Išskleisti meniu
12 keliautojų tipų – kuriam priklausote jūs?

12 keliautojų tipų – kuriam priklausote jūs?

| 9 komentarai

“Aš mėgstu keliauti” – šiandien sako daugelis. Tačiau tas keliavimas keliavimui nelygu.

Pasiklausę vienų keliautojų pasakojimų, kiti neretai tik gūžčioja pečiais: “nesąmonė, aš taip nenorėčiau”.

Nes kelionės seniai nebėra vienas hobis. Sakyčiau – tai dvylika skirtingų hobių. Ir visus keliautojus, kuriuos sutikau per gyvenimą – tiek lietuvius, tiek užsieniečius – galiu suskirstyti į dvylika tipų pagal tai, kas jiems yra kelionė.

Yra žmonių, kurie priklauso dviems-trims keliautojų tipams (turi kelis “kelioninius” hobius) – tačiau beveik neteko sutikti tokių, kuriems patiktų visokios kelionės.

Turistai fotografuojasi su japoniškais tautiniais rūbais Kijote. Vieniems tokios 'kultūrinės patirtys' atrodo pati kelionių esmė, kitiems - nesąmonė.

1. Ekskursantas

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu tau nieko neparodo?”

Ekskursantui įdomios kitos šalys, tačiau tuo pačiu jis nori visada būti “saugiai tarp saviškių” (tautiečių, arba bent jau panašios kultūros atstovų). Be to, jis nemėgsta nieko planuoti, niekuo rizikuoti, netikėtumai jo nežavi.

Kelionę jis perka kaip vieną ilgą pramogą iš pažintinių (ar, kaip dabar madinga sakyti, “patyriminių”), kelionių organizatorių. Tokios kelionės – viena daugiadienė ekskursija nuo paėmimo iš oro uosto iki grąžinimo į jį. Būdami autobuse tarp saviškių, jie pro langus ir išlaipinti stebi lankomą šalį, klausydamiesi gido pasakojimų ir paaiškinimų. Fotografuoja, kur pataria gidas (“juk jis žino, kas įdomiausia”) ir beveik niekad neišklysta toliau įprasto turistų kelio. Stabdo mintys “Nesaugu”, “Gi nemoku kalbos”, “Bus nepatogu” ir panašios. Pamatyti, kas svarbiausia ir įdomiausia, galima tiesiog sekant kitais…

Tokios organizuotos kelionės, ypač į “egzotinius” kraštus, tiesa, kainuoja ~3 kartus brangiau nei analogiškos “nepriklausomos” kelionės, tad jas gali sau leisti tik neblogai uždirbantieji (bent jau Lietuvoje). Mažiau uždirbantieji ekskursantai renkasi artimesnes keliones, pvz. autobusu po Europą.

Ekskursantų daugiausiai sutiksi populiariausiuose pasaulio turistiniuose taškuose (Paryžius, Roma), tačiau pavienių ekskursinių autobusų šiais laikais yra kone visur. Dauguma ekskursantų vyresnio amžiaus, tačiau kai kurių šalių gyventojai (pvz. Japonijos) taip keliauja beveik visi.

Turistų-ekskursantų grupė sustatyta bendrai nuotraukai prie Tailando karalių rūmų

Turistų-ekskursantų grupė sustatyta bendrai nuotraukai prie Tailando karalių rūmų. Vienu metu aplinkui fotografavosi keturios tokios grupės, kurių ekskursijų programa – vienoda.

2. Kultūros rijikas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei lieki nepažinęs vietos kultūros?”

Kultūros rijikai trokšta visokeriopai pasinerti į lankomų šalių kultūras: lanko muziejus, istorines vietas, žavisi menu, architektūra, vietine virtuve ir tradicijomis. Jie keliauja tik nepriklausomai (“Kaip kitaip galėtum patirti vietos kultūrą?”) – kelionės organizavimas, skaitymas apie tos šalies kultūrą jų nevargina, o tik žavi. Būtent kultūros rijikams labiausiai praverčia kelionių vadovų knygos.

Kultūros rijikus domina ir mažiau pažintos, “neatrastos” vietos, o turistų minios tik erzina: “kai šitiek turistų, nebejauti originalios atmosferos”. Ekskursiniame autobuse jie jaučiasi tarsi zoosodo lankytojas (zoosodo, kuriame eksponatai – vietiniai žmonės).

Kultūros rijikai dažniausiai keliauja viešuoju transportu arba išsinuomotu automobiliu (kad kuo greičiau kuo daugiau spėtų pamatyti). Apsistoja tokiuose viešbučiuose, kokius leidžia pajamos, tačiau vengia hostelių – po turiningų dienų nori pailsėti, pasiruošti sekančiai dienai.

Jų kelionių formatai – savaitgalis svečiame mieste, savaitė ar trys keliaujant po visą šalį. Dažniausiai renkasi įdomiausias kultūriniu požiūriu šalis: Vakarų Europą, Lotynų Ameriką, Aziją, Šiaurės Afriką.

Vatikano muziejus Romoje - viena vietų, kur rasi daug kultūros rijikų. Nors patiems išrankiausiems gal net ne jis paliks didžiausią įspūdį, o mažiau populiarūs, bet irgi įspūdingi Italijos muziejai ir kitos vietos, kuriose mažiau turistų.

Asakusos Sensodzi šventykloje kūrenami smilkalai.

3. Poilsiautojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu nepailsi?”

Jeigu poilsiautojo gimtinėje klimatas būtų geresnis, jis nekeliautų išvis. Arba keliautų daaaug rečiau. Kelionė jam – tai ramus poilsis. Dažniausiai – gulint prie jūros ar baseino po karšta saule.

Poilsiautojai apsistoja savaitei-dviems viename viešbutyje (“juk pavargtum persikėlinėti iš vietos į vietą”), metai iš metų grįžta į tuos pačius kurortus ar net viešbučius (“jei patiko – kam kažką keisti; saulė ir jūra juk visur tokia pati”). Dažniausiai skrenda pagal “viskas įskaičiuota” pasiūlymus, nors į artimesnius kurortus gali važiuoti ir automobiliu. Pailsėję, grįžta į savo darbus “nuo 8:00 iki 17:00”.

Visame pasaulyje didieji poilsiniai kurortai panašūs: dideli viešbučiai, paplūdimiai, baseinai, pajūrio promenados lauke ir Maroke, ir Italijoje, ir Malaizijoje. Ir visgi, skirtingų šalių poilsiautojai ilsisi skirtinguose kraštuose. Vokiečiai yra “įsimylėję” Kanarus ir Maljorką, rusai – Kiprą. Na o lietuviai daugiausiai keliauja į Antalijos regioną Turkijoje.

Ir kiekvienas kurortas turi šalis, kurių poilsiautojai jame vyrauja. Tų kurortų padavėjai ir viešbučių darbuotojai išmoksta atvykėlių kalbas, atsiranda iškabos jomis, dar dažnesni ir patogesni reisai. Poilsiautojams yra pliusas, o ne minusas, kad nuvykę į svečią šalį jie gali valgyti savo virtuvės patiekalų ir klausytis muzikos savo kalba: iš svetimos šalies jiems reikia tik klimato ir jūros. Todėl rusų poilsiautojų pamėgtoje Patajoje (Tailandas) į rusų klubus, kur pagal rusišką muziką šoka rusės go-go šokėjos, rusiškai kviečia rusai darbuotojai (~50% visų turistų tame mieste – rusai). Todėl italų poilsiautojų numylėtos Kenijos pakrantės restoranų meniu vyrauja picos ir spagečiai.

Poilsiautojai iš Europos Gvardalavakos paplūdimyje Kuboje

Poilsiautojai iš Europos Gvardalavakos paplūdimyje Kuboje. Kuba – socialistinė neturtinga šalis, vietiniai ten stokoja daugelio dalykų, tačiau turistai-poilsiautojai viso to nemato, jiems yra pastatyti atskiri kurortai, net sukurta atskira valiuta. Yra vietų, kur įleidžiami tik turistai, o ilgą laiką į visus “turistinius kurortus” kubiečiai net neįleisti, nebent ten dirbtų. Nors kitose poilsinio turizmo šalyse poilsiautojai nuo vietinių atskirti mažiau, poilsiautojai vis tiek mato mažai vietinio gyvenimo ir, nepriklausomai nuo šalies turtingumo, gauna vakarietišką komfortą.

4. Kuprinėtojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepatiri nuotykių su kitais keliautojais?”

Kuprinėtojams (angl. “backpackers“) svarbios ne tiek šalys, po kurias jie keliauja, kiek pati kelionė. Laiko jie turi daug daugiau, nei pinigų, todėl gali sau leisti keliauti mėnesį ar kelis iš eilės. Ne kartą sutikau kuprinėtojus, kurie pasakojo keliaujantys ištisus metus – išėjo iš darbo, turi santaupų (nors jos, aišku, senka). Kai kurie kažkiek uždarbiauja pakeliui, ar bent savanoriauja. Išvažiuodami kuprinėtojai paprastai neturi kelionės plano, nebent kelis pagrindinius tikslus (pvz. “aplankyti visas Pietryčių Azijos šalis”), o visa kita sumano kelionei bėgant pagal aplinkybes, aplinkinių patarimus.

Ant pečių kuprinėtojai velkasi visą savo mantą – ir būtent dėl tų jų milžiniškų kuprinių jie šitaip vadinami. Dažniausiai apsistoja hosteliuose – svečių namuose, kur viename kambaryje gyvena 4, 12 ar net 20 žmonių. Kuprinėtojams tai tik pliusas: šitaip jie susiranda naujų draugų, pažįstamų, su kuriais praleidžia dieną ar kelias prieš važiuodami toliau. Neretai – autostopu, bet gal ir viešuoju transportu.

Tiesą pasakius, dažnas kuprinėtojas daugiau laiko praleidžia ne su lankomos šalies žmonėmis ar gilindamasis į jų kultūrą, tačiau su kitais kuprinėtojais. Juk kuprinėtojai moka angliškai, jie turi bendrų pomėgių, supranta vienas kitą. Tai – tam tikra pasaulinė subkultūra, į kurią gali pasinerti apsistojęs bet kuriame pasaulio hostelyje. Kartais kuprinėtojai apsistoja ir pas vietinius, ypač per “Couch Surfing” (sistema, leidžianti nemokamai apsistoti kitų žmonių butuose) – tačiau net ir tokiu atveju jie dažniausiai lieka kuprinėtojų subkultūros ribose, mat “Couch Surfing” svečius dažniausiai priima kiti kuprinėtojai.

Kuprinėtojai mėgsta keliauti po pigias šalis: ypač Aziją, Lotynų Ameriką. Visgi, ne viską jie daro kaip pigiausiai: pavyzdžiui, net tose šalyse, kuriose vietiniuose svečių namuose apsistoti pigiausia, jie dažniausiai renkasi “vakarietiškesnius” hostelius (Indijoje ir Kinijoje nustebau, kad pigiausiuose viešbučiuose dažnai būdavome vieninteliai nevietiniai, užtat net kiek brangesniuose hosteliuose atrasdavome daug vakariečių “kuprinėtojų”). Juk tik hosteliuose susitiksi daug bendraminčių. Anglų k. atsirado net terminas flashpacker – kuprinėtojas, kuris turi nemažai pinigų.

Indijos traukinio Varanasis-Chadžurahas ketvirtos klasės vagone mano sutikti kuprinėtojai iš Portugalijos ir Prancūzijos pasitinka saulę nuo viešbučio stogo (kairėje). Paskui viena jų pasisiūlė už maistą nutapyti Chadžuraho itališkam restoranui freską (dešinėje). Šeimininkas (sėdi) turbūt labiau domisi tapytoja nei freska. Ne tik mes su jais, tačiau ir jie tarpusavyje susipažino tame pat traukinyje, susitarė dieną praleisti kartu bei kartu derėtis dėl viešbučio, o paskui visų keliai išsiskyrė. Portugalas vyras metams iškeliavo po Aziją po to, kai tokiam laikui neteko sunkvežimio vairuotojo, kuriuo dirbo, pažymėjimo. Jis nuolat kalbindavo visus sutiktus užsieniečius, tačiau jo žinios apie Indiją ir jos kultūrą buvo ribotos, nors po Indiją keliavo jau ilgai

5. Prabangos ieškotojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei taupai ir neišlaidauji?”

Prabangos ieškotojai keliauja ypač todėl, kad tokiems turtingiems žmonėms, kaip jie, taip daryti pridera. Kelionės – kaip ir didelis namas, naujas automobilis, garsių “brendų” rūbai – juk būtinas prabangos atributas.

Kelionės, aišku, irgi ne bet kokios, o brangios, bent kelis kartus brangesnės, nei daugelio tautiečių. Penkių žvaigždučių viešbučiai, skrydžiai verslo ar pirmąja klase, vakarienės “Michelin” žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose, apsipirkimai prabangiose “botique” parduotuvėse… Būtent prabangos ieškotojų kelionės dažniausiai papuošia įvairių “gyvenimo būdo žurnalų” puslapius, o tas keliones specialiai užsakovams planuoja kelionių agentūrų darbuotojai ar “konsieržai”.

Tiesa, skeptikas pasakytų, kad šie keliautojai, nors yra turtingiausi, įsispraudžia save į ne ką laisvesnius rėmus, nei patys skurdžiausi keliautojai. Kaip skurdžiausias nevažiuos į brangias šalis (nes neturi pinigų), taip prabangos ieškotojas vengs miestų ir ištisų šalių, kur nėra prabangių viešbučių, restoranų ir parduotuvių (nes “ten nėra ką veikti” – be to, ne lygis į tokias važiuoti).

Iš šalies gali atrodyti keista – tačiau taip nėra, nes jei ne galimybė mėgautis kelionėse prabanga, daugelis prabangos ieškotojų iš viso nekeliautų – jiems tai tiesiog nėra labai įdomu.

Ne kartą esu bendravęs su žmonėmis, kurie, jei praturtėtų, neabejotinai taptų keliautojais-prabangos ieškotojais, tačiau kol kas pinigų turi mažiau ir todėl nekeliauja išvis. Štai vienas tokių sakė, kad negali sau leisti keliauti į tolimus kraštus – nors uždirbo tiek pat, kiek aš tuo metu, o aš kasmet išsiruošdavau į tris tolimas keliones (aišku, gana taupias). Kitas sakė keliauti imsiąs tada “kai galės sau leisti skraidyti verslo klase”.

Prabangos ieškotojus dažniausiai sutiksi prabangiausiose šalyse: Vakarų Europoje, JAV, Australijoje ir pan., arba prie žymiausių pasaulio turistinių objektų (tų, kur puošia “1000 vietų, kurias privalote aplankyti per gyvenimą” tipo sąrašus). Žymi prabangos ieškotojų dalis – tai neturtingų ir vidutinio turtingumo šalių elitas (Kinijos, Rytų Europos ir t.t.).

Mados sostinė Milanas ir šis visame pasaulyje garsus istorinis Vittorio Emanuele prekybos centras - viena prabangos ieškotojų apsipirkimams pamėgtų vietų

Mados sostinė Milanas ir šis visame pasaulyje garsus istorinis prekybos centras – viena prabangos ieškotojų apsipirkimams pamėgtų vietų

Empire viešbutis Brunėjuje turėjo tapti dažna stotele prabangos ieškotojų kelyje, kaip koks Dubajaus Burž Al Arab. Bet jie ten retai užsuka – nes pats Brunėjus nėra prestižinė šalis atostogoms.

6. Aktyvus turistas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepajudini raumenų?”

Aktyvus turistas keliauja vardan konkrečių numylėtų sportiškų pramogų, kurios jo namie neįmanomos ar daug prastesnės kokybės. Tai gali būti slidinėjimas (namie nėra kalnų), jėgos aitvarai (namie trūksta vėjo), serfingas (namie nėra bangų), raftingas ir kita.

Aktyvūs turistai panašūs į poilsiautojus tuo, kad nuo vietinės kultūros laikosi atokiau ir dažniausiai laiką leidžią kurortuose, pritaikytuose jų numylėtam pramogų būdui, bei nuo ryto iki vakaro šitaip pramogauja. “Kaituotojai” iš Lietuvos keliauja į Maroką, slidininkai – į Prancūziją, Čekiją ar Austriją ir pan. Per aktyvią savaitę jie pailsi nuo neretai sėdimo darbo namie.

Aktyvūs turistai kartais perka “viskas įskaičiuota” keliones, bet iš Lietuvos tokių mažiau, todėl tenka pasiorganizuoti patiems, pabendravus su kitais, turinčiais tą patį hobį.

Slidininkai Šimbulako slidinėjimo kurorte Kazachijoje

Slidininkai Šimbulako slidinėjimo kurorte Kazachijoje

7. Pramogautojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepasilinksmini?”

Pramogautojai keliauja į kitą šalį su konkrečiu tikslu.

Dažnai tai renginiai: garsaus atlikėjo koncertas, “savos” komandos varžybos, muzikos festivalis.

Kartais – asmeninė proga (pvz. bernvakaris) ar mažiau apibrėžtas būdas linksmai praleisti savaitgalį (Las Vegaso kazino ar Ibizos naktiniai klubai).

Kaip ten bebūtų, “oficiali priežastis” yra tik dalis visos kelionės. Keliaujama dažniausiai didesnėmis pastoviomis draugų-brendrakeleivių kompanijomis, ir likusį kelionės laiką ne tik aptariama tai, kas vyko, tačiau ir linksminamasi, lėbaujama. Visa tai keliautojui-pramogautojui ir yra tai, dėl ko verta keliauti.

Todėl “pramogautojai” dažniausiai sukelia daugiausiai problemų vietiniams ir daugelis istorijų apie viešai besišlapinančius ar į muštynes įsivėlusius turistus yra būtent apie pramogautojus. Kas be ko, ne visi pramogautojai – tokie, daugelis sugeba civilizuotai ir smagiai praleisti savaitgalį ar savaitę (ilgiau tokiam tikslui iš esmės nekeliaujama).

Keliauotojus-pramogautojus dažniausiai sutiksi sporto varžybose, muzikos festivaliuose, koncertuose, naktiniuose klubuose ir baruose. Daugiausiai – Vakarų valstybėse ir dauguma jų – vakariečiai.

Lietuvos krepšinio rinktinę atlydėję sirgaliai Kosove. Fanai (ultros), kurie keliauja paskui tam tikras komandas - viena žymesnių keliautojų-pramogautojų srovių

Vieni žymiausių keliautojų-pramogautojų Lietuvoje – krepšinio sirgaliai, lydintys rinktinę. Atkakliausiems didelė dalis atostogų prabėga su rinktine ir dauguma kelionių – tokios. Nuotraukoje – Lietuvos rinktinės fanai per rungtynes Lietuva-Kosovas Prištinoje

Full Moon Party Tailande dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Full Moon Party Tailande dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais.

8. Žygeivis

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepabūni gamtoje?”

Žygeiviai itin myli gamtą – netgi paprastą, “savą”. O didingiausi gamtos objektai juos pribloškia dvigubai ar trigubai labiau, nei daugelį kitų žmonių. Todėl žygeiviai nori juos patirti visais pojūčiais, iš visų pusių, “mesti jiems iššūkį”. Ir puikiausia kelionė jiems – ilgas žygis pasivaikščiojimų takais (arba ir kur jie nesiekia) po gamtą.

Vietų tokiems žygiams (angl. “hiking”, “trekking”) pasaulyje daug, takai tvarkingai sužymimi. Kai kurie žygiai užtrunka kelias valandas ar dieną, tačiau kiti trunka kelias dienas iki kokio nors nutolusio krioklio ar viršūnės, o pakeliui žygeiviai nakvoja palapinėse. Garsiausi pasaulio žygiai, kaip į Everesto bazinę stovyklą Nepale, užtrunka ir po savaitę, ir yra tikras žygeivio pasiekimas, pareikalauja ir fizinės ištvermės.

“Žygiai” gali būti ne tik pėsčiomis, bet ir dviračiais, baidarėmis, laivais…

Nuo vieno žygio iki kito žygeiviai gali nusigauti viešuoju transportu ar kemperiu (kas nuomojasi kemperius dažnai širdyje yra žygeiviai). Gali džiaugtis gamta ne vien per žygius (pvz. iškylaudami vietoje su gražiu vaizdu), tačiau nemėgsta ilgai užsibūti miestuose, automobiliuose ar apsupti kitų žmonių. Miestai jiems tik – neišvengiama vieta pakeliui į žaviąją gamtą.

Žygio vadovas Šarynės kanjone prie Almatos, Kazachija

Žygio vadovas Šarynės kanjone prie Almatos, Kazachija

9. Atradėjas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei jos metu neatrandi nieko naujo?”

Atradėjas nori ne tiesiog pamatyti ar patirti kokias nors vietas, jis nori jas atrasti pirmas. Pamatyti tai ko niekas nematė, papasakoti tai, ko niekas nepasakojo.

Atradėjų “aukso amžius” baigėsi prieš gerus 100 metų: kiekvienas planetos kampelis – ištyrinėtas, apie daugelį gali rasti informacijos internete keliais pelės paspaudimais.

Tačiau atradėjams dar yra nišų. Pavyzdžiui, apleistos vietos, pavojingos vietos, ar netgi vietos, į kurias patekti nelegalu. Susiklostė net atskira “digerių” subkultūra, tyrinėjanti apleistas vietas – ir kuo tos vietos mažiau kam žinomos, tuo geriau.

Be to, jei negali būti pirmas kažką atradęs žmogus – gali bent jau būti pirmas ten nuvykęs turistas, pirmas ten nuvykęs žmogus iš savo šalies, pirmas tai aprašęs, pirmas tai išsamiai nufotografavęs ar nufilmavęs, pirmasis į internetą nuotraukas įkėlęs žmogus…

Atradėjų nedomina klasikinės, visiems žinomos turistinės vietos, jie verčiau bando atrasti ir “išvilkti į dienos šviesą” įdomiausias vietas tarp tų, kurių (beveik) niekas nežino. Nėra vienos ar kelių šalių, kur keliautų visi atradėjai – nes jei kažkur keliautų visi, ta šalis nebūtų joks atradimas. Tačiau dažnas atradėjas savo trokštamų kelionių sąrašuose turi šalis ir miestus, į kur patekimas ribojamas ir kur, jie tiki, dar įmanoma užfiksuoti tai, ko joks lietuvis ar net europietis nematė: Šiaurės Korėja, Saudo Arabija ir t.t. Bet vos tik tokia vieta “plačiau atsiveria”, išpopuliarėja, atradėjai jau suka kitur, o keliones ten “palieka” kultūros rijikams (kurie joms ruošis pagal atradėjų parašytus straipsnius ir knygas).

Afrikoje dar gana nesudėtinga išklysti iš turistinių zonų ir atsidurti žemėlapiuose nesužymėtose gatvėse, išvysti net internete neaprašytas tradicijas.

Šušos azerbaidžaniečių rajono liekanos Kalnų Karabache - XX a. pabaigoje vykusio karo žaizdos. Daugelis turistų tokiose vietose: atradėjai, norintys bent jau būti vieni pirmų ten apsilankiusių saviškių, papasakoti apie tai tautiečiams. Atkakliausi atradėjai mėgina atrasti kažką išvis beveik nežinomą, pvz. lįsti į subombarduotus namus.

10. Piligrimas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei neturi dvasinės prasmės?”

Žodis “piligrimas” gal skamba egzotiškai ar viduramžiškai, tačiau kone pusė viso pasaulio kelionių – piligriminės. Dauguma piligrimų neeuropiečiai: musulmonai, keliaujantys į Meką, indai į Kumbh Mela šventę ir t.t. Papuolusiam į tokią piligrimų šventę net kitos religijos atstovui užgniauš kvapą nuo žmonių gausos, tikėjimo, masių ir ritualų didybės. Patys keliautojai-piligrimai tokiose vietose tampa “atrakcija” kitiems keliautojams (ypač kultūros rijikams): savo “keistomis” tradicijomis, apdarais.

Daugybė pasaulio vietų turi religinę reikšmę ir žmonės ten traukia tūkstančiais. Net ir tikėjimą praradusioje Europoje 300 tūkstančių žmonių kasmet žygiuoja Šv. Jokūbo keliu, dar daugiau skrenda į Vatikaną ar biblines Šventosios žemės vietas. XX a. atsiranda net naujos šventos vietos, kaip Medžiugorė Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur kunigai vos spėja laikyti užsieniečiams mišias, o išpažintys klausomos dešimtimis kalbų.

Europiečiai religinių ar dvasinių patirčių suka ir į rytus: kas į Korėjos ar Japonijos dzenbudistų vienuolynus, kas į Indijos ašramus. Visų tikslai panašūs: atrasti save, gyvenimo prasmę, prisiartinti prie “svarbiausių dalykų”.

Žydai prie Raudų sienos Šventojoje žemėje. Viso pasaulio žydai čia suvažiuoja atlikti ritualų, pasimelsti. Kai kurie atlieka Bar Micvą - 'įšventinami į suaugusiuosius'. Turtingi žydai remia, kad netokie turtingi galėtų aplankyti Šventąją žemę nemokamai. O daugybė keliautojų-kultūros rijikų (dažniausiai ne žydų) spragsi fotoaparatais, fotografuodami šiuos piligrimus

Piligrimai klaupiasi prieš Čenstakavos Mariją, 'švenčiausioje krikščioniškoje vietoje Lenkijoje'

Piligrimai klaupiasi prieš Čenstakavos Mariją, ‘švenčiausioje krikščioniškoje vietoje Lenkijoje’

11. Atradęs save svetur

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu ne į numylėtas vietas?”

Daugelis keliautojų, su kuriais susiduriu Lietuvoje, padėdamas jiems pažinti mūsų šalį – atradusieji save. Tai žmonės, kuriuos labiausiai domina viena ar kelios konkrečios šalys ar vietos – ir į jas jie pasirįžę keliauti skirdami daugiau laiko ir pinigų, nei tam skirtų kas nors kitas.

Tokie keliautojai – tikras Lietuvos turizmo koziris. Kodėl? Nes iš Lietuvos dar nuo XIX a. emigravo per 1 mln. žmonių. Jų palikuonių – ne du ir ne trys milijonai. Ir dalis tų palikuonių šiandien išsiaiškina savo kilmę ir trokšta pamatyti, kur meldėsi jų prosenelis, kaip atrodo jo miestelio centrinė aikštė. “Šaknų ieškojimas” itin išpopuliarėjo Amerikoje ir Australijoje, kur dauguma žmonių kilę iš imigrantų: jie samdo genealogus, eina į archyvus. Tarp tokių ieškančiųjų – ir Amerikos lietuvių, litvakų palikuonys. Būtent jie dažniausiai prašo mano pagalbos atrandant jų protėvių vietas Lietuvoje.

Tačiau save svetur atranda ne vien imigrantų palikuonys. Milijonai tiesiog nori pamatyti su savo tautos istorija susijusias vietas: ypač žydai, kiekvienoje šalyje ieškantys to, kas žydiška.

Dar kiti pajaučia neįtikėtiną meilę kokiai nors kultūrai – nors ir neturi tos šalies kraujo. Dažniausiai taip “įsimylimos” japonų, korėjiečių, indų, ispanų, italų, prancūzų kultūros – ir tokie įsimylėjėliai skrenda ir skrenda į tas šalis (bent jau kas antrus metus), net specialiai ieškosi sau ten antrosios pusės.

Atradusieji save pasirįžę į tas paieškas “investuoti” daug: samdo individualius turus (juk niekas organizuotai nenuveš į, tarkime, Rokiškio žydų kapines) ir/arba patys be galo daug skaito, domisi, mokosi kalbą, perka ten antrus namus. Kai kurie “atradusieji save” galiausiai emigruoja į numylėtą šalį.

Anime ir elektronikos reklamos Akihabaroje.

Reklama Vrindavane

Reklama Vrindavane anglų kalba siūlo pirkti užsieniečiams butus “Krišnos aukštumose”, šventyklos papėdėje. Šį miestelį itin pamėgo Indijos kultūrą pamėgę vakariečiai, ten veikia pasaulinis krišnaitų štabas.

12. Skaitmeninis klajoklis

Principas: “Kokia gi kelionė, jei iš jos turi grįžti?”

Jų dar mažai, bet daugėja. Jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos: kas mėnesį ar kelis persikelia į vis naują miestą, naują šalį. Pabūna, kiek leidžia viza, ir vyksta toliau.

Skaitmeniniai klajokliai atsirado neseniai – kai ištobulėjo internetas. Nes skaitmeniniu klajokliu gali būti tik toks žmogus, kuris dirba per internetą. Tai – vertėjai, tinklapių dizaineriai, programuotojai, nuotraukų retušuotojai… “Dirba”, tiesa, nereikėtų suprasti kaip darbo sutarties – paprastai skaitmeniniai klajokliai laisvai samdomi, per internetą ieškosi klientų, tad yra labiau smulkūs verslininkai. Klientai atsiunčia užduotį – skaitmeniniai klajokliai, ją atlikę, nusiunčia rezultatą, internetu gauna pinigus.

Skaitmeniniai klajokliai dažniausiai nuomojasi butus (pvz. Air BnB) savaitėms ar mėnesiams. Laisvalaikiu jie pasineria į šalį, kurioje tuo metu gyvena, tačiau nemažą dalį savo laiko dirba. Jiems kelionė nėra atostogos, o visas gyvenimas, todėl jie stengiasi susikurti sau panašią buitį, kokią turėtų savo gimtinėje: pakankamai neskurdžią, patogią. Kita vertus, nebūdamas skaitmeniniu klajokliu paprastai dirbdamas tą patį vis tiek gali uždirbti daugiau, o išleisti mažiau – todėl tie, kieno vienas pagrindinių gyvenimo siekių – pinigai, karjera, prabanga ir daiktai, skaitmeniniais klajokliais netampa.

Daugelis skaitmeninių klajoklių “klajoja” po pigesnes šalis, nes tokiu būdu gali gyventi kokybiškiau, nors uždirba mažiau pinigų. Populiari Pietryčių Azija: Tailandas, Indonezija (Balis). Be to, dažnas tokį gyvenimą pasirinko ir dėl politinių pažiūrų, dažniausiai libertarinių ar anarchistinių: taigi, jie mėgsta valstybes, kurių valdžios kuo mažiau kišasi į žmonių (bent jau nevietinių) gyvenimą, neapkrauna jų plėšikiškais mokesčiais. Skaitmeniniam klajokliui netinka ir šalys, kuriose sunkiai rasi kokybišką internetą.

Skaitmeninė klajoklė dirba Tailando daugiabučio bendroje erdvėje viršutiniame aukšte. Tailande skaitmeninių klajoklių daug ir daugiabučiuose tokios poilsio ir darbo erdvės - įprastas reiškinys

Skaitmeninė klajoklė dirba Tailando daugiabučio bendroje erdvėje viršutiniame aukšte. Tailande skaitmeninių klajoklių daug ir daugiabučiuose tokios poilsio ir darbo erdvės – įprastas reiškinys

Ar yra daugiau “kelioninių hobių”?

Dvylika aukščiau įvardytų keliautojų tipų – tai tik tie žmonės, kurie keliauja savo noru ir savo pinigais, kuriems kelionės (nesvarbu, kuris jų aspektas) yra hobis.

Kartais keliautojais pavadinami ir, tarkime, į konferenciją skrendantys verslininkai ar mokslininkai (sakoma “verslo turizmas”), gydytis svetur važiuojantys ligoniai (“medicininis turizmas”) ir t.t. Tačiau aš jų keliautojais ar turistais nelaikau, nes jie tai daro ne savo noru, todėl čia neaprašau. Pasikeitus aplinkybėms (pvz. pasveikus ar pakeitus darbą), išsyk pasikeičia ir tokių žmonių gyvenimo būdas, skrydžių kryptys.

Kokiam keliautojų tipui priklausote jūs?

Keliavimo pradžioje aš buvau “kultūros rijikas”. Norėjosi aplankyti visas įdomiausias pasaulio vietas, tik laiko ir pinigų trūko: todėl keliavau itin intensyviai. Viską planuodavau pats, lankydavau ir mažiau pažintas vietas.

Vėliau ~2010-2012 m. tapau ir “atradėju”: aplankęs daugelį populiariausių vietų, norėjau pasidalinti ta informacija su kitais žmonėmis, pradėjau rašyti šį tinklaraštį. Savo ruožtu, norėjau atrasti naujų įdomių vietų. Viena tų atradimų krypčių – lietuviškos vietos už Lietuvos ribų, kurioms sukūriau tinklapį “Gabalėliai Lietuvos“. Daugelį jų aš pirmą kartą išvelku “į dienos šviesą” (t.y. į internetą).

Galiausiai 2017-2018 m. pamažu tapau “skaitmeniniu klajokliu“.

Tiesa, stengiuosi išbandyti ir kitus kelionių būdus, visgi, turiu prisipažinti, kad “poilsiavimas” paplūdimyje man – labai nuobodus, “žygeiviškos” kelionės su palapinėmis irgi taip smarkiai nevilioja ir kelionė dvigubai-trigubai įdomesnė, jei susiorganizuoju pats (taigi, sunkiai galėčiau būti “ekskursantu”, nors pavienes ekskursijas ir galiu užsisakyti).

O koks keliautojas esate jūs? Kodėl renkatės tokias keliones? Parašykite komentaruose!

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,

    9 komentarai

  1. Kulturos rijikas

  2. Žygeivis turi konkretų tikslą,one šiaip pasivaikščioti gamtoje.Na pvz.žygis į kalnus,yra kalnų žemėlapis,konkretus maršrutas,yra grupės vadas..Žygiai būna skirtingų sudėtingumų,bent anksčiau duodavo atskyrius. 🙂

  3. Kultūros rijikas, žygeivis, poilsiautojas, atradėjas – viskas viename. Priklauso tiesiog nuo vietos į kurią keliauju ir tikslo, kurį pasirenku tai kelionei 🙂

  4. Ašmėgstu pažintines keliones domina gamta jūra kalnai nepažingos vietos

  5. Skaitmeninė klajoklė… 😀

  6. biski perspausta cia

  7. Kažko neįsipaišau nei į vieną konkrečią grupę 🤔. Keliones planuoti mėgstu pati, keliauti – nuosavu ar nuomotu automobiliu, labiau vertinu gamtą, bet nespjaunu ir į miestus, domiuosi istorija, bet neaplenkiu ir meno galerijų, koncertų ar spektaklių, architektūros šedevrų. Nemaža išmaišius buvusios TSRS su kuprine kaip žygeivė … O kartais visai neblogai kelias dieneles ir bambą kur pakepinti, jūroje pasimaudyti…
    Nu, žodžiu – ir graži – ir protinga :D. Nors persiplėšk 🙂
    Va, ko nepakenčiu, tai prašmatnių viešbučių ir begalinių brendinių apsipirkinėjimų 🙂

  8. Poilsiautoja. Dievinu poilsines keliones 😀

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *