Kelionių būdai

Vis daugiau žmonių keliauja ne savaitgaliui ar kelioms savaitėms o ištisus mėnesius ar net metus.

Ar verta taip keliauti? Ką duoda tokios kelionės? Kokie žmonės taip keliauja? Kaip gauti pinigų tokioms kelionėms (juk per atostogas taip nenukeliausi)?

Aš esu leidęsis jau į keliolika ilgalaikių kelionių ir dalinuosi visa reikalinga patirtimi – tiek savo, tiek sutiktų „bendrakeleivių“.

Kodėl žmonės leidžiasi į ilgas keliones ir ar verta?

Kodėl ir kam verta keliauti ilgą laiką? Ilgos kelionės būna labai skirtingos, bet daugelis sutiktų ilgalaikių keliautojų keliauja dėl vieno šių dalykų.

1.Žiemojimas svetur. Lietuvoje, Europoje, žiemos per šaltos? Daugelis jas trumpam praskaidrina kelione į kokį šiltą kurortą – savaitei, dviem ir vėl grįžta į „šaltą realybę“. Bet ilgalaikiai keliautojai daro „galingesnį ėjimą“: tiesiog išvyksta visai žiemai! Dviems-keturiems mėnesiams ar pan. į kokį šiltą Tailandą, Balį, Kanarus ar dar kur. Dažniausiai tai būna šeimos, bent jau virš ~35 m.

2.Gyvenimo nuotykis. Tiesiog imi kuprinę ir leki per pasaulį: randi naujų draugų, kartu patiri nuotykius, įvairiausią gamtą ir kultūras, galbūt kur pasavanoriauji ar padirbi. Be aiškaus plano: juk turi tam daug mėnesių, “teki su srove”, imi tas galimybes, kurios neįmanomos keliaujant savaitei ar dviems (4 d. neplanuotas žygis į gražų kalną? Pora savaičių savanoriavimo Afrikos gyvūnų gelbėjimo centre, apie kurį sužinojai iš hostelyje sutikto naujo draugo?). Žodžiu, gauni gerą dozę visko, ką gali pasiūlyti platus pasaulis ir tai bus puikus prisiminimas. Dažniausiai taip keliauja jaunimas, ypač per studentų vasaros atostogas ir vadinamąjį “gap year” – laisvus metus be mokslo kuriuos dažnas vakarietis pasiima tarp mokyklos ir universiteto būtent tokiam “gyvenimo nuotykiui”, kurį ir daugelis tėvų ten pripažįsta svarbia patirtimi asmenybės formavimuisi. Tačiau sutinku ir į gyvenimo nuotykį išsileidusių vyresnių (~40 m. ir pan.): pvz. po atleidimo iš darbo ar skyrybų.

3.Gyvenimas įvairiuose kraštuose dirbant per atstumą. Darbas per atstumą dažnai vadinamas “iš namų”, bet juk daugeliui nebūtina iš namų: milijonai vertėjų, programuotojų, dizainerių ir kt. nuolat juda per pasaulį dirbdami internetu. Tokiu būdu gali turėti įdomesnį ir įvairesnį laisvalaikį (vieną savaitę laipiojimas po kanjonus, kitą – kaitinimasis paplūdimyje, trečią – slidinėjimas, ketvirtą – kokios Formulės 1 varžybos: viskas šalia ten, kur gyveni ir dirbi), pigesnį pragyvenimą, mažesnius mokesčius ar kt. Dažniausiai tai ~20-40 m. profesionalai ir kiekvienas, kas dirba (ar gali dirbti) per atstumą gali tai pabandyti. Labiausiai užkietėję tokie “ilagalaikiai keliautojai” vadinami skaitmeniniais klajokliais: jie iš viso neturi nuolatinių namų, visas jų gyvenimas kelionė, maišyta su darbu – 3 mėn. vienur, 3 mėn. kitur ir t.t.

4.Tikrasis kultūros pažinimas. Kiek tegali pažinti šalies kultūrą per savaitės ar dviejų kelionę? Na, pamatai įspūdingiausias šalies vietas, paragauji vieno-kito patiekalo. Bet jei nori išmokti kalbos, tikrai pažinti šalies neatrastas puses, šventes, virtuvę, menus, žmones – to nepakanka nė iš tolo. Tam reikia ilgalaikės kelionės – bent jau keliems mėnesiams. Dažnai tokie keliautojai vyksta į šalį, kurios kultūrą jau įsimylėjo, arba priešingai – nori atrasti ką visai naujo. Kartais jie tai daro savarankiškai, bet būna ir stoja į kokią kalbos mokyklą ar pan. Man pasirodė, kad šiame segmente vyrauja ~20-50 m. vieniši žmonės.

5.Savęs (ar prasmės) ieškojimas. Nuo ilgų žygių Šv. Jokūbo keliu iki Indijos ašramų ar dzenbudistų vienuolynų: tokie keliautojai vyksta ten, kur, atrodo, sužinosi daugiau apie save ir/ar suvoksi daugiau Tiesos. Tokioms kelionėms populiarios piligriminės, religinės vietos, bet tikrai nebūtinai: kitas žmogus gali tiesiog, tarkime, išvykti mėnesį pabūti vienas kalnuose ar džiunglėse. Paprastai į tokias keliones išsileidžia bent jau 30 m. sulaukę žmonės, neretai patyrę kokius gyvenimo sukrėtimus ar suabejoję tuo keliu, kuriuo ėjo seniau.

Kas be ko, yra žmonių, kurie derina kelias ilgalaikio keliavimo priežastis – pvz. dirba per atstumą iš šiltų kraštų žiemom, o vasarom grįžta namo.

Kaip gauti pinigų ilgalaikei kelionei?

Su trumpom „eilinėm“ kelionėm viskas paprasta: dirbi, dirbi, gauni atostogų, tada keliauji. Atostogos apmokamos, kažkiek dar susitaupai darbo metu – užtenka. O kaip su ilgalaikėm kelionėm, juk tuo metu išvis negali turėti „įprasto darbo“?

Yra daug būdų, kaip žmonės taip keliauja ir turi tam pinigų:

1.Darbas per atstumą. Vis daugiau darbų galima dirbti per atstumą iš savo kompiuterio – kuris gali būti bet kur pasaulyje (vertėjas, dizaineris, programuotojas ir t.t.). Jei domina ilgalaikės kelionės, verta pasistengti gauti tokį darbą / specializaciją (ar laisvai samdytis tokiems darbams) ir, jei pajamos bus didesnės už išlaidas, galėsi keliauti kad ir išvis nesustodamas. Tiesa, kelionės metu reikės ir dirbti, tikriausiai nemažai. Būtent taip savo ilgas keliones finansuoju aš.

2.Santaupos / išeitinė pašalpa. Daug kas į ilgalaikę kelionę leidžiasi tarp dviejų darbų: iš vieno išėjo/atleido, kito dar neėmė ieškoti. Iš praeito darbo turi santaupų, be to, dažnai ir nemažą išeitinę pašalpą – kurią ir panaudoja tokiai kelių mėnesių (kartais net ir metų) kelionei. Iš tiesų, nors netekus darbo dažnam pirmas instinktas ieškotis naujo, galbūt verta leistis į ilgalaikę kelionę – kitos progos juk gali nebūti, 3 ar 4 mėnesių trukmės atostogų naujame darbe niekas niekada neduos, o kurį laiką po įsidarbinimo gal ir išvis neduos atostogų. Taip pat iš santaupų ilgalaikes keliones paprasčiau finansuoti „sezoniniams darbuotojams“, tarkime, gidams, kurių didžioji uždarbio dalis – vasarą. Jiems ir taip įprasta, kad per „darbo sezoną“ susitaupo ir pinigų „nesezonui“. Tad nesezonu gali išvykti į ilgą kelionę daug neprarasdami, nes ir namie mažiau uždirbtų.

3.Tėvų pinigai. Didelei daliai ilgai keliaujančio Vakarų jaunimo jų išlaidas apmoka tėvai. Tiesiog kai kuriose Vakarų šalyse tokia ilgalaikė kelionė, ypač „gap year“ (laisvi metai tarp mokyklos ir universiteto) laikomi svarbia asmenybės formavimosi dalimi, kuriai tėvai pinigų negaili, kaip ir, tarkime, universitetui paskui.

4.Investicijų ir verslo rezultatai. Dalis ilgalaikių keliautojų būna uždirbę iš savo verslo ar investicijų, turi galimybę dirbti jau mažiau, labiau tik konsultuoti, prižiūrėti, tvarkyti investicijas ir pan., o pinigai vis tiek gaunami (dividendai ar pan.). Toks pajamų būdas dažnesnis tarp ~40 m. ir vyresnių ilgalaikių keliautojų (pvz. „žiemotojų“).

5.Uždarbiavimas pakeliui / savanorystė. Dėl daugelio priežasčių tai nėra taip paprasta, kaip „dirbti per atstumą“ – čia yra daug biurokratijos, tiesiog “imti ir įsidarbinti” svetur paprastai uždrausta, o ir nelengva. Aišku, yra visokių programų, kaip „Work and Travel USA“, derliaus nuėmimas Australijoje ir kt. Kiti randa teisinių apėjimų. Dažnai tokiu uždarbiavimu ilgalaikiai keliautojai ne užsidirba kelionei, bet kiek susimažina išlaidas ar padengia jų dalį. Tam padeda ir savanorystė: pvz. savanoriaudamas gali gauti nemokamą nakvynę, maistą ar pan. (tikrai ne visur: kai kur savanoriai yra tarsi „melžiamos karvės“ ir už teisę savanoriauti susimoka tarsi už kokį 5* viešbutį…). Daugelis „uždarbiaujančių pakeliui“ – jaunimas.

6.Pensijos. Lietuviui nesuprast, bet yra šalių (pvz. JAV), kur pensijos privačios, todėl jos ne ką tenusileidžia algoms – tai yra, pensininkai gauna tiek pat, kiek visą gyvenimą, tik jiems nebereikia dirbti, visas laikas – laisvas. Tad pensija – ne liūdna gyvenimo pabaiga, o tas išsvajotas metas, kai gyveni sau, pavyzdžiui, leidiesi į ilgalaikes keliones. Amerikiečiai neįsivaizduojamai džiaugiasi atėjusia pensija. „Jis mirė pensijos išvakarėse“ – didžiausia tragedija. Iš pokalbių su amerikiečiais dažnai atrodo, kad visas likęs gyvenimas skirtas tik tam, kad būtų graži senatvė, o „tada tai jau pagaliau pagyvensiu“.

7.Gidavimas. Daug „ilgalaikių keliautojų“ padeda „trumpalaikiams keliautojams“ (ypač iš savo šalių), gidauja šalyse, kurias jie yra geriau perpratę: arba privačiai siūlo tokias paslaugas internete, ar net organizuoja grupes. Už tai uždirba pinigus, kuriuos vėliau panaudoja ir kitoms savo ilgalaikėms kelionėms ar tų kelionių tęsiniui (jau be klientų). Neretai, tiesa, toks gidavimas yra ant legalumo ribos ar už jos: daug kur gidui reikia vietinės licencijos ar pan., kurios tokie keliautojai neturi. Yra visokių būdų tai apeiti, pvz. persamdyti (aišku, už gerokai mažesnę sumą) vietinį gidą (tada „kelionės organizatorius“ yra labiau kaip vertėjas).

8.Kelionių tinklaraščiai, Youtube, Instagram ir t.t.. Čia yra tikriausiai pats ilgalaikių keliautojų elitas ir daugelio ilgalaikių keliautojų svajonė: uždirbi iš to, kad keliauji ir darai, ką ir šiaip norėtum daryti (fotografuoji, filmuoji, rašai kelionės dienoraščius ar pan., keliauji ten, kur pats nori). Tačiau daugeliui tai nepasiekiama: šimtai milijonų norėtų gyventi iš to, kad keliauja, tad konkurencija – didžiulė; *normaliai* iš to gyventi, pasidengti nuolatinių ilgalaikių kelionių po visą pasaulį išlaidas, yra turbūt taip pat sudėtinga, kaip sportininkui laimėti olimpinį medalį. Be to, kaip ir profesionalus sportas, tai yra ir darbas: negali rašyti tik tai, ką nori pats, reikia galvoti, kas aktualiausia skaitytojui, stengtis pateikti patraukliau, kas užtrunka (pvz. videomontavimas). Tiesa, daug visokių „vidutinio lygio kelionių tinklaraštininkų, jūtuberių ar instagramininkų“ ne iš to gyvena, bet bent jau susimažina išlaidas: pvz. gal koks viešbutis nemokamai priima pagyventi už aprašymą bloge ar nuotraukas instagrame (tai vadinama „kolaboracija“), gal parašo kur kokį straipsnelį už pinigus, parduoda reklamą savo tinklapyje ar pan. Jei gauna ir kokias pajamas, daugeliui jų nė iš tolo nepakanka padengti visos „rimtos“ ilgalaikės kelionės išlaidoms (nekalbu apie labai pigias keliones, pvz. žygis su palapine, ar apie „keliones pagal užsakymą“ kai esi kažkieno gidas ar fotografas ir jie už tave moka, bet esi priklausomas nuo klientų).

9.Išsipardavimas, išnuomavimas. Kai kurie ilgalaikiai keliautojai prieš išvykdami išparduoda savo turtą. Kiti išnuomoja butą, jei turi nuosavą, arba atsisako nuomos, jei nuomavosi. Visa tai padeda susirinkti ar išsaugoti pinigus kelionei. Aišku, visa tai turi trūkumų. „Tiltų deginimas“ (išsipardavimas) būdingas tiems, kurie keliauja labai ilgam (metams ir ilgiau) ar grįžti neketina, nes dėl kelių mėnesių dažnai bus daugiau vargo su neaiškiom perspektyvom (pvz. rasti nuomininką, kuriam reikėtų nuomotis būtent trims mėnesiams, arba galvoti kur gyventi grįžus, kai nuosavi namai bus parduoti / užimti). Su savo būsto nuoma problemos ir tos, kad kažkas turi tai prižiūrėti, o ilgalaikė kelionė reiškia, kad tavęs nėra šalyje. Bet yra įvairių būdų išspręsti tai.

Ilgalaikės kelionės planavimas

Įprastą (savaitės, dviejų, trijų) kelionę dažnai susiplanuoji (ar beveik susiplanuoji) iš anksto, ar bent jau nusiperki lėktuvo bilietus pirmyn-atgal. Su ilgalaike kelione yra kitaip: taip daryti neapsimoka (kam planuoti kas bus po kelių mėnesių jei gal eigoje sugalvosi ką nors geriau ar atsitiks kas nenumatyto?) ir dažnai neįmanoma (pvz. Traukinio bilietai trims mėnesiams į priekį gali net nebūti parduodami).

Didžioji dalis planavimo (ar, kartais, pasidavimo srovei) yra kelionės eigoje.

Keliaudamas ilgam įprastai iš anksto nebent nusiperku lėktuvo bilietus pirmyn ir atgal (nes taip pigiau, nei į vieną pusę, be to, kai kurios šalys reikalauja atgalinių bilietų) – bet ir tai ne visada, kartais perku bilietus tik pirmyn.

Mano ilgalaikių kelionių planavimas susideda iš trijų dalių.

1.Gyvenimo idėjų planas, kurį pildau nuolat. Ten užsirašau viską, ką norėčiau padaryti dar gerokai iki turiu kokių konkretesnių planų – pvz. “pamatyti Rio de Žaneiro karnavalą”, “išvysti pilną saulės užtemimą” ir pan. Kas kartą stengiuosi į kiekvieną ilgesnę kelionę įtraukti bent dalį tų “gyvenimo tikslų”, kurių jau esu susirašęs gerą šimtą.

2.Kelionės karkasas. Jį susidarau prieš galutinai apsispręsdamas kur keliauti. Tai pagrindinės lankytinos vietos, patirtys, kurias mėginsiu gauti: be tų “didžiųjų” iš “gyvenimo plano” pridedu naujų, apie kurias sužinau pasiskaitęs apie šalį (šalis). Tai bus apie keliasdešimt idėjų ir išvykdamas turėsiu tik jas (daugelį įgyvendinti pavyks, kai kurios gal pasirodys nelogiškos). Pvz. pusantro mėnesio kelionės į Tailandą karkasas buvo numatytos apytikslės dienos Bankokui, konkretiems kurortams, šiaurės Tailandui, siekis aplankyti Phi Ta Khon bei Full Moon Party šventes ir pan.

3.Konkrečios savaitės ar dienos planai – pvz. „Rūmai X“, „Žygis X vietoje“. Tokius planus sugalvoju išvakarėse, ar skrendant lėktuvu, t.y. ne iš anksto: iš anksto neverta, daug ką pamirši. Tiesa, geriau neatidėti rytui ir pasidaryti planą bent iš vakaro, nes vakare mažiau alternatyvų ką veikti. Labai gali būti, kad kelionė bus nusikreipusi visai kita vaga, nei galvojai pagal kelionės karkasą – gal sutiktas naujas draugas ką pasiūlys ir pan.

Ilgalaikis buvimas šalyje: kaip tai daryti legaliai

Kiekvienoje šalyje maksimalus buvimo laikas turistui yra ribotas: jei “eilinėje kelionėje” tai niekad nerūpi, ilgalaikėje kelionėje visada gali atsiremti į „tas lubas“.

Tiesa, tas laikas, kurį gali būti šalyse, gana ilgas. Dažniausias ribojimas – 3 mėnesiai. Kai kuriose šalyse – 6 mėnesiai, Gruzijoje – net metai, o Europos Sąjungoje Lietuvos piliečiams išvis ribojimų nėra.

Tačiau yra ir šalių, kur gali būti tik 1 mėnesį ar dar trumpiau. Neblogas nuolat atnaujinamas sąrašas lietuviams yra angliškoje Vikipedijoje.

Ką daryti, jei nori būti ilgiau, nei turistui leidžiama? Yra keli variantai:
*Buvimo laiko šalyje prasitęsimas (galimas ne visur; kartais tam reikia keliauti į šalį su viza, net jei į šiaip lietuviams viza nebūtina).

*“Visa run“: išvažiuojate iš šalies, kurioje norite pabūti ilgiau, nei leidžia viza, trumpai kelionei (pvz. savaitgaliui) į kokią gretimą šalį ir tada grįžtate, tokiu būdu iš naujo paleisdami buvimo toje šalyje laikrodį (tai legalu daugelyje šalių, bet ne visur).

*Tiesiog važiuojate į kitą šalį, pvz. kaimyninę, ir sekantį etapą leidžiate ten (tarkime, persikeliate iš Tailando į Balį): juk yra daug šalių su panašiu klimatu, kultūra ir t.t., ar būtina prisirišti prie vienos?
*Iš pat pradžių renkatės tokią šalį, kur leidžiama būti kiek jums reikia laiko.

*Įsigyjate atitinkamą specialią vizą ar leidimą gyventi. Kai kuriom aplinkybėm gali būti nesudėtinga (pvz. jei ruošiesi mokytis vietos kalbos oficialiame universitete), bet šiaip dažniausiai neverta dėl papildomos biurokratijos ir kainų.

Kai kurie žmonės šalyje pasilieka ilgiau, nei leidžiama, nelegaliai. Nerekomenduoju šito ir pats niekada nesu to daręs. Daugybėje šalių kai pagaliau prisiruošite išvykti oro uoste jums bus skirtos didelės baudos (pvz. 50 eurų už pradelstą dieną), be to, gali būti uždrausta į tą šalį grįžti, galite būti deportuotas, o su spaudu „Deportuotas“ pase bus sunkiau patekti į kitas šalis. Taip „tampyti likimą už ūsų“ galima nebent tose šalyse, kurios nekreipia didelio dėmesio į tokius pažeidimus.

Būsto nuoma užsienyje: kaip rasti ir kada užsakyti

Kaip ir kur apsistoti labai priklauso nuo ilgalaikės kelionės tipo. Dirbant per atstumą paprastai norisi butų su patogiais stalais; „gyvenimo nuotykiui“ gerai hosteliai ir t.t.

Visgi net tiems, kurie mėgsta viską labiausiai “suplanuota ir garantuota”, neverta/neįmanoma visko užsakyti dar prieš kelionę.

Aš įprastai iš anksto ką nors užsakau tik jei matau, kad labai geras pasiūlymas, kuris tikriausiai išnyks (taip dažniausiai būna su butais, pvz. AirBnB). Tokiu atveju galiu užsakyti ir prieš savaitę ar kelias – bet tikrai ne laikui po kelių mėnesių. Be to, jei kelias nakvynes ir užsakau iš anksto, pasilieku tarpines dienas be jokių užsakymų “manevrams”: jei norėsiu pasilikti tame mieste ilgiau, prasitęsiu.

Kaip nuomotis būstą užsienyje, priklauso ir nuo laiko, kurį ten būsi. Jei ketini apsistoti vienoje vietoje mėnesį ar kelis – galbūt bus verta ieškoti buto nuomos vietoje. Taip gali būt pigiausia, tačiau turi daug minusų: gaištasi laikas, susikalbėti sunku, kai kuriose šalyse užsieniečiui vietiniai šiaip ar taip sakys didesnes kainas.

Vienas geriausių būtų rasti nakvynę ilgesniam (bet ne superilgam) laikui – butai iš AirBnB (žr. mano video kaip naudotis). Dabar butus taip pat siūlo jau ir Booking.com. Butai didesni, nei daugelis viešbučių kambarių, galima jų rasti su daugiau kėdžių, patogiais darbo stalais, taip pat virtuve, neretai – skalbimo mašina ir t.t. Viso to nelabai vertintum eilinėje kelionėje – bet kai važiuoji mėnesiui ir panašiai trukmei, tai labai svarbu. Be to, butų kainos apsistojant ilgiau dažnai geresnės, nei viešbučių.

Net jeigu viename mieste būsi ir kokius tris mėnesius, gali būti verta negyventi viename būste, o pakeisti kelis, tokiu būdu patiriant įvairesnius miestus, rajonus, butus – ką žinai, kas patiks labiausiai. Bet kokie vietos trūkumai lengviau ištveriami, kai žinai, kad jie – labai laikini; o privalumus (pvz. gražų vaizdą pro langą ar masažinę vonią) vertini labiau, kol jie – nauji. Aišku, jei persikraustymas kelia didelį stresą, tada dažnai kraustytis neverta. Žr. mano video apie įdomiausius AirBnB butus, kuriuose gyvenau.

Kiek kainuoja ilgalaikė kelionė?

Į šį klausimą taip pat neįmanoma atsakyti, kaip ir „Kiek kainuoja kelionės apskritai?“. Gali (beveik) nieko nekainuoti (autostopas, CouchSurfing, ilgos savaitės gamtoje su palapine), o gali kainuoti šimtus tūkstančių ar milijonus (privatūs lėktuvai, superjachtos, milžiniškų vilų nuoma)…

Tačiau tikiu, kad kiekvienas, kas svarsto apie ilgalaikes keliones, yra bandęs keliauti bent jau trumpai ir žino, kiek tai kainuoja jam. Tad tiesiog palyginsiu trumpalaikės ir ilgalaikės kelionės kainas.

Bendra taisyklė tokia: ilgalaikė kelionė atsieis brangiau, nei trumpalaikė, tačiau tikrai ne tiek brangiau, kiek ji ilgesnė. Štai kur sutaupoma:

*“Išsidalina“ nusigavimo į vietą kaštai, kurie itin ženklūs tolimoms kelionėms. Nesvarbu, ar, tarkime, keliausi į Tailandą dviems savaitėms, ar trims mėnesiams, skrydžiai kainuos tiek pat. Tarkime, jei skrydis kainuoja 600 eurų, tai išeis, kad 14 d. kelionėje vien išdalinus skrydžio kainą kiekvienai dienai išeis 43 eurai per dieną vien iš skrydžio. Išdalinus tą patį 90 d. kelionei tebus 7 eurai per dieną. Jeigu trumpalaikių kelionių atveju keliauti į artimesnes šalis pigiau, nei į tolimesnes, tai ilgalaikių kelionių atveju beveik nėra skirtumo. Kelionės kaina daug labiau priklauso nuo kainų lygio pačioje šalyje nei nuo atstumo iki šalies ir skrydžių kainų (kainų lygį verta pažiūrėti numbeo.com ).

*Jeigu ilgalaikė kelionė bus lėtesniu tempu, nei trumpalaikė (dauguma ilgalaikių kelionių tokios) tai vidutiniškai per dieną sutaupysite transportui (rečiau judėsite), lankytinoms vietoms bei nakvynėms (nes ilgiau apsistosite vienoje vietoje, kas atveria papildomų pigesnių galimybių).

*Turėsite galimybę mažiau rištis prie konkretaus laiko, pasinaudoti gerais aviakompanijų pasiūlymais „tik tam tikrą dieną“, naudotis pigesniais, bet laikui imlesniais transporto būdais (pvz. autobusais, traukiniais, autostopu, žygiais pėsčiomis), eiti į muziejus per “nemokamą dieną” ir pan.

*Geriau „perpratęs“ šalį, kur keliaujate, jos kainas, po pirmos kelionės savaitės nebeužkibsite ant visokių apgavikų, turistams išpūstų kainų ir pan.

Tiesa, yra išlaidų, kurios ilgalaikėje kelionėje gali būti didesnės, nei trumpalaikėje – bent jau jei ilgam laikui keliausite kiek kitaip, nei trumpam laikui:

*Jeigu norėsite nusigabenti daugiau daiktų. Priklausomai nuo aviakompanijos ir daiktų kiekio, tai gali nepigiai kainuoti.

*Jeigu norėsite pirkti bilietą tik į vieną pusę, o paskui jau mąstyti, iš kur, kaip, kada grįžti. Du bilietai „į vieną pusę“ gali kainuoti beveik dvigubai brangiau, nei vienas bilietas pirmyn-atgal, perkant iš karto.

*Jeigu trumpalaikėje kelionėje pakanka mažai komforto, o ilgalaikėje norėsis didesnio (pavyzdžiui, jums viskas gerai nakvoti hostelyje ar mažyčiame viešbučio kambarėlyje savaitę, bet ne tris mėnesius). Tai gali būti ypač aktualu, jei kelionės metu dirbi: gali norėtis interneto, stalo, geros kėdės ir t.t., kas trumpalaikėje “atostogų” kelionėje nebūtina.

*Jeigu ilgalaikėje kelionėje prireiks medicininių ar kitų nepigių paslaugų ir negalėsite / nenorėsite jų atidėti namams (kai kelionė trunka daug mėnesių, gali būti neįmanoma ar nelogiška atidėti daktaro paslaugų grįžimui namo).

Transportas užsienyje: kokį rinktis?

Dažnai vienas geriausių pasirinkimų yra viešasis transportas. Viešojo transportu pliusas – pigumas ir paprastumas, o minusas – gaištamas laikas. Bet ilgalaikėje kelionėje laikas – daug mažesnė vertybė, nei trumpoje. Viešasis transportas ir būdas susipažinti su žmonėms, kam irgi turi laiko.

Jei gyveni ilgiau viename mieste, verta pasidomėti ilgalaikiais bilietais (savaitiniais, mėnesiniais), parsisiųsti atitinkamas programėles.

Kartais keliaudamas ilgam laikui ir nuomojuosi automobilį – ypač kai vietas pasiekti viešuoju transportu sunku.

Galima derinti kelis kelionės būdus. Pvz. kai apsistoji ilgiau viename mieste, judėti viešuoju transportu, bet jei prireikia nuvykti į kokią atokią vietą – nuomotis automobilį.

Keliaujant dar ilgiau, gali vertėti automobilį ar motociklą ir nusipirkti (senas automobilis gali kainuoti kaip automobilio mėnesio nuoma ar pan.). Tiesa, tam įvairiose šalyse yra apribojimų.

Paslaugos užsienyje: kaip gauti?

Būdamas ilgesnį laiką užsienyje turėsi ten gauti ir tokias paslaugas, kurių šiaip kelionėje neprireikia – kirpyklos, medicina ir pan.

Tai gali neraminti, bet iš tikro viskas daug paprasčiau, nei atrodo – nesu turėjęs kur nors problemų. Galima paskaityti vietų įvertinimus internete. Dar daugiau – pabandžius gauti įvairias paslaugas užsienyje man atrodo, kad kaip tik Lietuvoje daug kas daug sudėtingiau. Daugelyje šalių gali tiesiog užeiti pas odontologą, manikiūrininkę, kirpėją ar dar ką – ir tave iš karto aptarnaus, kai Lietuvoje dažnai būna užrašymai ir mėnesiams į priekį.

Kaip „susikalbėti“ nemokant kalbos plačiau rašau čia.

Ilgalaikes keliones verta išbandyti!

Manau, kad kiekvienam bent kartą gyvenime verta išbandyti ilgalaikę kelionę – tai tiesiog yra visai kitokia patirtis. Ilgam laikui pasitrauki iš įprasto burbulo, geriau atrandi pasaulį ir save.

Komentuoti

Savaitgalio kelionės – jėga. Atostogų naudoti nereikia, o pamatai naują miestą ar šalį!

Savaitgalio kelionės labai praturtina. Juk dvi-trys pirmosios dienos kiekvienoje kelionėje įspūdingiausios, nes viskas dar labai nauja, kiekvienas dalykas stebina. Todėl po dviejų dienų kelionės dažnai jautiesi tarsi keliavęs gerokai ilgiau: šitiek įspūdžių!

Bet tam, kad savaitgalio kelionė praturtintų, kad nebūtų “nieko nespėjau” ar “tik lėkiau”, verta tinkamai pasiruošti. Kaip pasiruošti? Ko nepamiršti? Kur apskritai verta keliauti savaitgaliui?

Kada ir kaip keliauti savaitgaliui?

“Ideali” savaitgalio kelionė yra nuo penktadienio vakaro (“po darbo”) iki sekmadienio vakaro: nepraleidi nė kiek darbo meto, o patiri ištisą kelionę.

Tačiau tokią išvyką susiorganizuoti sunku, ypač iš Lietuvos: daugeliu krypčių skrydžiai reti, nevyksta penktadienio ar sekmadienio vakarais, jei ir vyksta – brangesni. Be to, į daug vietų nelogiška skristi tik dviems dienoms nes, pvz., yra ką veikti tris dienas, arba nesinori lėkti taip greitai.

Taigi, realesni “savaitgalio kelionės” variantai yra 3-4 dienų. Tai reiškia, per „ilgąjį savaitgalį“ ir/arba imant vieną-du laisvadienius.

Šiais variantais net jei ir nebus visai patogaus skrydžio laiko bus pakankamai laiko kelionei. Pvz. Jei pirmadienis nedarbo diena, tai galimas ir variantas šeštadienis-pirmadienis: gal ne toks idealus, kaip penktadienis-pirmadienis, bet vis tiek.

Ne visada kelionė savaitgaliui yra ideali. Kartais gali būti logiškiau “pridėti laisvadienių” ir keliauti savaitei. Juk tada kelionė apims net du savaitgalius – tai yra, keturias nedarbo dienas. Jeigu tą savaitę dar bus kokia valstybinė šventė, išeis penkios nedarbo dienos – ir vos keturios atostogų dienos. Panaudojęs keturias atostogų dienas gausi galimybę 9 dienų kelionei! Taip gali būti logiškiau, nei, tarkime, keliauti šeštadienį-trečiadienį ir sunaudoti dvi ar tris atostogų dienas dėl keturių dienų kelionės.

Kaip planuoti savaitgalio kelionę?

Savaitgalio kelionė labai trumpa, todėl, norint patirti kuo daugiau, verta ją susiplanuoti iš anksto gana tiksliai, kad išnaudoti visą laiką ir netektų brangaus trumpos kelionės laiko skirti planavimui, perplanavimui. Šiaip ar taip, kai kelionė tokia trumpa, net ir tiksliai viską suplanuoti ilgai neužtrunka, tikrai verta tam skirti laiko.

Aš savaitgalio keliones planuoju taip:
-Išsirenku vietas, kurias norėsiu lankyti, pasižymiu jas plane (dabar jau virtualiame)
-Pagal jų poziciją plane suskirstau, kurią dieną ką lankysiu. Pasižiūriu ir darbo laikus: ar nebus, kad tada kaip tik nedirba.
-Iš karto žiūriu ir transporto galimybes – kur metro linijos, kur eisiu pėsčias, o gal reiks nuomotis automobilį. Kartais logiška, tarkime, rinktis vietas pagal tai, kad reiktų mažiau viešojo transporto persėdimų (jie gaišta laiką), ar, jei važiuoji automobiliu, pagal parkavimo galimybes. Ypač svarbus nuvažiavimas iš oro uosto ir atgal: jei oro uostas labai toli nuo miesto, kartais iš viso nelabai verta skristi savaitgaliui.
-Renkuosi viešbutį tokioje vietoje, kad būtų patogu nuvažiuoti, kur ir šiaip važiuočiau (miesto centras ir pan.). Kai savaitgalio kelionė tokia trumpa, kokios valandos ar dviejų praradimas važiuojant iš viešbučio į centrą ir paskui vakare tiek pat praradimas vykstant atgal – jau reikšmingas.
-Jei keliauju savaitgaliui į vieną miestą, tai planuoju maždaug taip, kad būtų po rajoną kokiam pusdieniui, o tos pačios dienos rajonai būtų, jei įmanoma, ant vienos metro linijos. T.y. kad būtų kuo mažiau laiko transportui, ir kuo daugiau pačiam lankymui.
-Norėdamas pamatyti daugiau, stengiuosi atsikelti taip anksti, kad į pirmą lankytiną vietą patekčiau apie jos atidarymą (pvz. 9 val.) ir tuo metu jau būčiau papusryčiavęs. Jei kažkokios vietos dirba trumpai (pvz. tik ryte), verta jas lankyti tada, o tas vietas, kurios dirba ilgiau, pasilikti likusiam laikui.

Tiesa, ne visada savaitgalio keliones logiška planuoti. Dažnai žmonės taip keliauja ne į naują vietą, bet nori patirti vėl tą, kurią myli: pvz. „grįžti į Paryžių“ ar Veneciją. Tokiu atveju žmonės vėl eina į tas pačias vietas, patiria atmosferą.

Vienas dalykas, ko atsisakau savaitgalio kelionėms – bagažas. Esu netgi važiavęs taip, kad viskas tilpo į kišenes, o maksimumas – nedidelė kuprinė. Na, nereikia šitiek daiktų porai dienų, o neturėti bagažo labai patogu. Daugybėje skrydžių taip ir pigiau – o juk skrydis savaitgalio kelionėje sudaro didesnį procentą kelionės kainos, nei ilgoje. Be to, nereikia laukti kol atsiimsi lagaminą ar važiuoti į oro uostą anksčiau, kad jį priduotum, nereikia tąsytis, nekils noras „visų pirma eiti pasidėti lagaminą į viešbutį“: nuo pirmos akimirkos galėsi keliauti, pakeliui į viešbutį aplankydamas įvairias vietas.

Kur verta keliauti savaitgaliui?

Idealiausios vietos nukeliauti savaitgaliui iš Lietuvos:
*Europos miestas į kurį yra tiesioginis skrydis iš Lietuvos (keliauti lėktuvu).
*Kaimyninės šalys (Latvija, šiaurės Lenkija) – važiuojant automobiliu.
*Konkretus tikslas – pvz. šventė, muzikos festivalis, mugė, apsipirkimas.
*Nedidelė Europos šalis ar regionas, jei apvažiuoji nuomotu automobiliu (išsinuomodamas ir grąžindamas oro uoste), nes kitais būdais užtruks ilgiau.

Kartais įmanoma į savaitgalio kelionę (bent jau ilgo savaitgalio, apie 4 d.) skristi ir su persėdimu – bet tik jei persėdimas trumpas (antraip ženkli kelionės dalis susigaiš skrydžiui). Esu savaitgaliui suskraidęs net iki Pekino, bet čia logiška tik jei (a)Skrydžiai naktiniai (nesigaišta dienos laikas), (b)Nesi žmogus, kuris labai pavargsta nuo tokių skrydžių ir (c)Kaina labai žema. Kitu atveju tolimesnėms kelionėms paprastai apsimoka vykti ilgiau (kad ir savaitei).

Populiarios idėjos savaitgalio kelionei (visas išbandžiau pats):

Miestai lėktuvu.
1.Palikę didžiausią įspūdį, kur minimumas – 3-4 dienos: Roma, Paryžius, Londonas, Stambulas.
2.Kiti įspūdingi miestai (min. 2-3 d.): Briuselis, Kijevas, Lvovas, Varšuva, Kopenhaga, Atėnai, Berlynas, Stokholmas, Barselona, Madridas, Maskva, Venecija, Viena, Sankt Peterburgas, Budapeštas.
Aišku, laikai – orientaciniai. Vienokio laiko reikia „tik pažiūrėti pasaulinėms vietoms“, kitokio – ir visokioms mažiau atrastoms miestų vietoms.

Automobiliu važiuojant iš Lietuvos, kur įmanoma nuvažiuoti ir grįžti per 2-3 d..
Ryga, Jūrmala, šiaurės rytų Lenkija, LDK pilys Baltarusijoje, Kaliningrado sritis, Liepoja / Ventspilis, Daugpilis.

Kelionės į šalį ar regioną lėktuvu, paskui išsinuomojant automobilį ~3-4 d.
Airija, Škotija, šiaurės Italija (skrendant į Milaną), vakarų Vokietija (skrendant pvz. į Kelną), šiaurės Vokietija (iš Brėmeno ar Hamburgo), Bavarija (skrendant į Miuncheną), pietų Prancūzija ir Monakas (skrendant į Nicą), LDK pilys Vakarų Ukrainoje (skrendant į Lvovą), Libanas, Izraelis/Palestina.
Renkantis tokias keliones, paprastai didžiausius miestus “praleidžiu”, nes ten sudėtingesnis eismas, brangus parkingas: gaištasi laikas ir pinigai. Pvz. vieną savaitgalį skridau į Londoną (be automobilio), o kitą – išsinuomavau automobilį jo priemiesčiams apvažiuoti.

~4 d. automobiliu iš Lietuvos
Estija, visa Latvija, Krokuva ir pietų Lenkija, Gdanskas / Sopotas, pietų Suomija.
Dar viena galimybė savaitgalio kelionei – plaukti iš Lietuvos naktiniu keltu (arba taip grįžti) į Vokietiją ar Švediją gabenantis savo automobilį.

Tiesiog bet kur pasinaudojant pigiu skrydžiu!
Iš tikrųjų dviems dienoms yra ką pamatyti visur! Tad avialinijos paleido kokį naują skrydį nežinomą vietą už vos 10 eurų į abi puses? Imk ir keliauk, bus įdomu, bent jau, tikrai daugiau verta, nei 10 eurų (aišku, pasižiūrėk prieš tai, ar transportas iš oro uosto ir pan. neatsies gerokai daugiau, nes kartasi pigūs skrydžiai būna į itin atokius oro uostus). Žr. šį mano video, kaip pasisemti idėjų.

Komentarai

Į daug valstybių iš Lietuvos gali nuvažiuoti be jokių muitinių ir patikrinimų pasienyje.

Čia trumpai, bet išsamiai rašau, kaip automobiliu įvažiuoti į tas šalis, kur pasienio patikrinimai yra: ką turėti su savimi, kaip vyksta patikrinimai.

Ko reikia, kad pravažiuoti sieną automobiliu?

Norint važiuoti automobiliu į užsienio šalį, reikia paso, vairuotojo teisių (vairuojančiam automobilį), automobilio dokumentų, dažnai – automobilio civilinės atsakomybės draudimo, kuris galiotų toje šalyje (vadinama “žalia korta“). Neturint draudimo, jį kai kada galima nusipirkti pasienyje, bet geriau iš anksto.

Važiuojant į kai kurias šalis, jeigu automobilis priklauso ne jums, privalote turėti įgaliojimą, kuriame savininkas suteikia jums teisę valdyti tą automobilį. Gali būti reikalaujama, kad įgaliojimas būtų notaro patvirtintas. Jeigu automobilis priklauso jūsų vyrui ar jūsų darbdaviui – reiškia, priklauso ne jums ir įgaliojimo važiuojant į tokias šalis reikėtų.

Jei į šalį, į kurią važiuojate, reikia iš anksto gaunamos vizos, pase turi būti ta viza. Į kai kurias šalis važiuojant privaloma turėti viešbučio rezervaciją pirmai nakčiai arba bent jau žinosi, kur apsistosi.

Jei planuojate kirsti valstybių sieną nuomotu automobiliu, pasteiraukite nuomos kompanijoje, ar tai yra pagal taisykles galima. Jei ir autonuomos kompanija jūsų neišleis, gali būti, kad sieną sugebėsite kirsti, tačiau tokiu atveju jums patekus į avariją negaliotų autonuomos draudimas ir tektų viską dengti iš savo kišenės.

Apskritai paėmus, į visas šalis, į kurias iš Lietuvos logiška važiuoti automobiliu (t.y. visa Europa ir aplink), automobiliu nuvažiuoti tikrai įmanoma ir nesudėtinga. Bet egzotiškesnėse vietose, pvz. Afrikoje, ypač į pietus nuo Sacharos, būna daugiau tikrų ar išsigalvotų ribojimų, muitininkai ar pasieniečiai reikalauja kyšių už tų ribojimų “apėjimą” (tarkime, neįleidžiami tam tikro amžiaus automobiliai, reikia atlikti visokias biurokratines procedūras). Vienas dažnesnių biurokratinių ribojimų egzotiškesnėse šalyse – carnet de passage, “automobilio pasas”, kurį privalo turėti automobilis, kad būtų praleistas per sieną. Apskritai, važiavimas automobiliu per valstybių sieną tokiose egzotiškose vietose savaime yra nuotykis ir iššūkis – ir jei jis nežavi, verta rinktis kitus kelionių būdus (neretai tokiose vietose paprasčiau ir pigiau, tarkime, sieną kirsti lėktuvu ar viešuoju transportu, o automobilį išsinuomoti ant žemės).

Kiek laiko užtrunka kirsti valstybių sieną? (eilės)

Patikrinimas ant sienos važiuojant lengvuoju automobiliu užtrunka neilgai – nuo 5 minučių iki kokio pusvalandžio. Didžioji dalis laiko, kurį žmonės sugaišta prie valstybių sienos, susigaišta eilėse.

Eilės susidaro, kadangi valstybių sieną galima kirsti tik sienos perėjimo punktuose, o tų punktų gana nedaug. Kai kurie pasienio punktai (ypač žvyrkeliuose, kaimo keliuose) yra skirti tik vietiniam susisiekimui – tai yra, juos gali kirsti tik aplinkinių valstybių piliečiai (pvz., jei tai Baltarusijos ir Ukrainos pasienio punktas – tik baltarusiai ir ukrainiečiai). Užsieniečiui iš toliau, norint būti užtikrintam, verta rinktis didesnį pasienio punktą, nors ten gali būti kiek didesnės eilės.

Atvažiavę arti valstybių sienos perėjimo punkto greičiausiai išvysite automobilių eiles ar eilutes. Jeigu eilėje stovi vien sunkvežimiai, nestokite į tą eilę – tai ilgesnė, vien sunkvežimiams skirta eilė (kartais ji nusidriekia net 10 km ir toliau!). Lenkite tą eilę ir stokite už kitų lengvųjų automobilių. Tuomet važiuokite paskui kitus automobilius iki patikrinimo punkto ir darykite, ką daro jie. Dairykitės šlagbaumų, ženklų “STOP” – jei yra toks ženklas, visada sustokite, apsidairykite, ar nėra pareigūnų, ir tik nieko nesant ar niekam nereaguojant važiuokite toliau. O geriausia sulaukti, kol koks pareigūnas jums pamos važiuoti.

Ties kažkuria vieta eilė gali šakotis – pvz. virš vienos juostos bus pažymėta važiuoti tik Europos Sąjungos piliečiams, virš kitos – ne Europos Sąjungos piliečiams; viena skirta mikroautobusams, kita – lengviesiems automobiliams. Stokite į savo juostą.

Kartais gali būti, kad pasienio punkte nebus eilės ir jūs iš karto privažiuosite prie patikrinimo punkto.

Pasakyti, kokios bus eilės, neįmanoma. Kai kuriuose pasienio punktuose jos dažnai didelės, kitose – mažos, bet dar kitur priklauso nuo laiko, sezono. Kai kur, atrodo, automobilių visai mažai, bet jie tikrinami ilgai ir todėl eilė beveik nejuda. Pvz. ant Lietuvos-Baltarusijos sienos, kur tebuvo gal 15 automobilių eilėje prieš mane, taip prastovėjau 3 valandas. 3 valandas stovėjau ir ant Bosnijos–Kroatijos sienos – nes važiavau vasarą Dubrovniko (Kroatijos pajūrio kurorto) kryptimi. Daugelį kitų pasienio punktų kirtau gerokai greičiau – paprastai užtrunka iki 1 val., o kartais ir iki 15-30 min. Istorijos, kad ant sienos reikia stovėti 6-8 val. ir pan. lengvųjų automobilių vairuotojams daugelyje pasienių visiška retenybė ir man taip niekada nebuvo.

Visgi, dėl visa ko pasistengiu tarp sienos kirtimo ir kitų planų pasilikti pakankamai laiko. Pvz. kai reikėjo kirsti Bosnijos-Kroatijos sieną, pasilikau 7 valandas nuo privažiavimo prie muitinės laiko ir mano skrydžio iš Dubrovniko oro uosto. Galvojau, jei sieną kirsiu greitai, praleisiu laiko Dubrovnike. Kadangi ant sienos užtrukau 3 valandas, tai Dubrovnike beliko laiko pavalgyti ir pasigerėti keliais gražiais vaizdais, bet į skrydį spėjau. Jei būčiau pasilikęs, tarkime, tik 3-4 val. – būčiau nespėjęs.

Pasienio patikrinimas ir muitinė: kaip tai vyksta?

Standartinis pasienio punktas susideda iš keturių sustojimų, kuriuose reikia sustoti visiems automobiliams. Tie sustojimai:

*Valstybės, iš kurios išvyksti, pasieniečiai. Patikrina pasus, dokumentus (pvz. ar nesi ieškomas nusikaltėlis, kurio negalima išleisti iš šalies).
*Valstybės, iš kurios išvyksti, muitininkai. Patikrina, ką išveži (ar nieko nelegalaus).
*Valstybės, į kurią atvyksti, muitininkai. Patikrina, ką įveži (ar nieko nelegalaus, ar nieko, už ką privalėtum sumokėti papildomus mokesčius).
*Valstybės, į kurią atvyksti, pasieniečiai. Patikrina pasus, dokumentus (pvz. ar turite vizą įvažiuoti, jums neuždrausta važiuoti į tą šalį), pasidomi, ką veiksite (ar neketinate nelegaliai imigruoti ir pan.).

Kai kuriuose sustojimuose pakanka stabtelėti prie pareigūno ir jis tik žvilgteli pro langą, pro langą paima pasus. Kitur reikia pačiam išlipti iš automobilio, prieiti prie langelio ar į pastatą. Muitininkai taip pat gali prašyti atidaryti bagažinę, kapotą, lįsti į automobilio vidų – žiūrėti, ar ten nėra nieko nelegalaus ar už ką nesumokėjote mokesčių.

Jūsų gali klausinėti įvairių klausimų. Dažniausi – kur važiuojate, ką ten veiksite, kur apsistosite, kiek laiko keliausite po tą šalį. Net jei keliaujate be plano, verta šį bei tą sugalvoti: kiek pastebėjau, jei atsakymai būna gana standartiniai ir gerai žinote šalies lankytinas vietas, praleidžia greitai, tuo tarpu jei “įdomesni” (pvz. važiuojate pas kokį draugą) – tardo ilgiau. Bene ilgiausiai tardė ant JAV-Kanados sienos kai važiavome į savanorišką “Tikslas – Amerika” misiją. Jei kyla įtarimų, gali pakviesti į atskirą kambarį ir uždavinėti seriją panašių klausimų tikėdamiesi, kad susikirsite (pvz. “Ar dirbsite?”, o, jei pasakysite “Ne”, po dar kelių klausimų “Tai kur važiuojate dirbti?”). Todėl geriausia nemeluoti: jei jūsų kelionės tikslas legalus tai ir sakyti tiesą, nes nors iš pradžių gali norėtis kažką supaprastinti, kad praleistų greičiau, taip padarius bus lengva susikirsti.

Paprastai rimtesnis patikrinimas būna šalyje į kurią įvažiuoji. Ji turi daugiau kuo rizikuoti.

Jei tarp valstybių santykiai geri ir šalys ne biurokratinės, sustojimų pasienio punkte tarp jų gali būti mažiau. Pvz. tik du (vienas vienos šalies, kitas kitos), arba tik vienas, kur tikrina tik šalis, į kurią įvažiuojate, ir iš karto tikrina viską.

Daugelyje pasienio punktų jokių mokesčių nėra. Kartais būna, pvz., mokamas tiltas (tarkime Rumunijos-Bulgarijos siena). Tačiau kartais būna ir kad pasienyje pinigus renka visokie sukčiai (neva “už ekologiją” ar pan.), kuriems mokėti nebūtina.

Ką galima ir ko negalima vežti per pasienio punktus?

Kiekvienoje šalyje įstatymai skiriasi, bet daugelis daiktų nekels problemų jokioje šalyje. Daiktai, kurie gali kelti problemų:
*Ginklai (jie kai kur visai draudžiami).
*Kai kurie vaistai (kitur gali būti laikomi narkotikais) – jei receptinis, neprošal turėti receptą.
*Priklausomybę sukeliančios medžiagos (kone visur draudžiami daugelis narkotikų, o kai kuriose šalyse – ir alkoholis).
*Didesnis kiekis cigarečių, alkoholio (jis papildomai apmokestinamas: muitinėje reikia deklaruoti, susimokėti mokesčius).
*Didesnis nei telpa į benzino baką kiekis kuro (jis papildomai apmokestinamas: muitinėje reikia deklaruoti, susimokėti mokesčius).
*Gyvūnai, augalai (gali būti papildoma tvarka, kad neužvežtumėte jų ligų – pvz. reikalingi leidimai, karantinas).
*Mėsa, sėklos, kai kurie kiti maisto produktai (gali būti uždrausta).
*Daiktai skirti pardavimui toje šalyje, į kurią važiuojate (už juos reikia susimokėti mokesčius).
*Didelis kiekis pinigų (reikia deklaruoti).

Realybėje, jei kažkokių daiktų nedaug (pvz. koks vienas sumuštinis kur padėtas važiuojant į šalį, kur mėsa uždrausta), maža tikimybė, kad muitinė juos pamatytų. Išskyrus tuos atvejus, kai tarp šalių santykiai labai blogi, muitininkų ir pasieniečių tikslas nėra kabinėtis prie menkniekių, trukdyti, ar paimti papildomą eurą mokesčių. Jų tikslas yra užkirsti kelią rimtiems dalykams: rimtai kontrabandai (ištisi blokai cigarečių ir alkoholio, papildomi benzino bakai), nelegalų vežimui ir t.t. Patikrinimas muitinėje važiuojant su automobiliu nėra tas pats, kas saugumo patikrinimas oro uoste – važiuojant automobiliu niekas neperšviečia rentgenu nei jūsų, nei jūsų krepšių, o tik apžiūri “iš akies”.

Gyvenime dar nė karto nesu jokioje muitinėje ar pasienio punkte turėjęs realių problemų, reikalavimų kažkokius daiktus atiduoti, išmesti, ar susimokėti už juos mokesčius. Tiesiog, viskas, ko man gyvenime reikia, problemų nekelia – ir taip bus daugeliui turistų.

Ką dar verta padaryti pasienio punkte?

“Anapus sienos” bus kita šalis – o tai reiškia kiti įstatymai, valiuta, gal kalba. Tam verta pasiruošti – o laukiant eilėje prie sienos yra laiko tuo pasidomėti (bent jau jei turi internetą telefone).

Štai kas aktualu (beje, tai gali būti aktualu net jei muitinės / pasienio kontrolės nėra):

Valiutos keitimas. Ties siena (prieš ją, už jos) paprastai būna valiutos keityklų. Ne visada, bet valiutos kursas ten dažnai blogas. Reikia žinoti tikrąjį valiutos kursą bei spręsti, ar ten keistis pinigų. Dažnai gali būti verta turėti “bent kažkiek” pinigų, kad ir prastesniu kursu: t.y. išsikeisti nedidelę sumą, o paskui jau rimčiau keistis kažkur mieste (jei ilgiau būsi toje šalyje), arba >nusiimti grynus pinigus nuo bankomato (pasidomėjus, ar yra nemokamų bankomatų, ar labiau visgi apsimoka keistis). Aišku, šalis šaliai nelygi: vienur galima atsiskaityti kortelėmis beveik visur, kitur labai daug kur reikia grynų pinigų. Nuo viso to, o taip pat, kiek laiko keliausi po šalį, priklauso, kiek aktualus grynų pinigų keitimas, bet bent kažkiek jų stengiuosi turėti, nes net ir labiau “kortelizuotose” šalyse pasitaiko netikėtumų, kurie, nors ir reti, neturint grynų pinigų, gali kainuoti daug laiko (štai nepriima mokėjimo kortele už kažkurį kelią, štai tik grynais mokama už automobilio statymą kažkokiame mieste…). Plačiau apie pinigų keitimą ir bankomatus rašau čia.

Kelių mokesčiai. Kai kuriose šalyse yra mokami visi keliai ar visos magistralės. Tada gali reikėti nusipirkti kelių vinjetę. Tai yra “nuolatinis bilietas” (savaitinis, mėnesinis ar pan…), leidžiantis važiuoti visais tais keliais. Jei planuoji vinjetę pirkti, tai paprastai geriausia yra pirkti iš karto anapus sienos ar ties ja (reikia dairytis rodyklių “vinjetės” – tas žodis daugeliu kalbų panašus). Nes kuo anksčiau įsigysi, tuo ilgiau galėsi naudotis (įsigyti vienai dienai vis tiek dažniausiai neįmanoma, teks pirkti visai kelionei ar dar ilgiau). Net jei šalyje mokami ne visi keliai ir nėra vinječių, o mokama už nuvažiuotą atstumą mokamais keliais, verta pasižiūrėti kurie ir kaip apmokestinami, kad turėti omeny. Kai kuriose šalyse nėra mokėjimo punktų pačiuose keliuose, o reikia turėti specialų aparatą, priklijuotą prie stiklo, ir jį papildyti pinigais, kurie tada nurašinėjami važinėjant mokamais keliais – tuo irgi gerai pasidomėti ties valstybių siena. Platesnis mano straipsnis apie mokamus kelius ir vinjetes yra čia.

Informacija apie būsimą šalį. Verta pasižiūrėti naujos šalies kelių eismo taisykles (ypač kokie maksimalūs greičiai, kas daugelyje šalių skiriasi). Greičiai būna ir parašyti kažkur anapus valstybių sienos specialiame ženkle. Jei yra daugiau laiko eilėje prie valstybių sienos, galima pasiskaityti apie laukiančias lankytinas vietas, pasiplanuoti maršrutą, pasimokyti sekančios šalies kalbos žodžių ir kt.

Komentuoti

Automobiliu iš Lietuvos keliauti lengvai galima į dešimtis valstybių. Pats savo automobiliu esu aplankęs daugiau nei 20 šalių.

Kelionė automobiliu gali būti ir tikras smagumėlis, ir kančia: viskas priklauso nuo pasiruošimo.

Šis straipsnis padės nuspręsti, ar keliauti automobiliu, kaip suplanuoti kelionę, bei atsakys opiausius klausimus: kainos, kelių mokesčiai, muitinės ir kt.

Rašau daugiausia apie keliones savo automobiliu; apie keliones nuomotu automobiliu yra atskiras straipsnis.

Kiek kainuoja (ar apsimoka) keliauti automobiliu?

Ar apsimoka į šalį keliauti automobiliu iš Lietuvos, priklauso nuo daug ko. Šiais pigių skrydžių laikais dažnai būna, kad netgi pigiau yra skristi lėktuvu ir paskui išsinuomoti automobilį, jei to reikia.

Dažniausiai automobiliu apsimoka važiuoti, o ne skristi, į daugelį Rytų Europos šalių.

Rinkdamasis kelionės būdą, visuomet įvertinu šias aplinkybes.

Visų pirma, kiek papildomai man kainuos kelionė automobiliu:

*Kiek kainuos kuras? Sudarykite apytikslį maršrutą Google Maps ir pažiūrėkite, kiek rodo kilometrų. Kiek jūsų automobilis suvartotų tam kuro? Kiek jis kainuotų Lietuvoje (kol kas neverta gilintis į kitų šalių kainas)?

*Kiek sudarys papildomos išlaidos pakeliui, kurių nebūtų, jei skristumėte? Priklausomai nuo to, kaip ir kur keliaujate, tai gali būti, tarkime, ~30 eurų už kambarį motelyje, ~15 eurų kasdien maistui, gėrimams.

Antra, įvertinu kiek papildomai kainuotų kelionė ne savo automobiliu (paprastai lėktuvu):

*Kiek atsieitų skrydis visiems asmenims, jei skristumėte? Paprastai būna gerų pasiūlymų į Vakarų Europą, dėl ko ten apsimoka važiuoti savo automobiliu nebent esant keturiese ar daugiau. Tuo tarpu į Rytų Europą gali apsimokėti važiuoti ir dviese ar net vienam, nes skrydžiai (lyginant su atstumu) ten dažnai brangesni.

*Kiek jums atsieitų transportas vietoje, jei neturėtumėte savo automobilio? Ar kelionės metu vis tiek automobilį nuomotumėtės? Jei taip, pridėkite nuomos kainą.

Tuomet palyginu abi sumas.

Konkretus pavyzdys – mano 2019 m. kelionė dviese į Turkiją. Automobiliu nuo Lietuvos iki Stambulo yra 2500 km, į abi puses – 5000 km. Mūsų automobilis “valgė” ~9 litrus 100 km, taigi, iš viso 450 litrų kuro, arba apie 500 eurų. Skaičiuojant, kad pakeliui iš viso bus keliaujama 4 paras, išlaidos parai dviems žmonėms – 30 eurų ir tiek pat nakvynė, išeitų dar 120 eurų – papildoma kelionės automobiliu kaina 620 eurų.

Pigių skrydžių į Stambulą nėra – kainos prasidėjo nuo ~160 eurų žmogui. Dviems žmonėms būtų 380 eurų. Tačiau neplanavome apsiriboti Stambulu – norėjome ~20 dienų pakeliauti po Turkiją automobiliu. Automobilio nuomos tokiam kainos prasidėjo nuo ~200 eurų. Rezultatas – 380+200=580 eurų. T.y., vien pinigine prasme iš esmės tas pats, kas važiuoti savo automobiliu. Aišku, rezultatas būtų kitoks, jeigu Turkijoje būtume norėję pavažinėti ne 20, bet tik 10 dienų (480 eurų lėktuvu prieš 620 automobiliu) arba jeigu keliautume keturiese (840 eurų lėktuvu prieš 620 eurų automobiliu) arba jeigu keliautume tik į Stambulą (380 eurų lėktuvu prieš 620 automobiliu) arba jei turėtume ekonomiškesnį automobilį.

Kelionės automobiliu pliusai ir minusai

Bet kuriuo atveju, pinigai – ne viskas. Ypač jei sumos skiriasi nežymiai, pagalvokite apie tai:

*Laikas ir lankytinos vietos pakeliui. Keliaudami automobiliu jo iššvaistysite daug. Aktualu, jei atostogos labai ribotos. Bet ar tikrai iššvaistysite? O gal galite rasti įdomių vietų pakeliui, važiuoti lėtesniu tempu, aplankyti jas? Mūsų kelionės į Turkiją atveju, pakeliui dar galėjome aplankyti Bulgariją, Rumuniją: laikas pakeliui ir kaina išaugo, bet šios šalys buvo ne mažiau įdomios, nei pati Turkija, o jas aplankyti atskirai nelengva (skrydžiai irgi nepigūs). Kitaip yra, jei beveik viską pakeliui esu matęs: pvz. Latvijoje, Lenkijoje. Ten belieka važiuoti nesustojant ir važiavimo laikas tikrai yra sugaištas laikas.

*Ar patinka vairuoti ir kiek žmonių vairuoja? Yra žmonių, kuriems tai kančia, tad ir dėl kokių 30 eurų sutaupymo nevertėtų gadintis atostogų bemiegėmis naktimis už vairo. Kita vertus yra, kam vairuoti patinka. Mano žmonai patinka – ji nuvairuoja ir 1000 km per dieną, o, jei ką, galiu perimti vairą ir aš.

*Kiek daiktų norite vežtis (parsivežti)? Vieni įpratę keliauti su mažai daiktų, bet kitiems tai gali teikti diskomfortą. Automobiliu gali pasiimti kiek nori daiktų, o lėktuve bagažas ribotas. Dar svarbiau ne kiek daiktų norite nusivežti, bet kiek – parsivežti. Yra labai pigių šalių, kur apsimoka apsipirkti – bet kai lėktuvo bagažas ribotas, ne ką iš ten teparsiveši. O jei iš tikro kažko “reikia”, tai vien sutaupymas gali padengti didelę dalį kelionės išlaidų. Ypač sutaupyti galima su drabužiais, batais, interjero detalėmis. Pvz. Turkijoje ar Makedonijoje lengvai nusipirksi gerą suknelę vestuvėms pigiau 100 eurų, pasirinkimas didelis.

Atsižvelgdami ir į šias aplinkybes, į Turkiją nusprendėme važiuoti automobiliu.

Kelionės automobiliu laikas

Sprendžiant, ar verta keliauti automobiliu, pagalvokite ir apie kelionės laiką: kažin, ar verta keliauti automobiliu, jei didžiumą dalį kelionės sudarys važiavimas pirmyn ir atgal.

Mano principai maždaug tokie:
*Savaitgalis automobiliu – apsimoka važiuoti į Latviją, Karaliaučiaus sritį, LDK pilis Baltarusijoje, Lenkijos dalis šalia Lietuvos.
*Ilgasis savaitgalis (~4 dienos) automobiliu – dar prisideda Estija, visa Lenkija.
*Savaitė ar 10 dienų automobiliu – prisideda Vokietija, Vidurio Europa (Čekija, Slovakija), Ukraina.
*Dvi savaitės ir daugiau automobiliu – galima važiuoti ir į buvusią Jugoslaviją, Rumuniją, Bulgariją, Prancūziją ir t.t.

Aišku, realios galimybės priklauso ir nuo to, kiek per dieną planuojate važiuoti (žr. skyrelį “Kiek važiuoti per dieną?”).

Kiek važiuoti per dieną?

Kelionė automobiliu tokiu pačiu maršrutu gali būti ir smagi, ir tokia, kurią prisiminsite su kartėliu: nuovargį, barnius ir pan.

Kad ji praeitų smagiai, būtina planuoti tinkamai.

Visų pirma, svarbu apskaičiuoti laiką, kurį sugaišite važiavimui. Atstumas nėra lygu laikas. Vokietijos greitkeliuose per 8 valandas gali lengvai nuvažiuoti 1000 km, Albanijos kalnų keliais kartą per 8 val. tenuvažiavome 200 km.

Būsimą važiavimo laiką gana tiksliai parodo Google Maps – įveskite, kur važiuojate, ir jums pasakys, kiek truks. Bet ten bus tik važiavimo laikas: dar juk stosite degalinėse, galbūt – pavalgyti, pernakvoti ar aplankyti kokią lankytiną vietą pakeliui.

Stengiuosi, kad galutinėje kelionės šalyje atstumai būtų tokie, kad per dieną nebūtų daugiau 2-3 valandų gryno važiavimo pagal Google Maps (realybėje tai reikš ~3-4 val. su visokiais užsukimais į miestus, parkingo paieškomis). Toks tempas man komfortabilus. Išeina dar ~8 val. miego, ~2 val. kitokio buvimo viešbutyje (prausimasis ir pan.), ~2 val. valgymams ir lieka dar ~8 val. “įdomiajai” kelionės daliai (lankytinoms vietoms, poilsiui, pramogoms).

Aišku, jei kažkurioje atkarpoje lankytinų vietų mažai, ten galima važiuoti ilgesnį atstumą per dieną.

Kur kas ilgiau per dieną galima važiuoti ir pakeliui – pvz. per Lenkiją, jei važiuojate į Vokietiją. Bet pasižiūrėkite, kad kelionė netaptų kančia. Jei, tarkime, numatysite važiuoti 14 valandų per dieną, dėl visokių stabtelėjimų (tualetas, degalinės, valgymas) tai gali išvirsti į 16-17 val. Miegui liks 7-8 val. – bet juk dar į tą laiką įeis ir apsistojimas, daiktų užnešimas, prausimasis ir t.t. Aišku, galima taupyti papildomai laiko valgant važiuojančiame automobilyje (dešrainiai, mėsainiai ir pan.) ar net miegant automobilyje – bet atsakykite sau, kiek tai jums priimtina. Aš paprastai stengiuosi, kad, jei nakvoju viešbutyje, būtų ne daugiau ~12 val. vairavimo per dieną, nors, aišku, darau išimtis.

“Kraštutinis variantas” – vairuoti visą naktį. Ypač kai vairuoja bent du žmonės: kol vienas vairuoja, kitas pailsi, pamiega. Didžiausias jo pliusas: sutaupytas laikas. Tarkime, per parą taip dviese su žmona nuvažiavome iš Rumunijos į Lietuvą – kai šiaip tam reikėtų dviejų dienų.

Priešingas kraštutinumas – lėtesnė kelionė automobiliu. Užuot važiavus 12 val. “į priekį ir atgal”, nusprendžiate važiuoti per dieną 8 val. (pagal Google Maps), o “išloštas” 4 val. skirti trumpiems stabtelėjimams prasiblaškyti kokiame gražiame senamiestyje, muziejuje ar pan. Tokiu atveju, tarkime, iš Lietuvos į Rumuniją reiktų važiuoti tris dienas, bet tai nebūtų vien važiavimo, o ir įdomios kelionės dienos. Ar verta taip keliauti daug priklauso nuo to, ką pakeliui jau esate matę: jei tai pirma ar trečia jūsų kelionė automobiliu iš Lietuvos, galimybių įdomiai praleisti laiką bus dešimtys, bet jei taip keliaujate jau, tarkime, penkioliktą kartą – tikriausiai visos vietos “pakeliui iš Lietuvos” bus pabodusios.

Kiek važiuoti per dieną priklauso ir nuo to, kas keliauja kartu. Ar vairuotojas vienas, ar keli? Ar mėgsta ilgai vairuoti? Ar yra žmonių, kuriems ilgai važiuoti automobiliu sunku (ypač taip būna su vaikais)?

Kaip kirsti muitinę automobiliu?

Skaityti plačiau: “Kaip važiuoti per valstybių sieną (muitinę)?

Važinėdamas po Europos Sąjungą, muitines jau gali būti pamiršęs: išties, kirsti Lietuvos-Lenkijos ar Lenkijos-Vokietijos sieną taip pat trivialu, kaip Vilniaus ir Trakų rajonų ribą. Yra, kas tų sienų nė nebepastebi. Pamenu, sėdėdamas interneto kavinėje Palangoje girdėjau, kaip kažkoks anglakalbis greta pasakojo telefonu namiškiams, kad jis šiuo metu Latvijoje…

Tačiau už ES ar Šengeno ribų, patikrinimai stiprūs kaip bet kada seniau. Pavyzdžiui, ant Lietuvos-Rusijos ar Lietuvos-Baltarusijos sienų. Ant Lietuvos-Baltarusijos sienos pastarąjį kartą į abi puses laukiau apie 3 valandas nors automobilių beveik nebuvo. Stovėjimo muitinėje laiko nenumatysi ir dažniausiai stengiuosi muitinę kirsti vakare: iš bėdos mažiau tą naktį miegosiu, bet “nesugrius” visos dienos planai.

Daugelis sienos perėjimo punktų susideda iš keturių dalių (sustojimų). Pirmosios šalies pasieniečiai, pirmosios šalies muitininkai, antrosios šalies muitininkai, antrosios šalies pasieniečiai.

Pasieniečių patikrinimo metu reikia visada duoti pasą (išlipti prie langelio arba prieina pareigūnas). Dažniausiai dar – ir automobilio dokumentus. Į kai kurias šalis papildomai reikia automobilio įgaliojimo, jeigu savininkas ne jūs (pvz. reikėjo į Turkiją): būtinai pasidomėkite; žinau, kas nepasidomėjo ir buvo “apgręžtas” namo. Beje, įgaliojimą į Turkiją pasidarėme turkišką – dėl visa ko. Pamatę, kaip tenykščiai pareigūnai nemoka angliškai, nepasigailėjome. Pasieniečiai gali ir klausti, kur važiuojate. Kai kurios šalys dar reikalauja automobilio kortos (Carnet de Passages en Douane), bet tai paprastai liečia tik tuos, kurie keliauja į itin egzotiškus kraštus (Afriką, pietų Aziją).

Muitininkai, tuo tarpu, žiūri, kad negabentumėte ko nelegalaus, nedeklaruoto ar nesusimokėję privalomų mokesčių. Jie dažniausiai liepia atidaryti bagažinę, kapotą, kartais – ir visokias kitas ertmes.

Kelių eismo taisyklės užsienyje

Kelių eismo taisyklės pasaulyje panašios, o ypač šalyse, kurios pakankamai arti Lietuvos, kad nuvažiuotum automobiliu. Belieka pasitikrinti kelis dalykus, kurie skirtingose šalyse skiriasi:
*Kokie yra maksimalūs greičiai gyvenvietėje, kelyje, magistralėje?
*Kiek išgėrus leidžiama vairuoti? (jei aktualu)
*Ar yra mokamų kelių ir jei taip, kurie ir kaip už juos sumokėti? (žr. žemiau skyrelį “Mokėjimas už kelius”)
*Kiek kainuoja parkavimas ir kur jis mokamas? (šitas jau priklauso nuo miestų; kai kuriuose miestuose net gali būti logiška palikti automobilį toliau centro ir važiuoti viešuoju transportu, pvz. taip darėm Prahoje)

Dar vienas skirtumas – kelių eismo taisyklių laikymasis. Pietuose to gerokai mažiau: daugiau pypiama, rečiau praleidžiami pėstieji, kai kurie net važiuoja per raudoną šviesą ar suka ne iš tos juostos nes “taip greičiau”. Ypač pavojingai Europoje vairuoja albanai, o anapus Europos ribų (šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose) pagarba kelių eismo taisyklėms irgi stipriai krenta. Visgi, nereikia būgštauti.

Ekologiniai ribojimai automobiliams

Taip pat vis aktualesnis darosi ekologinių eismo ribojimų klausimas: vis daugėja vietų, kur draudžiamas vienų ar kitų automobilių eismas ekologiniais sumetimais. Tai būtina išsiaiškinti, nes nuo to gali priklausyti apskritai, ar verta važiuoti automobiliu (jei, tarkime, jūsų automobiliu didelio kiekio lankytinų vietų nebus įmanoma pasiekti). Ekologiniai ribojimai būdingiausi miestams, ypač jų centrams – taigi, gali būti aktualu renkantis viešbutį. Toje pat šalyje skirtinguose miestuose neretai galioja skirtingi ribojimai – juos paprastai nustato savivaldybės, o ne valstybė.

Štai kokie būna teritoriniai ekologiniai ribojimai:
a)Leidžiama važiuoti tik gyventojams (tam tikru metu ar visada) – gali būti papildoma išimtis, jei apsistoji viešbutyje toje teritorijoje.
b)Leidžiama važiuoti tik elektromobiliams.
c)Leidžiama važiuoti tik elektromobiliams ir tam tikro taršumo variklius turintiems automobiliams (pvz. pagal EURO standartus) – reikalaujami standartai dyzeliams gali būti griežtesni nei benzininiams automobiliams.
d)Leidžiama važiuoti tik automobiliams su tam tikrais numeriais (numeriai, su kuriais leidžiama važiuoti, kiekvieną dieną keičiasi, taip “išimant” dalį automobilių iš eismo).

Kai kurie ribojimai galioja visada, kiti turi išimtis – pvz. tik darbo dienom ar tik piko valandom.

Labai svarbu išsiaiškinti ženklų reikšmes, nes vienos tvarkos čia nėra, tas pats skirtingose šalyse žymima visiškai skirtingais ženklais.

Kai kuriose šalyse ir vietose pats faktas, kad tavo automobilis atitinka sąlygas – pakankamas, o kitur dar reikia atlikti tam tikrą biurokratinę procedūrą, gauti lipduką (įsigyjamas internetu arba konkrečiose vietose toje šalyje).

Ir, pagaliau, kai kur baudžiama nebent jei sustabdys policija (gali būti tikrinama rečiau ar dažniau, bet, jei “kirsi kampą” per tam tikrą zoną, labai maža tikimybė, kad nubaus), o kitur yra kameros, kurios pažeidimus fiksuoja automatiškai (tokiose vietose net trumpam negalima įvažiuoti į tas zonas su “netinkamu” automobiliu, nes gali grėsti didelė bauda).

Taip pat, kai kurie ribojimai yra “absoliutūs“, o iš kitų galima “išsipirkti” susimokėjus tam tikrą mokestį (dažnai internetu) pvz. už dieną.

Paprastai taršumo standartai aktualesni važiuojant savo automobiliu, kadangi nuomoti automobiliai paprastai gana nauji ir atitinka naujausius taršos standartus. Bet numerių ribojimai, “tik elektromobiliams”, “tik gyventojams” gali būti aktualūs visiems.

Sudėtingi keliai užsienyje?

Lietuvoje to nevertiname, bet mūsų keliai iš tikrųjų yra labai geri. Tarkime, jau ir kaimyninėje Latvijoje beveik nėra magistralių ir jei Lietuvoje 333 km atstumą nuo Vilniaus iki Palangos taisyklingai galime nuvažiuoti per 3 val. 15 min., tai Latvijoje panašų atstumą reikia važiuoti 4 val.

Dar labiau tempai sulėtėja ten, kur kalnų keliai. Kadangi kalnų keliais lietuviai važiuoti nepratę, yra daug vairuotojų, kurie to bijo, vengia tokių šalių išvis.

Kaip ir prie visko, prie kalnų kelių galima priprasti. O sugaištą laiką gal kompensuos nuostabūs vaizdai.

Aišku, Europoje yra ir kitų kraštutinumų, kaip Vokietija, kur magistralės driekiasi beveik visur, o greičiai neribojami. Be to, keliai nuolat gerėja: jei ~2010 m. Lenkija dar beveik neturėjo magistralių, tai dabar jų tinklas jau kone vokiškas (na, greičiai ribojami, bet ribojimas 140 km/h). Tačiau jums visų tų ypatybių žinoti nebūtina – Google Maps tai įvertins ir paskaičiuos jums kiek laiko užtruks važiuoti bei parinks geriausią kelią. Pažiūrėję kiek, pagal Google, nuvažiuosite per vieną valandą, suprasite, kokie keliai. Jei per valandą nuvažiuosite 100 km ar daugiau – reiškia, laukia magistralės. Jeigu 80-90 km – gana normalūs keliai. Jeigu 40-50 km – labai prastas kelias.

Mokėjimas už kelius: kur ir kaip

Skaityti daugiau: Mokami keliai ir vinjetės užsienyje – ką žinoti

Lietuvoje keliai lengviesiems automobiliams nemokami. Taip pat ir Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje, Belgijoje, Ukrainoje. Bet daugybėje šalių aplinkui mokami.

Mokami keliai būna kelių tipų:
*Mokamos tik geriausios magistralės, sumokama vietoje. Paprasčiausia: važiuoji magistrale, būna mokėjimo postas, susimoki. Kitas variantas: įvažiuodamas į magistralę paimi čekį, išvažiuodamas tą čekį parodai ir susimoki. Abiem atvejais kaina daugmaž priklausys nuo nuvažiuoto atstumo. Svarbu važiuoti tomis juostomis, kurios skirtos apmokėjimui vietoje. Tokia sistema yra Lenkijoje, Bosnijoje, Serbijoje, Kroatijoje, Baltarusijoje, Rusijoje.

*Mokamos tik geriausios magistralės, reikia specialaus įrenginio. Iš esmės tas pats, kas aukščiau, tik gerokai mažiau patogu turistui. Čia neįmanoma sumokėti vietoje, reikia pirkti specialų įrenginį, klijuoti prie stiklo, į to įrenginio sąskaitą įnešti pinigų, kurie paskui automatiškai nurašomi važiuojant mokamomis magistralėmis. Kur įsigyti įrenginį užsieniečiui gai būti ne visada aišku, jis gali būti parduodamas ne visur, pardavimo punktų darbo laikas gali būti ribotas. Tokia sistema yra Turkijoje ir ten teko įrenginį pirkti pašte (aišku, darbo laikas ribotas, angliškai ten nekalbėjo).

*Mokamos tik magistralės, reikia kelių vinjetės. Šios šalyse mokamos praktiškai visos magistralės ir, jei norėsite jomis važiuoti, verta vos įvažiavus nusipirkti kelių vinjetę. Vinječių pardavimo punktai gerai pažymėti – paprastai būna prie muitinės arba degalinėse greitai už jos. Minusas: dažniausiai neįmanoma vinjetės pirkti dienai ar dviems. Net jei tebūsi šalyje kelias valandas (tranzitas), turėtum pirkti vinjetę savaitei, dviems ar net mėnesiui. Kaina už kelių valandų pravažiavimą magistrale išeina didžiulė ir todėl, važiuojant tranzitu, magistralių labai apsimoka vengti išvis. Tokia vinječių sistema yra Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Austrijoje.

*Mokami (beveik) visi keliai, reikia kelių vinjetės. Kelių vinjetė šiose šalyse yra iš esmės privaloma, tarsi įvažiavimo į šalį mokestis. Išvažiuojant gali pareikalauti parodyti, kad ją turėjote. Tokia tvarka Bulgarijoje, Rumunijoje.

Tais atvejais, kai mokami ne visi keliai, mokamų kelių galima išvengti pasinaudojant Google Maps – reikia pažymėti funkciją “vengti mokamų kelių” ir jums parodys, kaip greičiausiai nuvažiuoti nemokamai. Galite palyginti, kiek skirsis važiavimo mokamais ir nemokamais keliais laikas – kartais tesiskiria, tarkime, vos 5 minutėmis, kartais – visa valanda.

Kaip orientuotis keliaujant automobiliu? (žemėlapiai, GPS ir kt.)

Pradėjau keliauti, kai apie GPS dar niekas nė nesvajojo – bet dabar vietoje popierinių žemėlapių daugiausiai naudoju būtent GPS sistemas. Tiesa, atskirų aparatų tam nereikia – patogiau su telefonu.

Pirmoji pasirinkimo programa – “Google Maps”. Ji ne tik rodo apytikslį nuvažiavimo laiką pagal kelių kokybę, bet ir pagal eismo sąlygas tuo metu.

Tačiau “Google Maps” minusas – visiems jos privalumams reikia interneto (nors ES dabar mobilus internetas labai pigus, tačiau Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje – kas kita ir, jei neturi vietinės SIM kortelės, tikslinga internetą išjungti).

Todėl dar turiu “Open Street Map” prorgamėlę, į kurią vieno mygtuko paspaudimu gali parsisiųsti visos šalies ar regiono žemėlapį. Šių programėlių duomenų bazės atskiros. Daugelyje šalių “Google Maps” yra “stipresnis”, tačiau ne visur. Todėl “Open Street Maps” gali būti ir kaip rezervas tada, kai “Google Maps” vietos (pvz. kokios kavinės) nerandate – gal ji bus “Open Street Maps”.

Svarbu “Open Street Maps” parsisiųsti į visų keliaujančių telefonus – o kas, jei kuris išsikraus (nors, aišku, idealiausia turėti automobilinį kroviklį).

Idealiausia, jei greta vairuotojo sėdi šturmanas, kuris seka žemėlapį. Tačiau žemėlapis gali būti ir prieš vairuotojo akis ir vairuotojas jį sekti pats (tam reikėtų pritvirtinti telefoną ant prietaisų skydelio). Tokiu atveju verta įjungti garsą, kad sakytų, kur važiuoti.

Papildomi daiktai kelionei automobiliu

Be daiktų kuriuos imtumėte ir į kelionę lėktuvu, galite pasvarstyti apie šiuos (jie būtini ne kiekvienam):
*Mobiliojo telefono kroviklis. Aktualu beveik visiems ir visada.
*Inverteris (leidžiantis prijungti automobilyje ir kompiuterį ar kitus rimtesnius pritaisus). Aktualu jei turėsite kompiuterį ar dar ką.
*Kompiuteris/ai ar kitokie pramogų įrenginiai (pvz. kad keleiviai gale galėtų žiūrėti filmą ar žaisti ilgo važiavimo per Latviją ar Lenkiją laiku). Aktualu keliaujant su vaikais, trise/keturiese, arba jei kelionės metu reikia ir dirbti (čia jau suaugusiems).

*Atsarginis kuro bakas (tiek tam atvejui, jei kas pamirštų įsipilti degalų, o degalinių truktų, tiek, jei esate taupūs, galimybei įspilti pigesnėje šalyje – tik žiūrėkite muitinių taisykles). Aktualu taupiems arba tiems, kurie važiuos į visiškus “užkampius”, kokių šiaip jau Europoje nedaug.
*Pripučiamas čiužinys (jei tektų nakvoti automobilyje – nulenkus galinę sėdynę bus patogu). Aktualu jei apskritai svarstytumėte nakvoti automobilyje ir keliaujate dviese.

*Maistas, gėrimai. Aktualu taupiems keliaujant į brangią šalį, arba turint kažkokių “numylėtų” maisto produktų, kurių svetur nėra.

Taip pat važiuojant į užsienį dar svarbiau “sužiūrėti” kad būtų tinkami įprasti būtini dalykai – atsarginis ratas, domkratas, vaistinėlė ir pan. Lietuvoje tai gal neatrodo taip svarbu: Lietuva tankiai gyvenama, kam nors atsitikus pagalba bus šalia, lengvai pasiekiama. Bet užsienyje yra kitokių vietų (toli nuo visko, net be mobiliojo ryšio).

Svarbu ne tik turėti daiktus, bet ir būti išsimėginus, kaip jais naudotis (ne visada bus galima pažiūrėti “Youtube”, o ir laiko gaišti kelionėje aiškinimuisi nesinorės, be to, neišbandžius, galėtų būti ir taip, kad daiktas tinkamai neveikia). Pavyzdžiui, prieš keliaujant ilgam į užsienį, jei to neteko daryti ar seniai tą darėte, verta “išsimėginti žinias”, kaip pakeisti ratą jūsų automobilyje su jūsų domkratu, patikrinti tepalų lygį, sužinoti, ką reiškia įvairios įsižiebti galinčios įspėjimo lemputės. Įsirašyti atitinkamas instrukcijas į telefoną, nes ką dabar išsiaiškinsite nebūtinai prisiminsite iki galo, jei to prireiks negreitai.

Kuro kainos – dyzelis, benzinas

Degalų kainos yra viena pagrindinių kelionės automobiliu išlaidų ir jos skirtingose šalyse labai skiriasi dėl skirtingų degalų akcizų (mokestis valstybei). Pvz. šio straipsnio rašymo metu litras benzino Rusijoje kainavo 0,65 euro, Lietuvoje – 1,13 euro, Estijoje – 1,34 euro, o Norvegijoje – 1,67 euro.

Apytiksliai dabartines kuro kainas įvairiose šalyse gerai parodo Global Petrol Prices svetainė: 95 benzino kainos, dyzelio kainos, suskystintų dujų kainos.

Atkreipkite dėmesį, kad kainos skirtingose degalinėse skiriasi, bet toje svetainėje pateikiami vidurkiai, nuolat atnaujinami.

Taip pat verta žinoti, kad vienose šalyse benzinas brangesnis už dyzelį, kitose – dyzelis brangesnis už benziną. Tad jei, tarkime, turite galimybę važiuoti ir dyzeliniu, ir benzininiu automobiliu, galite rinktis pagal šalį, į kurią keliausite.

Komentarai

Kelionė kemperiu – sunkiai su kuo sulyginama patirtis, kuri turi ir savo privalumų, ir trūkumų.

Kada ir kur verta keliauti kemperiu? Kiek tai kainuos? Kokį kemperį rinktis? Kas yra ir ko nėra kemperyje? Kur nakvoti? Šis straipsnis pravers ir jeigu kelionę kemperiu tik svajojate išbandyti, ir jeigu taip pakeliavus norisi apie kemperius sužinoti daugiau.

Kemperio vidus ir įranga (kemperių tipai)

Tipinis kemperis atrodo taip: priekis, ratai ir kabina – kaip mikroautobuso, o gale pastatytas toks tarsi „namelis ant ratų“. Pakankamo aukščio, kad galima būtų jame stovėti ir vaikščioti. Tame namelyje paprastai būna kokios keturios sėdynės, kurios nakčiai transformuojasi į lovą/as, kriauklė, tualetas, dušas (dažname kemperyje pilasi ant tualeto), šaldytuvas, viryklė, įvairios spintos/spintelės ir pan. Dar viena lova gali būti viršuje, tad iš viso gali būti 4 ar 6 miegamos (ir sėdimos) vietos. Tarp „namelio“ ir kabinos nėra sienelės, erdvė viena.

Būtent tokie kemperiai, angliškai vadinami Class C motorhome, dažniausiai nuomojami ir tokius žmonės dažniausiai įsivaizduoja išgirdę žodį „kemperis“.

Tačiau be tipinių kemperių, yra dar keletas mašinų, su kuriomis iš vienos pusės galima keliauti kaip su kemperiu, bet iš kitos – patirtis skiriasi:

*Automobilis su lova. Tokį „kemperį“ kiekvienas gali pasidaryti per 3 minutes iš savo universalo ar visureigio. Nulenki galinę sėdynę, padedi pripučiamą čiužinį. Gali įsigyti kitų prietaisų, kaip inverterį (rozetei), nešiojamą kompiuterį ar DVD grotuvą, sulankstomus baldus išsinešimui į lauką. Yra kas savo automobilius į tokius „minikemperius“ taip persidarė „su visam“, pakeisdami galines sėdynes lova. Yra (nors ir mažai) ir gamyklinių variantų. Tokiame kemperyje tikrai nebus kriauklės, tualeto, o galbūt ir viryklės ir pan., taigi, „kemperio patirtis“ apsiribos galimybe patogiai miegoti mašinoje, naudotis kai kuriais „naminiais“ prietaisais. Praustis ar atlikti gamtinius reikalus reikės, tarkime, degalinėse ar kempinge, valgyti šiltą maistą – restoranuose ar kavinėse, arba bent jau lauko barbekiu. Tačiau faktiškai ir važiuosi ne kemperiu, o lengvuoju automobiliu ar visureigiu: su atitinkamu maksimaliu grečiu, kelių ar parkavimo kainomis, manevringumu, pravažumu, galimybėmis važiuoti kalnų keliais.

*Kemperis – minivenas (angl. „Class B motorhome“, „Camper van“, „Sleeper van“). Jis atrodo kaip (ar beveik kaip) įprastas minivenas ar mikroautobusas, tačiau viduje viskas kitaip: sėdynių gerokai mažiau (pvz. tik keturios, įskaitant vairuotoją), o atsiradęs plotas išnaudojamas staliukui, spintelėms, kriauklei, šaldytuvui, viryklei ir pan. Tualeto ar dušo įprastai nebūna (nebent koks dušas, išnešamas į lauką), tačiau tokio kemperio privalumas – mobilumas: juo paprasta važiuoti ir į miestą, nes ilgis ar plotis nesiskiria nuo mikroautobuso. Galima gana greitai lėkti, kai kurie kemperiai-minivenai visai neatpažįstami iš išorės: atrodo kaip mikroautobusai. Sėdynės išsilanksto į lovą, o dar viena lova dažnai būna viršuje – arba nuolatinė, arba sustojus reikia papildomai pakelti stogą. Taigi, iš viso tipiniame kemperyje-minivene gali važiuoti ir nakvoti 4 žmonės.

*Kemperis – autobusas (angl. „Class A motorhome“). Kemperių „karūnos deimantas“. Ištisas autobusas ar sunkvežimis, perdarytas į gyvenamąjį namą ant ratų. Plotai didžiuliai, gali būti net keli kambariai, nemaža virtuvė ar vonia. Plotą gali dar išdidnti visokios į šonus „išsišaunančios“ verandos, kurias galima ištraukti kempinge. Būna, kad tokiuose kemperiuose net yra garažas miniautomobiliui – kad, palikęs kemperį-autobusą priemiesčio kempingę, galėtum važiuoti į miesto centrą. Bet dažniau jų šeimininkai savo lengvąjį automobilį tempiasi iš paskos. Būtent manevringumas ir didelis benzino suvartojimas yra didžiausi tokių kemperių minusai. Tačiau tokių kemperių savininkai dažnai apsistoja kur ilgesniam laikui, dalis jų iš viso neturi namų ir tik juda po JAV ar Australiją – o taip „gyvenant kelyje“ svarbu, kad gyventi būtų patogu. Be to, kemperyje-autobuse telpa daugiau žmonių. Tokie kemperiai Europoje labai reti. Visiems kitiems kemperiams vairuoti pakanka B kategorijos teisių, bet kemperiui-autobusui paprastai nepakanka. Kemperiu-autobusu nesu keliavęs – jei kas esate, pasidalinkite patirtimi komentaruose po straipsniu.

*Gyvenamoji priekaba (Karavanas, angl. Trailer camper, Travel trailer). Jų būna pačių įvairiausių dydžių – nuo atitinkančių mažiausius kemperius (ar išvis primenančių palapines ant ratų) iki kemperių-autobusų atitikmenų, bet dažniausios, tikriausiai, maždaug „tipinių“ kemperių dydžio. Didžiausias jų minusas, palyginus su kemperiais – daugybė šalių draudžia važiavimo metu būti jose, o jeigu ir nedraustų, negali paprastai pereiti iš kabinos į priekabą. Taigi, negali greitai pasiimti kokio ten palikto daikto ar pan. (tuo tarpu kemperiu gali važiuoti ir jo gyvenamoje dalyje). Be to, gali reikėti ir specialių teisių vairavimui su priekaba. Pliusas – apsistojus kempinge nesunku tokią priekabą palikti, o į miestą arba kokią statesnę įkalnę išvažiuoti tik automobiliu. Automobilį irgi reiktų rinktis pagal priekabą: silpnu varikliu didelę priekabą sunkiai patempsi.

*Kemperio modulis ant pikapo. Tokių Europoje beveik nebūna, nes čia beveik nėra pikapų, bet tai tarsi priekaba, tik ne pakabinama vilkti, o uždedama ant pikapo kėbulo. Tačiau iš pikapo kabinos į „kemperinę dalį“ patekti neįmanoma, į ją įlipama tik iš galo, todėl tai panašiau į mažą kemperinę priekabą, nei kemperį. Savotiškas tarpas tarp tokio modulio ir gyvenamosios priekabos yra gyvenamoji puspriekabė, kurios priekis dedamas ant pikapo, o galas velkasi kaip priekaba.

Kelionės kemperiu privalumai ir stiliai

Kelionė kemperiu, palyginus su kitomis, turi du didžiausius privalumus:

1.Galimybė turėti namus „kur nori“. Gal ant ežero kranto, kad išsimaudytum ir per 30 sekundžių grįžtum „namo“ persirengti. Gal miesto senamiestyje, kad būtų arti vakare grįžti iš baro. Gal ant kalno, kad, išsinešęs kėdes ir stalą, galėtum piknikauti „su vaizdu“. Ir vieną dieną tavo namai gali būti vienur, kitą – kitur. Ar net ryte vienur, dieną – kitur, vakare – trečiur. Ir turi ten visus namus, su visais daiktais, kurių vežtis gali daug daugiau, nei į įprastą kelionę lėktuvu, ir tų daiktų nereikia tąsyti lagaminais. Ir nakvynės kaina nuo vietos nepriklauso.

2.Galimybė bet kada ilsėtis ir pan. Pavargai važiuoti? Sustoji ir miegi, nereikia ten privažiuoti viešbutį, registravimosi į viešbutį procedūrų ir kito. Jei keliaujate keliese, vairuotojai gali susikeisti: kol vienas vairuoja, kitas patogiai miega lovoje, šitaip nuvažiuodami gal dvigubai daugiau ir be skaudančių kaulų. Kol vienas vairuoja, kiti gali patogiai valgyti: šiltą maistą, ant stalo. Gali net nueiti į tualetą ar nusiprausti. Tiesa, ne visose šalyse tai teisėta: kai kur, teoriškai, kemperiui važiuojant visi turėtų būti prisisegę, bet daugelis pažįstamų „kemperistų“ laužo šias nuostatas: jei elgiesi protingai (nevaikštai po kemperį, tarkime, kalnų kelyje), rizika labai maža (kita vertus, jei įmanoma, galite rinktis vietą poilsiui pagalvoję, kas būtų, jei avarija jus staiga “neštų” į kemperio priekį; esu miegojęs kemperyje, kuris pateko į avariją, bet rimtų traumų išvengiau, nes šalia pat buvo riba).

Šie du kemperio privalumai diktuoja du populiarius kelionės kemperiu stilius: „stovyklinį“ stilių, kai vienoje vietoje apsistojama ilgiau (pvz. pajūrio kempinge). Ir „ekspedicinį“ stilių, kai kemperis išnaudojamas efektyvesnei kelionei ir laiko taupymui (be registracijų viešbučiuose, sustojimų restoranuose ir t.t.).

Iš tiesų, dažnai abu stiliai apjungiami: pvz. jei kemperiu važiuojama iš Lietuvos į Prancūziją, tai, galbūt, per Lenkiją ir Vokietiją bus važiuojama greitai, stojant tik nakvoti ar važiuojant net ir naktimis (susikeitus vairuotojams), kai tuo tarpu Prancūzijoje – jau lėčiau.

Nakvynės vietos parinkimas

Kai kurie „kemperininkai“ į kemperį žiūri kaip į daaaaug geresnę palapinę ir apsistoja beveik vien kempinguose. Kempingai šiais laikais turi vietas, pritaikytas kemperiams, su galimybe prisijungti elektrą ir kita. Tačiau nakvynė kempinge mokama ir kartais tik nežymiai pigesnė, nei pigiuose viešbučiuose: išeina, kad turi savo namą ant ratų, bet vis tiek moki už kiekvieną nakvynę tarsi keliautum „įprastai“.

Alternatyva – nakvoti viešoje vietoje. Galima nakvoti bet kur: šalia gatvės mieste, bet kuriame parkinge, apžvalgos aikštelėje ir t.t. Tiesa, kai kur tai būna uždrausta – tačiau tai veikiau išimtis, nei taisyklė. Jei nėra draudžiamųjų ženklų ar KET punktų kemperį galite statyti taip pat, kaip ir bet kurį kitą automobilį – paprastai su kemperiu paprasčiau, nei su palapine (palapinę sunkiai pasistatysi, tarkime, mieste ar kurorte). O jei jūsų kemperis išoriškai nesiskiria nuo eilinio automobilio, net ir kemperius draudžiantys ženklai jums neaktualūs. Saugumo dėlei mėgstu nakvoti prie judrių (net ir naktimis) gatvių, labiau apšviestose vietose, „niekieno“ zonoje (o ne prie kokio vienišo privataus namo). Galima prie visą parą veikiančių degalinių (bet geriau ne prie visą parą veikiančių barų). Smagu, jei per priekinį stiklą matosi gražus vaizdas. Vieta – dar vienas nakvojimo viešoje vietoje privalumas. Pavyzdžiui, gali nakvoti ant jūros kranto, ryte eiti maudytis, net kai tokio kempingo nėra (ar jis labai brangus, ar pilnas).

Kol kas man dar nėra buvę, kad kas naktį žadintų, prašytų išvažiuoti ar pan.

Iš tikro nakvynes kempinguose ir nakvynes viešose vietose galima „kaitalioti“: karts nuo karto nuvažiuoti į kempingą gerai (pvz. atlikti visus kemperio „formalumus“, žr. „Kemperio vairavimo ypatybės ir įrangos priežiūra“), bet tai tikrai nebūtina kiekvieną naktį.

Taip pat, pasaulyje yra ir labai nesaugių šalių, kur nakvoti kemperyje viešumoje nerekomenduočiau – tačiau dažniausiai po tokias šalis (Juodoji Afrika, Lotynų Amerika) šiaip ar taip nekeliaujama kemperiais.

Kemperio vairavimo ypatybės ir įrangos priežiūra

Įprastuose keliuose daugelio kemperių vairavimas beveik nesiskiria nuo mikroautobuso vairavimo: pakanka B kategorijos teisių. Skirtumėliai tuo didesni, kuo labiau būtent to kemperio gabaritai skiriasi nuo mikroautobuso gabaritų:

a)Didžiausias skirtumas – aukštis. Verta jį įsidėmėti ir turėti omenyje. Daugeliu kemperių (išskyrus kemperius-minivenus ar perdarytus universalus) negalima važiuoti į požemines parkavimo aikšteles, McDrive su stogeliais, o ir su kai kuriais tiltais (ne pagrindinėse gatvėse) gali būti problemų.

b)„Įprastinis“ kemperis yra ir mažiau aerodinamiškas už mikroautobusą, todėl važiuojant didesniu greičiu pradeda virpėti.

c)Verta atkreipti dėmesį ir kiek didesnis plotis, ilgis (gali būti problemų siaurose senamiesčių gatvelėse, taip pat sudėtingiausiuose kalnų serpantinuose: teko matyti, kaip norėdami nuleisti kemperį į Maską Tenerifėje “kemperininkai” turėjo ir išlipę stabdyti mašinas iš priekio, ir posūkiuose panaudoti ir atbulinį bėgį).

d)Taip pat kemperio pravažumas gali būti prastesnis (išimtis čia – “ekspediciniai kemperiai” specialiai kurti sudėtingiems keliams, pvz. ant visureigio, pikapo ar sunkvežimio bazės).

Tačiau didžiausias kemperio skirtumas nuo automobilio – papildoma jo įranga ir jos priežiūra. Nusipirkus ar išsinuomavus kemperį reikia susipažinti su to kemperio įranga. Tipiniai veiksmai, kuriuos reikia daryti kemperiuose:

*Antrojo akumuliatoriaus pakrovimas. Kemperiai dažnai turi du akumuliatorius. Vienas jų – toks, kaip visur; nuo jo užsiveda variklis. O kitas skirtas visai vidinei įrangai (šaldytuvui, rozetėms ir pan.). Važiuojant tas antrasis akumuliatorius pasikrauna nuo variklio (svarbu žinoti, kur yra tai rodantis ciferblatas). Bet jei sustosi ilgesniam laikui jis išsikraus. Todėl reikia jį „įjungti į tinklą“: tokia galimybė yra kempinguose. Kai nuomavomės kemperį Australijoje, mums sakė, kad reikėtų įjungti bent kas antrą dieną. Bet mums neprireikė: važiuodavome tokius didelius atstumus ir tiek mažai naudojomės kemperio įranga, kad niekada neišsikraudavo. Tačiau tai priklauso nuo kelionės stiliaus.

*Vandens bako papildymas. Iš vandens bako vanduo imamas kriauklei, tualeto nuleidimui. Jį reikia papildyti – pvz. kempinge, degalinėje. Labai svarbu nesumaišyti bakų ir nepripildyti vandens bako benzinu. Valymas atsieina labai brangiai.

*Kanalizacijos išpylimas. Į kanalizacijos bakus/kasetes subėga kanalizacija iš kriauklės, dušo, tualeto. Prisipildžius reikia išpilti.

*Dujų balionų pakeitimas. Aktualu, jei kemperyje yra dujinė viryklė.

Idealu šiuos „techninius dalykus“ padaryti tada, kai įmanoma – pvz. kas kartą kempinge. Nes gal kitą naktį bus neįmanoma. Pavyzdžiui, gal rytoj norėsite nakvoti ne kempinge: net jei dabar planuojate kitaip, kas žino, gal pamatysite kokią gražią pakelės aikštelę.

Norint praretinti poreikį pildyti vandens baką ar išpilti kanalizacijos baką galima mažiau naudotis kriaukle, tualetu – pvz., jei yra galimybė, eiti į tualetą degalinėje ar kempinge.

Pirkti kemperį ar nuomotis? Kiek kainuoja, ar apsimoka?

Pirkti kemperį gali būti verta tada, jei taip keliautumėte ne kartą į metus, bet dažnai: gal ir savaitgaliais ir pan. Kemperių kainos labai įvairios – kaip ir visų automobilių, smarkiai priklauso nuo amžiaus. Galima „išsisukti“ gana pigiai. Kai kemperis nuosavas, paprasčiau su daiktais: „kelioninius“ daiktus galima visada laikyti jame. Pagrindinis nuosavo kemperio trūkumas: jis visada iš pradžių bus jūsų šalyje. Tai yra, turėdamas kemperį Lietuvoje, savaitgaliui juo galėsi nuvažiuoti tik į Lenkiją ar Latviją, gal Baltarusiją ar Kaliningradą. Kas kartą, kai norėsi važiuoti kur toliau, turėsi „gaišti“ dieną-kitą nuvažiavimui ir grįžimui. Jei esate keliautojas, kuriam reikia vis ko nors naujo, iš pradžių, tikėtina, tos dienos irgi bus įdomios, nes ir Latvijoje ar Lenkijoje dar daug kas bus nematyta, tačiau po kelerių metų tai taps tiesiog „iššvaistytu laiku“. Kita vertus, jei esate keliautojas, kurį džiugina ir vis tos pačios vietos, o kemperiu gal važiuotumėte tai į Jūrmalą, tai į Sopotą, tai dar kur – tuomet tai nėra trūkumas.

Jei pati idėja kemperiu važiuoti „nuo namų“ patinka, bet dar nežinote, ar norėtumėte jį pirkti, arba norėtumėte tokį keliavimo būdą išbandyti tik kartą-kitą, galite išsinuomoti kemperį Lietuvoje. Kemperis paprastai nuomojamas su visa įranga – taigi, ir su indais, stalo įrankiais, kartais – sulankstomais baldais išsinešimui į gamtą ir pan.

Daugeliu atveju dar geresnė galimybė, nei kemperį nuomotis Lietuvoje – kemperį nuomotis užsienyje. Kemperių nuoma siūloma daugybėje šalių: šitaip turi galimybę į šalį nuskristi ir nuo pat pirmos dienos pradėti keliauti po ją (o ne „link jos“), lankyti įdomias vietas. Tiesa, nuomojantis kemperį užsienyje, dings tas kelionės kemperiu privalumas, kad gali atsivežti kiek nori daiktų iš namų.

Kemperio nuomos kainos priklauso nuo šalies bei (kiek mažiau) nuo sezono ir varijuoja smarkiai: prieš apsispręsdami keliauti kemperiu, pasitikrinkite jas internete būtent ten, būtent jūsų keliavimo metu. Beje, gerai pažiūrėkite ir kemperio nuomos sąlygas – kartais kaina atrodo normali, tačiau iš tikro būna apriboti galimi nuvažiuoti kilometrai, o papildomi kainuoja brangiai – jeigu neketinsite ilgam apsistoti vienoje vietoje, kilometrų greičiausiai neužteks. Kemperių nuomos sąlygos varijuoja daug labiau, nei lengvųjų automobilių: esu matęs netgi tokią sąlygą, kad su jumis privalomai keliaus kemperio šeimininkas!

Deja, jei vien žiūrėti į pinigus, tiesa tokia – keliauti nuomotu kemperiu daugelyje šalių neapsimoka. Kemperio nuomos kaina vienai dienai daug kur lenkia tipinę paprasto viešbučio numerio kainą. Taip, kemperis kartu ir transporto priemonė: bet net ir pridėjus kasdienius viešbučius ir „paprasto automobilio“ autonuomą dažnai galima išsisukti pigiau, nei vien kemperio nuoma. O kur dar kempingų kainos, didesnis kuro suvartojimas, kelių ir parkavimo mokesčiai, kurie taip pat kemperiui dažnai didesni, nei lengvajam automobiliui. Pavyzdžiui, turėjau idėją pakeliauti kemperiu po JAV – bet supratau, kad jau vien už jo nuomą sumokėčiau gerokai daugiau, nei už nakvynes viešbučiuose, ką jau kalbėti apie visa kita.

Taigi, daugelyje šalių kelionė kemperiu yra ne dėl sutaupymo, o kaip tik priešingai: paišlaidavimas dėl to, kas tikram „kemperininkui“ yra smagesnis kelionės būdas.

Lietuvoje kemperių nuoma irgi brangi, o jei juo norėsite važiuoti kur toliau, tai realiai dar sumokėsite ir už „dienas pakeliui“ (tiek už kemperio nuomą, tiek už sueikvotą kurą), už ką nereiktų mokėti, jei skristumėte lėktuvu.

Tiesa, yra išimčių – šalių, kur kemperių pasiūla tokia didelė, kad kainos konkurencijos smarkiai „numuštos“. Taip pat yra šalių, kur dėl ypatybių sunku keliauti kitaip. Pavyzdžiui, Australija: ten pilna regionų, kur ištisus šimtus kilometrų nėra jokio viešbučio ir tūkstančius kilometrų nėra jokio viešbučio, kurio registratūra dirbtų, tarkime, po 9 val. vakaro, užtat pilna nemokamų nakvynės aikštelių kemperiams. Ir kemperių nuoma ten gali būti gerokai pigesnė, nei nakvynės viešbučiuose.

Savo ruožtu, yra šalių, kur kemperiu keliauti sudėtinga: tai – šalys, kurios yra nesaugios ir stokoja kempingų (t.y. dėl nesaugumo nesinorėtų nakvoti ne kempinge, o kempingų labai mažai ar jie prasti, brangūs).

Taip pat kemperių nuomos kainos beveik visur kažkiek priklauso nuo sezono, o žiema žiemai nelygi. Nedaug žmonių nori keliauti žiemą po šiaurės Europą – kita vertus, keliauti žiemą kemperiu po Australiją buvo smagu (ten, kur atsiėmėme kemperį, Melburne, buvo vėsoka, ~+10, tačiau nuvažiavome šiauriau, kur ir žiemą temperatūra viršijo +20). Keliaujant vėsiu laiku verta apsirūpinti šiltom antklodėm, miegmaišiais (turėtų duoti ir nuomoje).

Komentarai

Pigiais skrydžiais (Ryanair, Wizzair) esame įpratę nuskristi kur trumpam: savaitgaliui, savaitei. Ir grįžti.

Tačiau galima pigiais skrydžiais keliauti ir kitaip. Skrendi į miestą, pabūni kelias dienas ir skrendi tolyn, paskui – dar tolyn. Šitaip pigiais skrydžiais galima pasiekti net tolimus, egzotiškus kraštus pakeliui stabtelėjus 5 ar 7 įdomiuose miestuose!

Tik kaip „susidurstyti“ geriausią maršrutą? Yra daug gerų priemonių, tik ne visi žino!

Čia rašau, kaip nukeliavau pigiais skrydžiais iki Afrikos, pakeliui aplankydamas daug įdomių miestų. Daugelis skrydžių kainavo ~15-40 eurų. Rašau, kaip juos radau, kokiomis programėlėmis ir metodais naudojausi, kiek kainavo.

Nesiūlau mėginti tiksliai pakartoti šią kelionę – nepavyks, nes pigiausių skrydžių akcijos nuolat keičiasi. Tačiau kviečiu pasinaudoti tais pačiais metodais, kad „susidurstyti“ savąjį unikalų maršrutą – kurio niekas kitas už tą kainą irgi turbūt nebepakartos.

Tai nuotraukos miestų ir vietų, kuriuos aplankiau vienos kelionės metu, perskridamas daugiausiai pigių skrydžių avialinijomis:

Priešistorė: į Kanarus aplankant kelis miestus

Pirmą kartą tokią “sudurtinę kelionę” išmėginau 2018 m. per kelionę į Kanarų salas. Bėda: iš Lietuvos į Kanarų salas gerų skrydžių tiesiog nėra. Perkant su oficialiais jungimais, gavau siūlymus ~300 eurų. „Nesąmonė“ – galvoju – „Už tiek esu suskraidęs ir iki Niujorko!“.

Jau seniau žinojau, kad į Kanarų salas ir panašias vietas geriausia skristi su „netikrais jungimais“ Ryanair ar Wizzair. Perki bilietą į vieną miestą, kur skrenda Ryanair/Wizzair, o iš to miesto – į Kanarų salas.

Bet kaip atrasti pigiausius skrydžius, kai variantų begalės? Nepamainomas čia Azair.com puslapis. Ten pakanka įvesti apytiksles datas bei iš kur į kur skrendi – ir tau automatiškai pasiūlys ištisą galimų variantų sąrašą nuo pigiausio [žr. mano Youtube įrašą kaip naudotis Azair.com].

Azair.com ir dar vieną nuostabią funkciją – galimybę pasirinkti, kad „tarpiniuose oro uostuose“ gali praleisti nebūtinai kuo trumpesnį laiką, tačiau ir 2 ar 3 paras. Tokiu būdu pakeliui dar gali ištyrinėti papildomus miestus. Juk nebūtina rinktis pigiausią variantą – gali pasižiūrėti į žemesnę sąrašo pusę ir pasirinkti tokį, kuris, pavyzdžiui, tik 10 ar 20 eurų brangesnis, tačiau pakeliui stoja įdomesniame mieste.

Azair.com pagalba 2018 m. išsirinkau tokį maršrutą:
Į priekį – Vilnius-Milanas-Lanzarotė–Gran Kanarija, praleidžiant dieną Milane ir pusantros Lanzarotės saloje.
Atgal – Gran Kanarija-Madridas-Vilnius, praleidžiant dieną Madride

Tai kainavo iš viso 115 eurų į abi puses (Vilnius-Milanas: 22 eurai; Milanas-Lanzarotė – 33 eurai; Lanzarotė-Gran Kanarija – 23 eurai; Gran Kanarija-Madridas – 20 eurų, Madridas-Vilnius – 17 eurų).

Jei tinka persėdimai bet kur, buvo galima susisukti ir mažiau nei už 100 eurų. Galima buvo, pavyzdžiui, ir į priekį skristi tik su vienu persėdimu. Bet specialiai pasirinkau tokią kelionę, kad ir tarpiniai sustojimai būtų man įdomūs: ne tiesiog “laikas užmušimui”, o irgi kelionės dalis. Ir tai pabrangino skrydį tik keliolika eurų.

Idėja: kaip antroji kelionė į Kanarų salas virto kelione į Afriką

2019 m. vėl prisėjo vykti į Kanarų salas ir šią kelionę nusprendžiau nuspalvinti dar labiau. Kanarų salos šalia pat Afrikos, į kurią iš Lietuvos nusigauti sudėtinga – kodėl neapsilankyti ir tenai?

Čia į pagalbą atėjo Kiwi.com svetainė. Ji leidžia pasirinkti kokį nors oro uostą ir pažiūrėti, kiek kainuoja skrydžiai iš ten į įvairius kitus miestus, kur skristi pigiausia. Nežinojau, kur skrendama iš Kanarų salų ir kiek kainuoja. Patikrinęs Kiwi.com pamačiau, kad be pigių skrydžių iš Kanarų salų į įvairius Europos miestus, santykinai pigūs ir skrydžiai iš Gran Kanarijos į Lajūno miestą Vakarų Sacharoje (Afrika) – ~50 eurų, bet Afrikoje sunku tikėtis mažiau.

Kaip nusigauti į Lajūną? Vakarų Sacharą kai kurios šalys pripažįsta nepriklausoma valstybe, bet ją faktiškai valdo Marokas. Taigi, logiška, kad ten reikės keliauti per Maroką, į kurį pigių skrydžių iš Europos – nemažai. Be to, nors Maroke esu buvęs 2010 m., pasirodė įdomu ten sugrįžti: tada „aplėkiau“ visą šalį, o dabar norėjau ilgiau pabūti keliuose miestuose.

Šitaip jau buvo sudėlioti „kelionės pastoliai“: iš Lietuvos skrisiu į Maroką, iš ten – į Vakarų Sacharą, iš ten – į Kanarų salas, iš kur grįšiu į Lietuvą.

Ilgainiui kelionė dar išsiplėtė – bet apie viską iš eilės.

Kaip nusigauti iki Maroko? Vilnius-Venecija-Fesas

Pirmoji užduotis – nusigauti iki Maroko. Į Maroką yra pigių skrydžių iš Europos, bet ne iš Lietuvos.

Maroke oro uostų daug – iš Europos Ryanair ir Wizzair skraidina net į 11 Maroko oro uostų. Galėčiau spėlioti visokiausius derinius (Vilnius-Marakešas, Kaunas-Kasablanka ir pan.) ir atsitiktines datas bei žiūrėti, kur bilietai pigiausi – bet tai užtruktų begalę laiko. Be to, norėjau ne šiaip nuskristi į Maroką ir kažkur persėsti – norėjau pakeliui pažiūrėti dar ką nors įdomaus Europoje.

Tokiais atvejais nepamainoma pagalba – minėtas Azair.com tinklapis . Jame reikia įvesti iš kur ir į kur skrendi tik apytiksliai – pvz. gali vesti „Iš Vilniaus arba Kauno“ „į Marakešą, Fesą, Kasablanką arba Rabatą“. Parodys visas galimybės.

Dar daugiau, nereikia net vesti tikslios datos – pakanka, tarkime, pažymėti savaitę ar dvi savaites. Ir pagaliau pats didžiausias Azair.com pranašumas: galima nustatyti, kad jums tinka persėdimo oro uoste praleisti 1, 2 ar 3 dienas. Šitaip ne tik atsiras galimybė pakeliui pažiūrėti papildomą miestą – bet ir atsiras daugiau pasiūlymų, galimų jungimų, todėl kaina kris.

Įvedus savo poreikius (2019 m. lapkričio pabaiga, persėdimui iki 3 dienų, iš Vilniaus/Kauno į bet kurį Maroko oro uostą), Azair.com bemat išmetė pasiūlymus, pradedant pigiausiais.

Pigiausius atmečiau. Daugelis buvo per Londoną – bet Londone vien nuvažiuoti iš oro uosto į centrą kainuotų brangiau nei skrydis. Dar buvo per Milaną – bet ten jau buvau 2018 m. ir neatrodė, kad kažką praleidau, dėl ko vertėtų grįžti.

Pasiūlymų Azair.com išmetė tiek daug, kad kiekvienas brangesnis tėra brangesnis nedaug: tad nesunkiai galėjau kokius 20 pasiūlymų praleisti. Pigiausias buvo ~32 eurai, o tas kurį galiausiai pasirinkau kainavo 48 eurus. Per Veneciją. Venecijoje buvau buvęs, bet mano žmona – ne. Be to, buvo dalykų, kurių pamatyti praeitą kartą nespėjau ir buvo įdomu.

Maroko pusėje tas reisas vyko į Fesą. Puiku – tai vienas Maroko miestų, į kurį norėjau grįžti.

Taigi, skridau Vilnius-Venecija, bilietas žmogui kainavo 23 eurus.

Po lygiai 2 dienų skridau Venecija-Fesas, bilietas žmogui kainavo 25 eurus.

Kaip nuvykti į Vakarų Sacharą?

Vakarų Sacharą Marokas laiko savo dalimi. Bet atstumai ten didžiuliai. Ir pigūs skrydžiai į Afriką beveik neatėjo. Taigi, viltis, kad iš Feso galėčiau pigiai nuskristi į Lajūną teko pamiršti – skrydžio kaina būtų buvusi 160 eurų. Ir taip su daugeliu Maroko vidinių skrydžių. O važiuoti autobusu – prarasta labai daug laiko ir vis tiek brangiau, nei pigūs europiniai skrydžiai.

Azair.com veikia ne su visomis avialinijomis – daugiausiai tik Europoje. Todėl čia jau teko paspėlioti. Pasinaudodamas svetaine Flightradar24.com pažiūrėjau, kokie yra oro uostai Vakarų Sacharoje ir į kur iš jų yra keleiviniai reisai (tą patį galima sužinoti ir angliškoje Vikipedijoje). Variantų nedaug – iš Lajūno yra reisai į keturis Maroko oro uostus, iš Dachlos – į tris.

Šįsyk atsidariau Skyscanner.com tinklapį, kuris – pats geriausias, kai žinai iš kur į kur nori skristi ir kada. Įvedi abu oro uostus, datą – ir parodo skrydžius visom avialinijom, su visais persėdimais (jei jų reiktų) bei visas kainas. Kaip ir Azair.com, jis neprideda jokių antkainių. Į šią svetainę įvedžiau reikiamus derinius – pvz. „Kasablanka-Lajūnas“, „Marakešas-Lajūnas“ man aktualiomis datomis. Žr. mano Youtube video, kaip naudotis Skyscanner.

Keli bandymai ir sėkmė, kokios jau sunkiai tikėjausi! „Air Arabia“ siūlė skrydį iš Marakešo į Dachlą už 52 eurus. Afrikoje tai, patikėkite, labai pigu. Kaip vėliau pasakojo Marakešo viešbučio tarnautojas, šis reisas neseniai atidarytas – todėl dabar yra gerų akcijų. Kad galima nuskristi į Dachlą už 52 eurus jam buvo naujiena – pigiausia, ką iki šiol žinojo, 80 eurų iš Kasablankos (tolokai nuo Marakešo ir Feso), o pats į Dachlą taupydamas važiavo autobusu.

Man reisas Marakešas-Dachla buvo netgi triguba sėkmė! Visų pirma, Marakešas, kartu su Fesu – antras iš dviejų Maroko miestų į kuriuos dar norėjosi sugrįžti. Antra, Vakarų Sacharoje aš nenorėjau pamatyti tik Lajūno – norėjau pamatyti daugiau. Galvojau skristi į Lajūną ir gal pavažinėti iš ten – bet kai Vakarų Sacharoje šitokie milžiniški atstumai, būtų susigaišę daug laiko, o ir šiaip nesmagu važinėti pirmyn-atgal.

Na o dabar viskas išsisprendė: jei skrisiu į Dachlą, o iš ten važiuosiu į Lajūną, tai pamatysiu daug Vakarų Sacharos ir tuo pačiu keliu važiuosiu tik kartą.

Paieškojau informacijos apie galimybes iš Feso į Marakešą ir iš Dachlos į Lajūną nuvažiuoti žemės transportu: atstumai jau pakenčiami, ~7 val. Fesas-Marakešas pasirinkau traukinį, Dachla-Lajūnas – autobusą. Bilietus nusprendžiau pirkti jau vietoje – iš anksto nebūtina. Pigiau nei lėktuvu, o, kai keliauji į vieną pusę, ir įdomu: pro langus matai šalį, o viduje – verdantį autentišką gyvenimą (pavyzdžiui, kaip autobuso vairuotojas, sėsdamasis prie vairo, kas kartą taria “Vardan Alacho”, kaip autobusą tikrina Maroko žandarai)..

Beliko paskutinis žingsnis – nusipirkti bilietą iš Lajūno į Kanarų salas. Variantų buvau radęs per Kiwi.com jau pačioje pradžioje. Pirkau ne per Kiwi.com, o per Skyscanner.com – net jei randi pasiūlymą per Kiwi.com, ten jo pirkti neapsimoka, nes Kiwi.com užsideda didelį antkainį. Tada, radus Kiwi.com pasiūlymą, verta tokį patį surasti Skyscanner.com (žinant datas ir kitką, tai – labai paprasta).

Taigi:
Iš Feso į Marakešą važiavau traukiniu – kainavo 19 eurų žmogui.
Iš Marakešo į Dachlą skridau lėktuvu „Air Arabia“ – kainavo 52 eurus žmogui.
Iš Dachlos į Lajūną važiavau autobusu – kainavo 19 eurų žmogui.
Iš Lajūno į Kanarų salas skridau lėktuvu „Binter Canarias“ – kainavo 49 eurai žmogui. Didžiausia suma iki šiol pagal atstumą – todėl, kad skrenda ne pigių skrydžių bendrovė. Deja, tai pigiausia, už kiek galima nuskristi tiesiai iš Afrikos į Kanarų salas.

Ką dar nuveikti Kanarų salose?

Turėjau bilietus į Gran Kanariją. Bet nesu žmogus, kuris tik nori gulėti išvertęs pilvą – jei jau kažkur esi, norisi pamatyti kuo daugiau, naudotis progomis.

Taigi, iš Gran Kanarijos nutariau nuskristi dar kur nors.

Jau 2018 m. išbandžiau, kad iš Gran Kanarijos pigiausia skristi į tris kitas Kanarų salas – Fuerteventūrą, Lanzarotę ir Tenerifę. Ten skraidina gana neseniai (2012 m.) „pakilusi į orą“ pirmoji pigių skrydžių bendrovė Kanarų salose „CanaryFly“. 2018 m. su „CanaryFly“ suskraidžiau iš Gran Kanarijos į Fuerteventūrą – kainavo 45 eurus į abi puses. Taip pat aplankiau ir Lanzarotę, iš Vilniaus į Gran Kanariją skrisdamas Vilnius-Milanas-Lanzarotė-Gran Kanarija (reisas Lanzarotė-Gran Kanarija kainavo 22 eurus).

„CanaryFly“ skraidyti net pigiau, nei plaukti keltais. Be to, galima nuskristi ryte, o vakare grįžti – taigi, nereikia nakvoti kitoje saloje, persivežinėti daiktų.

2018 m. skristi į tris mažesniąsias Kanarų salas (El Hierro, La Palma, La Gomera), deja, buvo labai brangu – būtų atsiėję 150 eurų ir daugiau, tad minties ten skristi reikėjo atsisakyti. Nes „CanaryFly“ ten neskraidė, skraidė tik brangioji „Binter Canarias“.

Šiemet patikrinau „CanaryFly“ svetainę vėl – ir pamačiau, kad dabar šios avialinijos jau skraido iš Gran Kanarijos į Hierro salą. Pažiūrėjęs Canaryfly svetainėje visos savaitės skrydžius pamačiau, kad geriausia akcija – ketvirtadieniais ir šeštadieniais, po 22 eurus į vieną pusę. Taigi ir pasirinkau skristi iš Gran Kanarijos į Hierro ketvirtadieniui-šeštadieniui, iš viso už 44 eurus į abi puses, ir taip pamatyti jau ketvirtąją Kanarų salą per dvejus metus, be to, dar ir pačią mažiausią bei mažiausiai palytėtą turizmo.

Turėjau ir dar vieną slaptą svajonę – iš Kanarų salų suskraidyti į kokią papildomą egzotišką Afrikos šalį, į kurią šiaip iš Lietuvos patekti labai sunku. Juk Kanarų salos taip arti Afrikos.

Deja, iš pradžių teko nusivilti – nors iš Kanarų salų yra reisai į kelias Afrikos šalis – be Maroko ir Vakarų Sacharos taip pat į Mauritaniją, Senegalą, Gambiją, Žaliojo Kyšulio Salas – tie reisai ne šiaip brangūs, jie – beprotiškai brangūs. Pvz. suskraidyti į Senegalą ir atgal, kur atstumas – vos 1479 km, arba arčiau, nei Vilnius-Londonas ar Vilnius-Paryžius, kainuoja ~450-550 eurų. Nes skraido tik ta pati brangioji „Binter Canarias“.

Į Žaliojo kyšulio salas iš Gran Kanarijos pigiausiai radau bilietus už 350 eurų, bet dar prisideda leidimas į šalį (50 eurų).

Pigiausia buvo skristi į Mauritaniją. Tiesa, pigiausia sąlyginai – bilietas iš Gran Kanarijos ten ir atgal kainavo 286 eurus. Daugelis žmonių apsieitų ten nenukeliavę. Bet aš noriu pamatyti įvairias šalis ir kultūras. Vertindamas skrydžio kainą vertinu ne tik, kiek kainuoja eurais, bet ir ar galėsiu kada gauti geriau. Į Žaliojo Kyšulio Salas tikrai galėsiu – yra daug skrydžių ir iš Europos, būna „paskutinės minutės“ atostogų pasiūlymų. Tuo tarpu į Mauritaniją iš Europos skrendama tik iš vienintelio Paryžiaus. Bilietas iš Vilniaus į ten su oficialiais persėdimais kainuotų 800 eurų žmogui (skrydis su trim persėdimais), pigių skrydžių ten nėra išvis.

Taigi, dabar galbūt turėjau geriausią gyvenime galimybę patekti į Mauritaniją, o pasiskaičius pasirodė įdomu: dykumos, dykumų miestai, mažai turistų ir ne taip nesaugu, kaip daug Juodosios Afrikos šalių.

Kilo mintis, o gal geriau į Mauritaniją važiuoti iš Vakarų Sacharos ir tada skristi į Kanarus? Pasirodo, ne. Skrydis Mauritanija-Kanarai į vieną pusę kainuotų iš esmės tiek pat, kiek į abi puses. Tokia būna kai kurių avialinijų kainodara, tarp jų – „Mauritania Airways“.

Taigi, iš Gran Kanarijos pasirodė geriausios dvi išvykos:
Gran Kanarija-Hierro-Gran Kanarija – 44 eurai į abi puses
Gran Kanarija-Mauritanija-Gran Kanarija – 286 eurai į abi puses.

Kaip grįžti iš Kanarų salų į Lietuvą?

Ieškodamas grįžimo iš Kanarų salų vėl prisiminiau Azair.com svetainę. Šįkart daviau tokį užsakymą: „Skristi iš (surašiau visus Kanarų salų oro uostus) į Vilnių arba Kauną, persėdimui – iki trijų dienų“. Vėl gavau eilę pasiūlymų.

Dalis tų pasiūlymų buvo skrendant iš Gran Kanarijos, dalis – iš Tenerifės. Man pasirodė įdomesni pastarieji – dar aplankyčiau ir Tenerifę.

Pažiūrėjau skrydžių iš Gran Kanarijos į Tenerifę. Kaip jau žinojau nuo pernai, jie tikrai pigūs, prasidėjo nuo 22 eurų. Ir jų daug. Reiškia, tikrai galiu žiūrėti skrydžių atgal į Lietuvą iš Tenerifės.

Įdomiausias pasirodė per Barseloną – Barselonoje buvau seniai ir įdomu sugrįžti, pažiūrėti, kiek pastatyta Šv. Šeimos katedra, aplankyti vietas kuriose nebuvau buvęs.

Taigi, skrydžių kainos tokios:
Gran Kanarija-Tenerifė – 22 eurai
Po dviejų dienų Tenerifė-Barselona – 23 eurai
Po vienos dienos Barselona-Vilnius – 32 eurai

Šie skrydžiai buvo brangesni, nei įprastai, nes vyko šventiniu laikotarpiu: palei naujus metus. Kitu laikotarpiu galima sutaupyti dar ~30 eurų.

Kokia tokios kelionės kaina?

Be užsukimo į Mauritaniją, pigiais skrydžiais tokia kelionė būtų atsiėjusi 289 eurus (be skridimo ir į Hierro – 245 eurus). Tai yra pigiau, nei tiesiog skristi į Kanarų salas ir atgal, jeigu pirkti eilinės aviakompanijos „jungiamąjį bilietą“ (pvz. Lufthansa) – ir nieko kito neaplankyti, tik Gran Kanariją.

O čia tuo pačiu aplankyta Venecija, du gražiausi Maroko miestai (Fesas ir Marakešas), sunkiai pasiekiamoji Vakarų Sachara (Dachla ir Lajūnas), trys Kanarų salos, Barselona.

Ar galima pigiau? Priklauso nuo laiko ir poreikių. Jei norite skristi „bet kur per bet kur“ – tikrai galima: tiesiog pirkite bilietą su geriausia akcija, iš oro uosto į kurį nuskrisite – irgi bilietą su geriausia akcija ir t.t. Naudokitės Kiwi.com, Azair.com – ir rasite.

Bet jei ir turite konkretesnių norų, kaip šiuo atveju turėjau aš skristi į būtent Kanarų salas – galima rasti gerų pasiūlymų pigių skrydžių bendrovėmis, net jei tai ir nebus bilietai po 1 ar 5 eurus (bent jau dauguma bilietų – tiesiog reiktų stebuklo, kad susidarytų tokių gerų akcijų grandinė kryptimi, kurios jums reikia). Tačiau daugelis bilietų gali būti po 15 ar 25 eurus.

Jei pakanka Europos miestų ir nesiekiate Afrikos ar Azijos, bus dar pigiau. Kaip jau minėjau, 2018 m., kai skridau į Gran Kanariją, pakeliui stabteldamas 3 vietose Europoje (tarp jų Lanzarotės saloje), kelionė atsiėjo 112 eurų.

Kiek laiko trunka tokia kelionė?

Tai labai individualu ir priklauso nuo jūsų. Kadangi aš keliaudamas ir dirbu, man trunka ilgiau, tačiau jei keliaujate intensyviai ir norite tik pamatyti lankytinas vietas, pasiūlymas būtų toks:

Venecija – 3 d.
Fesas – 2 d.
Marakešas – 3 d.
Dachla – 1 d.
Lajūnas – 1 d.
Gran Kanarija – 2 d.
Hieras – 1 d.
Tenerifė – 2 d.
Barselona – 2 d.
Iš viso apie 17 d. – arba dvi darbo savaitės su aplinkiniais savaitgaliais.

Aišku, prie šių dienų reikėtų pridėti papildomas, jei planuojate poilsį paplūdimyje, aktyvų laisvalaikį (serfingas, kaitavimas ir pan.) ar kt. Tokiu atveju, „stotelių skaičių“ galima mažinti. Arba palikti tokį patį, jei atostogos ilgesnės.

Be abejo, realybėje situaciją kiek koreguos siūlomi bilietai: pvz. Venecijoje būčiau norėjęs pabūti 3 d., bet geriausi bilietai buvo su 2 d. persėdimu, taigi, laiką ten patrumpinau.

Taip pat gali kilti klausimas, ar iš viso priimtina tokia kelionė – lėkti nuo vieno miesto prie kito, nuo vienos šalies ir kultūros prie kitos.

Tai priklauso nuo žmogaus: vieniems smagu, kad per vieną kelionę aplanko 5 šalis ir daug „pasaulio stebuklų“, kitiems tai kelia tik nuovargį. Panašiai, kaip ir kelionės autobusu per Europą ar kruizai – vieniems patinka, kitiems – ne.

Man pačiam iš tikro nelabai patinka tokios „greitos kelionės“ – norisi įsigilinti į konkrečią šalį, kultūrą, o ne lėkti nuo vienos prie kitos. Tačiau šiai kelionei padariau išimtį todėl, kad daugelis miestų, kuriuos lankiau man nėra nauji – tad kelionė buvo tarsi sugrįžimas į kai kurias iš tų vietų, kurios gyvenime patiko labiausiai ar kuriose jaučiau, kad dar ne viską padariau, ką norėjau. Tam užteko trumpų stabtelėjimų. Na o “tolimiausi taškai”, kur lankiausi pirmą kartą – tokie, į kuriuos nelabai kaip kitaip ir pateksi.

Kitas galimas trukdis – bagažas. Norėdami pasinaudoti tokiais pasiūlymais, privalote išmokti keliauti, kaip aš – tik su nedidele kuprine. Taip pat nesusigundyti visokiais papildomais aviakompanijų pasiūlymais (laipinimo prioritetas ir pan.). Jei teks į kiekvieną iš begalės skrydžių pirkti bagažą, kelionės kaina gali išaugti kartais ir taip skristi tikrai nebeapsimokės. Be to, ir kur kas nepatogiau keliauti su lagaminu, kai į ir iš oro uosto reikia važiuoti kas antrą ar kas trečią dieną.

Per visą šią kelionę, kaip ir per visas kitas savo keliones pigių skrydžių avialinijomis Europoje ir aplink, aš nė karto:
a)Nepirkau papildomo bagažo.
b)Nepirkau lėktuve maisto.
c)Nepirkau prioritetinio laipinimo.

Visais atvejais pirkau tik bilietą. Kai išmoksti taip keliauti – visas pasaulis pasiekiamas daug lengviau.

Komentarai