Išskleisti meniu

Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

JAV Mergelių Salos – Amerikos Karibai

JAV Mergelių Salos – Amerikos Karibai

| 0 komentarų

Mergelių salų ilgą laiką nereikėjo niekam. Prieš 400 metų jas kolonizavę danai vėliau ištisus dešimtmečius bandė tą salyną kam nors „iškišti“, tik niekas nepirko. Tačiau išaušo Pirmasis pasaulinis karas. Jungtinės Valstijos, bijodamos, kad vokiečiai, nupirkę šią šalį, JAV pašonėje neįkurtų povandeninių laivų bazės, pagaliau sukrapštė už salyną 25 milijonų dolerių.

Prabėgo šimtmetis. Dabar JAV Mergelių salų jau reikia visiems. Pagrindinėje Sent Tomo saloje – vienas didžiausių pasaulyje kruizų uostų (palei kurio krantines būna, vienu metu išsirikiuoja ir aštuoni didžiuliai laivai). Turtingi amerikiečiai superka sau gražias vilas. O danų turistai masiškai keliauja pažiūrėti, ką prarado.

JAV, aišku, Mergelių salų nė už ką nebeparduos. „Amerikos Karibai“ – toks šūkis puošia visus spalvingus JAV Mergelių salų automobilių numerius. Dabar JAV Mergelių salos vienu metu – ir mažos salelės viduryje niekur, ir didžiausios pasaulio supervalstybės dalis. Per mažos, kad kada nors taptų valstija.

Vaizdas į Sent Tomo salą nuo Rojaus taško lynų kelio viršūnės – viena gražiausių Sent Tomo panoramų. Be Sent Tomo, matosi dar dvi salos: vienoje jų – apleista britų karo bazė. Jie irgi buvo trumpam užkariavę salą - bet savanoriškai grąžino Danijai

Mokesčių rojus ir Danijos pėdsakai

Mergelių saloms gerai, kad jos nėra valstija ir negali rinkti prezidento ir parlamento. Mat vienas pamatinių JAV demokratijos principų sako: „Jokių mokesčių be rinkimų“. Suprask, nieko tokio, jei kažkurioje teritorijoje nevyksta federaliniai rinkimai – tačiau tik tada, jei ir mokesčiai į federalinį biudžetą iš tenykščių žmonių nerenkami.

Nors šio principo Mergelių salų atžvilgiu Vašingtonas laikosi ne visuomet, Mergelių salose gausu lengvatų. Nėra ten ir muitų, pardavimo mokesčių. Todėl Sent Tomo salos sostinės Šarlotės Amalijos centrinės gatvės nameliai visi kaip vienas paversti parduotuvėmis: aukso, deimantų ir kitko, kas brangu ir ką lengva parsiplukdyti kruizu. Pardavėjai kviečia ir kviečia vidun.

Šarlotės Amalijos centrinė gatvė su parduotuvių iškabomis

Man buvo smagiau nuo tų minių pasitraukti aukštyn į kalną, kur tuščia, kur likę gražių pastatų iš Danijos laikų. Tokių, kaip seni viešbučiai, reformatų ir liuteronų bažnyčios, sinagoga smėliu padengtomis grindimis (simbolizavusiomis žydų pabėgimą iš Egipto). Ar JAV Mergelių salų gubernatūra – baltas balkonuotas dvaras, statytas danų vietininkams, kuriame dirba dabar jau renkamas gubernatorius. Patikrinęs, ar neginkluoti, apsaugininkas mus įleido į pirmą aukštą, kur kabojo ir impresionisto Pisaro paveikslai – juk šis dailininkas gimė Sent Tome.

Tų lankytinų vietų, kurios nebuvo užrakintos, svečių knygos pilnos turistų iš Kopenhagos ar Orhuso parašų. Ech, kaip danai džiaugtųsi, kad nebūtų salyno pardavę – kiek saulės ištroškusių skandinavų čia poilsiautų tuomet… Dabar daug “šiaurietiško” anie istorijos ieškotojai ten neberanda, išskyrus JAV valdžios pagarbiai paliktas lenteles su daniškais gatvių pavadinimais ir salos sostinės vardą (Danijos karalienės garbei).

Vienas tradicinių europietiškai-karibiškų kolonijinių pastatų Šarlotėje Amalijoje. Terasos stogas saugo ir nuo saulės, ir nuo dažnų liūčių.

Danija buvo tokia mikroimperija, ir išmokyti visų savo juodaodžių išlaisvintų vergų palikuonių (iki šiol sudarančių daugumą Mergelių salų gyventojų) daniškai ji nė nesistengė. Kai danai pardavė Mergelių Salas JAV, vietiniai džiūgavo. Apie savo „senąją imperiją“ jie žinojo mažai. Netgi neva „Kopenhagos stiliaus“ pastatas man daug labiau panėšėjo į tai, ką gali išvysti kitose Karibų salose, o ne Skandinavijoje.

JAV Mergelių salų gyventojai ilsisi Vergovės panaikinimo skvere.

Panoramos – gražesnės, nei pastatai

Iš tikro pačioje Šarlotėje Amalijoje ką žiūrėti nėra daug. Kadangi Sent Tomo sala kalnuota, žaviau žvelgti į Šarlotę Amaliją („į Miestą“, kaip sako vietiniai) iš aukščiau. Prie pat kruizinių laivų uosto tam pastatytas lynų keltuvas į „Rojaus tašką“ (kad keleiviams nereikėtų toli pėdinti), o jo brangūs bilietai pardavinėjami dar laivuose (nusipirkome už savo „kruizinio laivo pinigus“, gautus per akciją).

Vila kylant į kalną į rojaus tašką. Čia, tikriausiai, gyvena koks turtingas amerikietis, persikėlęs iš žemyno. Tokių Mergelių salose – jau ~15%

Gausu ir nemokamų vaizdų su suoleliais, sodeliais (sala – sutvarkyta). Į vieną jų veda laiptai. Neva 99. Lipant žemyn, sutikti kiti mūsų kruizinio laivo keleiviai klausė: „Juk ne 99, ar ne?“. Visi žino, kad čia tik legenda, kad laiptų yra daugiau. Bet jei nedomina apsipirkimas, apžiūrėjus ribotas lankytinas vietas ir pasigerėjus gražiais vaizdais Šarlotėje Amalijoje kai kam tenka ir tikrinti legendas. Kai įdomybių mažoka, sukuriamos naujos.

Kiekviename Karibų mieste svarbi pakrantė, naudojama pasivaikščiojimams. Šarlotėje Amalijoje ten – seniausias saloje pastatas danų fortas, parlamentas ir hidroplanų oro uostas, iš kur maži lėktuvėliai skrenda į gretimas Karibų salas.

Hidroplanas kyla iš Šarlotės Amalijos. Kadangi visos Karibų salų sostinės – prie vandens ir atstumai nedideli, hidroplanai labai tinka, nes gali skraidyti nuo vieno miesto centro iki kito miesto centro

O priešingoje kruizinių laivų uostui pusėje – Frenčtaunas, iš prancūziškų salų kadaise imigravusių žmonių rajonas. Kelionių vadovai siūlo eiti ten pietauti, ypač vakarais – pati Šarlotė Amalija tuomet nesaugi. Juk JAV Mergelių salos – trečia pagal nesaugumą pasaulio šalis… Tačiau kad tų restoranų Frenčtaune – tik keli, vienas jų „McDonald‘s“ mediniame name. Tiesiog kai Sent Tomo saloje tik 50 000 žmonių (mažiau nei Alytuje), tai ir pagrindinis restoranų rajonas – menkas.

Užtat štai „McDonald‘s“ saloje matėme net tris, kaip ir daugybę jo greito maisto tinklų-konkurentų. Ir didžiulių sunkvežimių (ir kur gi jie važiuoja, kai salos ilgis ilgiausiame taške – 20 km?). Visgi Amerika.

Pasivaikščiojimo promenada Šarlotės Amalijos pakrantėje. Aišku, tenka praeiti ir turgų.

Doleriniu autobusu aplink salą

Nesusigundę taksistų, laukusių prie laivo, pasiūlymais, pasidarėme sau „ekskursiją“ salos „doleriniu autobusu“. Tai – pikapai, kurių atvirose bagažinėse pristatyta suolų žmonėms, važinėjantys nustatytu, bet niekur saloje viešai neprašytu maršrutu – ir be grafikų.

Dolerinis autobusas važiuoja palei pakrantę. Vairuotojui ne itin patiko, kad važiavome ratu – sakė, kad kitą kartą turėtume išlipti anksčiau (oficialios tvarkos – nėra). Aišku, kito karto nebuvo – kaip ir daugelis turistų, Sent Tome tebuvome dieną. Nors dolerinių autobusų maršrutas - vienas, iki kurios stotelės važiuos konkretus vairuotojas reikia klausti įlipant

Pro šalį slinko žali miškai, miesteliai su aibe visų denominacijų bažnyčių, skelbiančių religinius šūkius ir kviečiančių į įvairiakalbes mišias (angliškas, kreolines, ispaniškas…).

Į autobusą įlipdavo ir išlipdavo vietos juodaodžiai. Šalikelėje atraminė siena buvo išpuošta freska, remiančia „Black lives matter“ judėjimą. Tų JAV problemų, su kuriomis skelbiasi kovojantis šis judėjimas (kad kitų rasių policininkai „kreivai žiūri“ į juodaodžius), JAV Mergelių salose nelabai galėtų būti: juk jose ne vien įtariamieji, tačiau ir policininkai – beveik vien juodaodžiai. Tačiau JAV Mergelių salų gyventojai solidarizuojasi su afroamerikiečiais, laiko save vienos kultūrinės grupės dalimi: juk ir tie, ir anie – JAV piliečiai. Tiesa, Sent Tome tokios „geto“ atmosferos, kokia būdinga JAV mažumų miestams ir rajonams (pvz. Detroitui) nėra. Karštis, ryškios spalvos, turizmo išlepinta ir jam dirbanti ekonomika priduoda jaukumo. Tik tokie ženklai kaip „Viduje nesimušti“ ant prekybos centro durų išduoda, kad tai nesaugi vieta.

Didžiausias Sent Tomo prekybos centras. Lietuvio prekybos centrų išlepintai akiai kiek primena angarą, bet jame yra viskas, ko reikia. Tiesa net ir jame kainos didelės. Tai kas, kad nėra mokesčių: kai salos tokios atokios ir išlepintos turistų, viskas vis tiek gerokai brangiau, nei JAV, išskyrus nebent prabangos prekes

Vėliau, autobusui artėjant prie salos rytų, iš kur plaukia keltai į Sent Džono salą (pastaroji beveik visa – saugumas rezervatas), įlipo ir senyvų baltaodžių. Gal turistai, o gal į Mergelių salas persikėlę „saulės emigrantai“ iš Amerikos, kurių superbrangiomis vilomis irgi nusėtos Sent Tomo kalnų pašlaitės. Tokių pilni visi Karibai. Tačiau JAV Mergelių Salos turi didžiulį privalumą prieš kitus archipelagus. „Pasirinkome šią salą, nes čia – Amerika“ – sakė mums vienas toks atsikėlėlis.

Šiandien jau 16% JAV Mergelių Salų gyventojų – baltaodžiai (mažuosiuose Antiluose tai tikrai daug). Ir tai ne danų kolonistų palikuonys. Anie seniai karta po kartos įsiliejo į juodaodžių daugumą. Net sinagogoje sutikta žydė pasakojo, kad nors jų sinagoga – seniausia išlikusi JAV valdose (statyta 1833 m.), iš tų pirmųjų Danijos laikų žydų irgi nieko neliko – susimaišę su vietiniais, jie prarado ir tikėjimą. Dabar sinagogai numirti neleidžia tokie, kaip ji – žydai, persikėlę iš Amerikos XX a. ar XXI a.

Šarlotės Amalijos sinagogos smėlėtomis grindimis viduje

Sent Tomas – Karibų centre

Kaip ir dauguma keliaujančiųjų į Sent Tomą, paskutinius jo vaizdus pamatėme iš kruizinio laivo denio. Sala atrodė įspūdingai – tiesa, dar ir todėl, kad nebuvome matę kitų Karibų salų, dar aukštesniais kalnais ir aštresniais profiliais.

Šiaip didžiausia JAV Mergelių salų vertybė, be priklausomybės Vašingtonui – jų vieta. Šios salos – per vidurį tarp Didžiųjų Antilų (Puerto Rikas, Kuba) ir Mažųjų Antilų grandinės, o ir Florida su Bahamais netoli. Todėl čia stoja ir rytų Karibų, ir pietų Karibų kruizai.

Sent Tomo fortas – seniausias salos pastatas. Kiekviena Karibų sala turėjo tokius gintis nuo piratų ir konkuruojančų imperijų. Ir šią salą per Napoleono karus laikinai buvo okupavę britai.

Kai kuriems JAV Mergelių salos – Karibų pabaiga prieš paskutinįjį kruizo uostą. Mums – įžanga į Karibus.

Sent Tomo lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę po Sent Tomą


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Puerto Rikas – iščiustyta Lotynų Amerika

Puerto Rikas – iščiustyta Lotynų Amerika

| 3 komentarai

Puerto Rikas – Lotynų Amerika. Bet jame mažai tipinių Lotynų Amerikos blogybių. Senamiesčiai ten tvarkingi, iščiustyti lyg Europoje. Paveldas saugomas: tarp šimtamečių bažnyčių, galingų fortų ir didingų rūmų neboluoja jokie stikliniai dangoraižiai ar betoniniai monstrai.

Puerto Riką pastatė Ispanija tada, kai ji buvo turtingiausia pasaulio imperija. “Turtingiausiai pasaulio imperijai” Puerto Rikas priklauso ir šiandien. Sala yra JAV kolonija (oficialiai “laisvai su JAV asocijuota šalis”). Ir pragyvenimo lygis ten artimesnis amerikietiškam, nei lotyniškam.

Ir Puerto Riko gamta saugoma kaip Vakaruose: vienintelės JAV pavaldžios tropinės džiunglės, nuo mikroorganizmų naktimis švytinčios įlankos.

Sen Germano miestelio centrinė aikštė. Puerto Riko miestai – vieni seniausių Amerikoje, nes Kolumbas atrado ir europiečiai kolonizavo visų pirma Karibų salas

San Chuanas – vienas seniausių Amerikos miestų

Sostinė San Chuanas – ta Puerto Riko vieta, kurią per keliones išvysta daugiausiai turistų. Mat tik čia švartuojasi kruiziniai laivai, ir dauguma – vos pusdieniui: Puerto Rikas dydžio sulig Vilniaus apskritimi, bet kalvotas, keliai vingiuoti, tad per tiek laiko kažkur toli nenuvažiuosi.

Tačiau išlaižytas San Chuano senamiestis pusdienio dėmesio tikrai vertas. Jo “žvaigždės” – du galingi ispanų fortai, gynę miestą nuo kitų imperijų laivynų (El Morro ir San Cristobal).

El Morro fortas su atvira erdve priešais. Kol priešų kariai, išsilaipinę kur žemyne, bandydavo ją perbėgti, ispanai juos nuolat iš forto apšaudydavo. Dabar laukymėje puertorikiečiai mėgsta laidyti aitvarus

Tačiau tikrasis San Chuano žavesys – eiliniai gyvenamieji namai, nuo šimto iki kelių šimtų metų amžiaus, puošti mozaikomis, kolonomis, raižiniais, bareljefais – ir kruopščiai restauruoti, prižiūrėti.

Ir keli didesni rūmai – bankų, valdžios, tokie kaip Kapitolijus (1929 m.) – parlamentas, gretima tropinės medicinos mokykla.

San Chuano senamiestis

Puerto Riko džiunglėse – savaime švytintys ežerai

Mes keliavome kruizu, kuris prasidėjo ir baigėsi San Chuane – tad Puerto Rikui laiko turėjome daugiau: kelias dienas iki kruizo ir dieną po jo. Apvažiavome visą salą.

Bioliuminescencija. Šitą žodį žino retas, tačiau tai – unikaliausia Puerto Riko įžymybė. Šalyje – trys vandens telkiniai, kurie naktimis savaime švyti. Mat jie – kupini mikroorganizmų, kurie šviesos pliūpsniu gąsdina potencialius grobuonis. Visame pasaulyje tokių vietų tėra penkios. Deja, pamatyti tą gamtos stebuklą nėra taip lengva, kaip atrodo paskaičius gausybę ekskursijų reklamų.

Povandeninis laivas ir Bacardi romo fabrikas San Chuane. Karibai garsėja romu. Kadaise Bacardi gamintas Kuboje, tačiau Kastro ten viską nacionalizavus, šeimininkai verslą pratęsė Puerto Rike.

Ryškiausia “švytinti lagūna” – Viekeso saloje prie Puerto Riko rytinių krantų. Pabuvojusieji kalba apie magišką vaizdą. Tačiau patekti ten nelengva. Vienas būdas – “lotyniškas” keltas, plaukiantis tik kelis kartus per dieną. Eilėje, būna, reikia laukti ir po kelias valandas, be to, niekada nesi garantuotas, kad pavyks, mat vietiniams – pirmenybė (jeigu tądien plauks daug vietinių, turistams vietos išvis neliks). Kai Puerto Rike turėjome tik kelias dienas ir laukė kruizas, taip rizikuoti nesinorėjo. Turtingiems amerikiečiams turistams yra kitas būdas – lėktuvai. Tačiau skrendant jais vos 30 km skrydis kainuotų tarsi iš Vilniaus į kokį Frankfurtą…

Taigi, pasirinkome plaukti kajakais į kiek menkiau švytinčią lagūną prie Fachardo miesto. Laikas geras, mėnulis jaunas, naktis tamsi (per pilnatį ekskursijos net nevyksta). Deja, likus keletui dienų gavau SMS, kad “lagūna nešvyti kiek įprasta”. Pasiūlė grąžinti pinigus. Amerikietiškas aptarnavimas, ne lotyniškas…

Taigi, bioliuminescenciją mačiau tik Cabezas de San Juan parke, kur ekskursijos, pasakojančios apie Puerto Riko gamtą metu tamsiame kambaryje gidė papurtė ir tokių mikroorganizmų kupino vandens pilną maišelį – švietė kaip melsvas žibintuvėlis, tiesa, tik apie sekundę.

Mangrovės Cabezas de San Juan parke. Čia žemė pasidarė per sūri rudosioms mangrovėms, tad jos nudžiūvo ir teritoriją užima tolerantiškesnės juodosios. Ši ekskursija – gana nebrangi, nes orientuota į vietinius. Tuo Puerto Rikas geras: čia gyvena daug žmonių. Todėl, giliau pasikamsčius, galima rasti gerų siūlymų vietiniams, kurie kainuoja trečdalį to, kas imama iš turistų

Eilinė Puerto Riko gamta gana paprasta, tačiau dėl informacijos angliškai ir didelių investicijų į gamtosaugą čia – gera vieta pažinti tropikus. El Junkės “Debesų miškas”, dažniausiai skendintis debesyse, su mažais kriokleliais. Pakrantės mangrovės.

Smegduobių kupina salos šiaurė. Jos tokios didelės, kad viena talpina didžiausią pasaulyje radioteleskopą – Aresibo observatoriją. Tai – lyg milžiniška palydovinė lėkštė, pirmas žvilgsnis į kurią nuo gretimos kalvos užgniaužia kvapą.

Aresibo observatorijos radioteleskopas. Antena nejuda, tad kad būtų galima gaudyti bangas iš skirtingų pusių, juda milžiniški kreipikliai virš jos.

Tiesa, kam atostogos – tai visų pirma kaitinimasis pajūryje, Puerto Rikas – ne pati geriausia vieta. Paplūdimių ten daug, nuo apglėbtų daugiaaukščių viešbučių ir apartamentų linijomis San Chuano naujuose rajonuose iki tokių su palaikėmis kavinukėmis, iki visai laukinių. Tačiau Puerto Riko klimatas – labai lietingas. Per metus kritulių San Chuane iškrenta net tris kartus daugiau nei Vilniuje. Kiekvieną dieną, kurias keliavau po salą, lijo. Nušniokšdavo ir stiprokos liūtys. Vietiniai taip įpratę, kad net per lietų, mačiau, daug jų turškėsi jūroje. Tiesa, keliavau gegužę, vieną lietingesnių mėnesių, tačiau ir kitu metu ten lietingiau nei pas mus.

Mirkdami jūroje puerto rikiečiai kažką švenčia per lietų

Žavūs Puerto Riko miesteliai

Mažesnieji Puerto Riko miestai, tokie kaip antrasis pagal dydį Ponsė (166 000 gyv.) ar vienas seniausių San Germanas (įkurtas 1573 m., 36 000 gyv.) ne tokie didingi kaip San Chuanas, bet sutvarkyti ne prasčiau. Ir savaip net žavesni: ten vyrauja puertorikiečiai, mažai turistų ir imigrantų, o sekmadieniais didžiuliais kryžiais ir rožančiais nešini piliečiai masiškai eina klausytis, kaip ir prieš 100, 200, 300, 400 metų, ispaniškų katalikų mišių. “Alternatyvios bažnyčios” ten plinta lėčiau (šiaip Puerto Rike įvairios JAV modeliu sukurtos protestantiškos bažnyčios iš katalikų jau perėmė apie trečdalį tikinčiųjų).

Deja, gyventojai tuos miestus palieka, ir žaviuose senamiesčiuose tarp metalinių balkonų baliustradų, bokštelių, medinių sienų ir specialiai užsakytų grafičių-freskų boluoja vis daugiau apleistų namų, vietom visai išgriuvusių.

Trimatis grafitis ant apleistos degalinės Ponsėje

Viena Lotynų Amerikos blogybė, kurios Puerto Rikas neišvengė – nusikalstamumas. Ši šalis – maždaug trigubai nesaugesnė už Lietuvą. Tačiau čia irgi padeda priklausymas JAV: įstatymai saugomi rimtai, tad miestuose pilna policijos su galingais ginklais ir naujais automobiliais. Turistines vietas, kaip Ponsės centrinę aikštę, pareigūnai stebi iš keleto skirtingų pusių.

Žymi dalis nusikaltimų šalyje susiję su gaujomis. Mat Puerto Rikas – tarpinė stotelė narkotikų kelyje iš Pietų Amerikos į JAV ir Europą. Visuomet skraidau vilkėdamas rūbais su daug kišenių, tad patikrinimai man ne naujiena – bet tikriausiai jokiame oro uoste “nekratė” taip ilgai kaip Panamoje (Kolumbijos kaimynėje) prie vartų į skrydį San Chuanan (tas pačias kišenes tikrino, tuos pačius daiktus iš kuprinės traukė po keletą kartų).

Ponsės miesto gaisrinė – žymiausias jo statinys. Šalia – policininkų pulkelis saugo vietinių ir turistų ramybę.

Puerto Rikas: tarp nepriklausomybės ir 51-osios valstijos

Puerto Rikas kabo tarp kūjo ir priekalo. Kolonijos statusas XXI a. visai nedera ir net neša JAV gėdą. Juk tai ne kokia menkutė salelė, o 3,5 mln. gyv. turinti šalis. Ir jos gyventojai net neturi teisės rinkti valdžios – balsuoti JAV prezidento ar parlamento rinkimuose.

Tačiau kuriuo keliu eiti toliau neapsisprendžia patys puertorikiečiai. Alternatyvos dvi, ir referendumai vyksta reguliariai.

Laukinė iguana San Chuano forte. Iguanų Puerto Rike – daug. Ši beveik nebijojo mūsų, prisileido arti

Pirmoji, kurią pasirinko visos bent Puerto Riko svarbos kolonijos Lotynų Amerikoje – nepriklausomybė. Tačiau tada puertorikiečiai turbūt netektų JAV pilietybės ir paramos. Ir nors šiuo metu ne pagal galimybes gyvenusį Puerto Riką ištiko skolų krizė (ši šalis – savotiška “Amerikos Graikija”), visos laisvos Lotynų Amerikos šalys juk gyvena dar sunkiau.

Todėl nepriklausomybės šalininkų Puerto Rike gana mažai ir, artėjant eiliniam referendumui dėl salos statuso, vienintelė “agitacija” už nepriklausomybę, kurią mačiau – “Yankee go home” grafičiai.

Puerto Riko parlamentas – Kapitolijus. Kol kas jis turi tik ribotą galią, o pagrindinė Puerto Riko ir visos JAV valdžia – Vašingtone.

Didžiuma Puerto Riko elito siūlo kitą kelią – tapimą penkiasdešimt pirmąja JAV valstija. Tikisi, kad tuomet dėl didesnių išmokų iš federalinio biudžeto pragyvenimo lygis, kol kas prilygstantis „tik“ Ispanijai ar Italijai, pakils arčiau aukštesnės JAV kertelės. Be to, puertorikiečiai galėtų balsuoti JAV rinkimuose.

Tačiau kelias į laisvę tapus valstija užsidarytų amžiams, sumažėtų autonomija, tektų mokėti ir didesnius amerikietiškus mokesčius (dabar puertorikiečiai nemoka federalinio pajamų mokesčio). Todėl referendumas po referendumo puertorikiečiai pasirenka… bent kol kas likti kolonija.

Viena seniausių Amerikos bažnyčių San Germane. Dabar – religinio meno muziejus, o pamaldos vyksta didesnėje. Sekmadieniais srautai nemaži, vienas prekijas už durų laukė mišių pabaigos, kad galėtų siūlyti pirkti vandenį. Kai Puerto Rike nuolat karšta, dėsnis, kad bažnyčioje – vėsu – negalioja. Net atidarius visas šonines duris ar įjungus ventiliatorius per mišias sukaistama.

Savijauta Puerto Rike – keistas JAV ir Lotynų Amerikos mišinys. Iščiustytose miestų gatvėse – geri automobiliai ir visi greito maisto tinklai – McDonald’s, Subway, Burger King, Church’s Chicke, KFC ir kitų ne mažiau, nei JAV – kai kur nuo vieno to paties pavadinimo restorano iki kito vos kelių šimtų metrų atstumas. Memorialų alėjoje priešais Puerto Riko kapitolijų – ir memorialas holokaustui, teroro aktų metu žuvusiems žydams. Puerto Rike žydų beveik negyvena (tik 0,1%), bet juk JAV jų – daug ir jų nelaimės JAV istoriografijoje aprašomos tarsi didžiausios žmonijos katastrofos. Stovi priešais Kapitolijų ir išrikiuoti metaliniai JAV prezidentai. Tie, kurie lankėsi Puerto Rike (tokių – tik devyni).

Tačiau naktiniu gyvenimu garsėjančiame San Chuano senamiestyje skamba lotyniški ritmai, o anglų kalbos Puerto Rike – net mažiau, nei Lietuvoje. Iškabos, reklamos, pagrindiniai restoranų meniu – viskas ispaniška, be vertimų.

Vila Ponsėje

Bet Puerto Riko dvasia pavojuje. Ir ne pavojuje suamerikonėti (bent jau kol šalis netapo valstija). Puerto Riką kamuoja masinis populiacijos pakeitimas. Ispanakalbiai puertorikiečiai emigruoja į JAV – juk jie visi turi pilietybę, nuo darželio išmokomi angliškai, kelias jiems atviras į bet kurią valstiją. Nuo 2010 m. iki 2016 m. gyventojų sumažėjo nuo 3,7 mln. iki 3,4 mln., nepaisant nemažo gimstamumo. Jau dabar daugiau puertorikiečių gyvena JAV, negu pačiame Puerto Rike. Tuo pačiu į Puerto Riką masiškai imigruoja žmonės iš kitų Lotynų Amerikos vietų, ypač Karibų salų, kuriems migracija į Puerto Riką paprastesnė nei į JAV. Tarp 2000 m. ir 2010 m. surašymų vien juodaodžių (kurių istoriškai mažai Puerto Rike, bet gausu visur aplink) Puerto Rike padaugėjo nuo 8% iki 12,5%.

Kondado rajonas San Chuane statytas pokariu. Dabar tai – miesto kurortinė zona.

Puerto Rikas, daugelį šimtmečių buvęs savitos tautos tėvyne, pamažu tampa tiesiog JAV vartais? Mums pažįstama. Panašioje padėtyje juk atsidūrusi ir Lietuva: gyventojų mažėja, lietuviai masiškai emigruoja, tačiau tuo pačiu atvyksta vis daugiau ir daugiau imigrantų. Sąsajų yra ir daugiau: labai panašus gyventojų skaičius, meilė krepšiniui (tiesa, beisbolas Puerto Rike mėgiamas labiau).

Tuo tarpu Amerikos kruizų keliautojams ir turistams, kaip ir mums Puerto Rikas – vartai kita kryptimi. Vartai į Karibus. Paskutinė sala, kurioje dar viskas amerikietiškai tvarkinga, aptarnavimas geras, kainos normalios, kurioje pakanka žmonių įprastam kultūriniam gyvenimui palaikyti, kurioje angliškai, prispyrus reikalui, vietiniai kalba beveik be akcento. Plaukiant tolyn nuo Puerto Riko, to liko mažiau – užtat laukė aukšti žali vulkanai, laukiniai statūs krantai, įvairesnės kultūros, žavūs miesteliai ir dar daugiau spalvų.

Puerto Riko lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę po Puerto Riką


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant

Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant

| 16 komentarai

Svarstote išbandyti kelionę kruiziniu laivu?

Ką tik grįžau iš pirmojo kruizo. Be to, dar prieš išplaukdamas daug mėnesių rinkau informaciją apie šį kelionės būdą. Visas savo surinktas žinias – ir plaukimo patirtį – sudedu į šį straipsnį.

Ar kelionė kruizu – jums? Ko iš jos tikėtis? Į kur plaukti? Kada ir kur pirkti? Kokių klaidų nepadaryti, kad kruizas praeitų smagiai ir nekainuotų per daug?

Kruizinis laivas uoste

Kaip vyksta kruizas?

Visuose kruizuose kelionės tvarka labai panaši. Ryte laivas atplaukia į uostą ir keleiviai išleidžiami. Pavakarę ar vakare laivas išplaukia. Mūsiškis laivas „Carnival Fascination“ prisišvartuodavo 7 ar 8 valandą ryto, o išplaukdavo 17 val.

Taip pat į daugumą kruizų įeina ir „jūros dienos“ (sea days), kurių metu laivas vien plaukia. Kadangi kruizinių laivų greitis – tik ~40 km/h, jeigu du uostai yra toli vienas nuo kito, tenka tarp jų plaukti ištisą parą ar net kelias.

Kruizinio laivo atriumas su panoraminiais liftais – jo širdis. Atriume buvo konferansjė, baras, ekskursijų stalas, dažni atlikėjų pasirodymai

Jeigu jūs – iš tų, kuriems patinka pažinti įvairias šalis ir miestus, arba dar nežinote, ar gerai jausitės laive – rinkitės kruizą su kuo mažiau jūros dienų. Aš plaukiau kruizu su tik viena jūros diena ir penkiomis dienomis uostuose.

Tiesa, jei jūs labiau mėgstate kurortines pramogas nei lankytinas vietas – jūros dienų metu irgi turėsite ką veikti. Šiuolaikiniai didieji kruiziniai laivai – tai tikros plaukiojančios pramogų salos, talpinančios tarp 2000 ir 5500 keleivių. Kiekviename rasite teatrą su reguliariais pasirodymais, baseinus, sūkurines vonias, barus, kazino, atvirus denius su šezlongais deginimusi. Mūsiškiame dar buvo ir minigolfas, bėgimo takelis, treniruoklių salė, biblioteka, vandens atrakcionai. Tiesą pasakius, yra nemažai užkietėjusių kruizų fanų, kurie netgi uostuose nelipa į krantą (išlipti – neprivaloma). Jie keliauja dėl paties laivo ir jo pramogų. Juk tai – tarsi milžiniškas „viskas įskaičiuota“ tipo viešbutis.

Atviri kruizinio laivo deniai su baseinais, sūkurinėmis voniomis, barais – viena populiariausių jo zonų, kadangi mūsų kruizas, kaip ir dauguma, vyko šiltuose kraštuose

Tokiems mūsų kruize vieną dieną prie baseino net surengtas suvenyrų turgus – su prekėmis (marškinėliais ir pan.) iš visų pakeliui praplaukiamų uostų. Kad galėtų nusipirkti neišlipę.

Kas (ne)įeina į kruizo kainą?

Tiesa, pirmą kartą keliaujantieji kruizu išgirdę, kad kruize „viskas įskaičiuota“, gali nemenkai nusivilti. Ne, tai nėra apgavystė: išties, galima plaukti kruizu ir neišleisti laive nė papildomo dolerio. Tačiau, deja, daugybė keleivių tyčia ar netyčia laivuose palieka sumas, kartais ir dvigubai didesnes už pradinę kruizo kainą.

Net ir milžiniškas kruizinis laivas gali atrodyti menkas palyginus su kalnais ir kitomis gamtos grožybėmis, kurių gausu šalyse, kuriose populiarios kelionės kruiziniais laivais.

Į pačią kruizo kainą paprastai įeina maistas, spektakliai ir koncertai, nakvynė, pagrindinės poilsio ir pramogų zonos (šezlongai, baseinai). Tačiau štai kas beveik visuose kruiziniuose laivuose kainuoja papildomai:

1.Gėrimai.
2.Grožio ir sveikatingumo paslaugos.
3.Ekskursijos ir kitkas, kas vyksta krante.
4.Kai kurie restoranai ir patiekalai.
5.Laivo fotografų padarytos jūsų nuotraukos (nesuprantu, kodėl šiais išmaniųjų įrenginių laikais dar kas jas perka, bet tai, pasirodo, labai populiaru).
6.Internetas (beje, labai lėtas ir stringantis).

Pora pozuoja ant laivo laiptų vienam iš daugelio laivo fotografų. Kitos poros laukia eilėje. Vėliau nuotraukas buvo galima nusipirkti viename atriumo aukštų. Į kruizo pabaigą visos to aukšto sienos nukabinėtos nuotraukomis: lipančių į laivą keleivių, išlipančių iš laivo keleivių, keleivių įvairių fototapetų fone

Jeigu laive kažkas mokama, tai kainos, palyginus su krantu, beveik visuomet pakeltos ne procentais, o kartais. Todėl jei galite kažko nepirkti laive – niekuomet nepirkite.

Sunkiausia apsieiti be gėrimų. Mūsų laive, tiesa, keletas jų siūlyti nemokamai – tačiau, tarkime, per vakarienę bufete vienintelis nemokamas gėrimas būdavo… citrinų sultys. Man sutaupyti padėjo susipažinimas su kruizo taisyklėmis. „Carnival“ ir kai kurios kitos kruizinių laivų linijos leidžia pirmajame uoste atsinešti į laivą savo gėrimų: kiekvienam žmogui po 12 skardinių (350 ml) ir 1 vyno butelį (750 ml). Be to, „Carnival“ galima dar prieš kruizą kompanijos internetiniame tinklapyje užsisakyti vandens butelių – tokiu atveju jie kainuos nedaug brangiau, nei krante. Kitose kruizinių laivų linijose, tiesa, taisyklės gali skirtis – paskaitykite.

Kruizo baras prie baseino. Čia viskas mokama ir brangu.

Nesibaigiantys kruizinio laivo arbatpinigiai

Taip pat į kruizo kainą neįskaičiuoti arbatpinigiai. Ir ne, tai ne tas pats, kas kokiam Lietuvos restorane – palieki pusę euro, jei nori, jei nenori – tiesiog išeini. Kruiziniame laive nuo tavęs juos nuskaičiuoja automatiškai, jeigu neliepi nenuskaičiuoti (JAV, kurioms priklauso dauguma kruizinių laivų, šitaip „nuimti“ „rekomenduojamus“ arbatpinigius be priežasties – labai kultūriškai nepriimtina). Gale gauni „arbatpinigių išklotinę“. Ir sumos didžiulės – mums, tarkime, „automatiniai arbatpinigiai“ kruizo kainą pakėlė ~16%. Turėkite tai omenyje.

Be to, be tų automatinių bendrų arbatpinigių, kruizinių laivų kompanijos nuolat mėgina „ištraukti“ papildomus. Kiekviena paslauga, kurią pirksite laive, be oficialios kainos dar bus padidinta keliolika arbatpinigių procentų, o ant čekio boluos tuščia vieta įrašyti papildomai „laisvanoriškai“ „aukai“. Net atsiskaitant laivo parduotuvėje ant kortelių skaitytuvo iššoko siūlymas palikti „arbatos“ kasininkei…

Kruizo įgula

Kodėl? Nes arbatpinigių forma kruizinių laivų kompanijos faktiškai moka savo įguloms algas. Taip sumažėja mokesčių našta. Bet to, amerikiečiai pamišę dėl arbatpinigių. Net kur viskas įskaičiuota jie baimingai klausinėja vienas kito „Ar tikrai čia nereikia nieko dar palikti?“. O kruizinių laivų forume vieną ekskursiją krante amerikietis išpeikė, kadangi joje „daug skirtingų gidų ir vairuotojų, todėl, jei važiuosite, ruoškite daug arbatpinigių“. Tame pat forume kitas veikėjas visai rimtai patarė pradedantiesiems kruizų keleiviams: „Tik neneškite arbatpinigių kapitonui“…

Kruiziniame laive, beje, gryni pinigai „nevaikšto“ (išskyrus kazino). Kiekvienas prieš išplaukdamas atsidaro laivo sąskaitą ir atsiskaitinėja savo kajutės raktine kortele. Jeigu kur paprašo kajutės kortelės žinokite – tai mokama prekė ar paslauga.

Turgelis su praplaukiamų uostų suvenyrais baseino denyje

Kruizinio laivo maistas – puikus ir įvairus

Kaip ten bebūtų, savo kruizu likau labai patenkintas. To, kas nemokama – pilnai pakako smagiai praleisti tą metą, kai laivas plaukė. Nors suminė kaina išėjo didesnė, nei viešbučių, kuriais paprastai naudojuos (net pridėjus transporto išlaidas), kokybė ją pranoko labiau, prilygo 5 žvaigždučių viešbučiams, kuriuose aš sau leidžiu apsistoti nebent retai, nebent labai pigiose valstybėse.

Nemokamų restoranų kruiziniame laive paprastai būna bent keli (mūsų laive – 6, nors kai kurie jų buvo greta ir dalinosi tais pačiais staliukais).

Tolima Sabos sala ties horizontu už lietaus juostos. Tokių vaizdų galima prisižiūrėti kad ir vakarieniaujant lauko denyje. Saulėtekis jūroje, saulėlydis jūroje, lietus jūroje - žavios patirtys plaukiantiems pirmąjį kartą.

Pagrindiniuose restoranuose“ kuriama prestižinė atmosfera: ten kas kartą tiekiamos trijų ar keturių patiekalų vakarienės, maisto reikia laukti ilgai, o padavėjai linkę pašnekėti. Kai kuriais vakarais yra privaloma rengtis elegantiškai (kiek rimtai į tai žiūrima, priklauso nuo kruizinių laivų kompanijos, tačiau net ir „Carnival“, kurios „„cruise elegant“ „dreskodas“ šiaip jau vienas švelniausių, daug kas ėjo vakarieniauti su vakarinėm sukniom ir kostiumais). Į daugelį „pagrindinių restoranų“ negali eiti kada nori: kiekvienai kajutei priskirtas nustatytas valgymo pradžios metas (iki 15 min galima vėluoti).

Taip pat kruiziniuose laivuose būna ir nemokami „paprasti restoranai“ – švediškas stalas ar valgyklos. Paprastai valgydavau būtent ten: paprasčiau, gali įsidėti ko nori ir kiek nori, trunka trumpiau, jie atidaryti kokias 9 val. per dieną, o picerija net veikė visą parą. Maisto kokybė – tikrai puiki. „Pagrindiniame restorane“, tiesa, irgi būdavo, kad pavalgydavau skaniai, bet kai pasirinkimas ten nedidelis, negalima paragauti – užsakydamas patiekalą kartais „prašaudavau“. Taigi, mūsų indoneziečiui „pagrindinio restorano“ oficiantui, kaip pridera, išmokusiam net mūsų lietuviškus vardus, beliko sakyti, jog gailisi, kad ateiname taip retai.

Saldumynų stalas – tik vienas daugelio švediško stalo restorane

Eiti į mokamus laivo restoranus visiškai nesinorėjo. Ir taip plaukdamas kruizu priaugau 4 kg ir dabar pirmą kartą gyvenime turiu viršsvorio. O apsidarius laive atrodė, kad geras 80% keleivių yra nutukę: nežinia ar dėl to, kad Amerikoje paplitęs nutukimas, ar čia ir plaukimo kruizais pomėgis daro savo… Juk labiausiai užkietėję fanai, būna į kruizus leidžiasi ir po keturis kartus per metus – visos jų atostogos taip prabėga. „Aišku, grįžę namo niekam nesakysite tiesos, kiek čia valgėte“ – traukė per dantį keleivius laivo komediantas.

Kruizinio laivo pramogos – smagybės kas valandą

Kiekvieną vakarą po durimis kajutės tvarkytojas pakiša laivo laikraštį, kur parašyta, kokiu laiku kas vyks rytoj. Prieš kruizą to grafiko negalima sužinoti (nors įvairiuose forumuose kruizų gerbėjai dalinasi skanuotais laikraščiais, bet kiekviename kruize, net to paties laivo, pramogos kiek skiriasi).

Muzikantai pasitinka išlipančius ar grįžtančius į laivą keleivius. Tradiciškai uostų šalys kruizus sutinka ypatingai – juk šitiek daug turistų vienu metu.

Pramogos kruizinio laivo teatre susideda iš laive gyvenančios trupės (šokėjų ir dainininkų) įvairių pasirodymų bei atvykstančių kviestinių atlikėjų, „keliaujančių“ iš laivo į laivą. Mūsų laive, tarkime, kartą koncertavo juodaodė amerikietė Konsuela Ivy, kitą vakarą pasirodė meksikietis žonglierius. Pasaulinių žvaigždžių erdviame laivo didžiajame teatre tikrai nepamatysite, tačiau pasirodymai pakankamai kokybiški, ypač atvykstančių atlikėjų.

Kadangi plaukėme „Carnival“ linija, garsėjančia, kaip įpareigoja pavadinimas, pramogų gausa, nuo jų skambėjo visas laivas: eidamas koridoriais išvysdavai čia koncertuojančią grupę, čia didžėjų, čia šokėjus. Scenų buvo apie penkias. O baras laivo gale daugelį vakarų virsdavo „komedijų klubu“, kur pasirodydavo „stand-up“ komediantai. Dar kitur vykdavo viktorinos (tiesa, man pernelyg dažnai susijusios su JAV popkultūra). Kiekvieną valandą laive prasidėdavo po kelis renginius…

Laivo komedijų klubas. Siena su užrašu - tai tiesiog projektoriumi projektuojamas vaizdas. Dauguma laivo erdvių skirtingu dienos metu naudojamos skirtingiems dalykams, todėl stacionarių dekoracijų mažai.

Kruizinių laivų kompanijos tik mažumą pajamų gauna iš pačių kruizų pardavimų. Kitkas – iš mokamų prekių ir paslaugų kruiziniuose laivuose, o taip pat iš patalpų nuomos. Yra kam nuomoti: ištisos įmonės savo produkcija prekiauja vien laivuose! Papuošalais, laikrodžiais, netgi paveikslais. Įprasta, kad pardavimai pateikiami kaip savotiškas šou ar paskaita. Pusė jo bus įdomi ir tikra informacija (tarkime, apie deimantų klasifikaciją), kas liko – reklama („Kaip žinoti, kad nusipirksite tikrą deimantą? Pirkti jį tik mūsų rekomenduojamose parduotuvėse“). Klausytojai iš kajučių ar nuo baseino atviliojami nemokamomis dovanomis ir loterijomis kuriose – labai geri prizai ir didelė tikimybė laimėti. Galima tik įsivaizduoti, kokias apyvartas padaro šios kompanijos, jeigu, tarkime, paskaitoje, kur dalyvavo tik keliasdešimt žmonių, buvo “pralošti” du papuošalų komplektėliai – vienas su deimantais, kitas su safyrais. Loterija tikra – grandinėlę ir auskarus su safyrais laimėjau aš pats.

O per meno aukcioną kiekvienam atėjusiajam – kiek nori nemokamo šampano. Nieko keisto: iš pažiūros eiliniai žmonės (amerikiečiai nelinkę demonstruoti turtų) vienas po kito pirko darbus už šimtus ar virš tūkstančio dolerių. Tiesa, mažomis raidelėmis aukciono taisyklėse buvo parašyta, kad tikroji paveikslų pradinė kaina „konfidenciali“ ir, jeigu ji nebus pasiekta, paveikslą gali „nupirkti“ užsislaptinęs aukciono darbuotojas. Taigi, dalis kainų kėlimų buvo konformizmą kurstantis teatras, bet likę pardavimai tikrai tikri. Ir tokie aukcionai organizuojami beveik kasdien, ir jie vyksta daugumoje kruizinių laivų.

Pardavėjas kruizinio laivo meno aukciono metu kursto pirkti paveikslus. Nuo „Šis dailnininkas sukūrė savo stilių“ iki „Šis dalininkas daug aukoja labdarai“.

Aukciono taisyklės, kurias nelabai kas be manęs nagrinėjo, didžiosiomis raidėmis skelbė ir dar kai ką: siūlydamas kainą kartu prisipažįsti, kad nepatikėjai, jog darbas, kurį perki, yra tinkamas investicijai, o „bet kokie žodžiu mūsų sakyti pažadai negalioja, jeigu nėra parašyti“. Taigi, aišku, visi rumuno pardavėjo šūkiai „Šis paveikslas rinkoje vertas 1500 dolerių, o mes šiandien pardavinėjame už 500 dolerių“ buvo „laužti iš piršto“. Už 1500 namie tokio tikrai neparduosi. Iš tikro dauguma „paveikslų“ ten išvis – perfotografuotos reprodukcijos. Nežinomų Kinijos ar Rytų Europos menininkų.

Kaip geriausiai išnaudoti laiką kruizo uostuose

Vienas didžiausių nuogąstavimų prieš man pasirenkant kelionę kruizu buvo: jeigu laivas uoste stovės tik 8 valandas, ar ką aš spėsiu pamatyti, nuveikti? Juk keliauju daugiausiai dėl lankytinų vietų, o ne laivo koncertų… Laimė, visa sistema veikė puikiai ir kruizinio laivo turistų naudai – juk ištisos šalys iš to gyvena. Biurokratijos ten, kur keliavau (Karibuose), nebuvo jokios. Nei išlipant, nei įlipant, daugelyje šalių nė netikrino paso – tik kruizinio laivo kortelę (pasitikėjo kruizinio laivo linija, kad kokio nelegalo ji nepriims). Išlipimas trukdavo vos kelias minutes (tiesa, jo pradžia kartais 15-30 min. vėluodavo), įlipimas – kiek ilgiau, nes dar tekdavo praeiti metalo detektorių. Į laivą sugrįžti reikėjo 30 min. iki išplaukimo.

Keleiviai grįžta į kruizinį laivą Sent Kitse

Girdėjau, kad yra išimčių – tarkime, liūdnai pagarsėjęs Sankt Peterburgo uostas Baltijos jūros kruizuose, kur laisvai išlipama tik su Rusijos viza (tiesa, laivai ten paprastai stovi dvi dienas).

Prie kruizinio laivo tempo reikėjo kiek prisitaikyti: pirmajame uoste (JAV Mergelių salose) į laivą grįžome per anksti. Tačiau paskui įpratome ir net keliaudami nepriklausomai pamatydavome išties daug – ne mažiau, nei per dieną kelionės ne kruizu. Dažniausiai nuomodavomės vienai dienai automobilį, nors ne Karibuose, jei būtų normalus viešasis transportas su prieinamais grafikais, galima kliautis ir juo. Iš ryto važiuodavome į tolimesnes vietas, o paskui grįždavome arčiau laivo ir paskutinę valandą praleisdavome aplinkiniame mieste, iš kur paprasta per keliolika minučių nukakti į uostą – rizika pavėluoti taip tapo labai menka.

Kitas variantas pasižvalgyti krante – ekskursijos. Ištisa pramonė „kepa“ koncentruotas ekskursijas kruizų keleiviams. Dalis jų parduodama pačiame laive: bus brangiau, bet paims iš laivo ir garantuos, kad laivas neišplauks kol nesugrįši. Kitas ekskursijas galite nusipirkti vos išlipę ir išėję į miestą (uostą, į kurį ką tik atplaukė laivas, visuomet apstoja minios visokių „siūlytojų“).

Laivo biblioteka. Deja ten – tik romanai, knygų apie lankomas vietas nėra (bent jau mūsų laive)

Ekskursijų tik dalis yra pažintinės. Daug jų – pramoginės ar poilsinės: pvz. nuveža į paplūdimį, o vakare parveža, arba nuveža į vietą, iš kur plaukiama kateriu gerėtis koralais, ar važiuojama visureigiais bekele. Kadangi plaukiau į Karibų šalis, kurias lankiau pirmąsyk gyvenime ir į kurias gal negrįšiu, rinkausi tik pažintines ekskursijas, optimaliai išnaudojančias laiką. Tokia pasitaikė tik Sent Lusijos saloje: truko 6 val., o likusį laiką dar skyriau apžiūrėti salos sostinei.

Beje, kiekvienoje šalyje iš tikro praleisdavome ilgiau nei 8 val. Į ją įplaukdavome kokia valanda iki laivui prisišvartuojant, o viešnagė baigdavosi valanda po išplaukimo. Tiek laiko matydavosi krantai: kalnai, įlankos, miesteliai. Viršutiniai atviri laivo deniai – puiki vieta jais gerėtis, ypač valgant pusryčius ar geriant kokakolą. Jausmas toks pats, kaip dairytis nuo aukšto pastato stogo – tik tas pastatas juda, atskleidžia vis kitus vaizdus.

Keleiviai nuo kruizinio laivo atviro denio stebi Sent Lusijos sostinę Kastrį

Ypatinga patirtis – pirmame ir paskutiniame kruizo uoste. Daug kruizų mylėtojų vos atskridę į pirmąjį kruizo miestą lekia į laivą, dėl ko dienos metu prieplaukoje susidaro milžiniškos eilės. „Carnival“ už įlipimą anksčiau net ima papildomą mokestį. Aš dariau priešingai – laivas Puerto Riko uostą paliko 22 val., o į laivą atvykau 18:30 (iki 20 val. įlipti privaloma). Tuo metu jau nebuvo jokios eilės. Papildomą laiką verčiau išnaudojau apžiūrėti šaliai, kurioje prasidėjo kruizas. Kita vertus, laive pramogų netrūksta nuo pat pirmos valandos – tad kas anksčiau įlipo, irgi turėjo ką veikti, galėjo eiti į ekskursijas po laivą.

Apskritai eilės – kruizo realybė. Jų pasitaiko visur – ypač prie švediško stalo, prie konferansjė. Tačiau visgi didžiumą laiko eilių nėra. Tereikia eiti kažkur tuo metu, kai kiti ten neina – tarkim, pusryčiauti vienam pirmųjų. Pamatęs eilę viename restorane pereidavau į kitą.

Išlaipinimo išvakarėse kruizinio laivo koridoriuje sustatyti lagaminai. Juos paima darbuotojai ir vėl atiduoda uoste. Paprasčiau viską neštis pačiam.

Kur plaukti kruizu?

Tiksli kruizo patirtis priklauso nuo to, į kokį pasaulio kraštą juo plauksite. Nors laivai ir įgulos – tos pačios (kas sezoną jie „pervaromi“ iš vieno regiono į kitą), juk skirsis aplinka, klimatas, patirtis uostuose.

Aš išsirinkau populiariausią regioną – Karibus. 34% visų pasaulio kruizų keleivių plaukia į tas mažas šaleles. Jos – labai fotogeniškos žvelgiant iš vandenyno, be to, kruizas – geriausias būdas jas aplankyti, nes kiekvienoje yra ką veikti kaip tik maždaug dieną, o keliauti kitais būdais ten brangu. Kruizų sezonas Karibuose – gruodis-balandis, bet aš plaukiau gegužį, jam pasibaigus. Tai – smagu, tada uostai ne taip užkišti kruizų keleiviais.

Sent Kitso salos krantai iš išplaukiančio laivo. Vakarėja.

Dar apie 19% kruizų keleivių – ir turbūt dauguma taip keliaujančių lietuvių – leidžiasi į Viduržemio jūrą, paprastai vasarą ar rudenį. 12% kruizų vyksta šiaurės Europoje: Baltijos, Šiaurės jūrose (vasaromis).

Karibus – kruizų, kaip rinkos, tėvynę – pasirinkome specialiai: visi kiti regionai stokoja kažkurios iš detalių, dėl kurių kruiziniu laivu plaukti šitaip gera. Tarkim, po Europą patogu keliauti ir kitais būdais; šiaurėje klimatas mažiau tinka sėdėjimui atvirame denyje; jei kruizinis laivas švartuotųsi didmiesčiuose – per aštuonias valandas niekaip nespėtum pamatyti visko, kas ten įdomu.

Suaugusiųjų atviras denis „Serenity“ laivugalyje. Daugelis laivų turi atskiras zonas žmonėms pagal amžių: 7-11 metų, 12-14 metų, 15-17 metų ir pan. Ši zona – nuo 21 metų, tačiau ten nėra nieko nepadoraus: tiesiog tie, kam trukdo vaikų spiegimas, gali pailsėti. Man labiau patiko, kad apie šią zoną mažiau kas žinojo, tad ji buvo tuštesnė.

Tačiau visi regionai turi privalumų. Kadaise kruizai tebuvo poros jūrų fenomenas, o dabar kruiziniai laivai jau naršo visus vandenynus, jūras ir net didžiąsias upes. Populiarėja kruizai Azijoje, Persijos įlankoje, Australijoje, Aliaskoje, Pietų Amerikoje. Daugėja ir keleivių (2009 m. – 18 mln., 2014 m. – 22 mln., nepaisant ekonominės krizės), ir kruizinių laivų, kurių šiuo metu pasaulyje jau – 448. Sparčiai auga ir jų dydis: šiandien didžiausias talpina 5500 keleivių, kai 2010 m. rekordas buvo 4100, 1998 m. – 2600.

Kruizo trukmė: 3, 7 ar 14 dienų?

Pasirinkus kruizo vietą, antras svarbiausias pasirinkimas – kruizo trukmė. Mano išsirinktoji savaitė pasirodė optimali. Laive daug pramogų, tačiau išskyrus kviestinius atlikėjus teatre, pagrindinio restorano trumpąjį meniu ir, aišku, uostus, diena iš dienos jame beveik niekas nesikeitė. Švediškų stalų maistas savaitės pabaigoje jau pradėjo lengvai pabosti (pakeitimai – kosmetiniai; pvz. kai kuriom dienom buvo siūlomas šaldytas jogurtas su vanile, kai kuriom – su braškėm). Koridorių muzikantai tik persirengdavo kitais rūbais (kada nors ir tie komplektai, aišku, ima kartotis).

Vandens pramogos viršutiniame kruizinio laivo denyje

Dvi kitos standartinės kelionės kruiziniu laivu trukmės – 14 dienų ir 3-5 dienos. Kruizo kaina nesiskirs taip smarkiai, kaip skirsis trukmė: 3 dienų kruizas Karibuose kainuos panašiai, kaip 7 dienų. Todėl trumpi kruizai mažai apsimoka, o vietoj ilgesnio aš tikriausiai rinkčiausi plaukti 7 dienas ir dar pakeliauti kitu būdu.

Kokią kajutę rinktis kruiziniame laive?

Paskutinis pasrinkimas, kurį tenka padaryti dar perkant kruizą – kajutė. Visos jos – lyg viešbučių kambariai, su tualetu ir kasdien tvarkomos kambarinių, kurios (kurie) kiekvieną sykį tradiciškai išlanksto iš rankšluosčių gyvūnėlius (laivo teatre net buvo pastatytas spekataklis apie rankšluosčių gyvūnėlius, keleiviai mokyti juos lankstyti, pardavinėtos knygelės).

Iš rankšluosčio išlankstyta varlė. Kasdien gyvūnėlis būdavo skirtingas

Laivuose būna keturios pagrindinės kajučių kategorijos, nuo pigiausios iki brangiausios:
1.Vidinės (interior) kajutės be langų.
2.Išorinės (ocean view) kajutės su nemažu, tačiau dėl bangų taškymo ir sudėtingo valymo paprastai nešvariu langu.
3.Balkoninės (balcony) su balkonu ir kėdutėmis jame.
4.Apartamentai (suite) su balkonu ir didesniu plotu.

Mes plaukėme išorine kajute. Kokią pasirinkti – priklauso nuo kainų skirtumo būtent tame laive, jūsų pomėgių. Ar jums svarbu rytais atsigerti balkone, ar norite prabudęs matyti jūrą ar uostą ir žinoti, kad už lango jau šviesu? Tik turėkite omenyje, kad, jei jums nebūtinas privatumas, visas laivas – jūsų, taigi, galima į kajutę grįžti tik pernakvoti (vietoje balkono galite sėdėti atvirame denyje).

Kaitininimasis saulutėje viršutiniame kruizinio laivo denyje

Kruizinių laivų keleiviai mėgsta pasirinkti ne tik kajutės rūšį, bet ir konkrečią kajutę. Forumai linksta nuo skundų: „kajutėje X girdisi kaip kažkas vaikšto viršuje“, „kajutėje Y ūžia varikliai“. Jei nesate opus ir lengvai užmiegate, nekreipkite dėmesio ir rinkitės „garantuotą kajutę“ (guarantee). Šiuo atveju pirkimo metu pasirinksite tik rūšį, o pačią kajutę jums priskirs vėliau. Du pliusai: „garantuotos kajutės“ dažniausiai pigesnės, be to, dažnai gauni bent šiek tiek geresnę kajutę, nei pažadėta.

Pavyzdžiui, mus iš 4 aukšto perkėlė į brangesnį 7. Šiaip, kuo aukščiau kajutė, tuo ji daugiau kainuoja. Tačiau kuo aukščiau, tuo labiau supa bangos. Mano žmona tam jautri – tačiau vartodama vaistus nuo jūros ligos (reikia pradėti gerti dar prieš kelionę kruiziniu laivu) ji blogai nepasijuto.

Kajutė su langu kruiziniame laive. Priekyje dar yra staliukas, kėdė. Pagrindinis trūkumas, kuriuo žmonės skundžiasi daugybėje laivų – yra tik viena rozetė (taip buvo ir mūsiškiame). Tad pasirūpinkite adapteriais, ilgintuvais.

Kruizinių laivų įgulos – tikras Babelio bokštas

Kiekvienas kruizinis laivas turi nematomą pusę. Mūsiškis turėjo 10 liftais sujungtų aukštų (denių), tačiau žemiausias, kuriame buvo keleivių kajutės – ketvirtasis. Bet lipdamas į jį uoste daugybę langelių mačiau ir trečiame aukšte, o tikriausiai yra ir pirmas, antras. Ten – įgulos zona. Tai, ko keleiviai neturi matyti: varikliai, skalbyklos, medicinos punktas, įgulos kajutės ir… morgas. Juk iš tūkstančių keleivių kruiziniuose laivuose vis karts nuo karto kas miršta…

Kam įdomu sužinoti daugiau, rekomenduoju pasižiūrėti dokumentinį serialą „Cruise ship diaries“ apie keleto kruizinių laivų įgulų gyvenimą. Tos įgulos – daugiatautės kaip niekas. Net ir lietuvę vieną sutikome, o kur kas daugiau – indoneziečių, filipiniečių, rumunų, ukrainiečių. Žmonių iš skurdžių, tačiau darbščių šalių. „Pasaulyje daug valstybių nesugyvena, o pas mus tų šalių piliečiai tarpusavyje sutaria puikiai“ – paskutinę dieną gyrėsi kruizo direktorius, pakvietęs kruizo keleivius į klausimų-atsakymų vakarą su kai kuriais įgulos nariais. Į teatrą atėjo tik kokie dvidešimt keliautojų – dauguma, matyt, įgulos gyvenimo už tų plačių šypsenų pasirenka nematyti, o gal tiesiog krovėsi lagaminus, nes buvo paskutinė diena.

Kruizinio laivo animatoriai atsakinėja į keleivių klausimus. Dešinėje - kruizo direktorius.

Kruizinis laivas – tai ištisas plaukiojantis miestelis. Mūsiškiame plaukė 700 įgulos narių (maždaug trečdalis tiek, kiek keleivių), o didesniuose jų dirba keliskart daugiau. Įgula turi ir savo „slaptas“ valgyklas (kur gali jaustis laisvai, niekas jiems nepriekaištauja dėl ne taip susisegtų uniformų), poilsio zonas. Uostuose prekybininkai irgi skelbia akcijas laivų įguloms. Bet laisvo laiko jos turi mažai. „Įprasta darbo diena – 11 valandų, laisvadienių nėra, viena plaukimo pamaina – 7 mėnesiai“ – pasakojo mums indonezietis padavėjas. Taupant vietą (įgulos kajučių laive juk ne begalybė) tie patys įgulos nariai atlieka po keletą funkcijų: pavyzdžiui, indas restorano padavėjas, kol neprasidėjo vakarienė, kitoje vietoje surengė fokusų šou, o komediantus vakarais pristatantis komedijų klubo vedėjas dar ir išleidinėjo keleivius iš laivo.

Vyrai iš skurdžių valstybių į kruizinius laivus nusisamdo kaip į gerai apmokamą laikiną tremtį – kad uždirbtų pinigų laukiančioms žmonoms, vaikams. Juk iš šio darbo visą uždarbį galima parsivežti namo: maistas, gyvenamoji vieta laive įguloms nemokama (tik internetas, viena šokėja sakė, kainuoja). Klausimų-atsakymų sesijoje, tiesa, vyravo vakariečiai animatoriai, ir jiems darbas kruiziniame laive – tai draugai, klajojimas po pasaulį, įvairovė. Kai nuspręs turėti šeimą ir vaikų, jie turbūt šį darbą mes.

Kruizinio laivo šonas su gelbėjimosi valtimis. Papildomas darbas, kurį turi kiekvienas įgulos narys - reikalui esant evakuoti laivą. Kiekviename kruize būna evakuacijos repeticija. Mūsiškė truko apie valandą, tačiau kapitono balso beveik nesigirdėjo, o kiti keleiviai jos metu net gėrė: atrodo, įgulai ta repeticija - visiška rutina, o keleiviams - nuobodybė

Išskyrus tuos, kurie karjeros kopėčiomis pakils aukštai. Kaip Marselas, mūsų kruizo direktorius, kurį laivo įgula visokeriopai stengėsi paversti savotiška vienos savaitės žvaigžde.

Taigi, kruiziniai laivai turi tamsiąją ar bent „prozišką“ pusę, bet per visas švieseles ir muzikos ritmus keleiviui jos beveik nesimato. Tiesa, sėdėdamas atriume sykį nugirdau, kaip apsauga kamantinėja vieną iš keleivių – tik nesupratau, ar tai išvakarėse laivo bare jam mergina įbėrė į gėrimą klofelino, ar tai jį patį kaltino, kad po vakarėlio su juo pašnekovė ilgam liko be sąmonės.

Kruizinio laivo atriumas vakare per vieną švenčių

Plaukiojantis gabalėlis Amerikos

Nors kruizų įgulos įvairiatautės, sakoma, kad kiekvienas kruizinis laivas – tai plaukiojantis gabalėlis Amerikos. Mat būtent amerikiečiai labiausiai pamilę tokį keliavimo būdą: jie sudaro net 60% žmonių, visame pasaulyje išplaukiančių į kruizus. Net ir kai kuriuose Viduržemio jūros kruizuose vyrauja amerikiečiai. Kadangi aš plaukiojau po Karibus, o įlipau į laivą Puerto Rike (JAV valda), tai laive kitataučių keleivių išvis beveik nebuvo. Į klausimą „Iš kur jūs?“, kurį taip mėgsta užduoti kruizinio laivo animatoriai, bendrakeleiviai visuomet atsakydavo kokio JAV miesto ar valstijos pavadinimu – o ne užsienio valstybės. Ir išgirdę žodį „Lietuva“ visi nustebdavo. „Šioje saloje bus kairiapusis eismas – bet juk jūs pripratę“ – pakomentavo vienas vyras, tikriausiai galvodamas, kad visa Europa vairuoja kaip anglai. „Ar Lietuvos mafija turi tokias jachtas?“ – dar teiravosi.

Kiekvienas laivo denis alsavo Amerika. Ekstravertai žmonės, mojuojantys visokiomis moderniomis kameromis, aršios reklamos, burgeriai, hot dogai. Kartą kruizo direktorius net surengė vakarą JAV karinėms pajėgoms pagerbti: vienas po kito buvo paprašyti atsistoti skirtingose pajėgose tarnaujantieji (sausumos, žemės, jūrų), paskui – įvairių karų veteranai (Antrojo pasaulinio jau nebuvo, bet vienas Korėjos karo veteranas dar plaukė), skambėjo himnai.

Bendrai nuotraukai susirinkę kariai karių pagerbimo vakare. „Ją parduosime jums su nuolaida“ – žadėjo kruizo direktorius.

O gegužės 5 d. laive oficialiai švęsta „cinco de mayo“ – JAV meksikiečių tautinė šventė. Lotyniškų šokių sūkuryje paskendusiai publikai šokėjai dalino meksikietiškus karolius, dirbtiniai ūsus, dirbtinius kaktusus… Kokia gi Amerika be pagarbių linktelėjimų savo mažumoms? LGBT susitikimai irgi kas antrą dieną vykdavo.

Įdomu buvo grįžus iš eilinės aplankytos salos į laivą pasijusti tarsi atsidūrus dar kitoje šalyje, kurios iš tikro toje kelionėje nė nelankiau: JAV. Tačiau jei visgi norite plaukti laivu su kiek daugiau europiečių, rinkitės Europos kruizų linijas: Costa, MSC, TUI.

Dauguma kruizinių laivų keleivių – apkūnūs amerikiečiai

Amerikoje populiarus posakis, esą kruiziniais laivais plaukia dvi žmonių kategorijos: senukai prie mirties arba jaunavedžiai. Gal tai buvo tiesa prieš dvidešimt metų, bet dabar kruizai sparčiai populiarėja visose amžiaus kategorijose. Kruizų liniją atidarė ir „Dysney“, o ir mūsų „Carnival“ orientuota į jaunimą (tiesa, Amerikoje ir 35 ar 40 metų žmogus dar laikomas jaunu). Išties, ką veikti laivuose yra visiems.

Kur įsigyti kelionę kruiziniu laivu?

Apsisprendėte įsigyti kruizą? Tą galite padaryti kruizinių laivų kompanijų svetainėse internete. Tačiau prieš tai verta palyginti tarpusavyje skirtingų kompanijų kruizus, tad galite pasinaudoti tokiais tinklapiais, kaip „Cruise Critic“, kur surašyti visi kruizai, jų uostai ir vieno mygtuko paspaudimu galima pažiūrėti kainas.

Locmano laivas prisišvartavęs prie kruizinio laivo. Uostų locmanai, virvinėmis kopėčiomis įlipę į laivą, padeda kapitonui įplaukti į uosto akvatoriją, kurią išmano geriausiai. Tiesa, vienas keleivis, pamatęs išlipantį locmaną, mane gerokai prajuokino: „O, žiūrėk, zuikį išlaipina“

Kruizus kai kurie žmonės perka labai iš anksto – jau dabar pardavinėjami netgi įvyksiantieji po dviejų metų. Mes irgi pirkome gana anksti – prieš aštuonis mėnesius. Naudojomės akcija „Early Savers“, pagal kurią esą, jei kruizas atpigs, skirtumas bus kompensuotas. Kruizas išties atpigo 25%, bet paprašyta įvykdyti sąlygas „Carnival“ ilgai „spardėsi“, „nematė“ naujo pasiūlymo: tik po to, kai paskambinome į Ameriką, parašėme keturis el. laiškus, pagaliau sutiko. Deja, kartu keliavusiems žmonėms pasisekė mažiau: kai kruizinių laivų kompanija pagaliau pripažino, kad turime teisę į pinigų grąžinimą, jų kajutės rūšies kaina jau buvo vėl pašokusi, tad jiems nieko ir negrąžino.

Grąžinimas, tiesa, vyksta ne grynais, o „kruizo pinigais“, kuriais galima atsiskaityti tik kruizo metu, tačiau už viską. Iš 400 mums grąžintų dolerių tad pirkome ekskursijas, vandens, sumokėjome ir tuos pusiau privalomus arbatpinigius. Šitaip kruiziniame laive nieko papildomai ir neišleidome. Be to, dalį kruizo pinigų išsigryninome kazino: juk už kruizo pinigus galima pirkti ir žetonus ar teisę sukti automatus, o paskui visa tai galima iškeisti jau į tikrus „žalius“ dolerius…

Minigolfas mūsų kruize buvo nemokama pramoga

Atsižvelgaint į visą patirtį, patarčiau pernelyg netikėti visokiais kruizinių laivų kompanijų reklaminiais pažadais ir verčiau rinktis kruizą pagal realią kainą tuo metu, palaukti akcijų su tikra nuolaida (aišku, jei plauksite iš kažkur, į kur reikia skristi, delsti neišeis, nes dar reikės nusipirkti lėktuvo bilietą, kurie gali pabrangti).

Visokios akcijos, siūlomos pačiame laive, irgi retam apsimoka: tarkime, kiek skaičiavau, tam, kad apsimokėtų įsigyti „neribotų gaiviųjų gėrimų kortelę“, turėtum išmaukti jų kasdien bent po kelis litrus. O juk didelę dalį kruizo net nebūsi laive…

Bent kartą gyvenime keliauti kruizu – tikrai verta

Kiekvienam, mėgstančiam keliauti, patarčiau bent kartą gyvenime išbandyti kruizą. Tai – unikali, įdomi kelionės patirtis, kurioje – netikėti vaizdai į gražias vietas iš jūros, aibė pramogų.

JAV Mergelių salų krantas žvelgiant iš laivo

Šiaip ar taip, kruizas – tai tik kelionės karkasas. Laivas – tik geras viešbutis, kiekvieną rytą atsiduriantis vis kitame mieste. Ant to karkaso galite statyti ką norite. Galite, kaip aš, nepriklausomai keliauti po aplankomas šalis. Galite rinktis pažintines ekskursijas. Galite poilsiauti – jūros dienomis prie laivo baseino, uostų dienomis artimiausiame paplūdimyje. Galite švęsti – šėlti laive iki išnaktų ir „siaubti“ uostų apylinkių barus. Galite pažindintis su kitais keleiviais visokiuose vienišių vakarėliuose. Galite leisti laisvalaikį aktyviai – juk ir pačiame laive, ir uostuose gausu tokių variantų.


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Karibai – spalvingiausios pasaulio salos

Karibai – spalvingiausios pasaulio salos

| 6 komentarai

Karibai. Tropinių salų grandinė su neįtikėtino žydrumo jūra, geltonumo paplūdimiais, žalumo džiunglėmis. Spalvos tikros – nuotraukų nereikia retušuoti.

Tik realybėje prie tame rojaus paveiksle dar yra ir nemandagūs vietiniai, nusikalstamumas. Ir turistų ordos, jų doleriams išvilioti įkurtos ištisos brangių parduotuvių gatvės.

Keliautojai traukia į Karibus milijonais. Dažną Karibų salą kiekvienais metais aplanko daug kartų daugiau žmonių, nei joje yra gyventojų. Svarbiausiose vienu metu vieši po penkis ar aštuonis milžiniškus kruizinius laivus, kiekvienas kurių atplukdo 2-5 tūkstančius turistų. O vietinių tipinėje saloje tegyvena 50 ar 100 tūkstančių, o jos plotas – mažesnis nei Vilniaus miesto…

Dalis kruizų keleivių salomis nelabai domisi, apsiriboja paplūdimiais ir apsipirkimu. Tačiau tiems, kas nori pamatyti daugiau, geriausias būdas keliauti po Karibus – irgi kruizas. Mat kruiziniai laivai ir Karibai tiesiog sutverti vieni kitiems: kai salos mažytės, vienos dienos (tiek laivai stovi uostuose) pilnai pakanka su kiekviena susipažinti. Per savo septynių naktų kruizą taip aplankiau septynias Karibų šalis.

Vienintelis kelias į Sent Kitso salos pietryčius. Iš abiejų pusių – jūra, saloje dar matyti ežerėlis. Tolumoje paskendęs debesyse – jau kitos salos, Nevio, vulkanas.

Dauguma Karibų salelių – kolonijos

Jei kas nors paklaustų, kiek Karibų šalių yra iš viso, tikriausiai sakytumėte gerokai mažesnius skaičius, nei tikrasis. Mat nors Karibuose tegyvena 42 milijonai žmonių (kaip vienoje Ispanijoje), šalių ten – net 31 (daugiau nei abiejuose Amerikos žemynuose kartu paėmus!). Atmetus šešias didžiausias Karibų šalis, likusiose 25-iose kartu paėmus gyvena mažiau žmonių, nei vienoje Lietuvoje – tik 2,9 mln. Įprasta, kad kiekviena didesnė Karibų sala yra atskira šalis, ir skaldymasis tęsiasi: po 2005 m. atsiskyrė penkios naujos šalys.

Tačiau Karibai – paskutinis pasaulio regionas, kuriame kolonijų vis dar daugiau nei nepriklausomų valstybių. Pastarųjų – vos 13. Tuo tarpu 6 Karibų šalys tebėra pavaldžios prancūzams, 6 – olandams, 4 – britams, 2 – amerikiečiams.

Į Šv. Martyno salos oro uostą atskrenda „Air France“ lėktuvas iš Paryžiaus. Ši sala padalinta tarp olandų ir prancūzų kolonijų ir tokia maža bei kalnuota, kad vienintelė vieta didesniems lėktuvams tūpti – virš Maho paplūdimio. Jį labai pamėgo lėktuvų fotografai.

Kolonijos už nepriklausomas valstybes turtingesnės, mat ten pumpuojami nutolusių sostinių doleriai, eurai ir svarai, ten dažniau vilas perka sostinių multimilijonieriai. Todėl jos nepriklausomybės nesiekia (jei siektų – greičiausiai ją ir gautų).

Tų kolonijų tikrai nesupainiosi nei su Europa, nei su žemynine Amerika, ir lemia ne vien klimatas. Beveik visose Karibų salose dauguma gyventojų – juodaodžiai, ir tarpusavy jie kalba keistu Europos ir Afrikos kalbų mišiniu, vadinamu kreolinėmis kalbomis (kiekviena sala turi savą kalbą – kaip ir savus liaudies šokius bei muziką). Karibai buvo svarbus vergų prekybos punktas, juose klestėjo cukraus plantacijos, ir suvežti vergai savo skaičiais greitai pranoko europiečius kolonistus. Tuo tarpu istorinių gyventojų indėnų išvis neliko: juos išguldė ligos ir karai.

Skulptūra JAV Mergelių Salose – Karibų gyventojai, grojantys naftos statinės dangčiu. XX a. Karibuose buvo naftos bumas ir į juos Vakarų valstybės atsiuntė daug tokių statinių, o vietiniai jas pavertė liaudies muzikos instrumentu

Dar kitus skirtumus Karibų salos „paveldėjo“ iš buvusių ar esamų imperijų. Štai vienose jų vairuojama kaire puse, kitose – dešine. Dar įdomiau: kai kuriose kairiapusio eismo šalyse populiariausi dešiniapusiam eismui pritaikyti automobiliai, importuoti iš JAV (Sent Kitse mums tokį net išnuomavo). Skiriasi ir salų oficialios kalbos (buvusių ar esamų kolonistų). Ir valiutos – nuosavos (Barbadoso doleris), regioninės (Rytų Karibų doleris), kolonijinės (Nyderlandų Antilų guldenas) ar užsieninės (euras, JAV doleris). Ir religijos – vienos salos anglikoniškos, kitos – katalikiškos ar kalvinistinės, bet visos krikščioniškos ir labai religingos.

Jūra – neatsiejama kiekvienos Karibų salos dalis

Dažna Karibų šalis turi daugiau teritorinių vandenų, nei žemės, o atstumas iki jūros niekuomet neviršija 10 km (išskyrus kelias didžiausias salas, kaip Kuba ar Puerto Rikas). Ir gražiausiai atrodo dažna sala žvelgiant iš vandens – ypač tos, vulkaninės, kiekviena su savo išraiškingu profiliu. Dar viena priežastis po Karibus plaukti būtent kruizu. Kai kurias salas, kurias įsiminiau labiausiai, tik praplaukiau pro šalį. Ypač įstrigo Nyderlandų valda Saba, toks didelis ugnikalnis, išsišovęs iš vandenyno gilumos.

JAV Mergelių salos žvelgiant nuo vandens

Tiesa, Karibų salų kontūrus gali pamatyti ne vien iš laivo, o ir vieną iš kitos. Jos – arti viena kitos ir apsidairęs pakrantėse giedrą dieną ties horizontu paprastai gali pamatyti bent kelias kitas salas. Šitaip plaukdami iš salos į salą jas kadaise apgyvendino indėnai aravakai, vėliau juos išstūmė indėnai karibai, kurių garbei salynas vadinasi iki šiol, nors europiečių atvežtos ligos ir žudynės indėnų Karibuose nepaliko. Šitaip iš salos į salą šiandien plaukia kruiziniai laivai: išaušus atvyksta į uostą, prieš temstant jį palieka. Jei atstumas tarp salų per mažas, naktį dar pasisukinėja kur aplink, kad turistai spėtų papramogauti ir laive.

Karibų salų grandinė skiria Karibų jūrą (rytuose) nuo atviro Atlanto vandenyno, ir abudu krantai smarkiai skiriasi. Karibų jūros krantas – ramus, pilnas paplūdimių maudymuisi ir kaitinimuisi. Atlanto krantas – banguotas, labiausiai tinkamas serfingui.

Paplūdimys San Chuane, Puerto Riko sostinėje

Dalis Karibų salų lankytinų vietų – po vandeniu. Koralų rifai, nuskendę imperijų eros laivai, gabendavę į Europą auksą ir cukrų. Turistai plaukioja virš jų su vamzdeliais, nardo su deguonies balionais (SCUBA), su pririštais deguonies vamzdžiais (SNUBA).

Karibų pavojai: saugotis verta, bijoti – ne

Tačiau iš jūros ateina ir didžiausias Karibų siaubas – uraganai. Kasmet nuo birželio iki lapkričio (o ypač tarp rugpjūčio ir spalio) – uraganų sezonas. Jie, būna, ištisus miestus nuniokoja, o ir turistai tuo metu Karibų vengia, kruiziniai laivai beveik neplaukioja.

San Germano miestelio gatvė Puerto Rike. Karibai - seniausios Europos kolonijos Amerikoje, todėl miestai ten labai seni. Tik toli gražu ne visi jų atlaikė stichiją ir karus. Tačiau Puerto Riko miestai - gražiai atkurti.

Retesnis, bet daugiau žalos pridarantis reiškinys – vulkanai. Ne vienas Karibų miestas jiems išsiveržus visiškai apleistas, o Monserato salos sostinė Plimutas nuo 1995 m. ligi pat šiandien – suodinas miestas-vaiduoklis, kur net turistai neįleidžiami. Tačiau išsiveržimai reti, o vulkanai dažniausiai ramūs, gražūs, apaugę vešliais miškais ir džiunglėmis, besispjaudantys nebent dvokiančiais dūmais.

Didžiausia tikimybė keliautojui nukentėti ne nuo gamtos, o nuo nusikaltėlių. Tiesa, saugumas Karibų salose labai varijuoja. Vienos salos statistiškai tik vos nesaugesnės už Lietuvą (pvz. Barbadosas), kitos yra tarp pavojingiausių pasaulio šalių (pvz. JAV Mergelių salos). Nors atokesnės jų vietos gali būti truputį nejaukios, kelionės į Karibus metu nesijaučiau taip nesaugiai, kaip kai kuriose Brazilijos ar Juodosios Afrikos vietose. Šiaip ar taip, blogiausia – naktimis, o tada kruiziniai laivai salas palieka.

Žvejų valtys Sent Lusijos Anse La Raye žvejų kaime.

„Laukinės atmosferos“ ištroškusius keliautojus labiau, tikriausiai, nervins… kiti turistai. Jeigu mėgstate autentiką, norite apsidairę išvysti daugiau vietinių veidų, o ne Amerikos turistų, ar paplūdimyje turėti laisvos erdvės, keliaukite į Karibus ne sezono metu. Manasis kruizas vyko gegužį – ir tuo metu mano laivas būdavo vienintelis kiekviename uoste, kuriame tik švartavosi. Kokie 1500 saloje išsilaipinančių turistų – tai ne 10000, kiek gali į kokią Alytaus dydžio salą paplūsti iš daugybės vienu metu suplaukusių kruizinių laivų per žiemos ir ankstyvo pavasario kelionių į Karibus piką.

Ne kiekvienas, kas atrodo kaip turistas, yra turistas, mat dėl savo saulės, mažų mokesčių kai kuriose salose, Karibai pritraukia ir daug nuolatinių gyventojų iš turtingų šalių, ypač JAV. Amerikai būdingus prekių ženklus, verslų tinklus Karibuose irgi lengvai rasi.

Barbadoso sostinės Bridžtauno krantinė. Karibų miestų krantinės – graži vieta pasivaikščioti.

Karibų salų gamta: smulki, bet gyvai spalvinga

Karibų salose nėra labai aukštų kalnų, didelių krioklių ar upių. Jos tam per mažos. Užtat tai, kas ten yra – labai gyva. Juk kiaurus metus – šitoks karštis (29-31 laipsnių dienomis, 23-26 naktimis), nuolatiniai lietūs (daugelyje vietų jų – bent dvigubai daugiau nei Lietuvoje).

Į salas „neatvyko“ jokie didesni gyvūnai, išskyrus kelias žmonių užvežtas rūšis (pvz. beždžiones Sent Kitse). Bet štai nulyja liūtis – ir iš urvelių išlenda daugybė krabų. Slampinėja drieželiai, o Puerto Riko forte net sutikome saulėje besikaitinančią visai nemažą laukinę iguaną.

Po lietaus iš urvelių Cabezas de San Juan parke Puerto Rike išlindo krabai. Apsidairius jų – visur pilna.

Dar turtingesnė Karibų augalija – medžiai itin vešlūs, išsikeroję, ryškiai žali. Vandens netrūksta – kai kurie kriokleliai tinka ir maudynėms.

Miniatiūriniai Karibų miestai ir kolonistų pastatai

Beveik visa gražaus, ką Karibų salose pastatė žmonės, paliko kolonistai, kaip ir visa kas, atplaukę jūra, nuo XVI a. iki pat XX a. vieni iš kitų užgrobinėję ir perpirkinėję salas. Kiekvienoje saloje jie pastatė po vieną ar kelis fortus, kad gintų nuo priešiškų imperijų ir jų remiamų piratų. Dar viena Karibų jūrų legenda. Aišku, tikrovėje jie buvo žiaurūs nusikaltėliai, iš išskaičiavimo gavę kokios Europos imperijos paramą, kad niokotų konkuruojančių imperijų laivus. Pasiskaičius apie tikruosius piratus, apie skerdynes ir kankinimus jų užgrobtuose miestuose, bet koks holivudinis tos eros romantizavimas atrodo mažų mažiausiai keistas.

Vaizdas iš Brimstouno forto Sent Kitse. Vienos praeities problemos – piratų – Karibuose nebeliko, o fortų patrankos tyli. Šioje nuotraukoje matosi ir žavus olandų Sint Eustatijaus salos kontūras.

Kai kurie Karibų fortai dydžiu prilygsta europiniams, tačiau Karibų miestai – gerokai mažesni, niekaip negalintys konkuruoti su aplinkine gamta, kalnais ir slėniais. Juose yra žavių bažnytėlių, senų kolonistų antkapių ar karibiškos kolonijinės architektūros pastatų išsišovusiom metalinėm terasom. Bet netgi salų sostinės įspūdingos tik tada, kai žiūri į jas iš kokio aukšto taško, gerėdamasis bendra panorama su jūra, įlankomis, laivais, tolimų salų kontūrais.

Panašiai – labiausiai gamtos kontekste – žavūs ir seni kolonistų dvarai su sodais, romo fabrikais, apžvalgos aikštelėmis, iš kurių koks britas ponas (ar jo vietininkas) stebėdavo darbininkų triūsą cukranendrių plantacijose. Iki XIX a. – vergų, o paskui, Europos imperijoms vienai po kitos naikinant vergovę, jau samdytų darbininkų, kurie plantacijose pasistatydavo lengvai išrenkamus medinius namelius (netekę darbo persikeldavo juos kitur) – tokių daug likę ligi šiol. Dauguma tų dvarų virtę griuvėsiais, keli atkurti ir apstatyti senoviniais baldais tarnauja tai pramonei, kuri Karibų salose pakeitė cukrų – turizmui.

Sufrieras Sent Lusijoje – vienas senų kolonijinių miestelių. Miestu jis nevadinamas, nes nėra sostinė. Ne vienoje saloje girdėjome, kad žodis „miestas“ vartojamas kaip „sostinė“ sinonimas. Jei vertinti pagal dydį, kai kurios salos miestų neturi išvis

Ištobulintas pardavimo turistams menas

Atmosfera Karibų miestuose – labiau afrikietiška. Chaotiški turgūs, visokias prekes siūlantys prekijai, gatvėmis vaikštinėjantys nežinia kieno gaidžiai, vištos ir viščiukai, skurdesnėse šalyse – ir šalikelėse numesti pusiau išrinkti rūdijantys kledarai. Pastaraisiais dešimtmečiais ten įrengti tik vergovės panaikinimo skverai ar monumentai ir nuolat plečiami kruizinių laivų uostai – parduotuvės kiekviename užima gerokai didesnį plotą nei prieplaukos. Jų pilna ir pačiuose miestuose.

Kledarai numesti gražioje Sent Lusijos gamtoje

Ir nekalbu apie suvenyrų prekyvietes: turtingi turistai iš Amerikos Karibuose neįtikėtinai masiškai perka auksą, deimantus, kitus brangakmenius. Kontrastas tarp žėrinčių vitrinų su net daugeliui lietuvių neįperkamomis prekėmis ir vietinių elgetų anapus – neįsivaizduojamas. Parduotuvių savininkai kruizų keleivius „verbuoja“ dar neišlipusius iš laivo: kol laivai plaukia, juose pilna „paskaitų“, „seminarų“ ir kitko aiškinančių, be kita ko, vienos ar kitos kranto parduotuvės produktų kone stebuklingus privalumus. „Tokiu ypatingu būdu deimantus apdirba tik ši viena įmonė“, „Šio tinklo parduotuvės bus kiekviename būsimame uoste, tad, jei nerasite kas jums patiks pirmajame, iki kruizo pabaigos tikrai rasite“, „Pasakykite slaptažodį ‚Kur dėdė Dufis?‘ ir jums padarys nuolaidą“ (ar kruiziniam laivui sumokės komisinius?).

Batikos darbai Sent Kitse ir Nevyje. Dirbtuvės įkurtos sename dvare. Tradiciniai amatai daug kur Karibuose tapę pelningais būdais užsidirbti iš turistų. Gražiausiose vietose – ir parduotuvės ar turgeliai.

Dolerių iš turistų tikisi visi Karibų prekeiviai, todėl kainos mažesnėse salose dvigubai didesnės netgi nei JAV – ypač maisto, gėrimų, suvenyrų, autonuomos ir kitų paslaugų turistams. O kokybė tiek pat kartų mažesnė. Vietiniai dirba lėtai, nelinkę ko nors aiškinti, o kliento klausimą, į kurį nenori, tingi, ar negali atsakyti, tiesiog ignoruoja tylėdami. Jei kas nepatiks, dar ir piktai aprėks (“Ko nesustojai, gi šaukiau”). Tačiau su grynomis apgavystėmis nesusidūriau.

Tipinis Karibų aptarnavimo sferos pavyzdys – autonuoma Šv. Martyno saloje, su kuria buvau sutaręs internetu. Atėjęs prie durų jas radau užrakintas. Kažkoks vietinis aiškino, esą autonuoma šeštadieniais nedirba ir reikėtų nuomotis automobilį iš jo. Nenorėdami susidurti su apgaviku, verčiau nuėjome į dar kitą agentūrą. Vėliau gavau kandoką atsiprašymo el. laišką iš pirmosios agentūros: „Apgailestaujame kad negalėjote palaukti net 5 minučių“. Esą pardavėjas tada būtų grįžęs, o tuo metu tvarkė šeimos reikalus.

Šv. Martyno sala. Sąsmauka su kurortais supa ežerą. Pusė jos priklauso Olandijai, pusė - Prancūzijai

Tikriausiai, Karibų žmonės išlepinti turizmo: kai tos salos – artimiausios visus metus karštos žemės nuo tokių Amerikos didmiesčių, kaip Niujorkas, Bostonas, Filadelfija ar Čikaga, kelionės į jas visada bus populiarios. Todėl Karibuose – turtingiausios pasaulio šalys tarp tų, kuriose – juodaodžių dauguma, o Juodąją Afriką savo ekonomika jos lenkia ir dešimt kartų. Be to, patys opiausi turistai su karibišku aptarnavimu ne ką tesusiduria: automobilių nesinuomoja, o ekskursijas perka jau kruiziniuose laivuose. Tiesa, tai reiškia, kad ir žymią dalį pajamų vietos agentūros turi palikti kruizinių laivų kompanijai kaip komisinius.

Po Karibus keliauti – labai paprasta

Daugelį mažesnių Karibų salų sieja vienas dalykas: jos daro viską, kad panaikintų turistams bet kokias kliūtis. Todėl nors dauguma salų turi savo valiutas (ar bendras valiutas su kitomis salelėmis), beveik visur laisvai cirkuliuoja ir JAV doleriai.

Daugelyje Karibų salų pilna visokių angliškų ar įvairiakalbių informacinių lentų turistams apie vietos istoriją ir dabartį. Vietiniai puikiai žino, kas kur svarbiausia kelionių metu. Štai Maho paplūdimyje Šv. Martyno saloje visuomet surašyti atvykstančių lėktuvų grafikai. Juk į tą vietą dauguma turistų ateina pažiūrėti lėktuvų

Itin paprasta išsinuomoti automobilį: vairuotojo duomenis agentūros leisdavo atsiųsti iš anksto, o automobilio grąžinimas – tiesiog jo palikimas aikštelėje, be jokios biurokratijos. Nėra ir jokių tikrinimų uosto muitinėse – net paso nežiūri, tik kruizo keleivio kortelę. Ir vizų nereikia.

Kai atplauki kruiziniu laivu, visa tai labai vertini. Juk kiekvienoje saloje turėdavome po maždaug aštuonias valandas. Jeigu dar dalį jų „suėstų“ biurokratija, valiutos keitimas ar bankomato paieškos – mažai ką spėtum.

Krioklys El Junkės debesų džiunglėse Puerto Rike.

Vienintelis rimtesnis kelionių Karibuose sudėtingumas – transportas pačiose salose. Nors autonuoma nepigi (be kita ko, nuomodamasis aštuonioms valandoms vis tiek moki už parą), keliaujant keturiese labiausiai apsimokėjo judėti būtent taip. Išnuomotais automobiliais apvažiavome tris salas (Šv. Martyno salą, Barbadosą ir Sent Kitsą), maksimaliai išnaudodami turėtą laiką.

Dar vienoje saloje (Sent Lusijoje) keliavome su ekskursija, užsakyta kruiziniame laive, nes ten nemaži (Karibų masteliais) atstumai kalnų keliais, dėl ko patiems būtų buvę sunkiau planuoti laiką, kad spėtume į laivą. Be to, norėjau bent kartą išklausyti gido pasakojimą apie vietos kultūrą.

Pitonų kalvos Sent Lusijos saloje – vienas garsiausių Karibų gamtovaizdžių

Sent Tome (JAV Mergelių salos) vaikščiojome pėsti ir naudojomės autobusais. Taip – pigiausia (ypač jei keliaujate vienas ar dviese). Tačiau galimybės – ribotos. Autobusų maršrutai daugybės gražiausių salų vietų nesiekia, jokie jų grafikai neskelbiami. Nenorint pavėluoti į laivą, teko grįžti gerokai iš anksto.

O štai taksi Karibuose labai brangus, taksistai dar įsigudrina imti mokestį iš kiekvieno keleivio atskirai. Jei būtume važiavę iš laivo tik iki kažkokio vieno taško ir atgal, gal būtų apsimokėję, bet norint salą ištyrinėti plačiau – tai smarkiai brangiausias būdas.

Išsikerojęs Karibų medis Barbadose

Kokias salas lankyti

Esu aplankęs septynias Karibų salas ir čia vardinu jų privalumus ir trūkumus kelionėms:

Sala Privalumai Trūkumai
Barbadosas Seni britų kolonistų dvarai. Mediniai buvusių vergų nameliai. Didingi (Karibų masteliais) sostinės Bridžtauno pastatai. Labai brangu. Sala gana lygi (tad gamta ne tokia įspūdinga)
Kuba Socializmas (tiems, kas jaučia jam nostalgiją ar nori išvysti savo akimis dar leisgyvį), o tiksliau ypatinga kubietiška sistema. Apgriuvę pastatai ir seni automobiliai (kam jie romantiški). Kai kas pigu, jeigu jus tenkina kubiečiams skirtos prekės ir paslaugos (bet viešbučiams ar lankytinoms vietoms taip nesutaupysite) Kainos neatitinka kokybės. „Vakarietiško“ prekių ir paslaugų lygio daugelyje miestų nerasite už jokius pinigus. Socializmas (tiems, kam jis tėra bjauri atgyvena). Daug kas apgriuvę, nubūta ir aplūžę (kam tai neatrodo romantiška)
Puerto Rikas Iščiustyti senamiesčiai. Gerai saugoma gamta. Nedidelės kainos (tik Karibų masteliais). Aresibo observatorija. Švytinčios lagūnos Gamta ne tokia įspūdinga kaip kai kuriose kitose Karibų salose. Dėl didesnio ploto apvažiuoti Puerto Rikui vienos dienos neužteks. Tai JAV valda, tad reikės vizos ar ESTA.
Sent Kitsas Brimstouno fortas (didžiausias taip puikiai išsilaikęs visuose Karibuose). Didinga pietinio pusiasalio gamta. Mažas dydis (galima viską aplankyti per dieną). Romantiški griuvėsiai laukuose. Mažas dydis (jei planuojate saloje pabūti ilgiau)
Sent Lusija Nuostabi gamta: žalios Pitonų uolos, rūkstantys vulkanai. Žavūs žvejų kaimai. Kiek įkyroki vietos prekijai. Nelabai įdomi (nes ne kartą sudegusi) sostinė, kurioje ir švartuojasi dauguma kruizinių laivų (tiesiog būtina po šalį pakeliauti plačiau).
Sent Tomas (JAV Mergelių salos) Gražūs vaizdai nuo kalnų Mažai įdomių vietų. Statistiškai viena nesaugiausių pasaulio šalių. Tai JAV valda, tad reikės vizos ar ESTA.
Šv. Martyno sala Maho paplūdimys, tiesiai virš kurio leidžiasi lėktuvai. Mažiausia padalinta vandenyno sala – tad aplankysite net dvi šalis. Pusėje salos atsiskaitoma eurais (nereiks keistis valiutos). „Pirmojo pasaulio“ atmosfera. Gražūs vaizdai nuo kalnų. Labai mažas plotas. Mažai Karibų kultūros ir dvasios.

Atstatyto Fairview dvaro vidus Sent Kitse. Dabar panašios vietos paprastai naudojamos amerikiečių vestuvėms.

Karibai ir kruizas – tobulas derinys

Visgi, tikriausiai nerekomenduočiau skristi tik į vieną kurią Karibų salą. Jos toli ir, išskyrus keletą, jos mažos – šitiek nuskridus, verta pakeliauti daugiau. Todėl kruizas po Karibus – smagi ir įdomi patirtis.

Niekas taip gerai neatskleidžia Karibų, kaip kruizas. Alternatyvų mažai – keltai jungia tik kai kurias salas, lėktuvų skrydžiai ne pagal atstumą brangūs. Viešbučių ir vilų kainos irgi tinkamesnės turtingiems amerikiečiams.

Kruizinis laivas aukštesnis už visus Sent Lusijos sostinės Kastrio pastatus.

Ir turbūt niekas taip gerai neatskleidžia kruizo privalumų, kaip Karibai, kur, pernakvojęs plaukiančiame laive, kasdien gali išsilaipinti vis naujame uoste, įdomiai praleisti dieną, bet vakare nesigailėti, kad nepasilieki toje saloje ilgesniam laikui. Juk ten jau viską matei, juk laukia kitos salos.

Mano kruizo po Karibų jūros salas planas. Juodai apibrauktos salos, kuriose švartavosi laivas.


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis

Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis

| 0 komentarų

Oahu havajietiškai reiškia “susitikimo vieta”, ir šis pavadinimas salai tiesiog tobulas. Čia gyvena du trečdaliai Havajų žmonių, čia tarp pilkų dangoraižių susitinka stambiausi valstijos verslininkai ir elgetos iš kartoninių pašiūrių, atsipalaidavę teisininkai ir saulės ištroškę turistai, svarbūs politikai ir banglenčių entuziastai, lobistai ir karo veteranai. Pagaliau čia susitinka Vakarai ir Rytai.

Oahu neturi gamtos stebuklų, pastatų architektūra – plyna, o gatvėmis zuja per daug automobilių, kad tai būtų tropikų rojus. Bet Rytų ir Vakarų kruvini mūšiai čia paliko visam pasauliui svarbų pėdsaką. Aplankėme du nuostabius memorialus: Perl Harborą ir Ramiojo vandenyno regiono karių kapines ugnikalnio krateryje. Amerikiečiai moka skoningai, išradingai ir saikingai pagerbti savo didvyrius.

Antrojo pasaulinio karo laivas USS Missouri paverstas muziejumi Perl Harboro memoriale

Dabar Rytai ir Vakarai Havajų sostinėje Honolulu sveikinasi taikiai. Kinų rajono šimtamečius namus supa nauji vakarietiški aukštuoliai. Miesto gatvėse vyrauja geltonodžiai, bet gausu ir baltųjų. Nepriklausomai nuo rasės daugumos gimtoji kalba – anglų.

Keli pastatai dar mena Havajų Karalystę. Laikus, kai žingeidūs Havajų karaliai nepamatuotai siekė dominuoti Ramiajame vandenyne. Žaviausi tarp tokių – kompaktiški, bet modernūs Jolanio valdovų rūmai. Įdomus ir Bišop muziejus, kuriame stūkso senieji stabai, vedamos tautinio šokio hulos pamokos, sekamos havajiečių pasakos…

Užsieniečiui išgirdus žodį “Havajai” prieš akis turbūt stoja plati smėlėta pakrantė – Vaikikis. Tai – jau irgi praeitis. Vaikikio paplūdimys šiandien driekiasi greta judrios gatvės, didžiulių viešbučių, yra siauras ir prišiukšlintas. Maudėmės jame leidžiantis saulei – kaip ir Lietuvoje, ji čia tupia į jūrą.

Įžymųjį Vaikiki paplūdimį nuo judrios Kalakaua gatvės skiria vien retų palmių eilutė

Aplankėme ir šiaurinę salos dalį – ji kitokia, kiek ramesnė. Deja, nors buvo žiema – “serfingo” sezonas – didžiosios bangos nuo mūsų pasislėpė.

Bet skambiausias viešnagės Oahu akcentas – Polinezijos kultūros centras. Šimtai iš įvairių Ramiojo Vandenyno salų atvykusių darbuotojų demonstruoja savo tautinius šokius, virtuves, dainas, ir viskas sustyguota sekundžių tikslumu… Vakare – tradiciniai patiekalai, galingas šou. Net visos dienos kažin ar pakaktų viską čia apžiūrėti, o mes, deja, pasilikome tik pusę…

Polinezijos kultūros centre visos regiono kultūros ir išplaukia ant kanojų

 

Vasario 24 d.


Honolulu – amerikietiškų dangoraižių miestas

Paskutinę dieną Havajų didžiojoje saloje sutikta lietuvė sakė, kad Oahu – tai jau žemynas. Didelis oro uostas, daugiaaukštės gatvės ir dangoraižiai vijo šalin mintį, kad nuo šitos salos, tapusios namais dviem trečdaliams Havajų gyventojų, iki Amerikos žemyno dar toliau, nei nuo mūsų praeitos stotelės.

Buvome užsakę mini klasės automobilį, bet autonuomos punktas visus tokius buvo išnuomojęs. Jungtinėse Valstijose klientas visada teisus, todėl už mažutėlio dvidurio hečbeko (tokį buvome užsakę) kainą į “Ramiojo vandenyno megapolį” išriedėjome vidutinio dydžio sedanu. Abejonės, ar į mažą bagažinę tilps lagaminas, staiga neteko prasmės.

Didžiausias Okeanijos miestas dydžiu artimesnis Kaunui nei Vilniui. Bet visi 370 000 Honolulu gyventojų susispraudę nedideliame lygumų ruože tarp kalnų ir vandenyno. Į dangų stiebiasi dangoraižiai. Juokingai šalia jų atrodo senasis 1926 m. dešimties aukštų Aloha bokštas, keturis dešimtmečius buvęs aukščiausias Havajų statiniu, riogsantis prie uosto. Kadaise jis kartu su kanojose plūduriuodavaisiais karališko kraujo havajiečiais sveikindavo pirmuosius turistus (atplaukdavusius prabangiais laivais – nes aviacijos amžius dar nebuvo išaušęs).

Viena pagrindinių Honolulu gatvių jungia oro uostą su turistiniu Vaikikiu

Vaikikį Amerikos turtuoliai jau apleido

Uostą ir tą senąjį laikrodžiu padabintą daugiaaukštį pralėkėme šešių juostų gatve skubėdami į visame pasaulyje garsią vietą – Vaikiki (Waikiki). Šis rajonas – antroji didmiesčio architektūrinė kalva. Tik jei Honolulu centro dangoraižiuose įsikūręs verslas, valdžia bei Havajų žmonės, tai Vaikikis – turizmo meka. Jo legenda užgimė dar anais puikiųjų jūrų lainerių laikais, kai tik patys turtingiausieji, tokie kaip automobilių pramonės tėvai Fordai ar naftininkai Rokfeleriai, galėdavo leisti sau prabangą čia atvykti. Ne tik dėl kainos, bet ir dėl laiko: juk vien plaukimas iš San Francisko trukdavo 4 – 5 dienas. Paskui atsirado reaktyviniai lėktuvai ir tolimoji tropinė valda kaip niekad priartėjo prie Amerikos. Bet kol skrydžiai buvo brangūs ir eidami į oro uostą žmonės vilkdavosi kostiumus, tarsi lankytųsi operos ložėje, tol Vaikikio mitas turėjo pagrindą.

Metai bėgo, o JAV niekas vietoje nestovi. Prabangiuosius pajūrio viešbučius pakeitė daugiaaukščiai masiniam turizmui. Šiandieninis Vaikikis – eilinis viduriniosios klasės kurortas, pertekęs žmonių, nebent vyresnių amerikiečių atmintyje dar alsuojantis anuo legendinių ir keistų Polinezijos tolių aromatu. Garsusis paplūdimys, besidriekiantis palei platųjį paskutiniojo Havajų karaliaus Kalakaua garbei pavadintą prospektą – ne ką platesnis už palangiškį (ir kopų čia nėra). O šiukšlių bei nuorūkų kiekiais Vaikikis Lietuvos kurortus lenkia. Amerikos elitas keliauja jau į kitas Havajų archipelago salas.

Kalakaua prospektas judrus, kaip ir visos gatvės čia: net Amerikos mastais Oahu yra be galo automobilizuota vieta, mat mašinų čia tiek, kiek ir gyventojų: beveik milijonas. Šaligatviai irgi pilni: deja, ne vien poilsiautojų, bet ir valkatų. Lietuvė iš Konos viešbučio neklydo sakydama, kad Honolulu primena San Franciską. Vargetų laimei klimatas čia švelnus, todėl jie ir miega visais metų laikais čia pat, ant šaligatvio, pasikloję kartono lapus ar senus čiužinius, kai kurie net susimeistravę improvizuotas palapines.

Deja, benamiais Honolulu panašumas su San Francisku ir baigiasi. Užuot vaikščioję pro Viktorijos laikų medinukus, kambario ieškojome funkcionalistinių dangoraižių džiunglėse – jie tarsi aukšta tvora įrėmino pajūrio plentą. Buvau nužingsniavęs ligi viešbučio, apie kurį booking.com puslapyje skaičiau, kad kambariai geri ir nebrangūs. Deja, tas viešbutis – labiau poilsio namai ir registracija ten užsiėmė vos viena darbuotoja. Su ja iš lėto šnekučiavosi ponia, ketinusi po kelių mėnesių ten atvykti su šeima – ji turėjo be galo daug klausimų. Praradęs viltį sulaukti eilės, grįžau pas Aistę ir užsakėme numerį ten, kur laukė ji (deja, pigiausiąjį mums iš panosės “nušvilpė”).

Vietoje vandenyno iš balkono čia atsivėrė Vaikikio betoninis miškas. Nežinia, į kiek šimtų svetimų terasų ir spindinčių langų, motelių laiptinių ir butų buvo galima per žiūronus pažvelgti iš tos vietos – bet tikrai į dešimtis kartų daugiau, nei turėjo galimybę regėti Alfredo Hičkoko filmo “Langas į kiemą” herojus.

Vaizdas į Vaikikį iš viešbučio balkono. Žvalagntis į kitas puses matėsi dar kelis kartus tiek svetimų langų

Honolulu centre – karalių rūmai ir teismas

Kol dar saulė nenusileido, aplankėme miesto centrą. Tenai dunkso valstijos kapitolijus. Taip vienos Romos kalvų garbei pavadintus pastatus – parlamento ir vyriausybės darbovietes – turi 39 valstijos. Bet žemyne tai paprastai būna prabanga alsuojantys istoristiniai rūmai, o havajietiškasis variantas – postmodernus: beveik požeminių senato bei atstovų rūmų posėdžių salių stogai čia primena ugnikalnius.

Greta šio valdžios centro – lyginant su garsiųjų Europos dinastijų paveldu labai kuklūs Jolani (Iolani) rūmai, kuriuose reizuodadavo Havajų monarchai – vieninteliai valdovų rūmai visose JAV. Kitapus gatvės – Aiolani rūmai, valstijos aukščiausiojo teismo darbo vieta.

Aš Havajų aukščiausiojo teismo salėje

Būdami teisininkai ketinome pasižiūrėti, kaip JAV, kur teisė vadovaujasi labiau precedentais (senesniais teismų sprendimais) negu įstatymais, nagrinėjamos bylos. Deja, tomis dienomis ginčai nevyko. Tad praėję metalo detektorių galėjome aplankyti nedidelį muziejų, senąją teismo salę, o galiausiai apsaugininkas įleido mus ir ten, kur vyksta šiuolaikiniai posėdžiai. Eksponatai ir filmai supažindina su JAV teismų sistema (apie ją mudu jau žinojome) bei Havajų specifika. Čia jau įdomiau: XIX amžius buvo havajiečių ir amerikiečių teisės kovos laukas. Po dešimtmečių pertraukos tradicinę teisę bandoma šiek tiek gaivinti.

Pastatų, menančių Havajų Karalystės laikus (iki 1894 m.) be Iolani ir Aiolani inkliuzų gelžbetoninių dangoraižių jūroje beveik nėra. Mažai net ir namų, statytų iki Havajams iš JAV teritorijos (faktiškai – kolonijos) virstant penkiasdešimtąja valstija (tai įvyko 1959 m. rugpjūčio 21). Paveldo saugojimas čia išimtis, o ne taisyklė. Bet ginti senovę sunku, kai pastatai griaunami ir perprojektuojami dar esant gyviems daugeliui žmonių, regėjusių jų statybą.

Honolulu centras netoli Jolanio rūmų. Aplink vyrauja 1960 – 1980 metų pastatai

Karių kapinės įrengtos ugnikalnio kraterio dugne

Svarbiausieji Honolulu objektai jau buvo užvėrę duris, tad atsigaivinę Aloha bokšto papėdės prekybos centro ledainėje, aplankėme Ramiojo vandenyno nacionalines karių kapines, įrengtas vieno iš aplinkinių užgesusių vulkanų Pančboulo kraterio dugne. Urbanizuotu serpantinu pakilome viršun, persiritome kraterio “šonines sienas” ir štai atsidūrėme skritulio pavidalo lygumoje, pilnoje baltutėlių kryžių ir užsėtoje tvarkinga veja, kurios viena pusė buvo persėjama – kad taptų dar tobulesnė. Priešingoje kapinių pusėje, tokio pat sniego baltumo plokštėse iškalti vardai ir pavardės padėjusių galvas šiame Antrojo pasaulinio karo teatre ir vėlesniuose regiono karuose (Korėjoje, Vietname…), kurių “poilsio vieta žinoma tik Dievui”. Dar aukščiau, pačiame kraterio kūgio viršuje – koplytėlė, o greta – didžiuliai žemėlapiai rodantys, kaip pradžioje japonų pajėgos, pasinaudojusios netikėtumu ir geresne karo taktika, užėmė įvairias JAV salas (Guamą, Filipinus, dalį Aleutų), bet taip ir nepasiekusios Vašingtono – ką ten Vašingtono – net ir San Francisko, neokupavusios visų Havajų – didesnės amerikiečių karinės galios buvo pamažu atstumtos iki gimtųjų Honšiū krantų.

Tuo 1941 m. – 1944 m. Amerikos laivyno keliu simboliškai keliaujame ir mes. Išvykome iš San Francisko, tarp kurio rūkų ir tiltų dauguma šauktinių paskutinįsyk (prieš karo pragarą) pažvelgdavo į Amerikos žemyną. Tada atkeliavome į Havajus, o paskui ketinome vykti per visus Okeanijos salynus, kuriuos paeiliui anuomet perimdavo ar apiplaukdavo amerikiečiai, ir galiausiai atsidurti Tokijuje, JAV be kovos užimtame 1945 m. rugsėjį, kapituliavus Japonijai.

Vienoje Pančbaulo kraterio kūgio krašto takelio pusėje bolavo įvairūs atminimo ženklai, o priešais – nuostabus vaizdas į šiandienį miestą, į Honolulu centrą ir į Vaikikį, ir į dangoraižių stokojantį plotą tarp jų. Į “Deimantinę galvą” (Diamond Head) – neaukštą seno ugnikalnio kūgį, it eilinis parkas apsuptą miesto. Kaip ir 270 dienų per metus, švietė saulė, jau svyranti vakarop; silpstančius jos spindulius sveikino balti dūmai, tuntais virstantys kažkur iš už Pančboulo (jų šaltinio taip ir neaptikome).

Nuo Pančboulo ugnikalnio viršūnės šono matosi Vaikikis. Už jo rymo Diamond Head krateris

Saulei jau nyrant į Didįjį Vandenyną pirmąsyk per savo ilgą kelionę jame išsimaudėme. Vaikikį tuomet jau buvo apleidę net dauguma mėgėjiško tinklinio žaidėjų.

 

Vasario 25 d.


Perl Harboras – populiariausia lankytina vieta Havajuose

Dievas pagailėjo Oahu gamtos grožio, bet užtat čia yra pasaulinės svarbos istorinė vieta: Perl Harboras. Apie šią seklią įlanką JAV vadovai sužinojo dar 1872 m. iš savo žvalgų generolų Šofildo ir Aleksanderio. Aniedu suprato, kokiu puikiu natūraliu uostu, neturinčiu lygių visame Ramiajame vandenyne, galėtų tapti šios koralais užaugusios pakrantės. Galbūt tai buvo vienas lemtingų dūrių į paširdžius havajiečių karališkajai šeimai, nes Amerikos akyse iš atsilikusio pasaulio užkampio valdovų jie staiga pavirto į šeimininkus to, kas anoje eroje, kai potencialūs mūsų planetos užkariautojai rėmėsi Alfredo Mahano navalizmo filosofija (“pasaulį valdo tas, kas valdo jūras”), buvo svarbiau už aukso, sidabro ar naftos telkinius.

Į pasaulio istorijos vadovėlius Perl Harboras pateko jau daug vėliau. 1941 m., prabėgus 43 m. nuo Havajų prijungimo prie JAV, 38 m. nuo to laiko, kai jame pastatytas karinis uostas nukonkuravo senąją Honululu įlanką, ir pusmečiui nuo JAV Ramiojo vandenyno laivyno atkėlimo iš San Diego Kalifornijoje. 1941 m. gruodžio 7 dienos rytą ana karybos era triukšmingai atėjo į pabaigą. Perl Harbore stovinčią navalizmo eros “nenugalimųjų” linijinių laivų (“dreadnough“), pakrikštytų valstijų pavadinimais, flotilę tądien spėriai paskandino Japonijos naikintuvų spiečiai, pražudydami 2459 amerikiečius. “Ši diena gyvuos nešlovėje” – sakė prezidentas F. D. Ruzveltas ir Amerikos karo mašina įsijungę į Antrąjį pasaulinį karą.

Šiandienos Perl Harboras – populiariausia Havajų įžymybė. Kaip ir visur JAV čia meistriškai supintas mirusiųjų atminimas ir istorinė informacija, modernios technologijos ir meniškas pateikimas, komercija ir rimta dvasia. Prie parduotuvėlės jau beveik paskutinieji 1941 m. mūšio veteranai kas dalijo autografus. Knygų apie Havajus autoriai pasirašinėjo ir popiet.

Kiek dar metų Perl Harboro veteranai dalins parašus lankytojams? Gal jau nebedalina?

Betoninis atminimo laivas, USS Arizona

Apsilankymas šioje Amerikos patriotizmo šventovėje nemokamas. Neabejotinas jo zenitas – plaukimas į USS Arizona memorialą. Ant šio laivo liekanų, viršum iš naftos produktų dėmių vaivorykštėmis tebespindinčio vandens kyšančių surūdijusių kaminų, sumontuotas dirbtinis betoninis laivas. Jame – 1177 kartu su sprogusia Arizona galvas padėjusių jūreivių vardai. Ne vienas veteranas, išgyvenęs tą tragediją, vėliau pareiškė norą būti palaidotas ten, šalia savo mūšio draugų. Ir kai kuriomis dienomis pasibaigus memorialo darbo laikui narai, būna, nuleidžia jų urnas kaminu žemyn, ir palieka tame giliame vandenyno kape.

Prieš plaukdami į USS Arizona memorialą lankytojai pasižiūri neilgą istorinį filmą apie šią vietą. Įdomų, kupiną archyvinių kadrų bei garso įrašų. Priešingai nei kokioje Rusijoje, Jungtinėse Valstijose nacionalizmas ir mesianizmas tokiose vietose per kraštus netrykšta ir filmas objektyviai pristato istorines Perl Harboro aplinkybes. Aiškinami ir japonų veiksmai – nepamirštama paminėti, kad Jungtinių Valstijų 1941 m. rugpjūtį Japonijai paskelbtas embargas paliko šią Azijos milžinę be naftos, kuri, japonų motorizuotoms armijoms jau kovojant Kinijoje bei Europos šalių kolonijose, Tekančios saulės šaliai buvo svarbi kaip niekad.

Paskendusios USS Arizona patrankų platformas tebesupa naftos dėmės – jos vadinamos Arizonos ašaromis

Perl Harbore veiklos – daugybė

Viskas organizuota puikiai, bet turistų daug, o memorialas – nedidelis, tad vėliau atvažiavusiems į perpildytą automobilių aikštelę savo kelionės tenka laukti kelias valandas. Menka bėda: gyvos eilės čia nėra, tereikia pasiimti numerėlį su nurodyta ekskursijos valanda. Iki tol galima aplankyti USS Missouri linijinį laivą bei gretimą aviacijos muziejų (ten nuvykome ir mes). Nedidelis muziejus, kurio seni monoplanai užima du angarus, yra kaip tik ten, kur japonų “Zero” naikintuvai 1941 m. subombardavo netikėtai užkluptą, taip ir nesuspėjusią pakilti amerikiečių eskadrilę. Vadas buvo įsakęs sustumti savuosius P-40 į kilimo tako vidurį, kuo toliau bazės šonų – mat labiausiai jis baiminosi ne atakos iš oro, tačiau vietos japonų, sudariusių apie 30% gyventojų, sabotažo.

Aš prie sraigtasparnio Perl Harboro aviacijos muziejuje. Vilkiu vadinamaisiais Aloha marškinėliais – tokie spalvingi drabužiai mėgiami Havajuose.

Į USS Missouri – paskutinįjį į atsargą išleistą didijį linijinį laivą (tarnybą JAV laivyne baigė tik 1992 m.), kurio viename iš milžiniškų denių, anuomet sūpuojamame Tokijo įlankos bangelių, 1945 m. Japonija pasirašė kapituliacijos aktą, padėjusį tašką didžiausiam žmonijos karui – pažvelgėme tik iš išorės, bet ir to trumpo žvilgsnio į milžiniškus pabūklus, į nedidelio dangoraižio aukščio šarvuotą korpusą, kuriame gyvendavo ir dirbdavo 2700 žmonių, pakako suprasti, kodėl, iki lakūnai prisijaukino ir karui pritaikė plačiąsias dangaus žydrynes, valstybių galia buvo matuojama būtent linijiniais laivais. Vandenynuose jiems lygių nebuvo ir bet koks mažesnis priešo kreiseris, fregata ar eskadrinis minininkas tiesiog nuskęsdavo net nespėjęs priplaukti artyn. Toks buvo jau užmirštamas pirmasis Šaltasis karas, kuomet iš pramoninių valstybių uostamiesčių karts nuo karto vis išplaukdavo toks jūrų karalius, ir pridėdavo dar vieną didelį vienetą prie tos šalies karinių pajėgų įvertinimo užsienio žvalgybų pranešimuose. Tarsi atominės bombos pokariu.

Karo bazės namai – it eliniame priemiestyje

Perl Harboro Fordo salos karo bazė veikia iki šiol, todėl tarp tenykščių įdomybių vežioja autobusas, pro kurio langus draudžiama fotografuoti ir filmuoti. O pažiūrėti yra į ką. Tvarkingų, suremontuotų namelių eilės nė iš tolo neprimena Rytų Europos barakų. Nieko keista: visi 2 milijonai JAV karių yra profesionalai. Šauktinių, mažne prievarta pakviestų į Tėvynės bunkerius, čia nėra. Kiekvienas G.I. – šiuo trumpiniu, kadaise reiškusiu galvanizuotą geležį, vadinami JAV kariai – brangus: ne tik moraliai, bet ir dėl to, kad jo apmokymas neapsiriboja vaikymu poligonuose. Jei sąlygos būtų prastesnės, nei bet kuriame kitame darbe, norinčiųjų gyvenimą pašvęsti kariuomenei bemat sumažėtų.

Grįžę iš betoninio laivo, karūnavusio USS Arizona nuolaužas, dar aplankėme parduotuvėlę, kur įsigijau kelias istorines knygas (taip sutapo, kad vienos jų autorius kaip tik greta dalijo parašus) bei patriotinių JAV dainų rinkinį. Užuot pardavinėjus tuos pačius marškinėlius ar magnetukus, Amerikos suvenyrų asortimentas smarkiai priklauso nuo prekybos vietos.

Bangletinininkus išvaikė per menkas vėjas

Iš kolonėlių skambant “Yankee doodle” kiek paklaidžioję painiais Perl Harboro apylinkių keliais palikome tankiai gyvenamą pietinę salos pakrantę ir išvykome į kitokią šiaurinę. Garsėjančią milžiniškomis bangomis, šitaip dievinamomis banglentininkų. Havajai – ne tik viena banglenčių sporto sostinių, bet ir jo gimtinė. Dar Karalystės laikais ali’i (vietos vadukai) čia narsiai plaukdavo septyniasdešimtkilograminėmis medinėmis lentomis per baltąsias keteras. Tarpukariu (kai banglentėmis skrieti nekilmingiesiems jau seniai nebebuvo kapu) Olimipiadų plaukikas Diukas Kahanamoku, kurio statula rymo prie kapu jo pelenams tapusio Vaikikio paplūdimio, “serfingą” pavertė havajiečių indėliu į pasaulio pramogų kultūrą. Dabar poliuretano banglentės nesveria nė penkių kilogramų, o lėkimas jomis kvapą gniaužia kaip niekad seniau.

Deja, tą vasario 25 d. garsiosios bangos buvo perdavusios jūrą štiliui, o banglentės tįsojo serfingo meistrų pikapuose. Įdomu buvo išvysti kitokį Oahu. Be dangoraižių, bet vis tiek nepanašią į Didžiąją Salą, su daugybe automobilių ir tik atspindžiais anos gamtos didybės. Pietavome Vaimėjoje, kavinukėje, kur per skylę sienoje paduodamus “spagetinius” ir “niujorkietiškas picas” netrunka užuosti musės. Banglentininkų sostinė kaip diena ir naktis skiriasi nuo to turtingojo miestelio Didžiojoje Saloje, irgi besivadinančio Vaimėja.

“Ananasų plantacijoje” ananasų beveik nemačiau

Grįždami iš šiaurės užsukome į Dole ananasų plantaciją. Buvo laikas, kai didžioji dalis pasaulyje suvalgomų šitokių vaisių auginta Havajuose ir šios imperijos pradininkas buvo Džeimsas Doulas, Havajų Respublikos prezidento Stamfordo Doulo pusbrolis. Tiesa, net ir šis ananasų princas laikėsi nuošalyje nuo Didžiojo Penketo: penkių cukraus versle užgimusių koncernų, XX a. pirmojoje pusėje generalinio advokato Edmundo Doulo prilygintiems Prancūzijos monarchui Liudvikui XIV, neva ištarusiam legendinę frazė “Valstybė – tai aš”. 1954 m. “Demokratinė revoliucija” – streikai ir protestai – sudavė rimtą smūgį Havajų oligarchams; 1959 m. salynui, nepaisant Didžiojo Penketo nuomonės, tapus valstija, verslo įtaka politikai sumenko, o galutinį tašką šitų koncernų istorijoje padėjo cukraus plantacijų nuopuolis.

Laukiame Dole plantacijos dyzelinio traukinuko

Ananasai iš brangios Oahu žemės irgi beveik pasitraukė, o Dole plantacija perėjo į dabar pelningesnį verslą: turizmą. Be didžiulės parduotuvės čia yra ir kelios atrakcijos. Pravažiavome siauruoju geležinkeliu, kuriame, pasak bukletų, turėjo būti pasakojama apie ananasus. Deja, pramoga pasirodė pigi: garvežio formos lokomotyvas, iš tikro varomas automobilio variklio, pirmyn nuvažiuoja ir atgal grįžta tais pačiais bėgiais. Šalia geležinkelio stūkso popieriniai darbuotojų muliažai, o neinformatyvus įrašytas pasakojimas, vis pertraukiamas muzikinių intarpų, pernelyg tylus, kad užgožtų vaikų krykštavimą. Jauniesiems plantacijos lankytojams svarbiausias traukinys, o ne ananasai, bet tai ir nenuostabu: palei bėgius daugybė augalų pavyzdžių, bet grįžome į “stotį” taip ir nesužinoję, ant ko gi auga šie dideli vaisiai.

Mažas ananasų sodelis, prismaigstytas stulpelių su glaustais paaiškinimais išsklaidė Aistės nuogąstavimus, kad apie jų auginimą teks skaityti internete. Įdomu buvo sužinoti, kad pirmasis vaisius užauga po 18 mėnesių, o tas pats augalas per savo gyvenimą duoda tik tris derlius. Nuo vaisių sunkumo nulinkusių gležnų juos išauginusių stiebelių vaizdas buvo linksmas. Iki tol niekad nemąsčiau, kaip užgimsta ananasai – visada smagu užpildyti eilinę žinių spragą.

Galimybė galvą įkišti į rūdijantį ananasą – viena pramogų Dole plantacijoje

Vaikikio naktinis gyvenimas pranoksta dieninį

Jungtinėse Valstijose visa, kas gera, plačiai aprašyta internete. Todėl prieš išvykdamas gerokai pasiknaisiojau po įvairias svetaines, neskirtas užsienio turistams. Be jau minėtos ekskursijos Mauna Kėjos viršukalnėn Havajaus saloje, pasižymėjau ir kelis mūsų viešnagės dienomis vykstančius renginius Honolulu. Deja, iš šiaurės pro Perl Harborą ir, rodos, smilgos plonumo gyvenamuosius dangoraižius Perlo mieste atkeliavę į Honolulu parodų rūmus, vietoj Valstijos kolekcionierių parodos ten radome tuščius atriumus ir daug užrakintų salių. Tik vienoje jų ruseno gyvybė – vestibiulyje prie vienos trijų sienų spietėsi kažkokio koledžo išleistuvių dalyviai juodomis kepuraitėmis.

Vakare, vėl palikę automobilį anapus Vaikikio zoologijos sodo prie Kapiolani parko (čionykščiai viešbučiai už parkavimą ima dešimtis dolerių, o toje vietoje jis – nemokamas), darsyk praėjome pagrindiniu Vaikikio prospektu. Naktį jis – kitoks. Turistų gausiau, restoranai žiba, šaligatvius užplūsta muzikantai – kaip vienas keistuolis, grojęs galybe buities rakandų vienu metu. O valkatos, pripratę prie viso triukšmo, snaudžia pasieniuose.

Keistuolis žmogus-orkestras anta Kalakaua gatvės šaligatvio

 

Vasario 26 d.


Jolanis, pirmojo pasaulį apiplaukusio karaliaus rūmai

Havajų Karalystė, nuo 1845 metų (karaliaus Kamehamehos III laikų) valdoma iš Honolulu (havajietiškai – “saugi įlanka”), buvo kuklus Europos imperijų atspindys. Bet lyginant su ano meto pasaulio periferijos valstybėlėmis Havajų būta modernių. Ne į aplinkines “viduramžiškas salų karalystes”, o į didžiąsias imperijas lygiuodamasis Kamehameha III 1845 m. gruodį patvirtino Havajų vėliavą, ligi pat šių dienų plazdančią virš svarbiausių valstijos pastatų. Jos formatas – kaip JAV “juostų ir žvaigždžių”, tik vietoj tų žvaigždžių – Britanijos vėliava, o juostos nudažytos prancūziškos “tricolore” spalvomis. Karaliaus sūnėnas Kamehameha IV imperiją žaidė dar aistringiau: 1864 m. Havajų laivynas užėmė negyvenamą Palmyros atolą už 1774 km nuo Honolulu įlankos krantų, prieš tai apleistą amerikiečių, supratusių, jog anais žemės ūkio laikais svarbios trąšos guano (šikšnosparnių, paukščių bei ruonių mėšlo) ten mažai.

Bet iš anų Kamehamehų dinastijos laikų Havajų sostinės centre neliko beveik nieko. Užtat aplankėme (su privaloma ekskursija) havajietiškojo renesanso stiliaus Jolanio rūmus, kuriuos, nugriovęs seną vienaaukštį namelį, pastatydino 1874 m. į sostą įžengęs naujos dinastijos pradininkas Kalakaua. Didybe šitų rūmų menės vos galėtų rungtis su anuometinės Lietuvos turtingų grafų dvarais, bet kai kuo jos pranoko net ir Bekingemo rūmus ar Ermitažą. Būtent Jolanis buvo pirmoji pasaulyje monarcho rezidencija su elektra ir nuleidžiamu vandeniu tualete. Apsiskaitęs valdovas sugebėjo net apiplaukti pasaulį, susipažinti su išradėju Edisonu, karaliene Viktorija bei Japonijos valdovais.

Jolanio rūmai

Antrajį rūmų aukštą supa havajietiška dvasia alsuojantis lanai balkonas, primenantis, kad būtent taip ir nepakrikštytas Kalakaua, po ilgų atitolimo nuo senosios kultūros dešimtmečių, kitaip pažvelgė į Kamehamehą I, į salyno suvienijimą, net panaikino hulos draudimą (iki tol šis tautinis šokis buvo smerkiamas kaip pagoniškas). Bet tuo pačiu tvirtai žengė į Vakarus, pastatė ir Šv. Andriaus katedrą, plėtė karališkąjį orkestrą, be kurio jokia Europos monarchija rimta neatrodė. O devyneri metai po inauguracijos surengė dvi savaites trukusią karūnavimo ceremoniją, kainavusią tiek, kiek ir Jolanio rūmų statybos.

Amerikiečiai nutraukė Havajų imperijos žaidimą

Kalakauos vaizduotėje – kasdien aitrinamoje vis garsyn einančios jį šlovinančios dainos, kurią tarnas rytais dainuodavo pagal protokolą paeiliui atitraukinėdamas visas valdovo miegamojo užuolaidas – Havajai buvo imperija, dominuojanti bekraščiame Ramiajame Vandenyne. Štai ir garlaivį “Kaimiloa” 1887 m. valdovas pasiuntė į Samoa salyną, 4000 kilometrų į pietus, kur diplomatinis ministras Džonas E. Bušas ką tik padėjo parašą ant aljanso sutarties.

Tačiau Kalakaua miegodavo ne baldakimu karūnuotame guolyje, o kuklioje lovoje. Žinoma, kai apskritai nakvodavo Jolanyje – mat dažniausiai jis su svita naktis leisdavo palapinėje rūmų sode, o kartais laive, kurį su Honolulu tejungė telefono ryšys. Ir į pasaulio dalybas Kalakaua pavėlavo: taip, XIX a. pabaigoje Okeanija dar buvo paskutinis regionas, nesuraikytas it kepalas didžiųjų Imperijų, bet viskas keitėsi neįtikėtinai sparčiai. Pas Samoa karalių Malietoa Laupepa vokiečiai pasiuntė ne seną iš britų pirktą garlaivį, bet keturis karo laivus, ir bemat privertė šį pasiduoti, toliau telkdami čia protektoratus ir kolonijas i pražudydami ką tik sudarytą Havajų-Samoa aljansą.

Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Samoa ir Tongoje Džonas E. Bušas tebuvo pusiau havajietis. Karališkojo orkestro dirigentas Hainrichas Bergeris – vokietis, kaip dovana atsiųstas Kaizerio Vilhelmo. Įtakingų Havajų kitataučių sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti ministrų, verslininkų, patarėjų ir paprastų plantacijų darbininkų vardais. Į piliečių sąrašus jie buvo įtraukti ne be karališkosios šeimos kvietimo ar bent palaiminimo. Bet 1887 m. buvo jau tautinių valstybių era ir štai tų metų karštą vasarą nauja baltaodžių organizacija “Havajų lyga” ginklu privertė Kalakauą pasirašyti konstituciją, apribojusią kilmingųjų valdžią. Karaliui teliko rūmai ir jo knygos šiais laikais tuščioje bibliotekoje.

Po apsišvietusio, bet turbūt ne vietoje ir ne laiku gimusio monarcho mirties (1891 m.) valdžiusi jo sesuo Liliuokalani greitai turėjo dar mažiau: tik vieną Jolanio rūmų kambarį, į kurį ji buvo uždaryta po 1893 metais imigrantų, jų vaikų bei vaikaičių sukeltos revoliucijos. Ten ji sukūrė garsią dainą “Aloha Oe”, graudžiai skambėdavusią ir iš mūsiškio havajietiškų dainų disko. Savo namų arešto metu ji išaudė ir iki šiol ten gulintį įspūdingą kilimą.

Žlugus karalystei liūdni laikai atėjo ir karališkiems rūmams – išpardavus visas regalijas jie tapo eiliniu valdžios pastatu ir po naujojo kapitolijaus atidarymo turėjo būti labai amerikietiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Bet taip pat amerikietiškai pasipriešinę vietos gyventojai (o ne koks nors kultūros paveldo departamentas) išgelbėjo pastatą ir štai jis virto muziejumi, pamažėle renkančiu dar išlikusius senuosius baldus ir dekorą. Daug kas jau atkurta – bet XIX a. Jolanyje tuščios erdvės būdavo dar mažiau. “Jei netyčia turite ką nors iš šitų rūmų, pakelkite ranką, ir mes su malonumu paimsime” – tradiciniu pokštu ekskursiją užbaigė gidas ir išėjome. Salės jau buvo ruošiamos rytoj čia vyksiančiam Hewlett-Packard renginiui.

Polinezijos Kultūros Centras – visos Polinezijos salos vienoje

Palikome laiko dulkių padengtą originaliąją salyno istoriją ir nuvykome į šiaurrytinę salos dalį išvysti kur kas įspūdingesnės, bet naujai kuriamos. Ten įsikūręs Polinezijos Kultūros Centras – savotiškas Disneilendas be atrakcionų. Tradicines lunaparkų pramogas čia keičia Polinezijos (šiaurrytinė Okeanijos dalis, kuriai priklauso ir Havajai) kultūrų pristatymas. Kiekvienai didžiųjų polinezietiškų žemių – nuo Havajų iki Naujosios Zelandijos – čia pastatytas kaimelis ir tuose kaimeliuose daugybę kartų per dieną vyksta specialūs renginiai. Samoa gyventojai čia rodo, kaip jie lukštena kokoso riešutus ir duoda ragauti savo patiekalų; Naujosios Zelandijos maoriai rituališkai “pasitinka pakeleivius” bei pakvietę juos į salę, šoka liaudies šokius; tongiečiai ritmą muša būgnais bei kviečia žiūrovus “tapti vietiniais” (“go native”) ir daryti tą patį.

Naujosios Zelandijos kultūros demonstracija Polinezijos kultūros centre

Kiek pasigailėjome, kad atvykome tik apie vidurdienį – maniau, kad viską spėsime, bet kur tau. Į šią populiarią atrakciją buvo likę tik brangiausi bilietai. Tad mus lydėjo gidas, ir nors visuomet pasisakau už nepriklausomą keliavimą, šiame margumyne jis tikrai pravertė, nes pamatėme daugiau, nei šiaip būtume išvydę.

Ekskursija prasidėjo nuo pagrindinio dienos reginio – Kanojų šokių. Kasdien valandai visi kaimeliai nutraukia savo programas ir į kanalus (kaip gi Polinezija be vandens!) išplaukia improvizuotos kanojos su šokėjais. Kiekvienas laivelis – atskira šalis, kitokie tautiniai rūbai ir liaudies šokiai bei dainos. Įspūdingi buvo Samoa karo šokiai, kurių metu stūgaudami apkūnūs vyrai garsiai ploja sau per krūtinę bei šlaunis, ir, be abejo, maorių haka, pažįstama sporto gerbėjams – juk Naujosios Zelandijos rinktinės ją šoka prieš mačus.

Kanojų šokiuose plaukia Fidžis

Paskui patys plaukėme panašia „kanoja“ klausydami pasakojimų apie Polinezijos kultūros centrą bei aplankėme tris kaimelius: Samoa, Tongos ir Naujosios Zelandijos. Ten rodomos programos – netrumpos ir išties įdomios, tarpusavyje nesikartojančios (jei vienur – kulinarija, tai kitur – muzika), įtraukiančios ir žiūrovus. Havajų, Taičio, Fidžio, Markizų salų kaimelių bei Velykų salos ir Havajų misionierių ekspozicijų išvysti lemta nebuvo. Mat ta programos dalis baigėsi – bet toli diena Polinezijos kultūros centre buvo tik įpusėjusi.

Samoa kaimelio „gyventojas“ sliuogia į palmę kokoso riešutų

Po laisvo vaikščiojimo atėjo laikas „luau“ vakarienei. Simbolinę įžangą į ją čia sudaro ali‘i įžengimo ceremonija, daina bei po žeme kepto „kalua“ paršelio atidegimas (tokių pat netrukus galima paragauti, kartu su kitais Havajų virtuvės skanėstais). Prie tokios vaizdų gausybės jau spėjome įprasti, nes viskas Polinezijos kultūros centre sustyguota taip, kad nuobodžiauti netenka nė minutę – nemaža dalis iš 1300 įvairiataučių jo darbuotojų be paliovos ką nors veikia tuose septyniolikoje hektarų, pilnų žalių medžių, žydro vandens ir tvarkingų takelių.

Atidengiamas kalua paršelis, vienas Havajų virtuvės patiekalų ir kiekvieno luau širdis

Kultūros centro šeimininkai… mormonai

Skanią vakarienę pavalgėme greičiau nei dauguma viename iš centro restoranų palei amfiteatro principu išdėstytus stalelius sėdėjusių turistų, paslaugiai išdabintų gyvų gėlių karoliais ir eilės tvarka kviečiamų prisikrauti patiekalų. Iki pilno havajietiško stalo čia trūko nebent SPAM konservų, kurių “garbei” pavadintas visas internetinis šlamštas.
Laisvu laiku pasinaudojome į bilieto kainą įeinančia galimybe aplankyti gretimą Laje miestelį. Jame – penktoji pagal senumą pasaulyje mormonų šventykla, statyta 1919 m. Greta – idiliški vienaaukščiai Brihamo Jango – garsiojo lyderio, atvedusio mormonus iš tada netolerantiškųjų Vidurio Vakarų į Jutą, kur iki šiol klesti šios bažnyčios širdis – vardu pavadinto universiteto korpusai. Visa Lajė – mormonų miestelis, o Polinezijos kultūros centras irgi priklauso jiems.

Baltutėlę šventovę, švarūs laiptai kurion apsupti fontanų, tegalėjome fotografuoti iš išorės – net ne visi mormonai įleidžiami jų vidun. Mat prabanga alsuojančios šio tikėjimo šventyklos skirtos ne mišioms, bet tik svarbiausioms apeigoms: vestuvėms, krikštynoms.

Lajės mormonų šventykla atrodo įspūdingai

Turistams čia įrengtas ne ką mažiau įdomus informacinis centras, kur juos pasitinka visatos fone stovinčio Kristaus skulptūra, o paskui – kino salė. Filmas atsako į klausimus, kurie kyla daugeliui: Polinezijos kultūros centras įsteigtas 1963 m. ir jame dirba Brihamo Jango universiteto studentai. Šitaip jie gauna pinigų mokslui. Kadangi čia studijuoja mormonai iš galybės šalių, ypač Okeanijos, yra puiki galimybė surinkti įvairiatautę trupę. Tad studentai iš Polinezijos vaidina, tuo tarpu azijiečiai, amerikiečiai ar europiečiai atlieka kitus darbus. Gidas dienos metu buvo mongolas, mus vadinęs pusbroliais, o link šventyklos vežė dvi iš pažiūros naivokos amerikietės.

Mormonų šventyklos lankytojų centre pasitinka Kristaus skulptūra

Po trumpo filmo patekome į kambarį, kuriame ratu išdėstytos mėlynos Mormono knygos visomis kalbomis. Jų tarpe išvydome ir lietuviškąjį tekstą. Aistei beskaitant įžangą, priėjusi gidė bemat pasiūlė duoti šventraštį nemokamai – bet ne čia, o Lietuvoje, kur mus aplankytų misionieriai. Atsisakėme. Išskyrus šį momentą Polinezijos kultūros centre nėra mėginama turistų atversti į Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus jos pavadinimas) tikėjimą. Gerą mormonų įvaizdį kuria tik nerūpestinga tos vietos atmosfera, nes ir į Lajės šventyklą ekskursija – neprivaloma.

Vakaro kulminacija – kvapą gniaužiantis vaidinimas

Jau beveik sutemus mus parvežė į kultūros centrą ir prasidėjo vakaro kulminacija – “Ha: Gyvybės įkvėpimas” (Ha: the Breath of Life), didžiulis, masinis gyvas vaidinimas su gausybe specialiųjų efektų, kaip antai į sceną verstis imantys krioklio vandenys ar ugnies rijimas. Ir visa tai persmelkta galybės šokių, dainų ir paprastu siužetu apie polineziečio gyvenimą. Herojus vis keliauja iš salos į salą, ir kūdikystė jo apsupta vienos kultūros, paauglystė – kitos, o tuokiasi jis pagal trečią, ir šitaip prieš akis einant gyvenimui pralekia ir visa Polinezija.

Stebėtina, kad šie aktoriai, akrobatai, šokėjai ir dar galai žino kas – neprofesionalai. Nes, kaip sakė Aistė, po tokio šou jau atrodo, kad tai buvo visos kelionės kulminacija ir rytoj turėtume vykti namo. Polinezijos kultūros centras tikrai vertas kiekvieno nemažos bilieto kainos dolerio. “Ha” dvasios apsupty grįžome į savą viešbutį, iš kurio balkono dairėmės į dar nemiegančius namus aplink.

 

Vasario 27 d.


Kaip skalbyklos kinų rajone ieškojome

Iki skrydžio Vilniun dar buvo likusios trylika dienų bei 7 orlaivių reisai ir ta kelionė – ne atgal, o visados pirmyn, į vakarus. Tad paskutiniąją dieną Oahu, prieš paliekant vieną turistiškiausių pasaulio vietų, kasmet aplankomą per šešiskart tiek žmonių, kiek Havajuose – gyventojų, reikėjo sutvarkyti kai kuriuos praktinius dalykus.

Atėjo laikas išsiskalbti tą lagamine vis augantį purvinų rūbų tuntą. Istoriškai Amerikos skalbimo verslą valdė kinai, net terminas „Chinese laundry“ (kiniška skalbykla) taip gimė. Šiais laikais skalbėjus pakeitė automatai. Įmeti dolerį ir po keliasdešimties minučių rūbai – švarūs.

Tokios įstaigos ir ieškojome Honolulu kinų rajone. Kas ketvirtas Honolulu gyventojas – kinas – ir jie pasklidę visame mieste, bet tik Čainataunas pats yra lyg Kinija. Dviaukščiai mūrinukai pastayti po 1900 m. gaisro, kai kovotojai su buboniniu maru netyčia supleškino tada medinį rajoną. Tokios ligos – jau praeitis, bet Honolulu Čainataunas tebėra gana purvinas ir chaotiškas. Valkatų dar daugiau nei kitur. San Francisko kinų kvartalas su savo drakonais ir freskomis buvo jaukesnis…

Honolulu kinų rajono gatvė

Skalbykla, kurią radome – niša namo sienoje, pilna senutėlių pilkšvų per viršų kraunamų aparatų, o dar giliau – džiovinimo mašinų. Viduje buvę du vyrai stebėjosi mus ten išvydę ir vienas jų, prisistatęs palestiniečiu, patarė būti tame rajone budriems. Beje, jie nebuvo darbuotojai – net ir tokiame kvartale automatiniai įrenginiai, atrodo, palikti nesaugomi.

Aistė prie džiovinimo mašinų savitarnos skalbykloje Honolulu kinų rajone

Rūbus mašina išskalbė už dolerį – tik dar teko nusipirkti skalbimo miltelių. Tai prigrūstose parduotuvėlėse, kurių pardavėjai nė angliškai nekalba, o siūlomi produktai ne tik, kad visi kiniški, bet dar be jokių lotynų rašto simbolių ant pakuočių, lengva nebuvo. Įvykdę šią misiją ir laukdami, kol virš skalbimo būgno užsidegs ketvirtoji lemputė, rodanti, jog tuoj tuoj jį bus galima atidaryti, pasivaikščiojome aplink. Netoliese – kiniškas prekybos centras, o priešais – Sun Jat Seno skulptūra. Šis kinų „Tautos tėvas“ gerbiamas kapitalistų lygiai taip kaip ir komunistų, o jo vardas rašomas iš pagarbos įterpiant hieroglifo pločio tarpą. Žymiąją 1911 m. revoliuciją jis planavo ne Pekine, ne Taipėjuje ir net ne Honkonge, o čia, Honolulu. Aplinkui šį Gomindano partijos kūrėją būriuojasi apie revoliucijas nemąstantys šiuolaikiniai kinai, o atokiau, ant tilto – su benamio dalia po karšta Havajų saule susitaikiusiųjų kartoninė gyvenvietė.

Seniausias Havajų muziejuje – dar viena pramogų diena

Užuot antratiek laukę kol darbą baigs antroji mašina rūbus „sudžiaustėme“ bagažinėje bei ant sėdynių ir nuvykome į Bišop muziejų. Jo širdis – Havajų kultūros ekspozicija, XIX a. pabaigos Havajų rensesanso pastato trijuose aukštuose pristatanti įspūdingą senųjų stabų, ali‘i lazdų bei įrankių kolekciją, papildomai iliustruojamą interaktyvių ekranų. Kolekciją surinko imigrantas iš Niujorko, įsteigusio pirmąjį Havajų banką. Jis buvo havajiečių kultūros gerbėjas tais laikais, kai eilinis chaolis į ją žiūrėjo iš aukšto, o muziejų dedikavo princesei Berenikei Puahi, kurią buvo vedęs.

Senieji Bišop muziejaus rūmai

Šiandien be pagrindinio pastato Bišop muziejuje yra dar keli, vienas kurių pašvęstas mokslui. Pastarojo didžiulius veikiančių vulkanų modelius, cunamių mašinas, lavos pompas ar vabzdžių kolekciją (trečią pagal dydį JAV) regėjome tik prabėgomis, o senuosiuose rūmuose praleidome kelias valandas. Jų senovines sales kas valandą atgaivina vis kiti kultūriniai renginiai. Sudalyvavome trijuose: pradžioje pasiklausėme gyvai pasakojamos senovės havajiečių legendos. Paskui mus mokė šokti hulą: kadaise šventą šokį, rankų ir kojų judesiais perteikiantį skanduočių ir dainų tekstus. Ją galima atlikti ne tik stovint, bet ir sėdint, tik jokiu būdu ne susikabinus ar poromis. Galiausiai tas pats havajietiško kraujo turintis vidutinio amžiaus vyras pravedė ir ekskursiją per trečiąjį muziejaus aukštą.

Ali’i lazdos – Havajų karalystės vietinių vadukų galios simbolis

Didžiausias valstijos prekybos centras – be fasado ir vitrinų

Prie havajietiškos architektūros keistybių jau buvome pratę, bet orientuotis didžiausiame valstijos prekybos centre Ala Moana nuo to lengviau netapo. Bene iš visų pusių šį 300 parduotuvių kompleksą, 1959 m. buvusį didžiausiu visose JAV, o mūsų apsilankymo metu nustumtą į vis dar garbingą penkioliktąją vietą, supa daugiaaukštė parkavimo aikštelė. Jokių įspūdingų fasadų. Maža to, įėjimai į parduotuves bei restoranus yra tiesiai iš šitos tamsokos aikštelės, kurioje palikome savo raudonąjį sedaną, aukštų. Čia – ir milžiniškas knygynas, ir greitas maistas, o netoli jo ant to paties antrojo aukšto asfalto – autoservisas. Lietuviui – nejauku, bet šešiolikos metų amžiaus būdamas vairuotojo pažymėjimą gavęs tūlas amerikietis turbūt pernelyg suaugęs su savo automobiliu, kad šitokia verslo vieta kirstų per apyvartą.

Pasiknaisioti knygyne buvo labai smagu. Tokių gigantiškų skaitovų rojų Lietuvoje nebūna ir, matyt, greitai nebus, o juk ir knygų angliškų išleistos devynios galybės, septyniomis galybėmis temų. Ne vieną įdomesnę ten nusipirkome – tik kelionių vadovų po Maršalo salas ar Mikroneziją neradome, į kurias tuoj turėjome skristi. Turizmo lentynos – didžiulės, Havajams ir Okeanijai skirta liūto dalis; Tonga, Fidžis, visos pietų Polinezijos salos, bet tik ne šie du kraštai, dar prieš trisdešimt metų valdyti JAV, ir ne Guamas…

Įėjimai į Ala Moana parduotuves - tiesiai iš daugiaaukščio parkingo

Nors būtent knygoms išleidome daugiausiai dolerių, ne jų pirkti atvykome į tą antrą pagal pelningumą JAV prekybos centrą – atvažiavome lagamino. Pigių skrydžių bendrovės “Go! Mokulele” reisas Kona-Honululu jau praeityje ir už papildomus krepšius mokesčiai nenusimatė, o lauktuvės kaupėsi.

Havajų veidas – azijietiškas

SEARS parduotuvės ieškojome ilgai ir pagaliau netyčia radome įėjimą į centrinę promenadą. Niūrų uždarą parkingą staiga pakeitė bestogė pėsčiųjų alėja, supama šimtų parduotuvių, pilna medžių bei fontanų. Ja vaikščiojo tokie geltonodžių būriai, kad Aistė bemat pasakė besijaučianti tarsi Azijoje. Štai tikrasis Havajų veidas, kurį Vaikikyje dar paįvairina paplūdimių gerbėjai iš Kalifornijos, Britų Kolumbijos ar Oregono.

Mongolidų rasės žmonės sudaro beveik 40% valstijos žmonių ir net 55% jos sostinės piliečių. XIX a. chaoliams lygiai kaip ir kilmingiems havajiečiams reikėjo darbščių rankų (plantacijoms), ir jie šaukė jas turinčiuosius iš tada skurdžios Japonijos. Kontraktai baigėsi, o daugybė japonų apsisprendė likti šiame saulėtame salyne. Ėmus prisibijoti kylančios jų ir jų vaikų (nisei) įtakos pradėti vežti kinai. Šiandien japoniško kraujo turi kas aštuntas havajietis, kiniško – kas dvidešimtas.

Nežabojamos imigracijos iš Rytų Azijos čiaupą žemvaldžiams užsuko Havajų tapimas JAV kolonija, bet ir šiam pokyčiui didieji darbdaviai paruošė atsakymą. Juodadarbių pilni laivai ėmė plaukti iš Filipinų, mat šį katalikišką salyną 1898 m. JAV atkariavo iš ispanų ir aštuoni milijonai jo tagalogų ir sebuanų irgi tapo JAV valdiniais. Tų laikų pasekmė: kas septintas Havajų gyventojas – filipinietis.

Saulėlydis Oahu. Imigrantų pilnus laivus, karinius laivynus ir kilmingų havajiečių kanojas aplinkiniame vandenyne šiandien nustelbė jachos

Bet nuo plantacijų laikų prabėgo bent trys kartos ir daugybė etninių skirstymų teišliko statistikos ekspertų monitoriuose. Gerą mintį perskaičiau – kaip žemyninėse JAV europiečių imigrantų grupės – airiai ir vokiečiai, suomiai ir italai, lietuviai ir lenkai – per dešimtmečius ir šimtmečius susiliejo į vieną didelę baltaodžių amerikiečių tautą, lygiai taip Havajuose įvairios Azijos kilmės bendruomenės dabar jau – viena geltonodžių amerikiečių kultūra. Juk įvairiatautės vestuvės šioje valstijoje – vienintelėje, kur anglakalbiai baltaodžiai niekad nesudarė daugumos – visiškai kasdienis reiškinys. Mišrių šeimų – ir ne tik jų – vaikai dažnai mokomi tik angliškai, ir štai ši pagrindinė JAV kalba jau pusei Azijos kilmės havajiečių – gimtoji.

Daugiaaukštį SEARS tarp prabangių prekių ženklų suradome (nukainotas lagaminas ten kainavo 10 dolerių), užvalgėme itališkame restorane ir štai jau netrukus skuodėme naktinėmis miesto gavėmis į vakarus, stebėdami vis tuštėjantį degalų baką rodančią rodyklę. Netrukus raudonasis sedanas, ištikimai vežiojęs mus lygiais Oahu keliais, jau laukė plovimo autonuomos punkte, o mes pėstute nuvilkome lagaminus į viešbutį, užsakytą dar vos atskridus. Rytojaus skrydis – kaip reta ankstyvas, „Alamo“ tada dar nedirbs, o ir šiaip, jei būtume važiavę iš Vaikikio, iš priešingo aglomeracijos galo – keltis būtų tekę dar anksčiau.

Lankytinų vietų ir įdomybių Oahu saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Havajai – stebuklinga gamtos didybė

Havajai – stebuklinga gamtos didybė

| 0 komentarų

Karštis, saulė, oro uostas be sienų (kam jos?), dideli pikapai ir ore tvyranti ramybė, legendinė “Aloha” dvasia. Taip mus pasitiko didžiausia Havajų sala ir Kona, pagrindinis jos kurortas.

Jis kitoks, nei Viduržemio jūros pakrančių turizmo milžinai. Čia nėra daugiaaukščių viešbučių ar taršos. Laukai žali, jūra žydra, o žvaigždynų nenustelbia miestų šviesos. Paplūdimių mažai, užtat pramogų – marios. Banginių stebėjimą bei plaukimą povandeniniu laivu išbandėme ir mes, ekstremalų sportą, nardymą ar sraigtasparnių ekskursijas palikę kitiems.

Vaizdas žemyn nuo aikštelės pakeliui į Mauna Kea, aukščiausio pasaulio kalno nuo papėdės, viršukalnę. Už debesų matosi Mauna Loa – 4 169 m aukščio vulkanas

Bet tikri Havajų ir viso pasaulio gamtos lobiai yra toliau nuo Konos. Juos išvydome per šešias dienas apvažiavę salą ratu.

Žymiausias – Vulkanų nacionalinis parkas, supantis nuolat besiveržiantį Kilaueaos ugnikalnį. Jo raudona lava, kone kasmet užpildama kelius ir atokius namus, požeminiais tuneliais liejasi į vandenyno bangas.

Lavos užlietas kelias Vulkanų nacionaliniame parke

Pakilome ir į Mauna Kea viršukalnę 4 kilometrų aukštyje, kur stovi geriausios pasaulyje observatorijos, pasiekiamos vien visureigiais. Vaizdas į debesis apačioje gal net pranoko kaip niekur kitur giedrą naktinį dangų.

Matėme Vaipijo kanjoną, senųjų pagoniškų havajiečių šventovių akmenines liekanas.

Porą naktų praleidome didžiausiame salos mieste Hilo, kurio seni mediniai namai, rodos, šitaip nutolę nuo masinio turizmo. Ten yra puikūs muziejai, o netoliese – žavūs džiunglių apsupti kriokliai ir nuostabios “laukinės” pakrantės.

Norite tikėkite, norite ne, bet per šešias dienas Havajuje nė sykio neišsimaudėme vandenyne – tiek daug čia buvo ką lankyti ir veikti!

Atkurta senovės havajiečių šventykla Puuhonua

Havajų istorija:
Prieš pusę milijono metų – Po ugnikalnių išsiveržimų Didžioji Havajų sala iškyla iš jūros dugno.
V a. po Kr. – Spėjama, pirmieji polineziečiai apsigyvena Havajuose atvykę iš Markizų salų.
XIII a. – Spėjama, nauji atvykėliai iš Taičio pakeičia senąją kultūrą ir religiją nauja.
1778 m. – Britas Džeimsas Kukas atranda Havajų salas europiečiams.
1791 m. – Kamehameha, šiaurės Kohalos regiono Havajaus saloje vadas, iki 1810 m. nukariauja visą Havajų bei kitas salas, suformuoja Havajų Karalystę.
1819 m. – Karaliumi tapęs Kamehameha II panaikina senąją pagonišką religiją.
1845 m. – Havajų Karalystės sostinė perkeliama iš Lahainos (Maui sala) į Honolulu (Oahu sala).
1894 m. – Po vietos baltaodžių surengtos revoliucijos prieš karalienę, Havajai tampa respublika.
1898 m. – Havajų Respublika prisijungia prie JAV. Nuo 1900 m. tai – JAV teritorija (kolonija).
1941 m.Japonija užpuola JAV laivyną Perl Harbore (Oahu sala). JAV įstoja į Antrąjį pasaulinį karą, kuris baigiasi JAV pergale 1945 m.
1959 m. – Havajai tampa JAV valstija.

 

Vasario 18 d.


Havajų oro uostas – be sienų

Penkios valandos žaismingo skrydžio ir mes – vis dar JAV, bet jau ne Amerikoje. “United Airlines” Boeing 767 įgula ne tik pravedė standartinę saugumo instrukciją, bet ir surengė matematinį žaidimą: keleiviams siūlė apskaičiuoti, kelintą sekundę būsime pačioje pusiaukelėje. Tai – tradicija šio reiso lėktuvuose, visuomet perpildytuose į tą rojaus kampelį skrendančių atsipalaidavusių turistų. Tarp kelių šimtų, atostogų pradžiai pasirinkusių vasario aštuonioliktąją, turbūt buvo ir ne viena jauna šeima, kaip mes, nes net Havajų atvykimo kortelėje – ją pildo visi – ties klausimu “Koks jūsų kelionės tikslas?” pateiktas atskiras variantas: “Medaus mėnuo”.

Išlipusius ant trapo pasveikino karštas Havajų oras, jis neapleido nė Konos oro uosto “viduje”. Mat vidumi jo nelabai ir pavadinsi; Havajuose visuomeninių pastatų – mokyklų, universitetų – “koridoriai” neturi sienų. Tik stogelius nuo lietaus, vedančius nuo pastatėlio prie pastatėlio. Juk Ramiojo vandenyno apsuptyje klimatas – grynai jūrinis. Ne tik žiemos čia šiltos – tuo netrukome įsitikinti: lauke buvo apie 25 laipsnius. Ir vasaros čia nevargina kaitra. Nustebsite, bet Havajų karščio rekordas – toks pat, kaip lediniuotosios Aliaskos. Ir atsiliekantis nuo visų kitų 48 valstijų. Šios salos – viena retų pasaulio vietų, kur vietiniams nei šildymas, nei kondicionierius neatrodo būtinybė – tad kam tos sienos?

Dar belaukiančius lagamino besienėje “salėje” mus įtraukė toji Havajų dvasia. Visi atsipalaidavę, linksmi, ir ramūs. “Aloha!” – kelis kartus pasveikino autobuso į autonuomos punktą vairuotojas. Tokia ir oficiali Havajų pravardė – “Aloha valstija”. Beveik išnykusioje havajiečių kalboje “Aloha” – ir “Taika”, ir “Užuojauta”, ir “Meilė”, nūnai dar ir “Labas”, “Viso gero”…

Ramūs miesteliai neužgožia gamtos didybės

“Alamo” autonuomos agentūros aikštelė pilna automobilį ir kiekvieno rakteliai palikti viduje – klientai gali rinktis kurį nori ir važiuoti. Tai – saugu, nes kur gi vagis savo grobį nuvarytų, ar į vandenyno bangas? Skaičiau istoriją, kad Oahu saloje žmonės dėl saugumo net palieka automobilius atrakintus. Kad vagys nedaužytų langų sumanę “paieškoti” vertingų daiktų. Juk savaime aišku, kad viso automobilio nuvaryti jiems į galvą nešaus.

Mūsiškis Jeep Wrangler dar autonuomos aikštelėje. Dėl viso pikto padarau tokias nuotraukas, mat yra tekę būti apgautiems: grąžinant automobilį apkaltintiems už ant jo jau buvusius pažeidimus. Tačiau Amerikoje niekas šitaip meluoti nebandė, o ir apgadinimų ant naujutėlių autonuomos mašinų buvo mažai

Bet Didžioji Havajų sala, tapusi mūsų namais šešioms dienoms – ne Oahus. Daug ramiau čia, ir saugiau, ir gyvenimo tempas – dar lengvesnis. Aplinkui – vienas didelis Amerikos užmiestis, su didžiuliais pikapais, pavieniais “ilganosiais” sunkvežimiais, vienaaukščiais nameliais, žaluma ir daug erdvės. Ir pagrindinis jos kurortas KailuaKona persmelktas šitos dvasios. Greta įlankos – žemų namų virtinė, kur klesti parduotuvės, restoranai, vaikštinėja gyvų gėlių segėmis ir karoliais (lei) pasidabinusios turistės. Ta gatvė vingiuoja kilometrų kilometrus, tik vėliau centras užleidžia vietą priemiesčiams su privačiomis vilomis ir butais, tapusiais daugelio dažnų atostogautojų bendra nuosavybe (timeshare), kurion kiekvienas kasmet gali atkeliauti dar pirkimo sutartyje įrašytomis datomis. Viršun stiebiasi vos keli viešbučiai, bet ir tie – keturių ar penkių aukštų. Sunku įsivaizduoti čia net vilnietiško mastelio dangoraižius – ką jau ten kalbėti apie niujorkietiškuosius.

Pagrindinėje Konos gatvėje pastatai nenustelbia gamtos

Vaikščiojome ir kvėpavome grynu oru, klausėmės vandenyno ošimo, pasėdėjome ant pakrantės akmenų, per kuriuos driekiasi krabų “greitkeliai”. Niekur Havajuose nebuvome užsisakę viešbučio iš anksto, todėl jautėmės dar laisvesni.

Nužingsniavome prie atstatytos šiaudiniastogės senovės havajiečių šventyklos, rymančios greta tikrai Ramiojo vandenyno, nusipirkome maisto ateinančiai savaitei prekybos centre, kur įėjimai į parduotuves, kaip čia įprasta, iš lauko, iš didelių automobilių pilnos aikštelės.

Saulei iš lėto, tarsi havajietišku ritmu, nusileidus dar užkandome ledų pagrindinėje promenadoje, ir nuvykome ilsėtis.

Konoje prie vandenyno atstatyta senovės havajiečių šventykla. Į vidų užeiti, tiesa, negalima

 

Vasario 19 d.


Ekskursijos – ir povandeniniais laivais

Kitą dieną atkreipėme dėmesį į dar dvi lengvas it vandenyno vėjas amerikietiško kurorto dvasios ištakas. Pirmoji – neįtikėtinas amerikiečių atsipalaidavimas, Aistės įvardytas kaip “vaikiškumas”. Gabūt tai kaip tik brandumo ženklas: žmonės nebijo juoktis, nebijo sakyti, jog karalius – nuogas, nebijo džiūgauti ar liūdėti, kalbėti su nepažįstamais. Nepasideda savęs į tas lentynėles, į kurias save įspraudžia dažnas lietuvis.

Antroji neatskiriama JAV dalis – laisva rinka. Kas dešimtas JAV pilietis – verslininkas. Viešbučių registratūrose specialūs stovai linksta nuo šūsnių skrajučių, reklamuojančių paslaugas ir paslaugėles. Norite paskraidyti sraigtasparniu virš ugnikalnio, o gal užsidaryti į narvą, nuleidžiamą tarp tunto ryklių? Nieko nėra neįmanomo.

Įlipus į povandeninį laivą

Pasirinkome plaukimą povandeniniu laivu. Pro didžiulius langus vėrėsi koralų rifai, žuvų spiečiai, antrojo pasaulinio karo laikais paskendęs desantinis laivas, raja, ryklys… Vos įlipus nepažįstama amerikietė Aistės paprašė – “Klyk, jei ką nors pamatysi!”. Tokiu atveju plaukimui įpusėjus vargšė mano žmona būtų spiegusi nuolat.

Mums nebuvo tekę išbandyti nardymo, todėl visa tai atrodė dar labiau neįprasta. Organizuota viskas puikiai: bilietas perkamas bet kuriame viešbutyje arba “Atlantis Adventures” atstovybėje Konos centre. Šioje “nuotykių parduotuvėlėje” paliktas ir telefono aparatas – gali skambinti, jei ateini po darbo valandų.

Tris kartus į dieną prie giliau įlankoje prišvartuoto povandeninio laivo, kuriame kiekvienam turistui skirtas atskiras langas, nuplukdo įprastesnė plaukiojanti transporto priemonė. Ir nors bilietai kainavo 90 dolerių, čia siūloma aibė papildomų paslaugų: gal kam reikia iliustruoto žuvų sąrašo už dolerį? O galbūt nuotraukos, kaip jūs lipate į laivą? Dvidešimt dolerių. Prideda dar ir kompaktinį diską su ta pačia fotografija. Bet JAV – ne Egiptas ar Marokas. Ir verslas čia – mandagiai vakarietiškas: kai ištariau “ne” niekas neėmė žerti įmanomų ir neįmanomų argumentų skatinančių persigalvoti. Konkuruojama kokybe, tinkamos prekės siūlymu tinkamoje vietoje – jokiu būdu ne emocijomis.

Aplink rifą spiečiasi daug žuvyčių – vaizdas pro povandeninio laivo langą

Greito maisto restoranai – langas į pasaulį

Grįžę į krantą papietavome – šįkart “Wendy’s” tinkle, sprangoka natūralesne mėsa užpildytais “hamburgeriais” – šis tinklas bando nukonkuruoti “McDonald’s”. JAV (ir Konoje) tokių tinklų daug: “Burger King”, “Jack in the Box”, ką jau kalbėti apie siūlančiuosius kitokio pobūdžio greitą maistą (“Subway” sumuštiniai, “Pizza Hut” picos, “KFC” viščiukai, “Taco Bell” meksikietiška virtuvė…). Dauguma jų parduoda maistą ir tiesiai į automobilius (“Drive through”), be to, automobilizuočiausios pasaulio tautos gyventojams leidžia nemokamai pasistatyti savo “ratuotus draugus”. Puiki alternatyva oficialiai Konos aikštelei, kurioje tarpelį džipui įkišti radome tik kartą. Prasieiti nuo aukščiau esančių greito maisto restoranų žemyn į miesto centrą pakrantėje būdavo sveika.

Greito maisto restoranai mums pagelbėjo ir palaikyti ryšį su Lietuva. Mat dalyje tinklų (pvz. McDonald’s) teikiamas nemokamas bevielis internetas. Jį “pagauti” būdavo galima ir nuo suolelio prie įėjimo (jokių kodų įvedinėti nebūtina). Internetu nepiktnaudžiavau – juk troškau atsipalaiduoti. Bet jis leido sutaupyti daug pinigų bendraujant su namiškiais – juk skambinant iš JAV minutė ryšio kainavo per 2 eurus, atsiliepiant – pusantro euro, o SMS žinutė – pusę euro. Na o jei būtume jungęsi prie interneto ne per nemokamą restoranų prieigą megabaitą parsisiųsti būtų atsiėję 7,5 euro…

Kavos plantacijoje – nemokamos ekskursijos

Jau išvykę iš Konos aplankėme kitą bukletuose reklamuotą vietą: nedidelę kavos plantaciją kalno šlaite, priklausančią kažkuriam iš tų trisdešimties milijonų amerikiečių “biznierių”. Jauna mergina, kaip ir žadėjo reklama, nemokamai mums ir dar vienai šeimai parodė pupelių apdorojimo kelią ir techniką, papasakojo apie šio gėrimo gamybą. Niekas nei vertė, nei netgi siūlė nusipirkti čia išaugintos kavos. Kas nori – kaip mano žmona – patys aplanko parduotuvėlę, kiti tiesiog išvažiuoja.

Besisukant pupeles ruošiantiems prietaisams mergina iš plantacijos daro kavos degustacijai

Būdamas Havajuose niekada nenutolsi nuo dviejų dalykų: kalno ir vandenyno. Kalnas yra kiekvienos salos centre, nuo jų – ugnikalnių – išsiveržimų prieš penkis tūkstančius amžių ši salų virtinė ir gimė. Vandenynas visur aplinkui. Havajiečiai savo kalboje turi žodžius: “mauka” ir “makai” – “link kalno” ir “link jūros”. Šitos kryptys čia daug aiškesnės už šiaurę ar pietus. Istoriškai salos būdavo dalinamos į ahupua – plotus, besidriekiančius nuo giliųjų vandenų ligi viršukalnės. Kiekviena giminė (ohana) valdydavo ahupua ir čia galėdavo gauti visko, ko reikia: ir žuvų, ir įvairaus klimato augalų.

Iš pagoniškų šventyklų – tik akmenų krūvos

Mailekinio šventykla, nūnai rymanti prieš ryklių pilną užutėkį, atmena anuos laikus. Kai 1778 metais į salyną atplaukė anglas Džeimsas Kukas – pirmasis europietis, sutikęs šią kultūrą, tada džiaugėsi neregėtomis vaišėmis. Kai po metų, neradęs to eilinio Eldorado iš Didžiųjų atradimų eros mitologijos – Didžiojo Šiaurės Vakarų Jūrų Kelio, turėjusio vesti iš Europos į Aziją pro Kanadą – jis vėl čia išlipo ir buvo nužudytas (niekas nebepasakys, ar už valdovo palietimą, ar todėl, kad pasikeitęs mėnuo nebuvo siejamas su dievu Lonu, kuriuo dalis vietinių laikė Kuką). Kai Havajaus – būtent taip iš tikro vadinasi Didžioji Havajų sala – Kohalos krašto valdovas Kamehameha paėmė į nelaisvę kelis jūreivius ir įsigijo muškietas bei patrankas. Kai 1790 – 1810 m. jais šaudydamas jis nukariavo visą salyną ir štai archipelagas pramintas Havajais – kaip ir Kamehamehos gimtoji sala.

Patrankos pavertė Mailekinį fortu, bet šventumas iš vietovės niekur nedingo, mat galingasis naujai užgimusios Ramiojo vandenyno imperijos monarchas kiek aukščiau pastatė dar didesnę, Pu’ukohola šventovę. Ir ta, ir ana, kaip ir kitos havajiečių šventyklos, dabar tik – akmenų krūvos, tušti pjedestalai, senosios didybės šešėlis. Mat pergyveno jos ir 1819 metus, kuomet karalius Kamehameha II, įmotės Ka’ahumanu spaudžiamas, atsisakė senojo tikėjimo ir liepė nuversti visus medinius antstatus bei stabus. Ir vėlesnius laikus, kai salyną užplūdo misionieriai, o jo valdovai apsikrikštijo. Paskui tikėjimo skleidėjus sekė konsultantai bei plantatoriai iš tolimos Europos ir Amerikos ir jų portugalai bei azijiečiai darbininkai. Valdovai tatai skatino – o tuo pat metu tikrieji havajiečiai masiškai mirdavo nuo užsienietiškų ligų (gripo, raupų, tymų): Kuko laikais jų buvo bent keli šimtai tūkstančių, o 1900 m. – jau vos 30 000. Nieko keisto, kad 1893 m. metais keli įtakingi vietos amerikiečiai suorganizavo perversmą. Paskutinei karalienei Liliuokalani skirtas namų areštas ir žlugo santvarka, tokia svetima anuometinei kolonializmo epochai: juk tik čia kitos rasės karaliai “drįso vadovauti” šitiekai baltaodžių valdinių (1900 m. Havajuose gyveno ir 27 000 baltaodžių bei 87 000 geltonodžių). Havajų monarchiją pakeitė neilgai gyvavusi Respublika ir galiausiai naujasis salos šeimininkas prezidentas Stamfordas Doulas pasiprašė prijungiamas prie JAV.

Pu’ukoholos šventykla. Medinis bokštas vadinamas Anu’u arba Orakulo bokštu, jis būdavo kiekvienoje šventykloje – viršutinėje iš trijų platformų būdavo žynys ir laukdavo pranašysčių. Aukos dėtos apačioje

Havajų turtuoliai prie vandenyno negyvena

Prie Pu’ukoholos šventyklos nukeliavome taip ir nepavykus apžiūrėti kai ko, kas atmena tą transformacijos epochą – devynioliktą amžių, kuomet Havajus buvo gyvulių ir cukraus karalystė. Tai – Parkerių ranča, didžiausia tokia visose JAV. Ją greta Vaimėjos (Waimea), atokiau Ramiojo Vandenyno bangų, 1847 m. įsteigė garbi Parkerių šeima iš artimiausių karaliui baltaodžių. Deja, šią giminę atmenantis užsienio dailės kolekcijų ir puošnių senovinių baldų prigrūstas namas buvo uždarytas.

Užtat aplink atsivėrė šiandieninės Havajų aukštuomenės domenas: būtent Vaimėjoje žemė brangiausia saloje. Dauguma turistų turbūt to niekaip nesupras, bet valstijos elitas renkasi ne įkaitusią pakrantę, o švelnesnį klimatą keli šimtai metrų aukštyn “mauka“. Šiame Molėtų dydžio (~7000 gyv.) mieste yra geriausia salos meno galerija, kur Amerikos milijonieriai, galintys sau leisti mokėti tūkstančius ar dešimtis tūkstančių dolerių perka atokioms savo viloms nuostabius pasaulio dalininkų darbus. Čia ir prekybinis centras su visais svarbiausiais greito maisto tinklais (“McDonald’s”, “Burger King”…). Gretimoje gatvėje – medinių bažnytėlių eilė. Juk JAV – religijos forpostas tarp turtingųjų šalių. Bet joks vienas tikėjimas čia nedominuoja, tad vietoje pavienių didingų neogotikinių šedevrų miestelius puošia šitokios kuklių pastatų eilutės.

Vaimėjos meno galerijoje kūriniai įperkami tik turtingiesiems

Neradę viešbučio nakvojome džipe

Į Vaimėją dar teko sugrįžti. Po apsilankymų Pu’ukoholos ir Mo’okinio šventyklose (pastarąją, kadaise vieną svarbiausių, o nūnai tuščią ir nykią, pasiekėme tik ilgu pakrantės žvyrkeliu aplink tuščią aerodromą). Po važiavimo pajūriu Kohalos pusiasaliu, kurio miestelių, kaip Havio (Hawi), gatvės apsodintos cukraus amžiaus dviaukščiais fasadais. Po apsipirkimo vietinėje parduotuvėlėje. Po pasižvalgymo į stebėtinai spalvingą Cezario poza stovinčio Kamehamehos I skulptūrą, užsakytą Italijos dirbtuvėse dar 1878 m. karaliaus Kalakaua, naujomis romantizmo spalvomis sugalvojusio tapyti tą tada jau mažne šimtmečio senumo salyno užkariavimo istoriją. Ir po džiazo muzikantų koncerto Havio kavinėje (jis buvo skirtas ką tik pasibaigusios “bukletinės” ekskursijos paslidinėti tarp medžių ištiestais lynais dalyviams (ziplining), bet ir prašalaičiai – laukiami).

Kamehameha I statula Havyje. Kadaise ji stovėjo Honolulu; dabar ten – jos kopija

Į Vaimėją grįžome nakvoti – bet viešbučiai, dieną dar laukę svečių, jau buvo perpildyti. Visgi ilgasis savaitgalis: Prezidento diena, kaip ir visos JAV šventės atkelta į pirmadienį (nekilnojamos tik itin svarbios dienos, kaip antai Kalėdos ar Nepriklausomybės metinės). Pernelyg neliūdėjome ir susiruošėme nakvoti išsinuomotame visureigyje – greta neveikiančių kultūros namų, be galo ryškiai šviečiančio geltono žibinto ir netoliese anos turtingosios meno galerijos. Laisvė… Patogu nebuvo, bet truputį pailsėjome prieš ilgą rytdieną ir dar auštant išvykome į kelią.

 

Vasario 20 d.


Vaipijo kanjonas – tik visureigiams

Pasistiprinome bandėlėmis “Starbucks” kavinėje, kuri dar septintą ryto atveria duris tame komerciniame centre ir bemat užplūstama klientų, ant minkštų jos sofų perskaitančių ir storus laikraščius.

10 432,5 km2 ploto Didysis Havajus (kaip šeštadalis Lietuvos) – didžiausia sala 3000 kilometrų atstumu. Skirtingai nei visų likusių šio Okeanijos regiono salų, per dieną jo neapvažiuosi ir todėl numatėme į Koną grįžti po keturių parų, jau iš pietų, pakeliui apsukę visą Havajų ratu.

Trečiąją viešnagės parą pasiekėme pusiaukelę. Mamalahoa plentas (Havajuose visi keliai turi pavadinimus) vingiavo miškeliais ir pakalnėmis, pro XIX a. miestelius ir Vaipijo (Waipio) kanjoną – jį, dar mažai civilizacijos paliestą, nužvelgėme nuo plynaukštės. Automobilyje skambėjo Konoje pirktas havajietiškos muzikos diskas. Netikėtai geri, melodingi kūriniai. Ypač vietinės žvaigždės, 1997 m. jauno mirusio ir 343 kg svėrusio Izraelio Kamakavivo’olės, kurį mažybiškai čia vadina Izu, daina “Hawaii ‘78”. “Ką gi pasakytų karalius ir karalienė, jei išvystų kelius ir šviesoforus ant šventųjų žemių – ar jų šypsenos būtų ramios, o gal jie verktų?” – melodingai tyliai klausė Izas.

Ir išties ką? Nesužinosime. Grynų havajiečių belikę 3000. Tiesa, havajiečiais save laiko ir didelė dalis 400 000 valstijos žmonių, turinčių šio kraujo. Bet net ir jie tėra mažuma tarp 1 300 000 valstijos gyventojų, kurių dižiąją dalį (39%) sudaro geltonodžiai ir tik antroje vietoje baltieji, kartais tebepavadinami “chaoliais”. Nepriklausomybės ar autonomijos šauklių čia mažai – bet šimtmetį niekinta “provincialioji” havajiečių kalba ir kultūra jau kelios dešimtys metų išgyvena renesansą. Nuo 1978 m., kai Havajų kalba (garsi tuo, kad teturi 13 raidžių) tapo oficialia, ją mokančių padaugėjo nuo 2 000 iki 25 000. Tas atgimimas nubloškė pavienius jos žodžius net į interneto platybes: štai “Vikipedija” ar “Wikileaks” kilo iš havajietišojo “Wiki” (laisvas).

Vaipijo kanjonas. Už šios aikštelės leidžiama važiuoti tik įsijungus keturis varomus ratus (4WD). Nuolatinė keturių ratų pavara (AWD) netinka

Salos sostinę Hilą niokoja cunamiai

Priešingoje salos pusėje nei Kona, taip pat pakrantėje, stūkso Hilas (Hilo) – didžiausias salos miestas, glaudžiantis 40 000 gyventojų (visoje saloje – 150 000 žmonių, taigi, gyventojų tankumas čia šešiskart mažesnis, nei Lietuvoje). Jis ne tik kitame krante, bet, atrodo, ir kitame pasaulyje. Jau ir Kona nėra tas betoninių viešbučių-monstrų kurortas, kokių bodisi bet kuris išrankesnis keliautojas ir kurių vaizdas ne vienam (kaip ir Aistei anksčiau) kažkodėl iškyla prieš akis išgirdus žodį “Havajai”. Bet štai Hile keliautojų išvis mažai. Mediniai dviaukščiai čia mena cukraus pramonės šlovę, o centrą supa tradicinė amerikietiška “suburbija“.

Netoli Hilo centro rieda JAV mastais nelabai didelis pikapas

Tik greta vandenyno – nejauki laukymė ir naujas plentas. Kitą dieną išvydome nuotraukas ir filmuotus vaizdus, kaip čionykštę centrinę gatvę bei vienintelį salos geležinkelį, XX a. pradžioje džiuginusį turistus bei cukraus magnatus, 1946 m. nušlavė didžiulis cunamis, per puspenktos valandos atlėkęs nuo Aleutų salelių Aliaksoje ir pasiglemžęs 160 gyvybių. Visa ši informacija ir dar daugiau – Cunamių muziejuje. Jį įkūrė vietos žmonės, susirūpinę, kad tokia nelaimė nepasikartotų: juk jei ne katastrofos išvysti lekiantys “gumakakliai” (angl. “rubbernecks”) aukų būtų mažiau. Daug kas nežino, jog cunamis – ne viena milžiniška banga, o visa jų – stiprėjančių, po to silpstančių – serija. Išvis tai net ne bangos, o pavojingi vandens srautai, purvini ir kupini nuolaužų. Vos atslūgus pirmajam stichijos smūgiui bėgti į krantą lygu savižudybei.

Keli didesni Hilo viešbučiai stovi Vajakėjos (Waiakea) iškyšulyje. Jie (ir didelis parkas) pakeitė čia klestėjusį japonų rajoną – jau kito, 1960 m. tolimojoje Čilėje užgimusio, cunamio auką. Misionieriai XIX a. pirmoje pusėje pastatę bažnytėlę, aplink kurią išaugo miestas, nė nenaujautė, kad apvali rami įlanka, tokia patogi laiveliams švartuoti – tikras magnetas šiai japonišku žodžiu pavadintai stichijai. XXI a. mokslininkai tą supranta, bet prieš šį gamtos dėsnį bejėgiai ir jie. Todėl Hilo pakrantės ir liko dykros, nebylūs paminklai tragedijai.

Skaitydami tą informaciją nė nenujautėme, kad po dviejų savaičių su tokia stichija susidursime akis į akį – bet apie viską iš eilės.

Ant aukščiausio pasaulio kalno – astronomų miestelis

Palikę daiktus viename Vajakėjos viešbučių nuskubėjome į salos gilumą, į aukštąjį Mauna Kėjos (Mauna Kea) kalną. Jis tik atrodo tokia nekalta, nestati kalva. Iš tikro jo viršukalnė – 4 205 m. virš jūros lygio ir gerokai per 10 000 m. nuo vandenyno dugne slypinčios papėdės. Skaičiuojant nuo šio taško, Mauna Kėja, o ne Everestas yra aukščiausias kalnas Žemėje. Senojoje Havajų religijoje jis – dangaus-tėvo Vakėjos ir žemės-motinos Papos, pagimdžiusios visą salyną, pirmagimis sūnus, dvasių namai. Tokia šventa vieta, kad net šventyklas statyti čia buvo tabu.

Dabar šventovės ten jau stovi – tik tą vienintelę, pastatytą havajiečių neopagonių, nustelbia kitokios, mokslo šventovės. Balti kupolai, slepiantys teleskopus. Mauna Kėja – esanti taip toli nuo didmiesčių šviesos (šiuolaikinio astronomo pragaro) bei iškylanti virš naktinių debesų – yra idealiausia pasaulio vieta šioms observatorijoms. Todėl jų čia net trylika ir jos priklauso vienuolikai žemę besinuomojančių valstybių. Dar Lietuvoje sužinojau datą ir laiką, kuomet vyksta nemokamos ekskursijos į viršukalnę ir šituos technikos stebuklus. Tai nėra masiniam turistui skirta pramoga iš bukletų viešbučiuose. Čia reikia turėti savo visureigį (būtent todėl ir nuomojomės džipą), valandą pralaukti kosminio laivo “Challenger” katastrofoje žuvusio Havajų japonų kilmės astronauto E. Onizukos garbei pavadintame pastate – kad priprastum prie aukščio. Tad ir keliautojai čia susirinko spalvingesni, kaip štai marškinėliais su užrašu “Rossija” vilkintis ispanas, teigęs, kad mėgstamiausias jo dainininkas kilęs iš Rygos.

Pakeliui į Mauna Kea viršukalnę

Pats kelias aukštyn ne toks baisus, kaip galima buvo tikėtis išgirdus ekskursijos vadovės primygtinį paliepimą jungtis keturis varomus ratus bei pažemintą pavarą. Pusė jo – žvyrkelis, likusi dalis – net asfaltuota. Kol aiškinomės, kaip nustatyti “Low range” režimą, kiti ekskursijos dalyviai mus paliko – bet tas visureigių karavanas judėjo taip lėtai, kad iki pirmosios stotelės jį pavijome.

Tik mūsų “Vranglerio” drebėjimas ir mažėjantis kuro kiekis kiek neramino Aistę. Be reikalo. Automobilis mažiau patogus važiuoti nes jo, tiesioginio Antrajame pasauliniame kare užgimusių pirmųjų visureigių palikuonio, ratus tebejungia vientisos ašys. Tai prideda patikimumo: jei vienas ratas pakyla ant kokio akmens, pavirsta ir priešingas ratas – ir milžiniška 24 cm prošvaisa nepakinta (daugumoje šiuolaikinių mašinų ratams atsidūrus ant skirtingų aukščių paviršių iškyla rizika apsidaužyti dugną). O borto kompiuterio ekrane skaičiai, rodantys su esamu kuru likusias nuvažiuoti mylias, taip sparčiai mažėjo todėl, kad kilome į kalną ir variklis besotiškai rijo degalus. Galiausiai, kai ėmėme riedėti žemyn, tų mylių tik daugėjo, nes kuro suvartojimo vidurikis vienam kilometrui, pagal kurį jos skaičiuojamos, smigo žemyn.

O štai oro žvarbuma smarkiai nustelbė ir kelio, ir aklimatizacijos nepatogumus. Sniegas visai čia pat, o mano lengvą aprangą kiaurai košė ledinis vėjas. Bet tos vietos įspūdis pranoko jos atšiaurumą. Debesys – apačioje, kraštovaizdis – rudas ir rūstus. Tolumoje matosi Mauna Loa – kitas vulkanas, nedaug žemesnis už Mauna Kėją, plotu net didesnis. O viršukalnėje, keturių kilometrų aukštyje – observatorijų miestelis. Kiekvienas teleskopas žvelgia į skirtingo ilgio bangas, sklindančias iš begalinių Visatos tolių – todėl vieno prietaiso nepakanka.

Į aštuonių aukštų namui prilygstančią Keck observatoriją mus įleido, matėme, kaip sukasi teleskopas, didžiuliai iš dalių sudurstyti veidrodžiai. Viduje ne šilčiau, nei lauke – brangūs kondicionieriai čia palaiko tokią temperatūrą, kurią meteorologai numato būsiant naktį. Kad vos galingiesiems varikliams nustūmus kupolo stogą būtų galima pradėti darbą ir nė sekundė nebūtų prarasta laukiant, kol kupolą paliks šiltas oras. Būtent čia, ant Mauna Kėjos, pasiūlyta idėja, kad Plutonas – ne planeta, būtent čia tądien buvo ieškoma naujų planetų už saulės sistemos ribų. Perpildytos lankytojų knygos puslapiuose palikau ir savo elektroninio pašto adresą, deja, žadėtos informacijos taip ir negavau.

Keck observatorija 4 145 m aukštyje stebi regimąsias bangas, artimas infraraudonosioms

Viršukalnėje ir išsiskirstėme – kas tame šaltyje ir vėjo ūžesy laukė saulėlydžio, o mes pargrįžome į Onizukos centro vėsą. Čia jau sutemus savanoriai lazeriais ir moderniais teleskopais rodė visuomet tobulai ryškius žvaigždynus ir pasakojo, kad Šiaurinę žvaigždę  po tūkstantmečių pakeis Vega, nes būtent ji tada bus arčiausiai šiaurės ašigalio, aiškino Zodiako žvaigždynų ribas… Onizukos centro apšvietimas – rausvas ir menkas, ir net tolimajame Hile gatvių žibintai ypatingi, netrukdantys astronomijai.

Buvome išvarginti ilgos dienos, o ir praėjusios nakties poilsio trūkumas ėmė jaustis, tad, vos išklausę pasakojimą, dardėjome žemyn link Hilo.

Rausvas apšvietimas ir kosminiai suvenyrai Onizukos centro viduje

 

Vasario 21 d.


Kilauea ugnikalnis veržiasi be paliovos

Mauna Kėja ir Mauna Loa – didžiausi Havajų milžinai, bet kraterių saloje – daugiau. Kilauea prie savo  sieringų dūmų traukia jau daugiau nei šimtmetis. XIX a. pabaigoje tarp 750 turistų, kasmet nepabūgdavusių ilgos ir brangios kelionės į Havajų, didelė dalis atvykavo čia, apsistodavo tebeišlikusiame mediniame namelyje šalimais. Mat Kilauea – aktyviausias pasaulio vulkanas, be ilgesnių pertrūkių besispjaudantis karštąja lava nuo 1982 m., o ir seniau retai ilgam tenurimdavęs. Raudonųjų upių, deja, neišvydome, bet ir to, ką regėjome, pakako.

Važiuodami 45 kilometrus į pietus, į Havajų Vulkanų Nacionalinį Parką – pirmąjį ir didžiausiąjį valstijoje, darsyk nusistebėjom, kaip tvirtai JAV klestėjo žodžio laisvė. Štai pakeliui į viduriniosios klasės Hilo priemiesčius, nusėtus gražiais vienaaukščiais nameliais, stovėjo automobilis, kurio bagažinė – atdara, o ten transparantas: “Mūsų istorinius Baltuosius rūmus užėmė musulmoniška žiurkė (…)“ (viena sąmokslo teorija teigia, kad Barakas Obama – musulmonas). Jau toliau, Vulkano kaime, taisyklingo gatvių tinklo įspraustame į džiungles, prie parduotuvės kabojo kitoks atsišaukimas – vienas švelniausių teiginių jame buvo: “Žydai pasipelnė pardavinėdami Pasaulio prekybos centro nuolaužas“; greta – siūlymai įsijungti televizorių, kai šią savaitę transliuos filmus apie žiaurumus Palestinoje. Štai taip – Europoje tokie politikuotojai būtų turėję problemų su teisėsauga už nepagarbą Prezidentui ar nesantaikos kurstymą, ką jau kalbėti apie įtūžusius priešingos politinės nuomonės radikalus. Anapus Atlanto tai – kasdienybė, kaip ir šalia kelio straksinti mergina mojuojanti plakatu “Paspausk garso signalą, jei myli laisvę“.

Žmonės žiūri į Kilauea kraterį, o ant jų virsta dūmai

Pavadinimas ir vieta žemėlapyje sakyte sako, kad Vulkanas turėtų būti turistinis miestelis, bet galimybių papietauti čia nelabai daug (juoba, kad kai lietuviai pietauja, amerikiečiai valgo nebent lengvus priešpiečius). Suvalgę ne patį skaniausią čili su mėsa (chili con carne), laikiusį mūsų skrandžius dar ne vieną valandą lengvoje apgultyje, įvažiavome į nacionalinį parką. Valstijose galima įsigyti specialų abonementą, leidžiantį įvažiuoti į visus nacionalinius parkus – bet jei neplanuojate aplankyti ištisos eilės jų, tai neapsimoka, tad pirkome pavienį bilietą.

Dėl nuodingų garų dalis parko uždaryta

Ties vieta, kur privažiavimo kelias pasitinka Kilaueaos kraterį supantį žiedą, pastatytas nemažas informacinis centras. Iš nuolat atnaujinamų sieninių planų sužinojome, kad dalis pagrindinio ratu einančio kelio uždaryta, nes vėjo ten užpūstas sieros dioksidas žmonėms pavojingas. Nauja lava, deja, nevirto.

Vaizdas nuo aukštumos į pagrindinį Kilaueaos kraterį

Ir iki ženklais „Road closed“ padabintų šlagbaumų žiūrėti buvo ką. Žemė čia virsta dūmais: palei kraterį garuoja karštos lavos įkaitintas vanduo, o aplink atokesnį lentų takelį – dvokiantis sieros oksidas, gelsvom apnašom padengęs gretimus uolienų gabalus.

Patys didžiausi nuodingųjų dujų kamuoliai virto iš tolimąjį rytinį kraterio šoną užimančios milžiniškos „dūmų duobės“. Artyn eiti pavojinga, bet ir vaizdas nuo muziejėlio aukštumos į juodąjį senosios lavos lauką – įspūdingas.

Žygis pėsčiomis per kraterį

Paskui išsirengėme į 6,5 kilometro ilgio žygį per Kilauea Iki kraterį. Kelionė pirmyn buvo kraterio viršutiniu kraštu, medžių paunksmėje, į kairę atsiveriant nuostabiems vaizdams į saulės tvieskiamą sudžiūvusią lavą, kur ne kur alsuojančią dūmais, ir išmintu šviesesniu taku tarsi skrudzdėles einančius kelis turistus. Jų vietoje jau po pusvalandžio ar valandos buvome mes, nes tai per šią vėjelio gairinamą lavą, dar 1959 m. spindėjusią 1217 laipsnių celsijaus karštumo raudoniu, ir teko grįžti atgal, tada – vėl lipti aukštyn miško serpantinu.

Šiuo Kilauea Iki kraterio dugnu pėdinome iki priešingo galo

Viršuje, už tokio menko 500 metrų takelio, laukė Farstono (Thurston) lavos tunelis. Šitas natūralus 200 m ilgio „vamzdis“, kuriuo kadaise tekėjo lava – viena esminių Nacionalinio parko įžymybių, tad ir žiūrovų čia buvo daugiau, nei kitur.

Farstono tuneliu kadaise tekėjo lava. Panašiais tuneliais ji iki šiol teka į vandenyną

Kelias, kurį amžiams užpylė lava

Dauguma parko lankytojų išvyksta aplankę vien grožybes palei žiedinį kelią, bet iš tikro parkas gerokai didesnis. Pasukome savo džipą į pietryčius, kur 37 km driekiasi Kraterių grandinės kelias (Chain of Craters road). Medelius vis nutraukdavo sustingusios lavos upės. Net kelio ženklai prieš jas panašūs, kaip prieš įprastas vandens sroves: tik vietoje pavadinimo ten įrašyta išsiveržimo data.

Nusileidęs nuo kalnų prie vandenyno – vakare šios pakrantės vaizdas buvo užburiantis – 130-asis kelias pasibaigia turbūt įdomiausiai tarp visų Havajų plentų. Jis tiesiog užverstas lava, ta dabar juoda gruoblėta medžiaga, taip kontrastuojančia su visu kuo aplink. Iki 1969 m. išsiveržimo kelias palei vandenyną vedė iki Kalapanos kaimo (nūnai irgi beveik sunaikinto). Paskui iš automobilininkų džiaugsmo virto atrakcija. Bet tai dar ne istorijos pabaiga, nes nenuilstanti Kilauea vis pasiunčia ir pasiunčia čionai lavos srautus, ir vis trumpėja ir trumpėja tas plentas. Štai 2003 m. pasiglemžė aikštelę turistams. Dabar mistiškai atrodo ženklai „Kelias uždarytas“ („Road closed“), įstrigę tarp sukietėjusių lavos gumbų, kuriuos tegalėjau pasiekti lipdamas per artimesnes „kietąsias kopas“.

Anksčiau kelias baigdavosi čia – bet lava šią vietą užpylė

Greta dabartinės automobilių aikštelės (kiek laiko praeis, kol neliks ir jos?) – stačios uolos, aukštais purslais į jas tykštančios bangos bei natūrali arka jūroje.

 

Vasario 22 d.


Imiloa – astronomija kiekvienam

Hilo viešbutyje, kurio registratūros darbuotoja buvo pirmasis JAV sutiktas žmogus, akivaizdžiai nesilaikęs principo „klientas visada teisus“, nakvojome dvi naktis. Po antrosios tebeturėjome ką veikti, mat čia, greta universiteto, yra modernus Imiloa muziejus, pasakojantis apie mokslo sritį, į kurią Havajų indėlis tikrai svarus: astronomiją. Vietoje stendų su perrašytais vadovėliais mūsų laukė galybė interaktyvių įrenginių. Štai vienas jų rodo šviesos bangų ilgius – pagal juos mokslininkai supranta, iš kokių medžiagų susideda milijonus šviesmečių nutolusios žvaigždės. Tik už ekrano muziejuje šviečia ne dangaus kūnas, bet skirtingos lemputės: kaitrinė, energiją taupanti liuminescencinė, halogeninė… Kitame ekrane regime, kaip atrodytų mūsų namai, stebimi per skirtingo ilgio bangas „gaudančius“ teleskopus. Trečias kompiuteris rodo tūkstančius kartų pagreitintą Pa‘ao kelionę iš Taičio, kuomet 1300 m. Havajus pasiekė antroji polineziečių banga, bei savąja kultūra pakeitė senąją, gyvavusią šimtmečius.

Ausinėse pasiklausėme liaudies muzikos: nuo senovinių instrumentų iki keturstygės ukulelės, XIX a. adaptuotos nuo portugališkų kavakinjų, kurias Pirėnų čia atsivežė plantacijų darbininkai. Nuo pagoniškų apeiginių skanduočių iki gerokai vėliau paplitusio vyrų dainavimo falcetu. Jauniausiems lankytojams čia – atskiros pramogos: „Jei visata būtų patiekalas“ turbūt skirta mergaitėms, o kosminis taksi – berniukams.

Greitai lekiančias valandas muziejuje užbaigė vienas kelių 3D filmų dideliame planetariume. Mūsiškis buvo apie Mauna Kėjos astronomų atradimus, bet kad ir kurį pasirinktumėte, pradžia bus ta pati: naktinis dangus virš Hilo bei lekiantys šimtmečiai, milimetras po milimetro vis keičiantys naktinių šviesulių vietas juodajame skliaute.

Aplink Hilo gausu ir krioklių

Iš dirbtinės nakties sugrįžę į tikrą dieną dar pavažiavome šiek tiek šiauriau, kur dunda aukšti, bet siauri Akakos kriokliai, greitai pasiekiami takeliu per tankmes.

Siauro ir aukšto Akakos krioklio vandenys

Mažesnės krintančio vandens srovės – Vaivorykštės kriokliai (Rainbow falls) – beje, yra pačiame Hile. Juos aplankėme turėdami laiko tarp muziejaus ekspozicijos ir trimačio filmo apie Visatą. Sraunioje upėje, visai šalia ženklų „Maudytis draudžiama“, nuo uolų pasišokinėdama turškėsi draugų kompanija.

Vakarop pajudėjome atgal link Konos – rečiau gyvenama pietine salos puse. Pagrindinio salos kurorto žiburius išvydome jau gerokai sutemus. Pernelyg nesiblaškydami sugrįžome dar porai naktų į Royal Kona Resort viešbutį – tik šįkart už tą pačią kainą gavome geresnį kambarį, už kurio ilgo balkono įlankėlėn plakėsi vandenyno bangos, o apšviestame korte merginos žaidė tenisą.

Čia laukė siurprizas: Aistė pakėlusi suskambusį viešbučio telefono ragelį prabilo lietuviškai. Pasirodo, viešbučio restoranui vadovavo lietuvė, greitai po nepriklausomybės emigravusi iš Kauno. Sutarėme kitos dienos pavakare susitikti.

 

Vasario 23 d.


Banginių medžioklę pakeitė stebėjimas

Užuot patys naudojęsi telefonu ar internetu paskutinės dienos Havajuje pramogą išsirinkome kaip tikri Amerikos turistai: per specialų punktą viešbutyje. Ten dirbanti moteris užsakė mums plaukimą laivu stebėti kuprotųjų banginių. Konkurencija čia  didžiulė, bet kai kasmet 36 tonų svorio ir 16 metrų ilgio jūrų milžinai migruoja pro salyną, klientų užtenka ir didžiųjų laivų, ir greitaeigių katerių kapitonams, ir nardymo įrangą nuomojantiems pavieniams verslininkams. Vietos entuziastai organizuoja ir nemokamus banginių stebėjimus nuo kranto.

Prieš septynerius metus Azoruose (Portugalijoje) jau buvau plaukęs pažiūrėti šių gigantų, bet tada išvydau tik delfinus bei vėžlius. „99% tikimybė pamatyti, jei ne – grąžinsime pinigus“ – sumaniai savo „banginių stebėjimo“ verslą reklamavo portugalai, nerašydami, ką pamatyti ta tikimybė yra. O štai Havajų pramoginio laivyno vadai tiesiai ir skelbia: banginius.

Juos tikrai išvydome – iš arčiau ir toliau, purškiančius vandenį ir smogiančius į jūrą uodega. Net du – motiną su mažu banginiuku.  Jie pasirodė taip greitai, kad likusį numatytą plaukimo laiką kapitonas pasiūlė skirti ryklių paieškai. Deja, jų pelekų išvysti nepasisekė (o daugiau ir tikėtis negalima, nes, priešingai nei žinduoliai banginiai, rykliai iš vandens nešoka).

Banginio nugara virš vandenyno

Regėjome ir didžiulį „Pride of America“ kruizinį laivą, į kurį maži laiveliai jau gabeno jo senyvo amžiaus keleivius po ekskursijos Konoje. O banginių stebėjimo laivo kapitonas džiaugėsi gamtosaugininkais, prieš kelias dienas savo žaliaisiais lazeriais privertusiais japonus nutraukti mokslinę banginių medžioklę prie Antarktidos krantų, ir ragino nevalgyti ryklio pelekų sriubos – mat šie nupjaunami žuvims esant gyvoms, o tuomet jos paliekamos mirti.

Šventykla, kur havajiečiams atleisdavo nusikaltimus

Po plaukimo nemažu laivu nuvykome į Pu‘uhonua. Senovės Havajuje į šį šventyklų kompleksą keliaudavo visi, sulaužę kapu – asmeninius įstatymus, draudusius, be kita ko, stovėti prieš karalių tiems, kas tokios teisęs nepaveldėjo, bei vyrams valgyti kartu su moterimis. Tik čia šventikų apvalyti nusikaltėliai galėjo tikėtis išvengti bausmės. Bet patekti į šitą pusiasalį būdavo titaniškas darbas, mat nuo likusios salos jį skyrė aptvertos karališkos žemės – reikėdavo plaukti.

Be likusių akmeninių mūrų čia yra atstatyta šventykla, atkurta kanoja, kokiomis senovės polineziečiai gebėdavo plaukti tūkstančius kilometrų. Iki Kolumbo laikų jie buvo vienintelė civilizacija, reguliariai kirsdavusi vandenynų platybes. Pakrantėje pastumdėme konanės akmenėlius – tai havajietiškas stalo žaidimas dviems, kurį Kamehameha I esą laimėdavo vienu ėjimu (legenda, nes taip net teoriškai neįmanoma).

Yra Pu‘uhonuoje ir senųjų vietos vadų kapai. Pagonys havajiečiai manydavo, kad kuo svarbesnis žmogus, tuo daugiau manos jis turi. Tai skatindavo vadus žudyti vieniems kitus, nes žudikas esą perimdavo aukos maną.

Konanė – tradicinis havajietiškas stalo žaidimas

Per visą viešnagę Havajuje vandenyne nesimaudėme ir, tiesą pasakius, nebuvome nė viename paplūdimyje. Krantai čia uolėti, ir tą vasario 27 d. vakarėjant, ieškodami vieno smėlėtos pakrantės ruožo, pasak „Lonely planet“ esančio Napopoo miestelyje, eilinįsyk grįžome į viešbutį tokio neaptikę. Kona labiau tinka ieškoti nuotykių, nei kepintis saulutėje. Kai greta – tokia gamtos didybė, ieškoti paplūdimių, čionai vadinamų „paplūdimio parkais“ (Beach Park), net laiko gaila.

Senas tradicijas turintį restoraną administruoja lietuvė

Jau sutemus susitikome su minėta lietuve jos administruojamame mūsų viešbučio restorane „Don the Beachcomber“. Ji jau su ryškiu anglišku akcentu papasakojo, kad čia gyvena su šeima: buvusi tremtinė mama per keliolika metų taip ir neišmoko angliškai, o sesuo yra dailininkė ir tapo netoli Vulkano kaimo. Lietuvių Didžiajame Havajuje tėra keli, bet Honolulu – jau didesnė bendruomenė, yra į universitetą žaisti krepšinio atvykusių jaunuolių. Universitetas ir mokyklos, jos nuomone, šioje valstijoje yra blogos. Kritikavo ir amerikiečių pomėgį gyventi kreditan (skolon), kuris ir mus stebino: kredito kortelių čia net reikalaujama kiekviename viešbutyje ir neabejojama, kad visi jas turi.

Paskutinis mūsų saulėlydis Havajuje – vaizdas iš vietos greta viešbučio restorano “Don the Beachcomber”

Darbas šitame viešbutyje jai jau trečias, mat seniau turėjo restoraną Honolulu bei renginių organizavimo verslą. Royal Kona Resort prieš kelis dešimtmečius būta prabangaus, bet nūnai Kailua-Kona – viduriniosios klasės kurortas, o tikrieji turtuoliai poilsiauja privačiuose kompleksuose atokesnėse Havajaus vietose. Tie, kurių turtas vertinamas skaičiais su dar daugiau nulių, patys turi prabangias vilas.

Išsiskirdami jai padovanojome Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum II“, kurią Aistė kaip tik baigė skaityti, o ji mums – tikių formos keramikines druskinę ir pipirinę. Tikiais didžiojoje dalyje Polinezijos vadinami mediniai stabai, pagonybės laikais supdavę šventoves. Havajietiškai tokie dvievybių atvaizdai yra Ki‘i, bet „Don the Beachcomber“ neieškojo autentikos. Tai – turbūt vienintelis restoranų tinklas, sukūręs savo kultūrą. 1936 m. jį tolimame Los Andžele įkūrė Ernestas Gantas. Meniu užpildė tuo, kas, jam atrodė, derėjo prie Polinezijos saulės ir egzotikos: Pietų Kinijos patiekalais bei išgalvotais „tropiniais kokteliais“, pramintais maitai.

Netrukus praūžęs Antrasis Pasaulinis karas bei iš visų egzotiškų salų grįžtantys Amerikos kariai įpūtė naujos dvasios į domėjimosi šiuo regionu aistrą, ir apie 1970 m. JAV jau veikė keliasdešimt „Don the Beachcomber“ restoranų, buvo daug bandančių kopijuoti. Visas šis kičas pramintas „Tikių kultūra“ – pagal dekore įprastus improvizuotus pagoniškus stabus. Amerikos dangų ėmus raižyti turistų pilniems orlaiviams, o Havajams tapus JAV valstija, tikių kultūra pamažu užleido vietą domėjimuisi tikraisiais havajiečių papročiais. „Don the Beachcomber“ buvo likviduotas ir ką šiomis dienomis matėme tebuvo pavienis bandymas jį atkurti.

Tais „antropologinio praregėjimo“ laikais žmonės suprato, kad išsigalvojimas tėra ir Makso Frydomo Lango 1936 m. sukurta „Huna“, kurią jis teigė esant senovės havajiečių religija, tokiu būdu bandydamas pakvėpinti savąjį ezoterinį kūrinį senovinės egzotiškų civilizacijų išminties aromatu.

 

Vasario 24 d.


Lėktuvai Havajų žmonėms – lyg autobusai

Dar viena naktis ir jau riedėjome miegančia, lietučio plaunama Konos centrine gatve link oro uosto. Regioninis reaktyvinis lėktuvas švintant išriedėjo į vienintelį kilimo taką, ir neprabėgus nė valandai jau tūpė valstijos sostinėje. Nors tarp Havajaus ir Oahu – beveik kraštinių archipelago salų – atstumas tėra 250 kilometrų – nuo XX a. vidurio keleiviniai laivai ir keltai čia liko tik istorijos knygose bei futuristiniuose projektuose, plakamuose piktų gamtosaugininkų.

Tad lėktuvai čia – tarsi tarpmiestiniai autobusai, už mažiau nei šimtą dolerių skraidinantys verslininkus ir darbininkus, Honolulu universiteto studentus ir valdininkus, mamas pas vaikus ir vaikaičius pas seneles. Dvi aviakompanijos kasdien tarp Havajaus ir Oahu suskraido apie 90 kartų (maždaug  45 kartus į kiekvieną pusę). Neįprasta begalė trumpų reisų orlaiviams pragaištinga – štai 1988 m. „Aloha Airlines“ Boeing 737, skridęs iš Hilo į Honolulu, ore neteko stogo. Konstrukcija neatlaikė šitokio skaičiaus kilimų, nusileidimų bei slėgio kaitos.

Nuo tų laikų aviacijos technologijos pažengė toliau ir Aistės būgštavimai dėl tarp sėdynių eilių kylančių dūmų pasirodė nepamatuoti. Keliasdešimt minučių ir už lango – karinėje Perl Harboro bazėje besileidžiantis slepiamosios spalvos krovininis lėktuvas, paskui – dangoraižiai. Atvykome į dar kitokią Ameriką – Ramiojo Vandenyno megapolį Honolulu.

Lankytinų vietų Didžiojoje Havajų saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,