Lankau pasaulį

Kokią valiutą vežtis į kelionę? Kiek vežtis grynų pinigų, o kiek – mokėjimo kortelėje? Keistis Lietuvoje ar užsienyje? Kaip be jokių papildomų mokesčių išsikeisti pinigus ar išsigryninkti bankomate?

Klausimai paprasti tik iš pirmo žvilgsnio, ir dažnas čia padaro brangiai kainuojančių klaidų.

Gryni pinigai ir jų keitimas

Su grynais pinigais visame pasaulyje paprasčiausia: juos priima visada ir beveik visur.

Jei keliaujate į šalį, kurioje atsiskaitoma eurais, geriausia vežtis sumą, pakankamą bent jau keletui dienų ar savaičių, grynais eurais – ir su daugeliu toliau minimų problemų nesusidursite.

Jei keliaujate į šalį, kur valiuta nėra euras, grynus pinigus teks keisti į vietos valiutą. Liaudies išmintis sako, kad labiausiai apsimoka keisti valiutą jau užsienio šalyje: t. y. vežtis eurus, keistis ten.

Tačiau dėl visa ko patikrinkite ir valiutų kursus Lietuvoje: pagrindines bei aplinkinių šalių valiutas (ypač zlotus) Lietuvos valiutos keityklos kartais keičia gana neblogais kursais. Susiraskite internete oficialų tos valiutos kursą bei palyginkite, kaip smarkiai nuo jo nutolęs valiutos keityklos siūlomas kursas (kiek procentų).

Išsikeitę valiutą, skirtkite kelias minutes įsižiūrėti į banknotus. Ne dėl to, kad neprakištų padirbtų: tiesiog banknotai yra įdomus langas į tą šalį. Jų meniškam apipavidalinimui skiriama daug dėmesio, ant jų yra pavaizduotos svarbiausios šalies vietos ir didvyriai. Nuotraukoje – Kazachijos tengės

Pagrindines valiutas galite išsikeisti visuose bankuose (JAV dolerius, Lenkijos zlotus). Mažiau populiarias valiutas siūlo specializuotos valiutos keityklos. Tiesa, Lietuvos keityklos retai turi daug užsienio valiutos banknotų, be to, jos už keitimą taiko papildomą mokestį (be to, kad keičia dažniausiai negeru kursu). Jeigu, tarkime, išsikeistumėte 500 eurų, tai tas 1 ar 1,5 eurų mokestis būtų nedidelis – tačiau kadangi paprastai tos keityklos retesnėmis valiutomis turi tik, pavyzdžiui, 20 ar 30 eurų sumą, tai mokestis susidaro ženklus.

Tiesa, už itin mažos sumos keitimą mokesčio kai kurios keityklos neima. Be to, kai kurios keityklos siūlo geresniu kursu iškeisti eurus į užsienio monetas: kartą taip susirinkau porą maišelių metalinių zlotų ir grašių, ir viskas man Lenkijoje kainavo ~8% pigiau.

Jei visgi į užsienį išsivežėte eurus, visose šalyse rasite, kaip juos iškeisti į vietos valiutą. Tačiau jau nuo šalies priklauso, ar tai bus paprasta. Ypač daug valiutos keityklų šalyse, kur populiarūs grynieji pinigai, kur daug emigrantų, siunčiančių pinigus namo. Tačiau kai kuriose kitose šalyse valiutos keityklų itin mažai, jos dirba tik darbo dienomis ir pan.: vykstant į tokias šalis, vien jau dėl patogumo verta turėti su savimi bent kažkiek grynųjų pinigų, pasikeistų Lietuvoje, arba kredito kortelę, iš kurios patogu nusiimti pinigus.

Visose šalyse keityklų yra oro uoste bet ten valiutos kursas paprastai – labai prastas. Dažniausiai verta oro uoste išsikeisti nebent nedidelę sumą (pvz. nuvykimui į viešbutį ir laikui iki atsidarys valiutos keityklos), o daugiau keistis paskui. Panaši situacija ir pasieniuose. Prastoki kursai būna ir labiausiai turistinėse vietose (pvz. kurorte prie pajūrio promenados).

Šioje valiutos keitykloje Rumunijos lėjų pirkimo ir pardavimo skirtumas – vos 1%, o skirtumas iki oficialaus kurso dar mažesnis. Tokie geri kursai būdingi šalims, kur daug emigrantų, todėl ir daug keityklų.

Prieš keisdami valiutą visuomet pasižiūrėkite į kursą, palyginkite kursus keliose keityklose. Taip pat nepamirškite paklausti, ar toje keitykloje netaikomi komisiniai – nes kursas gali būti geras, bet, pavyzdžiui, už pinigų keitimą taikomas 5 EUR mokestis, kas, jei keisitės nedidelę sumą, „sudegins“ daug jūsų pinigų.

Be to, nors Europoje gal atrodo kitaip, pagrindinė pasaulinė valiuta yra JAV doleris, o ne euras. Eurus irgi visur keičia – bet daugybėje ne Europos šalių euras keičiamas žymiai prastesniu kursu, nei JAV doleris. Gali net apsimokėti Lietuvoje išsikeisti eurus į dolerius ir vežtis į kelionę dolerius.

Valiutos keitykla Paragvajuje. Kursai – viršuje kairėje. JAV doleriai superkami po 5980, parduodami po 6020. Skirtumas – vos 0,7%. Eurai superkami po 6635, parduodami po 6955. Skirtumas – 4,6%. Kitose Paragvajaus keityklose eurų pirkimo/pardavimo kainų skirtumas buvo dar didesnis, net ir 13%, o dolerių – visuomet nedidelis.

Geriausia į užsienį vežtis naujus, nesutrintus eurų ar dolerių banknotus: yra šalių, kur tai, kas yra normalus banknotas Lietuvoje, vietiniai atsisako keisti (pavyzdžiui, Kenijoje atsisako keisti senus dolerius, Turkijoje atsisakė iškeisti suteptą euro bankontą).

Kartais vietiniai prekijai sutiks iš jūsų paimti eurus, nors euras toje šalyje ir nebūtų galiojanti valiuta. Tačiau beveik visuomet jie tai darys prastesniu kursu, nei gatumėte eurus išsikeitęs keitykloje, todėl taip mokėti neapsimoka. Pvz. Bulgarijoje už parkingą taip teko susimokėti net dvigubai blogesniu kursu, nei tikrasis – deja, buvome priversti, nes neturėjome vietos valiutos.

Kartais jums gali atrodyti, kad blogas kursas ar komisiniai nieko tokio – juk sumos nedidelės. Tačiau pagalvokite – jei kelionėje iš viso išleidžiate 1000 eurų, tai, tarkime, vos 2% prastesnis kursas jau reiškia 40 prarastų eurų.

Taip pat yra šalių, kurių “oficialus nustatytas kursas” (kuriuo keičia oficialios keityklos ir bankai) yra netikras. Tokiu atveju, labiau apsimoka keisti “neoficialiose keityklose” (yra populiarios jų zonos), “pas žmones” (pas AirBnB savininką ar pan.). Tiesa, reikia žiūrėti, kad neduotų padirbtų pinigų. Kartais oficialus kursas nuo tikrojo skiriasi mažai (pvz. Maldyvuose oficialiai už dolerį būčiau gavęs 15 rufijų, o neoficialiai – 16-17) – tada gali nesinorėti prasidėti su neoficialiom keityklom. Bet kartais tas kursas skiriasi net 3, 4 kartus – tokiu atveju, jei keistum oficialiu kursu, šiaip jau pigi šalis staiga virstų viena brangiausių pasaulyje (pvz. vienos kelionių į Argentiną metu oficialus kursas buvo 350 pesų už dolerį, o tikrasis – 900 pesų už dolerį). Prieš keliaudami pasidomėkite, ar šalis neturi “tikro neoficialaus valiutos kurso” (tokių šalių mažuma ir jos nuolat keičiasi).

Bankomatai ir jų mokesčiai

Populiari alternatyva valiutos keitykloms – išsiimti pinigus iš kortelės bankomate. Tačiau tai reikia daryti atsargiai, mat visi bankai laukte laukia, kol galės jus apkrauti įvairias mokesčiais. Jei labai nepasiseks, galite prarasti net 10% ir daugiau išimamos sumos! O to būtumėte išvengę, jei būtumėte pasinaudoję gretimu bankomatu ar tiesiog nuspaudę kitą mygtuką. Štai kokie mokesčiai ir kaip jų išvengti:

Eilutė prie bankomato

*Jūsų banko pinigų gryninimo mokestis. Bankas, išdavęs jūsų kortelę, paims tam tikrą procentą nuo išgryninamų pinigų. Išeitis – kortelės, kur bent kažkiek pinigų per mėnesį galima išgryninti nemokamai, pvz. „Revolut“. Deja, nėra tokios kortelės, su kuria galėtumėte nemokamai išsigryninti bet kiek pinigų.

*Banko, kuris valdo bankomatą, mokestis. Šis mokestis priklauso nuo bankomato. Vienuose bankomatuose jo nėra išvis, kituose jis beprotiškai didžiulis (fiksuotas mokestis, pvz. 10 EUR, arba procentinis mokestis, pvz. 2,5% ar 5% nuo visos sumos). Visada verta ieškoti bankomatų, kur šio mokesčio nėra: tokių daugiau mažiau turistinėse vietose. Deja, kai kuriose šalyse visi bankomatai yra apmokestinti (pvz. Tailande): į tokias šalis verta vežtis grynus pinigus arba, jei bankomato mokestis fiksuotas, kuo daugiau pinigų nusiimti per vieną kartą. Didesnė tikimybė, kad mokestis bus mažesnis bankomate banko skyriuje, nei bankomate kur nors turistinėje vietoje.

Tokie bankams nepriklausantys, gražūs bankomatai gražiose vietose – paprastai ir brangūs

Koks mokestis bus taikomas, bankomatai paprastai informuoja. Bankomatas čia informuoja, kad taikys 2,5% mokestį. Neišsigryninome: visai šalia buvo bankomatas, kuris mokesčio netaikė. Daugelyje šalių tokių nemažai.

*Prastas valiutos keitimo kursas. Jei pinigus išsiimate ne ta valiuta, kuria yra jūsų sąskaita banke (t. y. paprastai – ne eurais) tai valiutą reikės visų pirma „virtualiai“ iškeisti į vietos valiutą. Dauguma bankomatų prieš išduodami pinigus paklaus, ar norite, kad keitimą atliktų bankas – bankomato šeimininkas (t. y. Kad nuo jūsų pinigus nurašytų eurais), ar kad keitimą atliktų jūsų bankas (t. y. Pinigus jau nurašytų vietos valiuta). Klausimas gali būti įvairiai „susuktas“, bet esmė ta pati. Dažniausiai apsimoka rinktis, kad keistų jūsų bankas, nes vietos bankų kursai būna blogi (galite prarasti ir 5%, 7% pinigų vien dėl kurso). O ypač gerai, jei jūsų bankas keičia valiutą oficialiu kursu – pvz. oficialiu kursu keičia „Revolut“, „N26“.

Tačiau jeigu šalyje oficialus kursas neatitinka tikrojo (žr. aukščiau) – tada atsiskaityti kortelėmis ir nusiimti pinigus iš bankomato neapsimokės net ir su “Revolut”, nes “Revolut” keis kursu, prastesniu už tą, kurį gali gauti neoficialiose valiutos keityklose.

Bankomatas, kaip daugelis, siūlo iškeisti valiutą savo kursu – be to, kad tas kursas neidealus, už keitimą dar paimtų net 5,5% nuo visos sumos moekstį. Kas be ko, keitimo būtina atsisakyti – pinigai vis tiek bus pakeisti, tik keitimą atliks jūsų bankas kurio sąlygos geresnės. Šiuo atveju, norėdamas, kad pinigų bankomatas nekeistų iš svarų (kuriais yra manos sąskaita) į liras, rekia pasirinkti “Reflect as TL”

Kad viską suprastumėte teisingai, visų pirma bankomate pasirinkite jums suprantamą kalbą (jei mokate angliškai, anglų k. bus daugelyje pasaulio bankomatų).

Atsiskaitymas mokėjimo kortele

Galimybės atsiskaityti mokėjimo kortele pasaulyje varijuoja be galo smarkiai. Kai kuriose šalyse jas priima beveik visur (daugiausiai tai – Vakarų šalys). Kitose šalyse – kaip kur (pvz. tik prabangiose vietose), dar kitose – beveik niekur. Yra šalių, kaip Kinija ar Iranas, kur plačiai priimamos vietinės kredito kortelės, bet ne tarptautinės.

Maža to, pamėginus atsiskaityti kredito kortele šalyse, kur tai mažiau įprasta, nuolat tenka susidurti su pasakymais „Aparatas neveikia“, „Perkate už per mažą sumą“, „Kažkodėl nenuskaito kortelės – duokite kitą“, „Neimame užsieninių kortelių“ ir panašiais. Kaip taisyklė, anksčiau ar vėliau tokias frazes išgirsi, kai to nenorėsi labiausiai: užsukęs į degalinę papildyti ištuštėjusį baką, atkeliavęs naktį į viešbutį po ilgo vairavimo ir pan. Tokių istorijų man yra nutikę net šalyse, kur kortelės imamos: pavyzdžiui, Pietų Korėjoje, kur skaitytuvus turi net turgaus prekeiviai, staiga paaiškėjo, kad keltų į Ulleung-do salą bilietų pardavėjai užsieninių kortelių neima: virš valandos laksčiau, kol radau užsienines korteles priimantį bankomatą, ir vos spėjau į vienintelį tą dieną laivą.

Taip pat, atsiskaitymai kortelėmis kai kur (mažai kur) yra apmokestinti arba daroma atvirkščiai – taikoma nuolaida mokant grynais.

Be to, ne vienam pažįstamam po atsiskaitymų užsienyje mokėjimo kortele pavogė mokėjimo kortelės duomenis, apgavikai nurašė pinigus. Nors bankai šias operacijas sustabdė, rezultatai nemalonūs: papildomi rūpesčiai, užblokuota kortelė. O kas, jei žmogus būtų turėjęs visus pinigus toje kortelėje ir neturėtų jų grynais?

Taigi, keliaudamas į užsienį, ypač egzotiškas šalis, vengiu atsiskaitinėti kredito kortele – tai yra nebent „atsarginis planas“ jei nebeliktų grynųjų, o ne atvirkščiai. Tiesa, Vakarų šalyse atsiskaityti mokėjimo kortelėmis patogu ir paprasta – tačiau kitur, nors ir įmanoma, prisirišimas prie mokėjimo kortelės yra tik bereikalingas kelionės apsisunkinimas. Jei jau norite remtis mokėjimo kortelėmis, geriausia turėkite jų bent kelias ir laikykite atskirai: bus vietų, kur be logiškų paaiškinimų vienos ar kitos neims, be to, gali kilti su konkrečia kortele bėdų (pvz. pamesite, “praris” bankomatas ir pan.). Nuvykęs į šalį ilgesniam laikui stengiuosi turėti “vietinės valiutos rezervą” kelioms dienoms: jį pradedu išnaudoti tik kelionei atėjus į pabaigą.

Šie bankomatai prarijo mūsų kortelę. Laimė, greta buvo bankas – kreipėmės ten, kortelę grąžino, bet nurašė pinigus. Teko ilgai ir nuobodžiai aiškintis. Viskas baigėsi gerai.

Tiesa, yra vietų, kur mokėjimo (neretai ir kredito) kortelės faktiškai privalomos. Viena tokių – autonuoma. Nevakarų šalyse, kaip Ukrainoje ar Libane, dar būna, kad užstatą už automobilį paima grynais, tačiau Vakarų šalyse – tik kortele, išduota vairuotojo vardu. JAV mokėjimo kortelės dažnai privalomos net viešbučiuose (irgi užstatui). Todėl kredito kortelę kelionėje gerai turėti, net jei ja ir neplanuojate naudotis, ir turėti joje sąskaitoje pinigų / neišnaudotą kreditą. Be to, tai tarnaus ir kaip atsarginiai pinigai ištikus nenumatytam atvejui (ligai, dėl pavėlavimo į lėktuvą prisiėjus pirkti naujus bilietus ir pan.).

Be to, atsiskaitymas tiesiogiai kortele, palyginus su pinigų gryninimu bankomate, turi ir esminį privalumą: mažesni mokesčiai. Tiesa, jūsų vis tiek gali klausti, kurio banko kursu keisti valiutą – rinkitės tą, kuris apsimoka labiau, paprastai – jūsų „namų“ banko.

Beje, jei naudositės mokėjimo kortele kai kuriose šalyse – privalote apie tai iš anksto informuoti savo banką, kitaip jis, galvodamas, kad kortelės duomenis iš jūsų pavogė, pirkimus blokuos. Tarp tokių šalių – ne tik trečiasis pasaulis, bet ir, tarkime, JAV.

Bulgariją, jos kurortus lietuviai puikiai žino dar nuo sovietmečio. Daug kas Bulgarijoje panašu iki šiol – iš visų naujųjų Europos Sąjungos šalių, Bulgarija mažiausiai pažengė nuo “anų laikų” ir yra pati skurdžiausia.

Nors Bulgarija tikriausiai niekad netaps pasauliniu traukos tašku viso pasaulio turistams, pažvelgus toliau trupančių socialistinių daugiabučių gali rasti įdomybių ir čia. Be kurortų ir pakrantės – nuostabios cerkvės ir stačiatikių vienuolynai, gražūs senoviniai miesteliai, idiliškos kalvos. Ir net gigantomaniški komunistiniai memorialai, nebaigti statyti štabai turi savų gerbėjų.

Tačiau Bulgarija nėra šalis, kur galėtum tikėtis nuvažiavęs į eilinį miestą rasti ten nuostabų senamiestį. Reikia žinoti, kur važiuoti, ir tikiuosi šitas straipsnis padės.

Bulgarijos kontrastai Šumeno mieste – nebaigtas komunistinis paštas pagrindinės gatvės gale

Sofija, retai lankoma sostinė

Bulgarijos sostinė Sofija gerai atspindi visą Bulgariją: mieste yra keletas tikrai gražių vietų, tačiau ištisi jo rajonai komunistų nuobodžiai perstatyti. Visgi, yra kelios vietos, po kurias smagu pasivaikščioti. Pavyzdžiui, Serdika metro stoties apylinkės, apsuptos didingų stalininio stiliaus pastatų, kur įsikūrusios įvairios ministerijos.

Stalininės architektūros Sofijos politinė širdis

Įspūdingiausia Sofijoje – Šv. Aleksandro Neviškio katedra, kurią 1882-1912 m. bulgarai pastatė kaip padėką Rusijai už pagalbą kare su turkais. Net architektas – rusas. Viduje stebina realistinės freskos – iš stačiatikių cerkvių paprastai tikiesi vien paauksuotų ikonų.

Šv. Aleksandro Neviškio katedra Sofijoje

Bojanos priemiestyje stūkso tikra Neviškio katedros priešingybė – mažytė Bojanos kaimo (vėliau tapusio komunistinės nomenklatūros priemiesčiu) cerkvytė. Ji irgi garsėja freskomis – tik gerokai senesnėmis, X-XI amžių, įrašytomis į UNESCO paveldo sąrašą.

Bojanos kaimo cerkvytė – menka jos išorė nė iš tolo neatskleidžia, koks didingas vidus. Tiesa, komunistiniais laikais cerkvė uždaryta, veikia tik kaip muziejus

Sofijoje daug kas “kaip Lietuvoje kažkada”. Štai už parkingą centre gali atsiskaityti darbininkams, kurių po vieną pasamdyta prie kiekvienos mokamo parkavimo atkarpos – jie pardavinėja nutrinamus bilietus. Algos mažos, gal pigiau, nei automatas? Pardavęs bilietą mums rado galimybę prisidurti: neturėjome grynų levų, taigi, paprašė dvigubai didesnės sumos eurais.

Aplink Sofiją – kalnai ir vienuolynai

Sofija yra apsupta Pirino kalnų ir daugelis keliautojų joje neužsibūna, nes 150 km atstumu aplink Bulgarijos sostinę rasi kur kas įdomesnių vietų. Įžymiausia – Rilos vienuolynas, įkurtas dar 927 m. Tarp jo dryžuotų celių pastatų (kad ir XV a. perstatytų) ir cerkvės gali mėginti pajusti Bulgarijos stačiatikių bažnyčios svarbą ir senumą. Bulgarijos patriarchas pagal eiliškumą yra penktasis po “keturių senųjų patriarchų”: Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės. Bulgarijos stačiatikybė gerais 500 metų senesnė nei, tarkime, stačiatikybė Rusijoje – ir net kiriliką, Rusijoje naudojamą raidyną, sukūrė du bulgarai šventieji Kirlas ir Metodijus.

Rilos vienuolynas

Dar toliau į pietus nuo Rilos vienuolyno – Bansko slidinėjimo kurortas. Bet ypatingesnė gamta į šiaurę nuo Sofijos – Belogradčiko uolos. Tiesa, pasaulio stebuklų ten neverta tikėtis, ne Meteora tai ir ne Džangdziadzie. Bet Bulgarijos gamta gali sužavėti savo paprastumu, skirtingomis spalvomis skirtingais metų laikais: ypač žavu buvo, kai Bulgarijoje lankiausi rudenį, kalvoms ir kalnams pageltus, parausvėjus.

Belogradčiko uolos

Romėniška Plovdivo ir Varnos istorija

Bulgarų vardas paminėtas gerokai seniau, nei lietuvių, ir jie ištisus šimtmečius kovėsi (čia sėkmingai, čia nelabai) su Bizantijos (Rytų Romos) imperija. Dar prieš tai šios žemės buvo Romos Imperijos provincija.

Tiesa, tie laikai paskendę praeities miglose. Net bulgarų giriamas antro pagal dydį šalies miesto Plovdivo romėnų teatras, nors romantiškas, truputį dirbtinokas, apsuptas komunizmo eros pastatų. Bet kitur gi Bulgarijoje rasi nebent kokius archeologų atidengtus pamatus, kur nelabai net suprastum, kokie pastatai stovėjo, jei ne paaiškinimai. Ir archeologines iškasenas muziejuose, tokiuose kaip Varnos archeologijos muziejus. Nieko panašaus į kaimyninių Graikijos ar Turkijos antikinius metropolius.

Romėnų pirčių liekanos tarp šiuolaikinių Varnos daugiabučių

Vienas senovinis Bulgarijos unikalumas – Trakijos valdovų kapai. Senovės graikai manė, kad trakai buvo antra pagal gausumą pasaulio tauta po indų. Greičiausiai jie klydo, bet Bulgarijoje gyvenusių trakų valdovų kapai rodo juos bent jau buvus vienais turtingiausių. Deja, į, kiek skaičiau, vieną įspūdingiausių, UNESCO pripažintą Švestario pilkapį patekti nepavyko: “Uždaryta” – bulgariškai sakė prižiūrėtojas. Taip ir nesupratome kodėl, nes buvo darbo metas. Mažai turistų pamėgtos vietos turi pliusų (nėra minių), bet nestokoja ir minusų: užsidaro ir niekam nerūpi… Buvo žiema – vasarą gal tokių problemų mažiau, nes vasarą atvažiuoja turistai iš Bulgarijos pajūrio.

Švestario pilkapis. Artyn nesinorėjo eiti ir dėl piktų šunų

Bulgarijos pajūris ir nostalgiški jo kurortai

Bulgarijos pajūris yra ta vieta, kurią aplanko daugiausiai turistų. Daugelis jų iš Rytų Europos. Tarp kitų komunistinių šalių, Bulgarija buvo pati draugiškiausia Sovietų Sąjungai – todėl Sovietų Sąjunga noriau ten išleisdavo savo piliečius, kuriuos išleisti į tolimesnį užsienį bijojo. Nes žinojo – Bulgarijoje prieglobsčio jie tikrai nepasiprašys.

Šitaip, labiau iš reikalo, Bulgarija mūsuose įgijo “kurortinės šalies” reputaciją, kuri dar kažkiek tęsiasi: net tiesioginiai užsakomieji reisai į Bulgariją būna. Aišku, šią šalį jau seniai nukonkuravo Turkija (ten poilsiauja 10 kartų daugiau lietuvių, nei Bulgarijoje), Egiptas (ten poilsiauja 4 kartus daugiau lietuvių), Vakarų kurortai.

Pajūrio klubai Varnoje. Čia galima linksmintis beveik paplūdimyje

Pabuvojus tiek Turkijos, tiek Bulgarijos kurortuose, man aišku, kodėl. Bulgarijos pajūrio miestai – pavyzdžiui, Varna – kamuojami tokių pačių problemų, kaip ir kiti šalies miestai: senamiesčius “išdraskė” komunistinė architektūra, daugybė pastatų apleista. Man jie nelabai jaukūs, tačiau, negaliu paneigti, kad turi tam tikros nostalgiškos dvasios, kažkiek primena kokių 1995 m. Palangą. Eidamas Varnos pajūrio bulvaru, pro seną XX a. pradžios akvariumą, pro karinę techniką jūrų muziejaus kieme, lunaparkus kažkaip mintimis grįžti į Lietuvos pajūrį ir kurortus tais laikais, kai vakarietiški dalykai juose dar nebuvo galutinai nustelbę rytietiškų, kai Lietuvos žmonės tik atradinėjo būdus linksmintis “europietiškai”.

Varnos akvariumas

Beje, daug ką Varnoje – pajūrio bulvarą, archeologijos muziejų – įkvėpė ne kas kitas, o lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius, gyvenęs Bulgarijoje 25 metus, buvęs Varnos miesto tarybos nariu; jo garbei yra du paminklai, pavadinta gatvė (“Ivan Basanovič”). Bet anie kurorto gimimo laikai irgi matosi tik iš kai kurių senų gražių fasadų.

Varnos senamiestis. Tiesa, vidurinio pastato fasadas gerokai subjaurotas frizuose iškalus naujus langus – atrodo, tai nekontroliuojama, arba korupcija Bulgarijoje sprendžia viską

Pats didžiasuias tarp Bulgarijos pajūrio kurortų, tikra šalies vizitinė kortelė – Slančev Briagas. Tiksliau, Saulėtoji pakrantė, nes kurorto pavadinimas visuomet specialiai verčiamas į kiekvieną kalbą, kad visi suprastų (anglakalbiams tai – Sunny Beach)… Šis kurortas išskirtinis tuo, kad pastatytas “nuo nulio” ~1958 metus užstačius ilgą paplūdimį viešbučių ir sanatorijų eile. Lankiausi ten ne sezono metu – didžiulis miestas visiškai negyvas, šviesoforai išjungti, viskas uždaryta – net “Subway” restoranai. O vasarą viskas ūžia…

Saulėtosios pakrantės fragmentas žvelgiant nuo Nesebaro

Šalia Saulėtosios pakrantės – vienas gražesnių Bulgarijos miestelių Nesebaras, kadaise stovėjęs saloje, dabar sujungtas su krantu. Senuose jo pastatuose – jau ne masiniai viešbučiai. Ir visur pilna cerkvių – apgriuvusių, sugriuvusių. Kadaise miestelis buvo graikiškas, bet ilgainiui gyventojai išsilakstė ir tik XX a. jis atgimė kaip kurortas.

Nesebaro senamiestis

Kiti gražesni Bulgarijos miesteliai nuo jūros atokiau – tai senoji sostinė Veliko Tarnovas ir Koprivštica, pilna XIX a. Bulgarijos tautinio atgimimo laikų pastatų. Tada Bulgarija paskelbė nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos, tapo laisva šalimi. Tai irgi turėjo įkvėpti Basanavičių: gal čia jis įgijo pasitikėjimo savimi ir Lietuva – jei nedidelė Bulgarija galėjo nugalėti Osmanų Imperiją, kodėl Lietuva negali išsivaduoti nuo Rusijos Imperijos?

Koprivšticos namai

Bulgarijos miestai turistus traukia niūrumu

Pavienių “paprastų įdomybių” galima rasti daug Bulgarijos miestų (pvz. Besarabovo vienuolynas uolose prie Rusės ar Vidino tvirtovė) – kita vertus, aplinkinėse šalyse visa tai didingiau.

Besarabovo vienuolynas olose. Dar yra bent keli vienuoliai

Šiaip palyginus su pajūrio miestais ir tais keliais turistiniais miesteliais, daugelis “eilinių Bulgarijos miestų” šalies gilumoje – daug liūdnesni. Puikus pavyzdys – Šumenas – dešimtas pagal dydį šalies miestas, turintis 76 000 gyventojų. Miesto centrinę aikštę užgožia nebaigtas statyti brutalistinis centrinio pašto bokštas, it koks parazitas apsupęs seną pastatą. Apleistas barokas – romantiška, apleistas funkcionalizmas – skurdas, o apleistas brutalizmas – siaubas…

Apleistų pastatų pilna Šumeno miesto centrinė aikštė

Šalia – neveikiantis centrinis viešbutis. Ieškojome kur pavalgyti, bet didžiulėje centrinėje aikštėje atidarytas radome tik dėvėtų drabužių parduotuves, lombardą, “prekes už vieną levą”. Saulė leidosi, žmonių labai mažai – kaltintum emigraciją, juk Šumene kažkada gyveno 100 000 žmonių, bet kad iš Lietuvos dar daugiau emigravo, o kokių Šiaulių ar Panevėžio centrai neatrodo taip kraupiai liūdnai. Matyt, daug lemia ir šalies turtingumas: Lietuva už Bulgariją turtingesnė.

Nebaigtas statyti pašto bokštas iš arčiau – ir tai tik vienas kelių nebaigtų statyti pastatų toje aikštėje

Gatvėje radome išmestą “McDonald’s” maišelį – “negi čia gali būti McDonald’s?”. Ne, nėra; kažkas tą maišelį buvo iš kažkur atsivežęs. Galiausiai, paieškoję internete, radome vieną restoraną – bet buvo užsakytas šventei (nenuostabu, kai jų taip mažai). Nuėjome į kitą – irgi užsakytas, bet dar spėjo mus aptarnauti iki šventės pradžios. Tas restoranas įrengtas viešbutėlyje – tokių, nedidelių, gausu, daugelis jų pasižymi kaip niekur kitur kičiniais interjerais, tarsi bet koks blizgesys, ryškumas, lubų karnizas, modernus daiktas automatiškai, nė nederinus su aplinka, spinduliuotų prabangą (pranoksta net kiču garsėjančią Rumuniją).

Kičinis viešbučio Bulgarijoje interjeras

Ant kalno virš Šumeno kyla Paminklas Bulgarijos 1300 metų jubiliejui. Iš išorės – kažkokia beprasmė betoninė piramidė. Bet susimokėjus už bilietą ir užėjus vidun išvysti mozaikas, Bulgarijos valdovų skulptūras, kažkodėl iš pirmo žvilgsnio primenančias fantastinį filmą. Toks buvo komunistinės Bulgarijos stilius (monumentas statytas 1981 m.)…

Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus memorialas iš šono

Tokie niūrūs Bulgarijos miestai ir monumentai Vakaruose turi gerbėjų, kurie moka didžiulius pinigus už ekskursijas po “komunistinę Bulgariją”. Nėra tiek daug pasaulyje vietų, kur tai gali taip slėgti (o juk paminklai statyti, kad pašlovintų). Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus paminklas Šumene dar gražus, prižiūrėtas – nes jis, nors statytas komunizmo eroje, nešlovina komunizmo. Kiti gi to paties meto paminklai apleisti, palikti likimo valiai: griauti – brangu, remontuoti – nėra ko.

Simboliškos skulptūros memorialo viduje

Komunistinis “paveldas” – Bulgarijos koziris?

Nors bulgarai gal norėtų savo šaliai kitokios reputacijos, kol kas ji sunkiai gali kurortais pakonkuruoti su Turkija ar Egiptu, romėnų griuvėsiais – su Italija, Graikija, Turkija, senamiesčiais ar prekybos centrais – su daugeliu Europos šalių.

Nesebaro pakrantė

Kas ją daro išskirtine, bent jau Europos Sąjungoje – komunizmo palikimas. Vakariečiams “tamsiojo turizmo” gerbėjams (ar gal net ir mūsų kraštų jaunimui) jis toks kraupiai įdomus. Rytų Europos žmonėms, ypač vyresniems, tuo tarpu – nostalgiškas, net praktiškai naudingas (pvz. daugybė žmonių Bulgarijoje moka rusų kalbą). Rusams tikriausiai dar žavesnis: seniai kur iki Bulgarijos kurortų bemačiau iškabintas languose šiuolaikines Lenino, Stalino nuotraukas.

Į tokius vaizdus, kaip šis Sofijoje, krypsta Vakarų turistų objektyvai

Po Bulgariją keliavau tris kartus. Pirmą kartą dar 2004 m. savaitgalį skubiai lankiau svarbiausias šalies vietas – šalis paliko geresnį įspūdį. Pastarąjį kartą 2019 m. lankiau ir Bulgarijos “užnugarį”, be to, žiemą, ir įspūdis buvo gerokai slogesnis. Gal lėmė ir tai, kad Lietuva per tą laiką nuėjo daug didesnį kelią pirmyn, nei Bulgarija – tad mano lūkesčiai, matyt, nejučia išaugo. Tai, kad Bulgarijoje per tą laiką pastatyta daugiau “McDonald’s”/”Hesburger” ar kiek pagerėjo keliai (vis tiek ne tiek, kiek kaimyninėse šalyse) – taip labai nežavi. Tikriausiai keliaujant po Bulgariją verta iš anksto susirasti, kas domina, ir neišklysti iš kelio, būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku – tuomet šalis pasirodys įdomi.

Bulgarijos lankytinų miestų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Bulgariją

Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)

• Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
• Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
• Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
• Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Rio de Žaneiro karnavalas vadinamas didžiausiu šou planetoje. Sunku ginčytis: 5-6 milijonai dalyvių, 500 gatvės koncertų ir „karūnos deimantas“ – sambos paradai su 30 000 atlikėjų (masteliais viršija net Olimpiados atidarymus).

Net ir besitikintį stebuklo, Rio de Žaneiro karnavalas mane nustebino.

Deja, karnavalas nėra paprastas renginys turistams. Beveik visa informacija yra tik portugališkai, užsieniečiams mėginama bilietus parduoti keleriopai brangiau (ir nebūtinai tikrus), o dar siaučia banditai (deja, apiplėšė ir mane).

Praleidau Rio de Žaneiro karnavale visą savaitę, pasistengiau suprasti daugiau: parado taisykles, karnavalo kultūrą, o taip pat praktinius dalykus. Supratau, kad Karnavalas – labai rimtas renginys su šimtais taisyklių ir tradicijų ir pasidarė keista, kiek mažai apie visa tai žinome.

Todėl jaučiuosi beveik įpareigotas tai aprašyti ir lietuviškai.

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai – viskas tinka! Miestas primena kažkokį fantastinį filmą.

Pribloškiami Rio de Žaneiro karnavalo masteliai

Rio de Žaneiro karnavalo žymiausia dalis – sambos mokyklos paradai, kurių fragmentėlius parodo net Lietuvos TV žinių laidos.

Būtent „fragmentėlius“. Neįmanoma parado įspūdžio sukišti į trumpus vaizdelius ar sakinius.

Vienos iš kokių 50-60 per vakarą pravažiuojančių alegorinių platformų fragmentas

Skaičiai kalba už save. Į specialiai šiems renginiams pastatytą 700 metrų ilgio sambodromą prieš 90 000 žiūrovų tribūnas vienu kartu išeina 3000-4000 atlikėjų, pasidabinusių fantastiškiausiais kostiumais: jie šoka, muša būgnus ir, svarbiausia, stumia platformas, kiekviena kurių – kokių 9 metrų aukščio ir 30 m ilgio meno kūrinys su savais šokėjais, muzikantais, aktoriais… Ir visa tai per 65-75 minutes perteikia vieną konkrečią – bet paprastai rimtą ir labai brazilišką – temą. Nuo literatūros kūrinių iki gyvenimo prasmės, nuo politinės satyros apie į miesto tarybą išrinktą ožį iki protestų prieš sambos komercializaciją.

Viena mokyklų važiuoja į sambodromą. Matosi tik pusė sambodromo ilgio. Mokyklų eisenos ilgesnės, nei sambodromas – pirmieji atlikėjai jau būna senokai išėję, kai įeina paskutienieji

Ir tai – tik viena sambos mokykla (klubas)! Per vieno vakaro paradą mokyklų pasirodo septynios, kiekviena su savo tema, istorija, platformom ir tūkstančiais atlikėjų: nuo 9 val. vakaro jos žygiuoja iki 4-5 val. ryto (iš pradžių galvojau, gal tai klaida, gal tiesiog pasirodymas gerokai vėluos: bet ne, jis tęsiasi visą laiką be jokių pertraukų). Net ir be galo priblokštus turistus, būna, po kokių keturių-penkių mokyklų „užlaužia“ miegas, jie prasiskirsto. O brazilų sektoriai lieka perpildyti, jie visus pasirodymus žiūri stovėdami, šoka, dainuoja numylėtų mokyklų dainas.

Mes karnavalo paraduose

Ir tokių kiaurą naktį trunkančių paradų – ne vienas ir ne du! Dviejuose pagrindiniuose, sekmadienį ir pirmadienį, žygiuoja 14 „aukščiausios lygos“ mokyklų – ten aukščiausias lygis, brangiausi bilietai, į ten krypsta visos Brazilijos akys, ausys ir televizijų kameros. Tačiau tokių lygų – penkios. Pagal sporto principus kasmet žemesnių lygų lyderiai perkeliami į aukštesnes lygas, o aukštesnių pralaimėtojai – iškrenta į žemesnes. Savaitę po karnavalo dar pražygiuoja „nugalėtojų paradas“ – į sambodromą sugrįžta geriausios mokyklos. Iš viso kiekviename Karnavale taip pasirodo šimtai tūkstančių atlikėjų, dažnas rio de žaneirietis priklauso kokiai sambos mokyklai, ilgus mėnesius repetuoja.

Imperio Serrano mokyklos pasirodymo tema buvo gyvenimo prasmė. Ant vienos platformų – labirintas, kuriame, be galo vaikštantys žmonės. Prieina išėjimą – ir apsisuka.

Kaip patekti į Rio de Žaneiro karnavalą

Pirmą kartą karnavalo poskonį pajutau dar pora metų iki jame apsilankydamas. Keliaudami po Braziliją, Rio de Žaneire nuėjome į vienos garsiausių sambos mokyklų Salgeiro repetciją. Tokios repeticijos, vykstančios kas savaitę kone pusmetis iki Karnavalo parado – įspūdingos tarsi geri šokio pasirodymai. Tada žmona man ir pasakė, kad būtinai nori aplankyti ir patį karnavalą.

Prisiruošėme po poros metų. Tada ir pastebėjau, kad apie karnavalą ne tik lietuviškos, bet ir angliškos informacijos beveik nėra – net kaip įsigyti bilietus. Keli egzistuojantys puslapiai – perpardavinėtojų reklamos, siūlančios „Karnavalo paketus“ už kainas, panašias į 400 eurų – ir į tai įeina tik paprastas vieno vakaro bilietas į tribūną ir nuvežimas į sambodromą.

Salgeiro sambos mokyklos repeticija

Realybė kur kas smagesnė: bilietas į geriausių sambos mokyklų pasirodymą kainuoja 40-60 eurų. Brangiausi – ties parado centru (tiesa, kai sambodromas toks ilgas, ir parado pradžios, ir pabaigos, vis tiek nematysi, bet iš ten matosi geriau). Be šių bilietų, kokius perka daugelis, dar yra gerokai brangesnių bilietų į ložes ar kėdes prie pat karnavalo trasos. Ne vienas pažįstamas rio de žaneirietis bent kartą gyvenime žygiavęs su kuria mokykla sambodromu: turistams neišeis pusmetį prieš karnavalą reguliariai repetuoti, bet daug mokyklų prisiduria pajamų siūlydamos nedideliam skaičiui turistų teisę pražygiuoti sambodromu kartu su jomis (tam reikia pirkti iš jų brangų kostiumą).

Iš paprastų tribūnų, brangiausias 9 sektorius, dar vadinamas „turistų sektoriumi“ – tačiau turistams neprivaloma pirkti bilietus į jį, o, dalies karnavalo gerbėjų nuomone, ir nerekomenduotina – atmosfera ten ne ta.

Veiksmas ant vienos platformų. Nuotrauka visko neperteiks – ne viena mokykla veiksmais ant platformų privertė žiūrovus aiktelėti. Pavyzdžiui, nuo vienos mokyklos platformų pakilo dronas su ant jo stovinčiu žmogumi – paskraidė virš sambodromo ir grįžo į platformą

Kad gautum įvardytas kainas, pirkti reikia iš oficialios su LIESA sambos lyga bendradarbiaujančios svetainės. Aišku, pirkimo porcesas portugališkas. Tai lengva perprasti, bet yra problema – prašė Brazilijos mokesčių mokėtojo numerio. Su vienu numeriu galima įsigyti tik 4 bilietus – taip organizatoriai kovoja su perpardavinėtojais, kurie, būdavo, akimirksniu išpirkdavo visus bilietus ir paskui „stumdydavo“ kelis kartus brangiau. Deja, apie turistus nepagalvota. Mums bilietus nusipirkti padėjo kodą turinti Brazilijos gyventoja, bet vėliau skaičiau, kad kodą kiekvienas užsienietis gali nemokamai gauti Brazilijos ambasadoje ar konsulate.

Salgeiro mokykla išdalino vėliavėles. Tai – viena triukšmingiausiai pasitiktų mokyklų

Tiesa, bilietų internetu neatsiunčia – prieš karnavalą juos reikėjo atsiimti atstovėjus eilutę nustatytoje vietoje Rio de Žaneire. Padavė gražiai įpakuotus, prigrąsino saugoti kaip savo akį – dar pavogs, perparduos. „Ingreso!“ („Bilietai!“) šaukiančių perpardavinėtojų gausu ir prie oficialios parduotuvės, ir prie sambodromo, bet gausu ir istorijų, kad parduoda netikrus bilietus.

Išlaukti karnavalo bilietai

Be dviejų pagrindinių („specialiosios grupės“) pasirodymų sekmadienį-pirmadienį, pigesni bilietai į „antros lygos“ („pretendentų grupės“) paradus dienomis prieš tai – tačiau, jei perki bilietus oficialiomis kainomis, parado bilietai sudaro tik mažą dalį kelionės į Rio de Žaneirą kainos, tad, turbūt, taupyti 20-30 eurų šioje vietoje neverta, geriau matyti patį įspūdingiausią reginį.

Dar svarstėme pirkti bilietus į „Nugalėtojų paradą“ savaitę po oficialaus karnavalo: jie pigesni, o kokybė – pati aukščiausia, juk pasirodo tik geriausiai įvertintos mokyklos. Tačiau sambodromo pasirodymai juk – tik dalis Karnavalo, o kitų renginių tą savaitgalį jau mažiau, nuotaikos nebe tokios šventiškos. Tačiau jei „masinė beprotybė“ nežavi, o norite tik „civilizuočiau“ pamatyti „kas įspūdingiausia“, „nugalėtojų paradas“ – geras pasirinkimas.

Vienos mokyklų paradas

Turint bilietą į pagrindinius paradus, verta ateiti anksčiau (durys atsidaro apie 3 val. iki pradžios) – išskyrus brangiausią turistinį 9 sektorių, vietos ant bilietų nesužymėtos (tik tribūnos), galioja principas „kas pirmesnis – tas gudresnis“ (nors visos vietos neblogos).

Ėjome į abudu geriausių mokyklų paradus. Pirmą vakarą atėjome vos 20 minučių iki renginio (ir teko tenkintis vietomis gale). Planavome anksčiau, bet metro buvo toks sausakimšas, kad prie stotelių įėjimų būriavosi ištisos minios, jas savo kūnais blokavo pareigūnai, įleisdami į stotelę tik atvykus traukiniui (kad nebūtų pavojingų susistumdymų perone), bet vienas-kitas prasiverždavo ir šiaip. Grūstynės traukiniuose – sunkiai įsivaizduojamos, orą teko gaudyti nuo ventiliacinės angos. Traukiniai vis stojo ir stojo, ne vien stotelėse: įlipimas, išlipimas, grūdimasis, durų uždaryms trukdavo ilgai, tad visa linija ženkliai vėlavo. Dar ir išlipome ne toje stotelėje: sambodromas milžiniškas ir gatvės aplink jį karnavalo metu uždaromos, tad į pusę sektorių patenkama išlipus vienoje stotelėje, į pusę – kitoje (nes apeiti aplink trunka ilgai).

Parado atlikėjai eina namo. Jiems irgi tenka važiuoti metro, vežtis savo kostiumus. Todėl kelionė metro – ir savotiška patirtis

Patirtis – įdomi, bet nors metro karnavalo metu kursuoja 24 valandas, visi pažįstami brazilai patarė verčiau važiuoti „Uber“ – ypač atgal namo, ypač dėl saugumo. Ypač naktį aplink sambodromą gausu apsvaigusių vietinių, vagių, plėšikų. Mane tuo metu jau buvo apiplėšę (žr. žemiau), tad bendrakeleivis, antrąją dieną į karnavalą atvykęs vėliau, net nedįso lipti iš „Uber“ automobilio.

Geriausia grįžti paryčiais, jau švintant, viskam besibaigiant, su minia – tik tam būtina gerai išsimiegoti dieną prieš (pirmą dieną neišsimiegojau – buvo sunku).

Viena iš Imperio Serrano platformų. Tema – gyvenimo prasmė ir ši platforma, galbūt, klausia ar nesame šachmatai kažkieno žaidime. Oficialių alegorinių platformų paaiškinimų nebūna – paaiškinama tik bendra tema. Sambos parado metu tad galima ne tik dainuoti ar šokti, bet ir mąstyti tarsi intelektualiame spektaklyje.

Rio karnavalo taisyklės – kaip rimto sporto

Mačiusiems tik Karnavalo paradų fragmentus per televiziją gali atrodyti, kad tai – kažkokia kakafoniška ekstravagancija, kurioje vieni kitus tiesiog stengiasi „pranokti“ spalvomis, ryškumu ir nuogybėmis.

Tačiau iš tikro Rio de Žaneiro karnavalas yra sportas – bent jau tiek pat, kiek dailusis čiuožimas ar šuoliai nuo tramplino. „Mokyklos“ yra komandos, turinčios rėmėjus, net savo ultras, mojuojančius vėliavomis ir dainuojančius oficialias dainas. 36 teisėjai jų pasirodymus vertina už konkrečius 9 elementus, kurie privalo būti kiekviename pasirodyme.

Fanas su to meto savo palaikomos mokyklos pasirodymo marškinėliais. Pasirodymo tema – ‘slaptoji’ Brazilijos istorija: ‘Brazilija nebuvo atrasta, ji buvo užkariauta iš indėnų’ ir pan. Tas pasirodymas tais metais ir laimėjo

Visų pirma, tema ir jos išpildymas (enredo). Temos – rimtos, aktualios: pavyzdžiui, gyvenimo prasmė, miesto istorija, kandomblės religija, žmonių polinkis meluoti. Pilnas filosofinis temos aprašymas gali užimti kelis puslapius – deja, jie LIESA puslapyje teprieinami portugalų kalba, bet labai verta juos išsiversti (kad ir automatiškai) – tada Karnavalą žiūri kitaip. Mąstai, ką norima pasakyti kiekvienu elementu, ir peno mąstymams ten ne mažiau, nei žiūrint rimtą spektaklį (aišku, jei nenori, gali ir nemąstyti: pasirodymas priblokš ir taip).

Parado ‘Salvador da patria’ (‘Tėvynės gelbėtojas’) pirmoji platforma. ‘Tėvynės gelbėtojas’ – tai ožys Jojo, tarpukariu išrinktas į Fortalezos miesto tarybą (kaip pokštas ir protestas). Primindama šią istoriją, sambos mokykla kartu traukia per dantį politiką – visas paradas tai tarsi ožio Jojo rinkiminė agitacija

Antra, daina (samba-enredo). Viso pasirodymo metu skamba viena ir ta pati tos mokyklos tiems metams parengta daina. Dainos tekstas irgi atspindi pasirodymo temą. Dainą dainuoja visi, bet labiausiai skamba mokyklos vokalisto, žygiuojančio kartu su paradu, balsas – nes jis leidžiamas per garsiakalbius. Daugelis vokalistų save vadina „sambos interpretuotojais“, nes nuo jų dainavimo priklauso ir žygio tempas, žiūrovų įsitraukimas.

Pagrindinis ir kiti vokalistai supa stiprintuvų automobilį – tokį turi visos mokyklos

Trečia, harmonija: kaip tarpusavyje dera skirtingi pasirodymo elementai.

Ketvirta – evoliucija. Mokyklos sambodromu nežygiuoja tiesiog tam, kad jas geriau pamatytų visi žiūrovai. Dalis kiekvieno pasirodymo elementų kartojasi, bet pasirodymas kartu yra ir pasakojimas, jis turi „evoliucionuoti“: štai kodėl geriausios tribūnos yra ties viduriu, kur gali bent kažkiek matyti ir pradžią, ir pabaigą.

Ant platformų nuolat vyksta veiksmas, ir jis keičiasi

Penktas-devintas elementai – tai visokie privalomi kiekvieno pasirodymo dalyviai.

Avangardas – žengia priešais visus kitus mokyklos atstovus ir “užveda” palaikyti mokyklą.

Avangardas įveda mokyklą

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris – vyras ir moteris, kurie šoka duetu, pagerbdami ir pademonstruodami sambos mokyklos vėliavą. Tokių porų gali būti ir kelios, bet vertinama tik pirmoji.

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris. Jų šokis – ne samba, jis labiau primena XIX a. balių šokius

Fantazijos – taip vadinami įspūdingieji karnavalo kostiumai. Vienodomis fantazijomis apsirengusių žmonių būriai sudaro sparnus. Iš sparnų svarbiausiu (ir privalomu) laikomas Bahjiečių sparnas – iš bent 70 vyresnių moterų sudarytas sparnas, simbolizuojantis Bahjos valstijos vergus, tarp kurių ir gimė samba.

Moliūgų fantazijos. Dalis mokyklos Viravidouro pasirodymo. Jo tema – vaikinas susapnuoja mirusią močiutę ir prieš akis pasirodo jos sektos pasakos – kartu kviečiama pamąstyti, kaip augdamas žmogus praranda sugebėjimą įsivaizduoti stebuklus. Paradas įvertintas antraja vieta

Platformos ir rekvizitai – turbūt pati įspūdingiausia karnavalo pasirodymų dalis – milžiniškos, meniškai pagamintos, judančios platformos (kiekviena mokykla jų turi apie šešias), ant kurių irgi vaidina/šoka aktoriai-šokėjai. Jų plotis ir aukštis – iki maždaug 9 m.

Viena įspūdingų platformų. Šios mokyklos pasirodymas simbolizavo literatūrinę dviejų garsių jau mirusių Brazilijos rašytojų – Žozė de Alankaro ir Rachelės de Kiroz – dvikovą danguje

Baterija – bent 200 būgnininkų komanda, mušanti ritmą. Priešais eina baterijos meistras (dirigentas), o solo priešais bateriją šoka baterijos karalienė. Šie žmonės laikomi vienais svarbiausių ir jų vardai skelbiami pasirodymo metu ekranuose, būna, jie tampa žvaigždėmis. Kai kurios mokyklos turi ir baterijos karalių, krikštamotę, princesę ir t.t.

Baterijos priekis. Priešais – baterijos meistras ir karalienė

Be oficialiai vertinamų elementų, yra ir neprivalomi, bet taip pat dažni: pavyzdžiui, senoji gvardija – vyresni mokyklos nariai, apsirengę kiek paprastesniais rūbais.

Senoji gvardija (per vidurį)

Viskam vadovauja karnavaleskas, „pasirodymo režrisierius“. Brazilijoje šios specialybės net mokoma universitetuose.

Milijoniniai Rio de Žaneiro gatvės paradai

Kas vyksta sambadarome – įspūdingiausia, garsiausia, bet tik nedidelė karnavalo dalis. Sambodromo paradai išaugo iš populiariausiųjų gatvių paradų – jie taip išpopuliarėjo, kad iš pradžių (~1960 m.) imta į juos pardavinėti bilietus, paskui (1984 m.) pastatytas sambodromas – tiesią gatvę supančios tribūnos – kuris neseniai dar išplėstas.

Tačiau gatvių paradai (o taip pat nejudantys koncertai) išliko ir jie – nemokami kaip visuomet. Jų, vadinamų bloco, kasmet vyksta apie 500, jie įsišurmuliuoja dar kelios savaitės iki karnavalo ir baigiasi pora savaičių po jo. Aišku, apogėjus, kuomet paradų daugiausia – karnavalo savaitgalis, bet paradai būna ir karnavalo ketvirtadienį-penktadienį, pirmadienį-antradienį, o taip pat savaitgaliais prieš ir po.

Vienas gatvės paradų (tiksliau, fiksuotos vietos koncertas) iš viršaus. Flamengo paplūdimys.

Kiekvienas gatvės paradas turi savo įprastinį maršrutą, simboliką, pavadinimą, tradicijas, istoriją, bei dainą, kuri skamba viso jo metu (ir skamba ausyse dar ilgai po to). Paradai kartojasi kasmet – dešimtmečius, net šimtmetį. Pavyzdžiui, „Karmelitų“ paradas neva prasidėjo vienai vienuolei pasprukus pro celės langą idant prisijungtų prie šventinės beprotybės. „Bola preta“ paradas – pats populiariausias, ten ateina apie milijoną žmonių ir jis laikomas oficialiu karnavalo atidarymu. Rengimosi stilius – juodi taškai. „Banda do Ipanema“ – greta įžymiojo Ipanemos paplūdiimio žygiuojantis pučiamųjų orkestras. Vis atsiranda nauji paradai – pvz. vienas užsieniečių labiausiai pamėgtų „Sargento pimenta“ sambos ritmu atlieka „The Beatles“ dainas.

Bola Preta parado muzikantai ant vienos iš platformų. Gatvės paraduose platformos paprastai – tiesiog sunkvežimiai su muzikantais viršuje

Verta pasižiūrėti gatvės renginių grafiką, bet neverta prie jo labai prisirišti: parašyta renginio pradžia gali būti 1 ar 2 valandom ankstesnė, nei reali, o vienas renginys, kur ketinome eiti, nė neįvyko. „Karmelitų“ paradas vėlavo apie valandą, bet jau iš jo išeidami matėme, kad į tą gatvę plūsta ir plūsta nauji žmonės – matyt, tikėjosi, kad vėluos dar labiau. Karnavalo savaitgalį nereikia ieškoti bloco – tiesiog vaikščiok po miestą ir rasi jį savo kelyje.

Karmelitų gatvės paradas pravažiavus platformoms

Rio karnavalo apranga – seksuali ir iššaukianti

Vienas įspūdingiausių dalykų karnavale – net ne jo renginiai, o milijonų eilinių rio de žaneiriečių apranga. Daugelis tiesiog rengiasi kuo iššaukiančiau, kuo seksualiau. Itin daug vyrų, persirengusių moterimis, moterų vaikštančių gatvėmis vien su liemenėlėmis (viena ėjo net be jos) ir pan. Populiaru persirengti policininkais, angelais, velniais, bet pasitaiko ir ypatingesnių herojų – pavyzdžiui, robotas.

Moterimi persirengęs vyras

Šeštadienį-pirmadienį taip apsirengę žmonės nėra mažuma – jie yra dauguma. Tokių žmonių daug pamatysi ir aplinkinėmis savaitėmis – ypač vakarais, savaitgaliais.

Karnavalo apranga. “Netinka” čia nebūna.

Seksuali ne tik apranga. Kaip pasakojo pažįstama brazilė, devyni mėnesiai po karnavalo išauga Brazilijos gimstamumas. Todėl net prie sambodromo nemokamai dalijami prezervatyvai (kurie, panaudoti, paskui visur sumėtomi). Oraliniu seksu užsiimančią porą po eilinio gatvės mačiau net paplūdimyje, kokią 18 val., po eilinio gatvės parado aplink šmirinėjant praeiviams. Ilgi vieši bučiniai – išvis norma.

Karnavalinė apranga

Mieste veikia karnavalo kostiumų parduotuvės, pigiau apsipirkti siūloma „Uruguaiana“ stotelės turguje (tiesa, labai daug gerų karnavalinių dalykų ten neradome). Pasiruošti drabužius tikrai verta – taip galėsi jaustis karnavalo dalimi, be to, kada gi daugiau gali taip paišdykauti su savo išvaizda (ir nebūti laikomas idiotu)?

Karmelitų paradui žiūrovės persirengia vienuolėmis. Tiesa, vietoje abito dažnai naudojami seksualesni rūbai.

Liūdonoji Rio karnavalo pusė – nusikaltėliai, nuo kurių nukentėjau ir aš

Rio de Žaneiro karnavalas turi ir liūdnąją pusę. Tai – neabejotinai nesaugiausiais renginys, kuriame buvau. Policija – ant kiekvieno kampo, net skraido sraigtasparniais, stovi po dešimt, bet, kaip pasakojo vietiniai, iš to mažai naudos, nes Brazilijos įstatymai labai silpni, ypač prieš nepilnamečius: jie iškart paleidžiami ir vėl grįžta gaujomis plėšikauti.

Karnavale daug prekijų, o viena populiariausių prekių – įvairios po rūbais paslepiamos dėtuvės. Mačiau, kaip žmonės traukėsi pinigus iš kelnaičių atsisegę klyną, iš liemenuko ir pan.

Mane šešių banditų gauja užpuolė tiesiog minios centre. Pastojo kelią, griebė už kišenių. Man ištrūkus, parvertė ant žemės, toliau plėšė, o atsistojus blokavo kelią. Kai pasitraukiau kiek toliau, mėgino apiplėšti mano žmoną, kuriai suklykus tarsi pastraukė, vėliau bandė plėšti vėl. Dešimtys ar šimtai aplinkinių viską matė ir nereagavo, tik džiaugėsi, kad ne juos plėšia (viena paskui man pakomentavo: „koks nesaugus mūsų miestas!“).

Plėšimas įvyko šioje žmonių pilnoje vietoje. Žmonės centre tikriausiai – plėšikų bendrininkai. Jie nuolat mums mojavo. Kelias link išėjimo buvo pro juos ir beeinant jie keletui akimirkų nukreipė bendrakeleivio dėmesį, kad šis sustotų, o aš, to nepamatęs, nueičiau tolyn. Kaip tik tada mane iš karto ir puolė plėšikai.

Tos pačios dienos vakare mačiau ir dar vieną apiplėšimą, muštynes, o turistinės policijos nuovada buvo pilna užsieniečių panašiomis istorijomis: indai, rusė, ispanai… Jie skundėsi, kaip bejausimiškai ir biurokratiškai policija viską „tvarko“ ir nė nesistengia ko nors tirti: pasakė ispanai policininkams gatvėje, kad „penkiolikos banditų gauja štai ten plėšia paplūdimio lankytojus“, o jie tik linktelėjo galva ir tiek. Bet Brazilijoje gyvenanti vokietė pamokė, kad jų kančios menkos.

Kartu su likimo broliais ir sesėmis pildau pareiškimą policijoje

Brazilus aptarnaujančios nuovados esą tokios perpildytos, kad ten tenka laukti valandų valandas, kol užpildysi pareiškimą. Jei policija nieko nepamato savo akimis, nesulaiko vagies nusikaltimo metu – tai nieko ir nedaro, kad ir kiek daug policininkų – ženkliai mažiau nei nusikaltėlių.

Čia – tik menka dalis apsaugos, kuri saugojo Bola Preta paradą, kuriame buvau apiplėštas.

Iš tikro, sunku kažką patarti. Man kažkiek padėjo, kad turėjau daug kišenių, o svarbiausius daiktus laikiau gilesnėse – todėl pavogė ne tokius svarbius (ne piniginę, pasą ar telefoną). Greičiausiai stebėjo mane kurį laiką, nes išplėšė kišenę esančią virš tos, į kurią nufotografavęs aplinką dėjausi mobilųjį telefoną.

Be abejo, karnavale gali ir nieko neatsitikti – bet šiaip tai yra anarchijos laukas, kuriame ir banditai daro ką nori.

Būna patarimų, tarkime, nesinešti fotoaparatų ar telefonų – na, bet juk norisi turėti iš karnavalo prisiminimą. Tad teko pasitenkinti kitais patarimais, kurie nepadėjo: nei šviesus paros metas (apie 11 val.), nei miesto centras, nei minios aplinkui, nei policija netoliese, nei du bendrakeleiviai (tiesiog, plėšikų buvo daugiau). Pažįstama brazilė vėliau išreiškė apgailestavimą, kad neatsiuntė mums “saugesnių gatvės paradų sąrašo” – nors, kai kurių nusikaltimų aukų, su kuriomis bendravau, nuomone, ir tas saugumas tėra iliuzija: kai kurie rajonai, kaip Ipanema, atrodo saugesni, nes turtingesni, bet nusikaltėliai ten siaučia lygiai taip pat.

Karmelitų karnavalas. Visur tiek daug žmonių, kad norint išeiti anksčiau laiko, sunku rasti laisvą kelią

Rio karnavalas – būtinas keliautojo atradimas

Net ir su šia liūdna patirtimi, ne tik kad nesigailiu aplankęs Rio de Žaneiro karnavalą, bet ir rekomenduoju ten apsilankyti kiekvienam, kuris tik gali.

Norisi lyginti šį renginį su garsiausiais pasaulio renginiais. Žmona palygino su Eurovizija (taškų skyrimas, rodomas per televiziją, panašus). Bet karnavalo masteliai didesni šimtus kartų, dainų (ir pasirodymų) temos daaaaaug rimtesnės. Gal karnavalas arčiau kokio sporto pasaulio čempionato, Olimpiados, bet ir tai tik iš dalies…

Karnavalo parado fragmentas

Su kuo belygintum – kažko panašaus pasaulyje už Brazilijos ribų tiesiog nėra. Taip, karnavalai yra daug kur – bet tik ta masinė dalis, gatvių paradai. Tik Brazilijoje tai apjungė sportą, teatrą, cirką ir dar daug ką, atsirado kovos ir čempionatai. Ir Rio karnavalo aukščiausioji lyga, pagal pasirodymų lygį, skiriamas lėšas, mastelius ir dėmesį jam – tarsi tokio renginio pasaulio čempionatas.

Iš metro plūsta karnavalo dalyviai. Metro karnavalo metu veikia kitaip – kai kurios stotelės ir išėjimai uždaromi

Visa tai žinant, dar nuostabiau, kiek mažai pasaulis apie tai žino. Į kiekvieną karnavalą teatvyksta dešimtys tūkstančių turistų iš svetur, ir tie patys dažniausiai tepasigėri spalvomis ir garsais. Tai tas pats, kas žiūrėti futbolą ar krepšinį, nežinant jo taisyklių. Anglų kalba net karnavalo rezultatų niekur nerasi. Net Vikipedijos straipsniai apie konkrečius karnavalus tik portugalų kalba…

Kavinėje trečiadienio vakarą po karnavalo rio de žaneiriečiai šūkaudami stebi rezultatų skelbimą – jie skelbiami kaip Eurovizijoje. Paeiliui balus skiria visi 36 teisėjai.

Bet nuo to karnavalą aplankyti tik žaviau. Tai vis dar yra atradimas, kokių domėdamasis pasauliu, jo renginiais, jau nebesitiki atrasti. Atrodo, vyksta globalizacija, jau viską visi žino, įdomiausiose vietose turistai seniai užgožė vietinius ir nebent kur Afrikos gilumoje dar gali atrasti ką nors nesuprasto. Bet štai dar imi ir atrandi ką naujo 12 milijonų gyventojų mieste. Visi žino faktą, kad būna toks karnavalas – bet nuo to jis nepasidaro atrastas ar nuvalkiotas.

Už pasirodymo – jau aptuštėjęs (nebe pirma ir nebe antra mokykla) 9 turistų sektorius

Ankara yra Turkijos sostinė, bet kelionėse į Turkiją dažniausiai lieka paraštėse.

Ji tolokai nuo kurortų, ir tarp tokių milžiniškų Europos sostinių ji be abejonės mažiausiai žinoma. Juk Ankaroje gyvena 4 mln. žmonių – dydžiu ji lenkia Romą, Madridą, Berlyną, o kiek nedaug žmonių ten keliavę.

Ankara nėra miestas, kurį būtų lengva pamilti, bet keliaudamas po Turkiją keletą dienų skyriau ir jam.

Ankaros centras

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Ankara – sostinė, kuri veikia

Ankara Turkijos sostine tapo netyčia. Po Pirmojo pasaulinio karo Turkiją iš visų pusių puolė priešai, Stambulo likimas kabėjo ant plauko, tad Turkijos vadovas Atatiurkas naująja sostine paskelbė Angoros miestelį Turkijos gilumoje, 1925 m. teturėjusį vos 35000 gyventojų – tarsi kokia Marijampolė.

Atatiurko su užsienio šalių vadovais portretai prie Atatiurko mauzoliejaus

Nuo to laiko miestas auga kaip ant mielių. Aplink jo tvirtovės (kale) rajoną – senąją Ankarą – augo iš pradžių tokie daugmaž lūšnynai, o Turkiją ištikus savotiškam ekonominiam stebuklui juos keitė daugiabučiai, ofisai.

Vienas retų senųjų Ankaros pastatų – Osmanų barakai, virtę Anatolijos civilizacijų muziejumi. Čia jame eksponuojami didingi tūkstantmečių senumo sfinksai, atvežti iš vieno hetitų miesto

Ir visgi Ankara taip ir neįgijo tos daugeliui sostinių ir daugeliui tokio dydžio miestų būdingos „didingo didmiesčio dvasios“. Čia nerasi ilgų tiesių prospektų, įspūdingų mečečių ar aukštų dangoraižių. Miestas nepribloškia – bet jis veikia. Turi ir didžiulį turgų, ir modernius prekybos centrus. Ir metro, ir pilnas automobilių kalvotas gatves.

Prekybos centras Ankaroje

Jei norisi ne lankyti lankytinas vietas, bet tiesiog patirti įprastą šiuolaikinį turkišką gyvenimą ir kultūrą – tikras pigias kebabines (ne turistams iščiustytas), tikras prekyvietes (o ne tokias, kur prekijai tik tikisi „numelžti“ turistą), stebėti miesto centre į darbus einančius turkus (o ne rusų ar kinų ekskursijų grupes), Ankara – geras pasirinkimas.

Per Ankaros turgų prekijas stumia karutį su mažai už Turkijos ribų žinomais vietiniais gėrimais: saldžiu salepu (gaminamas iš orchidėjų) ir boza

Tiesa, visi to minusai irgi čia: Ankaroje mažai kas šneka užsienio kalbomis. Nesitikėtum to iš šalies sostinės. Bet Ankaroje niekad ir nesijauti kaip sostinėje – veikiau kaip smarkiai peraugusiame provincijos mieste. „Ankara yra nesąmonė“ – tiesiai šviesiai pasakė žmogus, išnuomavęs mums butą – „Stambulas – gražus, Antalija – graži, Izmyras – gražus, o Ankara – nieko gero“. Butas tikrai nebuvo kažkas labai gero, bet geresnių alternatyvų nedaug. Daug kas Ankaroje persmelkta tokia maždaug 1970-1980 m. dvasia, ir butas panašiai.

Viena centrinių Ankaros gatvių vakare

Didžiausios Ankaros įdomybės – muziejus ir Atatiurko kapas

Visgi, bent dvi didingas lankytinas vietas Ankara turi. Pirmoji jų – Atatiurko mauzoliejus, po kuriuo palaidotas pirmasis Turkijos prezidentas. Milžiniški, bet saikingi pokario pastatai aplink Atatiurką kuria iš esmės šventojo aurą: „Čia atvežtas šventas Atatiurko kūnas“ – tiesiai šviesiai rašoma viename aprašų. Ir dar visos jį šlovinančios frazės, garbės sargyba, turkų galybę simbolizuojantys liūtai… Vieta, kur norėtų pasilaidoti dažnas diktatorius, bet daugelis jų nesulaukia galimybės, o Atatiurkas štai jau gerbiamas kone 80 metų po mirties.

Atatiurko mauzoliejus. Pagrindinis pastatas – tik dalis didžiulio komplekso, į kurį įėjus pro paradinį įėjimą tenka eiti dar kilometrą iki paties kapo

Antrąją svarbiausią Ankaros lankytiną vietą būtent Atatiurkas ir nurodė įkurti – Anatolijos civilizacijų muziejų, kuriame – svarbiausios Turkijos archeologinės iškasenos (o civilizacijų sandūroje stovėjusi Turkija jų niekad nestokojo). Atvežti ištisi hititų bareljefai, taip pat gausybė vazų, juvelyrikos ir kitko. Kartais archeologiniuose muziejuose galvoji „ką, tik šitas surūdijęs kardas?“, bet Ankaros muziejuje taip nepagalvosi, nes visos iškasenos puikiai išsilaikiusios, nors dažna jų 4000 metų ir panašaus amžiaus.

Vienas gausybės kaip niekur senų didelių eksponatų Ankaros archeologijos muziejuje

Senieji Ankaros apylinkių miestai

Gyvenant Ankaroje ilgiau stiprėja noras bent trumpam iš miesto išvykti, pamatyti kokį senamiestį ar gražią gamtą. Iki tokių vietų reikia pavažiuoti, bet tų, į kurias galima iš Ankaros išvažiuoti ryte, o grįžti vakare – yra (tiesa, atstumas iki jų – po 200 km, taigi gal verta išvažiavus važiuoti toliau, į Ankarą negrįžti).

Senas osmaniškas Safranbolu miestelis ~200 km nuo Ankaros

Viena jų – Safranbolu, vienas gražiausių Osmanų Imperijos laikų tradicinių miestelių, kur pirmi pastatų aukštai – akmeniniai, viršutiniai – mediniai. Daugelis tokių pastatų suremontuoti, virtę viešbučiais. Vaikščiodamas ten dar gali pasijusti kaip Osmanų laikais – ne tik centre, kuris kiek pilnas suvenyrų parduotuvių, bet ir gretimame rajone į vakarus ant kalno, kur gyvenimas dar labiau „vietinis“

Tradicinis osmaniškas senamiestis iš baltų namų Safranbolu

Kita – Hatuša, senosios hetitų civilizacijos, nukariavusios net senovės Egiptą, sostinė. Ten – ne tik į kalną kylants jos griuvėsiai (pilnas „žygis“ aplink miestą yra 5 km gražiomis kalvomis). Netoli ten – ir Jazilikaja, kur uolos paverstos hititų bareljefais. Karaliai, dievai, kariai palei prieš 3200 metų mirusių valdovų kapus… Būtent bareljefai pasirodė įspūdingiausi, nes miestas smarkiai sugriuvęs, likę tik pamatai ir sienos liekanos.

Hetitų bareljefai ant uolų jų buvusioje sostinėje Hatušoje.

Keliavome žiemą ir, atrodė, visa menka Hatušos turizmo pramonė dirba dėl mūsų vienų. Atvykstame į tuščią užsnigtą Jazilikajos parkingą, mus atseka trys vyrai. “Aš miesto meras” – sako vienas – “Ar viskas patinka?”. Kai sustirę grįžtame dar bando pakviesti į “kurdų miestą pažiūrėti kilimų” ir nukreipia į “vienintelį veikiantį viešbutį”. Dviaukštis pastatas atrodo miręs, tik vienišas žmogelis stovi prie durų, kuriam “meras” dar pravažiuodamas pypteli (dėl komisinių?). “Kiek kainuos?” – klausiu, sako visai normalią kainą. Turkija, reikia derėtis. Sakau gerokai mažesnę. Iš karto sutinka, veda į numerį. Ten šalta-šalta. “Kaip įjungti radijatorių?” klausiame. Atneša infraraudonųjų spindulių šildytuvą ir nukreipia į lovą: kol gulėsi, bus kažkiek šilta. Teoriškai. Tikro šildymo nėra – kam, nežinia kiek per žiemos mėnesį čia klientų be apsistoja. Važiuojame pavalgyti. Viskas uždaryta. Vienos parduotuvės durys atsidaro – klausiame “kur pavalgyti”, nukreipia į gretimas duris, kur sėdi prisirūkęs senelis. “Ar turite meniu?” klausiame, parodo į savo puodą: “Turiu ryžių, mėsos”. Gerai – gamina. Visai skanu. Grįžtame viešbutin – visas tuščias. Nakvojame vieni šaltyje. Kitą dieną pravažiuojantis sniego valytuvas mums nukasa išvažiavimą. Tyrinėjame Hatušą – vėl vienut vienutėliai, brisdami giliai į sniegą iki koja atsiremia į tūkstantmečius mūrus. Tolumoje sniegu vis pralekia laukiniai šunys. Atrodo kokia tik nori šalis – bet ne turistinė Turkija.

Ankara – vienos dienos miestas

Nesigailiu, kad pamačiau Ankarą – bet nesigailiu ir to, kad ten praleidau tik porą naktų, kai Ankara man tapo tarpine stotele tarp Stambulo (ir Safranbolu) bei Kapadokijos (ir Hatušos).

Atatiurko mauzoliejaus vidus. Atatiurkas nėra čia paguldytas – jis palaidotas po mauzoliejumi

Dažnai nuvykęs į turistų pamirštas vietas suprantu, kad tos vietos nelankomos be reikalo – bet kodėl tiek mažai žmonių užklysta į Ankarą man klausimas nekilo. Kita vertus, Ankaros civilizacijų muziejų bei Atatiurko mauzoliejų pamatyti verta – bet tai gerokai mažiau lankytinų vietų, nei galėtum pamatyti kitose sostinėse, net ir gerokai mažesnėse už Ankarą. Ankaroje mano žmonai net kilo mintis, kad “be Stambulo ir kurortų nieko įdomaus Turkijoje tikriausiai nėra”. Tačiau toks vertinimas buvo gerokai per ankstyvas, nes Ankara tiesiog neatspindi Turkijos grožybių ir įdomybių, kurioms mažai kuri šalis pasaulyje turi lygių.

Ankaros bei jos apylinkių lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Ankarą

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Vakarinė Turkijos pakrantė palei Ėgėjo jūrą Lietuvoje turi gerokai mažiau fanų, nei Antalija ir pietinė pakrantė. Bet kurortų gausu ir ten.

Gausu ir įdomybių, ypač tų iš praeities miglų. Vienas geriausiai išsilaikiusių romėnų miestų bei graikų akropolių, garsioji Homero aprašyta Troja, trečias pagal dydį Turkijos miestas Izmiras, vieno didžiausią pėdsaką pasaulio istorijoje palikusio pasaulinio karo mūšio laukai.

Ne tiek kur poilsiauti, o ką aplankyti kelionės metu ir rašau šiame straipsnyje, pravažiavęs Turkijos Ėgėjo pakrantę nuo pat pietų iki Graikijos sienos šiaurėje.

Kušadasio kurorte – ir Osmanų pilaitė

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Efesas – vienas penkių Romos Imperijos didmiesčių

Ėgėjo jūros pakrantės pažiba Efeso miesto griuvėsiai. Vien jų dėka gretimas Kušadasio miestas buvo tapęs vienu svarbiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų: Viduržemio jūros kruizai čia stoja, autobusai išsyk veža grupes į Efesą.

Kolonuota gatvė nuo uosto veda prie Efeso teatro. Pagal vietų skaičių teatre ir faktą, kad romėnų teatruose dažniausiai būdavo tiek vietų, kad viename pasirodyme sutilptų apie 10% miestelėnų, sprendžiama, kad mieste galėjo gyventi iki 250 000 žmonių – beveik kiek Kaune

Ir mane, mačiusį daug romėnų miestų, Efesas pribloškė. Juk tai buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, tad nors atkasta tik 20% griuvėsių, ir tiek – nuostabu. Gali pamatyti vieną didžiausių Antikinio pasaulio bibliotekų, milžinišką teatrą, kolonuotą gatvę, kur vykdavo prekyba, šventyklas sudievintiems imperatoriams, miesto „tarybos“ salę ir agorą, kurios centre, idant pritrauktų klientus prekybai, kovodavo gladiatoriai.

Vienos Efeso šventyklų fragmentai

Ir „pikantiškų detalių“: bendrus tualetus, į kuriuos, ant vergų prišildytų sėdynių, turtingi romėnai eidavo pabendrauti; beraščiams skirtą viešnamio reklamą. Ir tiesiog smulkmenų, leidžiančių gyvai įsivaizduoti koks gyvenimas vyko prieš 2000 tame mieste, kai jame gyveno iki 250 000 žmonių: skyles arkliams pririšti, gatvių įrėžas kad neriedėtų karietos. Gyvenimas mums toks keistas (gidai pasimėgaudami šokiruoja turistus pasakodami, kaip romėnai rinkdavo tualete šlapimą, kad juo skalbtų rūbus, ar išvemdavo maistą, kad neišstorėtų). Bet sykiu ir savaip artimas – juk tai irgi buvo miestas, su prekyba ir pramogomis, kaip ir mūsų laikais, o ne vis sunkiau ir sunkiau eiliniam lietuviui suprantama žemdirbystė, gyvulininkystė, kaimo ūkis.

Viešnamio reklama ant Efeso grindinio

Efese vyko ir visą pasaulį pakeitę įvykiai: pastatyta Artemidės šventykla, vienas septynių pasaulio stebuklų (deja, iš jos teliko tik viena atstatyta kolona ir netgi įvažiavimas prie jos nemokamas), įvyko Efeso bažnytinis susirinkimas, vienas svarbiausių visoje krikščionybės istorijoje.

Štai kas beliko iš vieno 7 pasaulio stebuklų – Artemidės šventyklos

Bazilika, kur 431 m. susirinko bažnyčios hierarchai – sugriuvusi, kaip ir visas miestas. Buvo tam daug priežasčių – maliarija, pasitraukusi jūra. Tokia buvo istorija: kol Roma egzistavo, miestai lengvai išsilaikydavo, nes saugiais keliais ir jūromis būdavo atplukdoma maisto ir prekių. Imperijai ėmus byrėti, kurį laiką miestai dar laikėsi: tačiau pakakdavo vieno kokio karo ar žemės drebėjimo ir apleistų miestų nebeatsatydavo. Dar užtekdavo jėgų miestus išlaikyti, kol jie stovėjo, bet nebepakako jų tam, kad atstatytų sugriautus…

Efese labai daug katinų – kai kuriems turistams jie atrodo įdomesni, nei pats miestas….

Kur būta Efeso uosto dabar – lyguma, o pakrantė – tik už 10 km, Kušadasio kurorte. Kušadasis – didžiausias Ėgėjo pakrantės kurortas – labiau gali didžiuotis naktiniu gyvenimu nei paplūdimiais. „Ponių paplūdimys“ (lai pavadinimas neapgauna – jis bendras) gražus, bet, palyginus su Antalijos kurortais, ne toks jau platus.

Kušadasio vaizdas

Izmiras – trečiasis Turkijos miestas

Izmiras, kaip ir Efesas, irgi buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų – bet, išskyrus pavienius iškasinėtus objektus, to neišvysi. Nes Izmiro niekas neapleido, miestas stovi, kur stovėjęs. Ir atrodo gana naujas – senus namus čia vis nušluodavo, pastatydavo naujus, ir tik keli įspūdingesni likę iš seniau, bet ir tai XIX a., o kiti – gana nuobodūs.

Izmiro laikrodžio bokštas – vienas nedaugelio praeities reliktų. Jį 1901 m. padovanojo Vokietijos kaizeris

Vienas jų – Atatiurko muziejus, kadaise kilimų pirklio rezidencija. Prieš 100 metų valdžiusio prezidento Atatiurko pilna visoje Turkijoje, bet niekur nemačiau daugiau jo atvaizdų, nei Izmire, kur įprasta, kad eilinėje kebabinėje kabos trys ar penki Atatiurko portretai, automobiliai masiškai dabinami Atatiurko parašais.

Kalne iškaltas Atatiurko veidas Izmire

„Didysis Turkijos vakarietintojas“ Atatiurkas, smarkiai apribojęs religiją, uždraudęs vienuolynus ir tradicinius drabužius, arabų raštą pakeitęs lotynų raštu ir perkėlęs savaitgalį iš penktadienio į sekmadienį, Izmire ir aplink gerbiamas ne be reikalo. Izmiras neabejotinai – vakarietiškiausias Turkijos miestas, kur vos kelios moterys ryši skarelėmis, o žavi Pajūrio promenada nusėta barais. „Bodrume labai smagu pasiausti“ – apie netolimą kurortą paskaojo vietinis prekijas, o kitas vietinis nepraleido progos įgelti ribojimus religijai pamažu naikinančiam prezidentui Erdoganui.

Izmiro pajūrio promenada. Tai – siauresnė jos dalis, o platesnė primena ištisą parką

Izmiras toks jau nuo seno: dar XIX a., Osmanų Imperijos laikais, čia buvo pilna visokių britų ir prancūzų verslininkų, o kiti turkai miestą pravardžiavo „netikinčiu Izmiru“. Tie britai ir prancūzai ir pastatė žaviausius pastatus – deja, daug jų neliko, pakeisti paprastesniais. Gausiai Izmire gyveno ir žydai, kuriems turkai čia suteikė prieglobstį nuo persekiojimų Ispanijoje: buvusiame žydų rajone stovi įdomus viešasis liftas, vieno filantropo statytas, kad seniems žydams netektų kopti į kalną pėsčiomis. Lifto viršuje dabar – kavinė.

Izmiro žydų rajono viešasis liftas

Turkijoje holokaustas nevyko, bet žydai XX a. emigravo į Izraelį – pasekmės tos pačios, žydų šalyje praktiškai neliko. Neliko ir prancūzų, britų, graikų – tarptautinis Izmiras yra istorija, bet netikintis Izmiras – nebūtinai.

Manisos kebabas. Dažnas save gerbiantis Turkijos miestas turi savo kebabą ir netoli Izmiro esanti Manisa – viena jų. Tiesa, priešingai nei Adanos ar Urfos kebabai, Manisos kebabas neišplito po visą šalį, bet Ėgėjo pakrantėje jo nesunkiai gali gauti

Net ir neįžvelgiantiems Izmiro istorijos žavesio miestą verta aplankyti dėl didžiausio Ėgėjo regione turgaus, apimančio gerą miesto rajoną netoli laikrodžio bokšto. Parduotuvių (pvz. suvenyrų) pilna ir turistinėse vietose (Efese ir kitur), tačiau ten kainos išpūstos kartais. Panašiai ir tuose “aukso centruose” ar “odos centruose”, į kuriuos, neatsiklausę, užveža ekskursiniai autobusai.

‘Genuine fake watches’ (Tikrų padirbtų laikrodžių) parduotuvė prie Efeso.

Pergamas – įspūdingiausias Turkijos akropolis

Daugelis antikinių miestų Turkijoje statyti romėnų ir savaip panašūs: ilgos tiesios gatvės, didingi pastatai. Pergamas nuo jų smarkiai skiriasi, nes jį sukūrė dar graikai. Graikų laikais, priešingai nei romėnų, nebuvo visuotinės taikos, dažnas miestas buvo kartu ir valstybė, privalėdavusi nuolat gintis. Tad miestų centrai – akropoliai – plytėdavo ant kalnų.

Šventyklos liekanos ant Pergamo Akropolio

Mažai akropolių tokie žavūs, kaip Pergamo, o labiausiai pribloškia teatras. Priešingai nei pas romėnus, graikų teatrai nebuvo atskiri pastatai: graikai pasinaudodavo natūraliais kalnų šlaitais, išdėliodami ant jų akmenines sėdynes, o papėdėje įrengdami sceną. Tik paprastai tokie teatrai buvo maži ar vidutiniai, o Pergamo – toks didelis ir status, kad abejoju, ar iš paskutinių eilių kas dar žiūrėdavo spektaklį, o ne įspūdingus aplinkinius kalnus.

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Būtent vaizdai į aplinkinę gamtą – viena priežasčių aplankyti Pergamą šiandien. Papėdėje irgi būta įdomių pastatų – egiptietiška raudonoji šventykla (anais laikais buvo įprasta, kad mieste garbinami ir svetimi dievai, o Egiptas jau ne taip ir toli), Asklepijonas – ano meto ligoninė, kur ligoniai stengdavosi susapnuoti diagnozę.

Pervertinta Homero Troja

Pasaulyje pilna vietų, kurios žinomos gerokai labiau, nei būtų verta. Daugelis tokių vietų išgarsėjo ne dėl savo grožio ar svarbos – jas išgarsino ten neva vykusios filmų, knygų istorijos. Troja tikriausiai – pati seniausia iš tokių vietų. Apie VIII a. prieš Kristų Homeras sukūrė poemą “Iliada” apie karą, kuriame graikai neva užkariavo Troją. Daug kas ten, matyt, išgalvota (veikia dievai, pusdieviai), bet paties karo buvimą įrodė archeologo Šlymano (beje, gyvenusio ir Klaipėdoje) pradėti kasinėjimai – bemat padarę jį vienu žymiausių pasaulio archeologų, nors tai tebuvo jo hobis.

Benamiai šunys pasitinka mus, atvykusius į Troją. Daugelis jų – neagresyvūs, bet kai jų tiek daug ir tokie dideli, nebuvo jauku

Ieškodami tų neegzistavusių graikų dievų palikimo į Troją autobusų virtinėmis traukia turistai, moka už bilietą gerokai daugiau, nei įprasta už panašius beveik sunykusius miestus (jų Turkijoje pilna ir nemokamai). Palyginus su Efesu ar Pergamu, nieko jie ten neranda: beveik vien pamatus, iš kurių sunkiai suprasi, kas kur stovėjo. Mat ir ta Trojos istorija truko daugybę šimtmečių, po karų ji vis būdavo atstatoma, ir skirtingų epochų mūrai visai susimaišę – net pats Šlymanas neteisingai juos atskyrė (pasiėmė daug senesnį lobį kaip „Priamo lobį“), o dalį išvis sunaikino.

Trojos griuvėsiai

Gal kalbėčiau kiek kitaip, jei būčiau kitų Turkijos antikinių miestų nelankęs – bet dabar Troją jie visiškai nustelbė. Tik medinė Trojos arklio, į kurį, pasak Iliados, buvo sulindę graikų kariai, o naktį, trojiečiams įsistūmus arklį į miestą, staiga išlindo ir viską padegė, kopija savaip įdomi – bet tokių regione irgi pilna.

Vietinio menininko sukurtas Trojos arklys

Pavyzdžiui, dar viena stovi gretimame Čanakalės mieste. Turkijos mažesnieji miestai nelygūs vienas kitam: Bergama prie Pergamo pasirodė tokia nyki, kad žmona net valgyti ten nenorėjo, o štai Čanakalė – gyvas, turtingas, studentiškas miestas. Jis – palei Dardanelų sąsiaurį, kartu su garsesniuoju Bosforu jungiantį Juodąją ir Viduržemio jūras. Ir būtent dėl jo vyko svarbiausias Turkijai, Australijai ir Naujajai Zelandijai Pirmojo pasaulinio karo mūšis.

Modernus Čanakalės miestas

Galipolis, pagimdęs tris tautas

~100 km ilgio Galipolio pusiasalyje įvyko viena didžiausių pasaulio istorijoje karinių avantiūrų. Osmanų (turkų) Imperijai įstojus į Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos pusėje, vokiečių priešai britai ir prancūzai čia mėgino vienu staigiu smūgiu paimti sostinę Stambulą, taip atverdami Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius savo sąjungininkės Rusijos laivams.

Dardanelų sąsiauris visad buvo labai svarbus, todėl aplink jį Galipolyje stovi ir Viduramžių pilys

Iš pradžių 1915 m. nepavyko jūrinis puolimas su virš 100 laivų (sutrukdė turkų vandens minos), tad britai/prancūzai/australai išlaipino 500 tūkstančių karių. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas buvo unikalus istorijos momentas: dėl to meto technologijų gintis buvo gal dešimteriopai lengviau nei pulti. Įsikasdavo gynėjai apkasuose ir, norint juos įveikti, tekdavo bėgti apšaudomiems kulkosvaidžių per lauką tarp apkasų tarsi mirtininkams. Dauguma žūdavo.

Dėl šių priežasčių, užėmę maksimaliai vos kokius 20 kvadratinių kilometrų, užpuolikai nusprendė išplaukti. Bet iki tol mūšyje žuvo 120 000 karių ir Galipolis iki šiol nusėtas tų karių kapinėmis su įvairiausių kalbų pavardėm, epitafijom. Ir didžiuliu memorialu žuvusiems turkams.

Didžiausias Galipolio memorialas – žuvusiems turkams

Visa tai supa graži gamta, kuri kariams beveik metams buvo tapusi namais. Galipolyje ne tik kariauta, ten ir gyventa: štai tas kalnas australų karių vadintas Sfinksu (kurį jie matė pakeliui plaukdami iš Australijos), štai tame paplūdimyje jie maudydavosi… Australams tai ne šiaip kažkokios istorijos nuotrupos, tai – jų tautos esmių esmė. Nes būtent po to, kai kolonistai britai pasiuntė myriop 9000 australų Galipolyje, Australijos tikėjimas Britų Imperija susvyravo, ji ėmė eiti nepriklausomybės link. Iki pat šiol kasmet ~10000 žmonių atskrenda iš Australijos paminėti išsilaipinimą Galipolyje, aplankyti ANZAC įlanką, kur jis įvyko. Tikriausiai iš karto pasmerktas: per klaidą australai išsilaipino ne tame paplūdimyje, norint stumtis giliau teko kopti į kalvas. Tiek, kad turkai-osmanai nežinojo puolimo vietos ir tą pajūrio atkarpą gynusiam Osmanų batalionui baigėsi kulkos. Šitaip australams pavyko užimti kažkiek teritorijų – bet nepavyko netgi susijungti su prancūzų pajėgomis, išsilaipinusiomis pusiasalio pietuose, ką jau kalbėti apie Stambulo užėmimą.

Panašus vaizdas – tik be visų civilizacijos žymių – laukė australų. Kalvą priekyje jie praminė sfinksu. Kalvomis, kuriomis Pirmojo pasaulinio karo metais kopė kariai, dabar driekiasi pasivaikščiojimo maršrutai: gali įsvaizduoti, kaip stūmėsi frontas, kaip reikėjo eiti iš apkasų nusimaudyti. Gausu aprašų (ir angliškų) kas toje vietoje vyko 1915 m.

Galipolio mūšio istoriją pristato ir moderniausias Turkijoje regėtas muziejus, veikiantis tarsi 11 kino teatrų: užeini į vieną – pamatai pasiruošimus karui. Antroje jau ruošiamasi jūrų mūšiui ir t.t. Kai kur duodami 3D akiniai, ten, kur esą plauki laivu, dreba grindys ir t.t. Turkų vaikų grupė, iš pradžių žiūrėjusi skeptiškai, vėliau bėgte bėgo iš vienos salės į kitą, kad tik užsiimtų vietas arčiau ekranų. Muziejaus paskutinė salė („Turkija šiandien“) gali pasirodyti ir šiek tiek pernelyg patosiška ir nesusijusi, bet šiaip smagu pamatyti pasaulinį karą pristatomą iš turkų perspektyvos: pernelyg jau dažnai istorija rašoma vien iš britų, amerikiečių ar prancūzų pusės.

Dioramos Galipolio muziejuje, kurias galima apžiūrėti belaukiant kino patirties

Tiesa, Turkija – ne kokia Rusija. Žuvę užpuolikai irgi gerbiami. „Čia žuvę, jie tapo Turkijos sūnumis“ – sakė Atatiurkas (pats vadovavęs Osmanų pajėgoms Galipolio mūšyje) ir ta jo frazė visur ten iškabinėta. Dabar visų kapai vienodai taikūs, ramūs. Juos supa graži gamta – miškeliai, vaizdai į tolimą jūrą. Puiki atmosfera, o nesezono metu gali turėti tą vietą sau.

Australų ‘vienišos pušies’ (Lone Pine) kapinės Galipolyje – pačios garsiausios. Čia vyko ‘Vienišos pušies’ mūšis, sėkmingiausias australams, nors tos pergalės ir 2200 australų bei ~7000 osmanų aukų rezultatas – užimta futbolo aikštės dydžio teritorija. Šiais laiakis nemažai kas Australijoje vadinasi ‘Lone Pine’ šio mūšio garbei

Edirnė ir Turkijos pabaiga

Galipolis – jau Europoje. Greitai už jo baigiasi Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės. Iš ten yra 289 km iki Stambulo, panašiai iki Edirnės, Turkijos sienos su Bulgarija. Tas miestas garsėja sena didinga mečete.

Edirnės mečetės vidus

Nuo Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės taip pat populiaru važiuoti aplankyti ir vieną įspūdingiausių viso regiono gamtinių vietų – Pamukalę, garsėjančią savo baltomis terasomis ir karštomis versmėmis.

Be to, važiuojantys palei Turkijos pakrantę gali nuvykti ir į Antalijos regioną, nors jei kelionė trumpa, tikriausiai neverta, nes Ėgėjo regione daug kas panašaus.

Pamukalė, esanti visai netoli Turkijos Ėgėjo jūros kranto

Mes aplankėme visas šias Turkijos žemes ir dar daugiau. Visgi, savo istoriniu paveldu būtent Ėgėjo jūros regionas pasirodė stipriausias. Nes čia tas paveldas neužgožtas naujų statybų: tiek Pergamas, tiek Efesas, tiek Galipolis atrodo taip, kaip kadaise, kiek tik leido visa griaunantis laikas. O netoliese ir Stambulas, Pamukalė su Hierapolio romėnų miesto griuvėsiais.

Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Turkijos Ėgėjo jūros pakrantę

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Pamukalė – vienas nepakartojamų pasaulio vaizdų ir populiariausia Turkijos lankytina vieta. Tiesa, tie baltose terasose besimaudantys žmonės turizmo bukletuose regėti jau tiek kartų, kad akys atbuko.

Tačiau Pamukalė – kur kas daugiau, nei vien tos terasos. Ir, tiesa pasakius, tie, kurie tikisi visų pirma terasų, kartais nusivilia: nes jos nebe tokios, kaip senose nuotraukose.

Pamukalėje – ir vienas įspūdingiausių romėnų miestų, ir galimybės visokioms pramogoms, maudynėms. Kaži ar dar kur pasaulyje gamta, istorija ir poilsis bei pramogos taip puikiai dera tarpusavyje.

Daugelis pamato tiek Pamukalės, kiek veža įprastos turistinės ekskursijos iš pajūrio kurortų. Aš apvažiavau Pamukalę nepriklausomai ir sezono, ir nesezono metu. Štai, ką ten verta pamatyti: atkreipkite į tai dėmesį rinkdamiesi ekskursiją, o gal išsinuomodami šiai kelionei automobilį.

Virš Pamukalės terasų per saulėlydį kyla oro balionas

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Pamukalės terasos – kitokios, bet nuostabios

Pamukalės „vizitinei kortelei“ apibūdinti trūksta lietuviškų žodžių. „Balta kalva“, „Balta siena“ – niekas netinka. Iš tikro Pamukalė yra travertino terasos. Ne vienintelės pasaulyje – bet neabejotinai didžiausios, garsiausios ir įspūdingiausios. Buvo dar vienos panašios Naujojoje Zelandijoje – bet jas dar 1886 m. metais sunaikino ugnikalnis.

Baltosios Pamukalės terasos žvelgiant nuo viršaus. Pamukalė reiškia ‘medvilnės pilis’

Pamukalės terasas galima pažiūrėti nemokamai iš apačios, nuo parkelio ir restoranų papėdėje. Tačiau iš ten jos dar primena keistos spalvos kalną. Kad nieko panašaus pasaulyje nematei supranti tik praėjęs Pamukalės šlaito viršutiniu taku, pažvelgęs į „baseinus“ terasose, „varveklius“ jų šonuose, į visą tą didžiulę pasakišką baltą žemę.

Pamukalė nepalieka abejingų. Tiesa, ne visi ten pasijunta pakylėti: kiekvienam komentarui „kaip buvo nuostabu!“ internete rasi ir „kaip nusivyliau…“. Čia kalti patys turkai, reklamuojantys Pamukalę… 50 metų senumo nuotraukomis.

Pamukalės nuotrauka, daryta apie 1970 m. Panašių maudynių šiandien ten nei pamatysi, nei išmėginsi, tačiau Pamukalės reklamose tokios nuotraukos dedamos iki pat šių dienų

~1960 m., prasidedant Turkijos turizmo bumui, vietos verslininkai ir gyventojai netruko suprasti, kokius pinigus gali nešti Pamukalė. Jie pastatė viešbučius tiesiog terasų viršuje, o turistus kvietė maudytis terasų baseinėliuose (kad ir su muilais, šampūnais), netgi važinėti terasomis motociklais.

Visos įspūdingosios nuotraukos, kur žmonės turškiasi tiesiog ant travertinų, darytos tais laikais. Viskas pasikeitė: 1988 m. Pamukalė įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, viešbučiai terasų viršūnėje nugriauti, maudytis terasose ir jomis laipioti uždrausta. Tiesą pasakius, maudytis ten net teoriškai neįmanoma – daugelis terasų išdžiūvusios.

Žmogus stovintis ant Pamukalės terasų – tai sargas. paprastiems turistams ten eiti draudžiama

Vienintelė vieta paragauti tos „Pamukalės kaip kadaise“ – paliktas „turistinis takas“ užlipimui terasomis. Tiesa, tenykštės terasos ir jų baiseinėliai dirbtiniai: įrengti XX a. gale vietoje nugriauto automobilių kelio, kuris driekėsi per terasas. Be to, tas takas – per siauras visoms turistų minioms, bent jau vasarą: besifotografuojantieji sustabdo eismą juo.

Turistinis takas aukštyn į Pamukalę ir dirbtinės, bet vandens pilnos jo terasos braidymui

Kai kurie keliautojai, lankę Pamukalę prieš 40 metų, rėžia ištisas tiradas apgailestavimų, kad „tos vietos jau nebėra“. Visgi, apraudant tai, ką Pamukalė prarado, reikia pažiūrėti ir į tai, ką ji gavo: čia vėl gali pajusti gamtos ar praeities, o ne tiesiog kurorto dvasią.

Pamukalės vaizdas nuo viršaus. Kad ir kiek būtų turistų aplinkui, terasos visad bus fotogeniškai tuščios. Visgi, didžiausią įspūdį Pamukalė man paliko kai lankiau ją nesezono metu, kai ir tų žmonių viršuje buvo mažai

Hierapolis – bukletuose neminimas romėnų miestas

Pamukalė žmones traukia jau ne 20 ar 200, o ištisus 2000 metų. Pamukalės terasų viršūnėje iki šiol stūkso milžiniški romėnų kurorto Hierapolio griuvėsiai. Gamta ir istorija čia viena kitą puikiai papildo: Pamukalės terasos ir Hierapolis lankomi su vienu bilietu. Daugeliui tai – malonus netikėtumas: turkų bukletai su 50 metų senumo nuotraukomis paprastai Hierapolį pamiršta paminėti išvis.

Tai – beveik nusikalstama. Nes Hierapolio griuvėsiai, mano nuomone, vieni įspūdingiausių romėnų griuvėsių pasaulyje. Ir ne tik dėl įspūdingiausios vietos terasų viršūnėje, bet ir dėl galbūt geriausiai išsilaikiusių romėnų kapinių (Nekropolio – mirusiųjų miesto). 2 kilometrus ten eini autentišku akmeniniu romėnų keliu supamas 1800, 2000, 2200 metų amžiaus kapų eilių: akmeninių sarkofagų, kriptų, pilkapių. Daugelis jų buvo ne hierapoliečiai, o čia, tarp karštųjų versmių, nusenti atvykę romėnai iš kitur. Kai kuriuos kapus beveik prarijo terasos…

Kelias per Hierapolio nekropolį

Itin smagu Hierapolį lankyti žiemą, kai gali taip eiti vienas, žvalgytis į praėjusius amžius. Į kapus žmonių, kurių ir proproproanūkių proproproanūkių proproproanūkių jau niekas nebeprisimena. Skaityti lotyniškus įrašus apie jų gyvenimus: „velionis buvo Hierapolio amatininkų klubo narys, paliko 100 pinigų, kad klubas prižiūrėtų jo kapą“… Tuomet kaip koks Romos pirklys prieiti pirtį, kur atvykėliai privalėdavo nusiprausti prieš žengdami į miestą, tada miesto vartus, kolonuotą gatvę, kur Romos laikais vykdavo prekyba.

Hierapolio miesto vartai

Šitoks kelias laukia, jei į Pamukalę/Hierapolį eini per šiaurinį įėjimą (pro kapines). Yra dar du: pietinis, kur patenki visų pirma į paties Hierapolio miesto griuvėsius, ir vidurinis, pro kurį užėjęs turi lipti aukštyn taku per Pamukalės terasas ir viršuje rasti Hierapolį.

Hierapolyje išlikęs ir didžiulis romėnų teatras, ir plutoniumas, kurio orakulai pranašaudavo ateitį, o savo galią suabejojusiems demonstruodavo gyvi praeidami pro iš žemės gelmių kylančias nuodingas dujas, kurios čia pat pražudydavo paukštelius ir smulkius gyvūnus. O apsidairęs į šalis matai „lipančius į kalnus“ daugybę sugriuvusių namų.

Hierapolio Nekropolis ir kalnai už jo

Bet įdomiausi, aišku, vaizdai nuo Hierapolio šlaito viršaus tako į Pamukalę – į juos užsižiūrėjęs nejučia supratau, kad laiko aplankyti visus Hierapolio statinius tikrai neturėsiu.

Maudynės karštosiose Pamukalės versmėse

Maudynės Pamukalės terasose uždraustos ir galima tik pabraidžioti po dirbtines terasas ar pamirkyti kojas karšto vandens latake.

Turistai mirko kojas Pamukalės karšto vandens latake

Tačiau maudynėms Pamukalės terasose yra ne mažiau populiari alternatyva – Kleopatros baseinas. Nedidelis vandens telkinys, kurį suformavo VII a. žemės drebėjimas, galutinai sunaikinęs ir Hierapolio miestą. Tas žemės drebėjimas į baseiną suvertė ir Apolono šventyklos kolonas, frizus, kurie štai tūno jo dugne, apaugę dumbliais.

„Nevaldomo turizmo“ laikais Kleopatros baseinas buvo tapęs vienu Pamukalės viršūnėje pastatytų viešbučių baseinu. Priešingai nei viešbučių, Turkijos valdžia jo nenugriovė: ir iki pat šiol sumokėjęs papildomai kiekvienas gali pabraidyti analogų pasaulyje neturinčioje vietoje tarp autentiškų romėnų kolonų. Tik verta saugoti kojas, braidyti iš lėto – pirmą kartą keliaudamas į Pamukalę jas ten smarkiai nusidaužiau, o kai keliavau antrą kartą, perspėjau žmoną būti atsargią, bet ji vis tiek „įsistatė mėlynių“.

Senovinis Kleopatros baseinas. Pažvelgus geriau, ir nuotraukoje per skaidrų vandenį matosi kolonų liekanos – bet ne visos yra taip negiliai

Kleopatros baseine žiemą-vasarą temperatūra yra ~+36 laipsniai. Vasarą atrodo tiesiog šiltas vanduo (na, panaši temperatūra, kaip oro), bet žiemą – tikras smagumėlis, o ir žmonių aplink mažai. Tiesa, žiemą išlipęs iš baseino gerokai tirtėjau, nes +36 temperatūra nėra pakankama, kad, kai lauke 0 (taip, Pamukalėje žiemą tiek būna), išlipęs iš baseino nejaustum šalčio.

Kaip aplankyti Pamukalę

Keliautojai į Pamukalę apsistoja dviejuose miesteliuose. Terasų papėdėje yra Pamukalės miestelis, kur apsistoja daugelis nepriklausomų keliautojų, yra mažų viešbučių ir pensionų.

Pamukalė žvelgiant iš apačios. Tai nėra įspūdingiausias būdas ją pamatyti, nes primena tiesiog apsnigtą kalną

Apie 3 km nuo terasų viršaus (šiaurinio įėjimo) stūkso Karahajitas, į kur buvo „perkelti“ nugriautieji Pamukalės viršūnės viešbučiai. Tenykščiuose „spa viešbučiuose“ apnakvindinami daugelis tų, kurie autobusais atvežami į Pamukalę porai dienų iš Antalijos regiono, Kušadasio regiono ar kitų Turkijos kurortų. Kita vertus, ir ten pasitaiko ir mažų viešbučių.

Karahajito simbolis ties įvažiavimo – nuo karštų požeminių versmių rūkstanti skulptūra

Daug viešbučių Pamukalėje siūlo karštus baseinus savo kiemuose ar viduje, o didieji siūlo ir visokias spa procedūras. Užeiti (už mokestį) gali ne vien viešbučių svečiai.

Karahajito mieste yra ir nemokamos „viešosios“ karštosios versmės: turistai jas žino mažiau ir net paklausti, kur jos yra, vietiniai iš pradžių nesuprato, ką pasakyti – manė, kad, kaip daugelis turistų, ieškome viešbučio su karštųjų versmių baseinu. Tos versmės gražiai sutvarkytame parke vadinamos „Raudonąja Pamukale“ – spalva tikrai raudona, išvaizda panaši, bet masteliai, aišku, nė iš tolo neprilygsta nė dalelei Pamukalės.

Karahajito karštosios versmės

Keliaudami į Pamukalę nepriklausomai automobiliu, apsistojome Denizlyje – tai Turkijos didmiestis vos už 16 km nuo Pamukalės, šiaip stokojantis lankytinų vietų ir todėl nebrangus. Turint automobilį taip daryti labai logiška: už pusę tos kainos, kurią būtume sumokėję už viešbučio kambarį Pamukalėje ar Karahajite, Denizlyje per AirBnB išsinuomavome visą didelį butą. Tiesa, jei tektų į Pamukalę iš Denizlio keliauti viešuoju transportu, tai nepatogu.

Denizlis – paprastas, bet didžiulis miestas su turgumi, keityklomis, normalių kainų kavinėmis ir dar daug kuo

Požeminė Pamukalė ir Pamukalė iš dangaus

Į Pamukalę/Hierapolį daugelis tradiciškai atvyksta vienai-dviems dienoms ir grįžta į kurortus. Diena – Pamukalei/Hierapoliui, diena – poilsiui, maudynėms baseine ar spa. Ko pasilikti ilgiau iš pažiūros nėra – Pamukalės turizmo pramonė, priešingai nei Kapadokijos, iš esmės orientuota į vieną vietą, tegul ir milžinišką (Pamukalę/Hierapolį).

Visgi, tai keičiasi. 2002 m. 30 km nuo Pamukalės atidaryta nauja įdomybė – Kakliko ola. Ji atrasta visiškai netikėtai įgriuvus jos stogui. „Atradėjai“ sunkiai galėjo patikėti viduje išvydę… požeminę Pamukalę. Aišku, daug mažesnę – bet labai panašią. Ir vandens versmės per ją dar be perstojo verčiasi. Tiesa, sieros kvapas – nelabai malonus.

Požeminė Pamukalė – Kakliko ola. Nesezono metu nuo pradžios iki pabaigos čia buvome visiškai vieni – tik vietinių benamių šunų banda, prieš tai gulinėjusi, atsibudo, kad mus pasitiktų

Yra regione ir daugiau romėnų griuvėsių (pvz. Afrodizijas). Be to, ir pačią Pamukalę turizmo agentūros kviečia pažinti vis naujai: pavyzdžiui, skrendant parasparniu (skrendama dviese su patyrusiu pilotu – jokios patirties nereikia) arba oro balionu saulėlydžiui terasas nutapius ypatingomis spalvomis.

Pamukalė verta, kad ją pamatytum įvairiai – iš viršaus, iš apačios, iš dangaus, jos požeminę kopiją…

Parasparniai kyla virš Pamukalės baltųjų terasų. Skraidoma paprastai dviese, o pilotuoja profesionalas – todėl tai nepavojinga

„AŽ kelionės ir mintys“ sudarinėju įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašus. Tas vietas esu suskirstęs pagal kategorijas. Pamukalė/Hierapolis – pirmoji vieta, kurią tarp įspūdingiausių pasaulyje įtraukiau net dviejose kategorijose. Gamtinėje – dėl terasų. Istorinių griuvėsių – dėl Hierapolio romėnų miesto tų terasų viršuje.

Ir gamtos, ir kultūros mylėtojus Pamukalė nustebins – jei tik važiuosite ten be nepamatuotų išankstinių lūkesčių.

Pamukalės ir jos apylinkių lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Pamukalę

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!