Buenos Airės… Jei noriu sužinoti, kiek žavus miestas, pažiūriu, kokio dydžio jis buvo prieš 100 metų: žaviausių pastatų ir menų eroje. Buenos Airėms čia mažai lygių: tai buvo trečias pagal dydį visos Amerikos miestas, aštuntas visame pasaulyje. Ir vienas turtingiausių.

Buenos Airės vadintos pietų Paryžiumi, bet miesto elitui to nepakako. Jie Paryžių norėjo pranokti: pastatų didingumu, teatrų ir kavinių puošnumu, tiesų bulvarų platumu.

Paryžiui nenusileido ir Buenos Airių bohema, sukūrusi tango šokį, kuris dešimtyse šokio teatrų kas vakarą ligi šiol džiugina miestelėnus ir turistus.

Tie laikai negrįžtamai prabėgę. Jau geri 70 metų kaip Buenos Airės „važiuoja žemyn“, turtais konkuruoja nebe su Paryžiumi ar Londonu, bet su Minsku ar Teheranu. Bet ta nostalgiška „geresnių laikų dvasia“ tebetvyro – pastatuose, muziejuose, tango teatruose, net lietuvių imigrantų palikuonyse, kurių seneliai Buenos Airėse dar rado turtingą gyvenimą.

Eilinis tango spektaklis, šokiu perteikiantis ir nostalgijos buvusiems laikams dvasią

Šitas straipsnis – apie kelionę į Buenos Aires ir jį lankytinas vietas. Bendras straipsnis apie Argentiną, jos kultūrą, praktinius patarimus keliaujant į Argentiną yra čia.

Buenos Airių centre – praklestėjusi didybė

Daugelyje miestų žaviausias yra centras, senamiestis. Bet kur Buenos Airių centras? Dešimtis kilometrų driekiasi seni didingi pastatai, bulvarai. Juk dar tarpukariu mieste gyveno 5 milijonai žmonių.

Miesto širdys yra dvi. Jo simbolis – Obeliskas. Jis – toks paprastas baltas stulpas, užtat jo aplinka – tikras XX a. pradžios Buenos Airių ambicijų veidrodis! „Plačiausia pasaulio gatve“ vadinama Liepos 9 d. gatvė, kurioje 18 važiavimo juostų (keturios jų – autobusų, po tris į kiekvieną pusę – skirta nusukimams ir net turi pavadinimus kaip atskiros gatvės). Per vieną žalią pėsčiųjų šviesoforo signalą ją gali tik bėgte perbėgti… Tai – pirmasis Buenos Airių smūgis Paryžiui: gatvė – kaip Eliziejaus laukai, tik dvigubai platesnė!

Kertama 9 de Julio gatvė ties obelisku

Šalimais – antrasis smūgis Paryžiui. Kolumbo teatras, tikriausiai puošniausias teatras, kokį kur gyvenime mačiau. Visos medžiagos – iš Europos, architektūros stiliai – irgi, kaip ir kompozitoriai, kurių biustai puošia „žemišką prozą“ ir „meniškai dangišką poeziją“ turinčių priminti teatro aukštų palubes.

Kolumbo teatro fojė interjeras

Nes Buenos Airėse beveik visi žmonės – europiečių kilmės. Ir prieškario elitas čia statė supereuropietišką miestą – kaip Europoje, tik geresnį. Gal arogantiškiausias „spjūvis Europai“ – Palacio Barolo dangoraižis (1923 m.). Puošnus it kokie Europos karalių rūmai, bet aukštesnis už visus to meto Europos dangoraižius. Įkvėptas Dantės „Dieviškosios komedijos“ ir su paruoštu mauzoliejumi rašytojo Dantės palaikams. Nes Europai – Argentinos elitas tikėjo – galas, ir tada Buenos Airės gelbės jos kultūrą ir simbolius.

Palacio Barolo

Juk Europą griovė pasauliniai karai ir komunizmas, o Argentina buvo viso to nuošalyje. Ji ėmė trupėti iš lėto ir daugelis argentiečių sunkiai gali paaiškinti kaip ir kada (sako: „korupcija“, „blogi politikai“ – bet negi galėjo tai staigiai pablogėti?). Dalis mini maždaug 1950 metus ir pirštais beda į Casa Rosada, „Rožinius rūmus“ pagrindinėje Buenos Airių aikštėje, kur dirba Argentinos prezidentai.

Casa Rosada

Pastatą – ir istoriją, ties kuria, galbūt, Argentina pasuko žemyn – išgarsino Endriu Loido Vėberio miuziklas „Evita“. Apie prezidentą Chuaną Peroną ir jo žmoną Ev(it)ą. Užsienio kairieji juos vadino fašistais, dešinieji – komunistais, kol galiausiai jų charizmatiškai šeimyninei valdžiai prigijo „nuosavas“ terminas – peronizmas. Fanatiška Chuano ir (ypač) Evos kalbų pasiklausyti aikštę užplūsdavusių skurdžių „bemarškinių“ parama leido Chuanui nacionalizuoti stambųjį kapitalą, o Evitai per savo vardo fondą dalinti mokesčių mokėtojų pinigus tarsi savus. Pasak vietinių, su kuriais bendravau, Peronai taip apie 10 milijonų žmonių “išėmė” iš darbo rinkos: jiems išmokos geriau, nei algos. Užuot toliau kūrę ekonomikos progresą, dirbantys argentiniečiai dabar privalo išlaikyti šiuos „dykaduonius“.

Nuolatinė tvorelė kerta gatves link Casa Rosada – belieka policijai užkirsti paskutinį atvirą priėjimą ir joks protestas artyn neprieis

Buenos Airių Plaza do Mayo aikštė, kurioje stovi Casa Rosada – antroji miesto širdis. Ar antiširdis, pertverta metalinėmis tvoromis, kurias policija čia pat perstumia, vienas ar kitas aikštės dalis uždaro. Mat aikštė numylėta visokiausių protestuotojų. Peronistai, komunistai, čavistai, profsąjungos, prieš dešimtmečius nužudytų politinių kalinių artimieji ir kas tik ne su savo vėliavomis marširuoja į aikštę ir iš jos daužydami metalinius puodus (kai gyvenau tame rajone aštuonias dienas – aikštėje ir aplink vyko bent keturi protestai).

Komunistų protestas – jų idėjos Argentinoje dar populiarios. Protestai paprastai būna arba stovimi, arba – dažniau – žygiuojami, kai būtys žmonių suka ratus kokiomis gatvėmis ir net televizijos titruose rašo, kur jie tuo metu yra.

Buenos Airių nykimas atsispindi pastatuose net aplink centrinę aikštę. Jie – dvejopi. Puošnūs iš to „aukso amžiaus“. Arba visiškai nykūs daugiabučiai, kone sovietiniai. Pokariu pamažu išgaravo pinigai ir norai kurti kažką gražaus, bet reikėjo apgyvendinti tūkstančius iš kaimų į sostinę atsikeliančių žmonių. Daug pastatų-gražuolių išgriauta, pakeista didesniais nykuoliais. Ta pati plačioji Liepos 9 d. (9 de Julio) gatvė, kai pradėta statyti 1925 m. metais, perkirto daugybę nuostabių rajonų, šimtai gražiausų „aukso eros“ pastatų virto dulkėmis. Aišku, miesto elitas tikėjosi pastatyti aplink dar gražesnius – bet aukso amžius praėjo, ir plačioji gatvė – pabaigta tik ~1960 m. – šiandien stokoja tikriesiems Eliziejaus laukams būdingos gražios architektūros. Atrodo gerokai per plati nykiems aplinkiniams namams, juk jie turėtų būti dvigubai puošnesni, didesni ir didingesni, nei Paryžiuje….

9 de Julio gatvėje. Kairėje – seni didingi pastatai, dešinėje – eiliniai, per vidurį – policijos kranas, iš kurio, tikriausiai, matosi abi gatvės pusės ir visos juostos

Paryžietišką didybę Buenos Airėse galima rasti, bet kad ją jaustum „visur aplink“ vietų mažai. Viena tokių – Roque Saenz Pena gatvė, jungianti Plaza do Mayo su Obelisku. Graži ir prekybinė Florida gatvė, jos prabangus Galerias Pacificas prekybos centras su Buenos Airių menininkų 1945 m. freskomis puoštu kupolu: darbininkais, viliokėmis, mitiniais personažais.

Galerias Pacificas tapytasis kupolas

Bet praeities Buenos Airių centre nebūtina ieškoti keliose iščiustytose “tarptautinėse lankytinose vietose”! Tiesiog užeik į bet kurį seną pastatą, gal net viešbutį ar, juoba, AirBnB – ir atsidursi 1920 ar 1930 metuose. Liftai šimto metų, nė vieno buto durys nekeistos, nebent koks kosmetinis remontas laiptinėj padarytas. Baldai, santechnika daug kur irgi alsuoja prabanga – tik ne šiuolaikine, o tarpukario ar pokario laikų. Ekonomikai važiuojant žemyn nebuvo pinigų ką keisti – be to, turtingiausi iš centro išsikėlė.

Seno daugiabučio vidus. Liftas, kurio dvejas duris – pačios kabinos ir išorines grotas – reikia darinėti rankomis. Seni turėklai, grindys, sunkios durys į lauko koridorių iš kurio – panašios į butus

Ko Buenos Airėse beveik visai nepamatysi – šiuolaikinių, modernių architektų-žvaigždžių pastatų, stiklinių dangoraižių. Vienintelis „šūvis į tą pusę“ – Puerto Madero rajonas, pastatytas per vienintelį trumpą pakilimo atokvėpį pastaraisiais Argentinos dešimtmečiais – apie 1989-2001 m. Tiesa, tas „atokvėpis“ buvo finansuojamas skolintais pinigais ir 2001 m. Argentinai jų negebėjus grąžinti smogė dar neregėta krizė. Bet Puerto Madero tebestovi, su gerokai brangesniais restoranais nei kitur mieste (ir daug neišnuomotų erdvių). Ten visai gali jaustis kaip Europoje.

Puerto Madero. Dešinėje – brangiems restoranams pritaikyti seni uosto sandėliai. Kairėje – nauji dangoraižiai. Abu krantus jungia architekto Santiago Kalatravos sukurtas ‘Moters tiltas’

Palyginus su likusia Lotynų Amerika, europietiška dvasia visame Buenos Airių centre. Aišku, Buenos Airėse nesaugiau, nei Europoje, daugiau elgetų, o ypač automobilių stiklų valytojų, nosinaičių ir kojinaičių pardavėjų sankryžose ir traukiniuose. Jei į Buenos Aires pirmąkart būčiau atvykęs tiesiai iš Europos, gal įspūdis būtų kitoks. Bet kadangi į miestą atvykau po mėnesio Rio de Žaneire, San Paule, Paragvajuje ir Urugvajuje – man Buenos Airės buvo tikra Europa.

Buenos Airių žmonės ir atrodo, ir rengiasi kaip europiečiai

Buenos Airėse skurdas, turtas ir pramogos – greta

Buenos Airių centras apsuptas be galo skirtingais rajonais, kurių kiekvienas akį traukia savaip. Visuose gyvena tokie patys argentiniečiai: nėra imigrantų zonų, nes Argentinoje mažai tų imigrantų (ir daugelis tų, kurie yra – iš gretimų ispanakalbių Lotynų Amerikos šalių). Nėra ir rasinių ar religinių getų. Užtat socialiniai skirtumai – milžiniški.

Praeik Puerto Madero prabangiąja paupio promenadą iki galo ir dar šiek tiek paskui, iki didingosios Retiro traukinių stoties, ir atsiremsi į Villa 13, vieną daugybės villa miseria – pažodžiui „apgailėtinų rajonų“, liaudiškai – lūšnynų. Nelegaliai žemę užėmę tūkstančiai skurdžių ten pasistatė mūrinius namus, vagia elektrą ir vandenį, bei, pasak vietinių, eina medžioti į centrą turistų piniginių ir fotoaparatų – bet valdžia nuo Perono laikų bijo ar tingi ką daryti. Tik apstatė Villa 13 aukštom tvorom, kad miesto įvaizdį ne taip gadintų – bet nuo geležinkelio, nuo greitkelio puikiai matosi vis tiek.

Magistralė driekiasi pro lūšnyną

Į pietus nuo centro plyti San Telmas, miegantis dieną ir prabundantis naktį, kuomet žibantys jo klubai ir restoranai (net naktim nėra problemos rasti veikiančią virtuvę) į istorinių pastatų pirmus aukštis traukia „auksinį jaunimą“, o tango teatrai – turistus.

Tikras kelionės į Buenos Aires ritualas yra sudalyvauti tokiame „vakarienės šou“, kur apie 21 val. patiekiamas maistas, o nuo kokios 22 iki vidurnakčio į sceną išeina šokėjai. Pasirinkimas – milžiniškas: nuo klasikinių šokių iki „tango spektaklių“, šokiu ir dainomis perteikiančių Argentinos istoriją. Pigiausių ir brangiausių kainos skiriasi apie 20 kartų. Ir čia tik „paprastų bilietų kainos“: dar yra visokiausių VIP vietų, skirtingų lygių vakarienių, atvežimo ir nuvežimo paslaugų, tango pamokų (viso to užsakyti nebūtina – daug tango teatrų siūlo ir „tik šou“ bilietą be vakarienės).

Tango teatro vidus. Buenos airiečiai giriasi, kad jų mieste daugiau teatrų nei kur kitur pasaulyje

Patys argentiniečiai tango džiaugiasi kitaip, pigiau: šoka patys rajonų milongose, gerai įvaldę visokiausius “pakvietimo trims šokiams” ženklus.

Tango, sakoma, gimė dar piečiau San Telmo, Bokos rajone, ir savo gyvavimą pradėjo kaip nepadorus (šitaip susiglaudus šokti!) visokių padugnių ir gangsterių užsiėmimas, ir tik paskui, į žanrą atkreipus dėmesį garsiems kompozitoriams, kaip Astorui Piacolai, tango tapo Argentinos kultūros vizitine kortele.

Tango iš pogrindžio barų perėjo į prabangias pokylių sales ir viso pasaulio šokių mokyklas bei arenas, bet Boka liko tokia panaši į anuos laikus, kad daugelis kelionių vadovų šiukštu rekomenduoja ten nekišti nosies. Išskyrus Kaminitą, „gatvelę“, kurios apleistus pastatus ~1960 m. spalvingai nudažęs dailninkas Kinkela Martinas pavertė savotišku Buenos Airių Monmartru (ar Užupiu). Tokia oficiali istorija. Realybėje Kaminitas nepalieka abejingų, bet tik daliai jis – „gatvelė iš pasakų“, kitiems – tiesiog spąstai turistams, lunaparkas neturtingo rajono vidury ar pan. Kai pirmąkart lankiausi vakarėjant (Kaminite viskas anksti užsidaro), nejaukumo man buvo kiek daugiau, nei žavesio. Dieną buvo geriau, bet vietoj išreklamuotų gatvės tango šokėjų sutikau daug šiaip jau retų Buenos Airėse įkyrių pardavėjų. Bet Boka, kaip ir kiekvienas senas rajonas, turi ir gilesnę dvasią: conventillo namai aplink kiemus, kur kadaise “argentinietiškos svajonės” siekė imigrantai iš Europos, keliese dalindamiesi ta pačia lova. Ar tarp namų įspraustas vienas garsiausių pasaulyje Bombonera stadionas, kur namų mačus žaidžia mėlynai-geltoni rajono “vėliavnešiai” “Boca Juniors” klubas. Visus 57000 vietų užpildo klubo nariai su abonementais, jokių varžovų sirgalių tame pragare…

Kaminito

Daug mažiau garsi, bet ne mažiau žavi “senųjų Buenos Airių” tradicija – Fileteado Porteno, kaligrafiškai užrašyti, taisyklingi, simetriškai “pergamentuose” įrėminti “grafičiai”, pradėti piešti daug dešimtmečių iki tol, kol visoks gatvės menas išplito Amerikoje ar Britanijoje… Sakoma, kad jie gimė kaip reklamos ant arklių vežimų (vėliau – kavinių, parduotuvių, autobusų), mat mokestis už reklamą buvo apskaičiuojamas pagal raidės dydį, taigi, fileteadorai įsigudrino rašyti mažesnes raides, bet dėmesį atkreipti papuošimais.

Fileteado Porteno kaip suvenyras

Buenos Airių elitas dar apie 1871 m. išsikraustė iš miesto pietų į miesto šiaurę – mat siautė geltonojo drugio epidemija ir norėjosi gyventi kuo toliau nuo visokių šlapynių. Tenykščiai Rekoletos ir Palermo rajonai nuo tada smarkiai pasikeitė, ir stebuklingus milijonierių rūmus (kaip Palacio Paz) bei didelį Palermo parką užgožė nykūs daugiabučiai, bet dar yra viena vieta, kur gali būti – tikrąja to žodžio prasme – apsuptas XIX a. Buenos Airių elito. Rekoletos kapinės. Mirusiųjų – turtingiausiųjų mirusiųjų – miestas. Kiekviena giminė čia turi savo koplyčią – įvairiausių architektūrinių stilių, su giliu rūsiu karstams ir žymiausiu – arba naujausiu – negyvėliu palaidotuoju viršuje. Tos koplyčios vadinamos brangiausiu Argentinos nekilnojamuoju turtu, paveldimos iš kartos į kartą (pavyzdžiui, teisė spręsti, ką koplyčioje laidoti, paliekama šeimos pirmagimiui). O giminės šakai nusigyvenus, parduodamos už šimtatūkstantines sumas. Štai vienoje koplyčioje nudaužyta šeimos pavardė – „koplyčia parduota“ – paaiškino gidė. Buvę šeimininkai turės išsivežti savo protėvių kūnus – gal kremuoti ar laidoti kur pigiau – o naujieji savininkai galės didžiuotis tapę Buenos Airių elito dalimi. Gal paliks puošniąją koplyčią nepaliestą, o gal nugriaus ir perstatys – todėl nors dauguma koplyčių yra puošnių XIX a. stilių, yra ir labai modernių.

Viena daugybės Rekoletos kapinių gatvių. Kaip ir gyvųjų mieste jos – ilgos ir tiesios

Buenos Airėse tiek senos didybės, kad ji niekad netilps į jokias ekskursijas ar kelionių vadovus. Daugybę kartų užėjęs į “eilinę nebrangią kavinę ar piceriją” rasdavau 100 metų ir senesnį interjerą. Ir kapines Buenos Airės turi ir kitas, dešimt kartų didesnes – Čakaritos kapines. Ten laidodavosi skurdesni miestelėnai – bet niekada nebūčiau to atspėjęs pagal senųjų koplyčių-mauzoliejų neobarokinę, art nouveau, ar deco didybę! O kur dar “didieji mauzoliejai-šventyklos”, kur laidodavosi profsąjungos ar imigrantų tautos. Armijos mauzoliejus, policijos mauzoliejus, net Boca Juniors futbolininkų mauzoliejus… Deja, viskas nyksta: daugelis bronzinių lentų (kurias argentiniečiai prikabina mirties metinių progomis) pavogtos, iškeistos į narkotikus, kapai išlaužti, karstai išmėtyti, vitražai išdaužyti… Buenos Airės jau kitos, o nauji velioniai Čakaritoje laidojami begalinėse vienodų požeminių nišų karstams eilėse.

Čakaritos kapinės (didžiausias nuotraukoje – imigrantų iš Ispanijos bendras mauzoliejus)

Galvoji, “ech, kad tiek nuostabių pastatų būtų Lietuvoje” – o štai Buenos Airių jaunimui tai atrodo įprasta, savaime suprantama. Jie siaučia šiuolaikiniuose hipsteriškuose baruose, ypač Palerme, jį perstačiusių nekilnojamojo turto vystytojų padalintame į zonas reklaminiais vardais – “Palermo-Hollywood”, “Palermo-Soho”…

Begalinėse gatvėse – laiko dulkėmis padengtos grožybės

Geriausiai tikrąjį Buenos Airių dydį pajunti važiuodamas į vakarus nuo Buenos Airių centro – tiesiomis, rodos begalinėmis gatvėmis. Atrodo, viskas nauja – bet štai pamatai eiliniame kvartale kokį nuostabų pastatą-pilį, seną kino teatrą ar kavinę „Las Violetas“ su tarpukario vitražais ir supranti, kad visi tie rajonai stovėjo jau prieš 100 metų, tada, kai daugelis šiuolaikinio pasaulio didmiesčių buvo mažyčiai.

Vakarinė miesto dalis galbūt – tikrosios „gyvosios“ Buenos Airės: nei turtingos, nei perdėm skurdžios, kur verda gyvenimas, stovi nuostabus parlamentas, o kiekvieną pirmadienį vyksta La Bomba del Tiempo būgnų fiesta.

La Bomba Del Tiempo. Buenos Airės garsėja ir naktiniu gyvenimu. Ne vien pramogom ir gėrimu bet ir, tarkime, valgymu: jokių problemų naktį rasti veikiančią virtuvę

Po ilgosiom gatvėm driekiasi metro linijos – seniausio Lotynų Amerikos metro ir vieno pirmųjų pasaulyje, įkurto 1913 m. Dar vienas buvusios Buenos Airių šlovės atspindys! Senutės stotys primena tokius tarpukario geležinkelio peronus. Naujų metro linijų beveik nėra: 1960 m., Argentinos ekonomikai pasukus žemyn, sustojo ir metro plėtra. Todėl į daug rajonų (tarp jų pvz. Kaminitą) galima nuvykti tik lėtais autobusais, kas tokio dydžio mieste reiškia ištisas prarastas valandas. Visokeriopai gerindama situaciją miesto valdžia autobusus į pagrindinius maršrutus pasiuntė kas dvi minutes. Atrodo komiškai: štai trys to pat maršruto autobusai važiuoja vorele – pirmas pilnas, du tušti – paskui kuris laikas nė vieno autobuso. Sekundžių tikslumu kelių transporto nesuplanuosi…

Buenos Airių metro

Buenos Airių priemiesčiuose – ir Lietuvos dvasia

Oficialiai Buenos Airėse gyvena tik 2,9 mln. žmonių, bet realiai – 14 mln. Daugelis nakvoja „priemiesčiuose“, kurie seniai įaugo į miestą, pailguose “čoriso namuose”, kurių tik siauras fasadas atsiveria į gatvę. Metro ten taip ir nenutiestas. Išganymas vietiniams – traukiniai. Savo aukso eroje, Argentina turėjo vieną penkių ilgiausių pasaulyje geležinkelių tinklų – 47000 km. Ir nors laikai kai iš didingųjų Buenos Airių stočių galėjai traukiniais nuvykti į bet kurį civilizuotą šalies tašką praėjo, aplinkui miestą esančios linijos tarnauja ir toliau, kasdien atveždamos iš priemiesčių darbininkus.

Retiro stotis, iš kurios driekiasi linijos į šiaurinius priemiesčius. Buenos Airių klestėjimo laikotarpiu traukinių stotys, kaip ir teatrai, buvo tikras miesto pasididžiavimas

Nevietiniam tie priemiesčiai – nuobodūs. Vieno, dviejų aukštų panašių namų linijos. Man, kaip lietuviui, įdomesni pietiniai priemiesčiai Avežaneda, Lanusas, mat ten tarpukariu kūrėsi imigrantai iš Lietuvos. Į Buenos Aires jų atvyko gyventi gal 15 ar 25 tūkstančiai: Argentina buvo ženkliai turtingesnė už Lietuvą. Šiandien, iš skerdyklų, kuriose triūsė jų seneliai, belikus puošniems vartams, dažnas tų imigrantų palikuonis siekia Lietuvos paso. Ne kad grįžtų į Lietuvą, o kad jam atsidarytų durys į kokią išsvajotą Ispaniją. Nors, jei Lietuva nepriklausytų Europos Sąjungai ir lietuviškas pasas neatvertų visos ES, manau, daug daugiau „grįžtų“ ir Lietuvon – dabar Lietuvoje didesnės algos, nėra begalinės infliacijos, saugiau.

Lietuviškų šokių repeticija šeštadienį Buenos Airių lietuvių centre. Tautinė kultūra Buenos Airėse svarbi ir kiekvienas savaitgalis skiriamas kokiai nors tautinei mažumai, kuri Buenos Airių centrinėje aikštėje gali pristatyti savo maistą, kultūrą, šokius. Tarp jų – lietuviai.

Tačiau lietuvybė pietiniuose Buenos Airių priemiesčiuose gyva, yra net lietuviškai mokančio jaunimo (nors su kiekviena karta ir vis mažiau). Vakarojimas vyksta šeštadieniais: vos pasakėme esantys iš Lietuvos – durys kaip mat atsivėrė, galėjome pasigėrėti įdomia lietuviška architektūra Lietuvių centre, tarpukario Lietuvą pristačiusių atvirukų kolekcija Susivienijime lietuvių Argentinoje. Viską aprašiau savosvetainėje apie lietuvišką paveldą užsienyje „Gabalėliai Lietuvos“.

Buenos Airių lietuvių centras, puoštas Gedimino stulpais

Sunkiau buvo su lietuvių bažnyčia – lietuvybe alsuojantis jos interjeras per mišias atsiveria, bet į gretimą lietuvių muziejų patekti pasirodė „aukštasis pilotažas“ – parapijoje šeimininkauja nebe lietuviai, nebe lietuvis ir kunigas, ir vietoj džiaugsmingo lietuviško „O, jūs iš Lietuvos! Sėskit, sėskit, pašnekėsim“ skambėjo ispaniškas „Gal galite ateiti po poros dienų?“ (po poros dienų, beje – vėl tas pats, kol neradau, kas patarpininkautų).

Buenos Airių lietuvių bažnyčia. Kairėje – vienuolynas ir muziejus, dešinėje – mokykla

Vienintelis tikrai „turistinis“ Buenos Airių priemiestis – Tigrė Paranos upės deltoje. Aštuntoji pagal ilgį pasaulio upė ten išsišakojusi į begalę upelių ir tuo labirintu iš gražaus priemiesčio plukdo laiveliai, o turtingi buenos airiečiai plaukia į savo atokias vilas. Kai kurie tuose aptvertuose rajonuose gyvena nuolat, retai kada beužsukdami į miestą.

Bet klestinčios Buenos Airės – tik salos tarp jau praklestėjusių. Į Tigrę važiavau Pakrantės traukiniu (tren de la costa): iš pradžių jis tarnavo pramonei, vėliau su trenksmu „pritaikytas turistams“. Bet keleivių gretos vis seko ir seko. Daugelis stočių dabar – tuščios, lyg apleistos: be klientų užsidarė restoranai, kavinukės, parduotuvės.

Tigrės kanalas, kur populiaru pasiplaukioti, o kai kurie žmonės iš čia išplaukia į savo nutolusius atokius namus kažkur Paranos deltos salose

Arba Tierra Santa pakeliui į Tigrę. Idėja įdomi ir labai tinkanti Lotynų Amerikai: gyvasis muziejus, paremtas Biblija. Dioramos perteikia Senąjį ir Naująjį testamentus, per vidurį Golgotos kalnas, iš kurio kas valandą išnyra milžniška Kristaus statula (prisikėlimas), o visokios automatizuotos figūros atkuria Paskutinę vakarienę, Kristaus gimimą, net Pasaulio sutvėrimą… Ir visgi daug kas atrodo pigiai, kičiškai (iš kažkur atsiradusi mečetė, kurios vienintelis panašumas į tikrą – reikalavimas nusiauti batus; vienuolėmis ar romėnų kariais apsirengę valytojai ir gidai). Žmonės balsuoja kojomis: parkas teveikia penktadieniais-sekmadieniais, ir penktadienį aš buvau vienas kokių keliolikos lankytojų (darbuotojų, viltingai stebėjusių nuo savo „artimųjų rytų virtuvės restoranėlių“ ar „biblinių suvenyrų parduotuvėlių“ tuščią parką, buvo daugiau). Įsivaizduoju, kaip puikiai panašų parką pastatytų amerikiečiai, net kinai (tuo Kinijoje ne kartą įsitikinau)…

Dalis Tierra Santa priminė kičą, bet Golgotos kalva tikrai pasirodė skoningai įspūdinga – ypač vakarėjant

Buenos Airės – vis dar Miestas iš didžiosios M

Negali sakyti, kad Buenos Airės sunyko, nusivažiavo. Šiandienės Buenos Airės turtingesnės, nei tarpukariu, ir turistų jas lanko daugiau. Tiesiog Buenos Airių, kaip ir visos Argentinos, kilimas buvo daug lėtesnis, nei didžiojoje pasaulio dalyje. Ir kai kažką naujo Buenos Airės pastatydavo prieš 100 ar 130 metų, tai žavėdavo visą pasaulį. O kai ką naujo pasiūlo šiais laikais – tai atrodo lėkšta, pigu, neišskirtina, gal tinkama kokios užkampių valstybės sostinei, bet ne Argentinos.

Bet turistai vis tiek plūsta į Buenos Aires – daugiausiai pamatyti to, kas buvo prieš 100 ar 130 metų. Deja, vientiso tų laikų miesto išvysti nepavyks – per daug sugriauta. Bet kai miestas šitoks milžiniškas, kai jo su žeme niekad nesulygino joks karas, jis kupinas atradimų. Netgi žmogus, kuris gyvenimą praleido Buenos Airėse, niekad nepažins jų visų.

Vienas senųjų Buenos Airių teatrų virto knygynu El Ateneo Grand Splendid

P.S. Vieną garsiausių Astoro Piacolos tango kūrinių “Marija iš Buenos Airių” pirmąkart girdėjau 10 metų atgal Lietuvoje ir tada jis man nepaliko didelio įspūdžio. Nes Buenos Airės tada mano sąmonėje dar tebuvo kažkoks eilinis Lotynų Amerikos miestas: tikriausiai nuobodokas, su daug vienodų pastatų ir lūšnynų, ir viena kita gražia bažnyčia centre. Kūrinys pasirodė kaip kažkoks egzotiškas pasakojimas apie pasaulio užkampio prostitutes. Bet kai, praleidęs Buenos Airėse savaitę, išgirdau tą patį kūrinį tango spektaklio metu, dainininkei užtraukus “de Buenos Aires” kas kartą jaučiau lengvą šiurpuliuką. Kiek daug istorijos, kiek kultūros, kiek ištisų gyvenimų tame miesto pavadinime! Tarsi žodžiuose “Paryžius“, “Londonas“, “Roma“, “Niujorkas“… Buenos Airės irgi – Miestas iš didžiosios M.

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!