Išskleisti meniu

Rusija

Sankt Peterburgas – Rusijos kultūros širdis

Sankt Peterburgas – Rusijos kultūros širdis

| 3 komentarai

Sankt Peterburgas – Rusijos vartai į Europą. Jis pastatytas kaip kitoks, vakariausias ir vakarietiškiausias Rusijos didmiestis, ir iki pat šiol galima pajusti to aidus.

Jei Maskvoje vyrauja Sovietų Sąjungos ir postsovietinės Rusijos dvasia, tai Sankt Peterburge – XIX a. Rusijos imperijos. Tos pačios, kuri draudė lietuvių kalbą – bet kartu ir tos, kurioje gimė ir gyveno daugelis žymiausių lietuvių: Čiurlionis ir Maironis, Basanavičius ir Vileišis. Dažnas jų patys lankėsi ar gyveno Sankt Peterburge, bendravo su Rusijos meno ir verslo elitu. Ir regėjo tuos pačius didingus daugiabučius, rūmus ir cerkves, kokius galite matyti šiandien.

Nepaisant Antrojo pasaulinio karo apgulties, komunizmo dešimtmečių, Sankt Peterburgas išliko savimi, nesugriautas, arba atstatytas. Sankt Peterburgas – amžinas Rusijos kultūros simbolis, todėl jokia save gerbianti Rusijos valdžia niokoti jo neleido.

Peterhofo carų rūmai ir fontanai Sankt Peterburge.

Sankt Peterburgo centras: muziejai muziejuje

Kiekviena Europos kolonijinė imperija XIX a. kaupė meno šedevrus ir jais didžiavosi, atidarydama muziejus. Rusija tada buvo antroji pagal dydį imperija, nusileidusi tik Britanijai. Taigi, Sankt Peterburgo muziejai – tarp pirmaujančių pasaulyje. Žymiausias – Ermitažas, įkurtas Rusijos carų rūmų salėse. Vienintelis lygiavertis varžovas pasaulyje jam, kai kalba pasisuka apie klasikinį meną – Paryžiaus Luvras.

Abu šie muziejai turi viską, nuo egiptietiškų mumijų iki Viduramžių ir Renesanso dailininkų šedevrų. Tiesa, Ermitažo kolekcija surinkta nevisai gražiai: daug paveikslų prisiplėšti per daugybę Rusijos ir Sovietų Sąjungos karų bei iki šiol negrąžinami teisėtiems savininkams. Net egzotiškajame Irane, Ardabilo mauzoliejuje, mačiau užrašą prie tuščių puošnių nišų: “indų rinkinius pagrobė rusai ir išvežė į Ermitažą”. O labiausiai nuo “tarybinių plėšikų” kentėjo Vokietijos kolekcininkai. Neva dėl to, kad Vokietiją valdė Hitleris, buvo galima vogti eilinių vokiečių turtą. Aišku, nacionalizavo sovietai ir rusų kolekcininkų paveikslus, tačiau ne visi jų liko Ermitaže – kai kuriuos Sovietų Sąjunga tiesiog tarpukariu slapta pardavė užsieniečiams.

Paveikslas Ermitaže

Vėlyvuoju sovietmečiu Ermitažas vėl tapo neliečiamu Rusijos simboliu. Tokiu, kad Atgimimo metais lietuvis Bronius Maigys netgi, protestuodamas už Lietuvos laisvę, peiliu ir rūgštimi puolė Rembranto “Danaję”, šiaip jau turinčią su Rusija tiek bendro, kad kabo Ermitaže. Šiandien po paveikslu kabo įrašas, kad jį “suniokojo maniakas”.

Sankt Peterburgo muziejams, atrodo, Rusijos imperija dar tebegyva. Rusijos etnografijos muziejuje galima aptikti ir lietuviško, latviško ar estiško liaudies meno (juk tai – tos imperijos tautos). O M. K. Čiurlionio darbai eksponuojami Rusų muziejuje.

Sankt Peterburgo centras

Beje, ir visas Sankt Peterburgo centras – tikras muziejus po atviru dangumi. Ne kokių kaimo medinukų muziejų, o didingų rūmų: net kariniai pastatai, tokie kaip admiralitetas – įspūdingi tarsi carų dvaras. Nedaug nusileidžia (o dydžius smarkiai lenkia) ir Petro ir Povilo tvirtovė netoli miesto centro bei Kronštatas – ištisas carinis jūrininkų miestas saloje, blokuodavęs priešo laivynams kelią į Sankt Peterburgą. “Atidirbo” puikiai: naciai Sankt Peterburgą 1941-1944 m. buvo apgulę, tačiau taip ir neužėmė, o jo mirtinos blokados istorija tapo savotišku rusų tautos herojiniu epu.

Gražiausi rūmai – Sankt Peterburgo priemiesčiuose

Užleidę Ermitažą menui, carai išsikėlė į kitus, dar puošnesnius rūmus Sankt Peterburgo priemiesčiuose. Garsiausi iš jų – Peterhofas, “Rusijos Versalis” su didingu parku palei Suomių įlanką, o kiti – Carskoje Selo, Pavlovskas bei Gačina.

Ermitažo fasadas

Tiesa, pavadinimų dažni rūmai turi po keletą. Mat Petras I ir kiti Rusijos carai buvo taip susižavėję Vakarais, kad net savo miestus ir rūmus krikštijo nebe rusiškai. Kad ir pats Sankt Peterburgas – juk “-burgas” yra “miestas” vokiškai (rusiškai būtų “gorod” ar “-grad”).

Tačiau XX a. Rusijai ėmus konfliktuoti su Vokietija, pavadinimai surusinti. Taip Sankt Peterburgas 1914 m. tapo Petrogradu, Peterhofas – Petrodvorecu. O komunistams nuvertus carą iš žemėlapių ištrinti ir vietovardžiai, susiję su monarchija. Petrogradas 1924 m. pervadintas Leningradu, Carskoje Selo (“carų sodyba”) – Puškinu.

Carskoje Selo rūmai.

Paties Sankt Peterburgo (Leningrado) miestelėnai net sovietmečiu sugebėjo išlaikyti intelektualią carinę dvasią, ir, žlungant Sovietų Sąjungai 1991 m., referendume 54% balsų nusprendė skubiai susigrąžinti seniausiąjį miesto pavadinimą. Tradicinis pavyzdys, pateikiamas norint pabrėžti ypatingą Sankt Peterburgo žmonių žingeidumą – visą parą veikiantys knygynai; savo akimis tokį mačiau.

Tuo tarpu aplūžusių aplinkinių miestelių ir kaimų žmonės buvo susovietėję kur kas labiau. Todėl aplinkinė sritis iki šiol tebesivadina “Leningrado sritimi” (nors to Leningrado nebėra jau beveik 30 metų). Ir kiti sovietiniai pavadinimai Sankt Peterburgo priemiesčiuose liko vartojami gana plačiai.

Ermitažo vidus.

Didingiausios pasaulyje rusiškos cerkvės

Ir pats Sankt Peterburgas, aišku, yra Rusijos miestas, taigi, desovietizacija ten buvo ribota. Mieste dar stovi Lenino paminklai, gatvės vadinasi ir komunistų vardais. Dauguma žmonių gyvena miegamuosiuose rajonuose, o dalis gražiųjų centro butų tebėra komunaliniai: sovietų nacionalizuoti ir išdalinti po kambarį šeimai. Tarpukariu tokiuose gyveno net 68% leningradiečių, bet dabar jau tikrai nedaug, nes ilgainiui išdalintieji kambariai supirkti ir atiteko “naujiesiems rusams”, kurie vėl gali ir išgali turėti, tarkime, septynių kambarių butą.

Priešingai nei Maskvoje, Sankt Peterburge mažai komunistinių lankytinų vietų (žymiausia – Kreiseris “Aurora”, iššovęs pirmąjį komunistinės spalio revoliucijos šūvį, o nūnai amžiams rymantis viename Peterburgo kanalų/upių). Kur kas svarbesnės ten cerkvės: juk stačiatikybė buvo valstybinė Imperijos religija. Gi net Vilniuje, kur rusai visuomet buvo tik mažuma, imperija pastatė apie 10 didelių cerkvių ir dažname Lietuvos miestelyje gali išvysti tų laikų cerkvės kupolą – tai nesunku įsivaizduoti, kokio didingumo cerkvės statytos sostinėje Sankt Peterburge.

Kanalas ir Prisikėlimo cerkvė.

Šv. Izaoko katedra (1858 m.) – didžiausia stačiatikių bazilika. Puošniausia – rusiškojo romantimo stiliaus Prisikėlimo cerkvė (atpirkėjo krauju cerkvė) pastatyta vietoje, kur 1881 m. nužudytas caras Aleksandras. O, tikriausiai, švenčiausia – Kazanės katedra (soboras) (1811 m.), kur laikoma žymiausia visos Rusijos ikona (Kazanės mergelė). Šiandien Rusija po sovietinio ateizmo dešimtmečių vėl grįžta prie tikėjimo, bet procesas lėtesnis, nei buvo Lietuvoje: Šv. Izaoko katedra grąžinta tikintiesiems tik 2017 m., Prisikėlimo cerkvė vis dar negrąžinta.

Tikėjimo požiūriu svarbus ir Šv. Aleksandro Neviškio vienuolynas, vienas vos dviejų visoje Rusijoje turinčių aukščiausią lavros titulą. Greta jo – carinių laikų kapinės.

Šv. Izaoko katedra

Sankt Peterburgas turėjo ir lietuvišką pavadinimą

Iš Sankt Peterburgo Rusijos Imperija, besidriekusi per du žemynus, valdė ištisas Rytų Europos, Kaukazo, Vidurinės Azijos ir Sibiro tautas. Kartu su kaimų rusais, jų elitas 1895-1910 m. irgi sparčiai kėlėsi į sostinę (per 15 metų gyventojų padvigubėjo nuo 1 mln. iki 2 mln.). Ir dauguma jų nebuvo stačiatikiai. Taip Sankt Peterburge iškilo milžiniška Didžioji choralinė sinagoga, iki šiol antroji pagal dydį Europoje (1893 m.), mečetė, tuo metu didžiausia Europoje už Turkijos ribų (1913 m.) ir netgi budistų šventovė – dacanas (1915 m.).

Sovietai pastarąsias šventoves buvo uždarę, bet dabar jos vėl tarnauja tikintiesiems primindamos, kad Sankt Peterburgas dar prieš 100 metų buvo daugiatautis miestas. Juk tais laikais net Londonas neturėjo nei vienos mečetės ir budistų šventyklos! Tiesa, paskui Londone išvis imigrantų tautos ėmė sudaryti daugumą, kai tuo tarpu Sankt Peterburge nerusų dalis taip ir liko suktis apie 10% – tik pačios bendruomenės keitėsi.

Rusijos etnografijos muziejaus kolekcija

Neliko vokiečių (1900 m. jie sudarė 3,5% peterburgiečių), subyrėjus Rusijos Imperijai išvyko ar buvo išvaryti ir dauguma lietuvių, latvių, estų bei lenkų (1900 m. 5,2% Sankt Peterburgo žmonių priklausė vienai šių tautybių). Miestas mums nebėra savas ir todėl jį vadiname, kaip ir rusai, Sankt Peterburgu – kai tuo tarpu visoje prieškario lietuvių spaudoje ir literatūroje miestas vadintas lietuviškai: Petrapiliu. Kai kurie išsilavinę lietuviai Imperijos sostinėje turėjo nemažą įtaką – štai paskutinis ikistalininis Sankt Peterburgo katalikų vyskupas buvo lietuvis Teofilius Matulionis. Tiesa, Katalikų katedra, kur jis kunigavo, po sovietmečio taip ir neatvėrė durų.

Sankt Peterburgo legendos – pasenusios

Tiesa, kai kurie Rusijos Imperijos laikų sostinėn keliaujančių “provincijos inteligentų” vaizduotės vaisiai vis dar aitrina keliautojų į Sankt Peterburgą fantazijas. Vienas jų – “Baltosios naktys”, kai, pasak vyresnių žmonių, birželį-liepą tariamai “kiaurą naktį būna šviesu”. Sankt Peterburge lankiausi jų metu – ir taip, saulė ilgai nesileido, tačiau kelioms valandoms stojo tamsa. Nieko keisto – juk Sankt Peterburgas, nors ir šiauriausias tokio dydžio miestas, yra gerokai piečiau poliarinio rato. Baltosios naktys jame – tikrai ne kitokios, nei Taline, Helsinky ar Stokholme ir nėra smarkiai įspūdingesnės nei Vilniuje.

Sankt Peterburgas per baltąsias naktis apie vidurnaktį. Tiesa, paskui kelioms valandoms stoja tamsa

Tikrų “baltųjų naktų” reikia ieškoti, tarkime, Norvegijos ar Suomijos šiaurėje, ir daug lietuvių jas yra matę. Tačiau, aišku, Rusijos Imperijos laikais buvo kitaip – žmonės keliavo mažai, Sankt Peterburgas dažnam buvo šiauriausia vieta, kur jis per gyvenimą nukakdavo, ir taip gimė “baltųjų naktų” legenda.

Kita Sankt Peterburgo legenda – kad miestas yra “Šiaurės Venecija”. Taip, jo centre nemažai kanalų (tiksliau, Nevos upės vagų) ir (pakeliamų) tiltų, tačiau dar daugiau plačių gatvių ir eismas jame vyksta automobiliais ir metro, o ne laivais.

Sankt Peterburgo kanalas-upė su turistus plukdančiais laivais

Imperijos kultūros širdis ir tada, ir dabar

Tačiau ir be šių legendų Sankt Peterburgas – tikrai įdomus, lankytinų vietų kupinas miestas. Puikus paminklas Imperijų amžiui (XVIII-XIX a.), kai Europos didvalstybės dalinosi pasaulį.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Sankt Peterburgas kurį laiką merdėjo. Maskvos gyventojų skaičius toliau augo, o Sankt Peterburgo smuko – Maskva jį aplenkė jau dvigubai. Tačiau dabar, panašiai kaip Kaunas Lietuvoje, Sankt Peterburgas atsigavo, į jį perkeltas net Rusijos konstitucinis teismas, o tai reiškia, kad miestas vėl įgijo sostinės atributų. Sutvarkyti ir jo keliai, infrastruktūra – vien naujoji ~20 km ilgio dirbtinė sankasa per Suomių įlanką ir Kronštato salą (vakarinis Sankt Peterburgo aplinkkelis) ko verta.

Šv. Aleksandro Neviškio vienuolyno (lavros) kapinėse

Taigi, Sankt Peterburge Imperijų amžius gyvas ne tik akmenyse ar mene, kaip Paryžiuje, jis gyvas ir šiandieninėje plėtroje, žmonėse. Juk kitos Europos imperijos žlugo, kolonijas paleido. Vienintelė Rusija tebevaldo net keturis penktadalius visų Imperijos laikais užkariautų žemių: Kaukazą, Uralą, Sibirą, Tolimuosius Rytus… Ir nacionalistinės nuotaikos joje tokios pačios, kaip XVIII a. ar XIX a., skatinančios plėsti ir plėsti sienas, stoti į įvairius “Didžiuosius žaidimus” prieš kitas pasaulines galybes.

Tai gali atrodyti baisoka – ypač gyvenantiems netoli tų Rusijos sienų. Tačiau jeigu norite ne tik matyti didingus ano amžiaus sostinės atspindžius pastatuose, tačiau ir pajusti mąstymą, anuomet vyravusį visoje Europoje bei įkvėpusį sukurti tą “imperinę-tautinę didybę”, Sankt Peterburgas – paskutinė vieta tam.

Nevos triumfo arka, statyta rusų pergalei prieš Napoleoną. Panaši Paryžiuje pastatyta Napoleono pergalėms. Jei Prancūzijoje tokie mūšiai ir pergalės labiau - tolimos istorijos atmintis, tai Rusijoje karas, veteranai, užkariavimai - ir šiandien aktualios temos


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,