Lankau pasaulį

Nakvynės vietos kelionėje labai svarbios – juk jose kasdien praleiste daug valandų, joms taip pat išleisite ženklią dalį kelionės pinigų.

Aplankęs daugiau nei 100 šalių ir išbandęs visokiausias nakvynės vietas bei būdus joms rezervuoti, rašau, kokius viešbučius kada verta rinktis, o taip pat kaip geriausia, patogiausia ar pigiausia juos pasirinkti ir užsakyti.a

Svarbiausi kriterijai renkantis viešbutį

Iš esmės viešbučiai skiriasi keturiais dalykais. Įvertinkite juos visus:
*Kaina. Paprasčiausiai suskaičiuojama.
*Vieta. Ar miesto centre? Ar prie viešojo transporto? Ar privažiuojama automobiliu (jei būsite su juo) ir yra kur jį statyti?

*Kokybė. Kambario dydis, švara, balkonas ir t.t. Jei renkantės viešbutį internetu ir akivaizdžiai kokybės negalite patikrinti, žr. skyrelį “Kuo vadovautis renkantis viešbutį?”.
*Papildomos paslaugos. Nemokami pusryčiai, atvežimas iš oro uosto, parkavimo aikštelė ir t.t., jei to reikia.

Išsivysčiusiose šalyse visų viešbučių kokybė būna nebloga, todėl galima rinktis pagal vietą ir kainą. Tuo tarpu neturtingose šalyse gali būti labai prastos kokybės viešbučių (nešvara, “įnamiai” ir t.t.) – todėl tiems, kam norisi patogumo, ten verta rinktis atsargiau.

Nakvynės vietų rūšys

Be tradicinių viešbučių yra ir kitokių nakvynės įstaigų:
*Hosteliai (hostel). Nors daug kas mano, kad hosteliai – tai nakvynės namai su milžiniškais dviaukščių lovų pilnais kambariais, daugelis hostelių siūlo ir atskirus kambarius, ir netgi kambarius su patogumais. Tokie kartais net brangesni, nei pigiausių viešbučių, nors vis tiek nebrangūs. Nuo viešbučių hosteliai skiriasi tuo, kad labiausiai skirti kuprinėtojams, dažniau būna pritaikyti vakariečiams, didesnė tikimybė, kad ten bus kalbama ir angliškai. Pagrindinis akcentas hosteliuose – ne į numerį, o į bendras erdves, kur jauku būti, bendrauti.

*Svečių namai / pensionai (guest house, pension). Tokie paprastai turi po kelis numerius ir, priešingai nei daugelio viešbučių, jų registratūros nedirba visą parą, todėl tinkamesni atvykstant anksčiau arba užsisakius iš anksto.
*Apartamentų viešbučiai (apartment hotel, apartments). Viešbučiai, kurių kiekviename numeryje – ir minivirtuvėlė.
*Butai (private apartment, apartment). Turistams nuomojami įprasti butai ar kartais namai (villa, house). Žr. žemiau skyrelį “Viešbutis ar butas / apartamentai”.
*Moteliai (motel). Tradiciškai tai pakelės viešbučiai, kur sustojama keliaujant su automobiliu ir tiesiai iš parkingo galima patekti į numerį. Jei keliaujama be automobilio, visai nepatogūs, nes toli nuo centro, viešojo transporto.

*Viešbučiai-kurortai (resort). Didelės teritorijos dažniausiai prie jūros, kuriose yra visko: baseinai, animatoriai, privatūs paplūdimiai, keli restoranai ir dažnas klientas iš viešbučio teritorijos retai beišeina. Dažnai juos labiau apsimoka užsakyti kartu su kelionių organizatorių kelionių paketu (“Novaturas” ir pan.).
*Kempingai (camping). Dažnai tai – vietos palapinei ar kemperiui pasistatyti, bet svetur neretai turi ir namelius keliautojams be palapinių. Palapines ar kemperius statyti galima ir ne kepminge, bet ne visose šalyse / ne visur – tuo verta pasidomėti.

Taip pat kai kuriose šalyse yra ypatingų, tik joms būdingų vietų apsistoti: pvz. riokanai ir kapsulių viešbučiai Japonijoje ar smuklės Naujojoje Zelandijoje. Tokias išbandyti labai rekomenduoju.

Pigiausia yra nakvoti išvis be nakvynės vietos – oro uoste, automobilyje. Aišku, tai dažniausiai nepatogu, bet kartais būna netgi patogiausias pasirinkimas. Pvz. jei turi kokias 6 val. iki ankstaus ryto skrydžio, gal tikrai neverta gaišti miego laiko važiavimui iki viešbučio, apsistojimo formalumams, paskui – važiavimui “iš anksto” į oro uostą. Gal geriau tiesiog prisnūsti oro uoste ar, jei turi, automobilyje netoli oro uosto.

Jei teks važiuoti ilgus atstumus, o kelionės laiko mažai, verta pasidomėti naktiniu transportu, kur vakare galėtum įlipti į autobusą, laivą ar traukinį, o ryte išlipti. Pagal patogumą išrikiuočiau šia tvarka: laivo kajutė, traukinio kupė, traukinio plackartas (vagonas su daug lovų), sėdima traukinio vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta prie lango, sėdima laivo vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta per vidurį, sėdima autobuso vieta. Kas be ko, jei tai kajutė ar kupė, patogumas priklauso ir nuo to, ar būsite vieni, ar su kuo nors dalinsitės.

Viešbutis ar butas / apartamentai?

Dar gana neseniai buto ar apartamentų nuoma buvo labiau prieinama ilgalaikei nuomai ar tiems, kurie ieškosi kambario vietoje (“Palangos bobutės” ir jų atitikmenys). Tačiau “Air BnB” platforma tai pakeitė: butus galima išsinuomoti ne sudėtingiau, nei viešbutį. Po “Air BnB” sėkmės butus pradėjo nuomoti net ir viešbučių platformos, pvz. “Booking.com”.

Visgi, butai nėra viešbutis. Yra išimčių, bet pagrindiniai skirtumai tokie:

*Butai dažniausiai didesni, nei viešbučio kambarys. Juose būna ir virtuvėlė, kartais – skalbyklė, kas palengvina buitį.

*Su butais pasitaiko daugiau nesusipratimų, nei su viešbučiais, nes daugybė jų šeimininkų nėra tokie profesionalai. Štai Kosove atėję į butą nieko neradome, o Tiranoje susitikti mums pasiūlė prie viešbučio, kurio, pasirodo, jau seniai ten nėra, bet vietiniams tai – įprastas orientyras. Daugelyje butų (AirBnB) reikia papildomai susirašinėti su šeimininkais, kai viešbučiuose pakanka užeiti į registratūrą. Taigi su butais daugiau sugaišti laiko.
*Vidutiniškai butai nešvaresni, nei viešbučių kambariai – daug šeimininkų, atrodo, nelabai juos valo keičiantis svečiams.
*Butai gali būti užkrauti šeimininkų daiktais.

*Apsistodamas bute, patiri daugiau tos šalies dvasios: patenki į vietinius kiemus, laiptines, susiduri su tokiais niuansais, kaip dingstantis vanduo ar elektra (atitinkamose šalyse).
*Butuose dažnai taikomas papildomas mokestis už valymą, mokamas kartą per apsistojimą. Taigi, ten labiau apsimoka apsistoti, tarkime, savaitę, o viešbutyje – vienai nakčiai.

*Kartais bute gyveni su šeimininkais. Air BnB pradžioje tai buvo “standartas”, bet dabar, panašu, daug daugiau atvejų nuomojami visi butai.

Bendrai paėmus, man atrodo, kad butuose apsimoka apsistoti tada, kai norisi daugiau erdvės (darbui, šeimai), kai apsistojama ilgesniam laikui (t.y. ne vienai nakčiai). Kitu atveju, tinkamesnis pasirinkimas – viešbučiai.

Beje, viešbučiuose irgi galima gauti liukso numerį, kurie didesni – tačiau tokių kainos dažniausiai gerokai aukštesnės, nei butų, nes viešbučiuose tokių numerių mažai. Be to, juose nebūtinai būna virtuvėlė.

Viešbučio rezervavimas internetu – kada apsimoka?

Rezervuoti viešbutį internetu ar ieškoti nakvynės vietoje? Abu būdai turi pliusų ir minusų.

Jei rezervuosite, rezervuoti nakvynę geriausia pasaulinėse interneto svetainėse, pvz. Booking.com (orientuojasi į viešbučius) ar Airbnb.com (orientuojasi į butus, privaloma susikurti paskyrą). Platesnis šių platformų sąrašas sekančiame skyrelyje.

Nakvynės vietos rezervavimo iš anksto privalumai:

Rezervuodami iš anksto, garantuojatės tam tikrą kainą. Siurprizų nebebus.

Rezervuodami iš anksto, garantuojantės tam tikrą viešbutį. Jei norite apsistoti *būtent ten* (pvz. visą laiką nakvojate tame pat kurorto viešbutyje ir jums būtų didelis nepatogumas nakvoti kitur), geriau rezervuoti iš anksto.

Rezervuodami iš anksto internetu, matote daugelio viešbučių nuotraukas ir galite lyginti. Tačiau tai bus reklaminės geriausių, specialiai paruoštų fotografijai kambarių nuotraukos. Realybė nuo to gali skirtis daug kartų.

Rezervuodami iš anksto, sutaupote daug laiko. Ypač tai aktualu, kai neturite automobilio ar keliaujate į vietas, kur viešbučių mažoka ir jie toli vienas nuo kito. Tokiais atvejais, viešbučių paieškoms (iki radau tinkamą kokybę ir kainą) vietoje esu sugaišęs ir po kelias valandas – o tam kelionės laiko gaila, ypač jei tame viešbutyje nakvosite tik vieną ar dvi naktis.

Viešbučių rezervavimo internete platformos

*Booking.com. Pati populiariausia Vakarų pasaulyje. Verta užsiregistruoti, nes po kelių nakvynių daugelyje viešbučių gausi 10% ar 15% nuolaidas. Daug viešbučių galima rezervuoti ir paskui nemokamai atšaukti jei planai pasikeičia.
*Airnbnb.com. Daugiausiai čia siūlomi butai – tiek “tik lova” pas šeimininkus, tiek kambariai, tiek visi butai. Būtina registracija. Atšaukimas beveik visuomet kainuoja. Kainos iš pradžių rašomos be privalomų mokesčių.
*Agoda.com. Priklauso Booking.com ir pasiūla panaši. Iš pradžių rašo kainą be mokesčių, dažnai reikia sumokėti visą sumą iš karto. Priešingai nei Booking.com, leidžia atsiskaityti Paypal.
*Hotelscombined.com. Lygina pasiūlymus iš kitų svetainių. Taigi, jei kažkurie tarpininkai tą patį viešbutį siūlo pigiau, Hotelscombined.com pamatysite kurie.
*Homestay.com. Kaip “AirBnB” senais laikais: čia daugiausiai nuomojami tik kambariai, gyvensite su šeimininkais, jie dar duos pusryčius.

Kai kuriose šalyse yra “vietinės” rezervavimo platformos, populiarumu lenkiančios tarptautines. Viešbučiai, kurių nėra tarptautinėse sistemose, ten bus vietinėse. Tarkime, Indonezijoje tokia yra Traveloka (http://www.traveloka.com).

Nakvynės ieškojimas vietoje – kaip, kur ir kada

Jei apsispręsite nakvynės ieškoti vietoje tai darykite ten, kur daug viešbučių, arba pasižiūrėjus žemėlapyje, kur jų yra. Galima net pasižiūrėti Booking.com, kad matyti ten siūlomas kainas, ir tada eiti į tuos viešbučius vietoje. Nakvynės ieškojimo vietoje privalumai:

Ieškodami vietoje, galite matyti visus tos vietovės viešbučius. Daugybė viešbučių dar nesiūlo savo paslaugų internete, ypač ne Vakarų valstybėse. Taigi, vietovėje galite būti geresnių ir pigesnių viešbučių, kurių per internetines platformas nerasite išvis. Štai Makao interneto platformose mačiau tik didžiuosius kazino viešbučius, tuo tarpu vietoje radau perpus pigesnį istorinį viešbutį miesto centre. Tiesa, net ir apie viešbučius, kurių neįmanoma užsakyti internete, tačiau esančius labiau turistinėse vietose internete bus galima rasti kažkiek informacijos – pvz. “Tripadvisor”, tad galite pažiūrėti.

Ieškodami vietoje galite gauti geresnę kainą už tą patį viešbutį. Priešingai Booking.com pažadams, jų kaina – nebūtinai geriausia. Tikėtina, internete pigiau nerasite, tačiau atvykę į vietą kartais galite gauti ir geresnę kainą. Ypač daug internetinė kaina ir ta, kurią galite gauti vietoje, skiriasi skurdžiose šalyse: pvz., teko girdėti, kad Maroke tas pats viešbutis atvykusiam turistui numerį pardavė ir už šeštadalį tos kainos, kuri rodoma Booking.com. Mat skurdžiose šalyse dažnai žiūrima taip: kas užsako internetu – tikėtina, turtingas vakarietis, ir nemąstydamas mokės daug. O vietoje jau galima derėtis. Toks požiūris neapsiriboja trečiuoju pasauliu: štai net Vengrijoje atvykęs nusiderėjau nuo Booking.com kainos, ką jau kalbėti apie Turkiją. Be to, jei atvyksite labai vėlai – jums irgi gali būti pritaikytos nuolaidos (pasiderėjus).

Tiesa, neretai būna ir atvirkščias atvejis: atvažiavus į vietą siūlo prastesnę kainą, nei internete. Bet tai ne bėda: tokiu atveju, jei tik turite internetą, galima tiesiog rezervuoti tą patį viešbutį internete jau tada: juk nėra jokio reikalavimo, kad rezervuotumėte viešbutį internete iš anksto, galite rezervuoti kad ir prieš 10 minučių iki atvykimo. Ne kartą taip esu daręs.

Ieškodami vietoje, galite priimti sprendimą dėl nakvynės paskutinę minutę. Ypač aktualu jei, tarkime, važiuojate automobiliu, ir nežinote, kur apsistosite. Arba miestas jus sužavėjo ir norite pasilikti ilgiau. Nors kai kuriose šalyse ir internetu užsakyti viešbučiai yra atšaukiami, taip yra ne su visais viešbučiais, o AirBnB net “ašaukiami” butai už atšaukimą dalies pinigų vis tiek negrąžina.

Kaip ten bebūtų, nepasimaukite ant reklamų. Internete susidursite su daug agresyvios reklamos, skatinančios jus užsakyti viešbutį kuo greičiau. “10 viešbučių jūsų vietovėje jau išparduoti! Paskubėkite!”, “Sparčiai nyksta laisvi kambariai” ir t.t. Galite pagalvoti, kad kai kuriais atvejais rezervavimas yra būtinas ir be to išvis negausite viešbučio. Tačiau nekreipkite dėmesio ir nebijokite, visa tai – tik masalas klientams vilioti. Per visas mano keliones vos keletą kartų buvo taip, kad iš anksto nesirezervavęs nakvynės vietos jos tame mieste negaučiau. Visi šie atvejai vyko per tam tikras šventes: kinų Naujus metus Taivane, musulmonų religinę šventę Kome (Iranas). Visame pasaulyje viešbučių vietų yra didžiulis perteklius ir, išskyrus kelias dienas per metus, jų pakanka visiems (jei koks viešbutis numerių neturėtų, bus kitas greta).

Kaip sutaupyti renkantis viešbutį?

*Nekeliaukite į vietovę per pikines dienas, kai viešbučių paklausa didžiausia. Visų pirma, venkite švenčių. Antra (jei galite) – venkite vasaros, sezono meto. Trečia – į kurortus nevykite savaitgaliais, į miestus, kur dauguma keliautojų atvyksta verslo tikslais – darbo dienomis.
*Rinkitės naujai į rezervacijų sistemą įrašytą viešbutį ar (ypač) butą. Iš pradžių kainos mažesnės, bet kiek rizikuojate, nes nėra ir patikimų apžvalgų.

Kuo vadovautis renkantis viešbutį? (žvaigždutės, atsiliepimai)

Kažkada populiariausias būdas nustatyti, ko tikėtis viešbutyje, būdavo jo įvertinimas žvaigždutėmis (nuo 1 iki 5). Visgi, šis būdas labai apgaulingas. Skiriant oficialius įvertinimus žvaigždutėmis nėra atsižvelgiama į daugelį turistams rūpimų dalykų: viešbučio švarą, kambarių plotą, baldų kiekį, vaizdą pro langą, viešbučio vietą ir t.t. Yra tekę nakvoti 4 ar 5 žvaigždučių viešbučiuose, kuriuose su visu šituo – blogai: mažokas kambarys rūsyje, toli nuo centro…

Iš tikro žvaigždutės yra skiriamos praktiškai automatiškai jei viešbutyje yra tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, nuo tam tikro žvaigždučių kiekio yra privalomas liftas, nuo dar kito – laikrodžiai registratūroje, rodantys įvairių šalių laiką ir pan. Tikėtina, kad jums daugelio tų dalykų nė nereikės, jų nepastebėsite. Be to, tvarka, kaip skirstomos žvaigždutės, skirtingose šalyse skiriasi.

Be žvaigždučių šiais laikais galite rasti ir daug viešbučių reklaminės medžiagos (nuotraukų, tekstų internete). Tačiau ši meždiaga dažniausiai tendencinga, specialiai parinkta tokia, kur viešbutis atrodo geriausiai.

Todėl šiais laikais bene populiariausia vadovautis atsiliepimais apie viešbučius ir butus, kuriuos buvę klientai parašė internete.

Tačiau supraskite, kad atsiliepimai apie didelius viešbučius dažniausiai bus parašyti žmonių, apsistojusių visai kituose numeriuose, nei jūs. O juk numeriai skiriasi smarkiai – kaina, dydžiu, vaizdu pro langą, triukšmingumu, netgi švara. Visiems numeriams bendra nebent viešbučio vieta, darbuotojai (kurie, tiesa, keičiasi), liftai ir koridoriai.

Dėl šios priežasties verta ne tik pažiūrėti įvertinimo balus, bet ir komentarus, kodėl žmogus skyrė tiek balų. Kiek pastebėjau, mažai naudos, tarkime, iš atsiliepimuose parašytos informacijos, neva “WiFi veikia gerai” ar “WiFi veikia blogai” – kadangi WiFi veikimas priklauso nuo to, koks atstumas yra nuo WiFi įrenginio iki jūsų kambario. Todėl yra buvę, kad, daugelio svečių nuomone, “puikus WiFi” mūsų kambaryje visai neveikė, ir kad, tarkime, 6 vidutiniškai Booking.com įvertintas WiFi veikė tiesiog puikiai.

Analogiškai komentaruose išliaupsintas “Nuostabus vaizdas pro langą” ne kartą man yra pasirodęs besąs “Nykus vaizdas į parkingą” – tiesiog juk kiekviename pastate dalies kambarių langai atsivers į “pagrindinę” pusę, dalies – į priešingą.

Todėl geriausias būdas įsitikinti realybe vis dar – tiesiog dar neužsisakius nueiti į viešbutį ir paprašyti parodyti numerį. Aišku, tai užtrunka laiko (žr. “Užsakyti iš anksto ar vietoje” skyrelį).

Tačiau jei visgi vadovausitės atsiliepimais, vertinkite juos kritiškai. Supraskite, kad, kas aprašyta, nebūtinai bus jūsų numeryje. Taip pat, jei žiūrite tik į vidutinį įvertinimą, užmeskite akį, ir ką rašo tie, kurie įvertina viešbutį prastai: ar tai yra tie dalykai, kurie svarbūs jums (pvz. gal kas nors skųsis prastu televizoriumi, o jums tai neaktualu; gal kam nors trukdė už lango skambantys bažnyčios varpai, o jūs miegate kietai).

Nors butų įvertinimai būna tikslesni, nei viešbučių ar hostelių (juk butas – vienas ir tas pats visiems klientams), su jais yra kita problema: žmonės linkę butus įvertinti geriau. Taip yra todėl, kad butuose žmonės tiesiogiai susiduria, bendrauja su jų savininkais – paprastai smulkiais verslininkais – ir jaučiasi įpareigoti parašyti ką gero (bent jau jeigu bute neatsitiko nieko tragiško) ir jokiais būdais neparašyti butui vieneto ar dvejeto, o, blogiausiu atveju, nuimti vieną-du balus nuo geriausio įvertinimo.

Todėl jeigu “Air BnB” kažkoks buto aspektas įvertintas ne 5 žvaigždutėm, o 4,5 ar, juoba, 4 – tai reiškia, kad su tuo aspektu bus nemažai bėdų (pvz. butas kurio švara įvertinta 4 bus smarkiai nešvarus: gal vaikštant basam tarp kojų strigs purvai, gal patalynė seniai neskalbta ir pan.). Kai tuo tarpu viešbučio aspektas įvertintas 4 iš 5 ar 8 iš 10 dažniausiai dar bus labai geras, tiesiog netobulas. Sakyčiau, kad buto įvertinimas 9 paprastai atitinka viešbučio 7,5, buto 8 – viešbučio 6, buto 7 – viešbučio 4,5. Jei vertinimo sistema penkiabalė, šiuos skaičius abiem atvejais reiktų dalinti iš dviejų.

Beje, viešbučių vertinimas dar būna specialiai iškreiptas. Pvz. ar žinojote, kad Booking.com minimumas, kurį svetainė skiria viešbučiui jei viską įvertinsite minimaliai, yra ne 1, o 2,5 balo? O jau nuo 5 balų pradeda rašyti, neva viešbutis “patenkinamas”. Prisiminkite, kad visų užsakymų svetainių tikslas – kad tik kuo grečiau, kuo mažiau mąstydamas užsakytumėte. Mąstykite.

Ko negalima pamiršti pažiūrėti renkantis viešbutį, kad nepatirtumėte nuostolių?

Rinkdamiesi viešbutį ar butą “nepražiūrėkite” šių dalykų, antraip galite prarasti daug laiko ar pinigų:

1.Jei važiuojate su automobiliu – ar įeina nemokamas parkavimas, ar toks yra šalia. Turėkite omenyje, kad mokamas parkavimas daugelyje didmiesčių kainuoja brangiau, nei Vilniuje, ir kai kuriuose gali atsieiti net virš 10 eurų per valandą.

2.Jei neturėsite automobilio – ar viešbutis yra centre? Jeigu ne centre, ar bent jau prie metro? Jei iki lankytinų vietų teks važiuoti daugelį kilometrų lėtu transportu ar eiti pėsčiomis, sugaišite laiko (arba pinigų, jei važiuosite taksi).

3.Koks įsiregistravimo ir išsiregistravimo laikas? Būna viešbučių (ir, ypač, butų), kur privalu atvykti labai anksti, ir jie netinka, jei atvyksite vėliau vakare (niekas jūsų nelauks). Savo ruožtu, jei išvykstate pavakarę, geros tos nakvynės vietos, kur galėtumėte pabūti ar bent palaikyti daiktus ilgiau. Čia lengviau susitarti su butų šeimininkais ar smulkiais verslininkais (bet reikia tartis). Bent jau daiktus palaikyti registratūroje gali ir dideli viešbučiai, bet už papildomą valandą ar dvi pasilikimo numeryje jie gali imti didelius mokesčius.

4.Ar nėra jokių paslėptų mokesčių? Kai kurios užsakymo platformos internete rodo gerą kainą, kol nenuspaudi “užsakyti”, o tada prideda visokių papildomų mokesčių (“pagalvės”, “kambario tvarkymo” ir pan.). Kartais brangesnis kambarys, kur į kainą viskas įskaičiuota, gali pasirodyti iš tikro pigesnis, nei neva pigesnis kambarys, kur įskaičiuota ne viskas. Yra tekę matyti net tokią kainodarą, kad buto nuoma neva kainuoja nakčiai 8 eurus, bet pamėginus užsakyti bemat prisideda keliasdešimt eurų visokių mokesčių.

5.Ar viešbutis nėra “blogame rajone”? Lietuviui tai gana sunku suprasti, bet daug šalių (ypač Amerikoje, Afrikoje) yra tam tikri rajonai, kur nusikalstamumas kelis ar net keliasdešimt kartų didesnis, nei kitur (plėšimai, nužudymai, narkoprekyba). Dažnai ten viešbučiai būna pigesni. Nesakau ten neapsistoti – ne kartą apsistojau ir išgyvenau, kai kurie tų rajonų netgi yra istoriniai, įdomūs. Tačiau tiems, kam kelionėse norisi ramybės, geriau tokių vietų vengti.

Lyginant kelis skirtingus viešbučius, verta pažiūrėti, ar į kainą įeina pusryčiai – jei kainos, tarkime, skiriasi kokiais 5 eurais, tai jei į brangesnio viešbučio kainą įeina pusryčiai, gali vis tiek apsimokėti jį rinktis, nes kitaip pusryčiai gali kainuoti brangiau.

Taip pat žinokite, kad daugelyje šalių jokių papildomų paslaugų viešbutyje pirkti neapsimoka. Maistas viešbučio restorane vidutiniškai maždaug dvigubai brangesnis, nei už tą pačią kokybę kitur mieste; minibaro produktų kainos gali skirtis ir tris-keturis kartus. Analogiškai “užkeltos” ir parkavimo (jei nėra nemokamo) bei kitos kainos. Todėl, jei norite sutaupyti, ieškokite viešbučio, kur kažkas įeina į kainą, arba susitaikykite su tuo, kad to dalyko atsisakysite ar ieškosite kitur. Tiesa, viskam yra išimčių – yra tekę būti viešbučiuose, kur net minibare kainos normalios. Bet, kadangi tas kainas ar pusryčių kokybę sunku patikrinti iš anksto, geriausia visada turėti omeny, kad greičiausiai kainos ir kokybės santykis nebus geras.

Komentarai

Pietų Amerika. Viena galutinių keliautojų svajonių: tolima, egzotiška, visom prasmėm karšta. Su didžiausiomis džiunglėmis, upėmis, ledynais, kriokliais, egzotiškais indėnų griuvėsiais ir tradicijomis.

Tačiau dažną keliautoją gąsdina brangūs skrydžiai, nesaugumas.

Aplankęs daugelį Pietų Amerikos valstybių pristatau šį žemyną iš visų pusių: įdomiausios šalys, lankytinos vietos, praktiniai patarimai kaip nuskristi ir kaip keliauti po Pietų Ameriką, kultūra, saugumas ir kita.

k

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

Pietų Amerikos gamta

Pietų Amerikos žemyno koziris – gamta. Ypač – menkai civilizacijos paliestos teritorijos, prilygstančios kokiam trečdaliui Europos, kur gyvūnai, augalai nustelbia žmoniją ir dešimtis kilometrų aplink gali nebūti jokio kito žmogaus – tik didingiausia gamta. Kiekviena šių teritorijų driekiasi per daugiau nei vieną šalį ir todėl, norint jas aplankyti, nėra būtina keliauti į konkrečia valstybę. Šios teritorijos:

Amazonija, užimanti trečdalį Pietų Amerikos žemyno, yra didžiausios pasaulyje džiunglės ir didžiausia pasaulyje upių sistema. Ten gyvena bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių. Pamatyti gyvūnus per tankias džiungles nėra taip paprasta. Tačiau pačios džiunglės, besišakojančios milžiniškos upės ir jų santakos (kur susilieja skirtingų spalvų vandenys), kilometriniai jų potvyniai, ilgos kelionės lėtais upėlaiviais prisirišus hamaką – viso to niekur kitur pasaulyje nerasi. Didžioji dalis Amazonijos yra Brazilijoje, kur Manauso miestas tapęs tikrais Amazonijos vartais. Tačiau po savą gabalą Amazonijos turi dauguma žemyno šalių (Peru, Venesuela, Kolumbija, Gajana, Surinamas, Prancūzų Gviana, Ekvadoras).

Patagonija – pietinis viso gyvenamo pasaulio pakraštys, kur žmonija pamažu užleidžia vietą vėjuotai ir šaltai gamtai. Patagonijos pietuose jau gali jaustis beveik kaip Antarktidoje: į ežerus stumiasi ir tirpsta vieni didžiausių pasaulio ledynų, pingvinų daugiau nei žmonių. Be pingvinų dar gyvena aibė kitų tik Amerikoje sutinkamų žvėrių – gvanakų, nandu, šarvuočių – ir jų tiek daug, kad piečiau Patagonijoje kasdien važiuodamas keliu dykuose laukuose išvysdavau šimtus. Patagonija priklauso Čilei ir Argentinai.

Andai – antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais, nuostabiomis kalnų panoramomis, daugybe kurių gali gerėtis nuo vandens: iš Ramiojo vandenyno, milžiniškų Andų ežerų. Anduose gausu atokių vietų, bet kelionė į Andus kartu ir kultūrinė patirtis, mat Anduose verda ir gyvenimas. Aukščiuose, į kuriuos Europoje įkopia tik alpinistai (3-5 km) ten rangosi keliai, važinėja traukiniai, stovi miestai ir didmiesčiai, vyksta tarptautiniai futbolo mačai ir net laivyba ežeruose. Andai driekiasi per visą Pietų Ameriką ir pusė žemyno valstybių valdo savąjį Andų fragmentą: Čilė, Bolivija, Peru, Argentina, Ekvadoras, Kolumbija.

Bene populiariausia Pietų Amerikos gamtinė lankytina vieta – ir tikrai viena nuostabiausių pasaulyje – tiesa, yra už visų šių trijų teritorijų. Tai – galingieji Igvasu kriokliai, patys savaime sudarantys ištisą krioklių pasaulėlį, kurį gali patirti visokeriopai: pėsčiom, iš bokštų, iš laivo, iš sraigtasparnio.

Ne mažiau populiari ir Rio de Žaneiro pakrantė. Nors Rio – didmiestis, būtent gamta (įspūdingi kalnai, pakrantės) suteikia jam didžiąją dalį jo žavesio.

Tarp mažesnių, bet vis tiek nuostabių regionų – Pantanalis, didžiausias pasaulio pelkynas, itin žavintis amerikinių gyvūnų gausa.

Pietų Amerikos indėnų griuvėsiai

Pietų Amerikos Andų gamtą papildo Andų (Inkų) civilizacijos griuvėsiai kalnuose ir slėniuose. Inkų Imperija buvo didžiausia Pietų Amerikos imperija, plotu prilygusi Romos Imperijai. Inkų Imperiją galiausiai užkariavo, nugriovė, išplėšė Europos kolonistai, bet nuo to šiandien jos (ir jos pirmtakių) paveldas tik žavesnis, nes paslaptingesnis.

Inkų civilizacija išsivystė visiškai nepriklausomai nuo Europos ir todėl buvo visai kitokia: vietoje rašto pynė mazgelius, vietoje jojikų žinutes nešė bėgūnai. Tačiau ji buvo labai išsivysčiusi: turėjo gerų kelių sistemą, jungusią didelius, stebėtinai sunkiomis sąlygomis pastatytus akmeninius miestus, pilnus šventyklų, sandėlių, tvirtovių ir terasų, įgalinusių auginti kukurūzus net stačiuose Andų kalnuose.

Šiandien viskas prieinama turistams: žygiai inkų keliais ir pintais tiltais, įspūdingos sugriuvusių miestų panoramos. Garsiausia jų – Maču Pikču, bet ten pilna turistų, nors ir yra kvotos. Ne mažiau smagu atrasti kitus griuvėsius – tik šiek tiek mažiau įspūdingus, bet daug daug tuštesnius.

Buvusios Inkų Imperijos širdis – Peru, bet Imperija apėmė ir Boliviją, dalį Argentinos.

Likusioje Pietų Amerikoje indėnai gyveno paprastesnėmis gentimis, o pačiuose pietuose buvo klajokliai, tad ten jų paliktas paveldas gerokai menkesnis, nors savaip žavus: uolų piešiniai ir pan.

Pietų Amerikos kultūra

Šiuolaikinė Pietų Amerikos kultūra užkariavusi pasaulį: lotynų šokiai ir muzikos ritmai, muilo operos…

Ji – aistringai tolima, bet kartu ir artima europiečiui, todėl suprantama. Nes didžioji jos dalis “paveldėta” iš Ispanijos ir Portugalijos, kuros dar XV a. dalinos Pietų Ameriką. Ten, kur buvo Portugalijos valdos, dabar – Brazilija ir kalbama portugališkai. Visose kitose didesnėse Pietų Amerikos šalyse kalbama ispaniškai, nes tai buvo Ispanijos kolonijos. Visur vyraujanti religija – katalikybė ir pietų amerikiečiai gerokai uolesni katalikai nei juos kažkada apkrikštiję europiečiai (neveltui ir popiežiumi išrinktas argentinietis).

Senieji Pietų Amerikos gyventojai indėnai vienur išnaikinti, kitur tam tikruose regionuose tebėra, bet jų kultūros ir kalbos nustumtos į antrą planą – ir toliau nyksta, stelbiamos ispanakalbio ar portugalakalbio elito ir iš Europos atvežtų tradicijų.

Pietų Amerikoje nebepasinersi į autentišką vietos kultūrą, kaip gali Azijoje ar Afrikoje, bet indėnai neabejotinai paliko Pietų Amerikos kultūroje gilų įspaudą. Paliko ir juodaodžiai, kuriuos į daugelį Pietų Amerikos valstybių kolonistai atvežė kaip vergus. Tame kultūrų mišinyje ir gimė vienos įspūdingiausių pasaulio tradicijų. Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalai – viena vertus, krikščioniška Gavėnios pradžia, kita vertus, aistra, aprangomis, sambos muzika labiau primenantys kokią genties šventę. Bet masteliais – Olimpiados atidarymą.

Visos Pietų Amerikos šalys, buvusios Ispanijos kolonijomis, kultūriškai savaip panašios, bet skirtumus lemia tai, kiek šalyje indėnų kilmės žmonių: kuo jų daugiau, tuo labiau kultūra nutolusi nuo ispaniškosios. Bolivijoje, Peru, Paragvajuje indėnų kultūros įtaka didžiausia.

Argentinoje ir Urugvajuje, tuo tarpu, beveik visi žmonės – baltaodžiai kolonistų ir imigrantų palikuonys, tad ten jautiesi beveik kaip Europoje.

Afrikos kilmės žmonių daugiausiai yra Brazilijoje.

Pietų Amerikos kolonijos vienos pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Europos imperijų – tai įvyko dar XIX a. pradžioje – ir nuo to laiko susiformavo naujų vietos tradicijų. Aistringai švenčiamos nepriklausomybės dienos, vietinė virtuvė ir šokiai, pagarba libertadorams – žemyno išvaduotojams, vedusiems vietines armijas prieš Ispanijos pajėgas. Jų garbei pavadinta, tikriausiai, milijonai gatvių, šimtai miestų, ir daugelis Pietų Amerikos šalių turi savo panteoną su savo pagrindiniu libertadoru viršūnėje (Argentinoje – San Martinas, Čilėje – Bernardo O’Higinsas, Urugvajuje – Artigas ir pan.) bei daugybe tik kiek mažiau pagerbtų generolų, pulkininkų to panteono viduryje ir apačioje.

Pietų Amerikos miestai

Pietų Amerikos miestuose žaviausi yra senamiesčiai, kuriuose kolonijinių valstybių vienuolių ordinai statė didingas visus priblokšti turėjusias barokines katedras ir vienuolynus, o turtingi kolonistai – savo rūmus.

Ne mažiau įspūdingi gali būti ir ~1900-1940 m. “naujieji” didmiesčių centrai, kuriuos pasistatė jau nepriklausomybę gavusios Pietų Amerikos šalys. Su puošniais daugiaaukščiais, teatrais, muziejais. Kai kurie Pietų Amerikos miestai tada buvo tarp turtingiausių pasaulyje ir grožiu pranoko Europos didmiesčius. Ypač Buenos Airės, bet ir San Paulas, Rio de Žaneiras, Montevidėjas.

Deja, Pietų Amerikoje neįprasta saugoti paveldą, todėl seni pastatai griaunami, statomi nuobodūs nauji. Mažai belikę Pietų Amerikos didmiesčiuose vietų, kur gali “pasinerti į praeitį” tarsi Europos senamiesčiuose nematydamas jokių stiklinių ar betoninių naujų pastatų. Tai paprasčiau kai kuriuose mažesniuose miestuose: tuose, kurie prieš 100 ar 200 metų buvo turtingais savo laikmečio didmiesčiais, bet tada išseko gretimų kasyklų auksas ar deimantai, ir miesteliai “įstrigo laike”, nieko naujo ten statyti neapsimokėjo. Tokių yra, pvz., Brazilijos Minas Žeraiso valstijoje.

Gyventi ne tik senuose pastatuose, bet ir apskritai miesto centre Pietų Amerikoje – joks prestižas. Tai ir tai, kad Pietų Amerika nėra turtinga, lėmė, kad ten gerokai geriau nei Europoje išsaugoti pastatų interjerai. Turtingi žmonės išsikėlė į priemiesčius, o likę gyventi centruose neišgali pasikeisti nei durų, nei baldų. To nesunaikino ir okupacijos, karai: tiesiog nuo pat išsivadavimo, Pietų Amerikoje jie beveik nevyko. Tad apsistojęs kokiame Pietų Amerikos miesto centro viešbutyje ar AirBnB, bemat pasineri į 50, 100, o, jei pasiseks, ir 150 metų istoriją (aišku, prabangos nesitikėk, bet kaip įdomu kilti 100 metų liftu ar kokiame pigiame viešbutyje rasti nutriušusioje lentynoje XIX a. knygas, tiesiog šiaip padėtas!).

XX a. viduryje Pietų Amerikos didmiesčiai apaugo lūšnynais, kiekvienoje šalyje vadinamais kitaip (Brazilijoje – favelos, Argentinoje – villa miseria ir t.t.). Juos savom rankom svetimoje žemėje nelegaliai pasistatė kaimiečiai, troškę gyventi mieste, bet neturėję tam pinigų. Valdžia lūšnynus toleruoja – toleruoja net ir tai, kad jų gyventojai vagia elektrą, vandenį ir kita. O jei valdžioje kairieji, valdžia ir pati daug ką dovanoja lūšnyniečiams tikėdamasi, kad, keičiantis kartom, jie pasikeis. Bet akis badanti socialinė atskirtis, į kurią net panašios Europos miestuose nerasi, niekur nenyksta. Į lūšnynus turistams eiti nerekomenduojama dėl nesaugumo, o ir nalabai yra ko (nors dabar jau yra lūšnynų, pamažu virtsančių menininkų rajonais, Brazilijoje populiarios ekskursijos po favelas).

Pietų Amerikos kurortai

Pietų Amerika turi ilgus ilgus saulėtus – čia nuostabiai uolėtus, čia idiliškai smėlėtus – krantus, tačiau, priešingai nei Pietryčių Azija, ji negarsėja pasauliniais kurortais. Didžiulis atstumas nuo Europos, nesaugumas, ne tokios ir mažos kainos daro savo.

Labiausiai tarptautinis turizmas išvystytas šiaurės rytų Brazilijoje, bet kurortų (balneario) juosta driekiasi palei visus žemyno krantus. Kai kurie jų yra milžiniški, nes ten masiškai atostogauja gretimų didmiesčių gyventojai (panašiai, kaip Palanga gyvena iš vilniečių ar kauniečių). Keliauti ten gali tik nepriklausomai (beveik niekas nesiūlo atostogų paketų), bet jei nukeliausi, išsinuomosi kokį kambarį daugiabutyje, tai galėsi pasinerti ir į vietos kultūrą bei turizmo papročius. Tarp tokių “vasaros sostinių” yra Mar Del Plata Argentinoje, Vinja Del Mar Čilėje ir kt. Aplinkui jas – mažesni kurortai kiekvienam skoniui.

Urugvajaus Punta Del Estė, tuo tarpu, tampa ir visos Pietų Amerikos vasaros sostine, sutraukia televonvelių aktorius ir lotyniškos muzikos dainininkus. Tik ir kainos atitinkamos.

Visgi įspūdingiausias Pietų Amerikos “kurortas” – Rio de Žaneiras. Žinau, kad tai ne kurortas, o didmiestis – bet jis turi tiek paplūdimių, tokią poilsio ir pramogų kultūrą, kad lengvai “nukerta” visus kurortus. Ir pakrantė nuostabi.

Tačiau patys rio de žaneiriečiai dažnai iš jo bėga į “kurortesnius” kurortus, kurių aplink du didžiausius Brazilijos didmiesčius pilna: nuo salų be automobilių iki pramogų Mekų iki Balneario Kamboriu, kuris dangoraižiais lenkia visus Pietų Amerikos didmiesčius. Ten – saugiau nei Rio.

Pietų Amerikos klimatas

Pietų Amerika yra karštas žemynas – tačiau ne visa.

Ten, kur Pietų Ameriką kerta pusiaujas (žemyno šiaurėje), visus metus temperatūra yra vienoda, amžina vasara. Jei tai žemumos – temperatūra yra vidutiniškai virš +30 dienomis, jeigu Andų kalnai – ji priklauso nuo aukščio. Su kiekvienu 1000 m aukščio prarandami 6-7 laipsniai, taigi, kokioje Kolumbijos sostinėje Bogotoje, stovinčioje Anduose 2640 m aukštyje (bet netoli pusiaujo) kiaurus metus dienos temperatūra yra 18-19 laipsnių.

Toks vienodas pusiaujo klimatas yra šiaurės Brazilijoje, Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Gajanoje, Suriname, Prancūzų Gvianoje. Iš šių šalių kalnus turi (taigi, ir vėsesnį orą) Peru, Ekvadoras ir Kolumbija.

Kuo toliau Pietų Amerikoje į pietus, tuo labiau ryškėja metų laikai – tiesa, jie atvirkšti, nei Lietuvoje (žiema būna nuo birželio iki rugpjūčio, vasara – nuo gruodžio iki vasario). Be to, ir ne tokie stiprūs – net pačiame Pietų Amerikos pietiniame gale žiemomis temperatūra paprastai krenta tik iki minus kelių laipsnių, rečiau – iki minus keliolikos, ir tik Andų kalnuose būna žvarbuma “kaip Lietuvoje” ar baisesnė. Apskritai ryškesnė žiema ir vasara visame Pietų Amerikos žemyne yra tik Argentinoje ir Čilėje, kažkiek dar – Urugvajuje ir pačiuose Brazilijos pietuose.

Keliaujant į Andų kalnus, problemų gali sukelti deguonies trūkumas – turistiniuose viešbučiuose net būna deguonies aparatų, nors man niekad nieko panašaus neprireikė.

Didelėje dalyje Pietų Amerikos svarbūs ir liūčių bei sausasis sezonai – lietingumas jų metu skiriasi daugybę kartų, o didžiosios upės, tokios kaip Amazonė, gali patvinti kelis kartus. Jei nemėgstate lietaus prieš keliaudami pažiūrėkite vietų, kurias lankysite, lietingumą.

Pietų Amerikos ekonomika ir kainos

Šiandien visa Pietų Amerika yra neturtingesnė už Lietuvą ir beveik visa – pigesnė. Kiek neturtingesnė ir kiek pigesnė, priklauso nuo vietos. Argentina, Čilė ar Urugvajus pragyvenimo lygiu nedaug atsilieka nuo Lietuvos: ten gražūs tvarkingi miestai, sutvarkyta turistinė infrastruktūra. Neturtingumą išduoda tik lūšnynai (lengva jų nepastebėti), daugiau elgetų ar prastesni keliai.

Peru, Brazilijoje ekonominė situacija prastesnė, bet ir ten yra tvarkingų vietų.

Tuo tarpu Bolivija ar Paragvajus jau – beveik trečiasis pasaulis, kur baisūs žvyrkeliai po lietaus plaukia upėmis, nes nėra drenažo. Kita vertus, skurdesnėse vietose ir turistų mažiau, vietiniai ne taip pripratę kaulyti iš jų pinigų, viskas gerokai autentiškiau.

O juk buvo laikai, kai kai kurios Pietų Amerikos šalys buvo tarp turtingiausių pasaulyje: iš pradžių Peru ir Bolivija (~XVI a.), paskui – Argentina ir Urugvajus (XX a. pradžioje). Tas “prabėgusių amžių didybės” jausmas Pietų Amerikoje toks nostalgiškas, bet ir žavus. Nuostabios katedros ir rūmai čia (išskyrus kelis turtingesnius miestus ir šalis) neiščiustyti, kaip Europoje, jų fasaduose matai prabėgusių šimtmečių paliktus randus. Yra didžiulis kontrastas tarp praeities didybės ir niūresnės dabarties (tuo Pietų Amerika skiriasi nuo, tarkime, Afrikos, kuri visais laikais buvo pasaulio užkampis).

Tiesa, turtuolių Pietų Amerikoje yra ir dabar. Ir visuose didmiesčiuose rasi puikius prekybos centrus, tokius brangius restoranus, kad ir lietuviams jie labai brangūs. Nes Pietų Amerikoje didžiulė socialinė atskirtis. Daugelis šalių turi savo “aukštąjį luomą”, pažįstamą iš muilo operų, kuris gyvena taip turtingai, kaip Vakarų Europa, yra ne mažiau išsilavinęs, persmelktas vakarietiškos kultūros (bet galutinai neatsisakęs savos).

Bendrai, Pietų Amerikoje paprastai kainos tame pat mieste skiriasi labiau, nei Lietuvoje: brangiausios vietos gali būti gerokai brangesnės, nei Lietuvoje, o pigiausios – pigesnės.

Kaip nuvykti į Pietų Ameriką ir keliauti po ją

Keliauti į Pietų Ameriką yra brangu, nes ji labai toli – iš visų žemynų, tik Australija toliau nuo Lietuvos. Į kai kurias Pietų Amerikos sostines vien skrydis pirmyn-atgal kainuos nemažiau 1000 eurų.

Laimė, skrydžiai į kai kuriuos didesnius Pietų Amerikos miestus paprastai yra pigesni, nei į kitur. Tarp tokių – San Paulas, kartais – Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Lima. Net jei norėtumėte keliauti į kitus Pietų Amerikos miestus ar kitas šalis, paprastai labiausiai apsimoka visų pirma nuskristi į kažkurį iš šių pagrindinių miestų, o jau iš jų skristi ar nusigauti kitais būdais į vietą. Pavyzdžiui, jei lankyste Patagoniją, paprastai verta pirkti bilietą iš Vilniaus į Buenos Aires, o tada jau vidinį skrydį Argentinoje; o jei vykstate prie Igvasu krioklių, verta skristi į San Paulą ir jau iš ten į Igvasu.

Keliauti po pačią Pietų Ameriką patogiausia vidiniais skrydžiais – atstumai dideli net kai abu miestai toje pat šalyje. Iki labai neseniai skrydžiai Pietų Amerikos viduje buvo labai brangūs: suskraidyti ten-atgal kokioje Argentinoje užsieniečiui kainuodavo nedaug pigiau, nei į Lotynų Ameriką ir atgal. Dabar jau kai kuriose Pietų Amerikos šalyse vidiniai skrydžiai tik kažkiek brangesni, nei Europoje. Visgi, skrydžiai tarp skirtingų Pietų Amerikos šalių dar yra brangūs.

Alternatyva skrydžiams – autobusai. Jie kiek pigesni nei Lietuvoje (pagal atstumą), bet dėl milžiniškų atstumų vis tiek nepigūs, be to, lėti. Traukiniai gi daug kur nunykę (keleiviniai reisai uždaryti), kitur geležinkeliai nė nepastatyti.

Kita alternatyva – autonuoma. Verta gerai pasidomėti, kur kokie keliai, nes Pietų Amerikoje daug žemėlapiuose pažymėtų kelių pravažiuojami tik džipais, ypač po lietaus (paprastai jie veda ne į didmiesčius, bet į lankytinas vietas).

Pirkti organizuotą kelionę iš Lietuvos į Pietų Ameriką paprastai labai neapsimoka – pačiam galima susiorganizuoti tokios pat kokybės kelionę už pusę ar trečdalį kainos.

Jei keliausite po Pietų Ameriką ilgiau, didelę nusigavimo ten kainą kažkiek kompensuos pigesni viešbučiai, maistas vietoje (jei nemėginsite to, kas skirta “aukštiesiems luomams”).

Keliauti po Pietų Amerikos miestus sudėtingiau, nei tikėtumeis: kai šalys skurdžios, metro daug kur nepastatytas arba pasiekia toli gražu ne kiekvieną įdomų rajoną. Autobusų maršrutus ir grafikus, tuo tarpu, surpasti gali būti sunku. Jei šalyje yra Uber keliaujant keliese gali apsimokėti naudotis juo – taksistai neretai mėgina apgauti.

Ką valgyti ir kur apsistoti Pietų Amerikoje?

Pietų Amerika kartu ir egzotiškas, ir neegzotiškas žemynas. Net skurdesnėse šalyse ten lengva rasti Europos virtuvę ar amerikietiškus greito maisto restoranų tinklus – tačiau verta išmėginti ir vietinę virtuvę, vietines valgymo tradicijas (pvz. Brazilijoje rodizio, kai patiekalai nešiojami ratu ir kiekvienas svečias gali įsidėti ko nori). Europos virtuvės restoranai gali kainuoti panašiai, kaip Lietuvoje (skurdesnėse šalyse) ar brangiau (turtingesnėse), kai vietinės užeigos, tikėtina, bus gerokai pigesnės ir įdomesnės.

Su apsistojimu situacija panaši, kaip Europoje, išskyrus šiuos niuansus:
*Motelis (Motel) daugybėje Pietų Amerikos šalių – tai ne vieta šalia greitkelio kur nakvoja ratuoti turistai, o vieta, kur porelės gauna ramią valandą ar naktį pasimylėti. Visas interjeras į tai orientuotas, dažnas motelis be langų, užtat siūloma užsisakyti įvairių sekso žaisliukų ir pan. Šiais laikais moteliai, siekdami pasididinti pelną, noriai priima ir turistus (ir kainos/kokybės santykis ten dažnai geras), bet ten būsite retas svečias iš užsienio.
*Daugybės viešbučių dar neįmanoma užsakyti per internetą, ypač mažesniuose miestuose ir netokiose turistinėse šalyse. Reikia ieškoti vietoje. Tarkime, patikrinus internete kokį vidutinio dydžio Paragvajaus miestą ten nerodys jokių viešbučių, o realybėje ten bus penki ar šeši viešbučiai.

Taip pat žr. “Pietų Amerikos ekonomika ir kainos” aukščiau.

Pietų Amerikos saugumas (nesaugumas)

Norą keliauti į Pietų Ameriką be kainų gali “atmušti” šio žemyno nesaugumas. Tiesa tokia: pagal nužudymų skaičių 100000 žmonių, Pietų Amerika – pats nesaugiausias pasaulio žemynas, lenkiantis net Afriką. Analogiškai smarkiai gausiau nei pas mus Pietų Amerikoje vagių, plėšikų: ir pats ne kartą nuo jų nukentėjau, o iš vietinių girdėjau daug baisesnių istorijų apie pagrobimus, apiplėšimus įsmeigus ginklą ir t.t.

Nesaugumas skirtingose Pietų Amerikos šalyse skirtingas. Nesaugiausia yra Venesueloje ir Brazilijoje, saugiausia – Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje. Tačiau net ir pastarosiose šalyse nesaugiau nei Lietuvoje.

Aišku, nereikia įsibaiminti per daug: kad ir kokia Pietų Amerika nesaugi, tikimybė, kad užpuls būtent jus per jūsų trumpas 2 ar 3 savaičių atostogas nėra labai didelė. Svarbu būti atsargiam. Vietiniams atsargumas įaugęs į kraują: turtingesni namus įsitvirtina elektrifikuotom tvorom ir sargais, o ir eiliniai žmonės nuolat žvalgosi per petį, pinigus laiko kelnaitėse ar batuose, bei pamoko fotoaparatą ar telefoną išsitraukusį praeivį tuč tuojau jį slėpti ir t.t. (viską mačiau savo akimis daugybę kartų). Mums toks atsargumas gali atrodyti paranojiškas, bet Pietų Amerikoje taip nėra: nesaugesnėse jos vietose mažai žmonių, kurie metus ištveria neapvogti ar neapiplėšti. Kai mane patį apiplėšė, laikiausi beveik visų saugumo priemonių, 11 val. dienos judriame Rio de Žaneiro centre – užpuolė šešiese ir viskas. Vienintelė saugumo priemonė, kurios nesilaikiau – fotografavau telefonu. Jį pamatę plėšikai pamėgino atimti.

Taip pat verta žinoti, kad saugumas labai priklauso nuo vietos ir laiko. Nesaugu eiti vienam į daug lūšnynų, o vakare, kai viskas užsidaro, ir daugelio didmiesčių centrai tampa tuščiomis ir pavojingomis zonomis (nes ten mažai kas begyvena, tik dirba). Saugiau yra turtingų žmonių rajonuose, taip pat mažesniuose miesteliuose. Ir vis tiek ne taip saugu, kaip Lietuvoje.

Prieš keliaudami į Pietų Ameriką, daug lietuvių manęs teiraujasi ir “kaip su ligomis?”. Išties, daug Pietų Amerikos žemių – ypač Amazonija – yra visokiuose “pavojingų šalių sąrašuose”, siūloma skiepytis. Tačiau pasižiūrėjus statistiką pasidaro akivaizdu, kad, palyginus su Afrika, tikimybė užsikrėsti baisiausiomis ligomis, pvz. maliarija, – beveik nulinė. Tarkime, mirusių nuo maliarijos Brazilijoje per metus – 0,04 iš 100 000 žmonių, kai, palyginimui, turistų irgi pamėgtoje Gambijoje – 14,07, arba 500 kartų(!) didesnė tikimybė. Brazilijoje mažesnė tikimybė mirti nuo maliarijos, nei Lietuvoje – nuo gripo. Ir tarp užsikrėtusių Pietų Amerikoje paprastai visi – džiunglių gyventojai, einantys naktį į lauko tualetus džiunglėse ir pan. Keliaudamas į daugelį Pietų Amerikos šalių nuo nieko iš kelioninių ligų dar nebuvau skiepijęsis ir problemų nepatyriau.

Visi mano kelionių vadovai po Pietų Ameriką žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Pietų Amerikos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Komentuoti

Azija tik žemėlapyje – vienas žemynas. Nes iš tikro joje įvairovė didesnė, negu visame likusiame pasaulyje kartu paėmus! Nes Azijoje gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio žmonių, tautų, religijų ir kultūrų.

Todėl ir kelionės į Aziją – labai įvairios, nelyginant kokią šalį pasirinksite. Aplankęs jau ne vieną dešimtį Azijos šalių visose žemyno pusėse ir kampuose, trumpai ir išsamiai aiškinu, ko kur tikėtis, kiek kainuos, o kur geriau nevykti.

Azija faktiškai susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kiekvienas kurių turi savo kultūrą, istoriją ir atmosferą. Tai – musulmoniški Artimieji Rytai, indiškų kvapų persmelkta Pietų Azija, karšta ir drėgna Pietryčių Azija, modernioji Rytų Azija, šilko kelio Vidurinė Azija ir Rusijos valdoma Šiaurės Azija.

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

---

Artimieji rytai – Islamas, dykumos, civilizacijų aušra

Religija: Islamas
Tarptautinės kalbos: Arabų, prancūzų, anglų
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai
Kodėl važiuoti?: Sunykusių civilizacijų griuvėsiai, kurortai, religinė kultūra, turtingi naftos didmiesčiai.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~150 EUR, bet į kai kurias šalis yra labai pigių tiesioginių skrydžių.
Patraukliausios kelionei Artimųjų Rytų šalys: Turkija, Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Iranas, Libanas.

Kitos Artimųjų Rytų šalys: Omanas, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Saudo Arabija, Sirija, Irakas, Jemenas.

Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija – ir iš ten pasklido po pasaulį. Būtent ten stūkso seniausi pasaulio miestai, o kai kurie žlugusių civilizacijų griuvėsiai – įspūdingesni, nei Italijoje ar Graikijoje.

Laikai, kai Artimuosiuose Rytuose buvo stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai – jau praeitis, bet dalis regiono savo užmojais vėl stebina pasaulį. Tai – Persijos įlanka, kur iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, pila didžiausias dirbtines salas. Jeigu galvojate, kad įspūdingi gali būti tik seni miestai, Artimuosiuose Rytuose galite pakeisti nuomonę! Daugelis regiono šalių naftos neturi ir yra skurdesnės, bet pigesnės. “Afrikietiško skurdo” nėra niekur: dauguma žmonių raštingi, gimstamumas žemas.

Artimieji Rytai vilioja ir savo kurortais. Tiesa – žiemos, ypač regiono šiaurėje, per vėsios, kad maudytis jūroje, tad pagrindiniai turizmo sezonai – pavasaris ir ruduo. Regiono šiaurėje (Turkija, Izraelis) – ir vasara, o regiono pietuose (JAE) vasaros gerokai per karštos, kad net vietiniai eitų į lauką iš kondicionuotų erdvių.

Artimuosiuose Rytuose gimė ir trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas, judaizmas. Todėl ten pilna šventų vietų, į kurias piligrimai plūsta milijonais. Netgi netikintįjį tos vietos pribloškia: šitokios minios, šitokios senos tradicijos! Ir, pagaliau, galimybė prisiliesti prie istorijų, kurias, vienaip ar kitaip, norėdamas ar nenorėdamas, gyvendamas krikščioniškoje Lietuvoje girdėjai nuo vaikystės (bent jau per Kalėdas, Velykas ir pan.).

Iki šiol Artimieji Rytai – bene religingiausias pasaulio kraštas, kur paklausti “kas tu esi?” žmonės visų pirma sako savo religiją, pagal ją gyvena ir rengiasi, skirtingų tikėjimų žmonės beveik nesituokia tarpusavyje, o daugelio valstybių įstatymai rašomi atsižvelgiant į religines normas.

Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo viena religija – islamas. Muedzinų šauksmai maldai, seni rytietiški turgūs, kuriuose tiesiog privaloma derėtis, religijos įkvėpti rūbai, dengiantys visus odos lopinėlius (o moterų – ir plaukus ar net veidą).

Tačiau Artimuosiuose Rytuose yra ir judėjiškų, krikščionišku, zoroastriškų bei kitus tikėjimus išpažįstančių vietų, kur atmosfera – visiškai kitokia ir net įstatymai taikomi išskirtiniai. Ir nors dažnas, nebuvęs Artimuosiuose Rytuose, įsivaizduoja, kad musulmonai – tai vien arabai, net ir musulmoniškos žemės – labai įvairios. Irano, Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro – išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai – tai grynai arabų tautinė tradicija. Islamas nereikalauja, kad moterys dengtųsi veidą – tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja. Tiesą pasakius, kai arabės moterys keliauja į švenčiausią Islamo vietą Meką – jos netgi privalo veidus atsidengti.

Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį: žmonės net bijo ten keliauti. Juk šitiek karų, terorizmo rodo per žinias! Tačiau iš tikro bijoti nereikia. Karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o labai konkrečiose vietose (pvz. Sirijoje), į kurias tikrai geriau nekeliauti. Visur kitur net jeigu ir įvyksta koks išpuolis – tikimybė ten patekti labai maža. Viską atperka tai, kad apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose – daug mažesnis, nei Lietuvoje. Reiškia, nors ten teroro aktų tikimybė ir didesnė (nei Lietuvoje – bet tikrai ne Vakarų Europoje), daug mažesnė tikimybė nukentėti nuo eilinių nusikaltimų: taigi, bendrai paėmus, daugelyje Artimųjų Rytų šalių net saugiau, nei Vilniuje!

Priešingai įvaizdžiui, Artimuosiuose Rytuose mažai ir įkyrių prekijų – išskyrus pačius populiariausius kurortus. Prekijai įkyriausi ne Azijoje, o Afrikoje. Mažiau turistinėse vietose Artimųjų Rytų žmonės kaip tik patys svetingiausi pasaulyje – kviesis turistą namo, duos dovanų nieko nesitikėdami atgal.

---

Pietų Azija – viduramžių chaosas ir didinga kultūra

Religija: Hinduizmas, islamas ir daug mažesnių
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai (šiaurėje) ir australidai (pietuose)
Tarptautinės kalbos: Hindi-urdu, anglų
Kodėl važiuoti?: didinga sena architektūra, religinė kultūra.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~350 EUR.
Patraukliausios kelionei Pietų Azijos šalys: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Maldyvai.
Kitos Pietų Azijos šalys: Butanas, Pakistanas, Bangladešas, Afganistanas.

Pietų Azija iš reklaminių bukletų turistams – tai didingi Viduramžių pastatai, ryškiaspalviai drabužiai, laukiniai aukščiausi pasaulyje kalnai (Himalajai).

Visa tai – tiesa. Bet labiausiai apsilankius Pietų Azijoje įstringa „sugrįžimas laiku atgal“. Gal 100, gal 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija. Prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dinginėjanti elektra, „stumdomi“ narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai at gatvės grindinio nakvojančių šeimų: ko tik ten nemačiau ir negirdėjau! O kur dar labiausiai paplitusi pasiutligė ir daugiausiai pasaulyje terorizmo aukų, visos keisčiausios relginės tradicijos, masinė beraštystė…

Kai kuriuos žmones kultūrinis šokas taip prislegia, kad jie prisiekia daugiau gyvenime kojos į Pietų Aziją nekelti – dar kiti šį sprendimą priima vien pasiskaitę svetimus įspūdžius.

Ir vis dėlto yra kam Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus. O gal net tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems – privalumai. Juk 100-200 metų atgal pasaulis, atrodo, buvo dvasingesnis, žmonėms daug labiau rūpėjo, kas laukia po mirties, kaip įprasminti savo gyvenimą – o ne tik vienadienės linksmybės.

Ar bent jau taip tiki tie, atradę savo „pašaukimą“ Pietų Azijoje, kurių Europoje – irgi milijonai. Nesu vienas jų, bet Pietų Azijoje mane žavi jos įvairovė ir laisvė: čia pats pasirenki, kaip gyventi, ir jei pargriūsi, pagalvės niekas nepakiš, bet ir gausybės kitur pasaulyje gausaus valstybinio reguliavimo nėra.

Ar Pietų Aziją įsimylėtumėte, ar prakeiktumėte – abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks Regione gyvena kone 2 milijardai žmonių – ketvirtadalis viso pasaulio. Todėl tarp viso purvino skurdo visada gali rasti ir spindesį, tarp kaimo beraščių – ir pasaulinio garso mokslininkus, tarp religingų žvejų kaimų – hedonistinius kurortus vakariečiams. Net jei „kitokių“ tarp vietinių tėra tik 1% ar 2% – tai vis tiek dešimtys milijonų žmonių! Lyg ištisose Europos valstybėse…

---

Pietryčių Azija – šventyklos, kurortai ir džiunglės

Religija: Budizmas ir islamas
Rasė: Tamsaus gymio geltonodžiai ir, kai kur, australidai
Kodėl važiuoti? Amžina vasara, puikus kainos ir kokybės santykis, daug pramogų galimybių.
Tarptautinės kalbos: Anglų
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Tailandas, Indonezija, Singapūras, Malaizija, Vietnamas.
Kitos Pietryčių Azijos šalys: Filipinai, Kambodža, Laosas, Birma, Brunėjus, Rytų Timoras.

Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai. Ypač – jos paplūdimius, kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje – ir didžiulės džiunglės, ir milžiniški didmiesčiai, ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Ir vietinės kultūros ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Todėl į Pietryčių Aziją traukia tiek poilsiautojai, tiek kultūros ieškotojai, tiek kuprinėtojai (backpackers).

Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingi mėnesiai, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus (pvz. Tailande per lietaus sezoną lyja ne ką dažniau, nei Lietuvoje vasarą, tik liūtys tokios stiprios, karštos).

Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė: juk ten aistringi paplūdimių vakarėliai, kurortai. Tačiau iš tikro ji ir labai religinga. Dalis jos – budistinė, dalis – musulmoniška, dalis – krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai – bet visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės – naujos ar senos – vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Dar smagiau suderinti savo kelionę su bent vienu spalvingu religiniu festivaliu: pažiūrėti tikrai bus ką.

Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos, turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. Štai Malaizijoje net oficialiai egzistuoja skirtingi įstatymai musulmonams ir nemusulmonams.

Be to, Pietryčių Azija – labai pigi, bet, nepaisant to, paslaugų standartas ten – aukštas. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų, viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės. Bent jau, turtingesnėse regiono šalyse: Malaizijoje, Singapūre, Brunėjuje, Tailande.

Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelį skurdžiųjų regiono šalių valdė komunistai (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas) ir jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai – praeityje. Todėl tuos, kam nepatinka „numinti takai“ Laosas gal sužavės net labiau, nei turistais aptekę Tailando ar Balio kurortai.

---

Rytų Azija – moderniausios pasaulio šalys

Religija: Ateizmas, budizmas, konfucianizmas ir tradicinės religijos
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Kinų, japonų, korėjiečių
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Japonija, Kinija, Honkongas, Makao.
Kitos Rytų Azijos šalys: Pietų Korėja, Šiaurės Korėja, Mongolija, Taivanas.

Pirmą kartą išlipęs bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje neabejotinai pasijusi kaip papuolęs į mokslinės fantastikos kūrinį. Nuo pamatų iki stogų reklaminiais “hieroglifais” žibantys dangoraižiai, tarp jų nardantys greitieji traukiniai, žmonių upės ir jūros.

Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno – viską sugriovė karai, revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Pavalgyti neužmiegančiuose naktiniuose turguose, stebėti naujai gimstančias tradicijas, unikalias subkultūras ir madas: šiuolaikiškas, bet visai kitokias, nei mūsuose. Technologijos tenykščiams žmonėms įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų iki elektroninio sporto TV ekranuose: kas pas mus – egzotiška retenybė, ten – kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra “savos”, visuotinai priimtos. Dar kitos Vakaruose beveik nežinomos – ir Rytų Azijoje yra vienintelės normalesnės progos jas išmėginti. Netgi tai, ką galvojame, kad puikiai žinome – pavyzdžiui, kinų virtuvė – pačioje Rytų Azijoje nušvinta visai kitomis spalvomis, yra kur kas daugiau, nei eksportuota į Vakarus.

Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar – Japonijoje, o ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste. Tačiau prieš 10-20 metų Japonijai prilygti ėmė ir Honkongas, Makao, Pietų Korėja bei Taivanas, o dabar tokia supermoderni jau ir didžiuma Kinijos.

Ir visgi modernieji tankūs didmiesčiai – tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas – 150 kartų(!) didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Tokiose Rytų Azijos vietose gali pasijusti lyg toli nuo civilizacijos: tarp aukštų kalnų, senų žvejų ar pirklių kaimų, karštųjų vulkaninių versmių.

Tiesa, iš tikrųjų civilizacija visuomet bus arti. Reti išlikę Rytų Azijos “istoriniai miestai” primena savotiškus lunaparkus: viskas pajungta turizmui. Net dažnoje gamtinėje lankytinoje vietoje rasite civilizacijos stebuklų – lynų keltuvus ar stiklinius tiltus – ir visur sups minios.

Visa tai gali atrodyti didelis minusas, bet tai turi savų pliusų: yra daug kitur neprieinamų galimybių patirti vietos gamtą ir kultūrą. Pavyzdžiui, atvykę į kokį “liaudies kaimą” (suprask seną, dabar turistams pritaikytą gyvenvietę) galite būti garantuoti, kad išvysite kokį nors tradicinį vaidinimą ar ceremoniją: kai turistų šitiek, viskas vyksta kasdien, net kas valandą.

Be to, dauguma “turistų” Rytų Azijoje yra ne užsieniečiai, tačiau po savo šalį keliaujantys vietos gyventojai. Taigi, viena vertus, viskas tose šalyse pritaikyta turistams (gausu viešbučių, restoranų, transporto, paslaugų ir pramogų), kita vertus, nebus taip, kad atsidursite kažkokiame “baltaodžių burbule”: kaip tik priešingai, greičiausiai bus sunku net susikalbėti bet kokia kalba, išskyrus vietinę kinų, japonų ar korėjiečių (nors situacija keičiasi), taigi, kelionė į Rytų Aziją bus labai autentiška patirtis.

Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, mat žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. O jei kursuoja tik kas valandą – tai jau labai atoki, autentiška vieta. Tiesa, su automobilio nuoma Rytų Azijoje sunkiau: brangu (Japonijoje, Honkonge) ar net neįmanoma (Kinijoje).

Na o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu. Nusikaltimų – vagysčių, plėšimų, žudymų – ten tiesiog beveik nebūna (kad ir kaip tuo būtų sunku patikėti pasižiūrėjus žiaurius japonų filmus).

---

Vidurinė Azija – šilko kelias ir sovietiniai gniaužtai

Religija: Islamas (atskiestas sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai ir baltaodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl keliauti? Šilko kelio architektūra, laukinė gamta, sovietinio genocido vietos.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~250 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Uzbekija, Kazachija.
Kitos Vidurinės Azijos šalys:: Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija.

Vidurinioji Azija – ta Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Ir po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni, nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tik viena iš penkių regiono šalių – demokratinė; veši korupcija (ir turistai su tuo susiduria), alkoholizmas, skurstantys miesteliai ir kaimai.

Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau gali keliauti be sudėtingai gaunamų vizų – iš pradžių taip atsivėrė Tadžikija ir Kirgizija, vėliau Kazachija, neseniai – ir Uzbekija. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja. Ypač iš Vakarų. Jiems ir sunkiau: juk visiškai nemoka rusiškai, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje rusų kalba – vis dar elito kalba ir – dažnam – vienintelė užsienio kalba. Net jaunuoliams ir vaikams.

Čia lietuviams paprasčiau. Daug kartų teko nustebti, kaip vakariečiai nesupranta Vidurinės Azijos: pvz. net autoritetingiausi tinklapiai ir knygos rašė, neva Uzbekijoje neįmanoma išsinuomoti automobilio, kai mes (aišku, kalbėdami rusiškai) nesunkiai tą padarėme. Todėl Vidurinė Azija – vieta atradimams, kur gali išmėginti kažką, ką dar darė mažai turistų, nes jų iš viso yra labai mažai.

O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Visų pirma, Šilko kelias – iš prekybos šilku milžiniškų pelnų Viduramžiais pastatyti puošnūs miestai, pilni didingų mečečių ir medresių (daugiausiai jų – Uzbekijoje).

Antra – begalinės, retai gyvenamos stepės ir pusdykumės, o rytuose – vieni aukščiausių pasaulio kalnų.

Trečia – liūdnas, bet savaip įdomus „tarybinis“ palikimas: išdžiūvusi Aralo jūra (Kazachija/Uzbekija), Baikonūro kosmodromas, Semipalatinsko branduolinių bandymų poligonas, gausybė trūnijančių gulagų, kuriuose kalėjo ir dešimtys tūkstančių lietuvių tremtinių (Kazachija).

Kaip ir didžiuma Azijos, Vidurinė Azija – labai pigi. Tačiau klimatas ten – vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros – labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Jūros ar vandenyno, beje, neturi jokia Vidurinės Azijos šalis.

Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija) – labai skurdi, bet skurdas ten kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios, kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena, medicina. O svarbiausius nafta ir dujomis turtingus Vidurinės Azijos miestus (Nursultaną, Ašgabatą) statybininkai išvis pavertė tikrais architektūriniais stebuklais.

---

Šiaurės Azija – Rusijos užnugaris

Relgija: Stačiatikybė, islamas (atskiesti sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio baltaodžiai ir geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl važiuoti? Laukinė gamta, atokumas, tremties vietos.
Patraukliausios kelionei Šiaurės Azijos šalys: Visa Šiaurės Azija priklauso Rusijai.

Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į visokius šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo ~1600 m. iki ~1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau – tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Ir vietinės Sibiro tautos šiandien daugelyje vietų tesudaro mažumą žmonių, daugelis jų vaikų net nebemoka savo kalbų.

Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Tiksliau, tai vienas didžiulis Rusijos užkampis, didesnis už visas kitas pasaulio valstybes (netgi JAV, Kiniją ar Kanadą) – nes beveik visos pagrindinės Rusijos lankytinos vietos yra ne Sibire.

Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama. Daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos – pvz. Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės – pvz. Baikalo ežeras – arti kelių ir geležinkelių. Tarkime, garsiojo Transsibiro geležinkelio – ilgiausios pasaulyje kelionės traukiniu, nuo Maskvos iki Vladivostoko.

Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu – ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Jokios dvi lankytinos vietos nėra šalia: tarkime, jei norėsite aplankyti ir Baikalo ežerą, ir Vladivostoką, tai tarp jų yra 4000 km važiavimo – daugiau nei nuo Lietuvos iki Maroko.

Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia. Bet kai kam tai – Sibiro žavesys. Kaip ir be galo žvarbus klimatas – pačios šalčiausios pasaulyje gyvenamos vietos yra būtent Sibire (Verchojanskas ir Oimiakonas, kur yra spaudęs net -70 laipsnių speigas).

Visi mano kelionių vadovai po Aziją žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Azijos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Komentarai

Dažnam šiuolaikiniam keliautojui nepakanka tiesiog pamatyti užsienio kraštus – jis nori ir padėti, ar bent jau nepakenkti, vietiniams žmonėms, gamtai. Plinta savanorystė, aukojimas, rinkdamiesi prekes/paslaugas, žmonės galvoja ne vien apie kainas, o ir apie tai, iš ko ir ką perka.

Deja, žinodami tokius gerus europiečių ar amerikiečių ketinimus, kai kurie nesąžiningi ir neskurdūs žmonės sukūrė ištisus metodus, kaip tuo gerumu ar naivumu pasinaudoti, uždirbti iš to didelius pinigus.

Savo ruožtu, Vakarų pasaulyje paplito ir gausybė mitų, aiškinantys, neva geri darbai nėra geri, arba akcentuojantys kažkokių konkrečių veiksmų neva keliamą pavojų, kurio nėra, arba tas pavojus perdėtas.

Todėl labai svarbu parašyti tokį straipsnį.

 

---

Skurdas

85% pasaulio žmonių gyvena skurdžiau, nei vidutinis lietuvis – tad jei keliaujate ne į Vakarų kraštus, daug susidursite su skurdžiaisiais.

Kaip padėti skurdiesiems

1.Keliaukite į skurdžias šalis.
2.Keliaudami į skurdžias šalis, aplankykite skurdesnius, mažiau turistinius jų regionus.
3.Kuo daugiau keliaukite nepriklausomai ar bent su vietinėmis agentūromis. Jei perkate kelionės paketą iš užsienio agentūrų, didelė dalis jūsų pinigų nepateks į tą skurdžią šalį, liks agentūroje. Be to, agentūros veža daugiausiai į tuos pačius turistinius taškus ir atima galimybę aplankyti skurdesnes vietas.
4.Pirkite prekes, paslaugas iš vietinių, ypač smulkių verslininkų. Taip didesnė dalis jūsų pinigų atiteks vietiniams, nes naudojantis tarptautinių kompanijų paslaugomis, didesnė jų dalis “išplauks į užsienį” ir/ar atiteks vietos elitui. Visgi, jei neįsivaizduojate, kad galėtumėte apsistoti paprastame provincijos viešbutėlyje, geriau apsistoti tarptautiniame, bet vis tiek keliauti į tą šalį: jei tik prekė/paslauga teikiama toje šalyje, dalis pinigų vis tiek liks ten (per algas vietiniams darbuotojams, mokesčius ir pan.).

5.Jei labai norite ką nors atiduoti, duokite ne tam, kuris prašo, moka prašyti, ir greičiausiai taip pat prašė ir gavo iš daugybės kitų turistų ir tikrai nėra tarp skurdžiausių vietinių žmonių (net jei jo apranga sakytų kitaip). Duokite tam, kuris neprašo, sąžiningai dirba ir stengiasi, bet akivaizdu nėra turtingas: gal leiskite pardavėjui pasilikti grąžą ar pan.
6.Dalinkite nereikalingus daiktus, o ne pinigus. Jums gali atrodyti šiukšlė, o kažkam kitam – turtas. Jei labai skurdžioje šalyje kažkokie prašinėtojai iš jūsų neims pusėtino daikto, o reikalaus pinigų – reiškia, tai nėra skurdūs žmonės, o apsimetėliai, ir tokiems iš viso nieko duoti nereikia.

Kaip nepadėsite skurdiesiems (mitai)

Mitas: “Skurdžiose šalyse keliauti nepatogu / pavojinga / nėra ko pamatyti“
Tiesa: Ir daugelyje skurdesnių už Lietuvą šalių yra ir geros kokybės prekių bei paslaugų, o lankytinos vietos iš viso mažai priklauso nuo šalies turtingumo: tik, jei jums būtinas tam tikras komforto lygis, skurdžiose šalyse reikia rinktis atsargiau. Indijoje, Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje daug ir skurdo, ir mažai pasaulyje lygių turinčių lankytinų vietų – tiek istorinių, tiek gamtinių. Ne visos skurdžios šalys vienodai pavojingos: Lotynų Amerikoje, Afrikoje išties gana pavojinga, tačiau Azijoje daugelyje skurdžių vietų ne pavojingiau, nei Lietuvoje.

Mitas: “Dalindami pinigus elgetoms ir prašinėtojams, padedate skurdiesiems ir mažinate skurdą“
Tiesa: Beveik visi tie prašinėtojai, kurie sugebės jūsų paprašyti pinigų taip, kad norėtųsi jų duoti, bus ne skurdžiausi šalies gyventojai, o elgetos-verslininkai išmokę kaulyti pinigų iš turtingų (vietiniais masteliais) turistų. Pinigų jie taip prašo iš daugelio ir tikrai ne vienas duoda (kuo jūs išskirtinis?), tad jie iš tikro negyvena skurdžiai. Tikrasis skurdas yra ten, kur turistai neužklysta ir vietiniai nė nežino kaip su jais bendrauti.

Mitas: “Šiukšles reikia išmesti – gėda dalinti tokias vargšams“
Tiesa: Daug daiktų, kurie net neturtingiems lietuviams – šiukšlės, skurdžių šalių vargšams nėra šiukšlės. Nes Afrikoje, Pietų Azijoje daugelis gyvena daug skurdžiau, nei daugelis lietuvių gali įsivaizduoti; algos kai kur skaičiuojamos dešimtimis dolerių, o ne šimtais. Daiktai ten tarnauja daug ilgiau. Iš pradžių pats gerokai stebėdavausi, kai dirbantys žmonės (ne benamiai) net prašydavo daiktų, kuriuos buvau pasiruošęs mesti kaip šiukšles, džiugiai juos paimdavo – bet paskui nustojau stebėtis. Tokius daiktus juos gavusieji gali ne tik naudoti patys, bet net ir parduoti (mūsų požiūriu – už grašius, bet ten ir tiek uždirbti sunku). Maža to, mažiau išmestų šiukšlių naudinga ir ekologijai. Iš jūsų atsisako paimti prastą daiktą ar jus gėdina “kaip tokį galite duoti”? Reiškia, turite reikalą ne su vargšu, o su pasiturinčiu elgeta-verslininku, kurio visai sėkmingas verslas – kaulyti iš turtingų turistų (žr. aukščiau).

Mitas: “Keliaudami į skurdžias šalis, atimate valgį/gėrimus/daiktus iš vietinių“.
Tiesa: Skurždiose šalyse – netgi tose, kur būna badas – netrūksta valgio ir gėrimų arba yra galimybė jų atsivežti. Tiesiog skurdesnieji neturi pinigų tam įsigyti. Keliaudami į tą šalį, atvežate ir leidžiate savo pinigus: taigi, vietiniai pinigų turės tik daugiau ir galės daugiau įpirkti.
Išimtis: Vienintelė išimtis, kai šalyje ar regione gali iš tikrųjų trūkti valgio/gėrimų – tai dėl karo ar nelaimių, kai sugriaunami tiltai, keliai ir pan. Tokių vietų išties verta vengti, nebent vežtumėt pagalbą pats (žr. skyrių “Karai ir katastrofos” žemiau). Visais kitais atvejais šiais laikais įmanoma visko atsivežti iš užsienio – tai tik pinigų turėjimo klausimas, nes atsivežimas kainuoja.

 

---

Karai ir katastrofos

Kaip padėti katastrofų ir karų aukoms

1.Neatsisakykite kelionių į katastrofų ištiktas šalis – nebent galite pakoreguoti maršrutą, kad vengti atitinkamų teritorijų iškart po katastrofos ar karo metu.
2.Pirkite prekes, paslaugas iš vietinių tokiu būdu leisdami jiems užsidirbti: jų uždarbiai greičiausiai sumažėję, nes dalis turistų atšaukė kelionių planus, todėl jūsų pinigai svarbesni nei bet kada. Leiskite sau paišlaidauti, nusipirkite kokį daiktą katastrofos ištiktoje šalyje, o ne grįžęs namo.
3.Paremkite tuos, kurie dėl nelaimės neteko pragyvenimo šaltinio, arba tuos, kurie padeda tokiems žmonėms. Karai/nelaimės ištinka staiga ir gali sugriauti eilinių sunkiai dirbančių žmonių gyvenimus. Jei karas/nelaimė įvyko neseniai, žmonės nebus prisitaikę vaidinti ir kaulyti pinigų, todėl daug didesnis procentas prašymų bus nuoširdūs.

Kaip nepadėsite katastrofų ir karų atveju (mitai)

Mitas: “Keliauti į katastrofų ištiktas šalis pavojinga“.
Tiesa: Tai, kad šalyje nuvilnijo katastrofa, nereiškia ir net niekaip nepadidina tikimybės, kad greitai ištiks tokia pati katastrofa. Karo atveju, jei jis nesibaigęs, pavojus gali būti didesnis, tačiau dažniausiai galima pasirinkti saugų šalies regioną.
Išimtis: Jei karas yra apėmęs visą ar beveik visą šalį. Tokių šalių kiekvienu momentu tėra keletas, kitur karas vyksta nebent kai kuriuose regionuose.

Mitas: “Keliaudami į šalį, turinčią savų problemų (karas, nelaimės), trukdote vietiniams“.
Tiesa: Keliaudami į tokias šalis padedate vietiniams atveždami savo pinigus. Didžiausi nuostoliai dėl daugelio katastrofų ar terorizmo valstybėms, ypač turistinėms, kyla ne dėl pačių katastrofų, o dėl pabūgusių ir neatvykusių turistų: pajamų negauna viešbučiai, restoranai, paslaugų įmonės, jos nesumoka mokesčių, neturi iš ko mokėti algų, dėl ko sumažėja perkamoji galia ir nuperkama dar mažiau (sniego gniūžtės efektas) ir t.t. Todėl vienas pirmų raginimų, kuriuos daro nelaimės ištiktų turistinių valstybių valdžios – raginimas turistams nenusigręžti, raminimas, kad saugu.
Išimtis: “Trukdyti” galite nebent pačiomis pirmomis dienomis po katastrofos būtent tame regione/mieste, kurį ištiko katastrofa (vyksta evakuacija ir pan.). Geriausiai tuo metu išvykti į kitą šalies regioną. Galite mėginti prisidėti prie kažkokių gelbėjimo ar labdaros darbų, bet nepervertinkite savo galimybių: prašydami kažkokio darbo iš vietos institucijų galbūt tik nukreipinėsite jų dėmesį, ypač jei yra kalbos barjeras. Geriausiai padėti savo iniciatyva paprastom, papildomo dėmesio jums nereikalaujančiom priemonėm. Jei matote pagalbos reikalingus nukentėjusiuosius ir žinote kaip padėti (pvz. esate medikas ir matote sužeistuosius) – be abejo, padėkite, bet jei ne – geriau ne ieškoti nelaimėlių, o, tarkime duoti kraujo (pačiam išsiaiškinus, kur ir kaip). Jei nežinote kaip ir kur bei nėra galimybės paprastai sužinoti – pakaks to, kad nereikalausite dėmesio sau.

Mitas: “Karo / nelaimės žaizdos – amžinos“
Tiesa: Karo/nelaimės paliktos psichologinės žaizdos gali būti amžinos, bet materialinės žaizdos užgyja, žmonės atkuria savo gyvenimus ir pragyvenimą per kelis metus. Tačiau kai kuriose šalyse net ir prabėgus 10 ar 20 metų po nelaimės būna prašinėjančių pinigų neva tos nelaimės aukoms. Tai jau tėra žaidimas jausmais, o žaidėjai paprastai yra tiesiog profesionalūs pinigų kaulytojai.

 

---

Žmogaus teisės

Kaip padėti plėsti žmogaus teises

*Nesivadovaukite kitų žmonių nuomonėmis apie žmogaus teisių pažeidimus. “Žmogaus teisės” šiais laikais, deja, labai nuvalkiota sąvoka – “žmogaus teisių pažeidimai” daug kur yra tapę sinonimu frazei “kitokia nuomonė”. Žmogaus teisių pažeidimais viena kitą kaltina dažnos valstybės valdžia ir opozicija, valstybės-kaimynės, tos pačios valstybės tautos/religijos ir t.t. Be to, kai kurie tariami žmogaus teisių pažeidimai kyla iš skurdo, nepritekliaus. Todėl negaliu pasakyti bendrai “Nekeliaukite į žmogaus teises pažeidžiančias šalis” – manau, toks patarimas būtų suprastas klaidingai ir padarytų daugiau žalos, nei naudos.

Svarbu suprasti, kad žmogaus teisės skirtingose kultūrose suprantamos skirtingai (ypač ribiniai atvejai: teisė į gyvybę aborto ar mirties bausmės atveju, teisė į privatumą, teisė nešiotis ginklą ir t.t.) – tad nereikia primesti savo požiūrio.

Kita vertus, pasaulyje yra šalių ir teritorijų, kur žmogaus teisės pažeidžiamos netgi tokios, kaip jas supranta tos teritorijos žmonės. Paprastai taip būna okupacijų atveju (taip buvo ir Lietuvoje 1940-1990 m., kai į Lietuvoje vyravusį supratimą apie žmogaus teises okupantai neatsižvelgė), kartais ir diktatūrų.

*Nekeliaukite į valstybes, kurios yra okupavusios kitų tautų teritorijas, neleidžia joms siekti nepriklausomybės ir persekioja vietos gyventojus. Ypač jei matote, kad jokie jūsų išleisti pinigai tiems persekiojamiems žmonėms nepateks.
*Jei į tokias valstybes visgi keliautumėte, pasistenkite aplankyti ir okupuotą kraštą, pabendrauti su vietiniais, pirkti iš jų prekes ir paslaugas.
*Nekeliaukite į valstybes, kur valdo ideologinė mažuma, o dauguma už savo nuomonę persekiojama – keliaudami remiate jų režimą.
*Jei į tokias valstybes visgi keliautumėte, pasistenkite pirkti prekes/paslaugas iš persekiojamajai grupei priklausančių, nepirkti prekių/paslaugų iš valstybinių įstaigų.
*Fotografuokite, domėkitės, ir dalinkitės tuo, ką atrandate. Labai svarbu, kad apie kenčiančiųjų kančias visi sužinotų, atkreipti dėmesį. Dalindamiesi informacija, kalbėkite tiksliai, konkrečiai ką matėte, o ne abstrakčiai.

Kaip nepadėsite plėsti žmogaus teisių (mitai)

Mitas: “Žmogaus teisės visur vienodos – tad pamatyti, kur jos pažeidžiamos – paprasta“
Tiesa: Žmogaus teisės skirtingai suvokiamos net skirtingose Vakarų šalyse: pvz. JAV yra teisė nešiotis ginklą, Vakarų Europoje tokios nėra. Skirtingi ir požiūriai į mirties bausmę, fizines bausmes vaikams ir kita. Plačiau – šiame straipsnyje. Kas mes esame, kad sakytume, kad, tarkime, mūsų šalyje ar žemyne žmogaus teisės tobuliausios ir galime mokyti kitus?

Mitas: “Jei darbuotojų darbo sąlygos prastos (maža alga, ilgos darbo valandos, šalta ir pan.), reiškia, pažeidžiamos jų žmogaus teisės“
Tiesa: Jei šalyje yra laisva rinka, darbo sąlygas labiausiai lemia ekonominė būklė: skurdesnėse šalyse viskas prasčiau. Kas yra “padori alga” Lietuvoje ir skurdžiose pasaulio šalyse – visiškai skirtingi dalykai. Ten mažesnės ir minimalios, ir vidutinės algos – ne procentais, bet kartais. Kai kuriose šalyse algos skaičiuojamos dešimtimis, o ne šimtais ar tūkstančiais, eurų. Norėdami pragyventi, žmonės ten turi dirbti daugiau. Tų šalių ekonomika dažniausiai tokia silpna, kad niekaip neišeitų visiems darbuotojams mokėti didesnių vidutinių algų, užtikrinti tokių sąlygų, kaip Lietuvoje. Keliaudamas į tokias šalis, leisdamas jose savo pinigus, jūs prisidedate prie situacijos gerinimo, nes atvežate į tą šalį ar vietą naujų pinigų. Jeigu pradėtumėte tokių šalių ar tokių vietų vengti, efektas būtų atvirkščias – vietiniai uždirbtų dar mažiau, sąlygos negerėtų ar gerėtų lėčiau. Kaip galite pasirūpinti, kad jūsų atvežti pinigai patektų tiems, kam labiausiai reikia, skaitykite šio straipsnio skyriuje “Skurdas”.
Išimtis: Be abejo, yra vietų, kur darbuotojai tikrai išnaudojami (ypač diktatūrose), bet to tikrai nesuprasi vien pagal tai, ar jie atrodo skurdžiai palyginus su Europa ar Lietuva. Reikia lyginti, kokia yra kitų darbuotojų situacija būtent toje šalyje, tame mieste ar bent jau panašiose savo ekonomine būkle šalyse.

Mitas: “Yra darbų, kurių niekas nenori dirbti (pvz. prostitutės, batų valytojai, liliputų cirko artistai) – jei kažkam tenka, reiškia, jie yra priversti, pažeidžiamos jų žmogaus teisės“
Tiesa: Jeigu žmogus pats savo noru pasirinko darbą, tai jis išsirinko geriausią jam prieinamą alternatyvą – jeigu specialiai nepirksite tokio žmogaus paslaugų, tai tik atimsite iš jo galimybę uždirbti; jei daug kas specialiai nepirks to žmogaus paslaugų, žmogus liks bedarbiu arba turės rinktis kitą, jam dar mažiau priimtiną, darbą (kurio iš pradžių nesirinko nes tai atrodė dar blogesnė alternatyva). Turite suprasti ir tai, kad darbas, kuris atrodo labai blogas jums, nebūtinai toks atrodo visiems: tai priklauso ir nuo kultūros. Pvz. prostitucija vienose kultūrose yra tabu, kitose – ne. Užtat, tarkime, japonų kultūroje daug didesnis tabu nei mūsuose yra darbas su mirusiaisiais. Net jeigu kultūroje tai ir būtų tabu, daliai žmonių tai vis tiek gali būti priimtina. Be to, tai priklauso ir nuo ekonomikos būklės: kokia alternatyva, gal dar blogesni, mažiau pelningi darbai.
Išimtis: Išties, tokiose srityse yra ir išnaudojamų, į šiuolaikinę vergovę patekusių žmonių, kurie patys to darbo nepasirinko – ypač tose šalyse, kur tokie darbai nelegalūs, juos valdo mafija. Tačiau pasaulyje tokių yra mažuma. Visgi, visada reikia stengtis rinktis viešus, legalius siūlymus, o jei šalyje kas nors nelegalu (pvz. prostitucija, lošimai) – geriau to ir vengti, nes, jei tai pirksite, daug didesnė tikimybė, kad remsite mafiją, šiuolaikinę vergovę ir pan.

Mitas: “Jei vaikai dirba, reiškia, yra išnaudojami ir tokių vietų reikia vengti“
Tiesa: Tai, kad vaikai nedirba, netgi Europoje yra palyginti nauja – nėra jokių objektyvių priežasčių, kodėl vakai nuo tam tikro amžiaus negalėtų dirbti tam tikrų jų jėgoms tinkamų darbų. Neturtingesnėse šalyse reikalinga, kad dirbtų visa šeima, idant galėtų pragyventi. Be to, ta mintis, kad vaikas turėtų nuo 7 iki 18 metų eiti į mokyklą, o paskui iki kokių 22 metų į universitetą, irgi visiškai netinka toms šalims. Nuo 7 iki 22 metų amžiaus trunkantys mokslai reikalingi ten, kur yra didelė intelektualių darbų paklausa, tuo tarpu daugelyje trečiojo pasaulio šalių tų žinių daugeliui nė nebūtų kur panaudoti. Be to, tokiose šalyse skurdas riboja galimybes gauti kokybišką mokslą; mokslas mokamas, daugeliui šeimų neprieinamas ir dar nekokybiškas. Todėl ten įprasta, kad, kaip ir seniau Europoje, vaikai išmoksta amato dirbdami kartu su tėvais, augdami jie įgyja vis geresnių kompetencijų ir atsakomybės. Tai jiems jų šalyse praverčia labiau, nei praverstų aukštoji matematika. Jei vengtumėte vietų, kur dirba vaikai, nuo to ir šiaip jau sunkiai gyvenančioms šeimoms pasidarytų dar sunkiau. Žiūrėkite į vaiką kaip į bet kurį kitą darbuotoją – jei reikia, pirkite iš jo prekes ir paslaugas: lai jis pasidžiaugs užsidirbęs pinigų, labiau pasitikės savimi, pabendraus angliškai, kas jam pravers gyvenime (į mokyklą juk, tikėtina, neina). Beje, verta pažymėti, kad ir Vakarų pasaulyje yra dirbančių vaikų – pavyzdžiui, vaikai vaidina reklamose.

 

---

Kultūra

Daugelis pasaulio kultūrų ir jų tradicijų yra pavojuje – ypač skurdesnėse šalyse, kur dažnas niekina savo vietinę kultūrą, laiko ją atsilikusia ir “elitas” be atodairos seka užsienio madomis. Štai kaip galite padėti išsaugoti vietos kultūras.

Čia svarbūs du dalykai: kad vietiniai suprastų, kad jų tradicijas net užsieniečiai laiko įdomiomis, ir, dar svarbiau, kad iš tų tradicijų išlaikymo gautų pajamas. Jei bus ekonominė nauda, tradicijos niekad neišnyks.

Štai kaip galite padėti:

*Eikite žiūrėti vietinės kultūros. Liaudies menų parodos ir muziejai, tautiniai šokiai, religinės tradicijos, tradicinės šventės ir kita.
*Pirkite suvenyrus, paremtus vietos tradicijomis, o ne kokį visur vienodą magnetuką su miesto pavadinimu.
*Ieškodami vietinės kultūros, rinkitės autentiškas jos formas. Geriau raskite ne turistams pritaikytą vietos tradicijų įkvėptą spektaklį, o autentišką šventę, kur eina ir vietiniai. Aišku, jei tai neįmanoma – tai ir turistams pritaikyta forma geriau, nei nieko.
*Perpraskite tradicijas ir elkitės pagarbiai, arba stebėkite tas tradicijas per atstumą. Jei kažkur privaloma nusiauti – nusiaukite ir pan. Jeigu gerai nežinote, kaip elgtis, nežinote to elgesio prasmės – galite stebėti vietinius, bet pats geriau nemėginkite dalyvauti.
*Pramokite vietinės kalbos užuot bendravę angliškai ar rusiškai ir tikėjęsi, kad vietiniai privalo mokėti tą kalbą. Išmokti keliasdešimt ar 100 turistui reikalingiausių žodžių (skaitmenys, kryptys, “kiek kainuoja?”, “kur yra?” ir kt.) – nesunku, vietiniams tai labai patiks, o ir jums pačiam savaip atskleis kultūrą.
*Sakykite vietiniams, kokia jų kultūra ir tradicijos gražios. Ypač jei vietinis pats jas suniekintų, pavadintų atsilikusiomis. Gal tai nėra gerai ir nėra teisinga, bet tiesa tokia: turisto, baltaodžio, vakariečio parama vietinėms tradicijoms daugybėje tokių vietų sukelia gerokai didesnį efektą, nei vietinio žmogaus parama joms. Vietiniai žino, kad saviškiai, skurdieji, vyresnieji tuo domisi – bet galvoja, kad turtingesni, labiau išsilavinę žmonės, taigi ir užsieniečiai, į tai žiūri iš aukšto, jiems neįdomu, atrodo prasta. Kyla mintis: “Jei kas praturtėja, išsilavina, turi tuo nebesidomėti / taip nebesielgti”. Beveik visos šalys neišvengiamai turtės ir augs žmonių išsilavinimas, o senosios kartos išmirs – todėl labai svarbu, kad tai netaptų mirties nuosprendžiu tų šalių tradicijoms.
*Jei kažkokios tradicijos nepatinka, venkite aštrios kritikos – verta patylėjus išklausyti iki galo vietinio požiūrį; jei visgi kritikuotumėte, sakyti “mano nuomone”, derinti kritiką su pagyromis jums patinkančioms tradicijoms.

Kaip nepadėsite gelbėti vietos kultūros (mitai)

Mitas: “Mokydami vietinius gyventi kaip Europoje/Vakaruose, jiems padėsite eiti progreso keliu”
Tiesa: Reikia atskirti tris dalykus: technologijas, ekonomiką ir kultūrą. Technologijos ir ekonomika gali būti objektyviai tobulesnės ir tikrai galite dalintis savo patirtimi (pvz. pamokyti vietinį naudotis internetu). Tačiau jokia kultūra negali būti objektyviai geresnė: jei, tarkime, kažkur savaitgalis penktadienį, o ne sekmadienį, kažkur rengiamasi atviriau, o kažkur – mažiau atvirai, tai nėra niekuo blogiau. Svetimos kultūros primetimas tik naikins vietos kultūrą ir nepadės išspręsti jokių realių problemų, kurias turi vietiniai. Jei problemą matote jūs, o daugeliui vietinių tai neatrodo problema (ir jie nenori jokių pasekmių, kurios kiltų “problemą” “išsprendus”) – tai tokios problemos nėra ir jos nereikia mėginti spręsti – yra tik skirtingos kultūros. Jei vis tiek norisi primetinėti savo kultūrą, pagalvokite kas jei būtų atvirkščiai – jei tos šalies gyventojai, atvykę į Lietuvą, mėgintų jums piršti savo gyvenimo būdą kaip teisingesnį.

 

---

Ekologija ir gyvūnų teisės

1.Nešiukšlinkite, nors vietiniai ir šiukšlintų.
2.Išmokite atpažinti, kur tausojama gamta, ypač gamtinėse vietose bei pramogose su gyvūnais. Pvz. stebėkite gyvūnų kūno kalbą, pažiūrėkite, ar anapus restorano miške nėra primesta šiukšlių ir t.t.
3.Lankykite vietas, kur ekologija ir gyvūnų teisės gerbiamos, ir nelankykite ten, kur ne. Jei gerbti gamtą pasidarys pelninga – nes daugiau turistų į tai kreips dėmesį – tai ir daugiau verslininkų taip darys.
4.Jei jau atėjote į vietą, kur negerbiama ekologija ir gyvūnų teisės bent jau išleiskite ten kuo mažiau pinigų. Jei dar nenusipirkote bilieto – ir nepirkite. Jei jau nusipirkote – bent jau nepirkite toje vietoje suvenyrų, nepietaukite ir pan.
5.Parašykite internete komentarus apie vietą, kurioje negerbiama gamta ar gyvūnų teisės. Nerašykite abstrakčiai: “Kokia neekologiška vieta!” ar “Su gyvūnais ten elgiamasi žiauriai”, bet labai konkrečiai: ką pats ar pati matėte. Kiti žmonės, kuriems tai irgi svarbu, galės apsispręsti ten neiti ir nepagalvos, kad jūsų komentaras – tiesiog konkurentų ar šiaip piktų žmonių parašytas.

Taip nepadėsite gamtai (mitai)

Mitas: “Didžiausia žala ekologijai – lėktuvų skrydžiai, tad keliaudamas labai žaloji gamtą“
Tiesa: kiekvienas žmogus daug labiau kasmet užteršia gamtą važinėdamas automobiliu, pirkdamas fabrikuose pagamintus daiktus, kasdien naudodamas elektrą iš taršių elektrinių, nei skraidydamas lėktuvu (nes daugelis skraido sąlyginai retai, o pvz. automobiliu, elektra naudojasi nuolat). Lėktuvai tapo patogiu taikiniu ekologijos aktyvistams, nes jais skraido labiau turtingesni žmonės – bet net ir išvis nustojus žmonėms skraidyti, užterštumas žymiai nesumažėtų.

Mitas: “Elektromobiliai ir elektriniai prietaisai nekenkia gamtai taip, kaip benzininiai“
Tiesa: tai priklauso nuo to, kokioje šalyje esate. Tose šalyse, kur elektra gaminama šiluminėse elektrinėse (kaip Lietuvoje) geriau važinėti benzininiais automobiliais. Tačiau tose šalyse, kur didžiuma energijos išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių – taip, elektromobiliai mažiau kenksmingi aplinkai.

Mitas: “Egzotiškų gyvūnų jaukinimas – gyvūnų teisių pažeidimas“
Tiesa: kas mums egzotiškas gyvūnas, kokioje nors Azijos šalyje gali būti tradicinis ūkio gyvulys ar naminis gyvūnas. Jeigu nematote problemos joti arkliu – neturėtumėte matyti problemos ir joti drambliu, kurie Tailande tūkstantmečius naudojami kaip arkliai.

Mitas: “Mielų gyvūnų valgymas – didesnis gyvūnų teisių pažeidimas, nei nemielų“
Tiesa: Be abejo, neprivalote valgyti, ko nenorite, bet tai, kas mūsuose – naminiai gyvūnėliai, kituose kraštuose gali būti mėsiniai gyvuliai: pvz. Peru – jūros kiaulytės, Korėjoje – šunys ir pan. Objektyviai nėra jokio skirtumo tarp kiaulės ir šuns skerdimo ir valgymo – abu gyvūnai protingi, gali būti auginami kaip naminiai, mieli. Skirtumas – tik kultūroje. Kas be ko, jei esate vegetaras, ir jums bet koks gyvūno valgymas – gyvūnų teisių pažeidimas, tada jūsų moralinė teisė tam priešintis, bet jei nesate vegetaras – neturėtumėte matyti skirtumo.

 

---

Pabaigai

Nereikia turėti iliuzijų – jūsų asmeninis indėlis visais atvejais bus gana menkas – jūs tik vienas, o problemų pasaulyje – milijonai.

Tačiau jei tokiomis etiškų kelionių idėjomis seks daug žmonių (o daug kas ir seka ar stengiasi/nori sekti, tik ne visi žino kaip) – teigiamas turizmo efektas pasauliui bus didžiulis, o neigiamas – gerokai sumažės.

Komentarai

Argentina turi dvi gyvas širdis: sostinę Buenos Aires ir aplinkines pampas, kuriose – ir garsiausi Argentinos kurortai, ir derlingiausios pievos, ir svarbi pramonė.

Argentiniečiams tai – vienos mėgstamiausių vietų poilsiui, bet užsienio turistai jas dažniausiai praleidžia, iš Buenos Airių skrenda tiesiai į Patagoniją ar Igvasu krioklius ar Ugnies Žemę.

Taip, Buenos Airės, Patagonija ar Igvasu gal įspūdingiau akiai – bet Argentinos pampose argentinietiškos dvasios ir energijos net daugiau.

Šitas straipsnis – apie kelionę į Argentinos pampas ir jų lankytinas vietas. Bendras straipsnis apie Argentiną, jos kultūrą, praktinius patarimus keliaujant į Argentiną yra čia.

Pampos, kur gimė Argentinos kultūra

Argentinos pampos – tai didžiulės lygumos, pievos. Anksčiau jos visos priklausė milžiniškoms rančoms, laisvai ganiusioms gyvulius. Todėl argentinietiška mėsa išgarsėjo kaip labai skani ir jos visuomet pakako net skurdžiausiems.

Jei Buenos Airių “romantiškasis herojus” yra melancholiškas tango šokėjas, tai aplinkinių pampų – stačiokiškas gaučas. Toks pusiau laukinis raitelis, lasu tramdantis gyvulių kaimenes. Argentinos kaubojus.

Dabar laikai keičiasi, vis daugiau pampų užsėjama eksportinėmis sojomis, vis daugiau gyvulių auga kaip kitur – aptvaruose. Bet Argentina tebegarsėja mėsa, ir tradiciškai vilkintys gaučai vis išjoja šalia duobėto kelio, jungiančio kvadratinių kvartalų miestelius, tarp grūdų elevatorių ir senų sunkvežimių.

Gaučas dabar – ir turistinis Argentinos simbolis. San Antonia de Areco miestelyje yra Gaučų muziejus senoje jaukioje rančoje, o daug kitų rančų (vadinamų stotimis – estancias) veikia kaip improvizuoti viešbučiai, siūlantys ištisą paletę kaimo pramogų – jojimas, kaimiški pusryčiai/pietūs/vakarienė ir t.t. Tiesa, rasti kas ir kaip sunku (įprastuose angliškuose puslapiuose to neužsakysi), kainos didelės, be pinigų reikia ir laiko.

Pampų didmiesčiai: Rosarijas ir Kordoba

Kaip ir seniau, taip ir šiandien Argentinos žemės ūkio produkcija kraunama į laivus Rosarijuje (1,2 mln. gyv.). Dar labiau nei Buenos Airės, Rosarijas – kontrastų miestas, kur XX a. pradžios šlovės eros didybė stūkso greta niūrių daugiabučių eilių. Labiausiai Rosarijas didžiuojasi, kad ten pirmąkart iškelta Argentinos vėliava, o toje vietoje – įspūdingas memorialas vėliavai, tarnaujantis ir kaip apžvalgos bokštas, ir kaip Amerikos vėliavų galerija.

Bet turistams pritraukti to nepakanka, ir Rosarijas labiau nei kiti Argentinos didmiesčiai – argentiniečių darbininkų miestas. Mažai turistų užsuka ir į antrąjį pagal dydį Argentinos miestą Kordobą, garsėjantį didingu seniausiu Argentinoje universitetu ir studentišku gyvenimu senamiestyje.

Žavesni mistiškieji kalnai aplinkui Korodbą. Juose – Ongamiros slėnis, pilnas visokių mistiškų religinių kultų reklamų, žadančių kontaktą su ateiviais – o prie slėnio gale plytinčių Ongamiros uolų pora argentiniečių tiesiog gulėjo apsikrovę akmenimis ir meldėsi uoloms. Ten – ir “Argentinos Rosvelas” Capilla del Monte, ir San Marcos Sierra hipių miestelis su pirmuoju pasaulyje hipių muziejumi, kuriame didžiuodamasis savo įdomybių kolekciją – nuo Evos Peron rašto iki Bitlų įrašų – parodė čia “nusėdęs” senas hipis.

Mar Del Plata – Argentinos superkurortas, didesnis už Vilnių

Argentinos “vasaros sostinė” Mar Del Plata yra vienas didžiausių kurortų pasaulyje. Vien gyventojų ten daugiau nei Vilniuje (620 000), be to, tame mieste yra 13% visų Argentinos viešbučių numerių (daugiau, nei Buenos Airėse).

Bet kone visi svečiai ten – argentiniečiai. Buenos Airių gyventojams tiesiog privalomas ritualas vasarą nuvykti ~300 km į pietryčius, Mar Del Platą, išsinuomoti savaitei-kitai butą ar viešbučio kambarį viename gausybės daugiaaukščių.

Mar Del Plata nėra tas idiliškas pajūrio kurortas su gražiais laukiniais paplūdimiais kurį reklamuoja kelionių agentūrų bukletuose. Mar Del Plata – tai tarsi Palanga padauginta iš dešimt ar dvidešimt. Vietoj keliaaukščių pastatų – penkiolikaaukščiai. Vietoj tiesiog prigrūstų paplūdimių – paplūdimiai, primenantys prekybos centrą ar, tiksliau, “poilsio fabriką”, su milžiniškais parkingais, parduotuvėm, restoranais ir sunumeruotais vienodais aukštais betoniniais gelbėtojų bokštais, kur užuot pasitiesęs rankšluostį gali dienai išsinuomoti ant smėlio pastatytą “paplūdimio namelį”. O vietoj vienos Basanavičiaus gatvės – daugybė panašių. Vietoj mažų restoranų – milžiniški bufetai, kur staliukas prigrūstas prie staliuko.

Bet nesunku suprasti, kodėl argentiniečiai Mar Del Platą įsimylėję. Šitiek veiklos, šitiek žmonėjimosi, aukščiausio lygio pasaulinės žvaigždės: net kai lankiausi ne sezono metu, tarkime, koncertavo Vudis Alenas [Woody Allen]. Tikras poilsis žmogui, kurį laukinė gamta vargina!

Gamtos, tiesa, yra, tik nelaukinės. Ilgi aukšti krantai pasivaikščiojimui su savo parkais. Molas su gražiais jūros vaizdais ir didžiulė jūrų liūtų kolonija jo šone, sakoma, mintanti iškritusiu žvejų laimikiu: įdomu stebėti tuos čia vienas ant kito išdrimbančius, čia kelias sekundes simboliškai vienas kitą gąsdinančius gyvūnus, dienų dienas tįsančius ten pat. Prie visko gali privažiuoti automobiliu – tikras tinginio rojus.

Mar Del Platoje – ir XIX a. kurorto didybė

Mar Del Plata gimė XIX-XX amžių sandūroje, kai ją pasiekė geležinkelis iš Buenos Airių ir pirmąsyk Argentinos elitas galėjo plūsti atostogoms į šiuos gražius paplūdimius. Tada tai buvo kitoks miestas: turtingiausieji statėsi ištaigingas vilas, o tik turtingieji – mažesnius, kuklesnius vasarnamius, dabar vadinamus Mar Del Platos architektūriniu stiliumi.

Paėjus kiek toliau nuo centro, dar gali surasti tų rūmų, o ištaigingiausi, kaip Torreon de Monje tiesiog stulbina savo užmojais. Ne mažiau įspūdingas ir pilies bokštą primenantis Mar Del Platos vandens bokštas, katedra, ar kazino kompleksas prie Kolumbo aikštės it perkeltas iš kokios Italijos.

Bet laikai keitėsi, apie 1950-1960 m. jau daugelis argentiniečių galėjo sau leisti atostogas pajūryje. Verslininkai masiškai supirkinėjo, griovė mažuosius namus, keitė juos 10, 15 aukštų viešbučiais ir daugiabučiais. Visas Mar Del Platos centras toks: sulipdyti didžiuliai pastatai palei ne ką mažesnes ilgas tiesias kalvotas gatves. Supermasiniam kurortui tinka!

Iš pradžių galvojau, kad tuose pastatuose nieko įdomaus, bet pažvelgęs į vidų pakeičiau nuomonę, mat interjerai, laiptinės, liftai – viskas likę kaip kokiais 1960 m., nepakeista. Saikingai gražiuose fojė budi durininkai. Tik darbo dienomis. Jie – labiau simbolis, nei dėl saugumo.

Mažesnieji Argentinos kurortai – turtuoliams, jaunimui, šeimoms

Mar Del Platai tapus masiniu kurortu, tie, kam atostogauti norisi ramiau, iš lėto persikėlė kitur. ~100 km į vakarus ir 200 km į rytus nuo Mar Del Platos pakrantė pavirto į vieną ilgą kurortų ruožą. Miramaras save tituluoja “vaikų miestu” (ten poilsiauja šeimos), Playa Escondida garsėja nudistų paplūdimiu, Pinamaras kažkiek primena “Mar Del Platą kadaise”: su medžiais, mažesniais pastatais. Vilja Geselis [Villa Gesel] yra jaunimo kurortas, garsėjantis palei visą paplūdimį besidriekiančiu lentiniu pasivaikščiojimo taku, o Carilo ir Mar de Los Pampas – ekskliuzyviniai Argentinos turtuolių miesteliai, stūgsantys tiesiog miške. Tiesa, ne tokie, kaip tikėtųsi lietuvis, pamatęs vilų nuomos kainas – net gatvės negrįstos, duobėtos. Bet, kiek pasakojo vietiniai, Argentinos turtuoliai nekenčia asfalto – juk turi džipus, pikapus, net arklius.

Tiesa, didelė dalis Argentinos turtingųjų apskritai nebeatostogauja Argentinoje – keliauja vasaroms į Punta Del Estę Urugvajuje, tapusią tikra Lotynų Amerikos milijonierių ir žvaigždžių Meka. Šilumos Mar Del Platos ruože netrūksta – bet kiek trūksta saugumo (Mar Del Platoje daugelis vaikšto kuprines nešiodami iš priekio), prestižiškai madingų paplūdimių.

Argentinos kurortų yra ir piečiau pajūryje – Patagonijoje. Tačiau kuo toliau į pietus, tuo vėsiau, tuo toliau važiuoti nuo Buenos Airių, tad, kaip į El Kondorą išsyk už Buenos Airių provincijos ribos, labiau teužklysta pavieniai argentiniečiai, ir žmonyną ten ima stelbti gamta, o ne atvirkščiai.

La Plata, turėjusi pranokti Buenos Aires

Pati Argentinos sostinė Buenos Airės stūkso ant kranto, bet arčiau nei Mar Del Platos pajūrio juostoje nėra gerų paplūdimių, taigi, nėra ir kurortų. Ten stūkso pramoniniai miestai, iš kurių ypatingiausias – La Plata. Buvo laikai, kai Buenos Airių provincija buvo tokia turtinga ir galinga, kad beveik valdė visą Argentiną. Kitiems argentiniečiams tai nepatiko ir po 1880 m. karo jie atėmė iš Buenos Airių provincijos Buenos Airių miestą. Visgi, Buenos Airių provincija parako dar turėjo: nusprendė pasistatyti neprastesnę sostinę – La Platos miestą.

Dydžiu La Plata (0,7 mln. gyv.) niekad neprilygo Buenos Airėms (14 mln. gyv.), bet užmojais kartkartėm pranoko. La Platos gotikinė katedra net Europoje turėtų mažai lygių (bent iš išorės ir pagal dydį – vidus gana nuobodus), taip pat ir La Platos muziejus, kuriame – milžiniškos išnykusių gyvūnų kaulų kolekcijos (vis neapleidžia minits: “negi tokie gyveno?”).

O kur dar miesto išplanavimas! Pakanka jo planą pažiūrėti: it koks abstraktaus meno kūrinys. Čia tiesios, čia įstrižos gatvės, sueinančios į 4, 6, 8 gatvių sankryžas ir “apvažiuojamus parkus”. Ir gausybė didžių pastatų: kiekviena provincijos valdžios įstaiga nusipelno rūmų.

La Platos pajūryje – daug proziškesnis Beriso darbininkų miestas. Jo pastatai atrodo nuobodžiai, kol neatkreipi dėmesio į čia vieną, čia kitą freską įvairiausių Europos tautų motyvais. Štai Graikų klubas, Armėnų klubas, Kroatų klubas, Lenkų klubas, Italų klubas… Yra net du lietuvių klubai! Berisas vadinamas “provincijos imigrantų sostine”, čia mėnesį kasmet vyksta imigrantų šventės – šokiai, tautiniai patiekalai, dainos. Tik kad tie imigrantai… nustojo imigruoti Antrojo pasaulinio karo metais ir beveik visi seniai mirę! Dabar savo tautas atstovauja jų anūkai ir proanūkiai. Pirmąkart mačiau miestą, kur net lietuvių proanūkiai, dabar dar tik 20-40 metų amžiaus, taip rimtai žiūri į lietuvių kilmę, tradicijas – kai kurie net lietuviškai puikiai kalba, nors tik gal vienas ar du jų seneliai buvo lietuviai.

Kol kitų miestų jaunimas dievina sportą ar kompiuterinius žaidimus, berisiečiams, atrodo, svarbiausia tautinės tradicijos: šokti kokios Europos šalies šokį, dainuoti chore, imigrantų šventės pradžioje simboliškai atkartoti savo senelių ir prosenelių gyvenimo istorijas “išlipant iš imigrantų laivo”, nešti šventės liepsną. Labiausiai “maišyti” berisiečiai tiesiog pasirenka tą klubą, kurį lanko jų draugai (štai vienas sutiktų lietuvių klubo “Mindaugas” aktyvistų lietuviško kraujo neturi išvis) – bet daugelis nenori praleisti imigrantų šventės tarp žiūrovų.

Pamirštuose pampų pietuose – ir apleisti miestai

Kita Buenos Airių provincijos pusė nuo La Platos skiriasi kaip diena ir naktis. Gyventojai ten praretėja, lieka tik reti miesteliai ir laukai. Bet argentiniečius traukia ir tos žemės. Paprastos kalvos aplink Tandilį – artmiausi Buenos Airėms “kalnai”. Ten argentiniečiai keliauja pasivaikščioti, pagyventi jaukiuose nameliuose, pavalgyti skanaus vietinio saliamio, bet užsieniečiams, kuriems – ir didieji Andai “ranka pasiekiami”, ten nelabai yra ką veikti (geriausiai įsiminiau beveik į pat mūsų namelį ateidavusias laukines Pietų Amerikos lapes).

Užtat karštųjų versmių kurortas Epekuenas paliko daug didesnį – ir slogesnį įspūdį. Ten tarsi kokia Hirošima, koks karo sugriautas miestelis, tik kad to karo niekada nebuvo…

Tarpukariu, Argentinos aukso amžiuje, palei Epekueno ežerą pastatyta didžiausia spa visoje Amerikoje. Tačiau apie 1978 m. druskingojo ežero vanduo pradėjo netikėtai kilti. Žmonės gynėsi statydami dambas, bet 1985 m. vandenys “nugalėjo” ir jas, užliedami visą miestelį. Miestelėnai dar tikėjosi, kad vanduo nuslūgs, kad galės grįžti, bet “piktasis ežeras” tik kilo ir kilo, pasiekė pastatų antrus aukštus, neatlaikę vandens spaudimo pastatai vienas po kito susmego. 2009 m. ežero vanduo vėl nuseko – bet iš miesto beliko griuvėsių laukas.

Atmosfera čia unikali, plotai didžiuliai. Bažnyčios liekanos. Mėnulis-statula (viskas kas liko iš gero kurorto restorano). Garsusis “didžiausias Amerikos spa”. Kapinės, kuriuose artimieji kryžiaus kelius ėjo, kad gautų leidimą ištraukti artimųjų palaikus kylant ežero vandenims. Kažin kaip nesugriuvusi didinga skerdykla mirusių medžių miške. Ir griuvėsiai, griuvėsiai, griuvėsiai… Traukinių stotis apleista, bėgiai nurinkti – belikęs muziejus. Nustebau, kaip menkai žinoma ši viena anapus Argentinos – pats ją radau netikėtai, detektyviškai sekdamas čia kadaise gyvavusio lietuvių viešbučio “Residencial Lituania” istoriją.

Bet tikriausiai taip yra todėl, kad Epekuenas – pampose. Būtų prie Buenos Airių didmiesčio – turistai atvyktų iš ten. Būtų prie Andų, Patagonijoje, Ugnies Žemėje – virstų smagia kelionės į “pasaulio kraštą” ar “pasaulio stogą” dalimi. Bet pampos nėra nei pasiekiamos ir civilizuotos, kaip pasaulinis didmiestis, nei skambiai atokios, kaip Patagonija… Ir visgi jos įdomios.

Turistinės – bet ne pasaulinės – vietos

Pasaulyje yra dviejų rūšių populiarios turistinės vietos. Tokios, kurios traukia viso pasaulio turistus, ir tokios, kurios ne mažiau gausiai traukia vietinius.

Pirmosios dažnai yra tikri stebuklai: gamtos, istorijos. Bet kultūros mėgėjams antrosios net įdomesnės: ten gali pabūti tarp vietinių, nėra visokių į užsieniečius nutaikytų apgavysčių ir kitų blogybių, bet kartu pakanka viešbučių, restoranų, paslaugų.

Argentinos pampos ir kurortai yra būtent tarp antrųjų turistinių vietų, todėl tai puiki vieta pažinti tikrąją, neišdailintą Argentinos kultūrą ir gyvenimą.

---

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

---

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Patagonija – piečiausia planetos vieta, po kurią gali laisvai keliauti. Kelionė į Patagoniją tebėra toks pasakiškas nuotykis.

Ypač automobiliu, savarankiškai, ilgais tuščiais keliais, kai sustoji kur nori: gal pasigėrėti stebuklingai ryškiais žvaigždynais, gal spalvingais ežerais, kuriuose tūžmingi Patagonijos vėjai pakelia vandenynams prilygstančias bangas, gal pingvinų, ruonių, gvanakų kolonijomis.

Argentinos Patagoniją dideliu ratu pravažiavome per tris savaites.

Šitas straipsnis – apie kelionę į Argentinos Patagoniją ir Argentinos Patagonijos lankytinas vietas. Bendras straipsnis apie Argentiną, jos kultūrą, praktinius patarimus keliaujant į Argentiną yra čia.

Žymusis Argentinos 40 kelias – ekspedicija į tuštumą

Žymi dalis keliautojų į Patagoniją pasirenka pamatyti tik vieną jos kąsnelį: nuskrenda lėktuvu iš Buenos Airių ir grįžta. Dažniausiai skrenda iki ledynų, kartais – iki Bariločės ežerų ar žvėrių pilno Valdeso nacionalinio parko.

Galima tai suprasti – Patagonijoje atstumai skaičiuojami ne valandomis, o paromis, gi atostogos – ribotos…

Mes irgi pravažiavome ir visas žymiausias Patagonijos lankytinas vietas. Bet pasakojimą apie Patagoniją reikia pradėti nuo pradžių, nuo jos esmės.

Kai važiuoji šimtus kilometrų į pietvakarius nuo Argentinos didmiesčių, Patagonija apsupa iš lėto. Vieną dieną aplink – dar derlingos jaučių pilnos argentinietiškos pievos, kitą – jau pageltusios žolės, vėliau – tokie rudenėjantys miškeliai, paskui medžių išvis nelieka, galiausiai – ir krūmų. Miesteliai vis retesni, retesni – mintį „apsistosiu, kur norėsiu“ tenka pamiršti, nes greit supranti, kad net kur pavalgyti gali rasti tik kas 100 km ir ne kiekviena degalinė turės benzino. Vėliau kaimai dar retesni. Visi jie panašūs: kvadratiniai kvartalai, tų pačių Argentinos didvyrių vardais pavadintos gatvės.

„Pastatas be galo senas, šimto metų“ – gyrėsi vieno nutriušusio viešbučio šeimininkas pakeliui į Patagoniją. Patagonijoje tokių beveik nėra. Pirmieji kaimai ir miesteliai Patagonijoje pastatyti XIX a. ir iki šiol pirmųjų kolonistų anūkai ar proanūkiai dar gano gyvulius milžiniškose paveldimose rančose.

Pirmoji „oficiali“ Patagonijos provincija – Neukenas. Kelias nuo Buenos Airių ir Rosarijo didmiesčių čia įsilieja į garsųjį 40 kelią, ~5000 km vingiuojantį per Argentiną nuo pat jos šiaurės iki Patagonijos galo.

Kaip JAV 66 kelias, Argentinos 40 kelias – dažno keliautojo svajonė. Tai – kelias į pietinį gyvenamo pasaulio kraštą, kuriuo važiuodamas iš lėto stebi, kaip išnyksta civilizacija: miestai, pakelės namai, automobiliai. Visa ko masteliai darosi didesni ir didesni. Pavyzdžiui, vietomis 40 kelias gali kokius 30 ar 40 km driektis per lygumą be menkiausio kalnelio ir vingio. Pavieniai pikapai lekia it patrakę, bet turistas negali – kelio duobės retos, bet irgi epinių mąstelių, tarsi meteoritas būtų trenkęs.

Patagonija – didžiausių dinozaurų tėvynė

Patagonijoje gyveno ir patys didžiausi kada nors egzistavę sausumos gyvūnai. Iš visų pasaulio dinozaurų kaulų, net 10% randama Argentinoje, o užvis daugiausiai – prie Neukeno, Patagonijos vartų. Aplinkinių miestelių „savivaldybių muziejai“, kuriuose nesitikėtum rasti nieko įdomaus, slepia viso pasaulio paleontologijos stebuklus. Vila El Čokono muziejuje – bene didžiausio kada iškasto mėsėdžio dinozauro skeletas (jis pakrikštytas gigantozauru), Plaza Uinkulo [Plaza Huincul] – bene didžiausio dinozauro apskritai (argentinozauras). Tiesa, nensutebčiau, jei bus atrasta dar didesnių dinozaurų: ir šie juk iškasti 1993 m. ir 1989 m., o tiek Patagonijos dar neištyrinėta. Palei Vila El Čokono tvenkinį šiaip ne taip radome net dinozaurų pėdsakus, įmintus prieš kokius 100 mln. metų. Patagonijoje viskas keičiasi taip iš lėto…

Retų pakelės degalinių, užeigų ar muziejų duris puošia begalinės įvairiausių šalių ekspedicijų lipdukų kolekcijos. Ne, keliautojų 40 kelyje nėra daug – ten apskritai vairuotojų beveik nėra. Tiesiog daugeliui vairuotojų ar motociklininkų, kurie juo pravažiuoja, tai nėra šiaip kelionė, o tikras gyvenimo nuotykis – vertas savo pavadinimo ir simbolio, specialiai pasigamintos atributikos ar net tinklapio.

Mūsų ekspedicija irgi tęsėsi. Už Neukeno dinozaurų krašto lygumos virto kalneliais, paskui – visai aukštais kalnais, dykumų karštis atvėso. Andai, antras pagal aukštį pasaulio kalnynas.

Argentinos ežerų kraštas – atšiaurioji Šveicarija

Kai vėliau, kitoje Patagonijos pusėje, britė keliautoja manęs paklausė, kas gi gražiausia Argentinos ežerų krašte – net nesugalvojau, ką pasakyti, nors man tas kraštas labai patiko. Gražiausi – patys ežerai, kalnai, dangus. Galimybė visa tai stebėti iš begalės skirtingų apžvalgos aikštelių. Banalu, bet tikra.

Gerėjausi tais vaizdais garsiojo 40 kelio atkarpoje, vadinamoje Septynių ežerų keliu, nes 100 km atstume tarp Andų San Martino ir Vila de Angostura paežerės kurortų jis kalnais pravingiuoja pro septynis žavius ežerus. Dar gražesni vaizdai laukė Mažajame žiede aplink Bariločės kurortą. Arba pakilus vienu iš lynų keltuvų ant dar aukštesnių kalnų.

Argentinos ežerų krašto kurortai traukia argentiniečius kaip magnetas – pavyzdžiui, per išleistuves ištisos klasės ten važiuoja. 40 keliui artėjant prie jo, tušti kalnai patagoniškai lėtai peraugo į tikrą turizmo rojų. Apsistojus pirmojo kurorto – Andų Chunino [Junin de los Andes] – menkame hostelyje galvoje skambėjo klausimas „Čia kurortas?“. Beveik visos gatvės neasfaltuotos, jokių pramogų išskyrus žvejybą (sutikta amerikiečių pora specialiai dėl jos atvyko į Chuniną – deja, nesu žvejybos mėgėjas). Vienintelė specialiai sukurta lankytina vieta – Kryžiaus kelio parkas su įspūdingomis biblinėmis skulptūromis. Moderniomis, netradicinėmis. Lotynų Amerikoje religinės vietos nėra vien istorija, jos kuriamos iki šiol.

40 km nuo Džunino laukęs Andų San Martinas jau kitoks – gatvės tvarkingos, restoranėliai, suvenyrinės. Tik dirbo mažai kas – nevisai sezonas.

Bet užvis didžiausias kurortas – Bariločė kitapus Septynių ežerų kelio, faktiškai jau didmiestis. Jo garbei net visas ežerų kraštas kartais vadinamas „Bariloče“, nors, kaip ir dera Patagonijai, jis toks milžiniškas, kad per dieną net sunkiai jį visą kirsi 40 keliu.

Argentiniečiai savąjį ežerų kraštą vadina „Argentinos Šveicarija“. Gamta išties panaši. Tik, po to, kai įspūdingos akvarelinės saulėlydžio spalvos užleidžia vietą nakčiai, vaikštinėdamas savojo paežerės kurorto pakrantės promenada supranti skirtumą: kitoje ežero pusėje – jokių švieselių. Tamsu nors į akį durk. Patagonija juk taip retai gyvenama, kad net prie didžiausių ežerų, būna, stovi tik po vieną miestelį.

Bariločės miestas, tiesa, iš pastangų būti „antra Šveicarija“, vietomis ima panašėti į kvailoką Europos parodiją. Šveicariška architektūra perstatyta miesto centrinė aikštė – dar žavi. Šokolado parduotuvės (tokio dydžio, kad Šveicarijoje tokių tikrai nemačiau) dar irgi randa savo klientų. Bet štai net trys skirtingose vietose regėti fotografai, siūlantys už pinigus nusifotografuoti su savo senbernarais (juk Šveicarija, o senbernarai šveicariški šunys!) kėlė šypseną. O kur dar kiekvienoje suvenyrų parduotuvėje pardavinėjamos gnomų statulėlės ir… matrioškos. Argentiniečiams, turbūt, visa „šaltoji Europa“ atrodo vienas ir tas pats, tai čia pat suplaka Šveicariją, Norvegiją (gnomai) ir Rusiją (matrioškos). Ir dar Italiją: pasikėlus Cerro Otto lynų keltuvu greta besisukančio restorano laukė Mikelandželo skulptūrų prastos kokybės kopijų paroda. Kodėl?.. Na, bet, kai pagalvoji, Europoje daugelis poilsiaujančių Bariločėje per gyvenimą neapsilankys. O nekeliaujantys europiečiai irgi nežino skirtumų tarp įvairių Pietų Amerikos šalių.

Anapus Bariločės laukė dar viena nuostabi 40 kelio atkarpa, bet kalnai žemėjo, ežerai retėjo. El Bolsono miestelis, kadaise numylėtas hipių ir iki šiol besididžiuojantis menininkų turgeliu aplink centrinę aikštę.

Kitą kartą į miestą, dydžiu prilygusį Bariločei, atvykome tik po dar 3500 km kelio.

Menkus giliosios Patagonijos miestelius kūrė ir lietuviai

Oficialiai Argentinos ežerų regionas nesibaigia dar šimtus kilometrų į pietus nuo Bariločės, bet tas kraštas jau visai kitoks.

Jo širdis – Eskelio miestas – teturi 32000 gyv., o gerokai retesni turistai ten apsistoja ne dideliuose viešbučiuose, bet mediniuose, vien žvyrkeliu pasiekiamuose nameliuose (cabanas). Sezonai du: vasarą keliaujama pasivaikščioti ir pasiplaukioti į UNESCO pripažintą Las Alceres nacionalinį parką, garsėjantį vienais seniausių pasaulio medžių, žiemą – paslidinėti. Menkų trasų keltuvai turėtų veikti visus metus, bet, šiaip netaip užkilę vingiuotu žvyrkeliu iki jų, neradome nė gyvos dvasios, tik užrašą „uždaryta dėl vėjo“.

Vėjas košė baisus. Kuo piečiau Patagonijon, tuo jis dažnesnis, stipresnis. 40-49 pietų platumas, kur stovi Eskelis, jūreiviai vadindavo „riaumojančiomis keturiasdešimtosiomis“. O mūsų dar laukė „tūžmingos penkiasdešimtosios“ (50-59), kuriose – patsai pietinis Patagonijos galas. Patagonijoje taip vėjuota todėl, kad tose platumose aplink visą pasaulį nėra daugiau žemynų – Afrika pasibaigia ties 33 platuma, Australija ties 37, Naujoji Zelandija ties 47, o Argentina driekiasi iki pat 55-osios.

Eskelis – pietvakariausias Argentinos geležinkelio sistemos taškas. „Paskutinė siauruko stotis“ virto menku muziejėliu. Labai reti lietuviai, kurie važiuoja per Eskelį, visų pirma užsuka į daug netikėtesnį – lietuvių muziejų-sodybą. Nedidukas lietuviškas nuomojamų namelių kaimas su Andų kalnais fone atrodo tiesiog siurrealistiškai. Pilna lietuviškų simbolių, kiekvienas namelis vadinamas kokio Lietuvos miesto pavadinimu, parduotuvėlėje – lietuviški suvenyrai ir maistas iš lietuviškos ekologiškos fermos. Viską sukūrė vietos lietuvis Lukoševičius. Beje, jis gimęs Argentinoje, nė nešneka lietuviškai, jo žmona nelietuvė – bet Sąjūdžio laikais platino Argentinoje informaciją apie Lietuvos laisvę, o 1998 m. apsilankęs Lietuvoje, susitikęs su nematytais giminėmis, pasijuto taip priblokštas, kad Patagonijos tyruose nutarė pastatyti kažką panašaus į labai Rumšiškes, kuriose rado perkeltą savo giminės namą. Nuotraukos ir pasakojimai (ispaniški) iš tos pirmos „kelionės į tėvynę“ – irgi muziejuje.

Eskelio lietuvių muziejų įdomu pamatyti ir argentiniečiams, ir lietuviams: gausu Argentinos lietuvių gyvenimo nuotraukų, senų daiktų, įdomių faktų (pvz. apie lietuvius, įsteigusius Patagonijoje miestą ar lietuvę, išrinktą mis Argentina).

Kai atvykome į Eskelį sakėme, „Koks mažas miestelis, ar ką ten rasime?!“, o dar po kelių dienų kelionės tolyn į pietus jau sakydavome –„Čia bus didelis miestas, net kaip Eskelis“. Kita stotelė – tasai lietuvio Izidoriaus Šlapelio šeimos įkurtas Sarmientas – jau glaudė tik 8000 žmonių. Iš pradžių kiek nusivyliau: miestas rodėsi „toks kaip visi“ tik dar atokesnis, dar skurdesnis. Bet pamažu surinkau detales iš praeities miglų: Šlapeliams – ir daug vietovardžių, ir skulptūra, ir žymi dalis miesto muziejaus ekspozicijos. Nutrūktgalvio lakūno Kazimiero Šlapelio „žygdarbiai“ įkvėpė ištisus skyrius miestelio istorijos knygoje ir saldainių fabrikėlio reklamą (jis mėtė iš lėktuvo saldainius vaikams). Niekur kitur pasaulyje (išskyrus buvusią LDK) nėra miestų, prie kurių įkūrimo šitiek prisidėjo lietuviai. Nes kai lietuviai pradėjo masiškai emigruoti (XIX a. pabaigoje), beveik visas gyvenamas pasaulis jau buvo apstatytas miestais. Išskyrus Patagoniją.

Tolimojoje Patagonijoje žmones stelbia gyvūnai

Anapus Eskelio palei 40 kelią išvydau pirmąjį gvanaką (kupranugario giminaitį), o jau netrukus šalikelės pasidarė tokios “gyvos” kaip koks Afrikos nacionalinis parkas: ištisos gvanakų kaimenės, didžiuliai paukščiai nandu. Iš civilizacijos beliko SOS telefonai su saulės baterijų stulpais kas kažkiek dešimčių kilometrų, dar retesnės “geltonos žvaigždės”, Argentinoje žyminčios vietas kur kas nors žuvo kelyje, ir kuklesnės nei kitur raudonos šalikelės šventyklėlės nekanonizuotiems “argentiniečių liaudies švetiesiems” Gaučito giliui, Negyvėlei Korėjai. O automobilių tiek mažai, kad dar neseniai valstybinės reikšmės 40 kelias šimtus kilometrų šioje atkarpoje net nebuvo asfaltuotas. Dabar „40 žvyrkelis“ išlikęs tik 70 kilometrų ruože ir iš lėto trumpėja toliau – greitai liks tik pakelės parduotuvėlėse brangiai parduodamuose atvirukuose.

Tačiau pasuk bet kur į šoną – ir „tuščio žvyrkelio romantika“ tavo. Jeigu išdrįsi pasukti. Nes jei neturi džipo ar pikapo, tie žvyrkeliai kelia švelnią baimę. Dideli akmenys ten nuolat atšokinėja į mašinos apačią – sakoma, pramuša ir benzino bakus, o vietiniai dėl to juos specialiai tvirtina (abejojome, ar mūsų išsinuomotas aptrankytas kledaras būtų kaip nors tvirtintas). Be to, žvyrkeliai vietomis taip pablogėja, kad, jei tavo ratai – išvažinėtose vėžėse, tai tarp tų vėžių esančios akmenų krūvos liečia automobilio dugną (nebent žvyrkelis būtų ką tik atnaujintas, kas reta). Gali apsisukti – bet būsi be reikalo važiavęs dešimtis kilometrų.

Pasuki pro ženklą „Lankytina vieta X – 50 km“ ir nežinai, kas laukia: gal prasidursi padangą ten, kur nėra ryšio ir pakeleivių, gal apdaužysi nuomotą mašiną ir teks aiškintis su draudimu.

Kelias vietas dėl visa ko praleidome, bet į UNESCO pripažintą Cueva de las Manos (Rankų ola) užsukti privalėjome. Tai – mistiška vieta, kur apie dešimt tūkstančių metų iki Patagoniją kolonizuojant baltaodžiams indėnai dažais išpurkšdavo savo rankų atspaudus. Gal tiesiog savotiškas beraščių indėnų grafitis. Bet yra dar ir keistesnių piešinių (“gimdymo alegorija?”), aplink – gražus kanjonas. Ką visa tai reiškia, indėnų nebepaklausi: kai ~1880 m. Argentina įvykdė „Dykumos užkariavimą“, vietinius indėnus išžudė, o ir jie, neturėję rašto, kažin ar ką prisiminė. Todėl Cueva de Los Manos atmosfera pritraukia kiekvieną retą ekspediciją 40 keliu.

Be kita ko, tai buvo vienintelė dienos lankytina vieta. Tolimojoje Patagonijoje tokie atstumai. Rytą ir dieną važiuoji galvodamas apie tą vietą, baimindamasis, kad lietus nepaverstų išsukimo nepravažiuojamu. Vakare privalai nuvažiuoti dar šimtus kilometrų iki viešbučio – kad kokia įdomi lankytina vieta tavęs lauktų ir kitą dieną. Kai skaitai gal skamba nuobodžiai. Bet iš tikro ta kelionė kur nėra civilizacijos – irgi neprilygstama Patagonijos esmė. Prie interneto nebuvimo reikia priprasti (negali pažiūrėti darbo laikų, lankytinų vietų), bet didesnių miestų greitai ima nė nebereikėti. Juk viskas yra ir mažyčiuose, tik darbo laikai labai trumpi. Kartą iš parduotuvės gal 13 val. išvarė (“užsidarome”), viename miestelyje iš 4 restoranų teveikė vienas, o nusikirpti išvis Patagonijoje nepavyko: nuolat skambėjo “dirbame paeiliui, kirpimas – tik pirmadieniais” ir pan.

Giliosios Patagonijos eilinio vakaro romantika

Tipinė kelionės po Patagoniją istorija. 16:40 pajudėjome nuo Cueva de Los Manos uolų piešinių. Galvojome, pavalgysime artimiausiame miestelyje Bacha Karakolese, gal net pernakvosime. Žvyrkelio būta tokio prasto, kad 50 km kratėmės iki 18:20. Išsvajotas „miestelis“ Lietuvoje net žemėlapiuose pažymėtas nebūtų. Keli namai vidury begalinio lauko, košia vėjas. Vaikšto sulaukėję šunys. Mobiliojo ryšio nėra.

Šviesos dega tik „Hotel“ palei apleistą degalinę. Viduje – ankšta parduotuvė, ant prekystalių kažkaip sutalpinta viskas nuo vandens ir alkoholio iki benzininių pjūklų ir šautuvų. Pardavėjas šnekučiuojasi su dviem kaimo vyrais. Stovi pora staliukų. „Ar turite meniu?“ – paklausiu ispaniškai. Pardavėjas pakviečia savo dukrą. „Turime makaronų“. Ir užgieda kainą kaip prabangiame Buenos Airių restorane. Mandagiai atsisakome. Dukra nusišypso – dirbti nereiks.

Nusiperkame čipsų su kola (brangu, bet ne tiek) ir važiuojame toliau. Iki kito miestelio – 226 km, bet tas – didesnis.

Tuštuma, tamsa. Tik kiškiai ir lapės bėgioja per kelią. Štai toli, toli sužiba šviesos. Reiškia, gal už 5 km kitas automobilis: viskas matosi, kelias tiesus, medžių nėra. Prasilenkiame. Pora kilometrų ir kelią kerta lapė. Dar keli – ir priešais mašiną kilniai praeina trys gvanakai, dar šiek tiek ir iš tamsos iššoka kiškis. Kitas automobilis – tik už 30 kilometrų. O dar tik 20 val.

Aplink – gyvūnijos pasaulis: žibintų apšviestos erdvės pakraščiuose žiba kiškių akutės, pilkos ausytės. Pasiūlau žmonai sustoti pasigėrėti žvaigždėmis. Ji instinktyviai ieško išsukimo, aikštelės, kurių nėra. „Stok kelyje“ – sakau. „Negalima“ – sako – „Gi trukdysime kitiems vairuotojams“. Gali žmogus išvažiuoti iš civilizacijos, bet kur kas sunkiau bent trumpam išvyti civilizaciją iš žmogaus…

Sustojame, išjungiame šviesas, išlipame, pažiūrime į dangų. Vaizdas užgniaužia kvapą. Žvaigždynų žvaigždynai, ryškus it galingų teleskopų nutraukose paukščių takas. Visas skliautas nusagstytas milijonais žvaigždžių, iki pat žemės. Nes visur aklina tamsa. Matome tą patį, ką matydavo indėnai, ištapę Cueva de Las Manos ir ko daugelis gyvenančių civilizacijoje nebepamato niekada. Nebent planetariume ar kino teatre.

(Neatsi)žavėję spaudžiame per tamsą tolyn, iki Governador Gregoreso. Gyventojų – 2500. Tikras Miestas. Per kapišonus ir akinius plėšiantį vėją nukėbliname iki motelio registrtaūros, apsistojame. Viduje šilta. Audra ūbauja visą naktį. 52 km/h, ryte 59 km/h. Patagonijos masteliais vėjas dar apysilpnis…

Kitą dieną važiuosime 335 km iki didžiausio Patagonijos stebuklo. Ledynų.

Patagonijos ledynai – pasaulio stebuklas

Kelionė į Patagoniją daugeliui tai – kelionė į Patagonijos ledynus. „Ko čia lietuviams žiūrėti ledynus“, „Aš jau mačiau ledynus Alpėse“ – man sakė skeptikai. Bet tie ledynai su Argentinos ledynais turi tiek pat bendro, kiek Aukštojo kalva su Monblanu. Patagonijos ledo laukas yra didžiausias pasaulyje (išskyrus Antarktidą ir Grenlandiją, bet ten sunku nukeliauti). O dar svarbiau, kad Perito Moreno ledynas – vienintelis, kurį gali stebėti iš arti, iš priekio, nuo natūralių „balkonų“, tarsi teatro sceną. Matyti, kaip ta nuolat slenkanti ledo upė pasiekia „liepto galą“, tirpsta, atlūžta milžiniškais gabalais ir krenta į didžiausio Argentinos ežero įvairiaspalvius vandenis. Pagauna tikras azartas! Išgirsti „triokšt“ – ieškai akimis kur. Bet jei jau išgirdai, būna vėlu: pamatai tik kulminaciją, kaip krentančiuos ledo uolos sukelia ežere bangas. Tarsi 11 metrų baudinį mėginantis uždengti futbolo vartininkas, tu privalai atspėti, kur žiūrėti… Taip sėdėdami tai vienam, tai kitam „balkone“, vaikščiodami panoraminiais takais nė nepastebėjome, kaip Perito Moreno nacionaliniame parke praleidome didžiąją dienos dalį. Ir vis tiek atrodo – tik nusisuksi, tik nueisi, ir praleisi didžiausią dienos… Nueiname į miško taką. Triokšt! Kone garsiausias dienoje…

Kitą dieną plaukėme laivu prie dviejų tolimesnių ledynų – Upsalos, nuolat „besispjaudančio“ ledkalniais, ir paties aukščiausio Spegacinio (aukštis – 100 m: lenkia aukščiausius Lietuvos bažnyčių bokštus, o juk tai ne bokštas, tačiau siena). Tas gana stabiluis, tad galima priplaukti arčiau. Ir visgi stebėti ledynus iš pergrūsto laivo denio – ne tas pats. Tą buvau daręs ir kitur, tarkime, gretimoje Čilės Patagonijoje. O štai į Perito Moreno ledyno patirtį panašios nėra niekur. Drąsiai rašau ją tarp 10 įspūdingiausių planetos gamtinių patirčių, greta Igvasu krioklių kitame Argentinos gale.

Tiems turistams, kurie prie ledynų atskrenda kelioms dienoms iš Buenos Airių, El Kalafatės miestelis, „ledynų kurortas“, jiems atrodo menka gyvenvietė vidury niekur, kurioje tiesiog pernakvoji ir užsakai visos dienos ekskursijas į gamtą. O mums, nuo Bariločės be paliovos važiavusiems 4 dienas per tikrą nieką, El Kalafatė atrodė kone nuodėmingai dekadentiškas didmiestis. Visokios hipsteriškos burgerinės ir picerijos, komerciniai muziejai (žaislų ir pan.) ir nauja mada – ledo barai, vienas kitą mėginantys perspjauti reklauojama temperatūra: viename ji -10, kitas jau giriasi -13… Viduje toks ledo pasaulėlis: ledo skulptūros, iš ledo užšaldytos „stiklinės“ į kurias tau pila gėrimus. Skamba garsi muzika, visi šoka. Nuo šalčio, ne nuo muzikos.

Atrodo lėkšta, bet juk visa Lotynų Amerika neturi tikros žiemos (išskyrus Andų viršūnes). Patagonijos pietinis galas, kaip El Kalafatė – šalčiausia, ką jie turi ne kalnuose, nors ir ten žiemomis temperatūra krenta tik iki maždaug -3, o visų laikų rekordas -17. Ir turistai – kurių dauguma iš Lotynų Amerikos (laive prie ledynų gidui paklausus, ar reikia pasakoti angliškai, ranką pakėliau aš vienas) – važiuoja į El Kalafatę ne tik didingų ledynų, bet ir to tik užsienio filmuose matyto Žiemos jausmo. Net Kalėdų eglė ten, rodos, stovi visus metus, tik nepapuošta…

Apsilankius Glaciariume – stebėtinai kokybiškame Ledynų muziejuje – man labiau norėjosi dar ir dar daugiau tikrų ledynų patirčių. Išvysti tai, kas rodome filme: kaip Perito Moreno ledynas atslenka iki kito krantą ir tada staiga katastrofiškai subyra visas jo priekis. Pavaikščioti ledyno paviršiumi, pažvelgti į šimtuose nuotraukų užfiksuotas ledo olas, ledynų gyslas. Bet ne viskas įmanoma, ne viskas paprasta. Ten – kitas pasaulis, kiti dėsniai. Toks ledynmetis. Jo nepažįstantyts turistai išvydę eilinį ledyno lūžimą verkšlena: „kaip liūdna“, įsivaizduodami, kad tas tirpsmas – negrįžtama globalinio atšilimo pasekmė. Iš Glaciariumo išeina jau pasikaustę gerokai daugiau žinių: Perito Moreno ledynas nesitraukia, tai amžinas ciklas: kalnuose sninga, naujas sniegas seną suspaudžia į ledą, ledas slenka į žemumas, žemumose nuo karščio tirpsta, vanduo garuoja, paskui vėl sninga. Vienas ciklas gali trukti tūktantmečius. Patagonijos masteliai…

Ledynų kraštas – Patagonijos pabaiga. Toliau – tik Ugnies Žemės sala, Malvinų (Falklando) salos, valdomos Britanijos, bet Argentinos laikomos savomis. Kiek daug memorialų, kelio ženklų, automobilių lipdukų, transparantų su šūkiais Patagonijoje primena tą nesėkmintą 1982 m. argentiniečių mėginimą salas „atsiimti“! O juk jose – tik 3000 žmonių. Toliau į pietus salos retėja, mažta, darosi negyvenamos. Paskui – tik Antarktida. Dalis jos Argentinos žemėlapiuose irgi piešiama kaip priklausanti Argentinai, bet tuo net argentiniečiai netiki.

Mes kirtome susiaurėjusį Pietų Amerikos žemyną iki Atlanto vandenyno kranto ir pasukome atgal, aukštyn. Prieš 100 metų karavanui kirsti Pietų Ameriką čia reikėdavo 1,5 mėn., mums pakako keleto valandų asfaltuotu keliu. Nelijo. Bijojome, kad jei visą naktį lis, iš savo didelio, bet tik įkalne pasiekiamo El Kalafatės viešbučio išvis neišvažiuosime: Patagonijos miesteliuose nėra drenažo, gatvės greitai virsta upėmis ir ežerais.

Patagonijos pakrantė stebina jūrų gyvūnais

Į Patagonijos galą veda du keliai. 40-asis, kuriuo atvykome, per kalnus ir lygumas, ir 3 kelias palei Atlanto krantus – juo grįžome.

3 kelyje Patagonijos romantikos mažiau. Miestai vis dar reti – bet kai kurie jų gana dideli. Rio Galjegosas [Rio Gallegos] – 80 000 gyv., Argentinos naftos pramonės centras Komodoro Rivadavja – 140 000 gyv. (didžiausas Patagonijos miestas). Į Patagonijos pakrantės didmiesčius važiuoja išųtisos sunkvežimų vilkstinės, išmušusios 3 kelyje gilesnes, nei dar kur pasaulyje regėjau, vėžes asfalte (lietui jas pavertus upėmis darosi tikrai nesaugu).

Tarp Patagonijos pakrantės lankytinų vietų – Rio Galjegoso potvynis, vienas didžiausių pasaulyje. Kasdien du kartus estuarijos vanduo nuslūgsta iki 14 metrų, ir paskui vėl pakyla. Pažiūrėjau internete potvynio-atoslūgio laikus, nuėjau į pakrantę du kartus: tikrai keista po 6 val. ten, kur buvo platus paplūdimys, išvysti ramų, neaudringą vandenyną – tarsi visados ten būtų tyvuliavęs. Atoslūgį “pramiegojusios” bendrakeleivės matė tik potvynį ir nesuprato, kuo ten taip žavėjausi.

Patagonijos pakrantė atmena ir didžiuosius Europos atradėjus: Magelanas, Dreikas, Darvinas – visi ten tyrinėjo. San Chuljano uoste pastatyta laivo, kuriuo pirmą kartą apipilauktas pasaulis, kopija stebina savo mažumu. Bet taip, tokie menki buvo tie laivai, kuriais padaryti šitokie žygdarbiai! „Jų įgulas sudarė 50 buvusių kalinių, krantuose gyveno tik retos indėnų gentys – kai kurios taikios, kai kurios karingos“ – girdi pasakojimą ir supranti, kad dabartinė Patagonijos atšiauri (tiksliau, atpieti) atmosfera tik menkniekis palyginus su tuo, kas supo Magelaną.

Patagonijos pakrantė atmena ir XIX a. Velso kolonistus, kurie čia įkūrė ištisus miestelius ir savo arbatinėse už “pilną padengimą” (arbata su saldumynais) plėšia tikrai britiškas kainas. Ji atmena netgi prieš dešimtis milijonų metų ten augusius vešlius miškus, kurių kamienai tebeguli Nacionaliniame suakmenėjusiame miške – tiesa, visas medienos ląsteles ten pakeitė akmens ląstelės, bet išvaizda – tokia pati.

Bet tikroji Patagonijos pakrantės pažiba, įkvėpusi ir čia plaukusio Čarlzo Darvino evoliucijos teoriją – pakrančių gyvūnai. Šimtų tūkstančių pingvinų, tūkstančių ruonių ir jūrų liūtų kolonijos. Šimtmečius jos klesti tuose pat paplūdimiuose, net pažymėtos žemėlapiuose. Paprasta nuvažiuoti, užsiėmus vietą stebėti tingų tų gyvūnų gyvenime krante: štai ruoniai voliojasi, štai pingvinas stovi prie lizdo ir laukia kol nupūs plunksnas bei jis vėl galės migruoti žiemai į šiltesnius Brazilijos krantus. Vos įšokę į jūrą, visi tie žvėrys bemat tampa guvūs, greiti…

Norintys viską pamatyti vienoje vietoje traukia į Valdeso pusiasalio nacionalinį parką, Pietų Amerikos atsaką Afrikos Kriugeriui ar Masai Marai. Tik Afrikos gyvūnai mums labiau pažįstami, įprastesni: visuose zoosoduose pilna liūtų ar žirafų. Gi Amerikos fauna – unikali. Jaučiausi it kokiame kompiuteriniame žaidime stebėdamas arti šmirinėjančius „tankus“ šarvuočius, vandenyne plaukiantį didžiausių pasaulio delfinų orkų „laivyną“… Orkos, būna, išplaukia į krantą, kad nusičiuptų kokį sultingą ruonį ar jūrų liūtą. Tai įvyksta tik Valdese ir pamatyti tai – nedidelis stebuklas. Kai kurie “apsėsti” turistai su milžiniškais teleobjektyvais dienų dienas to laukia…

Liūdnas sugrįžimas – iš Patagonijos į civilizaciją

Patagonija už automobilio stiklo išnyko pamažu. Smulkios detalės – vis karštesnė vidudienio saulė, į priekinį automobilio stiklą vėl pradėję taškytis vabzdžiai, niekučius ant miesto šaligatvių pardavinėjantys imigrantai iš Afrikos – liudijo mus vėl sugrįžtant į „eilinę“ Argentiną.

Šiaurinė Patagonijos riba, tradiciškai laikoma, Argentinoje driekiasi Rio Negro upe. Netoli jos, El Kondor kurorto pašonėje, gyvūnijos pasaulio atsisveikinimas – pakrantės uolas apgyvendinusi didžiausia pasaulio papūgų kolonija.

Kertame tiltą Viedmoje – ir viskas. Aplink – didžiausia, turtingiausia Argentinoje Buenos Airių provincija. Asfaltuoti keliai, dažni pramoniniai miestai. Pranyksta laukiniai gyvūnai. Civilizacija vėl čia.

Esu labiau kultūros mylėtojas, nei gamtos. Bet po kelionių į tokius pirmykščius kraštus, kaip Patagonija, grįžęs vis tiek gailiuosi tos didžiai didingos ir didingai didžios tuštumos, kuri nėra tuštuma. Žmones nustelbusių gyvūnų. Miestų šviesas nustelbusių žvaigždžių. Suvokimo, kad gal 10, gal 30 kilometrų į visas puses tu – vienintelis žmogus. To niekaip neįmanoma sulyginti su „eiliniu“ pasivaikščiojimu kokioje pievoje ar miškelyje.

Ir Patagonija nėra vien tik „didelė dyka gamtos zona“. Ji dar glaudžia savyje kai kuriuos iš pasaulio stebuklų, kurie būtų įspūdingi net jei būtų apsupri civilizacijos. Bariločės ežerus. Valdeso pusiasalį. Ir, aišku, Perito Moreno ledyną.

Patagonijos lankytinų vietų žemėlapis

---

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

---

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai