Lankau pasaulį

Toradžų tautos (Indonezijoje) vardo gal negirdėjote, bet bent kartą gyvenime „kraupote“ nuo netyčia internete rastų jų ritualų nuotraukų. Pavyzdžiui, mirusius giminaičius metus ir ilgiau jie laiko namuose. Per 5-7 dienas trunkančias laidotuves masiškai aukoja gyvulius. Kas trejus metus visus protėvių kūnus ištraukia iš kapų, perrengia, nešioja po gimtinę.

Gaila, kad šios „siaubingos istorijos“ užgožia ne mažiau įdomias kitas toradžų kultūros puses: unikalią tradicinę architektūrą, daugybės rūšių antkapius, tau tau skulptūras.

Toradžų kultūros ypatingumas tiesiog užgniaužia kvapą ir verčia atvėpti žandikaulį. Mažai pasaulyje netgi neprikalsuomų šalių, kurios šitaip išsiskirtų. Ir keliauti toradžų krašte – daug paprasčiau, nei iš pradžių maniau. Toradžai myli turistus, svečiai iš toli jų šeimoms – didžiulė garbė. Ir ne, toradžai nėra „džiunglių gentis“, tai šiuolaikiška tauta. Labai reta šiuolaikiška tauta, kuri, nors turi automobilius, internetą, išmaniuosius telefonus, hipsteriškus „barber shop‘us“, sugebėjo išlaikyti tradicijas, iš kartos į kartą perduodamas nuo neatmenamų laikų – atsilaikiusi prieš visus kolonistus ir misionierius, kuriems jie tebuvo „pasaulio užkampių atsilikėliai“. Toradžų gyvenimo centre, kaip ir per amžius – mirtis.

Iš visų mano kelionių būtent toradžų krašte man dažniausiai pasąmonėje kirbėjo jausmas „negi čia rimtai?“.

Šis straipsnis apie Toradžus ir Sulavesį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Unikalūs toradžų miestai ir penkių rūšių kapinės

Nuo pat pirmos valandos toradžų krašte supranti atsidūręs kitame pasaulyje. Kaltos tos „pasakų namelių“ tongkonanų stogų eilės, kylančios virš kiekvieno kaimo ir miestelio. Vienoje kiemo pusėje – didieji šeimos namai, kitoje – ryžių kluonai. To paties tik toradžams būdingo stiliaus.

Prieš atvykdamas maniau, kad tokie namai bus tik tie keli iš atvirukų (turizmo pramonė visur sutirština spalvas, ar ne?). Bet tokių namų iki šiol statomi tūkstančiai, prieš tai pašlaksčius žemę vištos, buivolo ir kiaulės kraujo mišiniu. Mačiau ir tokiu pat stiliumi sukurtus viešbučius, savivaldybes, poliklinikas, net bažnyčią… Daugelis kitų Indonezijos miestų seniai praradę veidą, suvienodėję – o toradžų miesteliams išskirtinumo pavydėti gali ir Europos valstybės.

Viskas toradžų pasaulyje turi prasmę. Ypatingi raštai namų fasaduose atspindi savininkų luomą: kiekvienas kaimas turi prievaizdą, besirūpinantį, kad niekas nesistatytų puošnesnio nei pridera namo. O šeimos namų fasadus puošiantys ragai – paaukotų buivolų liekanos. Laidotuvių, švęstų to namo kieme, metu. Kuo senesnis ir turtingesnis namas – tuo daugiau ragų – nes tuo daugiau laidotuvių, tuo daugiau buivolų kiekvieneriose jų paaukota. Ne kiekvienas toradžas išvardys savo giminačius, bet visi žino, iš kokių namų yra kilę jų protėviai. Juk tų namų papėdėje užkastos giminės placentos. Ir, svarbiausia, netoli jų plyti giminės kapai.

Kaip supratote, toradžų kapai stulbina dar labiau, nei namai. Namai – daugmaž vienodi, o kapai – be galo įvairūs. Vieni atgula kalnų šlaituose pakabintuose karstuose, kuriuos tegalima pasiekti kabančiomis bambukinėmis kopėčiomis (buivolo formos karstas – vyro, kiaulės – moters). Kitiems 3 mėnesius kietose uolienose sunkiai kalamos angos medinėmis durimis (kiekvienoje telpa 3-8 lavonai). Tretiems – puošnūs kapai-pastatai, primenantys tradicinius toradžų namus. Ketvirti mirę padedami į natūralias olas. O „Vaikų, kuriems dar neišaugę dantys“ kapeliai – medžiuose išpjautos skylės, „kad vaiko kūnelis įaugtų į medį“. Tik vargšai ir atsivertusieji į islamą kasami į žemę – nors pirmieji dar gali viltis, kad kada nors koks palikuonis praturtės ir pastatys virš jo kapo simbolinį namą.

Priešais kapinynus – svarbiausių giminės asmenų statulos, vadinamos tau tau. Medinės ar akmeninės, labai tikroviškos, gaminamos 3 mėnesius ir kainuojančios 1000 eurų. Tik tas mirusysis, kurio laidotuvėse paaukoti bent 24 buivolai, turi teisę į tau tau papuoštą kapą.

Iš daugybės karstų, kapų kyšo kaulai ir kaukolės. Jų niekas neslepia. Priešingai: kai lavonas supūva, giminaičiai specialiai padeda kaukolę, kad matytųsi, už tokią teisę dar rituališkai paaukoję kiaulę. Pirmą kartą toks vaizdas švelniai šokiravo, bet po kelių dienų toradžų krašte kaukolės, kaulai, baugios tau tau skulptūros tapo tokia įprasta aplinkos dalimi, kaip ir namai, medžiai, kalnai. Lietuvoje kur gūdžiame miške išvydęs kaukolę krūpteltum, ją radę vaikai gal gąsdintų vienas kitą: o pas toradžus štai guli šimtmečius atvirai kaulai ir niekas jų neima. „Prašome neimti kaulų ir kaukolių – parsinešus namo, gali vaidentis“ – skelbiama stende turistams.

Kodėl toradžų kraštui reikalingas gidas

Pamatyti toradžų kraštą galima ir vienam, nepriklausomai. Tačiau kai toradžų pasaulio suvokimas šitaip skiriasi nuo mūsiškio, čia kaip niekur gerai bent porą dienų turėti vietinį gidą: kad papasakotų, atsakytų į klausimus (atsakymai bus netikėti!). Internetas nėra Indonezijos stiprioji pusė ir jame rasi tikrai ne viską. Net angliškoje Vikipedijoje straipsnių apie daug svarbiausių toradžų tradicijų dar niekas neparašė.

Štai laukiame bemo (maršrutinio mikroautobuso) ir pralekia kokių 20 ar 40 automobilių ir motociklų kortežas: vienas su sirenomis, kiti pypia, džiūgauja. Pas mus taip būtų po krepšinio pergalės arba atvykus kokiam užsienio prezidentui. Gidas paaiškina: „Ligoninėje mirė žmogus ir jo kūną gabena namo“. Namie paaukos šunį ir prileis lavoną formalino. Tada laikys kokius metus pietiniame kambaryje su kibiru formalinui nutekėti po apačia, simboliškai maitins, vadins „miegančiuoju“ ar „sergančiuoju“ iki surinks pinigų laidotuvėms.

Pralekia motociklas, skersai kurio galo – prie bambukinio „padėklo“ pririšta gyva kiaulė, tada sunkvežimiai su buivolais. „Aukojimui per laidotuves“ – paaiškina gidas. Vienas po kito važiuoja atviri sunkvežimiai su kėbulais, grūste pergrūstais žmonių. „Veža svečius iš laidotuvių“ – vėl sako gidas ir pasiskundžia, kad taip važiuoti labai pavojinga ir jo sūnėnas neseniai šitaip užsimušė.

Laidotuvės, laidotuvės, kapai, laidotuvės… Laidotuvės yra svarbiausias toradžų kultūros momentas ir jokia kelionė į toradžų kraštą nepilna nė vienerių laidotuvių neaplankius. Tai irgi daug paprasčiau su gidu: jis žino, kur turtingiausių toradžų (t.y. įspūdingiausios) laidotuvės, kaip ten patekti.

Toradžai, atrodo, yra apsigimę priimti turistus. Dar Makasaro oro uoste (artimiausias oro uostas nuo toradžų krašto) prie lagaminų atsiėmimo konvejerio mums gera anglų kalba pateikė pasiūlymą, kurio negalėjome atsisakyti: nuvežimas iki Makasaro stoties (dar svarstėme, kaip ten vakare reiks nuvažiuoti) ir paskui patogiu miegamuoju autobusu, dvi dienos su gidu, dvi dienos laisvai ir t.t.

Panašias „dienas su gidu“ galima nusipirkti ir jau Rantepao miestelyje (50 000 gyv.), kuris yra neoficiali toradžų kultūros sostinė ir yra maždaug regiono centre. Saviške programa nesigailėjau nė karto: gera anglų kalba, puikios gidų žinios apie toradžų kultūrą (juk jie patys toradžai!), jokių bandymų įpiršti papildomas paslaugas ar suvenyrus, vežioti po parduotuves. Pasirodė, kad toradžų „paslaugų turistams kultūra“ gal net aukštesnė nei, tarkime, Balio ir panašesnė į Vakarų pasaulio.

Toradžų laidotuvės žavi turistus, o turistai – toradžus

Pasaulyje yra šimtai ar tūkstančiai unikalių tautų ir kultūrų. Tačiau beveik visos jos yra dviejų rūšių. Vienos jų – tarkime, visokios Afrikos „gentys“ – yra „ketvirtasis pasaulis“, visiški civilizacijos užkampiai, kur keliauti užtrunka ilgai, pavojinga, nėra jokių patogumų, o su vietiniais susišnekėti vis tiek neįmanoma. Kitos (kaip amišai ar žydų ortodoksai) pačios savanoriškai užsidarė nuo pasaulio: to pasaulio – taigi, ir visų turistų – joms nereikia. Jeruzalės žydų ortodoksai tikrai nesiūlys ekskursijų po savo rajoną ir nepristatinės tradicijų „atvykėliams“ – o jei koks turistas užsuka per šventą dieną (šabą), vietiniai pasakoja, ir akmenimis jį apmėto.

Toradžai čia – visiška išimtis. Jie myli turistus, jie nori ir moka jiems pristatyti savo kultūrą. Šeimos nario laidotuves aplankęs atvykėlis iš toli jiems – garbė. Taip, užsienio turistų toradžų kraštą aplanko 70 000 per metus, bet laidotuvėse (bent jau skurdesnėse) mes vietinius, būdavo, domindavome ne mažiau, nei jie mus. „Nors turistų daug, į konkretų kaimą užsuka retai, todėl visiems įdomu“ – pasakojo gidas. Nes kiekvienas eilinis kaimas lankytina vieta virsta tik per laidotuves. Užtat kokia!

Štai važiavome siaurais toradžų krašto keliais ir kelią pastojo didžiuliai vartai, ant kurių – kvietimas į rambu solo (mirties šventę). Jau kokį trečią mėnesį vyksta pasiruošimas. Kiekvienerioms laidotuvėms šeima pastato ištisą „miestelį“. Po ryžių kluonais juk tilps tik garbingiausi svečiai – kitų lauks laikini paviljonai (kruopščiai statomi, puošiami – nors po laidotuvių viskas bus sugriauta). Turtingiausiose laidotuvėse – dar ir bokštas, ant kurio gulės karstas su kūnu.

Kieme būrys vyrų statė sunkų akmenį – megalitą (tik svarbiausi mirusieji turi teisę į tokius). Pakvietė ir mane jiems padėti. Toradžų krašte tu trauki visų žvilgsnius – bet kartu esi „saviškis“. Išskyrus kelis vaikus, niekas čia neprašė pinigų: įprasta, kad turistai, kaip ir vietiniai „eiliniai svečiai“, į laidotuves tiesiog atneša cigarečių. Šeimininkai jas padalina kitiems svečiams, pagirdo arbata. Svarbesni giminės atveža kiaulę, sūnūs – po buivolą. „Sūnūs negalės paveldėti turto, jei nesurengs tinkamų laidotuvių“ – sakė gidas.

Per laidotuves kaimas „atgyja“, virsta tokiu didmiesčiu. Į turtingiausias suguža šimtai žmonių, aplinkinės gatvės užgrūdamos automobiliais ir motociklais it arenos prieigos per krepšinio mačą Lietuvoje. Prekijai net pasistato laikinas parduotuves, alaus kioskus. Samdytos trupės rateliu aplink karstą šoka, dainuoja. Lankyti mirusiojo šeimynykščių eina specialiais rūbais vilkinčių kaimo moterų, vyrų paradai. Įspūdingiausiose iš mano lankytų laidotuvių buvo laidojama moteris, taigi, moterys nešė simbolinius „plaukus“ – dešimčių metrų ilgio audeklą. Vyrą simbolizuotų pinigų kapšas. Simbolizmas ten visur, visur: pavyzdžiui, moters karstas kai kuriuose kaimuose kiaulės formos (nes ji prižiūrėjo kiaules), vyro – buivolo formos.

Viskas trunka penkias dienas, savaitę, būna, net mėnesį: kuo turtingesnis, aukštesnio luomo mirusysis, tuo daugiau. Įvairios laidotubių dienos turi įvairias prasmes, o turistams dažniausiai pristatoma procesijos diena, kuomet, po dainų ir šokių, palankinas su karstu nešiojamas, džiaugsmingai mėtomas, kol galiausiai karstas įkeliamas į bokštą. Laidotuvių planuotojas taria kalbą – specialiu aukšto luomo toradžų kalbos dialektu. „Daugelis nesupranta, ką jis čia šneka“ – sakė gidas. Bet visi įdėmiai klauso, laidotuvių fotografas fotografuoja, laidotuvių operatorius filmuoja. Laidotuves organizuoja dešimtys ar šimtai žmonių, susiskirstę į komitetus, ir „laidotuvių įamžinimo komitetas“ būna vienas svarbesnių.

Toradžai yra tikri viešųjų ryšių ekspertai. Tą uolumą, kuriuo jie aukštindavo savo šeimų luomą ir turtus, jie nesunkiai pritaikė pristatydami savo kultūrą užsieniečiams.

Turizmas toradžų krašte nenaikina tradicijų – priešingai, padeda jas saugoti. „Jei jau žmonės keliauja 10000 kilometrų, kad pamatytų mūsų kaimus, mūsų šventes – reiškia, mes viską darome teisingai“ – mąsto toradžai. Ech, kiek pasaulyje tradicijų nunyko tik todėl, kad vietiniai manė, jog „išsilavinę, jauni, turtingi, taip nesielgia“!

Toradžams pasisekė, kad Indoneziją ir jų kraštą buvo kolonizavę ne kokie uolūs vietinių kultūrų naikintojai ispanai ar portugalai, o olandai – jiems svarbiausia buvo verslas, o ne religija. Jie uždraudė tik kai kurias „žiauriausias“ toradžų ceremonijas (pvz. dar XX a. vykdavusią „galvų medžioklę“, kuomet, laidotuvių proga, kaimo vyrai eidavo į kaimyninį kaimą kam nors nupjauti galvos ir, „šerdami“ galvą bananais, ją parnešdavo žmonoms, idant šios nuskustų odą ir raumenis, palikdamos tik kaukolę). Šiandien daugelis toradžų krikščionys – tačiau krikščionybė į šį kraštą atėjo tik tarpukariu, ne su kokiais karingais žiauriais kryžiuočiais ar konkistadorais, o su išsilavinusiais XX a. misionieriais. Ir jie toradžiškų laidotuvių, kapinių nedraudė: tik kunigas kažkurią ten laidotuvių dieną lyg tai užsuka, bet jo nė nepastebėjau.

Didžiausias iššūkis toradžams – ne kaip tradicijas išsaugoti, o kaip jas pristatyti. Pasak japonų antropologės, gyvenusios tarp toradžų ~1980 m., kai toradžus atrado turistai, didžiausia jų baimė – kad užsieniečiai laikys jų tautą visiškais atsilikėliais, pasaulio užkampių gentimi. Todėl jie skyrė didžiulį dėmesį „teisingam“ prisistatymui. Kur artimiausios laidotuvės dabar gali pasakyti net Rantepao turizmo informacijos centre.

Tiesa, sutarti toradžams pavyko ne visais klausimais. Sunkiausia buvo su mitais. Norėta „atrasti“ „teisingas“, „oficialias“ jų versijas, nes bijota, kad jei viename kaime kažkokio dalyko prasmę pasakos vienaip, kitame – kitaip, tai turistas manys, kad toradžai išsigalvoja, meluoja, gidai – nekompetentingi. Tiesa paprastesnė: skirtinguose toradžų kaimuose tradicijos, mitai – skiriasi, ir mėginimas rasti teisingus patyrė fiasko, nes visi norėjo, kad teisingi būtų jų mitai. Apskritai toradžai iki XX a. nelaikė savęs viena tauta; nėra net vienos toradžų kalbos – skirtingi kaimai kalba aštuoniomis skirtingomis kalbomis. Kaip tautą toraždus apibrėžė kolonistai olandai, kuriems visų kaimų tradicijos pasirodė panašios. Bet šiandien jie jau patys didžiuojasi išgarsėjusiu toradžų vardu: jų mažiau nei milijonas, o juos žino visa 250 mln. gyv. Indonezija, visas pasaulis!

Antroji dilema toradžams – ar tikrai turistams rodyti visas tradicijas? Gal kai kurias tradicijas išvydę užsieniečiai tik niekins toradžus, užuot gerbę?

Pavyzdžiui, lavono laikymas namie metus ir ilgiau. Mums gidas apie jį pasakojo, net pasiūlė nusipirkti cigarečių idant duotume dovanų mirusiojo, kurį lankysime, šeimai (pirmąkart gyvenime jų sau pirkau!), bet taip ten ir nenuvedė. Galbūt jam nelabai patinka, jog toradžai užsienyje iliustruojami lavonų vaizdais, tarsi tai būtų jų kultūros ašis. Mirtis – ašis, bet patys lavonai – tik to apraiška. Taigi, toradžų krašte taip ir nepamatėme nė vieno atidengto lavono (nekalbu apie iš kapų boluojančius kaulus ar mumijas muziejuje). Bet eidamas pro visus senuosius namus supranti, kad daugelio jų lovose guli „miegantysis“.

Gyvūnų aukojimai – kai jau galvojai, kad matei viską…

Nesutarimai, kaip reikėtų pristatyti toradžų kultūrą, akivaizdžiausi kai kalba pasuka apie gyvūnų aukojimus laidotuvėse. Kai kurie stengiasi aukojimą švelniai slėpti nuo „jo vis tiek nesuprasiančių vakariečių“: mus užkalbinęs toradžas tarpininkas oro uoste sakė „ten įdomu nebent televizijoms, o ne turistams“. Tuo tarpu jo surastas vietinis gidas, mus pasitikęs 5 valandą ryto toradžų krašte, išsyk paklausė, ar norėsime dalyvauti gyvūnų aukojime.

Nelabai viliojantis vaizdas – bet svarbi tradicija… Kai sutikome, gidas sakė mumis besididžiuojantis: jo nuomone, tai svarbiausia laidotuvių dalis ir gaila, kad vos keli turistai tą pamato. Juk tik tada, kai paaukojamas buivolas, laidojamas žmogus tikrai miršta: būtent mirštančių buivolų vėlės “miegančiųjų“ sielas palydi į amžinybę.

Kaip privatus automobilis atrodantis maršrutinis taksi pavežė mus iki atkampesnio kelio, tada neilgas žygis pėsčiomis ten, kur viduryje kaimo, greta tradicinio šeimos namo ir ryžių kluonų, pastatytas nedidelis „laidotuvių miestelis“ su pavėsinėmis, parduotuvėle. Dabar jau galiu įvertinti – vidutiniškai turtingo žmogaus laidotuvės.

Aikštėje pririšti keli buivolai. Vaikai su jais žaidžia, glosto, maitina – bet jų snukiai kažkokie liūdni, it nujaustų artėjantį galą (arba tiesiog man taip atrodo, nes aš jų ateitį žinau). Augaloti vyrai vis veda naujų buivolų, kai kurie tarsi mėgina priešintis. Juos pririša prie medžių, kuolų. Per garsiakalbius laidotuvių vedėjo balsas dėsto programą, viską fiksuoja laidotuvių fotografas ir laidotuvių operatorius su profesionalia kamera.

Mes sėdame vienoje iš pavėsinių: jos sunumeruotos, toradžai žino savo vietą. Laukimas, renkasi vis daugiau žmonių, vaikų. Kol vienas savanorių išsitraukę mačetę ir vienu smūgiu perrėžia buvolui miego arteriją. Tas paplūsta kraujais, kurį laiką dar blaškosi, kol sukniumba. Toks mirties „spektaklis“ pakartotas šešis kartus, kol kiemas virsta kritusių buivolų lauku. Tik štai vienas koks, jau atrodo padvėsęs, dar sujuda, dar pakyla, žengia kelis šlubus žingsnius ir vėl sukniumba – visiems laikams.

„Per svarbiausių žmonių laidotuves aukojami 24 buivolai. Šitose laidotuvėse mažiau, bet žmogus irgi svarbus, nes vienas paaukotų buivolų – albinosas“ – pasakojo gidas – „Todėl toradžai gimdo tiek daug vaikų. Vienuolika vaikų – reiškia bent vienuolika buivolų laidotuvėse, juk vaikai po vieną nupirks. Tiesa, dabar aukojamų buivolų mažėja: aš geriau rinkčiausi išmokslinti vaikus, nei papildomus buivolus. Daug šeimų tiek ištaško laidotuvėms, kad visai nuskursta“.

Visą laiką, kol skerdžiami buivolai, tame pat kieme kiti žmonės išdarinėjo, paskui virė kiaulę. Buivolai skerdžiami konkrečią laidotuvių dieną, kiaulės paaukoti atnešamos bet kada.

„Spektaklis“ nesibaigė: buivolai čia pat išdarinėti, o jų mėsos išdalintos kaimiečiams. „Kas ką gaus, priklauso nuo statuso“ – sakė gidas – „5% toradžų yra vergai, jiems – prastesni pjausniai ir jie laidojami be ceremonijų. 5% – aukšto luomo, 30% – antrojo, 60% – trečiojo luomo ir visi turi skirtingas teises, nors krikščionybės laikais ir nemėgstama apie tai kalbėti“. Ar galima įsivaizduoti šiuolaikinę, tebeklestinčią kultūrą, tolimesnę visoms Vakarų pasaulio vertybėms! Minėta japonų antropologė prisiminė, kad toradžai jos prašė vietoje “vergai” pasakojant apie jų tradicijas sakyti “pagalbininkai”.

Toradžų pasaulyje mirtis ir gyvenimas – persipynę kaip niekur. Mirtis čia – beveik gyvenimo prasmė: ir žmogui, ir buivolui. Suprantu tai. Bet vis viena sunkiai gebėjau įsijausti į tuos vaikus, kurie čia pat buivolus glostė, čia pat juokdamiesi stebėjo jų mirtis, kuo arčiau prisispraudę prie pavėsinių tvorelių. Man vis tiek buvo liūdna matyti skerdžiamų buivolų akis, vieną kurių ką tik pats buvau pašėręs. Kita vertus, aš nesu vegetaras, ne tiek paskerstų gyvūnų per gyvenimą suvalgiau – tad kaip gi galėčiau komentuoti?

Iš didžiulio buivolo teliko kanopos, kaukolė su ragais, ir apvirškintos žolės kalnas, išdribęs iš prapjauto milžiniško skrandžio.

Toradžų krašto lankytinos vietos ir pasivaikščiojimai

Toradžų kraštas yra kalnuotas, labai gražus, nusėtas gražiais kaimais ir kapais. Viso to yra visur – pakanka tiesiog pasivaikščioti siaurais, labiau motociklams nei automobiliams skirtais keliais, ir išvysi dešimtis tradicinių namų, kapų, o gal ir statomą laidouvių miestelį, švenčiamas laidotuves arba gaidžių peštynes – aišku, su aistringomis lažybomis dėl rezultatų. Šiaip jos nelegalios, bet toradžų laidotuvėms padaryta išimtis: juk tradicija.

Kaip greitai žmogus prie visko pripranti, net savaip baisu! Po buivolų aukojimo, gaidžių peštynės nė nebesukrėtė: taip viskas greitai, beveik be kraujo. Dar toradžų krašte vyksta jaučių, svirplių kovos.

Populiariausia taip pavaikščioti regiono šiaurėje, mat ten yra aukščiausi taškai ir dar atsiveria nuostabūs vaizdai į slėnius, į ryžių laukus, kuriuose ramiai ganosi buivolai, antys, o aplinkinius augalus nutūpę ryškūs drugeliai.

Ėjome nuo Tinimbajo panoramos iki Tikalos, apie 10 km. Įdomiausi taškai – Panos kaimas, pilnas tradicinių namų ir (nėra rodyklės) kapų uolose, vaikų kapų, Embatau-Ranterijos apylinkių vaizdas į ryžių laukus ir Tinimbajo bei Batutumongos į slėnį. Už lankymąsi ten mokėti nereikia, kavinės su nuostabiais vaizdais dar yra labai pigios, o vietinių „Labas, pone!“ skambėjo ausyse.

Regiono pietuose gausu labiau turistinių vietų, į kurias kaimai pardavinėja bilietus (tiesa, nebrangius: čia ne Afrika, turisto „išgręžti“ nemėginama), šalimais prekiauja suvenyrais (net ištisą tau tau gali nusipirkti).

Prie Rantepao – Kete’kesu, bene gražiausias tradicinis kaimas (tiesa, jau nebegyvenamas ir virtęs savotišku muziejumi, į kurio namus šeimos sugrįžta tik atšvęsti laidotuves). Šalimais – didingi kapai, kabantys karstai.

Toliau į pietus – Lemo laidojimo uolos, su iškaltomis kapų angomis ir tau tau eilėmis. Mums lankant darbininkai kaip tik įrenginėjo naują kapą.

Tada – Tampangailo ir Londos laidojimo olos, pilnos kaulų, skeletų. Pastarojoje yra ir kabančių karstų.

Dar – Kambiros laidojimo medžiai vaikams.

Viską galima pamatyti išsinuomavus dienai automobilį (gal – su vairuotoju) ar motociklą. Deja, su viešuoju transportu regione gana sunku ir paprastai nesulaukus tekdavo važiuoti taksi ar eiti pėsčiomis.

Rantepao miestelis yra toradžų krašto širdis, ten daugelis viešbučių, restoranų. Bet tai kartu ir kaimas, kur nesugebančius miegoti labai kietai erzins amžinas gaidžių koncertas. Vienintelė tikra lankytina vieta jame – miesto “buivolų” turgus (vienais duomenimis smarkiausiai šurmuliuojantis antradieniais ir šeštadieniais, kitais – kas šešias dienas: reikia teirautis vietoje ir būti pasiruošusiam išgirsti skirtingus atsakymus). Kiaulienos skyrius ten – paršelių gardai, „jautienos“ – už nosių parišti buivolai, „vištienos“ – už kojų prikabinti koviniai gaidžiai, kuriuos šeimininkai čia pat paleidžia, supjudo. Be peilių – tik tam, kad pademonstruotų potencialiems pirkėjams jų kovinę dvasią. Viskas – laidotuvėms, bet koks penktadalis lankytojų – turistai, paprastai vedami gidų. Į juos pardavėjai, pirkėjai nebekreipia dėmesio, aplink vyksta sandoriai, ruošiamos dar vienos nepranokstamos laidotuvės.

Ar norėčiau sugrįžti į lavonų rengimo šventę?

Iš visų mažų miestelių ir kaimų, kuriuos lankiau pasaulyje, būtent toradžų krašte praleistos keturios dienos buvo įspūdingiausios gyvenime: tiesiog nėra su kuo to palyginti.

Paskutinį vakarą internete vėl atsiverčiau tas nuotraukas, kurios kažkada man buvo pirmasis toradžų krašto vaizdas. Manene šventė, kurios metu, kas trečią rugpjūtį, kaimo vyrai savaitei persikelia gyventi į kapines, išima iš ten lavonus, nešioja juos, perrengia, paguldo atgal. Tarkime, įdėję į kokio prieš 80 metų mirusio protėvio (kurio gyvo jau niekas nebeprisimena) karstą „dovanų“ jam šiuolaikinį mobilųjį telefoną…

Dabar apie toradžus jau žinojau nepalyginamai daugiau. Ne visi „perrengia lavonus“ – tik pagonys ir katalikai (protestantų kunigai neleidžia), kartu su lavonu perrengiamas ir tau tau, o jei lavonas visai sunykęs – tiesiog pakeičiami karste rūbai.

Visgi, viena buvo girdėti tokius gido pasakojimus, kita – išvysti nuotraukas, supuvusius lavonus į burną įgrūstomis cigaretėmis (duodi proproproseneliui parūkyti) ir pan. „Gal ir gerai, kad iš čia jau važiuojam“ – tarė vėl sukrėsta žmona. Kažkaip viskas atrodo ne taip: kad štai tie angliškai gerai kalbantys gidai, telefonais žaidžiantys vaikai greit išsitrauks, nešios, perrenginės lavonus, žais su jais.

O man būtų savaip įdomu į toradžų kraštą sugrįžti per Manenę. Ne tiek dėl makabriško lavonų vaizdo, kiek dėl kaip niekur kitur „tiesiai į gerklę“ tau „sušeriamo“ supratimo, kad tavo kultūra, žmogau, viena iš daugelio, kad gyventi galima visai kitaip: ir vis tiek ten laimingos šeimos, klestintys menai, normali ekonomika (Indonezijos mastais), civilizacija, turizmas.

Makasaras – toradžų krašto vartai

Kelionė iš toradžų krašto laukė ilga: nors nuo Rantepao iki artimiausio didmiesčio Makasaro 314 km, dėl siaurų kalnų kelių važiuojama visą dieną – 9 val (į priekį naktį buvo kiek greičiau).

Ir nors Makasaras – 1,7 mln. gyventojų miestas, vienas didžiausių Indonezijoje, daugeliui turistų jis – tik vartai į toradžų kraštą. Jau prie Makasaro oro uosto pasiitnka toradžų namo muliažas, Makasaro centre – didžiausios toradžų vertybės buivolo albinoso skulptūra (buivolas albinosas Rantepao turguje gali kainuoti ir 20 000 eurų – vien todėl, kad laidotuvėse tai labai gera auka).

Pasivaikščiojęs pusdienį po aptriušusį Makasaro centrą ir lankytinas vietas supratau kodėl. Ar gi gali Makasaro olandų fortas, kad ir geriausiai išsilaikęs, suremontuotas Indonezijoje, prilygti kad ir eiliniam toradžų kaimui? Tokių fortų Europoje daug, tad tik kiti indoneziečiai tuštokuose muziejuose vaikščiojo.

O Makasaro pakrantės promenada, poilsinė Laelae sala, į kurią vis siūlėsi nuplukdyti eilė valtininkų, nė iš tolo neprilygsta Baliui. Būtent ten išskridau iš toradžų krašto, Sulavesio salos – kaip ir daugelis kitų baltaodžių Makasaro oro uoste.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Rytų Timoras – viena naujausių pasaulio valstybių (tapo nepriklausoma tik 2002 m.) ir viena mažiausių (1,3 mln. žmonių). Keliaudamas į tokias, niekada nežinai ką rasi. Kol kovojo dėl laisvės, Rytų Timoras dar kartais sušmėžuodavo pasaulio laikraščiuose ir televizoriuose. Bet kas vyko konfliktams pasibaigus, net internete sunkiai berasi žinių.

~2010 m. informacija, kurią turėjau, kalbėjo apie vargšę neramumų iškankintą šalį, po kurios sostinę Dilį sutemus bijo važinėti net taksistai, daugelį langų išdaužiusios įtūžusios jaunuolių gaujos, o miesto parkuose įkurtos liūdnos pabėgėlių stovyklos. Už sostinės Dilio ribų esą net nėra kur pavalgyti, interneto, dažnai – ir elektros. Nepaisant to, kainos visur esą milžiniškos: visokie JTO darbuotojai vis tiek mokės.

Gavusi paskaityti tuos tekstus, žmona kaip reikiant suabejojo mano pasirinkimu kartu su Indonezija aplankyti ir Rytų Timorą. Tačiau nuvykę unikalųjį Rytų Timorą radome jau paskeitusį. Ten jau įmanoma patogiai ir nebrangiai keliauti, tačiau dar niekas nesugadinta masinio turizmo.

Šis straipsnis apie Timorą. Straipsnis apie Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Autobusas į Rytų Timorą – laiko mašina

Kelionės pradžia daug gero nežadėjo. Į Rytų Timorą pakliūti taip pat sunku, kaip ir prieš dešimtmetį. Reti skrydžiai į Dilio oro uostą brangūs – 2 val. skrydis iš kaimyninės Indonezijos kainuoja beveik dvigubai brangiau nei Vilnius-Niujorkas. Teko skristi į Kupangą Indonezijos valdomame Vakarų Timore, o iš ten važiuoti autobusu.

Žemėlapyje atstumas – vos 200 km, juk visa Timoro salos plotas kaip pusė Lietuvos. Realybėje – 400 km, nes kelių serpantinai vingiuoja per kalnus. O autobusas tą atstumą važiuoja… 12 valandų. Buvo sunku patikėti, bet tikrai: Kupangą paliko prieš aušrą (paėmė 05:25), Dilį pasiekė saulei nusileidus (19:40).

Bet mažai prailgo – nes tai tikras nuotykis! Iš viešbučių surenka 5 ryto: važiuoja daug autobusų, bet visi panašiu metu, nes tik taip spėja daugmaž „su saule“. Suveža visus į agentūrą, išrašo bilietus ir paleidžia padidinto pravažumo autobusų vilkstinę į ilgą kelią. Už lango miestus pakeičia skurdžių medinukų kaimai. Didžiuma gyvenimo ten vyksta lauke, juk temperatūra kiaurus metus yra maždaug +25 naktį ir +30 dieną.

Palei namus suguldyti Biblijos scenomis išauksuoti karstai, pririšti koviniai gaidžiai, kuriuos timoriečiai visą gyvenimą lepina ir popina, kol pagaliau apkarsto peiliais ir paleidžia kautis su kaimynų gaidžiais, o kaimas eina lažybų. Visur besiganančios avys (net futbolo lauke), ožkos, paskui – vis daugiau kiaulių.

Indonezija musulmoniška, bet Timoro sala – krikščioniška ir labai religinga. Bet ji – viena skurdžiausių, todėl tik retas kaimas čia turi kokią nykią bažnyčią: užtat mišias gali pamatyti… pro autobuso langą, laikomas šalikelėje.

Šalikelėse ir vaikai-prekeiviai, tėvų „padirbėti“ atvežti motoroleriais, ir purvini restoranėliai-bufetai, kur autobuso keleiviai paleidžiami skubiai pavalgyti. Tie, kieno kūnas dar atlaiko kalnų serpantinus: niekur kitur gyvenime nemačiau vienoje vietoje tiek supykintų žmonių, kaip autobuse Kupangas-Dilis. Štai mama vis kiša vaiką pro langą išsivemti, štai jau vyresnė moteris prasivėrusi dureles vemia, kiti užsimerkę, atsirėmę, iš paskutiniųjų kaunasi su savo organizmais. Mano žmona irgi; mano, laimė, stipresnis…

Arčiau Rytų Timoro aplinka dar skursta (o jau rodėsi neįmanoma), medinukus keičia apvalūs namai šiaudiniais stogais it atkelti iš kokio akmens amžiaus. Gyvuliai, žmonės – visi ten gyvena kartu. Štai kiaulė knisa besikalbančius kaimynus, o tie nereaguoja; štai kiauliukai ėda šiukšles. Štai moksleiviams lauke pamoka – mokykloje gal vietos neužtenka.

Greitai anapus tarptautinių organizacijų padovanotos modernios Rytų Timoro muitinės baigėsi ir asfaltuotas kelias. Gana moderniame autobuse jaučiausi it kokioje laiko mašinoje, kartu su „dabarties žmonėmis“ ir skambant romantiškai portugališkai muzikai pro didelius stiklus žiūrėdamas į gūdžią gūdžią praeitį. Negi Rytų Timoras tikrai įstrigęs 100 metų atgal?

Dilis – tarptautinis miestas trečiajame pasaulyje

Pakeliui į Dilį „Rytų Timoro praeities pasaulyje“ tik šen bei ten išvysdavau kažką, pastatytą per pastaruosius dešimtmečius, po Rytų Timoro nepriklausomybės: kokią anglišką nuorodą į paplūdimį neegzistuojantiems turistams, pagaliau mūrijamą išsvajotą bažnyčią, kelio asfaltuotojų komandas, vadovaujamas kinų: tik Kinijos dosnumo (ar noro didinti įtaką pasaulyje) dėka netrukus jau gal bent kelias Kupangas-Dilis bus pilnai grįstas.

Todėl šviesų, parduotuvių pilnas Dilis kaip reikiant nustebino. Po tiek važiavimo užkampiais – tikras didmiestis: su šviesoforais, parduotuvėmis. Tegul ir nė už ką neatrodantis kaip sostinė (vienintelis „dangoraižis“ – 10 aukštų Finansų ministerija, berods irgi užsieniečių lėšomis statyta). Tegul ir toks, kuriame daugelis parduotuvių užsidaro ~6 val. vakaro, o kone visi restoranai 9 val. (vos beradome centre kur pavakarieniauti po to, kai paleido autobusas iš Kupango). Bet juk 2010 m. tekste, kurį turėjau, rašė, kad Dilyje „priešingai visai Pietryčių Azijai motociklai – retenybė, nes mažai kas juos įperka“ – o dabar jie tik zuja ir zuja: vos gatvę pereisi.

Ant daugumos motorolerių sėdima dviese, ant kai kurių – trise, keturiese. Važinėti vienam dar šiokia tokia prabanga. Be to, Rytų Timoro šeimos – didžiausios Azijoje. Moteris susilaukia vidutiniškai 5 vaikų, šalies amžiaus vidurkis – 19 metų. Tai keičiasi, bet lėčiau.

Trečias pasaulis? Taip, pirmas įspūdis ir toks. Rytų Timoras juk – ir skurdžiausia Azijos šalis. Pilna šiukšlių, šaligatviuose – atviros gilios duobės tiesiai į požeminius kanalizacijos latakus (eiti rašinėjant el. laiškus išmaniuoju telefonu labai nerekomenduotina!).

Bet jau po pirmo pusdienio Dilyje supratau, kad ten viskas ir kitaip. Vietiniai nekalbina (net palyginus su Indonezijos Kupangu), nemėgina apgauti (priešingai Baliui). Dilio centre daugelis išvis nekreipia dėmesio į baltaodį. Ir pats nuolat matai europiečius, amerikiečius, o ypač australus. Yra labai vakarietiškų kavinių, restoranų, net „Burger King“ tinklas. Leidžiami keli angliški žurnalai.

Tarptautinių organizacijų nuopelnas. Kai 1999 m. Rytų Timoras pasuko link nepriklausomybės nuo Indonezijos, įtūžusios indoneziečių pajėgos viską naikino, griovė. Tvarkai užtikrinti pasitelktos užsienio pajėgos, vėliau jos stabdė ir kruvinus timoriečių tarpusavio konfliktus ir iki pat šiol Rytų Timore išvysi visokiausių tarptautinių organizacijų simbolių ir vėliavų, nors jau ir mažiau: tvarka pagaliau grįžo.

Dilio paplūdimiai ir Kristus

Vakarietiškiausia Dilio zona – rytai, Areia Branca paplūdimys, didinga Kristaus Karaliaus skulptūra, kiek primenanti garsiąją Rio de Žaneiro. Tarptautinių organizacijų darbuotojus ten atsekė „turtingi imigrantai“, kaip australų pora, sukūrusi toje pakrantėje gabalėlį Australijos: tvarkingą Beachside viešbutį su kavine, kur vietoje plastikinių maišelių duodami ekologiški iš senų laikraščių, o kas rytą 6:30 einama tvarkyti prišnerkšto paplūdimio. Lašas jūroje, Sizifo darbas, bet vis tiek… Net šalies prezidentas Facebook juos pagyrė.

Kas svarbiausia, „vakarietiška“ Dilyje nereiškia „atskira“, kaip kai kuriose Afrikos, Lotynų Amerikos, Artimųjų Rytų šalyse. Tarptautinių organizacijų darbuotojai su vaikais ir turistai dalinasi tais pačiais paplūdimiais su vietos šeimomis, vaikai kartu žaidžia. Tiesa, kas vakarietiška Dilyje dažniausiai ir kainuoja kaip Vakaruose ar bent Lietuvoje, užtat vietinio maisto gali pavalgyti ir vos už 20% tos kainos.

Pažiūrėjęs į nuostabias žydras pakrantes nuo Kristaus Karaliaus statulos negali nepamanyti, kad Rytų Timoras turizmui turi nuostabų potencialą: jis šitaip arti Australijos (arčiau nei australų numylėtas Balis) ir gamta irgi graži. Bet kol kas turistų kasmet teapsilanko ~80 000 (vis daugiau nei ~1 500 keliolika metų atgal). Labiausiai, matyt, dėl sunkios arba brangios kelionės. Bet trūksta ir poilsinių viešbučių ar net tokių Vakaruose įprastų dalykų, kaip atsiskaitymai kreditinėmis kortelėmis (įmanomi tik su „Visa“ ir vos keliose vietose arba už didžiulę priemoką). Ar internetas: net ten, kur neva yra WiFi, jis dažniausiai neveikia ar veikia retai, nes Rytų Timoras neturi interneto kabelio į užsienį ir visą tinklo srautą turi imti iš brangių palydovų. Mūsų viešbutyje, priklausiusiame kinams (dar viena tauta tarptautinėje Dilio paletėje), internetą „pagaudavau“ tik naktimis, kai mažai kas be manęs jį naudodavo.

Rytų Timoro istorija – viena tragiškiausių pasaulyje

Neabejoju, kad tai keisis, ir jei į Rytų Timorą grįšiu ar jį lankysite jūs, išvysite dar kitokią šalį. Nes Rytų Timoras beviltišku pats netapo – panašiai kaip Lietuvą, jį tokiu pavertė labai liūdna istorija, kurią pažinti lengviausia Rezistencijos muziejuje.

~XVI-XVII a. šią salos dalį kolonizavo Portugalija. Jiems tai buvo nesvarbi antraeilė kolonija, valdyta iš už 3600 km esančio Makao ir iki pat XX a. pravertusi kaip vieta nusikaltėliams tremti. Antrojo pasaulinio karo metais Rytų Timorą okupavo ir sąjungininkai, ir japonai (karo metu žuvo ~10% rytų timoriečių), bet galiausiai portugalai sugrįžo. Vedama diktatoriaus Salazaro, Portugalija, priešingai Prancūzijai ar Britanijai, nusprendė savo kolonijų nepalesti.

Rytų Timoras, paliktas kone akmens amžiuje, tiesa, laisvės ir nesiekė – užtat Portugalijos kolonijos Afrikoje sukilo, tie karai tūkstančiais glemžėsi portugalų karių gyvybes. Eiliniai portugalai vis labiau nesuprato, kam jų šaliai visos tos skurdžios kolonijos. 1974 m. Portugalijoje Salazaro pasekėjus nuvertė kairieji ir radikaliai apgręžė valstybės kryptį: visas kolonijas staiga paleido.

Afrikoje tuo daug kas džiaugėsi, bet Rytų Timoras išvis nesuprato, ką su tokia „iš viršaus į apačią“ nuleista laisve daryti. Staigiai susikūrusios pirmosios politinės partijos po kelių mėnesių jau kariavo tarpusavyje, o nugalėjo komunistuojantis FRETILIN judėjimas. Čia jau kaimyninės šalys pašiurpo: negi ir Ramusis vandenynas turės savo Kubą? Indonezijos diktatorius Suharto užkirto tam kelią radikaliai: Rytų Timorą tiesiog okupavo. Dilis krito vos devynios dienos po nepriklausomybės paskelbimo, visi nepražengiami salos kalnai užkariauti per ketverius metus, bet partizaninis judėjimas taip ir nesiliovė. Indonezijos veiksmams Vakarai tyliai pritarė: Suharto režimas atrodė menkesnis blogis, nei potenciali komunistinė diktatūra. Tačiau Rytų Timorui išaušo pati kruviniausia era: dėl karo, jo sukelto bado, genocidu pavadinamų persekiojimų išmirė kokie 20% žmonių.

Indonezijos žiaurumai suvienijo rytų timoriečius: komunistus, kapitalistus, katalikų bažnyčią, kuri tik tada principingų vyskupų dėka Rytų Timore ir tapo visuotine (iki Indonezijos okupacijos dauguma timoriečių dar buvo pagonys, tik 30% katalikai). Toks bendras „rezistencijos frontas“ jau buvo gana nuosaikus (1987 m. oficialiai atsisakė Markso idėjų), be to, Sovietų Sąjungos žlugimas panaikino komunizmo baimę, o 1997 m. žlugo ir Suharto režimas. Jau demokratiška Indonezija surengė referendumą dėl Rytų Timoro nepriklausomybės – 78% rytų timoriečių ją palaikė. Tačiau „kruviniausioji era“ tik pasiekė kulminaciją: Indonezijos kariuomenė ir „patriotai“, neklausydami savo valdžios, ėmė timoriečiams keršyti, griauti „ką pastačiusi Indonezija“, varyti gyventojus į Indonezijoje pasiliekantį Vakarų Timorą.

Su užsienio pagalba Rytų Timoras indoneziečius išvaikė, bet kas toliau? Rytų Timoras niekad nebuvo valstybė, timoriečiai net nėra tauta: ten gyvena septynios tautos. Net dėl oficialios kalbos sutarti nebuvo paprasta. Ja tapo Tetumų kalba – bet juk tetumai tesudaro 25% Rytų Timoro žmonių, o likę tetumų kalbą retai temokėjo. Tad antra oficialia kalba paskelbta senųjų „gerųjų“ kolonistų – portugalų – kalba. Realybėje skirtingų tautybių Rytų Timoro gyventojai dažnai tebebendrauja indonezietiškai (okupantai tos kalbos visus išmokė), o su užrašais visiška kakofonija: pavyzdžiui, bankomatas veikia pasirinktinai tetumų arba anglų kalba, tuo tarpu visi užrašai to paties banko viduje – indonezietiški, gi gatvių pavadinimų lentelės anapus banko – portugališkos.

O vietoj savo valiutos Rytų Timoras įsivedė JAV dolerį. Tiesa, monetos – savos (sentavai): tiesiog buvo per sunku iš JAV atsivežti kiek reikia monetų, juk Dilyje monetos rimtas pinigas: už vieną gali ir papietauti, ir viešuoju transportu visą dieną važinėti. O didžiausia kupiūra, kurią išduoda bankomatai – 20 dolerių: kam reikia tų šimtinių?

Dilyje – ir praeities randai

Žiaurioji Timoro istorija nyksta iš kraštovaizdžio: 2010 m. tekstas minėjo sugriautus namus ir išdaužytus langus, bet dabar – nieko panašaus. Bet jei žinai, kur ieškoti, ją gali matyti visur.

Štai net Kristaus Karaliaus skulptūrą mėgindami patraukti į savo pusę katalikus 1996 m. pastatė indoneziečiai. Paminklas 27 m aukščio ir tai simbolizuoja, kad Rytų Timoras buvo 27 Indonezijos provincija; statula ir gaublys, ant kurios Kristus stovi, 17 m, tai simbolizuoja Indonezijos nepriklausomybės dieną (rugpjūčio 17), o Kristaus veidas žvelgia Džakartos (Indonezijos sostinės) kryptimi. Atvykęs pašventinti skulptūros, popiežius Jonas Paulius II subtiliai laviravo tarp indoneziečių ir Rytų Timoro: nepabučiavo žemės, kaip darydavo nepriklausomose šalyse, užtat prilietė prie žemės kryžių ir jį pabučiavo.

Dažną rimtesnį Rytų Timoro pastatą tarsi Afrikoje ar Lotynų Amerikoje supa dygliuotos tvoros – nesaugesnės praeities priminimas.

Prie seniausios Dilyje Santo Antonio de Motel bažnyčios (perstatyta 1955 m.) indoneziečiai nušovė aktyvistą Sebastianą Gomesą, o paskui, per jo laidotuves, chaotiškose Santa Cruz kapinėse išžudė 271 protestuotoją.

Tąsyk žuvo ir Naujosios Zelandijos žurnalistas, o kiti žurnalistai tai nufilmavo. Daug kur Rytų Timore rasi paminėtą ir „Balibo penketą“ – penkis australų žurnalistus, kuriuos indoneziečiai nužudė karo su Rytų Timoru metu Balibo mieste. Viena vertus, šie įvykiai vis primindavo pasauliui Rytų Timorą ir padėjo jam siekti laisvės. Kita vertus, keistokai atrodo, kad šešių vakariečių gyvybės vertinamos labiau, nei šimtų tūkstančių išžudytų timoriečių. Deja, taip yra visur: žuvęs vakarietis apskrieja pasaulio žiniasklaidą, žuvęs rytų europietis, afrikietis, azijietis dažniausiai pasilieka statistinė eilutė, ką nors sudominanti tik jei vienetai virsta dešimtimis, šimtais, tūkstančiais.

Rytų Timoras – šalis-nuotykis

Šiaip Dilyje – ir Rytų Timore – klasikinių lankytinų vietų beveik nėra. Dilio katedra statyta 1989 m., Dilio pakrantės promenada – visai graži, bet juk pasaulyje daug gražesnių, Šananos Gusmano skaitymo kambarys – na, mažytis. Turistus vilioja du suvenyrai: Timoro kava (labai ekologiška – ne todėl, kad timoriečiai būtų pamišę dėl ekologijos, o todėl, kad neturi lėšų pesticidams) bei Tais audiniai. Bet ar to užtenka, kad 85 000 turistų per metus virstų Balio 7 milijonais?

Matyt – ne, tačiau Timoras dar turi karštį, paplūdimius, bangas: tik reikia tai „pakinkyti“. Ir Timoras turi nepriklausomybę. Dabar turistui Rytų Timoras – atskira egzotiška šalis. Paradoksalu, bet iš tikro jis mažiau egzotiškas, jame daugiau turistų nei daugelyje Indonezijos salų (pvz. Sumbavoje). Kol kas dažniausiai – kuprinėto jaunimo. Tačiau juk visos „anos salos“ yra „viena Indonezija“, papildomo štampo neduoda. „Jau buvau Indonezijoje, patyriau, noriu kur nors kitur“ – galvoja koks australas, nors iš Indonezijos buvo tik Balyje. Ir skrenda į „neatrastą“ Rytų Timorą. Rodos niekas taip neskatina turizmo po pasaulio užkampius, kaip nepriklausomos valstybės vardas…

Man irgi pasitarnavo Rytų Timoro nepriklausomybė. Kitaip. Indonezijoje be vizos gali būti tik 30 dienų, o tąsyk keliavau ilgiau. Išvažiavęs į Rytų Timorą ir po kelių dienų grįžęs tuo pačiu autobusu, buvimo Indonezijoje skaitiklį „paleidau iš naujo“.

Žiūrėjau, kaip Dilis pereina į kaimus, bangos daužosi į aukštus krantus. Mačiau namelius, paršelius. Buvo liūdna. Išvykdamas iš daugelio šalių jaučiu, kad galbūt dar į jas grįšiu: juk man dar 31 metai, klajosiu po pasaulį, jei duos Dievas, dar daug. Bet į Rytų Timorą tikriausiai atvykau pirmą ir paskutinį kartą. Ne todėl, kad Rytų Timoras visai neįdomus: rasčiau ką ten dar nuveikti, aplankyti kaimus, pažiūrėti, kiek dar po 10 ar 15 metų bus pasikeitusi ši šalis. Tačiau Rytų Timoras mažas, toli, sunkiai pasiekiamas, o pasaulis didelis, jame dar daug ką pamatyti: visada bus naujų patirčių galimybių, pigesnių, pasiekiamų lengviau…

Ir daugelio keliautojų gyvenimuose kelios dienos Rytų Timore niekada nebepasikartos. Daugelis gal nė į kitą panašią pasaulio užkampių valstybę niekada daugiau neatkeliaus. Tuo Rytų Timoras žavus: tai valstybė, kuri pati savaime yra nuotykis (bent jau jei ne atskrendi tiesiai Dilin ir neišskrendi iš jo, kaip koks JT tarnautojas).

Grįžau į Kupangą – Vakarų Timoro didžiausią miestą. Truputį didesnį už Dilį, bet tokį eilinį Indonezijos miestą: be išskirtinės istorijos, pilną vienodų pastatų, parduotuvių. Ir išskridau į Toradžų tautos žemę Sulavesyje. Tautos, kuri priklauso Indonezijai ir nepriklausomybės nesiekia – tačiau savo kultūros bei tradicijų unikalumu lenkia ir Rytų Timorą, ir daugybę kitų nepriklausomų šalių.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Komodo sala pripažinta vienu 7 naujųjų pasaulio gamtos stebuklų. Tas sąrašas, tiesa, vertinamas prieštaringai: jį išrinko internetu eiliniai žmonės. O Indonezijoje, kuriai priklauso Komodas, tų žmonių – 250 milijonų…

Visgi, salą išgarsinę „gyvi dinozaurai“ komodo varanai – vieni tų unikalių, įspūdingų pasaulio gyvūnų, dėl kurių žmonės ryžtasi keliauti toli toli. Bent jau atskrenda iš Balio ar Javos, jei keliauja po Indoneziją.

Per Komodo apylinkėse praleistą beveik savaitę supratau, kad, viena vertus, čia yra ką veikti ir be varanų, kita vertus, gausu ir abejotinų pasiūlymų, nesklandumų, tad verta kelionę planuoti atidžiai.

Šis straipsnis apie Komodo, Sumbavos ir Floreso salas. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Kodėl Komodo ir kas tie Komodo varanai?

Komodo varanai yra didžiausi planetos driežai. Ne, jie nėra dinozaurų palikuonys ir jie nėra tokie dideli, kaip kai kuriose reklaminėse atvirutėse, kuriose varanai atrodo beveik žmonių dydžio, nes tiesiog stovi arčiau fotografo.

Varanai nėra ir drambliai ar lokiai – tačiau, kai drieželius esame pripratę matyti mažyčius (kaip tie prasisprausdavę į mūsų viešbučio prie Komodo kambarį) tai varanai – netikėti, įspūdingi. Dar įspūdingiau, kad varanai minta už save didesniais šernais, net elniais. Krimsteli koją kartą, du kartus. Varano nuodai stabdo kraujo krešėjimą, tad gyvūnas nukraujuoja – gal po kelių dienų, gal savaičių. Varanas seka iš paskos, leisgyvį pradeda ėsti. Supuola ir kiti varanai. Tada kelias savaites maistą virškina, tūnodami kur atokaitoje.

Pakanka kartą į dešimtmetį Komodo varanams „nugriebti“ vieną kitą žmogų (2007 m. – vaiką, 2009 m. – iš medžio iškritusį vaisių rinkėją) – ir turistinė legenda apie pabaisas Komodo drakonus (taip jie vadinami anglų k.) tęsiasi, net plečiasi. Turistinėse svetainėse rašomi niekuo nepagrįsti mitai, neva varanai iš už daugelio kilometrų užuodžia mėnesines ir puola jomis sergančias moteris ir pan. Visiems smagu įsivaizduoti, kad dalyvauja Juros periodo parko filme – ir išgyvena.

Kadaise, manoma, Komodo varanai gyveno net ir Australijoje, tačiau ilgainiui liko tik keliose salose. Neįtikėtina, bet pirmieji baltaodžiai juos pamatė tik 1910 m., sekdami indoneziečių legendomis. Neprabėgo nė šimtmetis, o dabar jau kasdien į varanus žiūri šimtai turistų, o iš jų rodymo pragyvena tūkstančiai indoneziečių.

Komodo varanų dėka gimė Labuan Badžo kurortas

Pačioje Komodo saloje yra tik vienas kaimas su ~2000 žmonių, o daugelis keliautojų apsistoja didesnėje Floreso saloje. Labuan Badže – tikrame „varanų kurorte“. Nors jis įsikūręs pačioje skurdžiausioje Indonezijos provincijoje, čia yra ir itališkų picerijų, ir jaukių barų su vakarietiška muzika, net „Starbucks“ kavinė: keliautojai pas varanus sukėlė tikrą ekonominį bumą.

Pagrindinė kurorto gatvė (Sukarno-Hatos) – tarsi viena ilga „ekskursijų pas varanus“ parduotuvė. Agentūrų darbuotojai užsieniečius praeivius ir žodžiu kviečia, ir net traukia jų dėmesį ant laiptų grodami gitaromis. Pas kuriuos nors galiausiai užsuka beveik visi turistai: į varanų gyvenamas salas nuvykti be vietinių „prižiūrėtojų“ negalima.

Internetas Indonezijoje nėra toks galingas, kaip daugelyje šalių, ir ekskursijas išties patogiausia pirkti Labuan Badže. Atvykau išvakarėse, tikėjausi pasivaikščioti, rasti geriausią, bet netrukus nusivyliau: visos agentūros siūlo lygiai tą patį: tuos pačius laikus, tuos pačius maršrutus, beveik vienodas kainas. Pasirodo, net ir sodina į tuos pačius laivus: panašu, ekskursijų organizatorius tėra vienas (arba visi vieni kitus kopijuoja), tuo tarpu daug tik perpardavinėtojų, dirbančių už komisinius. Vienintelis didesnis skirtumas: kai kurie perpardavinėtojai dar siūlėsi atvežti iš viešbučio, kiti – ne.

Komodo varanai plačiausiai pasklidę po dvi salas – Komodo salą ir Rinčos salą. Vienos dienos ekskurisjos pas varanus tad būna dvejopos: į Komodo salą ir į Rinčos salą (šios kiek pigesnės, nes Rinča arčiau Labuan Badžo). Ilgai ieškojau vienos dienos ekskursijos į abi šias salas – deja, tokių nebūna, agentūros siūlė nebent pačiam brangiai nuomotis laivą.

Manydamas, kad, matyt, ekskursijų organizatoriai žino, ką daro (juk paprastai tokios „masinės“ ekskursijos būna puikiai „apšlifuotos“), pasirinkau ekskursiją į Komodą. Deja, deja. Ekskursija truko 13 valandų, tačiau Komodo saloje praleidome tik… vieną valandą. Bendrakeleiviai iš Argentinos dar ilgai įtikinėjo, kad jiems perpardavinėtojas žadėjo 2 valandų žygį per džiungles – „gidai“ to nenorėjo girdėti. O juk jau ir tų 2 val. mažoka, kai žmonės specialiai atskrenda į tą regioną daugiausiai dėl varanų… Per mūsiškę valandą iš viso išvydome 3 varanus, vieną kurių natūralioje aplinkoje po medžiu, du kitus prie reindžerių stoties, kur jie esą „užuodžia maistą“ (skeptikų teigimu, jie ten gal šeriami, kad būtų lengviau prieinami turistams). Taip pat vieną elnią (varanų maistas).

Kur likusios 12 ekskursijos valandų? Be paties plaukimo, jos buvo „užkištos“ privalomomis proziškesnėmis stotelėmis. Padaro sala ir žygis į jos kalną bei vaizdas nuo viršaus dar tikrai vertas dėmesio, tačiau Rožinis paplūdimys pasirodė visiškai eilinis (kas jau atvyko į Komodo salą, tikrai Indonezijoje matęs dar ne tokių, ir išlipdami iš vandens daugelis niurzgėjo dėl sugaišto laiko), o Rajų taške patys gidai prisipažino, kad tikimybė išvysti rajas bent jau tuo metu labai menka (vis tiek ten plaukėme, praradę brangų laiką Komode ir, aišku, išgirdę kelis gidų šūksnius „Rajų nėra!“, plaukėme atgal į Labuan Badžą).

Bendrakeleivius dar suerzino su lazda ginti juos nuo varanų pasiruošęs Komodo parko reindžerius: pasakė jog varanus būtų geriausia žiūrėti ryte ar vakare, o dienom jie neaktyvūs. Tačiau visos ekskursijos kažkodėl suplanuotos taip, kad ryte – Padaro kalnas, tada paplūdimys, tada – apie 13 val. – Komodas, tada „rajos“…

Be to, į nė vieną vienos dienos ekskursiją nepatenka garsusis Kalongo salelės gamtos spektaklis: į dangų kas vakarą vienu metu pakylantys tūkstančiai didžiausių pasaulyje šikšnosparnių spiečiai. Tą salelę, kas be ko, praplaukėme laivu – bet, aišku, keliomis valandomis per anksti…

Kokia išeitis? Galima imti ilgesnes kelių dienų ekskursijas: 2, 3, 4 dienų, kurių metu naktys praleidžiamos inkarą numetusiame pseudosenoviniame laive. Į jas įeina daugiau salų, bet problemos panašios: daugelis tų ekskursijų irgi vienodos (skiriasi nebent ekskursijos nardytojams su balionais nuo visų likusių) ir, jei atostogos trumpos bei norite išvysti kas įspūdingiausia, tikriausiai irgi jausitės iššvaistę daug laiko visai eilei papildomų nepirmo gražumo paplūdimių (bet jei norite tiesiog pailsėti – šios ekskursijos gali patikti).

Geriausia išeitis turbūt ta, kurią iš pradžių atmečiau kaip pinigų švaistymą – nuomotis laivą. Jeigu pavyks surinkti didesnę kompaniją (gal savo viešbutyje ar hostelyje), tai ir nebus žymiai brangiau, nei eilinė ekskursija, o tempus ir vietas diktuosite patys. Išties, laivų nuomą Labuan Badžo prekijai visų pirma ir siūlo ir net galima pagalvoti, kad „eilinės ekskursijos“ taip prastai organizuotos būtent dėl to, kad daugiau kas nuomotųsi laivą.

Kaip atvykti į Komodo salą: lėktuvai, laivai, autobusai

Kai žiūri, kaip turistai skųsdamiesi, kad varanas nefotogeniškai guli, apstoję jį rateliu fotografuoja, gali pasijusti it zoosode be narvų. Sunkiai patikėtum, kad vos už 50 km nuo Komodo yra vietos, kurioje zoosodo eksponatu gali tapti… tu pats. Mat Komodo sala ir Labuan Badžas – tik du menki turistiniai taškeliai apsupti miestų ir kaimų, kuriuose žmonės turistų nematė.

Aišku, daugelis turistų to neišvysta. 2015 m. Labuan Badže pastačius oro uostą Komodo sala tapo ranka pasiekiama iš Balio ar Džakartos – valanda skrydžio ir tu ten. Daugelis atskrenda, pažiūri varanus, išskrenda, iš (poilsiautojų) kurorto Balyje patekdami į (varanų) kurortą ir atgal.

Dar galima iš Balio į Komodą ir atplaukti (siūlomos keliadienės ekskursijos laivu). Bet galima ir – tai nutrūktgalviškiausia, nes tenka išeiti iš komforto zonos – atvažiuoti viešuoju transportu, ypač jei keliauji savarankiškai.

Labuan Badžas yra Floreso saloje. Balį nuo Floreso skiria dvi kitos salos (Lombokas ir Sumbava) ir trys sąsiauriai. Taigi, pilna kelionė viešuoju transportu atrodo taip: autobusu į Padang Bajaus uostą, keltu į Lomboką, tada autobusu į Labuhan Lomboko uostą kitame Lomboko gale, keltu į Sumbavą, ~12 val. autobusu per Sumbavą (gal dar persėdant Bimoje), 7 val. keltu į Labuan Badžą Florese. Pardavinėjami ir „bendri bilietai“ į visus autobusus ir keltus paeiliui (sutikau prancūzę, kuri tokį ir pirko). Bet tai varginanti ~24 val. kelionė, per kurią gali dairytis tik pro langą.

Įdomiau atskiri bilietai, sustojimai pakeliui, Sumbavos salos užkampių miestuose, kalbančiuose kalbomis, kurių nė pavadinimų niekas Lietuvoje nežino (sumbavių, bimių ir pan.).

Sumbava tiesiog visai kitokia sala nuo tų kurias mato turistai (Balio, Javos, paties Labuan Badžo). Čia ne vietiniai yra pramoga turistui (konkrečių lankytinų vietų ten nedaug, pvz. didžiausiame salos mieste Bimoje vienintelė tikresnė – apdulkėjęs muziejus vietos sultono rūmuose, kurį sargas atėjo atrakinti tik kai išvydo mus sėdinčius ant laiptų). Ten turistas pramoga vietiniams.

Kaip tapau Holivudo žvaigžde arba kita Indonezija

Aš pasirinkau tarpinį kelionės į Komodo variantą: skrydį į Bimos miestą Sumbavoje, kurį nuo Labuan Badžo skiria tik 2-3 val. važiavimo spalvingu vietiniu autobusu ir 7 val. keltu į Labuan Badžą. Šis variantas apsimoka, nes į Bimą skristi paprastai pigiau, nei į Labuan Badžą.

Bet dar svarbesni neišdildomi įspūdžiai, kurių Bimoje gavau į valias.

Ko laukti Bimoje galėjome suprasti jau jos didelį kaimo namą primenančiame Sultono Muhamado Salahudino oro uoste. Keli oro uosto darbuotojai pakvietė „užsirašyti mūsų paso numerius“, bet tai tebuvo pretekstas mus pakalbinti, paskui – fotografuoti savo telefonais. „Pirmąkart matome čia žmones iš Lietuvos“ – šypsojosi. „Ar važiuosite taksi?“ – klausė. „Autobusu“ – sakau. Viena darbutoja: „Čia nėra autobuso“. Aš: „Kiek žinau, reikia eiti į kelią ir stabdyti“. Darbuotojas parodė du aukštyn iškeltus nykščius.

Kitur pasaulyje (ir Balyje ar Lomboke) pripratau prie savanaudiško vietinių dėmesio: jei kalbina, reiškia, nori ką brangiai parduoti, prašyti aukų, gal apgauti. Tad ir Bimoje iš pradžių buvau nepatiklus, vengiau prišokusių taksistų. Ir nustebau, kai taksistas, supratęs, kad su juo nevažiuosime, pats parodė autobusą.

Greitai atsipalaidavau – Bimoje vietiniams nebuvome „pinigų maišas“ ar „kvaili vakariečiai“, kaip kokioje Afrikoje ar Indijoje. Jiems mes buvome Beyonce ir Jay Z. Supratau, kaip turėtų jaustis Holivudo žvaigždės: kol ėjome 1,3 km iki viešbučio, mus užkalbino maždaug 20 kartų: praeivai, žmonės iš kitos gatvės pusės, pravažiuojančių motorolerių vairuotojai ir keleiviai. Kai kurie – indonezietiškai, daugelis – vienintele mokama angliška fraze „Hello mister!“ (moterys – mano žmoną „Hello mis!“). Ir daug šypsojosi.

Kiti tiesiog stovėdavo įsmeigę akis. Kai kurie slapta fotografavo. Vaikai rodė pirštais, o suaugusieji, matyt, juos drausmino. „Drąsesnių“ paauglių grupelė kelis kartus „netyčia“ prisilietė ir paskui atšoko krizendami, tarsi būtume koks cirko eksponatas. Restorane pardavėjai pakvietė virėjus, kad ir tie galėtų pamatyti Beyonce ir Jay Z, užėjusius į jų musėmis nutūptą restoraną, į kurio vidų iš gatvės pro langą ramiai žiūrėjo vietinė žiurkė. Viena močiutė, kiek supratau, prašė, kad paliesčiau jos anūką. Visa tai – per maždaug 3 valandas.

Ir tai buvo tik pradžia. Kitą dieną laukė važiavimas vietiniu saulės kepinamu prirūkytu autobusu į Sapės uostą. Vos įlipome, į mus sužiuro visas autobusas: kai kurie stebeilijosi 20-30 sekundžių, kiti tik po 3 minučių nusuko žvilgsnius. Viena senutė galiausiai įsidrąsino prieiti, paspausti abiems rankas, ir tylomis grįžti į savo vietą.

Autobusas ten tikra gyvybės linija: suko į kaimiečių kiemą, paauglys konduktorius krovė jų dėžes ir čiužinius ant stogo, kad iškrautų kitoje pusėje.

Galvojome plaukti į Labuan Badžą tą vakarą. „Kelto nebus, tik ryte“ – nuliūdino mus pradžioj bendrakeleivis, paskui Sapės uosto darbuotojai: Indonezijoje paprastai rasti internete grafikų dar negali ir manieji buvo pasenę ar laikinai pakeisti. Teko ieškotis nakvynės. Palyginus su Sape, Bima – megapolis. Sapėje vienintele negrįsta gatve, vedančia uostan, vaikšto vištos, kartoną graužia ožkos, vienintelis veikęs restoranas – kažkokia bakūžė (kurioje, tiesa, patiekalai pigesni už eurą). Ilgai, ilgai šaukia muedzinai, iš minaretų skamba pamokslai, o tautiniais drabužiais vilkinti kaimo vyrų grupė suorganizavo masinę maldą tiesiai… mūsų viešbučio (tiksliau, kažkieno namų, kurių keli belangiai kambariai nuomojami) koridoriuje.

Ryte grąžino pasą, pėdinome į uostą, į vieną liūdniausiai atrodančių keltų, kokiu tik esu plaukęs: išlaužytomis sėdynėmis, šiukšlynu paverstu salonu, pusantros valandos vėluodamas 18 km/h greičiu (lėčiau už maratono bėgiką) nupūškavo link Labuan Badžo. Iš saulėto denio gėrėjausi salomis, ugnikalniais, vienas kurių vakare ėmė spjaudytis dūmais. Dešimtadalį pasaulio vulkanų turinčioje Indonezijoje į tai niekas nė neatkreipė dėmesio.

Tai – tikroji Indonezija, ta, kurioje gyvena koks 200 iš 250 mln. indoneziečių – ne ta, kaip Labuan Badžas, paruošta greitai ją vartojantiems turistams. Taigi, pora dienų Bimoje ir Sapėje paliko ne mažesnį įspūdį, nei dienos Labuan Badže ir varanų salose. Nestokojamntiems nuotykių ieškotojo dvasios siūlyčiau į Komodo salą keliauti būtent taip.

Iš Labuan Badžo kelionę nutapyti autentiškesnėmis spalvomis galima ir kitoje pusėje, Floreso saloje, kurios kaimai pritraukia daugiau turistų, nei konservatyvi musulmoniška Sumbava, bet irgi mažai. Taip pat Floresas turi ir gražių ežerų. Labuan Badže siūloma nuomotis motociklą, o grąžinti Endėje (kur yra kitas oro uostas) ir pan. Tačiau aš iš Labuan Badžo paskau į dar didesnį Indonezijos užkampį – Timorą.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Lombokas vadinamas „Baliu prieš 30 metų“. Lombokas yra šalia Balio (~30 km kelio laivu), panašaus dydžio, gyventojų skaičiaus. Bet turistai Lomboko dar beveik neatrado.

Lomboke pigiau, net paplūdimiuose daugiausiai vietiniai. Ir Lomboko kultūra įdomi – tiesa, visai kitokia nei Balio. Lomboke vyrauja sasakai – jie musulmonai, tačiau jų gyvenimo būdas smarkiai skiriasi nuo, tarkime, arabų.

Tačiau Lomboką pora šimtų metų valdė Balio valdovai, ir apie 15% jo gyventojų – hinduistai baliečiai. Todėl ir Baliui įprastų šventyklų Lomboke netrūksta.

Šis straipsnis apie Lomboką. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Lomboko kurortai turi potencialo, bet ir problemų

Daugelis turistų didžiumą laiko Lomboke praleidžia kurortuose. Kaip ir Balyje prieš 30 metų, jų čia dar nedaug. Pagrindinis – Sengigis šalies vakaruose, išsidėstęs kokie 10 kilometrų palei eilę įlankų, į kurias kas vakarą nuostabiai „tupia“ saulė. Sengigyje yra aukštesnių pastatų, prekybos centrų, pramogų – bet pasiūla ne tokia perkrauta, kaip Balyje.

Alternatyva – pietinis krantas, Kuta Mandalika. Pavadinimas sutampa su Balio Kuta, bet atmosfera visai kita: ten – pramogų sostinė, čia – atviros pajūrio promenados su pavienėmis kavinėmis, o į kai kuriuos kurortus, kaip Tanjung Aan, net asfaltuoto kelio kol kas nėra.

Lomboko paplūdimiuose vyrauja vietiniai: lombokiškiai ar turistai iš kitų Indonezijos vietų. Taip pat visokie prekijai: deja, gana įkyrūs, ir bemat apspintantys retus vakariečių turistus: „Gal apyrankės? Na, bet gi tokia graži ir pigi. Duodu indonezietišką kainą“, „Gal paklodės? Oj, matau, lygiai tokią pat jau turite… Na, už kiek ir kur pirkote? Na, aš parduosiu pigiau!“ ir pan. Kai dažname paplūdimyje prekijų tiek pat, kiek užsienio turistų, vienas ir tas pats turistas „taikiniu“ išlieka ilgai.

Antra lankytų Lomboko paplūdimių problema – nešvara. Net žymiausi tiesiog skendėjo šiukšlėse (labiau, nei Balyje). Kažin kokie šmaikštūs turistai „Open Street Map“ juos buvo sužymėję „labai purvinas paplūdimys: kas nors išvalykite“ ir pan. Tiesa, nešvara problema tik turistams: vietiniai noriai pramogauja tarp šiukšlių ir jiems tikriausiai sunku suprasti, kas ten vakariečiams nepatinka: smėlis, oras, iki +27-30 laipsnių kiaurus metus įkaitusios jūros šiukšlės juk neatims.

Išsprendus šias problemas, manau, poilsiautojų Lomboke galėtų padvigubėti, patrigubėti: jūra čia ta pati, kaip Balyje, tik smėlis gal kiek klampesnis. Juoba, kainos bent kol kas – žemesnės, nei Balyje, ir viešbučio restorane kartais gali pavalgyti už tiek, kiek Balio turguje. Kol kas Lomboką labiau pamėgę kiti musulmonai: valiutos keityklose net keičia Saudo Arabijos rialus.

Tiesa, Lombokui kartais priskiriamas ir Gilis – trys nuostabios gretimos salelės (Travanganas, Meno, Air), kuriose kokybė, tvarka, švara pranoksta net ir Balį, o turistų – gerokai daugiau. Šių salelių istorija, atmosfera kitokia, nei Lomboko, tad jas aprašau atskirai.

Visgi, lankant Lomboką vertą užsukti ir į Gilį (galiausiai mes Gilyje praleidome net daugiau laiko, nei Lomboke), o pakeliui verta užsukti į Autare perlų fermą, kur ekskursijos metu parodoma, kaip veikia perlus gaminančių moliuskų pramonė (nors perlų galima ir nusipirkti, tai nėra tik įkyri parduotuvė).

Lomboko kultūra – musulmoniškas Balis?

Indonezijoje daugybė salų turi savas tautybes ir vyraujanti Lomboko tautybė yra sasakai (~85%). Aišku, sasakai turi ir savo kalbą, virtuvę. Jie – musulmonai ir musulmoniški šauksmai maldai čia vieni plačiausiai ir ilgiausiai skambančių. Vis kyla ir kyla naujos mečetės: turtėjant Indonezijai, kaimai stengiasi atiduoti duoklę Dievui. Kone visos moterys ryši skarelėmis. Tiesa, skarelės spalvingos ir, priešingai arabų kraštams, moterys nėra užsidariusios namuose: jos ir dirba – ypač prekyboje, paslaugose.

Dabartiniai Lomboko miestai, net ir salos „sostinė“ Mataramas, kiek beveidžiai nykių pastatų rinkiniai, tad sasakų kultūros geriausia ieškoti kaimuose. Turbūt įspūdingiausias sasakų kaimas – Sadė. Žmonės čia tebegyvena tradiciniuose namuose šiaudiniais stogais, kur vyras miega aukšesniame kambaryje, o moterys ir vaikai – žemesniame, o kartą į mėnesį per šventę grindys „išplaunamos“ karvių mėšlu. Pusbroliai tuokiasi su pusseserėmis, jas (jų pritarimu) „pagrobę“ iš šeimos ir t.t.

Šias ir kitas tradicijas atvykėliams angliškai papasakoja vietiniai gyventojai, nes kaimas ilgainiui virto tokiu „gyvuoju muziejumi“. Apie 1980 m., kaip pasakojo, pasirodė pirmieji turistai, vėliau kaimiečiai pradėjo rinkti pinigus, vesti ekskursijas. Viena vertus, dėl to kaimas mažiau tikras: dabar daug namų virtę rankdarbių parduotuvėmis. Kita vertus, antraip jis išvis nebūtų išlikęs, juoba toks: tik dėl to, kad gauna iš turistų daug pinigų, vietiniai suinteresuoti negriauti namų su kas kelis metus keičiamais šiaudiniais stogais (užuot moderniai perstatę), kas mėnesį „valyti jų grindis“ karvių mėšlu (sako, dvokia tik laikinai), saugoti kitas tradicijas.

Jei kam norisi aplankyti ne kaimą-muziejų, o šiuolaikinį sasakų kaimą, paprastai siūlomas Tetebatu antro pagal aukštį Indonezijos vulkano Rindžanio šlaituose – tačiau man jis pasirodė labai eilinis, nors siauros gatvelės su vištomis, gaidžiais, šunimis ir įdomios. Bet, atrodo, vietiniams mes buvome įdomesni, nei jie mums, o iki prognozės, neva Tetebatu kada nors bus „Lomboko Ubudu“ (Ubudas – Balio miestas, garsėjantis savo kultūra ir tradicijomis), išsipildys nebent labai tolimoje ateityje. Nesutikome nė vieno kito turisto, nelabai radome jiems ir kokių paslaugų – bent jau pačiame kaime, ne aplink. Tik kaimiečiai labai sveikinosi, klausinėjo iš kur mes: turistai ten dar retenybė.

Kiekviename sasakų kaime daugybė vietinių dar vilki tautiniais rūbais, kalba savo kalba. Ir – ypač salos šiaurėje – seka unikaliu tikėjimu vaktu telu, kuriame sumišęs islamas, hinduizmas, pagonybė. Mat XIII a. islamas atėjo į Lomboką iš labai toli, ir vietiniai ne visiškai gerai suprato jo tiesas, įpainiojo savų, susipaprastino reikalavimus: pvz. vaktu telu sekėjai meldžiasi ne 5, tačiau tik 3 kartus, o per Ramadaną pasninkauja ne mėnesį, bet tik 3 dienas ir nekeliauja į Meką.

XX a. pasauliui tapus mažesniu Lomboką pasiekė ir „tikrasis“ islamas ir dauguma sasakų tikėjimą „pataisė“, tačiau kaimuose, kaip Sadėje, ir toliau islamas išpažįstamas senuoju būdu.

Tad te garsūs ir ilgi muedzinų šauksmai ar pamokslai iš naujų didžiulių mečečių garsiakalbių neapgauna, nes Lombokas nėra stereotipinė musulmoniška žemė. Daug ten ir hinduistų, pasilikusių nuo tada, kai Lomboką valdė Balio karalystė. Rindžanio kalnas šventas Balio hinduistams kaip ir paties Balio kalnai, ir kai kurios iš švenčiausių baliečių šventyklų yra Lomboke. Jos – nedidelės, bet saikingai gražios. Tai – Pura Meru su valdovų rūmų liekanomis gretimame tvenkinyje ir Pura Lingsar prie Mataramo. Įdomesnė pastaroji: ten ritualus atlieka, šventus ungurius kiaušiniais šeria ar „šventu vandeniu“ prausiasi ne tik hinduistai, bet – kartu su jais – ir vaktu telu musulmonai.

Lomboko lankytinose vietose priėję vietiniai ne kartą neklausti puldavo pasakoti apie tas vietas. Deja, tai paprastai nebuvo „geraširdiškumas“: jie būtų paskui reikalavę pinigų. Būtina kelis kartus paklausti, ar tokios „gido paslaugos“ įeina į bilieto kainą: prie Pura Meru „gidas“ pirmąkart nuo atsakymo išsisuko, bet klausimą pakartojus pasakė, kad „reikės mokėti arbatpinigius“ bei supratęs, kad mokėti nenorėsime, pasišalino.

Ar verta ir kaip keliauti į Lomboką

Lombokas smarkiai nusileidžia Baliui pasiekiamumu. Lombokiškiai bando šitą spręsti: 2011 m. atidarytas tarptautinis oro uostas, atsirado pirmieji tiesioginiai skrydžiai į Australiją. Bet keliaujant į Lomboką iš Europos vis tiek įprasta visų pirma skristi į Balį, tada važiuoti autobusu į uostą, plaukti keltu, vėl autobusu. Čia kyla klausimas, ar verta gaišti tam brangias atostogų valandas, kai galima tiesiog ir poilsiauti Balyje. Jei domina vien poilsis – manau geriau Balis. Bet jei norisi pažinti ir „artimą, bet kitokią“ salą – tai gali būti įdomu aplankyti ir Lomboką (bent jau jei Javoje bei Gilyje jau buvote ar nenorite lankytis).

Paprasčiausia į Lomboką atplaukti iš Balio (mes dar pakeliui sustojome Gilyje kelioms dienoms). Pačiame Lomboke sudėtinga su viešuoju transportu: yra bemo „mikroautobusai“, bet jų maršrutai niekur neskelbiami, turistus jie linkę apmokestinti labiau, nei vietinius. Mažesniems atstumams naudojomės ineternetu iškviečiamu taksi (pvz. vietinis Uber atitikmuo Go-Jek), didesniems vienai dienai išsinuomojome automobilį su vairuotoju. Mėginome ir su gatvėje stabdomu taksi, tačiau išsyk susidūrėme su mėginimu apgauti: neva perlų ferma, į kurią važiavome, neveikia, užtat veikia perlų parduotuvė (mokanti vairuotojui komisinius). Aišku, veikė ir ferma.

Didžiausia autonuomos, ekskursijų pasiūla yra Sengigyje, tačiau Matarame paieškojus galima gauti geresnių pasiūlymų, nes vietiniai nepratę prie užsienio turistų (jie dirba su vietos turistais). Kita vertus, ten sunkiau rasti ir angliškai kalbančius žmones: dvi autonuomos agentūros mus „išsiuntė“ kai darbuotojai suprato, kad beveik nekalbame indonezietiškai ir bus sunku susikalbėti, išaiškinti sąlygas.

Tik iš trečio karto viena agentūra išnuomavo automobilį su vairuotoju ir šturmanu/vertėju. Tik kad tas šturmanas sunkiai orientavosi net su GPS: GPS rodo į kairę, jis sako vairuotojui „dešinę“. Galiausiai tekdavo kelią rodyti man pačiam. Pasirodo, daug Lomboko lankytinų vietų vairuotojas ir šturmanas tądien patys lankė pirmąsyk: šitokie reti jo agentūroje užsienio turistai. Už Lomboko ribų šturmanas pasakojo buvęs tik dviejose kitose Indonezijos salose ir niekada užsienyje. Užtat vairuotojas ir šturmanas buvo labai malonūs, be jokių derybų pasiūlė geresnę kainą už visos dienos vežiojimą nei aprašo kelionių vadovai ir smagiai džiaugėsi keliais eurais arbatpinigių.

Tokie jau „mažai atrastų vietų“, kaip Lombokas, pliusai ir minusai: ten net norint keliauti organizuotai teks žymesnę dalį darbo atlikti pačiam, kita vertus, perkamos paslaugos bus pigesnės ir nuoširdesnės, o ne tik „spąstai turistų pinigams išvilioti“.

Labai lombokietiškai su mumis atsisveikino naujasis Lomboko oro uostas. Matosi, kad valdžia stengiasi pavergti turistų širdis: oro uoste grojo gyva tradicinė lombokietiška muzika, audimo staklėmis dirbo moterys. Deja, jei būčiau eilinis poilsiautojas, keliaujantis tik kartą į metus, gal iš Lomboko iš viso nebūčiau sugebėjęs išskristi: techniniai nesklandumai sekė techninius nesklandumus. Registratorė, užuot atspausdinusi mano įlaipinimo taloną, atspausdino du mano žmonai (laiku pastebėjau, spėjau pasikeisti). Skrydį atidėjo – na, visko būna. Tik, pasirodo, kad Lomboko oro uosto monitoriai suprogramuoti taip, kad atidėjus skrydį jis tiesiog „išnyksta“, jo vartai neberodomi (pirmąsyk pasaulyje mačiau tokį dalyką). Žodžiu mums pasakė antrus, paskui penktus vartus, tačiau prie penktų vartų per klaidą degė visai kitas maršrutas – vėl teko aiškintis, klausinėti.

Pro senutėlio Indonezijos avialinijų lėktuvo iliuminatorius matėsi Rindžanio kalnas, aukščiausias Lomboke. Iš dangaus Lombokas ir Balis panašūs – salos, kurių širdis – aukšti šventi ugnikalniai. Nebepasakytum, kokie didžiuliai skirtumai ant žemės…

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Trys Gili salelės – tarsi miražas pietų jūrose. Jos priklauso Indonezijai, tačiau su ja turi mažai bendro. Nuo civilizacijos pabėgę australai ir kiti vakariečiai čia įkūrė Kurortus iš didžiosios K – tokius, kokių kitur pasaulyje neteko matyti. Kur kiekvienas viešbutis, kiekvienas paplūdimys – unikalus, išradingas. Kur nėra nė vieno automobilio, o viešasis transportas – karietos. Kur nėra prieplaukų, o atplaukęs laivu iki kranto brendi jūra. Kur dar 1970 m. buvo tik negyvenamos salos.

Ir nors kiekvieną salelę gali apeiti ratu maždaug per valandą, jose išsitenka ir utopiški paplūdimiai, ir vaizdai nuo kalvų, ir pašėlę vakarėliai, ir visokios alternatyvios subkultūros. Ir tik pirmą dieną atrodo keista, kad turistės su bikiniais smėlėtose gatvėse nuolat prasilenkinėja su čadromis vilkinčiomis vietinėmis, o regio, hiphopo ar 70-ųjų muzikos melodijos konkuruoja su kaip reta ilgais muedzinų šauksmais.

Šis straipsnis apie Gilį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Travanganas – amžinas vasaros festivalis

Travanganas – didžiausioji Gilio salelė – geriausiai atspindi Gilio dvasią. Ji – lyg koks amžinas muzikos festivalis. Kiekvieną metų vakarą į aibę pajūrio scenų išėjusios muzikantų grupės atlieka dainas kiekvienam įmanomam skoniui. Liepsnoja laužai, tūkstančius sutraukia kasvakarinės saulės palydos, kai ji neria į vandenį greta Balio salos ir šventojo Agungo kalno, pakyla vakarinis vėjas.

Tik, priešingai festivaliams, vietoje laikinų „palapinių miestelių“ Travangane suręsti nuolatiniai poilsio bungalų kaimai (nakvoti daugybėje jų pigiau, nei Europos kempinguose). Yra ir gausybė kitokių viešbučių – tik nė vieno nuobodaus betoninio pastato. Visi vienas kitą perspjauna architektūriniais sprendimais, atodaira gamtai. Daugelio savininkai – visokie australai ar vakariečiai panorę išeiti „šilton pensijon“. Jiems nepakanka tiesiog turėti viešbučio ar restorano verslą – jiems tas viešbutis ar restoranas ir gyvenimo prasmė, meno kūrinys, kuriame jie mėgina sukurti „rojų žemėje“ sau ir svečiams.

Pavyzdžiui, visi patiekalai, kuriuos valgiau Gilyje, labai skanūs. Nesvarbu, indonezietiški, itališki, meksikietiški, indiški, burgeriai, picos, pigūs ir nepigūs: jokiame kitame kurorte gyvenime šitaip nesisekė su maistu. Ir nors buvau sezono metu, niekuomet netrūko stalelio restorane, vietos masažo salone, ką jau kalbėti apie paplūdimius (daugelis beveik tušti). O viešbučiai ir bungalai tik statomi, statomi.

Gilis – rojus pavojuje?

Bent kol kas Gilį atrado dar gana mažai turistų (beveik nėra rusų, kinų), bet jau šimtai investuoja(?) ofiso rutinoje uždirbtus pinigus tame tropikų rojuje. Nuo to turistams tik lengviau: konkurencija didesnė, kokybė aukštesnė, kainos žemesnės.

Tiesa, „senieji“ Gilio gerbėjai man paprieštarautų: jiems Gilis – ypač Travanganas – jau sugadintas, sunaikintas. „Per 10 metų nuo 2009 m. turistų skaičius išaugo nuo 35 000 per metus iki milijono“ – rašo vienas toks. Tikrai taip – per 10 dienų dabar atvyksta tiek turistų, kiek seniau per metus. Aišku, per tą laiką geometrine progresija augo ir viešbučių, restoranų skaičiai. Travanganas jau beveik visai užstatytas – rytinė pakrantė tankiau (ten – miestelis, pajūrio promenada su restoranais), vakarinė pakrantė – skysčiau, ten atmosfera dar prabangiai (bet nelabai brangiai) kaimiška, daugiau erdvės.

Tačiau tokį kelią nuėjo daug pietryčių Azijos kurortų. Iš pradžių kokie laukinės gamtos mylėtojai „atranda“ kokią „idealią laukinę pakrantę“ (pažiūrėkite filmą „Paplūdimys“). Garsas apie ją sklinda iš lūpų į lūpas, ar, šiais laikais, iš Facebook/Instagram paskyros į Facebook/Instagram paskyrą, „atradėjų“ vienetai virsta šimtais. Atsidaro pirmosios kavinės, viešbutėliai. Prie laukinės gamtos mylėtojų tuomet prisijungia kitokie turistai – tie kuriems reikia ir mažumėlės komforto. Šimtai atvykėlių greitai virsta tūkstančiais. Kavinių, viešbučių dar daugėja, randasi prabangesni, įvairesni – ir tuoj jau į kurortą važiuoja dešimtys ir šimtai tūkstančių „masinių turistų“. Galiausiai kai kur jie virsta milijonais, išdygsta viešbučių dangoraižiai ir daugiabučių kompleksai.

Gilis nuėjo kažkur pusę to kelio, Balis – gerokai toliau, Tailando Pataja – jau dangoraižių kurortas. Kai Indonezijoje per 17 000 salų, jų užteks visiems: yra poilsiautojas, kuriam patinka Balis, yra kuriam Gilis, yra kuris nė nenori išduoti jo mylimos salos pavadinimo, kad gink Dieve jos neatrastų kiti lietuviai ar europiečiai.

Travanganą padengė kavinės ir viešbučiai, bet vaizdai į paplūdimius, žydrą-žydrą nuo dugno koralų jūrą ir šiandien – tarsi iš kokio krikščioniško filmo apie rojų. Rytuose horizonte – kitos Gili salos ir Lombokas, pietuose į rifus dūžta didelės atviros jūros bangos, vakaruose – tolimo Balio vaizdai ir nuostabūs saulėlydžiai, šiaurėje – daugiausiai saulės. Kitur pasaulyje turi ilgokai važiuoti automobiliu, kad išvystum šitokius skirtingus pribloškiamus vaizdus: Gilyje pakanka pasivaikščioti pėsčiomis ar pravažiuoti dviračiu.

Vienintelė išimtis iš rojaus vaizdinio: maudynės jūroje. Vos įbrendi – ir kojas pjauna suakmenėję koralai, geriau maudytis su basutėmis. „Senieji Gilio fanai“ ir čia niurzga: girdi, koralai išmirė nuo žmonių veiklos. Gal ir taip, bet čia tik aplink pačias saleles (na, tiesiog neįmanoma, kad koralai vešėtų uoste). Niekur pasaulyje nemačiau tiek daug nardymo reklamų, nardymo mokyklų (su balionais, vienu įkvėpimu, su vamzdeliu ir kt.), laivų stikliniais dugnais, net GoPro „povandeninių videokamerų“ nuomos agentūrų ir t.t.: tik paplauk toliau ir koralai – nuostabūs.

Gili Air ir Gili Meno – kitokios Gilio salos

Visos trys Gili salos labai skirtingos. Gili Meno, plytinti per vidurį, turi mažiausiai „veiklos“ ir užtat „laukiniausius“ paplūdimius.

Gili Air, arčiausiai Lomboko, labiausiai jį ir primena. Jei Travangane kiekvienas darbuotojas, su kuriuo bendravau, paklaustas iš kur atsakydavo maždaug „Vakar atplaukiau iš Lomboko, padirbsiu kelias dienas ir vėl grįšiu namo“, tai Gili Air turi savą „vietinių“ kaimą, daugiausiai gyventojų.

Ten jau rytietiškas chaosas konkuruoja su vakarietiška tvarka: kelias aplink salą negrįstas („Kam šioje saloje nuomoja dviračius, kai per smėlį nepavažiuosi?“ – skundėsi sutiktos turistės), požiūris į tvarką ir švarą paprastesnis. Visgi, viskas daug vakarietiškiau, nei gretimame Lomboke, ir jei kas nors norėtų „švelniai paragauti“ Indonezijos, bet nenerti į ją stačia galva, Gili Air – pats tas.

Apsistojus vienoje saloje, galima aplankyti ir kitas: tarp salų kursuoja brangesni greitieji laivai ir pigesni bangų sūpuojami vietiniai. Pastarieji plaukia tik ryte ir dieną, todlė vieną dieną galima nuplaukti tik į vieną iš kitų Gili salų ir sugrįžti.

Gilio kultūrą kūrė ir turistai – sūpynės, grybukai ir kt.

Gilio salos labai skirtingos, bet turi ir savą bendrą kultūrą, savas tradicijas. Jos – labai naujos, bet kartu labai įsišaknijusios, ir jas kūrė ne tiek indoneziečiai, o įvairiataučiai atvykėliai. Mat iki ~1970 m. Gili salos buvo negyvenamos: tada ten atsikėlė pavieniai žvejai, o netrukus Travangane juos užgožė hipiuojantys vakariečiai atvykėliai.

Viena Gilio tradicijų – sūpynės jūroje, puoščiančios dažno viešbučio ar restorano krantą. Kita – povandeninės skulptūros, viliojančios nardytojus. Trečia – „laimės valandos“ prieš saulėlydį, kurių metu poilsiautojai užima vietas ant gultų prieš svarbiausią dienos „spektaklį“.

Bet turbūt garsiausia Gilio tradicija – „magiški grybukai“, paplūdimių baruose čia reklamuojami viešai. Tokie į „Sprite“ ar „Coca Cola“ „suplakami“ grybai Vakarų pasaulyje (ir Lietuvoje) uždrausti kaip narkotikas. Tiesa, prie jų neįmanoma priprasti – tačiau jie, sakykim, kokioms 6 valandoms pakoreguoja pasaulio suvokimą.

Mane, nerūkantį ir niekada gyvenime nebuvusį girtu, grybukai paveikė smarkiau: Travanganas nušvito naujomis įspūdingesnėmis spalvomis, pirmą kartą gyvenime šitaip gerėjausi gamta ir žvaigždynais, pasijutau it kokioje negyvenamoje priešistorinėje saloje. Vyną mėgstančią mano žmoną, tuo tarpu, Travangano grybukai tiesiog supykino, atėmė jėgas. „Plytelių raštai šiek tiek juda, ir viskas“ – sakė. „Kam gi dar šiame rojuje dar ieškoti kažkokių nenatūralių potyrių?“ – pyko ji ant mano noro savo kailiu išbandyti (ir šiame tinklaraštyje aprašyti) viską, kas turistus vilioja į kiekvieną šalį, miestą ar salą.

Rimtesni narkotikai Gilyje viešai nereklamuojami ir tikrai nelegalūs, bet ir jų rasti lengva: ne kartą ir ne du „praeiviai“ gatvėje ar paplūdimyje siūlė pirkti žolės, berods net kokaino: policininkai netoli, bet nieko nedaro. Paradoksalu: Indonezijoje narkodileriams juk numatyta (ir net užsieniečiams vykdoma) mirties bausmė, mūsų lėktuvui leidžiantis Balyje net pilotas du kartus apie tai perspėjo. Bet Giliui padaryta nebyli išimtis. Tai, kaip ir musulmoniškame krašte turistų dėvimi ultraseksualūs apdarai, nesukelia kontroversijų todėl, kad Gilis yra niekieno tėvynė: kai salos apgyvendintos tik neseniai, indoneziečiai jose tokie patys atvykėliai, kaip ir turistai. Kiek jie atmena, tiek Gilis buvo labiau „pašėlusių turistų“, o ne „padorių musulmonų“, žemė. Australai atplaukia į Gilį pailsėti ir pašėlti, indoneziečiai – iš jų užsidirbti. Abiems pusėms gerai, kaip yra.

Gerai ir tiems, kurie net į grybukų pusę pažiūrėti nenorėtų. Mačiau paplūdimyje šokantį vyrą ar žvaigždžių pasižiūrėti ant smėlio sugulusią kompaniją – bet jokių ekscesų, muštynių, niekada nesijaučiau nesaugiai. Gilis per toli, kad jį siektų „degradavę narkomanai“ – atskrenda ir paskui atplaukia nebent hipiuojantis, auksinis ar dar koks jaunimas.

Kaip nuvykti į atokųjį Gilį

Mėgstu aktyvias keliones, o ne poilsį. Kurortai man po dienos-dviejų pasidaro nuobodūs: jūra, baseinas, „eilinė“ gamta ir „eiliniai“ viešbučiai – kiek gi galima?

Tačiau Gilis vis tiek mane pavergė, netgi pasilikau ten ilgiau, nei planavau, ir neabejodamas įrašysiu jį į įspūdingiausių pasaulio kurortų sąrašą. Nežinau pasaulyje kito kurorto, kuriame viskas taip gerai: pigumas, kokybė, gamtos didybė, paslaugų pasiūla, atmosfera, nepergrūsta turistais aplinka.

Kiekvieną valandą Gilyje klausiau savęs, kodėl dar kas poilsiauja kokiuose brangiuose ir pergrūstuose Kanaruose, kai yra toks Gilis: daug pigesnis ir daug kokybiškesnis?

Atsakymas, matyt – Gilis toli ir į Gilį patekti nėra taip jau paprasta. Dauguma keliautojų į Gilį visų pirma skrenda į Balį (jau ir tai su 1-2 persidimais), tada „gaudo“ internete ar Balio gatvėse (taip pigiau) „kelionės į Gilį“ pasiūlymus: ~1 val. autobusu iki Padang Bajaus uosto, paskui ~1,5 val. sūpuojančiu greituoju laivu į Travanganą ar Air salelę. Internetinės apžvalgos nenuteikė gerai: daugelis laivų kompanijų įvertintos 2 ar 2,5 balo, interneto komentatoriai kaltina jas apgavystėmis (dažniausia: „žadėjo parvežti atgal į viešbutį Balyje, bet tik parplukdė iki uosto“) ir net vagystėmis iš laivo denyje sukrautų lagaminų. O kelių geriau įvertintų kompanijų bilietų kainos prilygsta lėktuvo bilietams Vilnius-Londonas.

Nors plaukėme viena pigesnių ir prasčiau įvertintų kompanijų, viskas buvo gerai: svarbu būti nepatikliems, kuo daugiau klausinėti kuo daugiau žmonių kas ir kaip, vengti visokių aiškinimų „privalote pirkti iš manęs, antraip(…)“. Dauguma apsigavusiųjų nukentėjo per nepatyrimą, patiklumą. O Gilio pusėje apgavystės, įkyrumas baigėsi – tarsi išlipus kitoje šalyje. Kai paprašėme pratęsti nakvynę „už tą pačią kainą“, viešbučio šeimininkai mums kainą be jokių derybų nuleido.

Iš Gilio galima plaukti ir į Lomboką (taip išplaukėme), kas pigiau, bet į Lomboką iš Europos sunkiau nusigauti nei į Balį. Taigi, kelionė į Gilį daugeliui Gilio lankytojų – tai ne tiesiog kelialapio nusipirkimas: reikia ja pasirūpinti, pasistengti. Bet gal taip ir geriau: Gilyje susirenka įdomesni turistai ir jų mažiau. Ilgainiui sudėtingesnes tolimas keliones išmoks organizuotis dar daugiau žmonių ir, matyt, Gilis dar pildysis, persipildęs – brangs. Gal Gilis taps nauju Baliu, bet tuo pačiu kažkur toliau Indonezijoje atsiras naujas Gilis.

O kol kas Gilis bent man yra optimalus kurortas, keliuose kvadratiniuose kilometruose kone stebuklingai apjungiantis kultūrą ir gamtą, tradicijas ir naujoves, pigumą ir kokybę, poilsį ir pramogas.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Balis – viena Indonezijos salų, bet tai lyg atskira šalis.

Balio menas ir architektūra, Balio hinduistinė kultūra ir tradicijos neturi analogų ne tik Indonezijoje, bet ir pasaulyje.

Be to, Balis labiausiai visame regione prisitaikė prie turistų: Balyje ne tik karštas klimatas, puikūs paplūdimiai ir žemos kainos – Balyje ir lengvai pasiekiama gera kokybė, vakarietiškas „skoningumas“.

Gyventojų Balyje daugiau, nei Lietuvoje, ir ten telpa ir miestai, ir kurortai, ir gamta: ištisas savaites gali keliauti ir rasi ką veikti. Štai ką verta aplankyti ir patirti Balyje.

Šis straipsnis apie Balį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Balio šventyklos, tradicijos, kalnai ir jūra – visada arti

Balis nėra vienas kurortas ar salelė. Nors plotu jis teprilygsta vos dešimtadaliui Lietuvos, dėl kalnų serpantinų bei aplink miestus tragiškai užsikišusio eismo atstumai ten skaičiuojami valandomis, o lankytinų vietų – gausybė. Todėl neįmanoma per kelias dienas pamatyti „viso Balio“.

Tačiau nesvarbu, į kurią Balio vietą durtum pirštu – daugelį bališkiausių patirčių galėsi rasti netoliese, nes tai pasklidę po visą salą.

Daugelį Balio pakrančių dabina paplūdimiai ir kurortai, tiesa, labai skirtingi (žr. žemiau). O visas salos centras – aukšti ugnikalniai su nuostabiais vaizdais į slėnius, kraterių ežerus, ryžių laukus (aukščiausias ir švenčiausias Agungas – 3031 m). Išskyrus ugnikalnių aukštumas, temperatūra Balyje beveik nekrenta žemiau +20, o dienomis Balio pakrantėse – žemiau +28.

Kiekviename Balio kaime stūkso mistiškai atrodančios šventyklos (pura), paprastai bent trys. Į šventųjų kalnų pusę – šventykla kaimo kūrėjams, per kaimo vidurį – dvasioms, į jūros pusę – mirusiems (su kapinėmis). Baliečiai – hinduistai, bet hinduizmas čia kitoks, nei Indijoje, sumišęs su vietinės gamtos garbinimu. Nė viena Balio šventykla nėra milžiniška it katalikų katedra, užtat jos visos – meniškai išdabintos. Ypač vartai – šventyklą saugančių demonų veidais. Įsijausti į aplinką, istoriją, dvasingumą kokioje miestelio šventykloje ne ką mažiau įdomu, nei kokioje daug garsesnėje, bet užgultoje turistų.

Tiek šventyklos, tiek tradiciniai Balio gyvenamieji namai labiau primena mažų pastatėlių kaimelius. Gyvenimas, maldos, šventės vyksta lauke, o pastatėliai (bale) – tarsi kambariai be sienų: namelis-virtuvė, namelis-tėvų miegamasis, namelis-vaikų miegamasis ir pan. Kiekvieną kompleksą juosia aklina tvora (jokių vaizdų iš vidaus į išorę), o įspūdingiausi, aišku, vartai. Pastatėlius išdėsto šventikas-architektas pagal hinduistinius Vastu šastra principus: namai turi “kojas” (virtuvė, ryžių kluonas jūros pusėje), “rankas” (miegamieji per vidurį) ir “galvą” (šventovė protėviams kalnų pusėje). Kurortuose tokių tradicinių „namų kompleksų“ mažiau, bet tik išvažiuok kur toliau – ir jie tuoj supa kiekvieną kelią: retoje nepriklausomoje valstybėje rasi tiek daug gražios tradicinės architektūros, o juk Balis nė nėra valstybė! Net ir šiuolaikiniai Balio pastatai, daugelis viešbučių turi daug tradicinių elementų: tvoras, religinius simbolius.

Įdomiausi tarp tradicinių Balio pastatėlių kompleksų – kadaise salą valdžiusių valdovų dinastijų rūmai. Į kai kuriuos galima užeiti. Tų dinastijų likimas liūdnas: ~1900 m. Balis atsidūrė Olandijos Imperijos taikinyje ir mažų jo valstybėlių aristokratai buvo priversti rinktis: pasiduoti arba nusižudyti (su tradiciniais durklais išeiti prieš olandų kulkosvaidžius). Tuos tūkstančius kilmingųjų, kurie pasirinko tokią puputan vadinamą garbingą žūtį, mena gausybė memorialų, pastatytų po to, kai visa Indonezija pagaliau tapo nepriklausoma nuo Olandijos.

Kone visame Balyje rasi ir pigių balietiškų masažų, bei kitų „spa paslaugų“ už gal dešimtadalį lietuviškų kainų. Taip pat Indonezijos ir Balio virtuvės patiekalus tiekiančių varungų – mažų pigių restoranėlių, kuriuose, tiesa, higiena kelia didelių abejonių.

Ir jau beveik visame Balyje rasi užsieniečių. Tradiciškai daugiausiai australų. Jų jaunimą žavi Balio laisvė, kurios taip trūksta Australijoje (galima laidyti fejerverkus, važinėti motociklu be teisių, samdyti prostitutę, “kabinti” merginas nesibijant kaltinimų priekabiavimu ir pan.). Vyresnius australus – kultūra ir amžinas karštis. Dešimtys tūkstančių jų į Balį emigruoja „su visam“: įsteigia kokį restoraną, viešbutį, spa centrą ar drabužių parduotuvę. Kiek daug Balio kurortuose ženklų „Australai šeimininkai“, Australijos vėliavų, kengūrų piešinių! Balyje australai sukūrė net mados pramonę: ištisi prabangūs prekių ženklai turi savo botique krautuves vien Balyje, Balyje pristato visas kolekcijas, kurias nuperka kiti australai.

Australams priklausančiose vietose – vakarietiška kokybė, švara, interjero estetika, o kainos visgi šiek tiek žemesnės. Pagridniniuose kurortuose jau ir vietiniai taip „nukopijavo vakariečius“, kad nebeatskirsi, kuris restoranas priklauso jiems, kuris – atvykėliams. Visgi „balietiškose vietose“ į darbą daug kur žiūrima laisviau: pvz. normalu nusnūsti prie kasos aparato. “Visą parą veikianti viešbučio registratūra” pasirodė reiškia, kad vakare teks ilgai barbenti į langus, kol ant sofutės miegantis darbuotojas pabus.

Dešimtys Balio išskirtinių šokių

Balį turistai atrado gerokai anksčiau, nei likusią pietryčių Aziją, o tai lėmė… nuogos krūtinės. Dar apie Pirmojo pasaulinio karo metus kolonistai olandai siūlė trijų dienų vizito Balyje programą. Europos džentelmenai sakydavo, kad ilgai plaukia laivu dėl įspūdingos vietinės kultūros ir šokių, bet svarbiausia dažnam buvo tai, kad tradicinį legongą balietės paauglės šokdavo pusnuogės. Toje „belle epoque“ tai buvo arčiausiai pornografijos, ką baltaodis aristokratas per gyvenimą galėdavo išdrįsti svajoti pamatyti.

Tarpukariu į Balį (ypač Ubudo miestą) jau kone masiškai traukė vakarų menininkai, sužavėti gilesnės balietiškos kultūros. Ir visai tuo pačiu metu kiti baltaodžiai Kutos paplūdimyje pastatė pirmuosius poilsio bungalus.

Taip iki pat šių dienų sala liko tarsi padalinta. Vieniems turistams Balis yra karštis, laisvė, pramogos, ir tokių centras yra Kutos kurortų linija. Kitiems Balis – tai menas, šokiai, religija, kultūra, ir jų „sostinė“ yra Ubudo regionas.

Tiesa, Balio menas, kuriuo taip džiaugiasi antrieji, galima sakyti, bendras baliečių ir vakarų menininkų kūrinys. Mat iki XX a. baliečiai išvis nesuprato žodžio „menas“, jiems visa tai buvo gyvenimo ir tikėjimo dalis: paveikslai – tik šventykloms puošti, šokiai – dievams pašlovinti. O vakariečiai „pamokė“, kaip viską padaryti akiai patraukliau, parduoti. Gimė ištisos naujos meno formos.

Šiandien Balio šokių (kurie primena ir teatro vaidinimus) priskaičiuojama keliolika ir daugeliui turistų jie kelionės į Balį pažiba: vieni eina Ubude kas vakarą į kito šokio pasirodymą, kitiems pakanka į jų viešbutį atvežto pagrindinių Balio šokių popuri. Nesu šokių gerbėjas – paprastai užtenka kartą pamatyti šalies liaudies šokį ir viskas. Bet žiūrint balietiškus pagauna azartas atrasti vis naujus: jie tokie skirtingi.

Tiesa dalis tų „tradicinių“ šokių atrodo visai kitaip, nei prieš 100 metų. Nekalbu vien apie tai, kad svarbiausiojo legongo merginos nebešoka nuogomis krūtinėmis. Daugelis turistų to nė neįtaria – bet dažną šiandieninį „balietišką šokį“ apskritai įkvėpė Europos ar Amerikos menininkai.

Pavyzdžiui, populiariausias iš visų Balio šokių – kečakas, turistams dar vadinamas „ugnies šokiu“. Tai – vaidinimas pagal hinduistų epą Ramajaną, kurio metu grupė vyrų yra ir „muzikos instrumentai“ (kuria atmosferą įvairiais tempais ir intonacijomis kartodami „čak, čak, čak, kečak, kečak“), ir „dekoracijos“ (savo kūnais suformuoja sienas, kambarius, kuriuose veikia kaukėti aktoriai). Be galo įspūdinga, nieko panašaus gyvenime nebuvau matęs! Bet sukūrė kečaką vokiečių dailininkas Valteris Spiesas ~1930 m., sumanęs „apjungti“ balietiškus transo pasiekimo ritualus su Ramajanos vaidinimais.

Antras pagal populiarumą šokis-vaidinimas barongas, kur dviejų žmonių valdomas „kaimo sargybinis“ Barongas stoja į kovą su demonu rangda. Siužete daug magijos, todėl tradiciškai po „spektaklio“ būdavo aukojama višta „dievams nuraminti“. Aišku, to nebepamatysi.

Kai kurie kritikai sako: „vakariečiai pasiėmė ištisą Balio kultūrą ir iš jos paliko tik meną“. Bet gimė naujos be galo įdomios saviraiškos formos. Tai ne tik Balio, o ir visos žmonijos paveldas.

Ir, kas be ko, jei ne vakarų menininkų indėlis, kultūros ieškančių turistų Balyje būtų gerokai mažiau. Keliaudamas po pasaulį jau seniai supratau: tik labai retas europietis „iš tikrųjų“ žavisi ir nori gyventi kitų žemynų kultūromis. Daugelis vis tiek trokšta gero žiupsnio vakarietiškos estetikos, „skoningumo“, ir Balyje tą nesunkiai randa: šokiuose, dailėje, kavinių ir viešbučių interjeruose. Ramajanos didvyrių skulptūros ten dėstomos pagal vakarų interjero dizaino principus.

Trankieji Balio kurortai aplink Kutą

Daugelis keliautojų į Balį taip ir nenukeliauja daugiau 10 ar 15 kilometrų nuo tarptautinio Balio oro uosto, mat visi pagrindiniai kurortai – ten. Tubanas, Kuta, Legianas, Seminiakas – tai jau seniai tik pavadinimai žemėlapyje, nes jie suaugę į vieną didelį mašinų ir motociklų pergrūstą miestą ir net vietiniai neparodys, kurgi tų kurortų ribos. Net paplūdimiu visi dalinasi tuo pačiu (~12 km ilgio).

Visgi, kiekvienas Balio kurortas dar turi savo dvasią.

Tubanas, į kurį iš oro uosto atėjome pėstute, paliko slogų įspūdį: nutriušimo, šiukšlių pasirodė daugiau, nei gražių vietų.

Sekantis kurortas Kuta pats garsiausias – ar, galbūt, liūdniausiai pagarsėjęs. Baisiausios istorijos apie lėbaujančius ir siaučiančius vakariečius (ypač australų jaunimą) – iš ten. Ir į Balį skrendančiame lėktuve skambėję piloto pranešimai “Negalima išsinešti gelbėjimosi liemenių!”, “Už narkotikus Indonezijoje baudžiama mirties bausme!” tikriausiai buvo skirti tokiems. Jiems – ir tatuiruočių salonai, ir tatuiruočių šalinimo salonai.

Vos priėjau pirmą vakarą Kutą ir už rankos stvėrė prostitutės, pasakodamos, koks aš gražus ir įkalbinėdamos pirkti „seksualų masažą“: niekur kitur pasaulyje man nėra taip įkyriai siūlę seksualinių paslaugų. Beje, Balyje jas perka ne vien vyrai: Kutos paplūdimyje yra ištisa žigolo, vadinamų Kutos kaubojais, pramonė: europietės, neretai apkūnios ar vyresnio amžiaus, jiems palieka daug pinigų už savaitę “su mylinčiu vaikinu” (žr. filmą “Cowboys in Paradise”). Ir “potencialias klientes” tokie irgi kabina dainuodami joms gatvėj “serenadas” (tiesūs pasiūlymai, tikriausiai, moterims taip gerai neveiktų).

Toliau į šiaurę nuo Kutos situacija ramesnė: Legiane gražūs restoranai, parduotuvės, kavinės, spa centrai jau nustelbia netvarką ir siautulį, o Seminiakas išvis yra viena brangiausių pietryčių Azijos vietų, kur turtingi australai moka visai neindonezietiškas kainas (ypač už nakvynę, australiškos-balietiškos mados parduotuves, vakarienes ant gulto paplūdimyje stebint nuostabų saulėlydį). Nežinai, ką pirkti? Rasi, kas tau padės (aišku, ne už ačiū) – internete reklamuojasi australės “shopping companion“.

Kurortų linijos gale, jau prie kito paplūdimio – Canggu, “skaitmeninių klajoklių” rojus, kur išsinuomavę vilas ar susirinkę į bendradarbystės erdves vakariečių “auksiniai jaunuoliai” darbuojasi visokiems Europos ar Amerikos startuoliams. Net kai Balyje buvau koronaviruso pandemijos metu ir naujiems keliautojams atvykti buvo draudžiama, Canggu pasiliko pilnas: ten atvykstama ne savaitei ar dviems, o visai žiemai ar net metams.

Toliau nuo jūros visi šie kurortai „perauga“ į Balio sostinę Denpasarą – chaotišką ~1 mln. gyventojų miestą, kurio pažiba – Badžras Sandhi paminklas, gausybe simbolių įkūnijantis Balio istoriją.

Beveik visa kurortinė veikla (kavinės, restoranai, parduotuvės, masažai) yra arčiau jūros (iki ~600 m), tuo tarpu apsistojus toliau iki „veiksmo“ tenka eiti vakarais neapšviestomis siauromis „motociklų gatvelėmis“ (gang). Visa kurortų linija taip išplanuota: vos kelios ilgos pagrindinės gatvės, kur „verda gyvenimas“, ir daug nykių, tamsių užkaborių: Balyje saugu, bet ten vis tiek nelabai jauku ir įdomu, ypač vakarais, todėl nakvynės vietą verta rinktis apgalvotai.

Pietinis Balio pusiasalis – didybė ir turistų minios

Į pietus nuo Balio oro uosto visa ko mąsteliai didesni, daugiau erdvių. Pagrindinis kurortas čia Nusa Dua: vieniems jis nuostabiausia, švariausia Balio vieta, kitiems – kažkoks miestas-muziejus, iš kurio visai išsunkta balietiška gyvybė. Nes tai nuo nulio pastatytas didelių viešbučių kompleksas, kurio įstabūs vartai saugomi metalo detektoriumi. Viduje viskas tobulai tvarkinga kaip niekur Indonezijoje: pievelės, skulptūros iš Balio mitologijos. Galėtų būti ir kur prie Viduržemio jūros, bet kas rytą sunkvežimiais atvežama balietiška kultūra: gatvės muzikantai, šokėjai. Kainos Nusa Dua irgi nebe balietiškos, užtat susimokėję daug “viskas įskaičiuota” tipo keliautojai čia greitai gauna dozę visos Indonezijos. Pavyzdžiui, Devdan šou, kuriame – ne vien Balio, bet ir Javos, Papua, Sumatros šokiai.

Pietiniame Balio pusiasalyje jau dešimtmečius statomas Garuda Višnu Kenčana parkas, kurio širdis – viena didžiausių pasaulyje skulptūrų (122 m aukščio mitinis paukštis Garuda, ant kurio joje hinduistų dievas Višnus). Garuda Višnu Kenčana statoma ir kaip Balio simbolis, o turistai ten praleidžia visą dieną: amfiteatre vieni Balio šokiai keičia kitus, gausybė progų nusifotografuoti įvairių mitologinių statulų fone, o filmukai ir suaugusiam, ir vaikui paaiškina Višnaus ir Garudos mitą.

Nusa Dua ir Garuda Višnu Kenčana dar nebuvo pastatytos, kai turistus į pietinį pusiasalį traukė Uluvatu šventykla ar, tiksliau, pajūrio uolos, ant kurių ši stovi, bei banglentėms tinkamos bangos, dūžtančios į tas uolas. Dabar ta šventykla virto dar vienu “lunaparku”: per saulėlydį sunkiai gausi vietą atsistoti prie turėklo su vaizdu, sezono metu toli gražu ne visi norintys telpa pasižiūrėti kečako šokio. Konvejeris. Šimtai autobusų. Trumpų šortukų ar sijonukų užsidengimas privalomais sarongais ir pagarbos diržais (įprasta visose Balio šventyklose). Ėjimas pro vagiles-beždžiones (prižiūrėtojai jas gąsdina šaudydami timpomis, bet kuri nors vis tiek nučiumpa kokio turisto akinius). Sunkūs mėginimai padaryti Uluvatu uolų nuotrauką be kitų turistų galvų joje. Kečakas, kur atėjusiems prieš dešimt minučių telieka vietos ant žemės scenos gale. Ir vežimas į viešbutį.

Į mūsų ekskursijos programą dar įėjo Padang padang paplūdimys, išgarsintas ten filmuoto “Valgyk, melskis, mylėk” filmo. Pakrantė tikrai nuostabi – bet sezono metu pergrūsta turistais. Net ir apmokestinimas nieko nepakeitė.

Kai kuriems baliečiams ir turistams Nusa Dua, kaip ir Kutos linija yra tikras siaubas. Su siaubu jie kalba apie Balio “Kutaizaciją”: kažkada nerašyta taisyklė sakė, kad Balyje joks pastatas negali būti aukštesnis už palmę, tačiau architektai tokius projektuoja ir projektuoja – pelnų besivaikančių vystytojų užsakymu.

Prisiklausiusi tų “šumo kėlėjų” pranašysčių mano žmona prieš pirmąją kelionę į Balį net prisipažino galvojusi, kad visas Balis – jau vienas didelis kurortas, kur maksimali autentika – kokie brangūs kultūriniai šou specialiai turistams (kaip Devdan). Bet niekas negali būti toliau tiesos. Net ir pietiniame Balio pusiasalyje dar yra ramesnių, atokesnių kurortėlių (netgi vos į šiaurę nuo Nusa Dua milžinviešbučių driekiasi kur kas paprastesnė turistinė gatvė). O apskritai Denpasaras su visais kurortais ir pietiniu pusiasaliu tesudaro mažą dalį Balio ploto. Ir net jei Garuda Višnu Kenčana vienintelė Balio vieta pretenduojanti į kokį pasaulio rekordą – galbūt Balio esmė ne rekorduose, o atmosferoje, gausybėje smulkių šventyklų ir kalvelių, kurias gali rasti visoje saloje ir turistų turėtų padaugėti ne dvigubai, bet dešimtis kartų, kad jie užgožtų viską.

Ubudas – kultūrinis Balio kurortas

Į Ubudą panašios vietos pasaulyje nesu matęs. Lankytini miestai paprastai būna dvejopi. Arba kurortai prie jūros, kur daug saulės ir poilsio, bet beveik nėra vietinės dvasios. Arba istoriniai didmiesčiai, kuriuose – visi muziejai, menas, kultūra, tačiau ir smalkės, dideli atstumai – iš kelionės sugrįžti fiziškai pavargęs.

Ubudas apjungia abiejų dalykų pliusus. Tai – miestelis, kurį gali apeiti pėsčias (~74 000 gyv.), bet meno muziejų, senų šventyklų, šokio pasirodymų ten tiek, kiek retame Indonezijos didmiestyje. Turistų sezono metu Ubudo gatvėse daugiau, nei vietinių ir visa turistinė pramonė yra: parduotuvės, masažai, visokių virtuvių restoranai, barai su gyva muzika. Tarsi kurorte – tik kad iki jūros 40 minučių kelio automobiliu!

Ubudas – unikalus kultūrinis kurortas. Toks, kur poilsiautojai atskrenda atsipalaiduoti ir pailsėti, tačiau laisvalaikį leidžia ne paplūdimyje, o šokio spektaklyje, meno muziejuje ar jogos studijoje. Ir dažnas jų nakvoja ne kokiame eiliniame viešbutyje ar bungale, o tradiciniame Balio name, kurių čia daug pritaikyta turistams.

Tarp įdomiausių Ubudo vietų – Sarasvati šventykla su lotosų pilnais tvenkiniais ir Valdovų rūmai. Į šias vietas, kaip į dar daugelį, galima eiti kasdien iš naujo. Mat kiekvieną vakarą jose rodomas vis kitas iš tradicinių Balio šokių.

Ne mažiau garsūs ir Ubudo meno muziejai, kurių žymiausias – Agungo Rajaus, ištisas meno parkas. Balietišką tapybą atskirsi iš karto: gausybė smulkių figūrų, žmonių, pastatų, dievybių – nė viena drobės dalis nėra tuščia. Tradiciškai taip tapydavo mitines scenas, šiais laikais – net Titaniko ar Lion Air katastrofas. Aišku vis tiek naiviai, tradiciškai: pavyzdžiui, muziejaus paveiksle žmonės gelbėjasi iš Titaniko išjodami ant žuvų.

“Šiuolaikinį” Balio meną, kaip ir šokius, įkvėpė vakarų menininkai. Jie ir patys daug kūrė Balyje, paliko savo darbų, ištisus muziejus. Kaip skiritngai Balis juos įkvėpė! Štai ispanų kilmės Antonio Blanco, Balyje vedęs paauglę legongo šokėją, pritapė aktų, totalinių nešvankybių – masturabciją, tuštinimąsi ir t.t. Jo “Renesanso muziejuje” rėmeliai man pasirodė įspūdingesni už paveikslus (tiesa net ir dalis tų rėmų puošti peniais ar makštimis…). O vokietis Valteris Spisas Balyje tapė tamsius magiškojo realizmo vaizdus (kopijos – Agungo Rajaus muziejuje). Ir savo gyvenimą baigė tamsiai: gabenamas iš vienos olandų koncentracijos stovyklos į kitą (olandai jį ten uždarė todėl, kad jis – vokietis).

Ubudas išsaugojo Balio kultūrą tikriausiai todėl, kad… jo valdovai olandams puolant nenusižudė. Olandai iš jų atėmė visą valdžią (o nepriklausoma Indonezija negrąžino), bet rafinuota Ubudo aristokratija toliau galėjo kurti ir globoti menus, net jei dalis princų uždarbiauja kokiais padavėjais.

Ir visgi Ubudas buvo ne visai tai, ko tikėjausi paklausęs kaip jo fanai niekina poilsiaujančiuosius Kutoje – girdi, “kutiečiams” rūpi tik pramogos, o štai Ubudo mylėtojams – tikroji Balio kultūra. Aišku labai puiku, kad tų “ubudininkų” tiek daug: Balio tautinių šokių šokėjai gauna darbo ir apskritai baliečiai dar labiau didžiuojasi savimi. Nes “jeigu žmonės iš viso pasaulio plūsta mūsų pažiūrėti, reiškia, tai, ką turime, tikrai nuostabu ir saugotina ateities kartoms”.

Kita vertus, Ubudas nėra tas tikrasis “balietiškas miestelis”, kurio laukiau. Jei ne tradicinė architektūra ir šventyklų šokiai, Ubude jautiesi kaip bet kuriame pasaulio kurorte. Barų gyva muzika – vakarietiški hitai, prekės – pritaikytos turistams (ypač “kopi luwak” kava, pagaminta iš civetų “iškakotų” kavos pupelių: kad turistai nesuabejotų, kai kur prie vitrinų atitįstos ir pačios civetos). Ženkliai daugiau kas užsisako burgerius ar picą nei balietišką nasi čampur (ryžiai su visokiausiais pagardais šonuose: kaip ir į picą ar burgerį, gali įeiti bet kas).

Daug Ubudo fanų, atrodo, nori kartą-kitą išbandyti Balio kultūrą ir vėl pasinerti į savą. Arba į tai, kas sukurta Balyje, tačiau tik turistams. Pavyzdžiui, Ubude kaip niekur kitur išpopuliarėjo sūpynių parkai skirti ne vaikų pramogoms, o suaugusiųjų fotografavimuisi į Instagramą (prie kiekvienų sūpynių didžiulės eilės ir mačiau vos vieną šeimą su vaikais!). Taip jau yra visoje Indonezijoje: kažkas vienas tokį pastatė (“Bali Swing”) ir tuoj greta įsikūrė gal dešimt kitų panašių – kol kas mažiau garsių, bet ir su mažesnėm eilėm bei kainom.

Dėl panašių priežasčių populiarus ir Ubudo bedždžionių miškas, į kurį veda angliškai pavadinta gatvė “Jl Monkey Forest”: daugelis turistų ten pirmąkart pamato šitieką nebaikščių, artyn einančių beždžionių. Tankiai susivijusių medžių, nuostabių fontanų fone. Viskas aprašyta aštuoniomis kalbomis. Na, ten išties gražu… Dar kiti važiuoja į “pusryčius su orangutanais” ar “susitikimą su drambliais” Ubudo apylinkių zoologijos sode – nors nei drambliai, nei orangutanai Balyje natūraliai negyvena.

Tačiau jei reikia dar “autentiškesnio Balio” – tokie yra tūkstančiai kvadratinių kilometrų į šiaurę, rytus ir vakarus nuo Ubudo.

Didžioji Balio dalis – vos paliesta turizmo!

Išvažiavęs iš kurortų ir Ubudo, atsiduri it kitoje šalyje: kitus turistus sutinki nebent lankytinose vietose (ir tai toli gražu nebe tiek, kiek pagrindinėse), miesteliai ir kaimai gyvuoja “kaip po senovei”, moterys neša aukas, šventėms statomi pandžorai (aukšti puošnūs bambukiniai stiebai).

Balis – vulkaninė sala, ir jo esmių esmė yra didieji ugnikalniai, į kuriuos atgręžtos visos šventyklos ir tradiciniai namai. Agungas, su didžiausiu šventyklų kompleksu, ne mažiau gražus Baturas su ežeru krateryje ir nuostabiais vaizdais į jį. Greta Baturo ežero yra Trunjano kaimas, kur išlikusios vienos seniausių Balio tradicijų: vietinėse kapinėse lavonai ne kasami ar deginami, o tiesiog suguldomi ant žemės. Tiesa už patekimą ten iš turistų vietiniai renka itin didelius mokesčius.

Kai kurie “eiliniai miesteliai” glaudžia nuostabius rūmus: daug ką sugriovė olandai, bet štai Semarapuroje liko puošnūs nusižudžiusių vietos valdovų teismo paviljonai, įspūdingi ir Taman Trtaganga rūmai su parku salos rytuose.

Iki turizmo Balio pragyvenimo šaltinis buvo ryžių laukai ir jais nusėtos visos lygesnės vietos. Jie nyksta, žemė parduodama viešbučių statyboms, bet parduoda ne visi, ir po tų pačių viešbučių langais toliau auga ryžiai. O kai kurie, gražiausi, kalnų šlaituose augantys ryžių laukai net patys tapo vienais populiariausių Balyje fonų nuotraukoms: Tegalalango ryžių terasos, Džatiluviho ryžių terasos. Juos it kurortus apsupo restoranėliai, parduotuvės, sūpynės…

Palei krantus išsidėsčiusios jūrų šventyklos, iš kurių garsiausia Goa Lawah. Tiesa, turistus ji vilioja ne tiek architektūra ar dvasine svarba, kiek šikšnosparnių kolonijomis jos oloje. Turistų objektyvus vilioja ir Goa Gajah, kur įeinama per pabaisos burną.

Kurortų yra aplink visus Balio krantus, bet rytiniai ir šiauriniai kurortai – Amedas, Čandidasa – visai kitokie. Porai dienų stabtelėjome Lovinoje pačioje šiaurėje. Paplūdimys ten siauras, vulkaninis. Aptarnavimas ir maistas restoranuose labiau priminė Palangą ~1993 m. nei Ubudą. Tačiau turistų gerokai mažiau, o kainos gali būti juokingos. Už tokią sumą, už kurią pietiniuose kurortuose sezono metu gausi tik gerą viešbučio kambarį (~50 eurų), Lovinoje gavome vilą su trim miegamaisiais, dideliu baseinu, terasa ant stogo, sodu, dviem šventyklom ir… dviem asmeniniais tarnais!

Balyje darbo jėga tokia pigi, kad tarnai čia užsieniečiams visai įprasti. Mums buvo nejauku: kažkaip nesijauti laisvai, kai kažkas dar kuičiasi sklype, nesupranti, ką gali ir ko negali jiems pasakyti (reikėjo skaityti internete ar, pavyzdžiui, įprasta Balio vilų tarnams duoti išskalbti rūbus – pasirodo, taip). Baliečiai tarnai stebėtinai moka prisitaikyti ir nelįsti “laikiniems šeimininkams” į akis. Nė nepastebėjome, kaip “indai patys išsiplovė”.

Balio švenčių ir ritualų begalybė

Kiekviename Balio kaime vyksta šventės. Jas sunku rasti – bet jei tik būsi Balyje ilgiau, jos ras tave ir gal tai bus viena įdomiausių kelionės į Balį patirčių.

Štai girdime viloje prie Lovinos kažkokias garsias kalbas, muziką. „Kas čia girdisi?“ – klausiu tarno. „Kaimo šventė – gal vyks dieną, gal savaitę… Atsiprašau“ – atsako jis galvodamas, kad skundžiuosi triukšmu. Nuėjęs kokį kilometrą iki tų garsų randu gal 300 žmonių, visi iškilmingais tautiniais drabužiais. Su savo šortais labai iškritau iš konteksto, bet vienas tolerantiškų vietinių bemat paėmė mane „po savo sparnu“, kiek sugebėjo angliškai papasakojo, kas vyksta. Ištisi būriai kaimo žmonių vienas po kito nešė į šventyklą aukas: štai vaikų sporto komanda atneša laimėtą taurę, štai ūkininkai bananų kekes. Priešais šventyklą daugelis dar ką sušoka. Ir tai, pasirodo, jau penktoji – paskutinė šventės diena. Tokios ceremonijos trunka „kol baigiasi“ ir Balyje darbdaviai net suteikia darbuotojams papildomų atostogų, kad tie grįžtų į savo kaimų šventes.

O kur dar smulkesnės šeimų šventės: jų Balyje per savaitę matydavau bent kokias penkias. Vestuvės, „dantų galandimas“ (kiekvienam baliečiui jie galandami paauglystėje), o pačios įspūdingiausios – laidotuvės… Keliais stumiami puošnūs kremavimo bokštai, lydimi didžiulių procesijų: Balyje mirusieji deginami, tačiau kremavimo šventė tokia milžiniška ir brangi, kad iš pradžių visi velioniai užkasami, kol šeima parengs laidotuves.

Kelios didžiausios metų šventės vienu metu apima visą Balį. Ypač Balio naujieji metai – njepis. Vieną dieną rituališkai nešamos aukos į jūrą dievams, kitą gatvėse deginamos demonų skulptūros ogoh-ogoh, o galiausiai visą dieną visame Balyje draudžiama išeiti į lauką, kad demonai pamanytų Balį esant negyvenamą ir nepultų. Net ir netyčia išklydusius turistus kaimų policija skubiai veja atgal į viešbučius. Todėl tai dienai pasirinkome viešbutį su stogo terasa Ubude. Tyliai žvelgiant žemyn mūsų laukė tiesiog siurrealistinis vaizdas: visas miestas, visa sala atrodė it iš filmų apie apokalipsę. Nė vieno žmogaus, automobilio, motociklo, tyla. Tik voverytės ir laukiniai šunys laksto, medžiai šlama.

Visa kasdienybė Balyje persipynusi su religija: baliečiai net nelabai suprastų skirtumo tarp „religijos“ ir „mokslo“: fizika ir dievai, medicina ir reinkarnacija jiems – vienos realybės dalis. „Turime saugoti gamtą, nes kitaip kokį Balį rasime, kai gimsime sekantį kartą?“ – rimtai klausia balietis viename dokumentiniame filme. Kasdien jie sudeda dievams aukų „lėkšteles“ – namie, viešbučiuose, net turistams išnuomotose vilose. Aukščiau padėtos aukos – dievams, ant grindinio – demonams (kad „atstotų“). Aukos čia pat sumindomos praeivių, pervažiuojamos motociklininkų, bet nesvarbu: baliečiai laiko, kad demonai jų esmę suvartoja akimirksniu po padėjimo.

Susirgęs dažnas eina pas balianą, gydantį masažais ar dar įdomiau (po „Valgyk. Melskis. Mylėk.“ tokį aplankyti nori ir dažnas vakarietis ir net „Lonely planet“ siūlo jų sąrašus).

Kaip keliauti po Balį???

Balis tik žemėlapyje mažas. Kiek bemėginau skaičiuoti – vidutinis greitis važiuojant automobiliu Balio užmiestyje beveik visada yra 30-35 km/h, nes keliai raityti, o jei ir galėtum važiuoti greičiau, kelią pastos sunkvežimis, tegalintis stumtis į statų kalną šitokiu greičiu. Denpasare, kurortuose, Ubude greičio vidurkiai dar žemesni – būna ir 10 km/h, net ne piko valandomis. Bent jau visi keliai grįsti (ne žvyrkeliai). Bet norint pamatyti daugiau Balio, verta apsistoti paeiliui keliose vietose, kad netektų važiuojant į lankytinas vietas sugaišti 3-4 valandas ryte ir dar 3-4 vakare.

Mes išbandėme net devynias. Viešbutį Tubane netoli oro uosto. Baliečių namuose įrengtą kambarį turistams su vaizdu į ryžių laukus. “Maxone” viešbučius su baseinu ant stogo ir vaizdais. Butą Legiane. Tradiciniame name įkurtą viešbutį Ubude. Vilą Lovinoje. 7 eurus tekainuojantį pakrantės viešbutėlį, kur poilsiauja kiti indoneziečiai. Paprastą nekurortinį viešbutį prie Denpasaro autobusų stoties (paskutinę dieną prieš išvykstant į Javą). Visos patirtys (išskyrus gal pirmą ir paskutinę) – labai įdomios. Be šių variantų, Balyje populiarūs hosteliai (labai vakarietiški) ir labai vietiniai pigūs viešbutėliai be kondicionierių, kai kurie – su indonezietiškais tualetais mandi. Tokie viešbučiai – patys pigiausi: kambarį gali gauti už kokius 5 eurus.

Viešojo transporto Balyje beveik nėra: kadaise buvo tvirtas maršrutinių mikroautobusų tinklas, bet tada vietiniai praturtėjo pakankamai, kad įsigytų motociklus. Teliko pavieniai maršrutai, dažnai nepatogūs (pvz. visų pirma reikia nusigauti į atokią autobusų stotį), retais grafikais. Tik kai kuriais atvejais apsimoka jais naudotis (pvz. važiuojant į Javą).

Todėl ir turistams tenka nuomotis arba automobilius, arba motociklus. Lengva rasti nuomos agentūrą, kuri netgi… netikrina teisių (nei automobilio, nei motociklo): gali nuomotis be jų. Bet atsargesni turistai sako, kad Balyje nuiomotis motociklą nemokant jo vairuoti – tikra savižudybė. Išties nelaimių daug, ir patys matėme vienos jų pasekmes (kraujo bala ant kelio, nukritęs šalmas). Motociklą Balyje galima išsinuomoti “pigiau grybo”, tačiau ir automobilio nuoma gali būti pigesnė nei bet kur kitur pasaulyje, kur esu nuomavęsis. Tik reikia paieškoti, nesirinkti pagrindinių tarptautinių agentūrų. Aišku, automobilis bus aptrankytas, bet nuo to tik geriau: nuomotojai nepastebės, jei jūs aptrankysite papildomai (kai tokios duobės, siauri keliai, netvarkingas eismas – sunku kitaip; ir mūsų ratas kartą pateko į duobę, švelniai įlenkėme).

Tiems, kas vairuoti nenori, ne taip smarkiai brangesnė alternatyva – ekskursijos: paims iš viešbučio ir grąžins. Taip ištyrinėjome pietinį pusiasalį – bet tik pačias turistiškiausias vietas, nes kitur tokių ekskursijų nėra. Ekskursijų pasiūla milžiniška: kurortų gatvėse agentūra po agentūros skelbia jų kainas. Paieškokite, pasidomėkite, kas parduodama. Deja, daugybės ekskursijų įvertinimai internete prasti: bet dažnai kalti patys turistai, neperpratę Balio. Pavyzdžiui, beeinančius į autobusą turistus pagauna koks apgavikas taksistas ir aiškina, neva “parveš į viešbutį greičiau nei ekskursija”, neva “ekskursija veš 4 valandas per kamščius”. Turistas susigundo, susimoka brangiai ir rašo skundus apie ekskursiją, neva ji tikrai nebūtų parvežusi viešbutin laiku…

Balyje galima nuomotis automobilį su vairuotoju ar važinėti taksi. Deja, girdėjome daug skundų: vairuotojai prašinėja papildomų pinigų, vežioja į komisinius mokančias parduotuves, specialiai veža per kamščius, vienam sutiktam vokiečiui net… pasiūlė užuot keliavus į viešbutį vežti pas prostitutes. Ir taip apgaudinėjo “BlueBird” taksistas – kompanijos kuria, pasak daugelio kelionių vadovų, naudotis geriausia, nes jos taksistai “visuomet įjungia taksometrą” (taip, įjungia, bet visaip bando “sukti ratus”)…

Dažnoje Indonezijos vietoje geriausias sprendimas – internetiniai taksi (pvz. “Uber” vietinis atitikmuo “GoJek” ar “Grab”). Deja, Balyje taksistai – galingi lobistai: dažname kurorte, Ubude spindi reklamos “Gerbkite vietinius taksistus! Uber, Grab, GoJek, Blue Bird šiame mieste uždrausti”. Tarsi “GoJek” ar “Grab” negalėtų vairuoti vietiniai… Tikroji prasmė: “Duokite taksistams jus apgauti”. Juk “GoJek” neapgaus…

Kaip ir daug kur Balyje, rinką čia pamatė užsieniečiai. Jie įkūrė vakarietiškus Kura kura autobusus – parsisiunti programėlę ir matai, kur tie autobusai yra, gali pirkti internetu dieninį ar savaitinį bilietą. Net WiFi autobusuose yra. Deja, Kura kura važinėja tik turistiniuose salos pietuose, kai kuriais maršrutais – vos kelis kartus per dieną.

Balio įvairovė nusveria Balio bėdas

Transportas – viena didžiausių Balio ir Indonezijos bėdų, apkartinančių tą “rojaus salos” vaizdą. Antra bėda – apgavikai. Be taksistų, itin daug jų tarp pinigų keitėjų: pirmą dieną net praradome viltį išsikeisti pinigus. Štai vienas, apskaičiavęs, kiek turi duoti pinigų, staiga “sumą sumažino” (“prisiminė komisinius”), štai kitas jau vykdė tikrą nusikaltimą: stumdė mūsų suskaičiuotus pinigus ir dalį “nubėrė” po stalu, užkalbinėdamas mums dantį (“Iš kur jūs?”, “Kur apsistoję?”). Nepavyko: pradėjome perskaičiuoti iš naujo, tada keitėjas susimėtė: “oi, atsiprašau, nežinau kurso, pasiimkite savo pinigus” ir viską grąžino.

Nemažiau keliautojai praranda ir per pardavėjų antkainius: Balyje būtina derėtis. Ne visi pardavėjai derėsis: kai kurie iš principo neparduos turistui už normalią kainą (štai viena dar pasityčiojo, neva už kainą, kurią mes siūlome, net buteliuko vandens Balyje nenusipirksi – nors iš tikro tiek kainuoja 20 butelių). Tiesiog eikite pas kitą pardavėją. Tokių pardavėjų, kurie įkyriai kažką siūlo arba “dovanoja”, išvis reikia vengti (už visas “dovanas” paskui reikalauja pinigų).

Trečia Balio bėda – turistų kiekiai, bet tai baisu tik svarbiausiose lankytinose vietose (pvz. Uluvatu). Restoranų, viešbučių, masažo salonų Balyje tiek, kad net sezono įkarštyje aibė laisvų (ir nebrangių, ypač lyginant su Europa) vietų. Ir šventyklų, šokių, paplūdimių užtenka visiems.

Ketvirta Balio bėda – šiukšlės. Jų mažiau nei kitur Indonezijoje, bet visokios dėl ekologijos pamišusių australų akcijos kaip “prirink šį kibiriuką šiukšlių paplūdimyje ir kavą mūsų kavinėje gausi nemokamai” atrodo juokingai beviltiškos.

Penkta bėda – Balio tolerancija kitokiems. Gal iš pradžių atrodo pliusas, kad baliečiai toleruoja bet kokią atvykėlių aprangą ar elgesį: bet kartais tai ima kliudyti net kitiems turistams. Pavyzdžiui, Balio parduotuvėse įprasta nusiauti – bet, priešingai nei Japonijoje ar Korėjoje, jei užsienietis ateidamas nenusiaus, jam niekas nelieps to padaryti. Ką gi, parduotuvių grindys apnešamos purvu ir nusiauti kitiems jau labai nemalonu: baisiai susitepa kojos. Iš pradžių dar mėgindavau autis, paskui “pasidaviau”.

Tiesa ir baliečių tolerancija ne begalinė: pavyzdžiui, jų kultūroje draudžiama į šventyklas eiti mėnesinėmis sergančioms moterims. Prie kai kurių šventyklų turisčių garsiai klausia: “Ar nesergate mėnesinėmis?”, kitur kabo įspėjimai. Aišku, netikrina…

Šešta daug kur aprašoma Balio bėda yra nuolatinis vėlavimas, “Balio laikas”, vedantis iš proto į Balį emigravusius užsieniečius. Bet mano patirtis priešinga: netikėtai vėlavo tik oro uosto autobusas, kai atskridome, o visa kita įvykdavo… anksčiau laiko. Ekskursijų vairuotojai paimti atvažiuodavo 15 minučių anksčiau, nuomotą automobilį atvežė… visa valanda anksčiau, nei sutarta.

Nepatinka Balis? Tiesiog važiuok į kitą Balio vietą

Balis didelis. Kai lankiausi jame pirmą kartą, jis paliko slogų įspūdį: nes gyvenau Tubane, be to, mano dar neįdegusi oda vietiniams signalizavo, kad esu “naujokas” ir geras apgavikų taikinys. Bet antrą kartą Legiane, Ubude, Lovinoje pažinau jau kitą, daug malonesnę, Balio salą.

Jei kažkas Balyje “užknisa” – žinok, kad “užknisa” ne visas Balis, o tik konkreti vieta ar kurortas, nes Balyje yra visko. Yra ir Balis be turistų, ir Balis be eismo, ir Balis be apgavikų, ir Balis be šiukšlių (be šiukšlių, tiesa, gal tik Nusa Dua).

Ir kai iš Balio prisiėjo išvažiuoti jau rezgiau planus, kaip ten dar sugrįžti. Ir kitais metais sugrįžau – į njepio šventę. Kai kuriuos keliautojus Balis taip pririša, kad likusios Indonezijos jie nepamato. Tai, manau, irgi klaida, nes įdomių salų Indonezijoje daugiau. Vos ketvirtį pirmosios kelionės į Indoneziją praleidau Balyje ir daugelis likusio laiko Indonezijoje irgi buvo prasmingas ir įdomus.

Be to, kitas Indonezijos vietas patogu aplankyti net iš paties Balio – gal per kelių dienų ekskursiją, gal važiuojant ar skrendant tolyn ir nebegrįžtant. Pirmąkart iš Balio išplaukiau greituoju laivu į Gilį, saleles, kurios jau nepretenduoja į kažkokią kultūrą – išskyrus turistinę. Antrą kartą atskridęs į Balį lėktuvu iš Sulavesio (toradžų kraštas) paskui išvažiavau autobusu į Javą, daugiausiai gyventojų turinčią viso pasaulio salą.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai