Šiaurės Marianai – kur griuvėsiai kalba garsiau nei paminklai

Mažose Šiaurės Marianų salelėse pasikeitė pasaulio istorija! Tai iš čia pakilo bombonešiai numesti pirmąsias branduolines bombas – ant Hirošimos, Nagasakio.

Aplankyti tų kadaise didžiausių pasaulyje – o dabar visiškai apleistų – oro bazių vykome ir mes.

Ten nerasi muziejų ir memorialų – neapsimoka statyti! Tos vietos taip sunkiai pasiekiamos, kad net didžiausi karo istorijos fanai randa ką aplankyti arčiau… Užtat Šiaurės Marianuose, kaip niekur, dar galėjom po pasaulinės reikšmės vietas šmirinėti vienui vieni!

Apskritai, Šiaurės Marianai – tikras apleistų vietų mylėtojų rojus! Čia, rodos, toks „amžinų nesėkmių kraštas“. Kas pastatoma, greitai žlunga ir virsta griuvėsiais: nuo milžiniškų kazino ir prekybos centrų iki karinių radarų ir vadaviečių. Ir daugelis griuvėsių atviri, neužrakinti, be jokių ten „no trespassing“ – ir vis tiek langai neišdaužyti, grafičių mažai! Net vandalams iki čia per toli…

Saipanas – nykstantys miesteliai ir karo žiaurumų aidai

Šiaurės Marianai priklauso JAV, bet nuo JAV iki čia dvigubai toliau, nei iki Lietuvos… Net Amerikoje mažai kas žino Šiaurės Marianų šalies pavadinimą. Į mažytį Saipano salos oro uostą iš Amerikos žemyno nė lėktuvai neskraido – atskridome iš Korėjos, bet ir skrydžių Azijon mažėja, mažėja, o kartu su jais – turistų. Eilių prie „ne JAV pasų“ nebuvo ir jau netrukus iš amerikietiškai pilno konkuruojančių įmonių autonuomos pastato išvažiavome dideliu amerikiniu sedanu.

Saipanas – žalias. Galingos tropinės liūtys vis mainėsi su ryškia kepinančia saule – bet ore tvyro tokia slegianti nostalgiška nykuma. Šitiek apleistų pastatų! Rodos, kas antras sostinės Garapano restoranas, parduotuvė – uždaryta. Vienintelis prekybos centras – ir tas nebeveikia. O viršum miestelio stypso milžiniškas kazino – toks paauksuotas, spindintis, tarsi perkeltas iš Las Vegaso… Bet jis taip ir pilnai neužbaigtas, o jau apgriuvęs. Limuzinas turėjęs vežioti VIP svečius – surūdijusiais šonais.

Miestelis tuščias – tik keli gal girti, gal narkotikų paragavę žmonės šmirinėjo po nykius pokerio salonus. Palei paplūdimį išdygę keli didžiuliai viešbučiai – kainos ten amerikinės ir ne mums vieniems sunku suprasti, už ką čia tokias mokėti… Apsistojome kinų laikomame motelyje. Vienintelė kita ilgalaikė viešnia, berods, buvo prostitutė, vedėsi savo kambarėlin vis kitus vyrus – o tada jau nuo aimanų skambėdavo visas katinų pilnas koridorius.

Apie Šiaurės Marianus joks rimtas kelionių vadovas neparašytas, tad informaciją apie lankytinas vietas rinkau trupiniais visokiuose „Atlas Obscura“. „Senasis japonų švyturys, ilgai stovėjęs apleistas, virto restoranu“ – radau parašyta ten. Pamėginom nuvažiuoti. „Restoranas nebeveikia“ – pasakė šeimininkas(?). Matyt, vėl grįš į tą žlugimo fazę, į kurią vis panyra visos Saipano vietos…

Iš pradžių ta nykuma gąsdino, bet pamažu pradėjo žavėti. Štai nuvažiavome prie PACBAR III radaro, statyto 1989 m. ir turėjusio stebėti Sovietų Sąjungos raketų paleidimus – bet, pasibaigus Šaltajam karui, čia pat tapusio nereikalingu. Viskas apleista, bet kažkaip didinga. Niekas nenusiaubta – nors visur galėjome eiti į vidų… Net kokioj Černobylio zonoj, teoriškai uždaroje, vandalai padirbėjo daug labiau.

Tas pats tarpukario japonų kalėjime, kur laikyti ir Antrojo pasaulinio karo belaisviai. Bet labiausiai pribloškė La Fiesta Mall prekybos centras – uždarytas dar 2004 m. ir paliktas džiunglėms. Medžių šaknys prakirtusios jo betonines konstrukcijas. Viskas atlapa, jokių „no trespassing“ ženklų – bet net veidrodžiai buvusiuose restoranuose neišdaužyti! Grafičiai – tik šen ten. Pažaidė vietos vaikai ir nusibodo – kiek čia tų vaikų tėra, o kiek apleistų pastatų!..

Pasiknisimas „Google“ privedė prie baisesnių istorijų… Štai 2012 m. to prekybos centro tualete rastas išprievartautos moters lavonas – pora savaičių po jos dingimo, kai kažkas sumanė patikrinti *tą* apleistą pastatą. Kažkaip nejauku pasidarė eiti į tamsius apleistus tualetus – vis kamavo mintis „ar šitame?“… Tas nusikaltimas atrodė toks artimas, nes, vos perskaitęs, supratau, kad visas bylai reikšmingas vietas jau mačiau: ir „Godfather‘s“ barą, iš kurio lemtingą vakarą išėjo auka, ir didįjį brangųjį viešbutį, į kurį buvo nuvežta taksistu apsimetusio recidyvisto, ten išžaginta ir nužudyta. Toks mažas Garapanas – viskas keli šimtai metrų spinduliu aplink mūsų motelį…

Bet užvis baisiausių tragedijų aidai laukė Saipano šiaurėje. Nes Saipanas buvo ta vieta, kur apsivertė visa Antrojo pasaulinio karo istorija. Nes tai buvo pirmoji amerikiečių užimta sala pakankamai arti Japonijos, kad B-29 bombonešiai pakiltų bombarduoti Tokijo, Osakos, Hirošimos.

Saipano paplūdimiuose išsilaipinus JAV jūrų pėstininkams, japonai, likę be pastiprinimo, traukėsi šiauryn ir šiauryn. Palei paskutinę jų vadavietę betonuotoje oloje (saipanietiškai apleistą, bet atlapą) – artilerijos pabūklų, mažų Antrojo pasaulinio karo tankų liekanos. Bet siaubingiausia vieta dar toliau – savižudybių ir banzai uolos. Tokios „puošia“ daugybę salų Ramiajame vandenyne. Praradę viltį, japonai ten žudėsi tūkstančiais. „Mamos mesdavo vaikus, tada šokdavo pačios“ – Amerikiečių memorialinio parko muziejuje Garapane girdėjome tai regėjusių JAV karių įrašytus pasakojimus. Kas priėjo vandenyną – šoko į bangas, kas atsirėmė į uolos šlaitą – liuoktelėjo nuo jo. Patekti nelaisvėn – baisiau už mirtį, net civiliui… Kariams uolų nereikėjo, jie tiesiog šokdavo į savižudiškus puolimus – net su kardais prieš kulkosvaidžius… „Banzai!!!“…

Dabar banzai uolos tylios, bangos daužosi į krantą apačioj. Viršuje – toks memorialų miškas. Keli – su Japonijos imperatoriaus eilėraščiais – „Po šia uola / daugybė gyvenimų / kuriuos žmonės prarado / kur vandenynas toks gilus / ir jūros žydros ir ryškios“ ar „Kai galvoju apie karą / mintys prisipildo kareivių atvaizdų / kurie taip tvirtai paaukojo gyvybes tautai“.

Graži iliustracija, kad dabar tarp JAV ir Japonijos – tikra draugiška taika, ir net suprasti anuos laikus sunku. Kitaip, nei Europoje…

Tinianas – džiunglės, iš kurių kilo atominiai bombonešiai į Hirošimą

Saipanas – kalnuotas. Vaizdas nuo aukščiausio saloje Tapočao kalno tad atsivėrė nuostabus – bet oro bazių pakilimo takams vietos trūko. Užtat gretima Tiniano sala – lygi. Ten amerikiečiai ir pastatė didžiausią pasaulyje oro uostą tuo metu – su daugybe kilimo takų. Iš ten subombardavo Tokiją, iš ten pakėlė atomines bombas į Hirošimą, Nagasakį…

Bet nors Tinianą puikiai matėme nuo Tapočao kalno – ir net nuo Garapano paplūdimių – patekti ten buvo iššūkis! Joks laivas neplaukia per tą vos 5 km pločio sąsiaurį – teko skristi lėktuvu! Trumpiausias mano gyvenime reisinis skrydis – vos 15 minučių, beveik visas kurių „suėdė“ pakilimas, sukinėjimasis, leidimasis. Kartu – ir brangiausia tokia trumpa kelionė – į nuolaidas „čerokiams, navahams ir vietiniams“ pretenduoti negalėjome, bet kad net ir tinianiečiams nuolaidos neįtikėtinai mažos. Užtat kokia patirtis! „Oro uosto terminalas“ pastatytas iš jūrinių konteinerių. Lėktuvas šešių vietų, įlipti reikėjo statant koją ant sparno. Skrendant į priekį „geriausia vieta“ – šalia piloto – kliuvo žmonai, grįžtant atgal – man.

Pro stiklą regėjom tropines liūtis, rodos, kybančias virš vieno taško, ir visus tuos North Field branduolinės oro bazės kilimo takus, apsuptus džiunglių – mūsų pagrindinį tikslą Tiniane.

Jei atvykus iš Seulo Saipanas atrodė it visiškas kaimas, tai atsidūręs Tiniane Saipaną jau prisiminiau kaip didmiesčių salą… Vieninteliame Tiniano kaime – vos 3000 žmonių. Pietų metą reikėjo derinti prie to, kada dirba bent viena iš vietų, duodančių maisto… Picerijoje ant sienos kabojo grafikai, kada salą lankys koks daktaras, o autonuomoje – įspėjimai, kad sekmadieniais užsidaro vienintelė salos degalinė.

Ir visgi Tinianas sužavėjo ne vien karo bazėm. Čia susipina visos Šiaurės Marianų epochos!

Miestelio centre – latė akmenys (Tagos namas). Tokios „milžinų suneštos“ kolonos, kurios – be sienų – laikydavo tradicinių čamorų namų stogus. Deja, čamorai – senoji salyno tauta – dabar besudaro ketvirtį jo gyventojų. Jiems teko nelaimė būti užgožtiems visų žemynų galingiausių imperijų.

Visų pirma atėjo ispanai – XVII a., pasėjo katalikybę, ispaniškas pavardes, ispaniškus žodžius čamorų kalboje (Buenas tåtdes, uno, dos, tres, kuatro…).

1889 m. salas iš ispanų nusipirko į kolonijų varžybas pavėlavę vokiečiai. Jų pastatytos bažnyčios bokštas tebepuošia Tinianą – bet pati bažnyčia griuvo per Antrąjį pasaulinį karą, vietoj jos stūkso kažkoks angaras.

Tuomet smogė Pirmasis pasaulinis karas – Šiaurės Marianus 1914 m. nukariavo japonai. Jie pirmieji užtvindė salyną „saviškiais“ – taip spėriai, kad jau 1939 m. japonų vien Tiniane gyveno 15 000 – penkis kartus daugiau, nei dabar iš viso ten yra žmonių! Bet iš to laikmečio belikę rūdijantys pabūklai, apleistas komunikacijų pastatas – kur, prabridę aukštą žolę, lankstėmės po didžiulių vorų tinklais – nugriuvę sintoistų šventovės vartai ir Cukranendrių plantacijos griuvėsiai.

Nes ir Tinianas turi savo savižudybių uolą. Ir čia tūkstančiai japonų civilių 1944 m. išsilaipinus amerikiečių jūrų pėstininkams masiškai šoko į mirtį – Azijos valdžios periodas baigėsi dar staigiau nei prasidėjo, beveik nepalikdamas žymės…

Pagaliau nuomotu automobiliu (jų vienu metu turėjome net du: vieną palikom Saipane prie oro uosto, kitą pasiėmėme Tiniane…) pasukome į salos šiaurę pažiūrėti to, ką pastatė dabartiniai salyno valdovai – Amerika. North Field oro bazė, iš kurios kilo bombonešiai į Hirošimą, Nagasakį, tada buvo didžiausia pasaulyje… O dabar tiesiog laisvai važinėjome džiunglių apsuptais, nykstančiais kilimo takais, landžiojome po bunkerius ir karkasus administracinių pastatų, kurių laikas, jau, atrodo, suskaitytas – daugybės laikančiųjų kolonų nebėra, tik armatūra styro…

Bet, aišku, niekas neaptverta. Ir neaprašyta. Ir bilieto jokio nereikia. Tik ten, kur į B-29 bombonešius įdėtos atominės bombos – „Little Boy“, „Fat Man“ – radome kelis stendus su istorinėmis nuotraukomis… Sunku patikėti, kad čia – JAV valda – juk amerikiečiai šitaip stebina puikiais muziejais, pagarba savo karinei istorijai… Kiekvieną menką istorijos vingį jie parodo taip, kad nugara eina šiurpuliukas, o čia šitokios svarbios vietos nerūpi niekam…

Na bet kas gi Amerikoje turi laiko, kad skristų į Aziją, tada į Saipaną, tada į Tinianą? Per visą kelionę sutikome vos kelis svečius iš JAV – ir tie ne turistai, o komandiruoti valstybės tarnautojai… Dauguma Šiaurės Marianų žmonių – imigrantai iš gretimų (t.y. „vos už 3-5 val. skrydžio esančių“) valstybių – Filipinų (35%), Kinijos (7%), Korėjos (4%) – čia siekiantys „amerikietiškos svajonės“ spindulių. Mat į Šiaurės Marianus jiems teisėtai imigruoti daug paprasčiau nei į JAV – bet ir galimybės, algos daug mažesnės, darbo teisė silpnesnė. Tą apleistą Saipano kazino statė ir „prekybos žmonėmis“ aukos. Tiniano kaime didžiausias pastatas, beje, irgi – apleistas kazino, šešių aukštų, prie žavaus tuščio Taga paplūdimio, kur turėjo maudytis to Dynasty Hotel and Casino svečiai…

O dabar salos grožybių, atrodo, niekam nereikia – net bangas spjaudančio “uolų geizerio” (blow hole), iki kurio teko važiuoti palei aptvertus, nesprogusių bombų esą pilnus laukus.

Kas visgi Marianuose gražaus – ir kodėl jiems taip nesiseka?

„Kodėl Šiaurės Marianams taip nesiseka? Kodėl tiek daug kas apleista?“ – mėginau rasti atsakymą, bet vietiniams net šį klausimą suprasti sunku – daugelis jų nematė, kad gali būti kitaip.

Marianų salyno istorija kaip niekur kitur „pulsuoja“ tarp iliuzijų ir krizių. Buvo tapę japonų „pietų jūrų cukranendrių plantacijom“ – bet plantatorių šeimos baigė gyvenimą nušokę nuo uolų. Buvo tapę svarbiausiu JAV kariniu placdarmu – bet atėjo taika ir bazes „nukariavo“ džiunglės.

O kur dar visi tie griuvėsiais virtę mėginimai tapti Ramiojo Vandenyno Las Vegasu… Ar „kinišku fabriku Amerikoje“ – vienu metu, kai JAV taikė didelius muitus Kinijai, verslininkai buvo įsigudrinę čia įsteigti „kinų fabrikus“ – net kinus darbininkus tūkstančiais susivežė, kad „gamintų kiniškas prekes Amerikoje“. Muitai išnyko – staigiai neliko ir gamyklų, ir darbininkų, Šiaurės Marianuose 2000-2020 m. gyventojų sumažėjo nuo 69 iki 47 tūkstančių…

Už neįsivažiuojantį turizmą vietiniai keikia visokias skrydžius „apkarpiusias“ japonų ar korėjiečių avialinijas, bet, turbūt tikrasis atsakymas jų nepaguostų – salynas tiesiog per toli nuo visko… Nuo artimiausių turtingų didmiesčių – Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje – skristi 4 valandas; ir kazino, ir paplūdimių, ir tropinio klimato visada rasi arčiau, paprasčiau, pigiau…

Parskridome iš Tiniano į Saipaną. Paskutinę dieną lankėme ir gražesnes, jaukesnes jo vietas. Paukščių salos panoramą. Uolų apsuptą užutėkį Grotą – kur sutikome nardančią vienintelę grupę užsienio (Azijos) turistų ir matėme ženklus „įėjimas mokamas“, bet niekas pinigų nerinko…

Buvo liepos ketvirtoji. JAV – nepriklausomybės diena, bet Šiaurės Marianuose – „išlaisvinimo diena“ – nes būtent 1944 m. liepą JAV pajėgos perėmė Šiaurės Marianus iš japonų.

Pavadinimas kitas bet švenčiama su tokiais pat paradais, barbekiu pietum ir ilgais triukšmingais fejerverkais, kaip Niujorke ar Kalifornijoje – tik dalyvių veidai azijietiški, o mūsų kitoniška išvaizda traukė visų žvilgsnius, tarsi kokiam Azijos užkampy.

Keistokai skamba ta „išlaisvinimo diena“, kai tas salynas JAV niekad anksčiau nepriklausė…

Bet likti „su Amerika“ vietiniai jau pasirinko patys. Kitos panašaus likimo kolonijos (Palau, Mikronezija, Maršalo salos) pasuko nepriklausomybės keliu.

Todėl Šiaurės Marianų net nėra su kuo palyginti… Iš vienos pusės – tokia aptrupėjus Amerika. Vienas kitas „McDonald‘s“ ar „Subway“, pikapai, Amerikos didmiesčio geto atmosfera Garapane, reikia JAV vizos ar ESTA.

Iš kitos – dar stipriai „prasišauna“ čamorų kultūra. Čamorai šokėjai išlaisvinimo dienoje. Skanus nacionalinis patiekalas kelaguenas, kurį šiaip ne taip radome vienoje Saipano kavinėje (po takų, filipinietiško adobo, kimči ir burgerių…). Parodomieji užrašai ne tik čamorų, bet ir karoliniečių (kadaise persikėlusių žmonių iš Mikronezijos) kalbomis. Håfa Adai!!!

Bet labiausiai atmintin įstrigo griuvėsiai, griuvėsiai, griuvėsiai – o tiksliau, kokie jie atviri ir – nepaisant to – puikiai išlikę, bet kartu paslaptingi, „be paaiškinimų“.

Nes muziejų pasaulyje pilna. Nugriautų ar nusiaubtų vietų – irgi. Uždarytų lankytojams, aptvertų aukštom sienom – dar daugiau.

O kad būtų ir atvira, ir išlikę, ir nepaversta muziejumi – niekur gyvenime nemačiau to daugiau, nei Šiaurės Marianuose!