Kelionių organizavimas

Kiek laiko turėtų trukti kelionė?

Esu išbandęs visų trukmių keliones ir čia rašysiu jų pliusus ir minusus.

Kam tokiems, kada ir kur verta keliauti savaitgaliui, savaitei, o gal dar ilgiau?

Savaitgalio kelionės (2-4 d.)

Skaityti plačiau: Savaitgalio kelionės – viskas, ką reikia žinoti

Keliaujama savaitgaliui arba „ilgajam savaitgaliui“, gal prisidūrus vieną ar dvi dienas atostogų.

Kur, kam ir kada taip keliauti:

Savaitgaliui keliauti verta ten, kur skrydžiai pigūs ir patogūs (arba, jei važiuojate automobiliu – ten, kur nuvažiuoti netruks ilgai).

Kai kelionė tokia trumpa, bet koks persėdimas oro uoste ar ilgas važiavimas „suvalgo“ daug kelionės laiko.

O jei skrydis daug kainuoja, tai, padalinus tą kainą vienai kelionės valandai, išeis labai daug. Na, jei skrendate dviems dienoms už 300 eurų, tai kelionės diena jums kainuos 150 eurų asmeniui vien už skrydį. Kas kita, jei skrendate už 30 eurų.

Išeina, kad savaitgalio kelionės iš Lietuvos lėktuvu paprastai būna po Europą (nes anapus Europos pigių ir patogių skrydžių mažai), o automobiliu – į kaimynines šalis (Latviją, Lenkiją, ilgajam savaitgaliui gal dar Estiją).

Tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus (jie nuolat kinta, o ir ne visais galima nuskristi savaitgaliui)

Idealus „grafikas“ savaitgalio kelionei, aišku, kai lėktuvas išskrenda penktadienio vakarą ar šeštadienio rytą, o grįžta sekmadienio vakarą. Bet tokių idealių grafikų bus mažai, ypač iš Lietuvos. Tad verta taip griežtai prie savaitgalio nesirišti ir, tarkime, keliauti ketvirtadieniui-sekmadieniui. Net ir paėmus vieną ar dvi laisvas dienas, savaitgalio kelionė vis tiek jų daug „nesudegins“, o įdomiai praleisto laiko bus kiek daugiau ir, svarbiausia, daugiau galimybių rinktis kryptį, nei mėginant skristi penktadieniui-sekmadieniui.

Kone kiekviena vieta Europoje turi ką pasiūlyti 2 dienoms, taigi, savaitgalio keliones gali planuoti žiūrėdamas skrydžių akcijas: jei kur nors bus pigus ar patogus skrydis, gali skristi, ką veikti įdomiai tikriausiai tikrai rasi.

Geriausios savaitgalio kelionės vieno šių tipų:

1.Savaitgalis didmiestyje. Per jį aplankai svarbiausias miesto vietas, pastatus, muziejus, važinėji po miestą viešuoju transportu, nes jis didmiesčiuose patogus, greitas, važinėja nuolat, ar Uber. Tokių mano savaitgalio kelionių pavyzdžiai: Londonas, Paryžius, Viena, Stokholmas, Berlynas, Roma ir kt. Beje, tikslus laikas, kokio reiks vien svarbiausioms miesto vietoms aplankyti, priklausys nuo miesto: pvz. Stokholmui užteko ir 2 d., o Romoje ir po 4 d. atrodė, kad norėtųsi likti dar.

Stokholmas – viena vietų, kur keliavau savaitgaliui

2.Savaitgalis su nuomotu automobiliu užmiestyje. Skrendi į kokio miesto oro uostą, bet į tą miestą net nevažiuoji: oro uoste išsinuomoji automobilį ir lankai gražius miestelius ar gamtos vietas. Teoriškai galima būtų ir viešuoju transportu, bet vietų, kur viešasis transportas pakankamai dažnas ir patogus tam, nėra daug: kai turi tik savaitgalį, nori aplankyti daug vietų ir negaišti laiko „kol atvažiuos autobusas“, nesitaikyti prie grafikų. Tokių mano kelionių pavyzdžiai: Londono apylinkės (Oksfordas, Kembridžas, Vindsoras, kurortai), Hamburgo apylinkės, Bristolio apylinkės (su Stounhendžu, Velsu ir kt.), Škotija, Airija iš Dublino ir kt.

Mūsų savaitgalio kelionės automobiliu po Londono priemesičus maršrutas (Oksfordas, Kembridžas, Doverio uolos ir kt.)

3.Savaitgalis „su tikslu“. Skrendi į miestą, kuriame jau buvai, bet dabar turi konkretų tikslą grįžti. Gal koks renginys, emigrantų draugų lankymas, dar nepatirtos vietos, grįžimas į numylėtą vietą. Tai nebus „visų svarbiausių vietų lankymas“, nes jos jau matytos, o pažvelgimas į tą miestą naujai.

Savaitgalio kelionių pliusai:

1.Kelionė atrodo ilgesnė, nei iš tikro. Nes kiekvienoje kelionėje įspūdingiausios būna pirmos dienos, kai viskas nauja, o savaitgalio kelionėje ir yra tik tos dienos.
2.Mažai išleidi pinigų nakvynėms.
3.Nereikia imti laisvų dienų darbe (ar beveik nereikia).

Savaitgalio kelionių minusai:

1.Mažai variantų kur skristi (tik kai kurie Europos miestai).
2.Didelę kelionės kainos dalį sudaro skrydžio bilietai – verta tik jeigu jie pigūs.
3.Ženklią kelionės laiko dalį sudaro pats keliavimas (skrydis, važiavimas) – verta tik jeigu jis trumpas ir patogus.
4.Didelis kelionės tempas, daug „buities reikalų“ (į oro uostą ir iš oro uosto, tik atsikraustai ir jau reikia išsikraustyti, tik susidedi daiktus ir jau reikia išsikrauti), fiziškai turbūt pavargsi (nors psichologiškai pailsėsi).
5.Nespėji gerai įsigilinti į viską. Bus dalykų, kurių aplankyti negalėsi, nes, pavyzdžiui, kaip tik tom dienom neveikia.
6.Savaitgaliui norite keliauti ne tik jūs, tad skrydžiai bus kiek brangesni, ypač ilgiesiems savaitgaliams.

Atostogų kelionės (7-21 d.)

Keliaujama per atostogas, neretai 7 dienoms, 10 dienų ar 14 dienų. Paprastai – pasiėmus savaitę atostogų, dvi savaites atostogų.

Kur, kam ir kada taip keliauti:
Kadangi atostogas turėti įprasta, jas numato ir darbo teisė, daugelis bent kartą į metus turi ilgesnes atostogas – tai per atostogas išvykti į užsienį verta bet kam, kam bent kiek įdomios kelionės.

Atsotogų kelionių metu gali aplankyti praktiškai bet kurį pasaulio kraštą, tačiau rekomenduojama kelionės trukmė priklauso nuo to, kur skrisite.

Savaitei rekomenduočiau skristi į artimesnius Europai kraštus, kur skrydžiai pigesni, patogesni (Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika, gal JAV ir kt.). Nes jei, tarkime, skristumėte ten, kur vien nuskridimas su kelionėmis iš oro uosto “suvalgys” daug laiko, mažesnis procentas atostogų tektų maloniajai kelionės daliai.

Tuo tarpu dviems savaitėms ar juoba trims savaitėms jau gali skristi bet kur, nes net ir 24 val. skrydis (su persėdimams sugaištu laiku) visai pakenčiamas dalykas, kai skrendi 20 dienų. Dviems-trims savaitėms galima važiuoti ir automobiliu ar kemperiu iš Lietuvos – net jei važiavimui susigaiš daug laiko, daug laiko ir liks. Aišku, atostogų kelionės automobiliu vis tiek apsiriboja Europa arba Europos pašonėje esančiomis žemėmis (šiaurės Afrika, vakarų Azija).

Mano dviejų savaičių atostogų kelionės po Malaiziją ir Brunėjų žemėlapis (mėlynai – nuomotais automobiliais nuvažiuoti maršrutai, o tarp jų buvo perskridimai)

Taip pat aktualu kelionės trukmę parinkti tokią, kad spėtumėte aplankyti atitinkamą šalį (vienoms šalims reikia daugiau laiko, kitoms – mažiau). Jei skrendate į didelę šalį, o laiko nedaug, verta pasirinkti tyrinėti kokį nors vieną jos regioną (nėra tikslo skristi savaitei ar dviems tikintis pamatyti „visas JAV“, bet realu skristi savaitei, tarkime, į kelis JAV vakarų nacionalinius parkus arba į JAV rytų didmiesčius). Savo ruožtu, jei skrendate į mažas šalis, gali būti verta apjungti kelias šalis į vieną kelionę (pvz. taip per dvi savaites apkeliavau Omaną, JAE ir Kuveitą). Svarbu, kad į vieną kelionę apjungiamos vietos būtų gana arti viena kitos, arba sujungtos patogiais skrydžiais, kad mažiau laiko „susidegintų“ judėjimui nuo vietos prie vietos. Nelogiška, tarkim, į vieną dviejų savaičių kelionę į JAV jungti Niujorką, Havajus ir Aliaską, nes atstumai bus milžiniški, vidiniams skrydžiams sugaištas laikas didelis.

Renkantis atostogų kelionės laiką, gerai, kai prie atostogų pavyksta prijungti ir savaitgalius, ypač ilguosius – tokiu atveju užsienyje praleisdamas 9 ar 10 dienų atostogadienių “sudegini” tik 5, o užsienyje praleisdamas 16-17 dienų – 10 laisvadienių. Dar metų pradžioje verta apmąstyti galimybes “išplėsti” atostogas prijungiant laisvadienius.

Automobiliu su stogo palapine per Namibiją? Į atostogas gali tilpti viskas, įmanoma realizuoti daugelį kelionių fantazijų – bet ne visas ar daugelį per vienas atostogas, tam trūktų laiko.

Atostogų kelionių pliusai:
1.Laiko pakanka visoms pagrindinėms lankytinoms vietoms.
2.Galima skristi į bet kurią pasaulio vietą.
3.Tempas gali būti lėtesnis, nei savaitgalio kelionėse, ir vis tiek daug pamatysi, patirsi. Ypač aktualu keliaujant su vaikais, vyresniems žmonėms.
4.Geriau „atsipalaiduoji nuo visko“, nei savaitgalį, ypač jei atostogos 2 savaičių.
5.Atostogas gali pasiimti kada nori, nestandartiniu metu, kai ne sezonas, pigu.

Atostogų kelionių minusai:
1.Vis tiek pritruks laiko pažinti šalies kultūrą, leistis į ilgus žygius, patirti retesnes šventes ir t.t.
2.Tokios kelionės degina laisvadienius, kurių kiekis ribotas.
3.Palyginus su savaitgalio kelionėmis, daugiau atsieis išlaidos vietoje, ypač kai keliauji į brangias šalis.
4.Jei atostogos „standartiniu metu“ (pvz. kai vaikų atostogos, aplink Kalėdas ir Naujus metus) – tai kainos bus didelės, nes tada skristi nori visi.

Per 9 d. atostogas Indijoje galėjome ir pamatyti šias dienos palydas Varanasyje, ir dukart išplaukti Gangu, pamatyti gausybę šventyklų… Kita vertus, nuolat kirbėjo jausmas, kad milijardinei Indijai su unikalia sena jos kultūra savaitės, dviejų ar net trijų – smarkiai per mažai.

Atostogų kelionių formatai:

1.Poilsinė kelionė „kur šilta“. Tokias pardavinėja kelionių organizatoriai – Egiptas, Turkija, Tunisas ir kt. Standartiniai formatai: 7 d., 10 d., 14 d. Gyvenama tame pat viešbutyje, neretai su maitinimu. Kai kas tame viešbutyje praleidžia visas atostogas, atsipalaiduoja – bet dažnai dienai ar kitai pasiima ekskursijas ar nuomotu automobiliu aplanko kai kurias apylinkes. Galima poilsinę kelionę susiorganizuoti ir pačiam perkant skrydžius ir viešbutį vietoje. Tokiu būdu paprasčiau, tarkime, pagyventi keliuose miestuose, ar dalį laiko poilsiauti, dalį skirti krašto pažinimui.

Viešbučio pakrantė Hurghadoje

2.Nepriklausoma pažintinė kelionė. Aktyviai keliaujama po šalį nuomotu automobiliu arba viešuoju transportu, kad būtų pamatytos visos svarbiausios lankytinos vietos.

3.Organizuota pažintinė kelionė. Lėktuvu+autobusu ar tik autobusu nuvežama į kelionės šalį, o ten visuomet lydi ir apie ją pasakoja gidai. Stengiamasi apvežti kuo daugiau įdomių vietų.

Lenkų pažintinės egzotinės grupė Benine

3.Aktyvi kelionė. Keliaujama užsiimti tam tikru hobiu – pvz. slidinėti, kaituoti ar kopti į kalną. Laikas leidžiamas vietose, kur tokioms aktyvioms pramogoms galimybės geriausios. Dažnai 7-10 d.

Slidininkai Šimbulako slidinėjimo kurorte Kazachijoje

Ilgalaikės kelionės (mėnuo ir ilgiau)

Skaityti plačiau: Ilgalaikės kelionės – kur? Kaip? Iš ko?

Kur, kam ir kada taip keliauti:

Prie tokių kelionių jau reikia „priderinti gyvenimą“: jei dirbi eilinį darbą, galimybių nebus, arba turėsi kaupti atostogas daug metų atsisakinėdamas atostogų kelionių.

Tačiau variantų kaip keliauti ilgą laiką – daug, juos aprašau kitame straipsnyje. Žmonės tai daro tarp darbų (išėjus iš vieno, prieš ieškant kito), studentai per vasaros atostogas, kiti (ir aš) keliaudami dirba nuotoliu (bet tam turi būti atitinkamas darbas).

Studentai per vasaros atostogas ar ‘gap year’ su milžiniškom kuprinėm išsiruošiantys po Aziją – viena ilgalaikių keliautojų rūšių, bet tikrai ne vienintelė

Ilgalaikėse kelionėse trukmė beveik neberiboja: gali keliauti kur nori, kokiais nori tempais, prisiderinti prie bet kokių skrydžių akcijų, švenčių. Gali įsigilinti į šalį, leistis į ilgalaikes patirtis (savanorystė, kalbų mokymasis, kelių savaičių žygiai ir t.t.).

Ilgalaikės kelionės gali būti iš esmės bet kur pasaulyje, nors labiausiai verta keliauti taip ten, kur nėra brangu ir kur nebus galimybių nukeliauti trumpam laikui iš namų (ypač jeigu ilgalaikė kelionė – laikinas dalykas, o po jos ketinate grįžti).

Mano pusandtro mėnesio kelionės po Tailandą maršrutas

Dažnas variantas, kad ilgalaikė kelionė yra žiemą ir keliaujama ten, kur šilčiau.

Ilgalaikių kelionių pliusai:
1.Laiko užtenka viskam, net ilgalaikėms patirtims.
2.Daugiausiai galimybių pasinaudoti įvairiom akcijom, nes ar skristi dviem dienom anksčiau, ar vėliau dažnai visai nesvarbu.
3.Lėtesnis tempas, dėl ko viena diena kainuos mažiau (mažiau judėjimo, nakvoti ten pat savaitę gali būti pigiau nei dieną ir t.t.)
4.Lėtesnis tempas, dėl ko taip nepavargsti fiziškai.

Phi Ta Kon šventėje toli Tailando šiaurėje – jeigu būčiau turėjęs mažiau laiko, nebūčiau galėjęs sudalyvauti

Ilgalaikių kelionių minusai:
1.Nesuderinama su „standartiniu darbu“, reikia priderinti ir veiklas, ir gyvenimo būdą.
2.Jei perki bilietą į vieną pusę dažnai išeina brangiau, nei į abi puses.
3.Brangu jeigu šalis brangi.
4.Galite pasiilgti namų, tam tikrų daiktų kurių negali turėti su savimi, draugų ir t.t. (priklauso nuo žmogaus).
5.Gali padėti trukdyti maksimalaus buvimo laiko šalyje ribos (galima spręsti „visa run“ ir kitais būdais).
6.Gali būti sunku grįžti (ypač jei neturi darbo, namų).

Ilgalaikių kelionių formatai:

1.Žiemojimas svetur. Tikslas – praleisti žiemą šiltame klimate, neretai apsistojant kokiame kurorte.

2.Nesibaigiančios “darbostogos”. Dirbama per atstumą, kelionė susilieja su gyvenimu.

3.Kuprinėjimas (backpacking). Ieškoma nuotykių, pažinčių, keliaujama be didelio plano, naudojamasi iškilusiomis progomis.

4.Tikslinės kelionės. Pavyzdžiui, mokytis kalbos ir pasinerti į numylėtą kultūrą arba leistis į didžiulę ekspediciją.

Darbas per atstumą nuo Maroko riado stogo

Kitokios kelionės

*Vienadienės išvykos automobiliu arba – retais atvejais tai įmanoma – lėktuvu, nuskrendant ryte ir grįžtant vakare. Čia nereikia nei atostogų, nei mokėti už nakvynę, bet galimybių tokioms iš Lietuvos mažai. Tačiau jei gyvenate netoli judraus oro uosto, pvz. Londone, galimybių gali būti daug. Taip pat vienadienėms išvykoms daug galimybių jei neseniai kažkur emigravote ar laikinai gyvenate ir dar nesate aplankę visko aplinkui.

Kada geriausia kur keliauti? Ar tas mėnuo tinkamas kelionei? Koks ten oras? Tai vieni dažniausių klausimų planuojantis kelionę…

Šiame straipsnyje sudėjau į vieną vietą visus niuansus, kurie turėtų lemti kelionės datą. Paskaitę suprasite, kas ir kaip, ir galėsite geriau pasirinkti, į kokias vietas kada keliauti.

Kur keliauti sezono metu, kur – ne sezono metu?

Kone visur pasaulyje yra “turizmo sezonas” ir “nesezonas“.

Sezonas tada, kai į tą vietą keliauja daugiausiai turistų.

“Sezonas” keliautojui reiškia du didelius minusus ir vieną pliusą:
– Didesnės kainos (ypač viešbučių, autonuomos, lėktuvų bilietų).
– Daugiau turistų (sunkiau gauti norimą viešbutį, vietą restorane ar prie baseino, kai kurios lankytinos vietos išparduodamos į priekį ir t.t.)
+ Daugiau kelionių galimybių (nesezono metu kai kurie restoranai ar viešbučiai gali būti uždaryti, pramogų nebūti, darbo laikai trumpesni ir t.t.)

Sezono metu minios turistų spiečiasi prie garsiojo Astronominio laikrodžio Prahoje: šiame mieste vasarą minios tikrai trukdė

Ar verta keliauti sezono metu, priklauso ir nuo to, kiek jums trukdo tie minusai. Bet nereikia suprasti, kad “Jei man netrukdo minios ir galiu sau leisti mokėti daugiau, geriau keliauti sezono metu”. Nes priežasčių, kodėl tam tikras laikas yra sezonas, yra daug – ir nebūtinai tos priežastys aktualios jums. Tipinės priežastys:
1.Geresnis oras (mažiau lietaus; šilta, bet ne per karšta).
2.Tinkamiausios sąlygos ten populiariai turistinei veiklai (pvz. slidinėjimui, kaitavimui, žygiams, nardymui, gyvūnų stebėjimui ar pan.).
3.Nacionalinės šventės ar svarbūs renginiai (sporto varžybos ir pan.) – garsiausios šventės paprastai sukelia pačius didžiausius sezono pikus, kai net viešbučių gali trūkti.
4.Moksleivių ar studentų atostogos toje šalyje arba gretimose šalyse.

Po Tunisą keliavome nesezonu ir net daugelyje turistinių vietų buvome vieni, tačiau buvo vėsoka. Kita vertus, keliaujant po lankytinas vietas, o ne maudantis jūroje, tai nebuvo minusas.

Kaip matote, jei “geresnis oras” dar aktualus daug kam, tai “tinkamos sąlygos kokiai nors veiklai” aktualios, tik jei ketinate užsiimti būtent ta veikla. Šventės ir renginiai yra pliusas dar mažiau kam: tik jeigu norite patys ten dalyvauti ar žiūrėti. Na o iš to, kad kelionės šalyje moksleivių atostogos, jums išvis jokios naudos nebus.

Tokiais momentais, kai turistų srautus išaugina jums neaktualios aplinkybės, geriausia nekeliauti: bus minios, bus aukštos kainos, o pliusais nepasidžiaugsite, nes jie nebus jums svarbūs.

Kada kurioje vietoje sezonas ir nesezonas lengva rasti informaciją internete, ją rašau ir savo kelionių vadovuose. Be sezono ir nesezono dar išskiriamas “priesezonis” (angl. shoulder season) – tai yra laikas, kai turistų skaičiai vidutiniški (vidutiniška ir visa kita: pvz. oras kiek prastesnis, nei sezono metu, bet geresnis, nei nesezono). Daug turistų kelionėms stengiasi rinktis būtent “priesezonį”.

“Priesezoniu” (lapkričio pradžioje) Maljorkoje: jau tuščia, bet dar šilta, nors ir nekaršta. Tiesa, “priesezoniu” tai ir sėkmės reikalas: vienais metais oras ‘subjūra’ greičiau, nei kitais

Beje – “Sezonas” ir “Nesezonas” skirtingose pasaulio vietose reiškia ne tą patį. Svarbus sezoniškumas. Yra vietų, kur jis didžiulis: t.y. nesezono metu keliauja labai mažai kas, palyginus su sezonu. O kitur skirtumai maži. Ten, kur sezoniškumas didelis, nesezonu ir sezonu patenki tarsi į kitą šalį, nesezono metu net svarbios lankytinos vietos gali neveikti.

Didžiausias sezoniškumas yra ten kur:
1.Keliaujama daugiausiai dėl vieno dalyko, o tas dalykas įmanomas tik tam tikru metų laiku ar prie tam tikro oro (pvz. slidinėjimo kurortai, pajūrio kurortai).
2.Yra metų laikų, kai oro sąlygos itin ekstremalios (pvz. labai šalta, labai labai karšta, nuolat lyja).
3.Vietos gyventojų mažai, o turistų sezono metu labai daug, dėl ko daug parduotuvių, restoranų dirba egzistuoja tik dėl turistų (pvz. nedideli kurortai, nacionalinių parkų gyvenvietės).
4.Dauguma turistų atvyksta su organizuotom grupėm, o jos vežamos ne visus metus (pvz. kruizinių laivų uostamiesčiai Karibuose ar “viskas įskaičiuota” tipo kurortai palei Viduržemį).

Tamsus poilsinis viešbutis Hamamete, Tunise – nesezono metu didžioji dalis jų uždaroma, nes nevežamos organizuotos grupės, kadangi maudytis daugeliui būtų per šalta.

Temperatūra kai rugsėjo mėnesį lankėmės Asuane, Egipte. Pavėsyje. Aišku, tai nesezonas.

O mažas sezoniškumas ten, kur oras ir aplinkybės kinta mažai ir/arba kur yra daug vietos gyventojų ir turizmo reikšmė ekonomikai mažesnė (didmiesčiai). Ten nuvykęs “nesezonu” rasi, kad viskas veikia kaip ir “sezonu”, tik gal turistų kiek mažiau.

Kai ruošiesi keliauti į labai sezoniškas vietas nesezono metu, dar prieš įsigydamas bilietus turi pažiūrėti, ar tai, dėl ko ten keliauji, iš viso tuo metu bus įmanoma: labai gali būti, kad išsvajotos lankytinos vietos bus uždarytos, pramogos nepasiekiamos, arba, tarkime, prieinamos tik savaitgaliais, o savaitgalį būti neplanuotumėte… Ne vienos geros ir pigios kelionės idėjos nesezono metu teko atsisakyti kai supratau, kad, tiesiog, keliaudamas nesezonu liksiu nepatyręs pusės to, kas šalyje svarbu.

Ekskursijos laivu aplink Atono pusiasalį Graikijoje vyksta tik sezono metu – nuo vėlyvo pavasario iki rudens. Kadangi išlipti Atone galima tik vyrams, tai kitu metų laiku moterys jo negali net pamatyti, nebent nuomotųsi visą laivą

Dar viena svarbi aplinkybė – šalies turistiškumas. Jei vieta pritraukia labai daug turistų (pvz. kokia Venecija), tai sezono metu ten gali būti “tragedija”: minių minios, ekskursija po ekskursijos, be galo išpūstos kainos. Tačiau mažiau turistinėse šalyse ir sezono metu prieš turistus dominuos vietiniai, o ar turistų dvigubai mažiau, ar dvigubai daugiau, net sunkiai pastebėsite.

Taigi, keliaujant į pačias populiariausias vietas gali būti tikrai verta keliauti nesezonu netgi tuo atveju, jei šiaip jau jums būtų maloniau sezonu. Nes labai gali būti, kad vėsesnis oras nebus jums tiek nemalonus, kiek būtų nemalonios turistų minios ir išpūstos kainos. Kita vertus, keliaujant į mažiau turistines šalis, turistų minių išvis niekada nebus, tad šitas argumentas už kelionę nesezono metu atkrenta.

Turizmo žemėlapis. Kuo žalesnė šalis, tuo mažiau turistų (palyginus su gyventojų skaičiumi). Kuo raudonesnė – tuo daugiau.

Kaip iš anksto išsiaiškinti, koks bus oras?

Vienas dažniausių veiksnių renkantis kelionės laiką – oras. Pirkdamas kelionės bilietus iš anksto nežinosite, koks *tiksliai* bus oras būtent jūsų kelionės metu – bet ir ne tiek svarbu laipsnis-kitas šen ar ten, svarbu, koks klimatas apskritai tuo laiku. O tą informaciją lengva rasti internete: nuo Vikipedijos straipsnių apie kiekvieną miestą iki specializuotų svetainių.

Svarbiausia išsiaiškinti, kokie kelionės mėnesį yra šitie skaičiai (ir kokius klausimus tai padeda atsakyti):
*Vidutinė dienos temperatūra (angl. Average high) – “Kiek tikėtina bus laipsnių šilčiausiu dienos metu?”.
*Vidutinė nakties temperatūra (angl. Average low) – “Kiek tikėtina bus laipsnių šalčiausiu nakties metu?”.
*Kritulių kiekis per mėnesį milimetrais (angl. Average precipitation) – “Kiek, tikėtina, lis ar snigs?”.
*Saulėtų valandų kiekis (angl. Mean monthly sunshine hours) – “Kokia tikimybė, kad švies saulė?”.
*Vandens temperatūra vandenyne / jūroje (angl. Average sea temperature) – “Ar bus šilta maudytis?”.

Neverta kreipti dėmesio į visokiausius “šalčio rekordus” ar “karščio rekordus” – tokie gali būti tik kartą į šimtą metų.

Jums tie skaičiai nieko nesako? Atsidarykite tokią pačią informaciją apie savo miestą (pvz. Vilnių, Palangą). Matysite, kokį mėnesį kokie skaičiai “pas jus” ir galėsite palyginti, kada kelionės vietoje šilčiau, kada šalčiau, kada kritulių mažiau, kada daugiau, nei esate įpratę. Tai pasakys jums daug daugiau nei “nuogi skaičiai”. Dažnai pamatai pvz. “Toje vietoje temperatūra balandį – kaip rugpjūtį Palangoje” ar pan. ir iškart viskas aišku. Arba – “Ten tuo metu lyja dvigubai daugiau, nei Lietuvoje”.

Angliškoje Vikipedijoje tokios klimato lentelės yra apie visus miestus. Čia – Klaipėdos lentelė. Ją galite lyginti su vietomis, kur keliausite (didesnės kokybės lentelė – atsidarius Vikipediją).

Tiesa, kartais klimatą sunku palyginti su lietuvišku. Pavyzdžiui, kuo toliau nuo vandenyno kranto ir kuo aukščiau į kalnus, tuo labiau skiriasi dienos ir nakties temperatūros. Taigi, gali būti taip, kad, pavyzdžiui, kokiame kalnų regione vidutinė dienos temperatūra bus kaip Lietuvoje liepą, o nakties – kaip Lietuvoje balandį…

Be to, nors Lietuvoje, kur šalis nedidelė ir nėra kalnų, visur klimatas panašus, kitose šalyse nebūtinai taip: taigi, nepakanka pažiūrėti klimato viename mieste, jei važiuosi per daug šalies vietų, per kalnus ir per žemumas, reikia žiūrėti klimatą skirtingose vietose pakeliui. Bendra taisyklė – kiekvieni papildomi 1000 m aukščio temperatūrą “numuša” ~7 laipsniais, bet naktimis labiau nei dienomis.

Peru, kur yra šie Maču Pikču inkų miesto griuvėsiai kalnuose, klimatas aukščiausiuose miestuose ir žemiausiuose gali skirtis ir 30 laipsnių… Naktimis Peru istorinėje sostinėje Kuske maždaug 15-20 laipsnių šalčiau, nei šiuolaikinėje sostinėje Limoje

Kada šventės ir ar verta keliauti jų metu?

Kada šalyje šventės, nedarbo dienos internete pamatyti labai lengva. Bet šventė šventei nelygu – svarbu suprasti ir jų reikšmę. Vienos bus tik nedarbo dienos, o kitos suteiks įdomių galimybių sudalyvauti ar pamatyti, kaip švenčia vietiniai.

Šventės, kurių metu reiktų vengti ten keliauti:
1.Šventės, kurios yra tik nedarbo dienos, ypač, kai sudaro ilgąjį savaitgalį. Gavę laisvadienius “pajudės” daug vietinių, užims viešbučius. Jei jau keliausite tokiu metu, pasistenkite būti ten, kur vietiniai mažiau linkę leisti šventes (pvz. jei šilta, tikėtina, vietiniai per ilgąjį savaitgalį užplūs pajūrio kurortus – tad geriau jums tuo metu keliauti po miestus).
2.Šventės, kuriose vis tiek nežadate niekaip dalyvauti ar jų stebėti.

Majamyje netyčia atsidūrėme per SuperBowl (NFL finalą) – kadangi ten nėjome, naudos nebuvo, bet nakvynės kainos pakilo ir mums

Tačiau net jeigu pirma reakcija išgirdus “vietinė šventė” – “aišku, nedalyvausiu, ką aš ten veiksiu”, pagalvokite darsyk. Vienos įspūdingiausių patirčių kelionėse man buvo būtent šventėse: pamatai šalį, kultūrą savaip, taip, kaip mažai kas pamato. Jeigu šventė atrodo įdomi ir joje dalyvausite – tai, net jei už viešbutį susimokėsite daugiau, tai bus pliusas, unikali patirtis.

Svarbu kaip ta šventė švenčiama ten, o ne pas jus. Dažna pradedančių keliautojų klaida – norėdami pamatyti “vietines šventes” jie vyksta tuo metu, kai švenčiama Lietuvoje (ypač per Naujus metus). Bet ne visur tos pačios šventės švenčiamos, o net jei ir švenčiamos – nebūtinai jų svarba vienoda (pvz. Nauji metai Lietuvoje, galima sakyti, svarbiausia metų šventė, o kitur gali būti eilinė šventė: kainos bus išaugusios, nes daug kas keliauja tuo metu, o kažko labai įdomaus nepamatysite).

Bet kuriuo atveju, keliaudamas per pagrindines šventes automatiškai keliauji net ne tiesiog “sezono metu”, bet per patį “sezono piką”, tad viešbučius, skrydžius reikia rezervuoti anksčiau.

Rio de Žaneiro karnavale – vienoje nuostabiausių regėtų švenčių gyvenime (bet nakvynė tuo metu kainavo brangiau, nei šiaip

Kada verta “iškeliauti” iš namų?

Iki šiol rašiau kada verta keliauti tik iš tos pusės, kada tam tikroje šalyje yra “gerai” ir kada “blogai” turistui.

Bet dažnam kelionės laiką labiau nulemia asmeninės gyvenimo, darbo aplinkybės, kaip atostogos darbe (jei galima paimti ne bet kuriuo metu) ar jo vaikų atostogos mokykloje, medaus mėnuo ar dar kas. Aišku, net ir tokiom aplinkybėm, kai negali rinktis kelionės datos, visada gali pasirinkti tokią kryptį, į kurią būtent tuo metu keliauti gera.

Kartais kelionių laiką žmonės renkasi “iš inercijos”: pvz. visada atostogauja vasarą, nors tai ne(be)privaloma ir tam nėra logikos, arba visada atostogauja tuo pat metų laiku.

Jei taip darote ir jūs – pergalvokite, ar tai logiška. Labiausiai verta planuotis keliones tokiais momentais:

1.Kai yra ilgasis savaitgalis šalyje, kur gyvenate ir, jei reikia, prie ilgojo savaitgalio galite prijungti daugiau dienų, taupydami atostogas.
2.Kai jūsų šalyje yra jums labiausiai nepatinkantis klimatas ar kitos aplinkybės (pvz. jei nepatinka šaltis, logiškiau atostogauti kur šilčiau tada, kai namie – šalčiausia).

Daugeliui kur kas labiau norisi trumpam palikti tokią Lietuvą… Bet vis tiek net ir kai kurie, kurie galėtų atostogauti žiemą, ‘iš inercijos’ atostogas ima vasarą

Reikia suprasti, kad kaip jums bus aplinkybių, skatinančių “iškeliauti”, taip bus ir kitiems, ir jos nebūtinai sutaps. Laiku, kai “iškeliauti nori daugelis” (pvz. per moksleivių atostogas, naujus metus, savaitgalius – ypač ilguosius), išbrangs lėktuvų bilietai, tad, jei jums tai nėra aktualu (pvz. neturite vaikų ar dirbate “slenkančiu grafiku”), tokių laikų atostogoms venkite.

Kai kurių vietų turistinį sezoną labiausiai lemia ne situacija tose pačiose šalyse, bet “stumiantis faktorius” šalyse iš kur ten atvyksta turistai. Na, kokiuose Kanaruose visad šilta – bet europiečiai užplūsta žiemą, nes vengia šaltų žiemų Europoje. O Meksikos kurortai itin “apgulami” per JAV moksleivių atostogas. Jei jums tai neaktualu, tokių momentų venkite.

Kelionė su draugais ar pažįstamais gali būti labai smagi, o gali tapti košmaru – kelionė, ypač ilgesnė, kaip niekas išbando santykius ir net geriausius draugus. Tarp „geriausios gyvenimo kelionės“ ir „tos, kurios nesinori prisiminti“ kartais – tik vienas žingsnis.

Keliavęs kartu su labai įvairiais žmonėmis rašau, kaip tinkamai pasirinkti kelionės partnerius, suderinti kelionę ir kartu keliauti taip, kad visiems būtų įdomu ir smagu, o konfliktai nekiltų.

Kaip pasirinkti kelionės draugus?

Svarbiausia yra tinkamai pasirinkti kelionės partnerius. Žmonės skirtingi ir su kai kuriais tiesiog nepavyks smagiai keliauti kartu. Na, visada galima „tolerantiškai prisitaikyti“, bet juk iš kelionės tikiesi ne nuolatinių ginčų ir nusileidinėjimų…

Neverta rinktis kelionės partnerių pagal tai, koks tai jums artimas žmogus. Rinkdamasis vien pagal tai gali būti, kad baigsi kelionę susipykęs su geru draugu ar artimuoju… Nes tai, kad jums įdomu pabendrauti ar smagu, tarkime, nueiti kartu į kiną, nereiškia, kad bus smagu ir kartu keliauti savaitę ar dvi.

Kur kas svarbiau yra tai, koks tas žmogus keliautojas. Keliautojus skirstau į 12 tipų ir jeigu jūsų su bendrakeleiviais tipai nesutampa, kartu keliauti bus labai sunku. Kokia bus kelionė į Austriją jei, tarkime, jūs norėsite lankyti istorines vietas, muziejus, miestus, o jūsų draugas – slidinėti ir apsipirkinėti (arba atvirkščiai)? Taip, galite pusę laiko daryti tą, pusę – aną, ar net ilgam atsiskirti vienas nuo kito, bet ar ne geriau tada susirasti kelionės partnerį, kuris yra to paties tipo keliautojas, kaip jūs?

Tai – Jungtiniai Arabų Emyratai…

…Tai irgi Emyratai

Ne kartą esu labai smagiai kartu keliavęs su žmonėmis, su kuriais iki tol apskritai buvau praleidęs mažai laiko kartu – jei tik mūsų kelionių poreikiai sutapdavo. Ir, savo ruožtu, kelionės su kur kas artimesniais žmonėmis gali virsti konfliktų serija, jeigu tie poreikiai išsiskiria.

Vien tai, kad kas nors *labai nori* su tavimi keliauti, nereiškia, kad kelionė bus smagi. Deja, dalis *labai norinčių* žmonių nemąsto, ar keliauti kartu bus gera – pvz. tiesiog jus gerbia kaip draugą ar patyrusį keliautoją. Kita dalis tikisi, kad kelionė bus tokia, kaip nori jie patys (“nes kodėl gi kas nors norėtų keliauti kitaip?”) ir jums turint kitokių poreikių pyks ar galvos, kad esate keistas. Iš tikrųjų mano kelionėse su kitais daugiausiai “trinčių” ir būdavo kaip tik su žmonėmis, kurie labiausiai norėjo keliauti kartu.

Į ilgesnes (savaitės ar kelių) keliones verta kviesti tik tuos, kuriuos jau išbandei trumpesniuose (bet ne vieno vakaro) pabuvimuose kartu (vienos dienos, savaitgalio kelionėse, kad ir po Lietuvą, į Latviją, ar savaitgalyje kokiame mieste). Tada paprastai pasimato, kiek suderinami esame. Per dieną, savaitgalį išties galima prisitaikyti ir daug neprarasi net jei poreikiai nesutaps – užtat to pakaks priimti sprendimui nekeliauti kartu ilgiau.

Na ir, savo ruožtu, keliauti kartu, tarkime, kelis mėnesius, galėčiau pasirįžti tik išmėginęs su žmogumi 1-2 savaičių kelionę. Bet šiaip leistis su kuo nors į labai ilgas keliones nerekomenduoju išvis, nebent to reikalauja kelionės pobūdis (pvz. ekspedicija). Dažniausiai nėra tikslo siūlyti kam nors pvz. “kartu praleisti žiemą Kanaruose ar Tailande išsinuomavus bendrą namą”. Jeigu atsiras trintys, niekam nebus smagu, o kuo daugiau laiko kartu, tuo didesnė jų tikimybė (nes daug paprasčiau rasti bendros veiklos ar prisitaikyti dienai nei savaitei, o savaitei – nei mėnesiui). Geriau net jei ir praleistumėte kažkur visą žiemą, kitus pakviesti prisijungti kažkuriai kelionės daliai.

Prieš sutardami keliauti aptarkite, kur ir ko keliaujate

Dar prieš sutardami keliauti pakalbėkite kaip ta kelionė atrodytų.

Pagrindinius objektus ir veiklas, ką darysite, kokiu būdu keliausite (pvz. ar nuomositės automobilį). Pasimatys, ar tai smagu visiems, be to, bus mažiau ginčų ir neaiškumų kelionės metu („Galvojau, kainuos pigiau…“, „Labiausiai norėjau pamatyti šitą, o mes ten net neužsukome…“ ir pan.)

Aišku, neįmanoma visko suplanuoti iš anksto. Daug galimybių atrasite tik pačios kelionės metu, keisis kainos ir pasiūlymai, tad nėra tikslo leistis į konkretybes – pvz. geriau sutarti, kad „Apsistotume viešbučiuose maždaug po 30-50 eurų“ nei „Apsistotume štai šiuose viešbučiuose“.

Pasikartosiu, labai svarbu, kad kelionės aptarimas vyktų dar prieš galutinai nutarus kartu keliauti. Labai gali būti, kad kai kuriems kelionės partneriams viską konkretizavus kelionė ims nebepatikti – gal taps per brangi, gal ne jo stiliaus ir pan. Bet jeigu jau bus sutarta keliauti kartu, toks žmogus gali nenorėti pasakyti „ai, aš gal nekeliausiu“, ypač jei jis bus draugas ir nenorės gadintis santykių. Ką jau kalbėti, jei bus nusipirkti bilietai… Bet keliauti kartu su juo bus sunku, ypač po kelių dienų ar savaitės.

Todėl mano kelionių (dar tik potencialių) aptarimai vyksta maždaug taip:

„Gal būtų įdomu kartu keliauti į Keniją? Pusę laiko praleistume gyvūnų parkuose su organizuotu safariu, pusę – tyrinėdami Kenijos kultūrą“.

„Gal ir įdomu. O kiek kainuotų? Taip pat, jei važiuotume į Keniją, dar norėčiau aplankyti Kenijos kurortus, pakeliauti tradiciniais mikroautobusais matatu – draugai pasakojo, kad įdomu“

„Ok, galime važiuoti matatu, o tą savaitę, skirtą pažinti Kenijos kultūrai, praleisti būtent Kenijos pakrantėje, užsukti ir į kurortus. Kainas pažiūrėsiu ir atsiųsiu“

Tik po tokių ir panašių pokalbių, susirašinėjimų (kurie gali trukti ir savaitę ar pora) nutariame keliauti kartu – o tada jau ir būna aišku, kad kelionė abiems priimtina. Bet jei kažkuriuo pokalbių metu kažkuris žmogus suprastų, kad kelionė jam ne visai tinka (pvz. kainos pasirodo per didelės), galėtų mandagiai pasitraukti, nes dar nieko nebūtų prižadėjęs.

Niekada nesutarsiu keliauti taip (nebent jau labai gerai žinočiau, kad žmogaus kelionių pomėgiai labai panašūs į mano, tai būtų ne pirma ir ne trečia kelionė kartu):

„Keliaujam kartu į Keniją dviem savaitėms! Gera bilietų akcija!“
„Keliaujam!“
(Nusiperkam bilietus)
„Ok, tai ką mes toj Kenijoj veiksim?“

Dar prieš nutariant keliauti, reikia pažiūrėti ir aptarti:
a)Ką maždaug lankysite? (svarbiausias vietas, patirtis)
b)Kiek apytiksliai kainuos? (nakvynė, transportas, bilietai)
c)Koks intensyvumas? (kiek laiko per dieną ilsėsitės ar būsite „be planų“; kiek eisite pėsčiomis; kiek reikės nuvairuoti)
d)Ar reikia papildomų sugebėjimų? (fizinio pasirengimo, pvz. lipant į kalnus, mokėjimo nardyti ir pan.)
e)Kas organizuos kelionę (pvz. užsakys bilietus ir t.t.)? (žr. žemiau skyrelį „Aiškiai pasiskirstykite pareigomis“)
f)Praktiniai gyvenimo aspektai (valgis restoranuose? Gyvenimas viename numeryje ar keliuose?)

Kelionės – neįsivaizduojamai platus hobis ir skirtingų žmonių keliavimo būdai skiriasi kardinaliai – ties kiekvienu iš šių punktų. Nesusidūręs su kitaip keliaujančiais dažnas keliautojas net neįsivaizduoja, kad galima keliauti ir taip. Todėl būtina aptarti konkrečiai, o ne abstrakčiai.

Įsivaizduokite, tarkime, į Aziją kartu keliauja kuprinėtojas ir prabangos ieškotojas. Kuprinėtojas paprastai nakvoja palapinėse ar pigiausiuose hosteliuose ir galvoja „na, gerai, šį kartą prisitaikysiu, nakvosiu viešbučiuose, bus kokie maks. 40 eurų nakčiai, brangiau juk nebus, juk brangesniuose viskas taip pat, kaip pigesniuose, tik brangiau, tai ten apsistoja nebent kokie kvaili naujieji rusai“. Gi prabangos ieškotojas paprastai nakvoja 5* „botikiniuose“ viešbučiuose po 400 eurų ir galvoja – „Na, šįkart prisitaikysiu, nakvosiu 4* viešbučiuose tik po 150 eurų, prastesniuose juk neteks, juk joks europietis prastesniuose neapsistotų, ten gyvena tik vietiniai“.

Tokiems žmonėms tikriausiai kartu keliauti ne pakeliui, net jeigu jie ir būtų kokie artimi giminės. Ir net jei galiausiai prieis kompromiso, po kelionės liks kartėlis: gyvenęs viešbučiuose po 70-100 eurų, vienas galvos „Nesąmonė, šitiek pinigų ištaškiau vien dėl bendrakeleivių kvailo prabangos vaikymosi!“, o kitas „Nesąmonė, tokiuose prastuose viešbučiuose gyvenime negyvenau, ir viskas per tą skupų bendrakeleivį!“.

Pietryčių Azija nr. 1. Iki keliolikos eurų kainuojantis Sapės svečių namų kambarys Indonezijoje

Pietryčių Azija nr. 2. Vaizdas į Marina Bay Sands viešbutį Singapūre, kurio kainos prasideda nuo ~400-700 eurų už naktį

Aiškiai pasiskirstykite pareigomis

Kelionę turi kažkas planuoti. Jei keliaujate su ekskursija, problemų nėra – kelionę planuoja už jus ir visi klauso gido.

Bet jei organizuojatės kelionę patys, vis viena reikalingas “lyderis”-organizatorius (lyderiai-organizatoriai), priimantis galutinius sprendimus. Lyderis gali būti visą kelionę tas pats, o gali būti skirtingi lyderiai skirtingiems dalykams (pvz. vienas užsako viešbučius, kitas planuoja maršrutą; arba vienas planuoja pirmą savaitę, kitas – antrą savaitę). Bet svarbu, kad visi kelionės draugai suprastų, kas yra tie lyderiai-organizatoriai, ir tai pripažintų.

Visą šitą irgi reikia aptarti dar prieš apsisprendžiant kartu keliauti.

Nesant lyderio/planuotojo, bus atviras kelias į papildomus konfliktus dėl to, kam ką daryti ar ko nedaryti. Pvz. „Kodėl tu užsakei viešbutį, o ne aš?“, „Kodėl čia važiuojam? Kodėl tu parenki maršrutą, o ne aš?“. „Kodėl niekas neužsakė ekskursijos? Galvojau tu užsakysi…“ ir pan.

Svarbu – “Lyderis” nereiškia “vadas”, kuris viską “nuspręs pats”. Lyderis turi įsiklausyti į visų nuomones ir priimti galutinį sprendimą savo srityje.

Atsakomybės sritys, kurių kiekvienoje gali būti po atskirą lyderį, arba vienas bendras:
1.Kelionės planavimas. Pasiskaitymas, ką lankyti, papasakojimas to bendrakeleiviams, maršruto parinkimas.
2.Viešbučių, autonuomų, lėktuvo bilietų, traukinio bilietų, ekskursijų ir kt. užsakymas (čia jei norima važiuoti, nakvoti kartu).
3.Daiktų krovimas (jei yra bendrų daiktų, lagaminų).
4.Vairavimas (autonuomos atveju).

Planuoju tolimesnes dienas Egipte iš Gizos.

Logiška, kad lyderis yra žmogus, patyręs toje srityje – pvz. maršrutą planuoja daugiausiai keliavęs, arba mokantis vietos kalbą ir pan. Lyderio pareigos negali būti „primestos paskutinę minutę“ – maždaug „ai, tu planuok viską“ – antraip bus nekokia kelionė ir konfliktų. Jau nuo pat pradžių, prieš nusprendžiant keliauti, turi būti aišku, kad yra žmogus, norintis tuo užsiimti.

Pats dažnai esu tas kelionės lyderis, nes dažnai esu labiausiai patyręs iš bendrakeleivių grupės. Tačiau esu ir atidavęs lyderio vaidmenį kitam – pvz. kai su draugu kinu keliavau po Kiniją, buvo logiška, kad viską sprendė jis. Ir net jeigu kažkas buvo kitaip, nei būčiau daręs pats, tai irgi buvo įdomu (pamačiau, kaip mąsto ir tvarkosi vietiniai).

Visgi reikia suprasti, kad kelionės lyderis – ne samdomas gidas. Jis neprivalo visiems bendrakeleiviams tarnauti ar visko išmanyti “kaip profesionalas”. Jam tai irgi kelionė, o ne darbas. Todėl nereikia ant jo pykti už vieną ar kitą nesklandumą ar klaidą: pvz. jei pasirodys, kad muziejus, į kurį atvykote, pirmadieniais nedirba, ir pan. Geriau padėkite užbėgti klaidoms už akių: žvilgtelkite į maršrutą, darbo laiką ir pats, jei tik galite, prisidėkite prie kelionės kūrimo.

Nebijokite (ar ir planuokite) trumpam išsiskirti

Kad ir keliaujate kartu, nesate vienas prie kito prisirišę. Dažnai niekas geriau neišsprendžia atsiradusių problemų ar trinčių, kaip ilgesnis ar trumpesnis išsiskyrimas. Toks išsiskyrimas yra ir labai logiškas, jeigu skirtingi žmonės nori iš kelionės šiek tiek skirtingų patirčių.

Išsiskirti paprasčiausia tada, kai kartu esate viename mieste – dieną galite lankyti skirtingas vietas, o vakare vėl susitikti. Arba atvirkščiai: dieną būti kartu, o nakvoti skirtinguose gretimuose viešbučiuose (pvz. vieni pigesniame, kiti – brangesniame).

Vėl susitinkame su bendrakeleiviu Brazilijos favelos hostelyje. Bendrakeleivis norėjo praleisi naktį faveloje, tuo tarpu męs, su daugiau daiktų, kompiuteriais, tąsyk pasirinkome nakvoti kitur, pasaugojome bendrakeleivio daiktus ir vėl susitikome ryte

Tačiau įmanoma net ir planuoti kelionę taip, kad, išsiskirtumėte kelioms dienoms – vieni bendrakeleiviai važiuotų vienur, kiti – kitur.

Ilgesnius išsiskyrimus reikia aptarti ir suplanuoti dar aptariant kelionę namuose: tai puikiausias sprendimas tiems atvejams, kai bendrakeleivių kelionių poreikiai didžiąja dalimi sutampa, bet kažkur smarkiau išsiskiria. Pavyzdžiui, vienas bendrakeleivis nori pailsėti tris dienas kurorte, o kiti nenori. Tai dar nereiškia, kad jums nepakeliui ir negalite kartu keliauti – tiesiog, galite kelioms dienoms išsiskirti (t.y. kol vienas ilsėsis kurorte, kiti apvažiuos papildomas lankytinas vietas nuomotu automobiliu ar leisis į žygį).

Trumpesnius išsiskyrimus galima pasiūlyti ir jau vietoje, jeigu, tarkime, mieste vieni nori lankyti vienas lankytinas vietas, kiti – kitas. Arba vieni nori apsipirkinėti, o kiti – pailsėti. Arba nacionaliniame parke vieni nori leistis į vieną žygį, kiti – į kitą. Arba vienas nori supietauti kokių nors “vietinės virtuvės valgomųjų žiurkių”, o kitas tokiai egzotikai nepasiruošęs. Iškilus bet kokiam tokiam „minikonfliktui“ visada trumpas išsiskyrimas yra paprasčiausias ir logiškiausias pasiūlymas – sutaupysite laiko, nervų ir bus visiems smagiau. Atostogos juk yra kiekvienam ir kiekvienam jo laikas brangiausias – tad te jį leidžia, kaip nori. O susitikti, pakalbėti laiko dar bus.

Kad kiti nesijaustų įpareigoti būti kartu, kai jaučiu, kad kitiems nebūtinai su manimi pakeliui, esu įpratęs sakyti ne, pavyzdžiui, „Einam rytoj visi į meno muziejų!“, o labiau „Aš planuoju eiti į meno muziejų“, papasakoju kas ten bus – žiūriu, kam iš kitų tai įdomu, kas (ar ir visi) prisijungs.

Indonezija nr. 1. Žygio į Idženo mėlynųjų liepsnų pilną kraterį metu, Žygis prasidėjo 00:00, dėl dujų reikėjo eiti su dujokaukėmis, o čia ~5-6 val. ryto pasitinku saulėtekį, jau išlipęs atgal iš kraterio

Indonezija nr. 2. Prie baseino ant viešbučio stogo Balyje

Indonezija nr. 3. Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje – šokis, dešinėje – turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Kai kurie žmonės neatsakingai linkę vėluoti, todėl išsiskyrimo atveju visada numatau ir tai: mažai kas sukelia didesnį „tylų pyktį“, kaip kai vieni bendrakeleiviai, užuot leidę smagiai laiką, priversti pusvalandį ar valandą laukti vėluojančių savo draugų (ypač kai tai būna ne po kartą ir vis su tais pačiais kelionės draugais).

Todėl iš karto pasirūpinu, kad, jei kas vėluos, niekam nereikėtų laukti. Užuot sakęs pvz. „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje“ (be jokių komentarų, kas gi bus, jei kas nors neateis), galiu sakyti „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje, bet jei kas nenorės tada ateiti, tai mes po ten vaikščiosime po senamiestį ir 5 val. eisime į koncertą filharmonijoje, o paskui pavakarieniausime ir į viešbutį“. T.y. duodama suprasti, kad niekas pusvalandį ar valandą centrinėje aikštėje nelauks vėluojančiųjų – kita vertus, vėluojantiesiems tai ne tragedija, nes jie žinos, kur galės prisijungti vėliau (5 val.), jei norės, arba, jei taip norės, visą dieną leis atskirai.

Išsiskiriant visada kiekvienas turi turėti savo svarbiausius daiktus (pasus, bilietus, telefonus ir t.t.).

Aišku, išsiskyrimas ne visada įmanomas sprendimas. Jei keliaujate bendrai išnuomotu automobiliu ir kitokio transporto toje vietoje nėra tai gali būti neįmanoma. Bet dažnai tai įmanoma, ypač suplanavus iš anksto. Be to, jaučiant, kad gali tekti skirtis, verta atitinkamai rinktis ir viešbučius, transportą (nelogiška apsistoti viešbutyje “toli nuo visko” jeigu žinai, kad tu kitą rytą norėsi ilsėtis ar dirbti, tačiau bendrakeleivis norės vykti prie lankytinų vietų, o turite tik vieną automobilį nuvažiavimui į centrą).

Keturi elgesio būdai išsiskyrus poreikiams: du geri, vienas abejotinas ir vienas bjaurus

Taigi, kelionėje paaiškėja, kad jūs norite daryti vieną dalyką, o kas nors kitas – kitą dalyką. Kaip elgtis?

Geri keliai:

(1)”Darysiu, kaip nuspręs lyderis”. Tai logiška, jei norite būti su lyderiu (pvz. jis yra vietinis ir daug papasakos) ir/arba interesų išsiskyrimas nedidelis (pvz. tą, ką siūlo lyderis, jūs irgi norėtumėte patirti, tik mažiau).
(2)”Laikinai išsiskirkime – aš darysiu tą, jūs tą” (jei tai įmanoma). Tokiu būdu visi iš kelionės gaus daugiausia.

Blogas, destruktyvus, kelias:
(3)”Darykime *visi* ką siūlau aš!”. Toks siūlymas, ypač jei kartą jau buvo bent vieno bendrakeleivio atmestas, veda į konfliktus – kodėl kiti turėtų daryti tai, ką norite jūs, o ne kas įdomu jiems? Net jeigu jūs esate lyderis – neturėtumėte nurodinėti ar primygtinai siūlyti kitiems būtinai būti su jumis. Jei tik situacija tai leidžia, žmonės turi turėti teisę bent jau laikinai atsiskirti: tai padės konfliktui užgesti dar neįsižiebus, nes verčiamas daryti ko nenori žmogus nebus laimingas.

Su žmonėmis, kurie linkę nuolat stengtis “priversti” visus daryti tą patį, ką ir jie (tiek tiesiogiai to reikalauti, tiek paskui “prikišinėti” kad darei ne taip), stengiuosi nekeliauti išvis. Deja, kartais sunkiau, nei atrodo: iš pradžių žmogus gali pritarti kelionės planui, o paskui kelionės eigoje pradėti “spausti” daryti ką nors kitą.

Abejotinas kelias:
(4)”Pakalbėkime ir susitarkime”. Šitas kelias *kartais* suveikia: jei interesų skirtumai nedideli, arba galima rasti būdą patenkinti visų poreikius (pvz. vietoje kurorto gamtoje ar kurorto-didmiesčio rinktis vidutinio dydžio kurortą). Bet kartais jis priveda prie ilgų diskusijų-ginčų, kurios tik degina brangų kelionės laiką ir nėra niekuo geriau už (3). Jei tokios diskusijos kyla, verta pereiti prie (1) ar (2) elgesio variantų. Be to, kas iš to, jei gamtos mylėtojas ir muziejų mylėtojas sutartų “šiandien einame į gamtą, rytoj – į muziejų”? Viena diena atrodytų iššvaistyta vienam, kita – kitam. Gal geriau tą pačią dieną muziejų mylėtojui eiti į muziejų, gamtos mylėtojui – į gamtą, o “sutaupytąją” antrąją dieną rasti kažką, kas patinka abiems ir tai nuveikti kartu?

Kaip kelionės lyderis gali švelninti trintis

Idealiu atveju aukščiau surašytų patarimų turėtų pakakti, bet kartais situacija pasidaro keblesnė. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai keliaujama su vaikais ar paaugliais. O gal tiesiog išvažiavote į kelionę su žmonėmis, su kuriais, kaip supratote, nereikėjo važiuoti (bent jau į tokią kelionę).

Kai esu „kelionės lyderis“ ir planavimo našta gula ant mano pečių, tai suteikia ir galimybių suvaldyti kai kuriuos potencialius konfliktus.

Kai kurie žmonės turi problemų dėl perdėtos baimės, patiklumo. Tai dažnai būna kelionių „pradinukai“, bet nebūtinai. Dėl tokių dalykų jie gali prisidaryti bėdų sau (pvz. pasimauti ant apgavikų) ar sukelti konfliktus su bendrakeleiviais (pvz. garsiai reikšdami perdėtas baimes, gąsdindami kitus, skatindami dėl tų baimių atsisakyti planų). Aišku, visų pirma stengiuosi tokiems žmonėms gražiai viską paaiškinti – dažnai pakanka vien to, kad aš, patyręs keliautojas, sakau „nieko baisaus“, „tuo žmogum nepasitikėk, čia standartinė apgavystė“ ar pan. Bet kartais prisieina tokius žmonės nuo kai kurios informacijos „dengti“. Pavyzdžiui jei eilinis apgavikas kokioje Indijoje puola aiškinti „Nevažiuokite į tą viešbutį, jis labai nesaugus! Geriau apsistokite pas mane!“ tai gal geriau to „bailiems“ bendrakeleiviams neišversti / neperduoti, kalbėti ne prie jų ir pan.: antraip gali kilti bereikalingas konfliktas: „O gal tikrai ten nesaugu? Gal nevažiuojam? Jis gi vietinis, jis gi žino!“.

Jei yra patologiškų „pramiegotojų“, sakau, kad būtina išvažiuoti anksčiau, nei iš tikrųjų esu suplanavęs – pramiegos, tai vis tiek išvažiuosime suplanuotu laiku.

Jeigu yra žmonių, nuolat pervertinančių savo galimybes (pvz. “užsigriebiančių” padaryti per dieną per daug, bet paskui dėl nuovargio ar kitų priežasčių siūlančių “mažinti” planus), stengiuosi per pirmąsias kelionės dienas pats įvertinti tų bendrakeleivių tempus/galimybes, ir nuo tada jau siūlyti tik “mažesnių apsukų” dienos planus, kuriuos ir jie gali spėti įgyvendinti. Tokiu būdu nelieka bendrakeleivių “tylaus nepasitenkinimo” – “Ir vėl tie pavargo, ir vėl nespėsim ką aptarėm”.

Kitais atvejais tiesiog išsiskiria žmonių poreikiai – nė vienas poreikis nėra klaidingas, bet jie – kitokie. Jei matau, kad žmonių pozicijos kažkuriais klausimais smarkiai išsiskiria ir rasti kompromisų nebepavyksta arba tai kainuoja daug laiko ir nervų, stengiuosi panaikinti situacijas, kur dėl to galėtų kilti konfliktai. Pavyzdžiui, jei kažkas iš keliautojų linkęs „užstrigti“ apsipirkime, o kitiems tai laiko švaistymas, „pakoreguosiu“ maršrutą taip, kad nuo autobuso stotelės iki lankytinos vietos eitume ne pro ten, kur daug parduotuvių. Jei matau, kad yra nesutarimų dėl viešbučių kainos, „nekelsiu į diskusiją“ pačių brangiausių ar pigiausių variantų, kad už jų „neužsikabintų“ tie žmonės, kuriems tai svarbu, ir nesueitų į konfliktą su priešingai nusistačiusiais žmonėmis. Galbūt pats pasiūlysiu vidutinišką viešbutį, kuris dar turėtų „iš bėdos tikti visiems“.

Tačiau tai jau yra „švelnios apgavystės“ ir savotiškas gaisro gesinimas. Geriausia yra pasistengti, kad to gaisro nebūtų – pasirenkant tinkamus bendrakeleivius, tinkamai aptariant kelionę dar prieš pasišvenčiant kartu keliauti, sutariant kur ir kada reikia išsiskirti ir pan.

Po kelionės aptarkite, kas buvo ne taip

Po kelionių su kitais žmonėmis verta parašyti kiekvienam jų el. laišką, kuriame atvirai klausti tokių dalykų:
a)Kas labiausiai patiko, kas labiausiai nepatiko?
b)Ką kitą kartą darytum kitaip?
c)Gal liko kokių klausimų, kodėl aš dariau kažką taip, o ne kitaip?
Ir pan.

Klausti reikia po kelionės, kai viskas pasibaigė, mintys susigulėjo, be to, žmonės gali nebijoti sakyti tiesos nenorėdami pakenkti kokiam mikroklimatui.

Labai svarbu klausti ne tik teigiamų dalykų, bet ir neigiamų, sudaryti įspūdį, kad norite išklausyti, o ne susipykti ar tik susilaukti pagyrų/padėkų. Aišku, turite pasiruošti, kad sulauksite ne vien teigiamų komentarų – bet juk tai normalu, visi žmonės skirtingi. Jei atsakymas bus „Oi, viskas labai patiko!!!“, tai tikriausiai žmogus tiesiog jums neatsivėrė. Už jūsų akių, su savo draugais, jis kalbės kitaip…

Paprastai iš nuoširdžių atsakymų į tokius laiškus sužinau daug dalykų, kurių net nebūčiau tikėjęsis. Kartais būna, pavyzdžiui, matai, kad kitam gal kažkas nelabai patinka, gal jis nesijaučia gerai – tada pradedi spėlioti, kodėl taip galėtų būti, ir dažniausiai neatspėji, nors galvoji, kad atspėji. Manydamas, kad atspėjai, kažkaip reaguoji (pvz. siūlai mažiau vaikščioti galvodamas, kad žmonės pavargo), kai problema buvo visiškai kita. Tokia, kuri išvis gal neįsivaizdavai, kad kam nors galėtų būti problema.

Po kelionės paprastai gali sužinoti tikrąsias priežastis, o tai padeda planuojant kitas keliones su tais ar kitais žmonėmis.

Bet svarbiausia, tai „užgesina“ konfliktus su tais žmonėmis ateityje. Nes tai, apie ką nekalbi, niekur nedingsta. Tokiais atvejais, kai tiesiai nepaklausi, kas buvo ne taip, galiausiai gali išgirsti apkalbas iš trečiųjų asmenų – kažkokiais kelionės aspektais bendrakeleiviai kažkam skundėsi, taip ir liko jiems kažkas nesuprasta, keista, kvaila. Kai negauna paaiškinimo, kodėl viskas taip buvo, tai prisigalvoja savų. Kas buvo nesusipratimas tada gali būti suvedama į kito asmens tariamą piktavališkumą, kvailumą, nemokšiškumą, keistumą ar pan.

Man taip nebuvo, bet girdėjau istorijų, kad kelionė net išskyrė draugus – nes kiekvienas pamato negeriausias kito puses ir nesistengia suprasti, o tiesiog puola smerkti.

Visai kitaip, kai tiesiai pašneki, išsiaiškini, parodai, kad nori suprasti vienas kitą.

Kelionės jums asocijuojasi su nepatogumais? Gal nekeliaujate ar atidedate keliones, nes manote, kad pavargsite, daug kas bus nemalonu, nepatogu?

Čia rasite daugybę patarimų, kaip išvengti nepatogumų! Paspaudę ant nuorodų galėsite sužinoti daugiau, kaip įveikti būtent tą kelionės sunkumą.

1.Sunku pasirinkti kur keliauti?. Idėjų rasite čia.

2.Kelionės planavimas. Užtrunka labai ilgai? Sunku susiplanuoti gerą kelionę? Niekas kelionių planavime nėra privaloma: galite skirti tam laiko tiek, kiek patys norite, ir turėti gerą kelionę! Jei norite susiplanuoti keliones efektyviau, vadovaukitės šiais patarimais – galima susiplanuoti kelionę net ir jau skrendant lėktuvu. Tačiau galbūt ir to atrodo per daug, per sudėtinga? Tuomet galite samdyti gidą / ekskursiją, o kaip tai padaryti pigiai ir efektyviai, pasakoju čia.

3.Vizos, skiepai ir kt.. Galvojate, kad su kelione susiję daug varginančios biurokratijos? Į daugumą šalių keliauti paprasta, kitur visos problemos nesunkiai sutvarkomos (žr. Straipsnius apie vizas, skiepus), o jei vis tiek nenorite tvarkyti pats – pilna agentūrų, kurios tą padarys už jus.

4.Daiktų krovimasis. Daiktus susikrauti užtrunka be galo ilgai? Neįsideda kažko, ko prireikia? Prisikraunate ko nereikia ir tenka tąsytis su savimi? Daiktų per daug, kad priimtų avialinijos? Viskas išsprendžiama vieną kartą susidaryti kelionėse reikalingų daiktų sąrašą ir į kiekvieną kelionę krautis daiktus pagal jį: kaip tą padaryti (ir kokius daiktus į tą sąrašą įrašyti) siūlau čia.

5.Skrydžiai. Ilgi skrydžiai lėktuvu, laukimai ir persėdimai oro uoste labai vargina ar net gąsdina (“Ar spėsiu į lėktuvą?”, “Ar suprasiu ką daryti oro uoste?”)? Viskas apeinama! Paskaitykite, prieš kiek laiko atvykti į oro uostą, taip pat, ką veikti oro uoste, kad nenusibostų, o jei lėktuvu apskritai esate skridęs mažai, kaip skristi lėktuvu.

6.Aklimatizacija. Nusigavęs į tolimą šalį jaučiatės pavargęs, nes pasikeitė laiko juosta? Kaip įveikti aklimatizacijos sunkumus, rašau čia.

7.Transportas kelionės vietoje. Pavargstate važiuodami automobiliu, autobusu, vaikščiodami gamtoje ar kt.? Tiesiog reikia pasirinkti jums tinkamą kelionės būdą, o taip pat tinkamą kelionės tempą: čia nėra teisingo varianto, svarbu, kas tinka ir patogu jums, o ne kaip keliauja jūsų draugai ar kokie influenceriai.

8.Nakvynės vietos. Esate pavargęs nuo mažų ir nepatogių viešbučių kambarių, toli nuo centro esančių viešbučių, purvinų viešbučių, viešbučių be parkingo, kai keliaujate su automobiliu ir t.t.? Visur yra visokių nakvynės vietų, netgi nebūtina apskritai rinktis viešbutį (yra AirBnB butai ir t.t.). Kaip tinkamai pasirinkti nakvynės vietą, rašau čia. Tai tikrai nebūtina, bet jei nuspręstumėte nakvoti oro uoste, automobilyje ar kitur – net ir taip galima patogiau išsimiegoti, jei žinai kaip.

9.Saugumas. Kelionės metu jaučiatės neramus, galvojate, kad nesaugu – bijote katastrofos, nusikaltėlių, apgavikų, ligų? Visų pirma, tai yra labai reta (didesnė rizika yra pvz. Žūti autoavarijoje pakeliui į darbą Lietuvoje nei patekti į kokį teroro aktą). Be to, galima išvengti tinkamai pasirenkant šalį ir tinkamai elgiantis: paskaitykite straipsnius kaip keliauti saugiai: kaip vengti nusikaltėlių, apgavikų, kaip elgtis susirgus, kada reikia ir nereikia skiepytis – ir jauskitės ramiau.

10.Kaina. Kelionėje nesijaučiate gerai, nes nuolat jaudinatės, kiek išleidžiate pinigų, dažnai išleidžiate daugiau, nei tikėjotės? Čia rašau, kaip keliauti pigiau – ir vis tiek patogiai.

11.Ilgalaikės kelionės, darbas iš kelionės. Gal pačios kelionės nekelia baimės, bet dar nedrįstate dirbti per atstumą iš užsienio, keliauti ilgiau nei savaitę-kitą, nes „Nežinia, ar bus internetas“, „Nežinia, ar be manęs išgyvens bendradarbiai, manęs staiga neprireiks“ ir t.t.? Kaip keliauti ilgą laiką ir dirbti iš užsienio, pasakoju čia.

Daugelis keliautojų renkasi kelionių kryptis vienu iš šešių būdų.

Jei keliauti dar tik pradedate, savąjį metodą iš šitų šešių galite pasirinkti ir jūs: kiekvienu šių būdų galima smagiai keliauti ne vienerius metus.

Tiesa, kiekvienas metodas turi ir nemažai trūkumų, ir galiausiai daugelis keliautojų pradeda jausti, kad jiems „kažko trūksta“. Vieniems taip atsitinka po 3 metų, kitiems po 10 metų.

Jei taip jau atsitiko jums, straipsnio pabaigoje rašau, kaip kelionių kryptis renkuosi aš pats ir daugelis patyrusių keliautojų – jie derina visus šiuos būdus.

Kaip daugelis žmonių nusprendžia, kur keliauti?

Šeši populiariausi keliautojų tipai pagal tai, kaip jie nusprendžia, kur keliauti:

1.Akcijų medžiotojas. Jie seka vieną dalyką: skrydžių kainas. Užtat kaip seka! Atranda visokiausias programėles, metodus, šaltinius vadinamosioms „error fare“ (avialinijų bilietų sistemų klaidoms). Kai tik pamato kokią „stebuklingą kainą“ – tuojau pat perka bilietą ir tik tada žiūri, ką gi ten veiks. Akcijų medžiotojai visada turi visą eilę neįtikėtinų pasakojimų apie „didžiausius gyvenimo laimikius“, kaip Europoje skrido už kokį eurą, o į tolimus žemynus – už šimtą-kitą eurų ir, atrodo, rungtyniauja vienas su kitu „Kas pigiau?“. Tiesa, savo socialinėje žiniasklaidoje rašo ne viską. Kai išsikalba, kartais išgirsti ir „nuostolingesnių“ patirčių. Bilieto kainos juk ne viskas: jei pigus skrydis bus į labai brangią šalį, iš/į tolimo oro uosto, be bagažo (kurį tu imsi), galutinė kelionės kaina nebūtinai bus tokia maža. Be to, pirkdamas bilietus prieš daug mėnesių, ne vienas „akcijų medžiotojas“ dalį jų yra praradęs, kai dėl darbų ar gyvenimo aplinkybių skristi nebegalėjo. Kaip ten bebūtų, daugelis Akcijų medžiotojų iš tiesų keliauja daug pigiau už visus likusius keliautojus. Tačiau juk ir pinigai – dar ne viskas. Jeigu kažkiek primokėjęs gali aplankyti įdomesnę vietą, gal verta?

2.Sofos svajotojas. Idėjų kelionėms jie prisigaudo atsitiktinai: iš spaudos, televizijos, kino, knygų. Vieni nori pamatyti vietas, aprašytas numylėtame romane („Nekaltybės muziejus“ Stambule?), kiti – vietas, kur filmuoti nuostabiausi filmai („Sostų karų“ Dubrovnikas? „Žiedų valdovo“ Naujoji Zelandija?). Treti kokia nors šalimi susidomi kai jos grožybės šmėžuoja ekranuose dėl kokio renginio (Olimpiada?) arba ten lankantis kokiai žvaigždutei. Yra ir tokių, kurie trokšta savo akimis pamatyti žiniose matytus „karštuosius taškus“ (Ukraina? Irakas?). Pačių kelionių metu tokiems keliautojams labai rūpi pamatyti kiekvieną „kur nors girdėtą“ vietą – net jei šaltinis neturi nieko bendro su vietos grožybėmis (pvz. Jamaikoje – Montego Bėjų, nes Kernagis dainavo, nors pats ten nė nebuvo). Kadangi kasmet „labai užkabina“ tik nedaug „netyčia nugirstų“ vietų, o anksčiau girdėtos vietos „prisimiršta“ ir taip nebeaitrina vaizduotės, tai kiekvienu metu Sofos svajotojai turi gana nedaug vietų, kurias trokšta pamatyti. Užtat yra pasiryžę paaukoti daug laiko ir pinigų, kad nuvyktų būtent ten, alternatyvų neieško ir nesvarsto. Dažnai galiausiai gailisi: „Ech, taip noriu į šalį X, bet tokie brangūs bilietai, ir kaip kiti sugeba keliauti pigiai?“ arba „Ech, apie tokią nuostabią vietą vakar perskaičiau, ir ji buvo visai šalia ten, kur keliavau užpernai – kaip galia, kad tada nieko apie tai tada nežinojau…“.

3.Ištikimas bendrakeleivis. Jis keliauja visada su tomis pat draugų kompanijomis ir/arba su tais pačiais kelionių organizatoriais (gidais). Kelionių krypčių jis beveik nesirenka išvis. Tiesiog žiūri, kur jo atostogų metu veža jų numylėtas kelionių organizatorius. Arba keliauja ten, kur nusprendė jo draugų kompanija – o toje kompanijoje keliones planuoja ir kryptis parenka kas nors kitas. Jei jau kažkada pradėjo taip „sekti kitais“, tikriausiai, „biolaukai sutampa“, kartu smagu. Bet kiek bepakalbu su žmonėmis, jau daug metų keliaujančiais šitaip, išgirstu ir tam tikrą nusivylimą: „Ech, gaila, kad mūsų gidas neveža į Kolumbiją, labai norėčiau“, „Ech, gaila, kad mano draugai nemėgsta keliauti aktyviai“ ir t.t. Tiesa, išdrįsti „keliauti savaip“ dažnam Ištikimam bendrakeleiviui vis tiek sunku. Nes barjerų daug: ne tik reikia išmokti pačiam rasti, kur ir kaip keliauti, bet ir keliauti be įprastų bendrakeleivių ar gido, jau tapusių „kelionių sinonimu“. O dar ta mintis „Ką bendrakeleiviai pagalvos, jei atostogausiu be jų?“. „Ai, gal vėliau“ – dažnas atideda pokyčius vėl. Iki tol, kol nebegalės atidėti…

4.Rekomendacijų vergas. Jei kokios nors vietos nėra aplankę ir išgyrę bent keli draugai ar sekami „kelionių influenceriai“ – keliauti į tokią vietą jis nė nesvarsto. „Ten niekas nevažiuoja, matyt neįdomu, tikriausiai nesaugu“ ir pan. Dažniausiai Rekomendacijų vergai keliauja į vietas, kurios „dabar ant bangos“ – tarp visų lietuvių arba bent jo kolektyve. Tačiau pasaulis didelis ir tik mažytėje, miniatiūrinėje dalelėje įdomių vietų bus neseniai lankęsis kas iš pažįstamų… Be to, pati „turistų banga“ savaime sunaikina daugelį vietos privalumų, dėl kurių pirmieji keliautojai-influenceriai ja taip džiaugdavosi: pakyla kainos, atsiranda eilės, turistų minios ir t.t. „Rekomendacijų vergų“ be galo daug, tai rodo net aviakompanijų elgesys: kai atidaro naują reisą, aviakompanijos bilietus parduoda pigiai, bet vis tiek skraido mažai kas (pvz. „Akcijų medžiotojai“). Tuomet pirmieji keliautojai pradeda pasakoti ten buvę – ir jais seka draugai, Facebook sekėjai. Aviakompanijos kainas pakelia, taigi, „Rekomendacijų vergai“ už lygiai tą patį susimoka daugiau. O juk vieta per tą laiką nepasidaro gražesnė! Dažniausi skundai, kuriuos girdžių iš rekomendacijų vergų – „Kiek visur pasaulyje pilna turistų“, „Kaip viskas kelionėse brangu“ ir pan. Taip ir norisi pasakyti, „O tai kodėl tu apskritai keliavai TEN??? Kodėl nekeliavai į vietą X, vietą Y ar bent jau vietą Z, kur ir pigiau, ir geriau?“. Atsakymai laukia patys išradingiausi – „Baik tu, ten turbūt nesaugu“, „Ar ten išvis yra normalių viešbučių?“, „Ten man būtų per sunku keliauti“ ir pan. Aišku, visi tie teiginiai neturi nieko bendro su realybe, o vienintelė tikra priežastis, dėl kurios ir išsigalvojamos visos tos abejonės, lieka nepasakyta: „Tai kad ten niekas iš mano pažįstamų (be tavęs) nėra buvęs!!!“.

5.Sąrašo braukytojas. Aplankyti visas Europos sostines? Septynis naujuosius pasaulio stebuklus? Visus Turkijos kurortus, kur veža „Novaturas“? Sąrašų braukytojai turi tokius ir panašius sąrašus (angl. „bucket list“) ir stengiasi, kad kiekviena kelionė išbrauktų bent vieną ar kelis objektus. Šiaip turėti sąrašus yra gerai – jei susidarai juos pats, pagal save. Sąrašo braukytojai kelionėmis neretai nusivilia todėl, kad savo sąrašų jie nesusidaro: tiesiog paima kokius nors sąrašus, kuriuos sudarė kiti. Kai kurie tų sąrašų neturi nieko bendro su vietų įdomumu kelionėms: pvz. daug Europos sostinių grožiu nusileidžia daugybei nesostinių, tad pasišovęs trūks plyš aplankyti visas sostines praleisi daug įdomaus ir būsi priverstas lankyti neįdomius miestus. Net ir tie sąrašai, kurie sukurti keliautojams, nebūtinai padeda, nes žmonėms rūpi skirtingi dalykai: tai, kad kažkokiam internetiniame balsavime žmonės kažkokį sąrašą patvirtino septyniais naujaisiais pasaulio stebuklais nereiškia, kad tai – pačios įdomiausios pasaulio vietos būtent Tau. Nes argi, pavyzdžiui, kiekviena daina, kuri laimi Eurovizijoj, tau atrodo pati geriausia? Negi norėtum klausyti vien dainų, kurios kada nors laimėjo Euroviziją? Arba žiūrėti vien filmus, kurie laimėjo bent vieną Oskarą?

6.Keliaujantis vienodai. Kai paprašai papasakoti, kada ir kodėl čia nukeliavo pirmą kartą, dažnas jų ilgai suka galvą. Nes tai buvo seniai ir nesvarbu. Svarbu, kad į tą pačią vietą jis grįžta metai iš metų, per kiekvienas atostogas: tą pačią šalį, dažnai – tą patį miestą ar kurortą, kartais net tą patį viešbutį. Jis nebesirenka kur keliauti, jis jau žino. Kai kuriuos Keliaujančius vienodai mintis tai pakeisti gąsdina – juk čia jau viskas įprasta, žinoma… Kiti tiesiog seniai nebemąsto, kad galėtų keliauti ir kitur. Tačiau, kai pasakoju Keliaujantiems vienodai apie savo lankytas vietas dažnai jaučiu šiokį tokį pavydą. Juk joks vienas miestas, kurortas ar šalis nėra tobula, visada bus daugybė gražių dalykų, kurių ten nėra, bet gali patirti kitur. Kur nors visuomet bus geresnis oras, skanesnė virtuvė, žemesnės kainos, gražesnė gamta ir t.t. Be to, ilgai ko nors neturėdamas, ypač pasiilgsti, o tai, ką turi, pamažu pabosta. Tačiau Keliaujantiems vienodai potencialius atradimus nusveria potencialūs praradimai: „O kas, jei ten bus blogiau, nei čia?“. Tačiau tinkamai renkantis kelionių kryptį „nesėkmės“ tikimybę galima sumažinti iki minimumo…

Beje, bent žiupsnelį Keliaujančio vienodai savyje turi dauguma keliautojų! Nė nesusimąstydami, savo keliones jie įspraudžia į rėmus ir, net jei keliauja po skirtingas šalis, daug ką kaskart daro vienodai. Vieni sako: „Keliauju tik po Europą, kiti žemynai ne man“. Kiti keliauja visada tik automobiliu arba visada tik dviračiu arba visada tik kruizais… Gerai, jei žmogus daug ką išbandė ir pasirinko tai, kas jam tinka labiausiai. Bet daugelis nė nebando kitaip, arba pabando kokį vieną variantą – ir jei tas nepasiseka, tai nebebando nieko (pvz. po vienos nesėkmingos kelionės į Egiptą „nurašo“ visas musulmonų šalis ar net visas nevakarietiškas šalis). Galiausiai, beje, kai kurie Keliaujantys vienodai netyčia atranda tai, ko nesitikėjo išbandysią (gal tai bus kelionės kemperiu, gal kelionės po Pietų Ameriką ar koks nardymas). Labai tuo džiaugiasi – bet kartu gailisi, kad neišmėgino to seniau. Kiti taip ir lieka neatradę to, kas gal taptų jų didžiausiu gyvenimo hobiu – nes nė karto neleidžia sau pamėginti keliauti kitaip nei visada!..

Kaip kelionių kryptis renkasi patyrę keliautojai?

Taigi, kaip geriausia rinktis kelionių kryptis? Galima visus aukščiau aprašytus metodus sujungti į vieną! Jau daug metų taip darau pats ir aplankau visas man įdomias vietas už tai nepermokėdamas.

Susidarykite savo asmeninį įdomių pasaulio vietų, trokštamų kelionių patirčių sąrašą. Ne, jo nereikia surašyti dabar pat – jį pildykite nuolat.

Kokia nors kelionės kryptis, idėja labai sudomina? Užsirašyk į savo asmeninį sąrašą. Nesvarbu kodėl sudomina – ar todėl, kad rekomendavo draugai, ar kad rodė per žinias, ar žiūrėjote apie ją įdomų filmą ar kokio influencerio pasakojimą.

Į savo asmeninį sąrašą galite įtraukti ir vietas iš kitų sąrašų (visokių ten „100 pasaulio stebuklų“ ir pan.) – bet neperrašinėkite ištisų sąrašų, pagalvokite, kurios iš tų vietų ir patirčių įdomios būtent jums.

Taip pat savąjį sąrašą pildykite ir kelionių metu: kai sužinosite apie įdomias galimybes, kurioms toje kelionėje neliks laiko, arba kai kokia nors patirtis taip patiks, kad norėsite po kelerių metų ją vėl pakartoti.

O geriausia, jei idėjas į sąrašą trauksite net ne pagal vieną šaltinį, bet pagal kelis. Pvz. kokią nors vietą ir rekomendavo draugai, ir apie ją įdomiai skaitėte knygoje, ir dar ji dažnai būna visokiose “100 gražiausių” knygose. Nes jei šaltinis tik vienas – galima ir suklysti. Bet jei tą kryptį nurodo keli geri šaltiniai – klaidos tikimybė daug mažesnė.

Jei skaitote šį straipsnį, tikėtina, esate keliavę jau ne vienerius metus, ir jau jaučiate, kas jums patinka, o kas ne. Keliautojus skirstau į keliolika tipų – kiekvienam jų reikia skirtingų patirčių. Vieniems reikia žygių gamtoje, kitiems – poilsio, tretiems – nuotykių su kitais keliautojais ir t.t. Pažiūrėkite, koks jūs keliautojas, ir sąrašą sudarinėkite pagal tai. Jei, pavyzdžiui, jums rūpi tik gamta – nėra tikslo į savo sąrašą traukti daug miestų, kad ir koks draugas labai rekomenduotų. Savo ruožtu, ilgainiui pajusite, kurie informacijos šaltiniai *jums* tinka: pavyzdžiui, vieni draugai keliauja panašiai kaip jūs, kas jiems patinka paprastai patinka ir jums, tai jų rekomendacijas galbūt norėsite greičiau įrašyti į savąjį sąrašą – o kiti gali keliauti visai kitaip, nei jūs.

Svarbu viską tikrai nuoširdžiai užsirašyti į sąrašą, negalvoti „Ai, šitą ir taip prisiminsiu“, „Šitą žurnalą turėsiu su savimi“. Nes sąrašas nėra tik „šiems metams“, kai kurias tų idėjų gal įgyvendinsite po 5 metų, 10 metų ar 15 metų, nes tada atsiras galimybė (laiko, pinigų, geri bilietai ir kt.). Taigi, į sąrašą rašykite ne tik tai, kam „Dabar turiu pinigų“ ar „Užtektų atostogų dabartiniame darbe“ – rašykite visas svajones, nes bent dalis jų kada nors tikrai priartės prie realybės!

Va turint tokį sąrašą jau galima užsiimti akcijų medžiojimu – ar bent bilietų paieška. Galite skristi kur pigu – bet tik jei ta vieta jums pakankamai įdomi, o ne šiaip bet kur. Tačiau pigių skrydžių į įdomias vietas tikrai bus daug – nes jūsų asmeninis įdomių kelionių/patirčių sąrašas jau bus labai ilgas, ypač kai jį būsite pildę keletą metų. Bent į vieną tų vietų bus gerų pasiūlymų visada!

Užuot savaitė iš savaitės tikrinę, tarkime, kokius skrydžio bilietus į Kanarus, nes dabar „pasirinkote Kanarus“ (dėl draugų, influencerių ar dar ko), ir kaskart nusivylę (nes maža tikimybė, kad pasitaikytų akcijų būtent jūsų pasirinkta viena kryptimi, jūsų pasirinktom datom), galite vieną kartą prisėsti ir paeiliui patikrinti galimybes į įvairias vietas iš jūsų ilgo sąrašo, iki prieisite tinkamą pasiūlymą.

Ir tai bus pasiūlymas į nuostabią kelionę, kurią kažkada patys įtraukėte į savo sąrašą – o ne šiaip į kokią nors atsitiktinę vietą, kur skristumėte tik dėl to, kad pigu, kaip daro „Akcijų medžiotojai“. Aišku, vertindami kainą, įvertinkite visą kainą – ne tik skrydžio, bet ir nusigavimo iš oro uosto, bagažo ir t.t.

Lygiai taip galite skristi ir kur pasiūlo draugai – tačiau irgi tik jei ta kelionė būtų įdomi ir šiaip. Aišku, kai sąrašas bus ilgas beveik visuomet kurie nors draugai norės keliauti bent į vieną tų vietų, kur ir jūs. Arba savo jau apgalvotą pasiūlymą pateiksite jūs – ir jie sutiks. Kartais tai nebus “nuolatiniai bendrakeleiviai”, bet pakeliauti su “naujais žmonėmis”, kurie iš tos kelionės norės to paties, kaip ir jūs, gali būti tik įdomiau.

Baltijos jūroje reklamuojami “Minikruizai”, “Kruiziniai keltai” – kas tai ir kada verta taip keliauti?

Internete gausu ir besidžiaugiančių tokiom kelionėm, ir labai jomis nusivylusių.

Kaip ir visur, svarbiausia žinoti, ko tikėtis. Plaukęs daug Baltijos jūros keltų, čia pamėginsiu viską paaiškinti, ką daryti, kad kelionė keltu per Baltijos jūrą nenuviltų.

Keltai Klaipėdos uoste

Kruizinis keltas – kas tai?

“Kruiziniais keltais” vadinami didžiausi ir įdomiausi Baltijos jūrą kertantys keltai. Baltijos jūros dydis toks, kad daugelis maršrutų skersai ją užtrunka kokį pusdienį ar dieną. Taigi, kruiziniai keltai paprastai būna naktiniai: išplaukia dieną ar vakare ir atplaukia kitą rytą ar dieną. Svarbiausia: jie tokie dideli, kad dažname jų yra pakankamai pramogų, poilsio vietų, kad ten praleistas laikas būtų smagus ir įdomus (ar bent taip sako jų reklamos).

Aišku, kaip ir kiekvienas keltas, kruiziniai keltai gabena automobilius ir sunkvežimius. Aplinkui Baltijos jūrą važiuoti be galo toli. Taigi, automobilių ir sunkvežimių vairuotojams kruiziniai keltai padeda sutaupyti daug laiko ir pinigų. Tarkime, Klaipėda-Karlshamnas nuplaukti užtrunka 12 val., o važiuoti per Daniją reikėtų 21 val.; benzinas kainuotų brangiau, nei keltas.

Tiesa, kai kurie Baltijos keltai plaukia palei krantus ir jais plaukti gali užtrukti net ilgiau, nei vairuoti: pvz. Klaipėda-Kylis plaukia 19 val., o nuvažiuoti be sustojimų būtų 16 val. 30 min. (jei važiuoji iš Vilniaus, kelionė keltu atitinkamai 24 val. “su viskuo” ir tik 15 val. 30 min. vairuojant). Bet juk plaukdamas keltu gali ilsėtis, o ne vairuoti!

Pagrindiniai Baltijos jūros keltų uostai pažymėti raudonais taškais

Priešingai nei mažieji keltai, tokie, kaip plaukioja iš Klaipėdos į Smiltynę, kruiziniai keltai – tai ne tik denis mašinoms sustatyti ir salonas su kėdėmis. Ten yra ir kajutės nakvynei, bent vienas restoranas – o didesniuose rasi ir daug restoranų, kazino, barus su gyva muzika ir t.t. Būtent iš čia ir yra žodis „kruizinis“: tokiame kelte gali pasijusti tarsi kaip kruiziniame laive, bent jau vieną naktį. Na, jei plauksi pirmyn-atgal – dvi naktis.

Įmanoma po Baltijos jūrą susidurstyti ir ilgesnius “kruizus” skirtingais keltais: Talinas-Stokholmas-Marienhamnas-Helsinkis-Talinas ir pan. Todėl daug keleivių kruiziniais keltais plaukia be automobilio. Dalis plaukia dėl pramogų kelte ir krante mažai ką daro (ypač jei kelte dėl mažesnių mokesčių pigus alkoholis…).

Gyva muzika kelte Marienhamnas-Turku

Tačiau ne kiekvienas Baltijos keltas vertas to kruizinio kelto vardo…

Kruizinis keltas keltui nelygu

Perskaitęs internete „Kaip patiko plaukti Baltijos keltu!“ ar „Tie Baltijos kruizai – tikra apgavystė, fūristų laivas ir tiek“ iš karto galiu nuspėti, kokiu keltu kas plaukė.

„Tikrieji kruiziniai keltai“ – dideli, talpina ~2000-3500 keleivių, o dėl tiek jau būna ir pramogų bei kito, dalis keleivių jais plaukia specialiai dėl patirties. Tuo tarpu Baltijos jūroje gausu ir mažesnių naktinių keltų, kuriuose, be techninių patalpų ir automobilių denio, rasi tik kajutes ir kokį vieną restoraną, jais plaukia ~300 keleivių. Tokiais paprastai plaukiama tik „iš reikalo“, dažniausiai taip gabenami sunkvežimiai, ir pavieniai turistai, ten atsidūrę, gali pasijusti kiek ne savo vietoje ar bent jau neturintys ką veikti. Ypač jei jie patys dar plaukia be automobilio (taigi, jiems kaip ir nebūtina plaukti, skristi būtų greičiau/patogiau).

“Silja”linijų Baltic Princess keltas, talpinantis 2800 keleivių

Koks laukia keltas galima sužinoti internete – paieškokite jo pavadinimo ir pamatysite, koks jo dydis. Deja, iš Lietuvos „didžiųjų keltų“ plaukia mažai. Nes Klaipėda nėra superdidmiestis, o didžiausi keltai jungia didžiausius Baltijos jūros pakrantės miestus: ypač Stokholmą, Helsinkį, Taliną, bet kažkiek ir Rygą, Turku ir kt. Nemažai Suomijos-Švedijos ar Estijos-Švedijos keltų pakeliui stoja Alandų salose – tai dėl mokestinių priežasčių (kadangi Alandų salos yra ne Europos Sąjungoje, tai, jei keltas ten stoja, reikia mažiau mokėti mokesčių). Didžiausi iš Lietuvos plaukiantys keltai šiuo metu (2023 m.) – Klaipėda-Karlshamnas, ir tai jie talpina tik ~600 keleivių. Visi kiti keltai iš Klaipėdos tikrai nėra tikra kruizinių keltų patiritis.

Trys keltai Klaipėdoje. Didžiausias 600 vietų Luna Seaways, mažesnis ~300 vietų Optima Seaways, plaukia ~400 vietų Huckleberry Finn.

Įprasta, kad tam tikra linija plaukioja tik vienas keltas, arba du vienodi tos pačios kompanijos keltai. Taigi, nėra taip, kad galėtum, tarkime, pasirinkti, kur keliausi, o tada jau rinktis geresnį keltą. Realiai reiktų daryti atvirkščiai: rinktis, kur keliausi, tik iš tų maršrutų, kuriais plaukioja jus tenkinantys laivai. Būtent laivas svarbiausia, o ne laivų kompanija: ta pati kompanija neretai turi labai skirtingų laivų su labai skirtingu kokybės standartu. Tik pačiuose populiariausiuose maršrutuose (kaip Helsinkis-Stokholmas) plaukioja kelių skirtinų kompanijų keltai.

Įvairios ir kruizinių keltų kainos. Jos nepriklauso nuo kelto kokybės. Kaip tik priešingai – pigiausiai keliavau pačiais geriausiais keltais (Turku-Marienhamnas). Girdėjau, taip yra todėl, kad geriausi keltai didelę dalį pajamų gauna iš pramogų (kazino, alkoholio pardavimų), ir todėl gali sau leisti pardavinėti bilietus labai pigiai. Bendrai paėmus, yra ir tokių keltų maršrutų, kur pamačius kainą pirma mintis „geras, kaip pigu!“, ir kur pirma mintis „apiplėšimas vidury baltos dienos – kas čia gali plaukti?“ (na, plaukia sunkvežimiai, prekes gabena – tai verslas, pigiau, nei apvažiuoti).

Atplaukiu į Alandų salas

Be laivų ir kainų, skiriasi ir grafikai. Populiariausiomis linijomis keltai plaukia kasdien, bet kitomis – keliskart per savaitę, tad ten kelionę suplanuoti sunkiau.

Bendrai visi šie dalykai susiję. Poopuliariausiose keltų linijose dažniausiai (a)Plaukioja didžiausi laivai (b)Geriausios kainos ir (c)Geriausi grafikai (daugiausiai išplaukimų).

Kruizinio kelto patirtis, kajutės

Plaukimas Baltijos jūros keltu atrodo taip:
1. Registracija baigiasi apie 1 val. – 1:30 min. iki išplaukimo: taigi, reikia atvažiuoti iš anksto ir stoti į eilę, panašiai kaip oro uoste.
2. Automobiliai ir sunkvežimiai įvažiuoja į vidų, dengtą denį. Tame denyje būti laivui plaukiant negalima – privalai išlipti į bendras laivo erdves.

Automobilių denyje

3. Bendros laivo erdvės susidaro iš atvirų denių, barų, restoranų, kazino, parduotuvių ir kt. Laivuose, plaukiančiuose iš Suomijos, dar yra ir saunos ir pan.
4. Tavo nakvynės vieta priklauso nuo bilieto. Galimos vietos nakvynei:
a) Sėdimasis salonas – nakvoji kėdėje, nors realybėje tokį variantą pasirinkę keleiviai neretai tiesiog leidžia naktį laivo baruose, atviruose deniuose ar dar kur (miegoti priskirtoje vietoje – nebūtina). Tai – pigiausias bilietas.
b) Kajutės. Jos būna keturvietės ir dvivietės. Taip pat – su langu arba be. Tiesa, palyginus su daug kruizinių laivų, kajutės mažokos, langas paprastai – nedidelis iliuminatorius, o ne koks kruiziniams laivams būdingas balkonas. Kajutės su langu brangesnės nei be lango. Priešingai kruiziniams laivams, keltuose galima pirkti ne tik visą kajutę, bet ir vietą kajutėje – vieną lovą. Tokiu atveju kajute teks dalintis su nepažįstamaisiais.
Plaukdamas kruiziniu keltu, atskirai moki už automobilį bei už jo keleivius.
5. Prieš laivui atvykstant, bus pranešta, kad vairuotojams ir automobilių keleiviams jau reikia grįžti į automobilius, kad, vos atsidarys kelto vartai, galėtų paeiliui išvažiuoti. Keleiviai be automobilių išlips atskirai.

Vienas žaviausių dalykų kruiziniuose keltuose – vaizdai iš jo denių. Baltijos jūros pakrantės labai gražios: daugybė Švedijos ar Suomijos salų ir salelių, paplūdimiai, kopos, maži nameliai. Maršrute Helsinkis-Marienhamnas-Stokholmas beveik visada plauksi tarp salų, o ne atviroje jūroje, galėsi gėrėtis vaizdais.

Kruizinio kelto denyje

Kruizinio kelto alternatyvos: plaukti, skristi ar važiuoti?

Ar apsimoka keliauti kruiziniu keltu? Tai priklauso ir nuo žmogaus. Alternatyvos tokios:

1.Srydis lėktuvu. Lėktuvu ne tik gerokai greičiau – šiais laikais tai neretai ir pigiau, nei keltu, ypač jei imtum kajutę. Bet nebūtinai. Reikia lyginti kainas komnkrečiame maršrute. Bet, net jeigu konkrečiu maršrutu ir yra pigiausia bei patogiausia nukeliauti keltu (pvz. Klaipėda-Karlshamnas), klausimas, ar tokiu maršrutu iš tikro geriausia keliauti? Gal jums iš tikro būtų aktualiau / įdomiau Vilnius-Stokholmas. Tiesa, lėktuvu nenusigabensi automobilio – jei nori „anoje pusėje“ pakeliauti automobiliu, teks jį nuomotis. Be to, kadangi keltai plaukia naktį, tai, priklausomai nuo to, kada būtų skrydis, sutaupote vieną nakvynę viešbutyje. Taip pat plaukiant keltu yra neribotas ar mažai ribotas bagažas.

2.Vairavimas visą kelią. Tai logiška altenatyva keltams ten, kur keltų maršrutas driekiasi palei krantą, pvz. Lietuva-Vokietija, bet mažai logiška ten, kur keltas kerta Baltijos jūrą, pvz. Latvija-Švedija. Palyginus su keltu, vairuodamas tikriausiai labiau pavargsi – o kaip bus pigiau, priklauso nuo maršruto bei to, kiek žmonių važiuoja (nes vairuojant išlaidos nuo keleivių skaičiaus nepriklauso, tuo tarpu keliantis keltu už kiekvieną keleivį tenka primokėti papildomai). Esu išbandęs ir tokį variantą: į vieną pusę plaukti su automobiliu keltu, o į kitą – parvairuoti (Klaipėda-Kylis). Tokiu būdu nereikia dukart važiuoti panašiu keliu.

3.Autobusas. Įmanoma ne visur, nebūtinai pigiau nei keltas. Nenusigabensite automobilio, bagažas labiau ribotas, miegoti ne taip patogu, nėra pramogų. Sunku sugalvoti autobuso privalumų prieš keltą, bet paprastai jie tarpusavy ir nekonkuruoja: daugeliu maršrutų, kur kelia kruiziniai keltai, nėra autobusų, ir atvirkščiai.

4.Tikras kruizinis laivas. Po Baltijos jūrą plaukioja ir tikri kruiziniai laivai. Ten perki visos savaitės kelionę su sustojimais įvairuose Baltijos jūros uostuose. Įeina pilnas maitinimas, pramogų – daugiau nei kruiziniame kelte, visi turi kajutes ir, kartą į kajutę susinešęs daiktus, gali juos laikyti visą kruizą (nereikia išlipti su visais daiktais kas rytą). Kainos priklasuo nuo to, su kokiu keltu lyginsi. Minusai – pirkdamas „pilną kruizą“ negali rinktis uostų (sunku rasti kruizą, kur būtų sustojimai tik ten, kur pats nori), negali gabentis automobilio, neretai turi pradėti ir baigti kelionę tam pačiam uoste (ir tai niekada nebūna Klaipėda). Bendrai paėmus, jei ryšitės keliauti kruizu, siūlyčiau geriau pagalvoti plaukti ne Baltijos jūra, kur, tikriausiai, ne vieną miestą (Rygą, Taliną, Gdanską ar pan.) jau būsite matę. Vieni geriausių ir populiariausių kruizų, o ir vieni pigiausių – Karibuose.

Turtinga Baltijos kruizinių keltų istorija: jie turi savo kultūrą

Keliaudamas bet kokiu būdu, mėgstu pasidomėti tokių kelionių istorija. O kruizinių keltų istorija ir reikšmė Baltijos jūros regiono kultūrai didžiulė! Tiesa, Lietuva prie šito reikalo prisijungė per vėlai, tad kruiziniai keltai labiausiai prie širdies suomiams ir švedams.

Mat ~1970-1980 m., kai didžioji dalis Baltijos krantų dar buvo valdomi komunistų (ir Lietuva), pirmosios populiarios kruizinių keltų linijos pasaulyje sujungė būtent Suomiją ir Švediją (Turku-Stokholmas, Helsinkis-Stokholmas ir pan.). Pasaulis – o ypač Suomija – tada dar nebuvo toks turtingas, lėktuvų bilietai – brangūs, ir tokie keltai dažnam suomiui buvo pirmoji kelionė į užsienį.

Kruizinio kelto bilietai

Maža to, “naktis kelte” tapo “audringos nakties” sinonimu. Kadangi keltai plaukė tarp šalių, alkoholis ten pardavinėtas be muitų, pigiau, tad ten rengta daugybė vakarėlių. Keltai švedams ir suomiams ėmė asocijuotis net su vienos nakties nuotykiais: plauki keltu ir ieškai sau laikino vyro ar moters, juk žinai, kad visi, kas plaukia kartu, irgi naktį leis kelte. O dar daug kas bus be kajučių, miegos kur denyje apgirtę…

Su anų laikų kruiziniais keltais Suomija-Švedija susiję daug mistinių istroijų – juose vyko neištirtos žmogžudystės, dingo be žinios keliasdešimt žmonių (iškrito ar išmesti per bortą?) ir t.t. O kur dar 1994 m. kelto “Estonia” tragedija su visom sąmokslo teorijom (dauguma žuvusių ten irgi buvo švedai, plaukę pigiai pasiausti neseniai išsivadavusioje nuo Sovietų Estijoje).

Kruizinio kelto bare

Ir nors šiandien pasaulis visai kitoks, švedai ir suomiai pinigų nestokoja ir gali sau leisti žiemas ir kur Tailande, keltas dažnam jų vis dar asocijuojasi su tokia linksma, pašėlusia naktimi, linksmu savaitgaliu, ir dažname Baltijos kruiziniame kelte dar gali pamatyti siaučiančių suomių ar švedų kompanijas.\

Bet kas tik nevyksta šiuolaikiniuose kruiziniuose keltuose – įprasta, kad diesnieji, pavyzdžiui, turi konferencijų sales, ir ten kompanijos organizuoja kokius seminarus savo darbuotojams: kelionė ir darbas kartu.

Keltas – ne kiekvienam, bet išbandyti verta

Bendrai paėmus, kelionę Baltijos jūra kruiziniu keltu (tikru), rekomenduočiau išmėginti kiekvienam. Gal susidurstyti kokį „netikrą kruizą“ su keliais sustojimais, o gal į vieną pusę persikelti su automobiliu, o atgal parvairuoti.

Bet tokiai kelionei reikia pasiruošti. Kainos čia varijuoja smarkiai, o keltas nelygu keltui. Ne viskas, kas garsiai reklamuojama, verta dėmesio. Pirma verta susirasti norimą keltą ir bilietus į jį ir tik tada apsispręsti taip keliauti – o ne pirma nuspręsti iš kur į kur keliauti ir tada jau žūtbūt “veržtis” į vienintelį keltą, kuris plaukia panašiu maršrutu.

Kruiziniame kelte