Persijos įlanka. Aukštieji arabų dangoraižiai ir legendos apie auksinius tualetus ir žavi, ir erzina pasaulį. Visi žino Dubajų. Bet tokių kaip jis „naftos karalysčių“ aplink Persijos įlanką – dar vienuolika.

Per dvi savaites aplankiau aštuonių iš jų valdas trijose valstybėse (Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Omane, Kuveite).

Tai – atskiras pasaulis, kuriame ekonominiai ir politiniai dėsniai kitokie. Valstybės pagrindas čia – ne tauta, o emyro (valdovo) giminė. Jos pakviestieji imigrantų milijonai skaičiumi seniai nustelbė pilietybę turinčią „aristokratiją“.

Dešimtimis milijonų barelių kasdien gręžiama nafta – ir Dievo dovana, ir grėsmingai tiksintis laikrodis. Vieną dieną jos nebeliks. Didžiausi pasaulio prekybos centrai, dangoraižiai, avialinijos ir pramoninės zonos – visa tai brangūs mėginimai įsitverti kažką mažiau laikino. Turistų Meka – štai titulas, kurio trokšta dauguma Persijos įlankos emyrų ir mano kelionė prisidėjo prie to kūrimo.

Persijos įlankos šalys – skirtingos

Persijos Įlanką vienija politika, ekonomika ir kultūra, bet net pats nustebau, kokie skirtingi tai kraštai.

Dubajus trokšta nei daug, nei mažai: būti pasaulio sostine. Vieną po kito jis atima pasaulio rekordus iš Amerikos ir Europos. Subtiliai derina arabišką didybę su įdomybėmis iš viso pasaulio, išskirtinumą su masiškumu. Nepakartojama yra regėti kaip tai, kuo prieš dešimtmetį nebūtum patikėjęs, čia – jau ranka paliečiama tikrovė.

Dubajus - Persijos įlankos dangoraižių karalius. Dauguma įspūdingiausių spiečiasi apie šį Šeicho Zajedo kelią.

Abu Dabis turi daugiausiai naftos vienam gyventojui ir milijonų turistų vilioti taip neskuba. Kuria tai, ką jo „rytinis brolis“ pamiršo (Formulė 1, muziejai, ekologinis miestas). Dubajui Abu Dabis dar neprilygsta, tačiau jį papildo. Ir kainos jame mažesnės.

Omanas spjovė į visas „dangoraižių lenktynes“ ir prieš jo miestus tebetriumfuoja retai gyvenama gamta (dykumos, kalnai) ir senosios pilys. Tai – tikra Arabija, tačiau turtinga, su gražiais namais ir be įkyrių prekeivių.

Kuveitas – vakarietiškiausia Persijos Įlankos šalis, bet turistų (kaip ir informacijos jiems) ten stebėtinai trūksta. Todėl vietiniai dar džiaugiasi atvykėliais, o kiekviena išvyka – paieškos ir atradimai.

Tarp įdomesnių Abu Dabio pasiekimų - puošniausia mečetė. Šeicho Zajedo mečetės vidus.

Nuvykimas į Persijos Įlanką ir vizos

Persijos Įlankos karalijos nedidelės, tad pažintinei kelionei kiekvienoje užtenka 3-5 dienų. Tačiau nuskristi ten gana brangu (~1000-2500 Lt į abi puses), todėl savaitgalinės išvykos atkrenta. Nutariau sujungti tris „ilgojo savaitgalio“ keliones į vieną. Skridau į Dubajų (per Stambulą) – taip pigiausia ir patogiausia. Iš milžiniško Dubajaus oro uosto pilna pigių skrydžių į aplinkines šalis – taip nusigavome į Kuveitą. O į Omaną vykome nuomotu automobiliu. Geležinkeliai čia „stovi“ tik emyrų ateities vizijose, autobusai beveik nekursuoja, tad keliauti kitaip savarankiškai būtų sunku.

Kelionės planuose buvo ir Kataras, Bahreinas. Tačiau šios dvi šalys lietuviams vizų atvykimo metu dar neišduoda. Kataro vizą mėginome gauti iš anksto – per „Qatar Airways“ „Stopover Qatar“ programą, į kurią nukreipė ir Lietuvai akredituota Kataro ambasada. Viską darėme pagal nustatytas procedūras ir el. paštu bei telefonu gautus nurodymus (per „Qatar Airways“ užsisakėme viešbutį, bilietą), bet vizos kažkodėl negavome. Bahreinas – viena nedaugelio valstybių, net neturinčių Lietuvai akredituotos ambasados, tad laimės nė nebandėme (tiesa, radau informacijos, kad nuo 2015 m. lietuviams jis irgi išdavinės vizas oro uoste). Didžiausioji Naftos karalystė – Saudo Arabija – iš keliautojų nesunkiai įsileidžia tik musulmonų piligrimus, įprastų turistinių vizų ten išvis nėra.

Omane žmogus nuolankiai nusleido didingai gamtai. Vadi Hūl Hadžaro kalnuose vaizdas.

JAE, Omane ir Kuveite problemų su vizomis nebuvo, nors dėl to, kad esame lietuviai, Kuveito oro uoste procedūros truko ilgiau (pasieniečiai ieškojo informacijos, kas čia per šalis). JAE viza nemokama, Omane ir Kuveite teko susimokėti po keliasdešimt litų. Visos Persijos Įlankos naftos karalystės priklauso Įlankos Bendradarbiavimo Tarybai. Ji turi ir savo Šengeno zonos atitikmenį, tačiau laisvas judėjimas ten galioja tik vietiniams. Todėl nors regėjome, kaip vietiniai per Omano-JAE sieną važiuodavo kone nestabtelėdami, mums teko vykdyti valandos trukmės biurokratines procedūras „užsieniečių namelyje“.

Kelionės planavimas ir kainos

Persijos įlanka pagarsėjusi kaip labai brangi: naktis kai kuriuose viešbučiuose ten kainuoja tūkstančius eurų. Bet tiesa ta, kad tos šalys gyvena „dviem greičiais“ – viršuje yra nesuvokiamai didelės kainos ir prabanga, tačiau jei jums pakanka eilinės kokybės, ji kainuos net mažiau nei Lietuvoje (maistas, geri, bet ne superprabangūs viešbučiai). Juk čia nėra PVM, kuris Lietuvoje sudaro 21% prekės kainos.

Tiesa, „trečiojo greičio“ Persijos įlankoje nėra: pavalgyti galima ir labai pigiai, bet sunkiai rasi dvivietį kambarį už pigiau nei 50-70 eurų nakčiai, o ir šis, paprastai įvardijamas kaip „butas“ (apartment), dažnai būna purvinas ir prišnerkštas. Tokių vietų ir penkių žvaigždučių viešbučių su milžiniškais atriumais kaina kai kur skiriasi mažiau negu mes įpratę. Vienintelis patikimas būdas keliauti – lėktuvai ar automobiliai. Autonuoma, tiesa, nėra brangi, o benzinas pigesnis už geriamąjį vandenį (60 ct – 1,20 Lt), tad keliaujant keturiese, kaip mes, kainos nesikandžioja.

Emyrų nuotraukos ir arabiškų laivų modeliai Kuveite. Regionas atmena laikus, kai vietoje naftos klestėjo iš perlų žvejybos.

Planuojantis kelionę tiesiog būtinas internetas. Persijos Įlankoje, o ypač Emyratuose, viskas keičiasi be greičiau nei bet kur kitur: penkių metų senumo kelionių literatūra stokos galybės naujų įdomybių, o senosios gali būti uždarytos remontui ar pasikeitusios. Deja regione, atrodo, modernu viskas, išskyrus kompiuteriją. Net daug oficialių valstybinių tinklapių ten pasenę, tarsi jų administratoriai, padirbėję kelis metus, staiga nusprendė nieko nebeatnaujinti. Be to, jie įsikrauna lėtai, o kartais nustoja veikti – belieka bandyti vėl po valandos. Ir kelionės metu internetas būdavo lėtesnis nei Lietuvoje.

Drabužiams jokių oficialių reikalavimų nėra, bet kultūriškai neįprasta dėvėti atvirų rūbų (šortų, sijonų ne iki žemės), vietinės moterys prisidengia plaukus. Mečetėse taip rengtis privaloma, o kitur į pernelyg apsinuoginusius žmonės gali žvalgytis panašiai, kaip Vilniuje į einančius su bikiniais ar glaudėmis. Į tuos, kurie gerbia aprangos tradicijas, žiūrima pagarbiau.

Išsamūs straipsnio tęsiniai apie kiekvieną Persijos Įlankos kraštą: Dubajus, Abu Dabis, Omanas, Kuveitas