tiesiog traukiami dviejų toboganininkų. Iš šalies atrodo keistai – du vyrai virvėmis traukia per miesto gatves roges su turistais.

Toboganininkai laukia turistų

Bet Madeira padarytų daug ką dėl turistų pinigų. Jos dvarai pakeliui į Funšalio kalną virto viešbučiais. Gražieji jų sodai – irgi atviri lankytojams, kaip Monte rūmų tropinis sodas pačioje aukštumoje, Monte rajone.

Lankėmės šventiniu laikotarpiu, ir Funšalis buvo karstyte nukarstytas šviečiančiomis girliandomis kaip tikriausiai joks kitas mano matytas miestas. “Madeiros naujieji metai” – dar viena meškerė turistams iš šaltesnių Europos šalių traukti.

Monte rūmų tropinis sodas

Madeira – viena pirmųjų europiečių kolonijų

Visgi, yra Madeiroje ir nemažai istorijos. Ši sala buvo viena pirmųjų europiečių kolonijų – ją, tada negyvenamą, 1419 m. atrado portugalai. Dar beveik visas amžius iki Amerikos atradimo. Todėl Madeiroje, ypač Funšalio centre – daug senų pastatų, bažnytėlių, dvarelių.

Aišku, Funšalis svarba niekad neprilygo Portugalijos kone begalinėms kolonijoms Amerikoje ir Afrikoje, ir visa ko masteliai čia mažesni. Tačiau ir Madeira nestokojo turtų, o kas buvo nupirkta už dalį tų turtų ir šiandien galima išvysti Sakralinio meno muziejuje, kur – ne pagal salos menkumą brangūs garsių flamandų dailininkų darbai.

Senas pastatas Funšalyje, kuriame veikia sakralinio meno muziejus

Tais laikais Madeira buvo nuolatinė stotelė tarp Portugalijos ir Amerikos – šioje saloje laivai pasikraudavo Madeiros vyno. Iki pardavimo jis būdavo plukdomas per įvairaus klimato juostas ir taip įgydavo ypatingą skonį. Dabar tą “kelionės laivu skonį” mėginama atkurti laikant vyną specialiose statinėse, kurios pašildomos ir atšaldomos.

Uoliniai krantai ir aukšti kalnai

Vienas labiausiai Madeiroje turistus žavinčių dalykų – jos gamta. Madeira šauna į viršų iš vandenyno, todėl ties dažna pakrante bangos plakasi į aukštas olas (vienos gražesnių – rytuose, ties Ponta do Buraco, labai aukštos šiaurinėje pakrantėje). Link salos vidurio – žavūs kalnų peizažai. Aukščiausias taškas – 1861 metrų aukščio Ruivo viršūnė.

Uolėtas Madeiros krantas

Tarp galingų kalnų – kaimai ir gyvenvietės, iš kurių gražiausia pasirodė Žardim Do Mar pakrantėje. Yra ten ir senų apgriuvusių pastatų, bet daug namų – nauji. Madeiroje populiaru turtingųjų šiaurės Europos gyventojams nusipirkti vilą poilsiui ar pensijai. Tiesa, paplūdimių Madeiroje – nedaug, bet įdomių krantų – nors vežimu vežk. Pavyzdžiui, neaukštos uolos, ant kurių viršaus – natūralūs bangų pritaškomi baseinėliai (Puerto Moniz kaimas).

Salos plotas – tik 801 kv. km (kaip du Vilniaus miestai), tačiau dėl vingiuotų kalnų kelių apvažiuoti ją nuomotu automobiliu (su sustojimais) trukdavo ir visą dieną.

Bangų pritaškomi baseinai Puerto Moniz

Ar verta keliauti į Madeirą?

Visgi, pasaulio stebuklų Madeiroje nėra, o aukštos pakrantės uolos, kalvos ar žydra jūra, nors ir stebina prie lygumų pratusią lietuvio akį, pasaulyje nėra retas dalykas – panašią gamtą galima pamatyti daug kur Pietų Europoje.

Todėl, jeigu tikitės pribloškiamų įspūdžių, atostogos Madeiroje – galbūt nėra geriausias sprendimas.

Funšalio, Madeiros sostinės, panorama iš lynų keltuvo

Jei pageidaujate vien šilto klimato su galimybe karts nuo karto užsiimti kažkokia veikla, Madeira būtų logiškas pasirinkimas. Tačiau ir šiuo atveju yra daug Lietuvai artimesnių salų, į kurias galima nuskristi už trečdalį ar penktadalį to, ką sumokėtum už skrydį į Madeirą.

Todėl, nors ir nesigailiu aplankęs Madeirą, rekomenduočiau ten keliauti tik jei pavyksta atrasti labai gerą pasiūlymą arba jei artimesnėse žemėse jums nepatinka kultūra ar (jūsų atostogų metu) klimatas.

Madeiros krantai iš vienos daugybės aukštesnių vietų netoli Funšalio

Madeiros lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis: galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Sardinija nėra tarp vietų, kurios dažnai puikuotųsi Italijos atvirukuose. Ši sala plyti šimtai kilometrų nuo Italijos krantų. Tačiau pigūs skrydžiai iš jos miestų į daugelį Europos šalių leido ją atrasti keliautojams, tarp jų – ir man.

Tai – savotiška Italijos provincija, kur viskas panašu, kaip žemyne, bet smulkiau, paprasčiau: nuo romėnų miestų iki šiuolaikinių. Ne turistinio sezono metu ir keliautojų buvo mažai, nes dauguma čia atvyksta jūros.

Tačiau patys Sardinijos gyventojai labai didžiuojasi savo sala, pusė jų išvis sako, kad tai – ne Italija. Ir sala turi kai ką unikalaus: nuragus, vienus seniausių pasaulio pastatų, ir įspūdingą Kaljario senamiestį, it viena didi tvirtovė rymantį ant kalno.

Sardinijos pakrantė su miesteliu.

Autentiški Sardinijos miestai ir miesteliai

Šiuolaikiniai Sardinijos miesteliai gana proziški, bet gali būti mieli, su senom bažnyčiom, upių krantinėm, picerijom ir itališkais restoranais. Tarp tokių gražiausia pasirodė Bosa, žavus ir Algeras [Alghero]. Sasaris (130 000 gyv.) – antras pagal dydį miestas – jau toks, kurio centro paprastai neapeisi.

Bet įspūdingiausia lankytina vieta – Kaljaris, salos sostinė (155 000 gyv.). Jo XIX a. prospektai pajūryje gražūs, bet juos nustelbia – visom prasmėm – senamiestis ant kalno. Įlipus ten (visgi aukštai) – siauros gatvelės, aikšės, bažnytėlės, ir gražūs vaizdai žemyn.

Bosos pagrindinė istorinė gatvė.

Įdomus Nuoras [Nuoro], garsėjantis ant pastatų ištapytomis freskomis. Kiek pervertinti pasirodė Oristanas ir Karbonija. Abiems gal trūksta jūros pakrantės. Karbonija, beje, garsėja fašistine architektūra – tačiau kad ir kiek Musolinis bandė vaizduoti kuriantis antrąją Romos imperiją, jo užsakyti rajonai ir miesteliai nė iš tolo negalėjo prilygti senovės Romos didybei.

Aplinka – autentiška; Sardinijoje – mažiausiai imigrantų tarp visų Italijos provincijų. Italijoje, būna, afrikiečiai vaikšto būriais, čia tik karts nuo karto kokį sutikdavome.

Juodaodis imigrantas eina pro fašizmo eros pastatus Karbonijoje. Nors Musolinio imperija rytų Afrikoje gyvavo gana trumpai, dažnam buvusių kolonijų Etiopijos, Eritrėjos ar Somalio piliečiui Italija iki šiol - svajonių šalis. Į Sardiniją jų atvyksta gana mažai, o 40% sardiniečių nuomone pati Sardinija yra kolonija, kuri turėtų, kaip kadaise valdos Afrikoje, tapti laisva.

Sardinijos nuragai: priešistorinės daugiaaukštės akmeninės tvirtovės

Unikaliausia Sardinijos kraštovaizdžio pažiba – nuragai. Tai prieš 3000-4000 metų statyti masyvūs pilkų akmenų pastatai. Kiekvienas jų – tai ištisas buvęs kaimas-tvirtovė. Roma dar tebuvo savo kūdikystėje, kai Sardinijos gyventojai žvelgdavo į apylinkes nuo štai tokių dirbtinių kalnų.

Svarbiausia – kai kurie jų išsilaikę tikrai puikiai. Vieni seniausių pasaulio statinių, kuriuos dar vis įdomu pamatyti ne tik archeologui.

Šv. Antano nuragas (Nuraghe Santu Antine)

Galima užeiti į vidų, vaikščioti koridoriais, laipioti iš aukšto į aukštą, užlipti ant siaurų stogų, ant kurių kadaise, tikriausiai, nuragų gynėjai laukdavo priešų. Iš viso nuragų – net 7000, daugiausiai salos šiaurės vakarinėje dalyje – bet dauguma jų labiau apgriuvę. Iš toliau nė neatskirsi, kur kalva, o kur – šitokia priešistorinė tvirtovė.

Įspūdingiausi tarp geriau išsilaikiusiųjų – trikampis Nuraghe Santu Antine (Šv. Antano nuragas), kurio ankšti akmeniniai koridoriai dabar apšviesti, ir keturkampis Nuraghe Barumini (Baruminio nuragas), kur dar įmanoma išvysti, kokie dideli iš tikro būdavo nuragai: akmeninė tvirtovė tebuvo dirbtinio kalno viršus, kurį supo siaurų gatvelių-koridorių tinklas su gyvenamaisiais ir kitokiais kambariais.

Baruminio nuragas (Nuraghe Barumini) žvelgiant nuo jo viršūnės

Sardinijos gamta praryja žmonių kūrinius

Kaip ir daugelyje pietų salų, žaviausia Sardinijos gamtinė vieta – jos krantai. Ypač ten, kur jie aukšti, kur nuo kelio aikštelių gali pažvelgti į jūros tolius. Įspūdingiausias gamtos didybės vaizdas – Buggeru kaimas, per kurio, rodos, tokį menką bangolaužį, ritosi galingos bangos.

Tarose Dievo sutvertą panoramą papildė patys žmonės. Senovės romėnai tame kyšulyje pastatė miestelį, šiandien iš jo teliko gatvių grindinys, sienų liekanos, mažesnės už vaikštinėjančius retus turistus. Romos Imperijos didybės ten nepajutome, tačiau smagiai pasivaikščiojome tuo tūkstančius metų daugybės kartų kartu su pačia gamta kurtu ir nykusiu peizažu. Netoliese – jau šiuolaikinis švyturys.

Taroso romėnų miesto liekanos. Kolonos - atstatytos; be jų išvis būtų sunku čia įsivaizduoti miestą

Ne mažesne gamtos dalimi tapo maždaug 700-1000 metų amžiaus romaninės bažnyčios Logoduro regione). Aplinkiniai kaimai ilgainiui nunyko – nė žymės nelikę, kad kas nors ten gyveno – ir tų bažnyčių lankyti neliko kam. Bet nagingi Viduramžių statybininkai mūrydavo tikrąja to žodžio prasme “amžiams” – ir štai juodos ar rudos senutėlės varpinės, niekam nereikalingos, iki šiol žavi pravažiuojančius keliautojus. Tarp įdomiausių – Santissima Trinità di Saccargia.

Giliau nuo krantų Sardinijos gamtą žmonės buvo pakinkę jos turtų kasimui. Ypač anglių. Visa tai baigėsi – didelių algų ir piktų profsąjungų Europoje nieko kasti nebeapsimoka. Tarp žalių kalvų pietinėje Sardinijoje – apleisti senutėliai šachtininkų namai ir šachtų štabai. Kai ką bandoma pritaikyti turizmui, bet visko tiesiog per daug, ir štai keliaujant kokiu atokiu keliuku prieš akis vis iššoka boluojančios langų kiaurymės. Dar vienos kartos palikimas Sardinijoje virsta gamtos dalimi.

Apleista kasykla pietinėje Sardinijoje.

Ar verta keliauti į Sardiniją?

Sardinija – viena labiau išskirtinių Viduržemio salų. Dėl nuragų, Kaljario senamiesčio.

Nukeliavau į ją tada, kai pigius tiesioginius skrydžius iš Lietuvos ten siūlė “Ryanair”. Manau, kad esant tokiai galimybei ši viena didžiausių Viduržemio salų – tikrai geras pasirinkimas atostogų kelionei.

Logoduro regiono bažnyčia Santissima Trinità di Saccargia. Aplink - tik negyvenami laukai.

Tačiau jeigu tiesioginių pigių skrydžių į Sardiniją iš jūsų gyvenamosios nėra, “kombinuotis” brangesnės ir nepatogesnės kelionės skirtingais lėktuvais tikriausiai neverta. Įdomių salų Pietų Europoje – daug. Nebent jas jau lankėte ir norite kažko naujo, arba labai patinka Italijos kultūra. Arba labai norite pamatyti nuragus.

Sardinijos lankytinų vietų, aprašytų šiame straipsnyje, žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Kai važiavau iš Reikjaviko oro uosto, Islandijos gamta pasirodė nyki. Pilka, vieninteliai augalai – skurdžios žolės. Buvo rugpjūtis, o košė ledinis vėjas. Šalies pavadinimas, reiškiantis “Ledo žemę”, jai puikiai tiko.

Tačiau pirmasis įspūdis buvo klaidingas. Apvažiavęs visą Islandiją tebegaliu vadinti Islandiją “Ledo žeme”. Tačiau ne šiaip sau poliarinio speigo, o virš kaimų tyliai rymančių pribloškiamų ledynų, nuo kurių į lagūnas atskyla aisbergai.

Nuo Vatnajiokudlio ledyno į Jokulsarlon lagūną atskylantys aisbergai

Islandija taip pat ir Ugnies šalis. Giliai po žeme į “požeminį mūšį” stoja litosferos plokštės, siųsdamos į paviršių čia verdančius geizerius, čia maudalius viliojančias karštas versmes, čia apokaliptinius garus, o kartais – vulkanų lavą ir lėktuvams pavojingus pelenus.

Islandijoje per akis ir vandens – ten srūva didžiausi Europos kriokliai. Oras primena save tūžmingais vėjais ir šalčiu. O žemė – nuoga kaip niekur, praskaidrinama tik retų kaimelių.

Islandija – vieta, kur susiduria visos keturios stichijos, ir jos peizažuose visiškai nustelbia retą žmoniją.

Detifoso krioklys, vandeningiausias Europoje

Aukso žiedas: geizeriai ir kitos Islandijos pažibos

Islandijos gamtą populiaru pažinti važiuojant dviem maršrutais.

Trumpesnis jų vadinamas “Aukso žiedu“, jo ilgis – ~220 km. Išvažiavęs iš Reikjaviko gali sugrįžti po 2 dienų ar net tą patį vakarą, pakeliui gavęs stiprią dozę Islandijos grožybių.

Unikaliausia iš visų: Geiziro kaimas, pagal kurio pavadinimą atsirado tarptautinis žodis “geizeris”.

Į orą šauną Strokuro geizeris

Tiesa, tikrasis Geiziro geizeris rodos amžiams nurimo (verdančiose Islandijos gelmėse niekas nėra pastovu). Laimė, gretimas Strokuro geizeris tebetrykšta į 20-40 metrų aukštį lygiai kas 5-10 minučių. Gamta čia veikia tiksliai tarsi kompiuterio valdomas fontanas: trumpas luktelėjimas ir į dangų vėl šauna galinga srovė – specialiai aptverta, kad nenuplikytų turistų. Esu lankęs geizerių laukus ir Naujojoje Zelandijoje, tačiau ten atėjęs tegalėjau pasikliauti sėkme, o Geizire šaudantį vandenį lengvai išvydau kiek tik norėjau kartų.

Netoli Geiziro – galingas Gulfoso [Gulfoss] kioklys bei Fingveliro [Þingvellir] nacionalinis parkas, kur savo akimis išvydau “Europos” ir “Amerikos” litosferos plokščių sandūrą, primenančią ilgą lūžį. Beje, ta vieta tarnavo kaip pirmasis pasaulio parlamentas. Nuo pat tada, kai Islandiją, iki tol negyvenamą salą, IX a. kolonizavo vikingai, ji niekad neturėjo pakankamai žmonių, kad būtų sunku visiems susirinkti į vieną vietą, ir tokia vieta nuo 930 m. iki pat 1798 m. buvo “įstatymų uola” Fingvelire.

Fingveliro lūžis

Pirmasis plentas: geriausias būdas pažinti tikrąją Islandiją

Nors ir labai įspūdingas, “Aukso žeidas” yra tik vienas kąsnis Islandijos atokumo ir tuštumos. Iki Reikjaviko, vienintelio tikro Islandijos miesto (dydžiu panašaus į Klaipėdą) iš ten visuomet – poros valandų kelias.

Leidomės ir į ilgesnį pasivažinėjimą – 1250 km ilgio pirmąjį plentą, ratu apsukantį visą Islandiją. Būdavo, kad kokį 100 kilometrų ten šalikelėje nesimato jokių kaimelių. O ir tie, kurie yra, labai mažyčiai, glaudžiantys vos po keliasdešimt gyventojų, lietuvio liežuviui sunkiai ištariamais pavadinimais (pvz. Kirkjiupaijarkliostiuras, orig. Kirkjubæjarklaustur). Aplink nesenas įdomios architektūros bažnytėles (Islandijos liuteronų bažnyčia, priešingai daugeliui Europos šalių, nėra atsieta nuo valdžios) ten – pavieniai nameliai, kai kurie – su tradiciniais žole užsėtais stogais.

Tradiciniai Islandijos namai žole užsėtais stogais

Nedideli posūkiai nuo pirmojo plento veda prie krioklių, tokių kaip Skógafoss, žavėjęs vaivorykšte, ar Seljalandsfoss (60 m), kur net galėjau eiti vandens srovei už nugaros, bei Goðafoss.

1000 ar 2000 žmonių turinčios gyvenvietės, kaip Hofnas pietryčiuose – jau tikri regioniniai didmiesčiai: vienintelė vieta iš už 100 ir daugiau kilometrų atvažiavusiems kaimiečiams normaliau apsipirkti, o turistams – apsistoti, pavalgyti. Net oro uostai su reguliariais skrydžiais į Reikjaviką ten būna. Viskas, kaip ir visoje Islandijoje, labai brangu – net valgyti parduotuvėlėse nusipirktas prekes kainuos žymiai brangiau, nei Lietuvos restoranuose.

Seljalandsfoss krioklys žvelgiant nuo tako už jo

Virš Hofno plyti ledynas Vatnajiokudlis – toks milžiniškas, kad dengia dešimtadalį viso Islandijos paviršiaus, plotu prilygsta visai Vilniaus apskričiai. Vasaromis jis byra į Jokulsarlon lagūną, iš kurios aisbergai plaukia į vandenyną. Tyvuliuojanti šalia pat pirmojo plento lagūna – viena labiausiai pribloškiančių Islandijos vietų. Tačiau pakanka pakitimų giliai po paviršiumi ir grožis virsta katastrofa: štai 1996 m. po Vatnajiokudliu išsiveržęs vulkanas staiga ištirpdė tiek ledo, kad paplūdęs vanduo nuplovė pirmojo plento tiltus. Laimė, Islandija taip retai gyvenama, kad joks žmogus po ta mirtina banga nepasipainiojo. Nors ir yra savotiški stichijų įkaitai, islandai moka kai kurias jų numatyti gana tiksliai. Ką reiškia gyventi saugantis Islandijos gamtos kaprizų 2010 m. buvo pajutę visi europiečiai, kai išsiveržus Ejafjadlajokudlio vulkanui teko visame žemyne “tupdyti lėktuvus”.

Toliau sukdami pirmuoju plentu prieš laikrodžio rodyklę atvykome prie Myvatno [Mývatn] ežero. Gamta kai kur aplink primena mėnulį ar ateivių pasaulį iš fantastinio filmo: ruda žemė garuoja, pilna fumarolių (rūkstančių duobių) ir verdančių “purvo baseinų”. “Dūmija” (garuoja) ir geoterminė jėgainė – pagrindinis Islandijos energijos šaltinis, elektrą gaminantis iš verdančių gelmių. Netoli Myvatno – Detifosas, vandeningiausias Europos krioklys.

Nežemiškai verdančios žemės peizažas

Išbandžiau ir tai, kas į Myvatną užsieniečius traukia labiausiai: natūraliai karštą tvenkinį. Tą rugpjūčio rytą buvo taip šalta, kad net snigo, tad trumpas žygis nuo persirengimo kabinų į maudynes buvo spiginančiai sunkus. Tačiau pasinėrus apglėbė malonus karštis (jį maudaliai pasirenka patys, pliuškendamiesi arčiau arba toliau vietų kur verdantis vanduo įteka į tvenkinį). Kūnas taip įšilo, kad išlipęs šalčio nebejaučiau.

Myvatnas – viena nedaugelio giliau nuo vandenyno esančių Islandijos vietų, kurią dar gali pasiekti normaliu keliu. Visa Islandijos širdis – tuščia ir laukinė. Žemėlapiuose yra per ją pažymėti neasfaltuoti keliai – tačiau jie net stokoja… tiltų per upes: vandens telkinius reikia tiesiog pervažiuoti mašina. Todėl Islandijoje pilna visureigių su dvigubai paaukštintomis važiuoklėmis. Jiems upės ir sniegai nebaisūs, jais islandai važiuoja pramogauti į visiškai laukines savo šalies aukštumas.

Mikroautobusas su paaukštinta važiuokle ekskursijoms. Privatūs visureigiai atrodo dar tūžmingiau

Mums ir šimtų kilometrų važiavimo per kur kas mažiau “tuščias” žemes pakako, kad Akureiris Islandijos šiaurėje atrodytų tikras didmiestis, nors gyventojų jame kaip Šilutėje – 18 tūkst. Tačiau tai yra didžiausias Islandijos miestas už Reikjaviko aglomeracijos ribų.

Reikjavikas: maža, bet svarbi Islandijos sostinė

Pats Reikjavikas iš pažiūros – paprastas ir kiek nykus, pilnas kiek “peraugusių” spalvingų kaimiškų namų. Vienintelis įdomesnis ir masyvesnis jo pastatas – Hallgrímskirkja bažnyčia ant kalvos (1986 m.), primenanti ledo bokštą. Net prezidentūra panaši į Lietuvos kaimo dvarelį (bet ar reikia daugiau – juk tam prezidentui mažiau pavaldžių žmonių, nei Kauno merui).

Reikjaviko Hallgrímskirkja bažnyčia. Netoliese - paminklas Leifui Eriksonui: Islandijos vikingui, anksčiau už Kolumbą nuplaukusiam į Ameriką

Tačiau Reikjavikas yra neginčytinas šalies centras. Turtingos šalies – todėl čia daug įmonių, prekybos centrų, o vietiniai gyventojai vakarais (žiemomis jie itin ilgi) leidžiasi į “turą per barus” runtur.

Kai lankiausi, Reikjaviko centre veikė netgi baras “Vilnius”, ant kurio iškabos puikavosi Gedimino pilies bokštas. Lietuvių Islandijoje tėra kiek virš tūkstančio, tačiau kai pačių islandų tiek mažai, lietuviai dabar – antroji pagal dydį Islandijos mažuma (po lenkų).

Baro 'Vilnius' iškaba

Beje, bent vienas žmogus iš Lietuvos – Teodoras Bieliackinas – buvo apsigyvenęs Islandijoje dar tarpukariu. Jo į Lietuvos spaudą tada rašytuose tekstuose aprašoma labai provinciali ir atoki, bet ir labai saugi šalis, kurioje niekas nevagia.

Dalį to globalizacija pakeitė. Keflaviko oro uostas prie Reikjaviko – labai svarbus, iš ten gali be persėdimų nuskristi į daugybę Europos ir Amerikos miestų (tarp jų – Vilnių). Iš Keflaviko kasmet skrenda 5 milijonai keleivių – 20 kartų daugiau, nei Islandijoje gyventojų. Vaikštinėdamas tarp daugybės vartų ir “rankovių” į lėktuvus ten jaučiausi kaip didelės šalies oro uoste, tarsi Islandija turėtų keliskart daugiau, o ne dešimtkart mažiau gyventojų nei Lietuva.

Reikjaviko panorama nuo Hallgrímskirkja varpinės ne visai primena didmiestį, Europos sostinę

Didelė dalis keleivių ten trumpam – o gal ir pusdieniui ar porai dienų – stabteli pakeliui iš Europos į Ameriką ir atgal. Mat žemės aplink Keflaviką – it mažas visos Islandijos veidrodis. Gunnuhvaro “nežemiškas peizažas” su purvo baseinais ir fumarolėm. Ir “Žydroji lagūna“, didžiausias iš islandiškų karštųjų basenų. Tiesa, savijauta pastarojoje priminė žmonių pilną vandens pramogų parką, o ne gana laukinę pramogą, kaip prie Myvatno.

Žydroji lagūna netoli Reikjaviko Keflaviko oro uosto

Islandija – šiauriausia pasaulio valstybė

Reikjavikas yra šiauriausia pasaulio sostinė, o Islandija – vienintelė pasaulyje visiškai poliarinė valstybė. Šalių, valdančių įšalusias tundras, yra daug, tačiau visų jų širdys – šiltesniuose kraštuose. Tik Islandija visa yra taip toli šiaurėje, kad net žiurkės ten negyvena.

Todėl ir jos gamta – visai kitokia, bet sykiu graži. Visos keturios stichijos ten ypatingai laisvos. Jos sukūrė peizažą, o žmonės prisitaikė, gebėdami sukurti vieną turtingiausių pasaulio valstybių, nepaisant menko gyventojų skaičiaus einančią savo keliu, pernelyg nesidairančią į Europos Sąjungą, nepabūgusią 1991 m. pirmiau už kitus pripažinti Lietuvos nepriklausomybės.

Islandijos kaimas medžių stokojančiose aplylinkėse

Tokią, kur žmonės iki šiol neturi pavardžių (o tik tėvavardžius), o užuot “skolinusis” žodžius iš užsienio kalbų visuomet kuriami nauji (islandų kalba – artimiausia senovės vikingų kalbai).

Ir nors kainos kandžiojasi, o atstumai dideli, Islandijoje tikrai yra ką pažiūrėti turistams, ypač – gamtos mylėtojams.

Skógafoss - vienas daugelio Islandijos krioklių, kurių kiekvienas - labai unikalus

Žemėlapis su Islandijos lankytinomis vietomis, kuriose aš buvau ir aprašiau šiame straipsnyje, bei mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Islandiją

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia