Lankau pasaulį

Indonezija! Sunku patikėti, kad tai viena šalis. 250 milijonų žmonių, 300 kalbų, 700 tautų, 17000 salų…

Į vieną kelionę niekaip netilps! Vieni geriausių pasaulio kurortų ir keisčiausios senovinės tradicijos. Chaotiškiausi didmiesčiai ir labiausiai pašėlę vulkanai.

Kokias salas pasirinkti? Kur įdomiausios lankytinos vietos ir kur geriausias poilsis? Kur apsistoti ir kaip patirti vietos kultūrą? Viskas viename straipsnyje, parašytame mano klajonių po Indoneziją metu.

Kurias Indonezijos salas rinktis?

Indonezija yra didžiausia pasaulio salų valstybė. Daugiau nei 17 000 salų, iš kurių beveik 1000 gyvenamos. Jei kasdien aplankytumėte po salą, kol nukeliautumėte į visas, užtruktų 50 metų…

Teks pasirinkti vieną arba kelias salas. Net kelių šimtų kilometrų atstumą Indonezijoje tenka keliauti visą dieną – todėl pamėginęs „apjungti“ į kelionę daug salų tiesiog iššvaistysi laiką keliuose ir keltuose. Tarkime, per pusantro mėnesio Indonezijoje aš aplankiau 11 salų ir tai geras 10 pilnų parų sugaišau transporte tarp salų ar lankytinų vietų.

Penkios didžiosios Indonezijos salos kiekviena yra didesnė už Lietuvą, o jų gyventojai skaičiuojami dešimtimis milijonų. Norint jas aplankyti nuodugniau, kiekvienai reikia bent savaitės.

*Java. Daugiausiai gyventojų pasaulyje turinti sala – jų ten susigrūdę tiek, kiek visoje Rusijoje (145 mln.), o salos plotas – vos kaip dvi Lietuvos! Javoje ir Indonezijos sostinė Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. gyv). Ir „kultūrinė širdis“ Džogjakarta su pasaulinio garso tūkstantmetėmis šventyklomis. Ir turistų mėgstamiausi Indonezijos vulkanai: Bromo, Idženas. Java labiausiai visoje Indonezijoje pertekusi pasaulinės reikšmės lankytinomis vietomis (bet ne kurortais).

*Sulavesis. Sulavesio „vizitinė kortelė“ – toradžų tauta. Civilizuota, šiuolaikiška, bet išlaikiusi europiečiui siaubingas tradicijas: metus ir ilgiau namie laikomus lavonus, gyvulių ir šunų aukojimus bei kovas, „iškastų numirėlių perrengimo šventes“ ir t.t. Visa tai toradžai su malonumu demonstruoja turistams. Ten keliaudamas pasijunti it atsidūręs sapne. Puiki vieta suprasti, kiek daug lemia kultūra ir kokia didžiulė pasaulyje ir Indonezijoje kultūrų įvairovė!

*Papua. Papua miesteliai ir kaimai – tai „ketvirtasis pasaulis“, kur žmonės dar vaikšto beveik nuogi. Dažnas indonezietis galėtų prisiekti, kad Papua kaimuose tebegyvena žmogėdros. Tai – egzotikos viršūnė, bet ji kainuoja: vien nuskristi į Papua iš Džakartos gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką (todėl Papua iš savo programos išbraukiau).

*Borneo. 12 kartų už Lietuvą didesnė sala garsėja džiunglėmis ir orangutanais – vienomis protingiausių beždžionių.

*Sumatra tarp užsienio turistų kiek mažiau populiari. Ten yra ir gamtos, ir kultūros – bet kitos Indonezijos salos ją užgožia.

Taip pat Indonezija turi keliolika vidutinio dydžio salų, kurių dydis kaip kokios Lietuvos apskrities, o gyventojų maždaug 1-5 milijono. Įdomiausios vidutinio dydžio salos:

*Balis. Milijonai į Balį keliaujančių užsieniečių nė nesusimąsto, kad Balis – Indonezijos dalis! Jis visai kitoks: religija – hinduizmas, o menai, šokiai, architektūra neturi analogų visame pasaulyje. Taip pat Balis ir turistiškiausia Indonezijos žemė su didžiausiu kurortų spektru: šeimoms, patrakusiam jaunimui, jogą mylintiems veganams… Tiesa, saloje 5 mln. žmonių ir pasinerti tarp vietinių „pabėgus“ nuo turistų dar įmanoma (bet ne taip, kaip kitur Indonezijoje).

*Lombokas. Indonezijos valdžia jį trokšta matyti naujuoju Baliu: juk gamta, paplūdimiai panašūs, panašus ir salos plotas. Kol kas Lombokas – lyg Balis 30 metų atgal: kurortai tik kai kur, daugiau šiukšlių. Be to, musulmonai lombokiečiai neturi Balio išskirtinės kultūros, menų kozirio.

*Gilis. Tai trys mažytės salelės prie Lomboko (kiekvieną gali pėsčiomis apeiti per 1-2 val.) – bet tarsi atskiras pasaulis. Salos gyvenamos tik keli dešimtmečiai ir unikalią jų „kultūrą“ kūrė ne tik vietiniai, bet ir hipiuojantys atvykėliai iš viso pasaulio. Čia mažai indonezietiškos „betvarkės“, užtat daug skoningumo, labiausiai patrakę vakarėliai. Ir net narkotikai siūlomi gatvėse.

*Floresas (Komodo). Floresas garsėja savo gamtinėmis vietomis, o ypač Komodo varanais (didžiausiais pasaulio driežais). Žymiausios vietos juos stebėti yra prie vakarinių Floreso krantų. Beje, Floresas – vienintelė katalikiška sala.

*Sumbava. Sala, kurioje *jūs* tapsite dienos stebuklu vietiniams: tiesiog praėję gatve, sulauksite dešimčių pasisveikinimų ar prašymų fotografuotis. Panašių neturistinių salų Indonezijoje daug, bet Sumbava išsiskiria iš kitų tuo, kad nėra atoki: jei iš Balio ar Lomboko „pas Komodo varanus“ ne skrisite, o važiuosite, neišvengiamai keliausite per Sumbavą. Stabtelėję ten porai dienų išvysite „tikrąją“ kaimiškąją Indoneziją: religingą musulmonišką, bet besidominčią pasauliu; dar pigesnę; kupiną jaunimo.

*Molukai. Garsėja salų grožiu, nardymo galimybėmis.

*Timoras. 2002 m. rytinė šios salos dalis paskelbė nepriklausomybę nuo Indonezijos kaip Rytų Timoro Respublika. Tai – skurdžiausia Azijos šalis, o vakarų Timoras – skurdžiausioje Indonezijos provincijoje. Daug kas ten „įstrigę laike“ – šiaudiniai nameliai, tik visureigiais pravažiuojami keliai, miesteliuose besiganančios kiaulės, milžiniškos šeimos. Lankytinų vietų mažai ir nėra prasmės dalį trumpos kelionės į Indoneziją skirti Timorui. Bet būnant Indonezijoje ilgiau Timoras turi privalumą: išvyka į Rytų Rimorą ir atgal yra vienas pigiausių būdų „iš naujo paleisti“ 30 dienų buvimo Indonezijoje be vizos skaitliuką (tuo pasinaudojome ir mes). Kartu tai įdomi vieta pamatyti statomą šalį.

Indonezijos gamta, jūra ir vulkanai

Indonezijos salos yra kelių rūšių. Vienos jų yra vulkaninės: per vidurį aukštas ugnikalnis, galbūt besispjaudantis dūmais. Sala kadaise išdygo tam ugnikalniui išsiveržus, o kai ugnikalnis išsiverš vėl – sala gali vėl nuskęsti. Taip ne kartą buvo – ir patys didžiausi istoriniai ugnikalnių išsiveržimai įvyko Indonezijoje (Krakatau, Tambora): jie net pakeitė pasaulio klimatą.

Kitos salos – koralinės. Šimtmečius ar tūkstantmečius koralai augo, mirė, ant suakmenėjusių senų koralų augo nauji, kol toks koralų rifas išniro virš vandens, apsinešė smėliu ir tapo sala.

Nuvykęs į beveik kiekvieną Indonezijos salą rasi paplūdimius, aplink – žydrus vandenis. Po jais – nardytojų numylėti rifai ir žuvelės, viršuje – banglentininkų pamiltos bangos.

Jei sala vulkaninė, joje dar bus ir uolos, nuostabūs vaizdai iš aukštai žemyn, ryžių terasos, rūkstantys krateriai ir jų ežerai. Indonezija turi net 76 aktyvius ugnikalnius – daugiausiai pasaulyje. Prie tų „ugnies pasaulių“ čia galima prieiti neįtikėtinai arti. Populiariausi – Bromo ir Idženo ugnikalniai Javoje, kur matysi iš kraterių virstančius dūmus ar (Idžene) unikalias mėlynas liepsnas.

Gyvūnija nėra Indonezijos koziris. Bet Indonezijoje gyvena kelios iš įspūdingiausių planetos rūšių: didžiausiais pasaulio driežais Komodo varanais, tai pat orangutanais. Šios rūšys negyvena visoje Indonezijoje: turi specialiai važiuoti „pas jas“ arba tenkintis zoosodais.

Visada gali surasti atokią Indonezijos salą, kurioje būsi vienintelis turistas tais metais ar bent mėnesį. Bet daugelis verčiau renkasi lengviau pasiekiamas pagrindines salas. Gamtos grožybių yra net ir ten, kur gyventojų tankumas didžiulis: bent jau vulkanai ir koralai visur laukiniai, bangos visur „laisvos ir galingos“.

Sako, kad geriausios vietos nardymui – Radža Ampatas Papua ar Molukai. Sako, kad geriausia banglentėmis plaukti kažkur prie Sumbavos krantų. Lėktuve į Sumbavą sutikome vienišą australą ieškojusį kelio į australų valdomą privatų kurortą prie tų mistinių „geriausių pasaulio bangų“, bet daugeliui „eilinių“ gamtos mylėtojų Indonezijoje pakanka to paties Balio ar Javos: paprasta, pigu atskristi ir tikrai gražu. Jei žmonių pagrindinėse vietose bus minios, visada galima pasitraukti keliasdešimt kilometrų į šalį (pvz. šalia Balio yra kur kas labiau laukinė Nusa Penidos sala).

Indonezijos kurortai

Balis yra viena pirmųjų egzotinių pasaulio kurortinių zonų. Turistai iš Europos ten plūdo dar tarpukariu – vieni pažiūrėti nuogomis krūtinėmis legongą šokusių baliečių, kiti dėl Kutos paplūdimių ir bangų.

Todėl šiandien „poilsis Indonezijoje“ daugeliui yra poilsis Balyje. Balis šviesmečius išsiveržęs prieš kitus Indonezijos kurortus. Balyje švariau. Galima atrasti ne tik žemas kainas, o ir aukštą kokybę (pritaikytą vakariečiams). Be to, Balis nėra tiesiog kurortas – jis turi ir autentišką meną, kultūrą, šokius, dailę, todėl poilsį ten lengva praskaidrinti kultūra. Vienas didžiausių Balio „kurortų“ Ubudas net nėra prie jūros: užsieniečiai ten poilsiauja kultūros ir tradicijų apsuptyje (masažai, joga, šokiai, šventyklos…).

Svarbiausios pietų Balio pakrantės jau užstatytos tiek, kad kai kurie baliečiai bijo „prarasti salą“ dideliems viešbučiams. Turizmas tad plinta iš Balio aplink. Gilio salelės ~1,5 val. plaukimo nuo Balio, dar neseniai negyvenamos, „vakarietišku skoniu“ Balį gal net pralenkė. Gretimam Lombokui sekasi sunkiau: gamta panaši, bet trūksta autentiškos kultūros, paplūdimiai purvinesni. Turistų mažiau – bet tai ne tik pliusas: dažniau „kabina“ ir įkyrūs prekijai, mažiau restoranų ir kitų paslaugų.

Paplūdimių yra visoje Indonezijoje, bet kuo toliau nuo Balio, tuo mažiau kurortai išvystyti ir paprastai „tarnauja“ tik patiems indoneziečiams (su keliomis išimtimis). Tiesa, netgi Balyje ar Gilyje paplūdimiai nėra koziris: daug jų tik iš pirmo žvilgsnio nuostabūs, bet įbridus lengva susipjaustyti kojas į akmenis, mirusius koralus. Į Indonezijos kurortus labiau traukia atmosfera, klimatas, kainos, galybė smagių ir įdomių vietų praleisti laisvalaikį. Taip pat nardymas, serfingas, bangos, uolos.

Indonezijos klimatas ir sezonai

Indonezija šalia pusiaujo ir karštis čia beveik vienodas kiaurus metus. Teoriškai vasara būna tada, kai pas mus žiema: sausį termometras Balyje kyla iki +33, naktimis +24. Bet liepą vos vėsiau: vidutinė dienos temperatūra +30, nakties – +23. Tik aukštai kalnuose gali būti ženkliai vėsiau.

Visgi, kelionės į Indoneziją turi sezonus. Labiausiai tą lemia liūtys. Balyje ar Javoje liūčių sezonas yra nuo lapkričio iki kovo. Kritulių tada iškrenta net 5 kartus daugiau, nei vidutinį mėnesį Lietuvoje. Taigi, per liūčių sezoną keliauja mažiau kas.

Be to, kai Lietuvoje vasara, Australijoje – žiema. O būtent australams Indonezija yra artimiausia tropinė užsienio šalis ir tradiciškai būtent australų turistų Balyje daugiausia (nors dabar juos jau lenkia kinai). Tai dar viena priežastis, kodėl Indonezija labiausiai turistuose „paskęsta“ liepą-rugsėjį. Be to, tada dar moksleivių atostogos indoneziečiams, o jie irgi keliauti po savo šalį mėgsta.

Viską sudėjus, kai liepos mėn. lankiausi prie įstabiausių Indonezijos vietų, patekau į tikrą žmonių konvejerį, kruiame niekur kitur pasauly nesu buvęs: į Bromo kalną, pavyzdžiui, saulėtekio stebėti važiavo tūkstančiai vienodų visureigių, visi pilni turistų, pikti vairuotojai strigo kamščiuose, išlipęs atsisakiau minties prasibrauti prie įspūdingiausios panoramos…

Svarbiausias „nepakeičiamas“ Indonezijos vietas (ypač Javoje) lankyti tikriausiai geriau ne sezono metu. Tačiau niekur kitur žmonių perteklius nesijaučia. Kai Indonezijoje 250 mln. žmonių, o turizmas toks pelningas, visada atsiranda indoneziečių, atidarančių vis naujas parduotuves, restoranus, salonus. Todėl net nustebau, kad net sezono įkarštyje Balyje kone kiekviename restorane buvo pilna laisvų kėdžių, kone kiekviename masažo salone ar kirpykloje paslaugas galėjau gauti iš karto ir pan. Juk net Lietuvoje taip nebūna. Tiesiog net jei ir aptarnauja tik po kelis klientus per dieną, vietiniams jau apsimoka turėti savo verslą, nes turistai moka daugiau nei vietiniai už Balio ribų. Ten mačiau netgi kirpyklas, kur kerpama pigiau, nei už eurą…

Indonezijos kultūros, kalba, religijos

Apie Indonezijos kultūrą neužtektų parašyti knygą – reikėtų šimtų tomų serijos. Nes Indonezijoje gyvena 300 tautų ir jos kalba 700 kalbų. Ir gyvoji kultūra – vienas Indonezijos stebuklų.

Turistai dažniausiai susiduria su baliečiais, kurių tik 5 mln., bet jie tapę Indonezijos veidu, nes gyvena Balyje. Jie rengiasi tautiniais drabužiais, kasdien neša aukas hinduistų dievams, stato namus pagal tradicinę architektūrą, kaimo šventėse šoka tautinius šokius. Balyje nereikia didelės sėkmės, kad netikėtai pasinertum į „tikrą“ vietos kultūrą: štai keliu eina kremavimo procesija, štai savaitės trukmės miestelio šventė. Aišku, gausu ir pristatymų turistams, ypač Ubudo mieste, kur ir geriausi unikalios balietiškos dailės muziejai.

Didžiausia Indonezijos tauta javiečiai – 100 mln. žmonių (40% Indonezijos). Bet jų tradicijos labiau apnykusios, „suvakarietėjusios“: jas gali išvysti kultūrinėje Javos sostinėje Džogjakartoje, bet ne gatvėse.

Baliečiai ir javiečiai – tik Indonezijos ugnikalnio viršūnė. Yra dešimtys gana „eilinių tautų“, kurios tiesiog turi savo kalbas. Bet yra dešimtys tokių tautų, kurių nuotraukos puošia National Geographic filmų reklamas ir visokių „keisčiausių pasaulio kadrų“ puslapius.

Pavyzdžiui, Sulavesio toradžai, lavonus laikantys atvirai, statantys įspūdingus namus ir kapus ir dar įspūdingesnėse ceremonijose aukojantys gyvulius, net šunis. Arba bugiai, laikantys, kad lyčių yra ne dvi, bet penkios: vyrai, moterys, tada, sakykim, “moteriški vyrai”, “vyriškos moterys” ir nei tie, nei tie, tinkami būti šventikais (ir bugių mieste Makasare tos “tarpinės lytys” akivaizdžios). Arba Balieno slėnio papuasai, kurių vienintelis drabužis – penio užmautas (net sėklidės matosi). O priešingame Indonezijos gale – ačechiečiai, vieni religingiausių planetos musulmonų, kur galioja šariato teisė ir rengtis privaloma atitinkamai. Turistams viskas pasiekiama.

Daugelis indoneziečių yra musulmonai (87%), bet oficialios yra šešios religijos (protestantai – 7%, katalikai – 3%, hinduistai – 2%, budistai – 1%, konfucianistai – 0,1%). Yra ištisos nemusulmoniškos tautos, salos, regionai. Religija Indonezijoje labai svarbi ir jos svarba pastaraisiais metais tik augo. Daugelis musulmonių ryši skareles. Kiekvienoje įstaigoje rasi maldos kambarius (net McDonald’s reklamuojasi: “WiFi, maldos kambarys, parkingas”). Muedzinai šaukia ilgiau nei bet kurioje kitoje lankytoje šalyje (kaimuose, atrodo, valandas: be šauksmo maldai dar gieda Koraną, netgi siunčia žinutes gyventojams). Vietinės avialinijos iš kiekvieno didesnio Indonezijos miesto tiesiogiai skraidina į Meką/Mediną. O būti ateistu Indonezijoje beveik nelegalu (prieštarauja Indonezijos Konstitucijos pagrindui Pančasilos principu, reikalaujančiam tikėti vienu Dievu, nors ir nesvarbu, kuriuo). Tiesa, indoneziečiai nesmerkia kitokių, o jais nuoširdžiai domisi: „Kokia tavo religija?“ būna vienas pirmųjų klausimų greta „Ar tu vedęs?“. Tas domėjimasis privatumą įsimylėjusius vakariečius kartais trikdo, o vietiniai to visai nesupranta: mūsų gidas toradžų krašte, nebesuprasdamas, ko “galima klausti” europiečių ir ko ne, prisipažino nebeklausiantis nieko. Net keturiasdešimt kartų jo kraštą aplankiusio izraeliečio neišdrįso paklausti, ar kelionės į Indoneziją – jo darbas.

Visus indoneziečius vienija malajų kalba, čia vadinama Indonezijos kalba. Nors vos 2% Indonezijos gyventojų – malajai, dėl kalbos paprastumo ji ilgainiui tapo tarptautinio bendravimo kalba ir, Inonezijai 1949 m. tapus nepriklausoma, pripažinta oficialia. Šiandien ją moka beveik visi – paprasta ją pramokti net turistui! Esu mėginęs pramokti daug kalbų ir drąsiai galiu sakyti, kad malajų – pati paprasčiausia.

Nėra jokių linksnių, laikų, asmenų, giminių. Rašyba ir tarimas sutampa. Daugiskaita čia – kartus pakartota vienaskaita (pvz. „jalan“ – kelias, „jalan jalan“ – keliai). Nėra sudurtinių žodžių: naujos sąvokos sudaromos sakant kelis žodžius iš eilės (pvz. „jalan“ – kelias, „raya“ – didelis, „jalan raya“ – automagistralė). Tie patys žodžiai priklausomai nuo vietos sakinyje gali reikšti ir veiksmą (pvz. „jalan“ – eiti, „jalan jalan“ – vaikštinėti). Viską lemia žodžių tvarka: pvz. „jalan kiri“ yra kairysis kelias, o „kiri jalan“ – kelio kairė pusė. Mažai išimčių: pvz. jei „satu, dua, tiga“ yra „vienas, du, trys“, tai „kesatu, kedua, ketiga“ – „pirmas, antras, trečias“. Kitose kalbose iki išmokdamas visas taisykles ir išimtis dar ilgai „kalbi bendratimi“, o malajų kalba kalbėti bendratimi normalu, tad iš karto kalbi taisyklingai ir visi supranta (bent jau apie tai, kas svarbu keliautojui)!

Be paprastumo, malajų kalba pasirinkta kaip oficiali ir todėl, kad malajai nėra iš pagrindinių tautybių: jei pagrindinė būtų javiečių kalba, gal kitos tautybės jaustųsi okupuotomis, gyvenančiomis javiečių priespaudoje. Dabar gi niekas nevengia kalbėti malajiškai: malajų kalba neutrali, niekieno. Deja, tai reiškia, kad Indonezija virsta kalbų kapinėmis: vis daugiau šeimų savo vaikų nemoko tautinių kalbų ir moko tik malajiškai – ypač miestuose.

Be kalbos, Indoneziją vienija ir kai kurios tradicijos: daugelis tautų turi savas panašias. Pavyzdžiui, daugelis mėgsta gaidžių kovas ar lėlių teatrą (nors vienur tai labaiu šešėlių teatras wayang kulit, kitur lėlės rodomos pačios). O šiuolaikinis visos Indonezijos jaunimas įsimylėjęs gitaras: susirenka kur po medžiu grupelė ir groja. Gitaros pardavinėjamos net eilinėse “Maxima” atitinkančiose parduotuvėse.

Indonezijos miestai, pastatai ir istorija

Daugelis Indonezijos miestų yra nuobodūs panašių pastatų rinkiniai: atrodo, net architektų ten nesama, visi stato kaip nori, ką nori. Jei miestas didesnis ir turtingesnis, jo širdis – prekybos centras (jie gana modernūs, o savaitgaliais juose vyksta renginiai, leidžiamas laisvalaikis). Jei atokesnis – turgaus rajonas su mažomis parduotuvėlėmis. Viskas plačiai pasklidę: kur beapsistosite, greičiausiai nesinorės dažnai tiesiog „išeiti pasivaikščioti“ (nebent gyvensite kurorte).

Tačiau yra ir kažkiek gražesnių miestų. Tautų, išlaikiusių architektūrinę tradiciją (baliečių, toradžų) miestai padabinti tradiciniais pastatais, šventovėmis. Daugelis tokių pastatų iš tikro nauji – bet atrodo tarsi šimtų metų senumo, nes tiesiog mes neįpratę regėti tokius puošnius naujus pastatus.

Iš tikro senų pastatų Indonezijoje mažai. Iki tapdama nepriklausoma (1949 m.), Indonezija buvo Olandijos kolonija. Bet olandai buvo kitokie kolonistai, nei britai, rusai ar prancūzai. Jiems svarbiausia buvo verslas, pelnas. Jie nenorėjo primesti vietiniams nei savo kultūros, nei kalbos, nei religijos, nei architektūros: kam dar tam gaišti laiką, leisti pinigus. Taigi, nuo XVII a. iki XIX a. olandai valdė tik pavienius miestus, saleles ir fortus, iš kurių vykdė prekių (ypač prieskonių ir kavos) eksportą į Europą (dėl jo ir įsitvirtino Indonezijoje). Aplinkui vietiniai, tuo tarpu, gyveno kaip po senovei.

Viena vertus, tai dėl tokio olandų požiūrio ir išliko visos įspūdingosios Indonezijos kultūros. Kita vertus, dėl tokio požiūrio mažai didingų kolonijinių pastatų. Tik XIX a. Olandų Rytų Indijos kompanija (pirmoji planetoje akcinė bendrovė) bankrutavo ir Indoneziją perėmė Olandijos valdžia: tada okupavo likusias salas, pradėjo valdyti labiau kaip eilinę koloniją. Įdomiausias olandiškas senamiestis tikriausiai – sotinėje Džakartoje, bet iki Europos senamiesčių jam toli. Kai kuriuose miestuose dar yra olandų fortai bei vietos sultonų (paverstų olandų vasalais, bet galutinai nenugalėtų) rūmai. Žymiausi tokie – Džogjakartos ir Solo rūmai (kratonai).

Visgi, Java buvo svarbi prekybos širdis dar iki olandų, jūrų kelyje tarp Kinijos ir Indijos. Būtent per tuos prekybinius kelius ir pirklius į archipelagą atėjo visos religijos. Iki įsivyravo per arabus atėjęs islamas (~XV a.), vyravo iš Indijos atkeliavęs budizmas ir hinduizmas. Ir būtent 1000 metų amžiaus Javos budistinės ir hinduistinės šventyklos – Borobudūras ir Prambunanas – yra įspūdingiausi ir populiariausi tarp turistų Indonezijos pastatai. Išties, tai yra pasaulio stebuklai (ypač Borobudūras) ir dėl jų verta „pasistumdyti su miniomis“ ar sumokėti didelę „užsieniečio kainą“.

Indonezijos kainos ir ekonomika

Indonezija yra viena skurdžiausių turistinių šalių. Nuo pat nepriklausomybės (1949 m.) ji savotiškas miegantis milžinas: žmonių, išteklių – pilna, bet progresas daugybėje Azijos šalių daug spartesnis. Na, tikrai Indonezijoje nėra viskas taip beviltiška kaip kokioje Afrikoje. XX a. Indoneziją valdę du diktatoriai nebuvo blogiausia, kas galėjo atsitikti: Sukarno (1945-1967) išvedė šalį į nepriklausomybę, o Suharto (1967-1998) sudorojo komunizmo šmėklą dar prieš šiai pakylant (Indonezija dabar vienintelė komunistine nebuvusi šalis, kurioje uždrausti komunizmo simboliai, o „komunistas“ – tikras įžeidimas). Dabar Indonezija jau demokratiška, ekonomika auga, bet pasivyti kad ir kokį Tailandą ar Kiniją ech kaip sunku.

Keliautojams tai turi vieną pliusą: Indonezijoje keliauti įmanoma pigiau nei beveik bet kur „turistiniame pasaulyje“. Bent jau jei jums tiks „kokybė vietiniams“ (abejotinos higienos restoranėliai, viešbučių kambariai be kondocionierių). Šitaip galima poilsiauti ir už kokius 10 eurų per dieną (nakvynė, valgiai, transportas).

Indoneziečiai darbštūs ir, atsiradus galimybei, bemat kuria naujus verslus, kopijuoja vieni kitus: per kelis metus Džogjakartoje išplito šviečiančių velomobilių nuoma, Džakartos senamiestyje – spalvotų dviračių, Ubude (Balis) – sūpynių parkai fotografavimuisi: buvo vienas, paskui keli, dabar jau keliolika. Tačiau kartais indoneziečiams sunku suvokti, ko reikia užsieniečiams (pvz. kaip svarbu švara). Todėl daug “vakarietiškų” viešbučių, restoranų bei parduotuvių ir priklauso vakariečiams arba bent vietos kinams.

Kainos “vakarietiškose vietose” tad sparčiai kyla į viršų, o lubos labai aukštai (ypač Balyje). Tačiau geriau paieškojęs, išėjęs iš keleto brangiausių rajonų ar kurortų (ir dar nenuėjęs į kokius atokius kaimus), bemat rasi gerą kainos ir kokybės santykį. Bendra taisyklė: jei Indonezijoje moki kaip Lietuvoje už normalų / pigų dalyką, tai Indonezijoje gausi prabangų. O pigūs dalykai Indonezijoje kainuoja tiek, už kiek Lietuvoje nieko panašaus ir prieš 15 metų nebūtum nusipirkęs. Ir net, pavyzdžiui, restorane su nuostabiu vaizdu kartais gali kartais pavalgyti pigiau nei pigiausioje Lietuvos valgykloje (tik ne kurorte).

Tiesa, Indonezijoje daugelis bilietų į lankytinas vietas yra oficialiai brangesni užsieniečiams nei vietiniams – bet, išskyrus Borbudūrą ar Prambananą bei įspūdingiausias gamtines vietas, tos kainos vis tiek nesikandžioja.

Norint sutaupyti perkant, galima parsisiųsti įvairias Indonezijos elektroninių piniginių programėles (GoJek ir pan.), atsiskaitant kuriomis daug kur yra nuolaidos. Šias programėles priima daugiau vietų, nei korteles.

Kaip keliauti po Indoneziją – transportas

Transportas – viena didžiausių Indonezijos problemų. Tą girdėjau nuolat iš daugelio dar prieš išvykdamas – bet tik pakeliavęs po šią šalį supratau, ką tai reiškia. Visas be išimties transportas (išskyrus lėktuvus) be galo lėtas – užmiestyje vidutinis greitis dažniausiai siekia 25-40 km/h ir net 300 km kelionė yra visos dienos kelias, nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Miestuose viešojo transporto, galima sakyti, nėra – arba jis lėtas, nepatogus, neaiškus, o paklausęs 10 žmonių kaip kur nors nuvažiuoti gausi 10 nuomonių ir nieko tikslaus.

Tarp salų tradiciškai keliaujama keltais. Jie tikrai pigūs, bet, tarkime, ~100 km tarp Sumbavos ir Floreso salų keltas plaukė 7 valandas ir dar valandą vėlavo , ir net 5 km atstumą nuo Balio į Javą plaukė virš valandos. Gražu pažiūrėti prasklendžiančias Indonezijos salas, kitus laivus ir laivelius, pabendrauti denyje su vietiniais ir kitais turistais: bet vis tiek pabosta. Kai kuriuose maršrutuose keltų alternatyva greitieji laivai (pvz. Balis-Gilis), bet ir kelionė jais užtrunka, ypač skaičiuojant važiavimą į uostą.

Todėl Indonezijoje labiau nei kur kitur neturtingame pasaulyje išpopuliarėjo skrydžiai lėktuvais. Patogu: tarp Timoro ir Floreso tokį atstumą, kokį keltas plaukia 12 val., nuskridome per 50 min. Avialinijoms apsimoka: skrydis trumpas, o kainuoja kaip Europoje koks Vilnius-Berlynas, nes padeda sutaupyti panašiai laiko lyginant su keliavimu žeme. Todėl Indonezijoje avialinijų daug, jos pelningos – tik, deja, liūdnai pagarsėjusios aviakatastrofų gausa. Aišku, tikimybė į tokią patekti – menka, bet aplūžę, keistus garsus skleidžiantys lėktuvai, visokiausi kuriozai nuo neatvažiavusio oro uosto autobuso iki iš oro uosto ekranų kažkur dingusio mūsų reiso, saugumo patikra tik „dėl vaizdo“ (net nustojau viską išsitraukinėti iš kišeinių) pasitikėjimo nekelia. Užtat kiekviename lėktuve greta saugumo kortelių – šešių religijų maldos už pilotus. Kartą stiuardesė net žodžiu paragino melstis.

Lėktuvai padeda net ir skristi iš vienos salos dalies į kitą, mat dėl kalnų serpantinų, siaurų ar negrįstų kelių, užsikišusio eismo ir važiavimas autobusu vidutiniu 30-35 km/h greičiu be galo ilgas ir varginantis. Dėl šios priežasties, tarkime, Floreso saloje, kurios plotas – kaip šeštadalis Lietuvos – yra net 6 keleiviniai oro uostai su 88 skrydžiais kasdien į/iš juos.

Autobusai Indonezijoje būna kelių rūšių: nudrengti prirūkyti vietiniai be kondicionieriaus atvirais langais ir, kitame kokybės gale, „naktiniai autobusai“ patogiomis kėdėmis. Ne lovomis, bet bent jau laiko padeda sutaupyti. Pastarieji vieninteliai, kurių bilietus būna galima rasti internete.

Indonezijos taukiniai kiek geriau nei autobusai, bet jie važinėja tik Javoje. Aišku, greitųjų traukinių nesitikėk – bet vidutinis greitis gali siekti 50-60 km/h. Traukiniuose yra trys klasės, tačiau skiriasi tik gana nežymiai kėdžių patogumu, tad pasirinkau ekonominę. Yra ir vagonas restoranas, bet palydovės nešioja maistą po visą saloną.

Tolimesnes keliones patogesnėmis mėgina padaryti įvairios kelionių agentūros, siūlančios (už brangiau) savo autobusus. Kartais jų privalumas tik tas, kad paima nuo viešbučio ir ten nuveža, kartais į pasiūlymą dar įeina visokios lankytinos vietos. Aišku, tie autobusai ne greitesni, nei visi kiti, bet bent jau nereikia kiekviename mieste aiškintis, kaip nuvažiuoti iki lankytinos vietos ar, neradus viešojo transporto, keliauti taksi. Tokių “maršrutų su lankytinomis vietomis” daug „kuprinėtojų kelyje“ Džakarta-Balis. Šitaip nuvažiavome atkarpą nuo Balio iki Džogjakartos aplankydami Bromo, Idženo vulkanus.

Automobilį išsinuomoti pigiausia ir patogiausia Balyje, o kitur automobilio be vairuotojo nuoma sudėtingesnnė. Su vairuotoju galima išsinuomoti beveik visur, bet gali reikti įveikti kalbos barjerą. Pigiausia tai daryti vietoje – apskritai Indonezijoje internetas toli gražu nėra toks galingas, kaip Europoje, ir daug pardavimų vyksta „gaudant praeinančius turistus“. Ir net didelių kompanijų, valstybinių įmonių tinklapiai nustoja veikti nes… kažkas pamiršo pratęsti domeno vardą.

Lomboko sostinėje Matarame išsinuomojome automobilį dienai su vairuotoju, o Balyje vairavome patys. Kamščiuose strigom ir taip, ir taip: Indonezijoje kiekvienas save gerbiantis viešbutis ar restoranas turi “išvažiavimo reguliuotoją”, kuris sustabdo eismą kai prireikia išvažiuoti klientui. O pagrindinėse sankryžose “nepriklausomi reguliuotojai” tokias paslaugas teikia už pinigus ar… cigaretes (jos daug kur Indonezijoje atstoja pinigus).

Daugiau keliautojų nuomojasi motociklą, kas išvis neįtikėtinai pigu (bet rizikinga). Nuomotojai nė neprašo motociklo teisių ir dauguma turistų jų neturi (tiesą pasakius, Balyje iš mūsų neprašė net automobilio teisių kai nuomavo automobilį). Kalbama, kad policija dėl to mėgsta „kaulyti kyšių“ – juk teisių nepakanka, reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo. Vietiniai indoneziečiai motociklus labai pamilę, sulipa ant jų netgi penkiese (!) – trys suaugę laiko kokius du vaikus ore. Šeimos transporto priemone motociklai tapo dėl pigumo, bet ja išlieka ir dėl baisių kamščių: kelionė jų pati greičiausia. Motociklai Indonezijoje tarnauja net kaip sunkvežimiai: neįtikėtina, kiek ten vairuotojai sugeba visko priskrauti.

Keliauti po Indonezijos miestus dar sunkiau nei po šalį. Miesto traukiniai yra tik Džakartoje (ir tai labai lėti), kitur vyrauja maži privatūs autobusiukai (vadinami bemo, angkot, mikrolet ir kt.), kurių maršrutai ar juoba grafikai niekur nepabraižyti. Reikia klausinėti – ir tai nebūtinai pasiseks, nes bemo gali ilgai sukinėtis po miestą rinkdami ta pačia kryptimi važiuojančius žmones (kartais prigrūda taip, kad kai kurie stovi lauke). Paskui reikia žiūrėti, kiek kiti duoda vairuotojui už važiavimą.

Visi autobusai labai pigūs, bet ne kartą nesulaukus reikiamo teko važiuoti taksi. Taksistai gali apgaudinėti, todėl verta iškviesti internetu. „Uber“ Indonezijoje nėra, užtat yra vietinė alternatyva „GoJek“. Suprogramuota prasčiau: vairuotojo vieta tau ir tavo vieta vairuotojui rodoma ne visai tiksliai, todėl daugelis vairuotojų dar skambina pasitikslinti ar bent rašo žinutes (nesmagu, kai nemoki gerai indonezietiškai, o su tavimi dar bendrauja “slengu”, kurio net vertimo programom neišsiversi: pvz. “dmn” vietoj “dimana?” (“Kur?”)). Bet galiausiai nuvažiuodavome kur reikia ir pigiai. Tiesa, vien kol „GoJek“ atvažiuoja į iškvietimo vietą didmiesčiuose gali tekti laukti ir 15-20 minučių. Be automobilių taksi yra ir motociklų taksi odžekas (irgi užsakoma ir per “GoJek”), rikšos, rikšos su varikliais, netgi… karietos: prieinamas transportas priklauso nuo miesto. Jeigu bet koks taksi važiuoja mokamu keliu ar į mokamą parkingą, mokėsite jūs.

Ne kartą (ypač Džakartoje) supratau, kad „greičiau būčiau nuėjęs pėsčiomis“, bet kad ir eiti nemalonu: daug plačių, mašinų ir motociklų pilnų gatvių (nesitikėk, kad praleistų net perėjoje), dangčiais neuždengtų duobių, šiukšlių, gatvių be šaligatvių.

Norintiems interneto Indonezijoje verta įsigyti SIM kortelę. Patartina pirkti oficialiose Telkomsel atstovybėse – perpardavinėtojai iš mūsų prašė kelis kartus didesnių kainų (ypač Balyje), o be to, kai kas sako, kad ten nusipirktus numerius paskui išjungia. “WiFi” geriau nesikliauti: kai kur jo faktiškai nėra (nors parašyta, kad yra), stringa, lėtokas.

Kur apsistoti Indonezijoje

Indoneziečiai patys daug keliauja po savo šalį ir todėl čia daug viešbučių. Tiesa, nebūtinai jie bus „Booking.com“ – indoneziečiai turi savo programėlę „Traveloka“. Tuose miestuose, kur daug turistų iš užsienio, daugiau viešbučių rasi Booking.com nei Traveloka, o kur daugelis apsistojančių indoneziečiai – pirmaus Traveloka. Apskritai Indonezija turi daug vietinių programėlių, nes tai milžiniška rinka – tad prieš kelionę verta parsisiųsti pagrindines.

Populiariausi Indonezijos viešbučiai vadinasi homestay ir yra vieno stiliaus: maži kamariai, jų priekyje terasoje ar koridoriuje – dvi kėdės pasėdėti lauke. Indoneziečiai mėgsta lauką, ne vidų. Ant tų kėdžių (arba į numerį) atnešami ir į kainą įeinantys pusryčiai – kartą vietiniai labai nustebo, kai norėjau eiti pusryčiauti į restoraną. Pigesni numeriai – be kondicionierių, pigiausi – su tradiciniu indonezietišku tualetu mandi (apsiplaunama kibirėliu iš prieš tai prileistos vonelės).

Homestay ir kitų indonezietiškų vietinių viešbučių minusas – beveik jokių vaizdų pro langą. Dažnai langai išvis būna į koridorių ar ne prie žemės ir gyveni it bunkeryje. Tai atkartoja tradicinius Indonezijos namus, kur taip pat gyvenama gana uždarai nuo pasaulio.

Vietose, kur daugiau turistų iš užsienio – Balyje, prie Komodo salos – jau yra ir tipiškesnių viešbučių, kokius gali rasti bet kur pasaulyje.

Taip pat kurortuose populiarios vilos (neretai su baseinais, net tarnais), bungalai. Kadangi Indonezija populiari tarp vakarų kuprinėtojų, gausu ir hostelių. Gerų AirBnB butų šiuolaikiniuose daugiabučiuose galima rasti tik didmiesčiuose ir kurortuose.

Kur pavalgyti Indonezijoje

Indonezija įvairių kultūrų šalis ir taip pat turi įvairių virtuvių, bet yra ir bendra Indonezijos virtuvė, kurios pagrindas – ryžiai ir populiarūs jų patiekalai nasi goreng bei kiti, tiekiami ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei.

Taip pat Indonezijoje gausu vietinių restoranų tinklų (itin populiari kepta vištiena ir įvairios KFC kopijos), o kurortuose (daugiausiai Balyje) ir vakarietiškų restoranų.

Tarp vietinių populiarūs varungai (maži restoranai) ar motociklai-parduotuvės, kuriuose gaminamas maistas. Daug motociklų-parduotuvių suvažiavę į vieną vietą sudaro ištisus maisto turgus, kai kurie kurių veikia ir naktimis. Dar vietiniai mėgsta vartegus (bufetus, kur valgai kiek nori) ir padangus (ten išsirenki jau pagamintą maistą ir susimoki tik už tai, ką pavalgai). Visgi, kai autobusai sustodavo tokiose vietose, užsieniečiai bendrakeleiviai neretai ten nevalgydavo: išties, europiečio akimis daugelis tų vietų atrodo labai nehigieniškos.

Iš pažiūros švaresni (ir kiek brangesni) prekybos centrų restoranai, kurių yra bet kuriame bent kiek didesniame Indonezijos mieste. Be vietinės, nesunku rasti japonišką virtuvę: Japonija yra savotiškas Indonezijos idealas.

Indonezijos pavojai ir minusai

Indonezija – saugesnė šalis už Lietuvą. Net skurdūs indoneziečiai elgiasi padoriai. Todėl Indonezijos miestuose turtuoliai gyvena netoli lūšnynų, viskas persipynę. Nepaisant viso skurdo, elgetų beveik nėra (išskyrus Džakartą): per 40 dienų Indonezijoje už Džakartos temačiau keturis elgetas.

Apgavikų, tuo tarpu, sutikau tik Balyje, Lomboke ir Džogjakartoje. Kitur indoneziečiai tiesiog stebėtinai sąžiningi. Mano Maroke ar Indijoje užgimęs įtarumas kas kartą pasirodydavo perdėtas. Ne tik, kad prekeiviai nepardavinėjo prekių už didesnę kainą, o klausimai „Iš kur jūs“ būdavo nuoširdūs – bet netgi „norintis pakalbėti angliškai žmogus“ išties buvo tik norintis pakalbėti angliškai žmogus (ir nieko neprašė), padėti rasti mikroautobusą pasisūlęs žmogus išties padėjo jį rasti (o ne įsodino į kokį brangų taksi). O „studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams“ tikrai buvo studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams. Ir netgi pirmą kartą sutiktų praeivių man padovanotas vietinis patiekalas išties buvo dovana! Indoneziečiai, nemokėję ir tiek, tiesiog berdavo išmoktas frazes: kone visi moka „Hello Mister!“, vienas prajuokino sakydamas „Mr. I love you!“.

Labiau nei bet kurioje kitoje turistinėje šalyje užsieniečiai Indonezijoje yra tarsi žvaigždės. Turbūt todėl, kad nors Indonezija – turistinė, turistai nusėda Balyje ir dar keliose vietose, o kitur yra vietų, kur vietiniai nematę balto žmogaus. Jie draugiškai kalbina, nori paliesti, kartu nusifotografuoti. Nė nesuskaičiuosiu, su kiek žmonių fotografavausi Indonezijoje. Kai kuriuos turistus toks dėmesys vargina, jie skundžiasi gaištamomis atostogomis – bet tas dėmesys ir galimybė pabendrauti su vietiniais, kurie patys to tikrai nori. Ir nebijoti, kad paskui iš tavęs paprašys pinigų.

Dažną keliautoją į Indoneziją neramina gamtos katastrofos ar terorizmas. Išties, Indonezijoje žmonės žūva ir nuo vulkanų, ir nuo žemės drebėjimų, ir nuo cunamių, ir nuo teroristų. Bet tai milžiniška šalis, o žmonių 250 mln. (pusė visos Europos Sąjungos) – tikimybė, kad kas atsitiks jums, labai jau menka. Kol keliavome po Indoneziją įvyko keli žemės drebėjimai. Jautėme (vos vos) tik vieną jų, o kiti buvo toli – nepaisant to draugai iš Lietuvos nuolat mūsų klausinėdavo, ar viskas gerai. Jiems atrodė, kad jei kažkas vyksta Indonezijoje – reiškia, liečia ir mus. Bet iš tikro atstumas nuo vieno Indonezijos galo iki kito didesnis, nei nuo Lietuvos iki Kinijos ar Indijos!

Atrodo, Indonezija kelionei turi vien pliusus (išskyrus transportą), visgi yra dalykų, kurie keliautojams iš Europos čia bado akis (ar riečia nosį):

*Nešvara. Paplavų kanalai miestuose, minisąvartynai tuščiuose sklypuose, musių spiečiai restoranuose, suvalgius čia pat numetami pakeliai, per kelias plaukimo valandas šiukšlynais vietinių gyventojų paverčiami keltų salonai.

*Rūkymas. Indonezijoje rūkoma ir daugelyje autobusų, keltų, kitų viešų erdvių.
*Nesisaugojimas. Nuo automobilyje išimtų saugos diržų (kad tilptų daugiau sėdynių turistams) ar ant sunkvežimo stogo važiuojančių vietinių iki neaptvertų duobių viduryje šaligatvio: Indonezijoje prisižiūrėsi visko.
*Palaidi benamiai šunys.
*Uodai. Viešbučių kambariai dažnai purškiami nuo jų, bet vis tiek veisiasi. Platina ir ligas (dengė karštinę, maliariją) – tiesa, ligų mažiau nei Afrikoje, vaistų nevartojome. Beje, viešbučių numeriuose dažnai sutiksi ir drieželius – bet jie nepavojingi.
*Gyvūnų teisių kitoks supratimas. Gaidžių kovos, gyvulių aukojimai, kažin kam narve uždaryta beždžionė – ko tik nemačiau.

Aišku, jei neišvažiuosi toliau kurorto – viso to gali ir nepamatyti. Kurortai pritaikyti užsieniečiams. Tačiau nebūsi matęs tikrosios Indonezijos jei išsirinksi tik “skaniausias” tau jos dalis. Indonezija įdomi visa – kaip šiek tiek kitoks pasaulis, išvengęs sueuropietėjimo. Yra ten dalykų, kurie iš karto lietuviui bus “skanūs”, yra kurie visuomet liks “neskanūs” – bet labai daug tokių, kurie iš pirmo žvilgsnio kels kultūrinį šoką, tačiau juos išmėginus, perpratus, pasirodys besą tikrai “gurmaniški” “patiekalai”.

Ir gal net tapsite vienu šimtų tūkstančių žmonių įsimylėjusių Indoneziją ar bent jau kurią nors vieną jos salą. Daug tokių sutikome nevietinių persikėlusių gyventi į Indoneziją – ir ne tik į Balį. Indonezija turi trauką: ji chaotiška, bet kartu paprasta (mažai tvirtų “visuotinių” taisyklių, daug laisvės), skurdoka pinigais, bet kartu labai turtinga gamta, kultūra ir gerais žmonėmis.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Nusikaltėliai kelionę gali sugadinti kaip reikiant – pavogti pasą, telefoną, pinigus.

Ne vienoje kelionėje nuo nusikaltėlių nukentėjau ir pats. Dalinuosi pasakojimais, kaip tai įvyko ir patariu, kaip apsisaugoti, išvengti užpuolimo ar sumažinti nuostolius jam įvykus.

Saugi ar nesaugi šalis?

Jokioje šalyje negalima galvoti „nieko neatsitiks“, tačiau lygiai taip nelogiška ir visur paranojiškai saugotis, nes perteklinis saugojimasis ir baimė gadina kelionę.

Nustatydamas, saugi šalis ar ne, dažniausiai vadovaujuosi nužudymų statistika. Nes normalios vagysčių ar plėšimų statistikos daugelyje šalių nėra arba jos neįmanoma lyginti dėl skirtingų įstatymų.

Iš tikro tikimybė būti nužudytam kelionėje – be galo menka, o būti apvogtam, apiplėštam, sužeistam – gerokai didesnė (ir man pačiam taip ne kartą atsitiko). Tačiau jei šalyje negerbiama žmogaus gyvybė ir ten daug nužudymų – kaip taisyklė, daug ir visų kitų nusikaltimų.

Svarbiausia – niekada neverta kreipti dėmesio į pavienius draugų, pažįstamų ar kokių internetinių „influencerių“ pasakojimus apie saugumą toje šalyje. Jie beveik visada būna dvejopi: „Buvau tik savaitę ir mane jau apvogė – kokia tai, pasirodo, nesaugi šalis!!!“ arba „Aš nesisaugojau ir man nieko neatsitiko; visi, kas sako, kad ten nesaugu – bailiai ir melagiai!!!“.

Iš tikro nėra nei tokių nesaugių šalių, kad apiplėštų kiekvieną turistą, ir nėra tokių saugių, kad išvis nebūtų nusikaltėlių – todėl pavieniai atsitikimai visiškai nieko nereiškia, svarbi tik statistika/tikimybės.

---

Paliktų daiktų vagystės

Pasidedate daiktą ir nueinate į tualetą, o gal tiesiog nusisukate. Atsisukate ir daikto nėra.

Jei būsite neatsargus, būtent taip prarasti daiktą tikimybė pati didžiausia, tačiau jei būsite atsargus šių vagysčių galite išvengti visiškai.

Situacija – kaip pavogė mano kuprinę

Nairobio (Kenija) Vilson oro uoste einu per saugumo kontrolę. Pasidedu kuprinę, iškraunu kišenes. Praeinu metalo detektorių, pradedu krautis daiktus atgal į kišenes. Pareigūnas nurodo eiti juos susikrauti toliau prie tokio stalelio. Tą padarau. Kai grįžtu prie konvejerio, mano kuprinės nebėra. Niekas nieko nematė, videoįrašų esą nėra. Darbuotojai išveda mane ieškoti kuprinės prie lėktuvų (jos niekur nėra), liepia parašyti telefoną (nepaskambina).

Pamokos iš vagystės

*Palikti daiktų be priežiūros negalima net kelioms minutėms.

*Nesaugiose šalyse daiktų negalima palikti netgi situacijose kai, atrodo, be jūsų juos gali pasiekti tik esą patikimi žmonės (pvz. apsaugininkai). Šiuo atveju, kiek vėliau kalbėjau su Kenijos gyventojais, jie buvo įsitikinę, kad mano kuprinę pavogė patys oro uosto darbuotojai.

---

Kišenvagystės

Vaikštote po miestą. Pasižiūrite – kišenė ar kuprinė atsegta ir nėra telefono, fotoaparato, piniginės ar dar ko.

Kišenes ir kitas daiktų nešiojimo vietas suskirstyčiau į tris saugumo lygius.
*Nesaugiausios kišenės yra tos, kurių net negali pats matyti – pvz. ant užpakalio. Ten nieko nenešioju, nebent kokią servetėlę akiniams valyti. Kišenvagiai dažniausiai vagia iš šių kišenių.
*Vidutinio saugumo kišenės – priekinės kišenės, kurias gali bet kada pamatyti ar uždengti ranka (bet juk ne visada matai). Saugiose šalyse tokiose kišenėse galiu nešioti beveik viską. Kišenvagiai jas puola rečiau, bet puola (pvz. nukreipę dėmesį).

*Saugios kišenės – kišenės, kurių įprastu metu niekas negali matyti ir atsegti (pvz. apatiniuose rūbuose, iš vidaus). Tokios kišenės kišenvagiams yra nepasiekiamos. Bet jų minusas – jas sunku pasiekti ir pačiam. Todėl nepatogu ten nešiotis tai, ką tenka trauktis nuolat, tarkime, piniginę ar telefoną. Bet didesnę dalį pinigų, bent vieną kortelę tiesiog privalu nešiotis saugiose kišenėse. O nesaugiose šalyse tenka „eiti į kompromisus“ su patogumu ir saugiose kišenėse nešiotis net dalykus, kurie reikalingi nuolat: taip ten daro visi. Ko tik neprisižiūrėjau Lotynų Amerikoje: ir iš klyno pinigus kasoje traukia, ir iš bato, ir iš po maudymuko pūpso pakištas telefonas…

Kuprinė ar rankinukas yra tas pats, kas nesaugios kišenės, jei nešiojama ant nugaros (nes pats negali matyti). Todėl nesaugiose šalyse įprasta net kuprines nešioti priekyje – tuomet pagrindinės kuprinės kišenės yra vidutinio saugumo (nes pats matai tas kišenes, bet vis tiek lengva atsegti). O saugiausia vieta – ant priekio nešiojamos kuprinės ar krepšio apačioje, po visais kitais daiktais (ten ir pats negali greitai pasiekti, reikia nuimti kitus daiktus). Todėl brangius daiktus verta dėti į kurpinės apačią.

Tikimybė, kad puls kišenvagis, padidėja, jei viešai išsitraukiate daiktą, parodote, kur įsidedate. Todėl nesaugiose šalyse reikia stengtis kuo rečiau trauktis brangius daiktus, pinigines viešumoje; stengtis trauktis taip, kad pamatytų kuo mažiau žmonių.

Kišenvagiai ir plėšikai – skirtingi žmonės. Kišenvagiai veikia slapta, tai dažnai – moterys, vaikai. Todėl, jei pajutote, kad apvaginėja, nereikia bijoti sustabdyti – kišenvagis beveik garantuotai tiesiog paspruks.

Situacija 1 – kaip kišenvagiai ištraukė mano pasą

Manause (Brazilija) lipdamas į autobusą pajutau stūmimą iš nugaros. Galvoju, kažkas tiesiog labai spraudžiasi į autobusą – bet kodėl, juk jis nepilnas? Staiga priekinėje sėdynėje sėdėjęs žmogus man padavė mano pasą. Paėmiau. Priekinė kelnių kišenė, kur laikiau pasą, buvo atsegta. Supratau: mane puolė kišengvagis – tikėjosi telefono ar pinigų, bet radęs „tik“ pasą, čia pat jį išmetė, o viską matęs autobuso keleivis pakėlė ir padavė. Vienas bendrakeleivis vėliau pakomentavo: „Manausas – labai nesaugus miestas“.

Pamokos iš šios vagystės

*Svarbiausius dalykus reikia laikyti saugiose (vidinėse ir pan.) kišenėse. Iki tol ten laikydavau tik, tarkime, pinigus, bet nuo to laiko nesaugiose šalyse – ir pasą. Nes nors paso paprastai specialiai niekas nevagia, gali jį pavogti netyčia, kaip šiuo atveju. O tuomet galėjo jį išmesti stotelėje, nebūčiau jo radęs ir kelionė būtų smarkiai apgadinta.

*Kai kas pataria svarbiausių daiktų išvis nesinešioti su savim, ypač nesaugiose šalyse. Mano nuomone, verta daiktus skirstyti – tarkime, dalį pinigų neštis su savimi, dalį palikti viešbutyje; pasą turėti su savimi, o asmens tapatybės kortelę palikti viešbutyje. Bet viską palikti viešbutyje irgi pavojinga (žr. „įsilaužimai“).

*Nesaugiose šalyse, vietose, kur daug žmonių, vaikštau tvirčiau uždėjęs ranką ant priekinių kišenių: pajusčiau, jei kažkas kažką trauktų, bet niekada tokiu atveju ir nebandė traukti, nes kišenvagiai ieško lengvų aukų, kurios, idealiu atveju, kurį laiką po vagystės net nepastebėtų, kad buvo apvogtos.

Situacija 2 – kaip kišenvagiai pavogė piniginę

Tunise važiavome iš oro uosto, todėl buvau prisirengęs gerokai per daug: ant liemenės su kišenėm buvo užsivilktas megztinis, striukė. Į „saugias“ liemenės kišenes negalėjau greitai nieko įsidėti, todėl piniginę teko laikyti kelnių kišenėje. Po kelionės ankštu tramvajumi pamačiau, kad piniginės nebėra. Prisiminiau, kad mačiau jaunuolį, Barselonos stotelėje, pabuvusį mūsų tramvajuje ir tada perlipusį iš mūsų tramvajaus į kitą – įtariu, jis ir apvogė. Nuostolis – apie 100 eurų, nes buvau oro uoste išsikeitęs šią sumą į vietinę valiutą. Laimė, dar neiškeistus pinigus laikiau gilesnėse kišenėse ir jų nepavogė. Pavogė ir mokėjimo korteles (skubiai blokavau, nieko neišleido) bei asmens tapatybės kortelę ir teises, kurios buvo piniginėje (pasą laikiau giliau). Nepavogė sulankstomos mobiliojo telefono klaviatūros – nors ji buvo toje pat kišenėje, kaip piniginė. Vėliau daug tunisiečių sakė, kad viešajame transporte pas juos daug vagių.

Pamokos iš šios vagystės

*Saugotis reikia visada – nors kartais nepatogu ir gali atrodyti „na, nuvažiuosiu į viešbutį, tada persidėsiu kaip reikia“, bet banditai gali tykoti ir pakeliui. Tiesą pasakius, žmogus su kuprine kaip tik geresnis taikinys, iš karto matosi, kad ką tik atvyko.

*Kelnės buvo nelabai tinkamos: kišenės buvo per žemai, dėl to negalėjau laikyti uždėjęs rankų. Tokios kišenės ypač nesaugios.

*Kišenvagiai paprastai ieško konkrečių dalykų. Geriausia jiems – piniginės ir pinigai, nes iš karto panaudos ir to nesuseksi. Antras geriausias dalykas – populiari, lengvai realizuojama technika, kaip mobilieji telefonai. Būtent tai reikia labiausiai saugoti.

Situacija 3 – kaip laiku pasitraukiau nuo kišenvagių

Mumbajuje jau tamsiai grįžinėjome priemiestiniu traukiniu iš kriketo varžybų. Važiavome krovinių zonoje – žmonių mažai. Įlipo keli indai. Vienas “netyčia” prisilietė prie mano krūtinės kišenės. Kitas kalbino pasakodamas neva yra iš Dubajaus, klausinėjo apie mane. Trečias tuo pat metu artinosi iš kitos pusės, kažką irgi kalbino savo kalba – kuo labiau ėjo laikas, tuo ta grupelė labiau kalbino, supo. Supratau, kad čia – kišenvagių gauja, laikiau rankas tvirtai ant kišenių. Laimė, Mumbajaus traukinių durys niekad neuždaromos. Stotyje iššokome lauk ir tiesiog įšokome į kitą, pilnesnį vagoną.

Pamokos iš šios laimingai pasibaigusios situacijos:

*Yra ženklai, išduodantys, kad į jus taikosi: “netyčiniai prisilietimai” (jų tikslas – pajusti, kur laikai piniginę, kur – telefoną), užkalbinimai dėmesio nukreipimui, prisiartinimai ir prisiglaudimai kai nėra būtina.

*Pajutus ženklus, kad aplink kišenvagiai, verta stebėti savo kišenes, laikyti ant jų rankas (kišenvagiai – ne plėšikai, mažiau tikėtina, kad grobs jėga, ir šiame pavyzdyje pamatę, kaip saugau kišenes, tik dar įnirtingiau mėgino nukreipti dėmesį). Tačiau, esant galimybei, geriausias sprendimas – pasitraukti iš tos situacijos iš viso.

---

Įsilaužimai

Paliekate daiktą „saugioje vietoje“: gal viešbučio numeryje, gal automobilyje. Grįžtate – o stiklas išdaužtas ar durys išlaužtos ir daikto nėra. Viešbučiuose būna ir kad niekas neišlaužta, o daiktas dingęs. Kambarinių darbas (dažnai taip vagiami daiktai, kurių dingimą ne iš karto pastebėsite, pvz. pavyzdžiui tik dalis pinigų iš piniginės).

„Niekur nepalikti daiktų“ patarimas būtų nekoks – juk visko su savimi visada nesinešiosite, be to, tai nebūtinai išgelbės, nes juk būna kišenvagių, plėšikų, užpuolikų.

Tačiau svarbu daiktus palikti kuo saugiau. Vietos daiktams palikti būna trejopo saugumo.
1.Pačios nesaugiausios vietos palikti daiktus – vietos, kuriose daiktas matosi daugybei svetimų žmonių. Pavyzdžiui, automobilio salonas, viešbučio numeris pirmame aukšte kai neužtrauktos užuolaidos. Tokiose vietose stengiuosi nepalikti nieko, net ir vidutinio saugumo šalyse. Jei įmanoma, užtraukiu užuolaidas, automobilyje daiktus padedu į bagažinę ir t.t. Neturtingose šalyse privalu taip slėpti net, mūsų akimis, pigius daiktus – senus rūbus ar monetas. Neturtingose šalyse ir tai turi vertę ir dėl to gali daužti langą.

2.Vidutinio saugumo vietos palikti daiktus – tokios, kur be jūsų gali logiškai patekti ir daiktus pamatyti pavieniai svetimi žmonės (kuo tokių žmonių daugiau – tuo nesaugiau). Dažniausiai tai – viešbučio kambarys, kur raktą turi ir gali užeiti kambarinė, viešbučio tarnautojai. Dar nesaugiau hostelyje, kur kambarys bendras su kitais. Tokiose vietose, bent jau nesaugiose šalyse, reikia nepalikti pinigų, brangių smulkių daiktų (paprasčiausia išnešti), kuo rečiau palikti techniką. Jei paliekate, geriau tai paslėpti, tarkime, kuprinėje. Kambarinei vogti rizikinga ir kiekvienas papildomas žingsnis, kurį jai tektų atlikti (pvz. atsegti kuprinę ir ten ieškoti, o gal ir nieko nerasti) sumažina vagystės tikimybę.

3.Saugiausios vietos palikti daiktus – tokios, kur be jūsų niekas negali net pamatyti daiktų neįsilaužęs. Pavyzdžiui, sedano bagažinė ar viešbučio seifas. Maža tikimybė, kad kas laužtųsi į sedano bagažinę, nes kam gaišti laiką, kai įsilaužėlis nė nežino, kas viduje (nebent būtų tai nužiūrėję, kad ten įsidedi ką labai brangaus – todėl visad stengiuosi, pavyzdžiui, daiktus į mašinos bagažinę dėti kur mato mažiau žmonių).

Situacija – kaip įsilaužė į nuomotą automobilį

Brėmene (Vokietija) palikę automobilį daugiaaukščiame parkinge išėjome pasivaikščioti. Grįžome – langas išdaužtas, nebėra kuprinės, kurią buvome palikę ant galinės sėdynės. Kuprinė – ne mano, aš jos nepalikau, tačiau ten buvo ir mano daiktų. Atvažiavusi policija nieko netyrė, gal parkinge net nėra videokamerų – tik užpildė protokolą

Pamokos iš šio įsilaužimo:

*Matomose vietose palikti daiktų negalima net istoriškai saugiose Vakarų Europos šalyse, kaip Vokietija. Nes dabar daugelis seniau saugių šalių susilaukė daug imigrantų iš nesaugių šalių, taigi, saugumas Vakarų Europoje smarkiai krito.

*“Daugiaaukštis parkingas“ ar „Mokamas parkingas“ nereiškia „Saugomas parkingas“. Daugelis jų nesaugomi, net jei kažkur pirmame aukšte ir sėdi darbuotojas – moki tik už teisę pastatyti automobilį. Analogiška situacija galėtų būti ir teatro rūbinėje bei kitur, kur atrodo kaip saugykla, bet „už paliktus daiktus administracija neatsako“.

*Savo daiktus geriausia ir turėti su savimi, pas save, savo kuprinėje ar lagamine. O jei tavo daiktai yra pas bendrakeleivį (kuprinėje, lagamine ir pan.), privalai rūpintis ne tik, kad pats laikytum daiktus saugiai, bet kad tą darytų ir bendrakeleivis.

---

Plėšimai

Plėšimas – vagystė, kai iš jūsų daiktą atima jėga ir netikėtumu. Pavyzdžiui, išplėšia iš rankų kuprinę ar rankinuką, pargriauna ir plėšia daiktus iš kišenių.

Norint sumažinti plėšimo tikimybę, svarbu rodyti kuo mažiau brangių daiktų, krepšius laikyti tvirtai (pvz. nenešti tiesiog rankoje). Važiuojant automobiliu nesaugiose šalyse užsirakinti, užsidaryti langus (būna, kad staiga atidaro dureles ir pagriebia daiktus).

Situacija, kaip mane apiplėšė:

Rio de Žaneire (Brazilija) stėbėjau garsiojo Karnavalo atidarymo renginį. Aplinkui buvo tūkstančiai žmonių. Nusprendėme išeiti anksčiau. Skynėmės kelią pro visus žmones. Staiga iš priekio vienas vyras griebė mane už rūbų. Nustūmiau jo ranką. Pamačiau, kad labai panašių į jį yra ir daugiau: visi juodaodžiai, maždaug 16-20 metų amžiaus, be karnavalo atributikos. Ir mane puolė kartu, pargriovė. Vienas lipo ant manęs, plėšė kišenes. Staiga nustojo spausti. Galvojau, plėšimas baigėsi, nes plėšikai nenori atkreipti dėmesio, atsistojau. Bet jie pastojo kelią vėl, plėšė kišenes toliau. Žmona matė, kad mane nugriovė, paklausė, kas buvo – sakau, „apiplėšė“. Tada pradėjo jai plėšti rankinuką, ji sukliko. Suvaidino, kad atsitraukė, bet sekė minioje iš paskos. Vos atsipalaidavus, traukė žmonos rankinuką vėl, ji vėl sukliko – atsitraukė galutinai ir mes išėjome į atviresnę erdvę. Apžiūrėjau nuostolius: nukrito akiniai, karnavalo karūna, buvo apvogtos trys kišenės (viena kelnių, dvi liemenės). Viena liemenės kišenė buvo nuplėšta. Dingo namų raktai, gėrimų laikiklis, telefono kroviklis su laidu. Kišenių turiu daug ir tos, kur buvo brangiausi daiktai (telefonas, pinigai, pasas), nepaliestos. Tačiau kelnių kišenė išplėšta ta, kuri yra virš kišenės, kurioje laikau telefoną. Viską matė šimtai žmonių, bet niekas nieko nesakė ir nedarė. Policija stovėjo netoliese, bet nieko nematė, nes užstojo minia.

Pamokos:
*Ir dėl plėšimų tikrai verta svarbius daiktus susidėti į gilesnes kišenes, o svarbiausius – į tokias, kurios atsisega tik iš vidaus, diržus ir pan. Jei to nebūčiau padaręs, nuostoliai tikriausiai būtų didesni.

*Minia negarantuoja saugumo, bent jau nesaugiose šalyse (Lotynų Amerikoje, Afrikoje): ten vietiniai būna pripratę prie galybės nusikaltimų, juos ignoruoja, gal bijo nusikaltėlių ar džiaugiasi, kad ne juos užpuolė.

*Jei aplinkui yra kitų žmonių, verta rėkti, o ypač – pramokti žodžius vietine kalba („vagis“, „policija!“ ir pan.). Dalis prašalaičių ignoruoja situaciją tik todėl, kad patys nesuvokia, kas vyksta. Be to, tokius šauksmus gali išgirsti policija. Todėl plėšikai, nenorėdami rizikuoti, plėšimą ir nutraukė negavę, ko norėjo.

*Plėšikai, kurie atiminėja daiktus pasinaudodami netikėtumu ir jėga (o ne grasinimais ginklu), paprastai nėra linkę sužeisti ar smurtauti – todėl nereikia bijoti laikyti daiktą įsikibus, kitaip tempti laiką. Laikas – dažniausiai jūsų pusėje. Visos nuo plėšikų nukentėjusių pažįstamų istorijos, kuriose jie tvirtai laikydavo daiktus, paprastai baigdavosi tuo, kad daiktus jie išsaugodavo.

*Pasibaigus plėšimui, neverta atsipalaiduoti – nusikaltėliai išmano psichologiją ir gali sekti siekdami ištaikyti momentą, kada atsiplaiduosite.

---

Užpuolimai (grasinimai)

Prie jūsų prieina ginkluotas žmogus (ar žmonės) ir reikalauja atiduoti pinigus, fotoaparatą, automobilį ar pan.

Kai kas pataria tokiu atveju daiktus atiduoti, bet vertinkite situaciją pats: kiek užpuolikų, kokia tai vieta, kaip vertinate savo galimybes muštynėse. Girdėjau ir istorijų, kad užpuolikams žmonės sėkmingai pasipriešino, daiktus išgelbėjo. Ar tiesiog nekreipdami dėmesio nuėjo tolyn supratę, kad ginklas netikras.

Bet kuriuo atveju, užpuolimui priešintis gali būti sunku (juk visada gali pulti, tarkime, dviese ar keturiese, su pistoletu) tad geriausia to išvengti. Užpuolimai, kaip taisyklė, vyksta tik vietose, kur žmonių mažai, nes užpuolimui reikia laiko. Todėl verta vengti nesaugiose šalyse tuščių gatvių, vengti vaikščioti naktį ir pan.

Nesaugiose šalyse dažnai puola ir automobilius – Brazilijoje ne vienas pažįstamas pasakojo, kaip gatvėse jiems įrėmė ginklus, pagrobė ar liepė atiduoti automobilį. Svarbu važiuoti užsispaudus dureles – bet nuo ginklo nukreipimo per stiklą tai neišgelbės. Todėl reikia vengti situacijų, iš kur negalėtumėte staigiai pabėgti (pvz. jei važiuojate automobiliu – neprivažiuoti pernelyg arti mašinos priekyje). Vengti situacijų, kur jus galėtų užblokuoti – nesaugiausiose šalyse net oficialiai galima naktį nestoti prie raudono šviesoforo signalo, nes ten esate potencialus taikinys.

Pačiam, visa laimė, su tokiais užpuolimais susidurti neteko – gal ir dėl to, kad vengiu tam tikrų vietų ypač tam tikru laiku. Taip pat, užpuolimai yra retesni nei daugelis kitų nusikaltimų – nors apie juos prisiklausyti teko daug nes, tiesiog, užpuolimą patyrusius žmones tai sukrečia daug labiau nei, tarkime, kišenvagystė, jie tai prisimena visą gyvenimą.

---

Prisikabinimai

Prie jūsų pristoja kokie nors žmonės ne dėl to, kad ką atimtų. Tiesiog dėl kažko supyko, nori bartis, muštis ar padaryti dar ką blogiau. Galbūt kokie psichiškai nesveiki, narkomanai, girti.

Nuo prisikabinimų kelionėje, mano nuomone, visada verta atsitraukti, vengiant konflikto. Visų pirma, priešingai nei plėšimų atveju, čia niekuo nerizikuoji (iš tavęs neketina nieko atimti). Antra: žinau, kad per gyvenimą dažnai išmokstame – jeigu „trauksiesi iš konflikto“ su kokiu kaimynu, bendradarbiu ar giminaičiu, tai gali turėti bėdos („užsileisi ant galvos“, kabinėsis ar negerbs toliau). Bet kelionėje yra kitaip: su tais žmonėm niekad vėl nesusitiksi, dėl to iš konflikto mažai naudos. Daugeliui tokių “veikėjų” pakanka „parodyti jėgą“ ir atsitraukiančio žmogaus nepuola, bet, jei gintumeis – gal norėtų rimtos kovos. Trečia: kai nepažįsti tų besikabinėjančiųjų, sunku juos ir suprasti – jei rimti „turtiniai“ banditai dažniau mąsto logiškai, tai čia gali būti apkvaitę žmonės, kuriems visai tas pats, kad sės į kalėjimą už kokį „padūrimą“. Be to, ketvirta, nežinai ir priešininkų kiekio: ir man žemiau aprašytoje situacijoje buvo neaišku, kas iš aplinkinių benamių, irgi panašių į narkomanus, galėtų būti užpuoliko pusėje kilus kovai. Konfliktas su kokiu pavieniu veikėju gali išvirsti į konfliktą su jo draugų kompanija, kuri, pasirodo, buvo šalia. Manau neverta.

Situacija, kai prie manęs prisikabino:

Einu per Vankuverio senamiestį, pro garinį laikrodį, noriu nueiti link garsių kinų rajono vartų. Pakeliui mobiliuoju telefonu fotografuoju gražesnius pastatus. Vienas tokių – viešbutis „Pensilvanija“, statytas 1906 m. Aplinkui nemažai benamių – bet juk vankuveriečiai patikino, kad jų miestas saugus, ne toks, kaip JAV didmiesčiai, tad mobiliojo telefono neslepiu. Kol fotografuoju tą pastatą, išgirstu kažkokius riksmus. Link manęs iš šono, beveik iš nugaros, bėga piktas neadekvatus vyras, kurio anksčiau nemačiau. Klausiu, kas čia ne taip, ir pats traukiuosi, mėgindamas slėpti telefoną – įtariu, bandys vogti. Eidamas greitu žingsniu tolyn, sulaukiu smūgio kumščiu į veido šoną – laimė, nerangaus ir nelabai taiklaus. Einu toliau – tas žmogus dar parėkia ir atstoja. Dėl visa ko nebeeinu link kinų kvartalo vartų, o nueinu į šoną, kad greičiau pasitraukčiau iš tos zonos. Pakeliui matau dar vieną apkvaitusį žmogų, rėkiantį ant visų praeivių, bet jis kitoje gatvės pusėje. Mobilus lieka mano rankose, tačiau suabejoju, ar ir ketino jį paimti. Atsidūręs zonoje, kur žmonės atrodo įprasti, paskaitau daugiau apie tą viešbutį „Pensilvanija“. Pasirodo, dabar ten joks viešbutis – ten yra „vienintelė legali vieta Vankuveryje leistis narkotikus“. Provincijos valdžia bandė ją uždaryti, bet federalinis Kanados teismas neleido – neva, tokios vietos buvimas neskatina nusikalstamumo, todėl niekas neturi priežasties jai prieštarauti!

Pamokos:

*Jei kokioje vietoje gausu žmonių, kurie, kaip sako viešoji nuomonė, linkę į nusikaltimus (pvz. narkomanų, tam tikrų etninių ar rasinių grupių), reikia elgtis labai atsargiai, nes stereotipai apie nesaugumą paprastai neatsiranda „iš nieko“. „Viešoji nuomonė“ nereiškia, kad visi vietiniai tai pripažins – kai kurie netgi labai atkakliai tą neigs, nes kai kur tai yra tapę politiniu klausimu. Taip yra ir su benamiais ar narkomanais. Amerikoje yra daug žmonių, kurie neigia, kad šios grupės nusikalsta dažniau, nes tiesiog nenori, kad tai būtų tiesa, bijo, kad tai žinodami kiti žmonės ims tų grupių narių nekęsti, jiems taps dar sunkiau integruotis (toks wishful thinking). Tačiau daugelis taip kalbančių patys negyvena ir net nesilanko tuose rajonuose, kur tos grupės vyrauja, neleidžia vaikų į atitinkamas mokyklas ir t.t.: jų idealizmas dažniausiai apsiriboja žodžiais… Tiesa, jokiu būdu nesakau „visada vadovautis stereotipais“ – stereotipas stereotipui nelygu. Tokie, kad „Rajonas X nesaugus“, ar „Toje visuomenės grupėje paplitęs nusikalstamumas, būk atsargus“ dažniausiai būna teisingi. Bet yra kitokie stereotipai, kurie susiję su visokiais istoriniais ir politiniais klausimais – pvz. gal tauta X kada vykdė tautos Y genocidą, ar okupaciją, ar teroro aktus prieš ją, ar vyko kruvinas karas tarp tų dviejų tautų, ar pan., ir dėl to yra neapykanta tos tautos atžvilgiu, keršto siekis ar pan. Tokiu atveju irgi dažnai sakys apie ją ką neigiamo (pvz. „Visi jie kraugėriai“, „Visi jie teroristai“, „Visi jie potencialūs žudikai“, „Visi jie godūs išnaudotojai“), bet tai tikriausiai nebus pagrįsta statistika ir žmogui iš šalies nebus ko bijoti, nes tai bus paremta tik tų dviejų tautų tarpusavio kovomis (na, tarkime, Izraelyje/Palestinoje pakalbėję su arabais išgirsite daug blogo apie žydus, o pakalbėję su žydais – apie arabus, bet iš tikro turistui „iš šalies“ dėl to nėra nesaugu nei tarp tų, nei tarp tų, nes tai jų tarpusavio kova, o ne kažkoks polinkis į banditizmą; turistai nukenčia labai labai retai). Jei kažkur pavyksta rasti statistiką – tai geriau už bet kokį stereotipą, bet dažnai ją rasti sunku ar užima daug laiko.

*Jei kas nori prisikabinti – prisikabins. Aišku, verta suprasti vietos kultūrą, nedaryti to, kas ten absoliučiai nepriimtina (pvz. religinguose musulmonų kraštuose rengtis atvirai, fotografuoti ten moteris). Kita vertus, yra žmonių, kurie tik ir ieško, kaip prisikabinti, ir jei ne vienas užklius, tai kitas, net jei daugeliui tame krašte tai neužkliūtų – iki „Kaip čia apsirengęs?“, „Ko čia žiūri?“ ir kt. Todėl nereikia būti „pernelyg atsargiam“, pvz. išvis visai niekur nesitraukti telefono, nefotografuoti, nuleidus žvilgsnį nežiūrėti į vietinius ir t.t. Nes jei būtum superatsargus, išvis nekeliautum – juk visada gali kam nors užkliūti ir tavo rasė, odos spalva, akcentas (nors tokių žmonių mažai). Bet juk ir Lietuvoje gali kokie girti „prisikabinti“.

---

Ar verta po nusikaltimo kreiptis į policiją?

Taisyklė tokia: kuo nesaugesnė šalis, tuo paprastai prastesnė, nekompetentingesnė ar korumpuotesnė ten policija. Čia kiaušinio-vištos klausimas: ar šalys tokios nesaugios todėl, kad neturi normalios policijos, ar jos neturi normalios policijos todėl, kad yra tokios nesaugios ir policija neturi laiko „eilinei vagystei“ tirti.

Visgi, jei turite draudimą ir norite atgauti pinigus iš jo, pareiškimą policijai rašyti būtina. Net jei manote, kad esate neapsidraudę, pažiūrėkite savo kredito kortelės (jei turite) taisykles – gal ten įeina draudimas.

Galite apsilankyti policijoje ir neturėdami draudimo. Net jei policija ir nevažiuotų ieškoti jūsų daikto, galbūt kito nusikaltimo metu sulaikys vagį, kuris tą daiktą turės. Pavyzdžiui, kai rašiau dėl plėšimo pareiškimą Rio de Žaneiro policijai, mano akivaizdoje indų pora atgavo pavogtą telefoną – policija sulaikė tuo metu siautusią telefonų vagilę. Aišku, tokie dalykai veikia tik su svarbiais unikaliais daiktais, kaip automobilis ar telefonas, o ne, tarkim, pinigais, kur įrodyti, kad buvo tavo – neįmanoma.

Kadangi daiktą gali rasti ir vėliau, svarbu tiksliai jį apibūdinti, gal daiktus pažymėti, turėti galimybę telefoną matyti per GPS ir pan.

Kartais įdomu apsilankyti vietinėje policijoje ir todėl, kad daug sužinai apie lankomą šalį, ko šiaip nesužinotum. Tiesa, ta vietinė patirtis, kurią gausite, nebūtinai bus smagi: greičiausiai sugaišite kokias 2-4 valandas kelionės, ypač biurokratiškesnėse šalyse.

---

Apgavikai – baisiau už nusikaltėlius?

Kaip visada, dažnas žmogus dažniausiai bijo dalykų, kurie baisiausiai atrodo per televiziją – nužudymų ar bent jau apiplėšimų sumušus. Bet realybėje daugiausiai nuostolių pridaro paprastesni dalykai, nes, tiesiog, jų daugiau. Daug didesnė tikimybė nukentėti nuo kišenvagystės, nei plėšimo.

O daugiausiai per keliones praradau iš viso ne nuo vagysčių ar plėšimų, o nuo visokių apgavysčių, kurių taikinys daugelyje šalių turistas yra automatiškai – apie jas kitas straipsnis.

Komentarai

Nakvynės vietos kelionėje labai svarbios – juk jose kasdien praleiste daug valandų, joms taip pat išleisite ženklią dalį kelionės pinigų.

Aplankęs daugiau nei 100 šalių ir išbandęs visokiausias nakvynės vietas bei būdus joms rezervuoti, rašau, kokius viešbučius kada verta rinktis, o taip pat kaip geriausia, patogiausia ar pigiausia juos pasirinkti ir užsakyti.a

Svarbiausi kriterijai renkantis viešbutį

Iš esmės viešbučiai skiriasi keturiais dalykais. Įvertinkite juos visus:
*Kaina. Paprasčiausiai suskaičiuojama.
*Vieta. Ar miesto centre? Ar prie viešojo transporto? Ar privažiuojama automobiliu (jei būsite su juo) ir yra kur jį statyti?

*Kokybė. Kambario dydis, švara, balkonas ir t.t. Jei renkantės viešbutį internetu ir akivaizdžiai kokybės negalite patikrinti, žr. skyrelį “Kuo vadovautis renkantis viešbutį?”.
*Papildomos paslaugos. Nemokami pusryčiai, atvežimas iš oro uosto, parkavimo aikštelė ir t.t., jei to reikia.

Išsivysčiusiose šalyse visų viešbučių kokybė būna nebloga, todėl galima rinktis pagal vietą ir kainą. Tuo tarpu neturtingose šalyse gali būti labai prastos kokybės viešbučių (nešvara, “įnamiai” ir t.t.) – todėl tiems, kam norisi patogumo, ten verta rinktis atsargiau.

Nakvynės vietų rūšys

Be tradicinių viešbučių yra ir kitokių nakvynės įstaigų:
*Hosteliai (hostel). Nors daug kas mano, kad hosteliai – tai nakvynės namai su milžiniškais dviaukščių lovų pilnais kambariais, daugelis hostelių siūlo ir atskirus kambarius, ir netgi kambarius su patogumais. Tokie kartais net brangesni, nei pigiausių viešbučių, nors vis tiek nebrangūs. Nuo viešbučių hosteliai skiriasi tuo, kad labiausiai skirti kuprinėtojams, dažniau būna pritaikyti vakariečiams, didesnė tikimybė, kad ten bus kalbama ir angliškai. Pagrindinis akcentas hosteliuose – ne į numerį, o į bendras erdves, kur jauku būti, bendrauti.

*Svečių namai / pensionai (guest house, pension). Tokie paprastai turi po kelis numerius ir, priešingai nei daugelio viešbučių, jų registratūros nedirba visą parą, todėl tinkamesni atvykstant anksčiau arba užsisakius iš anksto.
*Apartamentų viešbučiai (apartment hotel, apartments). Viešbučiai, kurių kiekviename numeryje – ir minivirtuvėlė.
*Butai (private apartment, apartment). Turistams nuomojami įprasti butai ar kartais namai (villa, house). Žr. žemiau skyrelį “Viešbutis ar butas / apartamentai”.
*Moteliai (motel). Tradiciškai tai pakelės viešbučiai, kur sustojama keliaujant su automobiliu ir tiesiai iš parkingo galima patekti į numerį. Jei keliaujama be automobilio, visai nepatogūs, nes toli nuo centro, viešojo transporto.

*Viešbučiai-kurortai (resort). Didelės teritorijos dažniausiai prie jūros, kuriose yra visko: baseinai, animatoriai, privatūs paplūdimiai, keli restoranai ir dažnas klientas iš viešbučio teritorijos retai beišeina. Dažnai juos labiau apsimoka užsakyti kartu su kelionių organizatorių kelionių paketu (“Novaturas” ir pan.).
*Kempingai (camping). Dažnai tai – vietos palapinei ar kemperiui pasistatyti, bet svetur neretai turi ir namelius keliautojams be palapinių. Palapines ar kemperius statyti galima ir ne kepminge, bet ne visose šalyse / ne visur – tuo verta pasidomėti.

Taip pat kai kuriose šalyse yra ypatingų, tik joms būdingų vietų apsistoti: pvz. riokanai ir kapsulių viešbučiai Japonijoje ar smuklės Naujojoje Zelandijoje. Tokias išbandyti labai rekomenduoju.

Pigiausia yra nakvoti išvis be nakvynės vietos – oro uoste, automobilyje. Aišku, tai dažniausiai nepatogu, bet kartais būna netgi patogiausias pasirinkimas. Pvz. jei turi kokias 6 val. iki ankstaus ryto skrydžio, gal tikrai neverta gaišti miego laiko važiavimui iki viešbučio, apsistojimo formalumams, paskui – važiavimui “iš anksto” į oro uostą. Gal geriau tiesiog prisnūsti oro uoste ar, jei turi, automobilyje netoli oro uosto.

Jei teks važiuoti ilgus atstumus, o kelionės laiko mažai, verta pasidomėti naktiniu transportu, kur vakare galėtum įlipti į autobusą, laivą ar traukinį, o ryte išlipti. Pagal patogumą išrikiuočiau šia tvarka: laivo kajutė, traukinio kupė, traukinio plackartas (vagonas su daug lovų), sėdima traukinio vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta prie lango, sėdima laivo vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta per vidurį, sėdima autobuso vieta. Kas be ko, jei tai kajutė ar kupė, patogumas priklauso ir nuo to, ar būsite vieni, ar su kuo nors dalinsitės.

Viešbutis ar butas / apartamentai?

Dar gana neseniai buto ar apartamentų nuoma buvo labiau prieinama ilgalaikei nuomai ar tiems, kurie ieškosi kambario vietoje (“Palangos bobutės” ir jų atitikmenys). Tačiau “Air BnB” platforma tai pakeitė: butus galima išsinuomoti ne sudėtingiau, nei viešbutį. Po “Air BnB” sėkmės butus pradėjo nuomoti net ir viešbučių platformos, pvz. “Booking.com”.

Visgi, butai nėra viešbutis. Yra išimčių, bet pagrindiniai skirtumai tokie:

*Butai dažniausiai didesni, nei viešbučio kambarys. Juose būna ir virtuvėlė, kartais – skalbyklė, kas palengvina buitį.

*Su butais pasitaiko daugiau nesusipratimų, nei su viešbučiais, nes daugybė jų šeimininkų nėra tokie profesionalai. Štai Kosove atėję į butą nieko neradome, o Tiranoje susitikti mums pasiūlė prie viešbučio, kurio, pasirodo, jau seniai ten nėra, bet vietiniams tai – įprastas orientyras. Daugelyje butų (AirBnB) reikia papildomai susirašinėti su šeimininkais, kai viešbučiuose pakanka užeiti į registratūrą. Taigi su butais daugiau sugaišti laiko.
*Vidutiniškai butai nešvaresni, nei viešbučių kambariai – daug šeimininkų, atrodo, nelabai juos valo keičiantis svečiams.
*Butai gali būti užkrauti šeimininkų daiktais.

*Apsistodamas bute, patiri daugiau tos šalies dvasios: patenki į vietinius kiemus, laiptines, susiduri su tokiais niuansais, kaip dingstantis vanduo ar elektra (atitinkamose šalyse).
*Butuose dažnai taikomas papildomas mokestis už valymą, mokamas kartą per apsistojimą. Taigi, ten labiau apsimoka apsistoti, tarkime, savaitę, o viešbutyje – vienai nakčiai.

*Kartais bute gyveni su šeimininkais. Air BnB pradžioje tai buvo “standartas”, bet dabar, panašu, daug daugiau atvejų nuomojami visi butai.

Bendrai paėmus, man atrodo, kad butuose apsimoka apsistoti tada, kai norisi daugiau erdvės (darbui, šeimai), kai apsistojama ilgesniam laikui (t.y. ne vienai nakčiai). Kitu atveju, tinkamesnis pasirinkimas – viešbučiai.

Beje, viešbučiuose irgi galima gauti liukso numerį, kurie didesni – tačiau tokių kainos dažniausiai gerokai aukštesnės, nei butų, nes viešbučiuose tokių numerių mažai. Be to, juose nebūtinai būna virtuvėlė.

Viešbučio rezervavimas internetu – kada apsimoka?

Rezervuoti viešbutį internetu ar ieškoti nakvynės vietoje? Abu būdai turi pliusų ir minusų.

Jei rezervuosite, rezervuoti nakvynę geriausia pasaulinėse interneto svetainėse, pvz. Booking.com (orientuojasi į viešbučius) ar Airbnb.com (orientuojasi į butus, privaloma susikurti paskyrą). Platesnis šių platformų sąrašas sekančiame skyrelyje.

Nakvynės vietos rezervavimo iš anksto privalumai:

Rezervuodami iš anksto, garantuojatės tam tikrą kainą. Siurprizų nebebus.

Rezervuodami iš anksto, garantuojantės tam tikrą viešbutį. Jei norite apsistoti *būtent ten* (pvz. visą laiką nakvojate tame pat kurorto viešbutyje ir jums būtų didelis nepatogumas nakvoti kitur), geriau rezervuoti iš anksto.

Rezervuodami iš anksto internetu, matote daugelio viešbučių nuotraukas ir galite lyginti. Tačiau tai bus reklaminės geriausių, specialiai paruoštų fotografijai kambarių nuotraukos. Realybė nuo to gali skirtis daug kartų.

Rezervuodami iš anksto, sutaupote daug laiko. Ypač tai aktualu, kai neturite automobilio ar keliaujate į vietas, kur viešbučių mažoka ir jie toli vienas nuo kito. Tokiais atvejais, viešbučių paieškoms (iki radau tinkamą kokybę ir kainą) vietoje esu sugaišęs ir po kelias valandas – o tam kelionės laiko gaila, ypač jei tame viešbutyje nakvosite tik vieną ar dvi naktis.

Viešbučių rezervavimo internete platformos

*Booking.com. Pati populiariausia Vakarų pasaulyje. Verta užsiregistruoti, nes po kelių nakvynių daugelyje viešbučių gausi 10% ar 15% nuolaidas. Daug viešbučių galima rezervuoti ir paskui nemokamai atšaukti jei planai pasikeičia.
*Airnbnb.com. Daugiausiai čia siūlomi butai – tiek “tik lova” pas šeimininkus, tiek kambariai, tiek visi butai. Būtina registracija. Atšaukimas beveik visuomet kainuoja. Kainos iš pradžių rašomos be privalomų mokesčių.
*Agoda.com. Priklauso Booking.com ir pasiūla panaši. Iš pradžių rašo kainą be mokesčių, dažnai reikia sumokėti visą sumą iš karto. Priešingai nei Booking.com, leidžia atsiskaityti Paypal.
*Hotelscombined.com. Lygina pasiūlymus iš kitų svetainių. Taigi, jei kažkurie tarpininkai tą patį viešbutį siūlo pigiau, Hotelscombined.com pamatysite kurie.
*Homestay.com. Kaip “AirBnB” senais laikais: čia daugiausiai nuomojami tik kambariai, gyvensite su šeimininkais, jie dar duos pusryčius.

Kai kuriose šalyse yra “vietinės” rezervavimo platformos, populiarumu lenkiančios tarptautines. Viešbučiai, kurių nėra tarptautinėse sistemose, ten bus vietinėse. Tarkime, Indonezijoje tokia yra Traveloka (http://www.traveloka.com).

Nakvynės ieškojimas vietoje – kaip, kur ir kada

Jei apsispręsite nakvynės ieškoti vietoje tai darykite ten, kur daug viešbučių, arba pasižiūrėjus žemėlapyje, kur jų yra. Galima net pasižiūrėti Booking.com, kad matyti ten siūlomas kainas, ir tada eiti į tuos viešbučius vietoje. Nakvynės ieškojimo vietoje privalumai:

Ieškodami vietoje, galite matyti visus tos vietovės viešbučius. Daugybė viešbučių dar nesiūlo savo paslaugų internete, ypač ne Vakarų valstybėse. Taigi, vietovėje galite būti geresnių ir pigesnių viešbučių, kurių per internetines platformas nerasite išvis. Štai Makao interneto platformose mačiau tik didžiuosius kazino viešbučius, tuo tarpu vietoje radau perpus pigesnį istorinį viešbutį miesto centre. Tiesa, net ir apie viešbučius, kurių neįmanoma užsakyti internete, tačiau esančius labiau turistinėse vietose internete bus galima rasti kažkiek informacijos – pvz. “Tripadvisor”, tad galite pažiūrėti.

Ieškodami vietoje galite gauti geresnę kainą už tą patį viešbutį. Priešingai Booking.com pažadams, jų kaina – nebūtinai geriausia. Tikėtina, internete pigiau nerasite, tačiau atvykę į vietą kartais galite gauti ir geresnę kainą. Ypač daug internetinė kaina ir ta, kurią galite gauti vietoje, skiriasi skurdžiose šalyse: pvz., teko girdėti, kad Maroke tas pats viešbutis atvykusiam turistui numerį pardavė ir už šeštadalį tos kainos, kuri rodoma Booking.com. Mat skurdžiose šalyse dažnai žiūrima taip: kas užsako internetu – tikėtina, turtingas vakarietis, ir nemąstydamas mokės daug. O vietoje jau galima derėtis. Toks požiūris neapsiriboja trečiuoju pasauliu: štai net Vengrijoje atvykęs nusiderėjau nuo Booking.com kainos, ką jau kalbėti apie Turkiją. Be to, jei atvyksite labai vėlai – jums irgi gali būti pritaikytos nuolaidos (pasiderėjus).

Tiesa, neretai būna ir atvirkščias atvejis: atvažiavus į vietą siūlo prastesnę kainą, nei internete. Bet tai ne bėda: tokiu atveju, jei tik turite internetą, galima tiesiog rezervuoti tą patį viešbutį internete jau tada: juk nėra jokio reikalavimo, kad rezervuotumėte viešbutį internete iš anksto, galite rezervuoti kad ir prieš 10 minučių iki atvykimo. Ne kartą taip esu daręs.

Ieškodami vietoje, galite priimti sprendimą dėl nakvynės paskutinę minutę. Ypač aktualu jei, tarkime, važiuojate automobiliu, ir nežinote, kur apsistosite. Arba miestas jus sužavėjo ir norite pasilikti ilgiau. Nors kai kuriose šalyse ir internetu užsakyti viešbučiai yra atšaukiami, taip yra ne su visais viešbučiais, o AirBnB net “ašaukiami” butai už atšaukimą dalies pinigų vis tiek negrąžina.

Kaip ten bebūtų, nepasimaukite ant reklamų. Internete susidursite su daug agresyvios reklamos, skatinančios jus užsakyti viešbutį kuo greičiau. “10 viešbučių jūsų vietovėje jau išparduoti! Paskubėkite!”, “Sparčiai nyksta laisvi kambariai” ir t.t. Galite pagalvoti, kad kai kuriais atvejais rezervavimas yra būtinas ir be to išvis negausite viešbučio. Tačiau nekreipkite dėmesio ir nebijokite, visa tai – tik masalas klientams vilioti. Per visas mano keliones vos keletą kartų buvo taip, kad iš anksto nesirezervavęs nakvynės vietos jos tame mieste negaučiau. Visi šie atvejai vyko per tam tikras šventes: kinų Naujus metus Taivane, musulmonų religinę šventę Kome (Iranas). Visame pasaulyje viešbučių vietų yra didžiulis perteklius ir, išskyrus kelias dienas per metus, jų pakanka visiems (jei koks viešbutis numerių neturėtų, bus kitas greta).

Kaip sutaupyti renkantis viešbutį?

*Nekeliaukite į vietovę per pikines dienas, kai viešbučių paklausa didžiausia. Visų pirma, venkite švenčių. Antra (jei galite) – venkite vasaros, sezono meto. Trečia – į kurortus nevykite savaitgaliais, į miestus, kur dauguma keliautojų atvyksta verslo tikslais – darbo dienomis.
*Rinkitės naujai į rezervacijų sistemą įrašytą viešbutį ar (ypač) butą. Iš pradžių kainos mažesnės, bet kiek rizikuojate, nes nėra ir patikimų apžvalgų.

Kuo vadovautis renkantis viešbutį? (žvaigždutės, atsiliepimai)

Kažkada populiariausias būdas nustatyti, ko tikėtis viešbutyje, būdavo jo įvertinimas žvaigždutėmis (nuo 1 iki 5). Visgi, šis būdas labai apgaulingas. Skiriant oficialius įvertinimus žvaigždutėmis nėra atsižvelgiama į daugelį turistams rūpimų dalykų: viešbučio švarą, kambarių plotą, baldų kiekį, vaizdą pro langą, viešbučio vietą ir t.t. Yra tekę nakvoti 4 ar 5 žvaigždučių viešbučiuose, kuriuose su visu šituo – blogai: mažokas kambarys rūsyje, toli nuo centro…

Iš tikro žvaigždutės yra skiriamos praktiškai automatiškai jei viešbutyje yra tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, nuo tam tikro žvaigždučių kiekio yra privalomas liftas, nuo dar kito – laikrodžiai registratūroje, rodantys įvairių šalių laiką ir pan. Tikėtina, kad jums daugelio tų dalykų nė nereikės, jų nepastebėsite. Be to, tvarka, kaip skirstomos žvaigždutės, skirtingose šalyse skiriasi.

Be žvaigždučių šiais laikais galite rasti ir daug viešbučių reklaminės medžiagos (nuotraukų, tekstų internete). Tačiau ši meždiaga dažniausiai tendencinga, specialiai parinkta tokia, kur viešbutis atrodo geriausiai.

Todėl šiais laikais bene populiariausia vadovautis atsiliepimais apie viešbučius ir butus, kuriuos buvę klientai parašė internete.

Tačiau supraskite, kad atsiliepimai apie didelius viešbučius dažniausiai bus parašyti žmonių, apsistojusių visai kituose numeriuose, nei jūs. O juk numeriai skiriasi smarkiai – kaina, dydžiu, vaizdu pro langą, triukšmingumu, netgi švara. Visiems numeriams bendra nebent viešbučio vieta, darbuotojai (kurie, tiesa, keičiasi), liftai ir koridoriai.

Dėl šios priežasties verta ne tik pažiūrėti įvertinimo balus, bet ir komentarus, kodėl žmogus skyrė tiek balų. Kiek pastebėjau, mažai naudos, tarkime, iš atsiliepimuose parašytos informacijos, neva “WiFi veikia gerai” ar “WiFi veikia blogai” – kadangi WiFi veikimas priklauso nuo to, koks atstumas yra nuo WiFi įrenginio iki jūsų kambario. Todėl yra buvę, kad, daugelio svečių nuomone, “puikus WiFi” mūsų kambaryje visai neveikė, ir kad, tarkime, 6 vidutiniškai Booking.com įvertintas WiFi veikė tiesiog puikiai.

Analogiškai komentaruose išliaupsintas “Nuostabus vaizdas pro langą” ne kartą man yra pasirodęs besąs “Nykus vaizdas į parkingą” – tiesiog juk kiekviename pastate dalies kambarių langai atsivers į “pagrindinę” pusę, dalies – į priešingą.

Todėl geriausias būdas įsitikinti realybe vis dar – tiesiog dar neužsisakius nueiti į viešbutį ir paprašyti parodyti numerį. Aišku, tai užtrunka laiko (žr. “Užsakyti iš anksto ar vietoje” skyrelį).

Tačiau jei visgi vadovausitės atsiliepimais, vertinkite juos kritiškai. Supraskite, kad, kas aprašyta, nebūtinai bus jūsų numeryje. Taip pat, jei žiūrite tik į vidutinį įvertinimą, užmeskite akį, ir ką rašo tie, kurie įvertina viešbutį prastai: ar tai yra tie dalykai, kurie svarbūs jums (pvz. gal kas nors skųsis prastu televizoriumi, o jums tai neaktualu; gal kam nors trukdė už lango skambantys bažnyčios varpai, o jūs miegate kietai).

Nors butų įvertinimai būna tikslesni, nei viešbučių ar hostelių (juk butas – vienas ir tas pats visiems klientams), su jais yra kita problema: žmonės linkę butus įvertinti geriau. Taip yra todėl, kad butuose žmonės tiesiogiai susiduria, bendrauja su jų savininkais – paprastai smulkiais verslininkais – ir jaučiasi įpareigoti parašyti ką gero (bent jau jeigu bute neatsitiko nieko tragiško) ir jokiais būdais neparašyti butui vieneto ar dvejeto, o, blogiausiu atveju, nuimti vieną-du balus nuo geriausio įvertinimo.

Todėl jeigu “Air BnB” kažkoks buto aspektas įvertintas ne 5 žvaigždutėm, o 4,5 ar, juoba, 4 – tai reiškia, kad su tuo aspektu bus nemažai bėdų (pvz. butas kurio švara įvertinta 4 bus smarkiai nešvarus: gal vaikštant basam tarp kojų strigs purvai, gal patalynė seniai neskalbta ir pan.). Kai tuo tarpu viešbučio aspektas įvertintas 4 iš 5 ar 8 iš 10 dažniausiai dar bus labai geras, tiesiog netobulas. Sakyčiau, kad buto įvertinimas 9 paprastai atitinka viešbučio 7,5, buto 8 – viešbučio 6, buto 7 – viešbučio 4,5. Jei vertinimo sistema penkiabalė, šiuos skaičius abiem atvejais reiktų dalinti iš dviejų.

Beje, viešbučių vertinimas dar būna specialiai iškreiptas. Pvz. ar žinojote, kad Booking.com minimumas, kurį svetainė skiria viešbučiui jei viską įvertinsite minimaliai, yra ne 1, o 2,5 balo? O jau nuo 5 balų pradeda rašyti, neva viešbutis “patenkinamas”. Prisiminkite, kad visų užsakymų svetainių tikslas – kad tik kuo grečiau, kuo mažiau mąstydamas užsakytumėte. Mąstykite.

Ko negalima pamiršti pažiūrėti renkantis viešbutį, kad nepatirtumėte nuostolių?

Rinkdamiesi viešbutį ar butą “nepražiūrėkite” šių dalykų, antraip galite prarasti daug laiko ar pinigų:

1.Jei važiuojate su automobiliu – ar įeina nemokamas parkavimas, ar toks yra šalia. Turėkite omenyje, kad mokamas parkavimas daugelyje didmiesčių kainuoja brangiau, nei Vilniuje, ir kai kuriuose gali atsieiti net virš 10 eurų per valandą.

2.Jei neturėsite automobilio – ar viešbutis yra centre? Jeigu ne centre, ar bent jau prie metro? Jei iki lankytinų vietų teks važiuoti daugelį kilometrų lėtu transportu ar eiti pėsčiomis, sugaišite laiko (arba pinigų, jei važiuosite taksi).

3.Koks įsiregistravimo ir išsiregistravimo laikas? Būna viešbučių (ir, ypač, butų), kur privalu atvykti labai anksti, ir jie netinka, jei atvyksite vėliau vakare (niekas jūsų nelauks). Savo ruožtu, jei išvykstate pavakarę, geros tos nakvynės vietos, kur galėtumėte pabūti ar bent palaikyti daiktus ilgiau. Čia lengviau susitarti su butų šeimininkais ar smulkiais verslininkais (bet reikia tartis). Bent jau daiktus palaikyti registratūroje gali ir dideli viešbučiai, bet už papildomą valandą ar dvi pasilikimo numeryje jie gali imti didelius mokesčius.

4.Ar nėra jokių paslėptų mokesčių? Kai kurios užsakymo platformos internete rodo gerą kainą, kol nenuspaudi “užsakyti”, o tada prideda visokių papildomų mokesčių (“pagalvės”, “kambario tvarkymo” ir pan.). Kartais brangesnis kambarys, kur į kainą viskas įskaičiuota, gali pasirodyti iš tikro pigesnis, nei neva pigesnis kambarys, kur įskaičiuota ne viskas. Yra tekę matyti net tokią kainodarą, kad buto nuoma neva kainuoja nakčiai 8 eurus, bet pamėginus užsakyti bemat prisideda keliasdešimt eurų visokių mokesčių.

5.Ar viešbutis nėra “blogame rajone”? Lietuviui tai gana sunku suprasti, bet daug šalių (ypač Amerikoje, Afrikoje) yra tam tikri rajonai, kur nusikalstamumas kelis ar net keliasdešimt kartų didesnis, nei kitur (plėšimai, nužudymai, narkoprekyba). Dažnai ten viešbučiai būna pigesni. Nesakau ten neapsistoti – ne kartą apsistojau ir išgyvenau, kai kurie tų rajonų netgi yra istoriniai, įdomūs. Tačiau tiems, kam kelionėse norisi ramybės, geriau tokių vietų vengti.

Lyginant kelis skirtingus viešbučius, verta pažiūrėti, ar į kainą įeina pusryčiai – jei kainos, tarkime, skiriasi kokiais 5 eurais, tai jei į brangesnio viešbučio kainą įeina pusryčiai, gali vis tiek apsimokėti jį rinktis, nes kitaip pusryčiai gali kainuoti brangiau.

Taip pat žinokite, kad daugelyje šalių jokių papildomų paslaugų viešbutyje pirkti neapsimoka. Maistas viešbučio restorane vidutiniškai maždaug dvigubai brangesnis, nei už tą pačią kokybę kitur mieste; minibaro produktų kainos gali skirtis ir tris-keturis kartus. Analogiškai “užkeltos” ir parkavimo (jei nėra nemokamo) bei kitos kainos. Todėl, jei norite sutaupyti, ieškokite viešbučio, kur kažkas įeina į kainą, arba susitaikykite su tuo, kad to dalyko atsisakysite ar ieškosite kitur. Tiesa, viskam yra išimčių – yra tekę būti viešbučiuose, kur net minibare kainos normalios. Bet, kadangi tas kainas ar pusryčių kokybę sunku patikrinti iš anksto, geriausia visada turėti omeny, kad greičiausiai kainos ir kokybės santykis nebus geras.

Komentarai

Pietų Amerika. Viena galutinių keliautojų svajonių: tolima, egzotiška, visom prasmėm karšta. Su didžiausiomis džiunglėmis, upėmis, ledynais, kriokliais, egzotiškais indėnų griuvėsiais ir tradicijomis.

Tačiau dažną keliautoją gąsdina brangūs skrydžiai, nesaugumas.

Aplankęs daugelį Pietų Amerikos valstybių pristatau šį žemyną iš visų pusių: įdomiausios šalys, lankytinos vietos, praktiniai patarimai kaip nuskristi ir kaip keliauti po Pietų Ameriką, kultūra, saugumas ir kita.

k

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

Pietų Amerikos gamta

Pietų Amerikos žemyno koziris – gamta. Ypač – menkai civilizacijos paliestos teritorijos, prilygstančios kokiam trečdaliui Europos, kur gyvūnai, augalai nustelbia žmoniją ir dešimtis kilometrų aplink gali nebūti jokio kito žmogaus – tik didingiausia gamta. Kiekviena šių teritorijų driekiasi per daugiau nei vieną šalį ir todėl, norint jas aplankyti, nėra būtina keliauti į konkrečia valstybę. Šios teritorijos:

Amazonija, užimanti trečdalį Pietų Amerikos žemyno, yra didžiausios pasaulyje džiunglės ir didžiausia pasaulyje upių sistema. Ten gyvena bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių. Pamatyti gyvūnus per tankias džiungles nėra taip paprasta. Tačiau pačios džiunglės, besišakojančios milžiniškos upės ir jų santakos (kur susilieja skirtingų spalvų vandenys), kilometriniai jų potvyniai, ilgos kelionės lėtais upėlaiviais prisirišus hamaką – viso to niekur kitur pasaulyje nerasi. Didžioji dalis Amazonijos yra Brazilijoje, kur Manauso miestas tapęs tikrais Amazonijos vartais. Tačiau po savą gabalą Amazonijos turi dauguma žemyno šalių (Peru, Venesuela, Kolumbija, Gajana, Surinamas, Prancūzų Gviana, Ekvadoras).

Patagonija – pietinis viso gyvenamo pasaulio pakraštys, kur žmonija pamažu užleidžia vietą vėjuotai ir šaltai gamtai. Patagonijos pietuose jau gali jaustis beveik kaip Antarktidoje: į ežerus stumiasi ir tirpsta vieni didžiausių pasaulio ledynų, pingvinų daugiau nei žmonių. Be pingvinų dar gyvena aibė kitų tik Amerikoje sutinkamų žvėrių – gvanakų, nandu, šarvuočių – ir jų tiek daug, kad piečiau Patagonijoje kasdien važiuodamas keliu dykuose laukuose išvysdavau šimtus. Patagonija priklauso Čilei ir Argentinai.

Andai – antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais, nuostabiomis kalnų panoramomis, daugybe kurių gali gerėtis nuo vandens: iš Ramiojo vandenyno, milžiniškų Andų ežerų. Anduose gausu atokių vietų, bet kelionė į Andus kartu ir kultūrinė patirtis, mat Anduose verda ir gyvenimas. Aukščiuose, į kuriuos Europoje įkopia tik alpinistai (3-5 km) ten rangosi keliai, važinėja traukiniai, stovi miestai ir didmiesčiai, vyksta tarptautiniai futbolo mačai ir net laivyba ežeruose. Andai driekiasi per visą Pietų Ameriką ir pusė žemyno valstybių valdo savąjį Andų fragmentą: Čilė, Bolivija, Peru, Argentina, Ekvadoras, Kolumbija.

Bene populiariausia Pietų Amerikos gamtinė lankytina vieta – ir tikrai viena nuostabiausių pasaulyje – tiesa, yra už visų šių trijų teritorijų. Tai – galingieji Igvasu kriokliai, patys savaime sudarantys ištisą krioklių pasaulėlį, kurį gali patirti visokeriopai: pėsčiom, iš bokštų, iš laivo, iš sraigtasparnio.

Ne mažiau populiari ir Rio de Žaneiro pakrantė. Nors Rio – didmiestis, būtent gamta (įspūdingi kalnai, pakrantės) suteikia jam didžiąją dalį jo žavesio.

Tarp mažesnių, bet vis tiek nuostabių regionų – Pantanalis, didžiausias pasaulio pelkynas, itin žavintis amerikinių gyvūnų gausa.

Pietų Amerikos indėnų griuvėsiai

Pietų Amerikos Andų gamtą papildo Andų (Inkų) civilizacijos griuvėsiai kalnuose ir slėniuose. Inkų Imperija buvo didžiausia Pietų Amerikos imperija, plotu prilygusi Romos Imperijai. Inkų Imperiją galiausiai užkariavo, nugriovė, išplėšė Europos kolonistai, bet nuo to šiandien jos (ir jos pirmtakių) paveldas tik žavesnis, nes paslaptingesnis.

Inkų civilizacija išsivystė visiškai nepriklausomai nuo Europos ir todėl buvo visai kitokia: vietoje rašto pynė mazgelius, vietoje jojikų žinutes nešė bėgūnai. Tačiau ji buvo labai išsivysčiusi: turėjo gerų kelių sistemą, jungusią didelius, stebėtinai sunkiomis sąlygomis pastatytus akmeninius miestus, pilnus šventyklų, sandėlių, tvirtovių ir terasų, įgalinusių auginti kukurūzus net stačiuose Andų kalnuose.

Šiandien viskas prieinama turistams: žygiai inkų keliais ir pintais tiltais, įspūdingos sugriuvusių miestų panoramos. Garsiausia jų – Maču Pikču, bet ten pilna turistų, nors ir yra kvotos. Ne mažiau smagu atrasti kitus griuvėsius – tik šiek tiek mažiau įspūdingus, bet daug daug tuštesnius.

Buvusios Inkų Imperijos širdis – Peru, bet Imperija apėmė ir Boliviją, dalį Argentinos.

Likusioje Pietų Amerikoje indėnai gyveno paprastesnėmis gentimis, o pačiuose pietuose buvo klajokliai, tad ten jų paliktas paveldas gerokai menkesnis, nors savaip žavus: uolų piešiniai ir pan.

Pietų Amerikos kultūra

Šiuolaikinė Pietų Amerikos kultūra užkariavusi pasaulį: lotynų šokiai ir muzikos ritmai, muilo operos…

Ji – aistringai tolima, bet kartu ir artima europiečiui, todėl suprantama. Nes didžioji jos dalis “paveldėta” iš Ispanijos ir Portugalijos, kuros dar XV a. dalinos Pietų Ameriką. Ten, kur buvo Portugalijos valdos, dabar – Brazilija ir kalbama portugališkai. Visose kitose didesnėse Pietų Amerikos šalyse kalbama ispaniškai, nes tai buvo Ispanijos kolonijos. Visur vyraujanti religija – katalikybė ir pietų amerikiečiai gerokai uolesni katalikai nei juos kažkada apkrikštiję europiečiai (neveltui ir popiežiumi išrinktas argentinietis).

Senieji Pietų Amerikos gyventojai indėnai vienur išnaikinti, kitur tam tikruose regionuose tebėra, bet jų kultūros ir kalbos nustumtos į antrą planą – ir toliau nyksta, stelbiamos ispanakalbio ar portugalakalbio elito ir iš Europos atvežtų tradicijų.

Pietų Amerikoje nebepasinersi į autentišką vietos kultūrą, kaip gali Azijoje ar Afrikoje, bet indėnai neabejotinai paliko Pietų Amerikos kultūroje gilų įspaudą. Paliko ir juodaodžiai, kuriuos į daugelį Pietų Amerikos valstybių kolonistai atvežė kaip vergus. Tame kultūrų mišinyje ir gimė vienos įspūdingiausių pasaulio tradicijų. Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalai – viena vertus, krikščioniška Gavėnios pradžia, kita vertus, aistra, aprangomis, sambos muzika labiau primenantys kokią genties šventę. Bet masteliais – Olimpiados atidarymą.

Visos Pietų Amerikos šalys, buvusios Ispanijos kolonijomis, kultūriškai savaip panašios, bet skirtumus lemia tai, kiek šalyje indėnų kilmės žmonių: kuo jų daugiau, tuo labiau kultūra nutolusi nuo ispaniškosios. Bolivijoje, Peru, Paragvajuje indėnų kultūros įtaka didžiausia.

Argentinoje ir Urugvajuje, tuo tarpu, beveik visi žmonės – baltaodžiai kolonistų ir imigrantų palikuonys, tad ten jautiesi beveik kaip Europoje.

Afrikos kilmės žmonių daugiausiai yra Brazilijoje.

Pietų Amerikos kolonijos vienos pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Europos imperijų – tai įvyko dar XIX a. pradžioje – ir nuo to laiko susiformavo naujų vietos tradicijų. Aistringai švenčiamos nepriklausomybės dienos, vietinė virtuvė ir šokiai, pagarba libertadorams – žemyno išvaduotojams, vedusiems vietines armijas prieš Ispanijos pajėgas. Jų garbei pavadinta, tikriausiai, milijonai gatvių, šimtai miestų, ir daugelis Pietų Amerikos šalių turi savo panteoną su savo pagrindiniu libertadoru viršūnėje (Argentinoje – San Martinas, Čilėje – Bernardo O’Higinsas, Urugvajuje – Artigas ir pan.) bei daugybe tik kiek mažiau pagerbtų generolų, pulkininkų to panteono viduryje ir apačioje.

Pietų Amerikos miestai

Pietų Amerikos miestuose žaviausi yra senamiesčiai, kuriuose kolonijinių valstybių vienuolių ordinai statė didingas visus priblokšti turėjusias barokines katedras ir vienuolynus, o turtingi kolonistai – savo rūmus.

Ne mažiau įspūdingi gali būti ir ~1900-1940 m. “naujieji” didmiesčių centrai, kuriuos pasistatė jau nepriklausomybę gavusios Pietų Amerikos šalys. Su puošniais daugiaaukščiais, teatrais, muziejais. Kai kurie Pietų Amerikos miestai tada buvo tarp turtingiausių pasaulyje ir grožiu pranoko Europos didmiesčius. Ypač Buenos Airės, bet ir San Paulas, Rio de Žaneiras, Montevidėjas.

Deja, Pietų Amerikoje neįprasta saugoti paveldą, todėl seni pastatai griaunami, statomi nuobodūs nauji. Mažai belikę Pietų Amerikos didmiesčiuose vietų, kur gali “pasinerti į praeitį” tarsi Europos senamiesčiuose nematydamas jokių stiklinių ar betoninių naujų pastatų. Tai paprasčiau kai kuriuose mažesniuose miestuose: tuose, kurie prieš 100 ar 200 metų buvo turtingais savo laikmečio didmiesčiais, bet tada išseko gretimų kasyklų auksas ar deimantai, ir miesteliai “įstrigo laike”, nieko naujo ten statyti neapsimokėjo. Tokių yra, pvz., Brazilijos Minas Žeraiso valstijoje.

Gyventi ne tik senuose pastatuose, bet ir apskritai miesto centre Pietų Amerikoje – joks prestižas. Tai ir tai, kad Pietų Amerika nėra turtinga, lėmė, kad ten gerokai geriau nei Europoje išsaugoti pastatų interjerai. Turtingi žmonės išsikėlė į priemiesčius, o likę gyventi centruose neišgali pasikeisti nei durų, nei baldų. To nesunaikino ir okupacijos, karai: tiesiog nuo pat išsivadavimo, Pietų Amerikoje jie beveik nevyko. Tad apsistojęs kokiame Pietų Amerikos miesto centro viešbutyje ar AirBnB, bemat pasineri į 50, 100, o, jei pasiseks, ir 150 metų istoriją (aišku, prabangos nesitikėk, bet kaip įdomu kilti 100 metų liftu ar kokiame pigiame viešbutyje rasti nutriušusioje lentynoje XIX a. knygas, tiesiog šiaip padėtas!).

XX a. viduryje Pietų Amerikos didmiesčiai apaugo lūšnynais, kiekvienoje šalyje vadinamais kitaip (Brazilijoje – favelos, Argentinoje – villa miseria ir t.t.). Juos savom rankom svetimoje žemėje nelegaliai pasistatė kaimiečiai, troškę gyventi mieste, bet neturėję tam pinigų. Valdžia lūšnynus toleruoja – toleruoja net ir tai, kad jų gyventojai vagia elektrą, vandenį ir kita. O jei valdžioje kairieji, valdžia ir pati daug ką dovanoja lūšnyniečiams tikėdamasi, kad, keičiantis kartom, jie pasikeis. Bet akis badanti socialinė atskirtis, į kurią net panašios Europos miestuose nerasi, niekur nenyksta. Į lūšnynus turistams eiti nerekomenduojama dėl nesaugumo, o ir nalabai yra ko (nors dabar jau yra lūšnynų, pamažu virtsančių menininkų rajonais, Brazilijoje populiarios ekskursijos po favelas).

Pietų Amerikos kurortai

Pietų Amerika turi ilgus ilgus saulėtus – čia nuostabiai uolėtus, čia idiliškai smėlėtus – krantus, tačiau, priešingai nei Pietryčių Azija, ji negarsėja pasauliniais kurortais. Didžiulis atstumas nuo Europos, nesaugumas, ne tokios ir mažos kainos daro savo.

Labiausiai tarptautinis turizmas išvystytas šiaurės rytų Brazilijoje, bet kurortų (balneario) juosta driekiasi palei visus žemyno krantus. Kai kurie jų yra milžiniški, nes ten masiškai atostogauja gretimų didmiesčių gyventojai (panašiai, kaip Palanga gyvena iš vilniečių ar kauniečių). Keliauti ten gali tik nepriklausomai (beveik niekas nesiūlo atostogų paketų), bet jei nukeliausi, išsinuomosi kokį kambarį daugiabutyje, tai galėsi pasinerti ir į vietos kultūrą bei turizmo papročius. Tarp tokių “vasaros sostinių” yra Mar Del Plata Argentinoje, Vinja Del Mar Čilėje ir kt. Aplinkui jas – mažesni kurortai kiekvienam skoniui.

Urugvajaus Punta Del Estė, tuo tarpu, tampa ir visos Pietų Amerikos vasaros sostine, sutraukia televonvelių aktorius ir lotyniškos muzikos dainininkus. Tik ir kainos atitinkamos.

Visgi įspūdingiausias Pietų Amerikos “kurortas” – Rio de Žaneiras. Žinau, kad tai ne kurortas, o didmiestis – bet jis turi tiek paplūdimių, tokią poilsio ir pramogų kultūrą, kad lengvai “nukerta” visus kurortus. Ir pakrantė nuostabi.

Tačiau patys rio de žaneiriečiai dažnai iš jo bėga į “kurortesnius” kurortus, kurių aplink du didžiausius Brazilijos didmiesčius pilna: nuo salų be automobilių iki pramogų Mekų iki Balneario Kamboriu, kuris dangoraižiais lenkia visus Pietų Amerikos didmiesčius. Ten – saugiau nei Rio.

Pietų Amerikos klimatas

Pietų Amerika yra karštas žemynas – tačiau ne visa.

Ten, kur Pietų Ameriką kerta pusiaujas (žemyno šiaurėje), visus metus temperatūra yra vienoda, amžina vasara. Jei tai žemumos – temperatūra yra vidutiniškai virš +30 dienomis, jeigu Andų kalnai – ji priklauso nuo aukščio. Su kiekvienu 1000 m aukščio prarandami 6-7 laipsniai, taigi, kokioje Kolumbijos sostinėje Bogotoje, stovinčioje Anduose 2640 m aukštyje (bet netoli pusiaujo) kiaurus metus dienos temperatūra yra 18-19 laipsnių.

Toks vienodas pusiaujo klimatas yra šiaurės Brazilijoje, Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Gajanoje, Suriname, Prancūzų Gvianoje. Iš šių šalių kalnus turi (taigi, ir vėsesnį orą) Peru, Ekvadoras ir Kolumbija.

Kuo toliau Pietų Amerikoje į pietus, tuo labiau ryškėja metų laikai – tiesa, jie atvirkšti, nei Lietuvoje (žiema būna nuo birželio iki rugpjūčio, vasara – nuo gruodžio iki vasario). Be to, ir ne tokie stiprūs – net pačiame Pietų Amerikos pietiniame gale žiemomis temperatūra paprastai krenta tik iki minus kelių laipsnių, rečiau – iki minus keliolikos, ir tik Andų kalnuose būna žvarbuma “kaip Lietuvoje” ar baisesnė. Apskritai ryškesnė žiema ir vasara visame Pietų Amerikos žemyne yra tik Argentinoje ir Čilėje, kažkiek dar – Urugvajuje ir pačiuose Brazilijos pietuose.

Keliaujant į Andų kalnus, problemų gali sukelti deguonies trūkumas – turistiniuose viešbučiuose net būna deguonies aparatų, nors man niekad nieko panašaus neprireikė.

Didelėje dalyje Pietų Amerikos svarbūs ir liūčių bei sausasis sezonai – lietingumas jų metu skiriasi daugybę kartų, o didžiosios upės, tokios kaip Amazonė, gali patvinti kelis kartus. Jei nemėgstate lietaus prieš keliaudami pažiūrėkite vietų, kurias lankysite, lietingumą.

Pietų Amerikos ekonomika ir kainos

Šiandien visa Pietų Amerika yra neturtingesnė už Lietuvą ir beveik visa – pigesnė. Kiek neturtingesnė ir kiek pigesnė, priklauso nuo vietos. Argentina, Čilė ar Urugvajus pragyvenimo lygiu nedaug atsilieka nuo Lietuvos: ten gražūs tvarkingi miestai, sutvarkyta turistinė infrastruktūra. Neturtingumą išduoda tik lūšnynai (lengva jų nepastebėti), daugiau elgetų ar prastesni keliai.

Peru, Brazilijoje ekonominė situacija prastesnė, bet ir ten yra tvarkingų vietų.

Tuo tarpu Bolivija ar Paragvajus jau – beveik trečiasis pasaulis, kur baisūs žvyrkeliai po lietaus plaukia upėmis, nes nėra drenažo. Kita vertus, skurdesnėse vietose ir turistų mažiau, vietiniai ne taip pripratę kaulyti iš jų pinigų, viskas gerokai autentiškiau.

O juk buvo laikai, kai kai kurios Pietų Amerikos šalys buvo tarp turtingiausių pasaulyje: iš pradžių Peru ir Bolivija (~XVI a.), paskui – Argentina ir Urugvajus (XX a. pradžioje). Tas “prabėgusių amžių didybės” jausmas Pietų Amerikoje toks nostalgiškas, bet ir žavus. Nuostabios katedros ir rūmai čia (išskyrus kelis turtingesnius miestus ir šalis) neiščiustyti, kaip Europoje, jų fasaduose matai prabėgusių šimtmečių paliktus randus. Yra didžiulis kontrastas tarp praeities didybės ir niūresnės dabarties (tuo Pietų Amerika skiriasi nuo, tarkime, Afrikos, kuri visais laikais buvo pasaulio užkampis).

Tiesa, turtuolių Pietų Amerikoje yra ir dabar. Ir visuose didmiesčiuose rasi puikius prekybos centrus, tokius brangius restoranus, kad ir lietuviams jie labai brangūs. Nes Pietų Amerikoje didžiulė socialinė atskirtis. Daugelis šalių turi savo “aukštąjį luomą”, pažįstamą iš muilo operų, kuris gyvena taip turtingai, kaip Vakarų Europa, yra ne mažiau išsilavinęs, persmelktas vakarietiškos kultūros (bet galutinai neatsisakęs savos).

Bendrai, Pietų Amerikoje paprastai kainos tame pat mieste skiriasi labiau, nei Lietuvoje: brangiausios vietos gali būti gerokai brangesnės, nei Lietuvoje, o pigiausios – pigesnės.

Kaip nuvykti į Pietų Ameriką ir keliauti po ją

Keliauti į Pietų Ameriką yra brangu, nes ji labai toli – iš visų žemynų, tik Australija toliau nuo Lietuvos. Į kai kurias Pietų Amerikos sostines vien skrydis pirmyn-atgal kainuos nemažiau 1000 eurų.

Laimė, skrydžiai į kai kuriuos didesnius Pietų Amerikos miestus paprastai yra pigesni, nei į kitur. Tarp tokių – San Paulas, kartais – Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Lima. Net jei norėtumėte keliauti į kitus Pietų Amerikos miestus ar kitas šalis, paprastai labiausiai apsimoka visų pirma nuskristi į kažkurį iš šių pagrindinių miestų, o jau iš jų skristi ar nusigauti kitais būdais į vietą. Pavyzdžiui, jei lankyste Patagoniją, paprastai verta pirkti bilietą iš Vilniaus į Buenos Aires, o tada jau vidinį skrydį Argentinoje; o jei vykstate prie Igvasu krioklių, verta skristi į San Paulą ir jau iš ten į Igvasu.

Keliauti po pačią Pietų Ameriką patogiausia vidiniais skrydžiais – atstumai dideli net kai abu miestai toje pat šalyje. Iki labai neseniai skrydžiai Pietų Amerikos viduje buvo labai brangūs: suskraidyti ten-atgal kokioje Argentinoje užsieniečiui kainuodavo nedaug pigiau, nei į Lotynų Ameriką ir atgal. Dabar jau kai kuriose Pietų Amerikos šalyse vidiniai skrydžiai tik kažkiek brangesni, nei Europoje. Visgi, skrydžiai tarp skirtingų Pietų Amerikos šalių dar yra brangūs.

Alternatyva skrydžiams – autobusai. Jie kiek pigesni nei Lietuvoje (pagal atstumą), bet dėl milžiniškų atstumų vis tiek nepigūs, be to, lėti. Traukiniai gi daug kur nunykę (keleiviniai reisai uždaryti), kitur geležinkeliai nė nepastatyti.

Kita alternatyva – autonuoma. Verta gerai pasidomėti, kur kokie keliai, nes Pietų Amerikoje daug žemėlapiuose pažymėtų kelių pravažiuojami tik džipais, ypač po lietaus (paprastai jie veda ne į didmiesčius, bet į lankytinas vietas).

Pirkti organizuotą kelionę iš Lietuvos į Pietų Ameriką paprastai labai neapsimoka – pačiam galima susiorganizuoti tokios pat kokybės kelionę už pusę ar trečdalį kainos.

Jei keliausite po Pietų Ameriką ilgiau, didelę nusigavimo ten kainą kažkiek kompensuos pigesni viešbučiai, maistas vietoje (jei nemėginsite to, kas skirta “aukštiesiems luomams”).

Keliauti po Pietų Amerikos miestus sudėtingiau, nei tikėtumeis: kai šalys skurdžios, metro daug kur nepastatytas arba pasiekia toli gražu ne kiekvieną įdomų rajoną. Autobusų maršrutus ir grafikus, tuo tarpu, surpasti gali būti sunku. Jei šalyje yra Uber keliaujant keliese gali apsimokėti naudotis juo – taksistai neretai mėgina apgauti.

Ką valgyti ir kur apsistoti Pietų Amerikoje?

Pietų Amerika kartu ir egzotiškas, ir neegzotiškas žemynas. Net skurdesnėse šalyse ten lengva rasti Europos virtuvę ar amerikietiškus greito maisto restoranų tinklus – tačiau verta išmėginti ir vietinę virtuvę, vietines valgymo tradicijas (pvz. Brazilijoje rodizio, kai patiekalai nešiojami ratu ir kiekvienas svečias gali įsidėti ko nori). Europos virtuvės restoranai gali kainuoti panašiai, kaip Lietuvoje (skurdesnėse šalyse) ar brangiau (turtingesnėse), kai vietinės užeigos, tikėtina, bus gerokai pigesnės ir įdomesnės.

Su apsistojimu situacija panaši, kaip Europoje, išskyrus šiuos niuansus:
*Motelis (Motel) daugybėje Pietų Amerikos šalių – tai ne vieta šalia greitkelio kur nakvoja ratuoti turistai, o vieta, kur porelės gauna ramią valandą ar naktį pasimylėti. Visas interjeras į tai orientuotas, dažnas motelis be langų, užtat siūloma užsisakyti įvairių sekso žaisliukų ir pan. Šiais laikais moteliai, siekdami pasididinti pelną, noriai priima ir turistus (ir kainos/kokybės santykis ten dažnai geras), bet ten būsite retas svečias iš užsienio.
*Daugybės viešbučių dar neįmanoma užsakyti per internetą, ypač mažesniuose miestuose ir netokiose turistinėse šalyse. Reikia ieškoti vietoje. Tarkime, patikrinus internete kokį vidutinio dydžio Paragvajaus miestą ten nerodys jokių viešbučių, o realybėje ten bus penki ar šeši viešbučiai.

Taip pat žr. “Pietų Amerikos ekonomika ir kainos” aukščiau.

Pietų Amerikos saugumas (nesaugumas)

Norą keliauti į Pietų Ameriką be kainų gali “atmušti” šio žemyno nesaugumas. Tiesa tokia: pagal nužudymų skaičių 100000 žmonių, Pietų Amerika – pats nesaugiausias pasaulio žemynas, lenkiantis net Afriką. Analogiškai smarkiai gausiau nei pas mus Pietų Amerikoje vagių, plėšikų: ir pats ne kartą nuo jų nukentėjau, o iš vietinių girdėjau daug baisesnių istorijų apie pagrobimus, apiplėšimus įsmeigus ginklą ir t.t.

Nesaugumas skirtingose Pietų Amerikos šalyse skirtingas. Nesaugiausia yra Venesueloje ir Brazilijoje, saugiausia – Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje. Tačiau net ir pastarosiose šalyse nesaugiau nei Lietuvoje.

Aišku, nereikia įsibaiminti per daug: kad ir kokia Pietų Amerika nesaugi, tikimybė, kad užpuls būtent jus per jūsų trumpas 2 ar 3 savaičių atostogas nėra labai didelė. Svarbu būti atsargiam. Vietiniams atsargumas įaugęs į kraują: turtingesni namus įsitvirtina elektrifikuotom tvorom ir sargais, o ir eiliniai žmonės nuolat žvalgosi per petį, pinigus laiko kelnaitėse ar batuose, bei pamoko fotoaparatą ar telefoną išsitraukusį praeivį tuč tuojau jį slėpti ir t.t. (viską mačiau savo akimis daugybę kartų). Mums toks atsargumas gali atrodyti paranojiškas, bet Pietų Amerikoje taip nėra: nesaugesnėse jos vietose mažai žmonių, kurie metus ištveria neapvogti ar neapiplėšti. Kai mane patį apiplėšė, laikiausi beveik visų saugumo priemonių, 11 val. dienos judriame Rio de Žaneiro centre – užpuolė šešiese ir viskas. Vienintelė saugumo priemonė, kurios nesilaikiau – fotografavau telefonu. Jį pamatę plėšikai pamėgino atimti.

Taip pat verta žinoti, kad saugumas labai priklauso nuo vietos ir laiko. Nesaugu eiti vienam į daug lūšnynų, o vakare, kai viskas užsidaro, ir daugelio didmiesčių centrai tampa tuščiomis ir pavojingomis zonomis (nes ten mažai kas begyvena, tik dirba). Saugiau yra turtingų žmonių rajonuose, taip pat mažesniuose miesteliuose. Ir vis tiek ne taip saugu, kaip Lietuvoje.

Prieš keliaudami į Pietų Ameriką, daug lietuvių manęs teiraujasi ir “kaip su ligomis?”. Išties, daug Pietų Amerikos žemių – ypač Amazonija – yra visokiuose “pavojingų šalių sąrašuose”, siūloma skiepytis. Tačiau pasižiūrėjus statistiką pasidaro akivaizdu, kad, palyginus su Afrika, tikimybė užsikrėsti baisiausiomis ligomis, pvz. maliarija, – beveik nulinė. Tarkime, mirusių nuo maliarijos Brazilijoje per metus – 0,04 iš 100 000 žmonių, kai, palyginimui, turistų irgi pamėgtoje Gambijoje – 14,07, arba 500 kartų(!) didesnė tikimybė. Brazilijoje mažesnė tikimybė mirti nuo maliarijos, nei Lietuvoje – nuo gripo. Ir tarp užsikrėtusių Pietų Amerikoje paprastai visi – džiunglių gyventojai, einantys naktį į lauko tualetus džiunglėse ir pan. Keliaudamas į daugelį Pietų Amerikos šalių nuo nieko iš kelioninių ligų dar nebuvau skiepijęsis ir problemų nepatyriau.

Visi mano kelionių vadovai po Pietų Ameriką žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Pietų Amerikos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Komentuoti

Azija tik žemėlapyje – vienas žemynas. Nes iš tikro joje įvairovė didesnė, negu visame likusiame pasaulyje kartu paėmus! Nes Azijoje gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio žmonių, tautų, religijų ir kultūrų.

Todėl ir kelionės į Aziją – labai įvairios, nelyginant kokią šalį pasirinksite. Aplankęs jau ne vieną dešimtį Azijos šalių visose žemyno pusėse ir kampuose, trumpai ir išsamiai aiškinu, ko kur tikėtis, kiek kainuos, o kur geriau nevykti.

Azija faktiškai susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kiekvienas kurių turi savo kultūrą, istoriją ir atmosferą. Tai – musulmoniški Artimieji Rytai, indiškų kvapų persmelkta Pietų Azija, karšta ir drėgna Pietryčių Azija, modernioji Rytų Azija, šilko kelio Vidurinė Azija ir Rusijos valdoma Šiaurės Azija.

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

---

Artimieji rytai – Islamas, dykumos, civilizacijų aušra

Religija: Islamas
Tarptautinės kalbos: Arabų, prancūzų, anglų
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai
Kodėl važiuoti?: Sunykusių civilizacijų griuvėsiai, kurortai, religinė kultūra, turtingi naftos didmiesčiai.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~150 EUR, bet į kai kurias šalis yra labai pigių tiesioginių skrydžių.
Patraukliausios kelionei Artimųjų Rytų šalys: Turkija, Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Iranas, Libanas.

Kitos Artimųjų Rytų šalys: Omanas, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Saudo Arabija, Sirija, Irakas, Jemenas.

Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija – ir iš ten pasklido po pasaulį. Būtent ten stūkso seniausi pasaulio miestai, o kai kurie žlugusių civilizacijų griuvėsiai – įspūdingesni, nei Italijoje ar Graikijoje.

Laikai, kai Artimuosiuose Rytuose buvo stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai – jau praeitis, bet dalis regiono savo užmojais vėl stebina pasaulį. Tai – Persijos įlanka, kur iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, pila didžiausias dirbtines salas. Jeigu galvojate, kad įspūdingi gali būti tik seni miestai, Artimuosiuose Rytuose galite pakeisti nuomonę! Daugelis regiono šalių naftos neturi ir yra skurdesnės, bet pigesnės. “Afrikietiško skurdo” nėra niekur: dauguma žmonių raštingi, gimstamumas žemas.

Artimieji Rytai vilioja ir savo kurortais. Tiesa – žiemos, ypač regiono šiaurėje, per vėsios, kad maudytis jūroje, tad pagrindiniai turizmo sezonai – pavasaris ir ruduo. Regiono šiaurėje (Turkija, Izraelis) – ir vasara, o regiono pietuose (JAE) vasaros gerokai per karštos, kad net vietiniai eitų į lauką iš kondicionuotų erdvių.

Artimuosiuose Rytuose gimė ir trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas, judaizmas. Todėl ten pilna šventų vietų, į kurias piligrimai plūsta milijonais. Netgi netikintįjį tos vietos pribloškia: šitokios minios, šitokios senos tradicijos! Ir, pagaliau, galimybė prisiliesti prie istorijų, kurias, vienaip ar kitaip, norėdamas ar nenorėdamas, gyvendamas krikščioniškoje Lietuvoje girdėjai nuo vaikystės (bent jau per Kalėdas, Velykas ir pan.).

Iki šiol Artimieji Rytai – bene religingiausias pasaulio kraštas, kur paklausti “kas tu esi?” žmonės visų pirma sako savo religiją, pagal ją gyvena ir rengiasi, skirtingų tikėjimų žmonės beveik nesituokia tarpusavyje, o daugelio valstybių įstatymai rašomi atsižvelgiant į religines normas.

Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo viena religija – islamas. Muedzinų šauksmai maldai, seni rytietiški turgūs, kuriuose tiesiog privaloma derėtis, religijos įkvėpti rūbai, dengiantys visus odos lopinėlius (o moterų – ir plaukus ar net veidą).

Tačiau Artimuosiuose Rytuose yra ir judėjiškų, krikščionišku, zoroastriškų bei kitus tikėjimus išpažįstančių vietų, kur atmosfera – visiškai kitokia ir net įstatymai taikomi išskirtiniai. Ir nors dažnas, nebuvęs Artimuosiuose Rytuose, įsivaizduoja, kad musulmonai – tai vien arabai, net ir musulmoniškos žemės – labai įvairios. Irano, Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro – išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai – tai grynai arabų tautinė tradicija. Islamas nereikalauja, kad moterys dengtųsi veidą – tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja. Tiesą pasakius, kai arabės moterys keliauja į švenčiausią Islamo vietą Meką – jos netgi privalo veidus atsidengti.

Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį: žmonės net bijo ten keliauti. Juk šitiek karų, terorizmo rodo per žinias! Tačiau iš tikro bijoti nereikia. Karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o labai konkrečiose vietose (pvz. Sirijoje), į kurias tikrai geriau nekeliauti. Visur kitur net jeigu ir įvyksta koks išpuolis – tikimybė ten patekti labai maža. Viską atperka tai, kad apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose – daug mažesnis, nei Lietuvoje. Reiškia, nors ten teroro aktų tikimybė ir didesnė (nei Lietuvoje – bet tikrai ne Vakarų Europoje), daug mažesnė tikimybė nukentėti nuo eilinių nusikaltimų: taigi, bendrai paėmus, daugelyje Artimųjų Rytų šalių net saugiau, nei Vilniuje!

Priešingai įvaizdžiui, Artimuosiuose Rytuose mažai ir įkyrių prekijų – išskyrus pačius populiariausius kurortus. Prekijai įkyriausi ne Azijoje, o Afrikoje. Mažiau turistinėse vietose Artimųjų Rytų žmonės kaip tik patys svetingiausi pasaulyje – kviesis turistą namo, duos dovanų nieko nesitikėdami atgal.

---

Pietų Azija – viduramžių chaosas ir didinga kultūra

Religija: Hinduizmas, islamas ir daug mažesnių
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai (šiaurėje) ir australidai (pietuose)
Tarptautinės kalbos: Hindi-urdu, anglų
Kodėl važiuoti?: didinga sena architektūra, religinė kultūra.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~350 EUR.
Patraukliausios kelionei Pietų Azijos šalys: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Maldyvai.
Kitos Pietų Azijos šalys: Butanas, Pakistanas, Bangladešas, Afganistanas.

Pietų Azija iš reklaminių bukletų turistams – tai didingi Viduramžių pastatai, ryškiaspalviai drabužiai, laukiniai aukščiausi pasaulyje kalnai (Himalajai).

Visa tai – tiesa. Bet labiausiai apsilankius Pietų Azijoje įstringa „sugrįžimas laiku atgal“. Gal 100, gal 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija. Prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dinginėjanti elektra, „stumdomi“ narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai at gatvės grindinio nakvojančių šeimų: ko tik ten nemačiau ir negirdėjau! O kur dar labiausiai paplitusi pasiutligė ir daugiausiai pasaulyje terorizmo aukų, visos keisčiausios relginės tradicijos, masinė beraštystė…

Kai kuriuos žmones kultūrinis šokas taip prislegia, kad jie prisiekia daugiau gyvenime kojos į Pietų Aziją nekelti – dar kiti šį sprendimą priima vien pasiskaitę svetimus įspūdžius.

Ir vis dėlto yra kam Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus. O gal net tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems – privalumai. Juk 100-200 metų atgal pasaulis, atrodo, buvo dvasingesnis, žmonėms daug labiau rūpėjo, kas laukia po mirties, kaip įprasminti savo gyvenimą – o ne tik vienadienės linksmybės.

Ar bent jau taip tiki tie, atradę savo „pašaukimą“ Pietų Azijoje, kurių Europoje – irgi milijonai. Nesu vienas jų, bet Pietų Azijoje mane žavi jos įvairovė ir laisvė: čia pats pasirenki, kaip gyventi, ir jei pargriūsi, pagalvės niekas nepakiš, bet ir gausybės kitur pasaulyje gausaus valstybinio reguliavimo nėra.

Ar Pietų Aziją įsimylėtumėte, ar prakeiktumėte – abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks Regione gyvena kone 2 milijardai žmonių – ketvirtadalis viso pasaulio. Todėl tarp viso purvino skurdo visada gali rasti ir spindesį, tarp kaimo beraščių – ir pasaulinio garso mokslininkus, tarp religingų žvejų kaimų – hedonistinius kurortus vakariečiams. Net jei „kitokių“ tarp vietinių tėra tik 1% ar 2% – tai vis tiek dešimtys milijonų žmonių! Lyg ištisose Europos valstybėse…

---

Pietryčių Azija – šventyklos, kurortai ir džiunglės

Religija: Budizmas ir islamas
Rasė: Tamsaus gymio geltonodžiai ir, kai kur, australidai
Kodėl važiuoti? Amžina vasara, puikus kainos ir kokybės santykis, daug pramogų galimybių.
Tarptautinės kalbos: Anglų
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Tailandas, Indonezija, Singapūras, Malaizija, Vietnamas.
Kitos Pietryčių Azijos šalys: Filipinai, Kambodža, Laosas, Birma, Brunėjus, Rytų Timoras.

Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai. Ypač – jos paplūdimius, kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje – ir didžiulės džiunglės, ir milžiniški didmiesčiai, ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Ir vietinės kultūros ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Todėl į Pietryčių Aziją traukia tiek poilsiautojai, tiek kultūros ieškotojai, tiek kuprinėtojai (backpackers).

Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingi mėnesiai, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus (pvz. Tailande per lietaus sezoną lyja ne ką dažniau, nei Lietuvoje vasarą, tik liūtys tokios stiprios, karštos).

Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė: juk ten aistringi paplūdimių vakarėliai, kurortai. Tačiau iš tikro ji ir labai religinga. Dalis jos – budistinė, dalis – musulmoniška, dalis – krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai – bet visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės – naujos ar senos – vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Dar smagiau suderinti savo kelionę su bent vienu spalvingu religiniu festivaliu: pažiūrėti tikrai bus ką.

Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos, turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. Štai Malaizijoje net oficialiai egzistuoja skirtingi įstatymai musulmonams ir nemusulmonams.

Be to, Pietryčių Azija – labai pigi, bet, nepaisant to, paslaugų standartas ten – aukštas. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų, viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės. Bent jau, turtingesnėse regiono šalyse: Malaizijoje, Singapūre, Brunėjuje, Tailande.

Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelį skurdžiųjų regiono šalių valdė komunistai (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas) ir jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai – praeityje. Todėl tuos, kam nepatinka „numinti takai“ Laosas gal sužavės net labiau, nei turistais aptekę Tailando ar Balio kurortai.

---

Rytų Azija – moderniausios pasaulio šalys

Religija: Ateizmas, budizmas, konfucianizmas ir tradicinės religijos
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Kinų, japonų, korėjiečių
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Japonija, Kinija, Honkongas, Makao.
Kitos Rytų Azijos šalys: Pietų Korėja, Šiaurės Korėja, Mongolija, Taivanas.

Pirmą kartą išlipęs bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje neabejotinai pasijusi kaip papuolęs į mokslinės fantastikos kūrinį. Nuo pamatų iki stogų reklaminiais “hieroglifais” žibantys dangoraižiai, tarp jų nardantys greitieji traukiniai, žmonių upės ir jūros.

Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno – viską sugriovė karai, revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Pavalgyti neužmiegančiuose naktiniuose turguose, stebėti naujai gimstančias tradicijas, unikalias subkultūras ir madas: šiuolaikiškas, bet visai kitokias, nei mūsuose. Technologijos tenykščiams žmonėms įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų iki elektroninio sporto TV ekranuose: kas pas mus – egzotiška retenybė, ten – kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra “savos”, visuotinai priimtos. Dar kitos Vakaruose beveik nežinomos – ir Rytų Azijoje yra vienintelės normalesnės progos jas išmėginti. Netgi tai, ką galvojame, kad puikiai žinome – pavyzdžiui, kinų virtuvė – pačioje Rytų Azijoje nušvinta visai kitomis spalvomis, yra kur kas daugiau, nei eksportuota į Vakarus.

Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar – Japonijoje, o ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste. Tačiau prieš 10-20 metų Japonijai prilygti ėmė ir Honkongas, Makao, Pietų Korėja bei Taivanas, o dabar tokia supermoderni jau ir didžiuma Kinijos.

Ir visgi modernieji tankūs didmiesčiai – tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas – 150 kartų(!) didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Tokiose Rytų Azijos vietose gali pasijusti lyg toli nuo civilizacijos: tarp aukštų kalnų, senų žvejų ar pirklių kaimų, karštųjų vulkaninių versmių.

Tiesa, iš tikrųjų civilizacija visuomet bus arti. Reti išlikę Rytų Azijos “istoriniai miestai” primena savotiškus lunaparkus: viskas pajungta turizmui. Net dažnoje gamtinėje lankytinoje vietoje rasite civilizacijos stebuklų – lynų keltuvus ar stiklinius tiltus – ir visur sups minios.

Visa tai gali atrodyti didelis minusas, bet tai turi savų pliusų: yra daug kitur neprieinamų galimybių patirti vietos gamtą ir kultūrą. Pavyzdžiui, atvykę į kokį “liaudies kaimą” (suprask seną, dabar turistams pritaikytą gyvenvietę) galite būti garantuoti, kad išvysite kokį nors tradicinį vaidinimą ar ceremoniją: kai turistų šitiek, viskas vyksta kasdien, net kas valandą.

Be to, dauguma “turistų” Rytų Azijoje yra ne užsieniečiai, tačiau po savo šalį keliaujantys vietos gyventojai. Taigi, viena vertus, viskas tose šalyse pritaikyta turistams (gausu viešbučių, restoranų, transporto, paslaugų ir pramogų), kita vertus, nebus taip, kad atsidursite kažkokiame “baltaodžių burbule”: kaip tik priešingai, greičiausiai bus sunku net susikalbėti bet kokia kalba, išskyrus vietinę kinų, japonų ar korėjiečių (nors situacija keičiasi), taigi, kelionė į Rytų Aziją bus labai autentiška patirtis.

Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, mat žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. O jei kursuoja tik kas valandą – tai jau labai atoki, autentiška vieta. Tiesa, su automobilio nuoma Rytų Azijoje sunkiau: brangu (Japonijoje, Honkonge) ar net neįmanoma (Kinijoje).

Na o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu. Nusikaltimų – vagysčių, plėšimų, žudymų – ten tiesiog beveik nebūna (kad ir kaip tuo būtų sunku patikėti pasižiūrėjus žiaurius japonų filmus).

---

Vidurinė Azija – šilko kelias ir sovietiniai gniaužtai

Religija: Islamas (atskiestas sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai ir baltaodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl keliauti? Šilko kelio architektūra, laukinė gamta, sovietinio genocido vietos.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~250 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Uzbekija, Kazachija.
Kitos Vidurinės Azijos šalys:: Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija.

Vidurinioji Azija – ta Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Ir po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni, nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tik viena iš penkių regiono šalių – demokratinė; veši korupcija (ir turistai su tuo susiduria), alkoholizmas, skurstantys miesteliai ir kaimai.

Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau gali keliauti be sudėtingai gaunamų vizų – iš pradžių taip atsivėrė Tadžikija ir Kirgizija, vėliau Kazachija, neseniai – ir Uzbekija. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja. Ypač iš Vakarų. Jiems ir sunkiau: juk visiškai nemoka rusiškai, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje rusų kalba – vis dar elito kalba ir – dažnam – vienintelė užsienio kalba. Net jaunuoliams ir vaikams.

Čia lietuviams paprasčiau. Daug kartų teko nustebti, kaip vakariečiai nesupranta Vidurinės Azijos: pvz. net autoritetingiausi tinklapiai ir knygos rašė, neva Uzbekijoje neįmanoma išsinuomoti automobilio, kai mes (aišku, kalbėdami rusiškai) nesunkiai tą padarėme. Todėl Vidurinė Azija – vieta atradimams, kur gali išmėginti kažką, ką dar darė mažai turistų, nes jų iš viso yra labai mažai.

O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Visų pirma, Šilko kelias – iš prekybos šilku milžiniškų pelnų Viduramžiais pastatyti puošnūs miestai, pilni didingų mečečių ir medresių (daugiausiai jų – Uzbekijoje).

Antra – begalinės, retai gyvenamos stepės ir pusdykumės, o rytuose – vieni aukščiausių pasaulio kalnų.

Trečia – liūdnas, bet savaip įdomus „tarybinis“ palikimas: išdžiūvusi Aralo jūra (Kazachija/Uzbekija), Baikonūro kosmodromas, Semipalatinsko branduolinių bandymų poligonas, gausybė trūnijančių gulagų, kuriuose kalėjo ir dešimtys tūkstančių lietuvių tremtinių (Kazachija).

Kaip ir didžiuma Azijos, Vidurinė Azija – labai pigi. Tačiau klimatas ten – vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros – labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Jūros ar vandenyno, beje, neturi jokia Vidurinės Azijos šalis.

Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija) – labai skurdi, bet skurdas ten kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios, kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena, medicina. O svarbiausius nafta ir dujomis turtingus Vidurinės Azijos miestus (Nursultaną, Ašgabatą) statybininkai išvis pavertė tikrais architektūriniais stebuklais.

---

Šiaurės Azija – Rusijos užnugaris

Relgija: Stačiatikybė, islamas (atskiesti sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio baltaodžiai ir geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl važiuoti? Laukinė gamta, atokumas, tremties vietos.
Patraukliausios kelionei Šiaurės Azijos šalys: Visa Šiaurės Azija priklauso Rusijai.

Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į visokius šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo ~1600 m. iki ~1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau – tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Ir vietinės Sibiro tautos šiandien daugelyje vietų tesudaro mažumą žmonių, daugelis jų vaikų net nebemoka savo kalbų.

Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Tiksliau, tai vienas didžiulis Rusijos užkampis, didesnis už visas kitas pasaulio valstybes (netgi JAV, Kiniją ar Kanadą) – nes beveik visos pagrindinės Rusijos lankytinos vietos yra ne Sibire.

Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama. Daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos – pvz. Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės – pvz. Baikalo ežeras – arti kelių ir geležinkelių. Tarkime, garsiojo Transsibiro geležinkelio – ilgiausios pasaulyje kelionės traukiniu, nuo Maskvos iki Vladivostoko.

Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu – ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Jokios dvi lankytinos vietos nėra šalia: tarkime, jei norėsite aplankyti ir Baikalo ežerą, ir Vladivostoką, tai tarp jų yra 4000 km važiavimo – daugiau nei nuo Lietuvos iki Maroko.

Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia. Bet kai kam tai – Sibiro žavesys. Kaip ir be galo žvarbus klimatas – pačios šalčiausios pasaulyje gyvenamos vietos yra būtent Sibire (Verchojanskas ir Oimiakonas, kur yra spaudęs net -70 laipsnių speigas).

Visi mano kelionių vadovai po Aziją žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Azijos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Komentarai

Dažnam šiuolaikiniam keliautojui nepakanka tiesiog pamatyti užsienio kraštus – jis nori ir padėti, ar bent jau nepakenkti, vietiniams žmonėms, gamtai. Plinta savanorystė, aukojimas, rinkdamiesi prekes/paslaugas, žmonės galvoja ne vien apie kainas, o ir apie tai, iš ko ir ką perka.

Deja, žinodami tokius gerus europiečių ar amerikiečių ketinimus, kai kurie nesąžiningi ir neskurdūs žmonės sukūrė ištisus metodus, kaip tuo gerumu ar naivumu pasinaudoti, uždirbti iš to didelius pinigus.

Savo ruožtu, Vakarų pasaulyje paplito ir gausybė mitų, aiškinantys, neva geri darbai nėra geri, arba akcentuojantys kažkokių konkrečių veiksmų neva keliamą pavojų, kurio nėra, arba tas pavojus perdėtas.

Todėl labai svarbu parašyti tokį straipsnį.

 

---

Skurdas

85% pasaulio žmonių gyvena skurdžiau, nei vidutinis lietuvis – tad jei keliaujate ne į Vakarų kraštus, daug susidursite su skurdžiaisiais.

Kaip padėti skurdiesiems

1.Keliaukite į skurdžias šalis.
2.Keliaudami į skurdžias šalis, aplankykite skurdesnius, mažiau turistinius jų regionus.
3.Kuo daugiau keliaukite nepriklausomai ar bent su vietinėmis agentūromis. Jei perkate kelionės paketą iš užsienio agentūrų, didelė dalis jūsų pinigų nepateks į tą skurdžią šalį, liks agentūroje. Be to, agentūros veža daugiausiai į tuos pačius turistinius taškus ir atima galimybę aplankyti skurdesnes vietas.
4.Pirkite prekes, paslaugas iš vietinių, ypač smulkių verslininkų. Taip didesnė dalis jūsų pinigų atiteks vietiniams, nes naudojantis tarptautinių kompanijų paslaugomis, didesnė jų dalis “išplauks į užsienį” ir/ar atiteks vietos elitui. Visgi, jei neįsivaizduojate, kad galėtumėte apsistoti paprastame provincijos viešbutėlyje, geriau apsistoti tarptautiniame, bet vis tiek keliauti į tą šalį: jei tik prekė/paslauga teikiama toje šalyje, dalis pinigų vis tiek liks ten (per algas vietiniams darbuotojams, mokesčius ir pan.).

5.Jei labai norite ką nors atiduoti, duokite ne tam, kuris prašo, moka prašyti, ir greičiausiai taip pat prašė ir gavo iš daugybės kitų turistų ir tikrai nėra tarp skurdžiausių vietinių žmonių (net jei jo apranga sakytų kitaip). Duokite tam, kuris neprašo, sąžiningai dirba ir stengiasi, bet akivaizdu nėra turtingas: gal leiskite pardavėjui pasilikti grąžą ar pan.
6.Dalinkite nereikalingus daiktus, o ne pinigus. Jums gali atrodyti šiukšlė, o kažkam kitam – turtas. Jei labai skurdžioje šalyje kažkokie prašinėtojai iš jūsų neims pusėtino daikto, o reikalaus pinigų – reiškia, tai nėra skurdūs žmonės, o apsimetėliai, ir tokiems iš viso nieko duoti nereikia.

Kaip nepadėsite skurdiesiems (mitai)

Mitas: “Skurdžiose šalyse keliauti nepatogu / pavojinga / nėra ko pamatyti“
Tiesa: Ir daugelyje skurdesnių už Lietuvą šalių yra ir geros kokybės prekių bei paslaugų, o lankytinos vietos iš viso mažai priklauso nuo šalies turtingumo: tik, jei jums būtinas tam tikras komforto lygis, skurdžiose šalyse reikia rinktis atsargiau. Indijoje, Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje daug ir skurdo, ir mažai pasaulyje lygių turinčių lankytinų vietų – tiek istorinių, tiek gamtinių. Ne visos skurdžios šalys vienodai pavojingos: Lotynų Amerikoje, Afrikoje išties gana pavojinga, tačiau Azijoje daugelyje skurdžių vietų ne pavojingiau, nei Lietuvoje.

Mitas: “Dalindami pinigus elgetoms ir prašinėtojams, padedate skurdiesiems ir mažinate skurdą“
Tiesa: Beveik visi tie prašinėtojai, kurie sugebės jūsų paprašyti pinigų taip, kad norėtųsi jų duoti, bus ne skurdžiausi šalies gyventojai, o elgetos-verslininkai išmokę kaulyti pinigų iš turtingų (vietiniais masteliais) turistų. Pinigų jie taip prašo iš daugelio ir tikrai ne vienas duoda (kuo jūs išskirtinis?), tad jie iš tikro negyvena skurdžiai. Tikrasis skurdas yra ten, kur turistai neužklysta ir vietiniai nė nežino kaip su jais bendrauti.

Mitas: “Šiukšles reikia išmesti – gėda dalinti tokias vargšams“
Tiesa: Daug daiktų, kurie net neturtingiems lietuviams – šiukšlės, skurdžių šalių vargšams nėra šiukšlės. Nes Afrikoje, Pietų Azijoje daugelis gyvena daug skurdžiau, nei daugelis lietuvių gali įsivaizduoti; algos kai kur skaičiuojamos dešimtimis dolerių, o ne šimtais. Daiktai ten tarnauja daug ilgiau. Iš pradžių pats gerokai stebėdavausi, kai dirbantys žmonės (ne benamiai) net prašydavo daiktų, kuriuos buvau pasiruošęs mesti kaip šiukšles, džiugiai juos paimdavo – bet paskui nustojau stebėtis. Tokius daiktus juos gavusieji gali ne tik naudoti patys, bet net ir parduoti (mūsų požiūriu – už grašius, bet ten ir tiek uždirbti sunku). Maža to, mažiau išmestų šiukšlių naudinga ir ekologijai. Iš jūsų atsisako paimti prastą daiktą ar jus gėdina “kaip tokį galite duoti”? Reiškia, turite reikalą ne su vargšu, o su pasiturinčiu elgeta-verslininku, kurio visai sėkmingas verslas – kaulyti iš turtingų turistų (žr. aukščiau).

Mitas: “Keliaudami į skurdžias šalis, atimate valgį/gėrimus/daiktus iš vietinių“.
Tiesa: Skurždiose šalyse – netgi tose, kur būna badas – netrūksta valgio ir gėrimų arba yra galimybė jų atsivežti. Tiesiog skurdesnieji neturi pinigų tam įsigyti. Keliaudami į tą šalį, atvežate ir leidžiate savo pinigus: taigi, vietiniai pinigų turės tik daugiau ir galės daugiau įpirkti.
Išimtis: Vienintelė išimtis, kai šalyje ar regione gali iš tikrųjų trūkti valgio/gėrimų – tai dėl karo ar nelaimių, kai sugriaunami tiltai, keliai ir pan. Tokių vietų išties verta vengti, nebent vežtumėt pagalbą pats (žr. skyrių “Karai ir katastrofos” žemiau). Visais kitais atvejais šiais laikais įmanoma visko atsivežti iš užsienio – tai tik pinigų turėjimo klausimas, nes atsivežimas kainuoja.

 

---

Karai ir katastrofos

Kaip padėti katastrofų ir karų aukoms

1.Neatsisakykite kelionių į katastrofų ištiktas šalis – nebent galite pakoreguoti maršrutą, kad vengti atitinkamų teritorijų iškart po katastrofos ar karo metu.
2.Pirkite prekes, paslaugas iš vietinių tokiu būdu leisdami jiems užsidirbti: jų uždarbiai greičiausiai sumažėję, nes dalis turistų atšaukė kelionių planus, todėl jūsų pinigai svarbesni nei bet kada. Leiskite sau paišlaidauti, nusipirkite kokį daiktą katastrofos ištiktoje šalyje, o ne grįžęs namo.
3.Paremkite tuos, kurie dėl nelaimės neteko pragyvenimo šaltinio, arba tuos, kurie padeda tokiems žmonėms. Karai/nelaimės ištinka staiga ir gali sugriauti eilinių sunkiai dirbančių žmonių gyvenimus. Jei karas/nelaimė įvyko neseniai, žmonės nebus prisitaikę vaidinti ir kaulyti pinigų, todėl daug didesnis procentas prašymų bus nuoširdūs.

Kaip nepadėsite katastrofų ir karų atveju (mitai)

Mitas: “Keliauti į katastrofų ištiktas šalis pavojinga“.
Tiesa: Tai, kad šalyje nuvilnijo katastrofa, nereiškia ir net niekaip nepadidina tikimybės, kad greitai ištiks tokia pati katastrofa. Karo atveju, jei jis nesibaigęs, pavojus gali būti didesnis, tačiau dažniausiai galima pasirinkti saugų šalies regioną.
Išimtis: Jei karas yra apėmęs visą ar beveik visą šalį. Tokių šalių kiekvienu momentu tėra keletas, kitur karas vyksta nebent kai kuriuose regionuose.

Mitas: “Keliaudami į šalį, turinčią savų problemų (karas, nelaimės), trukdote vietiniams“.
Tiesa: Keliaudami į tokias šalis padedate vietiniams atveždami savo pinigus. Didžiausi nuostoliai dėl daugelio katastrofų ar terorizmo valstybėms, ypač turistinėms, kyla ne dėl pačių katastrofų, o dėl pabūgusių ir neatvykusių turistų: pajamų negauna viešbučiai, restoranai, paslaugų įmonės, jos nesumoka mokesčių, neturi iš ko mokėti algų, dėl ko sumažėja perkamoji galia ir nuperkama dar mažiau (sniego gniūžtės efektas) ir t.t. Todėl vienas pirmų raginimų, kuriuos daro nelaimės ištiktų turistinių valstybių valdžios – raginimas turistams nenusigręžti, raminimas, kad saugu.
Išimtis: “Trukdyti” galite nebent pačiomis pirmomis dienomis po katastrofos būtent tame regione/mieste, kurį ištiko katastrofa (vyksta evakuacija ir pan.). Geriausiai tuo metu išvykti į kitą šalies regioną. Galite mėginti prisidėti prie kažkokių gelbėjimo ar labdaros darbų, bet nepervertinkite savo galimybių: prašydami kažkokio darbo iš vietos institucijų galbūt tik nukreipinėsite jų dėmesį, ypač jei yra kalbos barjeras. Geriausiai padėti savo iniciatyva paprastom, papildomo dėmesio jums nereikalaujančiom priemonėm. Jei matote pagalbos reikalingus nukentėjusiuosius ir žinote kaip padėti (pvz. esate medikas ir matote sužeistuosius) – be abejo, padėkite, bet jei ne – geriau ne ieškoti nelaimėlių, o, tarkime duoti kraujo (pačiam išsiaiškinus, kur ir kaip). Jei nežinote kaip ir kur bei nėra galimybės paprastai sužinoti – pakaks to, kad nereikalausite dėmesio sau.

Mitas: “Karo / nelaimės žaizdos – amžinos“
Tiesa: Karo/nelaimės paliktos psichologinės žaizdos gali būti amžinos, bet materialinės žaizdos užgyja, žmonės atkuria savo gyvenimus ir pragyvenimą per kelis metus. Tačiau kai kuriose šalyse net ir prabėgus 10 ar 20 metų po nelaimės būna prašinėjančių pinigų neva tos nelaimės aukoms. Tai jau tėra žaidimas jausmais, o žaidėjai paprastai yra tiesiog profesionalūs pinigų kaulytojai.

 

---

Žmogaus teisės

Kaip padėti plėsti žmogaus teises

*Nesivadovaukite kitų žmonių nuomonėmis apie žmogaus teisių pažeidimus. “Žmogaus teisės” šiais laikais, deja, labai nuvalkiota sąvoka – “žmogaus teisių pažeidimai” daug kur yra tapę sinonimu frazei “kitokia nuomonė”. Žmogaus teisių pažeidimais viena kitą kaltina dažnos valstybės valdžia ir opozicija, valstybės-kaimynės, tos pačios valstybės tautos/religijos ir t.t. Be to, kai kurie tariami žmogaus teisių pažeidimai kyla iš skurdo, nepritekliaus. Todėl negaliu pasakyti bendrai “Nekeliaukite į žmogaus teises pažeidžiančias šalis” – manau, toks patarimas būtų suprastas klaidingai ir padarytų daugiau žalos, nei naudos.

Svarbu suprasti, kad žmogaus teisės skirtingose kultūrose suprantamos skirtingai (ypač ribiniai atvejai: teisė į gyvybę aborto ar mirties bausmės atveju, teisė į privatumą, teisė nešiotis ginklą ir t.t.) – tad nereikia primesti savo požiūrio.

Kita vertus, pasaulyje yra šalių ir teritorijų, kur žmogaus teisės pažeidžiamos netgi tokios, kaip jas supranta tos teritorijos žmonės. Paprastai taip būna okupacijų atveju (taip buvo ir Lietuvoje 1940-1990 m., kai į Lietuvoje vyravusį supratimą apie žmogaus teises okupantai neatsižvelgė), kartais ir diktatūrų.

*Nekeliaukite į valstybes, kurios yra okupavusios kitų tautų teritorijas, neleidžia joms siekti nepriklausomybės ir persekioja vietos gyventojus. Ypač jei matote, kad jokie jūsų išleisti pinigai tiems persekiojamiems žmonėms nepateks.
*Jei į tokias valstybes visgi keliautumėte, pasistenkite aplankyti ir okupuotą kraštą, pabendrauti su vietiniais, pirkti iš jų prekes ir paslaugas.
*Nekeliaukite į valstybes, kur valdo ideologinė mažuma, o dauguma už savo nuomonę persekiojama – keliaudami remiate jų režimą.
*Jei į tokias valstybes visgi keliautumėte, pasistenkite pirkti prekes/paslaugas iš persekiojamajai grupei priklausančių, nepirkti prekių/paslaugų iš valstybinių įstaigų.
*Fotografuokite, domėkitės, ir dalinkitės tuo, ką atrandate. Labai svarbu, kad apie kenčiančiųjų kančias visi sužinotų, atkreipti dėmesį. Dalindamiesi informacija, kalbėkite tiksliai, konkrečiai ką matėte, o ne abstrakčiai.

Kaip nepadėsite plėsti žmogaus teisių (mitai)

Mitas: “Žmogaus teisės visur vienodos – tad pamatyti, kur jos pažeidžiamos – paprasta“
Tiesa: Žmogaus teisės skirtingai suvokiamos net skirtingose Vakarų šalyse: pvz. JAV yra teisė nešiotis ginklą, Vakarų Europoje tokios nėra. Skirtingi ir požiūriai į mirties bausmę, fizines bausmes vaikams ir kita. Plačiau – šiame straipsnyje. Kas mes esame, kad sakytume, kad, tarkime, mūsų šalyje ar žemyne žmogaus teisės tobuliausios ir galime mokyti kitus?

Mitas: “Jei darbuotojų darbo sąlygos prastos (maža alga, ilgos darbo valandos, šalta ir pan.), reiškia, pažeidžiamos jų žmogaus teisės“
Tiesa: Jei šalyje yra laisva rinka, darbo sąlygas labiausiai lemia ekonominė būklė: skurdesnėse šalyse viskas prasčiau. Kas yra “padori alga” Lietuvoje ir skurdžiose pasaulio šalyse – visiškai skirtingi dalykai. Ten mažesnės ir minimalios, ir vidutinės algos – ne procentais, bet kartais. Kai kuriose šalyse algos skaičiuojamos dešimtimis, o ne šimtais ar tūkstančiais, eurų. Norėdami pragyventi, žmonės ten turi dirbti daugiau. Tų šalių ekonomika dažniausiai tokia silpna, kad niekaip neišeitų visiems darbuotojams mokėti didesnių vidutinių algų, užtikrinti tokių sąlygų, kaip Lietuvoje. Keliaudamas į tokias šalis, leisdamas jose savo pinigus, jūs prisidedate prie situacijos gerinimo, nes atvežate į tą šalį ar vietą naujų pinigų. Jeigu pradėtumėte tokių šalių ar tokių vietų vengti, efektas būtų atvirkščias – vietiniai uždirbtų dar mažiau, sąlygos negerėtų ar gerėtų lėčiau. Kaip galite pasirūpinti, kad jūsų atvežti pinigai patektų tiems, kam labiausiai reikia, skaitykite šio straipsnio skyriuje “Skurdas”.
Išimtis: Be abejo, yra vietų, kur darbuotojai tikrai išnaudojami (ypač diktatūrose), bet to tikrai nesuprasi vien pagal tai, ar jie atrodo skurdžiai palyginus su Europa ar Lietuva. Reikia lyginti, kokia yra kitų darbuotojų situacija būtent toje šalyje, tame mieste ar bent jau panašiose savo ekonomine būkle šalyse.

Mitas: “Yra darbų, kurių niekas nenori dirbti (pvz. prostitutės, batų valytojai, liliputų cirko artistai) – jei kažkam tenka, reiškia, jie yra priversti, pažeidžiamos jų žmogaus teisės“
Tiesa: Jeigu žmogus pats savo noru pasirinko darbą, tai jis išsirinko geriausią jam prieinamą alternatyvą – jeigu specialiai nepirksite tokio žmogaus paslaugų, tai tik atimsite iš jo galimybę uždirbti; jei daug kas specialiai nepirks to žmogaus paslaugų, žmogus liks bedarbiu arba turės rinktis kitą, jam dar mažiau priimtiną, darbą (kurio iš pradžių nesirinko nes tai atrodė dar blogesnė alternatyva). Turite suprasti ir tai, kad darbas, kuris atrodo labai blogas jums, nebūtinai toks atrodo visiems: tai priklauso ir nuo kultūros. Pvz. prostitucija vienose kultūrose yra tabu, kitose – ne. Užtat, tarkime, japonų kultūroje daug didesnis tabu nei mūsuose yra darbas su mirusiaisiais. Net jeigu kultūroje tai ir būtų tabu, daliai žmonių tai vis tiek gali būti priimtina. Be to, tai priklauso ir nuo ekonomikos būklės: kokia alternatyva, gal dar blogesni, mažiau pelningi darbai.
Išimtis: Išties, tokiose srityse yra ir išnaudojamų, į šiuolaikinę vergovę patekusių žmonių, kurie patys to darbo nepasirinko – ypač tose šalyse, kur tokie darbai nelegalūs, juos valdo mafija. Tačiau pasaulyje tokių yra mažuma. Visgi, visada reikia stengtis rinktis viešus, legalius siūlymus, o jei šalyje kas nors nelegalu (pvz. prostitucija, lošimai) – geriau to ir vengti, nes, jei tai pirksite, daug didesnė tikimybė, kad remsite mafiją, šiuolaikinę vergovę ir pan.

Mitas: “Jei vaikai dirba, reiškia, yra išnaudojami ir tokių vietų reikia vengti“
Tiesa: Tai, kad vaikai nedirba, netgi Europoje yra palyginti nauja – nėra jokių objektyvių priežasčių, kodėl vakai nuo tam tikro amžiaus negalėtų dirbti tam tikrų jų jėgoms tinkamų darbų. Neturtingesnėse šalyse reikalinga, kad dirbtų visa šeima, idant galėtų pragyventi. Be to, ta mintis, kad vaikas turėtų nuo 7 iki 18 metų eiti į mokyklą, o paskui iki kokių 22 metų į universitetą, irgi visiškai netinka toms šalims. Nuo 7 iki 22 metų amžiaus trunkantys mokslai reikalingi ten, kur yra didelė intelektualių darbų paklausa, tuo tarpu daugelyje trečiojo pasaulio šalių tų žinių daugeliui nė nebūtų kur panaudoti. Be to, tokiose šalyse skurdas riboja galimybes gauti kokybišką mokslą; mokslas mokamas, daugeliui šeimų neprieinamas ir dar nekokybiškas. Todėl ten įprasta, kad, kaip ir seniau Europoje, vaikai išmoksta amato dirbdami kartu su tėvais, augdami jie įgyja vis geresnių kompetencijų ir atsakomybės. Tai jiems jų šalyse praverčia labiau, nei praverstų aukštoji matematika. Jei vengtumėte vietų, kur dirba vaikai, nuo to ir šiaip jau sunkiai gyvenančioms šeimoms pasidarytų dar sunkiau. Žiūrėkite į vaiką kaip į bet kurį kitą darbuotoją – jei reikia, pirkite iš jo prekes ir paslaugas: lai jis pasidžiaugs užsidirbęs pinigų, labiau pasitikės savimi, pabendraus angliškai, kas jam pravers gyvenime (į mokyklą juk, tikėtina, neina). Beje, verta pažymėti, kad ir Vakarų pasaulyje yra dirbančių vaikų – pavyzdžiui, vaikai vaidina reklamose.

 

---

Kultūra

Daugelis pasaulio kultūrų ir jų tradicijų yra pavojuje – ypač skurdesnėse šalyse, kur dažnas niekina savo vietinę kultūrą, laiko ją atsilikusia ir “elitas” be atodairos seka užsienio madomis. Štai kaip galite padėti išsaugoti vietos kultūras.

Čia svarbūs du dalykai: kad vietiniai suprastų, kad jų tradicijas net užsieniečiai laiko įdomiomis, ir, dar svarbiau, kad iš tų tradicijų išlaikymo gautų pajamas. Jei bus ekonominė nauda, tradicijos niekad neišnyks.

Štai kaip galite padėti:

*Eikite žiūrėti vietinės kultūros. Liaudies menų parodos ir muziejai, tautiniai šokiai, religinės tradicijos, tradicinės šventės ir kita.
*Pirkite suvenyrus, paremtus vietos tradicijomis, o ne kokį visur vienodą magnetuką su miesto pavadinimu.
*Ieškodami vietinės kultūros, rinkitės autentiškas jos formas. Geriau raskite ne turistams pritaikytą vietos tradicijų įkvėptą spektaklį, o autentišką šventę, kur eina ir vietiniai. Aišku, jei tai neįmanoma – tai ir turistams pritaikyta forma geriau, nei nieko.
*Perpraskite tradicijas ir elkitės pagarbiai, arba stebėkite tas tradicijas per atstumą. Jei kažkur privaloma nusiauti – nusiaukite ir pan. Jeigu gerai nežinote, kaip elgtis, nežinote to elgesio prasmės – galite stebėti vietinius, bet pats geriau nemėginkite dalyvauti.
*Pramokite vietinės kalbos užuot bendravę angliškai ar rusiškai ir tikėjęsi, kad vietiniai privalo mokėti tą kalbą. Išmokti keliasdešimt ar 100 turistui reikalingiausių žodžių (skaitmenys, kryptys, “kiek kainuoja?”, “kur yra?” ir kt.) – nesunku, vietiniams tai labai patiks, o ir jums pačiam savaip atskleis kultūrą.
*Sakykite vietiniams, kokia jų kultūra ir tradicijos gražios. Ypač jei vietinis pats jas suniekintų, pavadintų atsilikusiomis. Gal tai nėra gerai ir nėra teisinga, bet tiesa tokia: turisto, baltaodžio, vakariečio parama vietinėms tradicijoms daugybėje tokių vietų sukelia gerokai didesnį efektą, nei vietinio žmogaus parama joms. Vietiniai žino, kad saviškiai, skurdieji, vyresnieji tuo domisi – bet galvoja, kad turtingesni, labiau išsilavinę žmonės, taigi ir užsieniečiai, į tai žiūri iš aukšto, jiems neįdomu, atrodo prasta. Kyla mintis: “Jei kas praturtėja, išsilavina, turi tuo nebesidomėti / taip nebesielgti”. Beveik visos šalys neišvengiamai turtės ir augs žmonių išsilavinimas, o senosios kartos išmirs – todėl labai svarbu, kad tai netaptų mirties nuosprendžiu tų šalių tradicijoms.
*Jei kažkokios tradicijos nepatinka, venkite aštrios kritikos – verta patylėjus išklausyti iki galo vietinio požiūrį; jei visgi kritikuotumėte, sakyti “mano nuomone”, derinti kritiką su pagyromis jums patinkančioms tradicijoms.

Kaip nepadėsite gelbėti vietos kultūros (mitai)

Mitas: “Mokydami vietinius gyventi kaip Europoje/Vakaruose, jiems padėsite eiti progreso keliu”
Tiesa: Reikia atskirti tris dalykus: technologijas, ekonomiką ir kultūrą. Technologijos ir ekonomika gali būti objektyviai tobulesnės ir tikrai galite dalintis savo patirtimi (pvz. pamokyti vietinį naudotis internetu). Tačiau jokia kultūra negali būti objektyviai geresnė: jei, tarkime, kažkur savaitgalis penktadienį, o ne sekmadienį, kažkur rengiamasi atviriau, o kažkur – mažiau atvirai, tai nėra niekuo blogiau. Svetimos kultūros primetimas tik naikins vietos kultūrą ir nepadės išspręsti jokių realių problemų, kurias turi vietiniai. Jei problemą matote jūs, o daugeliui vietinių tai neatrodo problema (ir jie nenori jokių pasekmių, kurios kiltų “problemą” “išsprendus”) – tai tokios problemos nėra ir jos nereikia mėginti spręsti – yra tik skirtingos kultūros. Jei vis tiek norisi primetinėti savo kultūrą, pagalvokite kas jei būtų atvirkščiai – jei tos šalies gyventojai, atvykę į Lietuvą, mėgintų jums piršti savo gyvenimo būdą kaip teisingesnį.

 

---

Ekologija ir gyvūnų teisės

1.Nešiukšlinkite, nors vietiniai ir šiukšlintų.
2.Išmokite atpažinti, kur tausojama gamta, ypač gamtinėse vietose bei pramogose su gyvūnais. Pvz. stebėkite gyvūnų kūno kalbą, pažiūrėkite, ar anapus restorano miške nėra primesta šiukšlių ir t.t.
3.Lankykite vietas, kur ekologija ir gyvūnų teisės gerbiamos, ir nelankykite ten, kur ne. Jei gerbti gamtą pasidarys pelninga – nes daugiau turistų į tai kreips dėmesį – tai ir daugiau verslininkų taip darys.
4.Jei jau atėjote į vietą, kur negerbiama ekologija ir gyvūnų teisės bent jau išleiskite ten kuo mažiau pinigų. Jei dar nenusipirkote bilieto – ir nepirkite. Jei jau nusipirkote – bent jau nepirkite toje vietoje suvenyrų, nepietaukite ir pan.
5.Parašykite internete komentarus apie vietą, kurioje negerbiama gamta ar gyvūnų teisės. Nerašykite abstrakčiai: “Kokia neekologiška vieta!” ar “Su gyvūnais ten elgiamasi žiauriai”, bet labai konkrečiai: ką pats ar pati matėte. Kiti žmonės, kuriems tai irgi svarbu, galės apsispręsti ten neiti ir nepagalvos, kad jūsų komentaras – tiesiog konkurentų ar šiaip piktų žmonių parašytas.

Taip nepadėsite gamtai (mitai)

Mitas: “Didžiausia žala ekologijai – lėktuvų skrydžiai, tad keliaudamas labai žaloji gamtą“
Tiesa: kiekvienas žmogus daug labiau kasmet užteršia gamtą važinėdamas automobiliu, pirkdamas fabrikuose pagamintus daiktus, kasdien naudodamas elektrą iš taršių elektrinių, nei skraidydamas lėktuvu (nes daugelis skraido sąlyginai retai, o pvz. automobiliu, elektra naudojasi nuolat). Lėktuvai tapo patogiu taikiniu ekologijos aktyvistams, nes jais skraido labiau turtingesni žmonės – bet net ir išvis nustojus žmonėms skraidyti, užterštumas žymiai nesumažėtų.

Mitas: “Elektromobiliai ir elektriniai prietaisai nekenkia gamtai taip, kaip benzininiai“
Tiesa: tai priklauso nuo to, kokioje šalyje esate. Tose šalyse, kur elektra gaminama šiluminėse elektrinėse (kaip Lietuvoje) geriau važinėti benzininiais automobiliais. Tačiau tose šalyse, kur didžiuma energijos išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių – taip, elektromobiliai mažiau kenksmingi aplinkai.

Mitas: “Egzotiškų gyvūnų jaukinimas – gyvūnų teisių pažeidimas“
Tiesa: kas mums egzotiškas gyvūnas, kokioje nors Azijos šalyje gali būti tradicinis ūkio gyvulys ar naminis gyvūnas. Jeigu nematote problemos joti arkliu – neturėtumėte matyti problemos ir joti drambliu, kurie Tailande tūkstantmečius naudojami kaip arkliai.

Mitas: “Mielų gyvūnų valgymas – didesnis gyvūnų teisių pažeidimas, nei nemielų“
Tiesa: Be abejo, neprivalote valgyti, ko nenorite, bet tai, kas mūsuose – naminiai gyvūnėliai, kituose kraštuose gali būti mėsiniai gyvuliai: pvz. Peru – jūros kiaulytės, Korėjoje – šunys ir pan. Objektyviai nėra jokio skirtumo tarp kiaulės ir šuns skerdimo ir valgymo – abu gyvūnai protingi, gali būti auginami kaip naminiai, mieli. Skirtumas – tik kultūroje. Kas be ko, jei esate vegetaras, ir jums bet koks gyvūno valgymas – gyvūnų teisių pažeidimas, tada jūsų moralinė teisė tam priešintis, bet jei nesate vegetaras – neturėtumėte matyti skirtumo.

 

---

Pabaigai

Nereikia turėti iliuzijų – jūsų asmeninis indėlis visais atvejais bus gana menkas – jūs tik vienas, o problemų pasaulyje – milijonai.

Tačiau jei tokiomis etiškų kelionių idėjomis seks daug žmonių (o daug kas ir seka ar stengiasi/nori sekti, tik ne visi žino kaip) – teigiamas turizmo efektas pasauliui bus didžiulis, o neigiamas – gerokai sumažės.

Komentarai